Romantinis Lietuvos vaizdas S.

Daukanto veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”

Lietuva senovėje atrodė visai kitaip nei galime matyti šiandien. Kartais sunku įsivaizduoti koks
gyvenimo būdas klestėjo prieš keletą amžių. Tačiau tai galime sužinoti iš S. Daukanto veikalo „Būdas
senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”.

Simonas Daukantas apie kalbą savo veikale sako, kad Lietuvos tauta jau nuo gilios senovės turi atskirą
ir skirtingą nuo kitų savo kalbą, kuri aiškesnė ir skaistesnė už bet kurias kitas. Iš to galima spręsti apie
ypatingą ankstesniųjų laikų tikyba, gyvenimą, valdovus ir karalius, kurie kalbėjo būtent šia, gimtąja kalba,
nors pati tauta buvo susipažinusi su daug skirtingų kultūrų. Tačiau Daukanto gyvenimo laiku viskas jau
pasikeitę, Lietuvos karaliai, kunigaikščiai ir kunigai jau kalba svetimomis kalbomis ir laikosi svetimų tiesų. Iki
tų dienų liko tik veikalai parašyti senovišku raštu. Simonui stebuklingai skamba faktas, kad senąją lietuvių
kalbą išsaugojo ne kunigų raštai, bet paprastos moterys mokiusios savo vaikus prisiminti savo kilmę ir
puoselėti tradicijas.

Lietuvos girios, anot Daukanto, stūksojo it jūra, nesimatė nei pradžios, nei galo. Neišžengiami
pušynai, eglynai, beršynai, ąžuolynai nuo senų senovės suaugę į vieną visumą atrodė lyg viena plati giria, tik
išvagoti upeliais, nors ir jose daug užvirtusių medžių. Į šią tankmę ne tik gyvuliai, bet ir žmonės negalėjo
įlįsti. Nuo audrų medžiai vieni ant kitų išvirtę, o kiti augo toki stori, kad net keletas vyrų apkabinti negalėjo.
Žiūrėdamas aukštyn niekaip negalėjai pamatyti viršūnių. Kartą žemaitijoje matininkai paliko girias
nematuotas, nes netgi žmogus su kirviu negalėjo nieko padaryti. Keleiviai eiti galėjo nebent gyvūnų
numintais keliais, nes niekur nebuvo vieškelio. Dieną nuo nakties atskirti būnant girioje galėjo nebent pagal
bičių dūzgesį arba žiemą pagal šviečiančias žvaigždes. Viešpatavo amžina naktis, o paklydusieji galėjo
vadovautis tik upeliais ir žvaigždėmis. Štai tokios gūdžios ir neįžengiamos tada buvo girios.

Senovės žmonės buvo taip pat šiek tiek kitokie. Kaip Simonas sako, visi vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo,
kad galėtų dirbti girioje. Kalbėjo drąsiai ir apsukriai, turėjo žydras akis, buvo šviesios odos, pailgo veido,
aiškių veido bruožų. Jaunuoliai iki 40 metų skutosi, o vyresni augino barzdą ir ilgus ūsus. Turėjo tamsius
plaukus, kai kurie netgi kasas, o ant galvos sklastymai. Lietuviai buvo drąsios ir malonios išvaizdos, veide
spindėjo narsa ir kantrybė, o širdyje malonė artimui. Žmonės pakentė šaltį, alkį, darganą ir speigą. Visada
kalboje ir elgesyje saugojo ir mylėjo tiesą, nemėgo melagių. Niekada neatidėdavo darbų, viską atlikdavo
laiku, nes dirbo sau. Nė vienas nenorėjo būti tinginiu, ką pradėjo, tą ir pabaigė. Visiems užteko to ką turėjo
ir niekad negeidė kito turto, nei aukso ar sidabro, nes niekam rinkliavų nemokėjo, bet ir savo turtų
nešvaistė. Žmonės pasitikėjo vieni kitais, buvo vieningi, padėjo vargstantiems. Vaišės buvo jų meilės
ženklas. Pačių drabužiai buvo padorūs, niekada nei jais, nei maistu nesilepino, o jei kas taip darė, tą smerkė.
Visi sakė tai ką galvojo, bet klestėjo išmintis ir dorybė, nes visi buvo lygūs. Nors ir neišsimokslinę lietuviai
turėjo teisingas dorybes.

Daukantas rašė, kad senovės lietuviai keliaudami į karą turėjo du tarnus - žirgą ir šunį. Šuo būdavo
įkinkomas į mažas roges, kuriose vilkdavo maistą, karo reikmenis, o grįžtant dar ir grobį. Kareivio žirgas
būdavo dar artimesnis, nes nešė patį kareivį ir mirdavo kartu su juo. Todėl jaunuoliai daugiau niekuo
nesirūpindavo taip, kaip žirgų grožiu, kurių veislė buvo populiari visame pasaulyje dėl savo greitumo ir
stiprumo. Senovėje garsus jaunikaitis buvo tas, kuris turėjo gražesnį žirgą. Kalnėnai ir žemaičiai taip mylėjo
savo žirgus, kad patiems mirus kartu degino ant laužo. Jodavo lietuviai be balno ir be kilpų, o arklį valdė
apynasriu, o vėliau kamanomis. Nors į karą jodavo raiti, turėjo ir pėsčiųjų kareivių, kurie eidavo tarpuose
tarp žirgų. Senovės lietuviai pilių neturėjo, nes slėpdavosi neįžengiamose giriose, tačiau kai girios praretėjo,
tose vietose statė pilis. Kilus karui karvedį rinkdavo ne iš kilmingųjų, bet pačius narsiausius, kantriausius ir
guviausius vyrus. Išrinkto karvedžio visi turėjo klausyti, jis turėjo teisę skirti netgi mirties bausmę, tačiau
pasibaigus karui jis grįždavo namo ir vėl būdavo ūkininku lygiu kitiems. Jei karvedys žūdavo, jį kareiviai
turėdavo atimti iš priešų ir grąžinti į tėvynę , kad galėtų sudeginti, tai buvo laikoma didele pagarba, nes
tikėta, kad į dangų papuls tik tas, kas tėvynėje palaidotas. Taip pat gerbė ir kovų vietas ant kurių buvo
palaidoti mirusieji. Kareivių ginklai buvo įvairūs: kalavijai, kardai ir kirviai iš akmens padaryti, taip pat turėjo
ir skydus iš medžio. Pėstieji laidė akmenis, prisiartinus prie priešų mušė strypais, kirviais. Parsivežtą grobį
dalino į keturias dalis. Pirma dalis teko dievams, antroji - kunigaikščiui, trečioji – kareiviams, ketvirtoji –
šeimoms iš kurių buvo kareiviai žuvę per susirėmimą. Karyboje visada vyravo teisingumas ir buvo griežtai
laikomasi sugalvotų taisyklių.

Taigi, galima teigti, kad Lietuvos vaizdas senovėje buvo labai unikalus ir įspūdingas. Turėtos dvasinės
vertybės skyrė Lietuvą nuo kitų tautų ir paliko gilias šaknis vėlesnėms kartoms.