m

.. m
Esminis klausimas, kurį laisvė užduoda žmogūlj"
i'
yra vienas: ar gali semtis jėgų pats iš savęsPj , ii;
t l t f S
Taigi ar pažįsti savo paties jėgą? Ar buvai ka
m mirtinoje
gyvenimo suvestas į akistatą su pačiu savimi^
ligoje, tremtyje, kalėjime - vietoje, kuri atmeta,
užbraukia įprastus elgesio įgūdžius, kultūros prietarus,
parengtus atsakymus, išankstinį žinojimą. Likus
be nieko, žmoguje prakalba jo paties balsas.

Vknda Juknaitė Išsiduosi. Balsu

1
J

ISBN 9986-39-242-X

9,
 • i.

i
I!
Išsiduosi. Balsu

Mes buvom du įtariamieji. Ne. Gal du labai įtartini. Septy-

nerių metų mažas berniukas, atrodantis kaip ketverių. Tam-
siai mėlyna, vietomis įplyšusia striuke. Ir aš, padoriai apsi-
rengusi, keturiasdešimties metų moteris. Ne močiutė ir ne
mama. Buvo labai šalta. Nespėtas nuvalyti sniegas gulėjo gat-
vėje. Saitas vėjas užsiausdamas pakeldavo jį kaip dulkes. Mes
stovėjome susikibę rankom. Kitą ranką vaikas buvo įkišęs į
striukės kišenę. Į mus žiūrėjo. Kiekvienas skubrus, bet nužvel-
giantis abu nuo galvos iki kojų žvilgsnis veikė tarytum smū-
gis. Į paširdžius. Jo išvengti reikėjo nedaug. Leisti vaikui ir tą
ranką įsikišti į kišenę, pasitraukti nuo jo per žingsnį, nutaisy-
ti globėjišką veidą, kad visiems stotelėje būtu aišku - mes ne
pora. Dėl to, kad vaikas neprižiūrėtas, aš nesu kalta. Jis ne
mano. Liesas, murzinas jo veidelis, nors prausėsi išeidamas,
buvo pamėlęs nuo šalčio. Mes stovėjom stotelėje tvirtai susi-
kibę rankomis, ir aš žinojau, kad nepaleisiu jo rankos, net jei
į mus imtų mėtyti ne tik žvilgsnius, bet ir akmenis.
Tačiau švelniai ir tvirtai spausdama vaiko ranką savojoje,
aš tapau tos stotelės aferiste. Jei taip meiliai laikau jo ranką,

(11
tai kodėl vaikas perbalęs ir apiplyšęs? Jei jis iš patvorio, man
svetimas, tai kodėl taip beatodairiškai vienas kitu pasitikėda-
mi, taip neišskiriamai laikomės už rankų? Ar aš tik kuo neap-
simetu? Ar šitas vaikas nėra išnaudojamas? Tada nežinojau,
kad paėmusi už rankos Vašią, aš visiems laikams, o norėčiau
sakyti, vienam dešimtmečiui, peržengiu saugaus pasaulio ri-
bas. Aš, moteris, iš saugios aukštosios mokyklos auditorijos
žengiu kelis laiptelius žemyn. Į patį dugną. Ten, kur sunaiki-
namas beveik kiekvienas. Nors tuo metu man tai neatėjo net
į galvą.
Mes važiavom abu. Į „Lėlės" teatrą. Iš miesto savivaldybės
netikėtai paskambino, kad į teatrą pas Kalėdų senelį galėtų
ateiti dvylika vaikų. Surinkti vaikus iš gatvės per pusę dienos
buvo neįmanoma. Pasakiau, kad mūsų ateis tiek, kiek pasi-
seks surasti. Kitiems dovanėles perduosim. Vasios brolis Ar-
tūras važiuoti su mumis atsisakė. Porą vaikų suradom prie
stoties. Po spektaklio Kalėdų senelis pradėjo dalinti dovanė-
les. Saukė pavardes. O dovanėlių atsiimti vis ėjo Vašia. Ir aš
vėl pajutau. Į mus žiūri.
Jie atsirado gatvėje, tie vaikai, gal 1993-iaisiais. Jau be
priežiūros. Bet dar iš namų. Lakstė apie kioskus. Trynėsi
palei stotį. Nuo ryto iki vakaro-. Bet dar neelgetavo. Nebu-
vo tokios patirties. Prieš Kalėdas mes netikėtai gavome lab-
darą. Drabužių, šimtą keturias plyteles šokolado. Ir man
šovė į galvą mintis surengti stotyje jiems eglutę. Kreipėmės
į Vilniaus miesto Švietimo skyrių. Pasakėme, tuos, kurie apie
stotį, mes susirinksim. Bet gal skyrius turėtų daugiau tokių
vaikų adresų. Pagyvenusi darbuotoja pakėlė ranką. Ir tren-
kė kumščiu į stalą.
- Mes neleisim daryt gėdos Lietuvai!
28 )
Adresų vis dėlto gavome. Po keleto apsilankymų. Aštuo-
niasdešimt trijų landynių adresus. Išsirūpinome geležinkelio
stoties administracijos leidimą rengti eglutę. Antrajame aukšte.
Laukiamojoje salėje. Tačiau kai atėjome su muzikantais, daik-
tais ir vaikais, mus užpuolė. Na, policininkas. Jis vilkėjo uni-
formą, tačiau jo elgesys neturėjo nieko bendra su pareigūno
elgesiu. Jis rėkė, grasino nušauti. Kam keliame triukšmą.
Po eglutės. Tą žiemą. Apsisprendėme vasarą rengti sto-
vyklą gatvės vaikams. Jų daugėjo. Jie atrodė labai varganai.
Rausėsi šiukšlėse, ieškodami maisto. Valgė bananų žieves.
Rinko butelius ir kartonus. Programą pradėjome vykdyti
porą mėnesių prieš stovyklą. Pasiskirstę po du, eidavom du
kartus per dieną į stotį. Rytą ir vakare. Stengėmės sukiotis
prie vaikų, kad jie įsidėmėtų mūsų veidus. Elgėmės labai
atsargiai. Nekalbinome. Užkalbinti, kodėl jie čia, ką jie čia
veikia, vaikai žaibiškai dingdavo. Kelias dienas jų nesutik-
davai toje vietoje.
Buvo aišku iš karto. Į stovyklą imsime mažuosius. Labiau-
siai sunykusius. Susirašėme į sąrašą trisdešimt vieną vaiką nuo
ketverių iki trylikos metų. Laikėme savaime suprantamu da-
lyku apie tai, kad išsivešime vaikus, pranešti tėvams. Papra-
šėme adresų. Lukas iš karto atsisakė:
- Vežkitės, kur norit. Niekas manęs neieškos.
Daugelio jų tėvų neradome namuose nei dieną. Nei anksti
rytą. Nei vėlai vakare. Eriko tėvai bendrabutyje neįsileido
manęs į kambarį. Pro duris išėjo tik Erikas.
- Mamai skauda galvą.
- Pasakyk mamai, kad aš ateisiu kitą dieną. Šeštadienį.
Erikas buvo įspėjęs. Kad jo neišleis. Kiauras dienas, nuo
ryto iki vakaro, su broliuku prie stoties jis rinko kartonus.
(12
Parduodavo juos. Turėdavo kasdien parnešti patėviui penkis
litus. Už išlaikymą. Vienuolikos metų vaiko veidas buvo raukš-
lėtas. Pilkas. Pagalvojau, jei man tėvai jo neatiduos, kreip-
siuosi j policiją.
Kai tėvų paieškos nedavė apčiuopiamų rezultatų, papra-
šėme vaikų nurodytu laiku ateiti su mamomis ant stoties laip-
tų. Atėjo Sanios ir Kolios kaimynė. Pasakė, galite vežtis.
Stovykloje iš anksto pasirūpinome vaistų. Nuo niežų. Utė-
lių. Priemonių pūliniams gydyti. Žinojom, jog pirmomis die-
nomis teks griežtai riboti maistą. Kad išbadėję vaikai nesu-
sirgtų. Reikėjo susitikinėti su jais kasdien. Jie neskyrė die-
nų. Nepažino valandų. Sutartą dieną - RYTOJ. Kai abi
stoties laikrodžio rodyklės turėjo būti viršuje, prie autobu-
so atėjo dvidešimt šeši vaikai. Kelias mergaites atvedė są-
vartyne uždarbiaujančios moterys. Julia su motina ir gyve-
no sąvartyne.
Visą kelią autobuse buvo mirtina tyla. Įtempta, nuščiuvusi
tyla. Tik Kęstas Gediminas drąsindamasis mėgino juokauti:
- Jei jūs mane ten mokysite skaityti, aš pabėgsiu.
Jau vėliau. Paklausėme, ko gi jie autobuse taip tylėjo. At-
sakė kaip vaikai:
- Mes bijojom. Mes nežinojom. Ką jūs mums darysit. Kur
jūs mus vežat. Gal j policiją.
Tačiau tai buvo tyla prieš audrą. Pietus pavalgėm dar ty-
liai. Po pietų išmaudėme juos karštoje pirtyje. Ramiai. Per-
rengėm švariais drabužiais. Pavakare nuėjom prie upės. Ten
buvo iš anksto sukrautas laužas. Užkūrėme jį. Ir ramybė spro-
go. Sprogo, kaip atominė bomba. Jie puldinėjo nuo skardžio.
Vertėsi per galvą. Stumdėsi. Griuvo. Jų siautimas buvo kaž-
koks klaikus. Nuožmus. Laukinis. Buvome tikri, kad bent
28 )
vienas sunkiai susižeis. Ar žus. Jie visiškai nemokėjo savęs
saugoti. Nebuvo išmokę. Arba buvo pamiršę. Ir dėl to jie
nemokėjo saugoti kitų.
Kitą dieną jie sulaužė visus mūsų žaislus. Kiek turėjom.
Buvom priversti užrakinti modernius, pjuvenomis aptarnau-
jamus mūsų tualetus. Jie šokdavo ant jų. Stačiai lipo per
sienas. Tikrąja šių žodžių prasme. Visa mūsų parengta sto-
vyklos programa pirmąjį vakarą išlėkė į orą šipuliais. Su-
pratome, kad norėdami išlaikyti juos gyvus, turėsime suor-
ganizuoti jiems didelį fizinį krūvį. Kuris išeikvotų jų energi-
ją. Ir nuramintų. Programą per naktį pakeitėme, sugalvoję
daug orientacinių žaidimų. Bėgimą su kliūtimis. Kopimą į
medžius. Šliaužimą upės vaga. Suprantama, visas estafetes
turėjome bėgti kartu su jais. Tai vaikus nuramindavo porai
valandų. Kai mes, nebepavilkdami kojų, buvome beveik
pasliki, gaivališkas siautimas prasidėdavo su nauja jėga. Ir
buvo aišku. Dar kelios tokios dienos - jie išardys ir išsine-
šios po lentelę visą mūsų namą.
Teisybė, viena iš anksto suplanuota programa sėkmingai
veikė. Niežų tepimo ir pūlinių gydymo. Aleksandras, stovė-
damas ant namo laiptų, susirūpinusiu veidu pasiskundė:
- Teta Vanda, o Deimantė man niežų nepatepė.
- Deimante, - sušukau nedvejodama, - kodėl nepatepei
Aleksandro?
- Tepiau, - iš kažkurio šono atsiliepė Deimantės balsas.
Ir Sania išsišiepė. Apgavęs. Rodydamas ką tik išdygusius,
per didelius jo veidui, arkliškus dantis. Plačia, saulėta vaiko
šypsena iki ausų.
Visus pūlinius vaikams staiga pradėjo skaudėti. Ką bekal-
bėti apie supūliavusius dantis. Pradėjo nepakeliamai skaudė-
(14
ti mažus, vos įžiūrimus įbrėžimus. Reikėjo tepti žaluma ir tas
vietas, kur buvo neaišku:
- Ar čia man įbrėžta? Ar taip kas nors?
Tas „taip kas nors" vis tiek skaudėjo. Reikėjo tepti. Vaikai
pradėjo karščiuoti. Tikriausiai tai buvo vasaros virusas. Ta-
čiau prisėdus prie lovos, padėjus ranką ant kaktos, antrą kar-
tą įkišus termometrą, kažkokiu būdu temperatūra nukrisda-
vo iki normalios.
Jau neberibojome maisto. Ir išsipūtusiais pilvukais, dide-
liais apvaliais veidais vaikai pradėjo blogti. Iš pradžių nieko
negalėjome suprasti. Kas gi čia yra? Kuo daugiau jie valgo,
tuo daugiau blogsta. Kol susivokėme. Jie buvo ištinę iš bado.
Ir pradėjo augti. Mūsų akyse. Kasdien. Iš po nakties. Lyg
būtų žiemkenčių daigai. Visiems jiems ryškiai, pastebimai trū-
ko ūgio. Vašia ir Aleksandras buvo per pusę mažesni, nei
turėtų būti pagal metus. Ir Eriko raukšlėtas, aštriais išsišovu-
siais skruostikauliais veidas pradėjo apvalėti ir vėl įgavo vai-
kiškų bruožų.
Vaikai tikrai buvo sotūs. Tačiau nuo ryto iki vakaro tik ir
tegirdėjome:
- Ar šiandien dar pietausim?
Net sėdint prie pietų stalo:
- O kada vėl pietausim?
Paskui paaiškino. Mieste jie valgo vieną kartą. Taigi, pasi-
tarę vieną dieną nusprendėme leisti jiems. Valgyti tiek, kad
jau nebekiltų klausimų. Kai kurie sustojo prie penkių dube-
nėlių tiršto daržovių ir mėsos šiupinio. Paskutinysis pasisoti-
no suvalgęs septynis. Ir ketvirtį kepaliuko duonos. Tai buvo
Erikas. Net dvyliktą valandą nakties - ne pagal taisykles -
sueidavo keli kepalai duonos.
28 )
Vaikai į stovyklą atsivežė savo taisykles. Norėdami nors
kiek jiems padėti, turėjome prisitaikyti. Nebuvo kitos išei-
ties. Žinojom, kad po stovyklos vėl paleisim juos į gatvę. Tik
prisitaikyti. Viskas buvo taip nauja. Visi jie rūkė. Mes pasky-
rėme rūkymui vietą. Kad vaikai nepadegtų miško. Pavyko
pasiekti tik tiek. Sumažinti dienos rūkymo normą. Nuo pa-
kelio. Iki keturių cigarečių. Kartu su vaikais apsivertė aukš-
tyn kojom stovyklos para. Mes pradėjome gyventi naktimis.
O miegoti dieną. Eidavome gulti rytui auštant, praleidę nak-
tį prie laužo ugnies. Skaičiuodami danguje žvaigždes.
- Kai mes numirsime, mes ten, tikriausiai, būsime visai
nuogi, - pasakė kartą Dima.
- Eik tu, - suniekino jį Kęstas. - Su baltais kostiumais!
Nuo visiško chaoso mus išgelbėjo paprasta. Naminė tai-
syklė: stovykloje viskas galima, tik reikia paklausti. Tai buvo
paprasčiausias būdas sužinoti, ko vaikas nori. Ir padėti jam
laikytis tvarkos.
Bet mūsų vaistai nuo utėlių stovėjo neliesti. Daug buteliu-
kų ant nekūrenamos kaimiškos duonkepės krosnies. Saugia-
me kampe. Nors atsivežę išmaudėme vaikus karštoj pirty, su-
deginome nesilankstančius nuo purvo jų drabužius, matėme.
Tikrai turėtume kur vaistus panaudoti. Tačiau mūsų santy-
kiai su vaikais buvo tokie trapūs. Kad mes nedrįsom sakyti.
Vaikai, mes dabar tikrinsime jūsų galvas. Žmogiškasis vaikų
orumas buvo taip pažeistas. Užteko vieno neatsargaus jude-
sio. Ir mūsų globotiniai būtų išnykę miške kaip dūmas.
Pirmom dienom jie bėgo. Pabėgo pirmas, rodos, Stasiu-
kas. Jį atvežė atgal miške uogavę žmonės. Staiga prasidėjo
tikra bėgimo epidemija. Pabėgdavo iš karto po tris. Mes su-
plukę lėkdavom į visas puses. Su mašina šukavom mišką. Ir
(16
tai vaikams nepaprastai patiko. Epidemija tik augo. Mes nu-
siplūkėme negyvai, kol Jorūnė pasakė:
- Jie bėga todėl, kad mes juos vejamės. Nebesivykim - ir
nebebėgs.
Tai buvo tiesa. Vieną pusdienį ištvėrėme, ir bėgimą nuėmė
kaip ranka.
Taigi buvome taip nusikalę su estafetėmis, lipdami į me-
džius, šliauždami ir bėgte. O čia dar su bėgliais. Kad utėlių
problema mums nebeatrodė labai svarbi. Kol patys pajutom,
jog mūsų galvose atsiranda naujų gyventojų. Nepasakytume,
kad tai mus labai pradžiugino. Tačiau mes buvome išvaduoti
iš keblios situacijos. Dabar galėjome drąsiai sakyti:
- Vaikai, mūsų galvos pilnos utėlių. Ar jūs jų neturit?
Iš pradžių kilo sąmyšis. Mergaitės ėmė rodyti pirštais į
Julią. Ji, ji. Julia mus užkrėtė. Julia su motina gyveno sąvar-
tyne. Sėdėjau per pietus prie jos ir mačiau, kad jos plaukų
pašakny ne utėlės, o gyvių luobas. Delsti ar atidėlioti valy-
mą nebebuvo galima. Savo ir mergaičių galvas ištepėme vais-
tais. Tada pradėjome kirpti berniukus. Iš pradžių žirklėmis,
paskui skustuvu - neturėjome kirpimo mašinėlės. Mūsų vai-
kai netikėtai nurimo. Pasidarė švelnūs lyg avinėliai. Nukirpti
vis ėjo ratais, glaustydamiesi, siūlydami pažiūrėti, lenkda-
mi, tiesdami prie rankų savo nuskustas galvas. Kad dar kar-
tą prisiliestum.
Tado galvos oda skutant buvo keliose vietose įbrėžta. Jis
kelis kartus buvo atnešęs man savo galvą. Nelygiai nuskustą.
Didelę, duriančią. Braukiau jam per pakaušį sakydama:
- Jau nebėra, jau tavo galva švari, jau nieko nebėra.
Niekada nepatirtas, ar seniai pamirštas motiniškas rūpes-
tis pavertė laukinius žvėriūkščius švelniausiais vaikais. Rū-
18 )
pestis yra esminė meilės savastis. Nesupainiojama su niekuo.
Ten, kur nėra rūpesčio, niekada nėra buvę nė šešėlio meilės.
Ak, kaip nuskaidrėdavo tokiom valandom širdis. Kokios aiš-
kios ir paprastos tapdavo mintys.
Rytojaus rytą prie pusryčių stalo neatėjo nė vienas. Kvie-
čiami jie nėjo iš palapinės. Keikėsi. Spjaudėsi. Stumdėsi. Gau-
domi bėgiojo į visas puses. Vaizdavo, kad jie dedasi daiktus.
Nors kokie gi galėjo būti jų daiktai. Elgėsi iššaukiančiai, gru-
biai, atžariai. Kęstas fisharmoniją sulaužė, žinoma netyčia.
Bet išlūžusias lentas kažkur paslėpė, be jų nebebūtume galėję
ją susitaisyti. Turėjome žūtbūt atgauti lentas. Teisybę pasa-
kius, tuo metu nežinojom, nei kas tą fisharmoniją sulaužė,
nei kur tos lentos. Visai pasimetę, nebežinodami, ko griebtis,
sugalvojome institucinę egzekuciją, kokią visi atsiminėme iš
pionierių stovyklų. Niekas geresnio neatėjo į galvą. Visai ne-
buvom pasiruošę juos bausti. O čia prireikė atgauti lentas.
Rengdami stovyklos programą, buvome susitarę, kad visi
bendraus su vaikais kaip draugai. O aš būsiu griežtas žmogus.
Reikalaujantis vaikų laikytis aiškių ir kietų taisyklių. Nenoriai
prisiėmiau tą pareigą. Sakant vaikams, taip pat ir saviems, pa-
mokslus, mane dažnai suima juokas. Tačiau niekas kitas neno-
rėjo tokios pareigos. Vaikščioti rūstoku veidu niekam neatro-
dė patrauklu. Bet mes bijojome, kad be „kietos rankos", bent
vienos, nepajėgsime palaikyti stovykloje drausmės.
Taigi jau sutemus, po siaubingos isteriškos dienos ir din-
gusių fisharmonijos lentų, vakare išrikiavom juos į dvi ei-
les. Aš pasakiau prakalbą apie netinkamą elgesį. Būtinas
mums lentas. Ir pasiūliau prisipažinti, kas tai padarė. Pasa-
kiau, kad stovėsim tol, kol kas nors neprisipažins. Mes sto-
vėjom tyloje gal penkiolika minučių. Rikiuotė vaikams bu-
( 19
vo didelė naujiena, matyt, iš nuostabos jie laikėsi ramiai,
nesistumdė ir nesikeikė. Penkiolika minučių gavome atsi-
kvėpti. Buvo jau vėlus vakaras. Taip, didžiausio jų jaudru-
mo laikas. Mūsų vaikai jau buvo nakties paukščiai. Man
reikėjo elgtis griežtai ir kaip nors toliau palaikyti stovėjimą.
Buvom sutrikę ir pasimetę. Nuo jų sužvėrėjimo. Na taip,
kitokio žodžio čia nepasakysi. Ir tai buvo po vakarykštės
dienos! Jautėmės pervargę, išsekę, sunaikinti. Supratom, kad
ėmėmės darbo ne pagal pečius. Kad šitiems vaikams niekas
negali padėti. Kad gražiausios mūsų pastangos buvo sutryp-
tos į purvą. Iki Kęsto prisipažinimo dar buvo pora minučių.
Ir kažkas iš tamsos riktelėjo:
- Kodėl jūs mums neleidžiat išvažiuoti?
- O ar jūs turit, kur važiuoti?
- Mes čia nebenorim būti.
- Kodėl?
- Todėl, kad jums už mūsų buvimą moka pinigus.
- Kokius pinigus?
- Kuo mes čia ilgiau būsim, tuo jums daugiau mokės.
Visi mes buvom savanoriai ir niekas iš mūsų jokio atlygi-
nimo už darbą apskritai negavo.
Dabar aš jau nebeapsimetinėjau pikta. Mane pagavo toks
įtūžis, kad nedvejodama atsakiau:
- Gerai. Rytoj iškviesim autobusą, ir kur tik norit, ten ir
važiuokit. Nors ir po velnių. O šiandien mums reikia atgauti
lentas.
- A š netyčia, aš nenorėjau... - Tamsoje nesimatė, kuris vai-
kas verkia.
- O kur lentos?
- Ten, fisharmonijoj. Aš jas įkišau.
28 )
- Autobusas bus rytoj trečią valandą.
Ir mes išsiskyrėm.
Rytojaus rytą vaikai pusryčiavo nepakeldami galvų. Kai
kurie pavalgė, greitai pakilo ir nuėjo ruoštis. Erikas ėjo su
jais, bet sakydamas:
- Kvailiai jūs, kvailiai. Ką jūs rasit stoty? Čia miškas, uo-
gos, čia nors pavalgę.
Kiti sėdėjo prie stalo, nuleidę galvas ir visai neatrodė, kad
jie trokštų kuo greičiau iš čia išvykti. Mes jų neįkalbinėjom.
Nebematėm prasmės, {kalbinėdami jau nebebūtume turėję
galimybių kelti jiems nors nedidelius reikalavimus. Be kurių
bendras žmonių buvimas yra visiškai neįmanomas. Vadinasi,
mūsų planas žlugo, ir nebelieka nieko, tik su tuo susitaikyti.
Nors buvo baisu į juos žiūrėti, vis dėlto laikiausi to, kas
įvyko. Tik paklausiau:
- Iš kur jūs ištraukėt, kad mums už darbą su jumis moka
pinigus?
- Mums Tadas sakė.
O Dieve, Tadas! Tai jo duriančią galvą vakar glosčiau kelis
kartus. Nors turėjo praeiti keletas metų, kad iki galo supras-
čiau tos dienos vaikų agresijos priežastį. Rūpesčiu mes juos
sužeidėm. Meile mes sužeidėm juos iki gyvuonies. Mes pa-
lietėm žaizdą, kurią taip skauda, kad gindamasis gali užmuš-
ti. Smogti mirtinai, kad nebeliktų abejonių. Jie visą laiką, vi-
sus tuos metus mus patikrindavo. Jie turi priemonių. Žiau-
rių. Norėdami sužinoti, ar tikrai reikalingi, jie eis iki
paskutinės ribos. Kartais tai gali būti peilis į nugarą. Jei su-
pras, kad esi silpnas, ar kad ieškai sau naudos.
Išvykimo dieną vis dėlto atidėjom. Tačiau vieną kartą ji vis
tiek atėjo. Atėjo su tylia slepiama baime. Mes jos nerodėm
(21
vieni kitiems. Tačiau ir vaikai, ir mes žinojom, kad turėsime do toji. Dainelė. Nuolat tais metais skambėjusi iš vieno kios-
parvežti juos į miestą ir vėl paleisti į gatvę. Nupirkom saldai- ko prie stoties. Rusiškas šlageris. Vienu akimirksniu lyg vėjo
nių, sausainių. Daug. Kad užtektų kelionei. Lydėjom juos abi gūsio pakelti vaikai pasičiupo pažįstamą melodiją:
su Vida. Atsisveikinome tylėdami. Sulipome į autobusą. Pasi-
liekantys sutvarkyti stovyklos mums mojo. Jiems mojo. Ar Ja moriačka, ty moriak. Aš jūreivė, tu jūreivis.
mojo vaikai, negaliu atsiminti. Jie tvarkingai sėdėjo autobu- Ja rybačka, ty rybak. Aš žvejė, tu žvejys.
so sėdynėse, ir mes su Vida skubiai ėmėme dalinti saldainius Ja na suse, ty na morie. Aš sausumoje, tu jūroje.
ir sausainius. Dėjome juos j delnus, bet niekas nevalgė. Sto- My nie vstretimsia nikak. Mes nesusitiksime niekaip.
vykloje saldainis ar sausainis - daug jų neturėjom - būdavo
praryjamas pakeliui į burną. Jie dingdavo ore žaibo greitu- Tai buvo mums skirta daina.
mu. Nuvažiavom iki kapinių, įsukom į mišką, iš kur nebesi-
matė stovyklos. Ir tada tyla dar kartą sprogo. Pirmasis už- Ja na suse, ty na morie.
baubė keturmetis Ruslanas. Jo atkištas delnas su sausainiais My nie vstretimsia nikak.
styrojo kaip medinis. Jis rėkė baisiu balsu:
- Aaaa!.. AaaaaL Autobusas leidosi Ukmergės gatve žemyn, ir vaikai kartu su
Kitą akimirką baisus raudojimas perplėšė visą autobusą. radiju, plodami rankomis, taip šaukė, kad atrodė, autobusas iš-
Žinau, kad daugiau gyvenime to niekada neišgirsiu. Ir ki- tikš. Važiuojant pro „Krasnuchą", paklausiau Eriko ir Vasios:
tais metais po vasaros su tais pačiais vaikais važiavom j mies- - Ar jūs čia lipsit?
tą tyliai, gal šiek tiek pašliurpčiodami. Vaikai jau pažinojo Mes važiavom pro jų namus.
gyvenimą, jau žinojo savo likimą ir elgėsi atitinkamai. Bet Vaikai niūriai šūktelėjo:
dabar jie rėkė paklaikę, iš visos širdies. Iš saugios, ramios - Į stotį!
aplinkos jie grįžo į Vilniaus stotį. Mes parodėme, mes atvė- Užrašėme jiems savo telefonų numerius. Sakydami, vai-
rėme jų akis į jų nelaimę, kurią jie ir taip žinojo, bet ji nebuvo kai, kai jus ištiks nelaimė, paskambinkite mums. Tadas pasu-
tokia skaudi. Neištvėrė vairuotojas. Jis visu garsu pasuko ra- ko galvą ir pašaipiai pažvelgė į mane. Supratau, kad kalbu iš
diją. Bet muzikos nesigirdėjo. Tik po valandos, gal apie Mai- sausumos jūrai. Kokia gi nelaimė dar galėjo juos ištikti? Kas
šiagalą, riksmas išsikvėpė, buvo girdėti tik tylūs šliurpčioji- gi galėjo būti dar blogiau jiems, numestiems kaip šiukšlėms
mai. Tada mes jas išgirdome. Banalias estrados dainas. Ėmė- gatvėje likimo valiai.
me jų klausytis beveik džiaugdamiesi. Netrukus pasirodė Sugrįžau į namus ir neturėdama jėgų net nusirengti, atsi-
miestas, ir vaikai atkuto. Kažkaip keistai, tyčia džiaugsmin- guliau. Man pakilo temperatūra ir aš tris dienas pragulėjau,
gai, lyg patys save erzindami. Tada. Iš magnetofono pasigir- nepajėgdama atsikelti, nors stovyklavietėje buvo daug darbo.

28 ) (22
 Netrukus, gal po poros savaičių. Rugsėjo mėnesį. Mane
iškvietė į policiją. Gavau šaukimą. Pas tardytoją. Nujaučiau,
dėl ko. Praėjus po stovyklos keletui dienų, vėlų vakarą, gal
apie 12 valandą. Anykščių policijos komisariato vaikų sky-
riaus inspektorė atvežė į stovyklą Joną ir Kostią. Pasakė, kad
vaikai patys atėjo į poskyrį. Paprašė vežti juos. Į Inkūnus.
Sugrįžusius iš stovyklos vaikus kiemo kaimynas apkaltino,
kad jie prieš kelias dienas pavogę iš jo automobilio magneto-
lą. Vaikai pasakojo. Kaimynas ir policininkas nusivežė juos į
mišką. Mušė „bananais" ir vertė prisipažinti.
- Mes jiems sakėme, kad mes buvome stovykloje, o jie
sakė, kad jūs atsivežėte mus iš stovyklos į Vilnių. Liepėte
mums pavogti magnetolą. O paskui visi linksminomės bokš-
to kavinėje.
- Mes jus atvežėme į Vilnių pavogti magnetolą?
Vaikų kalbos buvo panašios į kliedesius. Tačiau ant jų šlaunų
ir sėdynių buvo bananų formos mėlynės. Jie prašė mūsų pa-
tvirtinti. Kad buvo stovykloje. Turėjo pasiėmę su savim mo-
tinų pasus. Abiejų padėtis šeimoje buvo tragiška. Jono mama
buvo pirmos grupės invalidė. Nesikėlė iš lovos. Ją ir mažes-
nius vaikus prižiūrėjo šešiolikmetė sesuo. Kuri neseniai iš na-
mų pabėgo. Už leidimą išsivežti Kostią į stovyklą jo tėvai pa-
reikalavo iš mūsų dviejų butelių degtinės.
Trupučiuką sutrikome. Kaip tik tą dieną, kai vaikai buvo
kaltinami, jie abu buvo išvažiavę pasivažinėti dviračiais. Ir
kelias valandas nebuvo stovykloje. Buvo aišku, kad per tokį
laiką vaikai jokiu būdu negalėjo atsirasti Vilniuje. Tačiau kaž-
kuriam iš mūsų atėjo į galvą mintis. O jeigu kas nors buvo
atvažiavęs jų pasiimti. Nusivežė į Vilnių. O paskui parvežė.
Kol supratom, kad kliedime. Automobilio magnetola būtų
28 )
buvusi mažiau verta už visas šias pastangas. Taigi parašėme.
Vaikai nuo tokios iki tokios dienos buvo stovykloje. Ir pasi-
rašėme. Tie, kurie turėjome pasus.
Bet vis tiek eidama į poskyrį. Nesijaučiau labai tvirtai. Pa-
siėmiau asmens dokumentus. Stovyklos nuotraukų. Poskyris
buvo Mindaugo gatvėje, prie dabartinės „Maximos". Pirmą
kartą gyvenime ėjau pas tardytoją. Tardytoja, jauna moteris,
buvo baigusi pedagoginį universitetą. Rusistė. Prisistatė.
- Kodėl jūs čia dirbat?
- Tardytojų labai trūksta.
Ji paaiškino, kad yra gautas pareiškimas apie plėšimą. At-
sakiau, kad vaikams tikrai tenka dalyvauti tokiuose reikaluo-
se. Bet šį kartą vaikai nekalti. Jie buvo pas mus stovykloje.
Išsiėmiau nuotraukas. Bet į jas niekas nekreipė dėmesio. Nė
nežvilgtelėjo.
- Automobilio savininkas sako, jog jis turi raštiškus vaikų
prisipažinimus, kad jie pavogė magnetolą.
- Jūš padaužytų miške „bananais" ir jūs prisipažintumėt.
Tardytoja atsilošė kėdėje, prisimerkė ir iš lėto. Stebėdama.
Taip. Stebėdama mano veidą. Paklausė:
- O kur šiuo metu būtų galima rasti Joną ir Kostią?..
Ir aš susivokiau. Vis dėlto pagaliau susipratau. Kad esu ne
liudininkė. O kaltinamoji. Esu įtariama ir apklausiama. Kaip
nusikaltimo organizatorė. Atvežusi iš stovyklos į Vilnių vai-
kus plėšti. Aš netekau žado. Iš tikro. Kaip keista. Kad visiš-
koj teisinėj suirutėj, su išgalvota byla buvau tardoma. Kai
policijos nebuvo galima prisikviesti į įsilaužimo. Ar net žmog-
žudystės vietą.
Gatvė keitėsi. Taip pat audringai. Kaip keitėsi gyvenimas.
Ten vyko tokie patys transformacijos procesai, kaip ir visuo-
(24
menėje. Vaikus. Taip. Mažas b«ejėges būtybes. Užgriuvo kli-
jai, narkotikai, prostitucija, reketas. Vieną kartą pamatėme
gatvėje Kęstą su užrašu ant kaklo: „Aš esu toks ir toks, padė-
kit man..." - nors visi žinojom, kad jis yra beraštis. Tai buvo
jo darbo vieta. Jį kažkas kontroliavo. Į vieną pasimatymą vai-
kus atlydėjo kokių septyniolikos metų paauglys. Kol kalbė-
jomės su vaikais, jis laikė užkėl.ęs ant Kęsto peties koją. Kad
mes žinotume, kam jis priklauso. Pasijutom nedrąsiai. Nors
vaikai tai labai slėpė. Iš nuogir«dų mes vis tiek žinojom, kad
juos vyresnieji panaudodavo ki šenių kraustymui, o gal ir ki-
tokiems plėšimams.
Netrukus jie paskambino. Kęstui pakilo temperatūra, ir
jie keturi sugužėjo j mūsų namus. Dar nebuvo nei dienos
centro, nei nakvynės namų, nielko. Pamatavom jam tempera-
tūrą. Buvo 39°. Suradom penicilino tablečių. Aprengėm ke-
liom striukėm. Ir pasakėm, kad nakvoti pas mus ir eiti pas
mus į namus nereikia. Turėjau jiems pasakyti:
- Vaikai, mes bijom jūsų. N e jūsų vaikai. O tų, kurie už
jūsų.
Aš taip ir pasakiau. Suaugusi .moteris. Karščiuojančiam de-
šimties metų berniukui.
Jie iš karto suprato. Palingav o galvomis. Taip, teta Vanda.
Net nenusiminė.
Tikrovė buvo tokia.
Mes galėjom jiems padėti labai nedaug. Naikinančioj lai-
ko suirutėj tik būti šalia. Palaikyti ryšį. Mums visiems lygiai
reikėjo mokytis gyventi naujoj realybėj. Kur kiekvienas pa-
sirūpina savimi laukiniu būdu. Kažkaip nejučia išniro iš mi-
nios ta kvadratinių žmonių veislė. Niekada nematyta. Kam-
puotais pečiais. Skustom galvo m. Taip panašiais vienas į ki-
28 )
tą neapibūdinamais veidais. Lyg būtų pasikeitęs genetinis
kodas.
Buvom patys silpniausi. Tokie žmonės kiekvienoje visuo-
menėje yra vaikai, seneliai, ligonys. Rengiant stovyklų pro-
gramas, reikėjo rasti sprendimą, sąlygas, būdą, parodyti vai-
kams gyvenimo vertę. Nuogu pavidalu. Atvira, pačioj gyve-
nimo sąrangoj slypinčia forma. Tais metais buvo mūsų veiklos
penkmetis. Ir mes nutarėme surengti didelę integracinę sto-
vyklą. Pakviesti visus buvusius stovyklautojus. Gabius vaikus
iš normalių šeimų. Akluosius ir silpnaregius. Ir gatvės vai-
kus. Gatvės vaikus nusprendėme paimti anksčiau. Pora sa-
vaičių. Kad galėtume parengti juos didžiajai stovyklai.
Vežėmės juos autobusu. Savo transporto tada neturėjome.
Nebeatsimenu, kuriuos vaikus atsivežėme pirma, bet tiksliai
žinau, tarp jų buvo Mindaugas. Gatvėje per metus pasikeitė
epocha. Vaikai išmoko elgetauti. Ką jie dar išmoko. Sužino-
jome vėliau. O tuo tarpu jie atbėgo linksmi pas mane j pušy-
ną, kur rinkau žemuoges. Ir Mindaugas šviečiančiu kiek su-
trikusiu veidu paklausė:
- Argi tikrai stovykloje viskas galima?
- Viskas galima, - atsakiau jam. - Tik reikia paklausti.
Jie susižvalgė tarpusavyje. Raimondas įsikišo ranką į kiše-
nę ir ištiesė man dvidešimt aštuonis litus.
- Čia jums.
- Jokiu būdu, vaikai. Nereikia. Turėkit savo pinigus.
- Imkit, teta Vanda. Mes turim.
- Kiekgi jūs turit?
- Po šimtą turim.
Vaikai neturėjo bendravimo su žmonėmis įgūdžių. Kuo pa-
sitikėdavo, pasitikėjo besąlygiškai, iki galo.
(27
 - Iš kurgi tiek pinigų?
Jų veidai tapo mįslingi.
- Susiubagavot?
- Taip, teta Vanda.
Man sugniaužė gerklę. Žinoma. Na, kurgi ne.
- Neverkit. Imkit. Agurkų nupirksit.
Kai važiavom į turgų, jie pasiprašė kartu. Ir apsipirko. Be
abejo, treningus su „Adidas", kedus, kepures. Kaip tikri sėk-
mės džentelmenai.
Paskui sužinojom, tuos pinigus jie buvo pavogę. Autobu-
se, pakeliui į stovyklą. Iš neblaivaus vyriškio. Kažkuris jį kal-
bino. Sania kraustė kišenes. O Mindaugas, visa suorganiza-
vęs, sėdėjo atokiai. Kaip niekur nieko.
Vaikai pirmą kartą atsivežė į stovyklą klijus. Paklaustas,
kas gi būna, kai juos uosto, Sania atsakė:
- Na, viskas griūva. Ant manęs virsta namai ir medžiai.
- Spalvoti?
- Ne. Pilki.
Pilki. O buvome girdėję gandų. Kad jie mato spalvotus
paveikslėlius. Klijus tuoj pat besąlygiškai konfiskavome. Kartu
su vaikais viešai sudeginome. Sakydami, kad jie labai kenkia
sveikatai. Klijai vaikus veikė kaip haliucinogenai. Ir visi bu-
vom girdėję, kad yra toks dalykas, kaip abstinencija. Kuo ji
pasireikš, kaip reikės veikti, neturėjome jokio supratimo.
Netrukus kažkas palapinėje pastebėjo degtinės butelį. Svai-
gintis vaikams mes negalėjome leisti. Jokiu būdu. Mūsų dar-
bas būtų tapęs visai beprasmišku. Tačiau ką turėjome daryti?
Instituciniai ordinariniai metodai čia buvo visai bejėgiai. Be-
prasmiai. Iš vaiko gali reikalauti tvarkos, kai jis gyvena tvar-
kingoje, normalioje tikrovėje. Kai turi jam ką pasiūlyti, kad
28 )
jis pajėgtų laikytis taisyklių. Žinojome, kad jie turi pinigų.
Kad visada atsiras, kaip jie paskui sakė, koks nors „diedas".
Kuris nupirks jiems butelį. Barimas ar gėdinimas būtų atsigrę-
žęs tik prieš mus pačius. Mes taip pat negalėjome pamiršti,
kad yra ir toks dalykas, kaip abstinencija. Neviltis labai paašt-
rina vaizduotę. Kartais priverčia griebtis beprotiškų sprendi-
mų. Nusprendėme eiti ir išgerti butelį kartu su jais. Žinoma,
be manęs. Ir pasakyti, kad tai paskutinis kartas. Visus sudėjus
į krūvą, gėrėjų būtų septyniolika. Vadinasi, kiekvienam išeitų
šiek tiek daugiau nei po šaukštą. Toks kiekis mūsų negąsdino.
Padarėm taip, ir jokių klijų. Ir jokių abstinencijos proble-
mų stovykloje nebesam turėję. Nors pati negaliu suprasti,
kokiu būdu.
Tada, tą vasarą, atsivežėme Vitią. Radau jį, kaip ir kitus,
stoties pusrūsyje. Prie žaidimų automatų. Užkalbinau, paklau-
siau, ar nenorėtų su mumis važiuoti į stovyklą.
- Taip, noriu, - atsakė jis iš karto.
Ištiesiau jam ranką. Ir jis iš karto nuėjo su manim. Jis buvo
kokių aštuonerių metų. Supratau, kad šitas vaikas yra pats
nelaimingiausias iš visų. Kuriuos buvau sutikusi. Stoties vai-
kai bijojo žmonių. Nepasitikėjo. Nesileido kalbinami. Vitia
iš karto nuėjo su manim, pirmu užkalbinusiu žmogum. Nueiti
su pirmu sutiktu žmogumi stotyje vaikui buvo daugiau negu
pavojinga. Vitia turėjo šiokį tokį intelekto atsilikimą. Tokie
vaikai vadinami sulėtinto vystymosi vaikais. Jis žuvo kitais
metais. Vaikai sakė, kad užduso klijais. Aš tuo nelabai tikiu.
Jį rado negyvą. Kažkur ant stogo. Jis gyveno pusrūsyje, nere-
gistruotas, su praradusiais butą tėvais ir mažamete sesyte. Iš
stovyklos jis vis norėjo namo ir sakė, kad sesutė tikriausiai
nevalgiusi. Kai jo nėra namie, tėvai ja nesirūpina.
(29
 Per Angelo dieną jo angelė sargė silpnaregė Jolanta pa-
dovanojo jam dešimt litų. Į angelų pareigas įeidavo daryti
globojamiems gerus darbus. Darė kas ką sugalvojo. Vaiši-
no sausainiais, skalbė rūbus, rinko žemuoges ar ką nors
dovanojo. Vitia atbėgo pas mane nepaprastai laimingas.
Pasakė, kad jau nebenori važiuoti namo. Bet norėtų va-
žiuoti į Anykščius.
- Ko? - paklausiau.
- Noriu nusipirkti.
- Mes galime tau nupirkti. Sakyk, ko reikia.
Jis paklausė manęs, kiek kainuoja margarino pakelis, kiek
duonos kepaliukas ir paprašė juos nupirkti, klausdamas, ar
jam dar liks pinigų cigarečių pakeliui.
- Vitia, - pasakiau, - ar tau čia maža duonos ir margari-
no? Einam į virtuvę nors ir dabar.
Jis pasižiūrėjo į mane ir atsakė:
- Aš savo valgysiu.
Ak, vaikai! Patys silpniausi visuomenės žmonės, kuriuos
taip tragiškai užgriuvo permainų laikas. Turbūt buvau dar
silpnesnė už juos, kad laikiausi jų. Mes kartu išgyvenom pa-
saulių griūtį. Iš pradžių džiaugsmingas, o paskui žiauriai traiš-
kančias permainas. Mes buvom pasmerkti, laiko lyg iš „Esto-
nijos" kelto išmesti į šaltą, audringą jūros vandenį. Visam
gyvenimui įsidėmėjau žurnalisto žodžius. Išliks stiprūs. Svei-
ki. Vieniši.
Reikėjo ko nors laikytis. Ir tas kas nors buvo vaikai. Jie į
gera atsakydavo geru, į tiesą - tiesa, ir kai sakau, kad tikiu
žmogumi, iš karto pagalvoju apie juos. Darbas buvo praga-
riškas. Viktorija Daujotytė, pasikviesta į didžiąją integracinę
stovyklą, kartą po užsiėmimo pasakė, einam pasivaikščioti.
28 )
Atsimenu tą vietą už posūkio prie šaltinio. Ten ji ištarė kietai,
seseriškai. Po ilgos tylos:
- Vanda, kaip tu drįsti su savimi šitaip elgtis?
Ką gi aš jai galėjau atsakyti?
- Jei nenori taip elgtis, reikia čia nebūti. Kai esi čia, pasi-
rinkimo nebeturi.
Ji atsakė tik tiek:
- Eik, bent kol aš čia, atsigulk. Dviejų profesorių jiems
tikrai nereikia.
Reikėjo viską mesti ir išeiti. Sėsti prie popierių. Bet buvo
Vašia. Baltapūkis. Dar čiuplesnis už keturmetį Ruslaną. Jis
su Artūru bandė rinkti kartonus, bet tai jiems sekėsi kur kas
blogiau nei Erikui. Pirmąją stovyklą visi jį nešiojo ant ran-
kų, dažniausiai ant sprando, menkutį, peršviečiamą. Mes
su juo eidavom pas kaimynę Anelę Šukienę pieno. Kartą
Vašia prisėdo ant malkų. Aplink malkų rietuvę vaikščiojo
dvejų metų kaimynės anūkas, vis pakeldamas aukštyn galvą
ir kalbėdamas:
-Dvasia... Dvasia...
Parėjusi į stovyklą, aš papasakojau šitą nutikimą, ir visi
suūžė kvatodamiesi. Vašia tik susigūžė, pamačiau, kad vaiko
akys pilnos ašarų. O, teta Vanda, pagalvojau, ne visiems taip
linksma, kaip tau. Pasilenkiau prie jo ir pasakiau tyliai:
- Vašia, tai nieko bloga. Dvasia yra tai, kas neturi kūno.
Tai beveik kaip Dievas.
Nežinau, ar jis manim patikėjo, jis tik atkakliai įdėmiai
žiūrėjo man į veidą. Kartą naktį, grįžtant nuo upės, Vašia
pritykino prie šono. Pušų jaunuolynas augo kartu su mumis.
Kai atvažiavom, prie upės pušelės buvo vaikų ūgio. Dabar
jos siekė dangų. Ir dangus atrodė lyg žvaigždėta properša
(30
virš mūsų galvų. Supratau, kad jis nori man kažką sakyti.
Paėmiau jo ranką. Ir jis tyliai paklausė:
- O Dvasia, ar jis iš tikrųjų yra?
- Yra, Vašia, tikrai yra.
Tada jis apvedė pirščiuku visą beribę nakties tamsą. Reikia
pamatyti Inkūnų žvaigždes naktį. Kad suprastum. Ką reiškia
toks tykus, klausiantis vaiko šnabždesys:
- Ir viskas čia jo?
Pamačius tą vaiką, man ištirpdavo širdis. Labai nede-
monstravau, bet ir neslėpiau nuo vaikų savo meilės. Nors
žinau, kad taip elgtis nepedagogiška ir iki šiol nesuprantu,
kodėl vaikai man tai atleido. Maniau, kad visų blogiausia
bus, jei pradėsiu apsimetinėti. Apsimetinėti man sekasi pras-
tai. Be to, tame fronte apsimetinėti nebelikdavo "nei laiko,
nei galimybių.
Kartą išvažiavau keliom dienom į Obelius. Pasakiau, kurią
dieną grįšiu. Važiuodama atgal slapta tikėjausi, kad prie au-
tobuso ateis gauja pasitinkančių. Tokia buvo mūsų tradicija.
Mes išlydėdavom ir pasitikdavom atvažiuojančius. Laukda-
vom jų kaip šventės. Tačiau Mikierių stotelėje nebuvo nė gy-
vos dvasios. Ir man smilktelėjo širdį. Kiekvienas žmogus yra
šiek tiek savanaudis. Na va. Tikrai nuliūdau. Pasukau namo.
Po kelių žingsnių iš pakelės krūmų kaip žvirbliai stryktelėjo
vaikai ir spiegdami pasipylė į visas šalis. Žinoma, nuo savęs
žmogus niekur negali pasislėpti. Aš nevalingai susiradau aki-
mis patį mažiausią ir uždainavau:
- Vašia! Vašia!
Ir čia visas choras visokiais balsais pasigavo tą mano „Va-
sia, Vašia". Jie mėgdžiojo, šaipėsi iš manęs. Siausdami. Laks-
tydami aplink, ir susidrovėjęs Vašia rimtai ištarė:
32)
- Na kaip čia ta teta Vanda sako. Vašia, Vašia. Kažkokiu
specialiu balsu.
Vietoj specialiu turėtume įdėti žodį „meiliu". Tačiau jis
jiems buvo nežinomas. Tik tarp savęs susiginčiję, sukirtę
lažybų jie ištardavo kaip paskutinį užkeikimą: prisiekiu mo-
tinos širdim. Tarp baisiausių keiksmažodžių, grubiausių įžei-
dinėjimų, pvz., „eik tu čiulpti" arba „tu pederastas kazio-
las" iš palapinės, iš miško pasigirsdavo įtemptu balsu. Pri-
siekiu motinos širdim. Toks beribis. Toks neišmatuojamas.
Buvo jų nelaimės gylis.
Tą vasarą mes dažėme bažnyčią. Stovyklų metu su vaikais
mes nuolat ką nors dirbdavome. Ravėjome daržą. Darėm suo-
liukus. Pjovėm medžius, vežėm kalades, kapojom malkas ir
krovėme jas į pašiūrę.
Mes nuomojom kleboniją nykstančiame kaime. Visos mū-
sų stovyklos vyko šalia medinės bažnyčios. Nudažyti ją savo
jėgomis, žinoma, būtų buvę neįmanoma. Bet su mumis jau
dirbo Volkeris. Antrus metus mes vykdėme bendras progra-
mas su Vokietijos „JungendHilfeVerbund". Kažkurią vasarą
į Inkūnus buvo atvažiavusi mano bičiulė iš Berlyno, menoty-
rininkė Eleonore Ditzen-Schaefler. Ji pasižiūrėjo į mūsų plė-
šinius ir pasakė:
- Aš tau padėsiu, Vanda. Dabar aš dar nežinau, kaip aš
galėčiau tau padėti. Bet aš noriu tau padėti.
Taip Inkūnuose atsirado Volkeris. Atsargos kariškis. Švel-
nus, jautrus žmogus. Ir visos vinys, raktai, spynos, kibirai,
vandens žarnos, šulinio dangtis kaipmat atsistojo į savo vie-
J tas. Pirmą vasarą jis atvažiavo su dviem chuliganais. Statyti
J mums prausyklų. Gerai įmitusiais chuliganais. Nusikaltę jau-
nuoliai su pedagogu buvo siunčiami darbui į kitą šalį. Kad
l Kauno apskrities : /*„ (33
VIEŠOJI BIBLIOTEKA j ^ 03-373
pamatytų tikrą vargą. Ir pradėtų vertinti tai, ką turi. Mums
tai buvo būtina pažintis su profesionaliu socialiniu darbu.
Nuostabiu darbu. Volkerio auklėtiniai po trijų dienų naktį
neblaivūs įsilaužė į jo mašiną. Mėgindami išvažiuoti, nurovė
vairą. Teko iškviesti policiją.
Ypatingas socialinio darbo žavesys ir savitumas yra tai, kad
visa su auklėtiniais turi daryti kartu. Žinoma, jei pavyksta
kartu. Tai meistriškumo viršūnė. Prausyklų statyba vyko taip.
Volkeris kasė pamatus. Rojus ir Oliveris gulėjo hamake. Ir
laidė jo adresu pastabas.
Tą vasarą Volkeris atvažiavo su dviem nusikaltusiais pa-
augliais iš Rytų Vokietijos. Normanu ir Saimonu. Normanas,
grubus, agresyvokas, buvo šiek tiek atsilikęs protiškai. Taip.
Jis. Normanas. Pamatęs mūsų pirmuosius vaikus iš gatvės,
sustingo vietoje. Sukrėstas ir išsigandęs, paklausė:
- Kodėl jie tokie murzini?
- Jie iš gatvės. Jie gyvena gatvėje, - pasakiau jam.
Jis dar pastovėjo. Paskui nubėgo į namą. Atnešė savo dra-
bužius ir ištiesė Saniai:
- Aš jam atiduodu. Nuprausk jį ir pasakyk, kad nevaikš-
čiotų murzinas.
Laukdami atvažiuojančių, gatvės vaikai labai jaudinosi. Kas-
dien vis labiau įsitempdami. Nugirdau. Kelis kartus.
- Žinai, kas mes esam. Mes šiukšlės.
Jie laukė paniekos. Nieko daugiau juk nebuvo patyrę. Ta-
čiau paprastas, sakytume socialus kitų vaikų elgesys, jų bai-
mes ir agresiją iš karto ir be pastangų ištirpdė.
Nudažyti bažnyčią buvo labai sunku. Bet sunkiau buvo
kas kita. Stovyklose mes organizuodavome veiklą taip, kad
vaikas pats susiprastų prisidėti prie darbo. Pasisiūlytų. Pa-
28 )
| dėti kitam. Na, imtųsi iniciatyvos. Mes rūpinomės aklai-
siais patys. Nieko nekviesdami į pagalbą. Neįprastoj miško
vietovėj orientuotis savarankiškai jie nemokėjo. Mes nie-
kam nesakėm, kad reikia jiems padėti. Tik darėme tai pa-
Į tys. Ir keistas dalykas. Silpnaregiams pasisiūlė padėti gatvės
vaikai. Neraginti. Mes tik buvom mokę juos, kad iš aklųjų
negalima vogti. Jokiu būdu. Vitia pirmas. Sulėtinto mąsty-
mo Vitia lipančiai žemyn laiptais Dovilei ištiesė rankas. Sa-
kydamas:
- Čia laiptas, čia laiptas...
Vaikų iš normalių šeimų laukėm savaitę. Kai nesulaukėm,
paklausėm. Kodėl jie mums nepadeda. Jie supyko.
- Kodėl jūs mums nesakėt?
Tą dieną skalbiau. Kad atvažiavo „Respublikos" mašina,
į- mačiau. Bet galvojau, pabaigsiu skalbti ir nueisiu. Stovyklau-
f tojų pilnas kiemas. Žurnalistams yra ką veikti. Prabėgo gal
; dešimt minučių, ir staiga aš išgirdau baisų riksmą. Keiksmus.
Raudojimą. Eidama link namo pamačiau, kad ant namo laiptų
i! sėdi vaikai iš gatvės. O į jų vidurį vedama sėstis Dovilė. Nuo
pat gimimo akla mergaitė.
Taip. Čia buvo istorija. Laikraštis buvo rašęs apie mūsų
stovyklas. Aš pasakojau apie mūsų darbą. Apie integracinę
stovyklą silpnaregiams kartu su sveikaisiais. Taip pat apie
j stovyklą gatvės vaikams. Straipsnyje kažkokiu būdu Dovilė
tapo akla gatvės mergaite. Publikacija galbūt įgavo ugnies.
į Bet Dovilė turėjo mamą. Rūpestingą mylinčią mamą. Jei ji
skaitė straipsnį, ką ji galėjo apie mus pagalvoti? Pirmą kar-
tą ji atlydėjo dukrą iki pat stovyklos. Norėdama įsitikinti,
įl ar čia jai bus saugu. Kitus silpnaregius mes pasiėmėme iš
Anykščių autobusų stoties. Tada, po publikacijos, pagalvo-
(35
jau. Gal neaiškiai ką nors pasakiau. Tačiau dabar režisuoja-
ma nuotrauka išsklaidė abejones. Juos visus kartu. Sodino
fotografuotis.
Gatvės vaikai šios istorijos, žinoma, nežinojo. Dovilės, ak-
lų vaikų iki šios stovyklos nebuvo matę. Bet jų riksmas buvo
laukinis. Jie lakstė kaip sužeisti žvėreliai. Įkaitusiais, ašaro-
tais veidais, šaukdami.
- Mes jums padangas supjaustysim! Jei ne čia, tai stoty.
Mes jums vis tiek supjaustysim!
Reikėjo gesinti ugnį. Vaikus šiaip taip nuraminom. Suėjom
visi j kambarį. Kalbėjomės. Tačiau mūsų kelis kartus buvo
paklausta:
- Ko vaikai taip rėkė? Gal galėtumėt paaiškinti.
Aš tylėjau. Tada paklausė vaikų:
- Na, vaikai, tai jūs pasakykit, ką mes tokio padarėm.
Tylėjo ir jie. Taip ir išsiskyrėm. Žinojau, ką vaikai atsakys.
Bet norėjau būti tikra.
- Tai ko gi nieko nesakėte žurnalistams?
Atsakė Mindaugas. Už visus.
- Paima aklą žmogų. Sodina jį su nežinia kuo. Nežinia kam
jį fotografuoja. O paskui dar klausia mūsų. Ko mes raudam.
Jie gynė ne save. Gynė Dovilę. Ne. Gal ne. Paklausti, ką
jie gina, jie to niekada nebūtų galėję pasakyti žodžiais. Bet
nedvejodami būtų dėl to paguldę galvas. Ne perkeltine pras-
me. Žmogiškasis orumas! Net 1996-aisiais metais iš skilties,
parašytos „Literatūrai ir menui", Nepriklausomybės penk-
mečio proga, žodžius „žmogiškasis orumas" man išbraukė iš
visų sakinių. O patį tekstą taip perdirbo, kad net pati negalė-
jau suprasti, apie ką jis. Iš to, kaip jis buvo sudorotas, šian-
dien visiškai akivaizdu viena. Darbą atliko profesionalas. Įgu-
28 )
dęs specialistas „taisyti" žmonių mintis ir sąmonę. Penktai-
siais laisvės metais! Taip. Jis buvo dar čia.
Patys netikėdami, bažnyčią mes vis dėlto nudažėme. Pa-
sitelkę talkininkus, nudažėme net aprūdijusį skardinį baž-
nyčios bokštą. Dieną dirbdami. Naktį mėnesienoje šokda-
mi „Bremeno muzikantus". Turėjome multiplikacinio fil-
mo plokštelę. Aliona buvo princesė. Auksiniais, mėnesienoje
šviečiančiais plaukais. Tą vasarą visi Alioną nešiojo ant ran-
kų. Volkeris išvažiuoti susiruošė, kaip visada, naktį. Antrą
valandą. Lenkijos keliai buvo neramūs. Jis norėdavo perva-
žiuoti juos iki vakaro. Jis atsisveikino su visais iš eilės. Kai
priėjo prie Vasios. Vaikas apsikabino jo kojas. Ir pasikūk-
čiodamas pravirko. Pirmą ir vienintelį kartą mačiau Vašią
verkiantį. Neskaitant autobuso.
Po didžiųjų stovyklų mes visada pasilikdavome nedidelį
vaikų būrelį. Šį kartą buvome nusprendę bandyti įkalbinėti
vaikus. Grįžti į normalų gyvenimą. Aiškinome, kas jų lau-
kia beraščių. Ir dėl gyvenimo būdo. Kurį jie gyvena stotyje.
Gatvėse buvo ir daugiau valkataujančių. Bet mūsų vaikai
buvo stoties. Šis žodis reiškė labai daug. Mes aiškinome
jiems, kad dėl nuodų, klijų, cigarečių ir alkoholio jie mirs
nesulaukę trisdešimties metų. Kad taip gyvendami pateks į
kalėjimą. Niekur kitur. Jie klausėsi. Klausėsi tylėdami. Ne-
prieštaraudami. Buvo aišku, kad jie tai supranta ir be mūsų
kalbų. Tačiau kai paskutinę dieną lydėjom juos mišku iki
autobuso, Sania staiga kažkaip nenatūraliai garsiai, bravū-
riškai ištarė:
- Aš liksiu stoty!
- Aš tai eisiu iš stoties. - Mindaugas, nusikaltėlių atama-
nas, ėjo nuleidęs galvą.
(36
 - Aš ne, - atšovė jam Sania.
- Eikit jūs, durniai, - Mindaugas visą laiką kalbėjo su spren-
džiančiojo teise. - Jei mes dabar neišeisim iš stoties, žinokit,
mes niekada iš ten nebeišeisim.
Ir tikrai. Jis išvažiavo j Biržus. Pas močiutę. Nusipirko kny-
gas ir pradėjo lankyti mokyklą. Jis paskambindavo kas savai-
tę. Kad mokslas sekasi gerai. Kad uždirbo 20 litų. Padėdamas
kaimynams kasti bulves. Gal po poros mėnesių, kai jis paskam-
bino, telefono ragelyje už jo nugaros išgirdau muziką.
- Tu skambini iš Vilniaus, Mindaugai?
- Ne, iš Biržų.
- Betgi aš girdžiu stoties muziką.
- Čia taip sau, radijas groja.
Tačiau grojo ne radijas.
Ak, Mindaugas! Drabužius stovykloje jis skalbdavosi kas-
dien. Ką ten drabužius. Mes dažnai klausdavome jo patari-
mo. Koks puikus iš jo galėjo išaugti premjeras. Apgalvojantis
kiekvieną savo žingsnį. Pajėgus numatyti perspektyvą. Valin-
gai eiti į priekį.
Nebeišmanydami, kaip jam tokiam padėti, susilaikyti nuo
vagiliavimo, paskyrėme jį raktininku. Atidavėm visus raki-
namų kambarių raktus. Kur buvo mūsų daiktai. Pinigai. Mais-
tas. Jie visi, bet šitas vaikas aštriausiai žinojo pagarbos ir pa-
sitikėjimo vertę. Tai buvo jo nelaimė. Jis blaiviausiai suvokė
savo padėtį. Pirmas, gal vienuolikos metų, pradėjo vartoti
narkotikus. Jį pirmą pamatė Gytis užrakintą stoties policijos
geležiniam narve. Spardantį grotas. Raudantį. Pasakė:
- Negaliu, mama.
Gytis tempė jį kaip galėdamas. Bendravo su tėvu. Įkalbi-
nėjo jį rūpintis vaiku. Dalyvavo Mindaugo teismuose. Vis
28 )
sušvelnindamas sprendimą. Surado jam mokyklą. Kuri sutik-
tų jį, keturiolikmetį, priimti į trečią klasę. Tėvas atsisakė nu-
pirkti jam drabužius ir knygas. Jo tėvai tai gyveno kartu, tai
skyrėsi. Kartais gėrė. Nepaprastų gabumų vaikas jiems buvo
nereikalingas. Mūsų palaikymo jam neužteko.
Grįžusi į Vilnių rugpjūčio pabaigoje, iš karto nuėjau į Švie-
timo ministeriją. Susiradau reikiamą skyrių. Pasakiau, kad yra
tokių vaikų grupė. Kad daugiau aš jų į gatvę nebepaleisiu. Jei
nebus rasta išeitis, aš juos atvesiu į šitą kabinetą. Ministerijoje
sėdėjo žmonės. Sprendimas buvo rastas iš karto. Po poros sa-
vaičių vaikai buvo paimti į globos namus prie Antavilių. Mes
eidavom jų lankyti du kartus per savaitę. Prašydami, kad jie iš
ten nebėgtų. Prievartautiems, pardavinėtiems, uosčiusiems kli-
jus, nuo apsinuodijimo alkoholiu pabuvojusiems reanimacijo-
je vaikams reikėjo gydymo. Socialinės terapijos. Elgesio ko-
rekcijos. Kas pasiekiama tik specialia taktika. Apie tokią takti-
ką niekas dar neturėjo jokio supratimo. Ką apie taktiką. Kartą,
kai Vida su Jorūne buvo nuėjusios lankyti, atvežė dar vieną
mūsiškių. Budinti auklėtoja paklausė:
- Kažin, ar jis neturi utėlių?
Vida atsakė:
- Taigi galima pažiūrėti.
Auklėtoja paprašė:
- Gal jūs pažiūrėtumėt.
Prapuolė Vašia. Kol buvome užsiėmę globos namais. Dau-
giau kaip mėnesį jo niekas nebuvo sutikęs. Net matęs. Nei
stoty. Nei „Krasnuchoj". Šitaip vaikai vadino Savanorių pros-
pektą. Savaitgalį Gytis su Dalium nusprendė važiuoti jo ieš-
koti. Į sodus. Bijojom, ar vaikui nebus atsitikusi kokia nelai-
mė. Penktadienį, taip, tikrai penktadienį, po pietų kažkas pa-
(39
skambino. Prašė Gyčio. Kažkas iš mūsiškių. Bet aš nepažinau
balso. Paaiškinau, kada bus Gytis. Ir vis dėlto paklausiau:
- O kas čia skambina?
Išgirdau ragelyje tą patį kietą, svetimą:
- Čia Vašia.
- Vašia! Vašia! Kur tu pasidėjai!? Mes jau ruošiamės va-
žiuot tavęs ieškoti į sodus.
Ragelyje buvo tylu. Ir aš pajutau. Kaip juokingai pakibo
ore mano „Vašia, Vašia!".
- O ko jūs norėjot?
- Kaip ko mes norėjom? Ką tu čia dabar kalbi? Mes juk
tavęs pasiilgom.
Tačiau iš ten, iš kur atskrido vaiko balsas, pasigirdo šaltas,
nepaliekantis abejonių:
- Viso gero.
Nieko sau. O ko jūs norėjot. Ne, jau tikrai.
Jis paskambino kitą rytą. Paprastai. Kaip visada. Ir pasakė:
- Teta Vanda, aš noriu su jumis susitikti.
- Gerai, - atsakiau. - O kur?
- Prie baseino.
- O kelintą valandą?
- Trečią.
- Gerai, trečią prie baseino.
Baseine dirbo jo motina. Tėvai buvo išsiskyrę. Abu gėrė.
Vaikas blaškėsi tarp abiejų. Nei vienam, nei kitam jis nebuvo
reikalingas.
Nuėjau trečią valandą prie baseino. Vis žiūrėdama, kada
pro jo duris išeis Vašia. Tačiau joks Vašia nesirodė. Palaukiau
dešimt, penkiolika, dvidešimt minučių. Prisiminiau vakarykštį
pokalbį. Pagalvojau, tikriausiai vaikas pradėjo vyti iš manęs
40 )
virves. Na, krėsti pokštus. Ir kaipgi jis galėtų ateiti trečią va-
landą, kai daugelis iš mūsų vaikų nepažįsta valandų. Pasidai-
riau dar dešimt minučių. Buvo jau pusė keturių. Pasukau na-
mų pusėn link požeminės perėjos. Ir tą pačią akimirką jį pa-
mačiau. Einantį. Prie buvusio kino teatro. Išblyškusį išblyškusį.
Jei jis nebūtų buvęs toks murzinas, jo veidas būtų švietęs kaip
popierius. Netardami nė žodžio, mes susiėmėm už rankų. Jis
padavė man savąją. Ant jo pirščiukų nebuvo jokios mėsos. Oda
kabėjo lyg paukščio. Tylėdami parėjome abu namo. Išviriau
arbatos. Jis valgė labai nedaug. Buvo akivaizdu, koks jis išba-
dėjęs ir išsekęs. Ir kiek jam kainavo jėgų vakar nepasakyti:
- Teta Vanda, aš labai noriu valgyti. Aš atvažiuosiu pas jus.
Vakar jis mane patikrino. Pasitikslino, ar ne žaislas. Ap-
sisprendęs nesisiūlyti, jei nėra reikalingas. Jis gynėsi. Ne. Su-
nykęs iš bado. Ne. Šitas vaikas. Nebeturėjo jėgų gyventi ne-
mylimas.
Vašia, Vašia! Pirmaisiais permainų metais, kai mes, kaip ir
dauguma intelekto žmonių, gyvenom už skurdo ribos, pa-
prašiau studentų valgyklos moteris, gal jos galėtų per žiemą
pamaitinti Artūrą ir Vašią. Bijojau, kad jie abu neišgyvens
žiemos. Vasios kaklas buvo plonesnis, nei mano riešas. Jos
širdingai sutiko. Tačiau Vašia su Artūru valgyti ėjo tik tris ar
keturis kartus. Mėginau eiti valgyti kartu su jais. Ir vis tiek
Vašia pasakė. Kad daugiau nebeateis.
- Bet kodėl, Vašia? - paklausiau vos neverkdama.
- Į mus visi žiūri.
Nuo tada žinau. Žmogui lengviau numirti badu. Nei būti
pažemintam. Jis išgyveno pas mus dvejus metus. Kol sutiko
eiti į globos namus. Ateidamas. Negalėjome jo palikti vieno.
Jis, kaip ir visi gatvėje augę vaikai, vagiliaudavo.
(49
 Kaip tik tą rudenį buvau pakviesta į Vilniaus licėjų. Pokal-
biui su paskutiniųjų klasių gimnazistais. Žinojau, ką jie man
atsakys. Buvau tikra. Bet vis dėlto papasakojau apie Vašią.
Apie jo keistą skambutį ir paklausiau:
- Kaip jums atrodo? Kodėl vaikas taip pasielgė?
Atsakė moksleivių prezidentas:
- Aš jumis netikiu. Jūs šitą istoriją paprasčiausiai išsigalvojot.
Tą rudenį subyrėjo darbo grupė. Kai jie atėjo į mano na-
mus. Tie išsilavinę jaunuoliai, prisistatę savęs ieškančiais žmo-
nėmis. Pasakė, yra žmonių grupė. Yra vieta. Ar negalėčiau pa-
dėti surasti jiems prasmingą veiklą. Aš labai apsidžiaugiau. Gy-
čio gydymui, kad galėtume išvežti jį gydyti į Vokietiją, 1991-ųjų
metų žiemą žmonės mums suaukojo pinigus. Tą sausį. Taip.
Tačiau, nors Utopija buvo ką tik sugriuvusi. Visi mes tebe-
buvom jos vaikai. Žodžiai ir darbai tebesiskyrė taip, kaip dan-
gus ir žemė. Žinau, kaip tai atrodė žiauru. Aukštus polėkius,
gilias filosofijas pakeisti primityviomis taisyklėmis:
1. Paėmei daiktą, padėk į vietą.
2. Pradėjai darbą, baik.
3. Pats susirask sau darbą.
Kaip vis dėlto skaudžiai. Mums teko mokytis. Kartu su
vaikais. Visa ko iš naujo. Įstatymų. Kuriuos žmogus prisiima
savo noru. Beveik instinktyviai. Kurie galioja net gyvūnų pa-
saulyje: jei silpnesnysis atsistoja nuolankia poza, stipresnysis
jo nebepuola. Būtų kažkas panašaus į žmogiškąjį „gulinčio
nemuša". Mes aiškinome apie juos vaikams. Nesuprato. Ne
iš karto suprato. Ir šiandien matau nustebusias, išplėstas Rai-
mondo akis:
- Kodėl gi nemušti?
Žiemą aš įsipjoviau pirštą. Tvarkydama prieš Kalėdas Vol-
42 )
kerio atvežtą labdarą. Labdaros sutvarkyti atėjo padėti tik
Dalius ir Jorūnė. Įsipjoviau nesmarkiai. Bet neišsiploviau žaiz-
dos. Iš karto. Po trijų dienų apie žaizdą atsirado juodas ratas.
Man pakilo temperatūra. Ir aš išėjau iš rikiuotės. Ilgam.
Viskam sugriuvus. Paskutinę akimirką. Gytis ir Dalius per-
registravo jaunimo organizacijos dokumentus. Už sutaupy-
tus pinigus nupirko rusišką „Nivą" ir pradėjo organizuoti
vasaros stovyklą. Be komandos. Be patirties. Gytis tuomet
buvo dvyliktokas. O Dalius krovininės mašinos vairuotojas.
Nežinau, kodėl jie abu tą pačią vasarą įstojo į universitetus
studijuoti socialinio darbo. Matyt, sugriuvo kažkas daugiau.
Ko kitaip nebebuvo įmanoma atitaisyti.
Rengiant stovyklas, didžiausias darbas būdavo surinkti iš
gatvės vaikus. Tačiau tą žiemą globos namai prie Antavilių
patys pasiūlė paimti į stovyklą dvidešimt penkis vaikus. Gy-
tis iš karto sutiko. Juk tai buvo mūsų vaikai. Mes padarėme
didelę klaidą. Nepasirašėme sutarties. Visko dar tik mokė-
mės. Pirmą kartą dirbom su partneriais. Ir visai buvom pa-
miršę, kad niekas nesilaiko žodžio. Po sunkios ligos aš į sto-
vyklą važiuoti nebesirengiau. Tačiau naujieji vadovai panika-
vo. Jie neprašė mano pagalbos. Jie prašė tik pabūti stovykloje.
- Kai jūs būsit stovykloje, vaikai savaime bus daug ramesni.
Turėjau pagalvoti. Juk puikiai žinojau. Tokioj stovykloj,
kur kas valandą reikia nenuspėjamų sprendimų. Tik pabūti
yra neįmanoma. Nors ne. Aš kaip tik apie tai pagalvojau. Per
daug gerai žinojau, ką reiškė girdėti. Visus vaikus. Ir po vie-
ną. Kad galėtume juos suvaldyti. Nenaudodami jėgos.
Sutartą dieną globos namai mums atvežė vienuolika vaikų
vietoj dvidešimt penkių. Ir sąrašą. Taip. Tikrai labai keistą.
Penkiolikos vaikų sąrašą.
(49
 - O kur tie keturi? - Kurgi visur?
Man neatsakė. Visas mūsų parengtas stovyklos darbo pla- - Ir į valgyklą. Ir į tualetą.
nas apvirto aukštyn kojom. Mes buvom pasirengę penkioli- - Visi kartu?
kos savanorių grupę. Kad būtų įmanoma nors kiek pakore- - Taip. Žinoma.
guoti pažeistą vaikų socialinį elgesį, darbui su dvidešimt pen- Aš nutaisydavau nepatiklų ir nustebusį veidą. Kažkodėl
kiais toks žmonių skaičius buvo būtinas. Taip. Mes pirmą jiems to ir tereikėjo.
kartą dirbom su partneriais. Ir staiga tapome atsakingi už tai, - O kaipgi jūs ten žygiuodavot?
kas nuo mūsų nepriklausė. Tačiau jau po valandėlės dvylika - Mes jums parodysim, teta Vanda.
Gavrošų, Vašia buvo dvyliktas, sugebėjo visą stovyklą sukelti - Gerai, kai eisim maudytis.
ant kojų. Kas yra dirbęs su tokiais vaikais, tas žino, kad pasi- Jie susirikiavo. Prie bažnyčios. Ten buvo lygi aikštelė. Su-
teisina ir yra veiksmingos tiktai mažos grupelės. Dvylika nu- stojo po du. Tomą pastatė į priekį. O mane šalia rikiuotės.
sikalsti linkusių vaikų buvo kaip tik tiek, kad tą pačią akimir- Pavedė už rankos. Kaip vaiką. Jonukas atsistojo gretoje į sa-
ką įvestų stovykloje kovinę parengtį. vo vietą:
Tai buvo mūsų kadrai. Savi. Įsūnyti. Jau paaugliai. Juos - O dabar, teta Vanda, jūs sakykit: „žengte marš!"
atvežė iš karinio dalinio. Susitvarkyti su jais jau nebebuvo - O kaip man sakyti?
paprasta. Išbuvę metus globos namuose, jie neatpažįstamai - Štai šitaip: „ŽEENGTEEE MARŠ!"
pasikeitė. Tai nebebuvo vaikai, kurie už kiekvieną duonos - ŽEEENGTEEE MARŠ!
riekę, kiekvieną rūbelį dėkodavo kelis kartus. Tik ir girdėjai: Keldamas koją Tomas, jis stovėjo priekyje, sušuko:
- Teta Vanda, duokit man batus! Duokit man maikę! Duo- - Viens! Viens! Viens du trys!
kit! Duokit!.. Ir kertanti basom rikiuotė sugriaudėjo iš visų plaučių:
Per vienerius metus! - Bėga sakalų būrys!
Po vieno „duokit" aš pakėliau aukštyn savo medžiaginius - Viens! Viens! Viens du trys!
pradilusius batelius ir sušukau: - Priešui siaubą įvarys!
- Skubiai duokite man naujus! Greičiau, ką! Nuo griausmingo riksmo kilnojosi pušynas. Ir dabar matau
Jie pasižiūrėjo į mane, ir mes visi kartu pradėjom juoktis. rudas, basas, kertančias į taktą Sanios kojas. Švytuojančias ašt-
Vaikams, jie buvo berniukai, patiko kariniame dalinyje. rias jo alkūnes. Išsimaudę, stumdydamiesi, šlapi jie neraginti
Griežta drausmė nuėmė nuo jų pečių atsakomybę. Jų vienų susirikiuodavo į gretą. Na, tikrai. Koks gi kareivis, kuris nesva-
atsakomybę. Per sunkią jų vaikiškiems pečiams. Už jų pačių joja tapti generolu. Aš pasistengdavau iš visos širdies.
gyvenimą. Jie pasakojo įspūdžius. Nuo ryto iki vakaro. - ŽEEENGTEEE MARŠ!
- Teta Vanda, mes ten visur žygiuodavom. Tą vasarą mes visą laiką taip ėjom maudytis. Aš neprašiau.

44 ) (49
Nedrausminau jų. Jie patys su džiaugsmu laikėsi tvarkos. Ir
vieną kartą, jų riksmui drebinant pušyną, pagalvojau. Ar pa-
tikėsiu. Kai visi jie bus išsivaikščioję po kalėjimus. Už baisius
nusikaltimus. Kad nepakeldama balso, dviem piršteliais ga-
lėjau juos suvaldyti.
Nors tai buvo visai paprasta. Norint ką nors duoti šiems
vaikams, reikėjo su jais dalintis gyvenimu. Besąlygiškai. Dėl
pedagogikos jiems buvo nei šilta, nei šalta. Tą vasarą keletas
vaikų jau sirgo džiova. Sania su Raimondu - atvira. Kad ne-
užsikrėstume patys, atsargumo dėlei nutarėme pasižymėti sa-
vanorių indus. Ir plauti juos atskirai. Vaikams apie tai nieko
nesakėme. Tik dengdami stalą vis paversdavom dubenėlius
dugnu į viršų. Ir sėsdavom visi į vieną pusę. Anksčiau už sta-
lo įsitaisydavom kaip papuola. Pamažu vaikai apsiniaukė. Pra-
dėjo šnairuoti. Į mūsų pusę. Klausiami, kas atsitiko, suko akis.
Atsisakė vakarais eiti į Vaiduoklių namelį.
- Na, kas gi yra? - prispyrėme per vienus pietus.
Jie tylėjo. Dairydamiesi abuojais žvilgsniais.
- Ne vaikai. Mes šitaip nežaidžiam. Kas atsitiko?
Paklausė Sania. Po niūrios pauzės.
- O kas yra indams?
Trauktis nebebuvo kur.
- Nieko jiems nėra. Mes pasižymėjome juos, bijodami už-
sikrėsti džiova.
Jie sujudo.
- Ak taip, tai nieko. Gerai, gerai.
Ir aš staiga pamačiau Sanios akis. Apvalias. Pasprogusias.
Jis sirgo. Ko gero tik dabar, iš mūsų baimės, suprato, kokia
ta liga pavojinga. Jis buvo jūroj. O mes sausumoj. Taip. Mes
bijojome užsikrėsti. Bet kažkaip visai nebeliko prasmės varg-
47 )
ti. Žvelgiant bukais žvilgsniais vieniems į kitus. Pagalvojom.
Yra daug saulės. Gryno oro. Tokiomis sąlygomis užsikrėsti
tikimybė nėra didelė.
Ir Jorūnė, kitą dieną dengdama stalą pasakė:
- Tiek to. Dabar mirsim visi kartu.
Vaikai sparčiai augo. Darėsi pavojingi. Ne tik patys sau.
Reikėjo galvoti apie rytdieną. Ji buvo beveik nulemta. Ir vis
dėlto. Mes pradėjome pokalbius. Vaiduoklių namelyje. Ap-
leistoje belangėje trobelėje ant kalvos. Aš nežinau, ar tai bu-
vo pedagogiška. Paklausti.
- Ar galėtumėt nužudyti?
Klausti anksčiau. Kol dar niekas su tokiu uždaviniu neįda-
vė jiems į rankas peilio. Šitie vaikai dėl gilaus, pastovaus ry-
šio su kitu žmogumi bado buvo visiškai priklausomi nuo ki-
tų. Čia slypėjo didžiausias pavojus. Jiems patiems. Ir aplinki-
niams. Jie neturėjo valios atsispirti. Tai suprato. Kai Vasios
paaugusio paklausiau, kas yra žmogaus valia, jis atsakė:
- Savo valia, tai kaip gyvybė. Turi pats save valdyt.
Taigi aš paklausiau.
- Policininką galiu užmušt nors ir dabar. - Pirmas buvo
Mindaugas.
- Eik tu! Policininkas irgi žmogus. - Raimondas pasiprie-
šino savo geriausiam draugui.
- Ne žmogus.
- Jis dirba savo darbą.
Atsiliepė dar kažkuris.
- Paskui sėdėk kalėjime. Oi ne!
- O jeigu jus po to kur nors išvežtų? Duotų pinigų. Ir jums
už tai nereikėtų atsakyti.
Valandėlę buvo tylu. Staiga Julius iškėlė į viršų sunertas
(49
rankas. Lyg būtų laimėjęs varžybas. Ir supdamas jas virš gal-
vos, sušuko:
- Galiu!..
Ir vėl buvo tyla. Su paabejojimais. Po ilgokos pauzės Jonu-
kas pasakė tvirtai:
- Aš vis tiek negalėčiau.
- Kodėl?
- Kitas žmogus irgi nori gyventi.
Kitą vakarą dalijomės įspūdžiais, kaip jautėmės. Kai mus
apvogė. Jie pritilo. Tai buvo jų kasdienis amatas. Sakėme,
buvo liūdna. Jautėmės nuskriausti. Išsigandę. Atvirumas juos
nuginklavo. Jie visai nesigynė.
- Vaikai, o kodėl tas, kuris puola, puola iš užpakalio?
- Tas, kuris puola, bijo.
O mums atrodė, tas, kuris puola, drąsus. Bijom tik mes.
Iki aukštojo pedagoginio pilotažo buvo belikę visai nedaug.
Tereikėjo susieti teoriją su praktika. Kitą dieną po pietų nuo
upės į stovyklą atėjo du žmonės ir pasakė, kad jiems, kol mau-
dėsi, iš palapinės dingo piniginė. Piniginėje buvę trys šimtai litų.
- Kas po pietų buvo prie upės?
Beveik visi. Jie įsižeidė iki ašarų.
- V i s mes. Ką, kiti negalėjo pavogti? Jeigu tik kas, tuoj mes.
Taip. Teisybė. Prie upės visada būdavo žmonių. Visi vaikai
gynėsi. Įtūžę. Atkakliai. Pradėjo organizuoti vidinę paiešką.
- Mes tuoj, - pasakė Jonas.
Nors jis pats buvo vienas geriausių šios srities specialistų.
- Mindaugas su Raimondu?
Jis linktelėjo. Užvirė juoda košė. Visi įtarinėjo vieni kitus.
Ruošėsi muštis. Pavakare Mindaugas, Raimondas ir Alioša
pabėgo. Kai tai pastebėjome, buvo jau visai prietema. Leido-
48 )
mės bėgti mišku. Per upę į vieškelį. Tokiu paros metu mašinų
važinėja nedaug. O pėsti jie negalėjo toli nueiti. Policininkas
su vaikais išniro iš tamsos. Mes beveik užbėgom ant jų. Iš
pradžių nesusigaudėme, kas atsitiko.
- Pamatėme einančius keliu. Paklausėm, kur eina. Sakė, į
stovyklą. Galvojam, naktis, pavėžėsim.
- Ačiū, - pasakiau, - labai ačiū. Mes jau ėjome jų ieškoti.
Pasukom į stovyklą. Ir staiga išsekę visi susėdom pakely
ant žolės. Sėdėjom ir tylėjom. Ir visa kažkaip, be žodžių, ta-
po aišku.
Dalimis. Nenoriai. Rytojaus dieną jie mums atidavė šimtą
litų. Tačiau žmonės sakė, kad piniginėje buvo trys šimtai. Kur
kiti pinigai? Vaikai gynėsi. Jie sakė, piniginėje buvo šimtas
litų. Taip, jie ją paėmė. Bet buvo tik šimtas. Gynėsi karštai,
žiūrėdami man į akis. Mačiau. Buvo akivaizdu. Nemeluoja.
Nejaugi melavo žmonės? Nusprendėme pasikalbėti su kiek-
vienu atskirai.
Pradėjau nuo Aliošos. Skubiai persikvalifikavau į tardyto-
jas. Kaip ta rusistė. Jo visai nepažinojau. Maža, kad nepaži-
nojau. Pirmą kartą pamačiusi, aš jo instinktyviai išsigandau.
Jis buvo už visus didesnis. Mano ūgio. Lakstančiom juodom
akim. Atvežusi vaikus auklėtoja mus įspėjo, kad Alioša yra
pavojingas. Jam užeina agresijos priepuoliai.
- Ar jūs jį imsit?
- Mes imam visus, - atsakiau.
Paprastai, stovykloje mes pasiskirstydavom po du vaikus,
kurių niekada neišleisdavom iš akių. Paprašiau Daliaus, kad
man nereikėtų būti su Alioša. Ne dėl to, kad bijau. Kad jis
nepajustų mano baimės. Už erškėtrožių. Ten, kur jį suradau.
Jis mane pastūmė.
(49
 - Nelįskit. Aš vis tiek čia nebūsiu.
Jo akys buvo pasruvę krauju. Ir aš nuėjau ieškoti Daliaus.
Raimondas su Mindaugu pasivijo mane.
- Mes nenorim bėgti, - pasakė pašnabždom, - bet jis mums
liepia.
- Tai ką daryti?
- Mes eisim į mišką ir pasislėpsim. Vienas jis nebėgs. Jūs
sakykit, kad išėjome uogauti.
Mindaugas su Raimondu dingo^ miške. O Alioša pradėjo
eiti keliuku palei stovyklą. Į priekį ir atgal. Kažkaip linguo-
damas. Ėjo ir ėjo pusę dienos. Nė karto nevalgė. Kiekvieną
nuėjusį kviesti vijo šalin. Po pietų visi išėjo į estafetes. Sto-
vyklavietė liko tuščia. Staiga pro virtuvės langą pamačiau,
kad jis eina prie šulinio. Skubiai sudėjau į lėkštę kotletus,
bulvių košę, daržovių. Ir išnešiau jam. Vaikas stūmė lėkštę
atgalia ranka.
- Aš vis tiek išeisiu.
Vis dėlto ranka judėjo nelabai ryžtingai. Pasakiau ramiai.
Kaip galėjau ramiau.
- Eik, kur nori. Tik pavalgyk.
Ir palikau jį prie šulinio. Tuščią lėkštę jis tylėdamas atnešė
į virtuvę. Paskui išsinešė iš verandos į lauką žolės biliardą.
Pradėjo žaisti. Aš „nemačiau" jo. Nekalbinau. Jau žinojau,
kad Alioša nekaltas. Vaikai pasakė. Jis nevagia. Mindaugas
su Raimondu vedžiojasi jį kaip asmens sargybinį. Alioša stip-
rus. Jo visi bijo.
„ Taigi reikėjo sulaukti iš miško Mindaugo su Raimondu. Ir
neleisti jiems susitikti su Alioša. Trijų šimtų litų klausimas
buvo atviras. Kai tik tie išlindo iš pušyno, pasakiau, kad no-
riu pasikalbėti. Apie Aliošą.
50)
!1 - Mes jo bijom. Jis durnas. Debilas. Jis mums liepė bėgti.
Stoty jis mums atkeršys.
- Ar tu kalbi tiesą?
1 - Tai aišku.
^ - Ne, Mindaugai. Tu suorganizavai vagystę. Ir pabėgimą.
Ir pasiėmei Aliošą asmens sargybiniu.
- Bliamba, - jis sušnabždėjo. Visai nutilo. Tik lūpos krutė-
j jo be garso.
;į Ir aš jam pasakiau. Mušti aš jo negalėjau. Vis tiek nebūtų
į padėję. Kad patikėtų. Iš bejėgiškumo.
j - J e i tu kurstysi Aliošą, nepaliksi jo ramybėje, aš tave perplė-
I šiu. Va, štai šitom rankom.
S Antrą kartą to pakartoti nereikėjo. Tačiau kaip su pini-
f gais? Kas meluoja? Kuo turėjau tikėti? Gal tie žmonės apsiri-
ko? Na, susimaišė. Galvojo, kad pasiėmė pinigus, o paliko
namie. Kodėl gi taip negalėtų atsitikti? Bijojau suklysti nepa-
sitikėdama vaikais. Kartą per griežtai subariau savo jaunes-
j nįjį sūnų. Ir jis prisipažino. Ko nebuvo padaręs.
1 - Piniginėj buvo tik šimtas litų.
\ - O kur ta piniginė?
i; - Mes išmetėme ją į upę.
j - Eime prie upės.
Taip, tikrai. Netoli kranto. Žolėse. Pamatėme piniginę. Iš-
traukėme ją. Atskleidžiau vieną skyrelį. Kitą. Trečiajame bu-
vo du šimtai litų. Paskambinome žmonėms, kad galime grą-
žinti jiems pinigus. Ir pagaliau atsikvėpėme.
Ir Alioša pradėjo karučiu vežt kalades. Mes ruošėme sfr
vaikais žiemai malkas. Vežėme tuopų kalades prie pirties. Ten
J jas skaldydavome. Kraudavome eilėmis į pašiūrę. Padirbėję
eidavome maudytis. Alioša nėjo nei maudytis, nei žaisti. Vis
«
. (51
vežė ir vežė. Mes susėdome pietų. O jis visas šlapias nuo pra- - O kuris geriausias, neklausė?
kaito įsiręžęs krovė kalades į karučius. Ir vežė. Prie malkų - Ne, neklausė.
krūvos. Nuėjau jo subarti. - Eikit, jūs, eikit.
- Kodėl neini valgyti? - Ne, tikrai.
- Aš atidirbsiu. Aš išėjau su vaikais ant laiptų. Ir mes susitikom. Niekas
- Už ką? man neprisistatė. Niekas nepaklausė mano vardo, nei pavar-
- Kad bėgau. dės. Kažkas iš jų, taip, ta moteris juodais akiniais. Atkreipė
Aš pažvelgiau jam į akis. dėmesį į kabančią prie durų darbotvarkę.
- Aš atidirbsiu. - Čia darbotvarkė? Tik parašyta, ar pagal ją tikrai dirbama?
J o akys vis dar buvo paklaikusios. Vaikas buvo sužvėrėjęs - Štai prieš jus stovi dvi gyvos darbotvarkės, - parodžiau į
iš skausmo. Prieš metus jo motiną nutrenkė skalbimo maši- Sania ir Mindaugą. - Klauskit vaikų, ką jie veikė iš ryto, ką
na. Penki vaikai liko našlaičiais. Tėvas iš nevilties prasigėrė. veiks po pietų. Ir sužinosit.
Mušdavo juos ir varydavo iš namų. Policija Aliošą rado gat- Kažkas iš jų pamatė, kad vaikai prie pirties kapoja malkas.
vėje. Atvežė į globos namus. Kiek pabuvęs, jis parėjo namo - J ū s duodate vaikams kirvį?
ir atsivedė į globos namussavo brolius ir seseris. Norėjau jį - O kodėl gi neduoti?
apkabinti. Bet susilaikiau. Brūkštelėjau ranka per šlapią nu- -Kirvį?!
garą. - O peilį tarpuvartėje į rankas jiems imti galima?
- Einam valgyti. Jie atidarinėjo kambarių duris. Šeimininkai buvo jie. Aš
- Aš pabaigsiu. Ateisiu tuoj. sekiau jiems iš paskos. Nuėję į virtuvę, jie staiga pareikala-
Aš nemačiau. Buvau virtuvėj. Kai ji atvažiavo. Ta mašina. vo iš visų sveikatos pažymėjimų. Virtuvėje mes dirbome vi-
Kaip iš jos, lyg kriminaliniame detektyve iššoko žmonės. Ir si iš eilės. Ir vaikai. Ir aš pakėliau balsą. Po tokios sunkios
puolė prie vaikų. Sania ir Mindaugas žaibo greitumu atskuo- ligos joks gydytojas nebūtų leidęs man" tą vasarą dirbti sto-
dė į namą. vykloje. Kad jie pamatytų. Jog esu. Gyvas žmogus, ant ku-
- Bliamba, teta Vanda, kokia komisija! Jie klausia mūsų, rio pečių daugelį metų visiškai savanoriškai laikėsi šitas dar-
vaikai, gal jums čia valgyt neduoda? bas. Važiuodami tikrinti, jie privalėjo tai žinoti. Jie atsakė
riksmu. Į veidą.
- Taip ir klausia?
- Taip. - Kur vadovai?
- Meluojat. Taip. Mes šaukėm vieni ant kitų. Ir aš staiga atsiminiau.
- Nemeluojam. Ir dar klausė, kuris iš jūsų auklėtojas yra Rudens istoriją. Kad formaliai. Taip. Visai formaliai. Nebesu
blogiausias. darbo vadovė. Tik projekto kuratorė. Dalius buvo išvažiavęs

53 ) (59
į Anykščius maisto. Ir su apskaitos dokumentais pas buhalte-
rę - niekas iš mūsų tokio darbo nemokėjom. Dvyliktokas
Gytis komisarams buvo ereliui musė.
Buvo pietų metas ir aš pakviečiau komisiją į pietų palapinę.
Prašom prie stalo. Ir jūs galėsite savo akimis įsitikinti, kaip
mes vaikus mariname badu. Komisijos nelaukėm. Specialių
pietų neparuošėm.
Tačiau jie nėjo į palapinę. Kodėl nėjo? Jei buvo atvažiavę
tikrinti. Jeigu to klausė vaikų. Iššokę iš mašinos. Kodėl jie
norėjo vaikų akyse mus pažeminti? Pietus atnešėme į kamba-
rį. Tačiau ėmė valgyti tik vyras. Nė viena moteris neprisilietė
prie maisto.
- Ach, tai jūs neturit dokumentų?
- Mes turime Vilniuje visus dokumentus. Čia, miške, ne-
laikom jų dėl to, kad nesaugu. Jokio seifo mes čia neturim.
Mes kalbėjomės pakeltais balsais. Visi stovyklautojai tuo
metu pietavo palapinėje. Čia pat prie namo. Maistą į palapi-
nę paduodavome per virtuvės langą. Komisija nurodė datą ir
pareikalavo pristatyti dokumentus į Vilniaus apskrities Švie-
timo skyrių. Su tokiu skyriumi mes niekada nebuvome turėję
reikalų. Mūsų vaikai buvo iš Vilniaus miesto. Mes dirbome
Utenos apskrityje. Nieko nesupratau. Kas jie? Kodėl jie taip
elgiasi? Kodėl man nepavyksta jų akyse įgyti savo vardą ir
pavardę? Komisarai pakilo. Išsilenkė manęs. Kaip taburetės.
Nuėjo per kiemą prie mašinos. Taip. Abi užpakalinės auto-
mobilio padangos buvo nuleistos.
Tai buvo mūsų komisija. Ir kada tik jie suspėjo? Juk visi
valgė pietus. Taip. Tikrai mes ją turėjom. Savo kontrolę. Ne-
sulyginamą su valstybės. Plačiom akim sekančią kiekvieną
mūsų žodį ir judesį. Mažiausia dviprasmybė kiekvieną aki-
54 )
l mirką galėjo atsigręžti prieš mus žiauriom pasekmėm. Iš kil-
J nios vaikų gelbėtojų misijos oras buvo išleistas žaibiškai. Tik-
j rąja tų žodžių prasme.
f - Ką jie padarė! Jie supjaustė padangas!
- Gal nesupjaustė. Gal tik išleido orą.
- J i e supjaustė. Aišku, supjaustė. Čia toookie vaikai!
Ach, dabar jau vaikai! Paaiškėjo, kad komisarai neturi pa-
siėmę pompos. Pučiant orą į padangas, būtų galima sužinoti,
kas padaryta. Ir kaip toliau veikti. Jei supjaustyta, kviesti iš
Vilniaus kitą mašiną. Jei išleistas oras, vadinasi, tik prisipus-
ti. Bėgti ieškoti pompos. Tai nebuvo lengvas uždavinys. Mes
gyvenome miške. Iki artimiausio kaimo buvo keletas kilo-
metrų. Ieškoti pompos supjaustytoms padangoms visai nesi-
norėjo. Mes visi trypčiojom apie sutūpusią mašiną.
- Ką daryti? Ką dabar daryti?
- Gerai. Aš paklausiu vaikų. Ką jie padarė.
- Jie jums nesakys. Žinoma, nesakys.
- Man pasakys.
Besąlygiškas vaikų pasitikėjimas turėtų būti laikomas aukš-
čiausiu pedagoginiu pasiekimu. Tačiau su tokiu pasitikėjimu
po komisijos kojom aš prasmegau skradžiai žemės. Aš, gau-
jos vadė, Teta Vanda, Kietoji ranka, Riebioji sriuba, Didysis
utėlių priešas, nuėjau prie vaikų ir tyliai pasakiau:
- Kalbėkimės ramiai, vaikai. Ką jūs padarėte? Ar supjaus-
tėte padangas? Ar išleidote orą?
Atsakė Jonukas. Na, kas gi daugiau. Aš ir stovėjau prie jo.
- Išleidom orą. Bet kitą kartą supjaustysim.
Ir Gytis išbėgo į kaimą. Pompos. Stovykloje vyko įprastas
gyvenimas. Vaikai su savanoriais bėgo eilinę estafetę. Grįžo
murzini. Didžiausias malonumas buvo jiems šliaužti upeliu.
(59
Nusiprausė. Nusiprausę apsėdo mus ratu. Komisija paklau-
sinėjo apie kariuomenę. Apie Girulius. Paklausė, kur geriau
valgydina.
- Visur gerai, - atsakė Raimondas, - bet Giruliuose yra
porcijos, o čia valgai kiek nori.
J o žodžių niekas neišgirdo. Ir net tada. Nesupratau. Jog
tai jokia komisija. Jie atvažiavo mūsų likviduoti.
Rytojaus rytą Raimondui pakilo temperatūra. Jis miegojo
verandoje. Pasilenkiau prie jo. Už ausų ir po žandikauliais
buvo iššokę limfmazgių guzai. Jis taip pat sirgo atvira tuber-
kulioze. Reikėjo skubiai vežti vaiką pas gydytoją. Išvažiavo
Dalius. Jis vienas dar laikėsi ant kojų. Gytis neatsikėlė. Po
kelių valandų maratono. Baisioj kaitroj. Ieškant pompos. Kai-
me jos niekas neturėjo. Nunešiau jam arbatos. Į palapinę. Jis
tylėjo. Tylėjom abu.
- O jeigu mes šitaip elgtumėmės su vaikais? - Jis pats tuo-
met dar buvo vaikas.
Tą pačią dieną. Po pietų. Pas mus atvažiavo dar viena ko-
misija. Sanitarinė epideminė. Dvi moterys. Iš Anykščių. Jos
prisistatė. Kalbėjo mandagiai. Tačiau paprašė, kad darbas šian-
dien pat būtų nutrauktas. Ir stovykla uždaryta.
- Bet mes juk neturime jokių sanitarinių incidentų.
- Bet jūs neturite stovyklos paso.
- O kas jis yra?
- Knygelė su mūsų parašu.
- Kokia knygelė?
- Kad mes jums leidžiame dirbti.
- Bet mes daug metų rengiame čia stovyklas. Jokių pasų iš
mūsų niekas niekada nereikalavo.
Kalbėjomės ramiai. Susitarėm, kad jos leis mums užbaigti
56 )
programą. Atrodo, iki stovyklos pabaigos bebuvo likusios ke-
turios dienos.
Sekmadienį. Taip. Sekmadienį. Pas mus atėjo bažnyčios kle-
bonas. Mes kartais pasikviesdavom jį pas vaikus. Jis aiškin-
davo vaikams Evangeliją, pasakodamas apie triušius, viščiu-
kus ir nutrijas.
- Turiu jums naujienų.
- Ir mes turim blogų naujienų.
Jis palingavo galva.
- Skambina. Klausia iš kur jūs čia atsiradot. Kas jus čia
įleido.
- Juk žinot, mes turim nuomos sutartį su Vyskupija.
- Aš pasakiau.
- Ir ką?
- Labai jus puola.
- Bet už ką?
Komisija išvadose pateikė tokius kaltinimus. Kad vienam
vaikui palapinėje nėra penkių m 2 ploto. Noriu tik pasakyti.
Kad šiukšlių konteineryje, kur vaikai nakvodavo užsikloję
kartonais, ar šiluminėj trasoj. Kvadratinių metrų yra dar ma-
žiau.Taip. Kad stovykloje nėra tekančio karšto vandens. Mes
turėjome šulinį. Šaltą dušą. Kaimišką pirtį. Upę. Svarbus nu-
sikaltimas buvo vaikų sąrašas. Jis nuo mūsų nepriklausė. Patį
didžiausią nusikaltimą padariau aš. Nors Gytis mane įspėjo.
Pavadinau. Savanorių moksleivių ir studentų grupę ne sto-
vyklautojais. O darbo grupe. Rengti savanorius darbui su to-
kiais vaikais buvo stovyklos programos viena sudedamųjų
dalių. Aš turėjau sumokėti trijų tūkstančių litų baudą. Iš ba-
lansuojančio ant skurdo ribos mūsų šeimos biudžeto.
Įsikišo ministras Kornelijus Platelis. Stovyklą finansavo
(59
Švietimo ministerija. Kad jokio pažeidimo nėra. Kad tai for-
mulavimo apsirikimas. Mus gynė ministerijos vyriausioji bu-
halterė. Sakė, jei yra kokie nors tvarkingi organizacijų doku-
mentai, tai jie yra mūsų. Ją aprėkė. Taip. Ji pasakė. Rėkė
rėkte. Kodėl? Šantažas vyko trejus metus. Metų pradžioje.
Mokėkite baudą. Pabaigoje. Gal atidėsim.
Man pasirodė. Aš suklydau. Man pasirodė. Kad tai nieka-
da nesibaigs. Kol nepasitrauksiu. Žmogus labai trapus. Ne-
nutrauksiu ryšių. Su Vašia. Ir su Alioša. Visiems laikams. Vi-
sais. Sukandau dantis. Kitaip nebūčiau pajėgusi.
Žinoma, vaikams to nepasakiau. Bet tas, kas buvo išduo-
tas mylimųjų. Žino. Sakyti nereikia.
Pamažu nutilo telefono skambučiai. Ryškiausiai Naujųjų
naktį. Po dvylikos.
- A š Raimondas, sveikinu...
- Aš Sania, teta Vanda, aš jus sveikinu!
- Čia Sergejus...
- Koks gi Sergejus?
- Jūs sakėt, vasarą mane paimsit. Argi neatsimenat?
Nutilo. Išnyko dovanos. Meškiukai. Krokodiliukai. Lėlės.
Piešiniai. Atvirukai. Kęstas kartą užrašė mokyklinį vadovėlį:
„Nuoširdžiai svėkinu su gimymo diena". Dovanas iš globos
namų atveždavo Alioša. Mūsų gimimo dienas skyrė pora sa-
vaičių. Mes švęsdavome jas kartu. Jis atvažiuodavo su jau-
nesniuoju broliuku Jura. Visada pabučiuodavo. Vaikiškai.
Kaip mamą.
Nereikia. Ne. Aš užvėriau širdį. Išmokau nematyti vaikų
gatvėje. Neužkalbinti. Nepažinti. Neduoti centų. Mirė Alio-
nos mama. Jie abu su Ženia kažkur dingo. Išnyko net tas
namas. Abu jie susirgo džiova. Ženia plaučių. Aliona kaulų.
58 )
Vis paskambindavo iš ligoninės. Nutilo. Tik į sutrupintą dis-
kelį kairėj krūtinės pusėj liko įrašyti jų balsai.
- Teta Vanda, na, duokit buterbrodą.
- Ne, Ženia. Reikia palaukti pietų.
- Na, teta Vanda, tik vieną, duokit.
- Kad aš tau vieną ką tik daviau.
- Na teta, dar vieną. Na, paskutinį!
Aliona, atvažiavusi į stovyklą, pasigavo mane prie prau-
syklų.
-Naktimis man atsitinka nelaimė. Gal duotumėt klijuotę?
Kad nesugadinčiau patalynės.
- Tuoj duosiu. Ačiū, Aliona, kad pasakei.
Jos motina man skambino. Kelis kartus. Ir priekaištavo.
Kad per mažai rūpinuosi. Jos vaikais. Mūsų vaikai išsivaikš-
čiojo po kalėjimus. Tadas, Tomas, Raimondas, Aurimas. Ar
specializuotus globos namus. Pirmasis ten atsidūrė Dailius.
Dešimties metų. Į gatvę jis išėjo ketverių. Tėvas pradėjo vers-
lą ir žlugo. Slapstydamasis nuo skolintojų pabėgo į Rusiją.
Butas buvo įkeistas. Motina liko gatvėje su dviem vaikais.
Mažajai buvo keli mėnesiai. Dailius jas išlaikė. Keletą metų.
Elgetaudamas. Pradžioj visi vaikai parnešdavo pinigus į šei-
mą. Paskui liovėsi. Sakė:
- Duonos tai nuperkam. Bet pinigų neduodam.
Lyg tėvai būtų buvę jų vaikai.
Iš specializuotų globos, iš globos namų vaikai atsinešė į
stovyklą keistą įprotį. Griebti iš lėkštės buterbrodus. Ir sėdė-
ti apsikabinus juos ranka. Mes įtikinėjom šitaip nedaryti. Sa-
kėm, duosim, kiek norit. Tegu jie būna lėkštėje. Tebematau
Kolios alkūnę. Jo glėbį. Tai jo motina atsiuntė kaimynę. Ant
stoties laiptų. Pasakyti, kad galime vežtis vaikus. Sanią ir Ko-
(59
lią. Visą stovyklą broliukai vaikščiojo susikibę rankomis. O
pasimetę vėl greit susikabindavo. Kolia buvo jautresnis. Švel-
nesnis už kitus. Vaikų paerzintas pravirkdavo. Jis vienintelis
atbėgdavo man skųstis. Kad vaikai mušasi. Po pirmos sto-
vyklos į namus abu jie nebegrįžo. Gatvė brolius išskyrė. Per
metus. Žiauri kova už išlikimą. Kolia pirmas. Taip jautėme.
Buvo pradėtas išnaudoti seksualiai. Jis atvažiuodavo pas mus
kas vasarą. Aptekęs niežais. Utėlėmis. Net tada, kai jau buvo
galimybių vaikams išsiplauti ir pasikeisti drabužius. Jo netur-
tas. Jo vargas. Buvo baisiausias.
Kolia pasikorė. Dar vis paskambindavo. Iš šiluminių tra-
sų. Sulaukęs aštuoniolikos metų.
Paskui vaikus Gytis ėjo jau vienas. Į specializuotus globos
namus. Į kalėjimą. Jis pradėjo dirbti su vaikais, padariusiais
nusikaltimus. Ėjo taip atkakliai. Kęsdamas pažeminimus. Jis
sugalvojo reabilitacijos centro idėją tokiems vaikams. Kaip
alternatyvą įkalinimui. Nuošalioj vietoj. Su gyvuliais, gyvū-
nais. Kad vaikai mokytųsi užmegzti ryšį. Per juos. Su kitu
žmogum. Ir su pačiu savimi. Inkūnuose mes sužinojom iki
galo. Socialinių žaizdų negydo niekas. Tik žmogaus ryšys su
žmogum. Gyčio projektą rėmė Danijos ambasada. Niekas ne-
parėmė iš Lietuvos. Ir vis dėlto jis neatlaikė. Sugniužo. Kai
Mindaugas apvogė Tomą. Pirmame kurse apakusį jo kurso
draugą. Jie dirbo kartu. Mindaugas du kartus atėjo pas Tomą
į svečius. Trečiąjį kartą išeidamas išsinešė mobilųjį. Kai poli-
cija jį atvedė akistatai. Mindaugas neištarė nė žodžio. Pirštu
rodė. Kur buvo telefonas. Iš kur jį paėmė. Nepamiršo. Žino-
jo. Kol jis tyli. Neregiui Tomui jo nėra.
Vieną vasarą reikėjo Gytį išleisti į kelionę. Aš likau viena
su jais. Penkiais vaikais. Padariusiais nusikaltimus. Mes žai-
61 )
dėme kvadratą. Nugriūdami iš juoko. Kepėm cukinijų bly-
nus. Su Ženia. Jis „mokė" mane. Kepti dviem keptuvėm. Ir
ne tik. Mokė apversti blyną ore. Krestelėjus keptuvę aukš-
tyn. Man nepavyko. Tai buvo vaikas, kurio per pusantrų me-
tų nė karto niekas nebuvo atėjęs aplankyti. Ir dėl „bjauru-
mo" neėmė į jokią stovyklą. Ženia pasakojo man viską. Apie
save. Geriantį tėvą. Mirusią mamą. Dvi suaugusias seseris.
Kaip jis iš kaimynų pavogė du indelius troškinio. Iš dujinės.
Nepatikėjau.
- Taigi buvo labai karšta.
- Aš taip, - jis užvertė marškinių sterblę.
Pasakojo man savo vaikišką tikrovę. Kitokios neturėjo.
Kartą mes išėjome uogauti. Aš, Sania ir Ženia. Visas avie-
tes iš artimiausių pakraščių buvom jau nurinkę. Nuėjom gal
penkis kilometrus. Susėdome kalvelėje. Šnekėjomės. Ir stai-
ga išgirdome, kad mūsų žodžius kartoja aidas.
- Teta Vanda!..
- Ženia!..
- Sania!..
- Kas tu?
- Kur tu?
- Atnešk ledų!
Sania suplojo rankomis į smėlėtą žemę ir staiga atsistojo.
- A š nekaltas!..
Aš krūptelėjau. Tačiau per daubą atgal jau skriejo jo žo-
džių aidas.
Ženia pakartojo tuos pačius žodžius. Nors licėjaus prezi-
dentas vis tiek manimi nepatikės.
Mes neatsisakėme svajonės įkurti centrą. Alternatyvą vai-
kų įkalinimui. Gal kas nors panorės mums padėti. Kad nusi-
(69
kaltę vaikai turėtų nors nedidelę galimybę pasirinkti. Tie, ku-
rie norės kabintis gyvenimo. Kaip mažas Mindaugas. Aš ne-
galiu pamiršti.
Nors Gytis sako. Mūsų vaikai buvo vargo vaikai. Dabar
jau dirbi su tuo, kas žmoguje iš tiesų yra pikta. Teisybė. Mes
vis dažniau išgirstame. Apie nebesuvokiamą vaikų žiaurumą.
Nenoriu nieko supaprastinti. Protu aš suprantu. Bet širdimi.
Tosios. Kuria jie prisiekdavo. Žinau. Tai neadekvatus. Iškreip-
tas. Ir vis tiek. Pagalbos šauksmas.

2002 kovas-balandis

62 )
Jt
i
S:

• II.

Sudeginti visas filosofijas

(Kviesdama pokalbiui Vyrautą Kubilių, publikavusį „Siaurės

Atėnuose" (Nr. 4, 1991.1.26) straipsnį „Mūsų istorija žiauri.
O literatūra?")

Gerbiamas Vytautai Kubiliau, iššūkis mestas, ir nors ne man,

ne mano nosiai jis mestas, lenkiuosi pakelti pirštinės. Dabar
juk savanorių laikai.
Nors nežinia, krauju ar ašarom prikels mus kiekviena atei-
nanti diena, žiūriu j visa šaltomis blaiviomis ramybės akimis.
Su tokia ramybe žmogus pasitinka mirtį - kam yra tekę priei-
ti prie jos slenksčio, kiekvienas pasakys.
Per tas nemigo naktis įvyko kai kas daugiau. Tai - ne tik
medžiaga keliems siaubo filmams. Nėra tokio siaubo, kad
neatsirastų kas dar siaubingesnio. Nežinau, ar pačios aukš-
čiausios prabos literatūra pajėgi padaryti tai, ką tomis, taip
mums sunkiomis paromis, nuveikė E. Boner, paprašiusi iš-
braukti A. Sacharovą iš Nobelio premijos laureatų sąrašų.
Tuo pasirašydama nuosprendį visai civilizacijos kultūrai. Kartu

(65
su ja, beginkliai, šaltuose nakties keliuose į Vilnių, mes tapo-
me viso pasaulio disidentais.
Baisu yra ne tai, kas baisu. Baisiausia, kas visai nebaisu.
Kai gatvėse šaudė, čia, pas mus, mokykloje, vaikams dalijo iš
Vokietijos labdarą. Išsiskyrusių, nepasiturinčių, alkoholikų šei-
moms, kur tėvas muša mamą, - vaikams buvo paaiškinta. O
spalvotų dovanų norėjo visi. Ir staiga viena mergaitė pakėlė
ranką: tamsta mokytoja, ir mano mamą tėtis muša. Kas gi
bus šitam žmogeliukui laisvė?
Nuo tos disidentų kalvos - iš čia taip toli matosi - žiūriu į
pasaulį ir kartais pagalvoju apie literatūrą. Menas - juk žai-
dimas. Žaidimo net ir šiurpiausios formos tėra žaidimas. Rei-
kėjo ar reikia kuo skubiausiai išversti tremtinių atsiminimus
į užsienio kalbas, į rusų kalbą. Bet literatūrai aš nenoriu Lo-
zoriaus dalios: gulėti palei kelią ir rodyti savo žaizdas. Tomis
naktimis, regis, aš girdėjau rūstų prie mūsų - kenčiančių, ken-
čiančių, kenčiančių - priėjusio Kristaus balsą: „Lozoriau, imk
savo lovą ir vaikščiok!" Jis mus išlaisvino. Kentėjimas buvo
vienintelis mūsų malonumas, mūsų svaigulys ir užsimiršimas,
ir bejėgiškumo pateisinimas. Tai buvo vienintelis dalykas, ku-
rio mes galėjom turėti kiekvienas iki soties.
Galvoju ne apie kančią. Galvoju apie tai, kas po kančios.
Po viso amžiaus kraupių žudynių. Regis, jaučiu, kaip virš vi-
sų mokslų, menų ir filosofijų iškyla žmogaus gyvenimas. Kaip
aukščiausia vertybė. Visų švenčiausia vertybė - laisva žmo-
gaus valia. Laisvas pasirinkimas savo buvimu nepadauginti
smurto ir prievartos. Niekas, jokie niurnbergai neatstato tei-
singumo. Kas tie šimtas nuteistųjų keturiasdešimčiai milijo-
nų pražudytų žmonių? Kas teismas, kokia bausmė būtų pa-
kankama įvertinti jų kaltę? Nėra tokios bausmės.
66 )
Galvoju apie tą visuomenę ir tą laiką, kur žmogaus gy-
venimas buvo aukščiausia vertybė. Aš nežinau, koks buvo
to žmogaus menas. Menas tėra žaidimas. „Sudeginti visas
filosofijas, visas knygas, nes nieko jos žmonijai nedavė"
(B. Sruoga).
Mane domina pirmi žodžiai ir pirmi žingsniai po baisaus
kentėjimo. Kažkas turi gimti. Ir dar daugiau. Mums tai jau
yra gimę, tik niekas nepastebėjo. Nesukliko iš džiaugsmo.
Taip ir jaučiau, taip žinojau - tremtinių atsiminimai buvo
suvartoti, praryti kaip siaubo filmai, kaip svaiginantys de-
tektyvai su tikrais nuotykiais. Taip niekas ir nenukrito iš
nuostabos, kad į mūsų provincialų mažavertiškumo komp-
leksų kamuojamos kultūros mentalitetą atėjo vidinė laisvė.
Aukščiausias gėris ir aukščiausias žmogaus tobulumas - nie-
kinamam ir spardomam pačiam kurti sau įstatymus ir žiau-
riausiai prievartaujamam savo noru jų laikytis. Jų raštuose
nėra nei pykčio, nei keršto, nei paniekos aniems anei mums.
Jie gyveno tarp naikinančio melo netemdoma siela - tary-
tum jo nebūtų. Tai sunkiausia. Atsilaikyti prieš melą sunkiau-
sia. Nelengvos buvo mums tos naktys su vaikais, laukiant
paryčiais tėvo iš aikštės. Bet tik tada, kai rodė Nevzorovo
filmą, ėmiau raudodama lakstyti po kambarį ir šaukti: ne-
noriu gyventi, nenoriu gyventi! Priveikė. Iš karto. Kai gal-
voju apie literatūrą, galvoju apie tuos kelis paprastus žo-
džius, kuriais viską pasako žmogus, praėjęs devynis praga-
rus. Tokios norėčiau.
Jokia kančia ir sielvartu nieks nieko nebeišgąsdins. Kaip
niekas mums tiek nepadės, kiek mes galim padėti patys sau.
Ir visas klaidas padarėm, dairydamiesi į pasaulį, nesuvokda-
mi, kad visų didžiausia jėga slypi mumyse, kaip mumyse pa-
(69
čiuose ir visų didžiausia menkystė. Maskva neranda Estijoje sime čia. Čia mūsų geluonis. Tačiau mes esame laisvi žmo-
estų tautybės vadų, o mes radome. Ir ne tik vadų, bet ir to- nės. Laisvi eiti į katorgą. Laisvi išnykti.
kių, kurie įduoda besislapstančius naujokus, kaimynų vaikus. Lenkiuosi Jums su meile ir pagarba. Mes tapome žmonė-
Taip, rusų tauta neatliko atgailos. Bet ir mes neatlikom jos mis tik todėl, kad Jūs buvote žmonės. Visoj kultūros padan-
vienas prieš kitą: vieni kitus vežę, vieni kitus skundę ir vieni gėj - keli. Abiejų rankų pirštų užtektų suskaičiuoti.
kitus žudę. Atsigrojom viena puse. Ir dabar ant mūsų galvų
krenta nauji subrendę neatgailos vaisiai.
Ir dar galvoju. Tie, kurie veda tautą, nėra nei didesni, nei
išmintingesni už tuos, kuriuos veda. Prisimenat, vienam
straipsnyje ūdijot mus ir žurnalistus, kad nemylim parlamen-
tarų - jie juk rizikuoja gyvybe! Tada nuliūdau. Pirmą kartą,
skaitydama Jūsų rašymus, skaudžiai nusiminiau. Dieve, pa-
galvojau, nejaugi Jūs nesuprantat, kad išsirikiavę Baltijos ke-
lyje, mes visi iki vieno tapome įkaitais. Tada, kai rašėte, jau
buvo suspardyti mūsų vaikai Naujosios Vilnios ligoninėj. Ki-
ti dabar jau palaidoti. Galbūt dabar bus parlamentarų eilė,
bet tik ketvirtoj vietoj - prieš juos gyva mūsų vaikų užtvara.
Tokia mūsų laisva valia, toks pasirinkimas. Kiekvienas teat-
sako tik už savo nuodėmes. Jų daug.
Rudenį vežiau sūnų į barokamerą. Ligoninės priimamojo
lange, net krūptelėjau, raudona kortelė - aptarnaujami be
eilės. Užsiliko, pamaniau. Bet ne, neužsilikusi, nauja, spal-
va suklaidino. Tremtiniai ir dar kažkas aptarnaujami be ei-
lės. Ramiu laiku taip ir neįsidrąsinom pasinaudoti vieninte-
le verta žmogaus privilegija - prisiimti sau didžiausią pajė-
giamą naštos ir kančios dalį. Nepanorom deimantų vainiko,
pasitenkinom tuo, ką duoda be eilės. Deimantais apvaini-
kavo lemtis.
Baigdama galvoju apie tą žingsnį po kančios. E. Boner iš-
važiuoja. Mes neturim kur išvažiuoti. Net išvažiavę mes lik-

68 ) (69

Troškimų medžiams reikia šaknų
Išgyvenimų per daug, kad juos būtų galima paversti blaiviais,
ką viena reiškiančiais žodžiais. Tai tik keletas emocijų, kurios
arčiausiai gerklės, kurios tebegniaužia, tebespaudžia iš akių
ašaras. Iš jų nesuprantamo gausumo ne laiku, ne vietoj ži-
nau, kad tai meilės ašaros. Ir ja, nesuprantama, nesuvokia-
ma, pasiilgtąja esame apdovanoti, ne vien gyvybe.
Balandžio 24-ąją antrą valandą nakties palikau Gytį Kel-
no universiteto klinikose su didžiuliu žiemos sodu ligoninės
viduje. Kitą dieną jis jau gėrė vaistus, kai kurie jų buvo reika-
lingi tyrimams, vienus, kvepiančius ananasais, išgėriau aš, nes
Gyčiui jie buvo nelabai skanūs. Abu manėme, kad tai anana-
sų sultys. Pasižiūrėjęs į mūsų nosį su septiniu židiniu, profe-
sorius numojo ranka - das machen wir weg (lauk), bet vaikas
turi imunodefektą. Po Černobylio mes jau ir Vokietijoj turim
tokių vaikų ir ne visai žinom, ką su jais daryti. Tokia pradžio-
je buvo mūsų oficiali, nieko gera mums nežadanti diagnozė.
Čia, hematologijos ir onkologijos klinikoje, pamatėme be-
plaukius vaikus iš Rusijos, Maskvos, Zaporožės. Mūsų pala-
70 )
toje merdėjo aštuonerių metų mergytė Nadia. Mirtis, ištiki-
moji sesuo, ir čia, svetimame išpuoselėtame krašte, tebebuvo
vienintelė mūsų artimoji. Ir jai, kaip ir mums, nieko nereiškė
lūžtantys nuo prekių gausos prekystaliai, nuo žmogaus žings-
nių vibracijos atsiveriančios durys, pajudantys eskalatoriaus
laiptai, nuo įėjusio į koridorių žmogaus šilumos užsideganti
šviesa. Visa tai tebuvo tik žmogaus žaislai, mirties akyse dė-
mesio neverti niekai.
Penktadienį vakare buvo pasakyta, kad turiu pasiimti vai-
ką savaitgaliui į namus. Bet aš neturėjau, kur pasiimti.
- Viena naktis ligoninėje kainuoja nuo 4 0 0 iki 5 0 0 mar-
kių. Jūs turite tiek pinigų, - atsakė man gydytoja, ir tuo po-
kalbis baigėsi.
Seimininkė sutiko mus su ta pačia meilia malonia šypsena -
bet juk yra tik viena lova. Abu šeimininkai šypsojosi, iš nus-
tebimo išpūtę akis. Mes galime miegoti vienoje lovoje, atsa-
kiau, ir jau tą patį vakarą pusė jų pažįstamų žinojo, kad mes
esame žmonės, kuriems miegoti vienoje lovoje jokia proble-
ma. Pradžioje vokiškai kalbėjau sunkiai, suprasdavau, deja,
beveik viską. Tada pasakiau, kad galiu išplauti jiems langus.
Išploviau ir išblizginau, mano darbu jie liko patenkinti, bet
tai buvo dar blogiau. Dabar aš buvau tik moteris, plaunanti
langus, vieninteliu megztiniu - drabužius jie keisdavo kas-
dien. Tačiau visą laiką jie mums buvo be galo mandagūs ir
meilūs. Tik dukros, atėję sekmadienį aplankyti tėvų, žiūrėjo į
mus be profesionalaus meilumo - kaip į du varliagyvius. Pa-
klausiau, kodėl jie priėmė mus gyventi. Mes norime su mo-
kykla važiuoti į Vilnių, atsakė. Kodėl su mokykla? Taip pi-
giau. Mūsų šeimininkai gyveno supermonolito name, su kon-
dicionuotu oru, su baseinu, kas vakarą vakarieniaudavo
( 93
restorane. Pirmąjį vakarą jie pakvietė mus kartu, supratau,
kad turime eiti pas jų bičiulius. Paskui paaiškėjo, kad mes
einame į graikų restoraną - visa ten kaip namie. Vokiečiai
mėgsta graikų, italų, kinų restoranus, vokiečių restoranuose
visa porą kartų brangiau. Restoranas priklausė dviems grai-
kų šeimoms. Salę aptarnavo viena Marija. Pusryčiai, pietūs,
paskui vakarienė - ji sukosi šypsodamasi. Vyrai apsitvarkę
sėdo prie muzikos instrumentų, vienas jų bičiulis, taip pat
graikas, bandė vaikščioti į eilę sustatytais buteliais, šešiolik-
metė Marijos dukra su dviem draugėm susikabino per pe-
čius, ir Marija, grįždama su padėklu nuspyrė basutes, visai
prie mūsų stalo sušvytavo mažutės, apautos juodom kojinėm,
šokančios sirtakį jos pėdos. Ir tą pačią akimirką aš pamačiau,
kaip griūva nuo kalno, raudamas medžius, didysis Graiko
Zorbos kalnų statybos prietaisas ir pradėjau nesulaikomai rau-
doti, taip nebesulaikomai, kad ponia Renate apkabino mano
pečius ir meiliai susijaudinusi pasakė - ašaros praturtina gy-
venimą. Taip ir sėdėjom abu - du ašarų milijonieriai - aš
skolintu megztiniu, Gytis skolintom kelnėm, vienui vieni prieš
nežinią, prieš visą pasaulį.
Išėjusius iš restorano, mus pasivijo Marija. Vanda, jūs ne-
atsisveikinote. Dovanokite, paėmiau jos ranką ir pasakiau:
Marija, jūs esate žavinga moteris. Ji šūktelėjo iš nuostabos,
pabučiavo mane, paglostė Gyčiui galvą - greičiau pasitaisyk.
O po kelių dienų į mūsų šeimininkų namus atkeliavo trys
dovanų maišai - striukė, džinsai, treji marškiniai, liemenė
Gyčiui, siūlų maišas ir didžiulis iš atikos vynuogių amforose
pagamintas graikiško vyno butelis - supratau, „Siaurės Atė-
nams". Likimas niekada nėra toks aklas, kaip mums atrodo.
Pirmadienį ligoninėje merdėjo Nadia. Ji gulėjo užsimer-
72 )
kusi, ir kai mes kalbėdavomės su jos motina, ji neatsimerk-
dama pertraukdavo mus:
- Nie ari! Nie ari! Mama, nu čevo ty takaja bestalkovaja.
(Nerėk, mama, nerėk. Na, kodėl tu tokia išsižiojėlė.)
Tatjana verkė tyliai inkšdama, bijodama parodyti ašaras
vaikui. „Kitokie čia žmonės, - dejavo. - Mūsų palatoj ma-
žam berniukui gydytojas pasakė viską - mums liko tik tiek
šansų - centimetro dydžio tarpelį tarp pirštų. Ir mano vaikui
tą patį, bet ji juk kalbos nesupranta. Aš bliaunu, susilaikyti
nebegaliu, o vokietė rami, priėjo prie manęs, sako, gal aš
galiu tau kuo nors padėti. Man padėti, kai jos pačios vaikui
nė kiek ne geriau. Ar jie Dievą tiki, ar kas, negaliu niekaip
suprasti, kaip galima užkrauti vaikui šitokią naštą."
Taip, ten, tame pasaulyje, kiekvienas pats turi nešti savo
gyvenimo naštą, ar jis mažas, ar didelis. Užkrauti savo proble-
mas kitiems nepriimta, neįsivaizduojama, neįmanoma, ir ta
prasme ten, Vakarų pasaulyje, jie žiauriai žmogiškesni. Ir ta
mergytė niekada neišdrįstų pasakyti motinai - mama, ty ta-
kaja bestalkovaja, pasakyti net tada, kai motina nebepajėgia
savimi, savo gyvastimi užstoti baisybių.
Tėvynę mums primindavo sergantys paukščiai. Jų, sergan-
čių, buvo čia pat, ligoninės kieme. Jie tupėdavo susitraukę,
papūtę gūžius, sunkiai kvėpuodami. Ir net Leverkuzuose, tik-
roj paukščių karalystėj, vienas tupėjo tvarkingai nupjautoj
kiemo žolėj, pakišęs po sparneliu nuostabiai gražią raudoną
galvą, papūtęs gurklį, vis atsidusdamas. Leverkuzuose dar kar-
tą pamačiau spalvotais kaspinais perrištomis šakomis medžius.
Pirmą kartą mačiau juos pernai Kaukazo kalnuose prie Tbili-
sio, kai gulėjome su Gyčiu Tbilisio sepsio centre. Ten jie va-
dinosi troškimų medžiais. Čia, nuostabiai išpuoselėtoje Le-
(73
verkuzų gyvenvietėje, berželį su spalvotais kaspinais naktį kie-
me ar prie durų pastatydavo jaunai mergaitei jos širdies iš-
rinktasis. Arba pakabindavo ant durų žydinčių gėlių vainiką.
Vainikai buvo nuostabiai gražūs, bet tokius medžius aš prisi-
miniau augančius Kaukazo pakelėse, ir čia jie man buvo nu-
kirstieji troškimų medžiai.
Į Leverkuzus mus parsivežė Willis. Tai buvo Lietuvos vo-
kietis, gimęs ir augęs Vištytyje. Kai tėvas grįžo iš Sibiro, mo-
tina su dviem vaikais, du palaidojusi Vištytyje, išvažiavo į
Vokietiją. Padavusi jam laikraštį „Kruvinasis sekmadienis", į
kurį iki to laiko niekas nežvilgtelėjo - mes tai žinom iš televi-
zijos, - Willio akyse aš pamačiau ašaras, ir staiga mūsų skur-
do ir vargo gyvenimas tapo vėl gyvenimas, ne šiukšlė po tų,
kurie viską turi, kojom.
Vieną vienintelį kartą su Gyčiu jautėmės visai laisvi - vie-
ną sekmadienį Kelno miesto Liudvigo meno muziejuje. Lan-
kytojų buvo mažai, ir jie mus nužvelgdavo su nuostaba, ta-
čiau be paniekos. Didesnį įspūdį padarė senoji tapyba. Buvo
keletas Cranacho, vienas Dūrerio paveikslas, daugiausia įvai-
rių mokyklų tapytojų kolektyviniai altoriai. Mes žiūrėjome į
pajuodusius, pamėlusius iš skausmo kankinių veidus. Gytis
visus juos atpažindavo. Jis man pasakojo sudėtingiausius bib-
lijos siužetus, ir aš išdžiūvusia širdimi galvojau, o kaip keistai
reiškiasi likimo dosnumas - jis duoda atimdamas.
Modernaus meno kolekcija, rinkta pragmatiko kolekcio-
nieriaus, po sustingusių amžinybėj šventųjų veidų atrodė ne
kas kita, tik - aš trupučiuką pažaidžiau: aš esu žmogus, aš
esu žaidžiantis vaikas, turiu teptuką ir dažų ir galiu daryti, ką
noriu, tai mano teisė. Užkliuvo žvilgsnis už Segalio skulptū-
rų, buvo po porą Šagalo, Picasso, Dali darbų.
75 )
Paskui Willis nuvežė į 1100 metais statytą Altendbergo
katedrą. Mes jau žinojome lemtingus tyrimų atsakymus. Jie
be galo nustebino patį profesorių. Jis mojavo ilgomis ranko-
mis, pats netikėdamas - tik nesidžiaukim, tik nesidžiaukim ir
nieko neklauskit. Tuoj pat kartojam visa iš pradžių, ir jeigu
antrą kartą taip bus, mes jį gydysim tik vaistais. Organizmas
viską padarys pats. Ne iŠ karto, bet padarys. Ir čia, vienišoj
tarp žalių laukų asketiškoj gotikos bažnyčioj, kaip prieš sep-
tynetą metų Šv. Nino vienuolyne Signachyje, mane ištiko
sunkus šokas. Mane pribloškė žčlių ir žiedlapių vitražai už
altoriaus ir prie pat įėjimo stovinčios skulptūros: persimetęs
per petį žalią audeklą visai dar laukinis netašytos figūros šven-
tasis ir su neapsakoma gėla žvelgiantis kiekvienam ateinan-
čiam į akis, ištiesęs į priekį ranką su knyga, vyskupas. Dabar
nežinau, ar aš norėjau tai pamatyti, ar jau buvo atėjęs laikas
šitai pamatyti. Kristaus kryžiaus kančios kely iš asketiškų pil-
kų skulptūrų - Kristaus veide - aš pamačiau neapsakomą
užuojautą ir gailestį pakilusiam padėti jam žmogui. Tai buvo
vyras, paėmęs panešti kryžių ir Veronika, ištiesusi skarelę vei-
dui nušluostyti. Ne, nesapnuoju, aš savo akimis mačiau Kris-
taus pailgų, aštrių formų veide ne dėkingumą, ne palaimini-
mą, aš mačiau skausmingą užuojautą žmogui, ištiesusiam jam
pagalbos ranką. Neapsakomą gailestį tam, kas girdi ir mato
kito žmogaus kančią. Ir meilę. Pasidarė bloga. Pragulėjau na-
mie visą likusią dieną. Paskui pasakiau Reginai, grynakraujei
vokietei, gimusiai ir augusiai Kelne - praėjo tūkstantis metų,
o žmogus apie save nieko daugiau nežino. Ji kiek pasvarstė -
galbūt. Bet ne, Vanda, tu neteisi. Žmogus dabar kur kas ge-
riau žino, kaip funkcionuoja širdis, kepenys, plaučiai, visa
vidaus organų sistema, negalima taip sakyti.
( 93
 Išvažiuodami nuo gerųjų mūsų šeimininkų, išėjome su Gy-
čiu atsisveikinti su Leverkuzų mišku, kuris padėjo man iš-
tverti pačias sunkiąsias laukimo dienas. Gytis plovė upelyje
ir kimšo j gerklę saujas kiškio kopūstų tarytum išbadėjęs, ta-
rytum nebūtų kasdien valgęs bananų, kivi, apelsinų, anana-
sų. Pylė lietus. Miškas buvo tuščias - priebėga paukščiams ir
pavargusioms mūsų širdims - jis šniokštė staiga atgijusiais
žaliais lapais. Ir Gytis manęs paklausė: mama, kodėl mes taip
norim namo, juk grįžtam į badą ir, galima sakyti, beveik ka-
ras, mama, kodėl?
Kai šlapi grįžom namo, supratom, kad vėl kažką darom ne
taip. Mūsų laukė atvažiavęs į svečius, puikiai lietuviškai su
suvalkietiška y kalbantis Willio brolis Alfredas. Jo veidas bu-
vo šaltas:
- Bet juk šitoks bjaurus oras.
- Lietus, - nusišypsojau aš.
- Taip, bet šalta.
- Salta, bet Lietuvos vardas... - čia mane aplenkė Gytis -
kilęs nuo upelio Lietava, lietis...
- Tai ar taip jau dažnai Lietuvoje lyja?
- Nedažnai, bet vis tiek nuo žodžio lietus, ir mes niekuo
negalime jums padėti.
Kiek kartų bandžiau ištraukti iš pono Alfredo, kuo čia,
žydinčiame kapitalizme, žmogus gyvas, jis vis kartojo, mes
čia labai gerai gyvename, mes visko turime, mes esame labai
laimingi, mes valgome, ką norime, mums nieko daugiau ne-
reikia - tą patį šnekėjo visi. Už lango tebešniokštė lietus, mums
su Gyčiu tebespindėjo nuo šalčio akys:
- Mes juk laukiniai. O laukiniams miške geriausia.
Ir ponas Alfredas nutilo. Nė karto, nė vieno kartelio jis
76 )
mums nebepriminė, kaip jiems čia gera gyventi. Ir kitą sek-
madienį, kai jie nuvežė Gytį į atrakcionų šventę, kai jau atsi-
sveikinom, ponas Alfredas, žiūrėdamas man į akis, ilgai laikė
mano ranką savojoje, ir dvi padorios, labai labai nusiprausu-
sios vokietės nesuprato, ką tai galėtų reikšti. Pajutau, kaip
Alfredo nykštys švelniai nuslydo mano ranka, atsargiai vos
juntamai paglostydamas odą, ir jo akių gelmėj, giliai giliai
krustelėjo, ak vis dėlto krustelėjo, prakeiktoji gėlos ir ilgesio
kirvarpa, ir aš neapsakomai pradžiugau, pamačiusi, kad ji
ten gyvena.
Buvom susitikę dar vieną laukinį, buvusį kupiškėną, sep-
tintu pojūčiu pajutau - labai sudėtingos biografijos žmogų.
Jis ėjo per gatves, nepaisydamas šviesoforų ir niekaip nesise-
gė diržo mašinoje. Turiu visą laiką paruošęs 40 markių, bet
jau nesisegsiu. Paskutinę dieną jis buvo pakviestas kaip ver-
tėjas, bet jo paslaugų man beveik nebereikėjo. Jis griebė mus
su Gyčiu į savo automobilį, pripirko didžiulį krepšį visokiau-
sių vaisių namo lauktuvėms, paskui dar paskubom nuvežė į
parką, kur pusiau laisvai gyveno stirnos, povai, ožkos, šer-
nai. Ten jau buvo daugybė žmonių, maitinančių juos. Gytis
puolė gaudyti ožiukus už ragų, glostyti juos ir glamonėti.
- Neglostyk, - sustabdė jį naujas mūsų pažįstamas. - Jie
supranta tik tai, kad jiems turi duoti ėsti, jie supranta tik
duoti ėsti. Jie nežino meilės. Tai nebe gyvuliukai. Žvėrys. Ak
tu Viešpatie su viešpatyčiais! - pasakė jis kupiškėnišku J. Grai-
čiūno balsu.
- Į Lietuvą nesiruošiat?
Negerai paklausiau. Žmogus nusisuko ir paskubom, slėp-
damas ašaras, su tuo pačiu laukinio atkaklumu, padeklamavo:
( 93
 Tik nusiskinsiu, namo parėjęs,
Kekę šermukšnio uogų dailių
Ir už kepurės jas užsidėjęs,
Išeisiu pirmu rastu keliu.
Klestinčios civilizacijos šaly mes tebebuvom laukiniai. Ir
Gytis, ir aš. Ir net Willis. Ir gerai, kad mes tebesam laukiniai.
Tai mūsų šansas pradėti.
Bet tai vis iš sapnų. Realybė buvo toli. Tik vienkartinė bi-
tutė kraujui imti, švirkštas ir kaskart vis nauja guminė piršti-
nė - ne taip kaip pas mus, viena visiems pacientams, nuo ko
ji apsaugo? - buvo realybė. Kartą, jau gegužės pabaigoje, su-
radau tarp daiktų paskutinę akimirką Vilniaus aerouoste vy-
ro įdėtą „Vakarinių naujienų" laikraštį. Ten buvo dainuojan-
čių prie televizijos rūmų žmonių nuotrauka. Paskui jau vo-
kiškame laikraštyje šmėkštelėjo Vytauto Landsbergio veidas,
įkritusiom akiduobėm, pražilusia barzda. O Dieve, kaip sky-
rėsi tie veidai ten, už šimtų kilometrų nuo mandagių, meilių,
gerai išmankštintų kaukių. Tai buvo veidai žmonių, beveik,
pasak J. Baltrušaičio, nešančių paslaptingos kančios ant krū-
tinės išdegintą kryžių.
Matėme du kartus per televiziją, kaip kanclerį H. Kohlį
apmėtė pomidorais ir kiaušiniais, o jis, didesnis už visus savo
asmens saugotojus, veržėsi prikulti mėtančiuosius,' tampyda-
mas paskui save įsikabinusius jam į skvernus asmens sargybi-
nius. Po savaitės kažkoks universitetas suteikė jam garbės dak-
taro vardą - taip iš arti atrodo demokratija. Apstulbino, prislė-
gė garuojanti depresija Rytų Vokietija, apleista Berlyno
geležinkelio stotis, murzinais kombinezonais (vokiečiai!) da-
žytojai! Laisvė jiems buvo duota veltui. Beveik parduota. Ir
78 )
žiūrėdama į tvarkingai apsėtus, rūpestingai prižiūrėtus, be
šiukšlelės Lenkijos laukus, galvojau, Dieve, kaip vokiečiams
nepasisekė. Mums sekasi. Išlaikytiniai ir vedamieji mes kas-
dien pamažu sužinom visa ko vertę. Ne tik laisvės. Ir duo-
nos. Gal greit jau žinosim ir darbo vertę.
Mūsų gydymą organizavo ir globojo Vilniaus 16 vidurinės
mokyklos prašymu vienos Kelno mokyklos užklasinio darbo
organizatoriai. Be jų mūsų gydymasis užsienyje su tokiais pi-
nigais būtų buvęs utopija. 16 vidurinėj dirba trys buvę mano
studentai. Aš jiems esu davusi aguonos grūdelį to, ką jie ati-
davė man.
Gytis verkė, kai jam reikėjo skirtis su Williu, nors vienas
buvo tik mažas vaikas, kitas pražilęs vyras. Antrą parą važia-
vom per Europą į Rytus. Ir aš kažkodėl prisiminiau paskuti-
nę pranašystę apie pasaulio pabaigą, kai išdegusioj žemėj per
tūkstančius kilometrų žmogus sutiks žmogų ir abu apsikabi-
nę verks iš džiaugsmo. Jam, didžiausiam iš visų žemėj esan-
čių stebuklų ir vieninteliam, lemta pergyventi pasaulį, išlikti.
Ir plyštančia iš skausmo širdimi galvojau, gal mes jau ir visi,
patys to nepastebėdami, peržengėm lemties rubikoną, tyliai
jau įžengėm į būsimąjį laiką. Prisiminkim tik Baltijos kelią ar
sausio naktis.
Gerbkim save, mylėkim save, bėkim kiekvienas nuo savo
pačių menkystės, ir Jūsų išgelbėto vaiko gyvybe galėčiau pa-
liudyti - viskas bus gerai.
(73
 konkultūros, nei konpoezijos - ramu, nė šnipšt. Ir jeigu gerai
nugirdau, tai tokia laimės šalis ir turės būti Lietuva.
Dėl savo numylėtosios tėkščiau, tegul jau ir viena, tą Ra-
šytojų sąjungos bilietą, bet kad nebeturiu. Tą pačią dieną,
kai tik gavau, jį suėdė šuva. Ne, ne veislinis, o eilinis, valka-
taujantis mūsų namuose veikiančio nemokamo, taip sakant
nekomercinio, šunų viešbučio šuo. Ne visai surijo, pro dantų
žymes dar ir veidelį galima įžiūrėti, bet jau gerai apgraužtas,
kam tu čia įspūdį bepadarysi, Europai tai jau tikrai ne.
Gieda neprisuktas
Tikra nelaimė, kad poezija buvo ir tebėra stipriausia bet
kada, bet kokiais laikais sukurta mūsų literatūros dalis. Išjo-
sim mes ją, savo kvailybės ir patarėjų padedami - kuo gi už-
Galvoju ir apsigalvoti negaliu, gal imti man savo bilietą ir
kimšim kamino skylę? Manot, ji lįs pro duris, maus per ka-
taipogi sviesti Rašytojų sąjungai į nasrus, kam ji negina mū-
miną, geruoju šio poetų krašto tikrai nenutildysi. Rašys pra-
sų poezijos. Visi ją niurko, ūdija, net knygų žada nebeleisti,
keiktieji lyrikai. Ant stulpų pradės kabint savilaidą!
nebent kas iš malonės, tarytum poezija iš tiesų kam ką būtų
Tai sakau, ar taip sunkiai, taip iš paskutiniųjų reikia steng-
padariusi. Na, teisybė, kad poezija susilauktų nemalonės šiais
tis tai Europai įtikti? Dėl poezijos platinimo irgi dar nedide-
pasiutusiais laikais, užtenka vien to, kad ji buvo ir tebėra
lis striokas, Lietuvoj trys keturi tūkstantėliai kvailių visada
pati iškiliausia lietuvių literatūros dalis - visais laikais per-
atsiras. Pasibrangintume, gudriai lietuviškai pasidairytume dar
kūnas trenkia į aukščiausią medį. Gal dar kas ir gintų, bet
trisdešimt metelių, nebijokit, per tiek laiko jau ir Balbieriš-
ką čia tu, broliuk, paginsi, kai vienas profesorius prancū-
kyje kiaules augins kompiuteris, o civilizuoto pasaulio žmo-
zas, beje, kalbantis ir rašantis lietuviškai, ir lietuvių kilmės
gus seniai bus kompiuterių valdomas. Ko nepadarė komu-
amerikietis, būsimas, o gal jau esamas profesorius, aiškiai«,
n i z m o statyba, padarys technika ir civilizacija, naujas žmo-
pasakė:
gus vis tiek bus sukurtas. Ir šitas, naujasis, kaip senais gerais
- Poezija - skurdžių prabanga. Visi su ja pabaigė. Pabaigsit
pirmųjų hominidų laikais, vėl bus natūralus pojūčių žmogus -
ir jūs.
be kokių ten aukštųjų materijų - gera, šilta, skanu, patogu,
Iš tiesų, nebėra kam ją ginti, kai net paskutinis jos riteris
malonu, orgazmas. Taip, taip, G. Patackai, orgazmas. Parda-
daktaras V Kubilius įtikėjo daug didesniais stebuklais už bet
vei tu savo mūzą už trisdešimt, na, nenusimink, dar ne už
kokią poeziją - kad visai įmanoma pasaulyje tokia valstybė,
trisdešimt sidabrinių, kurgi šitokiais laikais gausi tikrų pini-
kurioje nebūtų konformizmo ir konjunktūros. Tai tada nei
gų, o netikrų visada galima išsižadėti. Taigi sakau, jei dar ko-

80 ) ( 93
kį trisdešimt metų pakentėtume durnelių vietoj ir su poezija,
su liaudies dainom, tai padarytume, man regis, amžiaus biz-
nį. Ir dar kokį biznį! Po trisdešimties metų, na, o jau po pen-
kiasdešimties visas pasaulis, pradedant japonais, bėgs žiūrėti
ir dar kokius pinigus mokės! Pamatę kur ant akmenų susė-
dusį ir dainuojantį mūsų studentų ar jaunimo būrelį, ir pa-
čiupinėti dar užsigeis.
- Vagi, matai, - sakys, - neprisukti ir gieda.
Tokių tai arabų į mano galvą pripūtė Sigito Parulskio poezi-
ja (Zr. „Lit. ir menas" 1991.X.5.). Ir, atleiskit, kokia poezija!
Kaip drįso? Apie tupyklą?! Juk čia, Dievulėliau mūsų, tokia
stačiai nuo tautos žadintojų atplėšta tema (Zr. V Kudirka).
Na, pagaliau ir A. Strazdo viso gyvenimo įspūdingiausias iš-
sišokimas - nusimaut kelnes klebonijoj - kai išgirdo nepa-
tenkintų balsų, pasakė, atsiprašau, pasirodo, čia ir žmonių
esama. Tai vaikėzas! Suburbino, galima sakyti, viską: ir mūsų
viltį nutaisyt civilizuotą veidą, ir norą patekt į Europą, ir rin-
kos nelaisvę, ir mūsų kentėjimą, kad sunkūs laikai, ką tu čia,
Dieve, beparašysi, kai šitoks gyvenimo teatras, na viską, vis-
ką ir kartu mane, mat aš jau pusę metų buvau geriausia Obe-
lių rašytoja.
Na taip, mes abu su Sigitu iš Obelių. Tame krašte nuo pat
mažens visus velniais valgydina, ir visi mes iš ten raguoti, ir
mūsų ragai mazgais susiviję. Senokai įtariu, kad raguotas yra
ir Sigitas Geda, tik jo ragų iš jo garbanų nesimato.
Ir kadangi, pagal Aristotelį, kiekvienas tragedijos autorius
turi būti ir komedijos autorius, šiuo kartu - atvirkščiai, noriu
Tau dabar labai rimtai pasakyti tai, ką Tu man pasakei. Visa,
kas čia mums atrodo labai svarbu - epochos, tautos, karaliai,
kapitalizmai - yra tik bedugnė ir gilus gilus įkvėpimas, skren-
82)
/ dant virš jos. Niekaip negaliu į Tave kreiptis, nei, sūnau, -
per jauna, nei, broli, - metų skirtumas vis dėlto ganėtinas,
nei, mylimasis - tu per jaunas. Neprasigerk. Neverta. Pats
žinai, nei gert, nei gyvent neverta. Tik - negerdamas, negy-
'' vendamas esi laisvesnis. Noriu, kad dar viena pakopa paly-
pėtum šitom kopėčiom, nors suprantu, kad Tau, kai pažiūri
žemyn, jau ir dabar galva sukasi. Zinai gi, kaip baigiasi, ir su
Širviu, ir su Strazdu. Ir aš žinau, ir mano kraujy esama kadri-
nių alkoholikų genų, kur tu nuo jų pasidėsi. Mes pasmerkti.
Mes pasmerkti taip mylėti pasaulį, kad tėvo padaryta tupyk-
la pavirstų altorium.
Ir neatsistebiu, kaip Tu viską iš nieko padarai. Ne todėl,
kad pažįstu Julių ir Vytautą Norkūną guminiais batais.
!'
Mirė galviją šėrikas Julius, jaučiai užbadė, girtas
gyvulys nemėgsta iš gardo pabėgusių žmonių...
Tik mažas alogizmas, tik sukeisti vietom du žodžiai, turėtų
būti: girtas žmogus nemėgsta iš gardo pabėgusių gyvulių. Kaip
sukruta, kaip susisuka, pajuda nebesustabdomas chaosas - iš
nieko. Ir kokia gailestinga Tavo visa ko neigimo dvasia:
i Mirė namai ir šventyklos, mirė sėklos ir vaisiai
knygos ir maldos, mirė užuojauta artimui
ir gailestis sau.
Mirė - viskas svarbu.
Mirė - nieko nėra reikšmingo.
«*< Juk iš gailesčio pavadini visa tai subjektyvia kronika.
Prisiminusi, nuo ko čia aš pradėjau, galvoju, kas gi bus,
I
kai nunovysim savo poetus, jie gi nemoka gyvent ujami, ge-
ria, kariasi. Kai be literatūros aukščiausių viršūnių būsim jau
mirę pasauliui, kas gi be poezijos šitai mums pasakys, bran-
gūs tautiečiai, europinio, ne, džiaukitės, dabar jau pasaulinio
masto plaušeliai!

Balta!

Nebeklauso žodis. Nebeištaria to, kas įkvepia ir apšviečia. Po

trumputės laisvės liga vėl laiko mus savo kalėjime. Kalėdų va-
karas, ir galvoju apie tuos, kurie yra sveiki, kuriems duotas
gyvenimas. Galimybė kvėpuoti, girdėti, matyti, lytėti... Tai juk
taip laikinai, taip trumpam mums paskolinta galimybė.
Praėjusį sekmadienį vidurdienį pirmą valandą mirė trejų
metų Laurynukas iš Alesnykų kaimo, čia, netoli Vievio. Prieš
tris savaites paskambino kažkas iš žmonių, pagal „Galvės"
skelbimą aukojusių mums pinigus ir paprašė padėti jiems įsi-
gyti vaistus. Jau tą patį vakarą sužinojau, tų vaistų turi ir
labdara, ir Onkologijos institutas, belieka tik paimti gydančio
gydytojo receptą. Vietoj recepto gydytojas R. K. ant balto
lapelio raudonu tušinuku parašė trijų užsienio klinikų adre-
sus ir trijų profesorių pavardes, siūlydamas kaimo moteriai
važiuoti ten jų nusipirkti. Tada jau abi puolėm pas direkto-
rių. Vaiką paguldė į ligoninę. Kitą dieną išrašė kaip nepagy-
domą. Tada į ministeriją. Vėl su vaikučiu ant rankų atgal...
Kai jau tiek buvom aplakstę, kai jau iš paskos atsivijo - laks-

85 ) (73
to, skundžiasi - pagaliau paaiškino: vaikas nebepagydomas.
Visus šiuos takelius esu praėjusi keliais, viską moku minti-
nai. Žinojau ir koks bus Stasės veidas, kai su vaiku ant rankų
nusileis laiptais - nurimęs ir šviečiantis, lyg tik ką mirusio
žmogaus. Kai sužinai visa iki galo, kad ir sunkiausią žinią,
kai nebelieka jokių vilčių, palengvėja.
Skelbti to gydytojo vardą ir pavardę? Kam? Vėl parodo-
masis teismas, demoralizuojantis visuomenę labiau už jokio
teisingumo nebuvimą. Tokių ir panašių gydytojų dauguma.
Gydytojo, kuris paaiškintų motinai paskutinę slaugą, iš viso
neatsirado: tabletę suduosit ir namie. Bet kokią tabletę ir kaip
ją suduoti, kai vaikas viską išvemia? Jau po trijų dienų ber-
niukui ištino kojytės, taip ir užgeso, įsikabinęs motinos ran-
kos, kartodamas: „Mes abu, mama, mes abu..."
Taip. Tai mūsų inteligentija, mokslų kandidatai. Tautos žie-
das. Tik nereikia džiūgauti, štai kokia ji, ta nepriklausoma
Lietuva. Tai atsirado ne šiandien. Sis laikas nieko nekuria. Jis
tik apnuogina, apnuogina, kas užgyventa. Šitoks mūsų skar-
bas, tokia praraja, ant kurios kraštelio mes kybome.
Prieš dešimtį metų pirmuose Vilniaus vaikų namuose ma-
čiau kraupų vaizdą, kuris šiom dienom atgijo ir stovi man prieš
akis. Į vaikų namus buvo atvežtas berniukas, kurį motina be-
veik ketverius metus augino pririštą prie ožio malkoms pjauti.
Vaikas vaikščiojo tik keturpėsčias ir lakė iš dubenėlio kaip šuo.
Mačiau, kaip dvi auklės, paėmusios už pažastų, mokė jį vaikš-
čioti, o jis kniubo jų rankose, gulėsi ant žemės su nukankinto
gyvulėlio išraiška veide. Vaikščioti jis nebeišmoko. Pavėluota.
Galvoju apie tokią ar labai panašią mūsų visuomenės būk-
lę, apie labai pažeistą mūsų visų mąstymą. Norėdami grįžti į
pasaulį, mes turėsime perprasti jo kalbą. Iš Vokietijos esu par-
86)
sivežusi dvi sentencijas. Vieną nusirašiau Kelne nuo gydytojų
kambary kabančio spalvoto lapelio. Primenu, mes gulėjome
universitetinėje klinikoje. „Teorija yra tai, kai viskas žinoma,
bet niekas neveikia. Praktika yra tai, kai viskas veikia, bet
niekas nežino, kodėl. Mes sujungiame teoriją su praktika:
niekas neveikia ir niekas nežino, kodėl." Po mūsų visažinys-
tės mane tai pribloškė. Ir dar vieną sakinį nusirašiau nuo Ber-
lyno sienos. „Visuose pasaulio kraštuose maži žmonės, dirb-
dami mažus darbus, pamažu keičia pasaulio veidą." Taip, mes,
žmonės „nuo žemės iki žvaigždžių", nelinkę abejoti, ypatin-
gai nelinkę abejoti savo teisumu. Mums negera be tų auklių
iš šalies, mes dar niekaip nenorime patikėti, kad džiūstančio
medžio atžalos atauga ne iš viršūnės, bet iš šaknų.
Galvoju apie tai, ką naujo atnešė mums praėjęs laikas. Be
laisvės, nesuprantamosios laisvės - daugelis mūsų nė neįtarė,
kad laisvė yra išbandymas, dar buvo, regis, iškelta nuosavy-
bės šventumo idėja. Ji mus, augusius internatuose, gražiau-
sius gyvenimo metus nugyvenusius bendrabučiuose, įkvėpė
nė kiek ne daugiau nei žmogus, su džiaugsmo ašarom pabu-
čiavęs savo kaliošus. Ji, ta šventa nuosavybės teisė, geriau-
siais pasaulio ginklais pernai buvo ginama Kuveite. Kas gi
liko mums, beginkliams prieš „armiją išvaduotoją", šaltoj kojų
sumintoj pliūrėj ant Vilniaus kalvų? Toj pliūrėj paslydo Lo-
reta. Būtų stipriau pašalę, būtų likusi gyva. Liko tai, ko nega-
lima paneigti jokiu smurtu ir jokiais pasaulio ginklais: šven-
tas, visų švenčiausias, yra žmogaus gyvenimas. Tai ir gyven-
kim taip, kaip pasiryžom. Nebeieškodami niekur teisybės,
nei Parlamente, nei Maskvoje, nei Bonoje ar Vašingtone. Ne-
beieškodami niekur kitur sąžinės, tik savyje. Kai dorai jų sa-
vyje ieškai, paaiškėja ir kokio didumo jas ten gali rasti.
 Visą šį neramų, niekaip sniegu nenubąlantj rudenį galvoju
apie tai, kiek žmogus gali išsaugoti savyje. Brisdamas per purvą
ir kraują. Galvoju apie H. Radausko eilėraštį „Gėlė ir vėjas".
Jis datuotas 1942-1947. Magiški skaičiai. Karas, atsitrauki-
mas, Berlyno šturmas. Iš Berlyno pasitraukti jie nesuspėjo -
gatvėse pūvantys lavonai, bet kam tai prisiminti, mokame
visi mintinai. Galvoju apie tai, ko žmogus neleidžia sutru-
pinti savyje totaliniam totalitarizmui. Tarp D. Grinkevičiū-
tės atsiminimų ir šio eilėraščio man telpa viskas, kas sudaro
didelės ir galingos kultūros vertę. Mes galim nebeturėti jo- Narvelis
kių kompleksų. Mes tikrai laisvi. Ir tas svaiginantis laisvės
pojūtis leidžia man sakyti - tai paskutinis mano toks rašy-
mas. Noriu užsidaryti langus ir duris. Turiu atidirbti, nors Dabar mes gyvename taip. Kas naktį po mūsų langais sustoja
gerai suprantu, kaip mažai kūryba tepriklauso nuo karščiau- taksi. Mašinos paima ar parveža mūsų laiptinėje gyvenančias
sio pasiryžimo. O dabar skaitykit ir Jūs. prostitutes. Kartais jas palydi klientai, jie geria laiptinėje šam-
paną, daužo butelius, susibara.
Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj. Kelis kartus per naktį merginos išveda pasivaikščioti šunį,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė „tuoj". rusvą juodais dryžiais į konclagerininką panašų dogą.
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam, - Linda! Linda! Linda! Linda! - Šaukiantis balsas dar kar-
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam. tą žadina iš miego. Jam atliepia duslus dogo VAU!
- VAU! VAU! - Dogas stovi už durų, kai nekviesti vyrai
Ir tas atvarė debesį. Ir ėmė pilti lietų.
krebždena duris krumpliais, brūžina monetų kraštu, tyliai pra-
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji kaitriau spindėtų.
šo atidaryti - pro kartonines blokinio namo duris girdėti,
Ir visą kaimą sujaukė, ir dūko be galvos,
kaip jie šliurpščioja nosimi, maldauja, patyliukais keikiasi.
Ir trankos klausinėdamas, kurios ji bus spalvos.
- Linda! Linda! Linda! Linda! Linda!
Ir nutarė nelaukus pražyst gėlė gera. Ir vietoj žemo VAU atsiliepia vaikiškas balsas:
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara. - Nevažiuosiu, nenoriu! Aš bijau. Bijau!
Gėlė baltai pražydo ir baltą gėlę tą - Važiuosi! Važiuosi, aš tau sakau! Linda, Linda, Linda,
Lingavo vėjas šaukdamas: „Balta, balta, balta!" Linda! Ko tu bijai? Ko tu bijai? Tai paprastas falas!
Žinoma, jie kalba rusiškai, ir terminija yra kita. Šitą žodį
1942-1947

( 89
88 )
paėmiau iš kultūrinės apyvartos. Apie jį tiek daug kalbama,
jam E. Nekrošius yra net paskyręs spektaklį.
- Linda! Linda! Linda! Linda!
Išeinu į balkoną. Ketvirta valanda nakties...
Dieną grįžtu iš parduotuvės. Dogas vėl išėjo pasivaikščio-
ti. Jis stovi tarp dviejų merginų. Viena jų laiko nusegtą pasai-
tėlį. Kažkodėl mes žiūrime vienas kitam į akis. Staiga šuo
pajuda ir eina tiesiai į mane. Juodos tuščios jo akys pažvelgia
į mane iš arti, paskui jis įkiša snukį į maisto krepšį.
- Nebijokit, jis nekanda, - pasako viena mergina.
- Nebijau. Bet aš visai nenoriu atiduoti jam tai, ką esu
nusipirkusi.
Tada mergina prieina.
- Linda!
Per visą gyvenime nesu mačiusi taip keistai besielgiančio
svetimo šuns. Kodėl svetimo? Medžioklinis šuo neišvengia-
mai pažįsta mūsų kvapą - jo ir mūsų duris skiria penki žings-
niai. Dažnai išeina į balkoną.
- Nenoriu! Bijau! - šaukia naktį balsas, ir aš nieko neda-
rau, lyg būčiau viešnamio motušė. Prakaituota išplerusi vieš-
namio motušė.
Nusiprausiu duše. Nepadeda.
Užmušiu tą šunį.
Skambinsiu į policiją.
- Linda! Linda! Linda! Linda!
Gal į savivaldybę? Ir į mane stiklinėm sagom pažvelgia
valdininkas. Gali taip nutikti, kad firma priklauso jam. Kaip-
gi kitaip jos galėtų egzistuoti prieš valstybės įstatymus?
Beprasmiška.
- A š nenoriu! Nenoriu! Bijau!
90)
- Tai paprastas falas!
Tada susirandu tą lapelį. Balandžio mėnesį jį nusirašėme
Jaroševičiaus gatvėje esančios specialiosios mokyklos kori-
doriuje. Anksčiau ši mokykla vadinosi kolonija. Dabar čia
gyvena valkatavusios paauglės, nusikaltusios, užsiiminėjusios
prostitucija, narkotikais - visu tuo, kas tyko bejėgio, betei-
sio, socialiai neapsaugoto žmogaus.
Permetu jį akimis. Susirandu tai, ko šią akimirką man la-
biausiai reikia.
„Aš turiu teisę vadovautis savo pačios vertybėmis ir nor-
momis!"
„Aš turiu teisę nebūti atsakinga už kitų elgesį, veiksmus,
jausmus ir problemas."
„Aš turiu teisę nebendrauti su žmonėmis, kurie mane ver-
čia jaustis pažeminta."
„Aš turiu teisę, kad mano norus ir poreikius gerbtų kiti."
Tada skaitau viską iš eilės. „Gyvenime aš galiu daugybę
dalykų, ne vien rūpintis savo išlikimu.
Aš turiu teisę jaustis vertinga ir gerbti save, net jei kiti el-
giasi su manimi nepriimtinai.
Aš turiu teisę priimti sprendimus savarankiškai.
Aš turiu teisę nuspręsti, kas man gyvenime svarbiausia ir
gerbti tai.
Aš turiu teisę, kad mano norus ir poreikius gerbtų kiti.
Aš turiu teisę daryti klaidas ir nebūti tobula.
Aš turiu teisę tikėtis iš kitų sąžiningumo.
Aš turiu teisę visiems savo jausmams.
Aš turiu teisę pykti ant mylimo žmogaus.
Aš turiu teisę būti savimi, unikalia būtybe, nesijausdama,
kad nesu pakankamai gera.
( 107
 Aš turiu teisę nuogąstauti, pasakyti, kad aš bijau.
Aš turiu teisę bet kada pakeisti savo nuomonę.
Aš turiu teisę turėti asmeninę erdvę ir disponuoti savo laiku.
Aš turiu teisę keistis ir augti.
Kai norisi verkti, visai nebūtina šypsotis.
Aš turiu teisę draugauti ir saugiai jaustis tarp žmonių.
Aš turiu teisę gyventi manęs nežeidžiančioje aplinkoje.
Aš galiu būti sveikesnė už mane supančius žmones.
Aš galiu rūpintis savimi, nekreipdama dėmesio į nieką.
Aš turiu teisę pasitikėti žmonėmis, užsitarnavusiais mano
pasitikėjimą.
Aš turiu teisę besąlygiškai mylėti ir būti mylima.
Aš turiu teisę kitiems ir sau."
Naktį tylu. Visą naktį tylu. Ne. Vėl:
- Linda! Linda! Linda! Linda!
92 )
Bedugnė
Tikėjomės pasiekti dugną. Tačiau mūsų supratimas apie jį kas
dieną keičiasi: tai, kas vakar mums atrodė dugnas, šiandien
jau praskriejusi tarpinė stotelė. Turime visus išorinius laisvės
atributus, o realų bendrabūvį tiksliausiai apibūdintų krimi-
nalinės suvestinės. Žudomi ne tik svetimieji: žudomi vyrai,
žmonos, tėvai, vaikai, naujagimiai ne tik išmetami į šiukšly-
nus, bet ir prievartaujami. Dugnas tampa svajone. Išgąsdinti
laisvės, mes dar nesuprantame, kad kritimas baigiasi ten, kad
žmogus sustoja pats. Ir renkasi.
Šią vasarą Aukščiausiasis Teismas pareikalavo bausmės
trims nusikaltėliams žmogžudžiams. Mirties bausmė demok-
ratinių valstybių požiūriu - moralinė katastrofa, kurioje da-
lyvauja visi visuomenės nariai. Mums, pripratusiems prie Di-
džiojo Anonimo, tvarkančio visuomenės gyvenimą ir ypač
baudžiančio, skiriančio mirties bausmes, sunku įsivaizduoti,
jog tai aktas, liečiantis kiekvieną iš mūsų.
Mano rašinys yra bandymas prisiimti savo - neišvengia-
mai man priklausančią - atsakomybės dalį.
( 93
 Susipažįstu su nuteistųjų bylomis. Pirmoji - Vladimiro II-
jičiaus Ivanovo, g. 1963 m. Klaipėdos mieste, teisto. Jis nu-
žudė 27 metų moterį ir 4 metų jos dukrelę. Moterį jis nužu-
dė 10 peilio smūgių vaiko akivaizdoje. Paskui mergytę, už-
klijavęs burną ir nosį pleistru, pakišo po sofa. Ten vaikas
užduso. Su nužudytąja jis buvo pažįstamas, jos šeima, kol
gavo bendrabutį, nuomojo kambarį pas V Ivanovo tetą, mo-
tinos seserį.
Žmogžudystes jis įvykdė 10 vai. ryto. Išbuvo bute su nu-
žudytosiomis iki vakaro, išgėrė butelį degtinės. Išvertė visą
butą, paėmė 195 dolerius, du žiedus, dvi striukes, magneto-
foną, dulkių siurblį. Viskas buvo numatyta iš anksto. Vėlai
vakare atvažiavęs draugas nuvežė jį į stotį. Suėmė V. Ivanovą
Maskvoje su įkalčiais.
Kitas nuteistasis mirti - Valentinas Laskys (g. 1953 m. Kau-
no mieste, šešis kartus teistas) ir jo dukra Renata Laskytė
(g. 1971 m. Kauno mieste) kaltinami plėšikavimu ir keturių
žmonių nužudymu. Trys žmogžudystės įrodytos. Plėšė vieni-
šus ir senus žmones. Nusižiūrėdavo sodybą, nakvodavo šie-
no kupetose ar tų pačių sodybų daržinėse, paskui užeidavo,
pagrasindavo peiliu, mušdavo, dažniausiai aukas pasmaug-
davo. Paimdavo, ką žmogus turėdavo. Utenos raj. Kušlių km.,
pasmaugęs senutę L. M., V. Laskys pinigų nerado. Pasiėmė
jos krepšį, dešimt butelių degtinės, radijo imtuvą „Alpinist"
ir išvažiavo autobusu į Vilnių. Vilniuje pasigedo krepšio ir
visų vogtų daiktų. Kur pasidėjo krepšys - neatsimena.
Žiauriausia žmogžudystė įvykdyta Baltarusijoj, Voložins-
ko raj., Koniuševečnos kaime. Abu su dukra, nusižiūrėję so-
dybą, naktį atlankstė langų vinukus, išėmė stiklus, bet išgir-
dę senukų knarkimą, į vidų nėjo. Nakvojo daržinėje. Rytą,
užėję į sodybą, paprašė valgyti. Senukai davė duonos ir pie-
no. Kai šeimininkė išvažiavo į gretimą kaimą dujų baliono,
jie užėjo į trobą ir ėmė iš šeimininko reikalauti pinigų. Senu-
kas pasakė, kad pinigus tvarko žmona ir nežino, kur ji juos
deda. V. Laskys pradėjo senelį smaugti. Išsigandęs žmogus
ėmė ieškoti pinigų, tačiau negalėjo jų rasti. Jį kankino, mušė,
smaugė, paskui pakorė laidu ant lovos galo. Išvertė visus na-
mus, bet pinigų niekur nerado. Paėmė skalbinių, megztinį,
kelnes, marškinius, puskojinių.
Šių nusikaltėlių pavojingumas visuomenei nekelia jokių abe-
jonių. Sutvarkau reikalingus dokumentus ir einu su jais į pasi-
matymą. Pirmą kartą gyvenime man praverčia šuns apgrauž-
tas Rašytojų sąjungos narės pažymėjimas. Pakeliui į Pataisos
darbų departamentą troleibuse ištraukia piniginę su 40 litų.
Kalėjimas, Lukiškių tardomasis izoliatorius, be abejo, įreng-
tas bažnyčioje. Mes taip susigyvenę su tuo vaizdu, kad jis
mums neatrodo nenormalus. Studijų metais Spalio švenčių
proga teko koncertuoti kalėjime. Jis taip pat buvo įrengtas
bažnyčioje. Porą kartų teko būti ir paprastuose kalėjimo pas-
tatuose.
Gaunu sargybą - karininką ir du kareivius. Mums atidaro
kelias geležines duris. Kažkuriame poste išgirstu:
į - KJTIOH OT CMepTHHKOB!
Mes kylame laiptais, einame koridoriumi, paskui sraigti-
niais laiptais leidžiamės žemyn, į pusrūsį. Taip, čia dugnas.
Švaru ir tvarkinga, tik trupučiuką trūksta oro. Atrakina du-
ris. Už geležinių durų dar vienos grotos. Žmogaus už grotų
veidas inteligentiškas, jis tankiai tankiai mirksi. Man pasiro-
' do, kad jo akys bijo tik ką uždegtos šviesos. Tačiau šviesa
kameroje dega dieną naktį.
(95
 - Esu rašytoja, - sakau jam. - Aš niekuo negalėsiu jums
padėti. Šią vasarą Aukščiausiasis Teismas reikalauja mirties
bausmės trims asmenims. Norėčiau, jeigu galima, su jumis
apie tai pasikalbėti. Turiu jums keletą klausimų.
Tai Vladimiras Ivanovas.
- Taip, prašau. - Jis prieina arčiau grotų ir pasiremia alkū-
nėmis j ilgą siaurą stalą. Prieš mums ateinant, jis skaitė knygą.
- Kodėl nužudytoji iš vakaro prieš nelaimę paprašė per-
nakvoti pas ją jūsų tetą ir pusseserę? Jūs jai grasinote?
- Taip, aš buvau atėjęs.
Aš kalbu lietuviškai, jis rusiškai, mes vienas kitą gerai su-
prantame.
- Nužudytosios vyras, gavęs radiogramą laive, pasakė: aš
žinau, kas tai padarė. Kodėl?
Žmogus gūžteli pečiais.
- Nenorėjau žudyti. Paprašiau pinigų, maniau, kad duos.
O ji pradėjo šaukti. Many kažkas trūko.
- Kad galėjote nužudyti moterį, įsivaizduoju, bet vaiką...
- Vaiką aš norėjau išgelbėti.
- Ką kalbate. Pleistrą ir peilį jūs atsinešėt iš namų.
- Na, taip. Taip, - jis linkteli galvą nebesigindamas.
- Jeigu jums leistų pasirinkti bausmės įvykdymo būdą, ar
turėtumėt kokių pageidavimų.
- Man vis tiek. Mirti nebijau. Viską įsivaizduoju, ir viskam
žmogus save gali paruošti. Kai prisimeni, ką padarei.
- Ar po nusikaltimo matėte savo motiną?
- Ne, nemačiau. Nebuvo teisme, tėvas neleido važiuoti.
- J i būtų važiavusi?
- Būtų.
- Ar prieš mirtį norėtumėte ją pamatyti?
97 )
- Taip, turiu tokį norą.
Atsiremiu ranka į sieną, lydintis karininkas sulaiko mane
už peties.
- Neišsitepkit.
Ranka šlapia ir balta nuo kalkių. Įsitveriu vamzdžio. Jis
taip pat drėgnas.
- Atleiskit man, - sakau tam žmogui. - Tai paskutinis klau-
simas. Jei jums būtų leista rinktis mirties bausmę ar kalėjimą
iki gyvos galvos, bet šitokiom sąlygom, kokios čia yra, ką jūs
rinktumėtės?
- Iki gyvos galvos. Svarbiausia dabar būtų likti gyvam, na o
paskui stengtis išeiti į laisvę. Gyvenimas duodamas vieną kartą.
- Byloje yra nužudytosios tėvų laiškas. Jie reikalauja mir-
ties bausmės.
- Aš žinau.
- Mirties bausmė per žiauru?
Žmogus papurto galvą:
- Per žiauru.
- O ką daryti? Juk iš baimės gyventi nebeįmanoma. Aš turiu
du vaikus. Sukrebžda kas naktį už durų, taip ir šokam visi...
- Gal jau Ivanovas atėjo, - baigia mintį mano palydovas.
Žmogus už durų palinguoja galvą. Jo žvilgsnis nuskaidrė-
ja, tampa gilus, ir kažkodėl jo šviesios, tyros akys veria mane
kaip peilio ašmenys. Išeiname. Karininkas koridoriaus gale,
įkišęs ranką pro grotas, atidaro langelį.
V. Laskiui klausimų neturiu. Pamatau jo veidą dar verian-
tis kameros durims, įsitempusį ir paklaikusį - kiekvienas ne-
numatytas dienotvarkėje kameros durų atidarymas sukelia
šiems žmonėms kraupią baimę.
- Jūs taip pat padavėte malonės prašymą?
(73
 - Padaviau. Padaviau, kad mane, na, taip... - Žmogus vis
negali atsitokėti, ir pokalbis nesimezga. - Noriu numirti. To-
liau kankintis? Už ką?
- Prieš nuosprendžio paskelbimą jūs persipjovėte sau ve-
nas. Kodėl?
- Aš ne dėl nuosprendžio persipjoviau. Norėjau, kad pa-
keistų konvojų.
- Kas yra konvojus?
- Sargyba. Man nepatiko mano sargybinis. Jis iš manęs
tyčiojosi.
Žmogaus rankos virpa. Virpa rankose cigarečių pakelis ir
degtukų dėžutė.
- Jūs galite čia rūkyti?
Žmogus šypteli:
- Aprūpina.
Jei mūsų neskirtų grotos, aš jo be galo bijočiau. Dabar -
nejaučiu jam jokio priešiškumo. Vienerių metų, leisgyvis, kaip
neprižiūrimas vaikas jis buvo atimtas iš alkoholikės motinos,
dėl išsekimo paguldytas j ligoninę, paskui atiduotas j vaikų
namus. Tėvas tuo metu atliko bausmę už padarytą avariją.
Nuo penktos klasės nepilnamečių įskaitoje. Vėliau - specia-
laus tipo Veliučionių internatinė mokykla. 21 metų - pirmas
nusikaltimas. Už drausmės pažeidimus baustas 44 kartus. Pen-
kiolika metų praleidęs nelaisvėje.
Jam konstatuota afektinė psichopatija su dažnomis dekom-
pensacijomis. Nužudymų metu jam laikinai sutrikusi psichi-
nė veikla. Jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.
Pakaltinamas - tokia teisminės ekspertizės išvada.
- Jūs visą laiką gyvenot internate?
- Ne, iš motinos pusės turėjau globėją.
112 )
- Kodėl jūsų nepasiėmė iš kalėjimo grįžęs tėvas?
- Ta moteris, teta, pirma sutvarkė dokumentus.
- Su tėvu bendraudavot?
- Taip. Jis vedęs antrą kartą. Grįžęs iš kalėjimo, buvo atėjęs,
atnešė dovanų dviratį. Dar buvo atėjęs per vestuves. Aš jau-
nas vedžiau.
- Ar jis dar gyvas?
- Nežinau. 1991-aisiais dar mačiau gyvą.
- O motina?
- Ją girtą Kaune sutraiškė kamazas.
- Už ką jus išvežė į Veliučionis?
- Bėgdavau iš internato.
Žmogus pagaliau suvokia, kad iš mano pusės jam niekas
negresia. Jis atsiremia nugara į stalą, nukrautą laikraščiais, ir
jo veidas įgauna paprastą žmogišką išraišką.
- Auklėtojas toks buvo, Plitaitis, dar ir pavardę atsimenu.
Mušdavo su trosu, kad blogai elgiuosi, nesimokau. O aš iš
keršto supjausčiau jo motociklo padangas. Na, ir išvežė.
- Bet Veliučionyse prabuvot trigubai ilgiau. Kodėl?
- Bėgau. Du kartus.
- O jūsų paties vaikai kaip?
- Internatuose. Taip pat.
- Kodėl?
- Aš juk kalėjime, o motina jų neprižiūrėdavo. Sūnus -
Obelių internate, o mergaitė - Kaune.
- Ar su dukra jums leis pasimatyti?
- Taip, aš prašiau.
Dukra šiuo metu atlieka bausmę Panevėžio moterų kalėjime.
- Ne, su dukra pasimatyti neleidžiama, - sako mano paly-
dovas.
( 98
 - Ir prieš mirtį jiems neleis pasimatyti?
- Ministras gali leisti. Reikia specialaus prašymo.
- Ji tai visai nekalta, - sako žmogus. - Ir aš pats nieko
nežudžiau. Aš visai nekaltas. Išeičiau iš kalėjimo, padaryčiau
tvarką. Visus už kojų pakarčiau, ir tegu kabo, kol galą gaus.
- Jūs pats norėtumėt tokiu būdu numirti?
Jis suklūsta.
- J e i g u jums būtų leista rinktis...
- Ne, aš nenoriu gyventi! - Žmogus nenori pažeminti sa-
vęs neįvykdomu noru. Niekas, nė vieno karto gyvenime nė-
ra jo pasigailėjęs.
- Kaip žmonės su manim, taip ir aš su jais.
- Bet juk visi senukai, kuriuos jūs nužudėte, elgėsi su jumis
gerai, visi pavalgydindavo...
- Aš jų nežudžiau!
- Eime, - sakau sargybai.
- Dabar laikykitės, - karininkas rakina paskutines duris.
Apie žmogų, kurį pamatysiu, nežinau nieko. Nevarčiau jo
bylos. Žinau tik, kad jis atvežtas iš Panevėžio.
- Atleiskite, - sakau, - ką jūs padarėte, kad jums taikoma
pati sunkiausia bausmė?
Iki tol išplėstomis akimis žiūrėjęs į mane vyras nuleidžia
galvą ir atsidūsta. Jis man iki peties. Kameros prieblandoje
jam neduotum daugiau kaip aštuoniolika, nors yra 28 metų.
- Vidmantas Žibaitis. Aš padaviau malonės prašymą.
- Kuo jūs kaltinamas?
- Trijų žmonių nužudymu, bet aš nužudžiau tik vieną.
- Kaip tai atsitiko?
- Kaune su nepažįstamais nuėjom išgert. Išėjau į tualetą,
grįžęs sužinojau, kad sugėrovai norėjo išprievartauti mano
100)
sugyventinę. Radau ją verkiančią, suplėšyta palaidine. Šei-
mininkas puolė su peiliu, aš gyniausi ir jį nudūriau.
- Bet juk kai žmogus nužudo kitą žmogų gindamasis, teis-
mas mirties bausmės už tai nereikalauja.
Jis stovi nuleidęs galvą lyg nemokantis pamokos moki-
nys, pakviestas prie lentos, ir vėl atsidūsta. Teistas vieną
kartą už plėšimą. Dveji metai laisvėje - trys žmogžudystės.
Nuo 16 metų - Veliučionys. Tėvas gerdavo, mušdavo, vy-
davo iš namų.
- O mama?
- Mama aprūpindavo, bet kad patarti ar pasikalbėti, tai
nebuvo.
- J i buvo teisme?
- Buvo.
- Buvo priėjusi?
- Neleidžia.
- O jei leistų, būtų priėjusi?
- Būtų.
- Ar pasimatysit?
- Turi atvažiuoti, aš laukiu, bet kažkodėl vis neatvažiuoja.
- J e i galėtumėt, ką rinktumėtės, ar mirties bausmę, ar ka-
lėjimą iki gyvos galvos?
- Iki gyvos galvos.
- Bet tokioj vienutėj geresnių sąlygų nebūna.
- Vis tiek gyventi.
- O jeigu būtų leista pasirinkti bausmės vykdymo būdą?
- Nežinau. Aš iš viso nebausčiau mirtimi.
- O ką daryti?
- Man atrodo, kad tokius žmones reikia izoliuoti, gydyti.
- Jūs manot, kad esat nesveikas?
( 107
 - Tai juk vis tiek normalūs žmonės šitaip nedaro. Turėjau
dvi galvos traumas, gulėjau Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.
- Dėl ko?
- Nežinau. Nervingas buvau, bėgdavau iš namų, mokslas
blogai sekėsi. Pripažino kažką, tik nežinau, ką.
- O dabar jums ekspertizę atliko?
- Ne, paklausė kelių dalykų, ir viskas.
- Ar neturite man jokių prašymų?
Jis nuleidžia galvą ir vėl atsidūsta kaip vaikas.
Karininkas, ragindamas mane, mosteli galva durų link.
Žmogus už grotų sujuda, ir sakau sargybai:
- Palaukit.
- Jei būtų Biblija, ranką padėjęs norėčiau atsiprašyti nu-
kentėjusiųjų artimųjų. Nenorėjau žudyti.
Dabar suprantu, ką reiškia paskutinis V. Ivanovo žvilgsnis.
Mano naivumas jiems abiem nekelia jokių abejonių. Juos,
kaip ir visus, klaidina mano apvalus atviras veidas.
- Neskubėkite, - paprašau palydovų, kai kopiame laiptais
j viršų.
Pakeliui sutinkame tris konvojus. Žmonės stovi nugręžti į
sieną sustatyti dviem eilėm - vieni vaikėzai, tarp jų vienas
kitas „kadrinis" veidas.
- Kišenvagiai, - taria karininkas.
- O reketas?
Palydovas nusišypso.
- Na, nesišypsokit. Žinau, kad reketas nesėdi, tai jokia
paslaptis. Ar jų bijo?
- Ir bijo, ir išsiperka.
Artėjame prie geležinių vartų. Noriu kuo greičiau išeiti iš
čia, pamiršti tuos žmones, su kuriais tik ką kalbėjau. Pa-
102)
miršti jų žvilgsnius, atodūsius - po mėnesio kito, mano, mūsų
prašymu, juos nužudys. Aš negaliu, aš neturiu jėgų prisiimti
atsakomybę už jų mirtį. Mano gyvenimas ir taip yra nepa-
keliamas.
Tačiau Vidmanto Žibaičio byla pribloškia mane labiau nei
susitikimai kalėjime. Jis nužudė tris vyrus Minske, Panevėžio
rajone, Kaune, turėdamas tikslą pasiimti jų turtą. Aukas jis
užmušdavo plikomis rankomis, daužydamas kumščiais ir spar-
dydamas kojomis. Jo nužudytiesiems konstatuota smegenų,
krūtinkaulio, šonkaulių daugybiniai lūžiai, kepenų plyšimas,
kasos, saulės rezginio, pilvo organų sumušimas, nosies kaulų
ir kremzlių lūžiai.
Dėl nesaugumo, laiko pagimdyto socialinio netikrumo jaus-
mo visada padidėja agresyvumas. Tačiau psichologiniu po-
žiūriu vargiai kuris iš šių nusikaltėlių buvo agresyvus iš bai-
mės. Nužudyti žmogų, pasiimti jo turtą šiems žmonėms yra
paprasčiausias būdas gauti pinigų, beveik darbas. Tokia pa-
dėtis tikriausiai prilygsta karui. Ten niekas nežudo iš pykčio.
Karas yra tarnyba. Ir tikriausiai tokiomis kriminalinio karo
aplinkybėmis teisinių, demokratinių valstybių principus ga-
lima pritaikyti tik formaliai.
Kalbėjausi su pokario kaliniais, Sibiro lagerių mirtininkais.
Tokių lagerių, kur vienintelė lengvata kaliniams už gerą elge-
sį ir darbą būdavo „xopoHemie B py6auiKax". Blogai dirbu-
sius laidodavo krūvomis nuogus už lagerio tvoros. Iki pava-
sario lageris apaugdavo lavonų apkasais. Tokiuose lageriuo-
se kas rytą rasdavo 9 - 1 2 nužudytų žmonių. Nuostabiausia,
kad, įvedus mirti pasmerktiesiems mirties bausmę už nužu-
dymą, žudynės liovėsi.
Kai kalbi apie lagerį - mums visų geriausiai pažįstamą ir
( 107
suvokiamą gyvenimo būdą - sprendimą rasti nėra labai sunku.
Tačiau ką siūlyti žmogui, nežinančiam, ką daryti su laisve?
Aš nežinau.
Perskaičiusi „Lietuvos ryte", kaip moteris su vaikais kelis
kartus bandė nunuodyti vyrą, paskui padavė sūnui kirvį, kad
tas užkapotų tėvą - nežinau.
Žinau viena, absoliutaus teisingumo - gyvybės už gyvybę -
reikalaujantis žmogus turi pats turėti bent elementarų atsa-
komybės supratimą. Lapkričio 26 dieną per radiją girdėjau
parlamente kalbantį: kaip galima iš medikų reikalauti atsa-
komybės už savo darbą, kai trūksta medikamentų, pasenusi
aparatūra ir t. t. Šiuo atžvilgiu parlamentaro mąstymas nie-
kuo nesiskiria nuo žmogaus iš tamsios pavartės, nes nuo at-
sakomybės žmogaus negali atleisti jokios aplinkybės.
Atsakomybės jausmas yra visų labiausiai sunykusi mūsų
sąmonės ir sielos dalis. Jo neturėjimu skiriamės nuo viso ci-
vilizuoto pasaulio mes, iškritę iš krikščioniškosios kultūros
tradicijos ir esantys nežinia kokiame kritimo taške.
112 )
Ištverti viltį
Su Vanda Juknaite kalbasi Vilniaus pedagoginio universiteto
doktorantė Gitana Vanagaitė.
- Mumyse gyvas skirstymas - moteris ir gamta, vyras ir kultū-
ra. „Stiklo šalis" lyg ir patvirtintų šią klasifikaciją, tuo būdu
prasilenkdama su feminizmo idėja išvesti moterį į kultūrą.
- Taip. Feminisčių kalba kalbant, „Stiklo šalies" pasaulis
priklauso primityviajai gamtai. Gamtoje viskas duota. Vyro
pasaulis yra idėjų pasaulis ir žmogaus pastangomis sukurta
kūrinija. Giliausia prasme šiuos du pasaulius atriboja sąmo-
ningas pasirinkimas ir sprendimas. Mitas, kad motinystė pa-
remta vien gamtiniais instinktais, niekada ir niekieno neju-
dintas. Tai sąmoningiausias apsisprendimas už gyvybę. Var-
dan KITO. Pagal indų filosofiją vaikas duodamas ne tėvams,
o pasauliui. Jei kas turi akylesnę akį, tai pamatys, kad tas
apsisprendimas grindžiamas gyvybės kaina. Bet, man rodos,
gerai, kad feministės rašo ir kalba. Man įdomu su jomis
ginčytis.
( 104
 - „Stiklo šalies" pagrindinė tema yra gyvybė. Kodėl bū-
tent apie tai prakalbote?
- Net nežinau. Gyvybė, gyvenimas - tos pačios šaknies
žodžiai. Gal tai visa, kas žmogui duota.
- Prof. V Kelertienė, atvažiavusi skaityti Pedagoginio uni-
versiteto magistrantams ir doktorantams paskaitų, stebėjosi,
kad šie akivaizdžiai skiriasi nuo amerikiečių dar gyvomis ver-
tybinėmis orientacijomis. Šnekėta buvo apie lietuvišką meilę
ir amerikietiškus patogius ryšius. Nesakau, kad ten blogai, o
čia - gerai ar atvirkščiai. Tiesiog emocinių išgyvenimų skalė
siaurėja. Įdomu, kaip tokia perspektyva atrodo kuriančiam
žmogui?
- Man įstrigo vienas sakinys iš E. Todės romano „Paribio
valstybė". Šio romano tendencingu dorovingumu ar morali-
niais skrupulais tikrai neapkaltinsi. Štai tas sakinys: „Antra
vertus, fizinis artumas irgi savaip sieja < . . . > ir su juo, su tuo
G. aš nesijaučiu toks vienišas". Meilė labai gilus ir kompli-
kuotas išgyvenimas, ji nepatogi, per sudėtinga šiuolaikiniam
žmogui.
- Kodėl Jūsų kūryboje nėra meilės tarp vyro ir moters?
- Taip, tikrai. Net susigėdau, gavusi tokį klausimą. Pasa-
kodama apie meilę, šiuolaikinė literatūra dažniausiai kalba
apie fizinį artumą. Man įdomu išgroti visas žmogiškų ryšių
spalvas. Kaipgi apibrėžti Mildos ir Česiuko bendrystę iš „Šer-
menų"? Brolis, sesuo, mylimieji, kaimynai? Visi šie žodžiai
yrą ne tie.
- J. Ivanauskaitė yra sakiusi, kad moters esmė yra meilė.
Bet ar tai būtinai meilė vyrui?
- Manau, kad meilė yra visa ko esmė. Ji yra arčiausiai
beprasmės egzistencijos pateisinimo. Tik meilės akyse esi bū-
106)
tinas: sveikas, laimingas, ligotas, luošas, negražus. Neseniai,
vasario mėnesį, mirė mums labai artimas žmogus. Prieš mirtį
žvilgsniu jis parodė, kad artimieji paimtų jo rankas. Esame
tik vienas kitam.
- Seksualinės mažumos pradeda reikalauti savo teisių. Vi-
suomenė nežino kaip į tai reaguoti - ar kaip į iškrypėlišku-
mą, ar kaip į normalų reiškinį. Kaip Jūs į tai reaguojate?
- Tai kito žmogaus. Daugiau niekaip. Tokios meilės mani-
festacijos ženklina civilizacijų pabaigą. Į laiko viršūnę iškyla
meilė, nebegalinti sukurti naujos gyvybės. Buvau priblokšta
E. Todės romane išgirdusi tą neviltį, visiško bergždumo ne-
viltį („o juk žolė auga iš puvenų bei dūlėsių"). Tai ir yra pa-
baiga. Taškas.
- Tokia gyva nuostata, kad kalta Vyriausybė, Prezidentas
ar dar kas nors, jog gyvename taip blogai. O Jūs nuolat kal-
bate, kad už mūsų pačių gyvenimą esame atsakingi patys.
-Juridine kalba kalbant, žmogus, kuris negali atsakyti už
save, yra neveiksnus. Padaryti žmogų neveiksnų - tai atimti
iš jo patį gyvenimą. Tokia būtų buvusios sistemos pasikėsi-
nimo į žmogų sankcija, neleidusi jam nieko savarankiškai:
nei galvoti, nei spręsti, nei veikti. Juokinga kalbėti, kad kaž-
kas sugriovė Tarybų Sąjungą. Išsiugdžiusi tokį žmogų, ji žlu-
go pati.
-Turėjote plačią auditoriją „Lietuvos ryte", kodėl nebera-
šote tam laikraščiui?
- Mane atleido. Atleido anonimiškai, nepaaiškinę nei kas,
nei kaip. Paradoksas, bet kaip tik tokiomis akimirkomis ryš-
kiausiai suvokiu, kad tai, ką darau, yra svarbu.
- Jūs dirbate su studentais. Kaip galėtumėte apibūdinti jų
santykį su gyvenimu, visuomene, pačiu savim?
( 107
 - Žiūrėdama į juos akivaizdžiausiai matau, kaip keičiasi
laikas. Jis keičiasi! Ir daug yra šviesių, darbščių, talentingų
žmonių.
- Kaip Jūs manote, kodėl Lietuvoje vyrai taip gerai žino,
ką moteris jaučia, kokioj sferoje ji gali dirbti, kur jos vieta
gyvenime?
- Kai žmogus nežino, kaip jam gyventi pačiam, jis visada
žino, kaip turi gyventi kitas.
- Tradicinis klausimas moteriai - ar šeima netrukdo karjerai?
- Ar gyvenimas, Gitana, netrukdo Tau gyventi?
- Trukdo. Man tai trukdo.
- Man, rodos, ne.
- Žmonėse tiek daug nevilties. A. Šliogeris teigia, kad šis
laikas eina į pražūtį. Bet gal galima kur nors, kaip nors įžvelgti
viltį ir prasmę?
- Prie Volgos, kažkas pasakojo, yra visas kaimas, kur žmo-
nės nieko neveikia, nebeina į darbą - visi laukia pasaulio pa-
baigos. Tikrai gyvename laikų lūžyje. Tačiau niekas nieko aiš-
kaus nežino apie pasaulio pradžią, vargu ar ką daugiau gali-
me žinoti apie jo pabaigą. Man tokia laikysena neverta
žmogaus.
- Kas žmogui gyvenime yra sunkiausia?
- Ištverti viltį.
112 )
Apie valią gyventi
Tai, kas dar vakar galėjo vadintis dialogo nebuvimu, ar šian-
dien neturėtų būti laikoma nutrūkusią komunikacija?
„Kranto" laidoje Vytautas Matulevičius, sėdėdama nuga-
ra į žiūrovus, mesteli klausimą - gal mes tik tiek teverti ? Klau-
simas, rodos, priremia prie sienos. Tačiau niekas nekrusteli.
Nepradeda šaukti. Neatsiliepia. Tai paskutinė tyli katastrofa,
kai žmogui atrodo, jog jam nebeliko už ką save gerbti. Ji kur
kas tragiškesnė už bankų griūtį. Čia, ties šia riba, susvyruoja
pati egzistencija.
Orumas ir garbė nepritaikomi miniai. Tai išimtinė asmens
žymė ir kiekvienas čia sutrupa individualiai. Ir politikoje, ir
literatūroje pavyzdžių apstu. Nėra prasmės juos personifi-
kuoti: visur veikia tas pats asmuo, nebeturintis apie save ta-
bu rato. To dar iš pasakų žinomo tabu rato, kurio negali per-
žengti niekas, net piktosios dvasios. Neliečiama teritorija, le-
mianti asmens suverenumą. Ten, kur asmuo gali apsispręsti
vienaip ar kitaip, kur yra vietos žingsniui, atsitraukimui -
manevrui. Tik toks asmuo yra pajėgus rinktis.
( 109
 Be šios asmeniškos, nepriklausomos teritorijos, naikintos niu užsimezga tik kaip atsakomybė, nepaisanti to, ar ji būtų
visais įmanomais poveikio būdais, žmogus gali būti tik vie- prisiimta, ar jos išvengta. < . . . > Ši našta yra aukščiausias vie-
naip. Tik „už" ar „prieš" bet ką. Tiktai nelaimė yra ne jo nintelio orumas."
pasirinkimas, o jo nesuverenumas. Dialogas įmanomas tik Visuomenės valia gyventi formuojasi per komunikaciją ir
tarp suverenų. Nesuverenūs gali susijungti du „už", du „prieš", diskusiją. Realybėje matom ką kita. Kai juda valstybės pama-
bet niekada į konstruktyvią diskusiją. Ar ne todėl kone visi, tai, intelektualai, visuomenės smegenys, spaudos puslapiuo-
dar liudijantys inteligentijos visuomeninę gyvybę judesiai yra se grumiasi dėl savo vietos istorijoje. Bet ar ji dar yra, toji
pasirašomi 2 - 3 - 2 0 parašų? Jie, deja, nepakeičia minties ki- vieta? Ar be atsakomybės ir orumo yra galima istorija?
birkšties, gyvybingo energijos impulso, kurie išimtinai priklau-
so tik asmeniui. Šioje matematikoje vienas visada yra dau-
giau už dešimtį.
Nepakankama savigarba yra pavojingas reiškinys. Visų la-
biausiai dėl to, kad mėginančiam pakilti savo paties akyse
žmogui labai dažnai kyla noras žeminti ir niekinti kitą. Šia
spalva nudažytas visas pastarasis laikas.
Tik šių dienų nevilties kontekste pradedi suvokti, apie ką
prieš dvidešimtį metų kalbėjo Romualdas Granauskas, minė-
damas tamsiai mėlynus išdidumo žiedus. Apysaka „Jaučio au-
kojimas" neabejotina literatūros klasika su niekada pirmą kar-
tą neperskaitytomis prasmėmis. Čia tradiciniame, mūsų kul-
tūrai gerai pažįstamame gamtos žmoguje su vyriška jėga
prakalba sąmoningas pasirinkimas. Vyriška drąsa gyventi sa-
vo paties gyvenimą: „niekas neapgins tavęs nuo to, ką savo
noru išsirinkai".
Kaip galėjo taip atsitikti, kad ši taip stokojama mentalite-
to jėga dvidešimtį metų yra neatpažinta? Valingai formuoti
savo santykį su pasauliu ir pačiu savimi - neišdrįsta, tam ne-
sirengta, tokio poreikio, atrodo, nebūta.
Ieškodama kitų argumentų, kaip paaiškinti nutrūkusią ko-
munikaciją, surandu E. Levino žodžius: „Ryšys su kitu asme-

111) ( 107

Kaip rašo mūsų kūrėjai
„Siaurės Atėnų" klausimai Vandai Juknaitei
1. Ar galėtumėte pasakyti, kad Jūsų kasdieniame gyvenime esa-
ma tokio triūso, kurį galėtumėte vadinti „pasiruošimu kūrybai" ?
Ar renkate kokią nors specialią medžiagą, užsirašinėjate kas svar-
biau, ieškote atitinkamų šaltinių bibliotekose, archyvuose?
2. Kiek reikšminga Jūsų kūrybai gyvenimiškoji aplinka,
buitis, elementari „kova už būvį"? Ar Jūsų kūryboje veikian-
tys personažai turi savo prototipus gyvenime? Ar galite pasa-
kyti, kad Jūsų kūryba kyla iš kokio nors konflikto, moralinio
ir intelektinio protesto?
3. Kas teikia pirmąjį rašymo impulsą? Gal galėtumėte duoti
pavyzdžių iš savo kūrybos.
4. Ar stengiatės ką nors įrodyti, teigti, neigti ir 1.1.?
5. Kada rašote: rytą, vakare, naktį? Kiek laiko, kokiais tar-
pais ir protarpiais? Vasarą, pavasarį, rudenį, žiemą?
6. Ar rašydama vartojate kokius nors narkotikus, stimu-
liatorius? Jeigu vartojate, ar daug?
112 )
7. Kuo rašote: pieštuku, tušinuku, rašomąja mašinėle, kom-
piuteriu. Ar esate diktavusi savo tekstus?
8. Kas Jums sunkiausia: pavadinimas, pirmoji eilė, pirmas
sakinys ar teksto galas?
9. Kokie pojūčiai Jums svarbesni: regimieji, girdimieji ir
pan.
10. Ar skaitote balsu sau ar kam nors kitam sukurtąjį tekstą?
11. Koks jausmas pabaigus kūrinį? Ką Jums reiškia kūri-
nio publikavimas, išpildymas, atlikimas?
12. Ar taisote jau paskelbtus tekstus?
13. Ar Jus labai veikia recenzijos, kritika, draugų ir „prie-
šų", publikos reakcija?
* * *
„Čia nėra nieko nauja: kritika ir filosofija jau kadai at-
skleidė autoriaus išnykimą ar mirtį."
M. Foucault
Taigi esu mirusi ir išnykusi autorė. Tik dar negaliu suvok-
ti, kada miriau. Ar kai pradėjau rašyti? Ar kai šį tą parašiau?
Ar tiesiog gimiau negyva?
„Kita sąvoka, kuri kliudo mums visiškai suprasti autoriaus
išnykimo kriterijų, <...> yra rašymas [ėcriture]. Griežtai tai-
koma ši sąvoka leis mums ne tik atsisakyti nuorodų į autorių,
bet ir nustatyti dabartinį jo nebuvimą."
M. Foucault
1.1. Jis* visas yra toks pasiruošimas.
""Gyvenimas
( 113
 1.2. Ne. 11.1. Kalbėti tampa labai lengva. Atrodo, kad žodžiais ga-
2.1. Kol buvau gyva, kova už būvį buvo gyvenimo būdas. li išreikšti ką nori. Žodžių, sakinių srautas ima nešti. Reikia
Mirus, kaip gaila, niekas nepasikeitė. didelių fizinių jėgų, kad jį sustabdytum. Prieš mirtį, kiek atsi-
2.2. Taip. Tik kartais vienas personažas išeina iš kelių pro- menu, kūryba buvo siejama su didele įtampa.
totipų ar jų dalių. 11.2. Tą patį, ką išsirengti. Turiu keletą privačių sapnų
2.3. Galiu. košmarų. Beje, gyviems autoriams jie buvo privalomi. Vie-
3. „Šermenys" turi pirmąjį impulsą. Nesmagu, kad neži- nas jų - einu per miestą nuoga. Einu, kaip visada, į parduo-
nau, ar buvau tada dar gyva, ar jau mirusi. Grįžau į namus iš tuvę, į darbą. Visi apsirengę, o aš nuoga.
studijų Verbų sekmadienio rytą. Laukai buvo apsnigti. Kietai 12. Vienintelis malonumas, kad galiu išspausdintame tekste
išvažinėtas kelias baltas. Taigi baltas kelias. Žmonės su verbų rasti, ką dar buvo galima išbraukti. Kaip tik dėl tokio elgesio
šakelėm juo ėjo į bažnyčią. Panorau jiems ką nors padaryti. M. Foucault ir nebeaišku, kurį tekstą priskirti autoriui — tai-
4. Stengiuosi. Visų labiausiai pati sau. sytą, ar netaisytą.
5.1. Rytą. Dieną. Vakare. 13. Bet koks atsiliepimas sukrečia. Ir sukrečia ne kas sako
5.2. Be reglamento. ir ką sako, o tai, kad žmogus tekstą perskaitė.
5.3. Rudenį. Žiemą. Pavasarį. Vasarą stengiuosi ilsėtis. Ar
bent stabdyti kai kurias funkcijas. Autorinė funkcija kartais
išsijungia. Tarnaitės - niekada.
6. Net ir po mirties, dėl nervų sistemos dirglumo dažnai
esu transo būklėj be jokių stimuliatorių. Man svarbu, kaip iš
transo išeiti, o ne kaip jį patirti.
7.1. Tušinuku. Arba kas papuola po ranka. Bet rašau gulė-
dama. Ant nugaros. Be pagalvės. Freudas tokioj pozoj, be
abejo, ką nors įžiūrėtų. Ką nors daugiau nei stuburo traumą.
7.2. Neturiu kam diktuoti. Bet vaikai sako, kad kalbu gar-
siai tai, ką rašau.
8. Pirmi trys puslapiai.
9. Visi. Visi, kiek tik jų apskritai yra.
10. Būtinai. Skaitant balsu tekstas tampa viešas ir sveti-
mas. Tada pamatau, kas ne taip. Bet tai jau panašu į pretenzi-
jas tapti autore.

114) ( 107

Pamėginkime apsirengti nuogumu
Atsidūrėme stovinčiame vandenyje. Visuomenėje nutrūko pa-
sikeitimo laiku prasidėjusi diskusija. Tai visų didžiausia ne-
sėkmė, ištikusi mus per pastaruosius keletą metų. Neišven-
giama, kad diskusija buvo tik tokia, kokia yra visuomenė -
dažnai stokojanti elementarios kultūros, pagarbos sau ir opo-
nentui. Vis dėlto ji, tegu ir drastišku būdu, kėlė klausimus ir
vertė ieškoti atsakymų. Diskusija buvo pagrindinė sąlyga kei-
timosi veiksmui.
Į kultūrinę apyvartą pamažu grįžta praėjusių dienų retori-
ka su atpažįstamu žodžių muilu - tautos didieji, sakralumas,
kelionė į Lietuvą. Tuo tarpu sausio mėnesį Liucijos Baškaus-
kaitės apklausti gatvės praeiviai, televizijos, radijo darbuoto-
jai beveik vienu balsu atsako, jeigu reikėtų visa pakartoti,
Tėvynės jie nebegintų. Vėl atsirandanti praraja tarp žodžio ir
veiksmo, tarp žodžio ir tikrovės nebeužginčijamai liudija: neiš-
laikė egzamino intelektualai, žmonės, kuriems tenka prisiimti
atsakomybę už visuomenės savivoką. Visų pirma neišlaikė
egzamino inteligentijos elito branduolys. Jis suskilo, kaip ir
116 )
visa visuomenė, iš karto ir tuoj pat - pačiu primityviausiu
„kas kaltas", „už" ir „prieš" - pagrindu. Su jų vardais mes
siejome nepriklausomą laikyseną.
Labiau priklausomi tuo laiku, kai kūrėsi įvairių požiūrių
spauda, dažnai vaikiškai absoliutinanti savo nuomonę, laikė-
si dar principingiau. Tie, kurie skaitė „Literatūrą ir meną",
nieku gyvu, kad nesusiteptų, neėmė į rankas „Siaurės Atė-
nų". Ir atvirkščiai. Taigi diskusija visuomenėje neturėjo prie-
laidų. Ji buvo neįmanoma iš vidaus ir iš esmės. Jos nesužlug-
dė nustebinę pasaulį mūsų pasirinkimai. Ir šiuo atveju man
rūpi ne tai, ką mes pasirinkome, o pats mechanizmas, rinki-
mosi būdas, užkoduotas prigimtyje, o ne pastaruosiuose pen-
kiasdešimtyje metų.
Visus mus skaudžiai palietusi Justino Marcinkevičiaus by-
la su jos pradžia, eiga ir padariniais, ko gero, būtų pati ryš-
kiausia laiko liga, per kurią galėtume išsiaiškinti sau svar-
bius, jei ne pačius svarbiausius sąmonės ir savimonės daly-
kus. Ji iškilo ne tik todėl, kad kažkam prireikė „tautos sąžinės"
vietos. Byla buvo neišvengiama.
Manoma, kad Justino Marcinkevičiaus poezija suformavo
mūsų galvojimą ar buvo giliausia, įžvalgiausia to galvojimo
išraiška. Joje užkoduota, įvardyta mūsų vertybių sistema: že-
mė, žmogus, tėvynė, meilė, žmogaus ryšys su žmogum, žmo-
gaus ryšys su žeme.
Atidžiai įsižiūrėję į pačius geriausius ir kartais meniškai
tobulus eilėraščius šiandienos akimis, pamatysime, kad mei-
lė ir harmonija, žmogaus ryšys su žmogumi nėra harmonija
su šiuo pasauliu, o harmonija ir ryšys sąmoningai apibrėžtoj
erdvėj, kokią paprastai turi ritualas. Realybė, gyvenimas lie-
ka už to pasaulio ribų. Tai ritualinė arba, kaip mes patys ją
( 117
dažnai vadinome, sakralinė poezija, kur Absoliuto vaidmenį
atlieka Tėvynė.
Visų didžiausia šios poezijos silpnybė būtų - intencionalu-
mas - tai, kas ją esmingiausiai sieja su bendra mūsų literatūros
tradicija: vertybės čia žinomos iš anksto. Neišvengiama, kad
engiamai kultūrai einama tarnauti sąmoningai pasirinkus ir
pasiaukojus. Čia, intencijų fokuse, susitinka kuriančių kunigų
ir pasiaukojimo reikalaujanti niekinamos kultūros pasaulieti-
nė tarnystė. Neketinu menkinti intencijos vertės ar aukos bū-
tinybės. Noriu tik atkreipti dėmesį, kad mūsų literatūra be-
veik neturi supratimo apie laisvai besiskleidžiančią kūrybos
prigimtį, iš kurios iškyla naujas, nebūtas pasaulis. Po to jis pa-
vadinamas vardu. Tai, kas būtų arčiausiai kūrybos esmės.
Išankstinis vertybių žinojimas, jų adoravimas vis dėlto yra
retorinės laikysenos ženklas. Tačiau retorika turi mažai ką
bendra su asmenišku, gyvybiniu interesu, jos klišės užkerta
galimybę susieti kalbamus dalykus su pačiu savimi. Ir kai jos
nukrenta, kai laikas sutrupina klišes, jų vietoj, po žodžiais,
mes neberandame nieko. Tik tuštumą.
Dėl istoriškai susiklosčiusios būtinybės grumtis už kultūri-
nį išlikimą susiformavo intencionalus, religinis santykis su
kultūra, literatūra ir jos kūrėjais. Man rodos, didelė nelaimė,
kad dėl tokios savimonės šventa, religine sąvoka tapo tėvy-
nė. (Jei ką labai trikdytų toks pasakymas, paaiškinsiu, kad
bet kokia kaina norėčiau susieti tėvynės žodžio sakralumą su
savo, savo bendrapiliečių gyvenimu išdaužytoje, suspardyto-
je, išmatomis priterštoje laiptinėje ir šioje prarajoje rasti savo
namus.) Šiaip jau tėvynė yra kraštas, kuriame gyvena įvairūs,
geri ir blogi, žmonės. Čia, kaip niekur kitur, pajunti bendru-
mą su kitais žmonėmis.
112 )
Tačiau šventoje tėvynėje įmanomi, reikalingi tik šventi. Ir
kaip geriau jai tarnauti, susirungti galima tik šventumu. Ar
ne tokiu būdu atsiranda nieko bloga neįtariančių šventų ir
šventesnių besiriejančių tarpusavyje žmonių grupės, ką bai-
sėdamiesi stebime per pastaruosius keletą metų, netikėdami,
kad taip galėtų būti su pilno proto žmonėmis, nesuvokdami,
kad tai kyla iš mūsų santykio su pasauliu ir pačiais savimi
gelmių.
Kad ir kaip būtų neįtikėtina, intencijos ir aukos taku, kel-
dami ne retorinį klausimą, ar tai vertinga, bet - ką tai reiškia,
išeitume ir į patį šios bylos iniciatorių.
Auka žmogus racionalizuoja neapykantą pačiam sau. Ta-
čiau šios formuluotės autorius Erichas Frommas gana aiškiai
atriboja pasiaukojimą, gyvenimą kitiems, kylantį iš asmeny-
bės jėgos ir pertekliaus, ir auką, beveik visada nelaimę sau
pačiam ir aplinkiniams, kuri kyla iš žmogaus nesugebėjimo,
nepajėgumo, negalėjimo būti pačiu savimi.
Galbūt toks požiūris padėtų mums išsiaiškinti, iš kur de-
vyniolikmečio Antano Baranausko dienoraštyje atsiranda žo-
džiai: „tikėjimo, vilties, meilės bei gailesčio aktai, kad atsi-
minčiau, jog esu lietuvis, ir mano tėvai meldžiasi šia kalba, ir,
taip pat, kad neturėčiau neapykantos kalbai, gimtajam kraš-
tui ir tuo pačiu sau". Neapykantos kalbai ir gimtajam kraštui
įvardijimą šalia ydingų gėrimo ir rūkymo įpročių turėtume
suprasti kaip kalbėjimą apie tai, kas patirta. Suvokti, ką reiš-
kia ši neapykanta, mums svarbu jau vien todėl, kad visą šią
tezę po šimto metų skirtingais savo gyvenimo laikotarpiais,
bet beveik žodis į žodį pakartoja Saulius Tomas Kondrotas.
Teisybė, skirtingai nuo Baranausko, neapykantos pačiam sau
Kondrotas jau nebesuvokia kaip ydos ar pavojaus, o dekla-
( 118
ruoja ją kaip pranašumo išraišką. Labai panašūs dalykai įs-
pūdingomis kontroversijomis prakalba Tomo Venclovos as-
menyje.
Kaip žinome, Kondrotas svajojo išreikšti save anglų kalba.
T. Venclova profesoriauja Amerikoje, Baranauskas į senatvę
net ir su artimaisiais kalbėjo lenkiškai. Galbūt atsitiktinumas,
tačiau visi trys pavyzdžiai liudija, koks lemtingas yra žmogiš-
kosios priklausomybės determinizmas kūrėjo esmei ir galioms.
Kodėl neapykantą kraštui, kalbai jaučia labai talentingi,
gal net patys talentingiausi? Tikriausiai turime reikalą su
priklausančio nedidelei niekinamai kultūrai, negalinčio iki
galo savęs realizuoti žmogaus sąmone. Si sąmonė ir būtų tra-
giškai prieštaringų nuostatų kaip auka ir neapykanta šaltinis.
Nuostabiausia, kad net, regis, visiškai abstrakčiame - žmo-
gaus teisių - lygmenyje veikia tas pats determinizmo dėsnis.
Iš mūsų akyse šiandien vykstančios čečėnų tautos tragedijos
visas pasaulis įsidėmėjo Sergejaus Kovaliovo pavardę, tačiau
nė vienas mes nežinome bent vieno, paguldžiusio galvą, gi-
nant savo namus, čečėnų didvyrio vardo. Regis, priklausyda-
mas mažai tautai, mažai kultūrai, žmogus turi kur kas men-
kesnes galimybes tapti reikšmingu.
Taigi nuogi ir basi stovime ant laisvės slenksčio. Šuolyje į
nežinią slypi ne tik nežinia. Jame slypi ir šansas. Esu tikra,
kad lygia dalimi, kiek būtis nulemia sąmonę, sąmonė kuria
būtį.
121)
Gyvenimas kaip argumentas
Profesorė Vanda Zaborskaitė buvo pirmas mano gyvenime
sutiktas visiškai laisvas žmogus. Sutiktas tada, kai nebeįsi-
vaizdavau, kaip susiklostys mano tolesnis gyvenimas. Greta
jos buvo išeita didžioji dvasios akademija, sukūrusi many žmo-
gų, šiaip taip mokantį laikytis ant kojų.
Ne, ji niekuomet nebuvo labai gailestinga arba dosni.
Bendraujant į laikrodį nebuvo žvilgčiojama, bet visada ži-
nojai, kad tau skirtas laikas turi griežtas ribas. Kartą su ap-
siplikiusiu sūnumi gulėjome ligoninėje. Per pirmą perriši-
mą plėšiant prikepusius tvarsčius, vaiką ištiko šokas. Ilges-
nės įtampos tada dar nepakeldavau. Tuo laiku mes buvome
beveik nepažįstamos. Paskambinau jai, kad norėčiau ateiti.
Kai tik atidarė duris, pasakiau, jog kalbėtis neturiu jėgų.
Noriu tik pabūti. Ji linktelėjo galva. Aš atsisėdau į fotelį. Ji -
ant sofos. Ir taip mes sėdėjome tylėdamos. Paskui aš užmi-
gau. Miegojau apie dvi valandas. Atsimerkusi pamačiau ją
susikaupusiu veidu, sėdinčią priešais. Ji sėdėjo nejudėda-
ma, dvi valandas, o nesu mačiusi jokio kito žmogaus, nei
( 107
vyro, nei moters, kuris taip mokėtų branginti laiką, kiek-
vieną minutę ir sekundę.
Beatodairiškas ir atkaklus darbas visą gyvenimą buvo svar-
biausia jos laisvė. Beveik visos jos knygos, disertacijos buvo
sulaikomos ar konfiskuojamos. Atleista iš universiteto be tei-
sės kur nors įsidarbinti kurį laiką gyveno iš vertimų, pasira-
šydama juos svetima pavarde. Ji išmoko nepaklusti darbu.
Esu mačiusi ją, kai buvo konfiskuotas „Literatūros mokslo
įvado" antrasis sąsiuvinis, jau kitą dieną ramiai dirbančią prie
trečiojo sąsiuvinio rankraščio. Gal todėl aimanuojant „nu-
kentėjusiems nuo socializmo" inteligentams mes taip ir neiš-
girdome jos balso.
Šiandien sunku patikėti, kad oficialus kaltinimas, trupinęs
ir laužęs jos gyvenimą, vadinasi objektyvizmu, kitaip tariant,
nešališkumu. Rašytojų sąjungos suvažiavime pirmaisiais Ne-
priklausomybės metais ji skaitė pranešimą, drąsindama vy-
resniuosius, kol susikurs naujos vertybės, rašyti atsiminimus.
Visus, ir aktyviai kūrusius socialistinį gyvenimą, ir abejoju-
sius, ir mėginusius prisitaikyti. Autentiškas tų dienų buvimo -
ir prievartos, ir savo silpnumo, ir nuoširdžių paklydimų -
liudijimas būtų didžiausias turtas, kurį mes galėtume pavel-
dėti iš nueinančio laiko. Buvo toks įspūdis, kad niekas ne-
supranta, apie ką ji šneka.
Tačiau tai buvo giliausios meilės ir pagarbos padiktuoti
žodžiai. Pagarba talentui - pats įspūdingiausias ir labiausiai
man nesuvokiamas jos būdo bruožas. Net ne pagarba, o gar-
binimas. Iš Putino poezijos ar Goethe'ės „Fausto" pažįstama
dieviškoji kūrybos žmoguje kibirkštis, man dvelkianti X I X
amžiumi, jai buvo ir liko žmogaus esmių esmė. Ji buvo vie-
nintelis žmogus, su kuriuo galėjai kvatotis ir tyčiotis iš savo
122)
sugebėjimų. Ir visada jos akyse galėjai pamatyti džiaugsmo
ašaras dėl mažiausios, menkiausios, dažnai iliuzinės sėkmės.
Kartą pasakiau: man atrodo, kad ir jūs į gyvenimą žiūrite
netekties akimis. Nutilo: o kaip tiksliai pasakei! Tačiau bega-
linė meilė ir begalinė vidinė laisvė jai leido nugyventi tokį
pilną, tokį įvairiapusį ir tokį gilų gyvenimą, ko neišdrįsta kiti -
stiprūs, gražūs ir talentingi žmonės. Ji ėmė iš gyvenimo ir
drįso rinktis tai, ko nesirinktų niekas. Tokia kaina prie žmo-
gaus prisiliečia didžiosios paslaptys, prikeliančios jį iš mirties
patalo ar sugrąžinančios iš nežinios.
Rupus gyvenimas nesutrupino ir nesugrubino jos sielos.
Iki pat šios dienos ji išsaugojo tyrą tikėjimą amžinosiomis
vertybėmis - bičiulyste, ištikimybe, meile, sąžine, pareiga -
savo gyvenimu pratęsdama ir liudydama jų buvimą iki pat
šio, atkakliausiai jas neigusio, skeptiško ir ciniško amžiaus
pabaigos.
Gimusi per Kūčias, ji niekada nešventė savo gimimo die-
nos. Taigi ir šiandien, jau gražaus jubiliejaus dieną, ir mums,
ir jai niekas kitas nevyksta - tik gilus nuskaidrėjimas, tik sau-
lės grąža į ilgesnę dieną ir šviesą.
( 107

v
Šeštoji diena
1995.IX.30
Prieš porą mėnesių šios dvi skiltys priklausė Vaidotui Dau-
niui. Jei mums užtektų savitvardos vadinti daiktus tikraisiais
vardais, tai turėtume pasakyti, jog prieš mūsų akis į orą pa-
kyla mirtinai išvargęs žmogus, dviejų kultūros leidinių re-
daktorius, įkeitęs už juos visą savo turtą, įbridęs į skolas ir
nepasiliekantis laiko poilsiui. Kritiniame aukštyje jo gyveni-
mo pabaiga padeda tašką mitui, kad šios dienos intelektualai
yra dėl buvusių privilegijų aimanuojantys žmonės. Nuo Vai-
do mirties šis mitas turėtų būti laikomas vakarykščiu.
Kelias pastarąsias savaites spauda, televizija, Švietimo ir
mokslo ministerija skaičiuoja ir niekaip negali suskaičiuoti,
kiek mokyklinio amžiaus vaikų Lietuvoje nelanko mokyk-
los. Argi tikrai šis skaičius neįmenamas? Lietuvoje yra 2 0 0 0
bendrojo lavinimo mokyklų. Ministerijos nuomone, į kiek-
vieną mokyklą apytiksliai neateina vienas vaikas. Kad tai bū-
tų tiesa, mikrorajone, miestelyje ir apylinkėse, kuriems prik-
)
lauso mokykla, turėtų būti vienintelė niekur nedirbanti, iš-
gerianti, vieniša motina, auginanti du vaikus - vieną jų mo-
kyklinio amžiaus. O jeigu toje pačioje teritorijoje gyvena dar
viena asociali šeima, kurioje šeši vaikai, visi skirtingų tėvų?
Du iš jų tikrai nelankys mokyklos, nes nuo mažens įpratę
rūpintis patys savimi ir turi savų interesų. Šoktelime jau iki
6000. Per visą kraštą, ko gero, susirinks apie porą tūkstančių
vaikų iš paprastų ar nepilnų šeimų, nelankančių mokyklos
dėl skurdo. Mažų mažiausiai 8000 beraščių ir mažaraščių!
Slėpti patiems nuo savęs šį skaičių yra tikrai nenaudinga.
Kitas klausimas, daug svarbesnis už pirmąjį: kas jie, tie
vaikai. Kokie jie? Žmogus šiaip ar taip yra vienetinis, ne tūks-
tančiais skaičiuojamas reiškinys.
Ak, kaip nepatogu: išsipūtusiais dėl baltymų stokos pilvu-
kais, apnikti utėlių, niežų, su pūliniais ant kūno ir pūliuojan-
čiais dantimis. Per nepilnas dvi savaites į „Verus" stovyklą
Anykščių rajone, Inkūnuose, iš Vilniaus stoties šiukšlynų su-
rinkome jų trisdešimt. Į sąrašą įrašėme mažesnius ir labiau
sunykusius. Sutartą dieną prie autobuso atėjo 26 vaikai nuo
4 iki 14 metų. Vieną 10 metų mergaitę paėmėme iš Rykantų
sąvartyno. Ji ten gyvena su motina.
Pirmąsias tris dienas stovykloje nuolat girdėdavome mums
gana keistą klausimą. Po pusryčių - kada pietausim, po pietų -
o kada vėl pietausim, po pavakarių, vakarienės - o šiandien
dar vieną kartą pietausim? Paskui vaikai paaiškino, kodėl
tas klausimas yra vis toks pat: Vilniuje jie valgo vieną kartą
per dieną.
Užmegzti psichologinį kontaktą, kuris atkurtų vidinę pu-
siausvyrą ir nuramintų, su daugeliu beveik neįmanoma. Jie
augę be žmogaus. Jie nemoka savęs saugoti. Jų rankos laužo
(161
125
viską iš eilės prieš jų pačių norus ir valią. Kasdien turėdavo-
me bėgti su jais ne mažiau kaip dešimt kilometrų, žaisti karą,
rengti estafetes, kad galėtume išlaikyti juos gyvus.
Tik nepaprastai skaudžiai jie išgyvendavo rankos prisilie-
timą prie karščiuojančios kaktos. Nukirpti ir išprausti po di-
džiojo karo su utėlėmis jie vis kišdavo apžiūrėti savo durian-
čias galvas, kad dar kartą prie jų prisiliestų žmogaus rankos.
Ne smūgiui. Kai merginos prieš miegą palapinėje skaitydavo
„Tūkstančio ir vienos nakties pasakas", Kęstutis - jo nuot-
rauka buvo „Lietuvos ryto" pirmame puslapyje - slinkdavosi
vis arčiau, net išsižiojęs žiūrėdavo į raides. Iš akių staiga pasi-
pildavo ašaros, nors tekste, rodos, nebuvo nieko, kas galėtų
sugraudinti vaiko širdį.
Tokius vaikus Petrograde po revoliucijos šaudydavo gat-
vėse. Ne rytoj, ne šiandien, šią valandą reikalingas lankstus
socialinis darbas: maitinimo ir nakvynės namai, šeimose ar
gaujose dirbantys žmonės, socialiniai pedagogai, su kuriais
vaikai galėtų palaikyti nuolatinį ryšį. Tradiciniai internatai
čia maža ką gelbės. Ne policija turi dirbti su vaikais. Jei neiš-
tiesim šiems tūkstančiams rankos, mirties bausmė liks vie-
nintelė visuomenės viltis. Su giliu rūpesčiu ją mums nuolat
primindavo Vaidotas.
1995.X.7
Susilaužiusi kojos pirštą, solidarizuodamasi su Pekine vyks-
tančia pasauline moterų konferencija, lovoje dar kartą skai-
čiau V Kavolio monografiją „Vyrai ir moterys lietuvių kultū-
roje". V Kavolį skaityti nėra lengva, ir vis dėlto jaučiausi lyg
112 )
puotoje jau vien todėl, kad kalbant apie visuomenės moder-
nėjimą ir išsilaisvinimą moterys yra tokios pat svarbios, būti-
nos kaip ir vyrai.
Laisvėjimas, laisvės išgąstis yra ne tik kiekvienam vyrui ir
kiekvienai moteriai, bet ir pačiai kultūrai keliamas egzami-
nuojantis klausimas. Laisvė profesoriui yra savaiminė," abso-
liuti vertybė, kurios negaudamas žmogus negali būti žmogu-
mi, atskleisti savęs, apsispręsti už gėrį - tik laisvas apsispren-
dimas turi moralinę vertę! Tik laisvė garantuoja žmogui
spontaniškumą, nepriklausomybę, sąmoningą pasirinkimą -
tai, kas išreiškia žmogų pasaulyje „su susprogusiais visatos
hierarchijos rėmais, kuriuose visi reiškiniai sudėti į jiems nuo
amžių privalomas vietas, ir žmogus vienui vienas atsiduria
begalinio kosmoso akivaizdoje".
Remdamasis išeivijos patirtimi, profesorius brėžia šiuolai-
kinio modernaus žmogaus siluetą: tai entuziastingas veiklos
žmogus, nevaržomas tradicijų, giminystės ryšių, namų, tėvy-
nės, tėvo ir motinos, džiaugsmingai einantis savo paties pasi-
rinktu keliu.
Kai kas iš čia išvardytų dalykų mums dar būtų vertybių ska-
lėje, ir ne kiekvienas supras, kaip tėvas ir motina arba tėvynė
tampa nevertingi. „Motina ir tėvas yra tie žmonės, kurių ne-
pasirenkame sąmoningai apsisprendę, bet įgyjame prigimties
dėka." Sąmoningas apsisprendimas pasaulyje be vertybių tam-
pa ataskaitos tašku ir bene vieninteliu žmogui - sau pačiam -
savo žmogiškumą paliudijančiu veiksmu. Vargu ar dėl to gali-
ma ginčytis. Juo labiau, kad gyvename visuomenėje, katastro-
fiškai stokojančioje sąmoningų pasirinkimų ir sprendimų.
Tačiau vienodu loginio skirstymo pagrindu pavaikščioję į
priekį ir atgal išskirtinai racionalioje profesoriaus mąstymo
( 126
sistemoje, atrasime šį tą. Tai, kas nepasakyta garsiai, bet jau
pasakyta. Trupučiuką, vienu žingsniu pratęsę sąmoningai
nepasirenkamų nevertingųjų sąrašą, ar neturėtume rašyti -
nevertingas yra gyvenimas: jis nepasirenkamas. Galimas da-
lykas, kad šitai išgirsti gali tik nervinga moters klausa. Mo-
ters pasaulyje gyvybė ir gyvenimas priklauso absoliučioms
vertybėms.
Kokį ryšį apskritai beturi šie du pasauliai žmogaus sąmo-
nėje ir veikloje? Rodos, jokio. Ir profesorius V. Kavolis, ir
moterys iš Pekino be sentimentų atskiria juos ir kaip savaime
suprantamą dalyką supriešina moters veiklą šeimoje auginant
vaikus ir darbą visuomenėje, pavadindami vieną jų auka, ki-
tą - kūryba. Ar gali vienoje moteryje sutilpti šie abu dalykai,
svarstyti neverta, nes racionalioj mąstymo sistemoj auka ir
kūrybiška veikla neturi loginio ryšio.
„Viskam sugriuvus, žmogui dar lieka jo patirtis." Profeso-
riaus padrąsinta ir remdamasi savo pačios pasiaukojimo ir
kūrybos patirtimi, noriu jo paties kai ko paklausti. Jei tikėji-
mas, meilė, viltis yra žmogų suvedžiojančios iliuzijos, tai kaip
laisvė nėra žmogų suvedžiojanti iliuzija? Jei gyvenimas tapęs
abejotina vertybe, ar civilizacija nėra namas ištrupėjusiais pa-
matais? Ir kaip turėtume veikti, ar kartu su kitais statyti dar
trisdešimt laisvėjančios tuštumos aukštų, ar griebtis pamatų?
1995.X.21
Šį kartą apie smulkmenas. Apie niekingus dalykus, kurie kaž-
kodėl įstringa į atmintį, nustelbdami daug didesnius ir reikš-
mingus. Vienas tokių niekų būtų iš vaikystės - plonomis kap-
112 )
roninėmis kojinėmis ir aukštakulniais bateliais viduržiemyje
avinčios kaimietės merginos ir jaunos moterys. Dvidešimties
laipsnių šaltyje, pusnynuose prie žieminių paltų. Galvojau,
kad užaugsiu ir man neišvengiamai reikės šitaip apsiauti, ma-
no kojos tą pat akimirką nušals ir nukris.
Šis laikas taip pat turi savo mažąsias detales. Rodos, prieš
porą metų parduotuvėje dar apytuščiais prekystaliais ma-
čiau seną močiutę, vagiančią bandeles. Tas pačias pigiąsias,
už 15 centų. Ji užsivežė vežimėlį už alaus dėžių ir lėtai, ne-
grabiai ėmė slėpti jas nedidelėje juodoje rankinėje. Rodos,
keturias. Bendra vagystės suma - 60 centų. Tai pastebėjo
pro šalį ėjęs pirkėjas ir ėmė ją barti: tokia sena moteris ir
gėdos neturi. Vagia bandeles! Moteris susigūžė, sulinko, bet
tęsė darbą toliau. Sudėjo visas keturias bandeles, užsegė už-
trauktuką. Jos drabužiai buvo tvarkingi, veido oda išblyš-
kusi, bespalvė. Neturėjau jėgų nei nusigręžti, nei prieiti ir
pasiūlyti už jas sumokėti.
O tą rytą į sausakimšą troleibusą įlipo dviese. Pro prieki-
nes duris. Moteris ir vyras su armonika. „Leiskit jam atsisės-
ti! Jis invalidas!"
Moters riksmas buvo netikėtas, ir pirmojoje sėdynėje sė-
dėjęs žmogus iš karto atsistojo. „Sėskis, sėskis!" - vėl suriko
moteris. „Pasitraukit! Man maža vietos!" - dabar šaukė vy-
ras. Iš karto atsirado norinčiųjų sudrausti triukšmadarius, bet
visi greitai susiprato ir per troleibusą pašnibždomis nuvilnijo -
nesveikas, nesveikas.
Žmogus ant priekinės sėdynės liko sėdėti vienas. Pasiėmė
ant kelių armoniką, perbėgo pirštais klavišus ir paklaikęs su-
šuko: „Neišeina!" „Grok, išeis", - moteris šaukė, bet šaukė
ramiai, matyt, jiems tai buvo įprastas kalbėjimosi būdas. Vy-
( 128
ras vėl suliurlino. „Sakiau, neišeina!" Muzikantas pakėlė ar-
moniką, ketindamas sviesti ją pro langą. Tačiau langas buvo
uždarytas. „Aš ją perplėšiu", - žmogus šaukdamas ėmė blaš-
kytis, ir niekam troleibuse nebeliko abejonės, kad jis yra pa-
vojingas aplinkiniams. „Mėgink kitą, išeis", - kaip niekur
nieko suriko jam moteris. Ir staiga pasigirdo netikėtai darni,
kraupokai temperamentinga melodija.
Nedidelėje troleibuso erdvėje garsas buvo kurtinantis. Pri-
sispaudę vienas prie kito, beveik negalėdami atsikvėpti visu
greičiu lėkėme nuo Lazdynų kalno. Pagalvojau, šitaip, ko
gero, atrodo tikra revoliucija. Apėmė tokia klaikuma, ro-
dės, tuoj su visa beprotiška muzika pakalnėje skrisime nuo
tilto j Nerį.
Vis dėlto tiltą pervažiavome.
Troleibuse sumažėjo keleivių. Įkvėpti ir iškvėpti tapo pa-
prasta. Muzikantas ėmė liurlinti ramų valsiuką.
Ir įlipantys stotelėse žmonės, radę mus taip šauniai nuo
ankstyvo ryto troleibuse besilinksminančius, nusišypsodavo.
1995.X.28
Vėlinių šou. Mikrofonizuotos kapinės. Eilių montažas. Mu-
zika. Žvakės.
Prikritusios lapų kaimo kapinaitės buvo tvarkomos savai-
tę prieš Visų šventę. Supurentoj nurimusioj kapų žemėj arti-
mieji iš perluočio uogų sudėdavo baltus ornamentus ir gėles.
Ir ta šventė daugiau nei su egzaltuotu išgyvenimu buvo susi-
jusi su laiko tėkme. Su rudens tyla, vėsa, nukritus lapams
atsiveriančiomis erdvėmis.
130)
Nepale, Himalajų prieigose, kur budizmas sumišęs su pa-
gonybe, kapinių apskritai nėra. Susupti į drobulę mirusieji
deginami ant upės kranto įrengtose laužavietėse. Laužas krau-
namas keturkampe forma iš storų rąstų - kuo turtingesnis
žmogus, tuo aukštesnis prakuras. Laužą uždega vyresnysis
mirusiojo sūnus, ir visi išsiskirsto. Sudegus laužui, pelenai
išpilami į upę - visos Himalajų upės teka į šventąjį Gangą.
Toje pačioje upėje, į kurią beriami pelenai, maudosi vaikai,
skalbiami rūbai, iš upės nešamas geriamas vanduo.
Distancija, kurios visada stokoja žmogus, žvelgdamas į sa-
ve patį, į savąją kultūrą, visuose šiuose veiksmuose net ir ne-
įgudusiai akiai leidžia įžvelgti gyvenimo ir mirties vienovę.
Toji ramybė, su kuria priimama nepermaldaujama visa ko
kaita, liudija apie neišeikvotą vitalinę prigimties jėgą, svei-
kas, pilnas gyvenimo galias. Tokios ramybės tebeturi senieji
mūsų kaimo žmonės.
Vaikystėje, kaip ir daugeliui, teko išgyventi didelę mirties
baimę. Įsivaizduodavau beribę miegančiųjų salę, kurioje de-
gė vienintelė žvakė. Žvakės šviesa iš neperregimos tamsos
išplėšdavo vos šviesesnę išgaubtą erdvę su juodomis kniūb-
sančių miegančiųjų dėmėmis. Kas vertinga šiame vaiko regė-
jime - tai ryškiai, tiksliai suvokta mirties erdvė. Ši erdvė be
jokių skiriamųjų ženklų. Ji visiškai abstrakti.
Abstrakti erdvė. Abstrakti ekranų, brėžinių, modelių, myg-
tukų šalis. Rodos, šitaip galėtų būti apibūdinama vieta, ku-
rioje vyksta šiuolaikinės moderniosios civilizacijos veiksmas.
Kartais jis pavadinamas Mirties kultūra. Jam vis labiau reika-
lingas žmogus be skiriamųjų ženklų: be lyties, be tautybės,
be tėvo ir motinos, be tėvynės. Negyvybės kultūrai žmogiš-
koji prigimtis yra bevertė.
( 107
 Modernioji civilizacija kultūra laiko sąmonės perkeistą ar
perkeičiamą gamtą ir tradiciškai sieja ją su vyro asmeniu. Tik
ką pasirodžiusioje antologijoje „Feminizmo ekskursai" Sher-
ry Ortner straipsnyje „Ar moters ir vyro santykis toks kaip
gamtos ir kultūros?" antropologiškai įrodinėja moterį turin-
čią vienodas teises su vyru kurti kultūrą. Autorė kategoriškai
nesutinka su socialiai ir kultūriškai žemesniu moters statusu,
kurį visuomenėje didele dalimi lemia jos gamtinis biologinis
vaidmuo. Savo tezėms pagrįsti Sherry Ortner pateikia dau-
gybę argumentų. Vienas jų - laisvai perpasakoti Simone de
Beauvoir samprotavimai. „Ji (S. B.) nurodo, kad daug pagrin-
dinių moters kūno sričių neatlieka jokios aiškios funkcijos, pri-
sidedančios prie individo sveikatos ir pastovumo; priešingai,
atlikdami savo specifines organines funkcijas, jie dažnai yra
diskomforto, skausmo ir pavojaus priežastis. Krūtys yra nesvar-
bios asmeninei sveikatai, jos gali būti nupjautos bet kuriuo
moters gyvenimo metu."
Kas gi čia kelia ranką prieš prigimtį? Gamtos perkeitimo
idėjos apniktas maniakas vyras? Dėl savo kitoniškumo neap-
kenčianti savęs moteris - lyg vyro kūne nebūtų nepatogių ir
skausmingų vietų. Nei vienas, nei kitas. MIRTIS. Nupjovusi
kairę krūtį, ji stumtels peilį kiek giliau, ir jos darbas bus pa-
darytas iki galo.
1995.XI.4
Mane pakvietė Temidė. Rengdamasi vizitui, įsivaizdavau ją
panašią į Advokatų kolegijos prezidiumo pirmininką K. Li-
peiką, vilkinčią juoda ilga suknele su balta kokarda. Rodos,
133)
tokią įsidėmėjau ją pernai jos triumfo valandą. Buvo teisia-
ma gydytoja, per neapdairumą vaistais visam gyvenimui su-
luošinusi kelias moteris. Kaltinamąją gynė Advokatų kolegi-
jos pirmininkas, o nukentėjusiųjų negynė niekas! Tikriausiai
teisus buvo J. Grušas, sakydamas: „Neįmanoma pakeisti gy-
venimo, nepakeitus tiesos ir teisingumo".
Taigi rengiausi vizitui. Jei būčiau buvusi įtariamoji, ko ge-
ro, būčiau pasipuošusi panašiu teatrališku drabužiu, kad tei-
singumo vaidinimas įgytų daugiau žaismės. Bet reikalas bu-
vo pernelyg paprastas.
Sugrįžusius iš stovyklos du paauglius vienas žmogus Vil-
niuje apkaltino, kad prieš keletą dienų jie išdaužę jo mašinos
stiklą ir pagrobę magnetofoną. Su savo kaimynu policininku
jie nusivežė vaikus į mišką, grasino, mušė „bananais", vers-
dami prisipažinti. Rugpjūčio 6 dieną, dvidešimt ketvirtą va-
landą, vaikus atgal į Inkūnus atvežė Anykščių rajono budinti
policijos inspektorė nepilnamečių reikalams. Berniukai krei-
pėsi į ją pagalbos. Vaikai neprašomi nusirengė drabužius: ant
šlaunų ir sėdynių iš tiesų buvo pailgos mėlynės.
- Bet koks tikslas buvo jus mušti?
- Jie norėjo, kad mes prisipažintume.
- Na, prisipažinsite, kas iš to?
- J i e norėjo, kad mes užmokėtume 500 dolerių.
- Bet iš kur jūs gautumėte pinigų?..
Jono mama invalidė guli lovoje nekalbėdama ir nejudėda-
ma. Kartu gyvena 87 metų močiutė. Jas abi prižiūri penkio-
likmetė Jono sesuo. Kad galėtume išsivežti į stovyklą Kostią,
jo tėvai pareikalavo iš mūsų dviejų butelių degtinės.
- Ar jūs sakėte, kad apiplėšimo metu buvote stovykloje?
- Taigi jie ir sako, kad jūs (t. y. mes!) paprašėte pavogti
( 107
magnetofoną, atvežėte mus j Vilnių, mes pavogėme, parda-
vėme magnetofoną jums, paskui linksminomės televizijos
bokšto restorane.
Tad buvau iškviesta dėl savo paaiškinimo apie vaikus mag-
netofono dingimo byloje. Šį kartą Temidė buvo jauna mo-
teris, prieš kelerius metus baigusi Vilniaus pedagoginį uni-
versitetą. Ji pažvelgė į mane kiek iš aukšto, perdėtai rimtu,
gal net griežtu veidu. Visą gyvenimą dirbdama Pedagogi-
niame universitete, puikiai žinau, jog tokį veidą, eidami į
klasę, nutaiso savimi nepasitikintys studentai. Supratau, kad
turiu jai padėti.
Parodžiau stovyklos nuotraukas. Papasakojau apie vaikus.
Sakiau, savaime suprantama, kad jie visi vagiliauja, nes ki-
taip mirtų badu. Bet šį kartą vaikai nekalti. Ir jau norėjau
paklausti, kaip būtų galima patraukti baudžiamojon atsako-
mybėn paauglius sumušusius vyrus, kai pati buvau paklaus-
ta: „Savininkas sako, kad jis turi Jono ir Kostios raštelius,
kuriuose jie prisipažįsta, kad pavogė magnetofoną?"
Esu iš tų perdėtai dirglių žmonių, kurie kuo nors įtariami
ima mikčioti ir rausti. Vis dėlto laikiausi neįtikėtinai ramiai.
Tačiau ilga, iš geros medžiagos pasiūta suknelė man jau būtų
pravertusi. Pagaliau bendromis pastangomis mes pasiekėme
kvotos meno viršūnę - paskutinį klausimą. Paskandinimui.
„O kur šiuo metu būtų galima surasti Kostią?" „Aš namie
turiu visus vaikų adresus. Palaukite, bet aš, rodos, esu užra-
šiusi jų adresus paaiškinime - jie buvo atsivežę motinų pa-
sus!" „Taip, adresai čia yra..." - lėtai ištarė Temidė.
Sukrėsta, pažeminta, sunaikinta išėjau į gatvę! „Kol mano
kaltumas neįrodytas, prašau su manim elgtis kaip su krištoli-
nio tyrumo žmogumi!" - vos neėmiau ašarodama šaukti, bet
112 )
apsižiūrėjau, kad palikau tardytojos kabinete skėtį. Pirmą aki-
mirką pagalvojau, kiek jis kainuoja. Taip, bet ruduo, o aš dar
neturiu pirštinių. Skėčio ir pirštinių iš docentės algos šį sezo-
ną tikrai nebenusipirksiu.
Staiga šaltai ir blaiviai suvokiu, kad esu socialiai nepakan-
kamai apsaugotas žmogus ir visiškai teisėtai juridiškai priski-
riama padidintos rizikos grupei, kaip Jonas ar Kostia. Grįžtu
į poskyrį, atidarau kabineto duris ir šypsodamasi pomirtine
šypsena, žvelgdama į skėtį, sakau - vienas įkaltis jau yra!
Temidė kalba telefonu. Ji klausiamai pažvelgia į mane. Pa-
sako pašnekovui vieną minutėlę ir parodo ranka man į kėdę:
„Prašom prisėsti. Aš tuoj!"
1995.X.11
Esminis klausimas, kurį laisvė užduoda žmogui, yra vienas:
ar gali semtis jėgų pats iš savęs?
Taigi ar pažįsti savo paties jėgą? Ar buvai kada gyvenimo
suvestas į akistatą su pačiu savimi mirtinoje ligoje, tremtyje,
kalėjime - vietoje, kuri atmeta, užbraukia įprastus elgesio
įgūdžius, kultūros prietarus, parengtus atsakymus, išankstinį
žinojimą. Likus be nieko, žmoguje prakalba jo paties balsas.
Per pastaruosius penkerius metus svarbiausias klausimas nė
karto nebuvo ištartas garsiai. Vis dėlto jis sklandė ore, ir į jį
buvo nuolat atsakinėjama. Argi nekeista, kad beveik visų atsa-
kymai buvo negatyvūs. Kartais atrodydavo, kad tų atsakymų
tikslas ne rasti, o paneigti galimybę išeiti, pasikeisti, išlaisvinti.
Savęs neigimo dvasia mūsų etninėje sąmonėje turi gilias
šaknis. Net patys stipriausieji, didžiausieji nėra jos išvengę.
( 135
Štai ką rašo atsiminimuose V Kudirka: „Paleido ant Velykų.
Keletas mokintinių susitarėme pasisamdyti arklius ir keliauti
drauge namon. < . . . > Tik štai Basanavičius užvedė lietuviš-
kai: Augin tėvas du sūneliu... Rodos, kad man kas gerklę už-
ėmė iš gėdos. „Chlop" - pamislijau sau..." Pasiryžusiam siek-
ti karjeros gimnazistui išlikimo instinktas liepia saugotis, idant
niekas nepamatytų, kad jo tėvas dėvi sermėginę ir moka tik
lietuviškai.
Bet ateina džiova. Nepermaldaujama tremtis gyvųjų pa-
saulyje. Jai nebesvarbi geografinė vieta - Sibiras, Londonas,
Niujorkas ar Marijampolė. Ji nesumažės ir nepasikeis gavus
Amerikoje profesoriaus vietą ar išgėrus Prahos restorane ge-
resnio alaus. Ji apnuogina, atveria gyvybiškai būtinus egzis-
tencijos dalykus, kurie gali suteikti jėgų dar bent keliems žings-
niams. Čia, ties šia riba, iškyla būtinybė teigti save. Su visu
tuo, kas tavo. Teigti arba žūti.
Labai panašiu būdu iš Sibiro tremties atsiminimų mūsų
mažoj užguitoj kultūroj prakalba vidinė laisvė. Prakalba ra-
miu, tyliu balsu. Visų dažniausiai apie elementarųjį buvimą:
kvėpuoti, valgyti, miegoti, turėti namus, artimuosius, tėvy-
nę. Tik visi šie kasdieniški rutininiai dalykai čia nušviesti ašt-
rios šviesos. Kai už karšto vandens puodelį, paduotą mirtinai
sergančiai motinai, gali susilaukti mirties bausmės, kai už to-
kį judesį mirties bausmės gali susilaukti dvylikos metų vai-
kas, atsiveria egzistencinė, būtinoji tų veiksmų prasmė.
Nuolat žeminamas ir niekinamas žmogus neišvengiamai
ima pats save niekinti ir neapkęsti. Tai psichologijos dėsnis.
Ir tai, kas nepaklūsta dėsniams, visuomet yra stebuklas. Ko-
kiu būdu jis įvyksta, kai tremties tikslas - pažeminti ir sunai-
kinti - peržengia bet kokias ribas. Čia vien apie badą: „Kartą
112 )
viena moteris, mokytojo žmona, rado prie viršininko namų
išpiltą jų naktinį kibirą. Tarp mėšlų ji pastebėjo duonos gaba-
lėlį. Moteris atsiklaupusi išsikrapštė įšalusią į išmatas duone-
lę ir ją suvalgė" („Amžinojo įšalo žemėje", p. 27).
Tas stebuklas yra kategoriška valia įvykdyti visus įmano-
mus žmogiškuosius įsipareigojimus, kurie paliktų teisę va-
dintis žmogumi. Šiuolaikine kalba kalbant tai kategoriški rei-
kalavimai sau pačiam ir jokių aplinkai. Kategoriški reikalavi-
mai sau pačiam - šitaip nebeleidžiama pasauliui žaisti savimi.
Galbūt yra dar ir kokia kita galimybė išeiti, išsivaduoti. Kitas
kelias. Tik aš apie jį nieko nežinau.
1995.XI.25
Visuose pasikeitimo laiko veiksmuose sunkiausia būtų aptik-
ti kokia nors forma paliudytą aktyvią valią gyventi. Kartais
atrodo, kad žmonėms šiame krašte per amžius užtenka jėgų
tik išlikti ir nebelieka jėgų tapsmui. Bet kokiu atveju taps-
mas, savęs kūryba, nėra įvardytas laiko interesas, gyvybinis
interesas, apie kurį suktųsi visas besikeičiantis gyvenimas.
Ar kas yra girdėjęs apie kokią nors rimtesnę ateities gyveni-
mo projekciją, viziją? Ėjimas į Europą kaip ateities perspekty-
va kol kas visų labiausiai panašus į melancholišką A. Čecho-
vo „Trijų seserų" kliedesį. Visų pirma todėl, kad ir pati Euro-
pa juda nežinoma kryptimi, ir gali taip atsitikti, kad mums
ten nukeliavus, tokia Europa, kokią įsivaizdavome, bus jau
išnykusi. 1950 m. Europos gyventojai sudarė 15,7 proc. pla-
netos gyventojų, 1990 m. - 9,7 proc., prognozuojamas 2030
metų procentas - 7,8. Išlipus bet kokiame Europos didmies-
( 137
tyje, geležinkelio stotyje, pirmiausia pamatai juodus, gelto-
nus Afrikos ir Azijos veidus. Gerovės ir pertekliaus europie-
čiai tebežvelgia j juos su nuostaba, netikėdami savo akimis.
Tokie buvo mūsų veidai M. Gorbačiovo pertvarkos pradžio-
je. Mes matėme akivaizdžiai griūvančią imperiją ir keletą metų
negalėjome patikėti savo akimis.
Šiaip ar taip, laikas pilnas kaitos nerimo. Ar rastume jėgų
sau pasakyti, kad vos sugrįžę, mes šiandien - turbūt visiems
laikams - išeiname iš namų? Tų namų, kokius įsivaizdavome
ir kokius norėtume turėti. Kas liks iš mūsų iliuzijų? Pagaliau,
ką mes žinome apie savo iliuzijas? Ką mes žinome apie pa-
čius save, esančius čia ir dabar, jei nubrauksime purvinas po-
litikos putas?
Paslaptingiausia prarastojo laiko mums užminta mįslė man
būtų Orvydų sodyba, ilgą laiką vadinta Absurdo muziejumi.
Joje, baigiantis antrajam tūkstantmečiui, iš žemės gelmių į
paviršių dar kartą iškyla pagonybė. Iškyla besigrūdančiais vie-
nas ant kito, besiveržiančiais į dangų akmenimis. Akmeninių
žmonių krūtinėse auga medžiai. Žiedo, spiralės formų skulp-
tūros akivaizdžiausiai liudija neišeikvotą, neišsipildžiusių ga-
limybių prigimtį. Chaotiškame, sujauktame pasaulyje iš pa-
čios žemės išsiplėšia pakeltomis į viršų alkūnėmis, užsiden-
gusios rankomis veidą rėkiančios moters figūra.
Kokiu būdu, kodėl, pajudėjus iš namų visam pasauliui, iš-
trintais vardais žemėj ir ištrintoj sąmonėj pasigirsta toks stip-
rus įsišaknijimo riksmas? Ką jis reiškia?
Į sodybą veda dveji vartai. Vieni didžiuliai, storiausių rąs-
tų: jie pastatyti kvailiams. Plačiai išmintais keliais vaikšto tik
kvailiai. Šalia mažesni, gaubiantys vos įžiūrimą takelį. Einant
didžiuoju keliu į didįjį altorių, iš tolo į einantįjį pažvelgia
112 )
akmeninė Apvaizdos akis. Pakely prie daugybės kitų ant že-
mės guli dvi nedidelės skulptūros, padarytos iš akmenyje iš-
kaltų žodžių „Lenino kolūkis". Raidės taip iškaltos, lyg ak-
meniu kaip per vandenį būtų pralėkęs vėjas. Penkiasdešim-
ties metų akimirka. Ji tapo amžinybe, užstojančia laiko
horizontą į priekį ir atgal.
Sukūręs šią sodybą vienuolis Vilius Orvydas, jo bičiulio žo-
džiais tariant, buvo krikščionis, pagonis, krišnaitas, budistas,
tikintis, bedievis. Prieštaringas žmogus, kažkokiu būdu sude-
rinęs savyje atšiaurų uždarumą ir atvirą visatai sielą. Gyvybin-
gas prieštaringumas yra būtinoji kūrybos sąlyga. Griaunantis
prieštaringumas ir gyvybingas prieštaringumas nėra tas pat.
Besikeičiantis laikas, regis, tebesiilgi teigiamo herojaus ir
išpažįsta griaunantįjį prieštaringumą. Sodyba greit bus sunai-
kinta. Ji palikta be rūpesčio, be apsaugos, be informacijos
visuomenei. Iš jos jau seniai pavogtas Dievas. Jis sėdėjo prie
akmeninės knygos, nesiryždamas įrašyti į ją paskutinį Istori-
jos sakinį. Vilius ne šiaip sau statė didžiuosius vartus.
* *
Gruodžio 1 d. nunešusi „Lietuvos ryto" „Šeštosios dienos"
skiltį korektorei, pamačiau, kad ji skaito kitą tekstą.
- Taip, jau yra kita „Šeštoji diena", - pasakė ji. Ar jums
niekas nepasakė?
- Ne, gal jūs ką nors žinote?
- Ne, aš nieko nežinau.
Nieko nežinojo ir žmonės, su kuriais bendraudavau. Re-
dakcijos kompiuteriuose buvo palikti du tekstai. Jie yra man
svarbūs, ir jei būtų galimybė, norėčiau, kad būtų išspausdinti
„Šiaurės Atėnuose". Štai jie..
( 138
1.
Iš visų spaudoje, televizijoje pastaruoju metu mirgančių žo-
džių įkrito Piliečių chartijos vardu dr. Vytauto Kubiliaus pa-
sakytieji: už tai, kas šiandien su mumis vyksta, atsakinga ir
pati visuomenė, ne vien valdžia. Regis, tai būtų ženklas, kad
nepriklausomos valstybės kūdikystės amžius jau baigėsi.
Atsakomybė. Ji yra esminis, pamatinis etikos reikalavimas
tapti subjektu, galimybė įvardyti save kaip tą, kas gali būti
susijęs su kitais. Sąmoningai prisiimta atsakomybė yra ne-
beužginčijama teisė į buvimą. Iš šio subjektyvybės taško ob-
jektyviai nebeįmanoma išstumti. Ji būtų nebepaneigiamas ar-
gumentas, kad esame.
Visuomeninė atsakomybė yra padaryta iš daugelio indivi-
dualių atsakomybių. Atsakomybe tarpusavyje nesusieti vieni
su kitais žmonės nėra nei tauta, nei visuomenė.
Tokiame kontekste norėčiau sugrįžti prie žydų klausimo.
Man regis, net po visų istorinių gestų jis tebėra nesuprastas,
neišspręstas, be atgailos ir palengvėjimo atodūsio. Iš jo nieko
nepasimokyta.
Visa, ką žinau, žinau iš motinos pasakojimų. Mūsų senelių
namai buvo prie vieškelio. Juose per karą buvo apsistoję vo-
kiečiai, rusai, čia apsinakvodavo kromelninkai žydai. Men-
delis atidarydavo duris su žodžiais: „Aš jūsų žydas. Kaip se-
niai nebuvau". Šeštadieniais jis melsdavosi apsigaubęs pečius
plačiu šalių, užsidėjęs ritualines odenas. Mendelis visada sek-
davo pažiūrėti, kaip melžiama karvė, ir tik tada gerdavo pie-
ną. Jis gyveno Obeliuose su šluba dukterimi. Per žydų Vely-
kas jie atsiųsdavo seneliams vyno ir macų, rudenį visuomet
prašydavo česnakų agurkams raugti.
140)
Prieš keletą savaičių iki sušaudant, visus žydus suvarė į Ro-
kiškį. Kai kurie jų buvo atiduoti dirbti pas ūkininkus. Prieš
sušaudymą juos visus surinko. Kaimynai išvežė jauną žydaitę
Rozą. Keli vyrai pėsti ėjo į Rokiškį. Jie užėjo pas senelius
pavalgyti, pasiėmė maisto - dar nežinojo, kas jų laukia.
Tą dieną, kai juos varė iš Rokiškio į Antanošę, kur buvo iškas-
tos duobės, buvo Žolinė. Mama buvo bažnyčioje. Mendelis per
bruką ėjo basas, be dukters, su geltona žvaigžde ant nugaros.
Dauguma žydų buvo basi. Nepaeinančius ir vaikus vežė keletas
arklių. Iš abiejų voros pusių ėjo pažįstami vyrai su šautuvais.
Juos suvarė į daržines Antanošėje. Šaudyti vedė grupėmis.
Žydas Klasas, jis gyveno Obelių centre, supratęs, kas jų lau-
kia, naktį papjovė tris savo vaikus - du sūnus ir dukterį, ir
pasipjovė pats.
Vienas jaunas vyras šoko į Antanošės ežerą ir perplaukė jį.
Jį priglaudė žmogus, turėjęs vilnų karšyklą. Pristatomas kaip
karo belaisvis, jis ten išgyveno keletą metų. Viena žydų šei-
ma slapstėsi pas žmones prie Rokiškio girios. Vienas žydas
išprotėjo, ir artimieji, bijodami, kad lakstydamas ligonis ne-
prišauktų nelaimės, jį pakorė girioje.
Ar čia kokiu nors būdu prisišlieja, ar čia yra įmanomas
koks nors - „bet"?
Taip, tiesa, mačiau savo akimis muziejuje: visi sušaudytųjų
žydų sąrašai parašyti vokiečių kalba.
Tiesa ir tai, kad esame žmonės, patys niekada nepatyrę juri-
dinės orumo satisfakcijos. Ta prasme baugu dėl artėjančio Sau-
sio 13-osios aukų teismo farso. Jame nesėdės tikrieji kaltinin-
kai. Žmogus, kuriam nebuvo pritaikytas teisingumas ir iš ku-
rio besąlygiškai reikalaujama teisingumo kitam, kartais gali
pasijusti pažemintas. Bet tai neatleidžia nuo atsakomybės.
(141
 Žinodamas, kad man niekada nebus pritaikytas teisingu-
mas, aš tuo stipriau turiu laikytis savo žmogiškųjų įsipareigo-
jimų. Tai vienintelė savigyna, kurią turi silpnasis. Tai vienin-
telė jėga, kuri silpną padaro stiprų ir laisvą.
Aš matau tik tokį laisvės kelią ir vieną galimybę mažai kul-
tūrai tapti būtina ir svarbia.
2.
Pasiilgstu Margaritos. Pasiilgstame jos visi ir, sutikę Rasą, nuo-
lat klausinėjame, ką nauja sakė Margarita. Margaritai - aš-
tuoneri metai. Ji gyvena sutrikusio intelekto vaikų internate.
Kartą teko dalyvauti sutrikusio intelekto žmonių šventėje.
Niekada, nė karto gyvenime tarp nepažįstamų žmonių nesijau-
čiau taip gerai. Šie žmonės be galo nuoširdūs. Nė vienas jų jude-
sys nėra skirtas padaryti įspūdį. Jie niekada neapsimetinėja.
Pažįstu moterį, keliasdešimt metų slaugančią nuo pat gi-
mimo nevaikštančią ir nekalbančią savo dukrą. Kol motina
dirbo, ją prižiūrėdavo senelis. Kai jis mirė, kelintą dieną po
laidotuvių prapliupo lietus. Gulintis lovoje keturiasdešimties
metų kūdikis ėmė blaškytis, ūkti ir ranka rodyti į kabantį ant
sienos senelio apsiaustą. Imk apsiaustą, nešk į kapus, lyja,
seneliui šalta - šitaip jos veiksmus paaiškino motina. Jos su-
pranta viena kitą iš menko judesio, akių krustelėjimo, neiš-
skiriamų garsų.
Pasirodo yra kalba, kuria susikalba nekalbantis, gyvas ir
miręs.
Taip, aš kalbu apie žmogaus ryšį su žmogumi. „Nepasiti-
kiu nuvalkiotu žodžiu „meilė", bet nuo to laiko man atrodo,
143)
kad atsakomybė už kitą asmenį, būtis - kitam nutildo bevar-
dį ir beprasmį būties gaudesį." E. Lėvinas. Sąmoningai nera-
šau šios pavardės skliausteliuose. E. Lėvinas - vienintelis (pas-
kutinis?) dabarties mąstytojas, moralistas. Savo teze - KITO
veide yra paliudijamas Dievas - jis iki kraštutinumo, lyg prieš
nutrūkstant, įtempia žmogaus ryšio su žmogumi stygą.
Visų atviriausias yra bejėgio žmogaus veidas. Savo atviru-
mu jis kreipiasi į mus, ir kiekvienas iš mūsų esame tas asmuo,
kuris turi galimybių atsakyti į kreipimąsi. Nepaisant savo pa-
čių bejėgiškumo.
Neseniai senuose laikraščiuose aptikau straipsnį, kuriame buvo
pasakojama apie naujausias technologijas labai anksti nustatyti
vaisiaus sklaidos trūkumus ir išvengti nepageidaujamo gimimo.
Naujoji metodika tokia patikima, kad artimiausioje ateityje su
trūkumais gimę vaikai drąsiai galės paduoti savo tėvus į teis-
mą. Išvada man pasirodė labai originali. Paskambinau savo
bičiulei, genetikos mokslų daktarei, ir paklausiau, ką ji apie tai
galvojanti. Po ilgos pauzės išgirdau atsakymą: „Šia prasme kiek-
vienas žmogus turėtų savo tėvus paduoti į teismą".
Margaritai pasisekė. Technologija pavėlavo, ir ji yra kartu
su mumis. Nuolat besišypsančiu veidu. Neseniai ji meldėsi už
Dievulį. Margarita taip ir pasakė - eisiu, pasimelsiu už Dievu-
lį. Ji - pirmas mano gyvenime sutiktas žmogus, kuriam atėjo į
galvą, kad ir pačiam galingiausiajam kartais reikalinga parama
ir užuojauta. Kas iš mūsų išdrįstų duoti tam, kurio visi prašo?
Kartą ji paklausė:
- Ar jūs mokate gelbėtis?
Kai mes visi staiga nutilome, nesumodami, ką atsakyti, Mar-
garita paklausė dar kartą:
-Nemokat?!
( 107

Apie galimybę
Tai kas gi mes esame? Kodėl šis gyvybiškai svarbus klausimas
per šešerius nepriklausomybės metus neištariamas visu bal-
su? Jokiais lygiais. Kodėl pastarojo meto poezijoje ir prozoje
šaukiamasi mirties? Šaukiamasi kaip autentiško įvykio, ne-
beužginčijamai paliudijančio gyvenimą: jis yra, jis buvo. Ar
todėl, kad gyvenimo baimė žmoguje visuomet yra didesnė
už mirties baimę?
Kodėl Orvydų muziejus po atviru dangumi ilgą laiką buvo
vadinamas Absurdo muziejumi? Gal tokį pavadinimą jam davė
žmogus, nepajėgiantis atpažinti to, ką mato? Žmogus, sveti-
mas sau pačiam? Sodyboje mes buvome kartu su vokiečių
menotyrininke E. Ditzen-Schaefler. Priblokšta iš žemės gel-
menų besiveržiančių akmenų ir skulptūrų, ji ištarė - tai neiš-
sipildžiusių galimybių kraštas.
Aplink muziejų tušti lygūs laukai. Ten pirmą kartą į ma-
ne prakalbėjo erdvė. Mane apsėdo klausimas, į kurį negalė-
jau rasti atsakymo. Netrukus netikėtai man užkliuvo du be-
veik pažodžiui sutampantys tekstai. Juos skiria pusė šimto
144)
metų. Vienas jų priklauso A. Camus, kitas Cz. Miloszui.
Štai jie:
„Išėjau iš stoties, nužingsniavau parku ir netrukus atsidū-
riau pačiame Vaclovo aikštės viduryje, kur tokiu metu knibž-
dėte knibždėjo žmonių < . . . > Aš buvau už tūkstančio kilo-
metrų nuo savo šalies. Nesupratau jų kalbos. Visi žingsniavo
sparčiai. Ir pralenkę visi nuo manęs tolo. Žemė pradėjo slys-
ti man iš po kojų". Tai A. Camus. 1936 metai.
Ir: „Vienąsyk man taip atsitiko Paryžiuje. < . . . > Išėjau iš
metro truputį, bet nelabai pažįstamoje vietoje; žingsniavau
tolyn ir staiga pastebėjau, kad nematau jokio ženklo, pagal
kurį galėčiau orientuotis. Mane apėmė kažkokia erdvės bai-
mė. Aplink mane ėmė sūkuriuoti ir virsti namai". Cz. Milos-
zas. 1988 metai.
Tada dar kartą prisiminiau tėvo žodžius. Sudegus mūsų
vienkiemiui, tėvas niekaip negalėjo pritapti miestelyje, ir kartą
išdrįsau paklausti, kas gi jam čia taip negerai. Jis beveik pik-
tai atšovė:
- Tai argi gali būti geriau kaip lauke? Ir priekin pasižiūri.
Ir atgal pasižiūri.
Mano tėvas mažaraštis žmogus. Keista, bet visi trys jie kal-
ba apie tą patį. Apie žmogaus gyvenimą, įstatytą į erdvę. Tuo
būdu žmogus susietas su pasauliu. Su erdve mus sieja ritmo
ryšys: vėjo greičio, vandens tekėjimo, šviesos kaitos ritmas.
Virpesiai sklinda iš žemės gelmių. Apie juos žmogus beveik
nieko nežino. Pasiekęs mėnulį, žmogus į žemės gelmes tėra
jsigręžęs trylika kilometrų.
Visiškai blaiviai ir su visa atsakomybe suvokiu, kad lie-
čiuosi prie galingiausios žmoguje slypinčios jėgos, kuri taip
dažnai politikų buvo ir yra panaudojama piktam. Tačiau sa-
( 107
vaime ši galia nėra nei gera, nei bloga. Tokia ji tampa tik
žmogaus rankose. Nelyginant uranas: jis žmogui šviečia ir
šildo arba naikina.
Kai prie šios jėgos pristumia ne noras viešpatauti, o būti-
nybė sustiprinti gyvenimo galias, pamatai joje galimybę ne
supriešinti, o susieti, ne užsisklęsti, o atsiverti. Rodos, apie
tai per Viliaus Orvydo laidotuves kalbėjo jo bičiulis: „Vilius
buvo krikščionis, buvo pagonis, buvo krišnaitas, buvo budis-
tas, buvo tikintis, buvo bedievis... buvo žmogus". Gal susie-
tas su erdve ir atviras begalybei yra tik įsišaknijęs?
Cz. Miloszas kilęs iš šio krašto. Iš krašto, kur gamta ir
žmogus gyvena vienu ritmu. Per savo gyvenimą jis yra pakei-
tęs kelias valstybes ir pats save laiko pasaulio žmogumi. Iš-
kritimą iš erdvės, kuris neišvengiamai ištinka žmogų, paliku-
sį įprastas vietas, Cz. Miloszas supranta kaip orientacijos ne-
tekimą gilesne prasme, kaip pažeistą natūralią žmogiškąją
tvarką. Kodėl gi neįsiklausius į jo žodžius?
Kalbu apie šitą jėgą kaip apie pajėgumą laisvei. Tik be są-
moningų sprendimų ir įsipareigojimų laisvė yra neįmanoma.
Sąmoningai atsisakyti iliuzijų apie patį save reikia jėgos. Bū-
tinosios, žūtbūtinės savarankiškam gyvenimui reikalingos jė-
gos. Man rodos, ji pakankama.
112 )
Ne apie humanizmą
Prieš šešetą metų, J. Glinskio paprašyta, ėmiausi mirties baus-
mės temos. Mėnesį sėdėjau prie teisinės literatūros, tačiau
pradėjusi dirbti teisme su mirtininkų bylomis, paskambinau
jam į redakciją ir pasakiau - prašykite kokį nors vyrą. Toks
darbas moteriai yra per sunkus. Iki tavęs, Vanda, jau visi atsi-
sakė, - išgirdau atsakymą. Tada paprašiau manęs neskubinti
ir, per tris mėnesius baigusi darbą, pasisakiau prieš mirties
bausmę.
Šiandien, atšaukiant Lietuvoje mirties bausmę, atsinauji-
nusios diskusijos šia tema man priminė prieš šešerius metus
gautą laišką. „Mes, septynių asmenų šeima, iš visos širdies
linkime, kad užmuštų jūsų vaikus." Tačiau šiandien man jau
rūpi nebe pati bausmė ar įsivaizduojamas teisingumas, o per
šešerius metus nė kiek nepakitęs mąstymo būdas. Jis visų vie-
nodas - ir nusikaltėlių, ir plačiųjų visuomenės sluoksnių, ir
tų, kurie turi pretenzijų formuoti visuomenės mąstymą. Pasta-
rieji tuomet buvo nusprendę, kad Juknaitė nutarė apsimesti
humanišku žmogumi.
( 146
 Teisingumo neatkuria jokia bausmė. Ji nieko neprikelia iš
kapų - mirties bausmės klausimo tada niekas nesvarstytų. Ir
trejeto mėnesių darbas nė kiek nepalengvino ir niekaip ne-
paaiškino mirties bausmės problemos sudėtingumo. Supratau,
kad man lieka tik vienas klausimas, į kurį galėčiau aiškiai atsa-
kyti: ar aš, Vanda Juknaitė, galiu užmušti žmogų. Tiksliau, ar
aš galiu ko nors paprašyti užmušti žmogų. Teisingumo institu-
cijos vykdo piliečių valią. Joms adresuotas mano užsakymas
būtų visiškai toks pats kaip septynių žmogžudžių užsakymas iš
visos širdies išžudyti mano šeimą. Šiais žodžiais nėra pasakyta
per daug. Normalaus žmogaus mintys turėtų sutapti su jo dar-
bais. Kaip lengvai, nesusimąsčius, ištariami baisiausi žodžiai.
Mūsų krašte šie žodžiai kasdien virsta kūnu.
Aš buvau kalėjime ir bendravau su žmogžudžiais. Mus skyrė
geležinės grotos, šalia stovėjo trys apsaugos kareiviai. Mano
apsimestiniam humanizmui buvo sudaryta palankiausios są-
lygos. Aš nebegalėjau tapti dar viena jų auka, ir mano smal-
sumas iš tiesų buvo amoralus. Bet kitaip aš niekaip negalėjau
atsakyti į klausimą, ar aš galiu užmušti žmogų, net jei jis būtų
žmogžudys. Lukiškių kalėjimo rūsyje užgriuvę išgyvenimai
buvo pernelyg kraupūs, kad galėčiau susivokti. Supratau, kad
išeisiu iš ten sugniuždyta naujo žinojimo, nepadariusi darbo,
kuris ir taip man buvo nepakeliamas.
Tada griebiausi šiaudo. Pagalvojau: jei lydintis karininkas
paklaustų mano nuomonės ir nuo mano sprendimo priklau-
sytų tų trijų sužvėrėjusių žmonių gyvybė, ką aš jam atsaky-
čiau? Pasidarė bloga. Viduje kilo tokia panika, būčiau atida-
vusi kažin ką, kad tik manęs šito niekas neklaustų ir man
nieko nereikėtų spręsti.
Tačiau kas įvykę, yra įvykę. Žiaurūs nusikaltimai yra pa-
112 ) ( 148
daryti, atimta gyvybė niekuo nekaltiems žmonėms, kartais
vaikams, ir šito klausimo negali išvengti joks visuomenės na-
rys - nė vienas iš mūsų. Esu labai silpna. Mano atsakymas
yra - ne. Man lengviau mokėti mokestį. Juo labiau, kad neži-
nau, kas su mano mokesčiais daroma. Galimas daiktas, kad
dalis jų tiesiog pavagiama.
Bet ne klausimas - ar aš galiu? - yra sunkiausias. Ne jis
priremia prie sienos. Žmogiškoji etika, nesakau net krikščio-
niškoji, pateikia paskutinį, savęs nesuvokusiam žmogui visiš-
kai nepakeliamą argumentą: esi atsakingas už tai, kad jis nu-
žudė. Tu atsakingas už tai, kad kitas nusikalto. Tokių kietų,
visai nepakeliamų įsipareigojimų vienas kitam pagrindu yra
sukalama visuomenė.
Kad šis iš vidaus traiškantis presas išorinės krypties reika-
lavimus - reikalavimus kitam - tepažįstančiam žmogui nepa-
sirodytų beprotybė, parodysiu pirštu tik keletą visiškai ne-
kaltų nusikaltimų. Skurdo šaly kasdien nusikalsta reklama,
provokuodama, ypač paauglių, neįgyvendinamus norus.
Sunkiai nusikalsta „Lietuvos rytas", be atvangos, net šven-
čių, net Kalėdų dienomis, pirmajame puslapyje spausdinda-
mas smurtininkų ir kitokių nusikaltėlių nuotraukas. Dar
sunkiau nusikalsta neatsargiu greičiu važiuojantys vairuoto-
jai, kas mėnesį keliuose nužudantys dešimtis žmonių. Apie
melą, lobizmą, korupciją jau ir nebekalbu.
Tad šis nepakeliamas, iš „aukščiau" atsiųstas klausimas ne
tiek apie nusikaltimą ir bausmę. Anglijoje mirties bausmė ne-
atšaukta, bet ji daug dešimtmečių nevykdoma. Mūsų visų pir-
ma jis klausia, ar esame visuomenė.
Atsakymas, kaip girdime, vienbalsis - ne. Jokiu būdu.
Ne. Ne.

Apie vieną būtinybę
Esu iš tų žmonių, kuriuos nuoširdžiai pradžiugino Gaono
Elijahu sugrįžimas į Vilnių. Nepapiktino niekas. Man nepap-
rastai patinka, kad žmonės kalba tai, ką galvoja, ir randa jėgų
vienas kitą išklausyti. Žiūrint iš šalies net pasirodė, kad virš
Vilniaus kilstelėjo dangus.
Žinoma, būtų puiku, kad prie paminklinės trimatės jo gal-
vos nuolat stovėtų kultūrinis vertėjas. Ir vis aiškintų, kaip
suvesti jos trimatiškumą į vienmatę plokštumą. Kultūrinio
vertėjo kaip oro trūksta visam šiam jau šešerius metus besitę-
siančiam dramatiškam dialogui.
Žmonės nesusišneka visų labiausiai dėl to, kad vadovauja-
si skirtingomis nuostatomis, suformuotomis juos išauginusių
kultūrų. Kai mums šiaušiasi plaukai, kai kalbos apie čia vy-
kusią kruviną tragediją visada susiejamos su turto grąžinimu,
tai kultūrinis vertėjas pasakytų, jog tai nebūtinai reiškia ne-
apsakomą žydų godumą. Taip elgtis juos verčia religija, kuri
nuodėmių atpirkimą supranta ne kaip krikščionišką atgailą,
o kaip atlyginimą nuskriaustam žmogui. Jų nuodėmės išper-
150)
kamos tokiu būdu. Matyt, tik taip jie supranta atkurtą pagar-
bą. Teko girdėti, jog čekai, atlyginę žydams neatlyginamus
dalykus, turėję iš to naudos. Žydai yra dėkingi žmonės.
Bet kaip sunku tai suvokti krikščioniškosios kultūros žmo-
gui, kuris iš skriaudų ir pažeminimų išsivaduoja kitokiu bū-
du. Jei kas tokioj kultūroj pradėtų reikalauti grąžinti Daliai
Grinkevičiūtei ir jos motinai turtą, visi jį palaikytų išprotėju-
siu. Cia, Lietuvoje, nebuvo nė vieno nusikaltusiųjų tautai teis-
mo proceso, nėra įvykusi jokia juridinė teisingumo satisfak-
cija. Bet monsinjoras Vasiliauskas nuvažiuoja į Sibirą, kur pa-
sėti 240 000 lietuvių kaulai, susiranda buvusį savo kalėjimo
prižiūrėtoją ir pasiprašo pas jį nakvynės. J o poelgis reiškia,
kad visi esame klystantys žmonės. Klystantys dažnai žiauriai,
dažnai beviltiškai. Racionalių, racionalesnių kultūrų žmonių
toks elgesys dažnai palaikomas šventuoju paprastumu. Bet
naivus toks poelgis tik iš pirmo žingsnio. Knygoje „Pavergtas
protas" (p. 162) Cz. Miloszas mini iracionalų sąmoningumą,
kuris visų labiausiai saugo žmogų nuo nuopuolio.
Musulmonai iki galo, regis, atsiteisia tik kraujo kerštu.
Kas kartą krūpteliu, kai, kalbant apie žydų išžudymą, iš-
keliamas klausimas - už ką. Smurtas neturi teisės į klausimą
už ką. Jis neįmanomas, kai kalbama apie vaikus, moteris, se-
nelius. Jo niekada negirdėjau iš savo tėvo ir motinos kartos
žmonių. Tokio klausimo atsiradimas diskusijos kontekste kal-
ba apie iš esmės pažeistą sąmonę ir savimonę, apie iškritimą
iš krikščioniškosios kultūros tradicijos, kuriai taip noriai sa-
ve priskiriame.
Visą gyvenimą atmintyje stovi vaizdas iš mamos pasako-
jimų. Tada jie kirto rugius. Pro šalį vieškeliu važiavo pažįs-
tama moteriškė su žydų turto prikrautu vežimu. Užklausė
( 107
jos, kas gi ten darosi. Ir moteris, sėdėjusi vežime, pakrau- Tačiau naujųjų laikų kontekste kultūra yra vis labiau atlie-
pusi atsakė: kamas reiškinys. Vis dažniau ji pakeičiama žodžiu civilizaci-
- Dieve gink, lipa duobės nuogi, kaip bitelas. ja. Civilizacija, kaip ir politika, ignoruoja asmenį su jo pri-
Ar šituo kraupiu paveikslu, kurio niekada nemačiau, bet gimtimi, savitumu, žmogiškuoju pažeidžiamumu. Kaskart
kuris įsirėžęs atmintyje, nepasakyta viskas apie mus pačius? abstraktėjanti civilizacija žmogiškuosius įsipareigojimus pa-
Jausmintis, užjausti, baisėtis ir nematyti to, ką darai. Tas ne- keičia puikiai skambančiomis retorikomis. Penkiasdešimt me-
lemtas gilus ir stiprus jausminis santykis su pasauliu, be įvar- tų gyvenę retorinėje - iš anksto žinomų tiesų - realybėje,
dijimo sau pačiam - ką aš darau? Atsakyti į šį klausimą labai mes dar neturėtume būti pamiršę jų tuštumos.
sunku, neiškėlus klausimo - kas aš esu? Be klausimo - kas aš
esu - laisvė neįmanoma apskritai.
Kelti šiuos klausimus yra pajėgūs tik kultūros instrumen-
tai. Žmogaus identitetas visų labiausiai išryškėja per dialo-
gą. Per dialogą su kitu ir su pačiu savimi. Su Gaono sugrįži-
mu pirmą kartą visu balsu buvo pasakyta, jog čia, Lietuvo-
je, Vilniuje, daug šimtmečių buvo kuriama žydų kultūra.
Kultūra - trapus ir lepus augalas. Jam tarpti būtina palanki
aplinka. Tai reikštų ne ką kita, tik tai, kad Lietuvoje gyveno
palankūs žydams žmonės. Vilnius buvo vienas iš stipriausių
pasaulyje žydų kultūros centrų, ne kosmopolitinės, bet et-
ninės žydų kultūros, išsiskiriančios iš kitų kultūrų stulbi-
nančiu vitališkumu.
Žydų klausimas, kaip jau esame įpratę, visada yra politinis
klausimas. Ir kelia jį visų dažniausiai patys žydai. Pasklidu-
siems po visą pasaulį, jiems jis yra svarbiausioji gyvenimiško-
ji aktualija. Politikoje sprendžiamas jėgos ir įtakų klausimas.
Tačiau bet kokia politika, visada orientuota į jėgą ir paklus-
numą, yra bejėgė suvesti žmones į žmogiškųjų įsipareigojimų
santykį. Politika nepajėgi pastatyti asmenį prieš asmenį vei-
du prieš veidą. Rodos, taip vis dar esame įpratę suvokti, at-
pažinti kitą žmogų, laikyti jį žmogumi.

152) ( 107

Apie žaidžiantį anonimą
Jau kiek primirštas ideologinis anonimas prisikėlė. Gerai
pažįstamas iš dėžes primenančių blokų architektūros ir ano-
niminės žurnalistikos, jis sugrįžta atgal nauju pavidalu. Ano-
niminis tampa menas. Kūrėjas, po struktūralistų ir M. Fou-
cault tapęs abejotina sąvoka, atsistoja prieš mus manipulia-
toriaus vaidmenyje.
Ilgą laiką buvo manoma, kad kūrėjas yra suintensyvintas
žmogus. Tačiau mielame „Cool Places" žaidime mūsų niekas
nepasitinka. Tik stiklas, plastmasė, metalo ir medžio konstruk-
cijos. Nors prie uždaro stiklo ir metalo statinio parašyta au-
toriaus pavardė, jis čia nėra būtinas. Veikia pati konstrukcija,
ji užsiveria ir atsiveria. Konstrukcija funkcionuoja, ir kūrėjas
nėra niekaip įsipareigojęs nei įeinantiems į narvą, nei į įėju-
sius žiūrintiems. Į konstrukciją įeinama savo noru ir pasi-
rinktu momentu iš jos išeinama. To pakanka.
Technologinis anonimas iš anksto žino, kad žmogus tėra
reakcijų ir prisitaikymų rinkinys. Jis dirba su tokiu žmogumi
ir tokiam žmogui. Nėra būtina ne tik kūrėjo ir kūrinį suvo-
154)
kiančiojo komunikacija. Bereikšmė tampa pati komunikaci-
ja. Menas apsiriboja potyriais, nebesuvedančiais į kontaktą,
nepakylančiais iki išgyvenimų. Tai jokių iliuzijų apie save ne-
beturinčio žmogaus laboratoriniai eksperimentai. Atskirti stik-
lo sienos, parodos dalyviai apžiūrinėja vieni kitus. Stebin-
tiems palikta šiek tiek suverenumo. Esantiems konstrukcijo-
je lieka baltųjų pelyčių veidai.
Lengva žaisme priartintas neribotos galios monstras nie-
kam nesukelia didesnio rūpesčio. Vis dėlto yra grėsminga,
kad į nutrūkusios komunikacijos modernią tuštumą mes pa-
tenkame paveldėję iš ideologinio anonimo formalius ryšius
su pačiais savimi, savo istorija ir kultūra. Taip suformuotam
ar susiformavusiam žmogui anoniminių manipuliacijų erdvė
yra mažiausiai skausminga ar net pati patraukliausia vieta.
Vienai totalitarizmo formai keičiant kitą, visuomenei, žmo-
gui visu aštrumu turėtų iškilti savęs suvokimo laisvėje klausi-
mas. Tačiau tolesnio laisvės prasmės klausimo, atrodo, nebe-
lieka kam iškelti, nes anoniminėje kultūroje nėra nei kalban-
čiojo, nei besiklausančiojo. Žiniasklaida greitai ir be didesnių
pastangų iš ideologinio anonimiškumo persiorientavo į ma-
nipuliacinį anonimiškumą. Išstatytas į viešumą žmogus apra-
šomas pasirinktu aspektu, fragmentuojamas pagal funkcijas,
paryškinant manipuliacijai reikalingą bruožą. Šioje viešumo-
je, kur turėtų vykti bent visuomenės komunikacijos regimy-
bė, asmuo praranda paskutinį savo suverenumą. Jis išmon-
tuojamas ir vėl sudedamas tarytum būtų padarytas iš „Lego"
kaladėlių.
Atplėšiamas nuo prigimties žmogus turėtų pats iš savęs su-
sikurti visa, ko žmogui reikia. Tačiau šiemetiniai Pedagogi-
nio universiteto lituanistai pirmakursiai, išgirdę žodžius -
( 107
 Kraujo mėginį iš piršto imančiam laborantui žmogus nėra
reikalauti iš savęs, nuščiūva ir įsitempia. Bevardis beasme-
nei įdomus, nei reikšmingas. Kitame kultūros savaitraštyje
niškumas tebėra vyraujantis kultūros tipas, patogiausia, ne-
pristatydamas T. Venclovos knygą „Reginys iš alėjos", jaunas
reikalaujanti įtampos egzistencija pasikeitimo nepatogumų
poetas paanalizuoja keletą jos fragmentų. Jam neberūpi kny-
pilname laike. „Siaurės Atėnuose" S. Parulskio paskelbtas
gos visuma. Knyga kupina didžiausios žmogui pakeliamos
trisdešimtmečių „kultine" knyga H. Kunčiaus romanas „Bū-
įtampos atvirom akim atsistoti prieš savo paties bejėgišku-
tasis dažninis kartas" nuosekliai sugula į anonimiškumo pa-
mą. Bet tai jau kitos mąstymo sistemos kalba, su kuria labo-
rametrus.
ratorinių eksperimentų terminologija neturi sąlyčio taškų.
Sutrikusios identifikacijos žmogui nebėra reikšmingas jo
paties vardas. Suprancūzintu vardu - Erkių - Herkus jaučiasi
pagerbtas, perkeistas, ištrauktas iš savo aplinkos. Asmenį ženk-
linančios žymės - valia, jausmai, pastangos, įsipareigojimai
natūraliai išnyksta kartu su asmens subjektyviuoju branduo-
liu. Ryškiai subjektyvizuojantis kaltės išgyvenimas yra ne vi-
dinės, o išorinės krypties - aš esu nekaltas. Šiuo herojaus
pareiškimu modernusis anonimiškumas apkabina savo ideo-
loginį pirmtaką. Man rūpi priminti ne pasikeitimo laiku iš-
keltą vienintelį klausimą - kas kaltas, o visų ir kiekvieno pa-
sirinktą atsakymą - aš esu nekaltas. Tai kultinė laikysena, iš
esmės reiškianti negalėjimą suvokti ir atsakyti. Kaip tik tokiu
nekaltumu pro dėžės stiklą į mus pažvelgia laboratorinių pe-
lyčių akys.
Savo bejėgiškumo išpažinimas yra įprasta menininko pro-
testo prieš jį supantį pasaulį forma. Tačiau kad galėtume bent
protesto iliuziją susieti su romano herojumi, jam būtų reika-
linga nors kokia asmens žymė. Įdomu, kad net snobišką pa-
šnekovų erudiciją Erkių atakuoja enciklopedinėmis - visuo-
tinėmis, niekieno - žiniomis. Jo „nuliškume" - kaip vaikš-
čiojantis individas esu nulis - skaitytojas išties susiduria su
nebeapčiuopiamu žmogiškumu.
Parankiausia manipuliacijoms yra fragmentuota tikrovė.

( 157
156)

Kitu aspektu
Keista užrašyti žodžius, kuriuos buvo lengva ir paprasta pa-
sakyti profesoriui girdint.
Profesorius Donatas Sauka skyrėsi iš kitų dėstytojų tiek
savo mąstysena, tiek elgesiu. Akis j akį su juo susidūrėme
trečiame kurse, kai turėjau laikyti jo dėstomo dalyko, regis,
tautosakos įskaitą. Dėl ligos man buvo atidėta sesija, ir su
kiekvienu dėstytoju apie atsiskaitymą turėjau tartis asmeniš-
kai. Susitikome didžiulėje, tuščioje, atrodo, 81 auditorijoje.
Jis paėmė mano studijų knygelę, iš karto pasirašė. Tada pra-
dėjo klausinėti. Atsakiau turbūt vidutiniškai, nes pabaigoje
jis paklausė, iš ko ruošiausi. Pasakiau, kad iš skolintų užrašų.
Jis tarstelėjo, galėjai paprašyti paskaitų konspekto.
Ypač įsiminė jo parengtas pasaulinės poezijos speckursas.
Tą kursą jis dėstė ketvirtokams, ir mes, keletas penktakursių,
lankėme jį savo noru. Visi studijų dalykai tuo metu buvo pri-
valomi, disciplinų, kurias galėtum rinktis, nebuvo numatyta.
Skaitė jis įkvėptai, stipriai užsiangažavęs beveik tobulam po-
ezijos grožiui. Didžiulį įspūdį darė „neprograminiai" spec-
112 )
kurso autoriai - Ch. Baudelaire'as, P. Verlaine'as, A. Rim-
baud, A. Mickevičius, Maironis. Tuo laiku vertimų taip pat
beveik nebuvo, ir paskaitoms tekstų profesorius išsiversdavo
pats. Vieną tokį A. Rimbaud vertimą atsimenu iki šiol:
Didelė,
Maloni ramybė
Liejasi iš dangaus,
Kur spindi žvaigždė.
Puiki valanda!
Po paskutinės to kurso paskaitos su Regina Šliogeryte nu-
pirkome baltų gvazdikų ir nusivijom profesorių į katedrą.
Jis nudžiugo, ištiesė ranką, paskui staiga ją atitraukė. 55 Aš
turiu temperatūros", - pasakė. Palietė mano ranką tik vie-
nu pirštu.
Su šiuo speckursu yra susijęs vienas atminties paradoksų.
Taip yra nutikę su vienu eilėraščiu, kurį kaip šiandien matau
profesorių deklamuojantį auditorijoj. Jame nuolat kartojasi
žodžiai „ir išvažiuok". Yra įstrigusios dar kelios to eilėraščio
eilutės:
yra mažų miestelių
su penkiasdešimt ketvirtų metų statybos
kultūros namais...
Kažkodėl buvau tikra, kad tai vienas T. Venclovos eilėraš-
čių. Kadangi jokiame rinkinyje jo neradau, po daugybės me-
tų paklausiau profesoriaus, gal jis turįs jį nusirašęs. Apie tokį
eilėraštį jis nieko nebuvo girdėjęs.
( 158
 Aulos balkono į vidines bibliotekos saugyklas. Ėmėme jas iš
Šis pavyzdys liudytų, jog asmeninėje mitologijoje profeso-
eilės ir nešėme. Kai atėjo mano eilė imti, lentynoje stovėjo
riui D. Saukai išties yra tekusi išskirtinė vieta. Ir, kai dabar
didžiulės raudonos drobės viršeliais su paauksintu įspaudu
pagalvoju, dėl labai paprastos priežasties. Jam svarbus buvo
itališkos knygos. Atsiverčiau vieną jų ir mane pribloškė leidi-
mūsų buvimas, mūsų gyvenimo perspektyva, ir jis nesivaržė
mo metai, dabar atrodytų, apytikriai 1700. IŠ to, kaip ta knyga
tą rūpestį parodyti.
atrodė, iš dulkių sluoksnio ir puslapių sulipimo buvo aišku,
Profesorius yra palydėjęs mane iš universiteto išleistuvių
baliaus. Buvo šešta valanda ryto. Dabar vėl atrodytų, jog žy- kad du šimtus metų jos niekas nebuvo atvertęs. Nuo to laiko,
dėjo alyvos, bet visiškai aišku, kad birželio pabaigoje alyvos nors tada dar nerašiau, mano pačios rašymas man neatrodo
seniai nužydėjusios. Nežinau, kuris pirma ar abu kartu pasa- svarbus. Žinau, kad kol kas dar neturiu sąjungininkų, bet
kėme, jei ta, kuri išvažiavo į universitetą iš Papilių kaimo, kuo toliau, tuo svarbesnė man darosi gyvenimo praeinamy-
sutiktų kelyje tą, kuri grįžta iš Vilniaus, tos abi panelės viena bė, jo vienkartinumas, atskiri judesiai, akių žvilgsnis, kas iš-
kitos nepažintų. nyks su mumis.
Netrukus po studijų, 1975 metais, patekau į tragišką au-
tokatastrofą. Kiekvienoj sunkioj ligoj būna krizė, kurios išei-
tis daugiausia priklauso nuo vidinio apsisprendimo. Tuo me-
tu lova ligoninės palatoje dažnai pakildavo aukštyn ir imda-
vo skristi palubiais. Tokiomis akimirkomis paprastai labai
pritrūksta argumentų, kodėl turėtum gyventi. Per vieną tokį
pasiskraidymą atsirado jėgų pasakyti sau: Vanda, gyvenk, yra
tokių žmonių, kaip Donatas Sauka, leiskis žemyn. Ir lova iš
tiesų nusileido.
Turbūt atrodo nesusipratimu, kad akademiniam leidiniui
apie literatūrologijos profesorių, pati daugybę metų dėsty-
dama literatūrą, rašau tokius dalykus. Šiaip ar taip, keistokas
būtų tas faktas, kad šiuos niekinius, galiojančioj verčių siste-
moj nereikšmingus dalykus atmintis išsaugojo ryškiau ir kad
jie asmenybės formavimuisi darė nė kiek ne mažesnį poveikį
nei universitete skaityti profesoriaus kursai.
Trečiame kurse universiteto Auloje, tada ji vadinosi Kolo-
nų sale, turėjome tvarkyti bibliotekos knygas. Pernešti jas iš
(161
160 )

Iš nakties tamsos
Negyvai išdaužytose žodžiais ausyse net ir gilią naktį netyla
aliarmo signalas. Tarytum mašinos kalbėtųsi viena su kita.
Vis susišaukia ir susišaukia. Ir bemiegės nakties mintys seka
aliarmo ritmą. Pavojaus signalas įsibrauna į namų tylą ir grie-
bia visa, kas jam priklauso.
Baigėsi Clintono apkaltos procesas. Kaip juokinga, kad gilią
naktį galvoju apie tai. Tarytum būčiau prijungta prie signali-
zacijos, kurią stipresnis vėjo šuoras priverčia kaukti. Muilo
burbulas sprogo be garso. Tik šimtai tūkstančių, o gal milijo-
nai tonų popieriaus per metus, kilogramų kilogramai foto-
juostų, šimtai tūkstančių, o gal milijonai valandų visame pa-
saulyje pasakiškai brangaus televizijos ir radijo eterio laiko,
interneto puslapiai.
Ir aš, ir Maskvos gatvėje užkalbinta bobutė, ir miela Julija
Jačėnaitė - jai už viską pasaulyje labiau patinka Clintonas -
esame „apglušintos" MassMedia puolimo. Glušitelius - koks
pažįstamas žodis! Kaip dar gerai atsimenu jo triukšmą ir traš-
kėjimą, pro kurį prasimušdavo žmogaus balsas.
162)
Po vienos tokių naktų gaunu dovanų savo gimto miestelio
istoriją. Kn. „Obeliai. Kriaunos". V: Versmė, 1998. Pasiimu
tą knygą kas vakarą į lovą. Ir dabar galiu paliesti ją rankomis.
Tamsoje. Ką man su ja daryti? Negaliu jos atmesti. Joje pa-
žįstami ežerų, upių, upelių vardai, iš mažens brangios vietos,
daiktai ir žmonės.
Vienintelė knyga ankstyvoje vaikystėje taip pat „gyveno"
senelio lovoje, šieno čiužinyje. Esu varčiusi ją dar nemokėda-
ma skaityti. Ir dabar atsimenu karalienės Barboros baltai vio-
letinį perlų gobtuvą. Paveikslai toje knygoje buvo baltai viole-
tiniai: ir miestai, ir pilys, ir kunigaikščių veidai. Iki šiol neži-
nau, kaip ta knyga vadinosi. Ką man daryti su šiąja, kuri nukelia
į neįžvelgiamą laiką, 1519 metus, Obelių įkūrimo datą? Joje
yra net mano pačios nuotrauka - ketverių metų, kumetynu
paverstame Pakriaunio dvare pakermošėje, pas dėdę Joną.
Bet brangiausia dovanotoje knygoje ne istorija ir ne datos.
Visa mano tikroji tėviškė telpa K. Driskiaus užrašytuose Adol-
fo Palionio žodžiuose: „Kai labai užeina akvata, einu žūt.
Oras gražus, šiulta. Meldai ažeri tik šiur, šiur, šiur... Pakliūva
didelis gražus lynas. Paglostau ir... palaidžiu".
Aliarmo sirenos ir šitoks pasaulio vaizdas nebeturi nieko
bendra.
Clintonui ir Hillary stebint, nevaikštantis ir nekalbantis
paralitikas - jis gali savo mintis perduoti kompiuteriu - pra-
našauja supercivilizaciją. Jis regi ateityje totalinę mechaniz-
mų valdžią žmogui. Ir šypsosi iškreipta nugalėtojo šypsena.
Daug jo pranašysčių išsipildė.
Bet ar taip jau labai bijai tų prietaisų? Prie jų juk galima
priprasti. Tavyje kalba nutildytosios balsas. Esi iš tų, kurios
šluosto pranašams per smakrą bėgančią sriubą. Tekanti per
( 107
smakrą sriuba daro žmogų apgailėtiną. Argi tavo veiksmai
neverti paniekos?
Gražus sveikas jaunuolis kitą vakarą per televiziją sako:
paminklai statomi tik tam, kad ant jų kas nors spjautų. Ir
prideda. Man vis tiek, kas ir kur yra palaidotas. Ir iš nakties
paukščio balsu vėl kala pavojaus signalą saugos sirena. Ją gir-
di visi. Kas klausosi žodžių „paglostau ir... palaidžiu"? Vien
nakties šmėklos?

Apie dukart du

Kartais, kai nuo nevilties aptemsta protas, visuomeniniam

gyvūnui pravartu pasikartoti daugybos lentelę. Juolab šian-
dien, kai visuomenei atrodo, jog jos akyse susikompromita-
vo pati laisvės idėja. Teisybę pasakius, nemažai daliai žmonių
ji apskritai nebuvo labai suprantama ar patraukli. Prisimenu
vairuotoją, rudenį vežusį mane į Molėtų biblioteką. Jis sakė:
„Materialiniu požiūriu mano gyvenimas beveik nepasikeitė,
bet man tada buvo geriau. Jums, kultūros žmonėms, gal ir
svarbi žodžio laisvė, man tai ji niekam nereikalinga". Bet ne-
reikia nė to. E. Mieželaitis savo dienoraštyje nuoširdžiai ir
dramatiškai apraudojo „pasaulio pabaigą" ir atsisveikino su
šiuo pasauliu, taip ir nesupratęs, kas atsitiko.
Tad vis dėlto, kas su mumis vyksta? Kodėl negrįžus atgal?
„Be laisvės / žmogus dar gali gyventi: negali be miežių ko-
šės..." Sunku patikėti, bet tai yra T. Venclovos eilėraščio eilu-
tė („Reginys iš alėjos", p. 40). Ir šiuose žodžiuose ironija to-
kia nedrąsi, kad galima į ją nekreipti dėmesio. Krizė taip pat
akivaizdžiai parodė, kad miežių košės klausimas yra priori-

112 ) ( 164
tetinis, tad ar nebūtų sąžiningiausia atidėti laisves kaip svajo-
nes apie dangiškus migdolus ir užsiimti miežių košės reika-
lais? Tokių balsų jau girdime.
Bet, pažvelgę į žmogaus istoriją, labai nustebsime pamatę,
kad miežių košės ir laisvės klausimai yra kietai surakinti. Kai
vergų darbas tampa nebenašus, vergas paleidžiamas iš vergi-
jos. Kartu su jais gamintis košės išeina ir dalis didelės kariuo-
menės, reikalingos saugoti ir slopinti vergus. Tam pačiam klau-
simui išspręsti iš baudžiavos atleidžiamas baudžiauninkas, jam
duodamas žemės sklypas. Nuosavybė baudžiauninkui yra ne
tik didesnė laisvė, bet ir galvosūkis, ką su ja daryti. Ji verčia
svarstyti, spręsti, treniruoja ir ugdo. Suprantama, laisvės iš-
bandymą ištveria ne visi, dalis valstiečių iki gyvenimo galo
taip ir lieka pas savo ponus, dalis nuskursta ir išeina į miestą,
pastarajame prasideda nauja, pramoninės visuomenės era.
Sovietinis žmogus, kaip ir baudžiauninkas, nuosavybės ne-
turi. Jis absoliučiai priklausomas nuo valdžios, kiek ji jam
leis, ką duos, butą, paskyrą mašinai, taloną patalynei ar dar
ką. Gal ir neįtikėtina, bet šiandien, atrodytų, kaip tik priva-
čios nuosavybės nebuvimas lėmė šalies atsilikimą ir iš esmės
ją demoralizavo. Nieko neturėdamas žmogus įprato iš vals-
tybės „pasiimti" savo dalį. Eidamas iš mėsos kombinato dar-
bininkas apsijuosdavo nuogą juosmenį dešrelėmis ar prisi-
rišdavo prie šlaunų žalios mėsos gabalą, kolūkiečiai vežda-
vosi į namus salietrą, miltus, statybininkai cementą ir plytas,
medicinos seserys tvarsčius, gydytojai vaistus, iš biurokrati-
nių įstaigų nedaug ką buvo galima paimti, nebent sąvaržė-
lių ir balto popieriaus. Gyvenimo norma buvo tokia. Ka-
dangi taip elgėsi visi, tai nebebuvo suprantama kaip nusi-
kaltimas ar pažeminimas. Tokiu būdu išnyko ne tik moralė,
167)
bet ir nuovoka apie moralę, ką ta moralė reiškia, kaip ji
atrodo ir kam reikalinga.
Taigi „pasaulio pabaiga" buvo neišvengiamai užprogramuo-
ta, ir E. Mieželaičio dienoraštis yra patikimas dokumentas,
kad ji prasidėjo kitą dieną, žlugus represiniam aparatui. Kaip,
beje, ir visuotinis raudojimas. Raudų tekstas, kaip žinome,
yra toks: mes niekam nereikalingi! - kadangi, grąžinus nuo-
savybę, natūraliai ir dėsningai žmogui buvo grąžintas jo pa-
ties gyvenimas.
Šiandien atrodytų, kad dėl nuosavybės neturėjimo žmo-
guje sunyko visa, kas susiję su žodžiu „nuosava", „sava" -
savarankiškumas, savistaba, savitvarda, savireguliacija, savi-
garba. Savivoka sovietiniam žmogui buvo draudžiama įstaty-
mais. Kadangi viską labai greitai pamirštame, priminsiu, kad
žmogui buvo neleidžiama žinoti net savo ligos diagnozės, y-pač
tais atvejais, kai ta liga sunki ar mirtina. Pagal tai, kaip elgia-
masi su sergančiu žmogumi, būtų galima apibūdinti esminį
socializmo ir kapitalizmo skirtumą. Socializmas slėptų ligos
diagnozę, pažįstu daug žmonių, kuriems toks požiūris atro-
do priimtinesnis ir gailestingesnis. Kapitalizmas pasako žmo-
gui žiaurią ir nepakeliamą tiesą, taip duodamas jam šansą
grumtis su negalia. Jau iš šio pavyzdžio akivaizdu, kad kapi-
talizmas paremtas privačios iniciatyvos skatinimu. Tai abėcė-
lė, kurią didžioji pasaulio dalis išmoko prieš 150 metų.
Tačiau net ir stiprių nervų žmogui, dešimtį metų stebint
laukinį kapitalizmą ir sulaukėjusią demokratiją, kyla klausi-
mas, ar turi pabaigą „pasaulio pabaiga"? Tad kodėl gi neat-
kūrus buvusios tvarkos, net jei prie kiekvieno žmogaus vėl
tektų pastatyti policininką ar seklį? Viena, tai neįmanomai
brangu, antra, žmogui tokiu būdu niekada nesusiformuos sa-
( 107
va, asmeniška atsakomybė. Ir ne tik todėl. Kad ir kaip būtų dolerių. Už tokią antraštę jau būtų galima ir teisti, nes ži-
neįtikėtina, šiuolaikinis miežių košės klausimas yra žmogaus lais- niasklaida čia akivaizdžiai atsistoja ne visuomenės, o nusi-
vių klausimas. Sakoma, kad šiuolaikinė visuomenė yra sąmo- kaltėlių pusėje. Sakyti, kad visuomenei kaip tik tokios spau-
nės produktų visuomenė. Jos atsiradimą sąlygojo ta pati pra- dos ir reikia, reiškia sakyti,'kad miežių košės klausimas yra
keiktoji miežių košė. Prognozuojama, kad ateinantį šimtmetį ne zombių reikalas.
gyventojų skaičius planetoje padvigubės. Kadangi ištekliai že- Taigi, mieli tautiečiai, kad ir kaip būtų baisu, kad ir kaip
mėje lieka tie patys, žmonijos likimas darosi vis labiau priklau- tingėtųsi, gal jau pabuskim. Dėl vienos labai paprastos prie-
somas nuo naujų idėjų ir sukuriamų technologijų. Dėl šios prie- žasties. Šiuolaikinę miežių košę gamina žiniasklaida, nebe že-
žasties visi civilizacijos svertai persikelia į žmogų. Visuomeni- mės ūkis.
nės evoliucijos logika paprasta: kad galėtum iš žmogaus daugiau
gauti, reikia duoti daugiau erdvės jo veiksmui. Tokiu būdu
visos žmogaus laisvės ir teisės - žodžio, spaudos, tikėjimo, nuo-
savybės - tampa nebe tik dovana, bet ir būtinybe.
Sąmonės produktų visuomenei, kad ji galėtų vystytis, svars-
tyti savo gyvenimą ir laiku sužinoti apie savo negalias, kaip
oras reikalinga spaudos laisvė. Dar labiau nei oras ji reikalin-
ga baudžiavinį mąstymą paveldėjusiai visuomenei.
Tačiau mūsų „laisvoji spauda" (kabutes jai pirmas uždėjo
L. Jakimavičius) kasdien skelbia tik „pasaulio pabaigą". Spau-
dos laisvės principas pažeidžiamas jau vien tuo, kad skaityto-
jai beveik neturi iš ko rinktis. Ziniasklaida vis labiau bulva-
rėja. Ji primeta visuomenei temas, kalba tik apie gyvenimo
negalias ir beveik nepateikia konstruktyvios, kuriančios in-
formacijos. Net ir tada, kai pateikiama objektyvi informaci-
ja, bulvarinis manipuliacinis antstatas neįgudusiam žmogui
užprogramuoja neadekvačią emocinę reakciją. Tai galėtų pa-
demonstruoti kad ir tokia antraštė: „Policijos spektaklio žiū-
rovai tapo įkaitais. Tris valandas dvidešimt vilniečių buvo
įkalinti picerijoje. Pylimo gatvėje". Spektakliu vadinama po-
licijos operacija, per kurią bare buvo rasta 5000 padirbtų

168 ) (169

Tarp dviejų mėgintuvėlių
Užsimojęs paaiškinti pasaulį ir įvesti tvarką, racionalus instru-
mentinis protas susistemino galvojimą ir veiklą. Jis suforma-
vo tyrimais ir eksperimentais paremtus mąstymo metodus,
garantuojančius aiškias ir patikimas išvadas. Tačiau šiandien
jau aišku, kad ir geriausiai pagrįsta konkreti tiesa visada gali
būti peržiūrėta arba apskritai atmesta naujų idėjų, atradimų
ar papildomų argumentų pagrindu. Tokia situacija visą paži-
nimą daro reliatyvų, o konkrečiais atvejais galime kalbėti apie
nelogišką ir klystantį jo pobūdį.
Nepaisant to, tikėjimas racionalumu ir toliau lieka pačia
patraukliausia, labiausiai guodžiančia ir mažiausiai abejonių
keliančia žmogaus religija. Dėl šio priežasties peržiūrėti kai
kurias ne tik galvojimą, bet ir elgesį valdančias mąstymo kli-
šes būtų pakankamai rizikinga. Juo labiau tokias, dėl kurių
šimtmečius vyko intensyvi diskusija, o kartais ir tikras min-
čių karas. Turiu omenyje Vakarų kultūros formulę: moteris,
kūnas, gamta; vyras, kalba, kultūra.
Formulės vienpusiškumą seniai ir išsamiai yra aptarusios
170 )
feministės. Jos atkreipė dėmesį, kad vienam dėmeniui tezė-
je suteiktas aukštesnis statusas. Aukštesnį statusą turi vyriš-
kasis dėmuo, kadangi į jį sudėta visa, kas išskiria žmogų iš
gyvosios gamtos: kalba ir kultūra. Kultūra būtų tai, kas prik-
lauso nuo žmonių pastangų ir nėra jiems duota. Pagal mi-
nėtą formulę moteriai priklauso tik duotybė, ji palikta su
viskuo, kas gyva ir neturi žmogiškojo statuso. Kaip žinome,
moterų judėjimas seniai užginčijo šią tiesą ir įtikinamai įro-
dė vienodus tiek vyro, tiek moters sugebėjimus kurti kultū-
rą ir joje dalyvauti.
Vis dėlto feminizmas žaidė ir tebežaidžia pagal duotą for-
mulę, net nemėgindamas kvestionuoti jos esmės. Feminis-
tėms, kaip ir vyrams, būti žmonėmis atrodo įmanoma tik pa-
gal pasiūlytą modelį, t. y. tik* kuriant kultūrą. Dar daugiau.
Vyro paniekintas gamtiškumas feministėms tapo tikru neapy-
kantos objektu. Pradžioje prieš žemišką prigimtį buvo nusi-
statęs vienas vyras, o dabar prieš ją atsigręžia dviese. Viena
feministė, regis, Sh. Ortner, buvo pasiryžusi net nusipjauti
krūtis, kad jos kūnas taptų toks kaip vyro ir būtų dar geriau
tinkamas kurti kultūrai.
Tačiau ši formulė neatlaiko kritikos ne vien todėl, kad pa-
gal ją vyras pasisavina įstatymų leidėjo ir kultūros kūrėjo tei-
ses. Ji sudaryta nevienodu loginiu skirstymo pagrindu. Pagal
šią formulę vyras neturi kūno ir nėra gamta. Atkūrus tezės
loginę pusiausvyrą, ji turėtų atrodyti turbūt šitaip: moteris,
kūnas, gamta, kalba, kultūra; vyras, kalba, kultūra, gamta,
kūnas. Kalbėjimas apie moterį kaip apie gimdymo funkciją
ar primityviąją gamtą yra visiškai įteisintas, o apie gamtišką
vyrą mes, atrodo, iki šiol nežinome nieko. Kai žemiškos, kū-
niškos moterys, vyriško mąstymo įkvėptos, išsikovojo teisę į
(171
aukštesnį, kultūrinį, statusą, lyg ir sujungdamos savyje gam-
tą ir kultūrą, vyras ir toliau lieka neapibrėžta kultūrinė
abstrakcija. Neturėdamas kūno ir nebūdamas gamta, vyriš-
kumas išlieka pakilęs virš to, kas kalbama, ir toliau išsaugo-
damas dominuojančią poziciją. Pasislėpęs už kultūros jis te-
bėra nepavejamas, neįvardijamas ir nepakaltinamas.
Tačiau norint išsiaiškinti, kas būtų vyras kaip kūnas ir
gamta, mums tektų gerokai pakeisti požiūrį į patį žmogų.
Pradžioje, kad mūsų neištiktų šokas, tikriausiai reikėtų pa-
sitelkti daug humoro ar bent truputėlį ironijos. Tad kas gi
būtų vyras kaip gamta ir kūnas? Jei gamtinis moteriškumas
su aiškia panieka apibūdinamas kaip gimdymo funkcija, pa-
gal tą pačią logiką vyrui atitektų garbingas reproduktoriaus
vaidmuo.
„Garbingas" sakau be jokios ironijos, žinodama, kokius
didelius išbandymus gamta skiria tam, kuris pretenduoja į
teisę pratęsti giminę. Visokiais būdais treniruodama, versda-
ma įgyti vis naujų savybių tam, kad populiacija išliktų, gam-
ta, atrodo, jo ne tik nesaugo, bet kaip tik nusiteikusi prieš jį.
Visiems plačiai žinoma, kad iš visų gimusių gyvūnų, taip pat
ir žmonių, vyriškosios lyties atstovų brandos amžių pasiekia
kur kas mažiau nei moteriškosios. Kai kuriose populiacijose
tas skirtumas labai ryškus. Dar daugiau. Daugybėje rūšių ap-
vaisinusio reproduktoriaus tolesnis buvimas apskritai nebe-
numatytas. Yra vorų rūšių, kur patelės, padėjusios kiaušinius,
suvalgo patinėlį. Yra žuvų rūšių, kur patinėliai po neršto iš
karto žūva.
Ką noriu tuo pasakyti? Daugelį šimtų metų, suvokdami
vyrą kaip bekūnę abstrakciją, mes negalėjome net įsivaiz-
duoti, koks stiprus, koks neįsivaizduojamas yra vyro nesau-
172 )
gumo jausmas. Kad jį perprastume, neišvengsime drastiškų
paralelių, nors jaučiuosi ne visai drąsi tokiu tonu kalbėda-
ma apie žmogų, tikriau sakant, apie vyrą, nors kalbos apie
moterį, kaip apie primityviąją gamtą, regis, nieko labai ne-
šokiravo.
Pradėti galėtume nuo anekdotiško nuotykio. Vieną vasarą
į stovyklą miškuose, kur mes dirbame su beglobiais vaikais,
atvažiavo trys vyresniojo sūnaus kurso draugės. Viena už ki-
tą gražesnės ir, rodos, visos trys buvo jam neabejingos. Prie
pietų stalo kažką sūnaus adresu pasakiau, jis staiga karštai,
šiurkščiai nei šį, nei tą atrėžė, paskui pakilo, trenkė šaukštą
ir išlėkė pro duris. Žinau, ką šitoje situacijoje įžiūrėtų tėve-
lis S. Freudas. Tačiau įprasti mūsų santykiai, išbandyti dau-
gybės sunkumų, buvo draugiški ir ramūs. Ne tik mano adre-
su, jokioj situacijoj jis nebuvo taip karštakošiškai pasielgęs, iš
esmės labai susikompromituodamas tų žavių panelių akyse.
Buvo aišku, kad dėl jų jis pametė galvą.
Mes dirbame pre medinės bažnytėlės, ir po pietų, nenorė-
dama trukdyti plėtotis natūraliems gamtiniams procesams,
išėjau j bažnyčią. Pakalnėje, prie šaltinio, ganėsi dveigis mū-
sų eržilas. Bažnyčios durys buvo atidarytos, ir per mišias pa-
sigirdo nenutrūkstamas, lubas keliantis eržilo žvengimas. Ka-
dangi žvengimas labai trukdė pamaldoms, išėjau į lauką pasi-
žiūrėti, kas jam atsitiko. Pasirodo, kažkas iš kaimiečių
atvažiavo į bažnyčią su arkliu, tikriau sakant, su kumele. Ku-
melė ramiai stovėjo pririšta prie skersinio, o eržilas žvengda-
mas blaškėsi po pievą. Kai nusprendėme pervesti jį į kitą vie-
tą, patyręs kaimietis patarė mums to nedaryti sakydamas:
kol kumelė čia, jūs jo nesuvaldysit.
Tą dieną, tą akimirką netikėtai supratau, kodėl moteris
( 173
laikoma tokia pavojinga, kodėl ji nepageidautina viešumoje,
bažnyčioje ar net turi dėvėti čadrą. Kalbu čia tai ne todėl,
kad dar kartą norėčiau apginti moterį. Ji puikiai save apgynė
pati, ne tik išsikovodama teisę būti įšventinta į kuniges (liu-
teronų, anglikonų Bažnyčia), bet ir nebedėvėdama apatinių
drabužių, su vos pridengiančiu dvišakumą sijonu ji bet kada
gali paduoti nesusivaldžiusį vyrą į teismą ir būti išteisinta.
Ne. Man rūpi suprasti, kokiu būdu iš socialinio gyvenimo
buvo išstumta gamta, paskiriami vyrui ir moteriai visiškai
skirtingus vaidmenis, ir kokių padarinių tai turėjo tarpusa-
vio santykiams bei savęs suvokimui.
Kokių padarinių gamtos išstūmimas turėjo mąstymui, iš-
kalbingai galėtų paliudyti kad ir ši žymaus anglų sociologo
A. Giddenso frazė: „Juk, kaip dabar teigia daug feministų,
nėra bendrųjų skirtumų tarp „vyrų" ir „moterų", vidiniai skir-
tumai tarp jų pačių dažnai pranoksta tai, kas bendra vyrams
arba atitinkamai moterims" („Modernybė ir asmens tapatu-
mas", p. 292). Taigi nebelikus tarp eržilo ir kumelės bendrų-
jų skirtumų, dvi belytės abstrakčios būtybės, vyras ir mote-
ris, vertinantys tik jėgą, racionalumą ir manipuliacijas, šim-
tus ar tūkstančius metų trukusį savo ginčą išsprendžia taip
pat instrumentiškai. Instrumentiškai ne perkeltine, o tikrąja
šio žodžio prasme. Civilizacijos viršūnėje, progreso priekyje
atsiduria vyras su savo mėgintuvėliu, kuriame jis be moters
pagalbos gali pasigaminti sau vaiką.
Ir moteris su savo mėgintuvėliu, iš kurio ji be vyro pagal-
bos gali pastoti. Tokia yra ir gamtinių bei žmogiškųjų santy-
kių atomazga. Ką vis dėlto ši situacija, oficialiai vadinama
„požmogiška", reiškia?
Galvojimas, kad žmogaus klonavimas yra vyro noras kont-
174)
roliuoti tuos procesus, kurie iš esmės yra moterų reikalas, ir
gali būti siejamas su vyro agresija bei dominavimo instinktu,
laikomas hipotetišku. Tačiau sugrąžinę vyrui kūną ir gamti :
nę prigimtį pamatysime, kad ši hipotezė labai arti tiesos. Vis
dėlto kodėl vyrai braunasi ten, kur jiems tikrai nepriklauso?
Keršijant tėveliui S. Freudui, sukūrusiam falocentrinę mąs-
tymo sistemą, būtų galima sakyti, kad ne moteris pavydi
vyrui falo, o vyras pavydi moteriai gebėjimo gimdyti. Su-
prantama, abu šie teiginiai yra vienodai absurdiški. Vis dėl-
to ko čia ieško vyras ar kas jį verčia taip elgtis? Kodėl jis
nori valdyti tai, kas iki tol nusipelnė tik jo paniekos? Ar
galbūt nusipelno paniekos kaip tik todėl, kad šių procesų
jis negali vaidyti. Jei sukurtame kultūros ir civilizacijos pa-
saulyje visa paklūsta jo nurodymams, gamta ir toliau nesis-
kaito su jo norais. Gamta, kuri nenori, nemoka paklusti, be
abejo, yra kvaila vien todėl, kad nepaklusni. Prisiminkime
Spinozą: moterys, vaikai ir bepročiai.
Pradžioje norėtųsi atkreipti dėmesį, kad natūralieji repro-
dukcijos procesai jau daugybę metų buvo apibūdinami kaip
niekiniai ar net žeminantys, sulyginantys žmogų, t. y. moterį
su pačia primityviausia gamta, beveik su gyvuliu. Tačiau mė-
gintuvėlyje pagamintas žmogus staiga pavadinamas aukščiau-
siu civilizacijos laimėjimu, beveik stebuklu. Kodėl gi tūkstan-
čių tūkstančius metų tokiu paprastu dalyku buvęs gimdymas
(yra daug atvejų, kai moterys pagimdydavo parugėje ir to-
liau tęsdavo dienos darbus) virsta stebuklu? Mat mėgintuvė-
lyje galima pagaminti ne bet kokį, o kūdikį su tam tikromis
savybėmis, t. y. su tam tikrai genais. Kitaip sakant, ne tokį,
koks būtų duotas, o tokį, kokio aš noriu. Čia išryškėja išim-
tinai vyriškas požiūris į vaiką. Ir dabar, įprastomis aplinky-
(175

bėmis, tėvo meilę turi kuo nors nusipelnyti, o motinai esi
geras toks, koks esi.
Suvokus vyrą kaip kūnišką ir gamtinę būtybę, būtų leng-
viau įsivaizduoti, iš kur kyla vyro agresija ir poreikis domi-
nuoti. Čia dar kartą reikėtų prisiminti anksčiau minėtą baisią
vidinę įtampą dėl gamtos uždėtos pareigos apvaisinti bet ko-
kia kaina. Tačiau jei moteriai vaiko gimimas atskleidžia gy-
venimo paslaptį ir ją nuramina, vyrui vaiko gimimas tik su-
stiprina vidinį nerimą. Vaiko gimimas suteikia moteriai aiš-
kios egzistencijos pojūtį, tačiau vyro netikrumo jis anaiptol
neišsklaido. Neaiškumas kyla ne todėl, kad vyras niekad ne-
gali būti tikras, ar tai jo vaikas. Ir ne todėl, kad jį čia galima
ar norima apgauti. Netikrumas kyla iš paties santykio, mote-
ris neabejodama žino, kad tai jos kūdikis, vyrui belieka tuo
tikėti. Šiais moderniais laikais jau gerai žinome, kokia nepa-
keliama našta žmogui yra kuo nors tikėti. Taip mąstant, da-
rosi visai nesunku suprasti, kodėl šimtai vyrų, išvežę žmoną į
gimdymo namus, su draugais nusigeria arba tą pačią dieną
susiranda meilužę. Tačiau tai dar ne viskas. Gimus vaikui,
vyro tyko dar vienas pavojus: jis pasijunta nereikalingas. Net
ir optimaliai išsprendus psichologines problemas, turėdamas
pakankamai žmonos dėmesio, gimus vaikui, vyras neišven-
giamai lieka atstumtasis. Tą diktuoja pati gamtinė logika. Ma-
žas kūdikis reikalingas labai didelio rūpesčio, prie jo daug
kartų naktį reikia keltis, daug kartų per dieną maitinti, ilgus
metus, kol jis auga, jo beveik negalima palikti vieno. Atstum-
tojo savijauta vyrui, atrodo, yra garantuota. Ar tik ne dėl šios
priežasties vyrų literatūrinis romanas suskirstė moteris į dvi
rūšis: moteris meilužes ir moteris motinas, pastarąsias, su-
prantama, laikydamas nesusipratimu. Nuolankios vyriško
176 )
mąstymo išpažinėjos feministės nesusipratimą įvardija dar aiš-
kiau: neproduktyvi orientacija.
Vis dėlto manyčiau, kad svarbiausias dalykas, lemiantis vyro
nesaugumą ir iš to kylantį norą dominuoti, būtų tai, jog vy-
ras niekada gyvenime nepatiria to, ką išgyvena moteris, aiš-
kios egzistencijos jausmo. Aiškios egzistencijos jausmą žemiš-
kas vyras, ko gero, gali patirti dviem atvejais: sueities metu
arba provokuodamas mirtį. Mirties provokavimas nėra vien
patetiška frazė. Kaip tik šiuo pagrindu aiškios egzistencijos
jausmu žmogų apdovanoja sunki, mirtina liga, apgyvendi-
nanti jį silpname, laikiname kūne ir labai dažnai atskleidžianti
jam iki tol neįžvelgtą gyvenimo prasmę. Tad skverbdamasis
ten, kur jam nepriklauso, vyras braunasi prie gyvenimo pa-
slapties, su viltimi, kad ji jį nuramins. Juo labiau, kad jo su-
gebėjimas žudyti ir griauti šiuolaikinio žmogaus akyse tapo
labai abejotinu nuopelnu ir šiuo atžvilgiu vyras, atrodo, lieka
be nieko. Kad vyro vidinė įtampa yra tapusi nepakeliama,
įspūdingai liudytų destrukcijos poreikis jo kuriamame mene.
Ypač tai akivaizdu kino mene, kur iš esmės likusios tik dvi
minėtos temos: seksas ir žudymas.
Jei apžvelgiant natūralius reprodukcijos procesus domi-
navimo versija neatrodo iki galo aiški ar įtikinanti, grįžkime
prie klonavimo. Klonavimas nenori tik „pagimdyti", jis sie-
kia sukurti pataisytą, pagerintą tobulesnį žmogų. Žmogaus
savybėmis pranokstančio visus kitus, idėja nenauja. Ją žo-
džiais suformulavo paliegęs, betėvis, moterų auginamas jau-
nuolis. Antžmogio idėja, o regis, tokia būtų klonavimo dar-
bo prasmė, priklauso F. Nietzsche'ei. Yra manoma, kad pati
idėja niekuo dėta. Ja grįsdami savo ideologiją, papiktnau-
džiavo nacionalsocialistai. Tačiau, pažvelgę į fašizmo laimė-
(177
jimus kaip į praktinę antžmogio idėjos sklaidą, pamatysime,
kad konclageriai, be jokios abejonės, yra pirmosios žmonių
selekcijos laboratorijos.
Kaip gerai žinome, konclageriuose buvo atlikti pirmieji
žmonių rasės gerinimo, gryninimo ir tobulinimo darbai. Čia
labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad skirtingose ideologi-
nėse sistemose konclageriai veikia tuo pačiu - selekcijos prin-
cipu. Sunaikindami rūšį visiškai, kaip žydų atveju, ar naiki-
nant, atskiriant, ištremiant gabiausius individus, kaip Pabal-
tijy, tokiu būdu paverčiant rūšį žemesne. Derėtų prisiminti,
kad pirmasis modifikuotas, „pataisytas" žmogus jau buvo
vieną kartą sukurtas vokiečių konclageriuose, panaudojant
RH dujas. Veikiant dujomis turėjo būti sumodeliuotas pa-
klusnus, žemesnių protinių operacijų, juodus darbus geban-
tis atlikti žmogus.
Klonavimo programa iš esmės vykdo tą patį, tik, skirtin-
gai nei fašizmas, siekęs pabloginti esamą, klonavimas pasiry-
žęs sukurti pagerintą žmogų, kitus palikdamas žemesnius. Jau
girdėti kalbų, kad vienai rasei gali būti įmontuotas tam tikras
genas. Šią akimirką man rūpi ne moralės aspektas ir ar tai
bus įgyvendinta. Ši frazė išduoda, apie ką kalbama. Tai tas
pats rasizmas, nuožmiausia grubiausia dominavimo išraiška,
pirmapradėse ištakose slepiantis savo bejėgiškumo besigėdi-
jantį jaunuolį.
Remdamiesi instrumentine logika, čia jau galėtume, pa-
teikę keletą apibendrinamųjų išvadų, dėti tašką. Vis dėlto
esame prisilietę prie problemos, kuri siekia pačią egzisten-
cijos šerdį ir verčia aukštyn kojomis visą mūsų supratimą ir
mąstymą. Mano kalbėjimo tikslas buvo suformuluoti klau-
simą, tačiau formulavimas pažadina tūkstančius kitų klau-
178 )
simų. Apsiribokime vienu iš jų. Jei pradėjome nuo formu-
lės nelogiškumo, baigdami galėtume paklausti, ar iš tiesų
tiesos monopolis priklauso racionaliam instrumentiniam
mąstymui.
Įdomu, kad pirmą kartą mėgintuvėlyje auginamas žmogus
aptinkamas X I X a. toje pačioje, daug kartų čia minėtoje, iš-
skirtinai vyriška laikomoje kultūroje, literatūrinėse fantazi-
jose. Tai J. W. Goethe'ės „Fausto" homunkulas. Bet čia mes,
atrodo, pažeidžiame instrumentinę logiką, bandydami susie-
ti du skirtingus diskursus. Visuotinai pripažinta, kad fantazi-
jos yra svaičiojimai, tiesa priklauso racionaliam mąstymui.
Homunkulo pavyzdys būtų vienas iš daugelio, kai daug anks-
čiau, nei racionalus protas pajėgia pažinti, daugybė tiesų ap-
tinkama fantazijose. Be pastarosios, klonavimas, atrodo, rea-
lizuoja dar vieną galingą tūkstantmetę fantaziją.
Jei mes iki galo įsisąmonintume tokią akivaizdžią ir pa-
prastą tiesą, jog atsirandame ne iš niekur, o esame perduoda-
mi gyvybės keliu, tai mums taptų visiškai aišku, kad esame
gyvenę tūkstančius metų. Ir jei tikėtume evoliucijos teorija,
o modernus žmogus kitokios nebeturi, tai būtų dar aiškiau,
jog kiekvienas esame gyvenę milijardus metų ir buvę ne tik
žuvimis, vabalais, bet ir bakterijomis. Čia būtų kažkas labai
panašaus į tai, ką kalba budizmas. Religijos iki šiol buvo lai-
komos fantazijomis. Svarbiausią budizmo doktriną, reinkar-
naciją, arba gyvenimą dar kartą, klonavimas padaro visiška
realybe. Čia turbūt vėl norėtųsi klausti.
Bet laikykimės apibrėžtos tvarkos. Jei homunkulo fan-
tazija šiandien jau yra beveik tikrovė, ar tai reiškia, kad kita
J. W. Goethe' ės „Fausto" fantazija — Mefistofelis — taip pat
reali? Taikant indukciją, greičiausiai taip: jei vienos fantazi-
(179
jos realios, tai galimas daiktas, kad realios ir kitos. Taikant
dedukciją, tikriausiai ne? Kadangi yra realių ir nerealių fan-
tazijų, tai viena fantazija gali būti nereali. Kaip matome, šė-
tono klausimas yra metodologinis. Mokslinės metodologijos
pagrindas yra abejonė. Ir sudėjus šiuos abu sakinius vieną
greta kito, regis, vienai akimirkai išnyksta visi prieštaravimai
ir papildomi klausimai.

180)
• III. P O K A L B I A I

Gyvosios istorijos pamoka

Su brolijos „Lapteviečiai" nare Ryte Merkyte

- Tremties patirtis būtų svarbiausias laisvės sugrąžintas pa-

veldas iš prarastojo laiko. Tačiau, atrodo, kol kas ji netapo
visos tautos, visuomenės turtu ir patirtimi.
- Nemanau, kad netapo. Iki Atgimimo apie tremtį niekas
nieko nežinojo. Kai išėjo pirmosios knygos, žmonės jas skai-
tė atokiausiuose užkampiuose ir buvo sukrėsti. Darbo drau-
gės prisipažino, kad ir anksčiau norėdavusios paklausti, bet
aš taip tylėdavau, neprasitariau nė vienu žodžiu.
-Kodėlį
- Pažinojau konkrečius žmones, kurie buvo paskirti šnipi-
nėti, be to, niekas nebūtų supratęs. Man viena mokytoja pa-
sakė - ir čia buvo sunku, sviesto nebuvo, duoną su marmela-
du valgėm. Ką gi tokiam žmogui pasakysi?
- Kaip jūs manote, kodėl žmonės nenori apie tai žinoti?
- Dėl to, kad tai sunkūs dalykai. Dabar sunkus laikmetis.
Žmonės tiesiog išvargę.

(183
 - Ypač jauni žmonės neranda ryšio su šia patirtimi.
- Negaliu to pasakyti apie visus. Vakar draugė pasakojo man
apie savo dvidešimtmetį sūnėną. Mirė kaimynystėje gyvenusi
jų teta, su kuria artimai bendravo, jis nežino net jos vardo nei
pavardės. Taigi yra tokių žmonių, kurie nežino nieko.
Mano brolio kaimynų berniukas šeštoje klasėje parašė ra-
šinį apie šiaurę, kaip jis važinėjosi rogėmis, apie vandenyną,
meškas, šiaurės pašvaistę. Iškvietė kaimynę į mokyklą ir klau-
sia, ar jūs buvot ištremti, iš kur vaikas tai žino? Tas berniukas
bendravo su mano brolio vaikais. Kažkokiais keliais tai pa-
siekė žmones.
- Kada Jus išvežė?
- 1941 metais. Mano tėvas buvo Trakų apskrities viršinin-
kas, jis turėjo žinių, kad rusai tremia žmones. Mes persikė-
lėm į Panevėžį, kur mažai tėvus pažinojo. Jie galėjo pasitraukti
į užsienį, bet nenorėjo. Mama buvo mokytoja. Ją išsiuntė į
Šiaulius, į egzaminus. Grįždama ji pamatė stotyje paruoštus
vagonus. Parėjo į namus - šeimos nėra. Jai pasakė, kad na-
miškiai išėjo sveikinti senelio. Buvo Antaninės. Tėvas pasili-
ko pas senelį, o mes su mama grįžome į namus, ir ketvirtą
valandą nakties pas mus atėjo.
Mama pareikalavo iš kareivių suėmimo dokumentų. Mes
vieninteliai turėjome trėmimo protokolą. Mums pasakė - va-
žiuojam, bet mama pasakė - ne, mes turime dvi valandas
laiko. Per tas dvi valandas susikrovėme daiktus.
- Kiek jums buvo metų?
- Devyneri.
- O broliui ir seseriai?
- Šešeri ir penkeri.
- Tėvas liko Lietuvoje f
184)
- Išgirdęs, kad mus veža, tėvas atėjo pasiduoti. Mama pa-
matė jį pro langą ir pradėjo šaukti - eikit, eikit iš čia, ko jūs
čia landžiojat. Jis norėjo įeiti pro kitas duris, mama vėl sušu-
ko. Ji pavaizdavo, kad apie namą vaikšto pašalinis žmogus.
Tėvas buvo nuėjęs pas kunigą pasiklausti, ką daryti. Kunigas
jam patarė daryti taip, kaip darosi, bet jis nepaklausė. Atėjo į
vagonus ir vis tiek pasidavė. Jį tuoj pat atskyrė ir išvežė į
lagerį. Ten tėvas žuvo.
- Esate sakiusi: Sibiras man yra niekai prieš tėvo netektį.
- Sibiras yra kaip liga. Jauti jos sunkumą, bet tikrąjį jos
pavojų pamatai tik kai kas iš artimųjų miršta. Tėvo mirtis
man ir parodė, kas yra Sibiras. Iš jo labai daug gavau, manau,
kad tai buvo nepaprastas žmogus. Iš mažens buvau labai nes-
veika. Kai sirgdavau, jis skaitydavo knygas, globodavo. Kaip
tik vežimų laiku sirgau difteritu. Man būtinai reikėjo suleisti
vaistus, o aš, įsisirgusi, kaprizinga, nesidaviau. Tėvas mane
labai suprato, ir taip, ir taip įkalbinėjo, o mama sako: laiky-
kit vaiką ir leiskit. Gydytojas sako: negalima, vaiką gali ištik-
ti šokas. Taip ir nesuleido, likau gyva ir be vaistų. Tėvo ilgė-
jausi visą gyvenimą. Buvau į jį panaši, jo charakterio. Mano
gyvenimas būtų visai kitaip susiklostęs. Man reikėdavo pata-
rimo, būčiau jį gavusi, o aš negavau.
- Jūs buvote maža mergaitė. Kaip Jūs jautėtės Sibire tarp
žmonių, tarp vaikų mokykloje f
- Įvairiai jaučiausi. Pradžios mokykloje buvome du treč-
daliai lietuvių. Vėliau, vyresnėse klasėse, likom po vieną, po
du. Iš žmonių neapykantos mes nepajutom. Bet mes buvom
visiškai beteisiai. Tai labai jautėm. Atleisti iš darbo, pasodinti
į kalėjimą buvo labai paprasta. Kai mamą pirmą kartą atlei-
do iš darbo, ji važiavo į rajoną apsiskųsti. Viena moteris sako
(185
 - Ką su savigarba daryti šiandien? Kaip ją atkurti?
neturėjom, bet elgėmės su visais žmonėmis vienodai. Teta pa-
- Man atrodo, kad dėl tos savigarbos žuvo mūsų miški-
rašė mamai laišką: Rytutė ateina su dviem kavalieriais, aš neži-
niai. Jie negalėjo gyventi tokiomis sąlygomis, kurios buvo
nau, kurį vaišinti, kuris jos. Nė vienas jų nebuvo mano kava-
pasiūlytos. Visiškai žmonių savigarbą atkurti gali tik teisinė
lierius. Mes buvome tremties draugai, grįžę niekur neprita-
valstybė. Žmonės kol kas neturi kur kreiptis, neturi kaip gin-
pom ir laikėmės kartu. Žmonių suvargimas buvo baisus.
tis. Ir tai, kad dėl viso to kaltinamas vienas žmogus, rodo
- Žmonių dvasios suvargimas itin akivaizdus šiandien, iki
visos tautos savigarbos ir supratimo stoką.
ubagystės, nesvarbu, ar tai turtuolis, ar inteligentas. Kaip jis
- Kodėl brolija kreipiasi į vaikus?
atsirado?
- Daug moksleivių atvažiuoja prie mūsų jurtos Rumšiškė-
- Buvo išnaikintas intelektas. Žmonės - kiekvienas savo
se. Paklausėm kartą, kas iš jų ką nors žino apie tremtį - pusė
kiaute ir tyli. Dabar suprantu, kad tai buvo okupuota tauta,
klasės pakėlė rankas. Tai mus padrąsino. Mūsų veiklos tiks-
susigūžusi savyje, bet mes tada nemokėjome to įvardyti.
las yra kova su genocidu. Mes norime, kad žmonės perpras-
- Ką iš Jūsų atėmė tremtis?
tų, kaip baisu, kai žmogus naikinamas tik dėl to, jog priklau-
- Atėmė viską, tėvą, tėvynę, galimybę mokytis. Kas iš to,
so tai ar kitai tautai. Nesvarbu kokia ta tauta - lietuvių, žydų
kad baigiau mokslą, matematika man buvo svetima. Visas
ar kroatų. Vaikai juk mūsų ateitis.
gyvenimas buvo pakirstas.
- Ką Jums davė tremtis?
- Išugdė charakterį, atkaklumą, sugebėjimą kovoti ir savi-
garbą.
- Kokiu būdu savigarbą?
- Žmogus turi ginti savo asmenybę, savo norus, savo tei-
ses, nežinau, kokius žodžius čia dar reikia pasakyti. Man at-
rodo, kad tai ir yra savigarba.
- Kodėl čia likusių žmonių savigarba sunyko ?
- Mes tenai nelabai ką begalėjom prarasti. Taip žemai bu-
vom, kad nebebuvo kur kristi. Pataikavimas ar veidmainystė
neturėjo jokios prasmės. Vis tiek visus be išimties išvarydavo
dirbti į ledinį vandenį. O čia žmonės norėjo kaip nors išsilai-
kyti, kad neišvežtų, kad paskutinio neatimtų, kad iš darbo
neišstumtų. Ten lietuviai išsikovojo nepaprastą vardą, kad
ne vagys, nepasileidę, geri darbininkai.

(189
188 )

Apie kolektyvizaciją
Su savo mama Veronika Jukniene
- Tai kaipgi su tais kolūkiais buvo?
- Ne tiek su kolūkiais, bet kaip pasus davė užvis įdomiau.
- Ir kaipgi juos išdavė?
- Užsakė visiems išsiimti iš seniūno popierius, kad esi ne vy-
ras, bet moteris, ir visai seniūnijai buvo paskirta viena para, kad
išduotų pasus. Jei negausi tą dieną, kitą dieną jau nebeduos.
- O kaip atrodė tie pasai?
- Toks lapelis buvo. Ne knygelė, bet lapelis. Buvo žiema.
Žmonės ėjo patamsy. Prisigrūdo ir jaunų, ir senų, visiems
reikėjo išsiimti naujus dokumentus.
Tarnautojai susirinko tik dieną. Dirbo specialiai lėtai, kad
kuo mažiau žmonių gautų. Į pavakarę žmonių beveik nė
kiek nesumažėjo. Ir tie pradėjo siūlyti degtinę, kad tik gau-
tų popierį.
O aš buvau užėjusi į vaistinę. Kažkas iš namiškių sirgo, ir
mano kailinių kišenėj pūpsojo butelis. Tai skrebukas pažiū-
190)
rėjo į mano kišenę ir sako, eik dabar tu. Bent kelis senius tai
primušė. Toks Žeižys, ir dabar atsimenu, kad duoda šautuvo
buože per kailinius, net dulkės rūksta.
- O kas buvo, kai įėjai?
- Tuoj mane visi ėmė kalbinti, kailiniokai buvo gražūs,
man gal dvidešimt metų, aš jiems patikau. Tik juokauja, bet
niekas nieko nerašo. Duodu seniūno išduotus popierius, bet
jie jų neima. Klausia, o kas tavo kišenėj? Aš sakau, čia vais-
tai. Tada vienas sako: pašol von! Ir pats išėjo. O aš lauk
neinu. Stoviu ir stoviu. Kai išrašė, kai išėjau, jau buvo juo-
dai tamsu. Tokia Kišiūniotė prie durų rauda - palikau mirš-
tantį tėvą, jau grįžusi tikrai neberasiu, - o reikia laukt. Bu-
vo grasinama, kad neturinčius pasų veš, bet kaip ten baigė-
si, gerai nebeatsimenu.
- Čia buvo pradžia. O kaip toliau?
- Buvo toks Putra su šautuvu. Seniūnui liepė sukviest susi-
rinkimą ir dirbs kolūkius. Atvažiavo Kavaliauskas iš Pakriau-
nio ir pradėjo aiškint, kaip bus gerai. Kai kurie vyrai ėmė
ginčytis, ką mes tame kolūkyje veiksim. Sako, Riomeris, Au-
gaičiai, dvarininkai bus sunaikinti. Pareiškė, kad ne tik dva-
rininkai, bet ir pusbuožės Prascieniai, Balčiūnai reiks sutvar-
kyti. O sėdi Prascieniaus gryčioj už stalo.
Darė ir darė tuos susirinkimus, važinėjo ir vis eikit, ir ei-
kit. Aiškina, kas bus kitąmet, o vienas ir sako - jūsų kitąmet
gal pačių nebebus, visokių buvo ir rusų, ir vokiečių. Kava-
liauskas sako: nenorėkit, kad mūsų nebebūtų, nes čia liks tik
akmuo ir vanduo. Tas Kavaliauskas buvo prie stribų, bet su
šautuvu jo nemačiau.
- Kada seneliai įsirašė į kolūkį?
- Kai visi susirašė, tėteliukas dar metus savarankiškai že-
( 191
mę dirbo. Dar ir grūdų nemažai prikūlėm. Paskui nežinau,
kaip jį privertė. Jie liko tik su senele. Sako, kad jums reikia,
tai rašykit. Tėveliui darbą davė vežt pieną į pieninę. Jam bu-
vo apie aštuoniasdešimt metų.
Į mūsų tvartą sustatė kolūkio arklius, o į mūsų klėtis ėmė
pilti kolūkio grūdus. O klojimą išardė ir nuvežė į Bagdoniškį
kiaulių ėdalui virti malkoms. Ir sukūreno. Paskui vieną klėtį
išardė, ir brigadininkas iš tų medžių pasistatė sau namą.
- Ar prievarta?
- Niekas neklausė. Nebuvo ir kalbos, ar čia tavo, ar ne.
Tik gryčia buvo tavo. O visa kita visų. Kartą per metus būda-
vo ataskaitinis susirinkimas. Tėteliukas uždarbio parsinešė
du kibirus grūdų su pelais.
- Tai iš kur reikėjo prasimaitinti?
- Iš tų 60-ties paliktų arų. Tie, kurie dirbo kolūkyje, savo
arus galėjo apdirbti tik sekmadienį arba naktį. Žadėjo už dar-
badienius .ir medaus, ir lašinių. Sakė, stenkitės dirbti, kolū-
kiui reikia sunkvežimį nusipirkt. Januškevičius ir sako: o b...,
jūs vežiosit su tuo sunkvežimiu?
- O kai susituokėt su tėvu, jau Papiliuose gyvenot?
- Kai atėjau į Papilius, tai suvarė į kolūkį visus gyvulius ir
pirmininkas įsipareigojo peršokti per tokį arklioką. Tas ark-
lys kaip spyrė jam, tai plaučiai, plaučiai ir numirė, liko ko-
lūkis be pirmininko.
- Visus gyvulius paėmė?
- Šeimynai palikdavo vieną karvę ir 60 arų žemės. Mes
jau buvom vedę ir kariavom, kad seneliams ir mums būtų
atskiri sklypeliai ir karvės. Tėvas susirinkime pradėjo aiškint,
kad mes dvi šeimos: mes ir tėvai su dukra, tai vienas paaiški-
no, kad mums ne žemės gaila, bet tavo karvės reikia.
192)
- Kodėl?
- Kolūkis buvo visų turtas. Jei kolūkis bus turtingas, tai ir
mes visi būsim turtingi. Net durniai tą buvo įsisavinę.
- Davė ar nedavė žemės?
- Kolūkio pirmininkas Ragelis Petras patarė mums išeit
gyvent atskirai į išvežtų į Sibirą namus. Taip galėsim gauti ir
žemės, ir karvę laikyti. O tuose namuose buvo stalių dirbtu-
vės. Ką jie darė, nelabai žinau, padarydavo grabą prireikus.
Mes nusikraustėm, o staliai neįleidžia. Susikraustėm į kama-
rėlę. Namas seniai negyvenamas, be langų, vėjas pučia. Da-
nutė tik gimusi buvo.
- Čia keturiasdešimt aštuntais?
- Taip. Tada pirmininkas patarė naktį iškraustyt jų varsto-
tus ir eit gyvent į apkūrenamą galą. Tai taip ir padarėm. Ir
buvom drąsesni, nes buvo pirmininko leista. Ir karvės nebe-
galėjo atimti, ir sklypelį žemės davė. O duonos gauk iš kur
nori. Parduotuvių dar nebuvo.
- Tai iš kur gaudavot?
- Seneliai dar turėjo grūdų. Tai malė ir kepė. Atsinešda-
vom jau iškeptą. Kai nukasė bulves, tėvą pristatė bulvių san-
dėlininku. Jis turėjo kapčius saugoti. Žmonės išplėšdavo kap-
čių ir nešdavosi bulves. O mes nežinom, ar sakyt valdžiai, ar
ne. Jei skųsi žmogų, tai bėda, o jei ne, pats kaltas liksi. Buvo
toks Kirilovas, rusas, pirmininkas.
- Taip daug pirmininkų buvo?
- Pasikeisdavo kasmet. Kitas ir metų neišbūdavo. Tai atėjo
Kirilovas kartą, pradėjom kalbėt apie bulves, aš jam ir sakau,
kad mes nežinom, ką daryti. O kaip yra iš tiesų, - jis klausia.
Iš tiesų, sakau, vagia. Pirmininkas sako, nesakykit, kad va-
gia, privažiuos policijos. Kiek bus, tiek ir užteks.
(193
 - Protingas žmogus buvo?
- Buvo protingas.
- O kaip gyvuliai, jie visi išdvėsė f
- Surinko karves ir arklius, o pašaro jiems niekas neparū-
pino. Net nuo stogų šiaudus plėšė gyvuliams šert. Visi tie
gyvuliai išdvėsė. Nebuvo gaspadoriaus. Buvo prisakyta ku-
kurūzus sėt kvadratiniu lizdiniu būdu. Išmatavo visą lauką ir
pirštais reikėjo kiekvieną grūdelį padėti. Tie kukurūzai dygo
dygo ir bedygdami į žemę sulindo, bet pasėti buvo kvadrati-
niu lizdiniu būdu.
- Tai ką darė, kai niekas neišaugo?
- Pradėjo reguliuot derlingumą. Iš hektaro reikia prikulti
tiek ir tiek javų. Parašo, kad apsėjo 20 ha, o iš tikrųjų pasėja
40 ha ir tada aiškina visiems, kiek iš hektaro prikūlė, žodžiu,
kyla derlius, žmonių gerovė kyla.
- Tie pirmieji ir antrieji rusai, ar jie kuo skyrėsi?
- Skyrėsi. Pirmieji neilgai buvo - 40-ais atėjo, 41-ais išbė-
go. Nepuolė šviesti, kad dabar Stalino saulė užtekėjo. Dar ir
parduotuvėj buvo šis tas nusipirkti. Pinigai buvo červoncai.
Dar ir visi cibukai nesikėlė mitinguot, kaip dabar visiems bus
gerai. Kai pradėjo vežt, tai žmonės smarkiai apsidairė. Pir-
miausia vežė mokytojus - Aleksiejų, Juodvalkį, Nemicką. Tada
ir tie, kurie džiaugėsi, kaip bus gerai, šiek tiek aprimo.
- O vokiečiai kaip?
-Vokiečiai prie žmonių nesikabino. Uždėjo prievoles, pie-
no, vilnų, mėsos reikalavo. Padūkent padūkendavo, bet nė
vienas vokietis nebuvo atėjęs. Seniūno padėjėjai visa tvarkė.
Surašė arklius, visus turėjo suvaryti turgaus aikštėn, ims ka-
riuomenei ir pakinktus, ir ratus. Mes turėjom tris arklius ir
buvo bėra kumeliotė. Tai tą kumeliotę tėvelis nuvarė, jam
194)
pasakė, kad ji netinkama, ir parsivedė atgal. Tada tą mūsų
kumeliotę vedžiojo parodyti bent keli kaimynai, kiti vedė
gerus, bijojo. Turguj laužas dega, ir arkliams iš karto įkaitin-
ta geležim išdegina įdagą. Gyvulys tik sužviegia, kai prisilie-
čia. Kai vokiečiai bėgo, paliko tuos arklius. Jie jau nebemo-
kėjo bulvių atarti, buvo paženklinti.
- Iš kur stribai atsirado?
- Čia kaip toj dainoj - „kas buvo niekas, tas bus viskuo".
Obeliuose buvo tribūna, radijas ant stulpo groja. Kai pamini
Staliną, nežinau ten, prie kokio žodžio reikia kumštis aukš-
tyn iškelt. Ne tik visa Slabada, bet ir gero jaunimo buvo. Visi
su raudonom roželėm prie atlapų ir mitinguoja.
-Ko jie tikėjosi?
- Tikėjosi būt ministrais ir generolais. Dabar jau atsivėrė
visiems dangus. Aiškindavo, kad Stalinas nesmertelnas.
- O kurie išėjo į mišką?
- Tie, kurie dirbo su vokiečiais. Vieni kartu išbėgo, tie,
kurie liko, išėjo miškan. Vokiečiai jų labai nevertino, tik
patys norėjo valdininkais būti. Išėjo ir tie, kurie slapstėsi
nuo rusų kariuomenės. Kurie pirmieji išėjo į karą su rusų
šaukimu, nė vienas negrįžo. Petras ir Jonas abu slapstėsi.
Jonas mobilizuotas iš Vilniaus parėjo pėsčias. O Petras pa-
kliuvo į Estiją, tai fronto kaip ir nematė. Visi kaimynai ži-
nojo, kad Jonas slapstosi, bet niekas neįskundė. Buvo pasi-
daręs bunkerį po arklio gardu. Tas kumelys nieko artyn ne-
prisileisdavo. Ieškojo, badydami žemę dratais, bet Jono taip
ir nerado.
- Su kuo miškiniai kariavo?
- J i e nekariavo, o daugiau slėpėsi. Tik Dagiliuose nužudė
šešių žmonių šeimą ir dar Adomonį Buniuškių, nes jis buvo
(195
sekretorius, bet kalbėjo, kad jį nužudė paprasti razbaininkai kurie dar neįsirašę į kolūkį, prisidėti grūdais. Kad kokios trys
dėl pinigų. Per radiją vis sakydavo: liepos mėnesį ateis ame- ar keturios kurmankos būtų, ir su raudonais laskūtais.
rikonai, tai rugpjūčio 15-ą. Visi ir tikėjosi. Didesnę daugumą - Kokiais laskūtais?
iššaudė. Toks Žukliokas slapstėsi namie, jo gal būtų ir ne- - Lozungais, ir kad būtų muzikantai, ir dainas dainuotų
ėmę, nelabai sveikas buvo. Kai pamatė ateinant smogiamąjį važiuodami su grūdais. Pirmus metus žmonėms buvo tiesiog
būrį, pradėjo bėgt. Jį pavijo, jis iškėlė abi rankas, kad pasi- juokinga. Prisėdo į vežimus po 5 ar 6, žmonių daugiau ne
duoda, jokio šautuvo jis neturėjo. Jam peršovė abi rankas, o kaip grūdų. Visi pakelta nuotaika, ne iš linksmumo, o kad
paskui jį patį peršovė. Kai motina jį surado, aplink didžiau- durnių darbas, visi matė ir džiaugėsi. Veždavo į Rokiškį. O
sias ratas žolės buvo su samanom išrautas, taip kankinosi. jau kitais metais ne tik lozungų nebebuvo, bet nebegavo ir
Tada daug iššaudė, gal septynis vyrus. kas veža.
- Į Sibirą iš jūsų kaimo nieko neišvežė f -Ar ilgai taip reikėjo vežtif
- Nieko neišvežė. Labai niekas neskundė, tai nieko ir neiš- - Gal porą metų. Paskui nusipirko sunkvežimį, tai nebe-
vežė. Buvo toks Pagirys, jis prie žydų šaudymo dalyvavo, tai reikėjo arkliais. Taip visos linksmybės ir pasibaigė.
susisprogdino pats ežere.
- Nusižudė ?
- Ne. Netyčiom, mušdamas žuvis.
- O kada duona buvo uždrausta namie kept?
- Ne kept uždrausta, bet neleido rugių sėt. Į tą 60 arų buvo
įskaityta ir namai, ir kiemas, medžiai, viskas. Tai jeigu savo
pasisėsi rugių, ir iš kolūkio tada galėsi pasivogt. Kas buvo ru-
gius pasisėję, to nupjovė su šienapjove jau paaugusius.
-Jau buvo parduotuvėj duonos?
- Eidavo žmonės naktim, vesdavosi mažiausius vaikus. Rei-
kėdavo stovėti eilėje nuo vakaro vienuoliktos iki ryto devy-
nių. Galvai duodavo vieną kepaliuką. O būdavo kartais - ir
su vaikais prastovi, ir negauna. Per mažai atvežė. Vyrai vasa-
rą važiuodavo su dviračiais duonos į Daugpilį. Ten duodavo,
kiek nori. Parsiveždavo po maišą.
- O kas tos gurguolės buvo?

- Kai pirmą kartą javus iškūlė, tai buvo prisakyta ir tiems,

(197
196 )
 - Sunku pasakyti.
- Nenori būti atviras?
- Ne dėl to. Sunku atgaminti tuometinę savijautą. Atsime-
nu didžiulį kaltės jausmą.
-Kam?
- Daugiausia aplinkiniams, artimiesiems.
- Betgi tu buvai nekaltas dėl to, kas atsitiko.
- Aš taip nemanau. Tai buvo mano poelgis, apgalvotas,
šaltakraujiškas, ne spontaniškas. Žiūrint iš atstumo, tai labai
Apie riziką gyventi įdomus laikotarpis. Visų didžiųjų iliuzijų žlugimo metas. Įskai-
tant ir paskutinę iliuziją - mirties.
- Kodėl Tu ją vadini iliuzija?
Su Vilniaus universiteto studentu Tomu Šniukšta - Todėl, kad tai neįvyko.
- Kas būna su žmogum, kai žlunga visos jo iliuzijos?
- Tomai, norėčiau su Tavimi pasikalbėti. - Jaučiausi kaltas ir nevykėlis. Tolesnio gyvenimo liko du
- Apie ką? variantai. Ar bandyt dar kartą. Bet kildavo didžiulė baimė,
- Apie gyvenimą. kad vėl nepavyks. Kitas variantas - kažką iš esmės keisti. Bet
- (Juokiasi.) Kodėl? visiškai neaišku, ką ir kokia linkme keisti, ir kas, jei ir tai
- Tavo gyvenimas yra kitoks negu visų. nepavyks.
- Sunku pasakyti, koks yra kitų žmonių gyvenimas. Žinau - Kurį variantą Tu pasirinkai?
tik, kad mano gyvenimas pasikeitė. Pasikeitė nuo to laiko, - Antrąjį. Matyt, nugalėjo savisaugos jausmas. Savisaugos
kai dar mačiau. Dabar yra geresnis. poreikis.
- Labai drąsu sakyti, kad yra geresnis. - Kaip vis dėlto sužinojai, ką turėtum keisti?
- J e i aš jaučiuosi laimingesnis, rečiau kankina bjaurios min- - Populiariu ir madingu būdu. Su psichologo pagalba.
tys, depresija, tai logiška išvada, kad gyvenimas geresnis. - Ką jis Tau patarė?
- Bet turbūt ne iš karto taip pasijutai? - Pasitaikė talentingas mokslininkas, savo dalyką išmanantis
- Toli gražu ne. Tai pradėjo vykt pamažu po didžiulės kri- žmogus, kuris man tiesiogiai nepatarinėjo. Bet savo nukrei-
zės, galima sakyti, lūžio. Aš nežinau, ar tada buvo pasiektas piančiais pokalbiais padėjo pačiam rasti atsakymus į esmi-
gyvenimo dugnas, bet buvau tikrai netoli jo. nius klausimus.
- Kaip tu jauteisi dugne? - Kas yra esminiai klausimai, Tomai?

198 ) (199
 - Vienas iš tokių, kad pats privalai tvarkyti savo gyveni-
mą ir atsakyti už savo veiksmus. Kad niekas kitas už tave
nepadarys to, ko tu nori, kitas tau gali padėti tik reikalui
esant. Ką gali pakeisti - bandyk. Bet jyra dalykų, kurių ne-
pakeisi. Į juos neverta kreipti dėmesio, eiti dėl to iš proto
ar panašiai.
- Tai, ką Tu sakai, būtų elementarūs dalykai, kuriuos turė-
tų suvokti kiekvienas žmogus. Kodėl jie paaiškėja tik giliau-
sioje krizėje?
- Leiskit pagalvoti. Galbūt nuskambės filosofiškai. Elemen-
tarūs dalykai yra esminiai. O esminiai dalykai yra kieno nors
šaknys. O šaknys yra giliai. Tiktai nustumtas į dugną tu jas
gali užčiuopti. O ne vaikščiodamas ant žemės arba skraidy-
damas padebesiais.
-Kaip Tu pradėjai tvarkyti savo gyvenimą, kai ta galimybė
buvo iš esmės apribota?
- Jūs turit galvoje aklumą?
- Taip.
- Manau, kad man labai pasisekė. Nes tuomet, kai prara-
dau regėjimą, aš turėjau užsiėmimą, mokslą. Ir atsirado nau-
jų žmonių, kurie man tapo labai artimi. Vėliau paaiškėjo,
kad kai kurių iš jų artumas buvo netikras. Bet bent su vienu
iš jų, drąsiai galiu teigti, esame artimi, ir nežinau kodėl.
- Tu kalbi apie Gytį?
- Nepasakyčiau, kad pirmas įspūdis apie jį buvo neigia-
mas, bet išmušantis iš vėžių. Mintis buvo tokia: kas čia per
durnelis, ko jam iš manęs reikia.
-Kodėl Tau kilo tokia mintis?
- Jis pasielgė neįprastai. Aš pirmą kartą mačiau žmogų,
kuris taip drąsiai prieitų prie kito žmogaus, kurį vos kartą
201 )
yra matęs ir pradėtų nevaržomai bendrauti. Juolab kad kiti
žmonės, su kuriais matydavausi kasdien, į mane nekreipda-
vo dėmesio, net nepasisveikindavo.
- Kartą katalikiškoj televizijos laidoj esu mačiusi, kaip jau-
nas aklas žmogus buvo paklaustas, ar jis neprašo Dievo, kad
jam grąžintų regėjimą. Jis pasakė - ne, jeigu aš ko nors ir
prašyčiau, tai gal kad nepaliktų manęs vieno.
Ar žmogaus artumas būtų dar viena šakninė, gyvenimą pa-
laikanti paslaptis, kurią supranti tik dugne?
- Manau, kad taip. Būtent po bandymo nusižudyti ypač
reikėjo žmogaus, su kuriuo galėčiau pasišnekėti, kuriuo galė-
čiau pasitikėti,- kurio nebijočiau, nejausčiau jam kaltės. Aš to
dalyko neatsimenu, penkios dienos po to man yra dingusios,
tačiau sako, kad kitą dieną aš paskambinau visiems draugams,
tuo metu esantiems. Ir pranešiau, ką padariau.
- Ir, žinoma, neatsimeni, ką jie Tau atsakė?
- Ne, neatsimenu. Kvailas poelgis. Nesuprantu jo. Dabar
aš taip nedaryčiau. Tada tokio žmogaus neatsirado.
-Kokio?
- Tokio, kokio man reikėjo, kaip sakiau. Bet atsirado psi-
chologas, tai buvo valdiškas santykis, bet vis geriau negu nie-
ko. Dabar man bepigu šnekėti, nereikia psichologo, kreipkis
į savo artimą. Tačiau ne visada tokių atsiranda.
- Kaip suprantu, didžioji Tavo pasikeitusio gyvenimo pro-
blema buvo vidinis prisitaikymas. Bet juk ir išoriškai viskas
pasikeitė iš esmės.
- Nelabai suprantu.
- Išorėj, buity.
- Taip. Buity yra dar daug erdvės tobulėti.
- Gal pasidalintum.
(215
 - Pirmiausia tai judėjimo, mobilumo problema. Ne paslap-
tis, kad šiuo metu judu tik su palydovu, nors turėjau vaikš-
čiojimo su lazdele pamokas. Kad pradėtum ką nors nauja, ko
anksčiau nedarei, reikia arba labai didelio užsispyrimo, arba
kritinės situacijos. Užsispyrimas yra toks dalykas, kuris neži-
nia iš kur atsiranda ir kur dingsta. O kritinės situacijos iki
šiol nepasitaikė. Tikriausiai tai viena iš priežasčių, kodėl ma-
ne taip traukia Inkūnai.
- Tau ten reikia susiorientuoti nežinomoj erdvėj?
- Ten atsiranda sąlygų kažką padaryti pačiam. Nes namie
tokių sąlygų neturiu. Nežinau, kaip įtikinti namiškius, kad aš
ne toks jau bejėgis.
- Ar būtų, kad Tavo nelaimė sustiprino pasitikėjimą savo
jėgom?
- Siek tiek, be abejo, sustiprino. Bet visiško pasitikėjimo
toli gražu nėra. Kad visiškai pasitikėčiau savo jėgom, reikia
negalvoti apie galimus veiksmo padarinius. Tas nelemtas sa-
visaugos poreikis, kuris kažkada padėjo pamatus dideliems
pasikeitimams, dabar yra stabdys.
- Dabar suprantu, kodėl Gytis nuolat kartoja, kad kiekvie-
nam žmogui reikia leisti viską pasidaryti pačiam.
- Žinoma. Visiškai pritariu. Jei tai nekelia grėsmės aplin-
kiniams.
- Tu nepaminėjai jokios naujos baimės. Ar jų tau neiškilo,
kad jau buvai suvedęs sąskaitą su esmine žmogaus baime —
mirtimi? Ar vis dėlto jų buvo?
- Naujų?
- Taip.
- Nežinau, mirtis, bent jau man, niekada nekėlė baimės. Ir
dabar ji atrodo patraukliai. Ir aš noriu ją pamatyti, bet savo
202)
laiku. O kalbant apie naujas baimes, jų neiškilo, na, nebent
erdvės baimė, kuri, kaip sako psichologai, atsiranda kiekvie-
nam apakusiam.
- (Juokiasi.) Zinai, kodėl juokiuosi?
- Ne, nemoku skaityti minčių.
- Vadinasi, erdvės baimė, kurią mes jaučiame atsiverdami
nežiniai, yra nematančio žmogaus baimė. Kaip tu su ja tvar-
kaisi, su šia baime?
- (Juokiasi.) Su erdvės baime kol kas tvarkytis nesiseka. Mies-
te erdvės baimė bjauresnė, tu gali nukristi nuo didelio aukš-
čio, ant tavęs gali užlėkti mašina, taip lengvai su ja nesusitvar-
kysi. Bet kalbant apie tamsos, nakties, miško fobijas, galiu pa-
sakyti, kai jos pradeda kilti, įjungiu racionalų protą.
Išeinu naktį miške ant namo slenksčio, ir jos pradeda kilti.
Tada pradedu galvoti, ko aš bijau, kas man kelia grėsmę. Vai-
duokliai - ne. Apskritai neaišku, ar jų yra. Žvėrys? Per 10
metų Lietuvoje nuo jų niekas nenukentėjo, išskyrus nuo pa-
siutusių... O pasiutusių žvėrių Inkūnų vietovėj nėra. Ir drą-
siai einu prie šulinio.
- Ko gi prie to šulinio?
- Vandens.
- Tu ten pagrindinis vandens nešėjas. Tau tai teikia
džiaugsmą?
- Malonumą. Kaip ir indų plovimas. Nors niekas tuo
negali patikėti. Visiems atrodo, kad tai bjaurus, šlykštus ir
nuobodus darbas. Ką aš padarysiu, kad man tai teikia ma-
lonumą.
- Tu visą laiką dainuoji plaudamas indus. Ar Tau malonu
turkštis vandeny, ar Tau patinka būti naudingam?
- Negaliu atmesti nei pirmos, nei antros galimybės. Bet
(203
turbūt man svarbiausia sugebėti ką nors padaryti pačiam. Ge-
rai ir iki galo.
- Kaip Tau sekasi mokslas ?
- Žiūrint į studijų knygelę, galima sakyti, kad gerai. Ir bū-
tent, kad sekasi, nes egzaminas - laimės dalykas. Kas dar sly-
pi po šituo žodžiu „sekasi"?
- Studijos yra naujas pažinimas. Atradimo džiaugsmas. Ko
taip ilgai tyli?
- Aš apskritai dabar linkęs į viską žiūrėti per įdomumo
prizmę. Kiekviename dėstomame dalyke atrandu ką nors įdo-
maus. Kiek tai naudinga, reikalinga mūsų profesijai, tai jau
kitas klausimas.
-Apie socialinį darbą manoma, kad žmonės, patys išgyve-
nę didelius sunkumus, šiuo atveju aklumą, gali geriau supras-
ti ir padėti kitiems.
- Padėti ir suprasti yra skirtingi dalykai. Manau, kad aš
geriau galiu suprasti savižudžius, nevykėlius ir 1.1. Bet kitas
dalykas yra padėti. Tam reikia ne vien patirties, bet ir mokė-
jimo, žinių, įgūdžių. Man padėjo regintys žmonės ir, kiek
žinau, žudytis jie nebandė. Vieni jų buvo profesionalai spe-
cialistai, kiti tiesiog draugai, kuriais aš pasitikėjau. Tad dėl
pagalbos kokybės reikėtų klausti tų žmonių, kuriems buvo
bandyta padėti.
- Kaip Tu žiūri į krizę, laiką, kurį mes dabar išgyvename?
- O aš norėčiau paklausti, kada žmonės apskritai pasauly-
je buvo patenkinti savo gyvenimu?
- Ką Tu tuo nori pasakyti?
- Nežinau. Paklausius žiniasklaidos atrodo, kad jau atėjo
pasaulio galas. Bet man labai įdomu, kodėl aš savo kailiu to
pasaulio galo nelabai jaučiu.

204 )
tomobiliais. Rizika būtų kaip variklis, be jo mašina praranda
savo paskirtį ir prasmę. Mašinoj galima gyventi, bet ji skirta
važiuoti.
-Ar turi kokių svajonių?
- (Juokiasi.) Iš tiesų tai klausimas, dėl kurio manęs daug
kas nesupranta. Stengiuosi neturėt.
- Ir aš. Bet gal pasakytum, kodėl Tu stengiesi?
- Galima visą gyvenimą gyventi svajonėmis. Tada jos ne-
trukdo, padeda kaip varomoji jėga. Tačiau taip gyvendamas
ilgainiui pradedi skrajoti debesyse. Manau, kad pakankamai Gyvenimas eina toliau
gero yra šioj dienoj, realybėj, ir kam tą gerą perkelti į svajones.
- Net visiškai išblaivėjus ir be iliuzijų gyvenimas atrodo
nuostabiai gražus? Su trečios klasės mokiniu Rapolu Gražiu
- Galvoju, ar aš tikrai atsikratęs iliuzijų. Drįstu teigti, kad
taip. Į jūsų klausimą aš atsakyčiau, kad ne nuostabiai gražus, - Kas tu esi, Rapolai?
bet kad gyvenimas pakankamai gražus, tai tikrai. -Ką?
- Kas tu esi?
- Aš esu žmogus. Aš esu gyvybė, egzistuojanti žemėje.
-O!
- Kas, o?
-Ar tu dažnai būni vienas?
- Taip. Mama namo grįžta tik vakare.
- Po darbo?
- Taip.
- Ką tu veiki, būdamas vienas?
- Žaidžiu su „Lego" ir žiūriu televizorių.
-Ar norėtum, kad vis dėlto kas nors būtų šalia?
- Kartais.
-Atsimeni, kaip mes kalbėdavomės vasarą?
- Mhm.

(207
206 )
 - Tai aš dabar jau klausiu. - Ne kiekvienas.
- O, pagaliau! Mėgstu atsakinėti į klausimus. - Kodėl?
-Atsimeni, kad kalbėjomės apie karą? - Todėl, kad kai kurie net nepažįsta savęs.
- Yes. -O tu pažįsti save?
-Yes? - Taip.
- Yes. Na, taigi klauskit. - Kokiu būdu?
- Iš kur tu žinai apie karą ? - Iš prigimties.
- Kaip, iš kur žinau apie karą? Nelabai gerai suformuluo- - Gera prigimtis.
tas klausimas. - J o . Buvau storas mažiukas snargliukas. Mažiukas pupu-
- Tuoj suformuluosiu. Tą vasarą sakei, kad žmonės kare liukas.
labai kenčia. Kenčia ne tik tie, kurie žūva, bet labai kenčia ir - Kaip užaugai?
tie, kurie praranda savo artimuosius. Iš kur žinai? - Gimtadienis po gimtadienio, gimtadienis po gimtadie-
- Na, pavyzdžiui, išeina žmonės į karą. Jie miršta. Tai ką nio. Ir užaugau. Man jau devyneri metai.
kitiems daryti? Tik verkti. -Ar tu norėtum, kad mama ir tėtis gyventų kartu?
-Aš tau duodu per sunkius klausimus? - Taip. Jūs užrašykite: „Jis tai pasakė ryžtingai ir nuovokiai".
- Jūs man duosit sunkius klausimus. Aš linksmai atsaky- - Ir tikriausiai todėl sapnuoji tą savo baisųjį sapną?
siu, nes gyvenimas eina toliau. - Dėl ko?
-Ar žmonės gali prarasti vieni kitus ne per karą? - Kad jie ne kartu.
- Taip. - Galbūt. Bet dabar aš jo nebesapnuoju.
- Tada ir aš klausiu, kaip tu. Kaip? -Ar tau kartais norisi kam nors pasakyti apie savo baimes?
- Taip, kad praranda. Čia reikia parašyti „t taškas", „t taš- - Noriu. Bet ne kiekvienam žmogui.
kas". Ir taip toliau, ir taip toliau. Nes gyvenimas eina toliau. - Kas tas žmogus galėtų būti?
- Ar žinai, Rapolai, kad laikaisi kaip labai tvirtas suaugęs - Mama.
žmogus, kuris visus rūpesčius pasilaiko sau. Ar suaugusieji su - Kiek aš tave pažįstu, tu jai labai daug ko nesakai.
tavim taip pat elgiasi? - Kaip? Aš jai viską sakau.
- Nelabai suformuluotas klausimas. Kaip elgiasi? - Bet apie sapną ji nežinojo.
- Taip pat, kaip tu. Neužkrauna kitiems savo rūpesčių. - Žinojo. Tik gal neprisiminė. Kaip ir aš daug ko neprisi-
- Kartais taip. Kartais ir ne. Bet man labiau patinka tokie menu.
klausimai, kas tau patinka, ką tu mėgsti. - Kaip tau atrodo, ar suaugę ko nors bijo?
- Į tokį klausimą gali atsakyti kiekvienas. - Taip.

(209
 -Kaip tu manai, ko? - Nes man įdomu. Ir kad plaukiotume laivais.
- Ko jie bijo? Baimės. Kurios aš nebijau. - Taigi ir dabar kartais plaukiojam.
- Gal galėtum paaiškinti. Kaip tu sakai: blogai suformu- - Su buriniais laivais.
luotas atsakymas. -A.
- Tai kad nėra ko aiškinti. Jie bijo baimės. - Ir kad būtų labai daug vaiduoklių.
- O kas yra baimė? - O ką norėtum savo gyvenime pakeisti?
- Baimė yra žmogaus priešas. - Kad baimės nebebūtų. Kad niekas nieko nebijotų. Ir
- Vis tiek nesuprantu. norėčiau, kad būtų du pasauliai. Vienas senoviškas, o kitas
- Suaugusieji bijo. Vaikai nebijo. Sakykim, aš baimės nebijau. pats naujausias. Iš senoviško pasaulio galėtum nuskristi į
- Kaip tu išmokai jos nebijoti? elektrinį miestą.
- Tiesiog nugalėjau ją. - O šuniuką norėtum turėti?
-Kaip? - Taip.
- Su sapnais. Pagalvojau, jei iŠ tikrųjų bus taip, tai geriau - Na, kokį?
nebijoti. - Kaip tą, dalmatiną.
- Kad tave išmes per balkoną. - Ar man vis dar klausti?
- Kartais per balkoną, kartais pro langą laiptinėj. - Taip.
- Kaip žmogus nugali baimę? - Klausimai bus rimti.
- Nežinau. - Oh my God!
- Tu tiki pasakom? - Jeigu tėtis ir mama būtų tavo vaikai, kaip tu su jais elgtu-
- Ne. Ne. Taip. Taip. Aš viskuo tikiu. Tikiu, kad ir namas meis?
šneka, ir žaislai šneka. -Aš?
- Tu kalbiesi su žaislais? - Tu.
- Ne, jie šnekasi naktimis, kai aš nežinau. - Aš pirmiausiai jų „nelepinčiau".
- Jei tu būtum burtininkas ir galėtum viską pakeisti taip, - Ką reiškia nelepinčiau?
kaip nori, ką darytum? - Saldainius pirkčiau ne tada, kai jie nori, o tada, kai pats
- Padaryčiau, kad iš dangaus saldainiais lytų ir pinigais. norėčiau jiems ką nors padovanoti. Jei būtų koks nors geras
Bet pinigais po centą. Ir kad mes visi gyventume miške. filmas, bet geras filmas vaikams, tai vesčiausi juos. Ir gražiai
- Kas tie visi? gyventume.
- Visa žmonija. Džiunglėse. - Ką reiškia gražiai gyventi, Rapolai?
- Kodėl džiunglėse? - Turėtume gražų namą. Nesipyktume.

210 ) (215
 -Ar tu bendrautum su jais, išklausytum juos f - Pasakė dėl ko?
- Taip. -Ne.
-Kokiu būdu? - Ačiū Dievui.
- Tokiu, kad išklausyčiau. - Bet kodėl tu taip keistai pasakei „širdis"?
- Kai jie tavęs paprašytų pasikalbėti? - Todėl, kad jis padeda man atsakyti į visus mano gyveni-
- Taip. mo klausimus.
-O tu ar prašai tėvelio tave išklausyti? - Kas yra tavo gyvenimo klausimai?
- Taip. - Į kuriuos aš negaliu atsakyti, o širdis gali atsakyti.
-Ar jis išklauso? - Pasakyk nors vieną.
- Taip. Mhm. Taip. Mhm. Taip. Mhm. Taip. - Labai daug klausimų. Bet aš juos jau užmiršęs, nes į visus
- O mama? esu atsakęs.
- Taip. Ir ne. Ne, ne. Taip. Taip. Taip. Taip. - Na, bent vieną.
- Paskutinis sunkus klausimas. Prisiekiu, daugiau nekan - Na, pavyzdžiui, ar mes mirsim, kai po kelių tūkstančių
kinsiu. metų į žemę nukris kometa?
- Sunkiais klausimais? - Rapolai, bet po kelių tūkstančių metų mes abu ir taip
- Taip. Tu gi esi rimtas vyriškis. būsim mirę.
- Gerai, gerai. Prašom paklausti. - Taip taip. Bet aš noriu paklausti dėl kitų žmonių.
- Kas tavo gyvenime yra psichologas? - Kodėl jie tau rūpi?
- Širdis. - Rūpi.
- Psichologas? - Na, kodėl?
- (Linksi galva). O ką, gerai atsakiau? - Kad aš visus žmones myliu.
- Gal ir gerai, bet aš nesuprantu. - Kodėl tu juos myli?
- Tai aš irgi nesupratau klausimo. - Todėl, kad aš juos myliu. Kodėl aš juos myliu, sunku
-Ar tau svarbus tas žmogus? paaiškinti. Va, čia ir yra gyvenimo klausimas.
- Koks žmogus? - Į kurį gali atsakyti tik širdis?
- Psichologas. - Man taip atrodo. Aš taip manau. Aš nežinau, ką kiti mano.
- Nesuprantu klausimo. - O tave žmonės myli?
- Tu eini pas žmogų, su kuriuo kalbiesi. Ar tau tai padeda -Nežinau. Kiti? Kurių aš visai nepažįstu? Iš kur man žinoti?
- Taip. Aš lankausi pas psichologą. Iš kur jūs žinot? - O tie, kuriuos pažįsti?
- Močiutė sakė. - Taip. Myli. Labai. Labai.

212 ) (215
 - Kas labiausiai? - Gal palinkėtumėm vienas kitam ko nors?
- Mama. Ir tėtis. - Ramybės, džiaugsmo, daug laimės akimirkų, kad nebūtų
-O tu ką labiausiai myli? širdy jokios nuoskaudos. Amen.
- Mamą ir tėtį. - Pritariu. Amen.
-Na, o dabar klausimai, kurių norėjai. Kokia tavo mėgsta-
miausia spalva f
- Žydra. Šviesiai mėlyna.
- Valgis?
- Pica.
- Kokia pamoka mokykloje?
- Fizinis. Ne. Atsiprašau, kad jums reikia užbraukti. Dailė
ir darbeliai.
- Kuo tu nori būti f
- Kuo būti? Dar nežinau. Dailininku arba architektu.
- Nori turėti šeimą, kai užaugsi?
- Taip.
- O vaikų?
- Taip.
-Kiek?
- Du. Ne. Vieną. Ne. Du.
- Na, kokį čia tau užduot paskutinį klausimą?
- Gal kokią mašiną labiausiai noriu turėt?
-Ar nori turėt mašiną?
- Taip, labai.
- Na, tai kokią?
- „Lambordžini diablo". Bet be stogo.
- O kodėl su stogu negerai?
- Su stogu, bet kad jis atsidarinėtų.
-O ko labiau nori, ar šuniuko, ar „Lambordžini diablo"?
- Aišku, kad „Lambordžini".

214 ) (215

Baltijos kelio klausimu
Su profesore Vanda Zaborskaite
- Ką jūs žinote apie Baltijos kelio nuotraukų albumą?
- Nežinau nieko. Ar jis išėjęs iš spaudos?
- Ne. Kaip jums atrodo, kodėl jis neišleistas?
- Nežinau. Gal niekas nesiėmė iniciatyvos. Turbūt gerų
nuotraukų, tos medžiagos yra. Tikriausiai žmonės įklimpę į
dabartį ir nenori atsigręžti atgal.
-Ar nemanot, kad tai aktualiausia mūsų dabartis?
- Kaip siekiamybė. Praturtinusi tuo, kas išgyventa. Atmin-
tis yra, bet to per maža. Štai sakoma, kaip tada buvo nuosta-
bu ir kaip dabar blogai. Man toks galvojimas neatrodo pras-
mingas. Prasminga perspektyva į ateitį. Reikia pagalvoti, ko
dabar mūsų gyvenimui trūksta. Norėčiau pasakyti Meilės Luk-
šienės mintis iš paskutinės jos knygos. Demokratija, kaip ju-
ridinių normų sistema, pati savaime nedaug tereiškia. Hitle-
ris į valdžią atėjo taip pat demokratinių rinkimų būdu. De-
mokratijai labai svarbu, kokia yra visuomenė. Be dorovės ji
216 )
nefunkcionuoja. Tuo požiūriu turėti tokią knygą mums būtų
ypač aktualu.
Pagaliau yra komisija Lietuvos įvaizdžiui kurti. Juk tai šių
žmonių uždavinys. Tai puikiausias propagandinis leidinys, ku-
rį turėtų turėti visos atstovybės.
Su poetu Algimantu Baltakiu
- Kaip manot, ar vertėtų išleisti Baltijos kelio nuotraukų
albumą?
- Manau, būtina. Aš atvirai tau pasakysiu, kad į tokius
renginius nevaikštau, bet mano visa šeima ten buvo, ir aš su
jais ten mintimis buvau. Bet aš nevažiavau, sakydamas, kad
aš negaliu važiuoti apsikabint, nes aš neturiu rankų, mano
tarybinės rankos nukapotos. Na, iš viso aš ne mitingų žmo-
gus, visuose, būdavo, iš krašto atsistoju. Taigi ne tik A. Bra-
zauskas ten nebuvo, bet ir aš.
-Ar iš tiesų manot, kad toks leidinys reikalingas?
- Būtinas, nes Baltijos kelias buvo stebuklas. Mano vaikai,
anūkai atrodė tokie asocialūs, ir staiga šitokia akcija! Jie ma-
ne gėdino, kad nevažiavau. Tai vienintelis dalykas, kuris mums
tikrai pavyko. Ir čia ne mūsų vienų, čia ir latvių, ir estų ste-
buklas, trijų skirtingų temperamentų ir tradicijų tautų.
- Kaip jūs manot, kodėl tas albumas neišeina?
- Kaip tas kelias buvo stebuklas, lygiai toks pat stebuklas,
kad tas albumas neišeina. Įžangą jam yra parašęs Just. Mar-
cinkevičius. Stebuklas, tik su minuso ženklu.
(217
Su dailininke Ieva Labutyte
-Ar dažnai prisimeni Baltijos kelią f
- Dažnai. Širdis savaime suvirpa kiekvieną kartą bet ką
pamačius ir išgirdus. Neįsivaizduoji, kaip suspurda, kartais
net iki ašarų. Tai buvo pats gražiausias dalykas pasauly. Lie-
tuvoj. Širdy.
Kaip mes važiavom ir tas grįžimas, tas susiėmimas rankom
buvo taip tikra. Tikra, tikra. Nebuvo nė vienos avarijos, nė
vieno nesusipratimo, o kiek žmonių.
- Kaip manai, ar būtų reikalingas Baltijos kelio nuotraukų
albumas f
- Ar nėra?
- Ne. Nėra.
- Negali būti. Tikrai nėra?
- Tikrai nėra.
- Bet nuotraukų išmėtytų po leidinius teko matyti. Reikė-
tų jas pamėgint surinkt į vieną vietą.
- Tas albumas yra parengtas. Įžangą jam yra parašęs just.
Marcinkevičius. Kaip tu manai, kodėl jis neišeina?
- Nedrįstu pasakyti, kad nenori išleisti. Juk tai toks gražus
dalykas.
- Čia ir pinigų klausimas.
- Visam kitam užtenka, o tokiam leidiniui nelieka? Tik
manau, kad jis turėtų būti kitoks nei kiti albumai.
-Koks?
- Kaip brangiausių žmonių nuotraukos, kurias pasidedi.
Reikia, kad jis būtų šalia, sušildytų ir suteiktų vilties.
218 )
Su filosofu Arvydu Juozaičiu
- Jūs buvote vienas iš Baltijos kelio akcijos organizatorių.
Kas Jums žinoma apie Baltijos kelio nuotraukų albumą?
- Aš nežinau. Buvo daug iniciatyvų. Linas Kazėnas, Sąjū-
džio fotografas, buvo parengęs savo nuotraukų albumą, bet
visa baigėsi tuo, kad negalėjo gauti pinigų. Jis turėjo paren-
gęs kelias parodas. Rodė jas ir užsienyje.
Kai rinkomės dešimtmečio proga, buvo Žurnalistų sąjun-
gos ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sumanymas išleisti albu-
mą. Artūras Skučas buvo įpareigotas, R. Eilunavičius prašė
siųsti nuotraukas, bet vėl nieko neišėjo.
-Ar toks leidinys būtų reikalingas visuomenei?
- Kaip daug kas būtų reikalinga. Manau, kad visuomenė
jo nepastebėtų. Jis būtų neįperkamas. Baigtųsi tuo, kad jį val-
džia dalytų švenčių progomis.
- Gal žinote, ar turi tokį leidinį Latvija ir Estija?
- Dėl Baltijos kelio, nežinau. Žinau, kad latviai turi knygą
apie Tautos frontą. Tai kolektyvinė monografija. Labai svar-
bus dokumentas.
Su inžinieriumi Gediminu Vanagu
-Ar būtų reikalingas Baltijos kelio nuotraukų albumas?
- Istorijai viskas reikalinga. Filmuota medžiaga padaryta,
bet nuotraukos yra nuotraukos. Žmonės atpažintų save, vai-
kams būtų įdomu save pamatyti. Mūsų Kęstučiui tada buvo
12 metų. Įdomus buvo laikas, svetimi žmonės, nei giminės,
nei pažįstami, visi buvo vieningi, draugiški ir artimi.
(219
 -Jei šiandien mums nesiseka taip gyventi, taigai būtų pras-
minga bent prisiminti?
- Šiandien daug ką kiti dalykai užgožia. Svarbu ir šiandien
prisiminti, bet kuo daugiau laiko praeis, tuo bus svarbiau.
-Ir jei nebus jokių dokumentų?
- Viskas dingsta po truputį. Žmonės privačiuose archy-
vuose turėtų turėti daug nuotraukų.
- Toks albumas seniai yra parengtas ir įteiktas spaudai, bet
jis neišeina.
- Su knygom sudėtinga. Jis būtų brangus, o masinio varto-
tojo nėra.
- Tai gal reikėtų išleisti bent reprezentacijai?
- Šitas albumas reikalingas žmonėms, kurie dalyvavo.
- Tai ką siūlot?
- Dabar gražiai leidžia knygas, bet labiau prabangiai. Ge-
riau būtų paprasčiau ir didesnį tiražą. Gal galima leist taip
kaip prieš karą, dalį reprezentacijai, o dalį masiniam varto-
tojui.
Su istoriku Arūnu Vyšniausku
-Ar buvai Baltijos kely?
- Buvau. Su Regina buvom. Žinau, kad yra paminklas Bal-
tijos keliui. Jis įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip il-
giausia pasaulyje rankomis susikabinusių žmonių grandinė.
Internete yra estų padarytas tinklapis, bet apie Lietuvą ten
informacijos mažai. Dabar labai vertinamos Baltijos kelio
nuotraukos. Turiu vieną konkretų pavyzdį. Kai užsienyje lei-
džiama knyga apie Baltijos šalis, manoma, kad jai iliustruoti
220 )
labai tinka vaizdas iš Baltijos kelio. Toks vaizdas laikomas
unikaliu.
-Ar mums būtų reikalingas Baltijos kelio nuotraukų albumas?
- Aišku, reikalingas. Čia ir klausti nereikia.
- Kam?
- Istorijai. Mokslui. Švietimui. Vaikams. Tai yra svarbus
dokumentas, pirminis šaltinis. Prisimenat, istorijos vadovė-
liuose buvo 1940-ųjų nuotraukos. Tie įvykiai buvo aiškina-
mi vienaip, o nuotraukose nė vieno besišypsančio veido. Jau
tais laikais drąsesni dėstytojai sakydavo, žiūrėkite nuotrau-
kas, žiūrėkite į žmonių veidus.
Taigi Baltijos kelio nuotraukose pamatytume įvairaus am-
žiaus žmonių, kaip jie atrodo, kaip apsirengę, bendrą nusi-
teikimą. Tai neginkluoto pasipriešinimo forma. Mažos tau-
tos ypatingai supranta tokio pasipriešinimo prasmę.
Su poete, vertėja Alicija Rybalko
-ArJūs buvot Baltijos kely?
- Buvau. Ir tai buvo nepaprastas įspūdis. Nepaprastai įdo-
mu. Buvau visiškai viena, be draugų, be giminių.
- Sąmoningai buvote viena?
- Turbūt taip norėjau. Man taip atrodo. Turbūt norėjau
būti viena tarp svetimų žmonių ir visa patirti viena pati. Šian-
dien galvoju, kad gerai padariau.
- Ir ką patyrėt?
- Buvo nepaprastai daug saulės. Svarbiausia, kad visi žmo-
nės buvo vienas kitam labai draugiški ir atviri, ko nebebūna
paprastai.
(221
 - Kaip Jūs manot, ar būtų visuomenei reikalingas Baltijos
kelio nuotraukų albumas?
- Ar jo nėra? Manau, kad yra. Nuotraukų publikuotų yra.
- Bet albumo nėra. Ar jis būtų reikalingas?
- Toks nelabai didelis, 50 puslapių, bet ne - 200. Kad bū-
tų įperkamas. Leisti ne tam, kad stovėtų kur nors padėtas
kaip brangus daiktas, tik bibliotekose. Kad jį būtų galima
įpirkti ir padovanoti draugams. Aš gyvenu Vokietijoj, ten žmo-
nės Lietuvą prisimena iš tų metų. Visi prisimena Baltijos ke-
lią ir Sausio 13-ąją. Tai nepaprasčiausi dalykai, kuriuos gali-
ma parodyti iš Nepriklausomybės metų. Du nepaprasčiausi.
- Albumas yra parengtas, kaip Jūs manote, kodėl jis neiš-
leidžiamas?
- Jis per brangus. Reikalinga dotacija. Taip pat tikslinga
įsivaizduoti, kam jis leidžiamas, kas jį pirks. Manau, kad jį
pirktų neturtingi žmonės.
- Kažkodėl ir aš taip manau.
Su kunigu Juliumi Sasnausku
- Sakei, kad buvai Baltijos kely?
- Buvom su draugais, nuėjom.
- Ką matei?
- Mes nevažiavom kažkur už miesto. Nuėjom prie Žaliojo
tilto už Rapolo bažnyčios, ten jau buvo labai daug žmonių,
stovėjo keliom eilėm. Keli draugai buvo iš Mikalojaus baž-
nyčios, mūsų draugė Zita Vanagaitė, kurios jau nėra. Mes
šiaip taip įsigrumdėm į minią, padavėm rankas ir pastovėjom
valandėlę.
222)
-Ar būtų reikalinga išleisti nuotraukų albumą?
- Man labai didelį įspūdį padarė ir tebedaro, kas nufil-
muota keliuose, mes čia to nepajutom. Aš nežinau, kiek rei-
kalingas tas albumas, vieną nuotrauką savo kambary turėti
f norėčiau.
- Bet ar Baltijos kelias nėra ta istorija, kurios mes iš tikrų-
jų, be jokių dvejonių galėtume laikytis? Neseniai „Baltų lan-
kų" išleistoj knygelėj radau R. Granausko 1992 m. pasakytą
mintį: „Žmogus, nerasdamas į ką atsiremti, pasidarė tarsi pie-
nės pūkas, kurio jausmais galima manipuliuoti kaip tik no-
ri". Šiandien ši mintis keliariopai aktualesnė.
- Galime jos laikytis, taip pat ir Sausio 13-osios. Prisimin-
ti, kad mes galim būti kitoniški. Ne tik galim, bet ir esam
kitoniški, tik šiandien patenkame į įvairias situacijas.
-Mes neįpratę sąmoningai remtis į save, į savo stipriąją pusę.
- Taip. Esam linkę daug ką užmiršt, neįsisąmonint, ir tremtį,
ir partizanus. Reikėtų mokytis iš žydų, jie tokius dalykus pir-
miausiai parodo vaikams. Man yra įstrigusi viena nuotrauka
iš „bananų baliaus" su mergaite ant pečių ir vėliavėle rankoj.
Žinoma, nuotraukos galėtų turėti poveikį, jei bus kas norėtų
jas perskaityt.
Su publicistu Pranu Morkumi
- Ar prisimenate Baltijos kelią?
- Taip. Labai gerai.
-Kodėl?
- Pirmiausia dėl to, kad aš ten buvau su labai artimu bičiuliu
Kęstučiu Janulaičiu. Jam tada buvo likę gyventi du mėnesiai.
( 223
Kadangi visą gyvenimą buvom greta, ši diena visų pirma man ~ Ar būtų reikalingas Baltijos kelio nuotraukų albumas?
asocijuojasi su juo: ir prisiminimai, ir žvakutės. Antra, įstrigo - Ko gero, būtų. Būtų lengva jį padaryti. Labai daug žmo-
linksma sumaištis. Ana visuomenė buvo labai atomizuota. Tai nių fotografavo. Jis būtų svarbus atminimas kartoms, kurios
buvo baimės, teroro dvasios visuomenė, ji pradėjo irti, staiga to nematė. Tai istorinis įvykis! Žmonės turi žinoti apie savo
viskas pabiro, ir tuo metu, per Baltijos kelią, vėl visa ėmė rinktis praeitį ir šaknis, kad galėtų mokytis.
į vieną krūvą. Labai svarbus buvimas kartu. Tada pasijutai mo-
- Nuotraukų albumas galėtų mokyti istorijos?
lekule didelėj masėj, bet buvai jos dalis, nemeluojant.
- Man iš karto - kvailas atsakymas - vaizdinį įspūdį žmo-
-Ar būtų reikalingas Baltijos kelio nuotraukų albumas?
gus įsidėmi lengviau negu žodžiais persakytą.
- Atsakysiu klausimu, ar yra pakankamai nuotraukų?
- Parengtas albumas jau beveik dešimt metų guli leidykloje.
- Taip. Šita valdžia niekada neturėjo ir neturi saviraiškos
Su VPU studente Vaida Akelaityte
instinkto, propagandos instinkto. Dėl to ji ir pralaimi visus
mūšius, kurie iš esmės yra tik propagandiniai. Juk šiandien
- Ar buvai Baltijos kely?
žaidžiama į vienus vartus. Pernai buvo laužomos galvos, ką
- Mūsų šeima važiavo. Man atrodo, kad sesės neėmėm, ji
padaryti kelio dešimtmečiui. Tiesiog stebina, kad nebuvo skir-
buvo maža.
ta pinigų.
- O tau kiek buvo metų?
- Tai ar reikėtų jį išleisti?
- Gal 10. Atsimenu, kai tik išvažiavom iš Marijampolės,
- Žinoma. Būtina. Tai yra unikalus istorinis dokumentas.
mašinų grūstis, ir labai gera nuotaika. Visi labai lėtai juda,
Nė kiek ne mažesnis nei dingęs Vasario 16-osios manifestas,
niekas nesipyksta, nerėkia vieni ant kitų, ne taip, kaip pa-
kurio dabar visi užsimušdami ieško.
prastai per kamščius.
- Ar tau būtų reikalingas Baltijos kelio nuotraukų albumas?
- Aha.
Su VPU studente Neringa Balčiūnaite
- Kodėl?
- Gal dėl to, kad tada buvo tokia nuotaika, žmonės buvo
- Kiek tau metų buvo per Baltijos kelią?
tiesiog apsvaigę nuo džiaugsmo. Prisimenant mane visada ima
- Jei tai 1989-aisiais, tai 14. virpuliukas.
- Ką prisimeni?
- Kaip tu manai, kodėl jis neišleistas?
- Važiavom labai iš lėto. Buvo labai daug žmonių. Ryš-
- Gal dabar rūpi kitos problemos. Gal mano, kad jo ne-
kiausią įspūdį paliko, kai susikabinom rankomis. Virš galvų
pirktų.
skrido lėktuvas ir barstė gėles.
- O tau atrodo, kad pirktų?

224)
(225
 - Man atrodo, kad pirktų. tūros fondas. Ten jis prabuvo porą metų ir vėl sugrįžo į „Va-
-Kodėl? gą". Čia gal 6 metus medžiaga gulėjo nejudinama.
- Jj galima palyginti su kitais albumais, apie Neringą, apie - Bet Just. Marcinkevičius sakė, jog jau prieš trejetą metų
Lietuvą. Tokius dalykus, kurie ten vaizduojami, šiandien pat buvo žadama, kad jis išeis.
gali nuvažiuoti ir pamatyti. O Baltijos kelio jau niekada ne- - Kaip gali išeiti, jei nėra pinigų.
bepamatysi. Tie žmonės, kurie nematė, neįsivaizduos, kas - Kokia situacija dabarf
tai yra. - Pernai mes kreipėmės į V Landsbergį. Su Kultūros ir
sporto rėmimo fondu buvo pasirašyta sutartis. Šįmet ji pra-
dėjo veikti. Jau pervesta 8000 litų. Iki Valstybės dienos gal
Su Lietuvos leidėjų asociacijos pirmininku, „Min- nespėsim, bet rugpjūčio mėnesį albumą turėtume turėti. Jis
ties" leidyklos direktoriumi Aleksandru Krasnovu parengtas, sumaketuotas, nemaža tekstų išversta į anglų kal-
bą. Ten yra Latvijos prezidentės kalba ir prezidento Valdo
-Ar buvote Baltijos kely? Adamkaus kalba.
- Taip. -Ar Jums neatrodo, jog visais priedais Jūs sutraiškėte pačią
- Daugiau nieko f Baltijos kelio idėją?
- Trumpai klausiat, trumpai atsakau. - Kaip pažiūrėsi. Galima sakyt, kad sutraiškėm, galima sa-
- Ar Jums, kaip žmogui, ne kaip leidėjui, būtų reikalingas kyti, kad parodėm kontekste.
Baltijos kelio nuotraukų albumasį - Lauksime tos knygos.
- Esmė ta, kad ten ne tik nuotraukos, bet ir tekstai. Me-
džiaga pateikiama dviem pjūviais. Vienas - nuotraukos, do-
kumentai, faksimilės, pradedant Ribbentropo-Molotovo Post scriptum
paktu, Lietuva laisvėjimo kely, dvasinė rezistencija, kuri ir
atvedė j Baltijos kelią. O antras pjūvis - jo ištakos, idėja, or- Mes nebuvom Baltijos kely. Sunkiai sirgo vyresnysis mūsų
ganizatorių mintys. sūnus. Buvo planuojama, kad žmonių grandinė turėtų išsiri-
- Kiek ten iš Baltijos kelio nuotraukų? kiuoti nuo Vilniaus iki Talino. Tuo metu gyvenome Vievyje.
- Apie 150. Jau vidudienį autostrada buvo pilna mašinų, o po pietų pra-
- Leidinys, kurį padarėte, yra svarbus istorinis dokumen- sidėjo nepravažiuojami kamščiai. Diena buvo labai šilta, tvan-
tas. Sunku patikėti, kad 10 metų jo neįmanoma išleisti. ki. Skalbiau virtuvėje drabužius ir klausiausi radijo, kuris trans-
- J į pradėjo rengti dar C. Kudaba. Jis prašė siųsti nuotrau- liavo Baltijos kelią. Staiga pamačiau per kiemą bėgant abu
kas ir tekstus. Bet „Vaga" negavo pinigų, tada jį perėmė Kul- vaikus ir šaukiant:

216 ) (227
 - Mamyte, bėgam apsikabinti
Autostradoje, prieš mūsų namus, iš viena po kitos išsirikia-
vusių mašinų lipo žmonės ir stojosi į eilę. Skubiai perrengiau
vaikus švariais drabužiais ir ėmėme bėgti į kelią. Bėgome į Kau-
no pusę, nes prieš mūsų namus atsistoti į eilę nebuvo vietos.
Kelio pakraščiu jau degė žvakės. Vienoj vietoj kažkas iš stovin-
čių paleido rankas ir ištiesė jas mums. Žmonės žiūrėjo mums į
akis. Susispaudę į mažą kupstelį visi trys atsistojom į liniją,
kurios galo nebuvo matyti. Ašaros pasipylė iš akių.
Identifikacijos klausimu

Su Sigitu Parulskiu

- Nedaug kas žino, kad mes esam iš vieno miestelio. Iš kur

pažįsti Raubiškienę?
- Nežinau, ar mes apie tą pačią šnekam. Aš tai vienintelę
tokią pažįstu. Gal jau jos gyvos nebėra. Ji buvo vaikystėj mū-
sų kaimynė. Gyvenom tam pačiam kumetyne.
- Tu vis ją mini. Kuo ji tau įstrigo ?
- Keistas žmogus buvo. Sena ragana.
-Ar tik?
- Susidurdavom visokiais gyvenimo atvejais. Vaikystėje ją
erzindavom. Pakabini bulvę prie lango rėmo ir tampai. Bul-
vė beldžiasi į langą, o ji pažiūri - nieko nėra. Kažkodėl būda-
vo juokinga, kai ji išbėga į lauką, grasindama pragaru. Ji bu-
vo sutikusi kalbantį veidrodį. Taip, buvo kvankštelėjusi. Ir
daržas pilnas durnaropių.
- Ji buvo iš Baršėną. Prieš susirgdama buvo mokytoja. Ma-
ma pasakojo, numirė jos vyras, reikia velionį prausti, Raubiš-

216 ) (228
kienė sėdi ir skaito knygą. Moterys ragina, taigi tvarkykim, o
Raubiškienė sako, palaukit, kol pabaigsiu skaityti, labai įdo-
mu. Kai užsisėdėdavau su knyga, mama mane Raubiškiene
vadindavo.
- Man mama tokiais atvejais sakydavo, Narbutai, baik.
Buvo kažkoks diedukas Narbutas, knygomis užsiėmęs.
- ldentifikavom mūsų šaknų kultūrinę situaciją. Ar gali
tapatinti save su kultūra, minčių, kūrybos pasauliu ?
- Taip. Mes ateinam šiek tiek iš kitur. Iš balanos gadynės j
tokį nusmuktakelnių rašytojų panteoną. Kiek čia tokių tradi-
ciškai kultūros žmonių Lietuvoje tėra? Šiaip esu tipiškas vals-
tiečio ir darbininkės sūnus, labai gera kilmė tam tikriems lai-
kams. Iš tėvo pusės prosenelis buvo litvinas, lenkas, gyve-
nantis Lietuvoje. Viena mano šaka yra lenkiška. Mano
prosenelis gyveno Žemaitijoj, Kerbedžių kaime, mokėjo groti
violončele. Jis ir vedęs buvo Selickają iš plikbajorių. Tėvas
anksčiau, padaręs gramą, mėgdavo prisiminti bajorišką mū-
sų kilmę. Bet iš visos bajorystės dabar mums liko tik didelės
nosys. Ir taip jau keturios kartos - prosenelis buvo nosingas,
senelis, tėvas, iki pat manęs. Pagal šį požymį galėčiau gretin-
tis prie Publijaus Ovidijaus Nazono-Nosiečio. Jei prie kultū-
ros ir minčių pasaulio, tai mano prosenelis statė Žemaitijoj
bažnyčią. Dabartiniais žodžiais, lyg darbų vykdytojas buvo.
Sunku įsivaizduoti labiau su kultūra susijusį žmogų.
- Kada apie tai sužinojai?
- Tėvas pasakodavo. O motinos pusė - iš Rokiškio rajo-
no, kaip sakoma.
- Mano proprosenelio kapas - vienas seniausių kapų Obe-
lių kapinėse, panašiai ir Kriaunose. Mano seneliai, prosene-
liai ir proproseneliai labai vietiniai, labai įsikirtę į tą žemę.
216 )
- Aš, matyt, nelabai įsikirtęs.
- Kas tu esi pats sau?
- Neaišku, kokia prasme. Jei apskritai, egzistenciškai, tai
mirštančiųjų draugijos narys.
(Kvatojasi.)
- Nieko, čia taip šneku. O pagal pasą lietuvis. Galėčiau
dar Gedą primint - žmogus šėtono ir dievo grumtynių poli-
gonas.
- Vis mini, kad esi krikščionis. Kokiu būdu esi?
- Visą vaikystę pro langą mačiau kryžių. Medinį, didelį,
alyvų krūmuose.
- Paskui jis supuvo, drevė išpuvo prie sukryžiavimo.
- Bet vis tiek toj vietoj jis liko atminties erdvėj. Topografi-
nėj vaikystės erdvėj kryžius tebestovi, kad ir jo nebėr. Kaip ir
medžiai. Nupjauti tebestovi.
Tėvas buvo visą laiką ateistas, skeptikas, o mama tikinti.
Aš pagal bažnytines knygas esu katalikas. Tai nereiškia, kad
kažką noriu pabrėžti. Man kvailai atrodo žmonės, kurie tuo
didžiuojasi. Kodėl tai kartais pasakau? Šioj tradicijoj, krikš-
čioniškoj erdvėj, geriausiai jaučiuosi, naudojuosi jos simboli-
ka, papročiais. Kai sako, aš rytietis, man labiau patinka Va-
karų, t. y. krikščioniškoji, kultūros tradicija.
- O kaip tik norėjau klausti, ar šieji save su kokia nors
tradicija?
- Televizija neseniai vis klausinėjo apie tai. Manau, kad
kultūros ir literatūros tradicija yra didelė ir negriūvanti. Ne-
manau, kad griūva Homeras, Donelaitis, niekas negriūva
visiškai.
- Esi tikras?
- Kitas klausimas, ar galiu surasti tokių kūrybingų formų,
(230
kad vyktų tęstinumas. Be tradicijos išmanymo, be jos supra-
timo iš viso neįmanoma jokia kūryba. Yra daug stereotipų
aplipę literatūrą, ir kartais juos painioja su tradicija. Taip vi-
sose gyvenimo srityse. Religija turi davatkas, kurios suprimi-
tyvina tikėjimo ir sakralumo tradiciją, kuri absoliučiai ne-
sugriaunama. Joks Nietzsche ar Camus negali jos sugriaut.
Taip pat ir literatūroj. Kad ir Beckettas, nesu didelis jo fanas,
bet jis man patinka, kai sako: mano kūrinių pabaigoj nelieka
nieko, tiktai pelenai. Ir dar jis sako - man nieko nėra sveti-
miau kaip apoloniškas meno supratimas. Ir man tai labai ar-
tima. Jo nihilizmas nėra ciniškas ar nehumaniškas. Pažiūri
Jobo knygą, ten tas pats Beckettas. Sėdi senis, raunasi plau-
kus ir barsto pelenus sau ant galvos. Beckettas yra žmogaus
vienatvės ir stovėjimo prieš absurdą tradicijos tęsėjas.
-Ar jautiesi kaip nors susijęs su Antanu Strazdu? Man apie
jį senelis vaikystėje pasakojo, po 200 metų nuo A. Strazdo
gimimo, pasakojo taip, tarytum jis būtų buvęs jo kaimynas.
- Istoriškai, žodinės kūrybos forma nežinojau. Jis atėjo per
mokyklą ir per S. Gedą. Man labai patiko ta tema, A. Strazdas
važiavo į Vilnių, kad išleistų knygelę. Tai ir aš toks Strazdas
jaučiausi, važiuodamas į Vilnių - žmogus be jokios kultūros.
Kai įstojau į universitetą, reikėjo nusipirkt alaus ir atšvęst.
Buvom dviese, aš ir Albinas Rekašius iš Varnių. Jis buvo pa-
mišęs dėl tautosakos, o aš prisipažinau, kad turiu slaptą sva-
jonę išleisti knygą. Du žemaičių ir kalnėnų mužikai.
Strazdas kaip asmenybė arba gal labiau kaip mitinė figūra
artimas savo dideliu poliariškumu: ganytojas ir nusidėjėlis
viename asmenyje, dvi sielos vienoje krūtinėje, anot Goet-
he'ės. Jis kaip įrodymas, kad net teologiniai rėmai, forma
negali užrakinti instinktyviosios žmogaus prigimties, ji kaip
232)
turinys vis veržiasi iš gniaužtų. Gal tai ir yra žmoguje gražiau-
sia. Ir jeigu dabar, pagal prisidirbusiųjų sąrašus, Strazdas tupi
pragare, tai man taip pat vieta ten, norėčiau būti arčiau jo.
-Mužikai, valstiečiai, darbininkai - aš irgi esu iš tos pačios
operos. Regis, dar turėtume pasakyti, jos esame trečiojo pa-
saulio šalis.
- Tik neaišku, kas tas antrasis pasaulis. Pirmasis - Senoji
Europa. Pabandyk amerikonui pasakyti, kad jis antrasis, tai
ims bombas mėtyti. Įsiminiau A. J. Greimo mintį apie tau-
tą: tauta - tai ne tik jos praeitis su kunigaikščiais ir kara-
liais, pergalėmis ir pralaimėjimais, pirmiausia tai - sukaup-
ta energija, priešinimasis kolektyvinei mirčiai, noras gyventi.
Pasaulis, kurio rankose galia ir pinigai, jau seniai nusispjo-
vė į autentiškumo ir nacionalumo mitus, dabar kertinės są-
vokos - integracija ar net unifikacija. Ir nieko čia nepadary-
si. Galime paversti savo „šventą" žemę rezervatu, bet visų
rezervacijų likimas vienodas - visiškas išnykimas. Tai jau
nebesusiję su noru gyventi, su gyvybine energija. O gal lie-
tuviai jos nebeturi?
- Tomas Veclova sako, kad jam absoliučiai būtina lietuvių
kalba.
- Tai visai kas kita. Lietuvių kalba yra pagrindinė ir galbūt
paskutinė mūsų teritorija, kurioj esam. Tauta, valstybė atsi-
rado iš kalbos, ne iš kur kitur. Kad ir „Aušros" pavyzdys.
Tiesa, aš nesu toks teigiamas ar pavyzdingas.
- Visi tą žino. Dėl ko tau pasirodė nuobodus Radzevičius?
- Sunku keliais žodžiais pasakyti. Reikėtų analizuoti. Bet
aš jau rašiau, kad tingiu skaityti antrą sykį, ir vargu ar skaity-
siu - nuobodu man, neįtraukia. Problematika man svetima iš
principo. Kaimiečio karjeristo dvasinė ataskaita, ėjimas iš kai-
(233
mo j miestą ir negalėjimas išeiti j europietiškesnę erdvę, ką didelės sumos, kad būtų galima leisti patį laikraštį. Kita ver-
jau seniai yra padarę mūsų kaimynai - lenkai ar estai. Baisus tus, jeigu jau valstybė nebegali išlaikyti keleto kultūrinių sa-
noras kuo nors tapti ir pasijusti labai reikšmingam - tai gal vaitraščių - gal atėjo laikas jiems išnykti? Teko apie tai kalbė-
mažos tautos kompleksas. Noras kalbėti didelėm abstrakci- tis su Nyka-Niliūnu, jo galva, reikia visus šiuos merdėjančius
jom, pseudofilosofavimas. Yra gerų gabalų, bet dabar žmo- leidinius uždaryti ir pradėt leisti kažką nauja. Taip žeminin-
nės laikraščiuose geriau parašo negu romane, tai yra blogai. kai Amerikoj uždarė „Literatūros lankus" - pajuto, kad pa-
- Tu drąsiai kvestinuoji daugelį dalykų. Kodėl nebijai, kad sakė, kiek norėjo pasakyt. Nors lyginti emigrantų ir Lietuvos
liksim be nieko? kultūrinius gyvenimus būtų netikslu, kuo toliau, tuo labiau
- Man patiko W Gombrowicziaus skeptiška pozicija - ra- šiandieninėje Lietuvoje jaučiuosi esąs emigrantas, pabėgėlis
šytojas turi balansuoti ties gėdos ir juokingumo riba. Nebijo- ir atsiranda keistų nuojautų, kad greitai galėsiu rašyti tik sa-
kim būti Adomais. Ar tų stereotipų drapanos geriau? Ir jei vo malonumui, nieko už tai negaudamas. Todėl ir verkšlenti
nieko neliks, skaitysim Kalevalą. tarsi nėra rimtos priežasties.
- Kvestionuojant sukuriamos naujos prasmės. Net jei mes - Žinai, kas man padarė tavyje didžiausią įspūdį? Kai du
turim labai mažai, tokiu būdu paliekame sau šansą. kartus bjauriai pasielgęs atsiprašei. Atsakyti nereikia.
- A š jo neatmetu, bet turime save priimti su ydom, o stab-
meldystė yra literatūros mirtis. Ir jei tai tikra kūryba, mano
žodžiai atsitrenks kaip žirniai į sieną. O jei ji subyrės kaip
kortų namelis, tai kas kaltas?
- Dabar turim prisiliesti prie svarbiausios problemos. Anks-
čiau ar vėliau, daugiau ar mažiau Lietuvos turto bus parduo-
ta. Tokia visame pasaulyje yra šiuolaikinė ekonomika. Net
Potsdamo aikštę Berlyne, naujos Vokietijos simbolį, projekta-
vo amerikiečių, anglų, japonų architektai. Tokiomis aplinky-
bėmis, jei norėsime išlikti, kultūra ir mokslas taps strategine
valstybės sritimi. Po metų ar poros tą supras visi. Kaip iki to
laiko išgyventi „Siaurės Atėnams"?
- Aš neįsivaizduoju. Mes dabar dirbame, tiksliau, bendra-
darbiaujame su „Siaurės Atėnais" už juokingas sumas, pra-
ėjusį mėnesį gavau 200 litų. Galima būtų rašyti vien tik už
honorarą, čia kiekvieno asmeninis reikalas, bet reikalingos

234 ) (235
 broliu gyvenom minčių ir knygų pasaulyje. Amerikoje jautė-
mės visai gerai.
- Kada išmokot angliškai?
- Išmokom, kai nuplaukėm j Ameriką ir tuoj pat turėjom
eiti į mokyklą. Kaip tik dabar 50 metų, kai mes atsiradom
Amerikoje. Gegužės 18 dieną. Buvo daug vaikų. Mus visus
surinko j vieną klasę.
- Lietuviukus?
- Dipukus. Taip mus vadino. Mes nemokėjome angliškai,
Mes švenčiame gyvenimą bet kitais metais jau buvome pirmi mokiniai amerikiečių mo-
kykloje. Beveik visi gerai mokėsi.
- Iš kur kilo jausmai Lietuvai?
Su dr. Marija Stankus-Saulaite - Iš tėvų išmokom meilės, paskui mokėmės istorijos, geog-
rafijos. Man buvo labai svarbu poezija ir dainos. Bet didžiau-
-Jūs gimėte kelyje, tėvams traukiantis iš Lietuvos. Kas yra sią įtaką padarė tėvai.
Jūsų tėvynė? - Čia tėvai apie meilę tėvynei vaikams nelabai galėjo kal-
- Aš neturiu tėvynės. Turiu tėviškę. Ten, kur yra mano bėti.
tėvų namai Amerikoje. - Mums ten nebuvo kito kelio. Lietuva mums nebuvo tik
- Kas Jums buvo Lietuva? kraštas. Tai buvo lietuviška bendruomenė, kurioj gyvenom,
- Kada? Kai augau? mes manėm, kad esam Lietuva. Reikėjo atvažiuoti čia, kad
- Vaikystėje. sužinotume, jog nesam lietuviai. Mums buvo pasakyta.
- Buvo mūsų gyvenimo ašis. Centras. Pagrindinis rūpestis. - Kaip čia dabar?
- Kokiu būdu ? - Mums visą laiką tą sako. Tai pakeitė visą mano gyveni-
- Namie kalbėjom lietuviškai, mokėmės istorijos, kalbos. mo eigą. Iki dabar mano darbai buvo tokie, kad liktų dau-
Lankėme šeštadieninę lietuvišką mokyklą. Vasarą važiuoda- giau jėgų ir laiko lietuviškiems reikalams. Nuo pernai metų
vome j lietuviškas stovyklas. Tėvai pasakojo apie Lietuvą, ir dirbu darbą, kur visos jėgos ir laikas eina amerikiečiams.
mes visi meldėme jai laisvės. -Ar tiek reiškia vienas pasakymas?
- Tai viena gyvenimo pusė. Koks gi buvo realusis vaikystės - Lietuva - nesvetingas kraštas. Kai jau galėjome atvažiuo-
pasaulis? ti, prieš mus buvo nusistatoma, kad nemokam kalbos, kad
mums buvo lengvas gyvenimas.
- Buvom labai neturtingi. Bet mums tai nerūpėjo. Mes su
(237
236 )
 - Svetimame krašte įsikurti žmogui yra labai sunku.
- Bet ne tas sunkiausia. Visų pirma buvo karas. Mes giliau-
sia ir tikriausia prasme esam karo vaikai. Iki šios dienos. Kai
nuplaukėme į Ameriką, traukinių stotyje mus pasitiko labda-
ros organizacija. Davė traukiniui bilietą į tą miestą, į kurį turė-
jom keliauti, ir 2 dolerius. Iš to prasidėjo gyvenimas.
Mūsų tėvams svarbiau už viską buvo laisvė. Noras vaikus
laisvėje auginti. Kai buvo laisvė, viskas jau buvo nebesunku.
Visų mūsų tėvai ėjo namų valyti, indų plauti, kad galėtų šiek
tiek užsidirbti ir išlaikyti šeimas. Siek tiek padėjo ankstesnė
emigracija, jau buvo pastatyti pastatai, namai, bažnyčia. Mū-
sų mama pradėjo anglų kalbos kursus suaugusiesiems. Ji bu-
vo anglų kalbos mokytoja.
-Kaip klostėsi tolesnis dipukų vaikų gyvenimas Amerikoje?
- Dauguma baigėme aukštąjį mokslą, turime išsilavinimą,
svarbias specialybes. Bet Lietuvoj mūsų nenori girdėti. Mes
iš Lietuvos gaunam leidinius, kurių dalis anglų kalba. Mes
ten dvikalbiai, bet mūsų neprašo tekstų peržiūrėti, ir išeina
baisūs dalykai. Mes iš tikrųjų esam iš platesnio pasaulio, bet
Lietuvoje viską už mus geriau žino.
-Manau, kad tai kyla iš didelio nepasitikėjimo savimi. Ne-
laisvam žmogui labai sunku pripažinti kitą. Kas Jums sveti-
mame krašte suformavo tokį stiprų savivertės jausmą?
- Amerika mums nebuvo svetimas kraštas. Niekada taip
nekalbėjom, bent šeimoje, kaip apie svetimą kraštą. Sociolo-
ginės studijos parodė, kad šeimos, kuriose abu kraštai verti-
nami ir nė vienas neniekinamas, išugdo vaikus, kurie jaučiasi
savi abiejuose pasauliuose.
Yra pavyzdžių, kad šeimose, kur tėvai buvo labai griežtai
nusistatę prieš gyvenamą kraštą, vaikai nusisuko nuo tėvų
238 )
tautybės. Jie mato, kad tai, ką tėvai sako apie svetimą kraštą
yra netiesa, ir pasirenka tą kitą paveldą.
- Bet grįžkime prie savivertės.
- Mūsų pačių su broliu pasitikėjimas savimi yra pagrįstas
pasitikėjimu Dievu, kitais žmonėmis ir savo pačių sprendi-
mu. Mums tėvai leisdavo laisvai pasirinkti, remdavo mūsų
nuosprendžius. Niekad nepeikdavo, nekritikuodavo, nekal-
tindavo. Jie mumis džiaugėsi.
- Vadinasi, viskas priklauso nuo šeimos?
- Amerikoje vaikai auginami, kad savimi pasitikėtų, būtų
savarankiški, bet taip pat būtų atsakingi už visuomenę.
-Jūs dirbate gimnazijoje?
- Prieš metus dar dirbau universitete. Bet kai su Lietuva
taip susiklostė, tai su vyru pradėjom dirbti amerikiečių kata-
likų pasauliečių gimnazijoje. Ten pagrindinis mokyklos dės-
nis yra pagarba, elgesio padorumas.
- Kokiu būdu to siekiama?
- Drąsinam vaikus. Nebaram, nepeikiam, nekaltinam, ne-
skaitom moralų, o drąsinam. Jei suklysta, paklausiam, gal ne
taip apsisprendei, nerėkiam. Jei vaikas suklysta, aš netampu
jo priešu, o padedu rasti išeitį.
Ten suaugusieji neužkrauna vaikams savo naštų. Mūsų
gyvenimas lieka mūsų, ir net mokyklos kontekste nesaky-
tume - tu mane įžeidei, išdavei, apsunkinai. Jie jauni, jie klys-
ta, ne taip pasirenka. Mes dirbame bendrabutyje. Su berniu-
kais matomės dvidešimt kartų per dieną ir dvidešimt kartų
pasisveikinam, maloniai pasišnekam.
- Mano vaikui viena mokytoja neatsako į pasisveikinimą.
- Tokį mokytoją pas mus atleistų. Vaikui esi pavyzdys ir jei
esi negeras pavyzdys, toj vietoj netinki.
(239
 - Mano karta ir kitos vėlesnės kartos esame išugdytos nei-
gimo dvasia. Mokykloje mums pasakydavo tik ką mes darom
blogai. Mes neigiame vieni kitus, patys save. Kokiu būdu to
atsikratoma?
- Mes nesakom vaikui, kad blogai daro. Yra bendruome-
ninės elgesio taisyklės ir yra padariniai. Ir nepeikti vaikai ži-
no, koks bus to ar kito veiksmo padarinys - be jokio kaltini-
mo. Ir niekad, ypač prie kitų, vaiko nekritikuojam. Ten mo-
kiniai gyvena ramioj, saugioj aplinkoj ir dvasioj, ir gali užaugti.
Amerikoje mokykloje ir universitetuose kreipiamas dėme-
sys ne į silpnybes, o į gabumus, gerus polinkius. Ir visuome-
nė kuriama tuo pagrindu - ne kas yra silpna, o kas yra stipru.
-Matyt, ugdant laisvą visuomenę, nėra kito kelio?
- Gujamas žmogus bus tik geras vergas. Mes nenorime
ugdyti vergų ir pataikūnų. Mums svarbu, kad žmonės būtų
laimingi. Kai mes valgom su mokiniais, aš sėdžiu prie stalo
su 14 metų mergyte. Esu mokslų daktarė - prie stalo mes abi
vienodai viena kitą gerbiam ir turim vienodas teises.
- Siuo požiūriu mūsų visuomenė yra labai pažeista. Iki de-
mokratijos mums dar toloka. Pažiūrėjus vien tik apie ką rašo
spauda.
- Nebūtinai tai demokratija. Yra tik pagarba žmogui - to-
kiam, koks jis yra arba koks gali būti. Kai gyvenom išeivijoj,
mums kiekvienas lietuvis buvo svarbus. Tai yra pagarba, kuri
išsivysto į meilę kitam žmogui.
- Marija, ar dar rašot?
-Ne.
- Kaipgi?
- Aš savo gyvenimą nukreipiau kitur. Nėra reikalo. Jau
sakiau, kad mes pradėjom gyventi kitaip.
241 )
-Ar daug žmonių pasirinko taip, kaip Jūs?
- Nežinau. Dauguma apsivylė. Ne tuo, kas Lietuva yra,
bet kad mūsų nenorima, nes yra daug galimybių pasirinkti.
Brautis nemandagu. Supuvę Vakarai dvasiškai yra pažengę
toliau. Dvasinis gyvenimas ten turėjo sąlygas labiau išsivysty-
ti. Tai galėjo būti viena iš dovanų Lietuvai.
- Gal dar nevėlu?
- Brautis nemandagu. Be to, ir mūsų amžius ne tas. Jauni
galės važiuot, jei norės.
- Mes irgi čia daug kuo nusiviliame, bet vis tiek rūpestis
išlieka.
- Mums irgi.
- Lieka?
- Mes žinome, kokios veiklos sritys įmanomos. Materiali-
nę pagalbą priima, o dvasinę ir intelektualinę - nelabai.
-Mums kartais atrodo, taip jaučiam, kad Amerika - vieni-
šų ir vienas kitam svetimų žmonių šalis.
- Tai yra mandagumo dalykas, kad kitam parodai savo
džiaugsmą, ne skausmą. Skausmas yra privatus.
- Mums atrodo, kad jūsų pasaulyje žmonės nebegali pasi-
dalyti skausmu.
- Ne, taip nėra. Net ir per laidotuves mes švenčiame gy-
venimą. Nors širdis plyšta, bet švenčiame, kad turėjome tą
žmogų. Skaudžių dalykų nereikia dramatizuoti, jie ir taip
labai aštrūs.
- Tomis aplinkybėmis, apie kurias kalbame, Jūsų brolis pa-
sirinko visai priešingai nei Jūs. Jūs esate labai artimi vienas
kitam. Ką Jums reiškia brolio pasirinkimas?
- Angliškai tas žodis yra „devastation". Jėzuitai plačiaja-
me pasaulyje savo tekstų neverčia. Nes kiekvienas supranta
(239
bendresnes kalbas. Nežinau, kaip tiksliai išversti „devasta-
tion" - tai reikštų, kai iš po kojų išslysta žemė. Aš žinau, kad
Jėzaus draugija sprendžia tiksliai ir visų naudai, ir todėl aš
gerbiu jų nuosprendžius, j kuriuos įeina mano brolio gyveni-
mas misijų krašte.
- Noriu Jums pasakyti, kad mes esam didžiai dėkingi žmo-
nėms iš Jūsų pasaulio, kurie yra čia. Gal dažniau ir skaudžiau
juos pamurdom, nes jie kiek kitokie nei mes. Bet jų dėka gy-
venimas čia sparčiau keičiasi.
Ačiū už pokalbį.
Mes paveldėjom lengvą plunksną

Su Igno Šeiniaus sūnumi lrviu Šeiniumi

- Šiandien, atrodo, aiškėja, kad didžiausia I. Šeiniaus kū-

rybinio palikimo dalis yra parašyta švedų kalba.
- Ne, tikriausiai ne didžiausia. Taip nesakyčiau. Manau,
didžiausia dalis yra parašyta lietuviškai. Nebent jei skaičiuo-
tume publicistiką, dienoraščius, rankraščius, tada gal atrody-
tų ir kitaip.
- Vis dėlto I. Šeinius labai anksti pradėjo rašyti švediškai,
arba, kaip dabar sakoma, integravosi į kitą kultūrą.
- Taip. Jo pirmosios knygos švediškai išspausdintos 1917,
1918 metais.
- Kokiu būdu f Kodėl?
- Dėl visko kalta meilė. Mano mama.
- Specialistai sako, kad knygos parašytos labai gera švedų
kalba. Ar motina dalyvavo jas kuriantį
- Taip. Tikrai. Pirmąsias knygas mama iš tikrųjų padėjo
parašyti, kadangi ji taip pat turėjo menininkės plunksną. Ji

242 ) (239
 - Pirmiausia ir didžiausia įtaka, žinoma, yra tėvo. Vėliau
dirbo didžiausioje švedų leidykloje „Nordsted". Mama skai-
labai stiprų įspūdį dešimtmečiam berniukui padarė vasaros,
tydavo korektūrą ir redaguodavo rankraščius. Ji priklausė
kai lankydavausi Lietuvoje. Paauglystės įspūdžiai įsirėžė vi-
pirmosioms švedų moterims, kurios studijavo švedų kalbą ir
sam gyvenimui.
literatūrą. Tuo laiku tai buvo neįprasta. Tačiau tėvui tai buvo
- Kas įsirėžė labiausiai?
labai paranku.
- Visų pirma laukinė natūrali gamta, kuri mane, vaiką,
- Jūs sakėte, kad esate pusiau švedas, pusiau lietuvis. Kas
labai paveikė. Labai įdomų įspūdį man padarė žmonių įvai-
gi būtų lietuviškoji Jūsų dalis? Ar įmanoma ją apibūdinti?
rovė, čia gyveno daug tautinių mažumų, kurios tarpusavy
- Labai sunkus klausimas. Labai platus.
gražiai sugyveno. Žinoma, kaip vaikas, jau galėjau suvokti
- Gal būtų galima suformuluoti bent keletą bruožų?
klasines žmonių skirtybes. Man išliko įspūdis, kad santykiai
- Pats pamatinis dalykas, manau, lietuviškumo stuburas,
tarp ponų ir tarnų buvo žmoniški. Dabar suprantu, kaip tai
būtų meniškoji šerdis.
buvo svarbu ir kad tai formavo mano humanistinę pasaulė-
- Ką turite omeny, sakydamas - meniškoji šerdis?
jautą. Iš tiesų nėra jokio skirtumo tarp prastų, paprastų žmo-
- Tai santykis su pasauliu. Kertinė kategorija būtų gamtos
nių ir aukštesniųjų sluoksnių išrinktųjų. Aš nemokėjau kal-
unikalumas ir jos grožio pajautimas.
bos, bet vaikai visada suranda bendrą kalbą, jie visada suran-
-Ar švedų požiūris į gamtą kitoks?
da išeitį ir bendravimo problemų jiems niekada nekyla.
- Švedų kultūroj gamta užima svarbią vietą, bet tai skirtin-
-Ar žmoniški santykiai taip labai krito į akis, kad jie sky-
gi dalykai. Lietuvių kultūroj menas yra buvimo būdas. Me-
rėsi nuo tų, kurie buvo Švedijoj?
nas - ne kaip atskiri sukurti daiktai, o kaip nuolatinė dvasinė
būsena. Meno ir gamtos susiliejančias formas galime įžvelgti - Ne. Skirtumo didelio nemačiau. Matyt, žmonių atviru-
jau mitologijoje. Aš tai jaučiu kaip lietuviškumo savastį. Tai mas ir nuoširdumas buvo kur kas akivaizdesnis. Švedijoj mes
pasireiškia įvairiomis keistomis nuojautomis, dvasiniais per- taip pat turime labai nuoširdžių žmonių, ir, matyt, mano vai-
spėjimais, tuo, ko negalima paaiškinti, ko švedas neturi. Šve- kystėje buvo šiltas dvasinis klimatas Švedijoj ir dar šiltesnis
dams būdinga interpretacija. Lietuvoje.
- Ką reiškė Ignui Šeiniui, Jūsų tėvui, nebegalėt sugrįžt į
Jei imtume asmenines savybes, tai lietuviškomis laikyčiau
Lietuvą?
atkaklumą, tikslo siekimą, ėjimą iki galo". Švedams būdinges-
- Tai buvo labai daug reiškiantis faktas. Jausminė drama,
nis kompromisas. Gal dėl tos priežasties, kad aš praleidau
labai gilus išgyvenimas ir sutrikimas. Aš taip pat suvokiau,
gyvenimą Švedijoj, ta lietuviškoji mano pusė mane stebina ir
kad durys į Lietuvą mums yra užtrenktos. Tai viena pusė.
nenustoja stebinti. Aš ir esu, ir nuolat stebiu save iš šalies.
Bet tuo pat metu nebuvo nuleista rankų ar verkta. Kilo pa-
- Ar savo lietuviškąją prigimtį perėmėte iš tėvo, ar buvo ir
sipriešinimas, nesusitaikymas su situacija. O tarp šių dviejų
kitokių ryšių su lietuviška kultūra?

244 ) (245
polių buvo kurti tyla iš Lietuvos. Ją galima apibūdinti ne
tik kaip geležinę uždangą. Švedijoj buvo nuleista žiniasklai-
dos uždanga. Tai štai šitoje tuštumoje tėvas labai aktyviai
ėmėsi veiklos.
- A r žiniasklaidos uždangą lėmė tai, kad Švedija bijojo So-
vietų Sąjungosf
- Tai daugialypis reiškinys. Manyčiau, ir baimė. O šitos
baimės akivaizdoje iškyla ir žmogaus silpnumas, kai nebedrįs-
tama pasakyti ar savarankiškai galvoti. Buvo ir kitas dalykas,
dar baisesnis. Tai buvo ideologinis sąmokslas, partiniai rei-
kalai, kurie išlikę iki šiol. Švedų socialdemokratai palankūs
Rusijai, j daug ką nekreipiama dėmesio, žvelgiama tik į atski-
rus faktus, atitinkančius grupinius interesus.
- Kaipgi tokioj visuomenės ir žiniasklaidos situacijoj galė-
jo veikti Ignas Šeinius?
- Tėvas jau turėjo didelę patirtį iš to laiko, kai jis buvo
Lietuvos diplomatas Skandinavijos kraštams. Viena jo darbo
sričių buvo skleisti informaciją apie Lietuvą, ir tai jis atliko
labai uoliai. Jis spausdino daug straipsnių didžiuosiuose dien-
raščiuose. Jis įkūrė švedų ir lietuvių draugiją Stokholme, ku-
ri gyvuoja iki šiol. Jis patraukė daug turtingų verslininkų remti
žiniasklaidą ir kultūrą Lietuvoje.
- Bet situaciją žiniasklaidoje karas pakeitė iš esmės.
- Švedijoj yra daug įvairios spaudos. Ne tik oficiozai. Jis
rašė į kitus leidinius. 1940 m. išėjo jo knyga „Raudonasis
tvanas", 1942 m. „Stebuklo belaukiant" (šįmet šią knygą iš-
leido „Tyto alba"), 1945 m. išleista švediškai 1933-iaisiais
parašyta „Raudonoji kelionė" apie kelionę į Sovietų Sąjun-
gą. Tai daug platesnė knyga, kurioj svarstoma, kas yra komu-
nizmas, kaip jis funkcionuoja. Tėvas daug keliavo po Daniją,
246 )
Suomiją, Švediją ir skaitė paskaitas šiuo klausimu. Jis aiški-
no, kas laukia Suomijos, jei ji pralaimės karą.
- Tokiam darbui reikia nemažos drąsos.
- A š turiu senų pažįstamų, kurie dalyvavo Suomijos ir Ru-
sijos kare. Jie sako, kad Šeiniaus knyga „Raudonasis tvanas"
davė tokį pat efektą, lyg būtų įvesti kariuomenės daliniai. Tai
buvo fronto knyga.
- Ar per šitą dešimtmetį pasikeitė žiniasklaidos nuostata
Lietuvos atžvilgiu?
- Žinoma, kai kas pasikeitė. Žurnalistai sužinojo, kur yra
Lietuva ir kas yra Vilnius. Bet Švedijoj beveik nieko nežino-
ma apie Lietuvos istoriją ir kultūrą. Reikia be galo daug švie-
tėjiškų pastangų, kad Lietuvos vardas ką nors reikštų ži-
niasklaidai. Laikui bėgant, tikriausiai tai bus įveikta. Apie Lat-
viją ir Estiją Švedijoje žinoma daugiau.
- Kodėlf
- Daug priklauso nuo istorinių aplinkybių. Kadangi tose
šalyse ilgą laiką karaliavo Švedija, jas atsimena kaip senas,
geras, šiltas vietas. Tokiu būdu tie kontaktai paprastesni. Be
to, tikybos giminiškumas. { Švediją atvyko apie 3 0 - 4 0 tūks-
tančių estų, jie integravosi į švedų kultūrą. Jie turi aktyvios
veiklos grupes ir yra, ko gero, dar atkaklesni nei lietuviai.
Į Švediją po karo lietuvių atvyko kiek daugiau nei 1000.
Tai lėmė geografinė padėtis. Lietuvos pajūrys buvo griežtai
saugomas, čia buvo dviguba ir rusų, ir vokiečių užkarda. Bet
turbūt reikia pabrėžti religijos dalykus.
- Jūs taip pat protestantas?
- Dokumentuose taip. Bet jeigu mes norėtume tikslinti,
ką man reiškia religija, tai mano santykis su ja būtų toks pat
kaip su rasėmis. Man tinka visos religijos ir visos rasės. Aš ne
(245
ateistas. Jei pusiau juokais, aš tikiu viskuo ir niekuo netikiu.
Jokių skrupulų dėl religinių klausimų nesu turėjęs. Kai aš
sėdžiu Bagaslaviškyje, savo tėvo gimtinėje, mažoje bažnytė-
lėje, tuo metu aš labai gerai jaučiu kažkieno buvimą šalia, ir
man tai labai svarbu. Iki graudulio jaudina, kai ten esi ir girdi
bažnyčios chorą, mergaites giedant.
- Sakėte, Švedijoje yra didelė Igno Šeiniaus šeima, 5 vai-
kai, 13 anūkų, viena proanūkė. Ar esate vienintelis, paveldė-
jęs iš tėvo meilę Lietuvai, ar ją jaučia ir kiti šeimos nariai ?
- Susidomėję visi, be abejonės, žino visi. Mes stengiamės,
kad visi bent kartą būtų apsilankę čia. Visų labiausiai domisi
mano jauniausias sūnus, Ignas Šeinius. Jo sūnus, mano anū-
kas, kurio vardas Tintin, dvylikos metų yra buvęs Klaipėdoj.
Kai sugrįžo, jis man pasakė: seneli, aš myliu Lietuvą. Aš ti-
kiu, kad taip ir yra.
-Ar artumą tėvui ir jo kultūrai lėmė Jūsų polinkis rašyti?
- Taip, manau, kad kūryba suartina žmones. Tie genai jau
perduoti mano vaikams. Jie yra rašantys, visi jie turi, kaip
sakoma, lengvą plunksną.
- Gal keliais sakiniais apibūdintumėte savo knygos „Šiau-
rės Lotynija" esmę?
- Tai nėra kokia grožinės literatūros knyga. Tai iš esmės
mano santykis su žmonėmis, kuriuos sutikau per savo gyveni-
mą. Tokiu būdu knyga be jokios chronologijos pasakoja apie
vaikystę ir pastarąsias dienas. Tai minčių ir svajonių kelionės į
priekį ir atgal. Kalbama apie man brangius žmones, mokyto-
jus, klasės draugus, mamą ir tėtį. Ir apie įvairius laikus. Apie
savo keliones į Lietuvą 1978 ir 1989 m. Ir 1991-aisiais. Pras-
mių spektras labai platus, nuo nacizmo iki Siegfriedo Immer-
selbės ūber alles. Jau tada aiškėjo mano, kaip ir tėvo, besifor-
248 )
muojanti nuostata. Nuo pat jaunų dienų suvokiau, kas yra na-
cizmas ir kas yra Sovietų Sąjunga. Nuo jaunystės man niekada
nepatiko didieji vaikinai, kurie mušasi tarpusavy.
- Kaip keičiasi, Jūsų akimis, Lietuva?
- Palyginti su sovietine Lietuva, pasikeitimų labai daug.
Tačiau aš noriu pabrėžti, kad politikai ir tie, kurie valdžioje,
imtų galvoti apie paprastą žmogų. Reikia pasiekti, kad nie-
kas nekentėtų didelio nepritekliaus ar bado. Valstybės vy-
rams visų svarbiausia suvokti, kad pinigų niekada neužteks ir
reikia atsirinkti prioritetus. Tie prioritetai turi būti žmonių
labui. Žmogus yra svarbiausia vertybė. Kaip teisininkas no-
rėčiau kitokios teisinės situacijos. Reikia veikti kitokiu būdu.
Net ir teisiamieji yra žmonės, svarbu išklausyti ir juos.
- Kokią įsivaizduojate Lietuvos ateitį?
- Lietuva bus viena tikrųjų Europos Sąjungos narių. Be
abejonės. Manau, Europai labai reikia, kad Lietuva būtų kar-
tu. Reikia jos žmonių gyvastingumo, gyvybingumo, natūra-
lumo. Manau, lietuviai išliks savimi, nors dėl to dabar labai
būgštaujama. Tik žmonės turės išmokti bendrauti su kito-
kiais žmonėmis. Viskas taip ir bus, jei tik bus įstengta įvykdy-
ti visų etapų reikalavimus.
- Mes iš tikrųjų labai baiminamės, kad ištirpsime didžiųjų
valstybių katile. Kuo remiasi Jūsų optimizmas?
- Lietuviai yra tikri profesionalai išsisukti iš didžiųjų vals-
tybių ir didžiųjų vyrų. Istorija juos ištreniravo.
- Tačiau tam prireiks nemažai pastangų.
- O kam nereikia pastangų? Kiekvieną rytą atsikėlus užsi-
rišti batų raištelius taip pat reikia pastangų.
- Dėkoju Jums už pokalbį.
- Buvo labai malonu.
(245

Vienas pokalbis skaudžia tema
Su dr. Irena Veisaite
- Apie žydų ir lietuvių santykius kalbama nemažai, tačiau
tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės kalbama labiau monologais.
Kai praeityje yra tokie skaudūs ir sunkūs dalykai, ramų dia-
logą tikriausiai sunku įsivaizduotif
- Aš įsivaizduoju, kad jis visai galimas ir net būtinas. Kon-
centruojantis ne tik į save, bet ir atliepiantis svetimam skaus-
mui. Gal ir ne svetimam, o artimo skausmui.
- Praeities pakeisti negalime, bet gal mums pakaktų jėgų
pažvelgti į ateitį. Man atrodo, anksčiau ar vėliau Lietuvoje
vėl susikurs žydų bendruomenė.
- Nepaisant viso mano optimizmo, nelabai tikiu, kad bend-
ruomenė atsikurs. O jei ir atsikurtų, ji būtų visai kitokia. Ma-
nau, kad Lietuva prarado kažkokią spalvą, ir ne tik. Masinė-
se kapavietėse guli daug žmonių, kurie prisidėtų prie Lietu-
vos kūrimo. Nepriklausomoje Lietuvoje, nepaisant visų
kontroversijų, kurios pasirodė ketvirtajame dešimtmetyje,
250 )
ekonominės, profesinės konkurencijos, antisemitizmo apraiš-
kų, vis dėlto vyko tam tikra lietuvių ir žydų integracija.
- Populiari nuomonė, kad abi bendruomenės beveik netu-
rėjo sąlyčio taškų.
- Ne visai taip. Juk žydai turėjo savo spaudą lietuvių kal-
ba. Taip pat leido vaikus į lietuviškas mokyklas. Ketvirtaja-
me dešimtmetyje buvo įsteigta žydų ir lietuvių mokykla. Bu-
vo nemažai žydų studentų ir Vytauto Didžiojo universitete.
Jų galėjo būti ir daugiau, jei ten nebūtų buvę ribojančios pro-
centinės normos.
- Tas normas aš atsimenu ir iš sovietinių laikų.
- Taip buvo, nors oficialiai to niekas neskelbė. Tačiau an-
ketoje, dokumentuose penktasis punktas tikrai trukdė. Taigi
grįžkime prie to, ką kalbėjome. Nepriklausomoje Lietuvoje
vis dėlto vyko žydų ir lietuvių inteligentijos suartėjimas. Aš
pati prieš karą mokiausi Sholem Aleichemo gimnazijoje, ku-
rioje buvo dėstoma jidiš kalba. Bet mokykloje daug dėmesio
buvo skiriama ir Lietuvos istorijai, kultūrai. Mes irgi daina-
vome „Mes be Vilniaus nenurimsim". Prisimenu lietuvių kal-
bos mokytoją Mejerovičiūtę-Brikienę. Jei esu raštinga, tai tik
jos dėka.
Deja, visa tai nutrūko. Lietuvoje žydų liko labai mažai.
Sovietmetis taip pat paskatino žydus emigruoti.
-Kodėlf
- Jie negalėjo būti žydai. Fiziškai žydus sunaikino vokie-
čiai, o kultūriškai - sovietai. Žmonėms norėjosi jaustis sau-
giai ir nebūti antros rūšies piliečiais.
- Čia būtų lyg ir tam tikras prieštaravimas. Šiandien visas
pasaulis globalizuojasi, išjuda, o žydai, galima sakyti, per krau-
ją ir ašaras veržiasi į savo valstybę.
(245
 - Tai nėra visai tikslu. Žydai ir dabar gyvena visame pa-
saulyje.
Negaliu pasakyti tikslių skaičių. Iš Rytų Europos daugelis
žydų vyko ir į kitus kraštus: Ameriką, Kanadą, Australiją.
Tai, jog žydai palaiko Izraelį ir nori, kad ta valstybė egzistuo-
tų, yra tiesa. Ji duoda saugumo jausmą, pasidarai lygus su
kitom tautom.
- Išties sunku įsivaizduoti, koks stiprus yra žydų nesaugu-
mo jausmas. Žinau, per Sausio 13-osios įvykius nemažai žmo-
nių skubiai išvyko į Izraelį, manydami, kad dabar ims mušti
žydus. Nesaugumo jausmas žydams turbūt yra amžinas?
- Deja, istorija rodo, kad žydai dažnai tapdavo atpirkimo
ožiais.
Jie neturėjo svaraus užnugario. Izraelis jiems suteikė tokį
užnugarį, saugumo jausmą ir jie galėjo ten visiškai atsiskleisti.
- Globalizacijos kontekste įdomus ir pamokantis yra žydų
savosios tapatybės laikymasis. Bet kokioj kultūroj gyvendami
žydai norėjo išlikti žydais, už tai mokėdami pačią aukščiau-
sią kainą.
- Taip, kaip ir krikščionys, patekę į svetimą aplinką, norė-
jo išlikti savimi. XVIII a. pradžioje Prancūzų revoliucijos dė-
ka žydams buvo suteiktos pilietinės teisės, jie galėjo dalyvau-
ti visuomenės gyvenime, pasijusti esą Europos kultūrinėje ter-
pėje, prasidėjo emancipacijos procesas. Labai daug žydų buvo
asimiliuoti, ne vienas net priėmė krikštą. Šiandien žydų or-
todoksams kyla klausimas, jei asimiliacijos procesas ir toliau
vyks tokiu greičiu kaip dabar, tai žydų tauta išnyks. Jei šian-
dien patikrintume, kas dar kalba jidiš ar net hebrajų kalba,
tai įsitikintume, kad jidiš kalba yra apskritai ant išnykimo
ribos, o kartu nyksta ir ištisa labai turtinga kultūra.
252 )
- Bet kalba žydams nėra svarbiausias tapatybės dalykas.
- Žydas iš esmės yra religinė sąvoka.
- Gal galėtumėte paaiškinti.
- Visų pirma žydas yra tas, kurio motina žydė. Jei tik
tėvas - ne.
Ortodoksai reikalauja griežtai laikytis 613 įstatymų, jie at-
sisako modernizuoti tikėjimą, nepripažįsta mišrių vedybų ir
t. t. Reformuota sinagoga yra liberalesnė, pripažįsta ir miš-
rias vedybas, lengviau priima tuos, kurie nori tapti žydais.
Svarbu priklausyti sinagogai, švęsti šeštadienį ir kitas religi-
nes šventes bei kita. Nesu to klausimo didelė žinovė.
- Tačiau yra daug žmonių, kurie suvokia save kaip žydus,
bet nesilaiko šių taisyklių.
- Taip, be abejo. Turiu pripažinti, kad tai gana painus klau-
simas. Vienas dalykas - kuo tu save laikai, kitas - kuo tave
laiko tikintys žydai.
- Bet mėginkime grįžti prie dialogo. Gal todėl, kad dėl ob-
jektyvių priežasčių jis vyksta labai pavėluotai, po daugiau nei
pusės šimto metų nuo siaubingų įvykių, jam labai trūksta žmo-
giškojo supratimo matmens.
Kartais apskritai atrodo, tiems žmonėms, kurie tuo metu
dar nebuvo gimę, kad kalbama be noro susikalbėti.
- Jei ir yra toks noras, tai turbūt jis eina iš pasąmonės
gelmių. Kad išnarpliotum šį mazgą, reikia į daug ką atsi-
žvelgti ir blaiviai pažiūrėti į esamą situaciją. Po 1939 metų
Ribbentropo-Molotovo pakto buvo aišku, kad regionas pa-
dalintas, ir mes patekome į Sovietų Sąjungos įtakos sferą.
Kadangi jėgų konsteliacija buvo aiški, Antrasis pasaulinis
karas prasidėjęs, tai buvo galima numatyti, kad tas karas
ateis į rytus.
(245
 - Ties šiuo paktu, tokioj situacijoj abi tautos turėjo spręsti
mirties ir gyvybės klausimą.
- Labai tiksliai pasakėt. Būtų juokinga galvoti, kad žydai
ir lietuviai laikėsi vieningos nuomonės visais klausimais. Lie-
tuvių inteligentija svarstė, su kuo geriau eiti, gal su sovietais,
nes po vokiečių okupacijos išnyko prūsai. Liaudininkams buvo
nepriimtina fašizmo ideologija, o Sovietų Sąjunga skelbė veid-
mainiškus šūkius apie tautų draugystę. Ir tarp žydų buvo ne-
vienodos nuomonės. Sovietų garbintojų buvo ne tiek ir daug.
Tačiau žydams vis tiek buvo geriau sovietija.
- Bet lietuviams sovietija buvo pražūtis.
- Lietuviams, ypač po deportacijų, atrodė, kad geriau bū-
tų vokiečiai.
Jie galėjo tuo momentu išgelbėti nuo Sibiro. Ona Šimai-
tė, Lietuvos šventoji, išgelbėjusi daug žydų ir galiausiai ges-
tapo suimta ir uždaryta į koncentracijos stovyklą, po karo,
gyvendama Paryžiuje, parašė straipsnį, jis išspausdintas ji-
diš kalba almanache „Lite". Jį tiesiog būtina išversti į lietu-
vių kalbą. Tame straipsnyje O. Šimaitė nagrinėjo 1940-1941
metus ir įrodė, kad klaidinga kaltinti vien žydus, nes buvo
ir lietuvių, kurie norėjo sovietijos. Bet vienas esminis skir-
tumas vis dėlto akivaizdus - lietuviams buvo (o gal tik atro-
dė?) geriau vokiečiai, o žydams buvo geriau sovietija. Iš de-
portuotų į Sibirą žydų daug kas sugrįžo, iš holokausto -
beveik niekas. J. Josadė išgelbėjo savo tėvus ir seseris nuo
Sibiro, jų neišvežė, bet jie visi iki vieno dar 1941 m. buvo
sušaudyti Lietuvoje.
- Be „abipusio regėjimo" - čia J. Ceitlino terminas iš kny-
gos apie J. Josadę - situaciją suvokti labai sunku.
- Sutinku. Ir vieni, ir kiti turi suvokti šitą situaciją ir aiš-
254 )
kiai suprasti, kaip skyrėsi tuo metu vienos ir kitos tautos eg-
zistenciniai interesai. Nors tragedijos tai ir nesumažina.
- Kur vienų gyvybinis interesas išlikti prieštarauja kitų gy-
vybiniam interesui. Tokių situacijų sprendimai turbūt visada
yra baisūs.
- Tai kritinė situacija. Buvo labai didelė Hitlerio propa-
ganda. Matyt, LAF'as ar Laikinoji Lietuvos vyriausybė pasi-
rinko paaukoti žydus. 1941 metų sukilimas, viena vertus, bu-
vo patriotinis, žmonės už nepriklausomybę aukojo gyvybes,
kita vertus, nuo sukilimo prasidėjo pogromai. Nė viena ofi-
ciali lietuvių institucija viešai neprotestavo prieš žydų žudy-
mą. Deja, deja, buvo gana aktyvi kai kurių lietuvių pagalba
nacistų politikai. Jei pažiūrėsit į V Brandišausko knygos do-
kumentus, žydai buvo sutapatinti su bolševikais, didžiausiais
lietuvių tautos priešais. Labai pavojinga paženklinti grupę
žmonių. Ir dar drįsčiau tvirtinti, kad sovietai nesugebėjo nu-
plėšti lietuvių tautos garbės, vyko rezistencinė kova su oku-
pantais. Naciai gi, tarytum paversdami kai kuriuos lietuvius
savo bendrininkais, nesiskaitydami su Lietuvos piliečių teisė-
mis, užtraukė gėdą mūsų valstybei.
Svarbu suprasti ir pripažinti, kas įvyko nacių okupacijos
metais Lietuvoje. Išsivaduoti iš praeities galima tik pripažįs-
tant, kokia čia tragedija įvyko...
-Mane labai nustebino diskusijose apie holokaustą atsira-
dęs žydų kaltės klausimas. Apie žydų žudynes ankstyvoj vai-
kystėj papasakojo mama. Žmonės apie tai pasišnekėdavo tar:
pusavy, žinoma, kaip ir apie visa kita, patyliukais. Dar tebe-
buvo gyvas žudynių siaubas ir holokausto pasmerkimas buvo
besąlygiškas ir beatodairiškas. Gal šiandien visuomenei tie
dalykai atrodo jau pakankamai tolimi.
(255
 - Nemanyčiau. Jūs gal neįvertinat dialogo progreso. Per - To paties mane mokė tėvas.
tą dešimtmetį, kai Lietuva pradėjo kalbėti savo balsu, labai - Man atrodė, kad po holokausto tokie baisumai niekada
daug kas įvyko. Mūsų istorikai, vertindami praeitį, yra savo nepasikartos. Bet šiandien matome ką kita.
tyrinėjimuose toli pažengę. Gal jų teiginiai ir išvados dar ne- - Ką Jūs šiandien galvojate apie Artimųjų Rytų konfliktą.
tapo kasdienės sąmonės faktu. Vokietijoj prireikė 30 metų, Ar gali ką nors išspręsti karas?
kad nuo akademinių diskusijų istoriniai faktai ir tiesa pasiek- - Man atrodo, kad ten vyksta didžiulė tragedija, kurios ka-
tų visuomenę. ras išspręsti nepajėgus. Kerštas gimdo kerštą. Abipusė neapy-
- Neseniai auditorijoj mes kalbėjome šia tema. Aš gavau iš kanta neišvengiamai veda į aklavietę. Išeities nematau. Liūd-
vienos studentės klausimą: mano seneliai gelbėjo žydus. Tai nos mintys apninka galvojant apie Artimųjų Rytų konfliktą...
kokiai tautai aš priklausau? Ar žydšaudžių? Matyt, atsaky- - Negerai užbaigti tokia liūdna gaida.
mas į šį klausimą diskusijoje dar nėra pakankamai suformu- - Galėtume užbaigti mintimi, kad kol esi gyvas, tol gyveni
luotas. Si tragiška kolizija paženklino ir Jūsų likimą f Jūsų ar- viltim...
timieji buvo nužudyti, Jus išgelbėjo.
- Mano motina man paliko tris priesakus. Kai ją suėmė, aš
turėjau į ligoninę jai nunešti drabužių. Jai buvo padaryta ope-
racija, ji dar nesikėlė iš lovos ir prof. Kanauka neatidavė jos
saugumui. Ją išvedė į kalėjimą tik po trijų dienų. Mačiau ją
paskutinį kartą penktadienį, birželio 27 d. Ji man tada prisa-
kė: visada gyvenk pagal galimybes. Gyvenk su tiesa, nes me-
las turi trumpas kojas. Ir niekada nekeršyk.
Keršto jausmas man svetimas. Visada bandau suprasti ir
kitą. Motinos priesakas išvadavo mane iš keršto. Skamba pa-
tetiškai. Bet neapykanta, žiaurumas pirmiausia sunaikina pa-
tį žmogų ir gimdo tik dar didesnį žiaurumą. Ačiū Dievui, kad
aš to jausmo neturiu ir man nereikia su savimi kovot.
Atsimenu, kaip atvažiavę į Vilnių vaikystėj ėjom su mama
pro Aušros vartus. Ji man parodė vyrą, kuris praeidamas pro
vartus nenukėlė kepurės, sakydama: jei tu ateini į kitiems
šventą vietą, elkis pagal tokias taisykles, kaip elgiasi tie žmo-
nės. Si pamoka man irgi išliko visam gyvenimui.

256 )