Dantė Aligjeris.

Pragaras
(„Dieviškoji komedija“)
 Dantė Aligjeris
1265- 1321

Dantė gimė Florencijos aristokratų šeimoje 1265 m. Jo tikrasis vardas – Durantė,

kurį jis sutrumpino į Dantę ir padarė savo literatūriniu slapyvardžiu. Tais laikais
Italijoje vyko politinės kovos dėl krašto susivienijimo. Varžėsi dvi partijos – Gvelfai
ir Gibelinai. Rašytojas, būdamas veiklus, kaipmat įsitraukė į politinį gyvenimą ir
tapo Gvelfų šalininku. XIII a. pabaigoje Gvelfai paėmė valdžią į savo rankas, bet,
dėl kilusių nesutarimų, skilo į baltuosius ir juoduosius. Juodieji laimėjo, o baltieji
buvo ištremti. Tarp baltųjų buvo ir Dantė. Jis buvo ištremtas iš Florencijos.
Gyvendamas tremtyje, poetas ilgėjosi savo gimtojo miesto ir norėjo parvykti atgal.
1316 m. atsiranda tokia galimybė, bet sąlygos buvo labai žeminančios, o jis,
būdamas išdidus ir principingas, pasirinko tremtinio dalią. Tad Dantė gyveno
įvairiuose Italijos miestuose. Kai Dantei buvo dvylika metų, jis buvo prižadėtas
Gemmai, Messer Manetto Donati dukteriai
 Kūryba:
• Dieviškoji komedija” (poema) (,,La divina commedia”)

• „Puota” (filosofinis traktatas)

• „Apie monarchiją” (politinis traktatas)

• „Apie tautinę kalbą” (filologinis traktatas)

Beatričė Dantei buvo moters grožio ir taurumo įsikūnijimas, poeto kūrybos įkvėpėmas.
Žemiškoji meilė Beatričei virsta dangiškąja, Beatričė nėra kokia šventoji, nors kaip ją
poetas begarbsto, ji eina tik šventumo simboliu. Kai Beatričė ir Dantė susitiko vaikystėje,
Dantė iš kart ją pamilo, bet Beatričei nebuvo lemta ištekėti už Dantės, ji užtekėjo už kito
vyro, praėjus trejiems metams, po santuokos, Beatričė mirė. Mirus jai Dantė nesiliovė
garbinti Beatrčinės, net tada, kai buvo vedęs kitą moterį.

,,Dieviškoji komedija”
Tai viduramžių kūrinys. Šio kūrinio žanras yra filosofinė poema. Dieviškąją
komediją sudaro trys dalys:

,,Pragaras”

,,Skaistykla”

,,Rojus”

Dantė „Dieviškoje komedijoje“ teigia, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia sulig

visišku išnykimu, mirtimi: baigusi viešnagę žemėje, žmogaus siela iškeliauja į kitą
pasaulį. Aname (pomirtiniame) pasaulyje prasideda jos tikrasis gyvenimas – jau ne
laike, o amžinybėje.

„Pragaras“
Kiekviena dalis turi po 33 giesmes. Kartu su įžangine iš viso yra 100 giesmių.
Poema parašyta tercinomis - trijų eilučių posmais. Šiame kūrinyje dominavo
alegoriški vaizdai.
“Pragaras” Poemoje autorius pasakoja kaip sulaukęs 35-erių metų (nuėjęs pusę
gyvenimo kelio) atsidūrė tamsiame miške. Čia jį užpuola 3 žvėrys - lūšis
simbolizuoja gašlumą, liūtas- puikybę ir vilkė godumą(...į pražūtį savaime
veda.11psl, ...pasotint amžinai negali,... žvėris rajus ir užsispyręs). Jį išgelbsti
Beatričės (dieviškumo simbolis) atsiųstas Vergilijus. Vergilijus(romėnų poetas) –
išminties simbolis. Šis poetą veda kitu keliu - per Pragarą (pažinti nuodėmę,
atskirti gėrį ir blogį), kuris sudarytas iš prieangio ir 9 siaurėjančių ratų, ten

supažindina su nuodėmėmis ir vėlėmis, kenčiančiomis dėl jų. Tamsus miškas-

nuodėmingas, klaidų pilnas gyvenimas.

Dantės pragaras yra šiauriniame pusrutulyje, žemės gelmėje. Jis kūgio formos,
smaigaliu įsiremiantis į žemės centrą. Pragarą sudaro devyni ratai ir prieangis. Čia
kiekvienas individas atsako už savo ankstesnį elgesį žemiškajame gyvenime.

Užrašas ant pragaro vartų

„ČIA KELIAS Į DEJONIŲ VIEŠPATYSTĘ,

ČIA KELIAS TEN, KUR SKAUSMAS IR TAMSA,

ČIA KELIAS Į ŠEŠĖLIŲ KARALYSTĘ.

KŪRĖJĄ MANO ĮKVĖPĖ TIESA,

PIRMOJI MEILĖ SUTEIKĖ MAN GALIĄ

IR IŠMINTIES NEMIRŠTANTI ŠVIESA.

MANE PRANOKT VIEN AMŽINYBĖ GALI,

BET KAIP JINAI – AŠ AMŽINAS ESU.

ČIONAI ĮŽENGĘS, VILTĮ MESK Į ŠALĮ.“

Prie Pragaro yra prieangis, kuriame kenčia tie, kurių nenori priimti nei Dangus, nei
Pragaras.Pragaro prieangis- tai vieta, kur kenčia ištižėliai, egoistai, angelai, lepšiai,
bevaliai, mylėję tik save:

„Jų pragyventos dienos tokios nykios, jog nebaisi jiems, bet kokia lemtis (20psl.)“
 ,,Tokia yra dalia menkų širdžių...“

,,Pasauly atminimas jų išnykęs;

Jie pragarui ir dangui nemieli.

Pažvelk ir eik, ramybėj juos palikęs.“

Girdėti dūsavimai, skundai, klyksmai, raudos, kenčiantieji bėga nuogi, kraujo

ašaros laša, šlykštūs kirminai po kojom painiojasi, bimbalai ir širšės gelia. Visi prie
Acherono – liūdesio upės.

Pirmasis ratas (Limbas). Čia gyvena ir Vergilijus. Girgėti atodūsiai ir

sielvartas. Čia kenčia nekrikštytų kūdikių, senovės didvyrių, išminčių(Homeras,
Horacijus, Lukanas, Ovidijus) ir kitų žmonių vėlės. Visi jie nėra nusidėjėliai, bet
kadangi jie yra negavę krikšto, jų dorybės ir nuopelnai per menki, kad jų vėlės
galėtų patekti į dangų. „Negavo krikšto, prieš kurį doryvės ir nuopelnai visų jų- per
menki“, ,,Sielvartas be skausmo ir vargų“

Antrasis ratas. Šiame rate vėlės yra nuolat blaškomos didžiulio sūkurio. Čia
kenčia tie, kuriuos pražudė geismai nežaboti, kurie protu vien kūno geiduliams
tarnavo, kurie nepastebėjo meilėje paslėpto pavojaus. Dvasios graudžiai verkia,
vėjai milžinai siaučia, ūžia praraja. Nusidėjėlius saugo uodeguotas demonas
Minas. Čia niūru, šalta. Čia buvo Tristanas, Kleopatram Paris, Elena, Achilas

Trečiasis ratas. Šio rato vartus saugo pabaisa trigalvis šuo Cerberis. Jis
loja,drąsko ant pasmerktųjų. Čia nuolatinio lietaus, sniego ir krušos plakami
išpuikėliai ir prisirijeliai. Nusidėjėliai murgdosi purvo pelkėse ir liūnuose,
klampynėse. Žmonės ten gyvena vien dėl naudos, vien dėl prisirijimo, kaip ir
Cerberis.

Ketvirtasis ratas. Šiame rate yra šykštuoliai ,,tie, kas vergavo apmaudui
kadais” ir tie, kurie nusidėjo saikui, gobšuoliai Vien smurtu ar apgaule, grobikai,
užpuolikai (tarp jų – ir popiežiai bei kardinolai). Pykdami ir priekaištaudami jie
vienas priešais kitą rita savo sunkias naštas. Stikso upėje riejasi nuogi (įtūžėliai,
pikčiurnos). Nusidėjėlius saugo žvėris Plutas.

Penktasis ratas. Čia kenčia pikčiurnos, tie, kurie paliko gėdą po savęs, kurie
puikybę laiko vertybe,įtūžėliai bei paniurėliai. Visi kenčia ugnies ir siaubo
skryniose, Stikso pelkėje. Stiksas – antroji pragaro upė, pamažu virstanti pelke. .
„Tie, kas kadaise artimąjį skriaudė, pateko srautp kruvino valdžion.“

Šeštasis ratas. Šiame rate kenčia grobikai, užpuolikai, veltėdžiai, iššvaistę

paveldėtą lobį, savižudžiai, dviveidžiai, sukčiai, padlaižiai, sąvadautojai,
išverstakailiai, bedieviai. Kankinasi kapinėse, kuriose ugnies įkaitintuose
atdaruose karstuose vaitoja bedieviai. Visi jie kenčia už piktus darbus, neteisybę,
apgaulę. . „ ...kyšininkų šalį“.

Septintasis ratas. Tai- smurtinikų buveinė. Ji padalyta į 3 skyrius:

 Pirmame kraujo upėje mirti pasmerkti smurtautojai prieš artimą,
  Antrame – savižudžiai, kraujuojančių medžių pavidalu, kuriems visada
laužomos šakos.
 Trečiame - ugnies lietaus žudomi smurtautojai prieš Dievą.
Čia kenčia vagys, žmogžudžiai. Visi jie skriaudė artimą, juos buvo užvaldžiusi
savanaudė aistra. Nusidėjėliai šaudomi strėlėmis, kai kurie kunkuliuoja kraujuose.
Šį ratą sergi– Minotauras.Tamsi giria, dygios, gruoblėtos, nuodingos šakos –
kažkada tai buvo žmonės, kurie ,,nusprendė mirt”

Aštuntasis ratas. Šis ratas daug siauresnis už kitus, bet turi net 10 skyrių. Čia
kenčia klastininkai, vagys , šventvagiai, suviliotojai, tarpininkai, pataikūnai,
apgaulūs patarėjai, suviliotojai, paleistuvės, nesantaikos sėjėjai, gobšuoliai, purve
kapstosi tie, kurie meilikauja ir apkalbinėja. Taip pat kenčia ir būrėjai, ir pranašai.
Jie vaikšto atbuli ir perkreipti, nes norėjo matyt per daug toli, jiems barzda ant
nugaros, ašaros rieda pasturgaliu. Nusidėjėliai plyšę nuo smakro iki pasturgalio
angos, tarp kojų gniutulas žarnų kadaroja, matosi širdis, skilvis Taip kenčia
Mohometas išdidusis..“Jau vargšams dingo bet kokia viltis, jau alkani skalikai
draske šonus.“ (Archivyskupas Rudžjeris.)

Devintasis, paskutinis ratas. Tai- išdavikų buveinė, kurioje yra 4 skyriai

giminių, svečių, tėvynės ir savo geradarių išdavikai. Jie įšalę į ledą taip, kad net
negali verkti(„Pats verksmas verkt neduoda jiems“), nes ašaros tuoj pat sušąla. Čia
visų pasaulio ašarų didžiausias ežeras yra pavirtęs ledu. Pačiame centre yra
Liuciferis – pats didžiausias išdavikas (gražiausias angelas, pakėlęs maištą prieš
Dievą). Liuciferis turi tris veidus, jų nasruose kankinasi trys didžiausi šio pasaulio
nusidėjėliai – Kristų pardavęs Judas ir Cezarį išdavusieji Kasijus bei Brutas.

„Sušvito apvaliam gale angos,

Ir mus užliejo vėl dangus žvaigždėtas.“

Aforzimai
 Kas įstebi , tas mato. 85 psl.

 Šlovė pati, be pastangų, dar niekam iš dangaus nenusileido. 131psl.

 Velnias – tėvas bet kokios klastos. 128psl.

 Kai vienoj gretoj petis į petį pikta valia žygiuoja su protu- traiško viską. 87psl.

 Vargas tam, kieno drąsa sugūra(Tik įėjus į pragarą) 19psl.

 Bijoti reik tokių dalykų tiek, kurie savaime nukreipti prieš gėrį, o kito ko tuščiai
nesibaidyk.(Beatričės žodžiai)