MARK HADDON

ROMANAS

Iš anglų kalbos vertė Birut ė Bersėnienė

VILNIUS

UDK 820–3 Mark Haddon

Ha63 The curious incident of the
t he dog in the night–time David Fickling Books, 2003
ISBN 9986–16–347–1
 MARK HADDON

ROMANAS

Iš anglų kalbos vertė Birut ė Bersėnienė

VILNIUS

UDK 820–3 Mark Haddon

Ha63 The curious incident of the
t he dog in the night–time David Fickling Books, 2003
ISBN 9986–16–347–1
 © Mark Haddon, 2003
© Birutė Bersėnienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2004
© Ilona Kukenyt ė, dizainas, 2004 © „Tyto alba", 2004

Š ią knygą skiriu Sos
Taip pat d ėkoju Kathryn Heyman, Clare Alexander,
Alexander, Kate Show ir Dave Cohen

2
Buvo 7 minutės po vidurnak čio. Šuo gulė jo pievelės viduryje ant žolės priešais ponios Šiers namą.
Jo akys buvo u žmerktos. Gulė jo ant šono, todėl atrodė pasiruošęs b ėgti, kaip šunys lekia, sapnuodami,
kad vaikosi katę. Bet šuo nei bėgo, nei miegojo. Šuo buvo negyvas. I š šuns kyšojo šak ė. Tikriausiai
virbai persmeigė  j į kiaurai, iki pat žemės, nes šak ė styrojo stačia. Nusprendžiau, kad šuo ja tikriausiai
tikriausiai
buvo nudobtas, nes joki ų kit ų žaizdų nesimatė, ir nemanau, kad kas nors smeigt ų šak ę į šunį po to, kai
 jis jau yra negyvas dėl kokios kitos prie žasties, pavyzdžiui, vėžio ar suvažinėtas automobilio. Bet
nebuvau dėl to tikras.
Įė jau pro ponios Šiers vartelius uždarydamas juos paskui save. Per ė jau pievel
pievelę  ir atsiklaupiau prie
šuns. Uždė jau rank ą ant snukio. Jis buvo dar šiltas.
Šuns vardas buvo Velingtonas. Jis priklaus ė  poniai Šiers, kuri buvo m ūsų draugė. Ji gyveno kitoje
gatvės pusė je, dviem namais kairiau.
Velin
elingt
gton
onas
as buv
buvo pude
pudelis
lis.. Dide
Didelis
lis pude lis,, ne iš tų mažų jų, kurie
pudelis kurie puiku
puikuoj ojas puošniomis
asii puo
šukuosenomis. Jo kailis buvo juodas ir garbanotas, bet kai prieidavai ar čiau, po gaurais matydavai od ą,
šviesiai geltoną, lyg viščiuko.
Paglosčiau Velingtoną ir susimąsčiau, kas jį užmušė ir kodėl.

Mano vardas Kristoferis D žonas Francis Bunas. A š žinau visas pasaulio šalis ir jų   sostines, ir
kiekvieną pirminį skaičių iki 7507.
Prieš aštuonerius metus, kai pirm ą kartą sutikau Siobenę, ji man parod ė tok į piešinuk ą:

ir sužinojau, kad tai reiškia „liūdnas". Kaip tik taip ir jaučiausi radęs negyvą šunį.
Tada ji parodė šitok į piešinuk ą:

ir sužinojau, kad tai reiškia „laimingas". Šitaip jaučiuosi, kai skaitau apie „Apolono" kosminio laivo
skrydžius arba kai vis dar nemiegu tre čią   ar ketvirtą  valandą   ryto ir vaik štau gatve pirmyn atgal,
apsimesdamas, kad esu vienintelis žmogus visame pasaulyje.
Tada ji nupiešė keletą kitų piešinuk ų:

Aš  primygtinai prašiau Siobenę  nupiešti daug tokių  veidų  ir greta u žrašyti, k ą  jie tiksliai rei škia.
Popieriaus lapą  su tais veidais laikydavau kišenė je ir išsiimdavau, kai nesuprasdavau, k ą žmonės man
sako. Bet vis tiek labai sunku nuspr ęsti, kuris piešinukas labiausiai atitinka kalbančių jų veido išraišk ą,
nes žmonių veidai juda labai greitai.
Kai Siobenei papasakojau, k ą  darydavau, ji paėmė  pie štuk ą, dar vieną  popieriaus lapą  ir nupiešusi
veidelį pasak ė, kad tikriausiai žmonės jausdavosi labai bet a š negalė jau pasakyti, k ą jie reiškia

ir nusijuok ė. Tada aš  suplėšiau ir išmečiau pirmą jį  popieriaus lapą. Ir Siobenė  atsiprašė. O dabar,
 jeigu nežinau, k ą žmonės man sako, paklausiu jų, k ą turi galvoj, arba nueinu sau.

5
Ištraukiau šak ę iš šuns, pak ėliau jį, apkabinau. Iš šak ės virbų padarytų žaizdų sunk ėsi kraujas.
Man patinka šunys. Visada žinai, k ą šuo mano. Šuniui būdingos keturių tipų nuotaikos. Jis gali b ūti
laimingas, liūdnas, piktas ir susikaup ęs. Be to, šunys yra ištikimi ir nemeluoja, nes nemoka kalb ėti.
Laikiau apkabinęs šunį  gal keturias minutes, paskui išgirdau riksmą. Pak ėlęs akis pama čiau ponią
Šiers, bėgančią manęs link iš  vidinio kiemo. Ji vilk ė jo pižamą  ir chalatą. Jos kojų  pir štų  nagai buvo
nudažyti ryškiai rožine spalva, ir ji buvo basa.
Ji rėk ė:
 – Ką, po galais, padarei mano šuniui?
Man nepatinka, kai žmonės ant manęs rėkia. Tada išsigąstu, kad jie man suduos arba palies mane, ir
nežinau, kas gali nutikti v ėliau.
 – Paleisk šunį, – rėk ė ji. – D ėl Dievo meilės, paleisk šitą nusususį šunį!
Paguldžiau šunį ant pievelės ir atsitraukiau per du metrus.
Ji pasilenk ė. Pamaniau, kad pati pakels šunį, bet ji to nedarė. Tikriausiai pastebė jo, kiek daug ten
kraujo, ir nenorė jo išsitepti. Taigi užuot pak ėlusi Velingtoną, ji vėl pradė jo šaukti.
Užsidengiau rankomis ausis, u žsimerkiau ir pradė jau linkti į priek į, kol susirie čiau, kakta liesdamas
žolę. Žolė buvo šlapia ir šalta. Buvo malonu.

Tai detektyvinis romanas apie paslaptingą nužudymą.

Siobenė  sak ė, kad tur ėčiau rašyti tai, k ą  man pačiam būtų įdomu skaityti. Aš  da žniausiai skaitau
knygas apie mokslą  ir matematik ą. Man nepatinka tikri romanai. Štai kokius dalykus žmonės kalba
tikruose romanuose: „Manyje raizgosi ir gele žis, ir sidabras, ir žmogišk ų jų silpnybių pėdsakai. Negaliu
suimti savęs ir sugniaužti į  kietą  kum štį, kaip tie, kuri ų  neveikia išorinės paskatos".1 Ką  tai reiškia?
Nežinau. Nežino nei tėtis, nei Siobenė ar ponas D ževonsas. Klausiau jų.
Siobenės plaukai yra ilgi ir šviesūs, ir ji nešioja akinius, kurie pagaminti i š žalios plastmasės. O
ponas Dževonsas kvepia muilu ir avi rudus batus, kuri ų kiekviename yra maždaug 60 mažyčių apvalių
skylučių.
Bet man be galo patinka detektyvai. Todėl ir rašau detektyvinį romaną apie paslaptingą nužudymą.
Detektyviniame romane kas nors turi i šsiaiškinti, kas yra žudikas, ir jį sugauti. Tai galvosūkis. Jei tai
geras galvosūkis, kartais galima suvokti atsakymą dar nebaigus knygos.
Siobenė  sako, kad knyga turi prasid ėti kuo nors, kas patraukt ų žmonių  d ėmesį. Dėl to ir pradė jau
apie tą šunį. Rašyti apie šunį  pradė jau dar ir dėl to, kad tai atsitiko man, o įsivaizduoti dalykus, kuri ų
man pačiam nėra nutik ę, man tikrai sunku.
Siobenė perskaitė pirmą jį puslapį ir pasak ė, kad jis kitoks nei kiti detektyviniai pasakojimai.
Siobenė ištarė šiuos žodžius, pirmaisiais dviem pirštais parodydama vingrius kabu čių ženklus. Ji
pasak ė, kad romanuose apie paslaptingus nu žudymus paprastai b ūna nužudomi žmonės. Pasakiau, kad
knygoje „Baskervilių šuo" buvo nužudyti du šunys, pats skalikas ir D žeimso Mortimero spanielis, bet

1 Šitą knygą radau miesto bibliotekoje, kai Motina vieną kartą mane nusivežė į miestą.

 Siobenė pasak ė, kad nužudymo aukos buvo ne tie šunys, o seras Čarlzas Baskervilis. Ji pasak ė, kad taip
nutinka dėl to, kad skaitytojai labiau domisi žmonėmis negu šunimis, taigi, jeigu knygoje nu žudomas
žmogus, skaitytojai susidom ė ję skaitys toliau.
Pasakiau, kad man nor ė josi rašyti apie kažk ą tikrą, ir nors pažinojau jau mirusių žmonių, bet tarp j ų
nebuvo nė vieno, kuris būtų žuvęs, i šskyrus mūsų mokyklos mokinio Edvardo t ėvą, poną  Polsoną, bet
 jo mirties prie žastis buvo nelaimingas atsitikimas sklandant, o ne žmogžudystė, ir aš jo labai gerai netgi
nepažinojau. Dar pasakiau, kad šunys man patinka d ėl to, kad jie ištikimi ir teisingi, o kai kurie net
protingesni ir įdomesni už  kai kuriuos žmones. Pavyzdžiui, Stivas, kuris ketvirtadieniais atvyksta į
mūsų  centrą, negali be kitų  pagalbos pavalgyti ir net nub ėgti atnešti lazdelės. Siobenė  paprašė  man ęs
šito nesakyti Stivo motinai.
11

Tada atvažiavo policija. Man patinka policininkai. Jie vilki uniformas ir turi numerius, ir visada
žinai, k ą jie turi daryti. Atva žiavo policinink ė ir policininkas. Policinink ės p ėdkelnėse ties kairės kojos
kulk šnimi buvo maža skylutė  ir viduryje matėsi raudonas odos įbrėžimas. Ant policininko pado buvo
prilipęs didelis oranžinis medžio lapas, kyšąs iš vienos bato pusės.
Policinink ė apkabino ponią Šiers ir nuvedė atgal į namą.
Pak ėliau galvą nuo žolės.
Policininkas pritūpė šalia manęs ir pasak ė:
– Na, jaunuoli, gal papasakotum man, kas čia vyksta?
Atsisėdau ir pasakiau:
– Š is šuo negyvas.
– Š itiek supratau, – atsak ė jis.
Pasakiau:
– Man atrodo, kad kažkas šunį užmušė.
– Kiek tau metų? – paklausė jis.
Atsakiau:
– Man 15 metų, 3 mėnesiai ir 2 dienos.
– Ir k ą būtent tu veikei sode? – paklausė jis.
– Laikiau ant rank ų šunį, – atsakiau.
– Ir kodėl tu laikei tą šunį? – paklausė jis.
Tai buvo sudėtingas klausimas. Man nor ė josi tai daryti. M ėgstu šunis. Man buvo li ūdna matyti, kad
šis šuo negyvas.
Man taip pat patinka ir policininkai, ir nor ė jau tinkamai atsakyti į   man užduotą   klausimą, bet
policininkas nedavė pakankamai laiko išmąstyti teisingą atsakymą.
– Kodėl laikei rankose šunį? – jis vėl paklausė.
– Aš mėgstu šunis, – atsakiau.
– Ar tu užmušei šunį? – paklausė jis.
Pasakiau:
– Aš neužmušiau to šuns.
– Ar čia tavo šak ė? – paklausė jis.
Pasakiau:
– Ne.
– Tu atrodai labai susikrimtęs dėl to, kas nutiko, – pasak ė.
Jis uždavinė jo per daug klausimų  ir klausinė jo per daug greitai. Klausimai grūdosi mano galvoje
vienas ant kito, kaip duonos kepalai, kur dirba d ėdė   Teris. Ta gamykla yra duonos kepykla, ir jis
prižiūri tešlos pjaustymo mašinas. Ir pasitaiko, kad peilis dirba nepakankamai spar čiai, o duonos te šla
vis slenka, ir ma šina užsikemša. Kartais įsivaizduoju savo protą kaip kokią mašiną, bet ne visada – kaip
duonos pjaustymo mašiną. Taip lengviau paai škinti kitiems žmonėms, kas ten galvoj dedasi.
Policininkas pasak ė:
– Aš tavęs dar kartą klausiu...
Vėl nusiritau ant pievelės ir priglaudžiau kaktą  prie žemės, ir išleidau tą  garsą, kurį  T ėvas vadina
dejone. Aš  leidžiu tokius garsus, kai į  mano galvą  ateina per daug informacijos i š  i šorinio pasaulio.
Panašiai būna, kai nuliūdęs laikai radiją prie ausies ir nusistatai tarp dviej ų stočių taip, kad girdėtųsi tik
šniok štimas, ir dar pagarsini taip, kad daugiau nieko aplink negird ėtum, ir tada žinai, kad esi saugus,
nes nieko kita nebegirdi.
 Policininkas čiupo mane už rankos ir pastat ė ant kojų.
Man nepatiko, kad jis mane šitaip liečia.
Ir tada trenkiau jam.

13

Ši knyga nebus juokinga. A š nemoku pok štauti, nes nesuprantu juok ų. Pateikiu juokingo pasakymo
pavyzdį. Tai vienas iš Tėvo posakių:

Ne tavo kiškis, ne tu ir kiškis.

Žinau, kodėl šis posakis laikomas juokingu. A š paklausiau. Todėl, kad ki š kis šiame tekste iš tikrų jų
yra pavartotas dviejų skirtingų žodžių reik šmėmis ir reiškia:
1) toks gyvūnas, 2) veiksma žodžio kiš kis liepiamosios nuosakos antrasis asmuo. 1–ojoje sakinio
dalyje vartojamas žodis reiškia gyvūną, o 2–ojoje atsiranda painiava: gali pamanyti, kad jei gyv ūnas ne
tavo, tai tu ir nesi gyv ūnas. Bet iš tikrų jų norima pasakyti, kad neki štum nosies, kur nereikia. Ir tai taip
pat yra metafora.
Jeigu pamėginu ištarti sau šitą juokingą sakinį vienu metu galvodamas apie tuos skirtingus dalykus,
pasijuntu taip, lyg i š  karto klausyčiausi dviejų   skirtingų  melodijų, ir tai nuteikia labai nejaukiai ir
trikdo, ir yra lygiai taip pat nemalonu, kaip blogai nustatytos radijo stoties bang ų šniok štimas. Tai
panašu į dviejų žmonių bandymą kalbėti tau apie skirtingus dalykus vienu metu.
Tai dėl to šioje knygoje ir nėra juokingų dalyk ų.

17

Policininkas valandėlę žiūrė jo į mane nieko nesakydamas. Tada tarė:

– Suimu tave už policijos pareigūno užpuolimą.
Tai mane gerokai apramino, nes b ūtent taip policininkai kalba per televizorių ir filmuose.
Tada jis pasak ė:
– Aš  tau primygtinai siūlau lipti į  policijos mašiną pro galines duris, nes jeigu tu, ma žasis šūdžiau,
vėl bandysi kvailioti, ne juokais supyksiu. Supratai?
Nuė jau prie policijos mašinos, pastatytos visai prie pat vart ų. Jis atidarė užpakalines duris, ir a š
įlipau vidun. Jis atsis ėdo į vairuotojo k ėdę ir radijo ryšiu susisiek ė su policininke, kuri vis dar tebebuvo
namo viduje. Jis pasak ė:
– Keite, šitas mažas šunsnukis k ą tik bandė priešintis. Gal galėtum pabūti su ponia S., kol nuvešiu jį
į nuovadą? Paprašysiu Tonį užsukti ir tave paimti.
O ji pasak ė:
– Žinoma, pasivysiu tave vėliau.
Policininkas pasak ė:
– Tvarka, – ir mes nuvažiavome.
Policijos mašina kvepė jo ir karšta plastmase, ir vyri šku odekolonu, ir bulvi ų traškučiais. Mums
važiuojant miesto centro link stebė jau dangų. Naktis buvo giedra, ir mat ėsi Pauk ščių Takas.
Kai kurie žmonės mano, kad Pauk ščių   Takas yra ilga žvaigždžių   linija, bet yra kitaip. Mūsų
galaktika yra didžiulis žvaigždžių   diskas, kuriame žvaigždės išsidėsčiusios viena nuo kitos per
milijonus šviesmečių, o Saul ės sistema yra ka žkur to disko pakra štyje.
 Žvelgdamas A kryptimi, 90 laipsni ų  kampu į viršų  nuo disko, daug žvaigždžių  nepamatysi. Bet
pažvelgęs B kryptimi, i švysi daug daugiau žvaigždžių, nes žvelgsi į  pagrindinę  galaktikos žvaigždžių
sankaupą, o žvaigždės mums atrodo kaip juosta d ėl to, kad galaktika yra disko formos.
Ir tada susimąsčiau apie tai, kad ilg ą   laik ą   mokslininkus glumino faktas, jog dangus nakt į   yra
tamsus, nors Visatoje yra milijardai žvaigždžių, taigi jei žvaigždės yra visur, kur pa žvelgsi, dangus
turėtų būti pilnas jų šviesos, nes beveik niekas netrukdo jai pasiekti Žemę.
Tada jie išsiaiškino, kad Visata ple čiasi, kad žvaigždės po Didžiojo Sprogimo lekia tolyn viena nuo
kitos, ir kuo toliau nuo m ūsų   yra, tuo grei čiau juda, o kai kurios skrieja šviesos greičiu, dėl to jų
spindesys niekada m ūsų ir nepasiekia.
Man patinka šis faktas. Tai yra tai, k ą gali pats suvokti tiesiog žiūrėdamas naktį į dangų virš galvos
ir mąstydamas, ir nereikia niekieno klausti.
O kai Visata nustos pl ėstis, visų žvaigždžių  jud ė jimas sulėtės, lygiai kaip sustingsta i šmestas į  or ą
kamuolys, paskui ir v ėl visos jos prad ės judėti jau Visatos centro link. Ir tada niekas netrukdys mums
matyti visas pasaulio žvaigždes, nes jos visos jud ės mūsų link, vis greičiau ir greičiau, ir mes žinosime,
kad artė ja pasaulio pabaiga, nes kai naktį  pa žvelgsime į  dangų, tamsos nebus, tik spindinti daugyb ės
milijardų milijardais krintančių žvaigždžių šviesa.
Tik niekas to nepamatys, nes Žemė je nebebus lik ę žmonių, kurie galėtų  tai išvysti. Iki to laiko
žmonės jau tikriausiai bus išnyk ę. Ir net jeigu dar bus lik ę žmonių, jie to nepamatys, nes šviesa bus
tokia ryški ir karšta, kad visa kas gyva sudegs, net jei gyvent ų pasislėpę tuneliuose.

19

Knygų skyriai dažniausiai žymimi kiekiniais skaitvardžiais: 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir t.t. Bet aš nusprendžiau

savo knygos skyrius žymėti pirminiais skaičiais 2, 3, 5, 7, 11, 13 ir t. t., nes man patinka pirminiai
skaičiai.
Štai kaip galima išsiaiškinti, kurie yra pirminiai skai čiai.
Pirmiausia reikia užrašyti visus pasaulyje egzistuojančius sveikuosius teigiamus skai čius:
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27 28 29 30
31 32 33 34 35 36 37 38 39 40
41 42 43 44 45 46 47 48 49 ir t.
t.

Tada reikia atimti visus skaičius, kurie yra 2–jų kartotiniai. Tada reikia atimti visus skai čius, kurie
yra 3–jų kartotiniai. Tada reikia atimti visus skai čius, kurie yra 4–i ų kartotiniai, ir taip – 5 ir 6, ir 7, ir
t.t. Lik ę skaičiai ir yra pirminiai:
2 3 5 7
11 13 17 19
23 29
31 37
41 43 47 ir t. t.
 Pirminių skaičių radimo taisyklė yra tikrai paprasta, bet dar niekas nesugalvojo paprastos formul ės,
pagal kurią  b ūtų  galima pasakyti, ar labai didelis skai čius yra pirminis, arba koks bus kitas pirminis
skaičius. Jeigu skai čius tikrai labai labai didelis, kompiuteriui gali tekti met ų  metus skaičiuoti, ar tas
skaičius yra pirminis.
Pirminiai skaičiai yra naudingi kodams u žrašyti, ir Amerikoje jie laikomi kariniais duomenimis, ir
 jeigu surandi pir minį skaičių iš  daugiau nei 100 skaitmen ų, turi pranešti C ŽV, ir jie nuperka jį i š tavęs
už 10 000 doleri ų. Bet nepasakytum, kad tai labai geras b ūdas užsidirbti pragyvenimui.
Pirminiai skaičiai yra tai, kas lieka atmetus visus modelius. Man atrodo, kad pirminiai skai čiai kaip
gyvenimas. Jie labai logi ški, bet niekaip neišeitų   sugalvoti jiems taisyklių, net jeigu nuolat apie tai
galvotum.

23

Kai patekau į  policijos nuovadą, jie privertė  mane prie pri ėmimo stalo išsivarstyti batų  rai štelius ir
išversti kišenes, kad netur ėčiau nieko, su kuo galėčiau pasidaryti sau gal ą  ar pabėgti, ar pasik ėsinti į
policinink ą.
Už stalo sėdinčio seržanto rankos buvo labai plaukuotos, o nagai nukramtyti iki kraujo.
Mano kišenėse buvo šie daiktai:
1.Šveicariškas kariškas peiliukas su papildomais įtaisais, tarp jų  – laidų  dro žikliu, pjūkleliu, dantų
krapštuku ir pincetu.
2.Virvės galiukas.
3.Medinės dėlionės dalis, kuri atrod ė šitaip:

4. 3 gumulėliai žiurkių maisto Tobiui, mano žiurkei.

5.1 svaras ir 47 pensai (1 metalinis svaras, 20–ties pens ų moneta, dvi monetos po 10 pensų, viena 5
pensų ir viena 2 pens ų monetos).
6.Raudona sąvaržėlė.
7.Raktas nuo laukujų durų.
Aš dar buvau u žsisegęs laikrodį, ir jie norė jo, kad jį taip pat palik čiau ant stalo, bet pasakiau, kad be
laikrodžio būti negaliu, nes turiu tiksliai žinoti, kiek valandų. O kai jie bandė  laikrodį  nusegti, aš
pradė jau rėkti, galop man buvo leista jį pasilikti.
Jie paklausė, ar apskritai turiu šeimą. Atsakiau, kad turiu. Jie paklaus ė, kas mano šeimą  sudaro.
Pasakiau, kad turiu Tėvą, o Motina mirusi. Ir dar pasakiau, kad taip pat turiu d ėdę Terį, bet jis gyvena
Sanderlende, ir yra Tėvo brolis, ir kad taip pat turiu senelius, bet trys i š  j ų  jau mirę, o Senel ė  Burton
gyvena specialiuose namuose, nes serga senatv ės silpnaprotyste ir mano, kad esu vienas i š t ų, kuriuos
matė per televizorių.
Paskui jie paprašė Tėvo telefono numerio.
Pasakiau jiems, kad jis turi du numerius, vien ą namų telefono, o kitą mobiliojo telefono, ir pasakiau
 juos abu.
Policijos kameroje buvo gerai. Ji buvo beveik taisyklingo kubo formos, 2 metr ų ilgio, 2 metrų pločio
ir 2 metrų auk ščio. Joje apytikriai tilpo 8 kubiniai metrai oro. Joje buvo ma žas langelis su grotomis, o
priešingoje pusė je – metalinės durys su ilga siaura anga prie pat grind ų, skirta įstumti į   kamerą
padėklams su maistu. O kita u ždaroma anga kiek auk ščiau buvo tam, kad policininkai galėtų pažvelgti
vidun ir patikrinti, ar kaliniai nepabėgo ir ar nenusi žudė. Buvo ir veltiniu apmuštas suolas.
Man buvo įdomu, kokiu būdu galėčiau pabėgti, jeigu veiksmas vyktų  knygoje. Būtų  sunku, nes
vieninteliai mano turimi daiktai buvo r ūbai ir batai be raištelių.
Nusprend žiau, kad mano geriausias planas b ūtų  sulaukti tikrai saul ėtos dienos ir panaudoti savo
akinius, sukoncentruojant saul ės šviesą į  vieną drabužio lopinėlį, ir sukelti gaisrą. Pabėgčiau tada, kai
 jie, pamatę dūmus, vestų mane iš kameros. Ir jeigu nepasteb ėtų, galėčiau nusišlapinti ant savo drabužių
ir taip juos užgesinti.
Į domu, ar ponia Šiers pasak ė  policijai, kad tai aš  u žmušiau Velingtoną, ir ar policijai i šsiaiškinus,
kad ji pamelavo, sėstų į kalė jimą. Nes netiesos sakymas apie žmones vadinamas Šmeižtu.
 29

Žmonės mane trikdo.

Tai nutinka dėl dviejų pagrindinių priežasčių.
Pirmoji pagrindinė  priežastis yra ta, kad žmonės labai daug kalba, nevartodami žodžių. Siobenė
sako, kad jei pakeli vien ą  antak į, tai gali reik šti daug skirtingų  dalyk ų. Tai gali reik šti: „Aš  noriu su
tavim mylėtis" arba – „Aš manau, kad tu k ą tik pasakei didelę kvailystę".
Siobenė visad sako, kad jei susi čiaupi ir garsiai šnopuodamas kvėpuoji pro nosį, tai gali reik šti, kad
esi atsipalaidavęs arba kad tau nuobodu, ar kad pyksti, ir kad viskas priklauso nuo to, kaip greitai ir
kiek oro iškvepi pro nosį, ir kokią esi nutaisęs l ūpų išraišk ą taip kvėpuodamas, ir kaip tu s ėdi, ir k ą tu
prieš tai sakei – nuo šimtų kitų dalyk ų, kuriuos per daug sunku suprasti per kelias sekundes.
Antroji pagrindinė priežastis yra ta, kad žmonės kalbėdami vartoja daug metaforų ir kitų perkeltinės
reik šmės posakių. Štai keli pavyzdžiai:
Man iš juoko plyšo pilvas.
Ji jį  mylė jo ir saugojo kaip akies vyzdį .
Tai buvo slepiama po devyniais užraktais.
Šiandien mums pakišo tikrą kiaulę.
Šuo suakmenė jo.
Pats žodis „metafora" rei škia „nešti k ą  nors iš  vienos vietos į kitą" ir yra kilęs iš  graik ų  kalbos
žodžių μετα  (tai reiškia iš  vienos vietos į kit ą) ir φερειν  (tai reiškia neš ti), ir metafora reiškia, kad tu k ą
nors apibūdini, pavartodamas tok į žodį daiktui, kuris iš tikrų jų nereiškia to tavo pasirinkto žodžio. Ir tai
reiškia, kad žodis „metafora" yra metafora.
Manau, kad tai tur ėtų būti vadinama melu, nes  kiaulė visai ne tas pat, kas   diena, o žmonės po
devyniais užraktais nieko neslepia. Ir kai stengiuosi įsivaizduoti, k ą  kuri nors fraz ė  rei škia, mane tai
sutrikdo, nes nematau pana šumo tarp „mylėti kurį nors kit ą žmogų" ir „saugoti savo akies vyzd į", ir dėl
to pamirštu, apie k ą žmogus iš tikrų jų kalbė jo.
Mano vardas – irgi metafora. Jis rei škia ne š antis Krist ų ir yra kil ęs i š graikišk ų žodžių χριοτος  (tai
reiškia J ė zus Kristus)  ir φερειυ , ir tai buvo vardas, duotas šv. Kristoforui, nes jis perne šė  J ėzų Kristų
per upę.
Į domu, kaip jis buvo vadinamas, kol dar nebuvo perne šęs Kristaus per up ę. Bet iki tol jis niekaip
nebuvo vadinamas, nes tas pasakojimas abejotinas, todėl dar kartą patvirtina, kad tai melas.
Motina sakydavo, kad tai rei škia, jog Kristoferis yra geras vardas, nes tai pasakojimas, kaip b ūti
geram ir paslaugiam, bet aš  nenoriu, kad mano vardas reik štų  pasakojimą  apie tai, kaip būti geram ir
paslaugiam. Noriu, kad mano vardas ir reik štų mane patį.

31

Buvo 1:12 nakties, kai T ėvas atvažiavo į policijos nuovadą. Pamačiau jį tik 1:28, bet žinojau, kad jis
ten, nes girdė jau jo balsą.
Jis šauk ė: „Aš  noriu pamatyti savo s ūnų!" ir dar – „Koki ų velnių j į  laikote užrakintą?", ir paskui –
„Žinoma, kad esu baisiai įniršęs!"
Tada išgirdau, kad policininkas liepia jam nusiraminti. Paskui ilgokai nieko negird ė jau.
1:28 policininkas atidarė kameros duris ir pasak ė, kad pas mane kai kas at ė jo.
Žengiau iš   kameros. Tėvas stovė jo koridoriuje. Jis išk ėlė dešinę   rank ą ir išskleidė pirštus kaip
vėduoklę. Išk ėliau kairę  rank ą  ir taip pat išskleidžiau pirštus kaip vėduoklę, ir mūsų nyk ščiai ir kiti
pirštai susilietė. Mes taip darome dėl to, kad kartais T ėvas nori mane apkabinti, bet man nepatinka
glėbesčiuotis su žmonėmis, taigi vietoj apsikabinimo mes bendraujame rankomis, ir tai rei škia, kad jis
mane myli.
Paskui policininkas liepė mums sekti paskui jį koridoriumi į kitą kambarį. Kambaryje buvo stalas ir
trys k ėdės. Jis liepė mums sėstis už stalo tolėliau, o pats atsisėdo kitoje pusė je. Ant stalo buvo pad ėtas
magnetofonas. Paklausiau, ar iš manęs ims interviu ir ar tą interviu įrašinės.
 Jis atsak ė:
– Nemanau, kad to prireiks.
Jis buvo inspektorius. Šitą  supratau iš  to, kad nevilk ė jo uniformos. Iš  jo nosies kyšojo plaukeliai.
Atrodė, kad šnervėse slepiasi dvi ma žos pelytės.1
Jis pasak ė:
– Pakalbė jau su tavo tėvu, ir jis sako, kad tu nenor ė jai suduoti policininkui.
Nieko neatsakiau, nes tai nebuvo klausimas.
Jis pasak ė:
– Ar norė jai suduoti policininkui?
– Taip, – pasakiau.
Jis parėmė rankomis veidą ir pasak ė:
– Bet tu nenorė jai įžeisti policininko?
Pagalvojau apie tai ir pasakiau:
– Ne. Aš nenorė jau įžeisti policininko. Tik norė jau, kad jis manęs neliestų.
Paskui pasak ė:
– Tu žinai, kad negalima suduoti policininkui, ar ne?
– Taip, žinau, – pasakiau.
Jis keletą sekundžių patylė jo, paskui paklausė:
– Ar tu užmušei tą šunį, Kristoferi?
– Aš to šuns neužmušiau, – pasakiau.
Jis pasak ė:
– Ar žinai, kad negalima meluoti policininkui ir kad jeigu taip darysi, pakli ūsi į didelę bėdą?
– Taip, – pasakiau.
Jis pasak ė:
– Tai ar žinai, kas užmušė šunį?
– Ne, – pasakiau.
Jis paklausė:
– Ar tu sakai ties ą?
– Taip. Aš visada sakau tiesą, – atsakiau.
Ir jis pasak ė:
– Gerai. Aš tau parašysiu įspė jimą.
Paklausiau:
– Ar tai bus para šyta ant popieriaus lapo, kaip koks pažymė jimas, kurį galėsiu pasilikti?
Jis atsak ė:
– Ne, įspė jimas reiškia, kad mes užregistruosime, k ą   tu padarei, kad sudavei policininkui, bet
parašysime, kad tai įvyko netyčia ir kad tu nenor ė jai policininko įžeisti.
– Bet tai nebuvo netyčia, – pasakiau.
Ir Tėvas pasak ė:
– Kristoferi, prašau.
Policininkas sučiaupė lūpas ir garsiai iškvėpęs pro nosį pasak ė:
– Jei vėl k ą nors iškrėsi, mes susirasime šį įrašą ir pamatysime, kad jau buvai gavęs įspė jimą, ir tada
daug rimčiau vertinsime tuos dalykus. Ar supranti, k ą sakau?
Pasakiau, kad suprantu.
Tada jis pasak ė, kad mes galime eiti, ir atsistojo, atidar ė duris, ir mes i šė jome į koridorių, paskui vėl
priė jome prie priėmimo stalo, kur atgavau savo šveicarišk ą  karišk ą  peiliuk ą  ir virvės galiuk ą, ir dalį
savo medinės dėlionės, ir 3 gumuliukus žiurkių  maisto Tobiui, ir savo 1,47 svaro, ir s ąvaržėlę, ir savo
raktą  nuo durų iš gatvės – visus šiuos daiktus, sud ėtus į ma žą plastikinį mai šelį, ir mes nu ė jome lauke
stovinčios Tėvo mašinos link ir išvažiavome namo.

37

Aš nemeluoju. Motina sakydavo, jog nemeluoju d ėl to, kad esu geras žmogus. Bet nemeluoju ne d ėl

1 Šis pasakymas ne  metafora, o  vaizdingas palyginimas, kuris reiškia, kad jo šnervės i š  tikrų jų panašios j dviejų  labai mažų
pelių  landas, ir jei mintyse nupie štum žmogaus su dviem labai mažom pelėm, kyšančiom iš šnervių, paveikslą, suprastum,
kaip tas policijos inspektorius atrodė. Ir vaizdingas palyginimas n ėra melas, nebent jis niekam tik ęs.
to, kad esu geras žmogus. Dėl to, kad nemoku meluoti.
Motina buvo smulki maloniai kvepianti moteris. Ir kartais ji vilk ėdavo avies vilnos rūbą su priekyje
esančiu rožinės spalvos užtrauktuku ir mažyte Berghaus firmos etikete kair ė je krūtinės pusė je.
Melas yra tada, kai pasakai, kad kas nors įvyko, o iš  tikrų jų to nebuvo. Bet visada tam tikru metu
konkrečioje vietoje gali atsitikti tik vienas dalykas. Ir yra nesuskaičiuojama daugybė   dalyk ų, kurie
nenutiko tuo metu ir toje konkrečioje vietoje. Ir jei pradedu galvoti apie k ą  nors, ko nenutiko, imu
galvoti ir apie visus kitus dalykus, kuri ų nebuvo.
Pavyzdžiui, šįryt valgiau vienos rūšies sausų  pusryčių ir gėriau karštą  aviečių gėrimą. Bet jeigu
pasakysiu, kad valgiau kitokius sausus pusry čius, pavyzdžiui,  Shreddies1, ir gėriau arbatą, pradėsiu
galvoti apie šokoladinius traškučius ir limonadą, ir košę, ir Daktaro Peperio si ūlomus produktus, ir kad
nepusryčiavau Egipte, ir kad kambaryje nebuvo raganosio, o T ėvas nevilk ė jo išeiginės eilutės ir taip
toliau, ir net rašydamas apie tai pasijuntu netvirtai ir išsigąstu taip, tarsi stov ėčiau ant labai auk što
pastato stogo, ir žemai apačioje matosi tūkstančiai namų, automobilių  ir žmonių, o mano galva būna
tokia pilna visų šitų dalyk ų, kad bijau, jog pamiršiu stovėti tiesiai, pakibsiu ant vamzd žio ir nukrisiu, ir
užsimušiu.
Tai dar viena prie žastis, kodėl man nepatinka tikri romanai, – romanuose meluojama apie dalykus,
kurių iš tikrų jų nenutiko, ir tie dalykai verčia mane jaustis netvirtai ir gąsdina.
Ir kaip tik d ėl tos priežasties visa, k ą čia parašiau, yra tiesa.

41
Važiuojant namo, dangus buvo debesuotas ir Pauk ščių Tako nesimatė.
Aš pasakiau „atsiprašau", nes Tėvui reik ė jo važiuoti į policijos nuovadą, ir tai buvo blogai.
– Nieko tokio, – pasak ė jis.
– Aš neužmušiau to šuns, – pasakiau.
O jis pasak ė:
– Žinau.
Paskui jis pasak ė:
– Kristoferi, tu geriau pasistenk nepakli ūti į bėdą, gerai?
Aš pasakiau:
– Nežinojau, kad pakli ūsiu į bėdą. Man patiko Velingtonas, ir nu ė jau su juo pasisveikinti, bet
nežinojau, kad kažkas jau buvo j į užmušęs.
Tėvas pasak ė:
– Tiesiog pasistenk nekišti nosies į kitų žmonių reikalus.
Kiek pagalvojau ir pasakiau:
– Aš ketinu išsiaiškinti, kas užmušė Velingtoną.
Ir Tėvas pasak ė:
– Ar tu, Kristoferi, klauseisi, k ą tau sakiau?
Aš pasakiau:
– Taip, klausiausi, k ą man sakei, bet kai kas nors nu žudomas, reikia išsiaiškinti, kas tai padarė, kad
būtų galima nubausti kaltinink ą.
Ir jis pasak ė:
– Tas šuo niekam tik ęs, Kristoferi, visai niekam tik ęs.
Aš atsakiau:
– Manau, kad ir šunys svarbu.
Jis pasak ė:
– Nesivelk į tai.
Ir aš pasakiau:
– Į domu, ar policija išsiaiškins, kas užmušė šunį, ir nubaus t ą žmogų?
Tada Tėvas trinktelė jo kumščiu į   vairą, ir viduryje kelio ties br ūk šniuota linija mašiną   truputį
sumėtė, ir jis suriko:
– Aš pasakiau nesivelti į šį reikalą, dėl Dievo meilės!
Supratau, kad jis pyksta, nes jis r ėk ė, bet aš  nenorė jau, kad jis supykt ų, todėl nieko daugiau iki pat
namų ir nebesakiau.
Kai įė jome pro laukujės duris, nu ė jau į  virtuvę  ir suradau mork ą  Tobiui, paskui u žlipau laiptais į
1 Bet aš jų tikrai nevalgyčiau, nes šie produktai yra rudo atspalvio.
viršų ir u ždariau savo kambario duris, i šleidau iš narvelio Tobį ir padaviau jam mork ą. Tada įsijungiau
kompiuterį ir sužaidžiau 76 „Minų lauko" partijas, ir atlikau per 102 sekundes „Ekspertin ę versiją", tik
3 sekundėmis atsilikdamas nuo savo geriausio rezultato, kuris yra 99 sekund ės.
2:07 nakties nusprend žiau, kad kol dar nei šsivaliau dantų   ir neatsiguliau į lovą, noriu atsigerti
apelsinų gėrimo, taigi nusileidau laiptais žemyn į   virtuvę. Tėvas sėdėdamas ant sofos per televiziją
žiūrė jo biliardą ir gėrė visk į. Jis verk ė.
Aš paklausiau:
– Ar liūdi dėl Velingtono?
Jis ilgokai žiūrė jo į mane, įtrauk ė oro. Tada pasak ė:
–Taip, Kristoferi, galima sakyti ir taip. Puikiausiai galima sakyti ir taip.
Nutariau palikti jį  vieną, nes kai man b ūna liūdna, noriu, kad visi palikt ų  mane ramybė je. Taigi
nieko daugiau ir nebesakiau. Tik nu ė jau į   virtuvę, pasidariau apelsinų gėrimo ir nusinešiau laiptais
viršun į savo kambarį.

43

Motina mirė prieš dvejus metus.

Vieną  dieną  gr įžau iš  mokyklos, ir niekas neatidar ė  dur ų, tada nuė jau ir susiradau atsarginį  raktą,
kurį  mes laikome po gėlių  vazonu u ž   virtuvės durų. Pats atsirakinau duris, įė jau ir ėmiausi toliau
konstruoti jau mano pradėtą Airfix Sherman tanko modelį.
Po pusantros valandos i š  darbo gr įžo Tėvas. Jis turi ma žą įmonę  ir su kitu vyriškiu, kurio vardas
Rodris ir kuris yra T ėvo įmonės darbininkas, rūpinasi šilumos tiekimu ir katilinių taisymu. Jis pabeldė į
mano kambario duris, jas atidarė ir paklausė, ar nemačiau Motinos.
Pasakiau, kad jos nema čiau, ir jis nusileid ęs laiptais žemyn ėmė  skambinti telefonu. Negird ė jau, k ą
 jis kalbė jo.
Paskui vėl užlipo į mano kambarį ir pasak ė, kad jam reikia trumpam i šeiti, ir kad tikrai nežino, kiek
tai užtruks. Jis pasak ė, kad jei man ko prireiks, galiu jam paskambinti mobiliuoju telefonu.
Jis užtruko 2½ valandos. Kai gr įžo, nusileidau laiptais į   pirmą auk štą. Jis sėdė jo virtuvė je,
spoksodamas pro lang ą į  vidinį  kiemą, kur tolumoj mat ėsi tvenkinys ir geležinė  tvora, ir Menstedo
gatvė je esančios bažnyčios bok što viršūnė, kuri panaši į pilį, nes yra išlikusi dar iš   normanų
užkariavimų laikotarpio.
Tėvas pasak ė:
– Deja, kurį laik ą tu negalėsi matyti savo motinos.
Jis tai pasak ė, nežiūrėdamas į mane. Jis ir toliau žvelgė pro langą.
Paprastai žmonės kalbėdami su tavimi į  tave žiūri. Žinau, kad jie stengiasi suprasti, k ą  galvoju, bet
aš  nesugebu pasakyti, k ą  mano jie. Tai panašu į  buvimą  kambaryje su vienpuse veidrodine siena kaip
filmuose apie šnipus. Bet man buvo visai malonu, kad Tėvas kalbė jo su manimi, nežiūrėdamas į mane.
Aš paklausiau:
– Kodėl negalėsiu?
Jis labai ilgai tylė jo, paskui pasak ė:
– Tavo motinai teko atsigulti į ligoninę.
– Ar mums galima j ą  aplankyti? – paklausiau, nes ligonin ės man patinka. Man patinka special ūs
personalo rūbai ir įrengimai.
– Ne, – pasak ė Tėvas.
– Kodėl negalima? – paklausiau.
Ir jis pasak ė:
– Jai reikia poilsio. Ji turi pab ūti viena.
Aš paklausiau:
– Ar tai psichiatrijos ligoninė?
Ir Tėvas pasak ė:
– Ne. Tai paprasta ligonin ė. Ji serga... Jos širdis labai silpna.
– Mes turėsime nunešti jai maisto, – pasakiau, nes žinojau, kad maistas ligoninė je ne kažin koks.
Deividas iš mūsų   mokyklos gulė jo ligoninė je, ir jam reik ė jo operuoti koją   ir pailginti blauzdos
raumenį, kad galėtų   greičiau vaik ščioti. Ir jis ligoninės maisto negalė jo pak ęsti, todėl jo motina
kiekvieną dieną nešdavo jam valgyti.
Vėl Tėvas ilgai tylė jo ir paskui pasak ė:
 – Aš  jai kai k ą  nunešiu dieną, kol tu dar b ūsi mokykloje, ir paduosiu gydytojams, kad perduot ų
mamai, ar gerai?
– Bet tu nemoki virti, – pasakiau.
Tėvas užsidengė rankomis veidą ir pasak ė:
 – Kristoferi. Klausyk. Nupirksiu paruo što maisto iš  Marks & Spencer parduotuv ės ir nunešiu. Jai
patinka produktai iš tos parduotuv ės.
Pasakiau, kad u žrašysiu jai atviruk ą su link ė jimais greičiau pasveikti, nes šitaip visada daroma, kai
žmonės patenka į ligoninę. Tėvas pasak ė, kad kitą dieną jis tą atviruk ą nuneš.

47

Kitą  ryt ą  autobusu važiuodami į  mokyklą, pralenk ėme 4 raudonus automobilius i š  eil ės: tai reišk ė,
kad buvo Labai Gera Diena, taigi nusprendžiau neliūdėti dėl Velingtono.
Ponas Dževonsas, mūsų mokyklos psichologas, kart ą manęs paklausė, kodėl 4 raudoni automobiliai
iš eilės reiškia Gerą Dieną, o 3 raudoni automobiliai iš eilės reiškia Visai Neblogą Dieną ir 5 raudoni
automobiliai iš  eil ės reiškia Nepaprastai Gerą  Dieną, ir kodėl 4 geltoni automobiliai iš  eil ės reiškia
Juodą  Dieną,  o tai tokia diena, kai su niekuo nekalbu ir s ėdžiu pats vienas, skaitydamas knygas,
nevalgau priešpiečių  ir niekur Nerizikuoju. Jis pasak ė, kad darau labai logiško žmogaus įspūdį, todėl
stebė josi, kad galiu šitaip skaičiuoti mašinas, nes tai atrodo visai nelogi ška.
Pasakiau, kad man patinka, kai daiktai yra tvarkingai surikiuoti i š eil ės. Ir vienas i š būdų tvarkingai
surikiuoti daiktus yra vadovautis logika. Ypa č  tada, kai tie dalykai yra skaičiai, ar kada reikia k ą  nors
įrodyti. Bet yra ir kitų būdų tvarkingai sudėlioti daiktus eilės tvarka. Ir d ėl to sugalvojau Geras Dienas
ir  Juodas Dienas. Ir pasakiau, kad kai kurie įstaigose dirbantys žmonės, kai rytais i šeina iš namų,
apsidžiaugia, pamatę, kad šviečia saulė, arba nuliūsta, jei pamato, kad lyja, bet juk skiriasi tik oro
sąlygos, ir jeigu jie vis ą dieną dirba įstaigose, juk nuo oro visai nepriklauso, ar j ų diena praeis gerai ar
blogai.
Pasakiau, kad kai rytais T ėvas keliasi iš lovos, visada pirmiausia apsiauna kelnes, o ne puskojines, ir
tai nelogiška, bet jis visada šitaip daro, nes ir jam patinka daryti visk ą iš eilės. Taip pat jis visada
lipdamas laiptais į viršų žengia per du laiptelius ir visada pradeda lipti de šine koja.
Ponas Dževonsas pasak ė, kad esu labai protingas berniukas.
Pasakiau, kad nesu protingas. Tiesiog pastebiu, kas aplink vyksta, o tam proto nereikia. Tai rei škia
būti pastabiam. Būti protingam reiškia stebėti, kaip viskas vyksta, ir mok ėti naudotis tais stebė jimais
sugalvojant kažk ą   nauja. Sakykim, nagrinė jant visatos plėtimąsi arba aiškinantis, kas įvykdė
žmogžudystę. Arba jei pamatai kieno nors vard ą  ir pavardę  ir kiekvieną  raidę   prilygini atitinkamam
skaičiui nuo 1 iki 26 (a=1, b=2 ir t. t.), ir sudė jęs tuos skai čius mintyse, pamatai, kad i šeina pirminis
skaičius, panašiai kaip Jėzus Kristus  (151), arba Skūbis Dū1 (113), ar Šerlokas Holmsas  (163), ar
Daktaras Vatsonas (167).
Ponas Dževonsas paklausė, ar kai stengiuosi daiktus surikiuoti tvarkingai i š eilės, jaučiuosi saugiau,
ir aš atsakiau, kad jaučiuosi.
Tada jis paklausė, ar man patinka, kai viskas aplink kei čiasi. Ir aš  atsakiau, kad man tai patiktų,
 jeigu tapčiau, pavyzdžiui, astronautu, nes juk tai yra vienas did žiausių   pasikeitimų, kok į   tik gali
įsivaizduoti, išskyrus, žinoma, jei galėtum pavirsti mergaite arba jeigu mirtum.
Jis paklausė, ar noriu tapti astronautu, ir a š atsakiau, kad noriu.
Jis pasak ė, kad tapti astronautu yra labai sunku. Pasakiau, kad žinau tai. Pirma reikia tapti aviacijos
karininku ir įvykdyti daugybę įsakymų, ir būti pasiruošus nužudyti kitus žmones, o aš įsakymų vykdyti
negaliu. Be to, mano regė jimas yra silpnesnis negu 20/20, kokio reikia, norint ta pti lak ūnu. Bet
pasakiau, kad vis tiek galima ko nors norėti, net jei ir ai šku, kad tai, ko gero, niekada nei šsipildys.
Teris, Frencio i š mūsų mokyklos vyresnysis brolis, yra man sak ęs, kad galėčiau gauti tik tok į  darbą
– pavyzdžiui, didelė je parduotuvė je surinkti klientų  paliktus prekių  vežimėlius arba valyti asilų  m ėšlą
gyvūnų  priežiūros stotyje, ir kad tokiems truk čiojantiems kaip aš, niekas neleis vairuoti raket ų, kurios
kainuoja milijardus svarų. Kai tai papasakojau T ėvui, jis pasak ė, jog Teris man pavydi to, kad esu
protingesnis už jį. Nors gana kvaila taip galvoti, kadangi mes su Teriu nesivar žome. Bet Teris yra
kvailas, taigi ąuod est demonstrandum –  išvertus iš  lotynų  kalbos reiškia tai ir reik ė jo įrodyti  ir kad

1 Scooby Doo –   filmo personažo vardas (red. past.).

tokiu būdu tai įrodyta.
Aš   nesu trūk čiojantis, tai reiškia „ištinkamas spazmų", ne toks kaip Frencis, kuris labai da žnai
trūk čioja, ir netgi jei netapsiu astronautu, ketinu stoti į universitetą studijuoti matematikos arba fizikos,
arba fizikos ir matematikos kartu, nes man patinka ir matematika, ir fizika, ir man jos abi labai sekasi.
Bet Teris nepateks į universitetą. Tėvas sako, kad Teris tikriausiai baigs gyvenimą kalė jime.
Teris turi ant rankos tatuiruot ę, kurioje pavaizduota širdis, per patį vidurį perverta peiliu.
Bet tai, k ą čia pasakoju, vadinasi nukrypimas nuo temos, ir dabar v ėl grįšiu prie fakto apie Gerą
Dieną.
Kadangi tai buvo Gera Diena, nutariau pabandyti i šsiaiškinti, kas užmušė  Velingtoną, nes Gera
Diena tinka projektams ir darbams planuoti.
Kai apie tai pasakiau Siobenei, ji tarė:
– Šiandien mes turėtume rašyti rašinius, taigi galėtum parašyti apie tai, kaip suradai Velington ą  ir
patekai į policijos nuovadą.
Tai šitaip aš ir pradė jau rašyti.
Ir Siobenė pasak ė, kad man padės, jei kils rašybos ir gramatikos sunkum ų, ar nežinosiu, kaip žymėti
išnašas puslapio apačioje.

53

Motina mirė po dviejų savaičių.

Nebuvau nuė jęs į   ligoninę  jos aplankyti, bet T ėvas nunešdavo jai daugybę   maisto iš  Marks &
Spencer   parduotuvės. Jis sak ė, kad ji atrodo gerai ir, rodėsi, sveiksta. Ji perduodavo man daug
link ė jimų  ir ant staliuko greta lovos laik ė  pasidė jusi atviruk ą  su mano link ė jimais greičiau pasveikti.
Tėvas sak ė, kad mano atvirukas jai labai patiko.
Ant atviruko viršelio buvo nupiešti automobiliai. Jie atrodė šitaip:

Piešiau tą atviruk ą mokykloje su ponia Peters, kuri d ėsto mums pie šimą, ir tai buvo linoraižinys, tai
reiškia, kad nusipieši piešinuk ą  ant specialaus paviršiaus, ir ponia Peters išpjausto tą  pie šinį  rai žymo
peiliuku, tada išpjautą jį piešinį   mirkai į rašalą   ir prispaudi ant popieriaus lapo, dėl to ir visi
automobiliai atrodo kaip vienas, nes a š nupiešiau tik vieną jų ir ant popieriaus padariau 9 atspaudus. Ir
tai buvo ponios Peters mintis nupiešti daug automobilių, ir man ši mintis patiko. Ir a š nuspalvinau visus
automobilius raudonais dažais, palink ėdamas Motinai Nepaprastai Geros Dienos.
Tėvas sak ė, kad ji mirė dėl infarkto, ir tai buvo netik ėta.
 – Kokio infarkto? – paklausiau, nes mane tai nustebino.
Motinai buvo tik 38 metai, o infarktas paprastai i štinka senesnius žmones, o Motina buvo labai
aktyvi, važinėdavo dviračiu, valgydavo sveik ą   maistą, pavyzdžiui, vištieną, daržoves ir javainius,
turinčius daug l ąstelienos ir mažai gyvulinių riebalų.
Tėvas sak ė, kad nežino, kokios rūšies infarktas ją ištiko, ir dabar ne laikas apie tai klausin ėti.
Pasakiau, kad visai įmanoma, jog tai aneurizma.
Infarktas ištinka tada, kai širdies raumuo nebegauna kraujo ir apmir šta. Yra du pagrindiniai infarkto
tipai. Pirmasis vadinasi „embolija". Ji ištinka, kai kraujo krešulys užblokuoja kraujagyslę, kuria į
širdies raumenį  teka kraujas. Šito galima išvengti geriant aspiriną  ir valgant žuvį. Dėl to eskimai šio
tipo infarktu ir neserga, nes valgo daug žuvies, kuri neleidžia kraujagyslėse susidaryti kre šuliams, bet
 jeigu jie stipriai susižeidžia, tai gali mirtinai nukraujuoti.
O aneurizma būna tada, kai pratrūksta kraujagyslė, ir kraujas nebepatenka į širdies raumenį, nes
nuteka kitur. Ir kai kuriems žmonėms aneurizma būna dėl to, kad jų kuri nors kraujagysl ė yra silpna iš
prigimties, kaip atsitiko poniai Hardisty, kuri gyveno m ūsų gatvės 72–ame name ir turė jo silpnas kaklo
kraujagysles, ir numirė, kai pasuko galv ą, atsigręžusi pažiūrėti, kaip apsukti automobilį   stovė jimo
aik štelė je.
Kita vertus, tai galė jo b ūti ir embolija, kadangi kraujas daug greičiau kreša ilgą laik ą nesikeliant iš
lovos, kaip būna gulint ligoninė je.
Tėvas pasak ė:
 – Apgailestauju, Kristoferi, man tikrai labai gaila.
Bet tai buvo ne jo kaltė.
Tada atė jo ponia Šiers ir paruošė  mums vakarienę. Ji avė jo vasarines basutes, mūvė jo džinsus ir
vilk ė jo sportinius marškinėlius, ant kurių  buvo užrašyti žodžiai  WINDSURF ir CORFU ir nupieštas
banglentininkas.
O Tėvas sėdė jo palenk ęs galvą, ir ji stovė jo greta, ir glaudė jo galvą prie savo krūtinės, ir sak ė:
– Na, nieko, Edi. Mes pad ėsime tau išsikapstyti.
Paskui ji mums i švirė spagečių su makaron ų padažu.
O po pietų su manim žaidė žodžių loto, ir aš ją nugalė jau 247:134.

59

Nusprend žiau, kad išsiaiškinsiu, kas nužudė Velingtoną, nepaisant to, kad T ėvas liepė nesikišti į kitų
žmonių reikalus.
Todėl, kad ne visada darau tai, k ą man liepia.
Ir taip yra dėl to, kad, kai žmonės tau sako, k ą  turi daryti, paprastai tas liepimas būna nekonkretus,
todėl sutrikdo ir darosi neai šku.
 – Pavyzdžiui, žmonės dažnai sako: „Nutilk", bet nepasako, kiek laiko reikia tyl ėti. Arba pamatai
užrašą:  NEMINDŽIOTI ŽOLĖS, nors turėtų  b ūti užrašyta:  NEMINDŽIOTI ŽOLĖS APLINK ŠĮ 
ŽENKLĄ   arba NEMINDŽIOTI VISOS ŽOLĖS ŠIAME PARKE, nes aplink yra daug žolės, kurią
mindžioti leidžiama.
Žmonės taip pat nuolat pažeidinė ja taisykles. Pavyzdžiui, Tėvas automobiliu dažnai važiuoja
didesniu negu 30 mylių  per valandą  greičiu toje zonoje, kurioje greitis ribojamas, ir kartais vairuoja
išgėręs, ir dažnai vairuoja neprisisegęs saugos dir žų, kai važiuoja furgonu. Ir Biblijoje pasakyta
 Ne ž udyk , bet yra buv ę Kryžiaus karų, įvyko du pasauliniai karai, Persijos įlankos karas, ir visuose juose
krik ščionys žudė kitus žmones.
Aš  taip pat nesuprantu, k ą Tėvas turi galvoj, sakydamas: „Nesiki šk į kitų žmonių  reikalus", nes
nežinau, k ą   jis nori pasakyti žodžiais „kitų žmonių   reikalai", nes darau daugyb ę  dalyk ų   su kitais
žmonėmis mokykloje ir parduotuvė je, ir autobuse, ir paties T ėvo darbas yra vaik ščioti po kitų žmonių
namus, taisant j ų katilines ir prižiūrint šildymo sistemas. Ir visi šie dalykai yra kitų žmonių reikalai.
Siobenė   supranta. Kai liepia ko nors nedaryti, tiksliai pasako, kas man draud žiama. Ir man tai
patinka.
Pavyzdžiui, kartą ji man pasak ė:
– Kristoferi, niekada nemušk Saros ir kaip nors kitaip jos neskriausk. Netgi tuo atveju, jeigu ji
pirmoji tau suduotų. Jeigu ji tikrai tau v ėl suduos, pasitrauk nuo jos, stov ėk tiesiai ir suskai čiuok nuo 1
iki 50, paskui man arba kam nors kitam iš personalo pasakyk, k ą ji padarė.
Arba, pavyzdžiui, vieną kartą ji pasak ė:
– Jeigu nori suptis, o supynėse jau supasi kiti, tau niekada negalima j ų  nustumti. Tu turi papra šyti,
kad jie leistų tau pasisupti. Ir tada turi palaukti, kol jie baigs suptis.
Bet kai kiti žmonės sako tau, ko tau neleid žiama daryti, jie nemoka taip aiškiai pasakyti. Taigi aš
pats nusprendžiu, k ą darysiu ir ko ne.
Tą vakarą nuė jau prie ponios Šiers namo ir pasibeldžiau, ir laukiau, kol ji atidarys.
Kai ponia Šiers atidarė duris, rankoje laik ė puodelį arbatos ir buvo apsiavusi avies kailio šlepetes, ir
 ji buvo k ą  tik atsitraukusi nuo televizijos viktorinos programos, nes televizorius buvo į jungtas, ir aš
girdė jau, kaip kažkas sak ė: „Venesuelos sostinė   yra... a) Marakasas; b) Karakasas; c) Bogota; d)
Džordžtaunas". Ir a š žinojau, kad teisingas atsakymas – Karakasas.
Ji pasak ė:
– Kristoferi, tikrai nemanau, kad dabar norėčiau tave matyti.
 – Aš neužmušiau Velingtono, – pasakiau.
Ir ji atsak ė:
– Ką tu čia veiki?
Pasakiau:
– Norė jau užeiti ir pasakyti jums, kad neužmušiau Velingtono. Aš   irgi noriu išsiaiškinti, kas jį
užmušė.
Nuo jos cigaret ės ant prieškambario kilimo nubyrė jo šiek tiek pelenų, bet tai buvo tik pelenai, taigi
kilimo neuždegė.
Pasakiau:
– Ar jūs žinote, kas užmušė Velingtoną?
Į  mano klausimą ji neatsak ė, tik ištarė:
– Sudie, Kristoferi.
Ir uždarė duris.
Tada nusprendžiau pabandyti atlikti detektyvinį tyrimą.
Žinojau, kad ji mane stebi ir laukia, kol nueisiu, nes ma čiau ją, stovinčią prieškambaryje už matinio
lauko durų   stiklo. Taigi nuė jau takeliu ir išė jau iš   sodo. Paskui apsisukau ir pasteb ė jau, kad jos
prieškambaryje jau nėra. Į sitikinęs, kad manęs niekas nestebi, perlipau tvor ą ir patraukiau palei namą į
vidinį kiemą pašiūrės link, kur ji laik ė visus sodo įrankius.
Pašiūrė   buvo užrakinta spyna, ir aš   negalė jau patekti į vidų, taigi priė jau prie sienoje esančio
langelio. Ir man pasisek ė  kai k ą aptikti. Pažvelgęs pro langelį, pamačiau lygiai tokią pat šak ę, kaip ta,
kuri tada kyšojo iš  Velingtono. Ji gul ė jo ant suoliuko palei langą  ir buvo nuvalyta, nes ant jos virb ų
kraujo nesimatė. Įžiūrė jau ir kitų įrankių, kastuvą  ir gr ėblį, ir tas sodo žirkles ilgomis rankenomis,
kurias žmonės naudoja auk štų  med žių šakoms kirpti, kai jų  nebepasiekia. Ir visi tie įrankiai buvo su
tokiomis pat žaliomis plastmasinėmis rankenomis, kaip ir šak ė. Tai reišk ė, kad šak ė  priklauso poniai
Šiers. Buvo arba taip, kaip maniau, arba tai apgavyst ė, vadinamasis klaidinantis įrodymas, kuris verčia
padaryti neteisingą  i švadą, arba tai gali būti kas nors tik pana šaus į įkaltį, bet su tuo i š  tikrų jų  nieko
bendra neturėti. Man buvo įdomu, ar ponia Šiers pati užmušė Velingtoną. Bet jei ji užmušė  Velingtoną
pati, tai kodėl išė jo iš namų rėkdama: „Ką tu, po galais, padarei mano šuniui?"
Pamaniau, kad ponia Šiers tikriausiai neužmušė   Velingtono. Bet kad ir kas j į būtų užmušęs,
tikriausiai nudobė  su ponios Šiers šake. O pašiūrė  buvo užrakinta. Reikia manyti, kad tai padarė  kas
nors, turintis raktą nuo ponios Šiers pašiūrės, arba ji buvo palikusi pa šiūrę neužrakintą, arba šak ė buvo
palikta sode.
Išgirdęs triuk šmą apsisukau ir pama čiau ponią Šiers, stovinčią ant vejos ir žiūrinčią į mane.
Pasakiau:
– Atė jau pažiūrėti, ar pašiūrė je yra šak ė.
Ir ji pasak ė:
– Jeigu dabar pat nedingsi, aš vėl iškviesiu policiją.
Taigi nuė jau namo.
Kai parė jau, pasisveikinau su Tėvu ir užlipau laiptais į viršų, pamaitinau Tobį, savo žiurk ę, ir
pasijutau laimingas, kad tapau detektyvu ir pradė jau aiškintis, kas nutiko.

61

Ponia Forbes mokykloje sak ė, kad kai Motina mir ė, ji nukeliavo į Dangų. Ponia Forbes taip sak ė dėl
to, kad yra labai sena ir tiki Dangumi. Ji m ūvi treningo kelnes, nes sako, kad jos patogesn ės už
paprastas. Važiuodama motociklu ji buvo patekusi į avariją, ir viena jos koja yra vos vos trumpesn ė už
kitą.
Bet kai Motina mirė, ji nenukeliavo į Dangų, nes Dangaus n ėra.
Ponios Peters vyras yra pastorius, ir j į  vadina Tėvu Petersu, ir kartais jis ateina į  mūsų  mokyklą  su
mumis pakalbėti, ir kartą aš jo paklausiau, kur yra Dangus, ir jis pasak ė:
– Ne mūsų visatoje. Tai išvis kitoniška vieta.
Tėvas Petersas kartais leid žia juokingus caksinčius garsus, kuriuos daro lie žuviu, kai galvoja. Jis
rūko cigaretes, ir tai gali u žuosti iš jo kvapo, ir man tai nepatinka.
Pasakiau, kad už  visatos nieko n ėra ir jokios kitokios vietos negali n ė  b ūti. Nebent už žvaigždės,
vadinamos juodą ja bedugne, arba kolapsu, ir tai reiškia, kad neįmanoma išsiaiškinti, kas yra kitoje
 juodosios bedugnės pusė je, nes ten traukos jėga tokia didelė, kad jai negali atsispirti net
elektromagnetinės bangos, pavyzdžiui, šviesa, o elektromagnetinėmis bangomis mes ir gauname
informacij ą apie toli už mūsų esančius daiktus. Ir jeigu Dangus b ūtų kitoje juodosios bedugn ės pusė je,
mirusiuosius reik ėtų į   kosmosą iššauti raketomis, kad jie t ą  vietą  pasiektų, bet jų  niekas raketomis
neskraidina, nes jeigu taip b ūtų, žmonės pastebėtų.
Man atrodo, kad žmonės tiki Dangumi dėl to, kad jiems nepatinka mintis apie mirt į, nes jie nori
gyventi be galo, o galvoti apie tai, kad kiti žmonės apsigyvens j ų   namuose ir jų   daiktus išmes į
šiuk šlyną, jiems nepatinka.
Tėvas Petersas pasak ė:
– Na, kai sakau, kad Dangus yra u ž  visatos rib ų, visa tai reikia suprasti kaip tam tikr ą išraiškos
būdą. Manau, jog i š tikrų jų tai reikia suprasti, kad mirusieji yra pas Dievą.
Ir aš paklausiau:
– O kur yra Dievas?
Ir Tėvas Petersas pasak ė, kad mums reik ėtų  apie tai pasikalbėti kitą  dieną, kai turėsime daugiau
laiko.
Iš  tikrų jų  po mirties nutinka viena: nutr ūksta smegenų  veikla ir k ūnas pradeda pūti, kaip atsitiko
Triušiui, kai nugaišo, ir mes jį palaidojom sodo gale. Ir visos jo molekul ės pavirto kitomis molekul ėmis
ir perė jo į žemę, ir jas ten prarijo kirm ėlės, o vėliau tos molekulės perė jo į  augalus, ir jei po 10 met ų
toje pačioje vietoje kastume žemę, rastume tik triušio skeletą. O po 1000 metų ir skeleto nebus lik ę. Bet
nieko, taip ir turi b ūti, nes Triušis tapo gėlių, obels ir gudobel ės krūmo dalimi.
Kai miršta žmonės, juos kartais paguldo į karstą, kad jie nesusimaišytų su žemėmis gana ilgą laik ą,
kol sutrūnija karsto mediena.
Bet Motiną  kremavo. Tai reiškia, kad ją  paguldė į  karstą, sudegino ir pavert ė  pelenais ir dūmais.
Nežinau, kas toliau nutinka pelenams, ir negalė jau šito paklausti krematoriume, nes nedalyvavau
laidotuvėse. Bet dūmai išeina pro kaminą ir išsisklaido ore, ir kartais a š pažvelgiu į  dangų, ir man
atrodo, kad ten, auk štai, yra Motinos molekulės, o gal jos sklando vir š  Afrikos ar Antarktidos, ar
telkiasi į lietaus debesis vir š Brazilijos atogrąžų mišk ų, ar dar kur kitur kaupiasi sniego pavidalu.

67

Kita diena buvo šeštadienis, o šeštadieniais nedaug tenuveiksi, nebent Tėvas vedasi mane kur nors į
iškylą   prie ežero, kur yra val čių   prieplauka, arba sėdime sode, bet šį šeštadienį   Anglijos futbolo
komanda žaidė   su Rumunija, ir tai reišk ė, kad mes į iškylą  neisim, nes T ėvas norė jo per televiziją
žiūrėti varžybas. Todėl ir nutariau dar šiek tiek savarankiškai pratęsti savo detektyvinę veiklą.
Nusprend žiau, kad apeisiu ir apklausinėsiu kitus m ūsų   gatvė je gyvenančius žmones, ar kartais
nematė ko nors u žmušant Velingtoną, arba gal bus mat ę  ketvirtadienio naktį  gatvė je nutinkant k ą nors
keista.
Kalbėti su nepažįstamais žmonėmis man nėra įprasta. Nemėgstu kalbėti su svetimais žmonėmis. Ir
ne dėl  Svetimų Žmonių   Keliamo Pavojaus, apie kurį aiškina mokykloje ir kuris reiškia, kad
nepažįstamas žmogus pasiūlo saldainių   arba pasivažinėti automobiliu, nes nori tave seksualiai
išnaudoti. Man taip nenutiks. Jeigu mane paliest ų nepažįstamas žmogus, aš  jam suduočiau, o aš moku
smogti labai stipriai. Pavyzdžiui, kai Sara tampė   mane už   plauk ų, aš   trenkiau ir sudaviau jai
nesąmoningai, bet jai buvo smegen ų  sukrėtimas, ir ją išvežė į  ligoninės reanimacijos ir intensyvios
terapijos skyrių. Be to, visada ki šenė je nešiojuosi šveicarišk ą  karišk ą   peiliuk ą, o ten yra pj ūklelio
ašmenys, kurie galėtų nupjauti rankos pir štus.
Nemėgstu nepažįstamų jų, nes man nepatinka bendrauti su anks čiau nesutiktais žmonėmis. Juos
sunku suprasti. Tai panašu lyg vaik ščiotum po Prancūziją, kur kartais važiuodavome į   stovyklą
atostogų, kai Motina dar buvo gyva. Man tai visai nepatiko, nes jeigu u žsukdavai į  parduotuvę ar
restoraną, arba būdavai pliaže, negalė jai suprasti nieko, k ą aplinkiniai kalba, o tai baugina.
Man reikia daug laiko, kol priprantu prie nepa žįstamų žmonių. Pavyzdžiui, kai mokykloje atsiranda
naujų darbuotojų, nebendrauju su jais i štisom savaitėm. Aš tiesiog stebiu juos, kad įsitikinčiau, jog man
niekas negresia. Tada imu j ų klausinėti apie gyvenimą, na, sakysim, apie tai, ar augina namie gyv ūnų,
kokia jų  m ėgstama spalva ir k ą  jie mano apie „Apolono" kosminio laivo skryd žius, ir paprašau, kad
man nupieštų savo namų  vidaus planą, taip pat klausinė ju, kok į  automobilį  vairuoja, taigi taip su jais
susipažįstu. Paskui jau neprieštarauju, jeigu būname kartu tame pačiame kambaryje, ir man jau
nebereikia jų nuolat stebėti.
 Taigi buvo gana drąsu nuspręsti kalbėtis su kitais mūsų   gatvės gyventojais. Bet jeigu imiesi
detektyvo darbo, turi būti drąsus, ir a š neturė jau kito pasirinkimo.
Pirmiausia pasidariau šitok į savo gatvės, kuri pavadinta Randolfo gatve, plan ą:

Tada įsitikinau, ar tikrai kišenė je turiu šveicarišk ą   karišk ą   peiliuk ą, i r išė jau. Pirmiausia
pasibeldžiau į  40–uoju numeriu pa žymėto namo, stovinčio priešais ponios Šiers namą, duris, o tai
reiškia, kad labiausiai tik ėtina k ą  nors išgirsti kaip tik iš šio namo gyventojų. 40–ame name gyvena
žmonės, pavarde Tomsonai.
Duris atidarė ponas Tomsonas. Jis vilk ė jo sportinius marškinėlius su užrašu:
 Alus
 jau 2000 met ų
 padeda tikrai negra ž iems  ž monėms
susirasti sekso partneri ų
Ponas Tomsonas pasak ė:
– Kuo galiu padėti?
Pasakiau:
– Ar jūs žinote, kas užmušė Velingtoną?
Aš nežiūrė jau jam į  veidą. Nemėgstu žiūrėti žmonėms į  veidus, ypa č  jeigu jie man nepažįstami.
Kelias sekundes jis nieko nepasak ė.
Paskui tarė:
– Kas tu toks?
Aš pasakiau:
– Esu Kristoferis Bunas i š 36–ojo namo ir jus pa žįstu. Jūs esate ponas Tomsonas.
Jis pasak ė:
– Aš esu pono Tomsono brolis.
Tariau:
– Ar žinote, kas užmušė Velingtoną?
Jis pasak ė:
– Kas, po galais, yra tas Velingtonas?
Pasakiau:
– Ponios Šiers šuo. Ponia Šiers gyvena 41–ajame name.
Jis pasak ė:
– Ar kažkas užmušė jos šunį?
Pasakiau:
– Su šake.
Jis pasak ė:
– O Viešpatie!
Pasakiau:
– Su sodo įrankiu, – kad nepamanyt ų, jog turė jau galvoj šakutę, su kuria valgoma. Paskui pasakiau:
– Ar žinote, kas jį užmušė?
Jis pasak ė:
– Neturiu nė mažiausio supratimo.
Pasakiau:
– Ar ketvirtadienio vakarą nematėte ko nors įtartina?
Jis pasak ė:
 – Klausyk, vaike, ar tikrai manai, kad tau reik ėtų šitaip vaik ščioti po namus ir klausin ėti?
Ir aš pasakiau:
– Taip, nes noriu išsiaiškinti, kas užmušė Velingtoną, ir rašau apie tai knygą.
O jis pasak ė:
– Ketvirtadienį buvau Kolčesteryje, taigi teiraujiesi ne to vyruko.
Pasakiau „ačiū" ir pasitraukiau.
42–ajame name niekas neatsiliepė.
Buvau matęs 44–ojo namo gyventojus, bet ne žinojau jų   pavardės. Jie yra juodaodžiai, vyras ir
žmona, ir turi du vaikus, berniuk ą   ir mergaitę. Duris atidarė   moteris. Ji avė jo ilgais batais, labai
panašiais į kareiviškus, o ant rankos rie šo turė jo 5 žvangančias sidabro spalvos apyrankes. Ji pasak ė:
– Tu Kristoferis, ar ne?
Pasakiau, kad tikrai esu Kristoferis, ir paklausiau, ar ji ne žino, kas užmušė Velingtoną. Ji žinojo, kas
yra Velingtonas, taigi man nereik ė jo to aiškinti, ir jau buvo girdė jusi, kad jį užmušė.
Paklausiau, ar ji ketvirtadienio vakarą nepastebė jo ko nors įtartina, nes tai gal būtų įkaltis.
Ji pasak ė:
– Kas tai galėtų būti?
Ir aš pasakiau:
– Na, svetimi žmonės. Ar žmonių, kurie tuo metu ginčijosi, balsai.
Bet ji pasak ė, kad nieko pana šaus negirdė jo.
Ir tada nutariau imtis to, kas vadinama  Kitokios taktikos linija, ir paklausiau, ar pažįsta k ą nors, kas
galėtų panorėti nuliūdinti ponią Šiers.
Ir ji tarė:
– Galbūt tau reik ėtų apie tai pasikalbėti su savo t ėvu.
Ir aš  paaiškinau jai, kad negaliu to paklausti T ėvo, nes pats tyrimas yra paslaptis, kadangi T ėvas
neleidžia man kištis į kitų žmonių reikalus.
Ji pasak ė:
– Na, gal jis turi prie žastį, Kristoferi.
Ir aš pasakiau:
– Tai jūs nežinote nieko, kas man pad ėtų k ą nors rasti.
Ir ji pasak ė „ne", o paskui dar pridūrė:
– Žiūrėk, būk atsargus, jaunuoli.
Pasakiau, kad b ūsiu atsargus, ir pad ėkojau jai už  atsakymus į  klausimus, ir pasukau prie 43–ojo
namo, kuris stovi greta ponios Šiers namo.
43–ame name gyvena ponas Vaizas su motina, kuri s ėdi invalido vežimėlyje, ir jos sūnus gyvena
kartu, kad nuve žtų ją į parduotuvę ir šiaip pavežiotų lauke.
Duris atidarė  ponas Vaizas. Nuo jo trenk ė  prakaitu, sumišusiu su sen ų  sausainių ir dar su ka žkokiu
kvapu, kuris atsiranda, kai ilgai nesiprausi, lygiai taip trenkia nuo D žeisono mokykloje, nes jo šeima
labai skurdžiai gyvena.
Pasiteiravau pono Vaizo, gal žino, kas ketvirtadienio nakt į užmušė Velingtoną.
Jis atsak ė:
– Po perk ūnais, policininkai vis jaun ė ja, ne kitaip.
Paskui jis nusijuok ė. Man nepatinka, kai žmonės iš manęs juokiasi, taigi nusigr ęžiau ir nuė jau.
Aš nė nebandžiau belstis į 38–ojo namo, kuris yra greta m ūsų namų, duris, nes jo gyventojai vartoja
narkotikus, ir Tėvas liepė   man su jais niekad nesikalb ėti, taigi taip ir darau. Ir naktimis jie garsiai
paleidžia muzik ą, ir kartais jų išsigąstu susitik ęs gatvė je. O ir pats namas visai ne jų.
Paskui pastebė jau, kad senut ė, gyvenanti 39–ajame name, priešais ponios Šiers namą, savo sodelyje
iš gatvės pusės elektrinėmis žirklėmis karpo gyvatvor ę. Jos pavard ė yra ponia Aleksander. Ji turi šunį.
Jis yra ilgaplaukių  taksų  veislės, taigi ji tikriausiai yra geras žmogus, nes myli šunis. Bet šuns su ja
sode nebuvo. Jis buvo namie.
Ponia Aleksander mūvė jo džinsus ir av ė jo sportbačius, to senyvi žmonės paprastai nenešioja. Ir
džinsai buvo išpurvinti. O sportbačiai buvo New Balance1 firmos. Ir rai šteliai buvo raudoni.
Priė jau prie ponios Aleksander ir paklausiau:
– Ar k ą nors žinote apie tai, kad užmušė Velingtoną?
Tada ji iš jungė elektrines gyvatvorės karpymo žirkles ir pasak ė:
– Ko gero, tau teks i š naujo pakartoti, k ą pasakei. Aš neprigirdžiu.
Taigi vėl pasakiau:

1 Naujosios pusiausvyros (vert. past.).

 – Ar k ą nors žinote apie tai, kad užmušė Velingtoną? Ir ji tarė:
– Aš išgirdau apie tai vakar. Baisu. Baisu. Pasakiau:
– Ar žinote, kas jį užmušė? Ir ji pasak ė:
– Ne, nežinau. Aš atsakiau:
 – Kažkas turi žinoti, nes tas, kas Velington ą užmušė, žinojo, k ą   daro. Nebent buvo beprotis ir
nesuprato, k ą daro. Arba tą žmogų tiesiog ištiko amnezija.
Ir ji pasak ė:
– Na, manau, tu, ko gero, teisus. Pasakiau:
– Ačiū už pagalbą. Ir ji pasak ė:
– Tu Kristoferis, ar ne? Pasakiau:
– Taip. Gyvenu 36–ajame name. Ir ji pasak ė:
– Mes nesam kalb ė ję, ar ne? Aš tariau:
– Ne. Aš nemėgstu kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis. Bet dabar atlieku detektyvin į tyrimą.
Ir ji pasak ė:
– Matau, kaip tu kasdien eini į mokyklą. Nieko į tai neatsakiau.
O ji pasak ė:
– Labai malonu, kad u žsukai ir pasisveikinai.
Ir į tai nieko neatsakiau, nes ponia Aleksander dabar jau ėmė plepėti, o tai yra toks kalbė jimas, kai
žmonės viens kitam sako tai, kas n ėra nei klausimai, nei atsakymai, ir tod ėl tie sakiniai nėra susiję.
Paskui ji pasak ė:
– Malonu, net jeigu užsukai tik dėl to, kad atlieki detektyvinį tyrimą.
Ir aš jai vėl padėkojau.
Ir jau ketinau apsisukti ir eiti sau, bet ji prabilo:
– Aš turiu tavo metų vaikaitį.
Stengiausi taip pat paplepėti, todėl pasakiau:
– Man 15 metų, 3 mėnesiai ir 4 dienos. Ir ji pasak ė:
– Na, beveik tavo amžiaus.
Paskui kurį laik ą ji nesak ė nieko, tada vėl tarė:
– Tu neturi šuns, ar ne? Ir a š pasakiau:
– Ne. Ji pasak ė:
– Tau tikriausiai patiktų turėti šunį, ar ne? O a š pasakiau:
– Aš turiu žiurk ę. Ir ji pasak ė:
– Žiurk ę?
O aš pasakiau: – Jos vardas Tobis. Ir ji pasak ė:
– A...
O aš pasakiau:
– Dauguma žmonių  nem ėgsta žiurkių, nes mano, kad jos ne šioja ligas, pavyzdžiui, buboninį  mar ą.
Bet tokia nuomonė  atsirado tik dėl to, kad žiurk ės gyvendavo kanalizacijos šuliniuose ir slėpdavosi iš
kitų šalių atplaukiančiuose laivuose, kuriuose plisdavo ligos. Bet pa čios žiurk ės yra labai švarios. Tobis
nuolat prausiasi. Ir nereikia jo ved žioti pasivaik ščioti, kad pasimank štintų, aš   tiesiog leidžiu jam
pabėgioti po savo kambarį. O kartais jis įsitaiso man ant peties arba pasislepia mano rankov ė je, lyg tai
būtų urvas. Bet gamtoje žiurk ės urvuose negyvena.
Ponia Aleksander pasak ė:
– Ar nori užeiti išgerti arbatos?
Ir aš pasakiau:
– Aš nevaik štau pas kitus žmones į namus.
Ir ji pasak ė:
– Tai gal man čia išnešti tau arbatos? Ar m ėgsti apelsinų gėrimą?
Aš atsakiau:
– Aš tik apelsinų gėrim ą ir temėgstu.
Ir ji pasak ė:
– Laimei, turiu ir jo. O ar nori  Battenbergo?
Ir aš pasakiau:
– Nežinau, nes neturiu supratimo, kas yra  Battenbergas.
Ji pasak ė:
– Tai tokios r ūšies tortas. Iš   keturių rožinių   ir geltonų   dalių, o iš viršaus pabarstytas pudra su
marcipanais.
 Ir aš pasakiau:
– Ar tai ilgas tortas su kvadratine i špjova, kuri suskirstyta į  vienodo dydžio viena kitą  kei čiančių
spalvų kvadratėlius?
Ir ji pasak ė:
– Taip, sakyčiau, jį galima apibūdinti ir taip.
Aš pasakiau:
– Manau, norėčiau rožinių kvadratėlių, bet ne geltonų, nes man nepatinka geltona spalva. Ir ne žinau,
kas tas marcipanas, taigi ne žinau, ar ir jo nor ėčiau.
Ir ji pasak ė:
– Deja, marcipanas – irgi geltonas. Tai gal vietoj torto i šnešiu sausainių. Ar m ėgsti sausainius?
Ir aš pasakiau:
– Taip. Kai kurias sausaini ų rūšis.
Ir ji pasak ė:
– Atnešiu kelių rūšių.
Paskui apsigręžė ir nuė jo į namą.
Ji judė jo labai l ėtai, nes buvo jau senyva moteri šk ė, ir viduj išbuvo ilgiau nei 6 minutes, ir a š ėmiau
nerimauti, nes nežinojau, k ą  ji ten, viduj, veikia. Aš  jos taip gerai nepažinojau, kad galėčiau pasakyti,
ar ji kalbė jo tiesą, kai sak ė, kad išneš  apelsinų  g ėrimo ir  Battenbergo torto. Ir pagalvojau, kad ji gali
paskambinti ir policijai, ir tada jau tur ėčiau daug didesnių nemalonumų negu įspė jimas.
Tai ir nuė jau sau.
Einant per gatvę, staiga vėl kilo noras aiškintis, kas gi galė jo užmušti Velingtoną. Mano galvoje
išsirikiavo šitokia argument ų virtinė:
1. Kodėl jūs užmuštumėte kok į nors šunį?
a)nes jūs nekenčiate to šuns;
b)nes jūs kvailas;
c)nes jūs norite nuliūdinti ponią Šiers.
2. Aš  nepažįstu nė   vieno žmogaus, kuris galėtų nek ęsti Velingtono, tokiu atveju: a)  tai padaryti
galė jo tik nepažįstamas žmogus.
3. Aš  nepažįstu nieko, kas būtų   ne viso proto, taigi tokiu atveju: b)  tai padaryti galė jo irgi tik
nepažįstamas žmogus.
4.Daugelį žmogžudysčių įvykdo auk ą  pažįstantys asmenys. Tiesą sakant, yra tikrai didel ė tikimybė,
kad Kalėdų  dieną  jus gali nužudyti jūsų šeimos narys. Tai faktas. Tokiu būdu ir Velingtoną  tikriausiai
užmušė kas nors i š jį pažinojusių žmonių.
5.Tokiu atveju: c) aš pažįstu vieną vienintelį žmogų, nemėgusį ponios Šiers, ir tas žmogus yra ponas
Šiersas, kuris tikrai labai gerai žinojo apie Velingtoną.
Tai reišk ė, kad ponas Šiersas yra mano Pagrindinis Į tariamasis.
Ponas Šiersas buvo vedęs ponią Šiers, ir jie gyveno kartu, kol prie š  dvejus metus i šsiskyrė. Tada
ponas Šiersas išvyko ir nebesugr įžo. Tai dėl to mirus Motinai ponia Šiers dažnai ateidavo ir mums
virdavo valgyti, nes jai daugiau nebereik ė jo virti ponui Šiersui, ir jai nebereik ė jo laukti jo namie ir b ūti
 jo žmona. Ir Tėvas dar sak ė, kad jai trūksta draugijos ir nesinori vienai b ūti savo namuose.
Ir kartais ponia Šiers pas mus nakvodavo, ir man patikdavo, kad ji pasilikdavo, nes visk ą
sutvarkydavo ir i šrikiuodavo stiklainius ir puodus, ir d ėžutes pagal auk štį   virtuvė je ant lentynų, ir
visada juos sustatydavo taip, kad matydavosi etiketės, ir sudėliodavo peilius, šakutes ir šauk štus į jiems
skirtus skyrelius stalo įrankių stalčiuje.
Bet ji rūkydavo cigaretes ir kalbėdavo daug man nesuprantam ų dalyk ų, pvz.: „lauke taip žvarbu, kad
net gelia", „pačirškinkim k ą nors skanaus", „krisiu į lovą kaip maišas". Ir man visai nepatikdavo, kad ji
taip kalbėdavo, nes nesupratau, k ą tai reiškia.
Ir aš  ne žinau, kodėl ponas Šiersas paliko poni ą Šiers, nes man niekas to nesak ė. Bet kai žmonės
tuokiasi, jie tai daro dėl to, kad nori gyventi drauge ir tur ėti vaik ų, ir jeigu tuokiasi ba žnyčioje, turi
pasižadėti, kad gyvens su sutuoktiniu, kol mirtis juos i šskirs. O jei drauge gyventi nenori, turi i šsiskirti,
ir tai įvyksta dėl to, kad kuris nors vienas nei štikimas, arba dėl to, kad žmonės ima nesutarti ir
nebek ęsti viens kito ir daugiau nenori kartu gyventi vienuose namuose ir tur ėti vaik ų. Ir ponas Šiersas
nebenorė jo gyventi kartu su ponia Šiers, taigi tikriausiai nekent ė  jos, ir gal ė jo b ūti taip, kad sugr įžo ir
užmušė jos šunį, nes norė jo ją nuliūdinti.
Nusprend žiau pabandyti apie poną Šiersą sužinoti daugiau.

71
 Visi kiti vaikai mano mokykloje yra kvaili. Žinoma, neturėčiau jų taip vadinti, netgi jei jie tokie ir
yra. Turėčiau sakyti, kad jie turi mokymosi sunkum ų ar yra specialių jų  poreikių vaikai. Bet tai kvaila,
nes mokymosi sunkum ų  turi visi, kadangi mokytis kalb ėti prancūziškai ar suvokti reliatyvumo teorij ą
yra nelengva, taip pat visi turi ir speciali ų jų poreikių, net ir mano T ėvas, kuris turi ne šiotis mažą pakelį
šaldiklio tablečių   kavai, kad neaugtų   svoris, arba ponia Peters, nešiojanti smėlio spalvos klausos
aparatą, arba Siobenė, kurios tokie stori akini ų  stiklai, kad jei juos pasiskolini ir užsidedi, tuoj ima
skaudėti galvą, ir nė vienas iš mano išvardyt ų žmonių nepriskiriami specialių jų poreikių grupei, net jei
ir turi savo specialių poreikių.
Bet Siobenė sak ė, kad mes turime šiuos žodžius vartoti, nes žmonės tokius vaikus, kaip m ūsų
mokykloje, vadina „spazmatikais", luošiais ar išsigimėliais, ir visi šie žodžiai yra labai blogi. Bet ir
žodžiai „specialieji poreikiai" kvailai skamba, nes kartais anoje gatvės pusė je esančios mokyklos vaikai
mato mus išlipančius iš  autobuso ir tada šaukia: „Specialieji poreikiai! Specialieji poreikiai!" Bet a š
visai nekreipiu į  tai dėmesio, nes nesiklausau, k ą  kiti sako, ir mane gali paveikti tik į  mane paleistos
lazdos ir akmenys, bet a š  ne šiojuosi šveicarišk ą  karišk ą  peiliuk ą  tam atvejui, jei mane užpultų, ir jei
 juos užmuščiau, tai būtų savigyna, ir man nereik ėtų sėsti į kalė jimą.
Ketinu įrodyti, kad nesu kvailas. Kit ą mėnesį   laikysiu sustiprinto lygio matematikos egzamin ą ir
tikiuosi gauti auk ščiausią įvertinimą. Mūsų  mokykloje lig šiol dar niekas nėra laik ęs sustiprinto lygio
egzamino, ir mūsų  direktorė, ponia Geskoin, iš  pradžių  nenorė jo, kad ir aš  j į  laikyčiau. Ji sak ė, kad
mūsų mokykloje nėra tinkamų sąlygų, kurios leistų laikyti sustiprinto lygio egzaminus.
Bet Tėvas susiginčijo su ponia Geskoin ir ne juokais įpyko. Ponia Geskoin sak ė, kad nenorinti, jog
aš būčiau išskirtas iš kitų mokyklos mokinių, nes tada visi ims norėti, kad su jais b ūtų elgiamasi kitaip
nei su visais likusiais, ir taip bus sukurtas precedentas. O a š   juk galėsiu laikyti sustiprinto lygio
egzaminus ir vėliau, kai man sueis 18 metų.
Tuo metu, kai ji ištarė šiuos žodžius, aš  kartu su T ėvu sėdė jau ponios Geskoin kabinete. Ir Tėvas
tarė:
– Kristoferis ir taip nemažai kenčia, o čia dar ir j ūs šikate ant jo iš  savo didybės auk štumų! Dieve,
tai juk vienintelis dalykas, kuris jam tikrai gerai sekasi!
Tada ponia Geskoin pasak ė, kad ji su T ėvu turėtų šitą  klausimą  aptarti kada nors v ėliau, vieni du.
Bet Tėvas paklausė, ar norinti pasakyti tai, ko nedr įsta ištarti man girdint, ir ji pasak ė, kad ne, T ėvas
tada tarė:
– Tai dabar ir pasakykite visk ą, k ą galvojate.
Ir ji pasak ė, kad jei a š   laikysiu sustiprinto lygio egzaminą   atskirame kambaryje, mane turės
prižiūrėti kas nors i š  personalo. Ir T ėtis pasak ė, kad gali sumok ėti 50 svarų  bet kam, kas po pamok ų
galės tai padaryti, ir jokiu b ūdu nepriims neigiamo atsakymo. O direktorė   pasak ė, kad apie tai
pagalvos. Ir kit ą savaitę ji paskambino Tėvui į  namus ir pasak ė  jam, kad galiu laikyti sustiprinto lygio
egzaminą, o vadinamojo egzamino stebėtojo vaidmenį atliks Tėvas Petersas.
Ir po to, kai i šlaikysiu auk štesniojo lygio matematikos egzaminą, laikysiu dar auk štesnių   lygių
matematikos ir fizikos egzaminus ir paskui gal ėsiu tapti universiteto studentu. Mūsų   mieste, kuris
vadinasi Svindonas, universiteto n ėra, nes tai nedidelis miestelis. Taigi mums teks persikelti į kitą
miestą, kur yra universitetas, nes nenoriu gyventi su kitais studentais pats vienas. Bet tai visai gerai, nes
ir Tėvas nori persikelti gyventi į kitą miestą. Kartais jis kalba:
– Mums, vaike, reikia palikti šitą miestą.
O kartais jis net sako:
– Svindonas yra pasaulio subinė.
Tada, kai turėsiu universiteto laipsnį  i š  matematikos ar fizikos, arba i š  abiejų, galėsiu įsidarbinti ir
uždirbti daug pinigų, ir užmok ėti tam, kas mane pri žiūrės ir virs valgyti, ir skalbs, arba susirasiu
merginą, kuri už manęs ištek ės ir taps mano žmona, ir rūpinsis manimi, taigi turėsiu su kuo bendrauti ir
negyvensiu visai vienas.

73

Man atrodė, kad Motina ir Tėvas kada nors gali i šsiskirti. Dėl to, kad da žnai ginčydavosi, o kartais
net nek ęsdavo vienas kito. J ų  gin čus sukeldavo įtampa, kuri atsiranda pri žiūrint vaik ą, turintį  elgesio
sutrikimų , koks aš  ir esu. A š turė jau daug  elgesio sutrikimų , bet dabar turiu j ų mažiau, nes jau išaugau
ir pats galiu daug k ą   nuspręsti, ir savarankiškai atlikti kai kuriuos darbus, pavyzdžiui, nueiti į
parduotuvę, esančią mūsų gatvės gale, ir apsipirkti.
Štai kokie tie mano elgesio sutrikimai:
A.Ilgą laik ą nesikalbu su žmonėmis.1
B.Ilgą laik ą nevalgau ir negeriu.2
C. Nemėgstu, kai mane lie čia.
D.Kai būnu supyk ęs ar sutrik ęs, šaukiu.
E.Nemėgstu būti mažoje patalpoje kartu su kitais žmonėmis.
F.Daužau daiktus, kai pykstu ar esu sutrik ęs.
G.Pradedu sunkiai kv ėpuoti ir dejuoju.
H.Nem ėgstu geltonų ir rudų daiktų ir atsisakau juos liesti.
I.Atsisakau naudoti savo dant ų šepetuk ą, jei kas nors yra j į lietęs.
J. Nevalgau maisto, jeigu skirtingi produktai l ėk štė je liečiasi vienas su kitu.
K. Nepastebiu, kada žmonės ant manęs pyksta.
L. Nesišypsau.
M. Sakau dalykus, kuriuos kiti žmonės laiko šiurk ščiais.3
N. Kvailai elgiuosi.4
O. Mušuosi.
P. Nemėgstu Prancūzijos.
R. Vairuoju Motinos automobil į.5
S. Supykstu, kai kas nors perstato baldus. 6
Šitie išvardyti dalykai kartais rimtai supykdydavo Motin ą  ir Tėvą, ir jie šaukdavo ant manęs arba
imdavo rėkti viens ant kito. Kartais Tėvas sakydavo:
– Kristoferi, jei blogai elgsiesi, prisiekiu, kad tave pritrenksiu. Arba Motina sakydavo:
– Jėzau, Kristoferi, a š rimtai svarstau galimybę atiduoti tave į specialią gydyklą.
O dar Motina sakydavo:
– Tu be laiko nuvarysi mane į kapus.

79

Kai parė jau namo, Tėvas sėdė jo virtuvė je prie stalo ir buvo paruošęs man vakarienę. Jis vilk ė jo
darbinius marškinius. Vakarienei buvo troškintos pupelės su brokoliais ir dviem grie žinėliais kumpio, ir
visi produktai buvo išdėlioti ant lėk štutės atskirai, kad nesiliestų.
Jis pasak ė:
– Kur buvai?
O aš pasakiau:
– Buvau išė jęs pasivaik ščioti.
Tai vadinama nekaltu melu. Nekaltas melas yra visai ne melas. Jis b ūna tada, kai sakai tiesą, bet ne
visą. Tai reiškia, kad ir k ą  sakytum, yra nekaltas melas, nes kai kas nors tav ęs paklausia, pavyzd žiui,
„Ką  tu nori šiandien veikti?" – tu atsakai: „Aš   noriu piešti su ponia Peters", bet nevardiji: „Noriu
papietauti ir nueiti į tualetą, ir paskui eiti po pamok ų namo, ir žaisti su Tobiu, ir pavalgyti vakarien ę, ir

1Kartą aš su niekuo nekalbė jau 5 savaites.

2 Kai man buvo 6 metai, Motina man duodavo gerti braškių  skonio liesinančių  skystų  produktų  i š ąsočio su padalomis, ir
mes lenktyniaudavome, per kiek laiko susp ėsiu išgerti vieną ketvirtadalį litro.
3 Žmonės sako, kad visada reikia sakyti ties ą. Bet kažin ar jie tikrai taip mano, nes negalima seniems žmonėms sakyti, kad
 jie seni, ir draudžiama pasakyti žmonėms, jeigu nuo jų  sklinda koks nors keistas kvapas, arba jeigu suaugusysis susiperdė.
Taip pat draudžiama kitam pasakyti: „Tu man nepatinki", tai leidžiama gal tik tuo atveju, jeigu tas žmogus iš  tikrų jų  labai
bjauriai su tavim pasielg ė.
4 Kvailystės yra tokie dalykai, pavyzdžiui, iškrapštyti žemės riešutų sviestą i š stiklainio ant virtuvės stalo ir peiliu jj i šlyginti
taip, kad užklotų visą paviršių iki pat kraštų, arba deginti ant dujinės viryklės tokius daiktus kaip savo batą, sidabrinę foliją ar
cukrų ir žiūrėti, kas iš to išeis.
5 Taip padariau tik vieną  kartą, paėmęs ma šinos raktelius, kai ji pati i švažiavo į  miestą  autobusu, ir aš  iki to laiko niekad
nebuvau vairavęs ma šinos, o tuo metu man buvo 8 metai ir 5 mėnesiai, taigi įvažiavau į sieną, bet mašinos dabar jau nebėra,
nes Motina mirė.
6 Virtuvė je leidžiama perstatyti k ėdes ir stal ą, nes tai yra kas kita, bet jeigu kas nors kitur pastato sof ą ar k ėdes, stovinčias
aplink stalą  svetainė je arba valgomajame, man pasidaro bloga ir pradeda svaigti galva. Motina tai darydavo siurbdama
dulkes, tad aš sudariau specialų planą, kur kiekvienas baldas turi stov ėti, ir visus baldus išmatavau, ir paskui, sustatęs baldus
į  vietas, pasijutau geriau. Bet po Motinos mirties Tėvas nė  karto dulkių  siurblio nenaudojo, tad viskas yra gerai. O ponia
Šiers vieną  kartą  buvo įsijungusi dulkių  siurblį, bet pradė jau dejuoti, ir ji ėmė šaukti ant Tėvo, ir daugiau dulkių  siurblio
neėmė.
pažaisti su kompiuteriu, ir eiti miegoti". Ir a š  nekaltai pamelavau, nes žinojau, kad Tėvas nenori, jog
daryčiau detektyvinį tyrimą.
Tėvas pasak ė:
– Man k ą tik skambino ponia Šiers.
Aš pradė jau valgyti pupeles ir brokolius, ir du grie žinėlius kumpio.
Tada Tėvas paklausė:
– Kokio velnio ten šniuk štinė jai po sodą?
Aš pasakiau:
– Aš dariau detektyvinį tyrimą, mėgindamas išsiaiškinti, kas nužudė Velingtoną.
Tėvas atsak ė:
– Kiek kartų tau reik ės kartoti tą patį, Kristoferi?
Troškintos pupos ir brokoliai, ir kumpis buvo at šalę, bet nekreipiau į tai dėmesio. Valgau labai lėtai,
taigi mano valgis beveik visada atšąla.
Tėvas pasak ė:
– Aš tau liepiau nekišti nosies į kitų žmonių reikalus.
Aš pasakiau:
– Manau, kad Velingtoną galė jo užmušti ponas Šiersas.
Tėvas nieko neištarė.
Aš pasakiau:
– Jis yra mano Pagrindinis  Į tariamasis. Nes man atrodo, kad kas nors gal ė jo užmušti Velingtoną,
norėdamas nuliūdinti ponią Šiers. Ir žmogžudystes paprastai įvykdo pažįstami žmonės...
Tėvas taip stipriai trenk ė  kum ščiu į  stalą, kad lėk štės ir jo peilis su šakute pašoko, o mano kumpis
pakrypo šonu ir dabar jau susiliet ė su brokoliais, taigi nei kumpio, nei brokolių nebegalė jau valgyti.
Tada jis sušuko:
– Aš neleisiu, kad šito žmogaus pavardė būtų minima mano namuose!
Aš paklausiau:
– Kodėl?
Ir jis pasak ė:
– Tas žmogus labai blogas.
Ir aš pasakiau:
– Ar tai reiškia, kad jis galė jo užmušti Velingtoną?
Tėvas suėmė rankomis galvą ir tarė:
– Ašarų pakalnė...
Mačiau, kad Tėvas ant manęs pyksta, todėl pasakiau:
– Suprantu, kad liepei nesikišti į kitų žmonių reikalus, bet ponia Šiers yra mūsų draugė.
Ir Tėvas pasak ė:
– Na, ji jau neb ėra mūsų draugė.
Ir aš paklausiau:
– Kodėl?
Ir Tėvas pasak ė:
– Gerai, Kristoferi, pasakysiu tai paskutinį kartą ir visiems laikams. Ir daugiau tau to nebekartosiu.
Na, žiūrėk gi į  mano veidą, kai su tavim kalbu, d ėl Dievo meilės! Pažvelk į  mane. Draudžiu tau
vaik ščioti ir klausinėti ponios Šiers, kas užmušė tą  prakeiktą šunį. Draudžiu tau bet kurio žmogaus
klausinėti, kas užmušė  t ą  prakeiktą šunį. Draudžiu tau sekioti paskui žmones jų  soduose. Tu privalai
tuoj pat baigti šį juokingą niekam tikusį detektyvo žaidimą.
Aš nieko nepasakiau.
Tėvas tarė:
– Aš priversiu tave, Kristoferi, pasi žadėti. Ir tu žinai, k ą reiškia pasižadėti.
Aš  gerai žinojau, k ą reiškia pasižadėti. Turi pasakyti, kad ko nors daugiau niekad nebedarysi, ir
paskui jau nebegali to daryti, nes kitaip pasižadė jimas virstų melu. Aš pasakiau:
– Žinau.
Tėvas pasak ė:
– Pažadėk man, kad nustosi tai daryti. Pa žadėk, kad tuoj pat mesi šį juokingą žaidimą. Gerai?
Aš pasakiau:
– Pasižadu.
 83

Manau, kad tapsiu labai geru astronautu.

Kad taptum geru astronautu, turi b ūti protingas, o aš  ir esu protingas. Taip pat turi suprasti, kaip
veikia mechanizmai, o man tai irgi sekasi. Astronautu taip pat gali b ūti tik tas, kam patinka b ūti vienam
mažyčiame kosminiame laive nutolus nuo žemės per tūkstančių tūkstančius mylių, ir kas nepanikuoja,
nesuserga klaustrofobija, nepasigenda namų   ir neišsikrausto iš   proto. Ir man tikrai patinka ma žos
patalpos, bet tik tol, kol esu ten vienas. Kartais, kai man norisi pab ūti vienam, įlendu į vėdinimo spintą
šalia vonios kambario, išsitiesiu greta vandens šildymo katilo, užsidarau ir ištisomis valandomis tūnau
ten mąstydamas, ir tai mane labai nuramina.
Taigi skrisdamas kosminiu laivu, ten būčiau vienas, arba man tur ėtų būti paskirta atskira laivo dalis,
į kurią niekas daugiau negalėtų užsukti.
Kadangi kosminiuose laivuose n ėra geltonų ir rudų daiktų, tai visa kita būtų gerai.
Ir man, žinoma, tektų bendrauti su Skryd žių valdymo centru, bet mes tai darytume per radijo ry šį  ir
palydovinę  sistemą, taigi bendravimas b ūtų   kitoks nei su gyvais nepa žįstamais žmonėmis, tai būtų
panašiau į kompiuterinį žaidimą.
Visai nepasigesčiau ir namų, nes mane suptų  daugybė mėgstamų  daiktų, tai yra kosminio laivo
įrengimai, kompiuteriai ir kosmosas. Ir galėčiau žvalgytis pro kosminio laivo iliuminatori ų, žinodamas,
kad tūkstančių tūkstančius mylių   aplink nėra jokio kito žmogaus, kaip kartais įsivaizduoju naktį
vasaros metu, kai i šė jęs atsigulu ant nugaros pievelė je prie namo ir žvelgiu į   dangų, rankomis
prisidengęs veidą  taip, kad nematyčiau tvoros ir kaminų, ir skalbinių  virvės, ir tada įsivaizduoju, kad
esu kosmose.
Aš  matyčiau vien žvaigždes. O žvaigždės yra ta vieta, kur prieš  milijardus metų  susidarė  gyvybės
molekulės. Pavyzdžiui, ir visa kraujyje esanti geležis, kuri apsaugo nuo ma žakraujystės, atsirado
žvaigždė je.
Ir man labai patiktų į   kosmosą  pasiimti ir Tobį, gal ir leist ų, nes kartais kosmose su gyv ūnais
atliekami eksperimentai, taigi jei man pavyktų  sugalvoti gerą  eksperimentą, atliekamą  su žiurke taip,
kad nepakenktų tai žiurkei, galėčiau juos įtikinti, kad man būtų leista pasiimti Tobį.
Bet net jeigu Tobio man ir neleistų imti, aš vis tiek skrisčiau, nes tai būtų Svajonės Išsipildymas.

89

Kitą  dieną  mokykloje pasakiau Siobenei, kad T ėvas man u ždraudė tęsti detektyvinį  tyrimą, o tai
reiškia, kad ir mano knygos rašymas baigėsi. Parodžiau jai jau parašytus puslapius, su visatos diagrama
ir gatvės planu, ir pirminiais skai čiais. Ir ji pasak ė, kad nieko tokio. Pasak ė, kad knyga gera tokia, kokia
yra dabar, ir kad tur ėčiau savimi labai didžiuotis, kad apskritai parašiau knygą, net jei ji ir trumpa, nes
pasaulyje yra parašyta labai gerų, bet labai trumpų knygų, pavyzdžiui, Konrado „Tamsos esmė".
Bet aš  pasakiau, kad mano para šytoji nepanaši į  tikrą  knygą, nes nepara šiau tinkamos pabaigos,
kadangi taip ir neišsiaiškinau, kas u žmušė Velingtoną, taigi žudikas tebėra Laisvė je.
Ir Siobenė  pasak ė, kad taip yra ir gyvenime, ir tikrai ne visi nu žudymai atskleidžiami, ir ne visi
žudikai sugaunami. Kaip D žekas Plėšikas.
Pasakiau, kad man nepatinka tai, jog žudikas liko Laisvė je. Pasakiau, kad man sunku galvoti apie
tai, jog Velingtoną užmušęs žmogus gyvena čia pat netoliese, ir išė jęs naktį pasivaik ščioti netgi galiu jį
sutikti. Ir tai buvo visai tik ėtina, nes nužudymai paprastai ir įvykdomi asmenų, gerai pažįstančių auk ą.
Paskui aš pasakiau:
– Tėvas liepė, kad apskritai niekada neminėčiau pono Šierso pavardės m ūsų namuose, ir kad jis yra
labai blogas žmogus, ir gal tai ir rei škia, kad jis galė jo nužudyti Velingtoną.
O ji pasak ė:
– Gal tavo tėvas tiesiog labai nemėgsta pono Šierso.
Ir aš paklausiau:
– Kodėl?
O ji pasak ė:
– Nežinau, Kristoferi. Nežinau, nes apie pon ą Šiersą nieko nesu girdė jusi.
 Pasakiau:
onas Šiersas buvo ved ęs ponią Šiers ir ją  paliko, tai pana šu į  skyrybas. Bet ne žinau, ar jie iš
– Ponas
tikrų jų yra išsiskyrę.
O Siobenė pasak ė:
 – Na, ponia Šiers juk yra j ūsų  gera draug ė, ar ne? Tavo ir tavo t ėvo. Tai gal tavo t ėvas ir nemėgsta
pono Šierso dėl to, kad jis paliko ponią Šiers. Nes jis blogai pasielgė su kažkieno draugu.
Ir aš pasakiau:
– Bet Tėvas sako, kad ponia Šiers jau neb ėra mūsų draugė.
Ir Siobenė tarė:
–Apgailestauju, Kristoferi, norėčiau atsakyti į  visus šiuos klausimus, bet tiesiog nieko apie tai
nežinau.
Tuokart suskambo skambutis, skelbiantis pamok ų pabaigą.
Kitą dieną pakeliui į mokyklą pamačiau 4 geltonus automobilius i š eilės, tai reišk ė, kad man tai yra
Diena, taigi visai nevalgiau priešpiečių ir visą dieną praleidau sėdėdamas kampe ir skaitydamas
Juoda Diena, taigi
savo auk štesniojo lygio matematikos vadovėlį. Taip pat ir kit ą  dieną  pakeliui į  mokyklą  pamačiau tris
geltonus automobilius iš eilės, o tai vėl man reišk ė dar vieną Juodą Dieną, taigi su niekuo nebendravau
ir visą popietę sėdė jau bibliotekos kampe, dejuodamas ir šnopuodamas, įspraudęs galvą giliai į kampą,
kur susikerta dvi sienos, ir šitaip jaučiausi ramus ir saugus. Bet tre čią ją dieną vis ą kelią, kol pasiekiau
mokyklą  ir išlipau iš  autobuso, buvau stipriai u žsimerk ęs, nes po 2 Juod
2  Juodų  Dienų iš  eil ės man galima
šitaip elgtis.

97

Bet mano knyga tuo nepasibaig ė, nes po penki ų dienų pamačiau 5 raudonus automobilius i š eilės, o
tai reišk ė, kad yra  Diena,  ir buvo ai šku, kad nutiks kažkas ypatinga. Kadangi
yra   Nepaprastai Gera Diena, 
mokykloje nieko nepaprasta neįvyko, žinojau, kad tai nutiks po pamok ų. Ir grįžęs namo nuė jau į mūsų
parduotuvę nusipirkti saldymedžio šiaudelių ir pieniško batonėlio už man smulkioms i šlaidoms skirtus
pinigus.
Ir pirkdamas saldymed žio šiaudelius
iaudelius ir pienišk ą  batonėlį, atsigręžiau ir išvydau ponią  Aleksander,
senutę  i š  39–ojo namo, kuri irgi buvo parduotuv ė je. Dabar ji nebemūvė jo džinsų. Ji buvo apsivilkusi
suknelę, kaip ir bet kuri
kur i kita ponia. Ir nuo jos dvelk ė maistu.
Ji pasak ė:
– Kas tau aną dieną nutiko?
Kas tau
Paklausiau:
urią aną dieną?
– Kuri
Ir ji pasak ė:
– Aš vėl išė jau, o tavęs jau nebebuvo. Man pa čiai teko suvalgyti visus sausainius.
Tariau:
– Aš nuė jau.
O ji pasak ė:
– Aš taip ir supratau.
Tariau:
Maniau,, kad jūs galit iškviesti policiją.
– Maniau
O ji pasak ė:
urių galų aš taip daryčiau?
– Kuri
O aš tariau:
– Nes kišau nosį ten, kur man nedera, ir T ėvas man liepė  nustoti aiškintis,
kintis, kas užmušė  Velingtoną.
O policininkas mane įspė jo, ir jeigu vėl įkliūsiu, man bus daug blogiau, nes jau turiu įspė jimą.
Tada indė   pardavė ja iš už   prekystalio
prekystalio pasak ė   poniai
poniai Aleksande
Aleksander:r: „Ko pageidaujate?"
pageidaujate?",, ir ponia
Aleksander pasak ė, kad norinti vienos pintos pieno ir pakelio biskvitini ų  sausainių  su šokoladu, o aš
išė jau iš parduotuvės.
Kai atsidūriau gatvė je, pamačiau ant šaligatvio tupintį  ponios Aleksander šunį. Jis buvo aprengtas
mažu švarkeliu iš škotiško languoto vilnonio audeklo. Ponia Aleksander buvo priri šusi pavadėlį  prie
lietaus nuotek ų  vamzdžio visai greta dur ų. Man patinka šunys, tai aš  ir pasilenkiau prie jo pasakyti
„labas", o šuo palaižė  man rank ą... Jo liežuvis buvo šiurk štus ir drėgnas, ir jam patiko, kaip kvepia
mano kelnės, tad jis prad ė jo jas uostyti.
 Tuomet išė jo ponia Aleksander ir pasak ė:
– Jo vardas
vardas Aivo
Aivoras.
ras.
Aš nieko nepasakiau.
O ponia Aleksander pasak ė:
– Tu esi labai nedrąsus, Kristoferi, ar ne?
labai nedr
Ir aš tariau:
– Man negalim jumis kalbėti.
negalimaa su jumis
O ji pasak ė:
– Nesijau dink. Aš  nepranešiu policijai, nesakysiu ir tavo tėvui, nes tikrai n ėra nieko blogo, jeigu su
Nesijaudink.
kuo nors pasikalbi. Kai šnekiesi, tai tik parodai draugi škumą, ar ne?
Aš pasakiau:
– Man neleidžiama kalbėtis.
Man neleid
Paskui ji pasak ė:
– Ar tau patinka
patinka kompiute
kompiuteriai?
riai?
Ir aš tariau:
– Taip. Man patinka kompiuteriai. kompiuterį savo miegamajame.
kompiuteriai. Namie turiu kompiuter
Ir ji pasak ė:
– Žinau. Kartais matau tave sėdintį miegamajame prie kompiuterio, kai pažvelgiu į gatvę pro langą.
Paskui ji atrišo Aivoro pavadėlį nuo lietaus nuotek ų vamzdžio.
Neketinau nieko sakyti, nes nenor ė jau turėti nemalonumų.
Tada pamaniau, kad šiandien juk  Nepaprastai
 Nepaprastai Gera Diena, o
Diena, o nieko ypatinga kol kas nenutiko, taigi
visai gali būti, kad tas žadėtasis ypatingas nutikimas ir buvo pašnekesys su ponia Aleksander. Ir
pagalvojau, kad gal ji galėtų man k ą nors papasakoti apie Velingtoną arba apie poną Šiersą man pačiam
pagalvojau,
net neklausinė jam, kad nesulaužyčiau pasižadė jimo.
Tai aš ir tariau:
– O man patinka matematikaa ir prižiūrėti Tobį. Dar man patinka kosmosas ir b ūti vienam.
patinka matematik
Ir ji pasak ė:
– Kertu lažybų, kad tau labai gerai sekasi matematika, ar ne taip?
ertu la
Ir aš tariau:
– Taip,
aip, tikrai sekasi. Kitą mėnesį ruošiuosi laikyti auk štesniojo lygio matematikos egzaminą. Ir
tikrai sekasi.
manau gauti auk šč ščiausią įvertinimą.
Ir ponia Aleksander pasak ė:
– Tikrai Auk štesniojo lygio matematikos egzaminą?
Tikrai?? Auk 
Aš atsakiau:
aip. Aš niekada nemeluoju.
– Taip.
Ir ji pasak ė:
tsipraašau. Nenor
– Atsipr Nenorė jau pasakyti, kad meluoji. Tik pasitikslinau, ar teisingai išgirdau.
girdau. Kartais
neprigirdžiu.
Ir aš tariau:
– Prisim
Prisimenu enu.. Jūs man sak ėte.
Ir paskui dar tariau:
– Aš  i š  m ūsų  mokyklos pats pirmasis laikysiu auk štesniojo lygio egzaminą, nes lankau speciali ą ją
mokyklą.
Ir ji pasak ė:
– Man tai daro didelį įspūdį. Ir tikiuosi, kad tikrai gausi auk šč
daro didel ščiausią įvertinimą.
O aš tariau:
– Gaus
Gausiu iu..
Paskui ji vėl pasak ė:
tave dar žinau tai, kad tavo mėgstama spalva tikrai ne geltona.
– Apie tave
Ir aš tariau:
– Ne.
Ne. Ruda
Ruda taip pat pat n ėra mano mėgstama spalva. Mano m ėgstama spalva yra raudona. Taip pat dar
metalo spalva.
Tuomet Aivoras prikakojo, ir ponia Aleksander, įkišusi rank ą į mažą  plastikinį maišelį, surinko
išmatas, paskui išvertė tą   plastikinį maišelį   ir viršuje užrišo mazgą   taip,
matas, paskui kad šuns išmatos liko
taip, kad
suspaustos viduje, o ji net nei šsitepliojo rank ų.
Ir tada prad ė jau logiškai mąstyti. Išmąsčiau, kad Tėvas privertė  mane pasi žadėti tik dėl šių  penkių
dalyk ų:
eminėti pono Šierso pavardės mūsų namuose.
– Nemin
 – Nekla
Neklausi
usin nėti ponios Šiers, kas nudob ė tą šunpalaik į.
– Nekla
Neklausi
usin nėti nė vieno žmogaus, kas u žmušė tą šunpalaik į.
– Nešniuk štinėti kitų žmonių soduose.
– Užbaigti šį juokingą niekam tikusį detektyvinį žaidimą.
O teiravimasis apie poną Šiersą tuose punktuose nebuvo pamin ėtas. Ir jei jau esi detektyvas, tai turi
ir rizikuoti, o ši diena yra
Nepapras
Nepaprastai tai Gera Diena, tai reiškia,
Diena, ir tai kia, kad
kad toki
tokiaa dien
dienaa yra
yra labai
labai tinkama  rizikuoti, todėl
tinkama
paklausiau:
– Ar jūs pažįstate poną Šiersą? – tai priminė paprastą šneku– čiavimąsi.
Ir ponia Aleksander pasak ė:
– Ne, nelabai.
nelabai. Noriu pasakyti, kad j į  pa žinojau tik tiek, kad sveikindavom ės, persimesdavom vienu
Noriu pasakyti,
kitu žodžiu susitik ę  gatvė je, bet apie j į daug nieko ne žinojau. Atrodo, jis dirbo banke. Nacionaliniame
Vestminsterio banke. Mieste.
Ir aš tariau:
– Tėvas sako, kad jis yra labai blogas žmogus. Ar j ūs žinote, kodėl jis man taip sako? Ar ponas
Šiersas tikrai labai blogas žmogus?
Ir ponia Aleksander pasak ė:
– Kristof
Kristoferi, kodėl manęs klausinė ji apie poną Šiersą?
eri, kod
Nieko
Nieko nebesakiau, negalė jau vėl imti aiškintis Velingtono
nebesakiau, nes negal elingtono nužudymo, o kaip tik dėl šios
priežasties ir teiravausi apie poną Šiersą.
Bet ponia Aleksander pasak ė:
tai dėl Velingtono?
– Ar tai
Ir aš linktelė jau, nes šis judesys nerei šk ė, kad elgiesi kaip detektyvas.
Ponia Aleksander nieko neatsak ė. Ji priė jo prie nedidelės raudonos dėžės ant stulpo greta parko
vartų ir į rudą dėžę, kuri buvo įstatyta į tą  raudoną ją, įmetė  Aivoro i šmatas, ir mano galva prad ė jo
keistai svaigti, tad stengiausi n ė į tą pusę nežiūrėti. Paskui ponia Aleksander v ėl grįžo prie manęs.
Ji giliai įkvėpė ir pasak ė:
– Gal būtų geriau, Kristoferi, apie tuos dalykus nekalb ėti.
Ir aš paklausiau:
– Kodėl geriau nekalbėti?
Ir ji pasak ė: „Todėl". Paskui nutilo ir prad ė jo visai kitą sakinį.
– Todėl, kad tavo tėvas galbūt teisus, ir gal tau tikrai nereikia vaik štinėti ir apie tai klausin ėti.
Ir aš paklausiau:
– Kodėl?
Ir ji pasak ė:
Matyt, todėl, kad tavo tėvą tai gerokai nuliūdins. Ir aš tariau:
– Matyt,
– Kodėl jį tai nuliūdins?
Tuomet ji vėl giliai įtrauk ė oro ir pasak ė:
– Todėl, kad... manau, žinai, kodėl tavo tėvas taip nem ėgsta pono Šierso.
Tada aš pasakiau:
ponas Šiersas užmušė mano Motiną? O ponia Aleksander pasak ė:
– Ar ponas
– Ar ją užmušė? Ir a š tariau:
– Taip. Ar jis užmušė mano Motiną? Ir ponia Aleksander pasak ė:
– Ne. Ne. Žinoma, kad jis neu žmušė tavo motinos. Ir a š tariau:
Ne. Ne.
– Bet dėl jo Motina patyr ė tok į stresą, kad mirė nuo infarkto? Ir ponia Aleksander pasak ė:
– Tikr ai nežinau, Kristoferi, apie k ą tu šneki. Ir a š tariau:
Tikrai
– O gal jis ją taip sužalojo, kad ji tur ė jo gultis į ligoninę? O ponia Aleksander pasak ė:
gal jis
– Kad turė jo gultis į ligoninę? Ir aš tariau:
Kad tur
aip. Iš pradžių liga neatrodė labai rimta, bet ligoninė je ją ištiko infarktas.
– Taip.
Ir ponia Aleksander pasak ė:
– O Die
Dieve
ve!!
Aš tariau:
numirrė.
– Ir ji numi
Ir ponia Aleksander v ėl pakartojo: „O Dieve", o paskui tar ė:
– Oi, Kristoferi,
Kristoferi, labai labai apgailestauju... To To aš niekad nesuvokiau...
Tada aš jos paklausiau:
– Kodėl jūs sak ėte: „Manau, žinai, kodėl tavo tėvas taip labai nemėgsta pono Šierso"?
Ponia Aleksander u žsidengė burną plaštaka ir vis kartojo: „O varge, varge, varge". Bet ji neatsak ė į
mano klausimą.
Taigi vėl uždaviau jai tą patį  klausimą, nes kai romanuose apie paslapting ą nužudymą  kas nors
nenori atsakyti į kurį   nors klausimą, jie tai daro tod ėl, kad stengiasi i šlaikyti paslaptį ar k ą   nors
apsaugoti nuo nemalonumų, o tai reiškia, kad kaip tik atsakymai į   tuos klausimus ir yra patys
svarbiausi, ir dėl to detektyvas turi tam asmeniui daryti spaudimą.
Bet ponia Aleksander vis tiek neatsak ė. Priešingai – ji pati manęs paklausė. Ji pasak ė:
– Tai tu nežinai?
O aš tariau:
– Ko nežinau?
Ji atsak ė:
– Kristoferi, klausyk, man tikriausiai nederėtų tau to sakyti.
Paskui ji pasak ė:
– Gal mes truputį pasivaik ščiokime kartu po park ą. Čia ne vieta apie tai kalbėti.
Sunerimau. Ponios Aleksander gerai nepa žinojau. Tik žinojau, kad ji yra pagyvenusi moteris ir kad
mėgsta šunis. Bet ji buvo svetima. O a š niekada neinu į park ą pats vienas, kadangi tai pavojinga, ir u ž
parko viešų jų tualetų kas nors gali įšvirk šti narkotik ų. Man nor ė josi gr įžti namo, užlipti į savo kambarį,
pamaitinti Tobį ir pasimokyti matematikos.
Bet man visgi kniet ė jo eiti ir su ponia Aleksander. Nes maniau, kad ji gali man pasakyti kokią nors
paslaptį. Ir ta paslaptis gali būti apie tai, kas užmušė  Velingtoną. Arba apie pon ą Šiersą. Ir jeigu ji man
papasakot ų, turėčiau prieš  j į  daugiau įrodymų, arba galėčiau   atmesti įtarinė jimus kaip nepakankamą
įrodymą...
Kadangi tai buvo Nepaprastai Gera Diena, nusprendžiau eiti į  park ą  su ponia Aleksander, nors ir
prisibijojau.
Kai pasiek ėme park ą, ponia Aleksander sustojo ir tar ė:
– Dabar aš tau kai k ą pasakysiu, bet turi pa žadėti, kad nesakysi savo tėvui, jog tau tai pasakiau.
Paklausiau:
– Kodėl?
Ir ji tarė:
Paklausiau:
– Kodėl?
Ir ji pasak ė:
– Kristoferi, prašau tiesiog pasitik ėti manimi.
Ir aš tariau:
– Pažadu.
Nes jei ponia Aleksander man pasakys, kas u žmušė   Velingtoną   arba kad ponas Šiersas tikrai
pražudė  mano Motiną, vis tiek gal ėsiu nueiti į  policiją  ir apie tai prane šti, nes jeigu yra įvykdytas
nusikaltimas, ir tu apie tai žinai, pažadą galima ir sulaužyti.
Ir ponia Aleksander tar ė:
– Tavo motina, kol dar buvo gyva, labai draugavo su ponu Šiersu.
O aš pasakiau:
– Žinau.
Ir ji tarė:
– Ne, Kristoferi. Nesu tikra, kad tu tai žinai. Aš  noriu pasakyti, kad jie buvo labai artimi draugai.
Labai labai artimi.
Kurį laik ą pamąsčiau apie tai ir tariau:
– Ar jūs norite pasakyti, kad jie myl ė josi?
Ir ponia Aleksander tar ė:
– Taip, Kristoferi. Kaip tik tai ir noriu pasakyti.
Paskui ji kokias 30 sekund žių nieko nesak ė. O tada tarė:
– Atsiprašau, Kristoferi. Tikrai nenor ė jau pasakyti nieko, kas tave nuliūdintų. Bet norė jau paaiškinti.
Paaiškinti, kodėl prieš tai pasakiau, k ą tu jau girdė jai. Matai, aš maniau, kad žinai. Kaip tik dėl to tavo
tėvas ir galvoja, kad ponas Šiersas yra labai blogas žmogus. Ir dėl to tavo tėvas nenori, kad vaik ščiotum
aplink, klausinėdamas žmones apie poną Šiersą. Nes tai atgaivintų skaudžius prisiminimus.
Ir aš pasakiau:
– Ar ponas Šiersas ir paliko poni ą Šiers kaip tik d ėl to, kad mylė josi su kita moterimi, nors buvo
vedęs ponią Šiers?
Ir ponia Aleksander tar ė:
– Taip, manyčiau, kad taip.
 Paskui ji tarė:
– Apgailestauju, Kristoferi. Man tikrai labai gaila.
Ir aš pasakiau:
– Manau, jau turiu eiti.
O ji pasak ė:
– Ar gerai jautiesi, Kristoferi?
Ir aš pasakiau:
– Man baugu būti su jumis parke, nes esat man nepa žįstama. O ji tarė:
– Aš nesu tau nepa žįstama, Kristoferi, aš esu tau labai palanki. Ir aš pasakiau:
– Dabar aš jau eisiu namo. O ji tar ė:
– Jei tau norėtųsi apie tai pasikalbėti, bet kada gali pas mane u žsukti. Tau reikia tik pasibelsti į mano
duris.
Ir aš pasakiau:
– Gerai. O ji tarė:
– Kristoferi? Ir aš pasakiau: –Ką?
O ji tarė:
– Tu juk nepasakosi savo tėvui apie šitą mudviejų pokalbį, ar ne?
Ir aš pasakiau:
– Ne. Aš juk pažadė jau. Ir ji pasak ė:
– Eik dabar namo. Ir prisimink, k ą pasakiau. Visada. Ir tada a š nuė jau namo.

101

Ponas Dževonsas sako, kad matematika man patinka d ėl to, kad tai saugu. Jis sako, kad m ėgstu
matematik ą  d ėl to, kad čia reikia spręsti uždavinius, o tie uždaviniai sunk ūs ir įdomūs, bet galų  gale
visada randi ai šk ų  atsakymą. Ir tai sakydamas jis tur ė jo galvoj tai, kad matematikoje yra ne taip kaip
gyvenime, nes gyvenime n ėra visk ą išsprendžiančių  atsakymų. Žinojau, kad kaip tik tai jis ir tur ė jo
galvoj, nes šitaip pasak ė.
Ponas Dževonsas taip kalba dėl to, kad nesupranta skai čių kalbos.
Štai gerai žinoma istorija apie Pripažintų Įžymybių problemą, kurią įtraukiau į savo knygą, nes ji
gerai parodo, k ą noriu pasakyti.
Amerikiečių žurnale  „Paradas" būdavo speciali skiltis „Paklausk Merilyn". Tą   skiltį   tvark ė
Merilyn vos Savant, ir žurnale buvo skelbiama, kad pagal Gineso pasaulio rekordų   knygos
pripažintų įžymybių  s ąrašą ji turi didžiausią  pasaulyje IQ, Ir toje skiltyje ji spr ęsdavo matematikos
uždavinius, kuriuos atsi ųsdavo skaitytojai. Ir 1990–ų jų   rugsė jo mėnesį   Kreigas F. Vaitekeris i š
Kolumbijos, Merilendo valstijos, atsiunt ė   klausimą   (bet aš čia jį   pateikiu ne visai pažodžiui, nes
supaprastinau, kad būtų lengviau suprasti):

Tu dalyvauji televizijos žaidimo programoje. Dalyvaujant šioje programoje, svarbiausias tikslas –

išlošti automobilį. Žaidimo programos vedė jas tau parodo trejas duris. Jis praneša, kad už vienerių durų
stovi automobilis, o už kitų dvejų – po ožk ą. Jis tau liepia pasirinkti duris. Tu renkiesi vienerias duris,
bet visos durys dar u ždarytos.
Tada žaidimo vedė jas atveria vienas duris iš tų, kurių tu nesirinkai, ir parodo ožk ą (nes jis žino, kas
stovi už durų). Paskui sako, kad tau duodamas paskutinis šansas apsigalvoti, kol jis dar neatidarė visų
durų ir nepaaišk ė jo, ar tau atiteko automobilis, ar ožka. Taigi jis klausia tav ęs, ar nenori persigalvoti ir
pasirinkti kitas iš tų dvejų dar neatidarytų durų. Ką tau reik ėtų daryti?

Merilyn vos Savant atsak ė, kad visada tur ėtum pakeisti sprendimą ir rinktis kitas duris, nes yra 2 i š
3 šansų, kad už tų durų ir stovi automobilis.
Bet intuicija tau sako, kad šansai yra 50:50, nes tau atrodo, kad automobilis gali stovėti už bet kurių
iš tų dvejų durų.
Daugybė žmonių  parašė į žurnalą, sakydami, kad Merilyn vos Savant suklydo, netgi po to, kai ji
labai smulkiai paaiškino, kodėl jos atsakymas yra teisingas. 92% apie šį  sprendimą jai parašytų  lai šk ų
teigė, kad ji neteisi, ir dauguma maniusių jų būtent taip buvo profesionalūs matematikai ir mokslininkai.
Štai kaip jie samprotavo:
 Aš labai susirūpinęs nepakankamais visuomen ės matematiniais geb ė jimais. Padėkite jai,
pripažindama savo klaid ą.
Robertas Sečas, mokslų daktaras,
Džordžo Meisono universitetas

Mūsų šalyje ir taip didelis matematinis neraštingumas ir visai nereikia, kad pasaulyje
pripažinti didžiausio intelekto žmonės dar labiau t ą neraštingumą skatintų. Gėda!
Skotas Smitas, mokslų daktaras,
Floridos universitetas

Mane šokiruoja tai, kad po to, kai jus patais ė net trys matematikai, j ūs vis dar nematote savo
klaidos.
Kentas Fordas,
Dikinsono valstybinis universitetas

Aš įsitikinęs, kad jums para šys daug vidurin ės mokyklos moksleivi ų ir koledžų studentų.
Gal jums vertėtų pasilikti keletą jų adresų, kad ateityje galėtumėte kreiptis į juos pagalbos,
rengdama savo skilt į.
V. Robertas Smitas, moksl ų daktaras, Džordžijos valstybinis universitetas

Jūs visiškai neteisi... kiek dar pasipiktinusi ų  matematik ų  turi jums parašyti, kad pakeistumėte savo
nuomonę?
Ė. Rė jus Bobo, mokslų daktaras, Džordžtauno universitetas

Jeigu visi tie moksl ų daktarai klystų, mūsų šaliai grėstų labai rimtas pavojus.
Everetas Harmanas, moksl ų daktaras, JAV Karinis mokslo tyrim ų institutas

Bet Merilyn vos Savant buvo teisi. Ir tai įrodyti galima dviem būdais.
Pirmiausia tai galima įrodyti matematiniais skaičiavimais: Pavadinkime duris X, Y ir Z.
Tegu Cx reiškia, kad automobilis stovi už durų X, ir taip toliau.
Tegu Hx rei škia, kad programos ved ė jas atidaro duris X, ir taip toliau.
Sakykime, tuo atveju, kai renkat ės duris X, galimybė, kad laimėsite automobilį, jei vėliau pakeisite
savo pasirinkimą, skaičiuojama pagal šią formulę:

Antrasis būdas, kuriuo galima įrodyti sprendimo teisingumą, yra grafinis vis ų galimų pasirinkimų
variantų pavaizdavimas:
 Taigi jeigu jūs persigalvojate, 2–iem atvejais i š 3–jų laimite automobilį. O jei nekeičiate sprendimo,
automobilį laimite tik 1–u atveju iš 3–jų.
Ir tai rodo, kad intuicija kartais gali suklaidinti. O gyvenime žmonės priimdami sprendimus da žnai
kaip tik ir vadovaujasi intuicija. Bet sužinoti teisingą atsakymą gali padėti logika.
Tai rodo, kad ir ponas D ževonsas klydo, o patys skai čiai kartais gali būti labai komplikuoti ir toli
gražu ne iš karto duoti galutinį atsakymą. Tai dėl to man ir patinka Pripažintų įžymybių problema.

103

Kai grįžau namo, radau Rodr į. Jis dirba Tėvo įmonė je, padeda pri žiūrėti šildymo sistemas ir taisyti
vandens šildymo katilus. Ir kartais u žsuka pas mus vakarais i šgerti alaus kartu su T ėvu ir pažiūrėti
televizorių bei pasikalbėti.
Rodris mūvė jo baltais d žinsais, kurie buvo i šteplioti, o ant jo kairės rankos bevardžio piršto matėsi
auksinis žiedas, ir jis kvep ė jo dar kažkuo, ko nemoku įvardyti ir kuo dažnai kvepia iš  darbo gr įžęs
Tėvas.
Pasidė jau saldymedžio šiaudelius ir pienišk ą  batonėlį  ant lentynos į  savo tam skirt ą  maisto dėžutę,
kurios Tėvas negali liesti, kadangi tai mano daiktai.
Tada Tėvas pasak ė:
– Tai k ą tu, jaunuoli, veikei?
Ir aš pasakiau:
– Buvau parduotuvė je nusipirkti saldymedžio šiaudelių ir pienišk ą batonėlį.
O jis pasak ė:
– Ilgai užtrukai.
Ir aš pasakiau:
– Prie parduotuvės pasikalbė jau su ponios Aleksander šunimi. Ir aš jį glosčiau, o jis uostinė jo mano
kelnes.
Tai buvo dar vienas nekaltas melas.
Tada Rodris man tarė:
– Dieve, tu jau gausi trečią jį laipsnį, juk taip?
Bet aš nežinojau, kas yra tas tre čiasis laipsnis.
Ir jis pasak ė:
– Tai kaipgi tau sekasi, kapitone?
Ir aš pasakiau:
– Ačiū, man sekasi kuo puikiausiai, – nes šitaip ir reikia atsakyti, kai tavęs klausia, kaip sekasi.
Ir jis pasak ė:
– Kiek bus 251 padauginus iš 864?
Pagalvojau ir pasakiau, kad 216 864. Nes skai čiuoti buvo visai lengva, pirmiausia 864 padaugini iš
 1000 ir gauni 864 000. Paskui gautą  skaičių  padaliji iš 4 ir gauni 216 000, paskui 250 daugini iš 864.
Paskui prie to, k ą gavai, pridedi dar 864, kad gautum 251 ir 864 sandaugą. Ir gauni atsakymą 216 864.
Ir aš tariau:
– Ar teisingai?
O Rodris pasak ė:
– Aš čia nė velnio neišmanau, – ir nusijuok ė.
Man nepatinka, kai Rodris i š  man ęs juokiasi. Rodris i š  man ęs da žnai juokiasi. Tėvas sako, kad jis
šitaip parodo man savo draugiškumą.
Paskui Tėvas pasak ė:
– Pašildysiu orkaitė je tau tą indišk ą patiekalą, gerai?
Man patinka indiškas maistas, ir jis kvepia a štriais prieskoniais. Bet šis patiekalas yra geltonos
spalvos, taigi prieš  valgydamas gerokai užbarstau ant jo raudonų  valgomų jų  da žų. Mažą  plastmasinį
buteliuk ą tų dažų aš laikau savo specialioje maisto dėžutė je.
Ir aš pasakiau:
– Gerai.
Ir Rodris pasak ė:
– Tai atrodo, kad Parkis jas sutvark ė? – bet tai buvo pasakyta T ėvui, ne man.
O Tėvas pasak ė:
– Na, tos išgaubtos lentos atrod ė tokios senos, i š kažin kur ištrauktos.
Ir Rodris pasak ė:
– Tu žadi jiems apie tai pasakyti?
Ir Tėvas tarė:
– O kam? Vargu ar jie paduos jį į teismą, juk taip?
Ir Rodris pasak ė:
– Tuo viskas ir pasibaigs.
O Tėvas pasak ė:
– Manau, kad geriausia palikti visk ą ramybė je.
Paskui aš išė jau į sodą.
Siobenė sak ė, kad rašant knygą   svarbu pateikti daiktų   aprašymų. Aš   pasakiau, kad galiu
nufotografuoti ir įdėti į knygą nuotrauk ų. Bet ji pasak ė, kad knygos esm ę sudaro dalyk ų pavaizdavimas
žodžiais, nes reikia, kad žmonės apie juos paskait ę galėtų patys įsivaizduoti.
Ir ji dar pasak ė, kad geriausia yra apra šyti įdomius arba visai skirtingus dalykus.
Ji taip pat sak ė, kad tur ėčiau savo pasakojime vaizduoti žmones, paminėdamas vieną kitą   jiems
būdingą  detalę, o visa kita žmonės turėtų   patys įsivaizduodami susikurti. Tai d ėl to aš  parašiau apie
pono Dževonso batus su visomis juose esan čiomis skylutėmis ir apie policinink ą, kurio nosyje, atrodė,
slepiasi dvi pelės, ir apie tai, kuo kvep ė jo Rodris, nors ir nežinojau, kaip tai pavadinti.
Taigi nutariau pavaizduoti sodą. Bet sodas nebuvo nei įdomus, nei koks nors kitoks. Tai buvo
paprasčiausias sodas, pri žėlęs žolės, su sandėliuku įrankiams laikyti ir su skalbini ų  virve. Bet dangus
buvo įdomus ir ne toks kaip paprastai, nes da žniausiai dangus atrodo nuobod žiai, nes būna arba
mėlynas, arba pilkas, arba pilnas vienodos formos debes ų, ir visai neatrodo, kad jie b ūtų ištisais šimtais
mylių  nutolę  nuo mūsų  ten auk štai, virš  galvų. Gali pagalvoti, kad juos kažkas nupiešė  ant didžiulio
stogo. Bet šiandien danguje buvo įvairiausios formos debes ų, išsidėsčiusių  skirtingame auk štyje, taigi
matei, kokią didžiulę erdvę užima dangus, ir tod ėl jis atrodė milžiniškas.
Toliausiai danguje buvo išsidėstę mažyčiai balti debesys, panašūs į žuvies žvynus ar sm ėlio kopas, ir
 jie buvo labai taisyklingos formos.
Už  j ų, šiek tiek į  vakarus, driek ėsi dideli debesys, vos vos pada žyti oranžine spalva, nes jau buvo
beveik vakaras, ir leidosi saul ė.
Arčiausiai žemės k ėpsojo didžiulis debesis, jis buvo pilkos spalvos kaip visi lietaus debesys. Jis
panėšė jo į didelę smailais galais figūrą ir atrodė šitaip:
 Ir ilgai jį stebėdamas, pamačiau, kaip lėtai jis slenka, lyg tai būtų kelių šimtų kilometrų ilgio ateivių
kosminis laivas, apra šytas „Kopoje"1 ar „Bleiko 7"2, ar „Trečiojo tipo artimuose kontaktuose"3, tik
šis debesis buvo sudarytas ne i š   kietos medžiagos, bet iš   kondensuotų  vandens garų, kurie virsta
lašeliais, ir iš jų debesys paprastai ir susidaro.
Bet galė jo tai būti ir ateivių laivas.
Žmonėms atrodo, kad ateivių laivai turi būti kieti ir pagaminti iš metalo, ir švytėti daugybe šviesų,
ir lėtai judėti dangumi, nes būtent taip mes statytume kosminį   laivą, jeigu jį   apskritai sugeb ėtume
pagaminti tok į  didelį. Bet ateiviai, jeigu jie egzistuoja, juk tikriausiai labai skiriasi nuo mūsų. Jie gali
būti panašūs į didžiulius šliužus arba būti plok šti kaip atšvaitai. Arba jie gali b ūti net didesni už
planetas. O gal bek ūniai. Jie gali būti tiesiog informacijos šaltinis kaip kompiuteris. Ir jų  kosminiai
laivai gali būti panašūs į  debesis arba b ūti sukonstruoti iš  tarpusavyje nesusijusi ų  objektų, pavyzdžiui,
dulkių ar lapų.
Tada įsiklausiau į  sodo garsus ir i šgirdau pauk ščio čiulbė jimą  ir mašinų ūžimą, primenantį  bangų
mūšą  paplūdimyje. Dar girdė jau kažkur šūkaujant vaikus ir grojant. O jei labai įsiklausydavau ir visai
ramiai stovėdavau, tarp visų šių   garsų išgirsdavau pro nosį įkvepiam ą ir iškvepiamą orą   ir tylų
zvimbimą ausyse.
Tada įtraukiau oro į   save, norėdamas pajusti, kuo jis kvepia sode. Bet nieko neu žuodžiau. Oras
niekuo nekvepė jo. Ir tai buvo taip pat įdomu.
Paskui įė jau į vidų ir pamaitinau Tobį.

107

„Baskervilių šuo" yra mano mėgstama knyga.

Knygoje „Baskervilių šuo" Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas sulaukia D žeimso Mortimero,
gydytojo iš viržiais apaugusių   Devono apylinkių. Džeimso Mortimero draugas, seras Čarlzas
Baskervilis mirė  nuo širdies priepuolio, ir Džeimsas Mortimeras mano, kad ka žkas jį  gal ė jo mirtinai
išgąsdinti. Džeimsas Mortimeras dar turi ir senovinį   rankraštį, kuriame aprašytas Baskervilių
prakeikimas.
Tame rankraštyje pasakyta, kad seras Čarlzas Baskervilis tur ė jo prot ėvį, pavarde Hugo Baskervilis,
kuris garsė jo kaip nesutramdomas žmogus, neišmanėlis ir bedievis. Ir jis pam ėgino seksualiai išnaudoti
 jomeno dukterį, bet ji ištrūko, ir jis ją  vijosi per viržių  laukus. O jo draugai nutr ūktgalviai ūžautojai
bėgo paskui j į.
Ir kai jie jį  surado, jomeno dukt ė  jau buvo mirusi i š  nuovargio ir išsekimo. Ir jie pamat ė  did žiulį
 juodą žvėrį, panašų į  skalik ą, bet daug didesnį, negu mirtingojo akis būtų  kada mačiusi, ir šis šuo
drask ė  sero Hugo Baskervilio gerkl ę. Ir vienas i š  to būrio draugų  mir ė  i š  baimės dar t ą  pa čią  naktį, o

1 Franko Herberto fantastinis romanas (red. past.).

2 Fantastinis serialas (red. past).
3 Knyga, kurioje surinkti žmonių  pasakojimai apie neva įvykusius jų  susitikimus su ne žemišk ų  civilizacijų  atstovais  (red.
 past.).
kiti du visą likusį gyvenimą nebeatgavo ramybės.
Džeimsas Mortimeras mano, kad Baskervili ų šuo, galimas daiktas, mirtinai išgąsdino serą Čarlzą, ir
nerimauja, kad jo sūnus ir įpėdinis, seras Henris Baskervilis vykdamas į Devoną pateks į pavojų.
Todėl Šerlokas Holmsas siun čia į  Devoną   daktarą   Vatsoną   kartu su seru Henriu Baskervili ų ir
Džeimsu Mortimeru. Ir daktaras Vatsonas bando i šsiaiškinti, kas galė jo nužudyti serą Čarlzą
Baskervilį. Ir Šerlokas Holmsas pasako, kad liks Londone, bet slapta nuvyksta į Devoną  ir pats vienas
ten atlieka tyrimą.
Ir Šerlokas Holmsas sužino, kad serą Čarlzą nužudė   kaimynas Steipeltonas, kuris kolekcionuoja
drugelius ir yra tolimas Baskervilių  giminaitis. Steipeltonas yra neturtingas, taigi bando nu žudyti serą
Henr į Baskervilį, kad paveldėtų dvarą.
Kad įvykdytų, k ą   sumanęs, jis atsigabena i š   Londono didžiulį šunį, išvolioja jį medžiagose su
fosforu, kad tamsoje šuo švytėtų, ir kaip tik tas šuo mirtinai ir išgąsdina serą Čarlzą  Baskervilį. Ir
Šerlokas Holmsas, ir Vatsonas, ir Lestredas i š   Skotland Jardo sugauna j į. Ir Šerlokas Holmsas, ir
Vatsonas nušauna šunį, ir tai vienas i š pasakojime žuvusių šunų, o tai yra tikrai negerai, nes juk čia ne
šuns kaltė. O Steipeltonas pabėga į viržių raistą, vadinamą Grimper Majeru, ir ten miršta, nes jį įtraukia
pelk ė.
Kai kurios pasakojimo dalys man nepatinka. Viena t ų dalių yra senovinio rankra ščio tekstas, nes jis
parašytas sunkiai suprantama sen ą ja kalba, pavyzdžiui:
Tuokart iš šio pasakojimo išmokite nebijoti praeities vaisių, o tik būkite apdairūs ateityje, kad tos
nedoros aistros, d ėl kurių mūsų šeima taip sunkiai nukentė jo, vėl neištrūktų iš mūsų kontrolės ir
netaptų nevaldomos.
O kartais seras Art ūras Konanas Doilis (jis yra šio k ūrinio autorius) žmones apibūdina štai kaip:
Tame veide buvo kažkas nepaaiškinamai bloga, išraiškos šiurk štumas, tam tikras žvilgsnio
įžūlumas, lūpų glebumas, – ir visa tai dark ė tą tobulą grožį.
Ir aš nežinau, k ą reiškia tam tikras žvilgsnio įžūlumas, ir veidai manęs nedomina.
Bet kartais visai įdomu, kai nežinodamas, k ą reiškia kai kurie žodžiai, susirandi jų reik šmes žodyne,
pavyzdžiui, žodis goyal reiškia gilų panirimą, guolį, o tors –  kalvas arba auk štas uolas.
Man patinka „ Baskervilių š uo" dėl to, kad tai detektyvinis pasakojimas, nes tai reiškia, kad jame yra
ir teisingų, ir klaidingų įkalčių.
Štai kai kurie teisingi įkalčiai:
1.Sero Henrio Baskervilio batai dingsta tada, kai šis apsistoja Londono viešbutyje – tai reiškia,
kad kažkas tuos batus nori duoti Baskervili ų šuniui pauostyti, kad vėliau galėtų persekioti. Tai rei škia,
kad Baskervilių šuo yra tikras šuo, o ne antgamtinė būtybė.
2.Steipeltonas yra vienintelis žmogus, kuris žino, kaip pereiti Grimper Majero raist ą, ir jis liepia
Vatsonui dėl jo paties saugumo neiti net artyn to raisto – tai reiškia, kad jis kažk ą slepia pačiame raiste
ir nenori, kad kas nors kitas tai rastų.
3.Ponia Steipelton liepia daktarui Vatsonui „nedelsiant grįžti į   Londoną"  – ji taip daro,
manydama, kad daktaras Vatsonas yra seras Henris Baskervilis, ir žino, kad jos vyras nori j į nužudyti.
O štai keli klaidinantys įkalčiai:
1. Šerloką  Holmsą  ir Vatsoną  Londone seka žmogus su juoda barzda karietoje  – tai verčia
galvoti, kad tas žmogus yra Berimoras, Baskervili ų dvaro pri žiūrėtojas, nes jis yra tas vienintelis kitas
žmogus su juoda barzda. Bet vyri škis iš tikrų jų yra Steipeltonas, prisiklijavęs netikrą barzdą.
2.Seldenas, Notingeno Kalno žudikas,  – tai iš   netoliese esančio kalė jimo pabėgęs vyras, kurio
ieško apačioje viržynuose, ir tai verčia manyti, kad jis kuo nors susijęs su pasakojimu, nes yra
kriminalinis nusikaltėlis, o iš tikrų jų jis su pasakojimu neturi nieko bendra.
3.Vyras ant Kalno keteros – tai siluetas vyro, kur į  naktį   daktaras Vatsonas mato apylink ėse ir
neatpažįsta, ir tai verčia galvoti, kad jis ir yra žudikas. Bet tai yra Šerlokas Holmsas, kuris slapta atvyko
į Devoną.
 „Baskervilių  š uo" man patinka ir dėl to, kad mėgstu Šerlok ą  Holmsą  ir manau, kad jei būčiau
tikras detektyvas, tai būčiau toks kaip jis. Jis yra labai protingas ir i šnarplioja visą paslaptingą istoriją,
ir sako, kad:
Pasaulyje yra pilna akivaizdžių dalykų, kurių niekas nepastebi.
Bet jis juos juk pastebi kaip ir a š. Knygoje dar rašoma, kad:
Šerlokas Holmsas panor ė jęs pajėgė kažkokiu ypatingu būdu savo proto galiomis nuo visko
atsiriboti.
Panašiai kaip aš, nes jei i š  tikrų jų  susidomiu kuo nors, tarkim, matematikos u ždavini ų  sprendimu,
arba įsiskaitau knygą apie „Apolono" skryd žius ar apie did žiuosius baltuosius ryklius, nepastebiu nieko
aplink, ir neišgirsiu, kad ir kiek T ėvas kviestų  mane vakarienės. Ir dėl to man gerai sekasi žaisti
šachmatais, nes nuo visko atsiriboju ir susikoncentruoju tik į žaidimą  lentoje, ir po kiek laiko mano
varžovas nebegali susikaupti ir pradeda kasytis nos į ar žiūrėti pro langą  ir tada padaro klaidą, o aš
laimiu partiją.
Daktaras Vatsonas irgi sako apie Šerlok ą Holmsą, kad:
...jo protas... aktyviai dirbo, stengdamasis sukurti ka žkokią  schemą, į   kurią  tilptų  visi šie
keisti ir iš pirmo žvilgsnio nesusiję epizodai.
Rašydamas šią knygą, aš kaip tik tai ir bandau daryti.
Šerlokas Holmsas irgi netiki tokiais antgamtiniais dalykais, kaip Dievas, pasakos, pragaro velniai ir
prakeikimai, kurie visi yra kvailystės.
Ir aš ketinu užbaigti šį skyrių dviem įdomiais faktais apie Šerlok ą Holmsą:
1.Pasakojimuose, kuriuose veikia Šerlokas Holmsas, jis niekada niekur nevaizduojamas su elni ų
medžiotojo skrybėle, su ja jis vaizduojamas tik paveiksluose ir iliustracijose. Šią   veltinę   skrybėlę
sugalvojo žmogus, pavarde Sidnis Pia že, kuris iliustravo tas knygas.
2.Knygose Šerlokas Holmsas niekada nesako: „Tai elementaru, mano brangusis Vatsonai". Jis tai
kartoja tik filmuose ir televizijoje.

109

Tą  vakarą  a š  dar šiek tiek parašiau savo knygą  ir kitą  rytą  nusinešiau ją į  mokyklą, kad Siobenė
galėtų perskaityti ir man pasakyt ų, ar nepridariau ra šybos ir kitokių klaidų.
Siobenė   perskaitė   mano knygą   per rytinę   pertrauk ą, kada ji paprastai geria kav ą ir sėdi mūsų
žaidimų aik štelės pakraštyje su kitais mokytojais. Ir po rytin ės pertraukos ji at ė jo ir prisėdusi greta
manęs pasak ė, kad perskaitė tą vietą, kur ra šiau apie savo pa šnekesį su ponia Aleksander, ir tar ė:
– Ar apie tai papasakojai tėvui?
Ir aš atsakiau „ne".
O ji pasak ė:
– Gerai. Manau, kad gerai padarei, Kristoferi.
O paskui tarė:
– Ar nuliūdai, tai išsiaiškinęs?
O aš paklausiau:
– Ką išsiaiškinęs?
Ir ji pasak ė:
– Ar nusiminei, išsiaiškinęs, kad tavo motina ir ponas Šiersas turė jo meilės romaną?
Ir aš pasakiau „ne".
Ir ji pasak ė:
– Ar tu tikrai sakai tiesą, Kristoferi?
Ir tada aš pasakiau:
– Aš visada sakau ties ą.
O ji pasak ė:
– Aš žinau, kad tu sakai ties ą, Kristoferi. Bet kartais mums pasidaro d ėl ko nors li ūdna, ir mes
nenorime kitiems sakyti, d ėl ko mums li ūdna. Mums patinka tur ėti paslaptį. O kartais mums b ūna
liūdna, bet mes ir patys nežinome, kad mums li ūdna. Tai mes ir sakome, kad mums neli ūdna. Bet iš
tikrų jų mums liūdna.
Ir aš pasakiau:
– Man neliūdna.
O ji pasak ė:
– Jeigu tau dėl to pasidarys liūdna, noriu, kad žinotum, jog gali pas mane ateiti ir su manim apie tai
pasikalbėti. Nes man atrodo, kad pasikalb ė jus su manim tau nebus taip liūdna. O jei tau nėra liūdna, bet
šiaip norisi su manim pasikalbėti, tai irgi būtų neblogai. Supranti?
Ir aš pasakiau:
– Suprantu.
O ji pasak ė:
– Gerai.
Ir aš atsakiau:
– Bet man dėl to neliūdna. Nes Motina yra mirusi. Nes ir pono Šierso daugiau nebematau. Taigi
 liūdėti dėl to, ko n ėra ir kas netikra, b ūtų kvaila.
O paskui likusi ą ryto dalį sprendžiau matematik ą ir per priešpiečius nevalgiau apkepo su įdaru, nes
 jis buvo geltonas, bet sukirtau morkas ir žirnelius, gausiai dažydamas į pomidorų padažą.
Desertui paėmiau gervuogių ir obuolių apkepo, bet dalies apkepo atsisakiau, nes ir jis buvo geltonas,
ir paprašiau ponios Deivis prie š  dedant patiekalą į  mano lėk štę  atskirti trupininę  apkepo dalį, nes ne
taip juk ir svarbu, ar produktai liet ėsi, kol dar jie nebuvo įdėti į tavo lėk štę.
Tada, po priešpiečių, praleidau popietę piešdamas su ponia Peters ir nuspalvinau kelet ą   ateivių
piešinių, kurie atrodė šitaip:

113

Mano atmintis yra kaip filmas. D ėl to taip gerai atsimenu tokius dalykus, kaip šioje knygoje mano
aprašyti pokalbiai, ir tai, k ą žmonės vilk ė jo ir kuo jie kvepė jo, nes mano atmintį  galima atsukti atgal
pagal kvapą, panašiai kaip atsukama garso juostelė.
Ir kai žmonės manęs paprašo k ą nors prisiminti, a š tiesiog galiu paspausti savo atminties mygtukus
Sugrąžinti arba Visu greičiu pirmyn, arba Stabtelėti, panašiai kaip vaizdo grotuve, bet dar pana šiau į
DVD, nes man nereikia persukti visko, jeigu noriu prisiminti kok į vieną  epizodą, nutikusį gana seniai.
Žinoma, nėra ir mygtuk ų, nes viskas vyksta mano galvoje.
Jei kas nors man sako: „Papasakok, Kristoferi, kokia buvo tavo motina", a š  galiu atmintyje atsukti
įvairiausius vaizdus ir papasakoti, kokia ji buvo tuose epizoduose.
Pavyzdžiui, galiu atsukti 1992 met ų liepos 4–ą ją, kai man buvo 9 metai, ir buvo sekmadienis, o mes
atostogavome Kornvalyje, ir popiet ils ė jomės Polpero paplūdimyje. Motina vilk ė jo šortus, pasiūtus iš
medvilninio audinio, ir šviesiai mėlynos spalvos bikinio vir šutinę dalį ir rūk ė  cigaretes   Konsulatas,
kurios kvepė jo mėtom. Ir ji neplaukiojo. Motina deginosi saulė je, atsigulusi ant rank šluosčio su
raudonomis ir purpurinėmis juostomis, ir skait ė Džordžetos Hejer knygą   „Apsimetėliai".  O paskui
nutarė  nebesideginti, nubrido į   vandenį  maudytis ir pasak ė: „Brrr, kaip šalta!" Ir pasak ė, kad ir a š
eičiau maudytis, bet man maudytis nepatinka, nes nem ėgstu išsirengti. Ir ji pasak ė, kad aš   truputį
pasiraitočiau savo kelnes ir tik įbrisčiau į vandenį, tad aš taip ir padariau. Ir stovė jau vandeny. O Motina
pasak ė: „Žiūrėk, kaip smagu". Ir ji šoktelė jo atgal ir dingo po vandeniu, ir man atrod ė, kad ją jau suėdė
ryklys, ir aš  pradė jau rėkti, ir ji vėl išnėrė iš  vandens ir pri ė jo prie tos vietos, kur stovė jau, ir išk ėlė
dešinę rank ą, ir išskleidė pirštus kaip vėduoklę, ir pasak ė:
– Na, liaukis, Kristoferi, paliesk mano rank ą. Na, nurimk. Nustok šaukti. Paliesk mano rank ą.
Paklausyk manęs, Kristoferi. Tu gali tai padaryti.
Ir po minutės aš lioviausi rėk ęs ir išk ėliau kairę rank ą, ir išskleidžiau pirštus kaip vėduoklę, ir mūsų
rank ų nyk ščiai ir kiti pirštai susilietė. Ir Motina pasak ė: „Viskas gerai, Kristoferi, viskas gerai.
Kornvalyje nėra ryklių", ir tada aš pasijutau geriau.
Iki 4 metų aš nieko negaliu prisiminti, nes kol man dar nebuvo suė ję ketveri, neteisingai žiūrėdavau į
dalykus, ir todėl jie beveik neįsitvirtino mano atmintyje.
Štai kaip atpažįstu žmogų, jei nežinau, kas jis toks. Žiūriu, kuo apsivilk ęs ir ar eina su lazda, ar
 juokingi to žmogaus plaukai, ar ne šioja tam tikros rūšies akinius, ar kaip nors ypatingai judina rankas,
ir šitaip atlieku  Paieškos  operaciją, perkratydamas savo prisiminimus, siekdamas i šsiaiškinti, ar tą
žmogų jau esu kada nors sutik ęs.
Šitaip sužinau ir tai, kaip man pasielgti sudėtingose situacijose, kai i š karto nežinau, k ą daryti.
Pavyzdžiui, jei žmonės sako tai, kas man neturi prasm ės ir yra panašu į  posakius „Iki pasimatymo,
aligatoriau" arba „Tu gal ą  gausi šitaip vargdamas", vykdau  Paieškos  operaciją  ir bandau suprasti, ar
šituos pasakymus jau esu i š ko nors anks čiau girdė jęs.
O jei kokie nors žmonės mūsų mokykloje guli ant grind ų, iš karto savo atminčiai liepiu Ieškoti, kad
surasčiau kieno nors, i štikto epilepsijos priepuolio, paveikslą, ir tada savo atminties paveiksl ą  palyginu
su tuo, kas vyksta dabar prie šais mane, ir tada galiu nuspr ęsti, ar tie gulintys ant grind ų žmonės tiesiog
žaidžia, miega, ar yra i štikti epilepsijos priepuolio. Ir jei jie ištikti epilepsijos priepuolio, pastumiu
toliau baldus, kad į   juos nesitrankytų jų  galvos, nusivelku megztin į  ir pakišu jiems po galva ir einu
ieškoti mokytojo.
Ir kiti žmonės savo galvose turi atminties paveikslus. Bet j ų   kitokie, kadangi mano atminties
paveikslai yra tik apie tai, kas man iš tikrų jų yra nutik ę. O kiti žmonės nešiojasi savo galvose paveikslus
ir apie tai, kas netikra ir ko niekad n ėra buvę.
Pavyzdžiui, Motina kartodavo:
– Jeigu neb ūčiau ištek ė jusi už  tavo tėvo, manau, kad dabar gyvenčiau pietų  Prancūzijoje mažame
ūkyje su kokiu nors Žanu. Ir jis b ūtų   oho, tikras vietos auksarankis. Pie štų, gražintų, ko žmonės
paprašytų, sodininkautų, darytų  tvoreles. Ir mes tur ėtume figmedžiais apaugusią  verandą, ir sodo gale
augtų saulėgrąžų laukas, o tolumoje ant kalvos matytųsi mažas miestelis, ir vakarais mes s ėdėtume toje
verandoje, gertume raudoną jį vyną, rūkytume Gauloises cigaretes ir žiūrėtume, kaip leidžiasi saulė.
Ir Siobenė  kartą  sak ė, kad kai b ūna prislėgta ar liūdna, užmerkia akis ir įsivaizduoja, kad kartu su
drauge Eli gyvena namelyje Menk ės Iškyšulyje, ir jos laiveliu išplaukia iš   Provinstauno į įlankos
gilumą  pa žiūrėti kuprotų  banginių, ir toks įsivaizdavimas ją  nuramina ir paguodžia, ir ji v ėl jaučiasi
laiminga.
O kartais, kai kas nors mir šta, kaip mirė mano Motina, žmonės sako: „Ką tu norėtum pasakyti savo
motinai, jeigu ji dabar būtų čia?", arba jie dar ir taip mėgsta klausinėti: „Ką  apie tai pagalvotų  tavo
motina?", o tai apskritai atrodo labai kvailai, nes Motina yra mirusi, ir nieko nebe įmanoma pasakyti
mirusiems žmonėms, ir mirusieji negali mąstyti.
Ir Senelė galvoje taip pat turi savo atminties paveikslus, bet jos paveikslai yra visi susijauk ę, lyg kas
būtų   sugadinęs filmą, ir ji nebegali pasakyti, kas ir kokia tvarka yra įvyk ę, todėl jai atrodo, kad
mirusieji dar tebegyvena, ir ji nežino, ar kas i š tikrų jų įvyko, ar ji tai matė tik per televizori ų.

127

Kai grįžau namo iš mokyklos, Tėvas dar buvo darbe, taigi atsirakinau laukuj ės duris, įė jau į vidų ir
nusivilkau apsiaust ą. Nuė jau į virtuvę ir išdėliojau ant stalo savo daiktus. Ir vienas mano daikt ų buvo ši
knyga, kurią buvau nusinešęs į mokyklą  parodyti Siobenei. Pasidariau avie čių gėrimo ir pasišildžiau jį
mikrobangų   krosnelė je, ir tada nuė jau į   svetainę pažiūrėti vieno iš   savo mėgstamų „Žydrosios
planetos" videofilmų apie gyvybę giliausiose okeano vietose.
Videofilmas buvo apie j ūrų gyvius, kurie telkiasi šalia sieros junginių, panašių į namų kaminus, o i š
tikrų jų tai povandeniniai vulkanai, iš kurių vandenyje išmetamos pro žemės plutą prasiveržusios dujos.
Mokslininkai niekad nemanė, kad ten gali būti gyvų   organizmų, nes labai karšta ir pilna nuodingų jų
dujų, bet paaišk ė jo, kad ten įsik ūrusios ištisos ekosistemos.
Ta filmo dalis man labai patinka, nes parodo, kad visada atsiranda dalyk ų, kurių   dar negali
paaiškinti, arba kuriuos reikia atrasti, o faktai, kuriuos laikai savaime suprantamais, gali būti visiškai
neteisingi. Man dar patinka ir dėl to, kad jie filmuoja tokioje vietoje, kuri yra tik keli ų mylių gylyje, bet
 ją  pasiekti sunkiau, negu užkopti į  Everesto viršukalnę. Ir tai yra viena iš  ramiausių, tamsiausių ir
paslaptingiausių žemės vietų. Ir man patinka įsivaizduoti, kad kartais atsiduriu ten sferos pavidalo
metaliniame nardymo aparate su 30 cm storio langais, kurie turi atlaikyti vandens spaudimą, kad tas
aparatas nesprogt ų. Ir aš  vaizduojuosi, kad esu vienintelis žmogus tame nardymo aparate ir kad tas
aparatas visai nėra sujungtas su laivu ir gali jud ėti pats gamindamas energiją, ir aš valdau jo įrengimus,
ir toje jūros įlankoje judu, kur tik panoriu, ir man ęs ten tikrai niekas neras.
Tėvas grįžo namo 17:48. Išgirdau jį įeinant pro laukujės duris. Tada jis įė jo į svetainę. Tėvas vilk ė jo
gelsvai žalsvos ir dangaus m ėlynumo spalvų languotais marškiniais, o vieno bato rai šteliai buvo surišti
dviem mazgais. Jis nešėsi seną   metalinį  Fussello  pieno miltelių įmonės reklaminį   skydą, nudažytą
mėlynais ir baltais emalio da žais, pro kuriuos lindo ma ži r ūdžių apskritimai, panašūs į kulk ų padarytas
skylutes, bet kod ėl tą reklaminį skydą atsinešė, jis nepaaiškino.
Jis pasak ė: „Sveikutis, porininke", ir tai jo įprastas pok štas.
Ir aš pasakiau „labas".
Aš ir toliau žiūrė jau videofilmą, o tėvas nuė jo į virtuvę.
Kadangi buvau įsitrauk ęs į „Žydrosios planetos"  filmą, visai pamiršau, kad virtuvė je ant stalo
buvau palik ęs savo knygą. Tai vadinama  budrumo praradimu, ir jeigu esi detektyvas, to niekada neturi
tau nutikti.
 Kai Tėvas grįžo į  svetainę, buvo 17:54. Jis paklaus ė: „Kas tai?", bet tai pasak ė  labai tyliai, ir a š
nesupratau, kad pyksta, nes ne šauk ė.
Dešinė je rankoje jis laik ė mano knygą.
Aš pasakiau:
– Tai mano rašoma knyga.
O jis paklausė:
– Ar tai tiesa? Ar tu kalbė jaisi su ponia Aleksander?
Jis tai pasak ė taip pat labai tyliai, ir a š vis dar nesupratau, kad pyksta.
Ir aš pasakiau:
– Taip.
Tada jis tarė:
– Suknistas reikalas, Kristoferi! Negi tu iš tiesų esi šitoks kvailas?!
Šitoks klausimas, kaip sako Sioben ė, vadinamas retoriniu. Jo pabaigoje rašomas klaustukas, bet į  jį
nereikia atsakyti, nes uždavęs tok į klausimą žmogus ir pats žino atsakymą. Retorinį klausimą ne visada
lengva atpažinti.
Tada Tėvas pasak ė:
– Tai, po galais, Kristoferi, k ą aš tau sakiau?
Ir tai jis ištarė jau daug garsiau.
Ir aš atsakiau:
– Neminėti pono Šierso pavardės mūsų  namuose. Ir nevaik štinėti ponios Šiers ar kieno nors kito
klausinė jant, kas užmušė  t ą šunpalaik į. Ir nešniuk štinėti po kitų žmonių  sodus. Ir baigti šitą  juokingą
niekam tikusį  detektyvinį žaidimą. Ir aš  nepažeidžiau nė  vieno šių  draudimų. Tik paklausiau ponios
Aleksander apie pon ą Šiersą, kadangi...
Bet Tėvas mane pertrauk ė ir pasak ė:
– Neskiesk miltais, mažasis šūdžiau. Tu puikiai žinojai, k ą  darai! Atmink, kad perskai čiau tavo
knygą, – šitai sakydamas jis pak ėlė knygą ir ją papurtė. – Ką dar aš tau sakiau, Kristoferi?
Pamaniau, kad tai gali būti dar vienas retorinis klausimas, bet nebuvau d ėl to tikras. Man buvo
sunku nuspr ęsti, k ą atsakyti, nes pasijutau išgąsdintas ir sutrik ęs.
Tada Tėvas pakartojo klausimą:
– Ką aš tau dar, Kristoferi, sakiau?
Aš tariau:
– Nežinau.
Ir jis pasak ė:
– Na jau. Tai tavo atmintis niekam tikusi.
Bet aš nebegalė jau mąstyti.
Ir Tėvas pasak ė:
– Nesivalkioti, kaišiojant savo sumautą nosį į kit ų žmonių reikalus! O k ą tu darai?! Tu valkiojiesi ir
lendi, kur tau nereikia. Tu valkiojiesi, keldamas i š užmaršties nemalonius prisiminimus ir dalydamasis
 jais su bet kuriuo sutiktuoju – Tomu, Diku ar Hariu! K ą man su tavim, Kristoferi, daryti? K ą, po galais,
man su tavim daryti?!
Pasakiau:
– Aš tik šnekučiavausi su ponia Aleksander. Nieko neband žiau aiškintis.
O jis tarė:
– Aš tavęs prašau, Kristoferi, dėl manęs padaryti tik vieną dalyk ą. Vieną dalyk ą.
Ir aš pasakiau:
– Aš nenorė jau kalbėtis su ponia Aleksander. Tai pati ponia Aleksander...
Bet Tėvas mane pertrauk ė ir čiupo už rankos, ir tikrai stipriai suspaudė.
Anksčiau Tėvas manęs niekada šitaip nebuvo sugriebęs. Kartais man suduodavo Motina, nes ji buvo
didelė karštakošė, o tai reiškia, kad greičiau už   kitus žmones supykdavo ir da žniau rėkaudavo. Bet
Tėvas buvo sant ūresnis, ir tai reiškia, kad ne taip greitai susinervindavo ir taip da žnai nešūkaudavo.
Taigi aš be galo nustebau, kai Tėvas mane sugrieb ė.
Man nepatinka, kai žmonės mane sučiumpa. Man taip pat nepatinka, kai mane kas nors nustebina.
Tai aš  jam ir trenkiau taip kaip tada policininkui, kai šis sučiupo mane už rankos, nor ėdamas pastatyti
ant kojų. Bet Tėvas manęs nepaleido, be to, jis dar ir šauk ė. Ir a š  jam vėl smogiau. O paskui jau
nebesupratau, k ą darau.
Kuriam laikui viskas dingo iš   atminties. Žinau, kad tai truko neilgai, nes vėliau patikrinau,
pažiūrė jęs į  savo laikrodį. Atrodė, lyg kažkas mane būtų  i š jungęs, o paskui v ėl į jungęs. Ir kai mane i š
naujo į jungė, s ėdė jau ant kilimo, prispaud ęs nugarą prie sienos, mano de šinė ranka buvo kruvina, ir t ą
galvos pusę skaudė jo. O
Tėvas stovė jo priešais ant kilimo per metrą  nuo manęs, žvelgdamas į  mane, ir vis dar tebelaik ė
dešinė je rankoje mano knygą, tik ji jau buvo perlenkta pusiau, o visi jos kampai u žraityti, ir jo kaklas
buvo įdrėkstas, gelsvai žalsvos ir dangaus mėlynumo spalvų   languotų marškinių   rankovė   gerokai
įplėšta, o jis pats kažkaip sunkiai alsavo.
Po kokios minut ės jis apsigr ęžė ir nuė jo į  virtuvę. I š  ten atsirakino duris į kiemą  ir išė jo. Gird ė jau,
kaip pak ėlė šiuk šlių dėžės dangtį  ir kažk ą ten įmetęs v ėl u ždengė  dėžę. Tada grįžo į virtuvę, bet mano
knygos rankoje nebetur ė jo. Tada vėl užrakino duris, o rakt ą  pad ė jo į  ma žytį  porceliano ąsotėlį, kurio
forma primena storą vienuolę, ir sustojo vidury virtuvės, užmerkdamas akis.
Po kiek laiko atsimerk ė ir pasak ė:
– Man reikia kokio gėralo.
Ir išsiėmė iš šaldytuvo skardinę alaus.

131

Štai dėl kokių priežasčių aš nekenčiu geltonos ir rudos spalv ų:

GELTONA
1.Saldus kremas.
2.Bananai (jie irgi paruduoja).
3.Dvigubos kelio žymė jimo linijos.
4.Geltonoji karštligė (tai liga, atė jusi iš tropinių Amerikos ir Vakar ų Afrikos kra štų, ir jos po žymiai
yra didelis karščiavimas, stiprus nefritas, gelta ir kraujavimas, o j ą   sukelia virusas, įkandus uodui
 Aedes aegypti, kurį dar vadina Stegomyia fasciata; o nefritas yra inkst ų uždegimas).
5.Geltonos gėlės (nes nuo žiedadulkių man prasideda šienligė, viena iš  trijų šienligės r ūšių, o kitas
dvi šienligės rūšis sukelia želmenys ir grybiena, ir aš tada negaluoju).
6.Saldieji kukurūzai (nes nesuvirškinti pašalinami su išmatomis, taigi jų  nereik ėtų  valgyti – kaip
žolės ar lapų).
RUDA
1.Purvas.
2.Riebus padažas.
3.Išmatos.
4.Mediena (nes anksčiau žmonės iš   medienos gamindavo mechaninius aparatus ir transporto
priemones, o dabar ne, nes medis l ūžta, pūva, kartais į jį įsimeta kirmėlės, todėl dabar transporto
priemonės ir mechaniniai aparatai gaminami i š  metalo ir plastmasės, nes tos med žiagos geresnės ir
šiuolaikiškesnės).
5.Melisa Brown1 (tai mergaitė iš mūsų   mokyklos, iš   tikrų jų   ji visai ne ruda, kaip Anilas ar
Mahomedas, tiesiog jos tokia pavardė, bet ji perpus perpl ėšė  mano didį jį  pie šinį  apie astronautus ir
išmetė net po to, kai ponia Peters v ėl jį suklijavo lipnia juostele).
Ponia Forbs sako, kad tiesiog neprotinga nek ęsti geltonos ir rudos spalv ų. O Sioben ė  jai pasak ė
nekalbėti šitaip, nes kiekvienas žmogus turi savo m ėgstamas spalvas. Ir Sioben ė buvo teisi. Bet ir ponia
Forbs pasak ė  dalį tiesos. Nes atrodo, kad tai tikrai n ėra labai protinga. Tačiau gyvenime tenka padaryti
daug sprendimų, ir jei j ų  nepadarysi, nieko nenuveiksi, nes vis ą   tam skirtą  laik ą   praleistum veltui,
rinkdamasis, k ą  gal ėtum daryti. Taigi yra gerai turėti paaiškinimą, kodėl nemėgsti vienų  dalyk ų, bet
patinka kiti. Tai panašu į situaciją restorane, kai kartais T ėvas mane nusiveda į Berni užeigą, ir skaitai
meniu, ir turi išsirinkti, k ą  valgysi. Bet iš  anksto nežinai, ar tau tai patiks, nes dar nesi to maisto
ragavęs, taigi nusprendi, kokie patiekalai yra tavo m ėgstamiausi, ir renkiesi juos, o kiti patiekalai tau
nepatinka, todėl jų ir nesirenki, ir tada viskas paprasta.

137

Kitą   dieną Tėvas atsiprašė, kad man sudavė, jis visai nenorė jęs taip pasielgti. Jis liepė   man
1 Brown angl. rudas (vert. past.).
 nusiplauti įdrėskimą ant skruosto dezinfekuojančiu skysčiu, kad nepatektų infekcija, paskui užsiklijuoti
ant žaizdos pleistrą, kad nebekraujuot ų.
O tada, kadangi buvo šeštadienis, pasak ė, kad vesis mane į iškylą, parodydamas, jog labai
apgailestauja dėl to, kas įvyko, ir mes susiruo šėme į  Tvikroso zoologijos sodą. Taigi jis sutepė  man
sumuštinį su balta duona, pomidorais, salotomis, kumpiu ir žemuogių uogiene, kad tur ėčiau ko užk ąsti,
nes nežinomose vietose man nepatinka pirkti maisto ir valgyti. Ir pasak ė, kad viskas bus gerai, nes d ėl
pranašaujamo lietingo oro zoologijos sode nebus daug žmonių, ir mane tai tikrai nud žiugino, nes
nemėgstu žmonių sambūrio, bet man patinka, kai lyja. Taigi nu ė jau ir pasi ėmiau savo neperšlampamą
oranžinės spalvos apsiaust ą.
Tada Tėvo mašina nuvažiavome iki Tvikroso zoologijos sodo.
Aš  niekada nesu buv ęs Tvikroso zoologijos sode, taigi netur ė jau savo galvoj iš  anksto paruo što
maršruto, todėl informacijos centre nusipirkome knyg ą–vadovą ir paskui vaik ščiojome po visą  sod ą, o
aš išsirinkdavau, kurie žvėrys man labiausiai patinka.
Man labiausiai patiko šie žvėrys:
1. RANDYMAN – tai pavadinimas seniausios nelaisv ė je laikomos  Raudonveidės juodojo voro
beždžionės ( Ateles paniscus paniscus). Šiai beždžionei – 44 metai, tiek pat kiek ir T ėvui. Kažkada ją
 jūreiviai vežiojosi laive, ir ji buvo jų  numylėtinė, o jai ant pilvo buvo u ždėtas metalinis žiedas kaip
pasakojimuose apie piratus.
2.PATAGONIJOS JŪRŲ LIŪTAI, kurių vardai yra Stebuklas ir Žvaigždė.
3.MAUKŲ   ORANGUTANŲ rūšis. Man ji ypač   patiko, nes gulė jo savotiškame hamake,
padarytame iš žaliadryžės pižamos viršutinės dalies, o m ėlynas plastmasinis u žrašas greta narvo skelb ė,
kad beždžionė hamak ą pasidarė pati.
Paskui užsukome į kavinę, ir Tėvas valgė plek šnę  su keptomis bulvėmis ir obuolių pyragą, ir ledus,
ir išgėrė didžiulį puodą Earl Grey arbatos, o aš valgiau savo sumu štinius ir skaičiau knygą– vadovą.
Ir Tėvas pasak ė:
– Aš  tave, Kristoferi, labai myliu. Niekada šito nepamiršk. Žinau, kad kartais įsiuntu. Žinau, kad
būnu piktas. Žinau, kad šūkauju. Ir lygiai taip pat žinau, kad neturėčiau šitaip elgtis. Bet taip darau tik
dėl to, kad nerimauju d ėl tavęs, nes nenoriu sulaukti, kad tu pakli ūtum į bėdą, nes nenoriu, kad tave kas
nors žeistų. Ar supranti?
Nežinojau, ar suprantu. Taigi pasakiau:
– Nežinau.
Ir Tėvas pasak ė:
– Kristoferi, ar supranti, kad aš tave myliu?
Ir aš   pasakiau „taip", nes k ą   nors mylėti – tai padėti tiems žmonėms, kai jiems nutinka
nemalonumų, ir tai rei škia rūpintis jais ir sakyti ties ą, o Tėvas rūpinasi manimi, kai man kas nors
atsitinka, juk atvažiavo į  policijos nuovadą, ir jis r ūpinasi manimi, gamindamas man valgį, ir visada
man sako teisyb ę, o tai ir reiškia, kad jis mane myli.
Tada jis išk ėlė dešinę   rank ą ir išskleidė pirštus kaip vėduoklę, o aš išk ėliau kairę   rank ą ir
išskleidžiau pirštus kaip vėduoklę, ir mūsų pirštai ir nyk ščiai susilietė.
Tada ištraukiau iš   savo krepšio lapą   popieriaus ir iš  atminties nupiešiau zoologijos sodo plan ą,
norėdamas pasitikrinti, ar visk ą gerai prisimenu. Tas planas atrodė šitaip:
 16Doulai– Indijoje gyvenantys laukiniai šunys, panašūs į lapę.
17Langūrai – Pietų Azijos šunbeždžion ės

Paskui nuė jome pažiūrėti žiraf ų. Ir jų mėšlo kvapas labai priminė  kvapą, kuris sklisdavo i š  m ūsų
mokyklos antilopių  narvo, kai dar laik ėme antilopes, ir tų žiraf ų  kojos buvo tokios ilgos, kad b ėgant
atrodė, lyg jų judesiai būtų sulėtinti.
Paskui Tėvas pasak ė, kad metas grįžti, kol dar mašinų srautas neu žtvindė kelių.

139

Man patinka Šerlokas Holmsas, bet seras Art ūras Konanas Doilis, pasakojimų apie Šerlok ą Holmsą
autorius, ne. Jis man nepatinka d ėl to, kad buvo ne toks kaip Šerlokas Holmsas ir tik ė jo antgamtiniais
dalykais. O kai paseno, tapo Spiritist ų draugijos nariu, ir tai rei škia, jog tik ė jo, kad galima bendrauti su
mirusiaisiais. Ir taip jis man ė dėl to, kad per Pirmą jį  pasaulinį  karą  nuo gripo mir ė jo sūnus, ir paskui
Artūrui Konanui Doiliui vis nor ė josi su juo pasikalbėti.
Ir 1917–aisiais atsitiko kai kas, apie k ą visi plačiai kalbė jo, ir tai buvo pavadinta Kotinglė jaus Fė jų
atveju.  Dvi pusseser ės – Frensė  Grifit, 9 metų  am žiaus, ir Elzė  Rait, 16 met ų  – paskelbė, kad prie
Kotinglė jaus upelio žaisdavo su f ė jomis, ir jos Frens ės tėvo fotoaparatu padarė 5 f ė jų nuotraukas. Ir čia
– viena iš tų nuotrauk ų:

Bet tai nebuvo tikros f ė jos. Tai buvo piešiniai ant popieriaus skiaučių, kuriuos jos i škirpo ir
prismaigstė smeigtukais, nes Elzė piešė tikrai puikiai.
Haroldas Snelingas, nuotrauk ų falsifikatų ekspertas, padar ė tokią išvadą:
Šios šokančios būtybės nepadarytos nei i š popieriaus, nei iš jokios kitos medžiagos; jos nėra
pavaizduotos fotografijų fone – bet labiausiai mane stebina tai, kad nustatant ekspozicij ą jų siluetai
pajudė jo.
Bet jis samprotavo labai kvailai, kadangi nustatant ekspozicij ą popierius tikrai pajuda, o ekspozicija
nuotraukoje buvo labai didelė, kadangi antrajame plane matosi vandens krioklys, tik jis yra labai
neryškus.
Tada seras Artūras Konanas Doilis i šgirdo apie tas nuotraukas ir viename straipsnyje žurnale
„Strand" parašė, kad tiki, jog jos yra tikros. Bet jis irgi kvailai man ė, nes jei apžiūrėsi tas nuotraukas,
pamatysi, kad f ė jos labai panašios į  vaizduojamas senose knygose ir yra su sparnais ir suknel ėmis, ir
mūvi kojines ir batus, ir atrodo tarsi į žemę  nusileidę  ateiviai, panašūs į  dalekus iš  fantastinio serialo
„Daktaras Kas"  ar Imperijos šturmuotojus iš   Mirties žvaigždės iš „Žvaigždžių karų",  ar mažus
žalius žmogeliukus, kaip ateiviai vaizduojami animaciniuose filmuose.
Ir 1981–aisiais vienas reporteris, D žou Kuperis, ruo šdamas straipsnį žurnalui  „Nepaaiškinami
reiškiniai", ėmė  interviu iš  Elz ės Rait ir Frens ės Grifits, ir Elz ė  Rait pasak ė, kad visos 5 nuotraukos
buvo sufalsifikuotos, o Frens ė Grifits pasak ė, kad 4 buvo falsifikatai, o viena – tikra.
Ir jos pasak ė, kad Elzė f ė jas perpie šė iš Artūro Šepersono knygos  „Princesės Merės dovanų
knyga".
Ir tai rodo, kad kartais žmonėms patinka būti apkvailintiems ir jie nenori žinoti teisybės.
Ir tai rodo, kad sąvoka Okamo skustuvas1 pasako daug tiesos. Ir Okamo skustuvas nėra tas
skustuvas, su kuriuo vyrai skutasi, o d ėsnis, ir jis teigia:
Entia non sunt multiplicanda praeter necessitatem.
Tai lotyniškai. O išvertus reiškia:
Nereikia daryti išankstinių prielaidų apie daugiau dalykų, negu būtina.
O tai reiškia, kad žudikas paprastai būna auk ą pažįstantis žmogus, ir kad f ė jos yra popierin ės, ir kad
neįmanoma kalbėtis su mirusiaisiais.

149

Kai pirmadienį  nuė jau į mokyklą, Siobenė  paklausė, kodėl mano skruostas nubrozdintas. Pasakiau,
kad Tėvas supyko ir sugrieb ė  mane, taigi aš  jam smogiau, o tada mes susimušėme. Siobenė  paklausė,
ar Tėvas smogė man, o aš atsakiau, kad nežinau, nes tada labai perpykau ir praradau atmint į. O paskui
 ji paklausė, ar Tėvas sudavė  man dėl to, kad buvo supyk ęs. Ir aš  pasakiau, kad jis man nesudav ė, tik
sugriebė, bet buvo tikrai supyk ęs. Ir Sioben ė paklausė, ar stipriai jis mane sugriebė, o aš  atsakiau, kad
 jis sugrieb ė tikrai stipriai. Ir Sioben ė paklausė, ar bijau eiti namo, ir a š  pasakiau, kad nebijau. O tada ji
manęs paklausė, ar dar nor ėčiau apie tai kalbėti, ir aš  pasakiau, kad nenorėčiau. Ir tada ji pasak ė
„gerai", ir daugiau mes apie tai nebekalb ė jome. Kadangi galima sučiupti už  rankos arba u ž  peties, kai
supyksti, bet negalima griebti u ž plauk ų arba veido. Bet negalima ir smogti, nebent jau esi prad ė jęs su
kuo nors peštis, tai tada gal ir galima.
Ir kai grįžau namo iš  mokyklos, Tėvas dar buvo darbe, taigi įė jau į  virtuvę  ir pasiėmiau raktą iš
mažyčio porceliano ąsotėlio, savo forma pana šaus į  vienuolę, ir atsirakinau duris į  kiemą, ir išė jau, ir
pasižiūrė jau į šiuk šlių dėžės vidų, ieškodamas savo knygos.
Norė jau atgauti savo knygą, nes man patiko ją rašyti. Man patikdavo daryti projektus ir ypa č – jeigu
tas projektas sunkus, toks, kaip knygos ra šymas. Be to, vis dar nežinojau, kas u žmušė  Velingtoną, o
visus galimus įtarimus, kuriuos buvau i šsiaiškinęs, buvau sura šęs savo knygoje ir nenor ė jau, kad jie
būtų išmesti į šiuk šlyną.
Bet mano knygos šiuk šlių dėžė je nebuvo.
Vėl nuleidau šiuk šlių dėžės dangtį ir nuė jau gilyn į sodą pažiūrėti į kitos dėžės vidų, kur Tėvas laiko
visokias sodo šiuk šles, pavyzdžiui, nupjautą  vejos žolę  ar nuo medžių nukritusius obuolius, bet ir ten
mano knygos nebuvo.
Pagalvojau, ar Tėvas kartais neįsidė jo knygos į savo mašiną ir neišvežė jos į sąvartyną, kad išmestų į
kurį  nors ten esant į šiuk šlių  konteinerį, bet man nesinor ė jo, kad taip būtų įvyk ę, nes tokiu atveju jos
niekada daugiau nebepamatyčiau.
Buvo dar viena galimyb ė, kad Tėvas paslėpė  mano knygą  kur nors namie. Taigi nutariau atlikti
detektyvo tyrimą  ir pažiūrėti, ar sugebėsiu ją  surasti. Tik turė jau nuolat įtempęs ausis klausytis, kad
išgirsčiau, kada Tėvo furgonas priva žiuos prie namo, kad jis man ęs nenutvertų  tuo metu, kai atlieku
tyrimą.

1 Filosofinis principas, pagal kur į paprasčiausias stebėtų mokslinių faktų paaiškinimas yra pats teisingiausias (red. past.).
 Pradė jau ieškoti virtuvė je. Mano knyga apytikriai buvo 25 cm x 35 cm x 1 cm, taigi jos neįmanoma
paslėpti labai mažoje vietoje, o tai rei šk ė, kad nebuvo reikalo ie škoti tikrai mažose vietose. Apžiūrė jau
ant spintelių viršaus ir stalčiuose, ir už jų, ir po orkaite, ir naudojausi savo specialiuoju   Maglite
prožektoriumi ir veidrodžio šuke iš   sandėliuko, kad geriau matyčiau tamsiose vietose, spintelių
kampuose, kur apsigyvendavo ir vesdavo vaikus i š sodo atklydusios pel ės.
Tada apieškojau sandėliuk ą.
Tada apieškojau valgomą jį.
Tada apieškojau svetainę ir ten po sofa radau pamest ą ratą nuo savo  Airfix Messerschmitt Bf 109 G– 
6  modelio.
Tada man pasirodė, kad pro laukuj ės duris grįžta Tėvas, ir a š  pa šokau, ir stengiausi kuo grei čiau
atsistoti, ir susitrenkiau savo kelį į kavos stalelio kampą, ir jį labai skaudė jo, bet tai buvo ne Tėvas, o tik
vienas iš greta gyvenančių narkomanų, kažk ą numetęs ant grindų.
Paskui užlipau į  vir šų  laiptais, bet savo kambaryje jau nieko nebeie škojau, kadangi nusprendžiau,
kad mano paties kambaryje T ėvas nuo man ęs nieko nesl ėptų, nebent labai stipriai gudrautų  ir darytų
tai, kas vadinama  dvigubu blefu, kaip rašoma tikrame romane apie paslaptingą žmogžudystę, taigi ir
nutariau ieškoti savo paties kambaryje tiktai tuo atveju, jeigu knygos negalėsiu rasti niekur kitur.
Apieškojau ir vonioje, bet vienintel ė   vieta, kurioje buvo galima ko nors ie škoti, buvo vėdinimo
spinta, o joje nieko nebuvo.
Tai reišk ė, kad vienintelė likusi vieta, kurioje reik ė jo ie škoti, buvo Tėvo miegamasis. Ne žinojau, ar
man derėtų ten ieškoti, kadangi anksčiau jis man buvo sak ęs nieko jo kambaryje nesu– versti. Bet jeigu
 jis norė jo k ą nors nuo man ęs paslėpti, tai geriausia vieta ir b ūtų jo kambarys.
Taigi aš  pats sau tariau, kad jo kambaryje nesuversiu joki ų daiktų. A š  juos tik patrauksiu ir paskui
vėl padėsiu į vietą. Ir jis niekad nesu žinos, kad a š taip padariau, taigi ir nesupyks.
Pradė jau ieškoti ir apžiūrė jau, kas yra po lova. Ten buvo 7 batai ir plauk ų  prisivėlusios šukos, ir
galiukas varinės pypk ės, ir šokoladinis sausainis, ir pornografinis žurnalas „Fiesta", ir negyva bitė, ir
kaklaraištis su Homeriu Simpsonu, ir medinis šauk štas, bet tik ne mano knyga.
Tada apžiūrė jau stalčius iš  abiejų  tualetinio stalelio pusi ų, bet juose radau tik aspirino ir žirklutes
nagams karpyti, ir baterij ų, ir dantų siūlo, ir tamponą, ir popierinių servetėlių, ir atliekamą dirbtinį dantį
tam atvejui, jeigu Tėvas pamestų savo netikrą  dantį  ir turėtų  u žkimšti tarpą  dantyse, atsiradusį, kai jis
krito nuo kopėčių ir išsimušė dantį, stengdamasis įkelti sode inkilą, bet mano knygos ir ten nebuvo.
Tada apžiūrė jau jo drabužių  spintą. Ji buvo prikabinta drabu žių. Viršuje buvo maža lentyna, ir ją
apieškoti galė jau tik užsilipęs ant lovos, taigi turė jau nusiauti batus, kad nepalik čiau nešvarių pėdsak ų,
kurie galėtų mane išduoti, jei Tėvas nuspr ęstų atlikti detektyvo tyrimą. Bet ant lentynos buvo tiktai dar
daugiau pornografinių žurnalų  ir sulūžusi sumuštinių  krosnelė, ir 12 vielinių  pakabų  apsiaustams, ir
senas plauk ų džiovintuvas, kuris kažkada priklausė Motinai.
Po spinta buvo didel ė įrankių dėžė, pilna namų  meistro įrankių, ten buvo gr ąžtas ir teptukas, ir
keletas atsuktuvų, ir plaktukas, bet visa tai ma čiau ir neatidaręs dėžės, nes ji buvo pagaminta i š
permatomos pilkos plastmas ės.
Tada pamačiau, kad po įrankių  d ėže dar yra kita dėžė, todėl paėmiau įrankių d ėžę  ir išk ėliau ją  i š
spintos. Ta kita dėžė   buvo seno kartono, dar vadinama mar škinių dėže, nes žmonės jose pirkdavo
marškinius. Ir kai atidariau tą marškinių dėžę, pamačiau joje savo knygą.
Tada nebežinojau, k ą daryti.
Pasijutau laimingas, nes T ėvas neišmetė mano knygos, bet jeigu paim čiau tą knygą, jis sužinotų, kad
 jo kambaryje rausiausi po jo daiktus, ir labai supyktų, o jo kambaryje aš buvau pažadė jęs nieko neliesti.
Tada išgirdau privažiuojant prie namo jo furgon ą  ir supratau, kad turiu galvoti greitai ir gudriai.
Taigi nusprendžiau, kad paliksiu knyg ą  ten, kur yra, nes pagalvojau, kad T ėvas neketina jos išmesti,
 jeigu pad ė jo į šitą mar škinių dėžę, o aš  toliau galiu rašyti į kitą  knygą, kurią laikysiu visiškai slaptai ir
tada, vėliau, galbūt jis persigalvos ir vėl leis man atgauti savo pirmą ją knygą, ir aš galėsiu į ją perrašyti
visk ą iš   savo naujosios knygos. O jeigu jis man niekad neatiduot ų   knygos, aš   vis tiek sugebėsiu
prisiminti didžią ją  dal į  to, k ą  jau esu parašęs, ir gal ėsiu perrašyti į  savo antrą ją  slaptą  knygą, ir jeigu
bus vietų, kurias norėsiu patikrinti, kad įsitikinčiau, ar teisingai prisimenu, gal ėsiu nueiti į jo kambarį,
kai jo nebus, ir pasitikrinti.
Tada išgirdau Tėvą uždarant furgono duris.
Ir kaip tik tada pamačiau tą vok ą.
Tai buvo vokas, adresuotas man, ir jis gul ė jo po mano knyga marškinių dėžė je kartu su kitais vokais.
Aš paėmiau jį. Jis niekada nebuvo atpl ėštas. Adresas buvo toks:
Kristoferiui Bunui Randolfo g. Nr. 36 Svindonas Viltšyras
Tada pastebė jau, kad ten buvo daug ir kit ų vok ų, ir visi jie buvo adresuoti man. Ir tai buvo įdomu, ir
trikdė.
Ir tada pastebė jau, kaip buvo parašyti žodžiai „Kristoferis" ir „Svindonas". Jie buvo parašyti šitaip:

Aš  pa žįstu tik tris žmones, kurie vir š  raidės „i" vietoj tašk ų  ra šo mažus rutuliukus. Vienas j ų  yra
Siobenė, kitas – ponas Lokselis, kuris m ūsų  mokykloje anksčiau dirbo mokytoju, o dar kitas buvo
Motina.
Ir tada išgirdau Tėvą atidarant laukujės duris, taigi pa ėmiau vieną vok ą iš po knygos, vėl uždengiau
marškinių  dėžės dangtį  ir ant jos viršaus vėl pastačiau įrankių d ėžę, ir labai atsargiai uždariau spintos
duris.
Tada Tėvas pašauk ė:
– Kristoferi?
Aš  nieko nepasakiau, nes jis gal ė jo i šgirsti, iš  kur atsiliepiu. Atsistojau ir, ap ė jęs lovą, pasukau prie
durų, laikydamas vok ą, stengdamasis eiti kiek galima tyliau.
Tėvas stovė jo laiptų  apa čioje, ir aš  pagalvojau, kad gali mane pamatyti, bet jis per žiūrinė jo paštą,
atė jusį šįryt, taigi galvą  buvo nuleidęs. Paskui jis nu ė jo nuo laiptų   virtuvės link, ir a š  labai tyliai
uždariau jo kambario duris ir įė jau į savo kambarį.
Aš norė jau apžiūrėti vok ą, bet nenorė jau supykdyti Tėvo, taigi paslėpiau tą vok ą   po savo lovos
čiužiniu. Tada nusileidau laiptais ir pasisveikinau su T ėvu. Ir jis pasak ė:
– Tai k ą tu šiandien veikei, jaunuoli? Ir a š pasakiau:
– Šiandien mes mok ėmės gyvenimo įgūdžių  su ponia Grei. Tai yra – kaip elgtis su pinigais ir
viešosiose prausyklose. Ir priešpiečių   valgiau pomidorų   sriubos, ir suvalgiau tris obuolius. Ir
sprendžiau matematikos uždavinius po pietų, ir mes ė jome pasivaik ščioti į  park ą  su ponia Peters, ir
rinkome lapus koliažui. Ir Tėvas pasak ė:
– Puiku, puiku. O ko tu norėtum šįvakar užkrimsti? „Užkrimsti" reiškia „valgyti".
Pasakiau, kad noriu tro škintų pupelių ir brokolių. Ir T ėvas pasak ė:
– Manau, kad šitai galima labai lengvai padaryti.
Tada sėdė jau ant sofos ir truput ėlį  paskaičiau knygą, kuri vadinasi „Chaosas", o jos autorius yra
Džeimsas Gleikas.
Paskui nuė jau į virtuvę ir suvalgiau savo tro škintas pupeles ir brokolius, o Tėvas valgė dešreles ir
kiaušinius, ir keptą duoną, ir išgėrė didelį puodelį arbatos. Tada Tėvas pasak ė:
– Šitas lentynas ruošiuosi kabinti svetainė je, jei, žinoma, sutinki. Bijau, kad tai kels triuk šmą, taigi
 jei nori žiūrėti televizorių, mums reik ės užnešti jį į viršų.
Ir aš pasakiau:
– Eisiu ir pabūsiu savo kambaryje.
Ir jis pasak ė:
– Gerai sugalvota.
Ir aš pasakiau:
– Ačiū už vakarienę, – nes šitaip yra mandagu.
Ir jis pasak ė:
– Prašom, vaike.
Ir aš nuė jau į savo kambar į.
Kai jau buvau savo kambaryje, u ždariau duris ir iš po čiužinio išsitraukiau vok ą. Nusinešiau laišk ą į
šviesą, kad pamatyčiau, ar galėsiu nustatyti, kas yra viduje, bet voko popierius buvo labai storas.
Svarsčiau, ar atplėšti vok ą, nes tai buvo vienas i š   daiktų, kurį paėmiau iš Tėvo kambario. Bet
nusprendžiau, kad jeigu jis adresuotas man, tai man ir priklauso, taigi dr ąsiai galiu jį atplėšti.
Taigi atplėšiau tą vok ą.
Jame buvo laiškas.
Ir štai kas buvo para šyta tame laiške:
 Č epterio plentas 451c
Vilesdenas Londonas
 NW2 5NG 0208 887 8907 
 Brangus Kristoferi,
 atsipra š   au, kad nuo mano paskutinio lai š   ko tau praė jo tiek daug laiko. Buvau labai u ž   siė musi.
Susiradau nauj ą  sekretorė s darb ą  gamykloje, kuri gamina plieno gaminius. Tau tai labai patikt ų .
Gamykla pilna did   ž iulių  plien ą   gaminan č ių ma š inų , kurios kerpa jį   ir lanksto į įvairiausias
 reikalingas formas. Ši ą  savaitę  jie gamina stog ą  Birmingemo prekybos centro kavinei. Jo forma
 pana š i į mil   ž ini š  k ą gėl ę , ir jie ketina i š  tempti brezent ą vir š   stogo, kad jis atrodyt ų   pana š us į
 ž ini š  k ą palapinę .
 mil 
 Mes pagaliau persik ėl ė me į nauj ą jį but ą , kaip matai i š  adreso. Jis n ė ra toks mielas kaip senasis,
ir man nelabai patinka Vilesdenas, bet Rod  ž eriui lengviau i š  č ia nuva ž iuoti į  darb ą , ir tod ėl jis jį
 pirko (sen ą jį  but ą   jis tiktai nuomojosi), taigi galiesime* 1  nusipirkti savo baldus ir sienas nuda ž   yti
 tokia spalva, kokia norime.
Tai d ėl to praė jo tiek daug laiko nuo mano paskutinio tau ra š   yto lai š   ko, nes buvo sunku
 susipakuoti visus daiktus, paskui juos i š   pakuoti ir priprasti prie naujojo darbo.
 Dabar esu labai pavargusi ir turiu eiti miegoti, o rytoj ryt ą noriu i š   sių sti  š it ą lai š 
 k ą , taigi dabar
 baigsiu ir netrukus vėl tau para š   ysiu.
Tu man dar nepara š ei, taigi suprantu, kad tikriausiai vis dar ant man ę s pyksti. Atsipra š   au,
 Kristoferi, bet a š   vis dar tave myliu. Tikiuosi, kad tu vis ą  am ž ių  ant manę s nepyksi. Ir man labai
 patiktų , jeigu gal ė tum para š   yti man lai š 
 k ą (bet atmink, kad jį reikia sių sti naujuoju adresu).
 A š  vis ą laik ą galvoju apie tave.
 Be galo myliu,
Tavo Mama.
 XXXXXX 
Tai perskaitęs pasijutau visi škai sutrikdytas, nes Motina niekada nebuvo dirbusi sekretore jokioje
firmoje, kuri gamintų plieno gaminius. Motina ka žkada dirbo sekretore dideliame gara že miesto centre.
Ir Motina niekada negyveno Londone. Motina visada gyveno su mumis. Ir Motina niekada anks čiau
man nebuvo rašiusi laišk ų.
Laiške nebuvo datos, taigi negal ė jau suprasti, kada Motina tą laišk ą parašė, ir svarsčiau, gal šį laišk ą
parašė kas nors kitas ir apsimet ė esąs mano Motina.
Ir tada pažvelgiau į voko viršų ir pamačiau, kad ant jo yra pa što antspaudas su įspausta data, ir nors
buvo gana sunku perskaityti, ji buvo:

Tai reišk ė, kad šis laiškas buvo i šsiųstas 1997 met ų spalio 16, ir nuo Motinos mirties buvo pra ė ję 18
mėnesių.
Ir tada mano kambario durys atsidarė, ir Tėvas pasak ė:
– Ką veiki?
Aš tariau:
– Skaitau laišk ą.
Ir jis pasak ė:
– Baigiau gręžti. Jeigu tau įdomu, per televizorių rodo tą Deivido Atenberio program ą apie gamtą.
Pasakiau „gerai".
Paskui jis vėl nulipo žemyn.
Aš žvelgiau į laišk ą ir įtemptai galvojau. Tai buvo mįslė, ir aš  negalė jau jos išsiaiškinti. Galbūt
laiškas buvo įdėtas ne į  t ą  vok ą, ir Motina jį  buvo parašiusi prieš  mirtį. Bet kodėl ji rašė  i š  Londono?
Ilgiausias laikas, kai ji buvo i švykusi iš namų, buvo viena savaitė, kai važiavo aplankyti savo
pusseserės Rūtos, sirgusios v ėžiu, bet Ruta gyveno Man česteryje.
1  Motinos laiškuose pasitaiko gramatinių klaidų. Tie žodžiai pažymėti žvaigždute * (vert. past.).
 Ir tada pagalvojau, kad gal tas lai škas ne nuo Motinos. Gal tai yra lai škas kitam žmogui, vardu
Kristoferis, nuo to kito Kristoferio motinos.
Aš  susijaudinau. Kai prad ė jau rašyti savo knygą, man reik ė jo atskleisti tik vieną mįslę. Dabar jų
atsirado dvi.
Nusprend žiau, kad tą   vakarą   daugiau apie tai negalvosiu, kadangi neturė jau pakankamai
informacijos ir lengvai galė jau padaryti klaidingas iš vadas,  kaip ponas Atelnis D žounsas iš  Skotland
Jardo, o tai yra labai pavojinga, nes prieš   apibendrindamas turi įsitikinti, kad jau suradai visus
įmanomus įrodymus. Tokiu būdu tikimybė, kad padarysi klaidą, yra daug ma žesnė.
Nusprend žiau, kad palauksiu, kol Tėvas išeis iš namų. Tada nueisiu į  spintą  jo miegamajame ir
pasižiūrėsiu į kitus laiškus, kad sužinočiau, nuo ko jie ir kas juose para šyta.
Sulanksčiau laišk ą  ir paslėpiau po čiužiniu, kad Tėvas jo nesurast ų  ir neįpyktų. Tada nusileidau
laiptais žemyn ir žiūrė jau televizorių.

151

Daugelis dalyk ų yra paslaptingi. Bet tai nerei škia, kad į juos nėra atsakymų. Tiesiog mokslininkai tų
atsakymų dar nesurado.
Pavyzdžiui, kai kurie žmonės tiki iš mirties prisik ėlusių žmonių šmėklomis. Ir dėdė Teris sak ė, kad
batų  parduotuvė je Nortamptono prekybos centre matė  vaiduoklį, nes kai leidosi laiptais žemyn į  r ūsį,
pamatė kažk ą pilkai apsirengusį vaik štant apačioje prie laiptų. Bet kai nusileido į rūsį, nieko nesimatė,
o durų ten taip pat nebuvo.
Kai jis tą papasakojo darbuotojai, s ėdinčiai prie langelio laiptų viršuje, jie pasak ė, kad to vaiduoklio
vardas yra Tukas ir kad jis yra Franciskano Frajerio, kuris ka žkada gyveno vienuolyne, buvusiame
prieš šimtus metų   toje pačioje vietoje, šmėkla, tai todėl ir prekybos centras buvo pavadintas
Greifrajerų prekybos centru, ir jie visi buvo prie to priprat ę ir visai nebijojo.
Galiausiai mokslininkai atras tai, kas paai škins, kodėl atsiranda šmėklos, kaip buvo atrasta elektra,
kuri paaiškina, kodėl žaibuoja, ir tai gali būti susiję  su žmonių  smegenimis arba su žemės magnetiniu
lauku, arba apskritai su kokia nors nauja energijos r ūšimi. Ir tada vaiduokliai nebebus paslaptis. Jie bus
tokie, kaip elektra ir vaivoryk štės, ir tefloninės keptuvės.
Bet kartais paslaptis visai nėra jokia paslaptis. Pateikiu paslapties, kuri i š  tikrų jų nėra paslaptis,
pavyzdį.
Mokykloje mes turime tvenkinį, o jame yra varlių, kurios ten laikomos tam, kad mes i šmoktume
 jautriai ir pagarbiai elgtis su gyvūnais, nes kai kurie mokyklos vaikai baisiai elgiasi su gyv ūnais ir
mano, kad labai juokinga trypti kirmėles arba mėtyti į kates akmenis.
Ir vienais metais tvenkinyje b ūna daug varlių, o kitais – labai mažai. Ir jeigu nupie štum grafik ą, kaip
keičiasi tvenkinyje varlių   skaičius, gautum maždaug tok į   (bet šis grafikas gali būti pavadintas tik
hipotetiniu, o tai rei škia, kad skaičiai ne tikri, bet parinkti, norint iliustruoti pavyzdį):

Ir jeigu išanalizuotum grafik ą, galėtum pamanyti, kad 1987 ir 1988, ir 1989, ir 1997 metais žiemos
buvo iš tikrų jų šaltos arba kad atskrido gandras ir i šgaudė daugumą varlių (kartais atskrenda gandras ir
mėgina išgaudyti varles, bet virš   tvenkinio yra užtiestas vielos tinklas, kuris neleidžia gandrui to
padaryti).
Bet kartais tai neturi nieko bendra su šaltomis žiemomis arba katėmis, arba gandrais. Kartais tai
tiesiog priklauso nuo matematini ų skaičiavimų.
 Štai formulė, pagal kurią skaičiuojama gyvūnų populiacija:
Nnauja = ? (Nsena)(1 – Nsena)

Šioje formulė je N  rei škia populiacijos gausumą. Kai N = 1, populiacija yra pati didžiausia. O kai
N = 0,   populiacija išnyksta, Nnauja yra, vieneri ų metų   populiacija, o Nsena yra praė jusių metų
populiacija. O dydis ? vadinamas pastoviu dydžiu.
Kai ? yra mažiau negu 1, populiacija mažė ja, mažė ja ir i šnyksta. O kai ? yra tarp 1 ir 3, populiacija
didė ja ir tampa pastovi, kaip parodyta grafike (bet šie grafikai yra taip pat hipotetiniai):

O kai X yra tarp 3 ir 3,57, populiacija tampa cikli ška:

Bet kai λ yra daugiau negu 3,57, populiacija tampa chaotiška, kaip pavaizduota pirmajame grafike.
Šitai atrado Robertas Mė jus ir D žordžas Osteras, ir Džimas Jorkis. Ir tai rei škia, kad kartais dalykai
yra tokie sudėtingi, jog neįmanoma prognozuoti, kas įvyks paskui, bet vis dėlto paklūsta labai
paprastoms taisykl ėms.
Ir tai reiškia, kad kartais ištisa varlių   ar kirmėlių, ar žmonių   populiacija gali išnykti be jokios
priežasties, tiesiog dėl to, kad šitaip rodo skaičiai.

157

Praė jo šešios dienos, kol v ėl galė jau įeiti į Tėvo kambarį ir žvilgtelėti į marškinių dėžę spintoje.
Pirmą ją  dieną, tai buvo tre čiadienis, Džozefas Flemingas nusimov ė  kelnes ir prikakoj ęs ant grindų
persirengimo kambaryje pradė jo tai valgyti, bet ponas Deivis jį sustabdė.
Džozefas valgo bet k ą. Kartą  jis suvalgė   vieną iš tų mažų mėlynų  dezinfekuojamų jų medžiagų
blokelių, kabančių tualete. O kitą kartą jis suvalgė 50 svarų banknotą iš savo motinos pinigin ės. Jis taip
pat valgo virvę ir guminius dir želius, ir popierines servet ėles, ir rašomą jį  popierių, ir piešimo dažus, ir
plastmasines šakutes. Jis taip pat dau žo savo smakr ą ir labai dažnai šaukia.
Tyronas pasak ė, kad jo i šmatose buvo arkliukas ir kiaulytė, bet aš pasakiau, kad jis kvailai kalba, o
Siobenė pasak ė, kad jis sako ties ą. Tai buvo maži plastmasiniai žvėreliai iš bibliotekos, kuriuos naudoja
darbuotojai, mokydami mokinius kurti istorijas. O D žozefas buvo juos suvalgęs.
Taigi aš pasakiau, kad neisiu į tualetą, nes ant grind ų buvo pilna išmatų, ir man buvo nemalonu vien
apie tai pagalvojus, nors ponas Enisonas nu ė jo ir visk ą išvalė. Ir aš prišlapinau kelnes, ir tur ė jau
apsivilkti atsargines iš  atsarginių  r ūbų  spintelės ponios Gaskoin kabinete. Taigi Sioben ė  pasak ė, kad
galiu naudotis darbuotojų  tualetu dvi dienas, bet tiktai dvi dienas, o paskui v ėl turėsiu naudotis vaik ų
tualetais. Mes taip ir susitar ėme.
Antrą, trečią  ir ketvirtą  dienas, tai buvo ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis, nieko įdomaus
neįvyko.
 Penktą dieną, tai buvo sekmadienis, labai smarkiai lijo. Man patinka, kai smarkiai lyja. Tai pana šu į
monotonišk ą radijo bangų šniok štimą, kuris primena tylą, bet ir ta tyla yra pilna gars ų.
Užlipau laiptais ir sėdė jau savo kambaryje, ir žiūrė jau, kaip gatv ė je lietus teka vandens čiurk šlėmis.
Lietus pylė taip smarkiai, kad lašai atrodė kaip baltos kibirk štys (čia taip pat vaizdingas palyginimas, ne
metafora). Ir aplink nebuvo n ė  gyvos dvasios, nes visi s ėdė jo namuose. Ir šitai mane skatino galvoti
apie tai, kaip visas pasaulio vanduo yra susij ęs, ir šis vanduo yra i šgaravęs iš   vandenynų kažkur
Meksikos arba Bafino įlankose, o dabar krinta lauke prie šais namą ir nutek ės kanalizacijos vamzdžiais
į vandens valymo įrenginius, kur bus i švalytas, o paskui išleistas į upę, kad vėl patektų į vandenyną.
O pirmadienio vakar ą  Tėvui paskambino moterišk ė, kurios rūsį  u žtvindė, ir jam reik ė jo važiuoti ir
skubiai tai sutvarkyti.
Jeigu būna tik vienas skubus iškvietimas, važiuoja Rodris ir tai sutvarko, kadangi jo žmona ir vaikai
išsik ėlė gyventi į  Somersetą, ir tai rei škia, kad vakarais jis neturi k ą veikti, tik žaidžia biliardą ir žiūri
televizorių, ir jam reikia padirbėti viršvalandžius, kad uždirbtų  pinigų  ir galėtų  juos nusi ųsti žmonai,
nes šitaip padeda r ūpintis vaikais. O Tėvas turi prižiūrėti mane. Bet šį   vakarą   buvo du skubūs
iškvietimai, taigi Tėvas liepė   man gerai elgtis ir paskambinti jam mobiliuoju telefonu, jeigu kas
nutiktų, tada išvažiavo savo furgonu.
Taigi nuė jau į   jo miegamą jį   ir atsidariau spintą, ir nuk ėliau įrankių dėžę   nuo marškinių dėžės
viršaus, ir atidariau marškinių dėžę.
Suskaičiavau ten esančius laiškus. Jų buvo 43. Jie visi ta pa čia rašysena buvo adresuoti man.
Aš vieną paėmiau ir atplėšiau.
Voke buvo šis laiškas.
Gegu žė s 3 d.
Č epterio plentas 451c
 Londonas NW2 5NG
0208 887 8907 
 Brangus Kristoferi,
 pagaliau turime nauj ą š  aldytuv ą ir virykl ę . Rod   ž eris ir a š  savaitgal į va ž iavome į s ąvartyn ą
i š 
 mesti savo senų jų  daiktų . Tai ta vieta, kur  ž   monė s i š  meta tai, kas jiems nebereikalinga.
Ten yra did   ž iuliai trijų   skirtingų   spalvų   konteineriai buteliams ir kartonui, ir variklio
 tepalams, ir sodo atliekoms, ir namų ū kio atliekoms, ir didesniems daiktams (ten mes ir
 palikome savo sen ą jį š  aldytuv ą ir virykl ę ).
Tada nuva ž iavome į   naudotų   daiktų   parduotuvę   ir nusipirkome kit ą   virykl ę   ir kit ą
 š  aldytuv ą . Dabar mū sų namai jau labiau primena tikrus namus.
Vakar vakare per ž iū rinė jau senas nuotraukas ir  ž iū rint į  jas man pasidar ė  liū dna. Tada
 radau tavo nuotrauk ą , kurioje  ž   aidi su traukinio s ą statu, kurį   mes prie š  por ą metų
 padovanojom tau per Kal ė das. Ir ta nuotrauka mane nud  ž iugino, nes tai buvo laikas, kai
 mes visi kartu labai gerai gyvenome.
 Ar prisimeni, kaip  ž   aisdavai su tuo traukiniu vis ą  dien ą  ir vakarais atsisakydavai eiti
 miegoti, nes vis dar bū davai į sitraukę s į ž   aidim ą ?
 Ir ar prisimeni, kaip mes tau kalb ė davome apie traukinių  tvarkara šč ius, ir tu susidarei
 savo traukinių   tvarkara š  tį , ir turė jai laikrod į , ir tavo traukiniai turė davo va ž iuoti pagal
 grafik ą? Ten buvo ir ma ž   a medyne* stotis, ir mes tau parod ė me, kaip norintys va ž iuoti
 traukiniu  ž   monė s eina į  stotį  ir nusiperka biliet ą , ir tada sė da į  traukinį . O paskui mes
 paė mė me  ž emėlapį ir jame parod ė me tau plonas linijas, kurios jungia visas traukini ų stotis.
 Ir tu  ž  aidei  š it ą ž 
 aidim ą  savai č ių  savaitė mis, ir mes nupirkome dar daugiau traukini ų , ir tu
 ž inojai, kur visi tie traukiniai va ž iuoja.
 Man taip malonu buvo tai prisiminti.
 Dabar man reikia eiti. Jau pus ė  keturių  po pietų .  Žinau, kad tau visada norisi tiksliai
 ž inoti, kiek valand ų . Ir man dabar reikia eiti į  kooperatyvo parduotuv ę ir nupirkti kumpio,
 kad Rod   ž eris turė tų sumu š  tinių prie arbatos. Pakeliui į parduotuvę i š  sių siu tau  šį lai š  k ą .
Su meile,
Tavo Mama
 XXXXXX 
 Tada atplėšiau kitą vok ą. Jame buvo šitas laiškas.

 Lozanos plentas 312–1

 Londonas
 N8 5BV 0208 756 4321
 Brangus Kristoferi,
 sakiau, kad kai turė siu pakankamai laiko, noriu tau paai š   kinti, kod ėl i š vykau. Dabar a š 
 turiu daug laiko. Taigi sė d   ž iu ant sofos, ra š  ydama  š it ą lai š  k ą , ir esu į sijungusi radij ą , ir
 ketinu pabandyti paai š  kinti.
 A š   nebuvau labai gera motina, Kristoferi. Gal jeigu viskas b ū tų buvę  kitaip, jeigu tu
 bū tum buvę s kytoks*, man viskas bū tų sekę si geriau. Bet tiesiog viskas taip susiklostė .
 A š   nesu tokia kaip tavo t ėvas. Tavo tėvas yra daug kantriasnis*  ž  mogus. Jis sugeba
 susitvarkyti su reikalais, ir jeigu kas nors j į  kamuoja, jis to neparodo. Bet a š  visai ne tokia,
ir š ito niekaip negaliu pakeisti.
 Ar atsimeni, kaip vien ą   kart ą   mes su tavim ė jome į  miest ą   apsipirkti? Mes įė jome į
 „Bentalls" parduotuvę , ir joje  ž  monių  buvo tikrai daug, o mes tur ė jome nupirkti Kal ė d ų
 dovan ą  senelei. Ir tave i š  g ą sdino visa ta  ž  monių   daugybė . Tai buvo pats Kal ė d ų  dovanų
 pirkimo į kar š  tis, kada visi i š   siruo š ia į miest ą . Ir a š  š 
 neku č iavausi su ponu Lendu, dirban č iu
 parduotuvė s kavinė je, kurį pa ž inojau nuo mokyklos laik ų . O tu susiraitei ant grind ų ir
u ž 
 sidengei rankomis ausis, ir visiems trukdei praeiti.
Taigi a š   supykau, nes man taip pat nepatinka eiti apsipirkti prie š  Kal ė das, ir liepiau tau
 gerai elgtis, ir band   ž iau tave pakelti ir patraukti į  š  al į . Bet tu  š  aukei ir nu– vertei nuo
lentynos tuos mikserius, ir jie krito  ž emė n su did   ž iausiu trenksmu. Ir visi atsisuko
 pasi ž iū rė ti, kas  č ia vyksta. Ir ponas Lend  ą s tikrai malonei* elgė si, bet visur ant grind ų
 mė tė si d ėžė s ir sudau ž  ytų ind ų  š ukė s, ir visi į   mus spoksojo, ir a š   pama č i au, kad tu
 apsi š lapinai, ir taip supykau, ir nor ė jau tave i š  ne š   ti i š   parduotuvė s, bet tu visai nesileidai
lie č iamas, o tiesiog gul ė jai ant grind ų  ir rė kei, ir dau ž ei rankomis ir kojomis į  grindis, ir
 atė jo parduotuvė s vadibininkas* ir paklausė , kas atsitiko, o man trū ko kantrybė , ir a š 
 turė jau sumokė ti u ž  du sudau ž  ytus mikserius, ir mums teko laukti, kol tu liausies  š   aukę s. O
 paskui a š  turė jau tave pė s č iomis vis ą t ą ilg ą keli ą vesti namo, nes  ž inojau, kad tu nebelipsi į
 autobus ą , ir tai truko kelias valandas.
 Ir a š  prisimenu t ą  naktį , ir a š  verkiau ir verkiau, ir verkiau, ir tavo t ėvas i š   prad  ž ių  buvo
 tikrai labai geras, jis visk ą  suprato, paruo šė  tau vakarien ę  ir paguld ė į lov ą , ir sakė , kad
 š itaip pasitaiko, bet viskas bus gerai. Bet a š  pasakiau, kad daugiau nebegaliu  š ito kentė ti, ir
 galiausiai jis į pyko ir pasakė  man, kad kvailai elgiuosi, ir liep ė  man susitvardyti, ir a š  jam
 sudaviau, tai buvo labai blogai, bet buvau tokia susinervinusi.
 Mes i š  gyvenome daug tokių gin čų . Nes man da ž  nai at– rodidavo*, kad daugiau nebegaliu
 kentė ti. O tavo tėvas yra tikrai kantr ū s*, bet a š  tokia nesu, a š   supykstu net tada, kai visai to
 nenoriu. Ir galiausiai mes nustojome kalb ė tis vienas su kitu, nes  ž inojome, kad visada
 susigin č isime*, ir geruoju tai nesibaigs. Ir a š  pasijutau be galo vieni š  a.
 Ir kaip tik tada prad ė jau daug laiko leisti kartu su Rod   ž eriu.  Žinoma, mes ir iki tol daug
laiko praleisdavome su Rod  ž eriu ir Eilyn. Bet a š   prad ė jau susitikinė ti tik su Rod   ž eriu, nes
 gal ė davau su juo pasikalb ė ti. Jis buvo vienintelis  ž   mogus, su kuriuo a š  i š  tikrų jų gal ė davau
 pasikalbė ti. Ir bū dama su juo daugiau nesijau č iau vieni š   a.
 Ir a š  ž inau, kad tu gali viso to nesuprasti, bet nor ė jau pamė ginti paai š  kinti, kad  ž inotum.
 Ir net jei dabar tu to nesupranti, gali t ą  lai š   k ą  pasilikti ir perskaityti j į  v ėliau, ir gal tada
 suprasi.
 Ir Rod   ž eris man pasakė , kad jis ir Eilyn nebemyli vienas kito, ir kad jau ilg ą  laik ą  jie
vienas kito nebemyli. O tai rei š  kė , kad jis taip pat jaut ė si vieni š   as. Taigi mus daug kas siejo.
 Ir tada mes supratome, kad mylime vienas kit ą . Ir jis pasi ūl ė  palikti tavo t ėv ą  ir apsigyventi
 kartu. Bet a š   pasakiau, kad negaliu palikti tav ę s, ir jis d ėl to nusiminė , bet suprato, kad tu
 man tikrai esi svarbus.
 Ir tada su tavimi a š   susigin č ijau. Ar prisimeni? Tai buvo vien ą   vakar ą d ėl tavo
vakarien ė s. A š   tau ka ž   k ą   buvau i š virusi, o tu nevalgei. Ir tu jau daugel į   dienų   nieko
 nevalgei, ir atrodei toks sulysę s.
 Ir tu prad ė jai rė kti, o a š   supykau ir i š  mėč iau maist ą  po kambar į .  Žinau, kad  š i to man
 nereikė jo daryti. O tu pagriebei pjaustymo lent ą  ir metei j ą , ir ji pataikė   man į pė d   ą ir
 sulau žė man kojų pir š  tus. Tada,  ž inoma, mes turė jome va ž iuoti į ligoninę , ir man sugipsavo
 pė d  ą . O paskui namie a š   labai susigin č  yjau* su tavo t ėvu. Jis kaltino mane, kad ant tav ę s
 supykau. Ir sak ė , kad tur ė jau tau duoti valgyti, ko tu nori, netgi jei tai bū tų tik salotų l ė k š  tė
 arba  ž emuoginis pieno kokteilis. O a š  sakiau, kad stengiausi tau duoti valgyti sveiko maisto.
 Ir tavo tėvas pasakė , kad nuo tavę s tai nepriklauso. O a š   pasakiau, kad ir nuo man ę s tai
 nepriklauso, ir kad jau nebeturiu kantryb ė s. Ir jis pasakė , kad jeigu jis gali susivaldyti, tai
 a š  tuo labiau turiu taip daryti. Ir tai t ę sė si ir tę sė si be galo.
 M ė nesį a š   negal ė jau normaliai vaik šč i oti, ar tu atsimeni, ir tavo tėvas turė jo tave
 pri ž iū rė ti. Ir a š   prisimenu,  ž iū rė davau į  judu abu kartu ir m ą s č iau, kad tu su juo elgiesi
 kitaip nei su manimi. Daug ramiau. Ir j ū s ne š   aukdavote vienas ant kito. Ir man pasidar ė
 taip liū dna, nes atrod ė , kad jums manę s visai ir nereikia. Ir tai buvo dar blogiau negu
 nuolatiniai tavo ir mano gin č   ai, nes a š  tapau lyg nematoma.
 Ir manau, kad kaip tik tada supratau, kad tu ir tavo t ėvas gyventumė te geriau, jeigu
 manę s namie nebū tų . Tada jam reikė tų pri ž iū rė ti ne du, o vien ą ž   mogų .
Tada Rod  ž eris pasak ė , jog papra šė banko, kad j į perkeltų . Tai rei š  kė , jog jis papra šė , kad
 jį į darbintų  Londone, ir jau buvo pasiruo šę s i š vykti. Jis paklausė manę s, ar noriu vykti
 kartu. Ilgai apie tai galvojau, Kristoferi. Tikrai galvojau. Ir man ply š  o  š irdis, bet galiausiai
 nusprend   ž iau, kad mums visiems bus geriau, jeigu i š va ž iuosiu. Taigi pasakiau Rod  ž eriui
 „taip".
 A š  norė jau atsisveikinti. Ketinau sugrįž   ti pasiimti savo drabu ž ių , kai bū si grįžę s i š 
 mokyklos. Ir tada ketinau paai š   kinti, k ą darau, ir pasakyti, kad atva ž iuosiu tavę s aplankyti,
 kada tik gal ė siu, ir kad tu gal ė si atva ž iuoti kada nors į  London ą  pas mus pavie šė ti. Bet kai
 paskambinau tavo tėvui, jis pasak ė , kad negaliu sugr įž   ti. Jis buvo labai supyk ę s. Jis pasak ė ,
 kad man negalima su tavimi kalbė ti. Ne ž inojau, k ą   daryti. Jis pasakė , kad elgiuosi
 savanaudi š  kai ir kad namie daugiau n ė  kojos mano neb ū tų . Taigi a š   ir neatva ž iavau. Bet
u ž 
 tai a š  para š iau tau visus  š iuos lai š  kus.
 Į  domu, ar tu k ą nors supranti apie tai, k ą para š iau.  Žinau, kad tau bus labai sunku. Bet
 tikiuosi, kad kai k ą suprasi.
 Kristoferi, a š   niekada nenor ė jau tavę s į skaudinti. Maniau, kad tai, k ą  padariau, buvo
 geriausia mums visiems. Tikiuosi, taip ir yra. Ir noriu, kad  ž inotum, jog tu  č ia nekaltas.
 A š   svajodavau, kad viskas pasitaisys. Atsimeni, kaip tu sakydavai, kad nori b ū ti
 astronautas? O a š   svajodavau, kad tu tapsi astronautu, ir tave rodys per televizij ą , o a š 
 galvosiu –  š   tai  č ia mano sū nus. į domu, kuo tu nori bū ti dabar. Ar tavo norai pasikeit ė? Ar
vis dar domiesi matematika? Tikiuosi, kad taip.
 Pra š  au, Kristoferi, para š  yti man kada nors arba paskambinti telefonu. Numeris yra
lai š  ko prad   ž ioje.
 Myliu ir bu č iuoju,
Tavo Motina
 XXXXXX 
Paskui atplėšiau trečią vok ą. Jame buvo šitas laiškas.
 Rugsė jo 18 d. Lozanos plentas 312–1
 Londonas N8 0208 7564321
 Brangus Kristoferi,
 na, a š   sakiau, kad ra š 
 ysiu tau kas savaitę , tai ir ra š 
 au. I  š   tikrų jų  tai antras lai š 
 kas  š i ą  savaitę .
Taigi ra š 
 au net da ž 
 niau, negu  ž 
 ad ė jau.
  A š  turiu darb ą! Dirbu Kemdene, pas Perkin ą ir Ra š id   ą , ir tai yra „Chartered Survayors" filialas.
Tai rei š   kia, kad darbuotojai vaik š   to po namus, įvertina, kiek tie namai kainuoja, k ą  juose reikia
 remontuoti, ir kiek tie darbai kainuos. Jie taip pat apskai č iuoja, kiek kainuos pastatyti naujus
 namus ir į staigas, ir gamyklas.
Tai jaukus biuras. Kitos sekretorė s vardas yra Engi. Jos darbo stalas apstatytas ma ž   ais
 me š   kiukais ir mink š   tais  ž 
 aislais, ir jos vaik ų nuotraukomis (taigi ir a š į sirė minau tavo nuotrauk ą ir
 pasid ė jau ant savo darbo stalo). Ji labai maloni, ir mes visada einame kartu pietauti.
 Nors ne ž inau, kiek laiko  č ia dirbsiu. Man reikia atlikti daug skai č iavimų , kai siuntinė jame
 s ą skaitas klientams, o man nelabai sekasi skai č iuoti (tau sekt ų si daug geriau negu man).
 Kompanijos reikalus tvarko du  ž   monė s, ponas Perki– nas ir ponas Ra š idas. Ponas Ra š idas yra i š 
 Pakistano, ir jis labai grie ž   tas, ir vis ragina mus dirbti grei č iau. O ponas Perkinas yra ka ž   koks
 keistas (Engi vadina j į  Perviu Perki– nu). Kai jis ateina ir atsistoja  š   alia man ę s nor ė damas ko nors
 paklausti, visada u ž   deda rank ą  man ant peties ir pasilenkia taip, kad jo veidas labai priart ė ja prie
 manojo ir u ž uod   ž iu dantų  past ą , o tai mane purto. Ir atlyginimas ne toks ir didelis. Taigi kai tik
 pasitaikys proga, ie š   kosiu ko nors geresnio.
 An ą dien ą nuė jau į  Aleksandros r ū mus. Tai didelis parkas tuoj u ž   kampo nuo m ū sų buto, ir tas
 parkas yra ant mil  ž ini š   kos kalvos, ant kurios į rengta didel ė   konferencijų  sal ė , ir tai man primin ė
 tave, nes jeigu  č ia atva ž iuotum, mes gal ė tume ten nueiti ir leisti aitvarus arba  ž iū rė ti, kaip atskrenda
l ė ktuvai į Hytrou oro uost ą , ir  ž inau, kad tau tai patikt ų .
 Dabar man reikia eiti, Kristoferi. A š  ra š   au  šį  lai š 
 k ą  per pietų  pertrauk ą (Engi serga gripu, taigi
 mes negalime kartu pietauti). Pra š   au para š  yti man kada nors ir papasakoti, kaip tu laikaisi ir k ą
veiki mokykloje.
Tikiuosi, kad gavai Kal ė d ų  dovan ą , kuri ą tau siun č iau. Ar tu j ą jau sud ėliojai? Mes su Rod  ž e riu
 j ą   pamatė me parduotuvė je Kemdeno turgavietė je, ir  ž inau, kad tau visada patikdavo d ėlionė s.
 Rod   ž eris paband ė  atskirti tuos du gabalus prie š   suvyniojant ir negal ė jo to padaryti. Jis sakė , kad
 jeigu tau tai pavyks, tu bū si genijus.
 Daug daug meil ė s,
Tavo Motina XXXXXX 
O šis yra ketvirtasis lai škas.
 Rugpjūč io 23 d. Lozanos plentas 312–1
 Londonas N8
 Brangus Kristoferi,
 Atsipra š  au, kad nepara š iau praeit ą  savaitę . Turė jau eiti pas dantų  gydytoj ą , reikė jo i š   traukti du
 krū minius dantis. Tu gal ir neprisimeni, kaip mums reik ė jo tave vesti pas dantų gydytoj ą . Tu neleidai
 niekam į ki š   ti rankos tau į   burn ą , taigi mums teko tave u ž   migdyti, kad dantų  gydytojas gal ė tų
i š 
 traukti vien ą dantį . Na, man ę s nemigd ė , jie tik suleido man vadinamų jų  vietinių  anestetikų , o tai
 rei š  kia, kad burnoje nieko nebejauti, ir gerai, nes jie tur ė jo gręž   ti kaul  ą , kad i š 
 trauktų dantį . Ir visai
 neskaud ė jo. I   š   tikrų jų a š   net juokiausi, nes dant ų  gydytojas turė jo taip stipriai traukti ir su tokia
 jė ga, kad man tai pasirod ė  net juokinga. Bet kai gr įž   au namo, pama ž u taip į siskaud ė jo, kad dvi
 dienas gul ė jau ant sofos, gerdama nuskausminamuosius vaistus...

Tada nustojau skaitęs laišk ą, nes man pasidar ė bloga. Motinos nei štiko širdies infarktas. Motina
nemirė. Motina visą tą laik ą buvo gyva. Ir Tėvas visa tai melavo.
Aš labai stengiausi įtemptai galvoti, ar visam tam galėtų būti koks nors kitas paai škinimas, bet nieko
nesugalvojau. Ir tada jau apskritai apie niek ą nebegalė jau galvoti, nes galva nustojo veikusi.
Man svaigo galva. Atrodė, kad kambarys si ūbuoja nuo vieno šono į kitą, lyg stovėčiau ant labai
auk što pastato, o tas pastatas si ūbuotų pirmyn atgal, lyg pu čiant stipriam vė jui (čia taip pat vaizdingas
palyginimas). Bet aš žinojau, kad kambarys negali si ūbuoti pirmyn atgal, taigi ka žkas dė josi mano
galvoje.
Užsiropščiau ant lovos ir susirie čiau į kamuoliuk ą.
Man skaudė jo skrandį.
Nežinau, kas nutiko paskui, nes mano atmintyje yra spraga, lyg b ūtų  i štrinta dalis įrašo juostelės.
Bet žinau, kad turė jo praeiti nemažai laiko, nes v ėliau, kai v ėl atsimerkiau, pamačiau, kad už  lango
tamsu. Ir mane buvo supykinę, nes visur ant lovos, rank ų, plaštak ų ir veido buvo v ėmalų.
Bet dar prieš tai išgirdau, kad namo gr įžo Tėvas ir šūktelė jo mane vardu, ir būtent dėl to žinau, kad
 jau buvo praė ję daug laiko.
 Buvo kažkaip keista, nes jis šauk ė mane „Kristoferi?.. Kristoferi?." o a š, i šgirdęs j į mane šaukiant,
išvysdavau savo vardą, parašytą paraidžiui. Aš dažnai pamatau žodžius, kuriuos kas nors i štaria, lyg jie
būtų  u žrašyti kompiuterio ekrane, ypa č  jeigu tie garsai sklinda iš  kito kambario. Bet šį  kartą žodžiai
neatrodė  taip kaip kompiuterio ekrane. Ma čiau savo vardą, užrašytą  didelėmis raidėmis, lyg tai būtų
skelbimas ant autobuso šono. Ir mano vardas buvo u žrašytas Motinos ranka:

Ir tada išgirdau, kad Tėvas užlipa laiptais ir įeina į kambarį. Jis pasak ė:
– Kristoferi, k ą, po velnių, tu čia darai? Supratau, kad jis stovi kambaryje, bet jo balsas skamb ė jo
labai silpnai ir sklido ka žkur iš toli, taip, kaip girdžiu kitų žmonių balsus, kai vaitoju ir nenoriu, kad
kas nors b ūtų greta manęs. Ir jis pasak ė:
– Kurių   velnių tu čia?.. Tai mano spinta, Kristoferi. Tai mano... O šūdas... Šūdas, šūdas, šūdas,
šūdas...
Paskui jis kurį laik ą nieko nesak ė.
Paskui apglėbė ranka mano pečius ir paguldė ant šono, ir pasak ė: „O, Jėzau". Bet jam liečiant mane
visai neskaudė jo, atrod ė, kad žiūriu filmą  apie tai, kas vyksta šiame kambaryje, ir beveik nejau čiau jo
rankos. Atrodė, lyg į mane pūstų vė jas.
Ir paskui jis v ėl kurį laik ą tylė jo.
Tada pasak ė:
– Atsiprašau, Kristoferi. Aš labai labai atsiprašau.
Ir tada pastebė jau, kad buvau apsivėmęs, nes visur aplink mane buvo šlapia, ir užuodžiau tą kvapą,
kurį jaučiu mokykloje, kai k ą nors supykina.
Paskui jis pasak ė:
– Tu skaitei laiškus.
Tada išgirdau, kad jis verkia, nes jo kv ėpavimas buvo prislopintas ir dr ėgnas, kaip būna, kai žmogus
peršąla ir nosyje susikaupia daug snargli ų.
Paskui jis tar ė:
– Aš taip pasielgiau, kad tau b ūtų geriau, Kristoferi. Tiktai d ėl to. Aš niekada nenorė jau meluoti. Aš
tik galvojau... aš  tik galvojau... kad bus geriau, jeigu tu ne žinosi... kad... kad... a š  visai nenorė jau...
Ketinau juos tau parodyti, kai paūgėsi.
Tada jis vėl nutilo.
Tada jis tarė:
– Tai buvo tikra nelaimė.
Tada jis vėl nutilo.
Tada tarė:
– Aš  ne žinojau, k ą  pasakyti... Buvau toks sutrik ęs... Ji paliko ra štelį  ir... Paskui ji paskambino ir...
Pasakiau, kad ji guli ligoninė je, nes... Nes nežinojau, kaip tai paaiškinti. Tai buvo taip sudėtinga. Taip
sunku. Ir a š... Ir aš  pasakiau, kad ji ligonin ė je. Ir žinau, kad tai netiesa. Bet kai jau pasakiau, kad...
nebegalė jau... nebegalė jau pakeisti. Ar supranti... Kristoferi?.. Kristoferi?.. Tai tiesiog... to nebebuvo
galima suvaldyti, ir aš norėčiau...
Tada jis labai ilgai tylė jo.
Paskui vėl palietė mano petį ir pasak ė:
– Kristoferi, reikia nusiprausti, gerai?
Jis truputį papurtė mano petį, bet aš nejudė jau.
Ir jis pasak ė:
– Kristoferi, nueisiu į   vonios kambarį   ir paruošiu tau karšto vandens voni ą. Paskui sugr įšiu ir
nunešiu tave į vonią, gerai? Paskui sud ėsiu paklodes į skalbimo mašiną.
Tada išgirdau, kaip jis atsistojo ir nu ė jo į  vonios kambarį, ir atsuko vandens čiaupus. Klausiausi,
kaip vanduo teka į vonią. Kurį laik ą jis nesirodė. Paskui grįžo, vėl palietė mano petį ir tarė:
– Padarykime tai labai atsargiai, Kristoferi. Atsisėskime ir nusirenkime, ir eikime į  vonią, gerai?
Man teks tave paliesti, bet viskas bus gerai.
Paskui jis mane pak ėlė  ir pasodino ant lovos kra što. Jis nuvilko man d žemperį  ir marškinius ir
padė jo juos ant lovos. Paskui jis mane pastatė   ir nuvedė į   vonios kambarį. I r aš nešaukiau. Ir
nesipriešinau jam. Ir jam nesudaviau.
 163

Kai buvau visai mažas ir pirmą kartą nuė jau į mokyklą, mano pagrindinė mokytoja buvo D žuli, nes
Siobenė   dar nedirbo mūsų  mokykloje. Ji pradė jo dirbti mūsų   mokykloje tiktai tada, kai man su ė jo
dvylika.
Ir vieną  dieną Džuli sėdė jo suole greta manęs ir ant suolo pad ė jo „Smarties" žirniuk ų tūtelę, ir
pasak ė:
– Kristoferi, kaip tu manai, kas čia yra?
Ir aš pasakiau:
– „Smarties".
Tada ji nuėmė „Smarties" tūbelės dangtelį ir apvertė ją, ir iš jos iškrito mažas raudonas pieštukas, ir
 ji nusijuok ė, ir pasak ė:
– Tai ne „Smarties", tai pieštukas.
Paskui ji vėl įdė jo mažą jį raudoną pieštuk ą į „Smarties" tūbelę ir užspaudė dangtelį.
Paskui ji pasak ė:
– Jeigu tavo Mamytė dabar įeitų, ir jos paklaustume, kas yra „Smarties" t ūbelė je, kaip tau atrodo, k ą
 ji atsakytų? – nes tuo metu a š vadinau Motiną Mamyte, o ne Motina.
Ir aš pasakiau:
– Pieštukas.
Tai dėl to, jog būdamas mažas nesuprasdavau, kad kiti žmonės turi savo minčių. Ir Džuli pasak ė
Motinai ir Tėvui, kad man vis ą  laik ą  bus sunku tai suprasti. Bet dabar man tai visai nesunku. Nes
nutariau, kad tai pana šu į galvosūk į, ir jeigu tai galvosūkis, tai visada atsiranda jo sprendimo b ūdas.
Taip yra ir su kompiuteriais. Žmonės mano, kad kompiuteriai skiriasi nuo žmonių  tuo, kad neturi
savo minčių, nors atliekant Turingo testą  kompiuteriai gali kalbėtis su žmonėmis apie orą  ir vyną, ir
kokia yra Italija, ir tik juokauti negali.
Bet protas yra tiesiog sudėtingas mechanizmas.
Ir kai žiūrime į  daiktus, mums atrodo, kad žvelgiame į  juos savo akimis lyg pro ma žus langelius ir
kad mūsų  galvoje sėdi žmogus, bet iš  tikrų jų  taip nėra. Mes visk ą   matome savo galvoje esančiame
ekrane, panašiai kaip kompiuteryje.
Šitą  galima patvirtinti eksperimentu, kurį  ma čiau televizijos seriale „ Kaip mes m ą stome“ Ir šito
eksperimento metu įkiši galvą į   fiksatorių ir žvelgi į  prirašytą  popieriaus lapą, rodomą   ekrane. Tas
popieriaus lapas atrodo įprastai, be jokių pakitimų. Bet po kurio laiko, akimis ved žiodamas popieriaus
lapą, supranti, kad dedasi kai kas labai keista, nes kai tik m ėgini k ą nors tame lape perskaityti, skaitai
vis tą pačią vietą.
Taip nutinka dėl to, kad kai akis per šoka nuo vieno taško prie kito, neįstengi nieko pamatyti. Ir tie
peršokimo momentai vadinami sakadomis. Nes jeigu kai akis per šoka nuo vieno taško prie kito, visk ą
matytum, imtų svaigti galva. Eksperimento metu sensorius fiksuoja t ą akies peršokimą nuo vieno taško
prie kito ir pakei čia kai kuriuos žodžius tose popieriaus lapo vietose, kuri ų tuo metu akis nemato.
Bet tu nepastebi, kad sakad ų metu esi aklas, nes smegenys u žpildo tavo galvoje esantį ekraną, ir tau
atrodo, kad žiūri pro du ma žus langelius, esan čius galvoje. Ir nepastebi, kad žodžiai kitoje lapo pusė je
pasikeitė, nes tavo protas geba atkurti vaizdą tų objektų, kurių tuo momentu nematai.
Ir žmonės skiriasi nuo gyv ūnų  tuo, kad galvose esan čiuose ekranuose nusipie šia atvaizdus daiktų,
kurių  tuo metu realiai nemato. Jie gali įsivaizduoti, kad gretimame kambaryje yra žmonių. Arba gali
įsivaizduoti, kas nutiks rytoj. Arba gali įsivaizduoti, kad yra astronautai. Arba gali m ąstyti apie labai
didelius daugiaženklius skaičius. Arba gali sugalvoti visą   virtinę   paaiškinimų, kai bando k ą   nors
išspręsti.
Ir štai kodėl, vos pamatęs katę, šuo po sud ėtingos operacijos, nors i š  kojos dar ky šo metaliniai
virbai, visa tai pamiršta ir pasileidžia vytis. Bet kai operaciją  patiria žmogus, tai jo galvoje susidaro
patirto skausmo atspindys ir i šlieka mėnesių mėnesiais. Ir žmogaus galvoje atsispindi visos si ūlės,
padarytos kojoje operacijos metu, ir sulau žyti kaulai, ir visi var žtai, ir net jei žmogus pamato autobusą,
į kur į  turi suspėti, nebėga, nes jo galvoje atgyja vaizdas, kad jam v ėl gali lūžti kaulai ir iširti siūlės, ir
tai sukeltų dar daugiau skausmo.
Ir štai kodėl žmonės galvoja, kad kompiuteriai negali m ąstyti, ir kodėl mano, kad jų smegenys yra
ypatingos ir visai kitokios nei kompiuterio. Nes žmonės sugeba matyti savo galvose esant į  ekraną ir
galvoja, kad ten ka žkas sėdi žiūrėdamas į tą   ekraną, kaip kapitonas Žanas Lukas Pikardas filme
„ Žvaig ž   ž ių keliai: Kita karta" s ėdi kapitono k ėdė je ir žiūri į didžiulį ekraną. Ir žmonėms atrodo, kad
 d 
 šis galvoje tūnantis žmogus yra jų ypatingas žmogiškasis protas, kuris vadinasi  homunculus, ir i švertus
tai reiškia ma ž 
 ytis  ž mogus. Ir žmonėms atrodo, kad kompiuteriai neturi šitokio „homunculus".
Bet šis „homunculus" yra tik dar vienas atvaizdas. Ir kai jis pasirodo galvose esan čiame ekrane (nes
žmogus vis galvoja apie „homunculus"), kita smegen ų dalis stebi tą ekraną, ir kai žmogus galvoja apie
šią  smegenų dalį (tą, kuri stebi „homunculus" ekrane), ji „per šoka" ekraną, kurį  stebi kita smegenų
dalis. Bet smegenys nemato, kaip šitai įvyksta, nes tai panašu į  akies peršokimą  nuo vieno ta ško prie
kito, ir todėl žmonės lygiai taip pat yra akli, kai m ąstydami peršoka nuo nuo vieno objekto prie kito.
Ir tuo žmonių smegenys yra pana šios į kompiuterius. Ir pana šios ne todėl, kad yra ypatingos, bet dėl
to, kad turi išsijunginėti tai sekundės daliai, kol pasikei čia ekranas. Ir kadangi visada atsiranda dalyk ų,
kurių žmonės nesugeba matyti, jie mano, jog ir tie dalykai turi b ūti ypatingi, nes žmonės visada
galvoja, kad tai, ko jie nepajėgia matyti, yra ypatinga, kaip tamsioji mėnulio pusė  arba kita juodosios
bedugnės pusė, arba jausmas, kai pabundi nakt į tamsoje ir išsigąsti.
Ir dar žmonės galvoja, jog jie skiriasi nuo kompiuteri ų tuo, kad gali jausti, o kompiuteriai – ne. Bet
 jausmai yra ne kas kita, tik galvoje esan čiame ekrane atsiradęs vaizdas to, kas atsitiks rytoj arba kitais
metais, arba kas galė jo atsitikti, bet neatsitiko, ir jeigu tas vaizdas gražus, žmonės šypsosi, o jeigu
liūdnas, verkia.

167

Po to, kai Tėvas mane išmaudė, nuplovė  nuo manęs visus vėmalus ir nušluostė  rank šluosčiu, jis
nunešė mane į mano kambarį ir aprengė švariais drabužiais.
Tada jis pasak ė:
– Ar tu k ą nors šįvakar valgei?
Bet aš nieko nepasakiau.
Tada jis pasak ė:
– Ar paruošti tau k ą nors valgyti, Kristoferi?
Bet aš vis tiek nieko nepasakiau.
Tad jis pasak ė:
– Gerai. Klausyk. Aš  einu sumesti tavo drabu žių  ir patalynės į  skalbimo mašiną  ir tada vėl ateisiu,
gerai?
Aš sėdė jau ant lovos ir žiūrė jau į savo kelius.
Taigi Tėvas išė jo iš  kambario ir surinko mano drabu žius nuo vonios kambario grind ų  ir sukrovė
 juos koridoriuje. Paskui jis nuė jo ir surinko paklodes nuo savo lovos ir atne šė  jas į  koridorių  kartu su
mano marškiniais ir džemperiu. Paskui visus daiktus pak ėlė  ir nunešė  laiptais žemyn. Tada išgirdau
į jungiant skalbimo mašiną. Ir girdė jau, kaip Tėvas į jungė  vandens šildymo katilą  ir kaip į  skalbimo
mašiną vamzdžiais tek ė jo vanduo.
Ilgą laik ą aš tik tai ir tegirdė jau.
Ėmiau atmintinai dauginti iš  2, nes tai ramino. Pasiekiau 33 554 432, o tai yra 225, ir tai nebuvo
labai daug, nes anks čiau jau esu suskai čiavęs iki 245, bet šįkart mano smegenys tikrai nekaip veik ė.
Tada Tėvas vėl sugrįžo į kambarį ir pasak ė:
– Kaip jautiesi? Ar k ą nors atne šti?
Aš nieko nepasakiau. Ir toliau žiūrė jau į savo kelius.
Ir Tėvas taip pat daugiau nieko nesak ė. Tik atsisėdo ant lovos greta man ęs ir atsirėmė  alk ūnėmis į
savo kelius ir žiūrė jo į   kilimą   po kojom, kur matėsi maža raudona lego detalė su aštuoniomis
briaunomis.
Tada išgirdau, kaip pabudo Tobis, nes jis naktibalda, ir gird ė jau, kaip rausiasi savo narvelyje.
Ir Tėvas tylė jo tikrai labai ilgai.
Paskui jis pasak ė:
– Klausyk, gal man ir nereik ėtų to sakyti, bet... a š noriu, kad žinotum, kad tu gali manimi pasitik ėti.
Ir... Gerai, gal ir ne visada sakau ties ą. Bet Dievas mato, aš stengiuosi, Kristoferi, Dievas mato, a š tikrai
stengiuosi, bet... Žinai, gyvenimas yra sunkus. Velni škai sunku visą  laik ą sakyti vien tiesą. Kartais tai
neįmanoma. Ir noriu, kad žinotum, jog stengiuosi sakyti tiesą, a š  tikrai stengiuosi. Ir gal dabar ne pats
geriausias laikas apie tai kalbėti, ir žinau, kad tau tai nepatiks, bet... Tu turi žinoti, kad nuo šiol tau
visada sakysiu tiesą. Apie visk ą. Nes... jeigu dabar nepasakysi tiesos, tai v ėliau... vėliau ji bus daug
skaudesnė. Taigi...
 Tėvas pasitrynė veidą rankomis ir perbrauk ė pirštais per smakrą, ir įsispoksojo į sieną. Aš mačiau jį
akies krašteliu.
Ir jis pasak ė:
– Aš užmušiau Velingtoną, Kristoferi.
Pagalvojau, gal jis juokauja, o a š  juok ų nesuprantu, ir kai žmonės juokauja, jie sako ne tai, k ą  nori
pasakyti.
Bet tada Tėvas pasak ė:
– Prašau. Kristoferi. Tik... leisk man paai škinti.
Tada jis įkvėpė oro ir pasak ė:
– Kai tavo mama paliko mus... Eilyn... Ponia Šiers... ji mums buvo labai gera. Ir labai gera man. Ji
man padė jo labai sunkiu metu. Ir nesu tikras, ar būčiau be jos i štvėręs. Na, atsimeni, kaip ji čia
praleisdavo daug laiko. Padėdama gaminti valgį ir skalbti.
Vis užbėgdama pažiūrėti, ar mums viskas gerai, ar mums ko netr ūksta... Aš  maniau... Na... Šūdas,
Kristoferi, aš  stengiuosi paai škinti paprastai... Maniau, kad ji ir toliau gal ės pas mus užeidinėti. Aš
galvojau... ir gal buvau labai kvailas... Galvojau, kad ji gal... galiausiai... panor ės čia persikelti. Arba
kad mes gal galėtume persikelti į  jos namą. Mes... mes tikrai gerai sutar ėme. Aš   maniau, kad mes
draugai. Ir manau, kad apsirikau. Manau... Gal ų gale... viskas baigiasi tuo... šūdas... Mes susigin čijome,
Kristoferi, ir... Ji pasak ė kai k ą, ko neketinu tau sakyti, nes tie dalykai nemalon ūs, nes jie žeidžia, bet...
Aš  manau, kad jai labiau patiko tas jos šunpalaikis negu aš, negu mes abu. Ir galb ūt, atsigręžiant į
praeitį, tai ne taip ir kvaila. Gal mes ir niekam tik ę. Ir galbūt yra lengviau gyventi vienam pa čiam
prižiūrint savo kvailą šunėk ą, negu dalytis gyvenim ą  su kitais gyvais žmonėmis. Aš  noriu pasakyti –
šūdas, drauguži, mes juk nevisiški išlaikytiniai, ar ne?.. Šiaip ar taip, mes susibar ėme. Na, barėmės
keletą kartų, tiesą sakant. Bet po šito ypač bjauraus protr ūkio ji mane išspyrė pro duris. O tu žinai, koks
tas šunpalaikis buvo po operacijos. Prakeiktas šizofrenikas. Vieną   akimirk ą švelnus kaip vilna,
atsilošęs, laukiantis, kol pakasysi jam pilvą. Kitą  – suleidžiantis dantis tau į koją. Šiaip ar taip, tuo
metu, kai mes r ėk ėme viens ant kito, tas šuo sode atlikinė jo savo reikalus. Taigi, kai ji u žtrenk ė man už
nugaros duris, tas žioplys šuva manęs jau lauk ė. Ir... Suprantu, suprantu. Gal jeigu a š jį būčiau
paspyręs, jis būtų  ir atsikabinęs. Bet, šūdas, Kristoferi, kai aptemsta protas... Kristi, na, tu žinai, kaip
nutinka. Aš noriu pasakyti, kad mes abu, a š ir tu, ne tokie jau skirtingi. Ir mano galvoje sukosi tik viena
mintis, kad jai labiau patinka šitas bjaurus šuo negu tu arba a š. Ir atrod ė, kad viskas, k ą  tuos dvejus
metus laikiau užspaudęs savyje, tiesiog...
Tada Tėvas dar šiek tiek patylė jo.
Paskui jis tar ė:
– Atsiprašau, Kristoferi. Prisiekiu, niekada nenor ė jau, kad viskas taip pakrypt ų.
Ir tada supratau, kad jis nejuokauja, ir tikrai išsigandau.
Tėvas pasak ė:
– Mes visi klystame, Kristoferi. Tu, aš, tavo mama, visi. Kartais mes padarome labai didelių klaidų.
Mes tiktai žmonės.
Paskui jis pak ėlė savo dešinę rank ą ir išskleidė pirštus kaip vėduoklę.
Bet aš suklykiau ir taip stūmiau Tėvą atgal, kad jis nugriuvo nuo lovos ant grind ų.
Jis atsisėdo ir pasak ė:
– Gerai. Klausyk. Kristoferi. A š  atsiprašau. Šiandien apie tai daugiau nebekalbėkime, gerai? Lipu
žemyn, o tu pamiegok, ir mes pasikalbėsime rytą.
Paskui jis pasak ė:
– Viskas susitvarkys. Tikrai. Tik ėk manimi.
Paskui atsistojo, giliai įkvėpė ir išė jo iš kambario.
Aš   ilgai sėdė jau ant lovos, žiūrėdamas į   grindis. Tada i šgirdau Tobį   krebždant savo narvelyje.
Pak ėliau akis ir pamačiau jį  spoksant į  mane pro narvelio virbus. Man reik ė jo dingti iš  nam ų. Tėvas
užmušė  Velingtoną. Tai reišk ė, kad jis gali nu žudyti ir mane, nes negal ė jau juo tik ėti net po to, kai
pasak ė „tik ėk manim", nes jis jau melavo apie tai, kas i š tikrų jų yra labai svarbu.
Bet negalė jau išeiti iš namų tuoj pat, nes jis pamatyt ų, taigi man teks palaukti, kol užmigs.
Buvo 23:16.
Aš  vėl pabandžiau dauginti iš  2, bet pasiekiau tik iki 215 ir gavau sandaugą 32 768. Taigi pradė jau
dejuoti ir šnopuoti, kad laikas slinktų greičiau ir nereik ėtų galvoti.
Paskui buvo 1:20 nakties, bet a š  vis dar negirdė jau T ėvo lipant į vir šų miegoti. Pradė jau galvoti, ar
 jis kartais neužmigo apačioje, ir ar kartais jis manęs netyko, nor ėdamas užmušti. Taigi išsiėmiau
šveicarišk ą karišk ą peiliuk ą ir atlenkiau ašmenis, kad galėčiau apsiginti. Tada tikrai labai tyliai išė jau iš
savo kambario ir įsiklausiau. Nieko negird ė jau, todėl pradė jau labai tyliai ir l ėtai lipti laiptais žemyn. Ir
kai nusileidau laiptais, pro svetainės duris pamačiau Tėvo pėdą. Laukiau 4 minutes, norėdamas
sužinoti, ar ji juda, bet ji nejudė jo. Aš toliau ė jau prie škambario link. Tada vėl pažvelgiau pro svetainės
duris.
Tėvas gulė jo ant sofos užmerktomis akimis.
Aš ilgai į jį žiūrė jau.
Tada jis suknark ė, ir aš pašokau, ir išgirdau, kaip tvinksi kraujas mano smilkiniuose, o širdis
pradeda labai tankiai plakti, ir krūtinė je suskausta, lyg kažkas joje būtų susprogdinęs didžiulį balioną.
Pagalvojau, gal mane i štiks širdies priepuolis.
Tėvo akys vis dar buvo u žmerktos. Pamaniau, gal jis apsimeta miegantis. Taigi a š  tikrai stipriai
suspaudžiau kišeninį peiliuk ą ir pabeldžiau į durų staktą.
Tėvas kraipė  galvą į šonus, ir jo pėda truktelė jo, ir jis kažk ą  sumurmė jo, bet akys vis dar buvo
užmerktos. O tada jis v ėl užknark ė.
Jis miegojo.
Tai reišk ė, kad galiu i šeiti iš namų, jeigu tai padarysiu labai tyliai, taip, kad jo neprižadinčiau.
Nuo pakabų  prie durų  nusikabinau abu savo apsiaustus ir šalik ą  ir visa tai apsivilkau, nes nakt į
lauke bus šalta. Paskui labai tyliai v ėl užlipau į  vir šų, bet tai buvo nelengva, nes man dreb ė jo kojos.
Nuė jau į  savo kambarį  ir pasiėmiau Tobio narvelį. Tobis labai krebždė jo, todėl nusivilkau vieną  savo
apsiaustą   ir apvyniojau juo narvel į, kad mažiau girdėtųsi triuk šmas. Tada su narveliu v ėl nulipau
žemyn.
Tėvas vis dar miegojo.
Nuė jau į   virtuvę   ir pasiėmiau savo maisto dėžutę. Atsirakinau duris į   kiemą ir žengiau laukan,
nuspaudęs žemyn durų   rankeną   ir prilaikydamas ją   taip, kad durys užsidarydamos smarkiai
netrinktelėtų. Paskui nuė jau į sodo gilum ą.
Sodo pakraštyje stovi sandėliukas. Jame yra žoliapjovė ir gyvatvorės pjaustymo žirklės, ir daug sodo
įrankių, kuriuos naudodavo Motina – puod ų   ir komposto krep šių, ir bambukinių  lazdų, ir virvių, ir
kastuvų. Pasislėpti viduje būtų šiek tiek šilčiau, bet žinojau, kad Tėvas gali manęs ten ieškoti, taigi
apė jau sandėliuk ą  ir įsispraudžiau į  tarpą  tarp sienos ir tvoros u ž  didelės juodos plastmasinės vonios,
kuri skirta surinkti lietaus vanden į. Tada atsisėdau ir pasijutau truputį saugiau.
Nusprend žiau tą  kit ą  savo apsiaustą  palikti užvyniotą  ant Tobio narvelio, nes nenor ė jau, kad Tobis
sušaltų ir numirtų.
Atsidariau savo maisto d ėžutę. Viduje buvo pieni škas batonėlis ir du saldymed žio šiaudeliai, ir trys
maži saldūs apelsinai, ir ro žinis vaflinis saldainis, ir mano raudoni valgomieji da žai. Aš   nebuvau
alkanas, bet žinojau, kad reikia k ą   nors suvalgyti, nes jeigu nieko nevalgysi, gali peršalti, taigi
suvalgiau du apelsinus ir pieni šk ą batonėlį.
Paskui pradė jau galvoti, k ą darysiu toliau.

173

Tarp sandėliuko stogo ir didžiulio nusvirusio medžio, augančio kitoje tvoros pus ė je, ma čiau Oriono
žvaigždyną.
Žmonės sako, kad Orionas vadinamas taip todėl, kad Orionas buvo medžiotojas, ir šis žvaigždynas
yra panašus į medžiotoją su lazda ir lanku, ir str ėle, atrodančiais šitaip:

Bet labai kvaila taip manyti, nes tai juk tik žvaigždės, ir taškus gali sujungti, kaip tik nori, ir
padaryti moterį, mosuojančią sk ėčiu, arba kavamal ę, tokią, kokią  turi ponia Šiers ir kuri atvežta iš
Italijos, su rankenėle ir besiveržiančiais garais, arba gali nubr ėžti dinozauro kontūrus:
 O erdvė je nėra jokių  linijų, taigi gali sujungti  Oriono  dalis su Kiškio  arba  Tauro,  arba  Dvynių
dalimis ir pasakyti, kad jie sudaro žvaigždyną, kuris vadinasi Vynuogių kekė arba Jėzus, arba Dviratis
(tik romėnų ir graik ų laikais dviračių nebuvo, o kaip tik tada jie šį žvaigždyną ir pavadino Orionu).
Šiaip ar taip,  Orionas nėra nei medžiotojas, nei kavamalė, nei dinozauras. Jį   tiesiog sudaro
 Betelgeuse ir Bellatrix, ir Alnilam, ir  Rigel, ir 17 kitų žvaigždžių, kurių  pavadinimų  a š  ne žinau. Ir jos
yra už milijardų mylių nuo m ūsų, atsiradusios dėl branduolinės energijos proveržių.
Ir tiesa yra tokia.

179

Neužmigau iki 3:47. Tada paskutin į  kartą  pasižiūrė jau į  laikrodį  prieš  u žmigdamas. Jo ciferblatas
šviečia, ir jeigu paspaudi mygtuk ą, užsidega lemputė, taigi skaičiai matosi tamsoje. Man buvo šalta ir
baisu, kad Tėvas gali išeiti ir mane rasti. Bet sode jau čiausi saugiau, nes buvau pasisl ėpęs.
Ilgai stebė jau dangų. Man patinka naktį  sode žiūrėti į  dangų. Vasarą kartais išeinu naktį į lauk ą  su
prožektoriumi ir planisfera, kurią  sudaro du plastmasiniai skrituliai, per vidur į  perdurti smaigu. Ant
apatinio skritulio yra dangaus žemėlapis, o ant viršutinio – diafragma su parabol ės formos anga, ir
sukdamas ją aplink, randi konkrečią metų dieną atitinkančią dangaus vietą, kuri matosi i š 51,5° šiaurės
platumos, kurioje ir yra Svindonas, bet did žiausia dangaus dalis visada lieka kitoje žemės pusė je.
Ir kai žvelgi į dangų, žinai, kad žiūri į žvaigždes, kurios yra nuo tav ęs nutolusios šimtus tūkstančių
šviesmečių. Ir kai kurių tų žvaigždžių   jau nebėra, nes jų šviesa eina iki mūsų   taip ilgai, kad tos
žvaigždės arba jau nustojo egzistavusios, arba susprogo, arba susitrauk ė į raudonąsias nyk štukes. Ir dėl
to tu pasijunti toks menkas, kad jeigu gyvenime kyla dideli ų  sunkumų, malonu manyti, kad tie tavo
sunkumai yra visai nereik šmingi, ir tai reiškia, kad jie tokie maži, jog nereikia į  juos nė dėmesio
kreipti, kai k ą nors skaičiuoji.
Aš  nekaip miegojau, nes buvo šalta, ir žemė  po manimi buvo nelygi, ir Tobis be perstojo krebždė jo
savo narvelyje. Bet kai kaip reikiant išsibudinau, jau švito, ir visas dangus buvo oran žinės ir mėlynos, ir
purpurin ės spalvos, ir a š  girdė jau pauk ščių čiulbė jimą, kuris vadinasi auš ros choras.  Toje pat vietoje
išbuvau dar 2 valandas ir 32 minutes, o tada i šgirdau, kad Tėvas išė jo į sod ą ir pašauk ė: „Kristoferi?..
Kristoferi?.."
Tada apsiverčiau ir radau sen ą  purviną maišą  nuo tr ąšų, ir dar labiau susirie čiau, ir sugniaužiau
Tobio narvelį ir savo maisto dėžutę, ir įsispraudžiau į kampą tarp sandėliuko sienos ir tvoros, ir lietaus
vandens vonelės, ir užsidengiau tuo trąšų  mai šu. Ir tada išgirdau Tėvą, einantį  per sodą, ir iš  ki šenės
išsiėmiau šveicarišk ą karišk ą peiliuk ą, ir atlenkiau jo a šmenis, ir laikiau i štiesęs, jeigu Tėvas mus rastų.
Ir girdė jau, kaip jis atidar ė sandėliuko duris ir ie škojo viduje. Ir tada i šgirdau jį sakant „šūdas". Ir tada
išgirdau jo žingsnius krūmok šniuose, kurie augo kitoje sandėliuko pusė je, ir mano širdis labai trank ėsi,
ir v ėl pajutau tą jausmą, lyg krūtinė je būtų  išpūstas balionas, ir manau, kad gal T ėvas ir pasi žiūrė jo iš
kitos sandėliuko pusės, bet tikrai nemačiau, nes buvau pasislėpęs, bet žinau, kad jis manęs nepamatė,
nes girdė jau, kaip vėl nuė jo per sodą.
Paskui tūnojau nejudėdamas ir pasi žiūrė jau į  laikrodį, ir šitaip ramiai ištvėriau 27 minutes. O tada
išgirdau, kad Tėvas į jungia furgono variklį. Žinojau, kad tai jo furgonas, nes gird ėdavau jį labai dažnai,
be to, burzgė  visai šalia, ir aš žinojau, kad tai ne jokių  kit ų  kaimynų mašina, nes tie žmonės, kurie
vartoja narkotikus, turi  Volksvvagen mark ės automobilį, o ponas Tomsonas, gyvenantis 40–ajame name,
turi Vaivchall Cavalier  mark ės mašiną, o žmonės iš 34–ojo namo turi  Peugeot, ir visų jų variklių garsai
skiriasi.
Ir kai išgirdau, kad Tėvas išvažiuoja iš namų, žinojau, kad yra saugu ir galima i šlįsti.
 Ir tada turė jau nuspręsti, k ą  daryti. Nebegalė jau daugiau gyventi namuose su Tėvu, nes tai buvo
pavojinga.
Taigi aš priėmiau sprendimą.
Nusprend žiau nueiti ir pasibelsti į  ponios Šiers duris ir apsigyventi pas j ą, nes j ą  pažįstu, ir ji nėra
svetimas žmogus, ir a š  esu buvęs jos namuose anksčiau, kai mūsų  gatvės pusė je dingo elektra. Ir šį
kartą ji nevys manęs šalin, nes galėsiu jai papasakoti, kas u žmušė  Velingtoną, taigi ji sužinos, kad esu
 jos draugas. Ir ji taip pat supras, kodėl daugiau nebegaliu gyventi su Tėvu.
Išsiėmiau iš   savo maisto dėžutės saldymedžio šiaudelius ir rožinį   vaflinį   sausainį, ir paskutinį
apelsiną ir įsidė jau juos į kišenę, o maisto d ėžutę  paslėpiau po trąšų maišu. Tada pasiėmiau Tobio
narvelį ir savo antrą jį apsiaustą ir išlindau iš už sandėliuko. Perė jau per sod ą, paskui ė jau ir palei nam ą.
Atsklendžiau sodo vartelius ir i šė jau į gatvę.
Gatvė je nieko nebuvo, taigi a š ją perė jau ir nu ė jau prie takelio į ponios Šiers namus, ir pasibeld žiau
į duris, ir laukiau, ir band žiau atspėti, k ą ji pasakys, kai atidarys.
Bet ji prie durų nepriė jo. Taigi aš vėl pabeldžiau.
Tada apsisukau ir pama čiau, kad gatve eina žmonės, ir vėl išsigandau, nes ten ė jo du iš  t ų, kurie
vartoja narkotikus ir gyvena gretimame name. Taigi sugriebiau Tobio narvel į ir užlindau už   ponios
Šiers namo iš kiemo pusės, ir atsisėdau už šiuk šlių dėžės, kad tie žmonės manęs nepamatytų.
Ir tada man reik ė jo sugalvoti, k ą daryti.
Ir aš stengiausi apgalvoti įvairius žingsnius ir bandžiau spręsti, ar jie teisingi, ar ne.
Nusprend žiau, kad nebegaliu gr įžti namo.
Ir dar nusprend žiau, kad negaliu apsigyventi pas Sioben ę, nes ji negal ėtų manęs prižiūrėti, kai
baigtųsi mokslo metai, todėl, kad ji yra mokytoja, o ne draug ė arba šeimos narė.
Ir aš nutariau, kad negaliu apsigyventi pas d ėdę Terį, nes jis gyvena Sanderlende, ir a š nežinau, kaip
ten nuvažiuoti, ir man dėdė Teris nepatinka, nes r ūko cigaretes ir glosto man plaukus.
Ir aš  nusprendžiau, kad negaliu apsigyventi pas ponią  Aleksander, nes ji n ėra draugė  arba mūsų
šeimos narė net ir tur ėdama šunį, nes negalėčiau pasilikti pas ją per naktį arba naudotis jos tualetu, nes
 juo naudojasi ji, o ji yra svetima.
Ir tada pamaniau, kad gal ėčiau apsigyventi su Motina, nes ji yra m ūsų šeimos, ir žinau, kur gyvena,
nes iš  lai šk ų  prisimenu adres ą, ir tas adresas – Čepterio plentas Nr. 451c, Londonas NW2 5NG. Tik
bėda, kad ji gyvena Londone, ir a š niekada nesu ten buv ęs. Aš esu buvęs tik Douveryje, kai va žiavome
į Prancūziją, ir Sanderlende, kai lank ėme dėdę Terį, ir Mančesteryje, kai vykome aplankyti tetos R ūtos,
sergančios vėžiu, tik kai a š  ten buvau nuva žiavęs, ji vėžiu dar nesirgo. O pats vienas a š  niekad nesu
nuė jęs toliau parduotuvės, esančios gatvės gale. Ir mintis, kad reik ės kur nors va žiuoti vienam, mane
baugino.
Bet mane dar labiau g ąsdino, kad reik ės grįžti namo arba pasilikti, kur dabar esu, arba kiekvien ą
naktį slėptis sode, ir kad T ėvas gali mane surasti. Ir apie visa tai galvodamas pajutau, kad man v ėl gali
pasidaryti lygiai taip pat bloga kaip praė jusį vakarą.
Ir tada supratau, kad nieko negaliu padaryti, kad jaus čiausi saugus. Mano galvoje susid ėliojo toks
paveikslas.

Ir tada įsivaizdavau, kaip atmetu visas galimybes, kurios atrod ė neįmanomos, panašiai kaip per
matematikos egzaminą, kai peržiūri visus klausimus ir nusprendi, kuriuos spr ęsi ir kurių  nespręsi, ir
tada išbrauki visus tuos, kuri ų nespręsi, ir tada tavo sprendimas jau yra galutinis, ir persigalvoti negali.
Ir mano sprendimas atrod ė šitaip:
 Tai reišk ė, kad turiu va žiuoti į  Londoną  gyventi su Motina. Ir gal ė jau va žiuoti traukiniu, nes visk ą
išmaniau apie traukinius iš  savo traukinių žaidimo rinkinio, kaip reikia susirasti tvarkara štyje maršrutą
ir nuvykti į   stotį, ir nusipirkti bilietą, ir pasižiūrėti į   tvarkaraštį, ir pasitikslinti, ar tavo traukinys
išvyksta laiku, o tada eiti į reikalingą peroną ir s ėsti į traukinį. Ir aš važiuočiau iš Svindono stoties, kur
knygoje „Boskombo sl ėnio paslaptis" Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas sustoja papietauti
pakeliui iš Pedingtono į Rosą.
Ir tada pažvelgiau į labai seną apvalios formos metalinį keptuvės dangtį, kuris buvo atremtas į sieną
palei ponios Šiers namą kitoje siauro perė jimo pusė je. Dangtis buvo visas sur ūdijęs.
Jis buvo pana šus į žemės paviršių, nes iš  r ūdžių  susidariusios formos primin ė šalis ir žemynus, ir
salas.
Ir tada pagalvojau, kad niekada negal ėčiau būti astronautu, nes būdamas astronautas nutolsti nuo
namų per šimtus tūkstančių mylių, o mano namai dabar Londone, ir nuo čia iki ten – koks 100 myli ų,
taigi daugiau negu 1000 kartų arčiau, negu nutolčiau nuo namų išskridęs į   kosmosą, ir man buvo
skaudu apie tai galvoti. Tai primin ė  t ą  dieną, kai pargriuvau ant žolės žaidimų  aik štelės pakraštyje ir
įsipjoviau kelį į   butelio šuk ę, kurią kažkas buvo permetęs per tvorą, ir ta šuk ė   man nurėžė   odos
paviršių, ir ponas Deivis tur ė jo su dezinfekuojančiais skysčiais nuplauti žaizdos vietą, kad išvalytų
mikrobus ir purvą, ir taip smarkiai skaud ė jo, kad a š verkiau. Bet dabar skausm ą jaučiau galvoje. Ir man
buvo liūdna suvokus, kad niekada netapsiu astronautu.
Ir tada pamaniau, kad man reikia elgtis kaip Šerlokui Holmsui ir kad turiu sąmoningai atsiriboti
mintyse kiek įmanoma labiau, kad nepastebėčiau, kaip viduje skaudu.
Ir tada pagalvojau, kad man reik ės pinigų, jeigu važiuosiu į Londoną. Ir man reik ės k ą nors valgyti,
nes tai ilga kelionė, o a š nežinosiu, iš kur kelionė je gauti maisto. Ir paskui pagalvojau, kad kažkas turės
prižiūrėti Tobį, kai išvažiuosiu į Londoną, nes negalėsiu jo pasiimti su savimi.
Ir tada aš  Susidariau Planą. Ir pasijutau geriau, nes mano galvoje atsirado šiokia tokia tvarka, ir
viskas susid ėliojo, o man reik ė jo tik iš eilės vykdyti instrukcijas.
Atsistojau ir įsitikinau, kad gatvė je tuščia. Tada nuė jau prie ponios Aleksander namo, kuris stovi
greta ponios Šiers namo, ir pasibeld žiau į duris.
Tada ponia Aleksander atidarė duris ir pasak ė:
– Kristoferi, kas gi tau atsitiko?
Ir aš pasakiau:
– Ar jūs galite pasirūpinti Tobiu?
Ir ji pasak ė:
– Kas yra Tobis?
Ir aš pasakiau:
– Tobis yra mano auginama žiurk ė.
Tada ponia Aleksander tarė:
– Aha... Aha, taip. Dabar atsimenu. Tu man sakei.
Tada aš ištiesiau Tobio narvelį ir pasakiau:
– Štai jis.
Ponia Aleksander žingtelė jo atgal į prieškambarį.
Ir aš pasakiau:
– Jis ėda specialų  maistą, ir to maisto galima nusipirkti gyv ūnų  parduotuvė je. Bet jis taip pat ėda
sausainius ir morkas, ir duon ą, ir vištienos kaulus. Bet jam negalima duoti šokolado, nes ten yra
kofeino ir teobromino, taigi metilksantinų, ir didelės jų dozės žiurkes veikia kaip nuodai. Ir jam taip pat
kasdien reikia pakeisti vandenį indelyje. Ir jam bus vis tiek, kur gyventi, nes jis gyv ūnas. Ir jam patinka
ištrūkti iš narvelio, bet nieko blogo, jeigu jo neišleidi pasivaik ščioti.
 Tada ponia Aleksander pasak ė:
– Kodėl tau, Kristoferi, reikia, kad kas nors pri žiūrėtų Tobį?
Ir aš pasakiau:
– Aš važiuoju į Londoną.
Ir ji pasak ė:
– Kuriam laikui tu išvyksti?
Ir aš pasakiau:
– Kol įstosiu į universitetą.
Ir ji pasak ė:
– Argi negali pasiimti Tobio?
Ir aš pasakiau:
– Iki Londono tolimas kelias, ir aš nenoriu jo imti į traukinį, nes galiu jį prarasti.
Ir ponia Aleksander pasak ė:
– Gerai.
Ir tada ji paklausė:
– Ar tu ir tavo tėvas išsikeliate? Ir aš pasakiau:
– Ne.
Ir ji pasak ė:
– Tai kodėl tu važiuoji į Londoną? Ir aš tariau:
– Aš ketinu gyventi su Motina. O ji tarė:
– Aš maniau ir tu man sakei, kad tavo motina mirusi. Ir a š pasakiau:
– Aš  maniau, kad ji mirė, bet ji yra gyva. Ir T ėvas man melavo. Ir dar pasak ė, kad tai jis u žmušė
Velingtoną.
Ir ponia Aleksander tar ė:
– O Dieve.
Ir aš pasakiau:
– Aš  ketinu gyventi su Motina, nes T ėvas užmušė  Velingtoną  ir melavo, ir a š  bijau likti su juo
namuose.
Ir ponia Aleksander pasak ė:
– Ar tavo motina yra čia? Ir aš pasakiau:
– Ne. Motina yra Londone. Ir ji pasak ė:
– Tai tu į Londoną važiuoji vienas? Ir a š pasakiau:
– Taip. Ir ji tarė:
– Klausyk, Kristoferi, užeik į vid ų ir prisėsk, ir mes gal ėsime pasikalbėti apie tai ir sugalvoti, kaip
geriausia pasielgti.
O aš pasakiau:
– Ne. Aš negaliu užeiti į vidų. Ar jūs prižiūrėsite mano Tobį?
Ir ji pasak ė:
– Aš tikrai nemanau, kad tu gerai sugalvojai, Kristoferi.
Ir aš nieko nepasakiau.
Ir ji tarė:
– Kur šiuo metu yra tavo t ėvas, Kristoferi?
Ir aš pasakiau:
– Nežinau.
Ir ji pasak ė:
– Na, gal tau reik ėtų  pabandyti jam paskambinti, ir mes pam ėgintume su juo susisiekti. Esu tikra,
kad jis dėl tavęs nerimauja. Ir aš įsitikinusi, kad įvyko kažkoks baisus nesusipratimas.
Taigi apsisukau ir nubėgau namų   link. Bėgdamas per gatvę   neapsidairiau, ir geltonas
mikroautobusiukas turė jo staigiai stabdyti, ir stabdant šaižiai sucypė  jo padangos. Ir aš  nub ėgau palei
namą, vėl įbėgau pro sodo vartelius ir u žsklendžiau juos paskui save.
Pabandžiau atidaryti virtuvės duris, bet jos buvo u žrakintos. Taigi čiupau ant žemės gulinčią plytą ir
išmušiau stiklą, ir aplink pa žiro šuk ės. Tada įkišau rank ą pro išdaužtą langą ir atidariau duris i š vidaus.
Įė jau į  nam ą  ir padė jau Tobį  virtuvė je ant stalo. Tada užbėgau į  vir šų  ir pačiupau savo mokyklinį
krepšį  ir įsimečiau į  j į šiek tiek maisto Tobiui ir kelias matematikos knygas, ir kelias švarias apatines
kelnaites, ir baltinius, ir dvejus švarius marškinius. Tada nusileidau žemyn ir atidariau šaldytuvą, ir
įsidė jau į savo krepšį pakelį apelsinų sulčių ir neatidarytą butelį pieno. Ir pasi ėmiau dar du apelsinus ir
dvi skardines troškintų  pupelių, ir pakelį  sausainių  su kremu i š  spintelės, ir visa tai taip pat sud ė jau į
krepšį, nes konservus gal ėsiu atsidaryti atidarytuvu, įtaisytu mano šveicariškame kariškame peiliuke.
 Tada pažvelgiau į  spintelės viršų  greta kriauklės ir pamačiau Tėvo mobilų jį  telefoną  ir piniginę, ir
adresų knygelę, ir pajutau, kaip per  mano od ą... po drabu ž iais perbėgo š iurpas, kaip daktarui Vatsonui
 „Keturių ž enkle“ kai pamatė ma žyčius Tongo, Andamano Saliečio, pėdsakus ant Bartolom ė jaus Šolto
namo stogo Norvude, nes pagalvojau, kad T ėvas sugrįžo ir yra namie, ir man prad ė jo dar labiau
skaudėti galvą. Bet paskui atsukau vaizdus savo atmintyje ir pama čiau, kad jo ma šinos kieme nėra,
taigi jis tikriausiai bus pamiršęs pasiimti savo mobilų jį  telefoną  ir piniginę, ir savo adresų   knygutę
išvažiuodamas. Ir a š pasiėmiau piniginę, ir išėmiau banko kortelę, nes tik taip galė jau gauti pinig ų, nes
kortelė  turi PIN kodo numer į, o tai – slaptas kodas, kur į  turi surinkti, nor ėdamas išsiimti pinigų, ir
Tėvas nebuvo to numerio u žsirašęs saugioje vietoje, kaip įprastai daroma, bet pasak ęs man, ir jis sak ė,
kad aš tai tikrai niekada nepamiršiu. Ir tas skaičius buvo 3558. Ir a š įsidė jau banko kortel ę į kišenę.
Tada išėmiau Tobį iš narvelio ir įsidė jau į apsiausto ki šenę, nes neštis narvelį visą kelią iki Londono
per sunku. Ir tada pro virtuv ės duris vėl išė jau į sodą.
Į sitikinęs, kad niekas man ęs nestebi, išė jau pro sodo vartelius ir patraukiau mokyklos link, nes tik
šią kryptį ir težinojau, o mokykloje galėsiu paklausti Siobenės, kur yra traukini ų stotis.
Jei būčiau šiaip ė jęs į mokyklą, man būtų daręsi vis baisiau, nes niekada anks čiau pėsčias nebuvau
ten ė jęs. Bet dabar mane g ąsdino du dalykai. Vienas j ų – tai, kad atsid ūriau toli nuo man įprastų vietų,
o kitas – kad esu arti tos vietos, kur gyvena T ėvas, ir abi baimės buvo  atvirk šč iai proporcingos viena
kitai, taigi man vis labiau tolstant nuo nam ų ir nuo tos vietos, kur liko T ėvas, visa baimė buvo tas pats
pastovus dydis:
Baimė visa ? Baimė naujos vietos x Baimė Tėvo artumo ? pastovus dydis
(konstanta)
Nuo mūsų  namų iki mokyklos reikia va žiuoti 19 minučių, bet tą  pat į atstumą p ėsčiomis nuė jau per
47 minutes, taigi kol nuė jau, labai pavargau ir tik ė jausi, kad prieš  t ęsdamas savo kelionę į  traukinių
stotį galėsiu mokykloje truputį pabūti ir suvalgyti sausainių, ir išgerti apelsinų sulčių. Bet viso to
padaryti negalė jau, nes prisiartin ęs prie mokyklos pama čiau Tėvo furgoną, pastatytą mašinų stovė jimo
aik štelė je. Ir aš  tikrai žinojau, kad tai jo furgonas, nes ant šono buvo užrašyta  „Edo Buno šildymo
priežiūra ir katilinių taisymas", o greta buvo firmos ženklas, du sukry žiuoti atsuktuvai:

Ir kai pamačiau šitą furgoną, mane vėl supykino. Bet šį kartą iš anksto jaučiau, kad taip nutiks, taigi
neišsitepiau drabužių, tik apvėmiau tvorą  ir šaligatvį, ir tų vėmalų nebuvo daug, nes nelabai k ą  buvau
valgęs. Ir kai mane pykino, nor ė jau susiraityti ant žemės ir pradėti dejuoti. Bet žinojau, kad jeigu
susiraitysiu ant žemės ir pradėsiu dejuoti, Tėvas išeis iš  mokyklos ir pamatys mane, ir pagaus, ir
parsiveš namo. Taigi labai giliai kv ėpavau, kaip buvo išmokiusi daryti Siobenė, kai mokykloje man kas
nors suduoda, ir suskai čiavau penkiasdešimt įkvėpimų, ir buvau labai sukoncentravęs dėmesį į skaičius,
ir juos kartodamas k ėliau kubu. Ir tai gerokai suma žino skausmą.
Ir tada nusivaliau burną  ir nusprendžiau, kad turėsiu pats su žinoti, kaip patekti į  traukinių  stotį, ir
kad man reik ės ko nors pasiklausti, ir kad geriau kreiptis į  moterį, nes kai mums mokykloje ai škino
apie  Nepa žįstamų  Ž monių   Keliamą   Pavojų , sak ė, kad jeigu tave užkalbina vyras, ir tu išsigąsti,
pirmiausia turi susirasti moter į ir bėgti prie jos, nes būti su moterimis saugiau.
Taigi išsiėmiau šveicarišk ą   karišk ą  peiliuk ą  ir atlenkiau jo ašmenis, ir stipriai suspaud ęs laikiau
kišenė je, ne toje, kur buvo Tobis, kad gal ėčiau durti bet kam, kas bandys mane su čiupti, ir kaip tik tuo
metu kitoje gatvės pusė je išvydau moterį, stumiančią vežimėlį su k ūdikiu, ir mažą berniuk ą su žaisliniu
drambliuku, taigi nusprendžiau jos ir paklausti. Ir šį kartą jau pažvelgiau į kairę ir į dešinę, paskui vėl į
kairę, kad manęs nesuvažinėtų, ir perė jau gatvę. Ir pasakiau moteriai:
– Kur galima nusipirkti žemėlapį?
Ir ji paklausė:
– Ką sakai?
Ir aš pasakiau:
– Kur galėčiau nusipirkti žemėlapį?
Ir jaučiau, kaip virpa ranka, laikanti peiliuk ą, nors aš jos ir nedrebinau.
Ir ji pasak ė:
– Patrikai, padėk, mesk tą žaislą, jis nešvarus. Kok į žemėlapį?
 Ir aš pasakiau:
– Šios vietos žemėlapį.
Ir ji pasak ė:
– Nežinau, – ir tada prid ūrė: – Kur tu nori keliauti?
Ir aš pasakiau:
– Einu į traukinių stotį.
Ir ji nusijuok ė ir pasak ė:
– Norint pasiekti traukinių stotį, visai nereikia žemėlapio.
Ir aš pasakiau:
– Man reikia, nes nežinau, kur yra traukini ų stotis.
Ir ji pasak ė:
– Matosi iš čia.
Ir aš pasakiau:
– Aš nematau. Ir dar nor ėčiau sužinoti, kur yra bankomatas.
Ir ji parodė ir pasak ė:
– Tenai. Anas pastatas. Su i škaba ant stogo Orientacinis taš k as. Kitoje pusė je yra Didžiosios
Britanijos geležinkelio linijų ženklas. Ir stotis yra apa čioje, po tuo ženklu. Patrikai, aš  tau jau kart ą
sakiau. Aš tau sakiau jau tūkstantį kartų. Nerankiok daikt ų nuo šaligatvio ir nekišk jų į burną.
Ir aš pažvelgiau ta jos nurodyta kryptimi, ir pamačiau pastatą, ant kurio vir šaus buvo kažkas
užrašyta, bet jis stovė jo toli nuo čia, ir aš negalė jau perskaityti užrašo, ir aš pasakiau:
– Ar turite galvoj tą dryžuotą pastatą su horizontaliais langais?
Ir ji pasak ė:
– Kaip tik tą.
Ir aš pasakiau:
– Kaip man iki to pastato nueiti?
Ir ji nustebusi šūktelė jo:
– Dievulėliau mano!
Tada pasak ė:
– Sek paskui tą autobusą, – ir parodė į autobusą, važiuojantį pro šalį.
Taigi pradė jau bėgti, bet autobusai važiuoja tikrai greitai, ir man vis reik ė jo pasitikrinti, ar i š kišenės
neiškrito Tobis. Bet man pavyko b ėgti paskui autobusą  gana ilgai, ir a š  kirtau 6 šonines gatveles, kol
autobusas pasuko dar į vieną gatvę, ir tada aš pamečiau jį iš akių.
Ir tada nustojau b ėgęs, nes man jau buvo sunku kv ėpuoti ir skaudė jo kojas. Ir buvau atsid ūręs
gatvė je su daugybe parduotuvių. Ir prisiminiau, kad šioje gatvė je jau esu buvęs, kai su Motina ė jome
apsipirkti. Ir gatvė je buvo daugyb ė žmonių, vaik ščiojančių  po parduotuves, bet a š  nenorė jau, kad jie
mane liestų, taigi nuė jau į  gatvės pakraštį, ir man nepatiko, kad visi tie žmonės yra taip arti man ęs, ir
nepatiko tas triuk šmas, nes mano galvai tos informacijos buvo per daug, ir buvo sunku galvoti, atrod ė,
lyg kažkas galvoje šūkautų. Taigi užsidengiau rankomis ausis ir labai tyliai dejavau.

Ir tada pastebė jau, kad dar matosi gele žinkelio ženklas , kurį  man rodė ponia, taigi toliau ė jau
 jo link.

Bet paskui aš  to ženklo nebemačiau. Ir buvau pamiršęs įsidėmėti, kurioje vietoje jis buvo, ir
tai mane išgąsdino, nes pasiklydau, o a š   juk nieko nepamirštu. Į prastomis aplinkybėmis galvoje
susidaryčiau žemėlapį  ir juo vadovau čiausi, o pats tame žemėlapyje būčiau mažas kryžiukas, kuris
žymėtų, kur esu, bet mano galv ą trikdė per daug dalyk ų, ir viskas susipainiojo. Taigi stovė jau po žaliai
baltu brezentiniu stogu šalia daržovių  parduotuvės, kur iš dėžių   pardavinė jo morkas ir svogūnus, ir
pastarnokus, ir brokolius, ir tose d ėžėse buvo mink štas žalias įklotas, ir aš sugalvojau planą.
Žinojau, kad traukinių stotis kažkur čia pat. Ir jeigu kas nors yra netoliese, tai surasti t ą vietą galima
 judant spirale, einant palei laikrodžio rodyklę  ir pasukant kiekvieną  kartą į dešinę, kol vėl prieisi tą
gatvę, kurioje jau esi buvęs, paskui pasukant į kairę, ir kiekvieną kartą vis sukant į kairę, ir taip toliau,
kaip pavaizduota (bet tai taip pat tik hipotetinė diagrama, ir visai ne Svindono planas):
 Ir šitaip suradau traukinių  stotį, o eidamas labai susikaupiau ir susik ūriau taisykles, ir susidariau
miesto centro planą  galvoje, ir šitaip man buvo lengviau nekreipti jokio d ėmesio į žmones ir visą  t ą
triuk šmą aplink.
Ir tada žengiau į traukinių stotį.

181
Aš visk ą pastebiu.
Tai dėl to man nepatinka naujos vietos. Jeigu esu pa žįstamoje vietoje, tokioje kaip namai ar
mokykla, ar autobusas, ar parduotuv ė, ar gatvė, kur esu beveik visk ą jau anksčiau matęs, man reikia tik
žvalgytis į  daiktus, kurie pasikeit ė arba stovi kitoje vietoje. Pavyzdžiui, vieną savaitę mokykloje, mūsų
klasė je, nukrito Šekspyro Gaublio teatro plakatas, ir iš  karto matėsi, kad jį  priklijavo iš  naujo, nes
pakabino šiek tiek į dešinę  nuo senosios vietos, o ant sienos plakato kair ė je buvo lik ę   trys ma ži
lipniosios gumos  Blu–Tack  taškeliai. O kitą  dieną mūsų  gatvė je, ant 437 žibinto stulpo, kuris stovi
priešais 35 namą, kažkas grafiti stiliumi parašė CROW APTOK.
Bet dauguma žmonių yra tinginiai. Jie niekada nieko nepastebi. Jie tik  ž vilgteli, ir šitas žodis reiškia
tą  pat į, k ą  ir „netik ėtai ant ko nors užšokti ir toliau eiti savo keliu", pana šiai kaip žaidžiant biliardą
vienas kamuoliukas atsitrenkia į kitą. Ir ta žmonių   galvose esanti informacija yra labai paprasta.
Pavyzdžiui, jeigu jie gyvena kaime, ta informacija gali būti tokia:
1.Aš stoviu žole apaugusiame lauke.
2.Laukuose yra karvi ų.
3.Diena saulėta, ir danguje yra tik keli debesys.
4.Žolė je yra gėlių.
5.Tolumoje matosi kaimas.
6.Lauko pakraštyje matosi tvora, o joje yra varteliai.
Ir paskui žmonės daugiau nieko nebepastebi, nes galvoja apie k ą nors kita, pavyzdžiui, „Oi, kaip čia
gražu" arba „Aš  nerimauju, kad galiu b ūti palik ęs į jungtą  dujinę  viryklę", arba „Į domu, ar Džuli jau
pagimdė"1.
Bet jeigu kaime kokiame nors lauke stoviu a š, tai pastebiu visk ą. Pavyzdžiui, galiu prisiminti, kaip
stovė jau viename lauke 1994–ų jų  bir želio 15 d., ketvirtadienį, nes T ėvas ir Motina, ir a š  važiavome į
Douverį, kad susp ėtume į  keltą, plaukiantį į  Prancūziją, ir mes pasirinkome t ą maršrutą, kurį  T ėvas
pavadino Keliu su gra ž iais vaizdais,  o tai rei šk ė „važiuoti siaurais keliukais ir sustoti papietauti
užeigoje su sodu", ir man reik ė jo išlipti pasisioti, ir aš nuė jau į   lauk ą, kuriame ganėsi karvės, ir
nusišlapinęs stabtelė jau, ir pasidairiau po t ą lauk ą, ir pastebė jau šiuos dalykus:
1.Lauke yra 19 karvi ų, iš kurių 15 yra juodmargės, o 4 žalmargės.
2.Tolumoje matosi kaimas, kuriame galima suskaičiuoti 31 namą ir bažnyčią su keturkampiu, bet ne
smailu, bok štu.
3.Lauke matosi rėžių žymės, o tai reiškia, kad viduramžiais šitas laukas buvo padalytas r ėž iais ir
e ž iomis, ir kiekvienas tame kaime gyvenęs žmogus turė jo savo rėžį, kuriame ir ūkininkavo.

1 Taip iš  tikrų jų  ir yra, nes aš  klausiau Siobenės, apie k ą žmonės mąsto, žiūrėdami j daiktus, ir ji man kaip tik taip ir
paaiškino.
 4.Gyvatvorė je matosi įstrigęs maišas nuo pirkini ų iš  Asda parduotuvių tinklo ir suspausta kokakolos
skardinė, ant kurios nupie šta sraigė, ir ilgas oranžinės virvės galas.
5.Lauko pakraštys šiaurės rytuose yra auk ščiausias, o pietvakariuose – žemiausias (aš turė jau
kompasą, nes vykome atostogauti, ir kai b ūsime Prancūzijoje, aš  nor ėsiu žinoti, kur yra Svindonas), ir
laukas yra šiek tiek nelygus pagal liniją  tarp tų  dviejų  pakraščių, ir šiaurės vakarų  ir pietryčių  lauko
pakraščiai yra šiek tiek žemiau, negu būtų, jei visas laukas b ūtų nuožulni plok štuma.
6.Aš matau įvairias žolių rūšis ir dviejų spalvų gėles žolė je.
7.Dauguma karvių yra atsigręžusios į kalvos pusę.
Ir į šitą mano pastebėtų daiktų s ąrašą  buvau įtrauk ęs dar 31 dalyk ą, bet Siobenė pasak ė, kad visų jų
rašyti nereikia. Ir tai rei škia, kad buvimas naujoje vietoje labai vargina, nes matau visus aplink esan čius
daiktus, ir jei kas nors paskui man ęs paklaustų, kokios buvo karv ės, pasiteiraučiau, apie kuri ą  karvę
klausia, ir namie galėčiau nupiešti visas jas ir papasakoti, koks buvo kiekvienos karv ės raštas.

Dabar suprantu, kad 13 skyriuje pamelavau, nes ten pasakiau:

– Aš nemoku juokauti.
Bet aš moku tris anekdotus, kuriuos galiu papasakoti ir kuriuos suprantu, ir vienas j ų yra apie karvę,
ir Siobenė sako, kad n ėra reikalo grįžti į 13 skyrių ir taisyti, k ą parašiau, nes tai ne taip svarbu, nes tai
ne melas, tik  paaiš kinimas.
O tas anekdotas yra toks.
Traukiniu važiuoja trys vyrai. Vienas j ų  yra ekonomistas, kitas – logikos specialistas, o trečias –
matematikas. Ir jie k ą  tik pervažiavo Škotijos sieną (nežinau, kodėl jie važiuoja į Škotiją), ir jie pro
traukinio langą pamato lauke besiganančią žalą karvę (ta karvė stovi lygiagrečiai su traukiniu).
Ir ekonomistas sako:
– Žiūrėk, Škotijoje karvės yra žalos.
Ir logikos specialistas sako:
– Ne. Škotijoje yra karvių, ir bent viena jų yra žala.
O matematikas sako:
– Ne. Škotijoje yra bent viena karvė, kurios vienas šonas, pasirodo, yra žalas.
Ir tai juokinga, nes ekonomistai n ėra tikri mokslininkai, nes logikos specialistai m ąsto aiškiau, bet
matematik ų  atsakymas yra pats tiksliausias. Ir kai b ūnu naujoje vietoje ir matau visk ą, kas yra aplink,
 jaučiuosi lyg kompiuteris, kuris vienu metu turi atlikti per daug operacij ų, ir pagrindinis procesorius
užblokuojamas, ir todėl nebėra erdvės, kurioje galėtum mąstyti apie kitus dalykus. Ir man dar sunkiau,
kai tenka būti naujoje vietoje su daugeliu žmonių, nes žmonės nepanašūs nei į karves, nei į gėles, nei į
žolę, ir jie su tavimi kalba, ir jie padaro k ą nors, ko tu nesitiki, taigi turi pasteb ėti visk ą, kas toje vietoje
yra, ir dar turi numatyti tai, kas gali nutikti. Ir kartais, kai b ūnu naujoje vietoje, o aplink yra daug
žmonių, tarsi sutrinka kompiuterio veikla, ir turiu u žsimerkti, ir rankomis užsidengti ausis, ir dejuoti, o
tai panašu lyg spaudy čiau kompiuterio klavišus CTRL + ALT + DEL ir uždarinėčiau programas, su
kuriomis dirbau, ir iš jungčiau, ir perkraučiau kompiuterį, kad galėčiau prisiminti, k ą  veikiu ir kur
ketinau eiti.
Ir todėl man gerai sekasi žaisti šachmatais ir matematika, ir loginiai uždaviniai, nes dauguma
žmonių  yra beveik akli ir nemato daugelio dalyk ų, ir neišnaudoja savo proto pajėgumo, ir užima galvą
dalykais, visai tarpusavyje nesusijusiais ir juokingais, pavyzdžiui: „Aš nerimauju, kad galiu b ūti palik ęs
į jungtą dujinę viryklę".
Mano žaislinių traukinių rinkinyje buvo mažas pastatas su dviem kambariais ir koridoriumi tarp j ų,
ir vienas tų   kambarių  buvo bilietų   kasa, kur nusipirkdavai bilietus, o kitas – laukiamoji sal ė, kur
laukdavai atvykstant traukinio. Bet Svindono traukini ų  stotis buvo visai kitokia. J ą  sudarė  tunelis ir
laiptai, ir parduotuvė, ir kavinė, ir šitokia laukiamoji salė:
 Bet šis stoties žemėlapis nėra labai tikslus, nes buvau i šsigandęs, taigi negalė jau gerai įsidėmėti ten
buvusių daiktų ir atsimenu tik tiek, tad šitas pavaizdavimas yra apytikris.
Ir jaučiausi, lyg stovėčiau ant stačios uolos pučiant stipriam vė jui, nes man svaigo galva ir pykino,
kadangi aplink buvo daugyb ė žmonių, įeinančių  ir išeinančių  i š  tunelio, ir viskas jame aidė jo, ir tuo
tuneliu galė jai eiti tik viena kryptimi, ir visur tvyrojo tualeto ir cigarečių  kvapas. Taigi atsir ėmiau į
sieną ir, kad ne– pargri ūčiau ir nesusiriesčiau ant žemės, įsikibau į iškabos kraštelį, ir ta iškaba skelbė:
„Keleiviai, norintys naudotis automobilių   stovė jimo aikštele, turi kreiptis nurodytu telefonu,
esančiu į  dešinę   nuo bilietų  kasos". Ir aš   panorau grįžti namo. Bet namo eiti bijojau ir galvoje
bandžiau sukurti planą, k ą turėčiau daryti, bet aplink buvo per daug daikt ų  ir per daug gars ų, kurie
blašk ė dėmesį.
Taigi užsidengiau rankomis ausis, kad nebegird ėčiau triuk šmo ir galėčiau mąstyti. Ir sugalvojau, kad
turiu pasilikti stotyje, kad gal ėčiau įsėsti į  traukinį, ir kad man reikia kur nors pris ėsti, bet arti stoties
durų nebuvo kur atsisėsti, taigi teko paė jėti tuneliu. Taigi aš pats sau tariau (mintyse, o ne garsiai): „A š
paė jėsiu tuneliu, ir gal bus kur atsis ėsti, o tada užsimerksiu ir galėsiu pagalvoti", ir nuė jau tuneliu,
sutelk ęs dėmesį į ženklą   tunelio gale, kuris skelbė: „ATSARGIAI – CCTV".  Atrodė, kad lynu
leidžiuosi nuo stačios uolos.
Ir pagaliau pri ė jau tunelio galą, ir ten buvo keleri laiptai, ir a š vieneriais laiptais užlipau į viršų, bet
aplink vis dar buvo labai daug žmonių, ir aš  pradė jau dejuoti, o laiptų viršuje buvo parduotuv ė ir
patalpa su k ėdėmis, bet ten buvo per daug žmonių, taigi praė jau pro šalį. Mačiau reklamas, skelbiančias
„Didysis Vakarų   Laimė jimas" ir „Šaltas alus", ir „ATSARGIAI – ŠLAPIOS GRINDYS", ir
„Jūsų  50 pensų padės i šgyventi neišnešiotam kūdikiui 1,8 sekundės", ir nurodymai, kur pers ėsti, ir
„Gaivina kitaip", ir „SKANU GARDU IR TIK 1,30 SVARO KAR ŠTAS ŠOKOLADAS
DE LUXE", ir „0870 777 7676", ir „Citrinmedis", ir „Rūkyti draudžiama", ir „PUIKI ARBATA",
ir ten buvo mažų  stalelių  su greta stovinčiomis k ėdėmis, ir prie vieno stalelio niekas nes ėdė jo, ir jis
stovė jo kampe, ir aš  atsisėdau ant vienos k ėdės prie to stalelio, ir u žsimerkiau. Ir susiki šau rankas į
kišenes, ir Tobis užlipo man ant rankos, ir a š   padaviau jam du gumul ėlius žiurkių   maisto iš  savo
krepšio, ir užčiuopiau šveicarišk ą  karišk ą   peiliuk ą   kita ranka, ir sudejavau, kad negirdėčiau to
triuk šmo, nes buvau atitrauk ęs rankas nuo aus ų, bet dejavau ne taip garsiai, kad nei šgirstų kiti žmonės
ir neprieitų, ir neprad ėtų manęs kalbinti.
Ir tada stengiausi galvoti apie tai, k ą man daryti, bet negalė jau, nes galvoje buvo prisikimšę per daug
dalyk ų, taigi kad pravalyčiau galvą, išsprendžiau vieną matematikos uždavinį.
Ir tas matematikos uždavinys vadinasi  „Konvė jaus kareiviai". Ir  „Konvė jaus kareivius" žaidi
šachmatų lentoje, kuri tęsiasi be galo visomis keturiomis kryptimis, ir kiekvienas langelis į apačią nuo
užbrauktos horizontalios linijos turi po spalvotą plytelę, kaip pavaizduota čia:
 Ir gali kilnoti pasirinkt ą  spalvotą  plytelę  tiktai tada, jei ji gali per šokti per kitą  spalvotą  plytelę
horizontaliai arba vertikaliai (bet ne įstrižai) į tuščią langelį, esantį už kitų dviejų langelių. Ir kai šitaip
kilnoji kurią nors plytelę, turi pastumti tą langelį dengusią plytelę, kaip parodyta:

Ir turi sekti, per kiek spalvotosios plytel ės nutolsta nuo pradin ės horizontalios linijos, ir todėl iš
pradžių darai kažk ą panašaus į:

O paskui darai šitaip:

Ir aš žinau, koks yra atsakymas, nes kad ir kaip kilnotum spalvot ąsias plyteles, jos niekada nenutols
daugiau nei per 4 langelius į viršų  nuo pradinės horizontaliosios linijos, bet šitą matematikos uždavinį
gera spręsti mintyse, kai nenori apie niek ą kita galvoti, nes žaisdamas šitą žaidimą gali jį  padaryti tok į
sudėtingą, kokio tau reikia, kad duotum darbo savo smegenims, ir tai padarai, pl ėsdamas lentą  kiek
nori, o ė jimus sugalvodamas tokio sudėtingumo, kokio nori.
Aš pasirinkau tok į žaidimo variantą:
 Ir tada pak ėliau akis ir pama čiau, kad priešais mane stovi policininkas ir sako:
A.Kas per velnias? – bet a š nesupratau, k ą jis nori pasakyti. Ir tada jis pasak ė:
B.Ar viskas gerai, jaunuoli?
Aš pažiūrė jau į jį ir šiek tiek pagalvojau,
pagalvojau, norėdamas teisingai atsakyti į šitą klausimą, ir pasakiau: –
Ne .
Ir jis pasak ė:
A.Tu atrodai gerokai pavargęs.
Jis mūvė jo auksinį žiedą, ant kurio buvo i šgraviruotos stambios raidės, bet negal ė jau įžiūrėti,
kokios. Tada jis pasak ė:
A.Moteris kavinė je sako, kad čia esi jau 2,5 valandos, ir kai ji paband ė  tave užkalbinti, tu buvai
visiškame transe.
Tada jis pasak ė:
A.Kuo tu vardu? Ir a š pasakiau:
B.Kristoferis Bunas. Ir jis pasak ė:
– Kur tu gyveni? Ir aš pasakiau:
tu gyveni?
– Randol
Randolfo gatvės 36 name, – ir pasijutau geriau, nes man policininkai patinka, ir tai buvo lengvas
fo gatv
klausimas, ir a š dar galvojau, ar tur ėčiau jam pasakyti, kad Tėvas užmušė Velingtoną, ir ar jis are štuotų
Tėvą, jei pasakyčiau.
Ir jis pasak ė:
– Ką tu čia veiki? Ir aš pasakiau:
– Man
Man rei k ė jo atsisėsti, ramiai pabūti ir pagalvoti. Ir jis pasak ė:
reik 
– Gerai, kalbėkim paprasčiau. Ką tu veiki traukinių stotyje? Ir aš pasakiau:
Gerai, kalb
– Ketinu
Ketinu aplankyti Motiną. Ir jis pasak ė:
aplankyti Motin
otiną?
– Motin
Ir aš pasakiau:
– Taip, Motiną. Ir jis pasak ė:
Kada išvyksta tavo traukinys? Ir aš pasakiau:
– Kada
– Nežinau. Ji gyvena Londone. Ne žinau, kada va žiuoja traukinys t raukinys į Londoną.
Ir jis pasak ė:
– Tai tu negyveni su savo savo motina? Ir aš pasakiau:
Bet aš ketinu su ja gyventi.
– Ne. Bet
Ir tada jis atsisėdo greta manęs ir pasak ė:
– Tai kur gyvena tavo motina? Ir aš pasakiau:
gyvena tavo
– Lond
London one.e.
Ir jis pasak ė:
– Taip, bet Londone? Ir aš pasakiau:
bet kur Londone?
– Čepterio plentas 451c, Londonas NW2 5NG. Ir jis su šuko:
– Jėzau! Kas čia dabar? Aš pažvelgiau žemyn ir pasakiau:
mano žiurk ė, Tobis, – nes Tobis spoksojo į policinink ą iš mano kišenės.
– Tai mano
Ir policininkas pasak ė:
aminė žiurk ė? Ir aš pasakiau:
– Namin
aip, naminė žiurk ė. Ji labai švari ir neserga buboniniu maru.
– Taip,
Ir policininkas pasak ė:
– Na,
Na, tai kiek paguodžia. Ir aš pasakiau:
kiek paguod
–Taip. Ir jis pasak ė:
–Taip.
– Ar turi
turi bili
bilietetą? Ir aš pasakiau: – Ne.
Ir jis pasak ė:
 – Ar turi pinigų bilietui? Ir aš pasakiau:
turi pinig
– Ne.
Ir jis pasak ė:
pasiekti Londoną?
– Tai kaip tu tada ketini pasiekti
Ir tada aš jau nežinojau, k ą atsakyti, nes ki šenė je turė jau Tėvo banko kortel ę, o vogti buvo neteis ėta,
bet jis buvo policininkas, taigi turė jau jam sakyti tiesą, tai ir pasakiau:
– Aš turiu banko kortel ę, – ir išėmiau ją iš kišenės ir parodžiau jam.
Ir tai buvo nekaltas melas. Bet policininkas pasak ė:
– Ar tai tav
tavo kortelė?
o kortel
Ir tada aš pagalvojau,
 pagalvojau, kad jis gali mane areštuoti, ir pasakiau:
– Ne, ji Tėvo. Ir jis pasak ė:
– Tėvo?
Ir aš pasakiau:
aip, Tėvo. Ir jis pasak ė:
– Taip,
– Gerai, pasak ė tikrai lėtai ir suspaudė savo nos į nyk šč
Gerai, – bet tai jis pasak  ščiu ir smiliumi.
Ir aš pasakiau:
– Jis man pasak ė kodą, – o tai buvo kitas nekaltas melas. Ir jis pasak ė:
man pasak 
– Gal
Gal papaė jėkime pasivaik ščščiodami iki bankomato? Ir aš pasakiau:
– Jums negalima
negalima manmanęs liesti. Ir jis pasak ė:
– Kodėl aš turėčiau norėti tave paliesti? Ir a š pasakiau:
– Nežinau. Ir jis pasak ė:
– Na, ir aš nežinau. Ir aš pasakiau:
– Nes
Nes esu gav gavęs įspė jimą už tai, kad smogiau policininkui, bet a š nenorė jau jam suduoti, ir jeigu v ėl
taip padarysiu, tai man bus dar blogiau.
Tada jis pažvelgė į mane ir pasak ė:
– Tu kalbi rimtai,
rimtai, ar ne?
Ir aš pasakiau:
– Taip.
aip.
Ir jis pasak ė:
– Tu eik pirmas.
Ir aš pasakiau:
– Kur?
ur?
Ir jis pasak ė:
– Atgal
Atgal prie bilietų kasos, – ir parod ė nyk šč
prie biliet ščiu.
Ir mes abu gr įžome tuneliu, bet šįkart nebebuvo taip baisu, nes kartu su manim ė jo policininkas.
Ir aš įdė jau kortelę į  bankomatą, kaip man kartais leisdavo daryti Tėvas, kai mes eidavome kartu
apsipirkti, ir pasirodė  u žrašas SURINKITE
as SURINKITE PIN KODĄ , ir aš  surinkau skai čių 3558, ir  3558, ir paspaudžiau
mygtuk ą VYKDYTI, ir
 VYKDYTI, ir pasirodė užrašas NURODYKITE
as NURODYKITE SUM Ą , ir buvo galima pasirinkti iš:

? 10 20 ?
? 50 100 ?
Kita suma

Ir aš paklausiau policininko:
– Kiek kainuoja
kainuoja traukinio bilietas į Londoną?
traukinio bilietas
Ir jis pasak ė:
– Apie gaballų.
Apie 30 gaba
Ir aš pasakiau:
– Ar svara
svarais?
is?
Ir jis pasak ė:
Dievee šventas, – ir nusijuok ė. Bet aš  nesijuokiau, nes man nepatinka žmonės, kurie i š manęs
– Diev
nustojo juoktis ir pasak ė:
 juokiasi, net jei jie yra policininkai. Ir jis nustojo
– Jo. Tai svarų.
Tai 30 svar
Taigi aš paspaudžiau 50,  ir i š bankomato iškrito penki banknotai po 10 svar ų ir kvitas, ir aš įsidė jau
iau 50, ir
pinigus ir kvitą, ir kortelę į kišenę.
Ir policininkas pasak ė:
– Na,
Na, nebetrukdysiu daugiau tavęs čia šnekindamas. Ir a š pasakiau:
nebetrukdysiu daugiau
 – Kur
Kur man nusipinusipirkt
rktii trauki
traukinio bilietą? – nes jeigu paklysti ir tau reikia pasiklausti kelio, gali
nio biliet
paklausti policininko.
Ir jis pasak ė:
esi išskirtinis egzempliorius, ar ne? Ir a š pasakiau:
– Tu esi
– Kur man nusipirkt bilietą? – nes jis neatsak ė į mano klausim ą.
nusipirktii traukinio biliet
Ir jis pasak ė:
– Tenai, parodė  ten, kur kitoje pus ė je priešais traukinių  stoties duris matėsi didelė  patalpa
enai, – ir jis parod
stikliniais langais, ir tada jis pasak ė: – Na, ar tu tikrai žinai, k ą darai?
Ir aš pasakiau:
aip. Aš važiuoju į Londoną gyventi su savo Motina. Ir jis pasak ė:
– Taip.
– Ar tavo telefoną? Ir aš pasakiau:
tavo motina turi telefon
– Taip. Ir jis pasakė  :
gali jį man pasakyti? Ir a š pasakiau:
– Ar gali
– Taip. Jis toks: 0208 887 8907 8907.. Ir jis pasak ė:
– Ir paskambinsi
paskambinsi jai, pateksi į bėdą, gerai? Ir aš pasakiau:
jai, jeigu pateksi
– Taip, nes žinojau, kad jeigu turi pinigų, galima skambinti žmonėms iš  telefono būdelių, o aš
aip, – nes
dabar pinigų turė jau.
Ir jis pasak ė:
– Gera
Gerai. i.
Ir aš nuė jau prie bilietų kasų   ir atsigręžęs pamačiau, kad policininkas vis dar mane stebi, taigi
 jaučiausi saugus. Kitoje did žiulio kambario pusė je buvo ilgas stalas, o virš  jo – langelis, ir priešais
langelį   stovė jo vyriškis, o kitas vyri škis stovė jo kitoje langelio pusė je. Ir aš  pasakiau vyriškiui už
langelio:
– Aš noriu važiuoti į Londoną.
Tada tas vyras, kuris stov stovė jo priešais langelį, pasak ė:
– Jei neprie štarausi... – ir nusigr ęžė  taip, kad nugara atsid ūrė  tiesiai prieš  mane, ir vyri škis kitoje
langelio pusė je davė jam pasirašyti popieriaus lapą, ir jis pasira šė, ir tą lapą  nustūmė atgal pro langel į,
ir už  langelio esantis vyri škis padavė  jam bilietą. Ir tada vyriškis priešais langelį  pa žvelgė į  mane ir
pasak ė:
– Ko čia spoksai?
Ir tada nuė jo.
Ir jo plaukai buvo susukti virvut ėmis, kaip nešioja juodaodžiai, bet jis buvo baltasis, ir dredai gali
susivyti tada, kai niekad neplauni plauk ų, ir jie pasidaro pana šūs į  sen ą  virvę. Ir jis buvo apsivilk ęs
raudonomis kelnėmis su žvaigždėmis. Ir aš laikiau rank ą ant šveicariško kariško peiliuko, jeigu kartais
tas žmogus mane paliest ų.
Ir paskui daugiau niekas prie š langelį nebestovė jo, ir aš pasakiau vyri škiui kitoje langelio pusė je:
– Aš  noriu važiuoti į  Londoną, – ir jau nebebuvau taip įsibaiminęs, nes žinojau, inojau, kad netoliese yra
policininkas, bet atsigręžęs pamačiau, kad policininko jau neb ėra, ir vėl pajutau išgąstį, taigi bandžiau
apsimesti, kad žaidžiu kompiuterinį žaidimą, ir jis vadinasi „Traukinys
apsimesti, vadinasi  „Traukinys į  London ", ir tas žaidimas
  Londoną", ir
panašus į  „Mistiką"  arba  arba  „Vienuoliktą ją   valandą",  ",  kur norint patekti į kitą lyg
lygį  reikia išnarplioti
daugybę sudėtingų galvosūkių, ir tą žaidimą aš galė jau bet kada nutraukti. Ir vyriškis paklausė:
– Į  vien
 vieną pusę ar į abi? Ir a š pasakiau:
– Koks
Koks skirtumas? pasak ė:
skirtumas? Ir jis pasak 
– Ar nori nuvaažiuoti ir pasilikti, ar nuvažiuoti ir vėl sugrįžti? Ir aš pasakiau:
nori nuv
– Aš noriu nuva žiavęs ten pasilikti. Ir jis pasak ė:
– Kuriam laikui?? Ir aš pasakiau:
Kuriam laikui
– Kol įstosiu į universitetą. Ir jis pasak ė:
ada į vieną pusę, – ir tada jis pasak ė: – Bus 32 svarai.
– Tada
Ir aš padaviau jam 50 svarų, ir jis man davė 10 grąžos, ir pasak ė:
– Žiūrėk – neišmėtyk.
Ir tada jis man padav ė geltonai oranžinį bilietą ir 8 svarus monetomis, ir a š susibėriau jas į tą kišenę,
kurioje laikiau peiliuk ą. Ir man nepatiko, kad bilietas buvo pusiau geltonas, bet tur ė jau jį saugoti, nes
tai buvo traukinio bilietas. Ir tada jis pasak ė:
– Gal galėtum pasitraukti nuo langelio? Ir aš pasakiau:
Gal gal
Kada išvažiuoja traukinys į Londoną? Ir jis pa žvelgė į savo laikrodį ir pasak ė:
– Kada
– Iš pirmojo kelio po penki ų minučių. Ir aš pasakiau:
– Kur yrayra pirmasis
pirmasis kelias?
kelias?
Ir jis parodė ir pasak ė:
 – Per perė ją ir laiptais į viršų. Pamatysi rodykles.
Perė ja reišk ė  tunelį, nes mačiau, kur jis rodė, taigi nuė jau nuo bilietų kasų, bet viskas nebebuvo
panašu į  kompiuterinį žaidimą, nes atsidūriau to visko vidury, ir atrod ė, kad visi ženklai šaukia mano
galvoje, ir kažkas į mane atsitrenk ė, ir pra ė jo pro šalį, ir aš išleidau garsą, panašų į šuns lojimą, kai šuo
nori pagąsdinti.
Ir galvoje nusipiešiau ilgą  raudoną  liniją  i šilgai grindų, kuri prasidė jo prie pat mano kojų  ir tęsėsi
per visą  tunelį, ir pradė jau eiti palei tą  raudoną  liniją  kartodamas: „Kairę, de šinę, kairę, dešinę, kairę,
dešinę", nes kartais, kai ko nors bijau arba pykstu, man padeda, jeigu darau k ą nors ritmiška, primena
muzik ą arba būgno garsus, Siobenė išmok ė mane šitaip daryti.
Ir u žlipau laiptais į viršų, ir pamačiau rodyklę ? 1 kelias, ir kadangi rodykl ė ? rodė į stiklines duris,
aš  pro jas per ė jau, ir vėl kažkas užkliudė  mane savo lagaminu, ir v ėl išleidau panašų į šuns lojimą
garsą, ir jie pasak ė:
– Po velnių, žiūrėk, kur eini, – bet a š įsivaizdavau, kad jie buvo tik ka žkas iš t ų  sauganč ių  demonų
žaidime  „Traukinys į  Londoną", ir tada pasirodė  traukinys. Ir a š  pamačiau vyrišk į  su laikraščiu ir
golfo lazdų krepšiu, einantį prie vienų traukinio durų ir spaudžiantį didelį mygtuk ą greta durų, ir durys
buvo elektroninės, ir jos atsiv ėrė, ir man tai patiko. Ir tada durys už jo nugaros u žsidarė.
Ir tada pažvelgiau į  savo laikrodį, ir jau buvo pra ė jusios 3 minutės nuo to laiko, kai buvau prie
bilietų kasų, ir tai reišk ė, kad traukinys pajud ės po 2 minu čių.
Ir tada priė jau prie durų, ir paspaudžiau didį jį mygtuk ą, ir durys atsidar ė, ir aš įlipau pro tas duris.
Ir aš buvau traukinyje į Londoną.

193

Kai žaisdavau su savo traukinuk ų   rinkiniu, susidarydavau traukinių   tvarkaraštį, nes tai man

patikdavo. Ir tvarkaraščiai man patinka dėl to, kad noriu žinoti, kada kas vyks.
Aš laikiausi šitokios dienotvark ės, kai gyvenau namie su T ėvu ir maniau, kad Motina yra mirusi nuo
infarkto (tai pirmadienio dienotvark ė, ir ji yra tik  apytikrė ):
7:20 Keliuosi.
7:25 Valausi dantis ir prausiuosi.
7:30 Maitinu ir girdau Tobį .
7:40 Pusryčiauju.
8:00 Apsivelku mokyklinius drabužius.
8:05 Susidedu daiktus į  mokyklinį  krepšį .
8:10 Skaitau knygą arba žiūriu videofilmą.
 8:32 Į sėdu į  mokyklinį  autobusą.

8:43 Pravažiuoju pro tropikų žuvų parduotuvę.

8:51 Atvažiuoju į  mokyklą.
9:00 Mokyklos susirinkimas.
9:15 Pirmasis rytinis užsiėmimas.
10:30 Pertrauka.
10:50 Dailės pamoka su ponia Peters1.
12:30 Pietūs.
13:00 Pirmoji pamoka po pietų.
14:15 Antroji pamoka po pietų.
15:30 Grįžtu namo mokykliniu autobusu.
15:49 Prie namų išlipu iš mokyklinio autobuso.
15:50 Geriu sultis ir užkandu.
15:55 Maitinu ir girdau Tobj.
16:00 Išleidžiu Tobį  iš narvelio.
16:18 Uždarau Tobį į  narvelį .
16:20 Žiūriu televizorių arba video.
17:00 Skaitau knygą.
18:00 Geriu arbatą.
18:30 Žiūriu televizorių arba video.
19:00 Ruošiu matematiką.
20:00 Maudausi vonioje.
20:15 Užsivelku pižamą.
20:20 Žaidžiu kompiuterinius žaidimus.
21:00 Žiūriu televizorių arba video.
21:20 Geriu sultis ir užkandu.
21:30 Einu miegoti.
Ir savaitgaliui aš  susidarau savo paties tvarkara štį, ir susirašau jį  ant kartono gabalo, ir pasikabinu
ant sienos. Ir jame yra tokie dalykai:   pamaitinti Tobį  ir spręsti matematiką, ir  eiti į   parduotuvę
nusipirkti saldainių. Ir kaip tik tai yra viena iš  priežasčių, kodėl man nepatinka Prancūzija, nes kai

1  Dailės pamokoje mokomės meno, bet pirmoje rytinė je pamokoje ir pirmoje pamokoje po pietų, ir antroje pamokoje po
pietų  mokomės daugybės dalyk ų, tokių  kaip  Skaitymas ir  Testai, ir Socialiniai gebė jimai, ir Gyvūnų  priežiūra, ir Ką
veikėme savaitgalj, ir Rašymas, ir Matematika, ir Nepažį stamų žmonių  keliamas pavojus, ir Kaip elgtis su pinigais, ir
Asmeninė higiena.
 žmonės važiuoja atostogauti, jie nebesilaiko dienotvark ės, ir man sunkiai pavykdavo priversti Motiną ir
Tėvą kas rytą, kad geriau jaus čiausi, man tiksliai pasakyti, k ą veiksime tą dieną.
Nes laikas yra ne toks kaip erdv ė. Ir kai tu k ą  nors kur nors pasidedi, sakykim, matlank į  arba
sausainį, galvoje gali nusibrai žyti žemėlapį, kuris parodyt ų, kur tą  daiktą  palikai, bet netgi jei ir neturi
žemėlapio, tas daiktas vis tiek liks toje vietoje, kadangi žemėlapis yra realiai esančių   daiktų
 pavaizdavimas, taigi vėl gali susirasti t ą  matlank arba sausainį. O tvarkaraštis yra laiko žemėlapis, na,
 jeigu nesi susidaręs dienotvark ės, tai laiko kam nors ir nerasi, kaip randi laipt ų aik štelę ar sodą, ar kelią
į  mokyklą. Nes laikas yra tiktai ry šys tarp to, kaip skirtingi dalykai kinta, pavyzd žiui, Žemė, kuri
sukasi aplink Saul ę, ar atomų   vibravimas, ar laikrodžio tiksė jimas, ar dienos ir nakties kaita, ar
k ėlimasis rytą ir ė jimas miegot vakare, ir visa tai nebeegzistuos, kai Žemė  nustos egzistuoti ir nukris į
Saulę, nes tai yra tiktai ryšys tarp Šiaurės ir Pietų ašigalių, ir bet koki ų kitų   vietų, tokių, kaip
Mogadi šas ir Sanderlendas, ir Kanbera.
Ir šis ryšys nėra griežtai fiksuotas, kaip santykis tarp m ūsų  namo ir ponios Šiers namo arba kaip
santykis tarp 7 ir 865, ir jis priklauso nuo nuo tavo jud ė jimo greičio ir to taško, kurio link judi,
santykio. Ir jeigu išskrendi kosminiu laivu ir keliauji beveik šviesos greičiu, gali sugr įžti ir rasti, kad
visa tavo šeima išmirusi, o tu vis dar jaunas, ir tai bus jau ateitis, bet tavo laikrodis rodys, kad buvai
išvyk ęs tik kelias dienas arba m ėnesius.
Ir kadangi niekas negali keliauti grei čiau negu šviesos greičiu, tai reiškia, kad mes galime sužinoti
tik nedidelę dalį dalyk ų, vykstančių visatoje, kaip pavaizduota:

Ir šitas žemėlapis vaizduoja visk ą  ir visur, ir ateitis yra de šinė je, o praeitis – kairė je, ir linijos c
gradientas yra šviesos greitis, bet mes negalime su žinoti, kas vyksta labiau patamsintose vietose, net
 jeigu kai kurie dalykai jau yra įvyk ę, bet kai pateksime į f sritį, galėsime išsiaiškinti visk ą apie dalykus,
kurie vyksta šviesiau pavaizduotose vietose  p ir q.
Ir tai reiškia, kad laikas yra paslaptis, ir net ne koks nors daiktas, ir niekas niekada n ėra išsiaiškinęs,
k ą   laikas tiksliai reiškia. Ir tokiu būdu, jeigu tu pasiklysti laike, tai panašu lyg būtum paklydęs
dykumoje, tik tos dykumos negali matyti, nes tai ne daiktas.
Štai dėl to man ir patinka tvarkaraščiai, nes turėdamas juos gali būti tikras, kad laike nepaklysi.

197

Traukinyje buvo daug žmonių, ir man tai nepatiko, nes man nepatinka, kai b ūna daug nepažįstamų
žmonių, ir man dar labiau nepatinka, jeigu atsiduriu kambaryje su daug kit ų  nepažįstamų žmonių, o
traukinys yra kaip kambarys, ir negalima i š  jo išlipti, kai jis juda. Ir tai man primin ė  t ą  dieną, kai iš
mokyklos turė jau grįžti mašina, nes autobusas buvo suged ęs, ir Motina atva žiavo manęs paimti, ir
ponia Peters paklausė  Motinos, ar ji negal ėtų   kartu parvežti Džek ą  ir Poli namo, nes j ų  motinos
negalė jo atvažiuoti jų paimti, ir Motina sutiko. Bet aš  pradė jau mašinoje rėkti, nes joje buvo per daug
žmonių, ir Džekas ir Poli buvo ne i š mano klasės, ir Džekas daužo galvą, kur pakliūva, ir leidžia garsus
kaip koks gyvūnas, ir a š  pabandžiau išlipti iš  ma šinos, bet ji vis dar riedė jo, ir aš  i škritau iš  jos ant
kelio, ir mano galvą reik ė jo susiūti, ir jie turė jo nuskusti man plaukus, ir prireik ė 3 mėnesių, kad jie vėl
ataugtų tokie, kokie buvo prieš tai.
Taigi ramiai stovė jau traukinio vagone ir nejudė jau.
Ir tada išgirdau kažk ą sakant „Kristoferi".
Ir pamaniau, kad tai kas nors i š mano pažįstamų, pavyzdžiui, mokytojas ar kas nors i š mūsų gatvės,
bet tai buvo ne jie. Tai v ėl buvo tas pats policininkas. Ir jis pasak ė:
 – Dar suspė jau tave pagauti, – ir jis tikrai sunkiai kvėpavo ir pasilenk ęs susiėmė rankomis kelius.
Ir aš nieko nesakiau.
Ir jis pasak ė:
– Mūsų policijos skyriuje yra tavo t ėvas.
Ir aš  pagalvojau, kad jis tuoj pasakys, kad jie are štavo Tėvą  u ž  Velingtono nu žudymą, bet jis to
nepasak ė. Jis tarė:
– Jis tavęs ieško.
Ir aš pasakiau:
– Žinau.
Ir jis pasak ė:
– Tai kodėl tu važiuoji į Londoną? Ir aš pasakiau:
– Nes ketinu gyventi su Motina. Ir jis pasak ė:
– Na, manau, kad tavo tėvas apie tai turi savo nuomonę.
Ir tada aš pagalvojau, kad jis ruošiasi mane sugrąžinti Tėvui, ir tai mane išgąsdino, nes jis buvo
policininkas, o policininkai turi daryti gera, taigi leidausi bėgti, bet jis stvėrė mane, ir aš surikau. Ir
tada jis mane paleido. Ir jis pasak ė:
– Gerai, nereikia dėl šito čia taip karščiuotis, – ir tada pridūrė: – Aš nuvesiu tave į policijos skyrių,
ir tu, ir a š, ir tavo t ėtis atsisėdę galėsime ramiai pasišnekučiuoti apie tai, kas kur va žiuoja.
Ir aš pasakiau:
– Aš ketinu gyventi su Motina, Londone. Ir jis pasak ė:
– Dar ne, kol kas ne. Ir aš pasakiau:
– Ar jūs areštavote Tėvą? Ir jis pasak ė:
– Areštavome jį? Už k ą? Ir aš pasakiau:
– Jis užmušė šunį. Su šake, skirta sodo darbams. Šuns vardas buvo Velingtonas.
Ir policininkas pasak ė:
– Tikrai?
Ir aš pasakiau:
– Taip, užmušė.
Ir jis pasak ė:
– Na, mes apie tai irgi galime pasikalbėti, – o tada tarė: – Gerai, jaunuoli, manau, kad šiandien tau
nuotykių pakaks.
Ir tada jis ištiesė rank ą, kad vėl mane paliestų, ir aš vėl pradė jau rėkti, ir jis pasak ė:
– Klausyk, mažoji beždžione, arba darysi, kaip sakau, arba a š priversiu...
Ir tada traukinys truktel ė jo ir pradė jo judėti.
Ir tada policininkas ištarė: „Suknistas šūdas".
Ir tada jis pa žvelgė į   traukinio lubas ir priglaud ė   abu delnus prie burnos, kaip daro žmonės,
melsdamiesi Dievui auk štybėse, ir jis tikrai garsiai įkvėpė  oro iš  delnų  ir sušvilpė, ir tuoj nustojo, nes
traukinys vėl truktelė jo, ir policininkas įsitvėrė vieno iš laikymosi diržų, karojusių nuo lubų.
Ir tada jis pasak ė:
– Nejudėk.
Ir tada jis išsitrauk ė  raciją  ir paspaudė  mygtuk ą, ir pasak ė: „Robi?.. Čia Nigelis. Aš įstrigau tame
prakeiktame traukinyje. Jo. Net ne... Klausyk. Jis stoja Didkoto Parkvei stotelė je. Taigi jeigu gali surasti
k ą  nors, kad mane pasitikt ų  su ma šina... Iki. Pasakyk jo seniui, kad mes j į  su čiupome, bet tai užims
šiek tiek laiko, gerai? Puiku".
Ir tada jis i š jungė   raciją  ir pasak ė: „Prisėskime", ir parodė į   netoliese esančius du ilgus suolus,
sustatytus vienas prie š kitą, ir pasak ė:
– Į sitaisyk. Ir joki ų kvailysčių.
Ir ant suolų sėdintys žmonės atsistojo ir nu ė jo toliau, nes jis buvo policininkas, ir mes abu sėdė jome
vienas prieš kitą.
Ir jis pasak ė:
– Tu tikras neklaužada, tikrai toks. O J ėė...z...
O a š  svarsčiau, ar policininkas pad ės man surasti reikiamą adresą, Čepterio plentas 451c, Londonas
NW2 5 NG.
Ir aš žiūrė jau pro langą, o mes važiavome pro gamyklas ir metalo lau žo aik šteles, pilnas senų
mašinų, ir purviname lauke stovė jo 4 turistų   vagonėliai ant ratų   s u 2 šunimis ir išdžiaustytais
skalbiniais.
Ir už  lango viskas buvo pana šu į žemėlapį, tik 3 matavimų, ir viskas buvo nat ūralaus dydžio, nes
visi daiktai, kuriuos galima pavaizduoti žemėlapyje, čia buvo real ūs. Ir tiek daug dalyk ų ėmė  spausti
man galvą, taigi užsimerkiau, bet paskui vėl atsimerkiau, nes atrod ė, kad skrendu, tik labai arti žemės,
ir aš  manau, kad skristi yra gera. Ir tada prasid ė jo kaimo peizažas, ir pro m ūsų  akis slinko laukai ir
karvės, ir arkliai, ir tiltelis, ir ūkininko valdos, ir dar daugiau nam ų, ir daugybė vos matomų keliuk ų su
važiuojančiais automobiliais. Ir visa tai man k ėlė minčių, kad tikriausiai pasaulyje yra milijonai myli ų
geležinkelių, ir visi jie nutiesti pro namus ir kelius, ir upes, ir laukus, ir a š  galvojau apie tai, kiek
pasaulyje gyvena žmonių, ir visi jie turi namus ir kelius, kuriais keliauja, ir ma šinas, ir savo globojamus
gyvūnus, ir drabužius, ir visi jie valgo pietus, ir eina miegoti, ir turi vardus ir pavardes, ir d ėl to man
galvą pradė jo dar labiau skaudėti, taigi vėl užsimerkiau ir ėmiau skaičiuoti, ir dejuoti.
Kai atsimerkiau, policininkas skait ė  bulvarinį  laikraštį  The Sun, ir antraštė   pirmajame puslapyje
skelbė: „3 m svarų Andersono prostitutės gėda", o po šia antrašte buvo vyriškio ir moters, d ėvinčios
tik liemenėlę, nuotrauka.
Ir tada ėmiausi mintinai skaičiuoti, spręsdamas kvadratines lygtis pagal formul ę:
-b±√(b2 - 4ac)
X=
2a
Ir tada užsimaniau sisioti, bet važiavau traukiniu. Ir aš nežinojau, kiek laiko užtruks kelionė į
Londoną, ir jaučiau kylančią panik ą, ir prad ė jau ritmi škai belsti krumpliais į lango stiklą, kad lengviau
būtų laukti ir kad negalvočiau, kad noriu sisioti, ir pa žvelgiau į laikrodį, ir iškenčiau 17 minučių, bet kai
užsimanau sisioti, turiu tuoj pat ir eiti, ir d ėl to man patinka būti namie arba mokykloje, ir a š  visada
nueinu į tualetą prieš važiuodamas autobusu, tai d ėl to dabar šiek tiek prišlapinau kelnes.
Ir tada policininkas nu žvelgė mane ir pasak ė:
– O, Jėzau, tu jau... – ir tada jis pad ė jo laikra štį ir pasak ė: – D ėl Dievo meilės, nagi eik į tą sumautą
tualetą.
Ir aš pasakiau:
– Bet aš gi važiuoju traukiniu.
Ir jis pasak ė:
– Taigi traukiniuose yra tualetai, supranti?
Ir aš pasakiau:
– Kur traukinyje yra tualetas?
Ir jis parodė, ir pasak ė:
– Pro šias duris, tenai. Bet aš nenuleisiu nuo tavęs akių, supranti?
Ir aš pasakiau:
– Ne, – nes žinojau, k ą reiškia „nenuleisti akių", bet jis juk negalė jo žiūrėti į mane, kai būsiu tualete.
Ir jis pasak ė:
– Nagi eik į tą sumautą tualetą.
Taigi atsistojau iš   savo vietos ir prisimerkiau tiek, kad vos vos maty čiau, taigi neįžiūrė jau kitų
traukinyje esančių žmonių  ir nuė jau prie durų, ir tada įė jau pro jas, o ten dešinė je buvo dar vienos
pusiau pravertos durys, ir ant jų buvo užrašyta TUALETAS, taigi aš įė jau į vidų.
Ir viduje buvo bjauru, nes ant tos tualeto vietos, kur s ėdamasi, buvo išmatų, ir viskas smird ė jo
išmatomis, kaip mokyklos tualete, kai Džozefas vienas nu ė jo pakakoti, nes jis žaidžia su išmatomis ir
 jas išdrabsto.
Ir d ėl to aš nenorė jau naudotis tualetu, nes šitos išmatos buvo man nepa žįstamų žmonių, ir jos buvo
rudos, bet man teko prisiversti, nes tikrai norė jau sisioti. Taigi užsimerkiau ir pasisiojau, ir traukinys
susiūbavo, ir mano sisius pataik ė ant tualeto rėmo ir grindų, bet aš  nusišluosčiau tualetiniu popieriumi
ir nuleidau vandenį, ir mėginau nusiprausti kriaukl ė je, bet čiaupas neveik ė, taigi apspjaudžiau rankas ir
nusivaliau jas tualetiniu popieriumi, ir įmečiau jį į tualetą.
Tada išė jau iš tualeto ir pamačiau, kad priešais tualetą yra dvi lentynos su lagaminais ir kuprin ėmis,
ir tai man priminė vėdinimo spintą namie, ir kaip ten įsiropšdavau ir jausdavausi saugus. Taigi u žlipau
ant vidurinės lentynos ir pasisl ėpiau už  lagamino lyg už  dur ų, kad manęs nebesimatytų, ir ten buvo
tamsu, ir su manim nieko daugiau nebuvo, ir negird ė jau, kaip kalbasi žmonės, taigi pasijutau daug
ramesnis, ir buvo gera.
Ir aš išsprendžiau dar kelias kvadratines lygtis:
0 = 437x2 + 103x + 11
ir
0 = 79x2 + 43x + 2089
ir tada kai kuriems koeficientams parinkau labai didelius skai čius, kad būtų sunkiau skaičiuoti.
Ir tada traukinys pradė jo mažinti greitį, ir kažkas priė jo, ir atsistojo greta lentynos, ir pabeldė į
tualeto duris, ir tai buvo tas policininkas, ir jis pasak ė: „Kristoferi?.. Kristoferi?.." – ir tada atidar ė
tualeto duris, ir tarė: „Velniava", ir stov ė jo taip arti, kad mačiau raciją ir lazdą prie diržo, ir užuodžiau
skutimosi losjoną, bet jis manęs nematė, ir aš neatsiliepiau, nes nenorė jau, kad mane nuvestų pas Tėvą.
Ir tada jis bėgte nubėgo.
Ir tada traukinys sustojo, ir a š  galvojau, ar čia jau Londonas, bet nepajudė jau, nes nenorė jau, kad
policininkas mane rastų.
Ir tada ponia su megztiniu, ant kurio buvo pavaizduotos i š  vilnų  susuktos bitės ir gėlės, priė jo ir
pasiėmė kuprinę nuo lentynos vir š mano galvos, ir pasak ė:
– Tu mane mirtinai išgąsdinai.
Bet aš nieko nesakiau.
Ir tada ji pasak ė:
– Atrodo, perone kažkas tavęs ieško.
Bet aš ir toliau tylė jau.
Ir ji pasak ė:
– Na, kaip žinai, – ir nuė jo.
Ir tada dar trys žmonės praė jo pro mane, ir vienas jų buvo juodaodis su ilgu baltu r ūbu, ir jis pad ė jo
didžiulį ryšulį ant lentynos vir š mano galvos, bet man ęs nepastebė jo.
Ir tada traukinys vėl pajudė jo.

199

Žmonės tiki Dievą, nes pasaulis yra labai sud ėtingas, ir jie mano, kad negali atsitiktinai egzistuoti
tokie sudėtingi dalykai, kaip šok čiojanti voverė  ar žmogaus akis, ar smegenys. Bet jie tur ėtų   galvoti
logiškai, ir jeigu taip mąstytų, tai suprastų, kad šį  klausimą galima kelti tik dėl to, kad visa tai jau yra
įvyk ę, ir egzistuoja jie patys. Ir yra milijardai planetų, kuriose nėra gyvybės, bet tose planetose nėra ir
protingų būtybių, galinčių tai pastebėti. Situacija panaši į tą, kuri būtų, jeigu visi pasaulyje gyvenantys
žmonės mėtytų į viršų monetas ir pagaliau kam nors i škristų herbas 5 698 kartus i š eilės, ir tas žmogus
pagalvotų, kad jis ypatingas. Bet jis visai nebūtų ypatingas, nes milijonams žmonių 5 698 kartus herbas
neiškristų.
Ir gyvybė žemė je atsirado visai atsitiktinai. Bet šis atsitiktinumas buvo ypatingas. Ir kad taip
atsitiktų tuo ypatingu būdu, reikalingos 3  sąlygos. Jos yra tokios:
1.Dalykai turi daugintis (tai vadinama replikacija).
2.Daugindamiesi jie turi šiek tiek suklysti (tai vadinama mutacija).
3.Šios klaidos turi pasikartoti (tai vadinama paveldimumu).
Ir šios sąlygos labai retai atsiranda visos i š  karto, bet tai įmanoma, ir jos yra gyvyb ės priežastis. Ir
tai tiesiog atsitinka. Bet šitie procesai nebūtinai turi pasibaigti raganosiais arba žmonėmis, arba
banginiais. Ši grandinė gali baigtis bet kuo.
Ir, pavyzdžiui, kai kurie žmonės klausia, kaip galė jo atsitiktinai atsirasti akis? Nes akis turi
išsivystyti iš ko nors kito, labai pana šaus į ak į, ir ji neatsiranda vien tik d ėl genetinės klaidos, nes kokia
gi nauda iš  pus ės akies? Bet pus ė  akies yra labai naudinga, nes pus ė  akies reiškia, kad gyvūnas mato
pusę  gyv ūno, kuris nori j į  su ėsti, ir pasitraukia iš  kelio, o anas, pasiruošęs suėsti kitą  gyv ūną, suės tą
gyvūną, kuris turi tiktai trečdalį akies arba 49% akies, nes pastarasis nesusp ės taip greitai pasisl ėpti. Ir
tas suėstasis gyvūnas nebeturės vaik ų, nes bus jau mir ęs. O turėti 1% akies yra geriau, negu jos visai
neturėti.
Ir žmonės, kurie tiki Diev ą, mano, kad Dievas suk ūrė žmones žemė je, nes galvoja, kad žmonės yra
geriausi gyvūnai, bet žmonės yra tiesiog gyv ūnai, ir jie toliau vystysis į   kitus gyvūnus, ir tie kiti
gyvūnai bus protingesni ir u ždarys žmones į  zoologijos sodą, kaip mes u ždarėme į  zoologijos sodą
šimpanzes ir gorilas. Arba žmonės susirgs kokia nors liga ir i šmirs, arba jie per daug u žterš aplink ą ir
pražudys save, ir tada pasaulyje liks tik vabzd žiai, ir jie tada bus patys geriausi gyv ūnai.

211
 Tada pagalvojau, ar nereik ė jo išlipti iš   traukinio, nes jis k ą   tik buvo sustojęs Londone, ir aš
baiminausi, kad jeigu traukinys nuvažiuos kur nors kitur, tai ten a š nieko nepažinsiu.
Ir tada kažkas užė jo į tualetą, o paskui išė jo ir manęs nepastebė jo. O aš užuodžiau išmatų kvapą, ir
 jis buvo kitoks negu tas, kur į užuodžiau, kai pats ten buvau u žė jęs.
O tada užsimerkiau ir dar šiek tiek pasprendžiau matematinių  galvosūkių, taigi vėl nebegalvojau
apie tai, kur va žiuoju.
Ir tada traukinys vėl sustojo, ir pagalvojau, kad reikia nulipti nuo lentynos ir pasiimti savo krep šį, ir
išlipti iš  traukinio. Bet nenorė jau, kad mane surastų  policininkas ir nuvestų  pas Tėvą, taigi likau ant
lentynos ir nejudė jau, ir niekas šįkart manęs nepamatė.
Ir tada prisiminiau, kad mokykloje ant vienos klas ės sienos buvo žemėlapis, ir tai buvo Anglijos ir
Škotijos, ir Velso žemėlapis, ir tame žemėlapyje buvo pavaizduota, kaip i šsidėstę  visi miestai, ir a š
stengiausi įsivaizduoti mintyse Svindoną  ir Londoną, pavaizduotus tame žemėlapyje, ir štai kaip tai
atrodė galvoje:

Ir aš  nuolat dirsčiojau į  savo laikrodį  nuo to momento, kai traukinys v ėl pajudė jo, 12:59. Ir pirma
stotelė buvo 13:16, tai yra po 17 minu čių. Ir dabar buvo 13:39, o tai jau 23 minut ės nuo tada, kai buvo
sustoj ęs, o tai reišk ė, kad mes turėtumėm b ūti jūroje, jeigu traukinys nepadar ė  didelio posūkio. Bet aš
nežinojau, ar traukinys darė didelį posūk į.
Ir paskui buvo dar 4 stotel ės, ir 4 žmonės atė jo pasiimti daiktų  nuo lentynų, ir 2 žmonės padė jo
daiktus ant lentynų, bet niekas neliet ė didžiojo lagamino, kuris mane u žstojo, ir tik vienas žmogus
mane pastebė jo ir pasak ė:
– Tu didelis keistuolis.
Ir tai buvo vyri škis su kostiumu. Ir 6 žmonės ė jo į  tualetą, bet jie nekakojo, t ą  jutau iš  kvapo, ir tai
buvo gerai.
Ir tada traukinys sustojo, ir moteris geltonu neper šlampamu apsiaustu pri ė jo nusikelti didžiojo
lagamino ir pasak ė:
– Ar lietei jį?
Ir aš pasakiau „Taip".
Ir tada ji nuė jo.
Ir tada vienas vyras atsistojo prie lentynos ir pasak ė:
– Ateik pažiūrėti, Bari. Jie čia vežasi traukinių elf ą ar kažk ą panašaus.
Ir dar vienas vyras pri ė jęs atsistojo greta pirmojo ir pasak ė:
– Na, mes abu esam gerokai patrauk ę...
Ir pirmasis vyras pasak ė:
– Gal duokim jam į skudurus?
Ir kitas vyras pasak ė:
– Tu kauštelė jęs.
O pirmasis tar ė:
– Nagi, velniai rautų, prietranka tu... Man reikia dar alaus, kol nei šsiblaiviau.
Ir jie nuė jo.
Ir tada traukinyje pasidarė  tikrai labai ramu, ir jis daugiau niekur nebevažiavo, ir aš  nebegirdė jau
 jokių   balsų. Taigi nusprend žiau nulipti nuo lentynos ir eiti pasiimti savo krep šio, ir pasižiūrėti, ar
policininkas vis dar s ėdi senojoje vietoje.
Taigi nuslinkau nuo lentynos ir pa žvelgiau pro duris, bet policininko nebebuvo. Bet nebuvo ir mano
krepšio, kuriame buvo Tobio maistas ir mano matematikos knygos, ir švarios kelnaitės, ir apatiniai
baltiniai, ir marškiniai, ir apelsinų sultys, ir pienas, ir sviestiniai sausainiai, ir tro škintos pupelės.
Ir tada išgirdau žingsnius, ir atsisukau, ir pama čiau kitą policinink ą, ne tą, kuris važiavo traukiniu, ir
aš  j į  pro duris pamačiau kitame vagone, ir jis ka žko ieškojo po suolais. Ir a š  nusprendžiau, kad man
policininkai jau nebepatinka, taigi išlipau iš traukinio.
 Ir kai pamačiau, kokioje didelė je erdvė je stovi traukinys, ir kai išgirdau, koks aplink triuk šmas ir
kaip viskas aidi, man prireik ė atsiklaupti ant žemės, nes atrodė, kad tuoj pargriūsiu. Ir klūpodamas ant
žemės sugalvojau, kur man eiti, ir nusprend žiau eiti ta kryptimi, kuria judė jo traukinys, įvažiuodamas į
stotį, nes jeigu tai paskutinė stotelė, tai Londonas ir turė jo būti į tą pusę.
Taigi atsistojau ir įsivaizdavau, kad ant žemės yra nubraukta ilga raudona linija, einanti lygiagre čiai
su traukiniu iki pat vartų, štai ten, ir nužygiavau palei tą  liniją, kartodamas: „Kairę, dešinę, kairę,
dešinę..." taip pat kaip ir anksčiau.
Ir kai nu ė jau iki vartų, kažkoks vyriškis man pasak ė:
– Atrodo, kažkas tavęs ieško, sūneli.
Ir aš pasakiau:
– Kas manęs ieško? – nes pamaniau, kad tai gali b ūti Motina ir kad policininkas i š   Svindono jai
paskambino tuo telefonu, kur į jam buvau sak ęs.
Bet jis pasak ė:
– Policininkas.
Ir aš pasakiau:
– Žinau.
Ir jis pasak ė:
– A, gerai, – ir tada pasak ė: – Tu tuomet lauki čia, o aš  eisiu jų pakviesti, – ir jis nu ė jo atgal palei
traukinio šoną.
Taigi ė jau toliau. Ir vis dar jutau lyg mano krūtinė je būtų  i šsipūtęs balionas, ir man skaud ė jo, ir aš
užsidengiau rankomis ausis, ir nuė jau atsiremti į mažo kioskelio sieną, ant kurios buvo u žrašyta
„Viešbučių ir teatro bilietų užsakymai telefonu 0207 402 5164", ir ta siena buvo did žiulio kambario
viduryje, o tada atitraukiau rankas nuo aus ų ir sudejavau, kad nebegird ėčiau triuk šmo, ir dairiausi po t ą
didžiulį  kambarį, apžiūrinėdamas visus užrašus ir reklamas ir norėdamas suprasti, ar tai Londonas. Ir
šitie užrašai skelbė:

Bet po kelių sekundžių tų užrašų ir reklamų raidės jau susidėliojo kitaip:

nes jų   buvo per daug, ir mano smegenys nepajėgė jų aprėpti, ir tai mane gąsdino, taigi vėl
užsimerkiau ir lėtai suskaičiavau iki 50, bet šį  kartą kubu nebek ėliau. Ir stovė jau ten, ir kad jausčiausi
saugiau, kišenė je atlenkiau šveicarišk ą karišk ą peiliuk ą, ir laikiau tvirtai jį suspaudęs.
Ir tada pridė jau rankas prie aki ų kaip žiūronus, ir atsimerkiau, ir pa žvelgiau pro tuos savo žiūronus,

kad matyčiau tik vieną ženklą iš   karto, ir po gana ilgo laiko išvydau, kad tas ženklas reišk ė
informacija, ir buvo u žrašytas virš mažojo kioskelio langelio.
Ir prie manęs priė jo vyriškis, ir jis vilk ė jo m ėlynu švarku, ir mūvė jo m ėlynomis kelnėmis, ir avė jo
rudais batais, ir rankoje tur ė jo knygą, ir pasak ė: „Atrodo, pasiklydai".
Ir aš išsitraukiau savo šveicarišk ą karišk ą peiliuk ą.
Ir jis pasak ė: „Eee... ee... ee...", ir pak ėlė  abi rankas į viršų  taip, kad jo išskleisti pirštai buvo
panašūs į vėduoklę, lyg būtų norė jęs, kad ir a š išskleisčiau savo pirštus į vėduoklę  ir paliesčiau jo
pirštus, nes taip nor ė jo pasakyti, kad mane myli, bet jis tai padarė  abiem rankom, o ne viena, kaip
darydavo Tėvas ir Motina, ir aš nežinojau, kas jis toks, tod ėl neatsakiau tuo pa čiu.
Ir tada traukdamasis atbulas jis dingo.

Taigi aš  pri ė jau prie kioskelio, pa žymėto ženklu informacija, ir girdė jau, kaip daužosi širdis, o
ausyse aidi triuk šmas, panašus į jūros ošimą. Ir kai priė jau prie langelio, pasakiau: „Ar čia Londonas?"
– bet už  langelio nieko nebuvo. Ir tada ka žkas už  langelio atsisėdo, ir tai buvo moteris, ir ji buvo
 juodaodė, ir ilgi jos pir štų nagai buvo nulakuoti rožine spalva, ir aš paklausiau:
 – Ar čia Londonas?
Ir ji pasak ė:
– Žinoma, brangusis.
Ir aš pakartojau:
– Ar čia Londonas?
Ir ji pasak ė:
– Taip, tikrai.
Ir aš pasakiau:
– Kaip man patekti į Čepterio plento Nr. 451c, Londono NW2 5NG?
Ir ji pasak ė:
– Kur tai yra?
Ir aš pasakiau:
– Tai Čepterio plentas, 451c numeris, Londono NW2 5NG. O kartais galima ra šyti 451c Čepterio
plentas, Vilesdenas, Londonas NW2 5NG.
Ir moteris man pasak ė:
– Važiuok metro iki Vilesdeno transporto mazgo, brangusis. Arba Vilesdeno Grino. Turi b ūti kažkur
šalia.
Ir aš pasakiau:
– Kokiu metro?
Ir ji pasak ė:
– Tu rimtai klausi?
Ir aš nieko nepasakiau.
Ir ji pasak ė:
– Štai ten. Matai tuos didelius laiptus su judan čiais eskalatoriais? Matai tą ženklą? Jis rodo įė jimą į
metro. Važiuok Bakerlu linija iki Vilesdeno mazgo arba Džubili linija iki Vilesdeno Grino. Ar ai šku,
brangusis?
Ir aš pažvelgiau, kur ji rod ė, ir tenai buvo did žiuliai laiptai, kurie judė jo žemyn, o vir š tų slenkančių
laiptų matėsi šitoks didelis ženklas:

Ir aš  pagalvojau, kad galiu tai padaryti,  nes iki šiol man puikiai sek ėsi, ir jau buvau Londone, ir
tikrai surasiu savo Motin ą. Ir a š tik turiu galvoti, kad  ž monės yra kaip karvės laukuose, ir man tik reikia
visą  laik ą žiūrėti tiesiai priešais save ir per šio didžiulio kambario grindis galvoje nusibrėžti raudoną
liniją ir jos laikytis.
Ir aš ė jau per didį jį  kambarį  eskalatoriaus link. Ir laikiau suspaud ęs kišenė je šveicarišk ą  karišk ą
peiliuk ą, ir laikiau Tobį kitoje kišenė je, kad neištrūktų.
Ir eskalatorius buvo tokie laiptai, bet jie judė jo, ir žmonės ant jų atsistodavo, ir juos veždavo žemyn
auk štyn, ir tai man buvo juokinga, nes niekada anks čiau nieko panašaus nebuvau matęs, ir jie atrodė
kaip iš fantastinio filmo apie ateit į. Bet aš nenorė jau naudotis eskalatoriumi, todėl nulipau laiptais.
Ir tada atsidūriau apačioje, mažesniame kambaryje, ir ten buvo daugybė žmonių, ir dar buvo stulpai,
ir apačioje juos juosė mėlynos švieselės, ir man jie patiko, bet nepatiko visi tie žmonės, ir a š pamačiau
fotografo būdelę, panašią į t ą, kurioje fotografavausi pasui 1994 kovo 25 dien ą, ir įė jau į tą būdelę, nes
 ji atrodė kaip spintelė, ir pasijutau saugiau, ir galė jau dairytis pro užuolaidą.
Ir stebėdamas pradė jau tyrinėti aplink ą  ir pamačiau, kad žmonės, eidami pro pilkus vartus, įkiša į
 juos savo bilietus. Ir kai kurie žmonės pirko bilietus dideliuose juoduose aparatuose, pakabintuose ant
sienos.
Ir aš pastebė jau, kad šitaip padarė 47 žmonės, ir įsidėmė jau, kaip tai daroma. Tada įsivaizdavau, kad
ant grindų  nusitiesė  raudona linija, ir nu ė jau prie sienos, ant kurios kabojo plakatas su i švardytais
kelionių  mar šrutais, ir tos vietos buvo i švardytos abėcėlės tvarka, ir aš  pamačiau Vilesdeno Grin ą, ir
buvo parašyta, kad bilieto kaina yra 2,2 svaro, ir tada nu ė jau prie vienos ma šinos, ir joje matėsi mažas
ekranas, kuriame buvo užrašyta PASIRINKITE BILIETO TIPĄ ,  ir paspaud žiau tą  mygtuk ą, kurį
prieš  tai spaudė   daugiausia žmonių  ir ant kurio buvo u žrašyta SUAUGUSIAJAM ir 2.2 SVARO, ir
ekrane pasirodė u žrašas Į MESKITE 2 SVARUS IR 20 PENS Ų, ir a š įmečiau į  plyšį  tris monetas po
svarą, ir mašinoje pasigirdo traškesys, o ekrane pasirod ė žodžiai PAIMKITE BILIETĄ  IR GRĄŽĄ ,
ir mažame įdubime mašinos apatinė je dalyje išlindo bilietas ir 50 pensų, 20 pensų ir 10 pensų monetos,
ir aš susipyliau monetas į kišenę, ir pasukau prie vien ų iš pilk ų jų vartų, ir įdė jau savo bilietėlį į plyšį, ir
mano bilietą  prarijo, ir jis vėl išlindo kitoje vartų  pus ė je. Ir kažkas pasak ė: „Judinkis", ir a š  i šleidau
garsą, panašų į šuns urzgimą, ir žengiau į priek į, ir šįkart vartai atsidarė, ir pasiėmiau savo bilietą kaip
ir visi tie žmonės, ir man šitie pilki vartai patiko, nes tai taip pat buvo ka žkas panašaus į  tai, k ą  rodo
mokslinės fantastikos filmuose apie ateit į.
O tada man reik ė jo sugalvoti, kur eiti toliau, taigi atsirėmiau į sieną, kad žmonės manęs nekliudytų,
ir mačiau ženklus Bakerlu linija ir  Rajono, ir Žiedo linija, bet nebuvo ženklo Džubili linija, kurią
man minė jo moteris, taigi susiplanavau, kad turiu važiuoti  Bakerlu linija iki  Vilesdeno transporto
mazgo.
Ir į Bakerlu liniją vedė šitokia nuoroda:

Ir aš  perskaičiau visas toje nuorodoje buvusias stoteles, ir suradau  Vilesdeno mazgą,  taigi ė jau
rodyklės ? nurodyta kryptimi per kairį jį tunelį, ir apačioje per vidurį  tunelis buvo atitvertas, ir žmonės
ė jo į  priek į  kaire puse, o i š  jo išė jo dešine, taigi aš ė jau kaire, ir pats tunelis suko į  kairę, o ten buvo
daugiau vartų, ir matėsi nuoroda Bakerlu linija, ir ta nuoroda ved ė  eskalatorių  link, taigi man teko
užlipti ant eskalatoriaus, ir tur ė jau laikytis įsitvėręs guminių  tur ėklų, bet jie taip pat jud ė jo, todėl aš
nepargriuvau, ir žmonės stovė jo arti manęs, ir man norė josi jiems smogti, kad jie pasitrauktų, bet
nesmogiau dėl to, kad jau tur ė jau įspė jimą.
Ir tada atsidūriau eskalatorių apačioje ir turė jau staiga nušokti, bet suklupau ir į kažk ą  atsitrenkiau,
 ir tas žmogus pasak ė: „Ramiau", ir dabar gal ė jau rinktis vieną iš   dviejų   krypčių, ir viena buvo
Nortbaundas, ja aš  ir pasukau, nes  Vilesdenas  buvo viršutinė je žemėlapio pusė je, o žemėlapiuose
viršus visada rodo šiaurę.
Ir tada atsidūriau kitoje traukinių stotyje, bet ši buvo mažutė, ir joje buvo tunelis ir tik viena bėgių
 juosta, o sienos buvo nelygios, ir jas dengė   stambūs užrašai, tokie kaip IŠĖJIMAS ir  Londono
transporto muziejus, ir Skirk sau laiko ir pripažink, kad pasirinkai ne tą karjerą, ir JAMAIKA,

ir Didžiosios Britanijos geležinkeliai, ir Rūkyti draudžiama, ir Judėk, ir Judėk, ir Judėk, ir

Iki stotelių, esančių  u ž  Karalienės parko, važiuokite pirmu traukiniu ir, jeigu reikia, persėskite
Karalienės parko stotelė je, ir  Hamersmitas ir Sičio linija, ir  Tu artimesnis man už šeimą. Ir
mažojoje stotyje stovė jo daugyb ė žmonių, ir tai buvo metro stotis, taigi nebuvo joki ų langų, o man tai
nepatiko, taigi susiradau, kur atsis ėsti, ir tai buvo suoliukas, ir pris ėdau ant to suoliuko kra što.
Ir tada dar daugiau žmonių ėmė rinktis į tą mažą stotį. Ir ka žkas atsisėdo kitame suoliuko gale, ir tai
buvo moteris su juodu lagaminu ir purpurinės spalvos batais, ir pap ūgos formos sege. O žmonės į  t ą
mažą  stotį  vis rinkosi ir rinkosi, ir dabar ji pasidar ė labiau užtvindyta negu ta did žioji stotis. Ir tada a š
nebemačiau sienų, ir kažkieno švarko skvernas paliet ė  mano kelį, ir mane supykino, ir a š  pradė jau
tikrai garsiai dejuoti, ir ant suolo s ėdinti moteris atsistojo, ir niekas daugiau nebeatsis ėdo, o a š jaučiausi
taip kaip tada, kai sirgau gripu ir man reik ė jo gulėti lovoje visą dieną, ir visur skaudė jo, ir negalė jau nei
vaik ščioti, nei valgyti, nei užmigti, nei spręsti matematikos uždavini ų.
Ir tada išgirdau garsą, panašų į  t ą, kuris kyla, kai žmonės kaunasi su kardais, ir pajutau stipri ą  oro
bangą, ir pasigirdo riaumojimas, ir a š užsimerkiau, ir riaumojimas vis gars ė jo, ir aš   dejavau tikrai
garsiai, bet ir mano dejavimas negalė jo ausyse nustelbti to triuk šmo, ir man atrodė, kad ta ma ža stotis
tuoj tuoj subyrės, ir kad kažkur kilo didelis gaisras, ir kad a š  jau mirsiu. Ir tada riaumojimas pavirto į
klapsė jimą  ir cypimą, ir palengva tie garsai rimo, kol visai nutilo, bet a š  vis buvau užsimerk ęs, nes
 jaučiausi saugesnis, nematydamas, kas dedasi aplink. Ir tada i šgirdau, kad žmonės juda, nes jau buvo
ramiau. Ir aš atsimerkiau, ir iš pradžių nieko negalė jau įžiūrėti, nes aplink buvo be galo daug žmonių. Ir
tada pastebė jau, kad jie lipa į traukinį, kurio anks čiau čia nebuvo, ir supratau, kad t ą riaumojimą suk ėlė
šis traukinys. Ir nuo plauk ų  mano veidu tek ė jo prakaitas, ir aš  vaitojau, jau ne dejavau, bet kitaip,
panašiai kaip šuo, susižeidęs leteną, ir aš  t ą  garsą  girdė jau visai šalia, bet iš  pradžių  nesupratau, kad
taip darau aš.
Ir tada traukinio durys u žsidarė, ir traukinys pajudė jo, ir tada vėl suriaumojo, bet šįkart nebe taip
garsiai, ir 5 vagonai prava žiavo pro mane ir dingo tunelyje, i švažiavę iš šitos mažos stoties, ir vėl buvo
tylu, ir žmonės vėl vaik ščiojo perė jomis, vedančiomis iš stoties.
Ir aš drebė jau, ir nor ė jau grįžti namo, ir tada prisiminiau, kad negaliu gr įžti, nes ten yra T ėvas, ir jis
man pamelavo, ir užmušė  Velingtoną, o tai reišk ė, kad ten daugiau nebe mano namai, mano namai
dabar Čepterio plento 451c, Londone NW2 5NG, ir i šsigandau, kad neteisingai mąstau, galvodamas,
kad nor ėč iau vėl gr įž ti namo, nes tai reišk ė, kad mano protas nelabai gerai veikia.
Ir tada dar daugiau žmonių užplūdo šią mažą   stotį, ir ji vis pilnė jo, ir vėl pasikartojo tas pats
riaumojimas, ir aš  u žsimerkiau, ir prakaitavau, ir mane pykino, ir pajutau t ą jausmą  lyg krūtinė je būtų
išsipūtęs balionas, ir jis atrod ė  toks didelis, kad dar ėsi sunku kvėpuoti. Ir tada žmonės išvažiavo
traukiniu, ir mažoji stotis vėl liko tuščia. O paskui ji v ėl prisipildė, ir dar vienas traukinys atvažiavo taip
pat riaumodamas. Ir jaučiausi lygiai taip, kaip anuomet sirgdamas gripu, nes nor ė jau, kad visa tai
baigtųsi, panašiai kaip ištraukus iš šakutės lizdo kompiuterio laidą, jeigu kompiuteris sugenda, ir
norė jau u žmigti, kad nereik ėtų galvoti, nes vienintelis dalykas, apie kur į dar galė jau galvoti, buvo, kaip
man visur skauda, nes daugiau niekam galvoje nebebuvo lik ę  vietos, bet u žmigti negalė jau ir turė jau
tiesiog sėdėti, ir nebuvo k ą veikti, tik laukti ir k ęsti skausmą.

223

O štai dar vienas apra šymas, nes Siobenė sak ė, kad jų turėtų būti daugiau, ir tod ėl aprašau toje
mažoje stotyje ant sienos prie šais mane kabojusį  reklaminį  skelbimą, bet viso jo tiksliai neprisimenu,
nes tada man atrodė, kad tuoj mirsiu.
Ir reklaminis skelbimas buvo toks:
Išsvajotąsias atostogas
 rinkitės

Kuoni
Malaizijoje
O u ž šito užrašo buvo nuotrauka su dviem orangutanais, ir jie suposi med žių šakose, ir už jų matėsi
medžiai, bet jų   lapai buvo susilieję, nes nuotrauka norėta išryškinti orangutanus, o ne lapus, ir
orangutanai judė jo. Ir žodis „orangutanas" yra kil ęs iš  malajiečių žodžio dranghūtan ir reiškia girių
 ž mogus, bet žodis oranghūtan malajiečių kalba nereiškia orangutano.
Ir reklaminiai skelbimai – tai nuotraukos arba televizijos programos, ver čiančios pirkti daiktus,
pavyzdžiui, automobilius arba „snikerius", arba naudotis interneto teik ė jų   paslaugomis. Bet čia buvo
reklaminis skelbimas, primygtinai siūlantis vykti atostogų į   Malaiziją. O Malaizija yra pietryčių
Azijoje, ir ją sudaro Malaizijos pusiasalis ir Sabos, ir Saravakos, ir Lagvanos salos, o sostin ė yra Kvala
Lumpūras, ir jo auk ščiausias kalnas yra Kinabalu, 4101 metr ų auk ščio, bet apie tai reklaminiame
skelbime nieko nebuvo pasakyta.
Ir Siobenė sak ė, kad žmonės vyksta atostogauti, nor ėdami pamatyti naujų dalyk ų ir pailsėti, bet man
tai nebūtų  poilsis, o nauj ų  dalyk ų  gali pamatyti ir žvelgdamas į žemę  pro mikroskopą  arba piešdamas
geometrinį  k ūną, kurį  sudaro 3 apskritimo formos vienodo storio virbai, kurie kertasi sta čiu kampu. Ir
manau, kad tiek daug dalyk ų  gali rasti tuose pačiuose namuose, kad prireiktų  ne vienerių  met ų  apie
visus juos kaip reikiant pagalvoti. Ir, be to, koks nors daiktas yra įdomus dėl to, k ą apie jį gali pagalvoti,
o ne dėl to, kad jis naujas. Pavyzd žiui, Siobenė parodė man, kad galima susi šlapinti pirštą ir juo trinant
viršutinį  taurės kraštą  i šgauti skambė jimą. Ir jeigu į  skirtingas taures pripilsi skirting ą  vandens kiek į,
garsai bus skirtingi, nes taur ėse susidarys skirtingi rezonansiniai da žniai, ir taip galima sugroti dainelės
„Trys aklos pelės" melodiją. Ir daugelis žmonių turi namie taurių ir nežino, kad šitaip galima daryti. O
reklaminis skelbimas kvietė:
Malaizija, tikroji Azija.
Gaivūs vaizdai ir kvapai liudija, kad atvykote j kontrastų šalį. Siekiate patirti tai, kas tradici ška,
natūralu ir kosmopolitiška. Jūs išsinešite prisiminimus ir apie dienas, praleistas miestuose, ir apie
gamtos prieglobstį, ir apie malonų tingulį paplūdimyje. Kaina vienam žmogui – nuo 575 svar ų.
Skambinkite mums telefonu 01306 747000, kreipkit ė s į  savo kelioni ų  agent ą  arb a
apsilankykite interneto svetain ė j e adr es u www.kuoni.co.uk 
Visai kitoks pasaulis.

Ant sienos buvo dar trys nuotraukos, ir jos buvo labai ma žos, ir ten buvo pavaizduoti rūmai ir
pliažas, ir vėl rūmai. O štai kaip atrodė orangutanai:

227

Ir aš   buvau užsimerk ęs ir visai nebežiūrė jau į   savo laikrodį, ir traukiniai atvažiuodavo ir

išvažiuodavo iš  stoties tam tikru ritmu, kaip skamba muzika arba dunda b ūgnai. Ir tai buvo panašu į
skaičiavimą, sakant: „Kairę, dešinę, kairę, de šinę, kairę, de šinę...", kaip Siobenė buvo mane išmokiusi,
kad nusiraminčiau. Ir mintyse aš kartojau: „Traukinys atvažiuoja. Traukinys sustoja. Traukinys i švyksta.
Tyla. Traukinys atvažiuoja. Traukinys sustoja. Traukinys i švyksta...", lyg traukiniai b ūtų judė ję   vien
mano mintyse. Ir paprastai nebandau įsivaizduoti dalyk ų, kurių  i š  tikrų jų  n ėra, nes tai melas, ir tod ėl
mane baugina, bet šitaip skaičiuoti buvo geriau, negu žiūrėti į  atvykstančius ir iš  stoties išvykstančius
traukinius, nes jų vaizdas mane dar labiau baugino.
Ir aš  s ėdė jau neatsimerkdamas ir nežiūrėdamas į  laikrodį. Atrodė, lyg būčiau tamsiame kambaryje
su užtrauktomis užuolaidomis, taigi nieko nema čiau. Taip būna, kai pabundi nakt į  ir girdi tik tai, kas
dedasi galvoje. Ir šitaip man buvo geriau, nes ta ma ža stotis buvo lyg ne greta, ne i šorė je, bet atrodė,
kad guliu lovoje ir esu saugus.
O paskui tylos tarpai tarp atvykstan čių  ir išvykstančių  traukinių  dar ėsi vis ilgesni ir ilgesni. Ir i š
garsų  supratau, kad per intervalus tarp traukinių  jud ė jimo į  ma žą ją  stotį  ateidavo vis mažiau žmonių,
taigi atsimerkiau ir pažvelgiau į   savo laikrodį, ir jis rod ė, kad yra 20:07, ir kad a š   ant šito suolo
išsėdė jau apie 5 valandas, bet neatrodė, kad būtų  pra ė jusios 5 valandos, na, tik skaudė jo užpakalį, ir
buvau alkanas ir i štrošk ęs.
Ir tada supratau, kad nebėra Tobio, nes neberadau jo ki šenė je, ir man tai nepatiko, nes mes buvome
ne Tėvo arba Motinos namuose, ir nebuvo kam stotyje j į  pamaitinti, ir kad jis numirs arba pateks po
traukiniu.
Ir tada pažvelgiau į lubas ir pamačiau, kad ilgame juodame stačiakampyje užrašyta:

Ir tada apatinė užrašo linija ištirpo ir dingo, ir kita eilutė atsirado vietoj jos, ir dabar nuoroda skelb ė:

O paskui užrašas ir vėl pasikeitė ir įsižiebė:

Ir tada išgirdau garsą, primenantį  m ūšį  su kardais, ir įvažiuojančio į  stotį  traukinio riaumojimą, ir
sumečiau, kad kažkur yra didelis kompiuteris ir reguliuoja, kur juda visi tie traukiniai, ir i š jo į
 juoduosius stačiakampius mažose stotyse ateina pranešimai apie tai, kada traukiniai atvyksta, ir
pasijutau geriau, nes viskas vyko tvarkingai ir pagal plan ą.
Ir traukinys įvažiavo į mažą ją stotį ir sustojo, ir 5 žmonės įlipo į traukinį, ir dar vienas žmogus įbėgo
į   stotį ir įlipo, ir 7 žmonės išlipo iš   traukinio, ir tada durys automatiškai užsidarė, ir traukinys
nuvažiavo. Ir kai atvažiavo dar vienas traukinys, man jau nebuvo taip baugu, nes u žsidegė ženklas
, ir aš žinojau, kad tai ir įvyks.
Ir tada nusprendžiau, kad paieškosiu Tobio, nes ma žojoje stotyje buvo tik 3 žmonės, ir aš atsistojau,
ir visur dairiausi po ma žą ją  stotį, taip pat ir tarpduriuose, vedan čiuose į  tunelius, bet Tobio niekur
nemačiau. Ir tada pažvelgiau žemyn į tamsią apatinę stoties dalį, kuria driek ėsi bėgiai.
Ir tada pamačiau dvi peles, ir jos buvo juodos nuo purvo. Ir man tai patiko, nes m ėgstu peles ir
žiurkes. Bet jos – tai ne Tobis, taigi žvalgiausi toliau.
Ir tada pamačiau Tobį, ir jis taip pat buvo apatin ė je dalyje prie bėgių, ir aš supratau, kad tai Tobis,
nes buvo baltas, o ant nugaros – ruda kiau šinio formos dėmė. Taigi nulipau žemyn nuo betoninio
grindinio. Ir jis grau žė kažkok į seną popierių nuo saldumyn ų. Ir kažkas sušuko:
– Jėzau, k ą tu darai?
Ir a š  pasilenkiau, norėdamas sugauti Tobį, bet šis pabėgo. Ir aš ė jau paskui j į, ir vėl pasilenkiau, ir
pašaukiau: „Tobi... Tobi... Tobi", – ir i štiesiau rank ą, kad jis galėtų ją užuosti ir suprasti, kad čia aš.
Ir kažkas pasak ė:
– Lipk iš ten, po velnių, – ir aš pažvelgiau į viršų, ir tai buvo vyras žaliu lietpalčiu ir juodais batais,
ir aš mačiau jo puskojines, ir jos buvo pilkos, i šmargintos mažais rombeliais.
Ir aš pasakiau: „Tobi... Tobi...", bet jis v ėl pabėgo.
Ir vyras su rombeliais margintomis puskojin ėmis bandė sučiupti mane už  peties, ir a š  surikau. Ir
tada išgirdau mūšį  su kardais primenant į  garsą, ir Tobis v ėl pradė jo bėgti, bet šį  kartą  jis bėgo į  kit ą
pusę, pro pat mano kojas, ir a š stvėriau jį, ir pagavau už uodegos.
 Ir vyras rombeliais i šmargintomis puskojinėmis vis kartojo:
– O, Jėzau... O, J ėzau...
Ir tada išgirdau riaumojimą, ir pak ėliau Tobį  nuo žemės, ir su ėmiau jį  abiem rankom, ir jis man
įkando į nyk štį, ir ėmė sunktis kraujas, ir a š surikau, o Tobis bandė ištrūkti.
Ir tada riaumojimas sustiprė jo, ir aš  pasisukau, ir tunelyje pama čiau atvažiuojant traukinį, ir mane
pervažiuos ir užmuš, taigi pabandžiau užsiropšti ant betoninio grindinio, bet jis buvo per auk štas, be to,
aš abiem rankom laikiau Tobį.
Ir tada vyras su rombeliais margintomis puskojin ėmis sugriebė   mane ir truktelė jo į viršų, ir aš
šaukiau, bet jis vis tiek mane trauk ė ir u žtempė ant betoninio grindinio, ir mes nugriuvome, ir a š toliau
rėkiau, nes jis skaud žiai suspaudė  mano petį. Ir tada į  stotį įvažiavo traukinys, ir aš  v ėl nubėgau prie
suoliuko, ir įsidė jau Tobį į apsiausto vidinę kišenę, ir ten Tobis visai nurimo ir nebejudė jo.
O vyras su rombeliais margintomis puskojin ėmis vis dar stovė jo šalia ir pasak ė:
– Kokius, po galais, tu čia pok štus krėtei?
Bet aš nieko nepasakiau.
Ir jis pasak ė:
– Ką tu darei?
Ir traukinio durys atsidar ė, ir iš  jo išlipo žmonės, ir už  vyro rombeliais margintomis puskojin ėmis
stovė jo moteris ir turė jo rankoje gitaros dėklą, tok į kaip Siobenės.
Ir aš pasakiau:
– Ieškojau Tobio. Tai žiurk ė. Mano augintinė.
Ir vyras su rombeliais margintomis puskojin ėmis pasak ė:
– Suknistas reikalas.
Ir moteris su gitaros d ėklu pasak ė:
– Ar jam viskas gerai?
Ir vyras su rombeliais margintomis puskojin ėmis pasak ė:
– Jam gerai? Dėl šitokio suskio. Jėzau Marija. Jo augintinė žiurk ė. O šūdas. Mano traukinys, – ir
tada jis pribėgo prie traukinio, sudav ė į duris, kurios jau buvo u žsidariusios, ir traukinys prad ė jo judėti,
ir jis pasak ė: „Velniava!.." Ir moteris pasak ė:
– Ar tau viskas gerai? – Ir palietė mano rank ą, taigi aš vėl pradė jau rėkti.
Ir ji pasak ė:
– Gerai jau, gerai, gerai.
Ir ant jos gitaros d ėklo buvo lipdukas su u žrašu:

Ir aš sėdė jau ant žemės, ir moteris priklaup ė ant vieno kelio, ir pasak ė:

– Ar galiu tau kuo nors padėti?
Ir jeigu ji būtų mūsų   mokyklos mokytoja, a š   tikriausiai būčiau paklausęs: „Kaip man pasiekti
Čepterio plentą   451c, Vilesdene, Londono NW2 5NG?", bet ji buvo man nepa žįstama, taigi aš
pasakiau:
– Pasitraukite nuo manęs toliau, – nes man nepatiko, kad ji yra taip ar ti.
Ir aš pasakiau:
– Aš turiu šveicarišk ą karišk ą peiliuk ą, ir jis yra aštrus, ir jo a šmenys gali nupjauti pir štus.
Ir ji pasak ė:
– Gerai, branguti. Suprantu, kad tavo atsakymas yra „ne", – ir ji atsistojo ir nuė jo.
O vyriškis su rombeliais margintomis puskojinėmis pasak ė:
– Jėzau, jis kvailas kaip bato aulas, – ir val ėsi nosine veidą, o nosinė buvo kruvina.
Ir tada atvažiavo dar vienas traukinys, ir vyras su rombeliais margintomis puskojin ėmis ir moteris su
gitaros dėklu įlipo, ir traukinys nuvažiavo.
 Ir tada atvyko dar 8 traukiniai, ir a š nusprendžiau, kad sėsiu į traukinį ir tada nuspr ęsiu, k ą daryti.
Taigi aš įlipau į kitą traukinį.
Ir Tobis bandė išsiropšti iš   mano kišenės, todėl išėmiau jį   ir perk ėliau į   savo i šorinę kišenę, ir
prilaikiau ranka.
Ir vagone buvo 11 žmonių, ir man nepatiko b ūti vienoje patalpoje su 11 žmonių važiuojant
tuneliu, taigi sutelkiau d ėmesį į vagone buvusius daiktus. Aplink mat ėsi užrašai
Skandinavijoje ir Vokietijoje yra 53 967 atostogautojams skirti namai ir VITABIOTIKAI, ir
3435, ir 10 svarų bauda už važiavimą be bilieto, ir Atraskite auksą, paskui ir bronzą, ir TVIC, ir

EPBIK,  ir pačiulpk man, ir Saugumo sumetimais draudžiama užtverti perė jimą, ir  BRV, ir
Con.lC, ir Kalbėkite su visu pasauliu.
Ir sienų ornamentas buvo šitoks:

O suolų ornamentas buvo toks:

Tada traukinys ėmė stipriai svyruoti, ir man reik ė jo įsitverti į turėklą, ir mes įvažiavome į  tunelį, ir
triuk šmas sustiprė jo, ir aš užsimerkiau, ir jaučiau, kaip mano kakle pulsuoja kraujas.
Ir tada išvažiavome iš  tunelio ir įsukome į  kit ą  ma žą  stotį, kuri vadinasi Voriko prospektas, ir tai
buvo ant stoties sienos u žrašyta ryškiomis raidėmis, ir man tai patiko, nes žinojai, kur esi.
Ir aš  bandžiau nustatyti, kiek laiko visu keliu traukinys va žiuoja nuo vienos stoties iki kitos, kol
pasiek ėme Vilesdeno transporto mazgą, ir kiekvieną  kartą  laiko tarpai tarp stočių  buvo 15 sekundžių
kartotiniai, štai šitaip:
Pedingtonas 0:00
Voriko prospektas 1:30
Maida Veilas 3:15
Kilburno parkas 5:00
Karalienės parkas 7:00
Kenzelo Grinas 10:30
Vilesdeno transporto mazgas 11:45

Ir kai traukinys sustojo  Vilesdeno transporto mazgo  stotyje ir durys automati škai atsidarė, aš
išlipau. Ir tada durys u žsivėrė,ir traukinys vėl pajudė jo. Ir visi i šlipusieji, išskyrus mane, ė jo laiptais į
viršų ir toliau per tiltą, ir tada likome 3 žmonės, vienas jų buvo girtas vyri škis, ir ant jo apsiausto buvo
rudų dėmių, o jo batai – skirtingų porų, ir jis dainavo, bet a š negirdė jau, k ą jis dainuoja, o antrasis buvo
indas kioske su sienoje esan čiu mažu langeliu.
Ir aš  nenorė jau šnek ėtis nė  su vienu j ų, nes buvau pavarg ęs ir alkanas, ir jau buvau kalb ė jęsis su
daugybe nepažįstamų žmonių, o tai apskritai yra pavojinga, ir kuo daugiau darai pavojing ų dalyk ų, tuo
didesnė  tikimybė, kad kažkas bloga tau ir nutiks. Bet ne žinojau, kaip pasiekti Čepterio plentą  451c,
Londono NW2 5NG, taigi reik ė jo kieno nors pasiklausti.
 Taigi nuė jau prie tame kioskelyje esančio indo vyro ir pasakiau:
– Kur yra Čepterio plento 451c, Londono NW2 5NG?
Ir jis pa ėmė mažą knygelę ir padavė ją man, ir ištarė: „Du devyniasdešimt penki".
Ir knyga vadinosi „Londono gatvių atlasas nuo A iki Z ir Geograf ų žemėlapių kompanijos rodyklė
nuo A iki Z", ir aš ją atsiverčiau, ir joje buvo daugyb ė žemėlapių.
Ir pardavė jas pasak ė:
– Tu ją pirksi ar ne?
Ir aš pasakiau:
– Nežinau.
Ir jis pasak ė:
– Na, tada nečiupinėk jos savo ne švariais pirštais, – ir paėmė ją iš manęs.
Ir aš pasakiau:
– Kur yra Čepterio plento 451c, Londono NW2 5NG?
Ir jis pasak ė:
– Arba perki šitą gatvių planą nuo A iki Z, arba šokuok iš čia. Aš tau ne vaik ščiojanti enciklopedija.
Ir aš pasakiau:
– Ar čia ir yra nuo A iki Z? – Ir a š parodžiau į knygą.
Ir jis pasak ė:
– Ne, tai prakeiktas krokodilas.
Ir aš pasakiau:
– Ar čia ir yra nuo A iki Z? – nes tai nebuvo krokodilas, ir a š pamaniau, kad ne taip i šgirdau dėl jo
tarties.
Ir jis pasak ė:
– Taip, tai ir yra nuo A iki Z.
Ir aš pasakiau:
– Ar galiu nusipirkti?
Ir jis nieko nepasak ė.
Ir aš pasakiau:
– Ar galiu ją nusipirkti?
Ir jis pasak ė:
– Du svarai devyniasdešimt penki, bet iš pradžių duok man pinigus. Neleisiu tau pasprukti, – ir tada
supratau, kad kai i štarė du devyniasdeš imt penki, jis turė jo galvoje 2 svarus 95 pensus.
Ir aš  sumok ė jau jam 2,95 svaro i š  savo pinigų, ir jis man atidav ė  gr ąžą  lygiai kaip ir parduotuvė je
namie, ir aš išė jau, ir atsisėdęs ant žemės atsirėmiau į   sieną, panašiai kaip vyriškis su išteptais
drabužiais, bet toli nuo jo, ir atsiver čiau knygą.
Ir atvertęs viršelį  radau didelį  Londono planą  su tokiomis vietomis kaip Ebi Vudas ir  Poplas, ir
Ekšenas, ir Stenmoras. Ir taip pat buvo duota ŽEMĖLAPIO PUSLAPI Ų  RODYKLĖ. Ir žemėlapis
buvo padengtas languotu tinklu, ir kiekvienas tinklo kvadratas buvo pa žymėtas kokiu nors numeriu. Ir
Vilesdenas  buvo pažymėtas kvadrate 42 ir 43. Ir aš išsiaiškinau, kad tie numeriai – tai puslapi ų
numeriai, kuriuose galima rasti to Londono kvadrato stambesn į žemėlapį. O visa knyga buvo smulkus
Londono planas, bet sukarpytas, kad b ūtų galima įdėti į knygą, ir man tai patiko.
Bet Vilesdeno transporto mazgo nebuvo 42 ir 43 pažymėtame kvadrate. Ir aš   suradau jį 58
puslapyje, kuris buvo tuoj po 42 puslapio ŽEMĖLAPIO PUSLAPI Ų RODYKLĖJE, kuri ribojosi su
42 puslapiu. Ir a š apė jau Vilesdeno transporto mazgą   spirale, kaip ieškodamas traukinių   stoties
Svindone, tik šį kartą tai dariau pir štu žemėlapyje.
Ir tada vyri škis, kurio batai buvo skirtingų porų, atsistojo prieš mane ir pasak ė:
– Geras grobis. O, taip. Slaug ės. Niekada. Suknistas melagis. Visai niekam tik ęs melagis.
Ir nuė jo šalin.
Ir man prireik ė nemažai laiko surasti Čepterio plentą, nes 58 puslapyje jo nebuvo. V ėl turė jau gr įžti
į 42 puslapį, ir tas plentas buvo 5C kvadrate.
Keliai tarp Vilesdeno transporto mazgo ir Čepterio plento buvo išsidėstę šitaip:
 O mano mar šrutas buvo šitoks:

Taigi aš  u žlipau laiptais į  viršų  ir perė jau tiltą, ir pažymė jau bilietą, eidamas pro ma žuosius pilkus
vartus, ir išė jau į  gatvę, o ten stov ė jo autobusas ir didelė  ma šina su užrašu Anglijos, Velso ir Škotijos
geležinkeliai,  ir tas užrašas buvo geltonas, ir aš   apsidairiau, ir buvo tamsu, ir aplink švietė ryškios
šviesos, o aš  jau ilgai nebuvau išė jęs į  lauk ą, ir mane vėl supykino. Ir a š  labai stipriai prisimerkiau, ir
tik stengiausi atskirti kelių   kontūrus, ir tada suradau, kurie keliai veda į   Stoties rajorią ir Ąžuolų
skersgatvį , nes šiomis gatvėmis turė jau eiti.
Taigi pradė jau eiti, bet Siobenė sak ė, kad nereikia vaizduoti visko, kas nutinka, reikia ra šyti tik apie
įdomius dalykus.
Taigi pasiekiau čepterio plentą  451c, Londono NW2 5NG, ir man prireik ė   27 minučių, ir kai
paspaudžiau Buto C skambutį, nieko nebuvo namie, ir tik vienintelis įdomus dalykas nutiko pakeliui, ir
tai buvo 8 vyrai, apsirengę vikingų  kostiumais su šalmais ir ragais, ir jie šūkalojo, bet jie nebuvo tikri
vikingai, nes vikingai gyveno beveik prieš 2000 metų, ir vėl turė jau pasisioti, ir aš įė jau į perė jimą palei
uždaryto garažo, pavadinto „Burde motorai", šoną, ir man tai nepatiko, bet nenor ė jau vėl prisisioti
kelnių, o daugiau nieko įdomaus nenutiko.
Taigi nusprendžiau palaukti ir tik ė jausi, kad Motina neatostogauja, nes tai reik štų, kad ji gali b ūti
išvažiavusi ilgiau nei savaitę, bet stengiausi apie tai negalvoti, nes gr įžti į Svindoną nebegalė jau.
Taigi atsisėdau ant žemės už šiuk šlių  konteinerių mažame sode priešais Č epterio plentas 451c,
Londonas  NW2 5NG,  ir tai buvo vieta po didžiuliu krūmu. Ir į  sod ą  i šė jo moteris, ir ji nešėsi mažą
dėžutę, kurios viename gale buvo metalin ės kepimo krosnelės grotelės, o viršuje – rankena, kaip
nešiesi katę pas veterinarą, bet neįžiūrė jau, ar viduje yra katė, ir moteris buvo apsiavusi auk štakulniais
batais ir manęs nepamatė.
O tada pradė jo lyti, ir aš sušlapau, ir ėmiau drebėti, nes buvo šalta.
Ir paskui buvo 23:32, ir a š girdė jau gatve einančių žmonių balsus.
Ir vienas balsas pasak ė:
– Man nesvarbu, ar tau buvo juokinga, ar ne, – ir tai buvo moters balsas.
Ir kitas balsas pasak ė:
– Klausyk, Džudi. Aš atsiprašau, na gerai, – ir tai buvo vyro balsas.
 O pirmasis, moters, balsas pasak ė:
– Na, gal tau vertė jo pirma pagalvoti ir neversti manęs pasijusti visiška idiote?
Ir tos moters balsas buvo Motinos balsas.
Ir Motina įė jo į sodą, ir su ja buvo ponas Šiersas, ir tas kitas balsas buvo jo.
Taigi aš atsistojau ir pasakiau:
– Tavęs nebuvo namie, taigi aš palaukiau.
Ir Motina pasak ė:
– Kristoferi!
Ir ponas Šiersas pasak ė:
–Ką?
Ir Motina apkabino mane sakydama:
– Kristoferi, Kristoferi, Kristoferi...
Ir aš ją   atstūmiau, nes ji mane apgl ėbė, ir man tai nepatinka, ir a š  tikrai stipriai atsistūmiau ir
pargriuvau.
Ir ponas Šiersas pasak ė:
– Kas čia, po velnių, vyksta?
O Motina pasak ė:
– Atsiprašau, Kristoferi. Aš pamiršau.
Ir aš gulė jau ant žemės, ir Motina išk ėlė  savo de šinę  rank ą ir išskleidė pirštus į vėduoklę, kad
galėčiau paliesti jos pir štus, bet tada pamačiau, kad kišenė je nebėra Tobio, taigi tur ė jau jį  gaudyti, ir
ponas Šiersas pasak ė:
– Manau, tai reiškia, kad atvažiavo Edas.
Ir aplink sodą  buvo mūrinė   tvora, taigi Tobis negalė jo ištrūkti, nes įstrigo kampe, ir jis nemoka
greitai lipti auk štyn sienomis, ir a š sugriebiau j į ir vėl įsidė jau į kišenę, ir pasakiau:
– Jis alkanas. Ar turite k ą nors, k ą galėčiau jam duoti, ir dar vandens?
Ir Motina pasak ė:
– Kur tavo tėvas, Kristoferi?
Ir aš pasakiau:
– Manau,,kad Svindone.
Ir ponas Šiersas pasak ė:
– Nors tiek gerai.
Ir Motina pasak ė:
– Bet kaip tu čia atsiradai?
O mano dantys kaleno, nesueidami vienas ant kito, taip buvau su šalęs, ir nieko negalė jau padaryti, ir
pasakiau:
– Atvažiavau traukiniu. Ir kelionė  buvo tikrai bauginanti. Ir pasi ėmiau Tėvo banko kortelę, taigi
išsiėmiau pinigų, ir policininkas man pad ė jo. Bet paskui jis nor ė jo sugrąžinti mane Tėvui. Ir jis važiavo
kartu su manimi traukiniu. Bet paskui dingo.
Ir Motina pasak ė:
– Kristoferi, tu visas peršlapęs. Rodžeri, na, nestovėk taip!
Ir tada ji pasak ė:
– O Dieve... Kristoferi... Aš nemaniau... Aš nemaniau, kad kada nors... Kod ėl tu čia pats vienas?
Ir ponas Šiersas pasak ė:
– Ar jūs pagaliau eisit į vidų, ar ruošiatės čia visą naktį praleisti?
Ir aš pasakiau:
– Aš  ketinu gyventi su jumis, nes T ėvas užmušė  Velingtoną  su sodo darbams skirta šake, ir aš  jo
bijau.
Ir ponas Šiersas pasak ė:
– Dieve, jis tikras pajacas!
Ir Motina pasak ė:
– Rodžeri, prašau... Eik š, Kristoferi, eime į vidų išsidžiovinti.
Taigi aš atsistojau ir įė jau į vidų, ir Motina pasak ė:
– Eik paskui Rodžerį.
Ir a š nuė jau paskui pon ą Šiersą laiptais į viršų, ir ten buvo laipt ų aik štelė, ir durys su u žrašu „Butas
C", ir aš bijojau eiti į vidų, nes ne žinojau, kas ten yra.
Ir Motina pasak ė:
– Eik, nes pakratysi kojas, – bet aš nežinojau, k ą reiškia „pakratyti kojas", ir įė jau į vidų.
Ir tada ji pasak ė:
 – Paruošiu tau vonią.
O aš apė jau visą butą, kad galvoje susidary čiau jo planą ir pasijusčiau saugiau, ir buto planas buvo toks:

Ir tada Motina mane nurengė ir nuvedė į vonią, ir pasak ė, kad galiu šluostytis jos rank šluosčiu, kuris
buvo purpurinės spalvos su žaliomis gėlėmis viename krašte. Ir ji padav ė  Tobiui lėk štelę  vandens ir
sauso maisto, ir a š  leidau jam pabėgioti po vonios kambarį. Ir jis tris kartus po truput į  prikakojo po
kriaukle, ir aš surinkau jo i šmatas, ir sumetęs į tualetą  nuleidau vandenį, ir vėl įlindau į vonią, nes ten
buvo šilta ir malonu.
Tada Motina įė jo į vonios kambarį ir prisėdo ant tualeto, ir paklausė:
– Ar viskas gerai, Kristoferi?
Ir aš pasakiau:
– Aš labai pavargęs.
Ir ji pasak ė:
– Žinau, mielasis, – ir dar pasak ė: – Tu labai drąsus.
Ir aš pasakiau:
–Taip.
Ir ji pasak ė:
– TU man niekada nerašei.
Ir aš pasakiau:
– Žinau.
Ir ji pasak ė:
– Kodėl nerašei man, Kristoferi? Aš  prirašiau tau šitiek laišk ų. Vis galvojau, kad kažkas baisaus
atsitiko, arba kad j ūs išsik ėlėte, ir kad aš niekada nesužinosiu, kur jūs.
Ir aš pasakiau:
– Tėvas pasak ė, kad tu numirei.
Ir ji pasak ė:
– Ką?
Ir aš pasakiau:
– Jis pasak ė, kad tu atsigulei į ligoninę, nes kažkas atsitiko tavo širdžiai. Ir tada tave ištiko infarktas,
ir numirei, ir visus tuos lai škus laik ė marškinių dėžė je savo miegamojo spintoje, ir a š  juos aptikau, nes
ieškojau knygos, kurioje rašiau apie tai, kaip buvo u žmuštas Velingtonas, o jis at ėmė iš manęs tą knygą
ir paslėpė marškinių dėžė je.
Ir tada Motina pasak ė:
– O Dieve.
Ir paskui ilg ą laik ą nieko nekalbė jo. Ir tada i š jos lūpų išsiveržė garsi aimana, pana ši į tą, kurią gali
išgirsti iš gyvūnų televizijos programoje apie gamtą.
Ir man nepatiko, kad ji taip daro, nes k ėlė didelį triuk šmą. Ir aš pasakiau:
– Kodėl tu šitaip darai?
Ir kurį laik ą ji nieko nesak ė, o paskui ištarė:
– Kristoferi, aš labai atsiprašau.
Ir aš pasakiau:
– Tai ne tavo kaltė.
Ir tada ji pasak ė:
– Šunsnukis. Tikras šunsnukis.
Ir tada, po kiek laiko, ji pasak ė:
– Kristoferi, leisk man paimti tave už rankos. Nors kart ą. Leisk man. Ar sutinki? A š labai nespausiu,
– ir ji i štiesė savo rank ą.
Ir aš pasakiau:
– Man nepatinka, kai žmonės ima mane u ž rankos.
Ir ji atitrauk ė savo rank ą ir pasak ė:
 – Ne. Gerai. Tiek to.
Ir tada ji pasak ė:
– Lipkime iš vonios ir nusišluostykime, gerai?
Ir aš išlipau iš vonios ir nusišluosčiau į purpurinį rank šluostį, bet neturė jau pižamos, taigi apsivilkau
baltus sportinius marškinėlius ir Motinos geltonus šortus, bet nekreipiau į   tai dėmesio, nes buvau
pavargęs. Ir kol rengiausi, Motina nu ė jo į  virtuvę  ir pašildė  pomidorų  sriubos, nes ji buvo raudonos
spalvos.
Ir tada išgirdau, kad kažkas atidarė  buto duris, ir i š  lauko pasigirdo nepa žįstamo žmogaus balsas,
taigi užrakinau vonios kambario duris. U ž durų   girdė josi, kaip kažkas ginčijasi, ir kažkoks vyras
pasak ė: „Man reikia su juo pakalbėti", ir Motina pasak ė: „Šiandien jis jau patyrė   pakankamai
sukrėtimų", o vyras pasak ė: „Žinau, bet vis tiek man reikia su juo pasikalb ėti".
Ir Motina pasibeldė į  duris ir pasak ė, kad kažkoks policininkas nori su manim pasikalb ėti, ir aš
turė jau atidaryti. Ir ji pasak ė, kad neleis manęs išsivesti, ir ji tai pažadė jo. Taigi pasiėmiau Tobį ir
atidariau duris.
Ir už durų stovė jo policininkas, ir jis pasak ė:
– Ar tu esi Kristoferis Bunas?
Ir aš patvirtinau.
Ir jis pasak ė:
– Tavo tėvas sako, kad pabėgai. Ar tai tiesa?
Ir aš pasakiau:
–Taip.
Ir jis pasak ė:
– Ar čia tavo motina?
Ir jis parodė į Motiną.
Ir aš pasakiau:
– Taip.
Ir jis pasak ė:
– Kodėl tu pabėgai? Ir aš pasakiau:
– Nes Tėvas užmušė Velingtoną, kuris yra šuo, ir aš bijau. Ir jis pasak ė:
– Man taip ir sak ė, – ir tada jis pasak ė: – Nori gr įžti pas savo t ėvą į Svindoną ar likti čia?
Ir aš pasakiau:
– Noriu likti čia. Ir jis pasak ė:
– O k ą jūs apie tai manote? Ir a š pasakiau:
– Aš noriu likti čia.
Ir policininkas pasak ė:
– Palauk, aš klausiu tavo motinos. Ir Motina pasak ė:
– Jis pasak ė Kristoferiui, kad aš numiriau. Ir policininkas tarė:
– Gerai. Nepradėkime... nesileiskime į ginčus, kas k ą pasak ė. Aš tik noriu žinoti, ar...
Ir Motina pasak ė:
– Žinoma, jis gali likti.
Ir tada policininkas pasak ė:
– Na, tai, manau, mano reikalas baigtas. Ir aš pasakiau:
– Ar jūs ketinate mane vėl išvežti į Svindoną? Ir jis pasak ė:
– Ne.
Ir tada aš pasijutau laimingas, nes galiu gyventi su Motina.
Ir policininkas pasak ė:
– Jeigu jūsų vyras pasirodys ir sukels problem ų, tiesiog paskambinkite mums. Nes kitaip jums teks
tai patiems išsiaiškinti tarpusavyje.
Ir tada policininkas i šė jo, o aš  suvalgiau pomidorų  sriubą, ir ponas Šiersas laisvajame kambaryje
sukrovė  dėžes, kad ant grind ų būtų galima padėti pripučiamą čiužinį, ant kurio gal ėčiau miegoti, ir aš
užmigau.
Ir tada pabudau, nes bute šūkavo žmonės, ir buvo 2:31. Ir vienas t ų žmonių   buvo Tėvas, ir aš
išsigandau. Bet laisvojo kambario duryse nebuvo spynos.
Ir Tėvas šauk ė:
– Aš su ja kalbuosi, nesvarbu, ar tau tai patinka, ar ne. Ir neketinu leisti, kad toks kaip tu nurodin ėtų
man, k ą turiu daryti!
Ir Motina šauk ė:
– Rodžeri! Nereikia! Tik...
 Ir ponas Šiersas šauk ė:
– Aš neleisiu, kad su manim taip būtų kalbama mano paties namuose!.
Ir Tėvas šauk ė:
– Aš kalbėsiu su tavim kaip tik panor ėsiu!
Ir Motina šauk ė:
– Tu neturi teisės čia būti!
Ir Tėvas rėk ė:
– Neturiu teisės? Neturiu? Jis – mano s ūnus, jeigu tu kartais tai pamir šai!
Ir Motina šauk ė:
– Dėl Dievo, k ą tu sau galvojai, šitaip jam meluodamas?
Ir Tėvas šauk ė:
– Ką aš galvojau? Tai juk tu mus palikai!
Ir Motina šauk ė:
– Tai tu nutarei mane visiškai ištrinti iš jo gyvenimo?
Ir ponas Šiersas šauk ė:
– Nagi, visi dabar nusiraminkime, nagi?
Ir Tėvas šauk ė:
– Ar tik ne to tu ir norė jai?
Ir Motina šauk ė:
– Aš jam rašiau kiekvieną savaitę! Kiekvieną savaitę!
O Tėvas šauk ė:
– Rašei jam? Kokia jam nauda, kad tu ra šei?
O ponas Šiersas susierzinęs nerišliai mėgdžiojo jų balsus.
Ir Tėvas šauk ė:
– Aš  jam valgyt viriau! A š  skalbiau jo drabužius! Aš jį prižiūrė jau kiekvieną   savaitgalį! Aš  juo
rūpinausi, kai jis sirgo! Aš  vedžiau jį  pas gydytoj ą! A š  kamuodavausi kiekvieną  kartą, kai naktimis jis
išsiruošdavo paklajoti! Aš eidavau į mokyklą kiekvieną kartą, kai jis susipešdavo! O tu? K ą? Tu parašei
 jam kelis sumautus laiškus?
Ir Motina šauk ė:
– Tai tau atrodė normalu pasakyti jam, kad jo motina mir ė?!
Ir ponas Šiersas šauk ė:
– Dabar ne laikas!
Ir Tėvas šauk ė:
– Atsikabink, arba...
Ir Motina šauk ė:
– Edai, dėl Dievo meilės!
Ir Tėvas pasak ė:
– Aš susitiksiu su juo. Ir jeigu j ūs bandysite mane sustabdyti...
Ir tada Tėvas įė jo į  mano kambarį. Bet aš  laikiau ištiesęs šveicarišk ą  karišk ą  peiliuk ą  atlenktais
ašmenimis, pasiruošęs tam, jei Tėvas mane čiuptų. Ir Motina taip pat įė jo į kambarį ir tarė:
– Viskas gerai, Kristoferi, a š neleisiu jam nieko padaryti. Tau nieko bloga nenutiks.
Ir Tėvas atsiklaupė netoli lovos ir pasak ė:
– Kristoferi?
Bet aš nieko nepasakiau.
Ir jis pasak ė:
– Kristoferi, a š   tikrai labai atsiprašau. Už   visk ą. Už   Velingtoną. Už   tuos laiškus. Už   tai, kad
priver čiau tave pabėgti. Aš   niekada nenorė jau... Aš pažadu, kad niekada daugiau nieko pana šaus
nepadarysiu. Ei. Nagi, vaike.
Ir tada jis i šk ėlė  savo de šinę   rank ą ir išskleidė  savo pir štus į vėduoklę, kad galėčiau paliesti jo
pirštus, bet aš to nepadariau, nes bijojau.
Ir Tėvas pasak ė:
– Šūdas. Kristoferi, pra šau...
Ir jo veidu riedė jo ašaros.
Ir kurį laik ą niekas nieko nesak ė.
Ir tada Motina tarė:
– Manau, kad tau dabar reikia eiti.
Bet ji kalbė jo Tėvui, ne man.
Ir tada policininkas sugrįžo, nes ponas Šiersas paskambino į   policijos skyrių, ir liepė Tėvui
nusiraminti, ir išsivedė jį iš buto.
Ir Motina pasak ė:
– Dabar eik ir miegok. Viskas bus gerai. Aš pažadu.
Ir tada aš vėl užmigau.

229

Ir miegodamas sapnavau vien ą iš savo mėgstamų sapnų. Kartais j į matau ir dieną, bet tada tai būna
svajojimas. Tačiau aš dažnai jį sapnuoju ir naktį.
Ir tame sapne beveik visi šitoje žemė je išmirę, nes užsikrėtė virusu. Bet tai nėra paprastas virusas.
Jis panašus į kompiuterių virusą. Ir juo u žsikrečiama dėl to, kad užkrėsto žmogaus žodžiuose slypi tam
tikra reik šmė, ir tą reik šmę žmonės kalbėdami sukuria savo veid ų išraiška, o tai reiškia, kad tuo virusu
taip pat galima užsikrėsti matant užkrėstą žmogų   per televiziją, ir tai rei škia, kad tas virusas labai
greitai plinta visame pasaulyje.
Ir kai žmonės užsikrečia tuo virusu, jie tiesiog s ėdi ant sofos ir nieko neveikia, ir nei valgo, nei
geria, ir taip numiršta. Bet kartais mane aplanko skirtingi šio sapno variantai, lyg žiūrėtum dvi filmo
versijas, oficialią ją ir  Director's Cut 1, kaip „ Bė gan č iame skustuvo a š 
 menimis“ Ir kai kuriuose šito
sapno variantuose tas virusas verčia žmones sudaužyti savo mašinas arba įvažiuoti į jūrą  ir pask ęsti,
arba šokti į upes, ir manau, kad šita versija geresnė, nes tada niekur n ėra mirusių jų k ūnų.
Ir pagaliau nieko visame pasaulyje nebelieka, tik tie, kurie ne žiūri į kitų žmonių veidus ir ne žino šių
paveikslėlių reik šmių:

ir visi šie žmonės yra tokie pat ypatingi kaip a š. Ir jiems patinka būti vieniems, ir aš  beveik jų
nesutinku, nes jie gyvena kaip okapijos, savita labai baug ščių  ir retų, gyvenančių  Kongo džiunglėse,
žiraf ų rūšis.
Ir galiu bet kur keliauti po pasaul į, ir žinau, kad niekas man ęs neužkalbins ir nepalies, ir neu žduos
 jokio klausimo. Bet jeigu nenoriu niekur važiuoti, tai man ir nereikia va žiuoti, ir galiu likti namie, ir
visą   laik ą   valgyti brokolius ir apelsinus, ir saldymedžio šiaudelius, arba visą   savaitę   galiu žaisti
kompiuterinius žaidimus, arba tiesiog sėdėti kambario kampe ir svaro monetos kra štu pirmyn atgal
brūžinti į radiatoriaus paviršių. Ir man niekad nereik ėtų važiuoti į Prancūziją.
Ir išeinu iš  T ėvo namų, ir einu gatve, ir aplink labai tylu, nors ir pats dienos vidurys, ir negird žiu
nieko, tik čiulbančius pauk ščius ir vė ją, ir kartais tolumoje gri ūvančius pastatus, ir jeigu sustoju labai
arti šviesoforo, išgirstu negarsų spragtelė jimą, keičiantis šviesoms.
Ir einu į kitų žmonių namus, ir apsimetinė ju detektyvu, ir galiu išdaužyti langus ir patekti pro juos į
vidų, nes žmonės yra mirę, ir niekas nebesvarbu. Ir einu į   parduotuves, imu, k ą   noriu, pavyzdžiui,
rožinius sausainius arba avietinius, arba mango lygiuosius, arba kompiuterinius žaidimus, arba knygas,
arba videofilmus.
Ir aš  i šsitraukiu kopėčias iš  T ėvo furgono ir u žsilipu ant stogo, ir kai prisiartinu prie stogo kra što,
permetu kopėčias tarp namų stogų ir lipu ant kito stogo, nes sapne gali daryti k ą tik nori.
Ir tada susirandu ka žkieno mašinos raktelius ir įsėdu į  ma šiną, ir vairuoju, ir visai nesvarbu, jeigu
atsitrenkiu į  kitus daiktus, ir va žiuoju prie jūros, ir pastatau ma šiną, ir išlipu, ir pila lietus. Ir i š
parduotuvės pasiimu ledų  ir juos valgau. O tada einu per papl ūdimį. Ir paplūdimyje daug smėlio ir
didelės uolos, ir ant auk štumėlės yra švyturys, bet šviesa iš jungta, nes švyturio prižiūrėtojas miręs.
Ir stoviu visai arti o šiančių bangų, ir jos atrieda, ir apsemia mano batus. Ir neinu maudytis, nes gali
būti ryklių. Ir stoviu, ir žiūriu į horizontą, ir išsiimu savo ilgą ją metalinę  liniuotę, ir pakeliu ją priešais
tą liniją  tarp jūros ir dangaus, ir pademonstruoju, kad ta linija yra kreiv ė ir kad žemė  yra apvali. Ir tas
bangavimas, kai vanduo apsemia mano batus ir v ėl atslūgsta, ritmingas lyg muzika ar b ūgno garsai.
Ir tada pasiimu saus ų  drabužių i š  vienų namų, kur visa šeima taip pat yra i šmirusi. Ir einu namo, į
Tėvo namus, bet tai jau nebe T ėvo namas, bet mano. Ir pasigaminu Gobi Alu Sang patiekalą,

1 Director's Cut (a ngl.) –  re žisieriaus filmo versija. Kai kurie filmai turi dvi versijas: viena rodoma oficialiai, kita paliekama
archyvuose ir dažniausiai parodoma tik praė jus nema žai laiko nuo filmo premjeros (red. past.).
užsibarstydamas ant jo raudon ų  valgomų jų dažų, ir geriu žemuogių   pieno kokteilį, o paskui žiūriu
videofilmą apie Saulės sistemą ir pažaidžiu keletą kompiuterinių žaidimų, ir einu miegoti.
Ir tada sapnas baigiasi, ir a š pasijuntu laimingas.

233

Kitą  ryt ą  pusryčių  valgiau keptus pomidorus ir Motinos pa šildytų  keptuvė je šparaginių  pupelių  i š
skardinės.
Pusryčiams įpusė jus, ponas Šiersas pasak ė:
– Gerai. Kelias dienas jis gali pasilikti.
Ir Motina pasak ė:
– Jis gali pasilikti tiek, kiek jam reik ės.
Ir ponas Šiersas pasak ė:
– Šis butas nėra pakankamai didelis dviem žmonėms, k ą jau kalbėti apie trečią.
Ir Motina pasak ė:
– Žinai, jis supranta, k ą tu sakai.
Ir ponas Šiersas pasak ė:
– Ką jis čia veiks? Čia nėra jam tinkamos mokyklos. Mes abu dirbame. Tai tiesiog juokinga.
Ir Motina pasak ė:
– Rodžeri. Pakaks.
Tada ji užplik ė man raudonosios arbatos su cukrumi ir pasak ė:
– Tu gali pasilikti čia, kiek tik nori.
Kai ponas Šiersas išė jo į darbą, ji paskambino į savo įstaigą ir pasiėmė poilsio dieną d ėl asmeninių
 prie ž asč ių , o šitai daroma, kai kas nors i š šeimos miršta arba suserga.
Tada pasak ė, kad turime nueiti nupirkti man drabu žių  ir pižamą, ir dantų šepetėlį, ir medvilnines
kelnes. Taigi išė jome iš   buto ir nuė jome į   pagrindinį   kelią, kuris vadinasi Hilo Leinas, pa žymėtas
A4088, ir aplink buvo tikrai daug žmonių, ir mes įlipome į  266 autobusą, važiuojantį į  Brento Kroso
prekybos centrą. Bet Džono Leviso parduotuv ė je buvo per daug žmonių, ir aš  i šsigandau, ir atsiguliau
ant grindų šalia rankinių laikrodžių skyriaus, ir rėkiau, ir Motina tur ė jo mane parvežti namo su taksi.
Tada jai vėl reik ė jo grįžti į   prekybos centr ą  nupirkti man drabužių, pižamą   ir dantų šepetėlį, ir
medvilnines kelnes, taigi jai i švažiavus likau laisvajame kambaryje, nes nenor ė jau būti tame pačiame
kambaryje su ponu Šiersu, kadangi jo bijojau.
Ir kai Motina gr įžo namo, atnešė  man stiklinę žemuogių  pieno kokteilio ir parod ė  mano naują ją
pižamą, ir jos ra štą sudarė penkiakampės mėlynos žvaigždės purpuriniame fone, štai šitaip:

Ir aš pasakiau:
– Man reikia grįžti į Svindoną. Ir Motina pasak ė:
– Kristoferi, tu k ą tik atvažiavai. Ir aš pasakiau:
– Aš turiu grįžti, nes man reikia laikyti auk štesniojo lygio matematikos egzaminą.
Ir Motina pasak ė:
– Tai tu laikysi auk štesniojo lygio matematikos egzaminą? Ir aš pasakiau:
– Taip. Aš jį laikysiu kitą savaitę trečiadienį ir ketvirtadienį, ir penktadienį.
Ir Motina pasak ė:
– Dieve!
Ir aš pasakiau:
– Tėvas Petersas bus steb ėtojas.
Ir Motina pasak ė:
– Manau, kad tai labai gerai.
 Ir aš pasakiau:
– Aš  gausiu auk ščiausią įvertinimą. Ir dėl to turiu grįžti į Svindoną. Bet nenoriu matyti Tėvo, taigi
turiu grįžti į Svindoną su tavimi.
Tada Motina užsidengė rankomis veidą ir sunkiai atsiduso, ir pasak ė:
– Nežinau, ar tai įmanoma.
Ir aš pasakiau:
– Bet aš turiu važiuoti.
Ir Motina pasak ė:
– Pakalbėkime apie tai kitą kartą, gerai?
Ir aš pasakiau:
– Gerai. Bet aš turiu važiuoti į Svindoną.
Ir ji pasak ė:
– Kristoferi, prašau...
Ir aš gurk štelė jau pieno kokteilio.
Ir kiek vėliau, 22:31, išė jau į  balkoną pažiūrėti, ar matosi žvaigždės, bet jų  nesimatė dėl visų tų
debesų ir dėl vadinamosios š viesos tar š os, kuri atsiranda d ėl gatvės žibintų   ir mašinų šviesų, ir
prožektorių, ir šviesos pastatų languose, – visa tai i šspinduliuoja į atmosferą ma žytes dalelytes, kurios
trukdo žvaigždžių šviesai pasiekti žemę. Taigi vėl grįžau į vidų.
Bet negalė jau užmigti. Ir atsik ėliau 2:07, ir bijojau pono Šierso, taigi nulipau laiptais žemyn ir išė jau
pro priekines duris į Čepterio plentą. Ir gatv ė je nieko nebuvo, ir buvo daug ramiau negu dieną, nors
tolumoje girdė josi transporto triuk šmas ir sirenos, ir tai mane šiek tiek apramino. Ir aš ė jau Čepterio
plentu ir apžiūrinė jau automobilius, ir kokios figūros susidaro i š  laidų  oranžinių  debesų  fone, ir k ą
žmonės turi savo soduose, pavyzd žiui, nyk štuk ą ir viryklę, ir mažytį tvenkinį, ir žaislinį meškutį.
Tada išgirdau gatve ateinant du žmones, taigi užlindau tarp konteinerio galo ir tranzitinio   Ford
mark ės automobilio, ir jie kalbė josi angliškai, bet manęs nepamatė. Prie mano koj ų, nešvariame
vandenyje, matėsi du mažyčiai žalvariniai krumpliaračiai, panašūs į   tuos iš   mechaninių   rankinių
laikrodžių.
Ir man patiko tūnoti tarp to konteinerio ir autobusiuko, taigi ten i šbuvau gana ilgai. Ir ap žiūrinė jau,
kaip atrodo gatvė. Ir vyraujan čios spalvos aplinkui buvo oran žinė ir juoda, ir šių abiejų spalvų deriniai.
Ir visai negalė jai nuspėti, kokios spalvos dienos metu bus šie gatvė je stovintys automobiliai.
Ir man atė jo į   galvą   mintis, ar galima i š kryžių   sudaryti šachmatinę   mozaik ą, i r aš, galvoje
dėliodamas tokią mozaik ą, supratau, kad galima.

Ir tada išgirdau Motinos balsą, ir ji šauk ė:

– Kristoferi?.. Kristoferi?.. – ir bėgo gatve, taigi išlindau iš už   konteinerio ir autobusiuko, ir ji
pribėgo prie manęs ir pasak ė:
– Jėzau Marija, – ir sustojo prie š mane, ir pagrasė pirštu prieš pat nosį, ir pasak ė:
– Jei tu dar kada nors taip padarysi, aš  prisiekiu Dievu, Kristoferi, a š  myliu tave, bet... nežinau, k ą
tau padarysiu.
Taigi ji privertė  mane pažadėti, kad daugiau niekada vienas nei šeisiu iš  buto, nes tai pavojinga, ir
Londone negalima pasitik ėti žmonėmis, nes jie svetimi. O kit ą dieną  jai vėl reik ė jo važiuoti apsipirkti,
ir ji privertė mane pažadėti neatidaryti durų, jeigu kas nors paskambintų. Ir kai gr įžo, parnešė
specialaus maisto gumulėlių   Tobiui ir tris „Žvaigždžių   kelių" videofilmus, ir aš žiūrė jau juos
svetainė je, kol namo grįžo ponas Šiersas, o tada vėl nuė jau į laisvą jį kambarį. Man nor ė josi, kad namas
Čepterio plente 451C Londone NW2 5N6 tur ėtų sodą, bet čia jo nebuvo.
O dar po dienos paskambino i š  Motinos darbovietės ir pasak ė  jai, kad gali nebegr įžti į  darbą, nes
vietoj jos jie susirado kitą  darbuotoją, ir ji labai supyko ir pasak ė, kad tai neteisėta, ir kad sk ųsis, bet
ponas Šiersas pasak ė:
– Nebūk visiška kvailė. Dėl Dievo, tai juk buvo laikinas darbas...
Ir kai Motina prieš man užmiegant užsuko į laisvą jį kambarį, aš pasakiau:
 – Man reikia važiuoti į Svindoną laikyti auk štesniojo lygio egzaminą.
Ir ji pasak ė:
– Kristoferi, ne dabar. Tavo tėvas skambina man telefonu ir grasina paduoti į teismą. Rodžeris man
duoda į sprandą. Tai tikrai nėra tinkamas laikas.
Ir aš pasakiau:
– Bet aš turiu važiuoti, nes dėl to jau susitarta, ir T ėvas Petersas bus steb ėtojas.
Ir ji pasak ė:
– Klausyk. Bet tai tik egzaminas. Aš  galiu paskambinti į mokyklą. Mes galime tą egzaminą  atidėti.
Tu gali jį laikyti kada nors v ėliau.
Ir aš pasakiau:
– Aš negaliu jo laikyti kada nors v ėliau. Tai jau sutarta. Ir aš daug kartojausi. Ir ponia Geskoin sak ė,
kad egzaminui galime gauti atskirą kabinetą.
Ir Motina pasak ė:
– Kristoferi, a š  labai stengiuosi, kad viskas b ūtų  gerai. Bet vos vos laikausi, na?.. Taigi duok man
truputį...
Tada ji nutilo ir prisidengė   burną  ranka, ir atsistojo, ir i šė jo iš   kambario. Ir mano kr ūtinė je vėl
atsirado skausmas, pana šiai kaip toje metro stotyje, nes maniau, kad negal ėsiu sugrįžti į  Svindoną
laikyti auk štesniojo lygio egzamino.
Ir aš žiūrė jau pro valgomojo lang ą, skaičiuodamas automobilius gatvė je, ir norė jau sužinoti, ar tai
bus Gana gera diena, ar Gera diena, ar Nepaprastai gera diena, ar Juoda diena, bet šis automobilių
skaičiavimas yra visai kitoks, nei va žiuojant į mokyklą autobusu, nes pro lang ą iš buto gali žiūrėti, kiek
tik nori, ir suskai čiuoti tiek automobilių, kiek reikia, ir išstovė jau prie lango tris valandas, ir pama čiau
5 raudonus automobilius iš eilės ir 4 geltonus automobilius i š eilės, o tai reišk ė, kad vienu metu tai yra
ir  Gera diena, ir Juoda diena,  taigi ši sistema nebeveik ė. Bet kai sukoncentruodavau dėmesį į
automobilių skaičiavimą, nebereik ėdavo galvoti apie auk štesniojo lygio egzaminą ir skausmą krūtinė je.
Ir kitą  dieną  Motina su taksi nusive žė  mane į  Hempsted Hitą, ir mes sėdė jome kalvos viršūnė je, ir
žiūrė jome į lėktuvus tolumoje, art ė jančius į   Hytrou oro uost ą. Ir aš   valgiau raudoną   ledinuk ą   ant
pagaliuko, pirktą  i š  led ų  vežimėlio. Ir Motina pasak ė, kad skambino poniai Geskoin ir pasak ė, kad aš
laikysiu auk štesniojo lygio egzaminą kitais metais, ir aš net numečiau į šalį savo raudoną jį ledinuk ą, ir
ilgą  laik ą  spiegiau, ir man taip labai skaud ė jo krūtinė je, kad buvo sunku kvėpuoti, ir priė jęs kažkoks
vyras paklausė, ar man kas nors atsitiko, ir Motina pasak ė:
– O kaip jums visa tai atrodo?
Ir jis nuė jo sau.
Ir tada aš   pavargau nuo spiegimo, ir Motina kitu taksi parve žė   mane į butą, o kitą rytą   buvo
šeštadienis, ir ji liepė ponui Šiersui eiti ir parnešti iš bibliotekos man knygų apie mokslą ir matematik ą,
ir tai buvo knygos „100 galvosūkių" ir „Visatos branduolinės energijos atsiradimas", bet jos skirtos
vaikams, ir apskritai prastos, taigi a š jų neskaičiau, ir ponas Šiersas pasak ė:
– Na, malonu matyti, kad mano indėlis yra vertinamas.
Ir a š  nieko dar nebuvau valg ęs nuo to laiko, kai nume čiau savo raudon ą jį  ledinuk ą  Hempsted Hite,
taigi Motina man nupie šė diagramą su ant jos i šdėstytomis žvaigždėmis, kaip darydavo, kai buvau visai
mažas, ir pripyl ė indą  su padalomis   Komplan  firmos vitaminų su žemuogių  skonio gėrimu, ir man
atitekdavo bronzinė žvaigždė, jei išgerdavau 200 mililitrų, ir sidabrinė žvaigždė, jei išgerdavau 400
mililitrų, ir auksinė žvaigždė, jei išgerdavau 600 mililitrų.
Ir kai Motina su ponu Šiersu susiginčijo, aš  i š  virtuvės pasiėmiau mažą  radijo imtuvą  ir išė jau, ir
atsisėdau laisvajame kambaryje, ir nusista čiau jį  ma ždaug tarp dviej ų  sto čių  programų, kad girdėčiau
tik radijo bangų šniok štimą, ir paleidau visu garsu, ir prisid ė jau sau prie ausies, ir tie garsai pasklido po
visą   galvą, kurią ėmė   taip skaudėti, kad nebejaučiau jokio kito skausmo, net ir to, krūtinė je, ir
nebegirdė jau, kaip ginčijasi Motina su ponu Šiersu, ir nebegalvojau apie tai, kad nelaikysiu
auk štesniojo lygio egzamino, ar apie tai, kad Čepterio plento 419C Londono NW2 5NG n ėra sodo, ar
apie tai, kad nematau žvaigždžių.
Ir paskui buvo pirmadienis. Ir buvo labai v ėlyvas nakties metas, ponas Šiersas įė jo į mano kambarį
ir prik ėlė mane, ir jaučiau, kad jis išgėręs alaus, nes nuo jo sklido toks pat kvapas kaip ir nuo T ėvo, kai
 jis su Rodriu būdavo gėręs alaus.
Ir jis pasak ė:
– Manai, kad esi velniškai gudrus, ar ne? Ar tu apskritai kada nors bent sekund ę  susimąstai apie
kitus žmones, a? Kertu la žybų, kad dabar esi be galo savimi patenkintas, ne kitaip.
Ir tada įė jo Motina ir ištempė jį iš kambario, ir pasak ė:
– Kristoferi, atsiprašau, tikrai labai atsipra šau.
 Kitą rytą, kai ponas Šiersas išė jo į   darbą, Motina susikrovė didžią ją   savo drabužių dalį į du
lagaminus ir liepė lipti žemyn, ir atsinešti Tobį, ir sėsti į automobilį. Ir ji sud ė jo lagaminus į bagažinę, ir
mes išvažiavome. Bet tai buvo pono Šierso automobilis, ir a š pasakiau:
– Ar tu pavogei šią mašiną?
Ir ji pasak ė:
– Aš ją tik skolinuosi.
Ir aš pasakiau:
– Kur mes važiuojame?
– Važiuojame namo.
Ir aš pasakiau:
– Ar nori pasakyti, kad va žiuojame namo į Svindoną?
Ir ji ištarė:
– Taip.
Ir aš pasakiau:
– Ar ten bus ir Tėvas?
Ir ji pasak ė:
– Prašau, Kristoferi, ne įkyrėti man dabar su savo klausimais, gerai?
Ir aš pasakiau:
– Aš nenoriu būti kartu su Tėvu.
Ir ji pasak ė:
– Kaip nors... Kaip nors... Viskas susitvarkys, Kristoferi, juk taip? Viskas susitvarkys.
Ir aš pasakiau:
– Ar mes važiuojame į   Svindoną dėl to, kad galėčiau laikyti auk štesniojo lygio matematikos
egzaminą?
Ir Motina tar ė:
– Ką?
Ir aš pasakiau:
– Rytoj man reikia laikyti auk štesniojo lygio matematikos egzaminą.
Ir Motina labai l ėtai tardama žodžius pasak ė:
– Mes grįžtame atgal į Svindoną, nes jei ir toliau liksime Londone... kas nors i š mūsų gali nukentėti.
Ir nebūtinai tu.
Ir aš pasakiau:
– Ką tu nori pasakyti?
Ir ji pasak ė:
– Dabar man reikia, kad tu truputėlį patylėtum.
Ir aš pasakiau:
– Kiek laiko man tylėti?
Ir ji pasak ė:
– Jėzau... – o tada tarė: – Pusvalandį, Kristoferi. Man reikia, kad pus ę valandos tu nekalbėtum.
Ir mes važiavome iki pat Svindono, ir kelion ė   truko 3 valandas ir 12 minučių, ir mums reik ė jo
sustoti įsipilti degalų, ir Motina nupirko man pieni šk ą  batonėlį, bet aš jo nevalgiau. Ir mes patekome į
transporto kamštį, kurį suk ėlė  kiti vairuotojai, sumažinę  greitį, nes norė jo pažiūrėti į  avariją  kitoje
eismo juostoje. Aš   pabandžiau sugalvoti formul ę, pagal kurią būtų   galima nustatyti, ar transporto
sangrūdą   gali sukelti vien tik sumažinę   greitį   vairuotojai ir kaip tam turės įtakos: a) transporto
priemonių  gausa kelyje ir b) judan čių  ma šinų  greitis, ir c) ar greitai vairuotojai, pastebė ję  u žsidegant
prieky važiuojančių mašinų stabdžių žibintus, susiorientuos, kad ir jiems reikia stabdyti. Bet buvau per
daug pavargęs, nes praeit ą   naktį   nemiegojau, kadangi vis galvojau apie tai, kad negal ėsiu laikyti
auk štesniojo lygio matematikos egzamino. Taigi a š užsnūdau.
Ir kai atvažiavome į   Svindoną, Motina tur ė jo namų   raktus, ir mes įė jome į vidų, ir ji pasak ė
„Labas", bet namie nieko neradome, nes buvo 13:23. Ir man buvo baisu, bet Motina pasak ė, kad aš
būsiu saugus, taigi u žlipau į  savo kambarį ir užsidariau duris. Išėmiau iš kišenės Tobį  ir leidau jam
palakstyti, ir sužaidžiau „Minų ieškotoją", ir jo Aukščiausią lygį  baigiau per 174 sekundes, o tai truko
75 sekundėmis ilgiau nei mano geriausias anks čiau pasiektas rezultatas.
O tada buvo 18:35, ir a š  i šgirdau, kaip su savo furgonu namo gr įžo T ėvas, ir patraukiau savo lov ą,
užstumdamas ja duris, kad jis negal ėtų įeiti, ir jis įė jo į  namus, ir jis ir Motina ėmė šaukti vienas ant
kito.
Ir Tėvas šauk ė:
– Kaip, po galais, tu čia patekai?
 O Motina šauk ė:
– Tai yra ir mano namai, jeigu tu kartais to neprisimeni!
Ir Tėvas šauk ė:
– Ar kartu atvažiavo ir tas tavo i šsirinktasis vyras?
Ir tada aš paėmiau dėdės Terio man nupirktus dviem pir štais mušamus būgnelius ir atsiklaupiau
kambario kampe, kuo giliau įspraudžiau galvą į  sienų sandūrą, ir mušiau tuos būgnelius, ir dejavau, ir
šitaip dariau visą valandą, ir tada į kambarį įė jo Motina ir pasak ė, kad Tėvas išė jo. Ir ji pasak ė, kad kurį
laik ą Tėvas pagyvens pas Rodr į, ir kad per kelias ateinan čias savaites mudu susirasime, kur gyventi
atskirai nuo Tėvo.
Tada išė jau į sodą  ir už  sandėliuko radau Tobio narvel į   ir parsinešiau jį  vidun, ir išvaliau, ir vėl
uždariau ten Tobį.
Ir aš paklausiau Motinos, ar kit ą dieną galėsiu laikyti auk štesniojo lygio matematikos egzaminą.
Ir ji pasak ė:
– Deja, Kristoferi...
Ir aš pasakiau:
–Ar aš galiu laikyti auk štesniojo lygio matematikos egzaminą?
Ir ji pasak ė:
– Tu manęs nesiklausai, Kristoferi.
Ir aš pasakiau:
– Aš klausausi.
Ir Motina pasak ė:
– Aš   tau sakiau. Aš   skambinau mokyklos direktorei. Aš   jau pranešiau, kad tu Londone. Aš
pasakiau, kad egzaminą tu laikysi kitais metais.
Ir aš pasakiau:
– Bet dabar aš esu čia ir galiu laikyti egzaminą.
Ir Motina pasak ė:
– Apgailestauju, Kristoferi... A š stengiausi visk ą sutvarkyti. Aš stengiausi nieko nesupainioti.
Ir man v ėl pradė jo skaudėti krūtinė je, ir aš  sukryžiavau rankas, ir ėmiau linguoti pirmyn atgal ir
dejuoti.
Ir Motina pasak ė:
– Aš nežinojau, kad mes sugr įšime.
Bet aš nenustojau dejavęs ir lingavęs.
Ir Motina tar ė:
– Na, baik. Tai nieko neišspręs.
Tada ji paklausė, ar nenoriu pa žiūrėti kurio nors i š  savo „ Ž ydrosios planetos"  videofilmų   apie
gyvybę  po Arkties ledynais ar kuprot ų jų  banginių  migraciją, bet aš  nieko nesakiau, nes supratau, kad
negalėsiu laikyti auk štesniojo lygio matematikos egzamino, ir tai buvo pana šu į  jausmą, kurį  patiri,
prispaudęs nyk ščio nagą  prie labai karšto radiatoriaus, kai ima skaudėti ir norisi verkti i š  skausmo, ir
tas skausmas išlieka net ir atitraukus nyk štį.
Tada Motina man davė   valgyti mork ų   ir brokolių, ir pomidorų   padažo, bet aš   prie maisto
neprisiliečiau.
Ir tą naktį aš vėl nemiegojau.
Kitą  dieną  Motina vežė  mane į  mokyklą  pono Šierso mašina, nes mes pav ėlavome į  autobusą. Ir
mums ruošiantis sėsti į automobilį, ponia Šiers per gatvę atė jo iki mūsų ir pasak ė Motinai:
– Tau įžūlumo tikrai netrūksta.
Ir Motina pasak ė:
– Sėsk į mašiną, Kristoferi.
Bet aš negalė jau sėsti į automobilį, kadangi durelės buvo užrakintos.
Ir ponia Šiers pasak ė:
– Tai ar jis ir tave pagaliau išspyrė?
Tada Motina atidarė   dureles iš  savo pusės ir įsėdo į mašiną, ir atrakino mano dureles, ir mes
išvažiavome.
Ir kai mes at ė jome į mokyklą, Siobenė tarė:
– Tai jūs esate Kristoferio motina.
Ir Siobenė  pasak ė, kad ji d žiaugiasi vėl mane matydama, ir paklausė, kaip laikausi, ir a š  pasakiau,
kad jaučiuosi pavargęs. Ir Motina paaiškino, jog aš   esu nusiminęs dėl to, kad negaliu laikyti
auk štesniojo lygio matematikos egzamino, todėl nei normaliai valgiau, nei miegojau.
Ir tada Motina išvažiavo, o aš  nupiešiau autobusą žiūrint iš  perspektyvos, kad negalvo čiau apie tą
skausmą krūtinė je, ir autobusas atrodė šitaip:

Ir po pietų Siobenė pasak ė, kad ji kalbė josi su ponia Geskoin ir kad ji dar tebelaiko savo stal čiuje 3
antspauduotuose vokuose mano sustiprinto lygio egzamino med žiagą.
Taigi aš paklausiau, ar vis dar galiu laikyti sustiprinto lygio egzamin ą.
Ir Siobenė pasak ė:
– Manau, kad taip. Popiet mes paskambinsime T ėvui Petersui ir pasitikslinsime, ar jis vis dar gali
atvykti ir būti stebėtojas. O ponia Geskoin para šys laišk ą į Egzaminų centrą  ir praneš, kad tu vis d ėlto
nori laikyti egzaminą. Ir tikimės, kad jie sutiks leisti tau laikyti. Bet kol kas dar tiksliai to ne žinome, –
ir tada ji kelias sekundes nutilo. – Pamaniau, kad tau reikia tai pasakyti dabar. Kad apie tai pagalvotum.
Ir aš pasakiau:
– Kad pagalvočiau apie k ą?
Ir ji pasak ė:
– Ar tu tikrai nori tai daryti, Kristoferi?
Ir a š  galvojau apie tą klausimą, ir nebuvau tikras, kaip į j į atsakyti, nes norė jau laikyti auk štesniojo
lygio matematikos egzaminą, bet jaučiausi labai pavargęs, ir kai imdavau galvoti apie uždavinius, galva
nelabai veik ė, ir kai pabandydavau prisiminti faktus, pavyzd žiui, logaritminę formulę, reikalingą norint
apskaičiuoti apytikrę sumą   pirminių   skaičių, kurie yra ne didesni negu (x), negal ė jau tų   faktų
prisiminti, ir tai mane gąsdino.
Ir Siobenė pasak ė:
– Tau nebūtina to daryti, Kristoferi. Jei pasakysi, kad nenori laikyti egzamino, niekas ant tav ęs
nepyks. Ir tai nebus nei blogai, nei neteis ėta, nei kvaila. Tiesiog bus taip, kaip tu nori, ir tai bus visai
gerai.
Ir aš pasakiau:
– Aš  noriu laikyti egzaminą, nes nem ėgstu atidėlioti darbų, surašytų  savo tvarkaraštyje, nemėgstu
vėl iš naujo jų imtis, nes kai taip nutinka, mane pradeda pykinti.
Ir Siobenė pasak ė:
– Gerai.
Ir ji paskambino Tėvui Petersui, ir jis atvyko į mokyklą 15:27, ir tar ė:
– Na, jaunuoli, ar mes pasirengę pradėti?
Ir meninio ugdymo kabinete a š sprendžiau auk štesniojo lygio matematikos egzamino Pirmą ją dalį .
Ir Tėvas Petersas buvo steb ėtojas, ir kol sprendžiau, jis sėdė jo už  stalo ir skait ė  Dytricho Bonhėferio
knygą „ Mokinystė s kaina",  ir valgė  sumuštinį. Ir egzaminui įpusė jus, jis išė jo ir prie lango surūk ė
cigaretę, bet visą laik ą mane stebė jo pro langą, kad nenusirašinėčiau.
Ir kai aš  atsiverčiau užduotis ir jas perskai čiau, nė į  vieną  klausimą  atsakymo nežinojau ir, be to,
man buvo sunku kv ėpuoti. Ir man nor ė josi kam nors smogti arba durti šveicarišku karišku peiliuku, bet
nebuvo kam, nebent T ėvui Petersui, o jis buvo labai auk štas, ir jei jam smog čiau ar durčiau šveicarišku
karišku peiliuku, jis nebegalėtų  per likusias egzamino dalis b ūti stebėtojas. Taigi stengiausi giliai
kvėpuoti, kaip mane mok ė   daryti Siobenė, kai man mokykloje kildavo noras kam nors smogti, ir
suskaičiavau penkiasdešimt įkvėpimų   ir, skaičiuodamas tuos kelintinius skaičius, aš  dar juos k ėliau
kubu, štai šitaip:
1, 8, 27, 64,125, 216f 343, 512f 729,1000,1331,
1728, 2197, 2744, 3375, 4096, 4913... ir 1.1.
Ir tai man padė jo šiek tiek nurimti. Bet egzaminui buvo skirtos 2 valandos, o jau buvo pra ė jusios
dvidešimt minučių, taigi man reik ė jo sparčiai spręsti uždavinius, ir neliko laiko kaip reikiant pasitikrinti
atsakymų.
Ir tą vakarą, vos parė jau iš mokyklos, namo gr įžo Tėvas, ir aš ėmiau spiegti, bet Motina pasak ė, kad
 ji neleis, kad man nutiktų  kas nors bloga, ir a š  i šė jau į  sod ą, ir atsiguliau ten, ir žiūrė jau į žvaigždes
danguje, ir įsivaizdavau save taškeliu. Ir kai Tėvas išė jo iš   namo, jis ilgai žiūrė jo į   mane, o tada
kumščiu trinktelė jo į tvorą, palikdamas joje skylę, ir nuė jo.
Ir tą  naktį  miegojau mažai, nes sprendžiau auk štesniojo lygio matematikos užduotis. O vakarienės
suvalgiau šiek tiek špinatų sriubos.
O kitą  dieną  sprendžiau egzamino Antrą ją  dal į , ir Tėvas Petersas v ėl skaitė  Dytricho Bonhėferio
„ Mokinystė s kain ą", bet šįkart cigaretės jis neber ūk ė, ir prieš egzaminą Siobenė mane nuvedė į tualetą,
kad ten pabūčiau ir atlik čiau kvėpavimo pratimus, ir mintinai paskaičiuočiau.
Ir t ą vakarą, kai prie m ūsų namo sustojo taksi, žaidžiau kompiuteriu Vienuoliktą ją valandą. Taksi
atvažiavo ponas Šiersas, ir jis i šlipo iš  taksi, ir metė  ant sodo vejos didel ę  kartono dėžę  su Motinai
priklausančiais daiktais. Tai buvo plauk ų džiovintuvas ir apatinės kelnaitės, ir   L'Oreal šampūnas, ir
sausų  pusryčių  pakelis, ir dvi knygos, Endriu Mortono „DIANA: Jos tikroji is torija" ir Džili Kuper
 „Konkurentai", ir mano nuotrauka sidabriniais r ėmeliais. Ir krisdamas ant žolės rėmeliuose esantis
nuotraukos stiklas sudu žo. Tada ponas Šiersas iš kišenės išsitrauk ė mašinos raktelius, sėdo į   savo
mašiną ir pradė jo važiuoti, o Motina išbėgo iš namo ir, išpuolusi į gatvę, sušuko mašinos pavymui:
– Nė nebandyk daugiau čia kojos kelti!
Ir ji metė  sausų  pusryčių  pakelį, ir šis pataik ė į  nuvažiuojančio automobilio galą, ir ponia Šiers
žiūrė jo pro langą, ir visa tai matė.
Dar kitą  dieną  a š  laikiau egzamino Trečią ją  dal į , ir Tėvas Petersas skait ė  laikraštį  Daily Mail, ir
surūk ė tris cigaretes.
Ir šitas uždavinys man patiko labiausiai.
Į rodykite, kad:
Trikampis, kurio kra štines galima išreikšti n2 + 1, n2 –1 ir 2n (kai n > 1), yra statusis.
Parodykite priešingu pavyzdžiu, kad priešingas tvirtinimas yra klaidingas.
Ir ketinau aprašyti, kaip sprendžiau šį uždavinį, bet Siobenė pasak ė, kad tai nėra labai įdomu, bet aš
tvirtinau, kad įdomu. Ir ji pasak ė, kad žmonės nenorės knygoje skaityti atsakymų į   matematikos
uždavinius, ir pasak ė, kad galiu atsakymus sud ėti į priedą, kuris yra papildomas skyrius knygos gale ir
kurį žmonės panorė ję gali perskaityti. Tad aš taip ir padariau.
Ir tada man kr ūtinė je taip smarkiai jau nebeskaudė jo, ir kvėpuoti pasidarė  lengviau. Bet mane vis
tiek pykino, nes ne žinojau, ar gerai išsprendžiau egzamino uždavinius ir ar Egzamin ų   centras leis
tikrinti mano darbą po to, kai ponia Geskoin buvo pranešusi, kad egzamino nebelaikysiu.
Ir geriausia būna, kai žinai, kad nutiks kas nors gero, kas nors tokio, kaip saul ės u žtemimas, ar kai
žinai, kad per Kalėdas dovanų  gausi mikroskopą. O žinoti, kad nutiks kas bloga, tikrai n ėra malonu,
pavyzdžiui, eiti plombuoti danties ar važiuoti į   Prancūziją. Bet, manau, blogiausia yra apskritai
nežinoti, gera ar bloga nutiks.
Ir tą   vakarą į   namus užsuko Tėvas, o aš sėdė jau ant sofos ir žiūrė jau televizijos programą
Universitetų iššūkis,  ir atsakinė jau į   gamtos moksl ų  klausimus. Ir jis sustojo svetain ės tarpdury ir
pasak ė:
– Nerėk, Kristoferi, gerai. Aš tau nieko bloga nepadarysiu.
Ir už jo stovė jo Motina, todėl aš nepradė jau rėkti.
Tada jis priė jo art ėliau manęs ir pasilenk ė, kaip žmonės daro, bendraudami su šunimis, kai nori
parodyti, kad nėra agresoriai, ir tar ė:
– Aš norė jau pasiteirauti, kaip praė jo egzaminas.
Bet aš nieko nepasakiau.
Ir Motina tar ė:
– Pasakyk jam, Kristoferi.
Bet aš vis tiek nieko nepasakiau.
Ir Motina ištarė:
– Prašau, Kristoferi.
Tad aš pasakiau:
– Nežinau, ar visk ą išsprendžiau teisingai, nes buvau tikrai pavargęs ir nevalgęs, taigi man buvo
sunku susikaupti.
Ir tada Tėvas linktelė jo ir kurį laik ą nieko nesak ė. Tada ištarė:
– Ačiū.
Ir aš pasakiau:
– Už k ą?
Ir jis pasak ė:
 – Tiesiog... ačiū.
Tada jis tarė:
– Aš tavimi labai didžiuojuosi, Kristoferi. Labai. Tikiu, kad tu tikrai visk ą gerai išsprendei.
Ir jis nuė jo, o aš toliau žiūrė jau Universitetų iššūkį .
O kitą  savaitę Tėvas liepė  Motinai išsikraustyti, bet ji negal ė jo, nes neturė jo pinigų užmok ėti už
buto nuomą. Ir aš paklausiau, ar T ėvą areštuos ir uždarys į kalė jimą už  tai, kad jis užmušė Velingtoną,
nes jeigu jis būtų kalė jime, mes galėtume gyventi šiame name.
Bet Motina pasak ė, kad policija Tėvą areštuotų tik tuo atveju, jeigu ponia Šiers pateiktų vadinamų jų
svarių argument ų , o tai reiškia, kad kreipiesi į policiją ir prašai areštuoti kok į nors asmenį už įvykdytą
nusikaltimą, nes policija nesuima žmonių už   nedidelius nusižengimus, nebent tu primygtinai to
prašytum, ir Motina pasak ė, kad užmušti šunį yra tik nedidelis nusi žengimas.
Bet paskui viskas susitvark ė, nes Motina gavo darb ą Sodų centro kasoje, o gydytojas jai paskyr ė kas
rytą  gerti piliulių, kad neb ūtų  li ūdna, nors kartais jai nuo t ų  vaistų  imdavo svaigti galva, ir kartais ji
nugriūdavo, jei per staigiai stodavosi. Taigi mes persikraust ėme į  atskirą  kambarį  dideliame raudonų
plytų  name. Ir miegodavome tame pat kambaryje, kur gaminome valg į, ir man tai nepatiko, nes
kambarys buvo nedidelis, o koridoriaus sienos buvo i šdažytos rudai, o tualetu ir vonia naudodavom ės
kartu su kitais žmonėmis, ir Motina tur ėdavo juos iššveisti prieš  man ten einant, nes kitaip neb ūčiau
 jais naudojęsis, ir kartais pri šlapindavau kelnes, nes tuo metu tualetas b ūdavo užimtas. O koridorius
kvepė jo maistu ir chloro kalk ėmis, kurios naudojamos valant mokyklos tualetus. Ir kambaryje jautei
kojinių ir pušų aromato oro gaiviklio kvapus.
Ir man visai nepatiko, kad reikia laukti matematikos egzamino rezultat ų. Ir vos tik pagalvodavau
apie ateitį, galvoje viskas susijaukdavo, ir mane apimdavo panika. Taigi Sioben ė  sak ė  man negalvoti
apie ateitį. Ji sak ė:
– Galvok tiesiog apie šią  dieną. Prisimink, kas įvyko. Ir stenkis daugiau galvoti apie tai, kas įvyko
gero.
Ir vienas iš gerų dalyk ų buvo tai, kad Motina man nupirko medinę dėlionę, kuri atrodė šitaip:

Ir reik ė jo atskirti vir šutinę šios figūros dalį nuo apatinės, o tai buvo tikrai nelengva.
O kitas geras dalykas buvo tai, kad pad ė jau Motinai perdažyti kambarį, ir jo spalva dabar buvo
 balta su kvie č ių atspalviu, tik man į  plaukus priti ško dažų, ir Motina norė jo juos išplauti, ištrinkdama
mano galvą šampūnu, bet aš   nesidaviau, taigi vaik ščiojau 5 dienas su da žais ištepliotais plaukais, o
paskui tą plauk ų kuok štą iškirpau žirklėmis.
Bet blogų dalyk ų buvo daugiau negu gerų.
Ir vienas tų blogų  dalyk ų  buvo tai, kad Motina i š  darbo grįždavo tik 17:30, taigi turė jau eiti į  Tėvo
namus tarp 15:49 ir 17:30, nes man neleido b ūti vienam, ir Motina sak ė, kad pasirinkimo nėra, taigi aš
ten užsistumdavau duris lova, kad Tėvas nesugalvotų įeiti. O kartais jis m ėgindavo su manimi
pasikalbėti pro uždarytas duris, bet a š  neatsakydavau. Ir kartais gird ėdavau, kaip jis ilgai tyliai sėdi u ž
durų ant grindų.
O kitas blogas dalykas buvo tai, kad numirė Tobis, nes jam jau buvo 2 metai ir 7 mėnesiai, o žiurkei
tai jau gana daug, ir a š   sakiau, kad noriu jį  palaidoti, bet Motina neturė jo sodo, taigi palaidojau jį
žemė je dideliame plastmasiniame vazone, į kokius sodinamos gėlės. Ir sakiau, kad noriu kitos žiurk ės,
bet Motina pasak ė, kad negalima, nes m ūsų kambarys labai mažas.
Ir aš  sugalvojau, kaip atskirti vien ą  nuo kitos savo d ėlionės dalis, nes atradau, kad viduje yra du
tunelio formos skląsčiai su metaliniais strypeliais, kurie buvo ten įmontuoti šitaip:
 O abi dėlionės dalis buvo galima atskirti visą  j ą  laikant taip, kad abu strypeliai nuslyst ų į  tunelių
galus ir nedengtų bendrų abiejų dėlionės dalių lietimosi tašk ų.
Ir Motina kartą po darbo at ė jo manęs pasiimti i š Tėvo namų, ir Tėvas pasak ė:
– Kristoferi, ar galiu su tavim pasikalbėti?
Ir aš pasakiau:
–Ne.
Ir Motina pasak ė:
– Viskas gerai. Aš būsiu čia pat.
Ir aš pasakiau:
– Aš nenoriu kalbėti su Tėvu.
Ir Tėvas tarė:
– Turiu pasiūlymą.
Ir jis laik ė rankose plastmasinį virtuvės laikmatį, kuris buvo didelio pomidoro formos ir skerspj ūvio
padalytas pusiau, ir Tėvas jį pasukiojo, ir šis pradė jo tiksėti. Ir Tėvas tarė:
– Penkias minutes, gerai? Tik tiek. Paskui galėsi eiti.
Taigi aš  atsisėdau ant sofos, ir jis atsis ėdo į  fotelį, o Motina stovė jo tarpduryje į  prieškambarį, ir
Tėvas pasak ė:
– Kristoferi, klausyk... Šitaip daugiau nebegali tęstis. Nežinau, kaip tu, bet visa tai... yra per daug
skaudu. Todėl, kad būni namie ir nekalbi su manimi... tau reikia i šmokti manimi pasitik ėti... ir man
nesvarbu, kiek tai truks... Nesvarbu, kad tai bus viena minut ė  vieną  dieną  ir dvi minutės kitą  dieną, ir
trys minutės dar kitą dieną, ir man nesvarbu, jei tam prireiks ne vieneri ų metų. Nes tai labai svarbu. Tai
svarbiau už visk ą.
Ir tada Tėvas nulupo odos atplai šėlę palei savo kairės rankos nyk ščio nagą.
Ir tada jis tarė:
– Pavadinkime tai... pavadinkime tai projektu. Projektu, kurį  turime vykdyti abu kartu. Tau reikia
kartu su manimi leisti daugiau laiko. O a š... Aš  turiu tau parodyti, kad gali manimi pasitik ėti. Ir iš
pradžių tai bus sunku, nes... nes tai sunkus projektas. Bet paskui bus lengviau. Pa žadu.
Tada jis pirštų galais patrynė smilkinius ir tarė:
– Tu gali nieko nesakyti kol kas. Tu tik pagalvok apie tai. Ir, hm... A š   tau turiu dovaną. Kad
parodyčiau, jog tikrai rimtai galvoju apie tai, k ą kalbu. Ir kad atsiprašyčiau. Ir kad... na, pats suprasi, k ą
noriu pasakyti.
Ir jis atsik ėlė iš  fotelio ir priė jo prie virtuvės durų, ir jas atidar ė, ir ten ant grindų   buvo didelė
kartoninė  d ėžė, o joje – užtiesalas. Ir Tėvas pasilenk ė  ir įkišo rankas į  d ėžę, ir iš  ten ištrauk ė mažą
smėlio spalvos šuniuk ą.
Tada vėl grįžo į kambarį ir padavė man tą šuniuk ą. Ir pasak ė:
– Jam du mėnesiai. Ir jis yra retriveri ų veislės.
Ir šuo įsitaisė man ant kelių, ir aš jį paglosčiau.
Kurį laik ą niekas nepratarė nė žodžio.
Tada Tėvas pasak ė:
– Kristoferi, aš tikrai niekada nepadaryčiau ko nors, kas tave gal ėtų įskaudinti.
Ir vėl niekas nieko nesak ė.
Tada į kambarį įė jo Motina ir pasak ė:
– Deja, tu negalėsi jo pasiimti. Mūsų  kambarys per ma žas. Bet tavo tėvas juo pasir ūpins čia. O tu
galėsi ateiti ir išvesti jį pasivaik ščioti, kada tik panor ėsi.
Ir aš pasakiau:
– Ar jis turi vardą?
 Ir Tėvas tarė:
– Ne. Tu pats gali nuspręsti, kaip jį pavadinsi.
Ir šuniukas apžiojo mano pirštą.
Ir tada 5 minutės jau buvo pra ė jusios, ir ėmė skambėti pomidoro formos laikmatis. Taigi su Motina
vėl grįžau į jos kambarį.
O kitą savaitę kilo audra ir žaibavo, ir žaibas pataik ė į didžiulį medį, augusį parke greta Tėvo namo,
ir jį   nulaužė, ir atvažiavę   vyrai pjūklais supjaustė   to medžio šakas, ir sunkvežimiu išvežė   dalimis
supjaustytą kamieną, ir iš to apanglė jusio medžio liko tik juodas nelygus kelmas.
Ir aš sužinojau savo auk štesniojo lygio matematikos egzamino rezultatus, ir gavau auk ščiausią
įvertinimą, ir jaučiausi šitaip:

Ir aš pavadinau šunį Sendžiu. Tėvas nupirko jam antkakl į ir pavadėlį ir man leisdavo su Sendžiu eiti
pasivaik ščioti iki parduotuvės ir atgal. Ir a š su juo žaisdavau, mėtydamas jam guminį kaulą.
O Motina susirgo gripu, ir man teko praleisti su T ėvu jo namuose 3 dienas. Bet viskas buvo gerai,
nes ant mano lovos miegodavo Sendis, taigi jis tuoj imt ų  loti, jei kas nakt į įeitų į  mano kambarį. Ir
Tėvas sode sukas ė   lopinėlį žemės daržovėms auginti, o aš   jam padė jau. Ir mes pasė jome mork ų ir
žirnių, ir špinatų, ir aš ketinu juos skinti ir valgyti, kai užaugs.
Ir aš nuė jau su Motina į knygyną ir nusipirkau knygą „Aukštesniojo lygio sunkesnieji uždaviniai",
ir Tėvas pasak ė   poniai Geskoin, kad kitais metais a š   laikysiu kito auk štesniojo lygio matematikos
egzaminą, ir ji sutiko.
Ir aš   ketinu tą   egzaminą išlaikyti ir gauti auk ščiausią įvertinimą. O po dvej ų metų   laikysiu
auk štesniojo lygio fizikos egzaminą ir taip pat gausiu auk ščiausią įvertinimą.
O tada, kai tai padarysiu, važiuosiu mokytis į  universitetą, kuris yra kitame mieste. Ir nebūtinai į
Londoną, nes man Londonas nepatinka, o universitet ų  yra ir daugelyje kitų   vietų, ir nebūtinai vien
didmiesčiuose. Ir aš  gal ėsiu gyventi bute su sodu ir geru tualetu. Ir a š  gal ėsiu išsivežti Sendį  ir savo
knygas, ir kompiuter į.
O tada gausiu universiteto laipsn į su pagyrimu ir tapsiu mokslininku.
Ir žinau, kad galiu tai padaryti, nes vienas nuva žiavau į  Londoną ir įminiau mįslę  Kas u ž mušė
Velingtoną , ir suradau savo Motiną, ir buvau drąsus, o tai rei škia, kad galiu padaryti bet k ą.

PRIEDAS

UŽDUOTIS
Trikampis, kurio kraštines galima išreik šti n2 + 1, n2 –1 ir 2n (kai n > 1), yra statusis.
įrodykite priešingu pavyzdžiu, kad atvirk ščias tvirtinimas yra klaidingas.
SPRENDIMAS
Pirmiausia turime nustatyti, kuri trikampio kraštinė yra ilgiausia, kai kra štinės išreiškiamos n2 + 1f
n2 – 1 ir 2n (kur n > 1)
n2 + 1 – 2n = (n – 1)2
ir jeigu n > 1, tai (n – 1)2 > 0, todėl n2 + 1 – 2n > 0, tod ėl n2 + 1 > 2n.
Panašiai įrodome, kad (n2 + 1) – (n2 – 1) = 2f todėl n2 + 1 > n2–1.
Tai reiškia, kad n2 + 1 yra ilgiausia trikampio kra štinė, kai trikampio kraštinės išreiškiamos formule
n2 + 1, n2 – 1 ir 2n (kur n >1).
Tai galima pavaizduoti ir šitokiu grafiku (bet tai nieko ne įrodo):
 Pagal Pitagoro teorem ą, jeigu dviejų kraštinių kvadratų suma lygi trikampio trečiosios kraštinės
kvadratui, toks trikampis yra statusis. Todėl norint įrodyti, kad trikampis yra statusis, mums ir reikia tai
patvirtinti.
Dviejų trumpesnių jų kraštinių kvadratų suma yra (n2 – 1)2 + (2n)2
(n2 – I)2 + (2n)2 = n4 + 2 n2 + 1 + 4 n2 = n4 + 2 n2 + 1 Tre čiosios kraštinės kvadratas yra (n2 + 1)2 (n2
+ 1)* = n4+ 2 n2 + 1
Todėl dviejų trumpesnių jų kraštinių kvadratų suma lygi tre čiosios kraštinės kvadratui, ir toks
trikampis yra statusis.
O duotos sąlygos, teigiančios, kad „Trikampis, kurio kraštines galima išreik šti n2 + 1, n2 – 1 ir 2 n
(kur n > 1), yra statusis", atvirk štinė sąlyga yra tokia: „Stačiojo trikampio kraštinių ilgį galima išreik šti
formule: n2 + 1, n2–1 ir  2n (kur n > 1)".
Priešingas pavyzdys reikalauja rasti trikamp į, kuris yra statusis, bet kurio kra štinių negalima
išreik šti šia formule: n2 + 1f n2 –1 ir  2n (kur n > 1).
Taigi sakykim, kad stačiojo trikampio ABC įžambinė yra AB ir AB = 65, o BC = 60. Tai

Jeigu AB = n2 + 1 = 65, tai n =

Tokiu būdu trikampis ABC yra statusis, bet jo kra štinių negalima užrašyti formule: n2 + 1# n2 –1 ir
2n (kur n > 1).
Tai ir reik ė jo įrodyti.
 Tas keistas nutikimas šuniui naktį: [romanas] / Mark Haddon ; i š anglų kalbos vertė Birutė
Bersėnienė. – Vilnius : Tyto alba, 2004. – 262[2] p.
ISBN 9986–16–347–1

Romanas apie penkiolikos metų paauglį Kristoferį Buną, kuris yra ne toks kaip kiti: d ėl Aspergerio
sindromo, vienos iš  autizmo formų, jam sunku užmegzti kontaktą  su aplinkiniais ir bendrauti. Ta čiau
vieną   dieną   jis aptinka nužudytą   kaimynų šunį   ir sumano tapti detektyvu. Šis įvykis Kristoferio
gyvenimą   apverčia auk štyn kojom ir įrodo, kad net ir veikdamas pagal savitas taisykles jis sugeba
pasiekti tikslą.

UDK 820–3+820–93
Mark Haddon TAS KEISTAS NUTIKIMAS ŠUNIUI NAKTĮ 
Romanas
Iš anglų kalbos vert ė Birut ė Bersėnienė Dizainerė ir viršelio dailinink ė Ilona Kukenyt ė
SL 1686. 2004 04 27 8,00 apsk. 1.1. U žsakymas 512 I šleido „Tyto alba", J. Jasinskio 10, 2600
Vilnius, tel. / faks. 2498602, tytoalba@taide.lt
Spausdino UAB „Spaudos kont ūrai", Viršuliškių skg. 80, LT–05131 Vilnius