JONAS PUTINAS

Matas
iš drąsuolių
kiemo
JONAS PUTINAS

Matas
iš drąsuolių
kiemo

Utena, 2013
UDK 821.172-31
Pu-104

ISBN 978-609-455-150-5 © Jonas Putinas, 2013

Jei tarp eilučių atpažintumėte save, tai nebūtų
klaida. Nors visi personažai ir įvykiai išgalvoti,
bet, apskritai, ten buvome mes.
 Matas išeina iš laiptinės. Jis – aukštas, liesas šešiolikme-
tis vaikis, gyvenantis vidutinio miesto vidutiniame, niekuo iš kitų
neišsiskiriančiame mikrorajone, tipiniame penkiaaukščiame name,
kur butus turi daugiausia statybininkų šeimos, kur gyvena daug jo
bendraamžių, taip pat vyresnių ir jaunesnių vaikų. Laiptinėje, kur
daug triukšmo, balių, šeimyninių vaidų ir šiaip įkyraus daugiabu-
čio erzelio. Kur sienos niekada nebūna švarios, kur, tik padarius
remontą, nuo pirmo aukšto iki kieno nors durų atsiranda šratinuku
padarytas dryžis. Kitą dieną dar pora dryžių, vėliau A+N=KML,
T+B=KM ir kiti panašūs užšifruoti, su strėle pervertomis širdutė-
mis pagražinti užrašai. Vėliau sumirga nešvankūs žodžiai, mažame-
čių nupieštos gėlytės, primityvūs žmogeliukai, namukai, o sienų
tepliojimą vainikuoja daug pastangų įdedantys roko grupių fanai.
Bet Matas tuo neužsiima. Vieną kartą pabandė. Po dideliu, van-
deniniais dažais padarytu kaligrafišku užrašu „BLACK SABATH“
šratinuku ištušavęs raides „Iron Man“ suprato, kad tokiam užsiė-
mimui neturi jokio potraukio.
Smarkiai pritepliota laiptinė spalvinga ir gyva, visiška prie-
šingybė pilkam namui, tokios pat spalvos šaligatviui, dulkinai ga-
tvei, visam ne per seniausiai baigtam statyti mikrorajonui ir balto
mūro mokyklai, kurioje anksčiau mokėsi, bet iš kur buvo išmestas
už nepatenkinamą elgesį bei pamokų praleidinėjimą.
Dviejų kambarių bute gyvena kartu su močiute. Kai kas Matą
vadina našlaičiu, bet tai netiesa. Abu tėvai gyvi, tik taip susiklostė,

7
kad jį paliko. Po triukšmingų skyrybų, tik būtiniausius daiktus pa-
siėmęs išėjo tėvas, o ilgai netrukus mama tolimame mieste susirado
kitą vyrą. Iš pradžių žadėjo, kad kai tik įsikurs, pasiims ir sūnų. Bet
laikas bėgo, mamos apsilankymai retėjo, o pažadas liko neištesėtas.
Naujoje šeimoje vietos neatsirado.

Prieš gerą dešimtmetį niekas iš Mato giminių nebūtų pati-

kėję, kad močiutė gyvens mieste ir viena auklės anūką. Tada visai
šeimai gyvenimas atrodė tvirtas ir nepajudinamai užtikrintas. Tik
vienas senelis, nors būdamas šviesaus proto, linksmo būdo optimis-
tas, giliai sieloje jautė nerimą.
Iš bočių prabočių girdėtas, nuo seniausių šimtmečių atėjęs,
ramybės nedavė lietuviams skirtas prakeikimas, kad nė vienai kartai
nelemta nugyvent ant savo žemės jos nepraradus. Kiek žinojo isto-
rijos, kiek girdėjo padavimų, per amžius tautietį lydėjo sielvartas.
Ne dėl ramaus būdo, užsispyrusio charakterio, gamtos negandų ar
tarpusavio nesutarimų, bet dėl to, kad Dievulis, tverdamas pasaulį,
Lietuvą padėjo į nedėkingą vietą, tiesiai į karų kryžkelę, tarp aršių,
niekada nenurimstančių kaimynų. Nuo senų senovės ištisos lietuvių
kartos kariavo prarasdamos savo žemes ir didvyrius, bet nepraras-
damos tvirtybės, sudegdamos pilyse, bet priešui nepasiduodamos,
žūdamos, bet nevergaudamos. Priešinosi, nenusileido, kovėsi kiek
galėjo, kol liko apsuptyje trijų piktų paukščių. Ne bet kokių, peles
medžiojančių, o plačiai sparnus išskleidusių, grobuoniškus nagus
išskėtusių, aštrius snapus atstačiusių, į visus galvažudišku žvilgsniu
žiūrinčių, visa savo išvaizda mirtį bylojančių. Bet kokie plėšrūs ir
žiaurūs bebuvo, nė vienas tokiu nesijautė. Atsiplėšdami dalį Lie-
tuvos, vis šaukė, kad kažką vaduoja, gelbėja, prapuolusią teisybę
atstatinėja, tikriesiems šeimininkams žemes grąžina. O bevaduo-
dami vis nepamiršdavo lietuviui jo dalią primint, į tremtis ištremt,
likusiems raštą uždraust, savo kalbą primest, pavardes pakeist.

8
 Nors skirtingų tautų vaduotojai buvo, bet elgėsi panašiai.
Drąsesnius, galvos nulenkt nepanorusius, suskubdavo pakart ar
kitu būdu nugalabyt, lengvai pasidavusius, save paniekinančius,
lengvatomis pamalonint, o kitiems gyvenimą parėdyt taip, kad na-
mai mieli nebebūtų.
Taip ir lydėjo tarp gausingų, įžūlių kaimynų įkliuvusią Lie-
tuvėlę dalia, kad nė viena karta be sukilimų, perversmų, tremčių ar
žudymų neišgyveno, kad nors sykį kiekvieno tautiečio gyvenime
akmens ant akmens nebeliko, kad iš kiekvieno kaimo bent po vieną
ramybės ištroškusį žmogelį į svečias šalis laimės ieškot išvažiavo.
Mato senelis visa tai žinojo, bet kai paveldėjo nuošalų tėve-
lio ūkį su devyniais hektarais nederlingos žemės, gabalu nedirba-
mos pelkės ir šmoteliu miško, negalvojo apie lietuvio dalią. Jaunas
vedęs, griebėsi kurti gerovę. Vienais metais sekėsi lengviau, kitais
prasčiau, bet vis į priekį. Gyveno neturtingai, bet alkani nebuvo.
Ūkį susitvarkydavo savo rankomis, o svarbiausia – neturėjo skolų.
Į politiką nelindo, bet radijo pasiklausydavo. Nė kiek nenu-
siminė išgirdęs, kad vokiškas erelis, susivienijęs su rusais, savo dvi-
galvį simbolį pakeitusiais į pjautuvą su kūju, suka sprandą lenkų
paukščiui. Žmonės jau pamanė, kad kapos tie vanagai lenkus Lie-
tuvos neliesdami, bet klydo.
Ne šiaip sau tuo pat metu miestelyje priviso nematytų žmo-
gėnų, įvairiausių šnibždūnų, paskalų nešiotojų, gandų skleidėjų,
bandančių sukelt nepasitenkinimą esama tvarka ir šlovinančių
TSRS klestinčią lygybę bei darbininkų gerovę. Nė vienas tos TSRS
nebuvo nė iš tolo matęs, bet dėjosi viską žinančiais, agitavo, tary-
tum būtų ten gyvenę ir tenykštę laimę patys patyrę. Kaimiečiai ne-
suvokė, kuriems galams tos šnekos, kam gali rūpėt, kas, kaip, kažin
kur gyvena. Į tinginiams ir laidokams skirtus tauškalus nekreipda-
mi dėmesio nesuprato, kad atėjo laikas juos gelbėti.

9
 Supartalinę lenkus, atėmę iš jų užgrobtą Vilnių ir grąžinę
Lietuvai, atsibeldė vaduotojai iš rytų. Apiplyšę, be batų, kojas tik
skudurais apsivynioję, alkani, su perkarusiais arkliais, bet nenugin-
čijamai teisūs, pikti ant Dievo ir visko, kas lietuviška. Pyškino iš
šautuvų, kur tik kokį paminklą ar kryžių pamatę, nesvarbu, ar ant
bažnyčios, ar kapinėse, ar žmogaus kieme stovėjo. Puolė iš karto
savo tarybinę santvarką įvedinėt, neįtikusius tremt.
Neilgai jie Lietuvą nuo kažin ko gelbėjo. Atkuto atsiauginęs
plunksnas erelis iš vakarų. Puolė vaduot nuo išvaduotojų. Anuos
išvijo, įvedė savo tvarką. Neįtikusius konclageriuos sugrūdo, dar
labiau neįtikusius sušaudė, stipresnius į darbus Vokietijon pavežė-
jo. Pažadėjo, kad dabar čia būsiąs amžinas Reichas. Kas jo klausys,
nepažeidinės įstatymų – gyvens ramiai.
Neilgai ta ramybė tęsėsi. Pakaraliavo keletą metų vokiečių
erelis Lietuvos žemelėj, gavo į sprandą, paspruko, bet vėl sugrįžo
raudonieji tvarkdariai.
Karą laimėję, išdidūs, save nenugalimais ir neklystančiais
laikantys, griebėsi visomis jėgomis lietuvius naikint. Žudė, kišo į
kalėjimus, ištisomis šeimomis vežė į nepasotinamą Sibirą, bet, kas
baisiausia, sukurstė vienas prieš kitą. Surūšiavo į gerus ir blogus,
suskirstė į savus ir svetimus, įaudrino, įsiutino, pastūmė tarpusa-
vyje žudytis.
Pažadėję visus padaryti lygiais, patys labai keistai tą lygybę
suprato. Pagal juos, lygybė kai visi vienodai alkani, apdriskę, nieko
neturintys ir nieko be arielkos nenorintys. Nepanorę priimt šitos
tiesos greit buvo užrašyti tarybų valdžios priešais.
Mato seneliui užėjo sunkus metas. Gyvendamas gūdžioje
vietoje, pačioje pamiškėje, vos ne kas naktį ir dieną sulaukdavo sve-
čių. Vienų ir kitų. Baisūs buvo laikai, prastam žmogeliui baisiai
sunkūs. Darbininkų-valstiečių valdžia kažkodėl buvo labai negai-

10
lestinga valstiečiams. Spausdama stot į kolūkį kasmet užkraudavo
vis didesnes pyliavas, smaugė kaip sugebėjo. Vargšas žmogelis nie-
ko negalėjo pakeist, krūpčiojo nuo kiekvieno bilsterėjimo į duris,
slėpdavo šeimą, kur tik galėdamas, stengėsi nieko nesupykdyt ir
meldė Dievo, kad tik abiejų pusių kovotojai vienu metu krūvon
nesueitų. Juk nepagailėtų vieni kitų, išsipjautų, išsišaudytų tiesiai
namuose, o tada kelionė į Sibirą garantuota.
Taikėsi kaip galėdamas, miškiniams pirtį pakūrendavo, par-
šelį užaugindavo, mėsą išrūkydavo. Kitiems irgi blogas nebuvo: iš
atvežtų grūdų naminukės išvarydavo, vaišes paruošdavo. Klausy-
damas ginkluotų vyrų kalbų negalėjo atsistebėt, iš kur atsirado to-
kia neapykanta savo artimam. Kas galvoje turėjo pasikeist, ką tie
išvaduotojai turėjo prikalbėt, kad žmonės pajaustų tokį įsiūtį ir
kraujo troškimą. Juk visai neseniai, nedvejodami ėjo vieni pas kitus
į talkas, kartu ant pečių statyboje kėlė sienojus. Ar liga, ar laidotu-
vės, ar kita bėda, neskaičiuodami svetimo turto, nesiskirstydami
kas kiek žemės turi, skubėdavo kaimynui pagelbėt. Žiemą didesnėj
pirkioj rinkdavosi vakarot, vasarą šeštadieniais niekieno nevaromi
su vežimais suvažiuodavo iš žvyrduobės žvyro vežt, į miestelį savo
vieškelį tiest, o sekmadienį, per mišias, nuoširdžiausiai vienas kitam
ramybės linkėdavo.
Kentėjo Mato senelis, taikėsi su skriaudomis, sunkiai dirbo,
namiškius prie darbo spaudė, kad tik išgyventų, nepražūtų, kad tik
savo žemelės neprarastų. Apie stojimą į kolūkį negalvojo, tikėjosi,
kad padurniavę komsomolcai paliks viską taip, kaip Dievulis davė.
Bet klydo.
Aktyvas nesulaukęs, kol užsispyręs valstietis užsirašys į kolū-
kį, keliais vežimais atsibeldė patys. Davė pasirinkt – arba parašas,
arba Sibiras. Gavo parašą. Susirinkę visus padargus, sėklą, gyvulius
ir visa, kas buvo geresnio, ant neseniai pastatyto klojimo baltais

11
dažais užrašę „Inv. Nr. 39“, išsinešdino. Pakeliui į kontorą, geres-
nius daiktus tarpusavyje pasidalino, o sugrįžę ir iškėlę eilinį pysbalį,
sodriai aplaistė dar vieno kolūkiečio atsiradimą.
Pro ašaras matydamas apvogtą, išniekintą sodybą Mato se-
nelis sunkiai tvardė pyktį. Visąlaik taupęs, kiekvieną savo daiktelį
branginęs, per savo amžių nei surūdijusios vinutės neišmetęs, kas-
met kirsdamas medžius, sprogdindamas kelmus, taip po truputėlį
dirbamos žemelės plotą didinęs, per vieną pusdienį visko neteko.
Nedaug trūko, kad būtų nudobęs kelis aktyvistus, padegęs savo
namus, o pats galą pasidaręs. Bet, matydamas su visais vaikais į
Sibirą vežamus darbščiausius kaimynus, nebūtomis nuodėmėmis
apkaltintus, priverstus slapstytis miškuose dorus žmones, priėjo iš-
vadą, kad jam pasisekė labiau už kitus, tad geriau nusileis, nematys
neteisybės, sukandęs dantis iškentės, bet nerizikuos šeimos gyvybe.
Vėliau gyvenimas pamažu pradėjo krypt į normalią pusę.
Mirė tironas, kolūkis pradėjo mokėt algas, leido gyvulius laikyti, lai-
kas užgydė nuoskaudas. Žmonės atsitiesė, susitaikę su esama tvarka
pradėjo sau ateitį kurt. Kas negirtuokliavo, tas nebadavo. Kas buvo
darbštus, tas paslapčiom užsidirbo. Kas nežiopsojo ir suprato, kad
netepęs nevažiuosi, tam buvo atlyginta. Tada gyvenimas pamiškėje
pasisuko geryn. Niekas čia negirdėdavo, kaip iš seno smetoniško
vienvamzdžio paleista kulka po langais bulvėmis smaguriaujantį
šerną patiesdavo, niekas nepastebėdavo miške kūrenamo naminės
aparato. Niekam neužkliūdavo per vasarą ežere mirkstantis tinklas.
Niekas nematydavo, kaip traktoristas, gavęs bonką samanės, ne ko-
lūkio dirvą tręšia, niekam nerūpėjo, kai kieme kombainas iš bun-
kerio tiesiai į kaimiečio, o ne į valdžios aruodą grūdus išpila. O jei
kolūkis šalia bulves sodindavo, tai pats brigadininkas po derliaus
nuėmimo leisdavo dar kartą lauką prasiart ir talkininkų studentų
nesurinktas, specialiai kojomis žemėn sutryptas bulves susirinkt.

12
 Kaip visiems, laikantiems gyvulius, gyvenimas ėjo be atosto-
gų, be išeiginių, bet nebuvo kada skųstis. Dukros po vieną išvyko į
mokslus, paskui vos ne pamečiui ištekėjo. Paskui jaunoms šeimoms
reikėjo savo gerovę lygioj vietoj kurt, miestuose įsikabint. Negalė-
jo tėvai vaikų taip palikti. Bulvėmis, lašiniais, dešra aprūpindavo,
sutaupę šimtelį vieną kitą, nusipirkt brangesnį daiktą padėdavo.
Jaunos šeimos kaimo neužmiršdavo, kai tik laiko turėdavo, apsi-
lankydavo ne tik pailsėt, bet ūkyje pagelbėt, ką nors naujoviška
sukonstruot. Žentų dėka atsirado kūdra, o šalia nauja, nedūminė
pirtis su dideliu priepirčiu, tvarte ir klėtyje sužibo elektra, iš šulinio
į namą vandenį pumpavo siurblys, o kitas, daug galingesnis siur-
bė kūdrą daržų laistymui. Didžiavosi Mato senelis tokiomis kaime
neregėtomis naujovėmis ir džiaugėsi matydamas, kai vasarą, po sa-
vaitės darbų, iš miesto į ūkį talkinti žentai nebe pėsti ateina, bet
važiuoti suvažiuoja. Vos tik vienas gavo valdišką „Emką“, greit ki-
tas įsitaisė motorolerį. Nepraėjus metams, trečias nenusileisdamas
„Pannonia“ su lopšeliu nusipirko, dar vėliau Mato tėvas – „Jawą“
su stiklu, o pats vyriausias vis dar „kancesine“ važinėjo, jau keli
metai nieko, išskyrus kuklų maistą, savo šeimai neleido, spaudė ka-
peiką prie kapeikos, aišku, kad taupė mašinai.
Tekėjo pamiškėj gyvenimas ramia vaga, jau rodėsi, kad taip
nutekės iki galo. Bet nebuvo lemta darbščiam valstiečiui pabaigt
dienas savam kieme. Kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia,
apie melioraciją.
Dar bandė senukai gelbėtis, su kumpiais, samane, sūriais
važiavo į rajoną, prašė, kad negriautų namų ar nors tolimesniam
laikui viską atidėtų, tik niekas nepagelbėjo. Valdininkai dovanas
priėmė, bet nieko pakeisti negalėjo, nes patys įsakymą gavo iš aukš-
čiau, iš Vilniaus, o gal net iš Maskvos.
Didele tragedija šeimai virto tėviškės išdraskymas. Visiems
paliko liūdesio žymę ir eilinį kartą priminė lietuvio prakeiksmą.

13
 Kolūkis senukų plyname lauke nepaliko, pasiūlė keltis gy-
venvietėn, į šviežiai sukaltą kartoninį, visų vėjų perpučiamą alytna-
mį. Jau buvo bemaną varytis gyvulius į naują betoninį tvartą, bet
keletą kartų apsilankę suprato, kad nebeužteks jėgų iš naujo įsikurt
apleistame dirvone, nebesugebės įkvėpt prarasto namų jaukumo
atgrubnagių valdiškai pastatytam gremėzdui. Pagalvoję, pasitarę –
atsisakė. Į pirmininko pasiūlymą padėti pakliūti į senelių namus
atkirtę, kad geriau miške numirs badu, bet ubagyne negyvens, du-
kros paprašyti, atvažiavo prižiūrėt Mato į jos jau paliekamą butą.
Per vargus, per kyšius, per pažintis šiaip ne taip prisiregistra-
vę, netrukus suprato, kad padarė klaidą. Bet buvo per vėlu. Nuo pat
vaikystės ir per visą savo amžių pripratę plušėt, nesugebėjo įvertint
gyvenimo be krosnies ir visada čiaupe esančio šilto vandens priva-
lumų. Anksčiausiai atsikėlę neturėjo, kur dėtis, tuščiai vaikštinėjo
po namus, o dieną po keletą kartų eidavo į parduotuvę. Vasarą nuo
rutinos vaduodavo vienos iš dukrų sodas. Tuo veikla pasibaigdavo.
Netrukus senelis butą praminė kalėjimu, pradėjo gert, nykt ir po
poros metų mirė. Močiutė su savo vargana kolūkiečio pensija liko
maitint ir auklėt anūko, kuriam nei šeimos, nei Lietuvos, nei bet
kurio pasaulio krašto istorija nė kiek nerūpėjo, jokie likimai nejau-
dino, bet koks lietuvio prakeiksmas atrodė kvailiausias prietaras.
Matas gyveno savo nerūpestingą gyvenimą, riejosi su močiute, kuri
nuo ryto iki vakaro šmirinėdama po namus vis stipriau erzino ir
kuo toliau, tuo labiau panašėjo į raganą.

14
 ***

Liepos pradžia. Kaitina saulė. Eilinis trečiadienis. Atsisėdęs

ant suoliuko Matas galvoja, kur eit. Kur bepasuks, visur suras kom-
paniją praleist laikui. O laisvalaikį leidžia linksmai. Kiekvieną dieną
atsitinka koks nors įvykis, kiekvieną savaitgalį įsimintinas nuotykis.
Jis nieko neplanuoja, viskas vyksta savaime, tereikia tik susitikt ką
nors iš draugų.
Tikro draugo šiuo metu neturi. Anksčiau buvo toks, su ku-
riuo mokykloje ir po pamokų kartu, su kuriuo eidavo į mišką kepti
bulvių, išgerdavo alaus, per naktis užsidarę vonioje darydavo nuo-
traukas, krėsdavo įvairias šunybes, dalindavosi paslaptimis, vienas
pas kitą į svečius eidavo lyg į savo namus. Dabar jis mokosi Panevė-
žyje, proftechninėje mokykloje. Draugui išvykus studijuot, iš pra-
džių susitikdavo savaitgaliais, paskui pasikeitė abiejų pažiūros, atsi-
rado naujų pažįstamų ir nuo Naujųjų metų karnavalo nebesimatė.
Draugo Matui nelabai reikia. Svajoja susirast tikrą draugę.
Tokios panos, kad visur būtų kartu, dar neturėjęs. Nemažai mer-
ginų vežiojo tėvo paliktu motociklu, vedėsi į kiną, bet rimtai nė su
viena nesusidraugavo. Trūko visai nedaug, gal tik vieno teisingo
pokalbio ar įdomaus pasiūlymo, gal tik kvailo juokelio ar paslap-
tingos užuominos, bet vis nepasisekdavo. Buvo daug gražių, pa-
trauklių panų, apie kurias svajojo Matas, bet jos apie Matą tikrai
nesvajojo. Vyresnės kiemo merginos už akių jį vadino gražuoliu,
gal bent viena iš tų dručkių neatsisakytų draugystės, bet šios nerū-
pi. Dar ir bičiulių pašaipos nesinori. Susiradusius vyresnes panas,
jie bjauriai erzina. Vos prieš porą mėnesių turėjo kažką panašaus į
paną, bet santykiai buvo gan keisti ir susiklostė tik todėl, kad taip
pastūmėjo likimas.
Pavasarį Matas pakliuvo į avariją. Lėkdamas dideliu greičiu
nesuvaldė motociklo, nuskriejęs nuo kelio trenkėsi į kelmą. Pakliu-

15
vęs į ligoninę, tris paras išgulėjo be sąmonės ir mėnesį negalėjo kel-
tis. Visą tą laiką praleido lovoje. Jį slaugė stamboka devyniolikme-
tė gražuolė, vardu Rūta. Linksma, judri, patraukli, tik netvirtos
sveikatos. Niekaip negijo prieš metus sulaužyta koja. Ant blauzdos
nešiojo geležinį aparatą strypais laikantį kaulus, o gydymui dar ne-
simatė pabaigos. Rūta buvo su tuo susitaikiusi, gyveno ligoninėje
kaip namie, kad nebūtų nuobodu, padėdavo sesutėms atlikti smul-
kius darbus, prižiūrėt palatose tvarką, dalint maistą, suleist vaistus.
Ji slaugė Matą nuo pat pirmos minutės, kai tik šis pakliuvo
į traumatologinį skyrių. Prižiūrėjo, kol buvo be sąmonės, maitino,
kol pats negalėjo valgyt, keitė patalynę, leido vaistus ir visaip kaip
juo rūpinosi. Tai darė pati, savo iniciatyva, niekieno neprašoma.
Matui ligoninėje patiko. Pasijuto reikalingas. Triskart at-
važiavo mama ir atvežė savo augintų braškių. Aplankė gal metus
nematytos tetos. Beveik kas vakarą ateidavo draugeliai su panom.
Daug bendravo su Rūta. Jiems niekada nepritrūkdavo temų. Vos
išėjus iš palatos, Matas jau laukdavo, kada vėl sugrįš, atsisės šalia
ant lovos krašto ir užves kokią nors įdomią kalbą.
Iš mažos savo gyvenimo patirties žinojo, kad yra žmonių,
kurių reikia saugotis, yra tokių, kurie nieko nereiškia, o yra to-
kių, su kuriais pradėjus bendraut pasijaučia vidinė šiluma. Rūta
buvo iš pastarųjų. Atvira, drąsi, apie viską turinti tvirtą nuomonę,
jau nemažai gyvenime mačiusi. Ji daug papasakojo apie seksą, apie
jautrias merginų kūno vietas, o kelintą kartą gvildenant temą apie
bučiavimąsi, nusprendė aiškint ne žodžiais, bet parodyt veiksmais.
Ta pamokėlė abiem taip patiko, kad tapo kiekvieno vakaro tradici-
ja. Rūta nieko nesidrovėjo, Matui tai buvo neįkainojama praktika,
o palatos ligoniai elgėsi labai tolerantiškai. Pradėjus glamonėtis,
vaikščiojantys išeidavo į balkoną arba koridorių, o nevaikščiojantys
apsimesdavo miegančiais. Kas vakarą aistringai bučiuodavosi, bet
rankomis nuogo kūno nesiliesdavo. Tai buvo tabu.

16
 Ryšys su Rūta nutrūko, kai tik Matą paleido iš ligoninės.
Kelis kartus aplankė, lauke apie šį bei tą paplepėję abu suprato, kad
draugystė neturi ateities.
Jautėsi avarijos padariniai, sukosi galva, kartais kamavo
skausmas, kasdien reikėjo gerti vaistus, buvo daugybė apribojimų.
Kvailų, tokių, kaip negert alkoholio ir nerūkyt, bei absurdiškų,
kaip nebėgiot, nešokinėt, nebūt saulėje. Į tai nekreipė dėmesio.
Apribojimai pro vieną ausį įlėkė, pro kitą išlėkė. Manė, kad viskas,
kas su juo vyksta, taip ir turi būti, o ateityje bus tik geriau. Tikėjo,
kad yra stiprus, ir kūlverstis motociklu tik eilinis nuotykis.

17
 ***

Besėdint ant suoliuko, besigrožint debesimis prieina Viktori-

ja, už Matą trejais metais jaunesnė kaimynė, iš mergiotės su šokdy-
ne tampanti pana. Ji vaidina protingą, daug išmanančią, lygiavertę
su vyresniais. Matui užeina noras pajuokaut.
– Vika, – taria rimtai, – labai noriu tave pavežiot motociklu.
Visas kiemas žino, kad mocai ją traukia kaip medus. Kai tik
nors vienas atsiranda po langais, Viktorija neatsitraukia ir būna lai-
minga, jei tik kas nors leidžia užsiropštus pasėdėt už vairo.
– Aš tai norėčiau, bet mama nesutiks, – atsako mergaitė, pas-
kui priduria, – gal galėtum paprašyt?
– Paprašysiu. Kitą kartą, – suteikia vilties Matas, bet žino,
kad to tikrai nedarys.
Jam pačiam visai nereikia ir Viktorijos mama neleistų. Jį pa-
mačiusi be diskusijų išvytų lauk, nes penktadienio naktį pagavo
sisiojant ant prie laiptinės auginamų gėlių.
Pašnekesys pralinksmina, diena tampa dar gražesnė, norisi
šėlt, ir Matas jaučia, kad ši savaitė praeis puikai. Tikrai įvyks kažkas
geriau už vyno gėrimą, ėjimą į šokius ir sodų siaubimą grįžtant
namo.
Atsikėlęs pasuka į kairę. Žygiuoja per kiemą spinduliuoda-
mas džiugesiu, su ugnele širdyje. Juk aplinkui viskas taip gražu.
Kojos neša pačios, nesvarbu kur, svarbu į priekį, svarbu nestovėti
vietoje. Tenuėjęs iki paskutinės namo laiptinės, sutinka Vidą, kie-
mo gaujos vadą, pobjaurį tipuką, sėdėjusį nepilnamečių kolonijoj,
tvirtai sudėtą, ryžtingą, kampuotų judesių, bet gerai važiuojantį
motociklu. Tai Matui kelia pagarbą, dėl to abu neblogai sutaria.
– Sveikas, malalietka, – linksmai pasisveikina Vidas.
– Sveikas, – pasilabina Matas, iš intonacijos supratęs, kad yra
reikalas.

18
 – Ką veiksi vakare?
– Nieko.
– Varom mocais su panom palakstyt?
Matas pamano, kad iš jo šaiposi. Vidas trejais metais vyres-
nis, turėjęs daug panų. O jam tai skaudi tema.
– Eik velniop. Kur dabar tą paną gausiu?
– Kvaileli, tris pakabinau, vieną vešiuosi aš, kitą Meškis, o
viena laisva.
– Pakabinai kokias dilbas ir vežiokis pats, – atšauna Matas,
paskui dar paklausia savo minčių patvirtinimui:
– Senės?
– Kokios senės, po septyniolika, aštuoniolika. Pats tas. Apie
mergas nieko neišmanai, klausyk manęs ir viskas bus gerai.
– Pavešiu kokią storulę, kokia iš to nauda. Visas miestas pas-
kui juoksis.
– Klausyk, Matai, – ramiai prabyla Vidas, – pakabinau tikrai
gerą mergą, be draugių ji niekur nevažiuoja. Jau du kartus namo
lydėjau, dabar noriu nusivežt prie ežero ir kokiam krūme užlaužt.
Pabūk draugu, padėk. Aš nieko kito nesurandu, o tu vistiek nieko
neveiki.
Iš tikrųjų Matas jokių planų neturi. Susitarę septintą valandą
susitikt mokyklos stadione, išsiskirsto savais keliais.

19
 ***

Vakarop atskrieja pas Meškį. Šiam taip tinka pravardė, jog

net tėvai nevadina vardu. Jo pavardė Meškauskas, o pats lėtas,
linksmas storuliukas. Grynas Vinipuchas iš multiko.
Penkiolika minučių pasėdėjęs prie laiptinės, sulaukęs kaip
visada vėluojančio draugo, lekia prie mokyklos.
Panos susėdę ant šlaitelio po medžiu jau lūkuriuoja, o Vido
dar nėra. Matas nustebintas, tiesiog sužavėtas. Visos trys lieknos ir
gražios. Viena iš merginų su trumpasijonių grupe šoka prieš disko-
tekas. Ji mokyklos pažiba. Apie šią šokėją svajoja visi berniūkščiai.
Jos vardas Dana. Jei Vidas tokią pakabino, tai tikrai moka elgtis su
panomis. Aukšta, liekna, gražaus veido ilgakojė – Zita. Smulki, ju-
dri, žvitriomis, kartu truputį liūdnokomis akimis – Daiva. Pasisakę
vardus jaunuoliai prisėda šalia, šnekina. Kalba rišasi. Tik Zita kalba
mažiau, vien linksėdama galva pritarinėja draugėms. Meškis šliejasi
prie Danos. Matas atsidūręs prie Daivos vos spėja atsikirtinėt. Ji
tikrai smagi paplepėt. Traukia per dantį, klausinėja, tauškia, kalbė-
dama visada žiūri į akis. Matui patinka iš pirmo žvilgsnio.
O kodėl gi nedraugaut su vyresne, pamąsto. Gerai atrodo,
linksma, dar smulki, bus lengva vežiot motociklu. Bet atburzgęs
Vidas viską sujaukia. Daiva, pašokusi lyg stirna, maukšlinasi ant
galvos šalmą. Meškis už parankės vedasi šokėją, Matui lieka tylenė
Zita.
Smagiai pasivažinėja. Aplankę pora piliakalnių sustoja ties
nuostabiu Šventosios vingiu.
– Eime, ką parodysiu, – visiems besigrožint vandens verpe-
tais Zitai tyliai pasiūlo Matas.
– O kiti? – nustemba mergina.
– Tik tau vienai.
– Be draugių aš niekur neisiu, – protestuoja gražuolė.

20
 – Nebijok tiktai. Visai netoli, tikrai patiks, – traukia už ran-
kos besispyriojančią panelę.
– Dana, mane vedasi ten, kur labai gražu, – lyg pasiteisinda-
ma ar klausdama leidimo išaimanuoja Zita.
– Na ir keliauk sau, – nepasukdama galvos dėbteli Dana.
Netoliese Matas žino pasakiškai gražų tiltelį.
Už gero kilometro nuo kaimynų nutolę žmonės, tikriausiai
giminės ar geri draugai. Jie puoselėja, tvarko, o negailestingam po-
tvyniui sunaikinus, vėl kirsdami medžius atstatinėja juos jungiantį
tiltą. Vietiniai pripratę prie grožio, nepastebi, kad šalia savo namų
turi rojaus kampelį. O Matui tai užburianti vieta. Kiek čia beatva-
žiuotų, niekada nesiliauja žavėtis.
Iš menkai pravažinėto keliuko, vedančio į užliejamas pie-
vas, pasukus upės link, atsiduri lyg gabaus dailininko nutapyta-
me paveiksle. Geltonu smėlio takeliu žengus pirmą žingsnį, nuo
žemės iki dangaus akis užpildo žaluma. Ryškios samanos, kur ne
kur nusidriekiantys viržiai, lyg architekto kurtame sode sudėlioti
krūmai, dangų užstojančios, šakomis besiglostančios pušys apgau-
bia smaragdine spalva. Akis užplūdęs tūkstančio atspalvių žalumas,
apgaubusi miško ramybė nenorom priverčia galvot, kad pakliuvai į
pasaką, kur laukia stebuklas.
Tai ne iliuzija. Bevinguriuodamas auksinis takelis atveda ant
grubiai pastatyto, bet idealiai su peizažu susiliejančio, siauro, tik
pėstiesiems skirto tiltuko. Atsivėrusi dangaus žydrynė su plūstelė-
jusia upės vėsa pribloškia dar didesniais įspūdžiais. Gamta, griauda-
ma pakrančių smėlį ir upės vagoje formuodama skardžius, tarytum
pati paprašė sujungt abu krantus.
Vedasi merginą į savo pamiltą vietą tikėdamasis sulaukti su-
sižavėjimo arba bent kuklaus aiktelėjimo, bet mergina į smaragdinį
grožį garsiai nesureaguoja.
– Kaip tau vietelė? – pasilenkęs per turėklus pasidomi Matas.
– Gražu, – be ypatingų emocijų atsako Zita.

21
 – Ar matei kur nors gražiau?
– Mačiau. Mūsų kaime, tarp trijų ežerų, tiktai gražiau, – nu-
vilia mergina.
Matas nesuprasdamas, kaip tokia idilija galima nesižavėt,
nieko nebesako. Atsisėdęs ant netašytų rąstų, nuleidęs kojas žemyn,
įsižiūri į vilnijančią, skaidrią lyg šaltinis upę. Ji gyva ir judri. Tartum
norėdamas sustabdyti srovę vinguriuoja tankiai suaugusių povan-
deninių vijoklių krūmas, netoliese savo grožiu stebina vieniša gėlė,
greta grupelė trumpučių žolyčių šoka linksmą šokį, o toliau, kiek
matosi, želia nesikartojanti, savo individualumu stebinanti augme-
nija. Prieš srovę iriasi aukšlių guotas, ešeriukai apsistojo ramiame
užutėkyje, palei dugną praslysta grobio betykanti lydekaitė. Prieš
pat vingį teškenasi antelių pora, o pasukus už jo atsivers kitoks,
dar gyvesnis vaizdas. Už kito vingio upė gilėja, darosi niūri, paskui
platėja, tampa sekli ir stipria srove kedena dugno smėlį. Keliaujant
tolyn ji didėja, lėtėja, keičiasi, bet nesustodama iriasi pirmyn.
– Ar norėtum, kad tavo gyvenimas būtų toks nepakartojamas
kaip upė? – apimtas šiltų jausmų paklausia Matas.
– Apie ką čia tu? – neslėpdama smalsumo nustemba Zita.
– Apie visą gyvenimą.
– Aaaaa, – su ironija nutęsia mergina. – Nežinau. O kokių
dar variantų būna?
– Gyvenimas gali būt didis kaip okeanas, niekam neįdomus
kaip mažas užpelkėjęs ežeriukas arba audringas kaip jūra, arba dvo-
kiantis ir nesikeičiantis kaip apleista varlina kūdra.
Sužinot Zitos nuomonę sutrukdo ūkavimas ir švilpimas už
miško.
– Eime greičiau, paskubėkim, mūsų ieško, – išgelbėta nuo
per sunkaus klausimo pagyvėja jinai.
– Eime, – neužkrėtęs merginos romantika, neprieštarauja
Matas.

22
 Vidui užsispyrus, draugai prie upės nepasilieka. Jau temstant
apsistoja ant jo pamėgto ežero kranto, kur yra laužavietė, stalas,
suolai, pavėsinė, platus atabradas. Užsidegę laužą maudosi, paskui
šildosi prie ugnies, plepa, vėl maudosi. Vidas bučiuojasi su Daiva,
šėlsta vandenyje, išlipę ant kranto maigosi žolėje. Meškis tūpčioja
aplink savo šokėją. Ji iš turtingos šeimos, išdidi, mokanti save iškelt
aukščiau kitų. Pasirodyt ne prastesniu Meškiui kainuoja daug pa-
stangų. Matas bando prakalbint Zitą. Sekasi sunkiai. Atrodo, kad
ji moka pasakyt tiktai taip arba ne, ir tai lyg ko bijodama, vis pasi-
dairydama į drauges, lyg klausdama jų nuomonės.
Gęsta laužas, darosi vėsu, naujos poros patraukia namo. Ma-
tas parveža savo tylenę, bet ne iki pat laiptinės. Sustojęs už kelių
namų palydi pėsčiomis, kad pastebėję važinėjantis motociklu pikti
tėvai nebartų. Persimeta keliais žodžiais apie praleistą laiką, o prieš
išsiskiriant įsidrąsinęs stipriai apkabina nauja draugę. Ši nesiprie-
šina bučiuojama, leidžia glostyt savo nemažą, bet liemenėle nepri-
dengtą krūtinę. Maigoma truputį aikčioja, bet į džinsus neįsilei-
džia. Stumia Mato ranką tolyn, net nepriartėjus prie sagos.
Išsiskiria neištarę nei žodžio apie ateitį. Matui tai nesvarbu, o
Zita, tikriausiai, per drovi tokiam žingsniui.
Į garažą grįžta ne tiesiausiu keliu, o sukinėdamasis tuščiomis
miesto gatvėmis. Galvoja apie praėjusį vakarą. Viskas susijaukę. Vis
dažniau užplaukia mintis, kad su panomis nesiseka. Zita, nors ir
labai graži, bet įspūdžio nepaliko. Eilinė mergelė, su kuria nerado
bendros kalbos. Be charakterio, be savo nuomonės. Ir elgesio ei-
linio. Visos šitos mokyklos mergos per pirmą pasimatymą duoda
papus pamaigyt.
Iš galvos neišeina Daiva. Gilus, paslaptingas žvilgsnis, kartais
lyg susitarus susitinkančios akys ir prie laužo tarsi netyčia ant ran-
kos uždėta ranka.
Visai nieko ta Daiva, nusprendžia Matas. Jeigu būtų laisva,
tikrai bandytų kabint.

23
 ***

Savaitgalį Vidas ruošia kelionę į kaimą, tuščią senelių namą,

bet Matui tai nerūpi. Su Zita susitikt nebenori. Supranta, kad jeigu
nuo pat pirmos minutės žinotų, kad Daiva užimta ir kad jam ati-
teks Zita, viskas vyktų kitaip. Dabar šita šutvė nebeįdomi, bet pats
nesuprasdamas kodėl taip daro, paskutinę minutę pakeitęs nuomo-
nę sutinka važiuoti.

Trys poros sėdi už masyvaus medinio stalo ant tvirtų medi-

nių suolų. Groja kasetinis magas. Kambariuose bei virtuvėje tvarka
ne ideali, bet, užėjus į vidų, jaučiama kažkokia paslaptinga dvasia.
Gal pats namas suręstas ypatingoje vietoje, o gal jo sienos įsigėrę čia
gyvenusių žmonių gerumu ir ramybe.
Stovi pora degtinės butelių, storai papjaustyta naminės deš-
ros, agurkų, papiltas žiupsnelis druskos. Panos geria nedaug, bet vis
tiek linksmos. Joms patinka paprastumas ir laisvė, jaučiama šiame
kambaryje.
– Žiūrėkit, ką parodysiu, – šūkteli Dana ir, pagarsinusi mu-
ziką, demonstruoja akrobatiškus judesius aukštai kilnodama kojas.
Nedėdama jokių pastangų šoka tikrai nuostabiai. Ji graži.
Puiki figūra, dailios kojos, bet kaip mergina Mato netraukia. Gal
todėl, kad visada veržiasi būti dėmesio centre, gal kad trokšta, kad
aplinkiniai žavėtųsi tik ja. Dana į Matą irgi meiliomis akimis nežiū-
ri, kur tik galėdama stengiasi pašiept ir įgelt.
Meškis pakyla šokt. Vėpsodamas susižavėjusiomis akimis
juokingai tūpčioja aplink savo pamaivą. Vidas su Daiva siautėja.
Deda maistą vienas kitam į burną, paskui gnaibosi, stumdosi. Galų
gale už stalo pasidarius mažai vietos, pradeda dūkt po visą namą.
Pagaliau prabyla Zita. Bet vis tiek šneka nedaug. Dar sunkiai
suvokia tvyrančią palaidą dvasią, kur galima kalbėt, kas tik šauna į

24
galvą, o netrukus – gal ir daryt, ką tik užsimanius. Bando prisitai-
kyt, kvatoja kartu su draugėm, išdrįsta mestelt keletą juokelių.
Iš visų čia esančių rūko tik Matas su Daiva, todėl dūmo pešt
išprašomi į kiemą. Matas vaišina „Kosmoso“ cigaretėmis. Tokias
rūko savaitgaliais, kasdien tenkinasi „Prima“.
– Cigaretės „Kosmosas“ – kosminio lygio, – pajuokauja.
Daivai tai patinka. Sėdėdama arti, prisiglaudžia visai. Matas
jaučia jos šilumą, uodžia kvapą. Šiaip nedrovus, kišenėje žodžio ne-
ieškantis dabar kiurkso išraudusiais žandais nežinodamas, ką sakyt.
O ji plepa apie viską. Apie mokyklą, apie gėles, kurias augina prie
namų, apie savo katiną, apie drauges ir klasiokus. Plepa visiškus
niekus, mąsto Matas, o taip malonu klausyt.
Grįžę į kambarį, jaunuoliai įsismagina trypt. Paraginti išgert
sukrinta už stalo, išlenkę po stikliuką kartu su magnetofonu plėšia
kiek išrėkdami „Hiperbolės“ dainas.
Išėjus parūkyt, Daiva glaudžiasi prie susigėdusio vaikino,
tarška pati, kalbina. Jam tai labai patinka, bet tuo pačiu stebina.
Kodėl mergina kambaryje būdama tik su Vidu, išėjusi į lauką, visą
dėmesį sutelkia į jį?
Sutemus, kelintą kartą išėjus į lauką, užsidegusi cigaretę Dai-
va atsistoja priešais sėdintį Matą. Žiūrėdama iš viršaus tyli. Veidas
pasidaro rimtas, akys nebežaižaruoja, tampa liūdnokos. Matas rau-
donuodamas neturi kur nukreipt susigėdusio žvilgsnio. Po kelių
minučių tylos ji paklausia:
– Ar žinai, kad tu pažymėtas?
Nesupratęs klausimo, kvailai lepteri:
– Kaip pažymėtas, ar kreida kas nors ištepė?
– Nieks tavo drabužių neištepė. Tavo siela su randu.
– Nejaugi? – nežinodamas, ką sakyt, išlemena Matas. – Labai
mątosi? Kodėl apie tai nieko nežinau?

25
 – Žinok dabar. Kada nors pats tai pajausi ir to jausmo nieka-
da gyvenime neatsikratysi.
Ji nejuokauja, kalba rimtai, gilios, mėlynos akys tampa dar
paslaptingesnės, o pati visai nebepanaši į ką tik tryškusia energija
išdykėlę.
Šie žodžiai Matą paveikia. Linksma nuotaika prapuola. Užlie-
ja liūdesys, staiga apima vienišumo jausmas, toks bukas, atstumian-
tis nuo žmonių, žeminančiai bjaurus. Toks, kuris kadaise versdavo
bėgti iš namų, kuris stumdavo ieškot išgert, pasislėpus būt vienam
arba su tokiais pat draugeliais ką nors daužyt, siaubt, laužyt.
– Daug tu išmanai, – atšauna ir, sprigtu į gėlyną nusviedęs
nuorūką, pakyla.
Į kambarį grįžta tylėdami. Jaunimas ruošiasi gult. Šiame
name Matas turi savo lovą. Jam esant, nieks net nebando ten lįst.
Be žodžių pakloja patalus, jau ruošiasi nusirenginėt, kai išgirsta
kūkčiojant Zitą. Pakėlusi akis ji tyliai, gailiai paprašo:
– Matuk, parvežk namo. Tėvams pažadėjau iki vidurnakčio
grįžt.
– Nė nemanau, – atšauna, – girtas nevažiuosiu, o jeigu taip
nori namo, tai eik pėsčia.
– Vežk neburbėjęs, – pripuola Dana, – ir tiktai greičiau. Ne-
žinai, kokie jos tėvai griežti, – rėžia piktu, valdingu tonu, kas dar
labiau padidina įtampą.
– Nevešiu, – atkerta Matas.
Čia įsiterpia Daiva. Žiūrėdama tiesiai į akis, ramiai paprašo:
– Parvežk, Matuk. Už pavėlavimą tikrai gaus pylos, ir ateity
jos niekur daugiau nebeišleis. O dabar niekur neis, sėdėdama šalia
tavęs verks. Ar gerai jausiesi? Kartu pamiegosit kitą kartą. Ar ne,
Zita?

26
 Ši linkčioja galva:
– Taip, taip, kitą kartą būtinai, pažadu, tik šiandien negaliu,
nes vėluoju. Tikrai, tikrai dar pamiegosim.
Ne Zitos pažadas, ne Danos įsiūtis, o ramūs Daivos žodžiai
paveikia. Suprasdamas, kad važiuos, už tokį skystą elgesį pyksta ant
savęs. Niekas taip nedaro. Šiame name taisyklės senos, tvirtos ir ne
jo sugalvotos. Arba guliesi į lovą, arba keliauji pėsčiomis.
Piktai įsistebeilija į Daivą. Gal minutę drąsiai žiūri į akis ir
per tą laiką daug ką supranta. Tokių gražių akių dar nėra matęs,
tokio gilaus žvilgsnio dar nebuvo regėjęs. Pajaučia kažką artimo,
mielo, švelnaus ir šilto. Tose akyse pamatęs lyg dalelę savęs suvokia,
kad žmogus sieloj gali turėt randą ir kad Daiva tokį turi.
Į lauką išeina kaip užburtas. Nesupranta, gerai tai ar blogai,
bet naujiems pojūčiams visada atviras.
Parveža Zitą. Mieste ji nurimsta, nebeskuba. Prie laiptinės
leidžiasi glamžoma, rodo iniciatyvą bučiuojantis. Toks žingsnis
kiekvieno paauglio svajonės link turi džiugint, bet mintys ne apie
tai. Galvoja apie Daivą, apie jos akis, apie kalbėtus žodžius, apie
sielos randą.
Šis vakaras vaikino viduje palieka daug jaudulio ir neaiškumo.

27
 ***

Devynių motociklų kolona ūžia Latvijos link. Ilgai ruošęsis,

kelis kartus patikrinęs tvarkytų agregatų varžtelius, Matas su drau-
gais vyksta į Jūrmalą. Vasaros pradžioje keturiolikos motociklų bū-
ryje jau viešėjo Palangoje. Kelionė paliko neišdildomų įspūdžių ir
užkrėtė noru vėl važiuoti. Grįžtant du kartus gedo motociklas. Dėl
sudegusių kontaktų buvo nustojęs dirbt vienas cilindras, kurį greit
sutvarkė, ir nukrito duslintuvas, kurį parsivežė prisirišęs prie sėdynės.
Turėdamas tokią patirtį, šįkart ruošėsi žymiai kruopščiau.
Iki paskutinės minutės tikėdamas, kad kartu važiuos Zita, blizgi-
no, šveitė, glostė savo mėgstamiausią daiktą. Bet jos neišleido tė-
vai. Dabar, būdamas vienintelis be poros, rieda paskutinis, kartais
atsilikdamas, vėliau pasivydamas, paskui trumpam išsiverždamas į
priekį, paskui vėl visus praleisdamas pirmyn.
Važiavimas kolonoje, kur visi susirikiavę po du, pirma pora
palaiko stabilų aštuoniasdešimties kilometrų per valandą greitį, o
sekantieji derinasi prie jų, Matui nuobodokas, bet būti didelio, vie-
ningo kolektyvo dalimi, riaumojant į kalną girdėt rezonuojančių
variklių gausmą tikrai didingas jausmas.
Keliaujanti kompanija nepastovi. Tik branduolys laikosi tas
pats. Nors jauniausias amžiumi, Matas tam branduoliui irgi pri-
klauso. O prisidėti gali bet kas, turintis motociklą, norą keliaut ir
vėjo galvoje. Iš anksto apsiskelbę, kad kažkur judės, visada išvažiuo-
ja su naujais veidais, nesikartojančiu scenarijumi, šėlionėm ir išdai-
gom. Jie niekur neskuba, visiškai nekreipdami dėmesio į stebinčius
žmones, stabčioja parūkyt, šalina atsiradusius smulkius gedimus,
užkandžiauja.
Artėjant prie Rygos, intensyvėjant eismui surimtėja, autos-
tradą praskrieja didesniu greičiu, bet pati Jūrmala pasitinka nesve-

28
tingu, eismą draudžiančiu ženklu ir postu su milicininku viduje.
Kolonai sustojus, visų žvilgsniai nukrypsta į čia buvusius.
– Ką darysim?
– Ar anksčiau šitas ženklas buvo?
– Kaip pravažiuodavot? – smalsu naujokams.
– Tiktai netrysčiokit, – supyksta Vidas. – Ženklas visada
buvo, niekas į jį nekreipia dėmesio, bet mentas pirmą kartą sėdi.
Nenusiminkit, nueisiu, susitarsiu, už tris rublius tikrai užmerks
akis.
Pakabinęs ant veidrodėlio šalmą, nužygiuoja posto link. Pe-
rėjęs kelią atsisuka, mirktelėjęs akimi lipa laiptukais aukštyn, dings-
ta iš akiračio, o po akimirksnio žvengdamas moja ranka.
– Greičiau varykit čionai, milicininką baladosim.
Nustebę vaikinai pasileidžia per kelią, Matas pirmasis užlekia
aukštyn ir už aplūžusių durų, apleistoje, smirdinčioje patalpoje pa-
mato tai, kas priverčia nesuvaldomai kvatot.
Už stalo sėdi iš šiaudų padaryta milicininko iškamša. Iš arti
visai nepanaši į žmogų, tik aprengta karišku kiteliu be skiriamųjų
ženklų, su milicininko kepure ant galvos.
– Eime į lauką pasišnekėt! – pasilenkęs šūkteli Vidas ir išmeta
kaliausę pro duris. – Gana žmones gąsdint, atsiimk už savo darbe-
lius, – spiria į uniformuotą maišą.
Kiti irgi taikosi kuo stipriau įspirt, sutrypia kepurę, sudrasko
kitelį, o šiaudus paskleidžia per visą pievą.
Nuotykis pakelia nuotaiką ir į miestą įlekia kaip nugalėtojai.
Jūrmala, kaip visi pajūrio kurortai, išsitempusi palei pliažą.
Neskubėdami, pasidairinėdami motorizuoti turistai kirtę visą mies-
tą apsistoja pušyne visai prie pat jūros. Netoliese stūkso gyvenamie-
ji namai, o už kelių šimtų metrų matosi tvora aptverti, nedidelius
barakus primenantys kempingai.

29
 Vidas komanduoja, kur statyt palapines, kur degt laužą, tuo
pat metu renka pinigus maistui ir vynui. Stebėdamas visa tai iš ša-
lies, susimąstęs Matas prieina išvadą:
– Neužilgo skrisim iš čia.
– Kodėl? – nusistebi kažkas.
– Čia juk miesto teritorija, kurortas, namai šalia, o mes sta-
tom palapines.
– Iš kur ištraukei tokias kvailystes? – užsipuola Meškis.
– Į Palangą net neįvažiavom, kaime mocus reikėjo palikt,
naktį kopose slapstytis, o čia vos ne vidury miesto laužą kūrensim.
– Nurimk, čia ne Palanga, kurioje net nuorūka baisu nu-
mest, čia Jūrmala, čia laisvė. Dar ne tokių dalykų pamatysi. Lai
dzivuoj Latvija! – surinka Meškis.
– Lai dzivuoj Latvija! – atkartoja darni kapela.
Matas su nepasitikėjimu prisideda prie stovyklos rengimo.
Jam atrodo, kad atvažiavusi milicija arba gamtos apsauga vis tiek
išvarys lauk.
Su kuprine vyno grįžta Vidas. Panos lauže kepa bulves, atida-
ro konservus. Po sočių pietų visi drauge patraukia maudytis.
Jūra nustebina savo ramybe. Ir čia nėra kopų, kuriose galė-
tum rasti nuošalią, mažai pastebimą, nuo vėjo paslėptą, tik tau vie-
nam skirtą vietelę. Palangos kopos jaukios ir paslaptingos. Eidamas
per jas nežinai, ką pamatysi už keleto žingsnių. Už kiekvienos kitas
gyvenimas. O Jūrmaloje žmonės deginasi plynoje smėlynėje, tarpe-
lyje tarp miško ir vandens, tarytum pliaže prie didelio ežero. Kiek
akys užmato pilna poilsiautojų, tarp kurių daug blyškių, keisto-
kai atrodančių, rusiškai kalbančių žmonių, nesislapstant geriančių
degtinę. Mėtosi daug šiukšlių, vaizdas truputį nevalyvas, ne toks
užburiančiai kurortinis kaip Palangoje.
Kiemo kompanija laikosi kartu. Drauge maudosi, drauge šil-
dosi saulutėje, o pabodus ir praalkus kartu grįžta į stovyklą. Čia vis-

30
ką randa kaip palikę. Po maudynių jūroje atsipalaidavę, pagavę lėtą
kurortinį ritmą, pamažu, visai nenorėdami kuo greičiau apsvaigt,
kaip kam patogiau įsitaisę gėrinėja vyną.
Temsta, bet niekas iš draugijos nesitraukia, niekam nereikia
pabūt vienumoj su pana, niekas netrokšta atsiskyręs paslankiot po
tylų miestą. Laikas teka tarytum pro šalį, o Matui užsiminus apie
miegą, Serioga atsistojęs paskelbia:
– Yra tradicija – atvykus čionai pirmąją naktį eit maudytis
nuogiems.
Kilus merginų juoko bangai, nepasimetęs tęsia toliau:
– Maudysimės visi, kas maudėsi dieną. Davatkų tarp mūsų
nėra, o kas labai drovėsis, gali bent trisdešimt metrų paėjėt į šalį,
bet lįst į vandenį nuogas vis tiek privalės.
– O pasieniečiai? – nusistebi Matas. – O sugrėbstytas kran-
to smėlis? Pripėduosim, ryte šunys negalės susekt iš jūros išlipusių
šnipų.
Ne kartą čia buvę draugai prapliumpa juoku.
– Matai, jeigu nori atrodyt protingu, tai patylėk, – tram-
do šypseną Serioga. – Įsikalk į galvą – čia ne Palanga, o Jūrmala,
čia laisvė, čia niekas pakrantės negrėbsto ir pasieniečiai su šunimis
nakčia nevaikšto. Kitas dalykas – Palangoje pakrantę grėbia ne dėl
šnipų, lendančių iš jūros, o kad pamatytų, ar per naktį iš mylimos
tėvynės niekas nepabėgo. Aišku?
– Aišku, – atsako Matas. Nors iš tikrųjų niekas neaišku.
Serioga neblogas draugas, kiemų karų laikotarpiu buvo už-
tarėjas, bet ne visada juo galima tikėt. Kai vaikystėje su tėvais atsi-
kėlė iš Sibiro, kiemo gauja jau buvo susiformavusi. Būdamas kres-
nas, judrus, visada pilnas juokelių, neblogas mušeika, neįtikėtinai
greit išmoko kalbėti lietuviškai ir labai lengvai pritapo. Ypatingai
mokėjo gražbyliaut panų draugijoje. Žerdavo komplimentus, kad

31
klausantis net ausys linko. Galėjo viešai pabučiuot, galėjo kilstelt
drovuolei sijoną, nesigėdydamas paprašyt parodyt papus, pašnibž-
dėti nešvankybę arba pasiūlyt ką nors nepadoraus. Kartais už tai
gaudavo į ausį. Bet kai kurios panos įžūliems užmojams neprieš-
taraudavo. Ir šis maudymasis nuogiems, greičiausiai visai neseniai
šovė į galvą. Rimta fizionomija, su jam būdingu lengvabūdiškumu
pasiūlęs kvailystę, sulaukė teigiamo rezultato. Anksčiau Matas apie
tokią „tradiciją“ negirdėjo. Jeigu kažkas būtų maudęsis nuogas tarp
plikų panų, tikrai pasigirtų, apie tai skambėtų visas kiemas.
Susigėdęs vienas iš pirmųjų nueina prie vandens, nusimeta
glaudes, neatsisukdamas ilgai brenda gilyn. Tik visas paniręs ir pra-
dėjęs plaukt išdrįsta apsigręžti atgal. Mėnulio šviesoje matosi vienas
nuo kito pagarbiu atstumu besipliuškenantys draugai, nuogutėlė
Daiva dar tik brenda į vandenį. Negalėdamas atitraukt žvilgsnio,
pasisuka plaukti išilgai kranto. Akys nevalingai atsisuka į nuogalės
siluetą, žandai kaista, širdis plaka stipryn.
Atrodo, tik tokio mažučio drabužėlio trūkumas skiria nuo
eilinių maudynių, bet nuogam plaukiot visai kas kita. Žvaigždėtas
dangus, vėjo dvelksmas, visa plati erdvė aplinkui sukelia laukinės
laisvės, stiprybės ir pasididžiavimo savimi jausmą. Vanduo kede-
na, glamonėja laisvai plevenančią kekę, o mintis, kad visiškai šalia
plaukia nuoga mergina, virpina pilvo apačią.
Į krantą stengiasi sugrįžti kartu su visais. Gena smalsumas
pamatyti merginų nuogybes. Jos rengiasi neskubėdamos ir nė kiek
nesidrovėdamos, kitos į stovyklą grįžta su liemenėlėmis rankose.
Visa tai labai jaudina. Virpulys nepraeina nei išgėrus vyno, nei įsi-
spraudus ankštoje palapinėje. Guli negalėdamas užmigt, užmerkto-
se akyse regėdamas brendančią į jūrą Daivą.
Prieš kelionę sužinojęs, kad Zitos neišleidžia, labai nesusi-
krimto, bet dabar pyksta, kad jos nėra. Vasara lekia, o vis nesiseka

32
pasimylėt su mergina. Pavasarį užsibrėžė, kad susiradęs paną būti-
nai išmėgins seksą. Savaitės skrieja, bet su kiekviena didėja nerimas,
kad svajonė neišsipildys. Darosi baisu pagalvojus, kad ateis diena,
kai draugai kieme paklaus: „o tu ar bandei?“, o jis neturės, ką atsa-
kyti. Reikės meluot, išsisukinėt, jaustis nepilnaverčiu.
Šiuo klausimu chebra negailestinga. Kiekvienai progai pasi-
taikius šaiposi iš nekaltų. Net baugu pagalvot, kad, sulaukus aštuo-
niolikos metų, kas nors šaipysis: „na va, neduoda tau mergos, išeisi
į armiją, pakliūsi į desantą, neišsiskleis parašiutas ir žūsi neragavęs“,
o jis stovės išraudęs, nežinos, kaip elgtis.
Su Zita nesiseka. Tėvai kontroliuoja, neleidžia ilgai būti lau-
ke, o lydima namo ji vengia tokių vietų, kur gali būti prispausta.
Kelis sykius glamžantis prie laiptinės buvo visai nebe toli tikslo,
atrodė, kad ir ji to labai norėjo, bučiavo, glaudėsi, glostė daiktą,
leidosi pati glostoma, bet, vos pradėjus maut kelnes, vis išsisukdavo
ir pasprukdavo, palikdama įsižeidusį, kiekvienąkart vis labiau paže-
mintą Matą.
Kuo ilgiau galvoja, tuo labiau suvokia, kaip būtent čia, šioje
kelionėje trūksta Zitos. Jeigu ji būtų šalia, gal jau šiąnakt pavyktų
tapti tikru vyru.
Kamuojamas nesmagių minčių brėkštant rytui užmiega. Bet,
rodos, tik užsimerkęs pajaučia tvirtą ranką purtant petį. Sunkiai
praplėšęs vokus pamato pasilenkusį Vidą.
– Kelkis, – sušnabžda tas.
– Kas atsitiko?
– Varom mocais po pliažą palakstyt.
Matas ropščiasi į lauką rąžydamasis, trindamas akis, dar gerai
nenubudęs perklausia:
– Kur varom?
– Prie jūros, pakrante paskrajot.

33
 – Tau gal negera?
– O kas?
– Mentai supakuos.
– Ot tu bailys. Niekas čia nieko nepakuoja. Varom greičiau,
kol žmonės nepradėjo rinktis.
– O kiti? Kas dar su mumis važiuos?
– Niekas nevažiuos, tegul sau knarkia. Aš žinau, kad tau iš
visų labiausiai patiks.
Vidas neklysta. Lėkimo per šlapią pakrantę, kartais užkliu-
dant vandenį, nepalyginsi su niekuo. Matas sukdamas rankeną iki
galo tik spėja gaudyt po kibų smėlį plaukiojantį motociklą. Jis pus-
nuogis, be šalmo, bet nebijo krist, ne tas dabar galvoje. Lenktynių
azartas, nuogą krūtinę glostantis, plaukus plevėsuojantis, plaučius
energijos pripildantis tyras vėjas, kūną kapojantys smėlio grūdeliai,
tylą draskantis motociklo riaumojimas, jūros didybė, kietai rankose
suspaustas vairas panardina į transą. Vaikinas trokšta lėkt nesusto-
damas. Tenori, kad kuo ilgiau užtruktų gaivus rytas ir kad pakrantė
niekada nesibaigtų.
Ekstazę nutraukia staigiai sustojęs Vidas.
– Ko nepasivelki? – paklausia.
– Mano senutė daugiau netraukia.
– Sukis atgal ir rauk pirmas.
Matas nenori, kad kas nors būtų šalia.
– Važiuojam atskirai, kiekvienas pagal savo galimybes – tu
sau, aš sau.
Vaikinai dar gerą pusvalandį skrajoję pajūriu, nusiplūkę su-
stoja pailsėti.
– Gana, išsimaudykim, – tankiai kvėpuodamas pasiūlo Vidas.
Matas neprieštarauja. Paplaukiojęs šaltame vandenyje į
krantą išbėga lyg nusimetęs maišą nuo pečių. Tiesus, lengvas kaip

34
plunksna vaikštinėdamas pajūriu negali atsistebėt, kaip pasilaksty-
mas mocu ir rytinės maudynės pakeitė savijautą. Atsigavo ne tik
kūnas, bet ir siela. Jaučiasi kaip po išpažinties, mintys šviesios, skai-
drios, geros. Nerimas, pyktis, pavydas išsisklaidė ore, blogį išpūtė
vėjas. Knieti paklaust, ar Vidas jaučia tą patį, bet neišdrįsta.
Išlenda saulutė, pradeda rinktis pirmieji vasarotojai, Matas
nori grįžti į stovyklą, bet draugas sulaiko:
– Motociklai šiandien stovės pliaže. Visąlaik juos matysim.
Taip bus saugiau.
– Milicija tikrai išgrūs.
– O gal ne.
– O anksčiau taip darėt?
– Bandėm. Liepė išsinešdint. Bet nepiktai. Gal šiandien pa-
siseks. Kodėl tu visko bijai? – susiraukia Vidas. – Lieps patraukt,
patrauksim, nelieps – lai stovi iki vakaro.
Motociklai niekam neužkliūva. Dieną atvažiavę kiti drauge-
liai gražiai išrikiuoja techniką ir jų geležiniai arkliai tampa pliažo
traukos centru. Ištisai aplink juos žioplinėja vaikai, prieina suaugu-
sieji, rusiškai klausinėja, kas tai per motociklai, o atsakius, kad tai
„Jawos“ ir „IŽ“, stebisi, kodėl pas juos tokių gražių nebūna pirkti.
Jie nesupranta, kad tai tie patys motociklai, tik smarkiai per-
daryti, perkonstruoti, nudažyti kiekvieno mėgstama spalva. Mato
senutę, kad tai „Jawa“, išduoda vienintelis užrašas ant variklio
dangtelio. Viskas nuo ko nors pritaikyta, savomis rankomis per-
montuota, patobulinta.
Vakarėjant jaunimas vėl mėgaujasi vynu, smaginasi, kas kaip
išmano, siautėja, kol panos užsimano pašokt. Vieną porą palikę
saugot stovyklos, kiti iškeliauja į diskoteką.
Šokių aikštelė Mato nesužavi. Publika nuo dešimtmečių vai-
kigalių iki jų močiučių. Aiškiai per silpną garsą atmiešia žmonių kle-

35
gesys. Muzika įvairi, kaip ir šokėjai. Poros padrikai išsibarstę keistai
stypčioja ir, kas visus labai nustebina, panos šoka su panomis.
– Kas šiame varlyne karaliauja? – priėjęs prie Vido pasidomi
Matas.
– Niekas.
– O kur vietinė fauna?
– Tokios kaip ir nėra, bent jau aš nemačiau. Arba nesireiškia.
Gali darkytis kiek nori, niekas nepristos. Čia laisvė, naudokis ja.
Žiūrėk, kas eina, – nustebęs mosteli ranka neprastos panelės link.
– Kas?
– Nepažįsti?
– Ne.
– Tai juk Lapė, mūsų rajone gyvena. Įdomu, kaip čia pa-
kliuvo?
Geriau įsižiūrėjęs Matas prisimena, kad šitą merginą daug
sykių buvo sutikęs mokykloje.
– Eik, pakviesk šokt, – pasiūlo Vidas.
– Nenoriu, – atsisako Matas ir nuslenka į aikštelės pakraštį.
Susiradęs vietelę, iš kur gali stebėti besistaipančias poras, nuspren-
džia, kad šiandien nešoks. Nepatinka būt vyresniųjų stumdomam.
Nori būti savarankiškas. Nori susirasti paną pats ir šokt su kuo nori
pats, o ne ką perša draugai.
Rūkydamas žioplinėja, kol paskelbus merginų šokį krūpteli
nuo į ausį šūktelto:
– Galima?
– Galima, – ištaria atsisukdamas.
Priešais stovi išsišiepusi Lapė.
– Eime, nestypsok vienas.
Matas iš paskos bidzena į aikštelės vidurį, kur pilna šokančių
draugų. Pamažu įsijaučia į ritmą, stebi tikrai gerai šokančią, visai

36
neišdidžią savo partnerę. Iš pirmo žvilgsnio aišku, kad ji čia kaip
žuvis vandenyje, bet dėl to nė kiek neriečia nosies.
– Kodėl pakvietei šokt? – smalsu Matui.
– Daiva paprašė, – spinduliuodama paprastumu, nuvilia
mergina. – Sakė, kad esi vienas ir tau labai liūdna.
– Nė kiek man neliūdna.
– Tai kodėl toks nupiepęs?
– Aš visai nenupiepęs, – rausta Matas.
– Tai kodėl nešoki?
– Šoku. Ar nematai?
– Labai skystai.
– Kaip moku, taip šoku.
– Atsipalaiduok ir kartok, ką aš darau.
Mergina supaprastina judesius, išraiškingai dėlioja kojas, pla-
čiai moja rankomis, vis nusišypsodama ir linkteldama galva, kai
Matas teisingai ją atkartoja. Vaikinas pamažu įgauna pasitikėjimo
savimi, nebeglumina kitų porų žvilgsniai. Bešokdamas kelintą šokį
suvokia, kad tapo laisvas. Nebemėgdžioja Lapės, juda į ritmą taip,
kaip nori. Švyti kaip partnerė, o užsimerkęs pasijunta paukščiu.
Skrajoja nepergyvendamas, ką apie jį pagalvos kiti. Visai nesvarbu,
ar gražiai šoka, ar ne. Jaučiasi pats savimi, tvirtas kaip niekad ir visa
galva pranašesnis už tuos, kurie nesugeba atsipalaiduot. Keičiasi
dainos, jaučiasi nuovargis, o sustoti nesinori. Bet suskamba rusiška
melodija ir pačiupęs merginą, tempia į aikštelės pakraštį.
– Ei, kas nutiko, ko pasibaidei? – stebisi už rankos traukiama
Lapė.
– Pagal balalaiką mes nešokam.
– Čia ne balalaika, čia Pugačiova.
– Na ir kas, vis tiek rusiška muzika.
– Kas taip sugalvojo?

37
 – Nežinau. Mūsų kieme tokia tvarka ir aš jos laikausi.
– Pirmąkart girdžiu tokį dalyką. Ko daugiau jūs nedarot? –
ironizuoja Lapė. – Pasakyk, kad iš anksto žinočiau.
– Darom viską, bet pagal rusų dūdelę nešokam.
– Kokie jūs kieti. Nežinojau, – sunku suprasti, ar šaiposi, ar
rimtai sako mergina.
Parūkę, pailsėję jiedu dūksta iki diskotekos pabaigos. Matui
Lapė patinka iš pirmo žvilgsnio. Linksma, graži, stilingai apsiren-
gusi, bet, svarbiausia, lengvai bendraujanti. Jis nori šio nuostabaus
vakaro tęsinio ir lyg tarp kitko pasiūlo:
– Eime pas mus, vyno atsigersim.
– Galim, – nedvejodama sutinka ši.
Sugrįžus laukia staigmena. Likusi pora kūrendama laužą
paruošė ir vaišes. Visi susėda, leisdami vyno stiklinę ratu, užkan-
džiauja, plepa. Šalia savęs turėdamas dailią merginą, Matas jaučiasi
kietas. Bet nuo praeito vakaro neduoda ramybės vienas klausimas:
– Kodėl Palangoje grėbia pakrantę, o čia ne? – pritaikęs pro-
gą pasidomi.
– Aš tau jau sakiau – čia ne Lietuva, čia Latvija, čia viskas
kitaip, – atsako Serioga.
– Tai kiba iš čia niekas nebėga? – iškyla logiškas klausimas
vienai iš merginų.
– Gal ir nebėga, – atšauna Serioga.
– Tada mes būsim pirmieji, – įsiterpia Markas.
Jis – Lapės klasiokas, taip pat stoja į aukštąją mokyklą, gan
protingas, bet turi kvailą temą: kartais visai rimtai pradeda porint,
kad gyvens užsienyje. Būtų ne taip keista, jei paklaustas, koks tas
užsienis, sugebėtų įvardint kurią nors šalį. Užsienyje ir viskas. Ma-
tas kelis kartus bandė aiškint, kad užsienis – tai visos šalys už sienos,
bet tas visai nekvailas draugelis nesuprato arba nenorėjo suprast.

38
 – O ką, pasiimam gelbėtojų valtį ir pirmyn, – visai ne juokais
kalba vaikinas.
Tokie paistalai prajuokina Lapę.
– Ko žvengi, rudoji? – supyksta Markas.
– Šlovė Viktorui Perestukinui, – nenustoja juoktis Lapė. –
Markai, tu geografijos pamokas lankei, Latvijos žemėlapį regėjai?
– Na, regėjau, o ką?
– O tą, kad čia ne jūra, o įlanka, todėl nebūna didelių bangų,
o toliau pavažiavus pakrantėje auga nendrės kaip ežere.
– Na ir kas?
– O tas, kad įlankos gale plaukioja pasieniečių kateriukai ir
visus bėglius išgraibo.
– O dėl ko bėgt, nieko gero ten nėra, – protu nesublizga
Meškis. – Ten bedarbiai, dar ir negrus muša.
– Kvaily, – net atsistoja Vidas, – ten visko pilna. Parduotuvė-
se nėra eilių, gali ką nori nusipirkt, nori – džinsus, nori – dvikasetį
„Sharpą“, nori – naują mašiną ar motociklą. Ten nėra deficito, ten
net šunys kaulų neėda, žmonės jiems specialius pyragėlius perka.
Ir kvapnaus šampūno su importiniais lūpdažiais pilnos lentynos, –
priduria atsisukęs į panas. – O bedarbiai algą gauna. Ten visi turi
pinigų.
– Jei ten gyvenčiau, tai nieko nedirbčiau, iš karto pirkčiau
naują mašiną, – įsivaizduoja Meškis. – „Fiatą“ arba „Mercedes
Benzą“.
– O kuri geriau traukia? – pasidomi kažkas.
Kyla ginčas dėl mašinų traukos, panos garsiai svajoja, ką įsi-
gytų užsienio parduotuvėje, o Lapė tyliai niukteli Matui į šoną:
– Man laikas namo.
– Palydėsiu.
Pakilę, susikibę rankomis, per samanas nukeliauja gatvės
link.

39
 Lapė su tėvais įsikūrusi poilsio namuose. Eiti toloka, bet ne-
skuba. Turi apie ką pasišnekėt. Matas suprasdamas, kad ši mergina
už jo draugus protingesnė, paklausia:
– Kaip galvoji, ar tikrai užsienyje parduotuvėse visko pilna?
– Taip.
– Iš kur žinai?
– Mano geriausios draugės seneliai ir dėdė gyvena Amerikoj.
Kartą buvo atvažiavę, viską papasakojo.
– Mašiną galima nusipirkt, kaip pas mus duonos kepalą?
Atsikėlei ryte, šovė į galvą, kad reikia ratų, išsiraukei iš slėptuvės
pinigus ir nusipirkai?
– Taip. Ir dar paprasčiau. Gali pinigų neturėt, mašiną duos
už dyka, tik paskui du ar tris metus kas mėnesį reikia po kažkiek
dolerių nunešt, kol visą sumą surenki.
Ne tik tai, bet ir daugiau mažai tikėtinų dalykų sužino Matas.
Pasiekus poilsio namus, pasidomi:
– O tėvai neužuos, kad vyną gėrei, kad rūkei? Negausi velnių?
– Manęs niekas neuosto. Manimi pasitiki, – šypsosi Lapė.
– O jeigu rimtai?
– Čia visiškai rimtai. Manęs nekontroliuoja, žino, kad kvai-
lysčių neprikrėsiu.
– Tokie tėvai – retas atvejis.
– Normalūs tėvai, kaip visi kiti. Man aštuoniolika, manau,
kad įstojau į pedagoginį institutą. Ką daryt ir ko ne – sprendžiu
pati.
– Rytoj susitiksim?
– Aišku, kad susitiksim.
Vaikinui pašviesėja akyse. Rytojaus dieną jie vėl bus kartu.
Surusena viltis, kad gali išsipildyt vasaros svajonė.
– Rytą atvažiuosiu.

40
 – Atlėk, – spusteli delną. – O kiek laiko planuojat būt?
– Būsim kaip visad, kol baigsis vynas. Labai panašu, kad ne-
beilgai, nes atsargos greitai senka.
Visą kelią ėję nepaleisdami rankų, dabar atsigręžia vienas į
kitą, apsikabina, susiglaudžia. Susilietus lūpoms, ji švelniai atsa-
ko į bučinį, Matą tai apsvaigina ir, norėdamas greičiau parodyt
ką moka, kyšteli liežuvį merginai į burną. Ji sureaguoja žaibiškai.
Dantukai lyg spąstai sugnybę įsibrovėlį skaudžiai sukanda. Aiktelė-
jęs pats nustumia Lapę šalin.
– Kvaištelėjai? – paklausia piktai.
– Tu per daug skubi, – net susiriesdama juokiasi Lapė. – Būk
kantrus, jaunuoli. Ir nebandyk pykt. Rytoj lauksiu.
Matas nepatenkintas kėblina atgal. Būtų neskubėjęs kaišiot
liežuvį, galėtų glamžytis visą valandą, o gal dar ilgiau, bet dabar
pats viską sugadino. Paskui nusprendžia, kad niekas neprarasta, tai
buvo tik gera pamoka ateičiai. Su panomis reikia pamažu.
Iš galvos neišeina kalbos apie užsienį. Kad ten parduotuvėse
visko pilna, nėra eilių ir galima nusipirkt, ką tik užsimanai, jis tiki.
Bet kad gali pasiimt mašiną už dyka, o tik vėliau pinigus sumokėt,
dar dalimis, tai netiki. Protaujantis žmogus, gavęs mašiną už dyka,
parodytų špygą ir gaudyk vėją laukuos. Taipogi netiki, kad kas nors
perka šunims pyragėlius. Negi ten visi tokie kvaili ir taip švaisto
pinigus? Kur tada deda apvalgytus kaulus, lašinių odeles, sriubos
likučius? Kad bedarbiai gauna algas irgi nesąmonė. Koks dundukas
eitų dirbt, jei nedirbant taip pat pinigus moka.
Jeigu ten gyventų, nepirkaliotų nieko. Dirbtų, taupytų, kol
sukauptų pinigų „Hondai“. Tiksliai žino, kokios nori. Viešėdamas
pas Vidą importiniam žurnale matė nuotrauką. „CBX-1000“ – jo
nepasiekiama svajonė. Kito tokio dailaus, galingo motociklo visa-
me pasaulyje nėra ir nebus. Žino, kad niekada neturės, bet vis tiek
svajoja. Įsivaizduoja, kaip greitai skrietų gatvėmis, kaip keltų pies-

41
tu, kaip prižiūrėtų, kaip aplink jį rinktųsi smalsuoliai, kaip nusteb-
tų visi tie, kurie netiki, kad motociklas gali turėti šešis cilindrus ir
šešis duslintuvus.
Parėjęs draugus randa sugulusius, bando įsispraust į palapi-
nę, bet vietos neatsiranda. Pakurstęs laužą, susisuka į antklodę ir,
pasikišęs kuprinę po galva, ant minkštų samanų kietai užmiega.
Diena prasideda lenktynėmis pajūriu ir šaltomis maudynė-
mis. Papusryčiavęs į pliažą atsiveža Lapę, kuri išgirdusi apie kelionę
namo, užsimano:
– Matai, pasiimk ir mane.
– Važiuojam, kodėl gi ne, – apsidžiaugia Matas. – Tik turėsi
sėdėt ne kaip iki šiol sėdėjai ant motociklo, lyg bulvių maišas, o
prisiglaudusi.
– Kodėl turėčiau glaustis?
– Taip lengviau vairuot.
– Dar pažiūrėsim, – netikėdama, ar tai ne melas, sudvejoja
Lapė.
Matas riebiai susikeikia.
– Kelias tolimas, o šalmo nėra. Pirmas sutiktas makaronas
gali pridaryt bėdų.
– Nuvažiuok ir susirask, – pataria šalia gulėjęs Vidas.
– Kur?
– Mieste.
– Parduotuvėj?
– Žioplys, – sugėdinęs Vidas pakyla, apsirengia ir nulekia
centro link.
Visi, kas jį pažįsta, žino, kad reikalus tvarko greit. Kas be-
nutiktų, ką besugalvotų, kliūčių tikslui pasiekt neiškyla. Kažkada
kaimo kultūrnamio direktorė užsispyrė neįleist miesto motociklis-
tų į šokius. Vidas ją nuo durų nuviliojo sumelavęs, kad už kampo

42
guli sumuštas žmogus. Užsimanius ežere paplaukiot valtimi, bet
neatkrapščius spynos, jis, išsitraukęs mažą kirvuką, nulesė neploną
alksnį, prie kurio ta valtelė buvo pririšta. Kai dvi inteligentiškos šei-
mos užėmė pamėgtą vietą paupyje, peiliu pereidamas per palapinės
virves ir puodą su sriuba nuspirdamas į krūmus, aikštelę greit at-
laisvino. Užrakintas duris atidarinėjo kojos spyriu, su neprieteliais
kalbėt pradėdavo pirmiau užvožęs į nosį.
Ir dabar, nepraėjus nė penkiolikai minučių, atlekia nušvilpęs
visai neblogą šalmą.
– Dovanoju. Asmeniškai tau, – paduoda Lapei. – Turėk ir
niekam neduok.
Šalmas tinka, bet taip, kaip priklauso, sėdėt ant motociklo ji
nenori. Kėpso su kuprine ant nugaros lyg statula, glaustis nė nema-
no. Iš visų jėgų trenkęs per abu stabdžius, Matas ją prisilipdo, panai
atsitraukus, tai pakartoja vėl. Galiausiai judėdamas nuo sankryžos,
kilsteri priekinį ratą į orą, ir Lapė žviegdama suvokia, kad ant moco
privalu sėdėti apsikabinus vairuotoją.
Kelias atgal neprailgsta. Kuo arčiau savas miestas, tuo kolo-
na darosi padrikesnė, greitis didesnis. Lapė neleidžia nuobodžiaut,
kartas nuo karto kyla klausimų, šaukia į ausį savo komentarus, pirš-
tu parodo pamačiusi ką nors įdomaus. Iki namų likus keliolikai
kilometrų, važiuojant savais, daug kartų mintais, atmintinai žino-
mais keliais, vaikinai patys to nejausdami suka rankenas iki galo.
Pakrikusi kolona ištirpsta mieste.
Matas pakylėtas. Jūrmala patiko. Viskas vyko sklandžiai, dar
su pana susipažino, bet tai užgožia sugrįžimo žavesys. Prieina išva-
dą, kad geriausia, labiausiai užpildanti sielą džiugesiu tolimos kelio-
nės dalis – tai sugrįžimas namo. Vien dėl to verta klajot.

43
 ***

Namuose draugystė su Lape nenutrūksta. Susitikinėja, geria,

vaikšto į šokius, ant nuošalaus suoliuko parūkydami diskutuoja iki
vidurnakčio. Tai Matui patinka. Neužmiršta ir Zitos, bet Lapė lais-
vesnė, su ja daug įdomiau.
Ir be Lapės laikas lekia turiningai, vasara mažai lietinga, daug
važinėjasi. Dėl motociklo susipažįsta su daugybe tą patį polinkį tu-
rinčio jaunimo, drąsiai jaučiasi atokiausiuose miesto rajonuose, nes
visur yra savų motociklistų. Bet su kiekviena diena vis labiau slegia
tai, kad nesipildo svajonė. Pasiryžęs griebtis bet ko, kad tik pasiektų
savo tikslą. Tiktų vyresnė, prastos reputacijos ir girta merga, bet kad
tik sutiktų tai padaryt.
Šokiuose iš draugų išgirdo apie paną, su kuria ne vienas my-
lėjosi, kuri, anot jų, niekam neatsako. Susipažino, nusivežė į neto-
limą miškelį, bet nuėjusi už krūmo atlikti mažo reikaliuko, jinai
dingo. Paprasčiausiai pabėgo.
Tokia nesėkmė smarkiai paveikė. Pradėjo galvot, kad jis kaž-
kuo prastesnis už kitus, nevykėlis, žiopliukas, kurio vengia net di-
džiausios padraikos.
Kur tik galėjo, klausėsi vyresnių draugų šnekų, bandė atskir-
ti, kur tiesa, kur pagyros, iš tolo pasidomėdavo, kaip pavyko prikal-
bint tą ar kitą merginą. Ir kuo daugiau domėjosi, tuo labiau darėsi
aišku, kad elgiasi neteisingai. Kalba ne taip, kažką daro ne taip, o
gal iš viso ne toks kaip visi.
Per naktį nesudėjęs bluosto, prasivartęs, kamuojamas juo-
džiausių minčių, pergalvojęs daugybę planų, Matas supranta, kad
nėra taip blogai. Juk turi dvi gražias vyresnes drauges, reikia nu-
rimt, nebeklausyt vyresnėlių blevyzgų, nustot blaškytis, artimiau
susidraugaut su viena ir progai pasitaikius siekt savo svajonės. O

44
tokiam tikslui reikalinga ta, kuri labiau padykus. Spręsdamas, kurią
pasirinkt, bijo suklysti, todėl nusprendžia pasiklaust Barankos. Ji
žino viską.
Baranka – išstypus, negraži, bet labai daug šnekanti Mato
vienmetė. Gyvena toje pačioje laiptinėje. Nuo mažens buvo tru-
putėlį nevalyva, dažniausiai aprengta vyresnės sesers išaugtine per
didele suknele, nešiojanti akinius medicininiu pleistru susuktais
rėmeliais, netvarkingai supintomis kasomis, truputėlį gunktelėjus
ir niekada neužsičiaupianti. Dar būdama vaikas, pritrūkusi kalbos,
skleidė suaugusiųjų pletkus, kur ką išgirdusi sugebėdavo atkartot
net pamėgdžiodama intonaciją. Puikiai žinojo, kada kieno gimta-
dienis, kas ką myli, kas ko nekenčia, savo atmintyje nešiojo visus
nors kartą išgirstus telefono numerius. Įkyrėjus tarškėjimui, gali-
ma buvo nieko nesakius nueit, nė kiek neįsižeisdavo. Pasisukioju-
si greit rasdavo laisvas ausis, kurios turėdavo klausytis paskutinių
naujienų ir išvedžiojimų.
Buvo jos gyvenime vienas sunkus metas, kai kiemas atstūmė.
Gal tiesa, gal ne, bet apkaltino namo rūsyje įrengto bunkeriuko
išdavyste. Kažkas iš suaugusių suuodęs, gal iš pykčio, gal iš noro pa-
matyt, kas yra viduje, išgriovė gerai įrengtą buveinę. Kad ten patek-
tum, reikėdavo gulom prasliuogt tarp šiluminio mazgo vamzdžių,
o paskui pralįst pro siaurą plyšį. Šią slėptuvę mūriję vaikai landą
paliko tokią, kad joks suaugęs netilptų.
Ilgiau nei metus su Baranka niekas nekalbėjo. Matas galvoja,
kad tada ji ir į kailį gavo, tik niekam nepasisakė. Bet vėliau savo
reputaciją pataisė pati.
Vieną vėlų vakarą prie pat namų Seriogą užpuolė balažin iš
kokio miesto atsibastę keturi stambūs bernai. Nežinia, kaip būtų
pasibaigę, jeigu ne Baranka. Pamačiusi nelygias muštynes, kaip vie-
sulas pralėkė per laiptinę, sukeldama ant kojų visus, kas tik gali

45
pagelbėt. Paskui, perspėdama apie ruošiamą pasikėsinimą, išgelbė-
jo nuo sudeginimo iš pušų šakų miške įrengtą didelę būstinę. Dar
vėliau kiemo vadai suprato, kad šita mergiūkštė gali praverst. Ji ne
išdavikė, tik sutverta ne tylėt ir saugot paslaptis, bet skleist žinias.
Jai galėjai pasakyti kažką, ką ne iš pirmų lūpų turėjo sužinot kiti
ir prigrasinus „tai mirtina paslaptis, šiukštu, niekam nesakyk“ būti
garantuotas, kad per porą dienų šitą paslaptį su tuo pačiu pagrasi-
nimu išgirs bent dvidešimt žmonių.
Dabar Baranka jau pana, gražiai rengiasi, susitvarkė plaukus,
bet Mato akyse vis tiek liko nevalyva, nuobodi pleputė. Nė vienas
vaikinas į ją rimtai nežiūri, kai kas pasišaipo, bet ji į tai nekreipia
dėmesio. Visai nekompleksuoja dėl savo išvaizdos, visada patenkin-
ta savimi su užsidegimu pasakoja naujienas.
Nuo ryto slankiojęs po rajoną norėdamas kuo greičiau pa-
sigaut Baranką, sutikęs supranta, kad Baranka pasigavo jį. Vos ne
valandą klausęs plepėjimo sužino, kad nevertinama, niekinama
kiemo motorizuota kompanija įgavo autoritetą tarp panų. Dabar
šios giriasi, kad turėjo garbės kažkur išvažiuot su drąsuoliais. Kelis
kartus pertraukia pašnekovę, kol pagaliau paklausia, kas jam rūpi.
Mergina visai nenustemba. Atrodo, lyg laukė kažko panašaus.
Dėl Lapės verdiktas trumpas ir griežtas: ji to nedaro. O apie Zitą
tenka išklausyt kelias istorijas, kaip pas ją buvo laisvas plotas, kas
ten dalyvavo, kaip pasigėrė, kaip sudaužė brangią vazą, iki kelintos
valandos triukšmavo, kad Zita visados pasilikdavo berną, su kuriuo
miegodavo iki ryto, gal net nuogi.
Po pokalbio su Baranka gyvenimas tampa aiškesnis. Matas
nebesikrimsdamas kuria planus, kaip susitikus Zitą išviliot kur nors
važiuot be draugių.

46
 ***

Mama apgavo. Kaip visada prieš atvykdama atsiuntė atviru-

ką su dviem žodžiais: „Penktadienį būsiu“, bet nei penktadienį, nei
rytiniu šeštadienio autobusu neatvažiavo. Matas tvirtas ir savaran-
kiškas, mamos nelaukia. Ji nebereikalinga. Jiedu gyvena kas sau.
Jau dveji metai, kaip išsiskiriant susilaiko nepravirkęs. Bet dabar
vaikščiodamas po kambarį, vis užmesdamas akį į nelemtą atviruką,
jaučiasi apmulkintas.
– Nurimk, Matuk, gal autobuso nebuvo, gal svarbesnių rei-
kalų atsirado. Atvažiuos kitą savaitę, – guodžia močiutė.
– Gali neatvažiuot, man jos nereikia, – nenori išsiduot, kad
sielojasi, Matas.
– Nekalbėk taip, anūkėli, nemeluok nei man, nei sau. Vi-
siems žmonėms reikia mamos. Ką ten žmonėms. Miško žvėreliai
glaudžiasi prie mamos, visi paukštukai laukia mamos sugrįžtant.
Taip jau žemelėj parėdyta, kad kiekvienam mažam padarėliui jinai
reikalinga.
Matas, nebenorėdamas girdėt pagraudenimų, išeina į virtu-
vę, bet ir ten ramybės neranda. Atslinkusi senelė beplaudama indus
garsiai šneka pati su savimi:
– Jėzau, Jėzau, už ką šitam vaikui tokia dalia. Nei pakartas,
nei paleistas. Būtų tėvai mirę, nevažinėtų čia, nemeluotų, širdies
nedraskytų. Nueitume kada sumanę ant kapelių, padėtume gėlių,
padejuotume, paraudotume, viskas būtų paaiškinama, supranta-
ma, pagal Dievulį. O dabar viena kančia.
Močiutė su savo rypavimu visiškai išmuša iš pusiausvyros.
Trenkęs durimis, lekia laiptais žemyn. Kuo griečiau į lauką, į gryną
orą, į vėją, tolyn nuo bobutės aimanų, tolyn nuo akyse besikau-
piančių ašarų.

47
 Pasuka į vieną kiemą, į kitą – visur tuščia. Sutinka du naujus
pažįstamus. Šaunūs vaikinai, iš darnių šeimų, abu motociklistai, į
kompaniją atnešę daug naujo ir visada pilni idėjų. Užveda kalbą
apie kelionę prie jūros. Matas nebegalvoja apie mamą, pamano,
kad visai nurimo, bet su pašaipėle užduotas klausimas: „Ar patvar-
kei Lapę? Ar karšta?“ – vėl išmuša iš vėžių.
Matui pasirodo, kad iš jo šaiposi. Ne visada supranta vyres-
nių juokelius. O gal šiandien per daug jautriai į viską reaguoja?
Greitomis atsisveikinęs patraukia toliau. Galva tuščia, jokių planų,
jokių gražių džiuginančių minčių. Jaučiasi visiškai vienišas ir at-
mintyje iškyla kadaise degalinėje matytas vaizdas.
Tada laukė draugų, o iš atvažiavusios „Volgos“ storulis išmetė
mažą šuniuką. Šis dar nesuprato, kas vyksta, linksmai trindamasis
aplink žmogaus kojas neklausė paliepimų bėgt šalin. Diedas piktai
sugriebęs šunelį, panešęs tolėliau, nusviedė į žolę. Gyvulėlis vis dar
nesusigaudydamas, ko iš jo norima, panarinęs galvelę lapsėjo žmo-
gui iš paskos. Senis įsiuto, subliovė kaip galvijas ir iš visų jėgų spyrė
savo augintiniui. Šuniukas inkšdamas nusikočiojo per asfaltą. Kol
cypdamas ir bandydamas pasilaižyt skaudamą vietą sukiojosi ratu,
senio „Volgos“ tik dūmelis parūko.
Atsimena Matas kaip dabar, kokios graudžios buvo šuniuko
akutės. Nesuprasdamas, už ką taip nuskriaudė auginęs ir maitinęs
žmogus, vargšelis bėgiojo šaligatviu nuo vieno krašto iki kito, žiū-
rėdamas gailiu žvilgsniu, prašėsi pagalbos. Su viltimi pasitikdavo
kiekvieną atvažiavusią mašiną vis dar tikėdamas, kad tai tik nesusi-
pratimas, kad šeimininkas sugrįš, pasiims, vėl glostys ir mylės.
Įstrigo Matui į atmintį tas beviltiškas gyvulėlio blaškymasis ir
beveik kaip žmogaus be galo graudžios, ašarotos, klausiančios akys.
Tokios liūdnos, kokių gyvenime dar neteko matyti.
Dabar jis jaučiasi lygiai taip pat, kaip tas vargšas žvėrelis. At-
stumtas, išmestas, paspirtas, pasiruošęs atiduot visą save bet kam,

48
kas tik priglaus ir paglostys. Širdis plaka smarkyn, gomuryje kyla
gumulas. Ir supranta vaikis, kad žmogus turi sielą ir kad ją gali
skaudėt. Be galo nyku, niekas negali patart, kaip tą skausmą išgy-
dyt. Šauna mintis, kad įkalus bus lengviau. Pasuka į gėrimų par-
duotuvę. Atsiradus tikslui šiek tiek aprimsta.
Matui alkoholio neparduoda, jis nepilnametis, todėl už durų
tenka prašinėt, kad kas nors nupirktų. Greit pasigauna geraširdį,
prasigėrusį dėdulę, kuris pasigaili vargšo vaikiščio.
Pasukęs ežero link, pagalvoja, kodėl pirko degtinę, o ne vyną.
Dabar reikia stikliuko, užkandos. Į galvą šauna mintis važiuot iš
miesto, pabūt vienam, užmiršt viską, nurimt. Paprasčiausiai išsi-
jungt ir ilgai neįsijungt. Greitu žingsniu, kartais pabėgomis, pasi-
leidžia į garažą, išsistūmęs motociklą lekia į sodą, kurio labai ne-
kenčia, nes ten dėdė su teta nuo pavasario iki rudens verčia dirbt
nemėgstamus darbus. Ne dėl to, kad patys nepriveiktų, bet kad
Matą prie vargo pratintų, kad netaptų veltėdis, neužaugtų tinginys.
Namelyje randa duonos, druskos, lysvėje pomidorų. Į puo-
duką įsipylęs degtinės sustingsta. Neviltis sukausto kūną, lyg ne-
gailestingas presas kažkas spaudžia galvą iš vidaus, į akis tvenkiasi
ašaros. Taip išsėdi ilgai. Nenori judint nė vieno raumens, bet pri-
siverčia susiverst bjaurų skystį. Didelis gurkšnis sušildo vidų, lėtai,
švelniai nuima įtampą, bet sielos skausmo neišdildo.
Išgeria vėl ir vėl, dar labiau apsvaigsta, niekur nesikeldamas,
rūkydamas mąsto. Kodėl kartais būna linksmas ir tuo užkrečiantis
kitus, kodėl užeina tokia nuotaika, kaip dabar? Kodėl pikti, bedva-
siai, beširdžiai žmonės tokie laimingi ir patenkinti savimi? Kodėl jis
ne toks kaip jie? Kodėl taip sunku būti jaunam? Apskritai, kokiu
tikslu atsirado šiame pasaulyje? Atsakymų nėra, kaip ir nėra jokių
minčių apie ateitį. Tik žino, kad daugiau nebesimokys. Ras darbą,
turės pinigų, pirks džinsus ir naują magnetofoną.

49
 Bonka įpusėja, jaučiasi girtas, bet neviltis neišnyksta. Net-
gi su kiekvienu degtinės gurkšniu didėja. Drasko pavydas. Pavydi
visiems, kas turi tėvus, visiems, kas turi savo jaukius kambarius,
į kuriuos nieks nepasibeldęs neįeina. Pavydi to rūpesčio, kurį iš
savo artimųjų patiria draugai. To niekad neturėjo ir tikrai neturės.
Pavydi tiems, kurie turi tikras panas, tokias, su kuriomis ne tik už
rankyčių į kiną, bet džiaugsme ir negandoj kartu. Gražaus, jaukaus
gyvenimo niekas ant lėkštutės nebepaduos. Rusena tik vienintelė
viltis, kad susiras merginą, kuri mylės.
Riogso namelyje, rūko, girtėja ir jaučiasi vis labiau šito pa-
saulio atstumtas, visiškai vienas, niekam nereikalingas.
Sudrumstęs tylą, niūrias mintis išvaiko motociklo burzgi-
mas. Neįsivaizduoja, kas čia galėtų surast. Labai nustemba pamatęs
atvažiuojantį Vidą su Daiva.
– Kas pasakė, kad esu čia? – tik užgesus varikliui, užsipuola
pirmas.
– Mes matėm, kaip važiavai į šitą pusę, tai pamanėm, kad
būsi sode, – lyg pasiteisindama sako Daiva.
– Mesk savo žemės ūkį, kieme chebra susirinko, Zita atėjo,
visi tavęs telaukia, važiuosim maudytis, – sukomanduoja Vidas.
– Niekur aš nevažiuosiu, – atšauna Matas.
Daiva būdama smalsi, užmetusi akį į namelį, nustėrsta nuo
pamatyto vaizdo.
– Pijokauji vienas?! – šūkteli. – Na žinai, iš tavęs to tikrai
nesitikėjau. Žiūrėk, Vidai, jis visai girtutėlis.
– Ne girtutėlis ir ne vienas, – žioplai meluoja Matas. – Drau-
gas buvo, bet išėjo į mišką grybaut.
– O gal du draugai buvo ir žvejot išvažiavo? Nepameni? –
nusišaipo Daiva.
Matas nori išsigint, jam gėda, bet nieko gudriau kaip:

50
 – Užeikit, ir jums įpilsiu, – nesugalvoja.
– Viskas su tavimi aišku, – apsisuka Vidas. – Važiuojam,
Daivule.
Ruošiasi vest mocą, bet čia Daiva pasielgia netikėtai. Neina
pas jį, o pradeda domėtis, ką Matas darys toliau, ar nevažiuos toks
girtas, ar negalvoja iškrėst kokios nors kvailystės. Vidas beveik pik-
tuoju įkalbinėja paskubėt, bet Daiva užsispiria:
– Arba palydim iki garažo, arba aš lieku čia. Ir viskas. Supra-
tai, kelme? Juk jis tavo draugas, nepaliksim gi bėdoje.
– Kokia čia bėda? Girtas kaip pėdas. Tegul toliau sprogsta,
netrukdykim.
Mato planai kitokie. Nereikia jam į garažą, nori pabūt vie-
nas. Nusmigt, išsimiegot, tik tada kažkur važiuot. Vidas skuba, ne-
nori terliotis su girtu draugeliu, bet Daiva savo ryžtingumu viską
pakreipia savaip.
Nedideliu greičiu kartu parvažiuoja į miestą. Vidas atvirai
pyksta, Daiva į tai nekreipia dėmesio, o išsiskiriant priverčia Matą
pasižadėt, kad šiandien ant motociklo nebesės.
Jam jau nebesvarbu, kur gert. Pilasi degtinės likučius į burną
tiesiai iš gurklio, springsta, žiaukčioja, vėl geria, kol užmiega tiesiog
ant grindų.
Po kelių valandų nubunda. Susidarkęs, raudonomis akimis,
maudžiančiu kūnu.
Garažas jo dėdės, kuris, močiutės paprašytas, priėmė motoci-
klą. Matas žino, kad šeimininkas turi pakavojęs degtinės. Nesunkiai
radęs slėptuvę, ištraukia iš jos nugertą iki ketvirčio bonką, užrakinęs
duris patraukia namų link. Bet ne į namus. Šiandien sugrįžt nenori.
Eina svyruodamas, retkarčiais truktelėdamas tiesiai iš gurklio.
Niekuo šita girtuoklystė nebūtų išsiskyrusi iš kitų, jei ne įvy-
kis, pakreipęs Mato gyvenimą kita vaga.

51
 Pusiaukelėje priešais save pamato Daivą, atžingsniuojančią
savotiška tvirta eisena. Ji eina rankas truputį praskleidusi į šalis, ma-
žumą praskėtusi kojas, lyg staigių judesių aktorė, vaidinanti eglutę.
Artėjant akys žiba smarkyn, lūpų kampučiai virpa. Ji vos
tramdo šypseną.
Matas, nors būdamas visiškai girtas, nustemba.
– Kur žygiuoji? – paklausia.
– Pas tave, – plačiai nusišypso mergina.
– Kliedi, – suburba. – Kokie tarp mūsų gali būt reikalai?
– Parvesiu namo.
– Namo aš neisiu.
– Vis tiek kažkur parvesiu, nepaliksiu vieno.
– Vidas liepė ar ką? – paklausia nesuprasdamas, kas vyksta.
Jam tai netikėta.
– Pati sugalvojau. Vido nėra, su tėvais išvažiavo.
Staigiu judesiu pagriebusi Matą už parankės trūkteli.
– Eime.
– Kur?
– Neturi kur?
– Neturiu.
– Atrodai siaubingai, toks niekur rodytis negali. Eime pas
mane. Apsiraminsi, išsimiegosi.
Matas lėtai, sunkiai kėblina, nesuvokdamas, ko Daivai pri-
riekė. Kalba kažką, vis pamesdamas mintį. Mergina nediskutuoja,
linkčiodama galva su viskuo sutinka.
Pasiekus namus, paklausia:
– Tavo mama nesibars?
– Jos nėra. Neseniai pagimdė brolio žmona, dabar būna pas
juos, Vilniuje, padeda vaikutį augint.
Daiva su mama gyvena nuosavame name. Matas ne kartą čia
buvęs, bet ne vienas, su Vidu. Nedidelis tas namas, trys maži kam-

52
bariai ir virtuvė. Merginos kambarys labai jaukus. Baldai, kilimas,
lovos užtiesalas, užuolaidos – viskas glosto žvilgsnį, tartum traukia
prie savęs. O svarbiausia, kada beužėjus, visada kvepia. Ne gėlėmis,
ne pirktiniais kvepalais, ne maistu, o nežinia kuo, truputį aitriai
maloniu. Tas kvapas Matą gundo, vilioja ir jaudina tiesiogine to
žodžio prasme.
Paklojusi savo lovą mergina paliepia:
– Gulk.
– Vienas negulsiu.
– Nurimk, mažyli. Tieskis čia, o aš eisiu kitur.
– Pasakiau, kad vienas negulsiu.
– Na tai pasėdėk fotelyje, kol apsigalvosi, o aš arbatos išvirsiu.
Atsigėręs arbatos, Matas kur sėdi, ten užsnūsta. Jau sutemus
nubunda nudribęs ant grindų. Nežinia kiek laiko taip nepatogiai
išguli, nes stipriai maudžia šonus, skauda pečius, galvą. Keliasi, kui-
čiasi, vėl bando įsitaisyt fotelyje, kol pažadina Daivą.
– Gana kamuotis, renkis, mažyli, ir gulk į lovą, o aš eisiu į
mamos kambarį.
Atsigulęs, maloniai išsitiesia. Po miego ant žemės patalai to-
kie minkšti, lova švelniai glaudžia prie savęs, stora pagalvė jaukiai
apgaubia galvą. O svarbiausia, viskas kvepia jaukiais namais ir tuo
neapsakomu merginos kvapu.
Užmiega kietai, miega ramiai, ilgai ir taip giliai, kaip nuo
neatmenamos vaikystės nebuvo miegojęs.
Nubunda gerai pailsėjęs, nurimęs, bet su ūžiančia galva. Sė-
dasi ant lovos krašto galvodamas, kaip čia pakliuvo? Kodėl Daiva
taip elgiasi? Ką veiks toliau? Labiausiai norėtųsi niekur neit, kartu
išgert. Likt čionai būtų gerai, bet mažai tikėtina.
– Labas rytas, – įėjusi pro praviras duris, pasisveikina Dai-
va. – Išsimiegojai?

53
 – Puikiai.
– Renkis, pusryčiausim.
Valgo sumuštinius su arbata. Kramsnoja atžagaria burna, be
apetito, drebančiu kūnu. Tai pastebėjusi Daiva paklausia:
– Nori pagiriotis?
– Apsivemčiau iškart, – pagalvojęs apie degtinę nemeluoda-
mas atsako Matas.
– Na ir gerai. Vadinasi, dar ne pijokas.
– Kodėl mažyliu vadini?
– Kiemo vaikai taip vadina. Man patinka. Mažylis, o pro
duris netelpi, – nusijuokia.
Matui nesinori niekur eiti. Plepa su mergina tvarkingoje vir-
tuvėje turėdamas viltį čia užtrukt. Daiva, lyg pagavusi mintį, pava-
ro lauk:
– Gana kiurksot, jau įdienojo, tikrai neužilgo kas nors užeis.
Nenoriu, kad mus kartu pamatytų.
To nenori ir Matas. Pakilęs žengia prie durų, bet negali išeit
neišsiaiškinęs, kodėl Daiva taip pasielgė. Tarpduryje sustojęs, apsi-
suka, tik nesumoja, kaip paklaust. Stovi, žiūri ir tyli.
– Keliauk, valkatėle, – švelniai ištaria mergina.
– Kodėl taip padarei? Na, vakar, atėjai ir parsivedei pas save?
– Nesupratai?
– Nesupratau.
– Jaunas ir visiškai durnas.
Matui aišku, kad šiandien nieko nesužinos. O taip rūpi, ko-
dėl durnas ir kodėl vis tik čia atsidūrė. Turėtų nors padėkot, bet
sugeba tik atsisveikinęs neatsisukdamas išeit.
Apie šį įvykį niekam nepasakoja. Labai knieti pasigirt, bet
negali, nes žino, kad paprašius „tik niekam nesakyk“ po keleto die-
nų žinos visi, netgi daugiau negu jis pats.

54
 Kieme apie savo meilės ir nemeilės nuotykius niekas nesle-
pia. Pasakoja, giriasi, aišku, dar smarkiai pagražindami. Žino, kada
ir kaip Vidas mylėjosi su Daiva, kad Meškis, tai padaręs su Dana,
labai nusivylė, nes lovoje ji bejausmė būtybė. Žino ir apie kitus
draugelius, su kuo, kur, kiek kartų tai darė.

55
 ***

Pramerkęs akis Matas pasižiūri į laikrodį ir nusistebi, kad taip

ilgai miegojo. Pasirąžo, apsivertęs ant kito šono pasiduoda tingu-
liui. Šis rytas kitoks negu ankstesnieji. Paskubomis nešoka iš lovos.
Su margarinu užtepta ir cukrumi pabarstyta duonos rieke nelekia
kuo greičiau į gatvę. Šiandien nereikia galvot, į kurią pusę pasiduot,
skubėt, ieškot kažko naujo, ypatingo. Šįryt nubudo kitu žmogumi,
tikru vyru, nes vakar išsipildė vasaros svajonė. Įvyko įspūdingiau-
sias dalykas gyvenime. Vakar iš tikrųjų taip, kaip priklauso, taip,
kaip daro suaugę žmonės, pasimylėjo.
Buvo niekuo neišsiskiriantis vakaras. Netgi blogesnis už ki-
tus, nes einant į diskoteką, pradėjo lynot. Į šokių aikštelę bilietų
pirkt niekas nepuolė, stoviniavo po medžiais, sėdėjo po skėčiais ant
suoliukų, kol, nesulaukę lietaus pabaigos, išsivaikščiojo.
Atsiskyrę nuo draugų Matas su Zita parskuodė artimesniu
keliu. Paprašyta neskubėt namo, mergina nesispyriojo, o pasiūlius
nuo lietaus slėptis vaikų darželio pavėsinėje, pati pasuko pačios to-
limiausios link. Anksčiau vaikų darželio vengė, bet vakar gal dėl
lietaus, o gal dėl to, kad iki tėvų nustatyto termino turėjo sočiai
laiko, įkalbinėti neteko.
Vakar ji atrodė geriau negu bet kada. Dėvėjo ne džinsus, o
puikiai prie languotų vyriškų marškinių derantį trumputėlį sijo-
nuką. Viskas įvyko stovint, prirėmus Zitą prie sienos, nuosekliai
ir natūraliai. Besibučiuojant įspraudęs ranką tarp šlaunų pėdkelnė-
se užčiuopė mažą skylutę, kurią pradidinęs ir kelnaites patraukęs
į šalį, prisilietė prie karščiu pulsuojančio, minkšto kraterio. Nors
mergina vis kartojo: „nelįsk ten, nereikia“, bet nesipriešino kaip
anksčiau, pati, užkėlusi vieną koją ant suoliuko, bangavo it gyvatė,
kol Matas atsidūrė viduje.

56
 Pasiektas tikslas pranoko visus lūkesčius. Šiltai, šlapiai, švel-
niai glamonėjamas vyriškumas visam kūnui skleidė palaimos ban-
gas, malonumo lavina pakirto raumenis, atjungė protą, pats to
nenorėdamas aikčiojo ir lyg iš kažkur toli girdėjo besistengiančios
kuo giliau pajaust karštą kočėlą Zitos dejavimą: „nereikia, nerei-
kia“. Matas savęs nebevaldė, jis buvo pavirtęs į vientisą, kaifuo-
jančią masę, kurią krutino vyrų genuose per visą žmonijos istoriją
užkoduotas instinktas.
Pirmasis kartas pasibaigė gana greit, bet, svarbiausia, tei-
singai. Malonumo voratinklio apgaubti proto ir valios likučiai
tūkstantąja procento dalimi nugalėjo meilės uraganą, krisdamas į
bedugnę, pirmąjį savo gyvenime ne ranka išgautą rezultatą paliko
kažkur po merginos sijonėlio diržu, ant jos pilvo.
Eidamas namo jau visiškai atslūgęs suprato, kad šis dalykas
buvo vertas įdėtų pastangų. Nieko geresnio dar nebuvo patyręs.
Vyresni draugai iš visų temų labiausiai mėgstantys blevyzgot apie
panas, yra visiškai normalūs. Apie tai kalbėt verta.
Nusimeta antklodę, užsimerkia. Nori tylos ir ramybės. Mies-
to šurmulys, gatvės gaudimas neleidžia užsimiršus panirt į apduji-
nančius vakarykštės dienos prisiminimus.
Prisimena karštas vasaros dienas kaime. Likęs vienas vėsiame
name, krisdavo į senovinę rankų darbo senelių lovą ant ornamen-
tuotos drobinės antklodės, po kuria pūpsojo storas, močiutės siūtas
šiaudų prikimštas čiužinys.
Užsimerkęs paskęsdavo svajose. Iš tų atsiminimų Matui į
atmintį labiausiai įsirėžė tyla. Vienišos musės zvimbimas ir iš to-
liausio virtuvės kampo atdžeržgiantis elektros skaitiklio traškėjimas
buvo vieninteliai mirtiną tylą plėšantys garsai.
Bando prisimint, kada paskutinį kartą girdėjo tikrą tylą, bet
nepavyksta. Tai buvo labai seniai.

57
 Tuščias voliojimasis nebeteikia malonumo, užsimano abso-
liučios ramybės. Kuo toliau, tuo labiau nori pagulėt spengiančioje
tyloje, pasinert į gražų, niekada nenuviliantį svajonių pasaulį. Už-
simano taip, kad, kurdamas planus, kur važiuos, ritasi iš lovos. Bet
nei prie ežero, nei prie upės, nei miške tokios ramybės nėra. Staiga
topteli mintis, kad Vido senelių namas tuščias, o jis žino, kur pa-
slėptas raktas.
Pamiršęs pavalgyt, ristele nulapnoja į garažą, šoka ant ge-
ležinio žirgo ir netrukus jau drybso spyruoklinėje lovoje. Įtempia
klausą, norėdamas įsitikint, ar čia taip pat ramu, kaip būdavo pas
senelius, bet iš už miškelio atrėplioja duslus, gerai pažįstamas mo-
tociklo garsas.
Žinodamas draugo agresyvų važiavimo stilių, nusprendžia,
kad Vidas važiuoja lėtai, nes atvyksta ne vienas. Bet, išėjęs į lauką,
pamato, kad klydo. Vido motociklu su kuprine ant pečių atrieda
jo brolis Valdas.
– Sveikas, ką čia veiki? – tik nulipęs nuo moco pasidomi.
– Vakar buvom atlėkę su panomis, truputėlį pasiautėjom,
mano eilė tvarkyt kambarius, – netikėtai užkluptas meluoja Matas.
– Sutvarkei?
– Pasižiūrėk pats.
– Viskas gerai, – įvertina tvarką Vido brolis. – Gimdytojai
nieko neįtars.
– O tu ko atsibeldei?
– Ai, tėvas išvarė bulvių pakast. Prikapstysiu puskibirį ir bus
gana. Bet pietūs dar toli. Reikia padaryt vieną rimtą reikalą. Padėsi?
– Ko iš manęs reikės? – paklausia, mintyse spėliodamas, kokį
žemės ūkio darbą turės nudirbt.
– Beveik nieko. Pasaugosi, kad vienas senas kriošena neuž-
kluptų, kol savo dalį pasiimsim.

58
 – Konkrečiau.
– Vakar kaimynas virė samanę. Pusę dienos krūmuose pra-
gulėjau, kol susekiau, kur padės. Gudrus, žaltys. Ne miške, o prie
namų, šiltnamyje suslapstė.
– Kas per senas kriošena saugo?
– Niekas ten nesaugo. Namuose likęs vos judantis diedukas.
Tu priėjęs keliuku, kai jo nebus kieme, duosi man ženklą. O aš
atsėlinsiu iš miško.
– Dėl ko tokia konspiracija, jeigu tas diedukas vos kruta?
– Kruta tai mažai, bet labai aršus, priedo dvivamzdį turi. Bus
„operacija Y“. Aišku? – žvengia Valdas.
Nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta ir lengva,
„operacija Y“ praeina nesklandžiai. Diedukas pro langą iš tolo pa-
stebi Matą, pastebi jo rodomą ženklą, pamato ir sėlinantį bendri-
ninką. Iškėblinęs pro duris mirtinai išgąsdina Valdą, kuris kažką
laikydamas rankose net paknopstomis skuodžia per daržą. Seneliu-
kas neturi šautuvo, bet vis tiek pasielgia karingai. Nuo grandinių
paleidžia šunis. Rankos mostą į Valdo pusę ir raginimą „paimk, pa-
imk“ šuneliai sureaguoja atvirkščiai. Lodami pasileidžia Mato link.
Šis skuta lyg sprinteris, bet vienas didelis, tikrai grėsmingas, turintis
vilkšunio kraujo kiemsargis ir mažiukas kudlius greitesni.
Supratęs, kad susidūrimo su šunimis išvengt nepavyks, Ma-
tas užima gynybines pozicijas. Atsisukęs į užpuolikus, lyg ranka
siekdamas akmens linkčioja prie žemės ir žingsnis po žingsnio trau-
kiasi atgal. Šunis tai sustabdo. Įsiutęs, apsiputojęs, iššiepęs dantis
didžkis puola, bet su kiekvienu linktelėjimu instinktyviai atšoka.
Šunėkai pavargsta, jų įniršis silpsta. Matas atsitraukia, apsisuka,
lėtai, vis atsigręždamas į piktąjį užpuoliką tolsta, visai nekreipda-
mas dėmesio į tyliai iš paskos lapsintį kudlių. Mažasis bjaurybė tuo
niekingai pasinaudoja. Nelodamas sekęs, pastebėjęs, kad žmogus

59
nesigina ir į jį nežiūri, prisėlinęs artyn, klastingiausiu būdu įsisega
Matui į blauzdą. Šis surinka, šveičia pasalūnui kumščiu į pakaušį ir
pasileidžia bėgt.
Akies krašteliu pamatęs, kad patenkinti atlikta pareiga ne-
labieji aštriadančiai nebesiveja, sustojęs, sėdasi ant griovio krašto,
pakėlęs perplėštą kelnių klešnę apžiūri žaizdas. Jam neskauda, tik
bjauriai maudžia krauju drėkstančias negilias dantų žymes.
– Ei, kodėl neperspėjai, kad senis ateina? – išgąsdina su trili-
triu stiklainiu rankose iš krūmų iššokęs Valdas.
– Tai kad pasirodė tuo metu, kai buvai šiltnamyje.
– Na, tiek to. Svarbiausia, kad nešovė. Jį pamatęs pamaniau,
kad iš šiknos šratus krapštysim.
– Šratų tai negavom, bet mane šunys užpuolė. Žiūrėk, ką
padarė, – parodo kruviną koją Matas.
– Ėėė. Negerai. Įkandimas sunkiai gyja. Reikia kuo skubiau
gydyt. Eime greičiau namo, ten dezinfekuosim ir sutvarstysim
žaizdą.
– Kuo?
– Bakterijas užmušim šituo, – papurto rankose trilitrį Val-
das, – o binto rasim.
Išvertę visas Valdo tėvų spintutes rado nuo senumo pagelto-
nijusios marlės.
– Bintuokis, – meta tvarstį Valdas.
– O dezinfekcija? Užpilk samanės ant žaizdos arba marlę su-
vilgyk, – paprašo Matas.
– Tau galvoje negerai, ar apie mediciną nieko neišmanai? –
užsipuola draugas. – Dezinfekuot reikia iš vidaus.
– Tau gaila šito marmalo?
– Geriau tėvas nuo stogo negu lašas žemėn. Žiebk, – Valdas
pila skaidrų skystį iš pilno stiklainio į mažą, ornamentuotą, ant
aukštos kojelės senovinį stikliuką ir prilaisto ant stalo.

60
 – Geriau tėvas nuo stogo, negu lašas žemėn, – nusišaipo
Matas.
– Aš čia specialiai papyliau, nustatyt, ar geras, – ginasi drau-
gelis ir, čirkštelėjęs degtuką, kyšteli prie balutės.
Subanguoja sunkiai matoma melsva ugnelė. Matas pūstelėjęs
užgesina, bet gert neskuba:
– Užkandos neturim.
– Tuoj bus, – išlekia pro duris.
Valdas ir jo brolis išvaizda nė kiek nepanašūs, be elgesys ade-
kvatus. Nei vienam, nei kitam neįveikiamų kliūčių nėra. Ir dabar
perlėkęs per daržą, prirenka kažkokiu būdu užsilikusių pusžalių
pomidorų, randa druskos, paraikęs sudžiūvusios, pjaunant į peilio
ašmenis cypiančios duonos, paragina:
– Kalk, Matai. Gydykis.
– O tu?
– Aš draugų nelaimėje nepalieku. Padėsiu.
Matas susiverčia stikliuką. Kvapni ruginukė nudeginusi vi-
durius, švelnia banga užliūliuoja mintis. Įpila draugui, vėl išgeria,
aptingęs patogiai atsišlieja sienos ir nusprendžia kaip bebuvę namo
neskubėt. Kaimo kvapas, tyla ir ramybė, raumenis užtvindęs vatinis
silpnumas prikausto prie suolo. Taip gerai, kaip dabar, jis niekada
nesijautė. Dar niekada nebuvo tokia gardi degtinė, nė karto taip
skaniai neužkandinėjo. Šviežiai išrūkyta naminė dešra, įmantriau-
sia mišrainė, tik ką iš krosnies ištraukta duona nė iš tolo nepri-
lygtų druskuotam, pusiau raudonam pomidorui ir sudžiūvusiam
kriaukšliui. Labai knieti pasigirt, kad vakar pasimylėjo, kokius jaus-
mus patyrė, kaip buvo gera, bet negali. Visi draugai mano, kad su
Zita tai daro seniai.
– Ar ne metas bulves kast? Tavo šeimyna liks be pietų, – pa-
sidomi Matas.

61
 – Badu nemirs.
– Gausi velnių.
– Nepergyvenk, vakarienei parvešiu. Pasakysiu, kad mocas
buvo sugedęs, – taip pat niekur nenori judėt apsinešęs draugelis.
Jis kuria planus, kaip statys palapines paežerėj, šalia medici-
nos mokyklos darbo ir poilsio stovyklos.
– Buvau žvalgyboj, bendrabutis pilnas mergų, susipažinau su
keliomis, – giriasi. – Jos nori mūsų. Medicinkės mergom galima
leist į vidų, moka susitvarkyt. Oi, duosim į klyną, – fantazuoja
Valdas, nors Matas gali garantuot, kad draugelis, jei leido, tai tik
sau į kumštį.
– Samanės turim, nušvilpsim iš fermos kelis viščiukus, nu-
suksim galvas, nupešim, įtrinsim „Prima“, bus viščiukas tabake, –
kuria juokingus planus. – Žinau, kur mirksta nesaugomi tinklai,
vieną pasiėmę užmesim prie savo stovyklos. Mergos labai mėgsta
keptą žuvį. Šiandien pat turėsi man padėt su tinklaičiu susitvarkyt.
– Kur valtį gausim?
– Neprisigalvok, be jokios valties nuplaukę išgriebsim.
– Mano koja sužalota, kol užgis, į vandenį nelįsiu, – atvėsina
draugo įkarštį Matas.
Jis neabejoja, kad artėja nenuobodžios dienos. Ne per se-
niausiai buvo įsikūrę šalia būsimų pedagogių. Penkias dienas kai-
mas neturėjo ramybės, penkias naktis ūžė kolūkio bendrabutis.
Pirmąjį vakarą pas studentes besibraunančius, iš miesto atsi-
basčiusius bernus dar bandė sutramdyt merginų vadovės, bet greit
suprato, kad kovoja su vėjo malūnais. Besaugant duris, merginos
atvėrė langą. Saugant pirmo aukšto langus, merginos išmetė pa-
klodžių virvę iš antro. Užtikę suslapstytus vaikinus, grasindamos
milicija išvarė lauk, bet tie, valandą pratupėję varnalėšų krūme, vėl
okupavo bendrabutį.

62
 Antrąją naktį niekas nebetrukdė. Studentės atrakino duris,
o vadovės net nosies neiškišo iš savo kambario. Tačiau iš planų
„dulkinsim būsimas mokytojas, o jos vis prašys pakartok“, gavosi
šnipštas. Gal kažkas pasibučiavo galvas antklode užsikloję, tuo visa
meilė baigėsi. Bet ir be meilės nuobodu nebuvo. Kas naktį gėrė
vyną, lindo merginoms po naktiniais, sustūmę kelias lovas į krūvą,
kuitėsi, maigėsi, gnaibėsi, skaldė anekdotus, kalbėjo nešvankybes,
iki ryto tyčiojosi iš norinčių pamiegot, galvas nuo triukšmo po pa-
galvėmis slepiančių moksliukių.
Matas susidraugavo su stamboka, savo krūtinės negailinčia
mergina. Po darbo laukuose pakvietė į pasimatymą, bet nusivylė.
Nors lovoje naujoji draugė leidosi glamžoma, bet pasimatyme save
įsivaizdavo mokytoja, su juo kalbėjo kaip su vaiku, mokė gyvent ir
nė trupučio nenorėjo bučiuotis.
Iškylą nutraukė įgaliotinis. Kai vadovės pasiskundė, kad pas
auklėtines braunasi bernai, nereagavo. Nustatė, kad toks jaunimo
elgesys yra normalus. Ne milicijos reikalas trukdyt studentėm siau-
tėt. Bet kai kaimiečiai pradėjo skųstis dėl dingusio dviračio, išga-
ravusių meškerių, iš šulinio prapuolusio vėsinamo pieno, nukastos
bulvių galulaukės, valdžios atstovas ėmėsi represinių priemonių.
Savo išklerusiu „viliuku“ tiesiai per kažkieno ganyklą atsikratęs, lie-
pė nešdintis ir laukė, kol vaikinai iki paskutinės šiukšlytės susirinko
savo mantą.
Prisiminęs panas, Matas nusišypso. Jau moka su jomis elg-
tis. Darbo ir poilsio stovykloje būtinai patvarkys nors vieną. Bet
tiek laiko laukt nenusiteikęs, knieti tuoj pat meilės fronte ką nors
nuveikt. Tuo labiau, kad draugelis darosi nuobodus. Su kiekvienu
išgertu stikliuku vis labiau linksta, knapsi, jo planai lėtėja, liežuvis
pinasi.
– Važiuojam į miestą, – pasiūlo.

63
 – Varom, – atsiremia rankomis stalo Valdas. – Tik spėk vytis.
– Apsiramink, – bando atvėsint nuo kvailų planų Matas, –
palik mocą čia, namiškiams pasakysi, kad sugedo. Aš tave parvešiu.
– Esu visiškai blaivus, dar antra tiek išgerčiau ir galėčiau va-
žiuot, – keliasi nuo suolo Valdas ir triukšmingai pardrimba.
Besiramstydamas krosnies šiaip ne taip atsistoja, pasvyruoja,
murmėdamas panosėj pripažįsta, kad yra beviltiškai girtas. Negali
nei eit, nei važiuot.
Matas po pilną stikliuką negėrė, turi didesnį stažą, alkoho-
liui atsparesnį organizmą, todėl buvo blaivesnis ir draugo bėdoje
nepaliko. Kaip maišą parvežęs, be bulvių, be kuprinės, nusmuku-
siom kelnėm paliko svyruot prie laiptinės, o pats pasileido ieškot
nuotykių.

64
 ***

Kelinta diena iš eilės nuobodžiai be perstojo lyja. Prie įky-

raus lietaus prisideda žvarbus vėjas. Atrodo, kad nuo šaltos drėgmės
permirko ne tik žemė, bet ir asfaltas. Blokinių namų sienos pakeitė
spalvą tamsesne, visas mikrorajonas tapo rūškanu. Gatve praskuba
po skėčiu pasislėpęs vienas kitas praeivis, o apie važiavimą motoci-
klu negali būti nė kalbos. Matas vartydamas žurnalą, tūno vėsiuose
namuose. Koridoriuje suskamba telefonas. Pakėlusi ragelį močiutė
trumpai šnekteli ir atsisukusi moja ranka:
– Tau. Merga.
Tai nustebina. Išskyrus klasiokes, kol dar mokėsi mokykloje,
mergina nėra skambinusi. Pakilęs nuskuba prie aparato:
– Alio.
– Sveikas, Matai, – kitame laido gale išgirsta Daivos balsą. –
Ką veiki?
– Nieko.
– Ar gali ateiti pas mane?
– Kada?
– Dabar.
– Ateisiu, bet nieko neatsinešiu, neturiu pinigų.
– Nieko nereikia, – atsako Daiva. – Jos balsas ne toks links-
mas ir krykštaujantis kaip visada.
Nedelsęs iškeliauja. Eina skubėdamas, krūtinėje spurda šir-
dis, apėmęs puikus jausmas. Kas gali būti geriau: Daiva pati pa-
skambino ir pasikvietė pas save.
Tik pabeldus į langą, durys iškart atsiveria. Mergina jau lau-
kia. Užėjęs į kambarį, tikėdamasis kažko smagaus, krinta į fotelį.
Bet Daiva tyli. Ji ne tokia judri kaip įprasta, akys nežiba kaip visa-
da. Po ilgos pauzės paklausia:

65
 – Nori ko nors?
– Vyno.
– Galėsi nueit iki parduotuvės, bet vėliau.
– Ką veiksim?
– Pabūk su manimi, man labai sunku.
Vaikis supranta, kad nieko linksmo nebus, bet vis tiek jaučia-
si pakylėtas. Su juo nori pabūt, juo pasitiki, jis reikalingas.
Daiva atsisėdusi priešais, persimeta keliais žodžiais apie pa-
žįstamus. Nenatūraliai, apsimestinai. Kalba nesiriša. Nedrįsta kal-
bėt apie tai, dėl ko pasikvietė. Stoja tyla. Merginos akyse kaupiasi
ašaros, pasuka galvą į šalį ir pravirksta. Braukdama pirštukais per
akytes tyliai rauda.
Berniokas supranta, kad dabar reikia paguost, kad dėl to čia
pakviestas, bet nežino, kaip tai daroma, nežino net kokiais žodžiais
pradėt, nes niekad to nebuvo daręs. Ir nuo neatmenamų laikų jo
paties niekas nėra guodęs.
– Kas nutiko? – tesugeba paklaust.
– Nenoriu būt viena.
– Tu ir nesi viena. Aš šalia.
– Aš jaučiuosi vieniša.
– Tu turi Vidą. Neišsiskiriat per dienas.
– Mes skirtingi, jis manęs nesupranta.
– Kol kas aš irgi nieko nesuprantu.
– Tu tik apsimeti. Aš jaučiuosi vieniša. Net būdama tarp
žmonių. Ar tau taip nėra buvę? Ar niekada nesijautei atstumtas? Ar
niekada nenorėjai pasikalbėt su panašiu į save? Su tokiu, kuris tave
suprastų.
– Gal. Tikriausiai, – neturi atsakymo Matas.
– Matai, tu kitoks, – jau neberaudodama kalba Daiva. – Tu
vaikas amžiumi, bet mąstai kaip suaugęs, tu turi jautrią sielą, tu jau
daug gyvenime regėjęs.

66
 Nepatinka vaikiui tokia jį skaudinanti kalba. Jau buvo beuž-
sisklendžiąs savyje, bet po trumpos pauzės išgirsta:
– Tu man labai patinki.
– Tu man irgi, – atsako net negalvojęs, automatiškai, lyg
būtų to laukęs. Dar priduria:
– Net aplinkiniai pastebi, Vidas kartais žvairuoja. Net nemo-
ku nuslėpt.
Šitie abiejų ištarti žodžiai nuima įtampą, širdyse uždega
ugnelę, sušildo, suartina sielas, sudėlioja daiktus į savo vietas. Atro-
do, jog Daiva pasikvietė, kad tai pasakytų, ir pati iš Mato laukė šios
frazės. Mergina nurimsta, papasakoja apie save, daug klausinėja.
Abu stebisi, kad turi tiek daug bendra.
Pagaliau nusišypsojusi Daiva paklausia:
– Dar nori vyno?
– Taip.
– Duosiu truputį pinigų, nušuoliuok iki parduotuvės.
– Neisi kartu?
– Nebus gerai, jei kas nors mus kartu vaikštant pamatys.
Atneša bonką „Tokajaus“. Geria mažais gurkšneliais iš dviejų
stiklinių.
Jis taip nepratęs. Su draugeliais rašalą traukia tiesiai iš bon-
kos, dideliais gurkšniais, po daug, taip geriau užvažiuoja per sme-
genis. Gėrimas po truputį visai nesvaigina. Matas visiškai blaivus,
o Daiva išrausta, pralinksmėja. Vien sėdėt ir kalbėtis pabosta, nu-
sprendžia pažaist šaškėmis, paskui kortomis. Į pasiūlymą lošt iš nu-
sirengimų, vaikinas gauna griežtą atkirtį. Laikas lekia nepastebimai.
Lauke temsta ir aišku, kad tuoj teks skirtis.
Daiva tvarko stalą, Matas padeda. Vienu metu abu atsiduria
priešais. Lyg to laukę ir ruošęsi, apsiviję rankomis puola bučiuo-
tis. Pirmąkart gyvenime Matas pajaučia tokias putlias, švelnias,

67
bet kartu tvirtas lūpas, tokį smailų, giliai į burną lendantį liežu-
vį. Glosto jos nugarą, glamonėja nemažą, tvirtą krūtinę. Nuo viso
to beprotiškai susijaudinęs tetrokšta tik vieno – suartėt, jau maža
bučinių ir glamonių teikiamo malonumo. Jis svaigdamas aikčioja.
Dar nėra buvę taip gera glamžyt merginą. Tai žymiai daugiau už
viską, ką buvo patyręs. Pilvu ranka sliuogia žemyn, mikliu judesiu
atsega sagą, brūkšteli užtrauktuką, pasiekia plaukučius. Daiva at-
stumia. Bando vėl prisispaust, ši nesileidžia, laikosi įsispyrusi. Vai-
kinas užsidegęs iki virpėjimo. Protas nebedirba, veikia tik jausmai,
jis labai nori to, ir nebetoli to! Dar stipriau spusteli merginą, bet
įvyksta tai, kas suglumina ir priverčia pasiduot. Iš Daivos akių pa-
byra ašaros. Ji verkia. Nesustabdoma, tikra, neapsimestinė rauda
liejasi iš širdies. Rankos nebestumia Mato. Vėl ją apkabina. Viena
ranka glaudžia, kita glosto galvą ir, kitaip nemokėdamas paguost,
kartoja savo credo:
– Šiandien geriau negu vakar, rytoj bus geriau negu šian-
dien, – jis pasikliauna savo žodžiais. – Neverk, tikėk manimi, ryto-
jus visada gražesnis už šiandieną.
Kitaip elgtis su mergina nemoka. Nežinia, kas paveikia, ar
šita frazė, ar buvimas šalia, nes ji nustoja verkt ir, baigusi kūkčiot,
išlydi Matą.
Į namus grįžta kitoks negu eidamas į svečius. Užvaldo naujas
potyris. Jis nežino, kas yra meilė. Šito žodžio nėra niekada niekam
ištaręs ir jo nemėgsta. Net kai vyresni draugeliai mokė, kaip meluot
panoms ir per trečią pasimatymą sakyt „myliu“ – niekada to neda-
rė. Dabar veja mintis apie meilę šalin. Jis ne toks skystas. Bet kad
nori būt šalia Daivos ir kad jai jaučia kažką, ko dar niekam nejautė,
pripažįsta.

68
 ***

Lapė su Matu nejausdami vienas kitam meilės artimai susi-

draugauja. Susitinka vos ne kasdien, bet susitaria, kad pora nebus.
Būsima studentė, puiki pašnekovė mielai priimanti Mato išvedžio-
jimus apie nepriklausomą jaunystę, samprotavimus apie tai, kad
kol jaunas, negalima sau nieko draust, imt viską, ką duoda šis nuos-
tabus metas, ir gyvent taip, lyg ši diena būtų paskutinė.
Lapei jos pravardė labai tinka. Ne vien todėl, kad rudaplau-
kė, bet ir todėl, kad labai gudri. Ji pastebi, kad Matas neabejingas
Daivai, kažkada buvusiai gerai draugei. Sukusi apsukusi vis taikosi
ką nors išpešt, vis užduoda netikėtus klausimus. Matas apie tai tyli,
netgi pats daugiau klausinėja. Ir netuščiai. Sužino, kad prieš metus
Daiva bandė žudytis. Priežastis buvo nelaiminga meilė. Po ilgos
draugystės ją paliko vaikinas, kurį buvo įsimylėjusi iki ausų. Matas
tą vaikiną iš matymo pažįsta, nors gyvena visai kitame miesto gale.
Daug kas pažįsta, nes jis geras lengvaatletis, aktyviai dalyvauja mo-
kyklų renginiuose, todėl nelieka nepastebėtas.
Daug galvoja apie tai, bet niekaip nesupranta, kaip galima
pakelt prieš save ranką. Neįsivaizduoja, kokie jausmai turi kamuot
žmogų, kad priverstų taip pasielgt.
Prisimena tėvų skyrybas. Nors buvo mažas, labai dėl to sielo-
josi. Verkdamas maldavo, kad tėvai gyventų kartu. Daugybę kartų
prašė tėčio, kad nepaliktų, o sulaukęs keturiolikos metų, savo tetų
padedamas, suprato, kad tada tebuvo stumdomas žaisliukas pai-
niose intrigose. Ir kad jau tada tėvams buvo visiškai nereikalingas.
Ir tėvai jam tapo nebereikalingi. Išbraukė iš galvos svajones, kad
kuris nors sugrįš. Nusprendė gyvent sau. Bėgo iš namų, nebelankė
pamokų, su panašiais į save pradėjo išgėrinėt, krėst šunybes. Už
visa tai gaudavo pylos. Kentėjo, bet vis tiek darė savo. Suaugusiųjų

69
įveiktas žliumbdavo rūsyje, bet prieš save kelt ranką niekada nešovė
į galvą.
Lapės tėvelis geras statybininkas, jis daug dirba. Pluša darbe,
po jo ir per išeigines darbuojasi. Net per atostogas dirba. Užtat jų
šeima turi visko: trijų kambarių kooperatinį butą, sodą su nameliu,
„Žigulį šeštuką“. Tikriausiai jis labai myli abi savo dukteris, nes
Lapė visada turi pinigų ir palaidūniškai lengvai, be jokio pasidi-
džiavimo, juos švaisto. Nė kiek neskaičiuodama gali vaišint alumi
ištroškusią govedą. Visiškai be jokių emocijų, užvesdama paskuti-
nes kapeikas susimetusios chebros džiaugsmingą staugimą, ištraukt
tokią prabangią, braškančią, nesuglamžytą dvidešimtpenkinę, per
vakarą visą ištaškyt, o rytojaus dieną piniginėje vėl turėt tokią pat.
Matas laiką leidžia be kapeikos kišenėje, todėl tokia draugys-
tė dar ir naudinga.

70
 ***

Išvažiuodama mokytis Lapė vieninteliam Matui padaro savo

išleistuves. Iki pietų motociklu pasivažinėja po gražias rajono vie-
tas. Paskui gėrinėdami šlaistosi po miestą. Užsuka į kavines, barus,
aplanko draugus. Mergina šėlsta. Gatvėje kabinėjasi prie nepažįs-
tamų jaunuolių, kalbina juokų nenorinčius suprast suaugusius, o
neturėdama kur nukeipti savo emocijų, kamantinėja draugą:
– Kaip jums taip durnai elgiantis, galop viskas taip gerai
baigiasi?
Išgirsta paprastą atsakymą:
– Labai lengvai. Šauna kas nors į galvą, imi ir padarai. O
pritrūkus fantazijos, tereikia pasileist kaip nevaldomai valčiai pas-
roviui kartu su visais, kvailai, be jokių rūpesčių, nemąstant apie
pasekmes, negalvojant, kas bus toliau.
– Ir viskas? – nustemba Lapė. – Juk vis tiek tas nesąmones
kažkas turi sugalvot.
– Tu matei, kiek mūsų daug? – bando paaiškint Matas. – Vi-
sada kas nors turi galvoje tai, kas užveda kitus. Būryje visad šauna
idėjų, kuriomis greit užsikrečia visi, – dar priduria, – ką pas mus
išgirsti, nereikia viskuo tikėt.
– Kažkas meluoja?
– Na, nemeluoja, bet palaiko nuotaiką, kad žvengas nenutiltų.
– Nesupratau, – nusistebi mergina.
– Ar šiandien girdėjai, ką iš žvejybos grįžę pasakojo broliai
Karkliukai?
– Girdėjau. Ot tai paklykiau iš visos širdies, – nusikvatoja
broliukus prisiminusi Lapė.
– Ir tu tiki, kad jaunėlis prisijaukino didžiulį lyną, kuris jam
pašvilpus atplaukia? Tiki, kad vyresnis benardydamas kumščiu taip

71
trenkė vienuolikos kilogramų lydekai, kad ši netekusi sąmonės nu-
skendo? O paskui tą pačią, jau atsigavusią, su mėlyne po akimi
spiningu pats ir pagavo?
– Na, nelabai.
– Tai va, kad nelabai. O aš visai netikiu. Viskas, kas iš tos
žvejybos tikra, tai kokie penki, patys iš gyvenimo nusprendę pasi-
traukt ir ant kabliuko nusižudę pūgžliai.
– Visi žvejai meluoja, – bando pateisint broliukus Lapė.
– O gal tiki Štanga, kuris pasakojo, kaip kaimo šokiuose pa-
kabino mergą, kuri priėjus iki reikalo, neturėdama kontraceptinės
pastos, į dziundzę susivarė pilną tūtelę mėtines? Ir kad jam nušalo
pimpaliukas?
– Aš nežinau, tikiu tuo ar netikiu. Ten nebuvau, su žvake
gale lovos nestovėjau, – atkerta mergina. – Ar negalėjo taip atsitikt
iš tikrųjų?
– Gal ir galėjo, – sutinka Matas, – bet ne su Štanga, nes jis
mergos tikrai dar neturėjęs.
– Kur dar melas?
– Šaukianti, kad triukšmaujam ir trukdom ilsėtis, boba irgi
melas. Nes nustojusi staugt ir uždariusi langą, įkišusi ausį į orlaidę,
klausydama, ką kalbam kvatoja.
– O apie ką dar tavo draugai meluoja?
– Daugiausia apie mergas, – kiek pagalvojęs atsako Matas.
– O kai Vidas gyrėsi, kad, lenkdamas milicininką, iš jo mo-
tociklo spynutės ištraukęs raktelius numetė į griovį, irgi netiesa?
– Tai tiesa. Šitai savo akimis mačiau, – prisiminęs po kelią
vinguriuojantį ir viena ranka grūmojantį pareigūną, juokdamasis
atsako Matas.
– O kad akmenimis sudaužei kažkieno mašiną – melas?
– Nieko ten nesudaužiau. Kažkoks begalvis sugalvojo Vidą
nustumt nuo kelio, aš tik pamokiau.

72
 – Kaip?
– Senas motociklistų triukas. Aplenkiau ir, užvažiavęs ant
kelkraščio, mygtelėjau per galinius stabdžius. Slysdamas ratas pa-
kelė žvyrą, kurį tas kvailas „Žiguliukas“ susirinko į priekinį stiklą
ir žibintus.
– Nenormalūs jūs. Pusgalviai. Bet vis tiek su jumis man pa-
tinka, – nusprendžia mergina, – niekur kitur tiek neprižvengiu,
kaip pas jus kieme.
Matui šitie žodžiai glosto savimeilę. Jo kiemas tikrai nenuo-
bodus.
– Miegokim kartu, – pasiūlo Lapė.
– Kiba ant žemės?
– Daivos mamos nėra namuose, eime pas ją.
Toks pasiūlymas suintriguoja. Abu jau ne sykį buvo miego-
ję, bet ją buvo galima nurengt tik iki pusės, kur bebuvo sugulę iš
džinsų neiškrapštė. Net sagos nesugebėjo atsegt. Besimaigant, be-
silaižant, užsižiebus troškimui, mergina pradėdavo krėst durnystes.
Kalbindavo gulinčius gretimoje lovoje, uždainuodavo, pabėgdavo
iš palapinės, pradėdavo kaip pakvaišusi kvatot. Šitos nesąmonės
Mato nežeidė. Neįveikęs Lapės nesijautė nevykėliu, nes spėjo, kad
ji taip sprukdavo ne nuo jo, o nuo savo aistros.
Atklegėję pasibeldžia. Svyruodami laukia, kol atsidarys du-
rys. Joms atsivėrus, namų šeimininkė vaizdu neapsidžiaugia. Lapė
prapliumpa kvailystėmis, šaiposi iš visko, o Daiva, net nebandyda-
ma įsiterpt, klausosi.
– Miegosim pas tave, – taria Lapė ir žagtelėjusi, pati iš to
juokiasi.
Daivos akys piktai sužiba, palinkusi į priekį lėtai, bet ryžtin-
gai ištaria:
– Matas su Lape niekada gyvenime pas mane nemiegos! – ir
durys prieš nosis užsitrenkia.

73
 – Ko ji psichuoja? – juokiasi mergina. – Kas pasidarė, a? Ma-
tuk, kažką jau esi pridirbęs. Sakyk, netylėk. Seniai jaučiu, kad tarp
jūsų šurum burum.
– Tylėk, tu kvaiša, – piktai atšauna Matas.
Po tokios Daivos reakcijos nebenori gulėt su Lape. Visai ne-
benori būt kartu. Ir, praradęs nuotaiką, palydi namo. Jaučiasi pa-
daręs didelę klaidą. Gal netgi ne vieną.

74
 ***

Vasara nuvilia. Ne dėl prasto oro, ne dėl daugybės be tiks-

lo iššvaistytų vakarų, ne dėl kitų paaiškinamų arba nepaaiškinamų
dalykų.
Ji pasibaigia.
Paskutinės rugpjūčio dienos su pilnais kiemais iš sodžių su-
grįžusių, saulėje įdegusių vaikų. Pasisėdėjimai iki vidurnakčio, besi-
klausant seniai matytų draugų nuotykių. Išgražėjusių bendraamžių
merginų kvatojimas. Griausmingi pasilakstymai po miestą moto-
ciklais netikėtai dingsta. Mokslo metų pradžia pakeičia žmones ir
ištuština gatves.
Matas be tikslo sliūkinėdamas jaučiasi išduotas. Niekaip ne-
gali susitaikyt su tuo, kad ilga, nerūpestinga, pilna įspūdžių, šilta,
miela, kasdien nudžiuginanti kažkuo nauju vasara negrįžtamai išėjo
ir jį paliko. Netramdydamas pykčio suvokia, kad gyvenimas kardi-
naliai keisis, kad teks galvot apie rūpesčius ir ieškotis darbo.
Porą savaičių pasitrainiojęs po įvairiausias įstaigas, galop su
inspektoriaus iš nepilnamečių kambario pagalba, įsidarbina staty-
boje. Darbas nelengvas, nuo pat pirmos dienos nuobodus. Kolek-
tyvas neeilinis. Iš vienuolikos brigadoje dirbusių žmonių septyni
sėdėję kalėjime. Brigadininkas net devynerius metus. O vienas
vargšas žmogelis, vardu Jonas, dvejus metus buvo uždarytas LTP
priverstinai gydyti nuo alkoholizmo.
Kadaise jis čia buvo brigadininkas. Kaip bendradarbiai pa-
sakojo, prieš gydymą ypatingas girtuoklis nebuvo. Aplinkui pilna
daug baisesnių. Bet taip susiklostė, kad jo žmona susiuostė su apy-
linkės milicijos įgaliotiniu. Romanas tiek įsiliepsnojo, kad porelei
šitas Jonas pasidarė baisiausias kliuvinys, tad su žmonelės pagalba
įgaliotinis dvejiems metams uždarė gydytis. Neatlaikė žmogus to

75
priverstinio gydymo ir zoninės tvarkos profilaktoriume. Palūžo fi-
ziškai ir dvasiškai. Grįžo jau būdamas tikru drebančiu alkoholiku,
išskirtas su žmona, išregistruotas iš buto. Dabar gyvena viengungių
bendrabutyje, kur tikrai ne pyragai. Šitame darbe jis vienintelis, su
kuriuo Matas gali pasišnekėt.
Statybininkai geria vos ne kasdien. Kartais tiek, kad šlitinė-
ja nieko nedirbdami, kartais truputį, kaip patys sako, dėl šilumos.
Matas retkarčiais vaišių neatsisako, tuo labiau, kad tai nieko ne-
kainuoja. Brigadoje yra vienas veiklus žmogus, kuris visada žino,
kur ir kam mieste reikia statybinių medžiagų. Praktiškai daugiau
nieko nedirbamas organizuoja, ką parduot. Pasitaiko dienų, kad
net nepersirengęs darbinių drabužių, prasitrina per dieną lyg koks
direktorius.
Viskas tame darbe būtų gerai, jei ne Vacys, dvidešimt šeše-
rių metų vyriokas, jau vedęs, turintis vaikų, į statybą atėjęs dirbt
dėl greičiau gaunamo buto. Nors kalėjime nesėdėjęs, bet ypatingai
bjaurus, kasdien nuo pat ankstaus ryto įniršęs ir viskuo nepaten-
kintas.

Brigada rūko statomo namo rūsyje. Nėra darbo, nes neatvežė

medžiagų. Vacys svaidydamas piktus žvilgsnius į Matą griežia dan-
timis. Ilgai nekentęs pradeda priekaištaut:
– Šitas piemuo nieko nemoka, dirba mažiau valandų, nes
nepilnametis, o algą gaus tokią, kaip ir mes.
Į jo žodžius nieks nekreipia dėmesio, todėl užsipuola Matą:
– Tu, mieščioniuk, užsimanei pinigų užsidirbt, o tingi, vos
judi. Varyk į savo mokyklą toliau suolo trint.
– Aš netingiu, o dirbu, kaip man išeina. Praleisiu čia laiko
tiek, kiek tu, ir aš būsiu geras specialistas, – atsako Matas.
– Tu nedirbsi, tau čia ne vieta. Va tuoj gausi į galvą ir prašy-
siesi į kitą brigadą! – jau šaukia Vacys.

76
 – Gausi atgal, – atšauna Matas.
– Ką pasakei? Girdėjot, salaga grasina. Ar girdėjot?! – šaukia
Vacys. – Tuojau tave patiesiu, – sugniaužęs kumščius žengia artyn.
Matas supranta, kad gražiuoju nesibaigs, numetęs cigaretę
atsistoja pasiruošęs gintis. Apima jaudulys, truputį virpa, bet gal-
voja šaltai. Jis blaivesnis, jaunesnis, daug vikresnis. Svarbiausia, pa-
gaut momentą, kai priešininkas užsimos, ir pirmam smūgiuot.
– Žiūrėkit, – net išraudęs šaukia pikčiurna, – jis muštis ruo-
šiasi. Vaikeli, tuojau gulsi.
– Gulsi tu arba kartu gulsim. Aš tikrai nenusileisiu, – sulau-
kia ramaus atsakymo.
Vacys, supratęs, kad gali gaut atgal, atsisukęs į bendradarbius
imasi kurstyt.
– Matot, kas pas mus dirba?! Piemuo. O jau kumščius kelia.
Dar kojų neapšilo, net prirašymo nepadarė, o šakojasi, tuoj visiems
ant galvos užlips. Tinginys, o lygiai su visais uždirbs.
Tokie kliedesiai kai kuriuos užkliudo. Atsiranda du prita-
riantys. Jau trise ruošiasi pamokyt jaunuolį. Nežinia kuo viskas
būtų pasibaigę, jei nebūtų įsikišęs brigadininkas:
– Nė vienas neatėjot mokėdamas darbą. Visi buvot tokie,
kaip jis. O kad jaunas, tai nereiškia, kad nusileis, nereikia čia kumš-
čiais mojuot.
Šie žodžiai ataušina karštakošius. Bet įtampa lieka. Už akių
Vacys vis tiek kažką pliurpia apie Matą. Niekas į tai rimtai nežiūri,
bet kolektyvas naujoko nemėgsta.
Nors darbe padėtis įtemta, vaikinas didžiuojasi, būdamas sa-
varankiškas. Nereikia močiutės prašinėt pinigų, turėdamas užtek-
tinai, jaučiasi suaugusiu. Pasididžiavimą kelia ir tai, kad su Zita
seksu užsiima, kada tik panorėjęs. Tik pradėjus glamonėt, mergina
neatsispiria.

77
 Tarp draugių ir mokykloje ji baikšti tylenė, bet išgirdusi
užuominą, kad neblogai būtų pavaikščiot po pušynėlį ar nuvažiuot
į paupį, pasikeičia. Sužiba akys, suaktyvėja, juokiasi ir dėl to gali
mest viską. Gali nepaklust tėvams, pabėgt iš pamokų, nebijodama
būti užuosta gali gerti vyną ir rūkyt. Pajutus, kad galės pasimylėt,
jos kuklumas pradingsta. Nė vienas susitikimas nepraeina be siur-
prizo.
Vos tik atlėkusi pakėlusi palaidinę parodo, kad be liemenė-
lės: „pamiršau užsidėt“, tai, pabėgusi iš pamokų, lyg kažko ieško-
dama kuprinėje, kvatodama ištraukia kelnaites: „žiūrėk, ką radau“.
Kad pagreitintų veiksmą, ant kelnaičių klubo įsisiuva plastmasinį
liemenėlės užsegimą. Tai užsimano atsisėst ant viršaus, tai kojas
užsikelt ant pečių, visa pakibt ant Mato, tai persisvert per tvorą, ir
dar daugybę dalykų, kurių jis neišdrįstų pasiūlyt, o mergina šiuo
klausimu fantazijos niekada nepritrūksta.
Tik ji jau draugauja su kitu vaikinu. Piktu štangistu, turtingų
tėvų sūneliu. Tas, teturėdamas aštuoniolika metų, tėvų „Žiguliu“
važinėjasi kaip nuosavu. Bet šita draugystė Matui netrukdo pildyt
ilgakojės užgaidas.
Nėra tai didelis pasiekimas. Tebesvajoja apie kažką tikro,
nuoširdaus, kažką nauja ir nepatirta.
Apie savo žygius pas Zitą niekam nesigiria, apie susitikimus
su panomis nepasakoja, nes kieme iš jo šaiposi, kad galvoje tik mer-
gos. Tai netiesa, bet tenka pripažint, kad su panomis bendraut žy-
miai įdomiau negu su draugeliais.
Pradėjus dirbt, gyvenimas pasikeičia. Pavargsta. Grįžus
namo, nebesinori niekur eit. Savaitės tampa monotoniškos, sulau-
kus rudens pasidaro sunku. Be motociklo nesigauna linksmai gy-
vent, jaučiasi sutvertas važiuot. Apžergęs savo riaumojantį draugą,
tampa tvirtas, pasitikintis savimi, tikras galiūnas, lyderis. Džiugina

78
aplinkinių dėmesys. Pats važiavimo stilius, sėdėsena, judesiai, gri-
masos, garsiai burzgiantys duslintuvai neleidžia likt nepastebėtam.
Plieninis žirgas – neatsiejama gyvenimo dalis. Matas dėkingas liki-
mui, kad dar būdamas visai mažas buvo išmokytas važiuot. Ir kaip
besiklostė gyvenimas, visad nuskildavo turėt nors kokį plerpiantį
kledarą.
O dabar nuobodžiai stumia vienodas dienas, gyvena vasaros
prisiminimais, bet į ateitį nieko neplanuoja.

79
 ***

Metų laikas pakoreguoja kiemo ordos gyvenimą. Per vasaros

šėliones susidraugavę, suartėję, perpratę viens kitą, nebegalėdami
susibėgt paskrajot motociklais, vis tiek turi potraukį pabūt drauge.
Renkasi, kur pakliuvo. Kai oras lepina – prie laiptinės, o daž-
niausiai pas ką nors namuose. Pas tuos, kieno tėvai nekreipia dėme-
sio į triukšmą, sklindantį iš sūnaus kambario, neburnoja dėl batų
palikto purvo, neskirsto žmonių į gerus ir blogus, neaiškina savo
atžalai, su kuo draugaut, o su kuo ne.
Nedaug pasitaiko senovės stereotipų atsikračiusių, vertų pa-
garbos tėvų, bet drąsuolių kieme yra.

Nemažas bičiulių būrys svečiuojasi pas Meškį. Kas lošia kor-

tomis iš kapeikų, kas plepa tarpusavyje, kas klausosi kalbančių.
Slenka eilinė, nieko ypatinga nežadanti rudens diena.
Atėjęs Vidas, pasisveikinęs reikšmingai ištaria:
– Išeinu į armiją.
Nieko tai nenustebina ir taip aišku, kad turės eit. Domina tik
data. Vidas pasakęs kada, visus pakviečia į išleistuves. Dar priduria:
– Čebatais kvepia, reikia pradėt baliavot. Eime į alubarį.
Pasiūlymas entuziazmo nesukelia.
– Eime, Matai. Žiūrėk, kokie čia visi išnykę.
– Ką ten veiksiu, juk žinai, kad man alaus neparduoda.
– Būsi su manimi, parduos, ko tik užsimanysi.
– Garantuoji?
– Garantuoju.
Matas keliasi nuo sofos, aunasi batus ir pirmą kartą gyvenime
susiruošia į išskirtinai suaugusiems skirtą įstaigą.

80
 Alaus baras šurmuliuoja. Susėda kiemo vaikinų pamėgtoje
vietoje prie lango. Atėjęs Vidui gerai pažįstamas padavėjas nužvel-
gia Matą rūsčiu žvilgsniu, bet išsišiepęs draugelis prabyla pirmas:
– Žinau, ką pasakysi, kad jis nepilnametis. Tai tiesa. Bet su-
prask, jei aš perku, aš už viską ir atsakau. O kitą kartą, kai ateis
vienas, gali drąsiai nešt alų. Tai savas bachūras, neparduos.
Padavėjas, neturėdamas pasirinkimo, atneša du bokalus.
– Kai sugalvosit, ką valgysit, mostelkit, – pasakęs pasisuka eit
pas nekantraujančius, seniau laukiančius klientus.
– Nešk po porciją čeburekų, tik šviežių, ir dar po tris bokalus
alaus, – jau nebe meiliai paliepia Vidas.
Padavėjas paklūsta ir, mikliai atnešęs, viską išrikiuoja ant stalo.
– O jeigu man būtų neatnešęs, ką darytum? – smalsu Matui.
– Savo bokalą atidavęs tau dar vieną užsisakyčiau, – su pašai-
pa atšauna Vidas.
– O jeigu mus išvarytų?
Vidas prapliumpa juoku.
– Čia aš galiu, ką noriu, išvaryt. Jis turi būt dėkingas mums,
kad dirba savo darbą ir ramiai apgaudinėja girtuoklius. Šitas baras
mūsų žemėje, čia drąsuolių kiemo teritorija, čia mes darom tvarką.
Net vedėja iš to paties namo, kuriame gyvename mes. Sava tetulė.
Viduje buvo kilę dvejos muštynės ir abu kartus savo iniciatyva ji
milicijai liudijo, kad buvom užpulti, snukius daužėm, neturėdami
kitos išeities, tik gindamiesi. Šiame bare tu naujas, bet, kai apšilsi
kojas, pajusi, kad esi šeimininkas. Daug kas išeis į armiją, jūs, jau-
nėliai, turėsit užimt mūsų vietą ir palaikyt tvarką.
Matą tokia naujiena maloniai nustebina. Pasijunta kietas.
Jau dabar nori daryt savo tvarką.
– Atsigersim, pavalgysim ir išeidami viską išspardysim, – juo-
kom pasiūlo.

81
 Išgirdęs tokius žodžius, Vidas užspringsta.
– Tu visai trenktas? – paklausia atsikosėjęs ir papila priekaiš-
tus. – Kelis metus aš grūmiausi, kad mūsų kiemas galėtų po miestą
galvas pakėlęs vaikščiot, kovojau, kad būtume visur gerbiami, kad
pelnytai drąsuoliais galėtumėm vadintis, o atsitiks taip, kai manęs
čia nebus, kad jūs, geltonsnapiai, viską sužlugdysit.
Nors Vidas vyresnis ir stipresnis, Matas nebijo jam priešta-
raut. Jį užpykdo bendrų nuopelnų savinimasis.
– Ne tu vienas grūmeisi, o mes visi. Ne tu vienas mušeisi, o
visas kiemas. Tavęs nebus, liks kiti – nedurnesni.
– Tu primityvus, – po pauzės jau be pykčio prabyla Vidas. –
Muštynės ir tai, ką daro visi, ne svarbiausia. Autoritetas sukuriamas
kitaip.
– Kaip?
– Labai svarbu paskleist teisingą gandą, – paslaptingai pasako
Vidas ir prisimerkęs stebi Matą.
Šiam pasirodo, kad, prieš išeinant į armiją, draugeliui su-
minkštėjo raumenys ir smegenys.
– Čia apie ką tu!? Apie tai, kad reikia pletkus nešiot!? Kalbi
kaip boba. Nenoriu girdėt!
Vidas nuoširdžiai nusijuokia.
– Matai, tu geras bachūras. Tikrai žinau, kad galima pasi-
kliaut, bet esi per daug paprastas, kad suprastum kai kuriuos da-
lykus. Tik galiu garantuot, kad atėjus laikui, patikėsi viskuo, ką
sakiau.
– Ką tokio protingo pasakei? Kuo aš patikėsiu? – neatlyžta
Matas.
– Tuo, kad geras, laiku paleistas gandas gali sukurt labai gerą
nuomonę ir be muštynių nugalėt priešą, o laiku ir vietoj paskleistas
blogas gandas gali sužlugdyt, ką tik nori.

82
 Matas tuo netiki. Vidas per daug giriasi. Kodėl jų kiemą va-
dina drąsuolių kiemu, kokia buvo pradžia, puikiai atsimena.
Viskas prasidėjo nuo kino teatro, kuris yra miesto centre, sve-
timoje, priešiškoje teritorijoje. Tada tai buvo linija, už kurios Matas,
o ir daugelis mikrorajonų vaikų nebuvo peržengę. Toliau plytėjo ne-
pažinta žemė, į kurią įėjęs garantuotai užsidirbtum į kailį. Nuosavų
namų kvartalo gauja pasižymėjo ypatingu bjaurumu. Nesigailėjo nė
vieno, įžengusio į jų gatveles, o kino teatras kaip tik stovėjo ant ribos,
skiriančios turtinguosius nuo viso miesto. Anksčiau, kad nueitum į
filmą, reikėdavo ne tik susitaupyt kapeikų, bet ir drąsos.
Pavieniui arba dviese eidavo prieš pat seansą, kad mažiau
maišytųsi piktiems didžkiams po kojomis. Jei, likus keliems žmo-
nėms iki kasos, koks nors įžūlus chuliganėlis įsibraudavo priešais,
stovėdavo nuleidę galvas, nepakeldami akių. Pasibaigus filmui, dar
nespėjus žmonėms susigrūsti prie išėjimo, pirmieji sprukę pro du-
ris, paskubomis, neatsigręždami žingsniuodavo namo, kad tik ne-
užkliūtų negailestingiems vietiniams.
Bet vieną kartą atsitiko taip, kad iš daugiabučio į filmą atėjo
visas būrys. Matui tebuvo dvylika metų, tame būryje buvo bene
jauniausias. Tarp vyresnių, stipresnių, nebijančių muštis kiemo
draugų jautėsi drąsiai. Nei jam, nei kažkam kitam nekilo nė men-
kiausia mintis, kad gali kažkas nutikt. O nutiko iškart, tik atsistojus
į eilę prie bilietų kasos. Ant palangės nuobodžiavęs į gorilą panašus
vienintelis vietinės gaujos atstovas, pamatęs keliolika svetimo rajo-
no vaikėzų, prikibo:
– Iš kur tokie drąsuoliai atsiradot? Kas tokie būsit, kad visa
šaika po miestą vaikštot?
– Ne tavo reikalas, – pasigirdo atsakymas.
– Ach, ne mano reikalas?! Ar nežinot, kad daugiau kaip po
tris būriuotis draudžia milicija? – pradėjo kabinėtis.

83
 – Eik tu na... su savo milicija, asile, – pasiuntė jį tolyn Vi-
das. – Mentas atsirado.
– Kalbi? – piktai paklausęs, pradėjo artintis prie Vido gorila.
– Kalbu, – atšovė tas.
– Kalbi?
– Kalbu!
– Žiūrėkit jūs man, kokių drąsuolių atsirado, – supratęs, kad
niekas neišsigando, už kelių žingsnių sustojo neprietelis. – Greitai
nutilsit visi.
– Ką gi tu padarysi?
– Išpjausiu liežuvį ir akis išbadysiu. Palaukit, niekur nedin-
kit, – pagrūmojęs pirštu išmovė pro duris.
Niekas dingt nemanė, bet paskui įvykiai susiklostė neįtikė-
tinai greit. Nepraėjus nė keliolikai minučių, vietiniai į kino teatrą
grįžo penkiese. Visi stambūs, gerokai vyresni.
– Eime už kampo, reikia pašnekėt! Visi! – valdingai paliepęs
gorila pradėjo stumdyt kiemo vaikėzus.
Matas bidzeno kartu nemanydamas, kad gresia kažkas rimto.
Tikėjo, kad nors ir didesni tie vietiniai, bet skaičiumi mažiau. Jeigu
kils muštynės, tai kiemo vadai nenusileis. Kiek galės, jis taip pat
prisidės.
– Kodėl visa šaika vaikštot? Kas tokie? – vėl pasipylė kvaili
klausimai.
– Mes vienas kiemas, kartu atėjom į kiną, – pradėjo teisintis
Matas.
– Ot kur drąsuoliai, – su įniršiu nusišaipė gorila. – Ot kur
drąsuolių kiemas! Tokių durnelių dar nemačiau. Visa banda vienu
metu užsimanė gaut į snukį. Še tau už šnekas! – kirto arčiausiais
stovėjusiam Vidui tokį smūgį, jog šis parkrito.
– Kuris dar nori į lempą!? – suriaumojo gorila.

84
 Visi tylėjo. Nei vienas nepuolė skriaudikų, nei vienas ne-
panūdo keršyt už Vidą. Žiūrėdami bailiomis akimis stovėjo lyg
veršelių banda.
– Pinigus!!! – suspiegė mušeika. – Nenorit gaut į marmūzes,
atiduokit pinigus! Drąsuolių kiemas atsirado! Susimokėkit už savo
drąsą!
Matas neįtikėtinai nustebo, kai vyresnieji kiemo draugeliai,
tie, kurie kiemų karuose pirmieji puldavo peštis, tie, kurie nepa-
sidalindavo, kuris eis muštis vienas prieš vieną, tie, kurie, rodos,
nieko nebijojo, ištraukė iš kišenių kapeikas.
Jis paskutinis atidavė pinigus ir, gavęs spyrį į užpakalį, nesu-
prasdamas tokio skysto draugų elgesio, gerokai atsilikęs nuo kitų
parlapsėjo namo.
Praėjus savaitei ar dviem, nugirdo, kad visi, kas dalyvavo
tame gėdingame įvykyje, susiruošė keršyt. Nors dėl jauno amžiaus
niekas nekvietė, nereikalavo prisidėt, bet sužinojęs, kad draugai
ginkluojasi, per darbų pamoką iš storos faneros išsipjaustė kastetą.
Ne bet kokį, o su į ietį panašiu smaigaliu. Kad jau kirstų, tai skaus-
mingai, taip, kad antrą kartą pakartot nereikėtų.
Sutartą dieną, kai rodė „Makenos auksą“, gerokai prieš seansą
rūsyje dar didesnis būrys negu praeitą kartą susirinko aptart veiks-
mų planą. Dauguma tikėjosi, kad kovai ruošis kaip anksčiau. Ap-
tars, kas puls pirmieji, kas smogs iš šalies, kas patykos iš už nugaros.
Bet dabar niekas nežinojo, kur jie mušis. Tai nebus gretimo namo
kiemas, tai nebus gerai žinoma miško laukymė ar vaikų darželio
žaidimų aikštelė. Netgi nežinojo, kiek bus priešininkų. Todėl vadų
planas buvo kitoks negu visada: kas bevyktų – nepasiduot, kaip rei-
kalai bepakryptų – nenusileist, kaip beskaudėtų – nebėgt. Tegul jie
visi gaus į kailį, bus suspardyti, bet jokiu būdu negalima pasirodyt
bailiais. Praminė gorila „drąsuolių kiemu“, tokiais reikia ir būti.

85
 Išėjus į gatvę Matą užplūdo pyktis. Kuo toliau nuo namų,
tuo labiau spaudė kumštyje kastetą. Įsivaizdavo, kaip savo mediniu
ginklu išmuš gorilai akį. Draugai tikriausiai jautė tą patį, nes ėjo
tylėdami, vieną ranką laikydami kišenėje arba užantyje. Kiekvienas
turėjo po ginklą. Dauguma metalinius strypus ir dviračių grandi-
nes, o kiti kastetus, bet tikrus. Vienas net užlietą švinu, kalinių
pagamintą. Kuo labiau artėjo miesto centras, tuo žingsniai spartėjo.
Žmonės keistai nužiūrėdami traukėsi iš kelio, bet tą diena atrodė,
kad taip turi būti. Į kino teatro vestibiulį sugužėjo tikėdamiesi, kad
viskas greit prasidės. Matas, prikandęs apatinę lūpą, virpėjo nekan-
traudamas kažkam smogt, bet keli ant palangės sėdėję priešininkai
vos spėję nusišaipyt:
– Ooo, drąsuolių kiemas pasirodė, – kažkodėl greit užsičiau-
pę išsinešdino pro duris.
Tada niekas prieš juos nesibrovė be eilės, kino salėje neplekš-
nojo per galvą ir nesakė „sumažėk“, niekas patamsyje neapmėtė sal-
dainių popieriukais.
Kai nusprendė, kad muštis teks po kino, Mato pyktis palaips-
niui peraugo į baimę. Negalėjo susikaupt, nežiūrėjo taip laukto fil-
mo, bet nekantravo, drebėdamas meldėsi, kad greičiau viskas pra-
sidėtų. Jis žinojo, kas bebūtų, nepabėgs, bet laukimas varė iš proto.
Po seanso, besibraunant pirmiesiems iš salės buvo duota ko-
manda neišsibarstyt, atsidūrus lauke, iš karto susiburt į ratą. Jie
taip ir padarė. Bet buvo labai nustebinti, kai ir čia niekas nepuolė.
Žmonės ėjo pro šalį, aplinkui nesimatė nė vieno, norinčio muštis.
Tada nusprendė, kad kautis teks siauroje, neapšviestoje gatvelėje už
kino teatro, bet ir ten niekas nepasitiko.
O toliau buvo nebe priešų teritorija, nieks užpult nebegalėjo.
Jaunuoliai nesuvokė, kodėl taip atsitiko. Patys aršiausi mies-
to chuliganai, pati didžiausia gauja tarytum išnyko. Tada Vidui

86
pirmajam šovė mintis, kad šitie kieti mušeikos išsigando. Pamatę
įniršį ir pasiryžimą, nusprendė geriau neprasidėt, nes nežinia, kuo
tai baigtųsi. Kuo labiau artėjo savas kiemas, tuo dažniau kažkam su
pasididžiavimu išsprūsdavo:
– Mes drąsuolių kiemas.
– Aš drąsuolis, – tada tyliai pasakė Matas. Bet pats tokiu dar
nesijautė, nes nieko nenugalėjo, nesužalojo ir iš viso nesimušė.
O ką dabar alaus priputęs Vidas kalba, kad kiemo pergalės jo
nuopelnas, tai paistalai ir pagyros. Tai visų nuopelnas. Ir Vido, ir
bet kurio kito chebranto.
Matas apsvaigęs nebenori ginčytis. Pasijunta suaugusiu. Kil-
noja bokalą, valgo čeburekus. Lygiavertis baro klientas. Jam tai la-
bai patinka. Įsidrąsinęs užklausia, kas seniai knietėjo.
– Kaip tau su Daiva reikalai? Išeini į armiją, ar lauks?
– Nežinau, ar to noriu. Jei lauks – gerai, jei nelauks – irgi
gerai. Galėsi saugot, – nusijuokia.
– Kodėl tu taip?
– Kad ji kurva.
– Nesupratau?
– Na, prieš mane jau bernų turėjus. Man tokios nelabai
reikia. Noriu susirast nebandžiusią, bet ar liks tokių, kol grįšiu,
nežinau.
Matas tokių šnekų nesuvokia. Jam rūpi aiški, neginčijama,
vienintelė tiesa, kad, reikalui esant, žinotų, kaip neklystamai elgtis.
O Vido ir jo bendraamžių nuomonė apie panas tokia: geros tik
tos, kurios duoda. Bet kai pakvimpa armija, tai prireikia geros, bet
tokios, kuri neduoda. Kuri du metus sėdėtų suglaudusi šlaunytes,
laukdama graudulingus laiškus rašytų.

87
 ***

Vidui iškeliamos didžiulės išleistuves. Susirenka daug drau-

gų, giminių. Stalas nukrautas maistu ir gėrimais.
Tėvai bando visus sutalpint, Daiva jiems padeda, bet vietos
vis tiek trūksta. Matas stovi koridoriuje laukdamas, kol visi susės,
tada gal ir jis ras vietelę prisiglaust. Jaučiasi nejaukiai, glumina su-
augusieji, trikdo nežinojimas, kaip reikės tokiam baliuj elgtis. Vis
tik pirmas kartas.
Nustemba išgirdęs savo vardą. Kviečia Daiva. Ji palikusi lais-
vą kėdę šalia savęs. Iš kairės pusės Vidas, o iš dešinės jis. Meškis,
gavęs atsisėst ant lovos krašto, puola aiškintis, už ką Matui tokia
garbė.
– Nuo šiol jis bus mano jaunesnis brolis. Tokio neturiu, rū-
pinsiuosi mažyliu, o jis manimi pasirūpins, kol Vido nebus, kad
nuobodu nebūtų, kad ištikimai laukčiau, – besijuokdama žibina
gudriomis akimis Daiva.
– Mes irgi tave saugosim, – pasigirsta keletas balsų, nes dau-
guma savo vado paną dažnai aplanko ir save įsivaizduoja geriausiais
jos bičiuliais.
Daiva labai draugiška, bent kartą per savaitę kas nors iš kie-
mo vaikinų pas ją vieši. Lengvai išgeria, daug kalbasi, pokštauja.
Užeiti gali bet kas, nepageidaujamų nėra. Tik jokiu būdu ne vienas.
Ši nerašyta taisyklė atsirado iš pagarbos ar iš baimės Vidui.
Prasideda vaišės, atsiriša liežuviai. Atsiranda gitara, skam-
ba dainos, linksmas dėdulė skaldo nepadorius anekdotus. Suaugę
bendrauja su jaunimu, jaunimas visai nesidrovi suaugusių. O tarp
Mato draugų vis nuvilnija šneka su pašaipėle, o gal pavydu, kad
Daiva turės jaunesnį brolį.
Naktis netrunka pralėkt.

88
 Prie komisariato susirinkę apie trisdešimt būsimų kareivių ir
minia juos lydinčių žmonių. Sklinda dainos, triukšmas, klegesys.
Naujokus į vidų pavardėmis šaukia per didžiulį ant sienos pakabin-
tą garsiakalbį. Pakviečia Vidą, šis skubiai atsisveikina su draugais,
apsikabina su tėvais, ilgai bučiuojasi su Daiva.
Visada stiprus ir tvirtas, dabar atrodo skystokai.
– Lauksi? – išlemena.
– Lauksiu, – atsako ši.
– Laiškus rašysi?
– Taip, būtinai, ir daug.
Vidui įėjus į pastatą, Matas paklausia:
– Lauksi?
– Lauksiu, – o po pauzės priduria, – bet ištikima nebūsiu.
Tokie žodžiai pribloškia.
Nesuprantamas tas gyvenimas.
Su triukšmu išlydimas autobusas su naujokais. Pirmas drau-
gas iškeliauja į armiją.

89
 ***

Su kiekviena diena vis labiau pasiduodamas šalčiams ruduo

ruošiasi užleisti vietą žiemai. Monotoniškas Mato dienas praskai-
drina savaitgalio susitikimai su Lape. Kartais trumpai pasišnekėt ir
parūkyt dviese, kartais dideliame būryje pasėdėt alubaryje. Lapei
patinka krečiantys kvailystes vėjavaikiai. Tik iš pirmo žvilgsnio ji
rami ir santūri, bet iš tikrųjų labai patrakusi. Kas stebėjo, kaip pra-
siveržia tikrasis „AŠ“, buvo tikrai nustebinti. Šitie, rodos, nekalti
pasisėdėjimai alaus bare, tai Lapės spektaklis, kuriame ji puikiai ir
neįkyriai vaidina pagrindinį vaidmenį, kur net tylėdama visada yra
dėmesio centre.
Matas dažnai pasvajoja, kokios norėtų panos. Idealiausia
būtų metais už jį jaunesnė Lapė Zitos kailyje. Būtų gudri, gebanti
su visais bendraut, mokanti išklausyt, visada turinti pasakyti kažką
įdomaus, sugebanti apgint savo nuomonę, tuo pačiu visada ištroš-
kus mylėtis riestanosė, ilgakojė gražuolė.
Po smagaus vakaro bare, kur nebuvo progos nuoširdžiai pa-
kalbėt, lydi Lapę namo. Pagaliau likus vieniems išklausinėja apie
mokslus, apie gyvenimą sostinėje.
Mokslai Lapei ne per sunkiausi, bendrabutyje patinka. Ten
surado daug bendraminčių, kurie mielai priima iš Mato išgirstus
išvedžiojimus apie laisvą, nerūpestingą gyvenimą ir patys panašiai
gyvena. Gavę varganą stipendiją, per kelias dienas su triukšmu pra-
ūžia, paskui misdami tik mokslais, pasiskolinta bulve, kiaušiniu ar
užsilikusiu lašinių bryzgaliu, nė per nago juodymą dėl to neliūdi.
Bet yra tokių, kurie kas savaitę iš namų parsivežę kumpio, kišenėje
dar turi tėvų įdėtą dvidešimtpenkinę. Lapė, pati nieko nestokoda-
ma, laiką leidžia su apie rytojų negalvojančiais vėjagalviais.
Prisėdus parūkyt, mergina įkyriai prikimba, kodėl Matas, vi-
sus mokydamas gyvent nevarginant savęs, tik dėl malonumų, pats

90
nuėjo dirbt. Turiningai ir argumentuotai pasiginčiję, abu prieina
išvadą, kad pinigai, be abejo, reikalingi.
Palydėjęs iki buto durų, atsibučiavęs, neskubėdamas grįžta
namo. Dėl to, kad dirba, prieš nieką nesiteisins, nes žino, kad kai
tik baigsis niūri žiema, statyboje jo nebeliks. Visai niekur nebe-
dirbs. Gyvens sau ir dėl savęs, vėl kiekviena diena bus geresnė už
praėjusią, vėl negalvos apie jokius reikalus. Bus tik jis ir ta diena.
Bus šviesu, lengva ir smagu. Tokios mintys džiugina. Užlieja gaivi
energijos banga.
Matas laukia pavasario.
Taip su puikia nuotaika pasiekus kiemą, dėmesį patraukia
triukšmas prie paskutinės laiptinės.
– Matai, ateik, – išgirsta Dariaus balsą.
Priėjęs, pasisveikina.
– Išeinu į armiją, išleistuvės. Dabar trauksim į šilą, o ten visi
pasirašę ant butelio jį užkasim. O kai po dvejų metų sugrįšiu, vėl
susirinkę išgersim. Graži tradicija, ar ne? Prisidėsi? – net nedvejo-
damas, koks bus atsakymas, klausia Darius.
Matas sutinka. Kadaise jie buvo neblogi draugai, bet iš to
teliko tiek, kad susitikę pasisveikina. Keliai nebesusikerta todėl,
kad Darius ramus, negeria, nevaikšto į šokius ir neturi motociklo.
Mokosi jis neypatingai gerai, dėl to niekur neįstojo. Bet be pateisi-
namos priežasties nebuvo praleidęs nė vienos pamokos.
Iš tikrųjų Matui nerūpi šitos išleistuvės. Bet tradicija, kad po
žeme užkas degtinės bonką suintriguoja. Kodėl gi ne? Dar pabalia-
vos per naktį.
Gerai įsidėmi vietą, kur butelaitis atsiduria po žeme. Pats
sau pasižada ilgai nedelst, anksti ryte išsikast, nes ne vienas akimis
blizgina.
Grįžtant iš šilo, į parankę įsikimba Andžela, stambokų kaulų,
neypatingai graži mergina iš gretimo namo. Ji labai išdidi, pavyz-

91
dinga mokinė, lanko mokyklą kitame miesto gale, kur geresni mo-
kytojai ir griežtesnė tvarka. Kartą po šokių Matui pasisiūlius palydėt
namo, su panieka pasiūlymą atmetė. Nuo tada jaučia priešiškumą.
Prie laiptinės visus praleidęs pirmyn, į butą užeina paskutinis. Už
stalo pilna suaugusiųjų, jaunimo nedaug, visi tie, kurie buvo miške.
Laisva vieta telikusi tik prie Andželos, todėl tenka sėdėt greta. Ji rū-
pinasi, kad lėkštėse nieko netrūktų, pati beveik negerdama Matui
komanduoja, kiek ir ko galima išgert. Namuose nerūkoma, tenka
eiti į lauką. Nors mergina nepeša dūmo, visur eidama kartu nepa-
lieka Mato nė minutei.
Išleistuvės nuobodžios. Svečiai negirtėja, norėdami kuo grei-
čiau keliaut prie komisariato, dairydamiesi į laikrodžius laukia ryto.
Su dainomis nuėjus, viskas vyksta taip pat, kaip per Vido išleistu-
ves. Triukšmas, spiegimas, palinkėjimai. Tik čia nėra panos ašarų,
nes būsimas kareivėlis jos neturi.
Namo grįžta su niekaip neatstojančia mergina. Nenori turėt
jokių reikalų, bet ji vis kalbina, klausinėja, keičia temas, nori surast
kažką bendra.
– Kodėl tu toks? – paklausia.
– Koks?
– Na, toks blogas, nieko neklausantis, kenkiantis sau. Žinau,
kad esi protingas. Ar bloga kompanija kalta?
– Kompanija nekalta, aš taip užaugau.
– Aš irgi ne kitaip užaugau, bet tai netrukdo gerai mokytis ir
siekt aukštumų. Stosiu į universitetą, paskui darysiu karjerą.
Matui tokie dalykai nesuvokiami, apie tai niekada negalvoja,
to ir neslepia:
– Mes iš skirtingų pasaulių, man tai nežinoma, aš niekur ne-
stosiu, bet gerai gyvensiu. Geriau už kitus.
– Tai kokią matai savo ateitį? – neatstoja Andžela.

92
 – Tiktai gražią. Ateis vasara ir bus gražiausia mano ateitis, –
nemeluodamas atsako.
– Rimtai taip galvoji?
Žodis po žodžio užsimezga pokalbis. Matas išdėsto savo po-
žiūrį į gyvenimą. Andžela viskam prieštarauja. Susėdę prie laiptinės
diskutuoja, kol prašvinta. Vėsu, todėl merginą apgaubia striuke.
Gilumoje kirba mintelė pabučiuot, bet nesiryžta. Labai jau išdidi,
labai įkyriai perša savo nuomonę. Nesinori būt atstumtam.
– Su tavimi dar yra apie ką pakalbėti, – išsiskiriant taria An-
džela. – Įsidėmėk mano telefono numerį.
Gal dešimt sykių tenka pakartot, kad tikrai neužmirštų.

93
 ***

Dana pasikviečia gert kavos. Matas dar nė karto neragavęs,

neįsivaizduoja, kas tai per daiktas. Turėtų būti labai ypatingas, nes
kiemo panos ir naujosios pažįstamos apie kavą kalba sureikšminda-
mos save. „Einu gert kavos“ – tai yra kažkas, kas leidžia pasijaust
aukščiau už tuos, kurie neina gert šio gėrimo.
Sekmadienis, nusiprausęs, švariai apsirengęs išeina į svečius.
Truputį pavėluoja. Dideliame kambaryje, apstatytame baldais, ko-
kių parduotuvėje nebūna, pilna jaunimo. Sėdi kas kur, foteliuose,
ant sofos, o kam neužtenka vietos, ant storo, gražaus kilimo. Viskas
skendi dūmuose. Nors šeimininkė nerūko, bet savo namuose ki-
tiems nedraudžia to daryti.
Matas atsisėda ant grindų šalia nepažįstamos merginos. Dana
su Meškiu sukasi lyg padavėjai. Netrukus atneša mažą puodelį, pil-
dami garuojantį vandenį paklausia:
– Kiek įdėt tirpios kavos?
– Kaip visiems.
– Tai stiprią mėgsti? – skubina Meškis. – Su vienu, ar dviem
šaukšteliais cukraus?
– Taip, – nei į tvorą, nei į mietą rausdamas atsako Matas. Jis
juk nežino, ar iš viso ją mėgsta.
Paragauja. Nuo pat pirmo gurkšnio tirpi kava nepatinka.
Bjaurus, kartus gėrimas. Neįsivaizduoja, kaip galima juo žavėtis.
Na, dabar žinos, kas tai per daiktas.
Merginos plepa apie mokyklą, apie šokius, o daugiausia apie
bendrus pažįstamus. Kai kalba pakrypsta apie mėgstamus žmones
arba apie save, jaučiasi išdidi vaidyba, o kai kalba eina apie nepatin-
kančius, neslepiama atvira panieka. Kiekviena nori kažkuo nuste-
bint savo drauges, pasirodyt gudresne, daugiau žinančia.

94
 Vaiva, repetuojanti su Dana toje pačioje šokių grupėje ir gy-
venanti Mato name, pasakoja apie muštynes, prieš savaitę buvu-
sias miesto šokiuose. Skiedžia, meluoja, giria savo berną, koks jis
stiprus, kaip nuo girtų, nežinia iš kur atvykusių pacanų apgynė.
Klausantis iš šalies, atrodo tikras didvyris. Tai Matui atrodo kvaila
ir juokinga, nes viską žino. Nenori ginčytis, bet kažkokia piktoji
dvasia vis tiek patraukia už liežuvio:
– Taip, muštynės buvo. Aš viską mačiau, bet tu negalėjai
nieko matyt, nes, kai tik pradėjo prie visų iš eilės kabinėtis, pirmoji
išlėkei iš salės, o bernas iš paskos.
Stoja tyla. Čia nepriimtas toks tiesmukiškas teisybės saky-
mas. Ore pakimba įtampa. Kažkas užveda kitą temą. Matas supran-
ta, kad padarė kažką ne taip. Todėl ir su juo pasielgiama ne taip.
Išraudusi, įžeista pamaiva gal dešimt minučių išsėdi prikan-
dusi liežuvį, o paskui žiūrėdama į Matą prabyla:
– Dana, aš viską suvokiu, bet kaip šitas ubagas pas tave pa-
kliuvo, man niekaip nesuprantama?
– Kodėl ubagas, kas? – suklega merginos.
– Šitas valkata, kur be tėvų augo, kur dar neseniai neturėjo,
ką apsirengt, ir pas kaimynus valgyt prašinėjo.
Matui užverda kraujas. Sugniaužęs kumščius, pasiryžęs mos-
telt į išsiviepusią Vaivos fizionomiją stojasi, bet aplinkui smaksan-
tys smalsūs snukiai, niekinantys, laukiantys iš konflikto pramogos
ir progos vėl kažką papletkavot, kvailą mergšę išgelbsti. Paskutinę
sekundę supranta, jeigu šers, pasielgs ne kietai, o šitų pižonų akyse
bus paprasčiausias klounas. Praeidamas tik kyšteli kietai suspaustą
kumštį ne juokais išsigandusios Vaivos panosėn.
Kol koridoriuje aunasi batus ir išeina pro duris, kambaryje
tvyro tyla, niekas neištaria nė žodžio. Bildant laiptais žemyn, su-
lig kiekvienu laipteliu vis labiau kyla įniršis. Vėl buvo turtingiau

95
gyvenančių, tik dabar jau beveik bendraamžių paniekintas. Jis ne-
kenčia visų, turinčių sotų gyvenimą. Nekenčia šitų prisidažiusių,
kažin ką vaidinančių mergų. Nekenčia viso pasaulio. Stipriu kojos
spyriu atidaro laiptinės duris, kiek paėjęs pakelia akmenį. Knieti
išbarškint kažkieno langus. Pasidairo, į kurį mest, bet pasitenkina
išmušęs tik mažą rūsio stiklą.
Viduje kunkuliuoja pyktis. Buvo užmiršęs visą vaikystę jaus-
tą aplinkinių panieką arba dirbtinę užuojautą. Tapo tvirtu, sava-
rankišku, šiandien norėjo ramiai pasibūt ir va, kaip šitas pasibuvi-
mas apsivertė.
Keikia save, kad ten ėjo. Jų akyse esi valkatėlė, biedniokas,
girtuoklėlis, nesubrendęs, visiškas šiukšlė. Nereikia lįst, kur ne tavo
vieta, – pats sau mano.
Galvodamas kaip atkeršyt, žingsniuoja nežinia kur. Neplana-
vęs, atsiduria prie gėrimų parduotuvės.
Kad kas nupirktų vyno, ilgai laukt netenka. Sutiktas bendra-
darbis, atnešęs dvi bonkas, pasisiūlo išgert kartu. Bet vaikis neno-
rėdamas su niekuo kalbėtis, patraukia prie ežero. Vieniša, pikta ir
nyku. Prisimena, kaip buvo gera tada, kai pasikvietė Daiva. Kaip
ilgai ir nuoširdžiai kalbėjosi. Anksčiau su niekuo gyvenime taip šil-
tai nėra bendravęs. Netikėta mintis, kad ji viena namuose, kad pri-
ims, pakalbės kaip su lygiu, priverčia pakeist maršrutą. Beeidamas
pagauna save ruošiantis guostis, ieškot pagalbos. Sudvejoja, ar gerai
daro, svarsto visus už ir prieš, bet neatsispiria norui atvert širdį.
Pasibeldus į vidų įleidžia mama, bet tai ne kliūtis, į dukters
kambarį ji niekada be reikalo nelenda.
– Kažkas nutiko, mažyli? – Daiva iš karto pastebi kažką
negera.
– Nieko ypatinga, tik labai noriu su tavimi išgert.
– Pasakok, pasakok.

96
 – Atsigerkim vyno, lengviau kalbėsis, – nesiryžta Matas.
– Su gėrimu bus taip: trūktelk tyliai gurkšnį kitą, o kai papie-
tausiu, tada galėsim kur nors išėję pabaigt tavo bonką.
Matui kitos išeities nėra, nori palengvint savo skausmą, nu-
malšint įniršį. Išdėsto taip, kaip buvo. Daiva puikiai viską supranta,
ramina, guodžia, pataria šio įvykio nesureikšmint ir su Danos kom-
panija daugiau nebeprasidėt.
– Nelįsk daugiau prie jų. Ten vien liežuvautojos, jos ne tik
pažįstamus apkalba, bet už akių viena ant kitos pavaro. Skleidžia
gandus, bet vis tiek draugauja. Pavydi viena kitai visko iki smul-
kmenų, giriasi nebūtais dalykais, susipyksta, bet, žiūrėk, po savaitės
kartu susibėgę vėl ką nors šmeižia.
– O kaip tau su jomis? – smalsu Matui.
Daiva nepėsčia. Skelia kalbas apie savo klasiokes, kad net au-
sys linksta. Tai daro be pykčio ir įniršio, o su kažkokiu sportiniu
pasitenkinimu. Vaikiną tai žavi. Kiekvienas žodis, kiekvienas ju-
desys ir žvilgsnis, viskas žavi. Pajaučia palengvėjimą. Taip besišne-
kant, Daiva nebeatsisako vyno, gurkšteli kartas nuo karto. Matas
domisi ja. Sužino, kad kai su visomis šeimos santaupomis pabėgęs
pradingo tėvas, gyventi taip pat nebuvo lengva, pyragais niekas ne-
maitino. Užsimena, kad neseniai patyrė didelę tragediją, bet, pa-
klausta apie tai, tik pravirksta. Vaikis apkabina, glaudžia, glosto,
guodžia. Krūtine jausdamas šiltą alsavimą šią trapią merginą nori
matyt linksmesnę. Neapsakomai gera, atsirado žmogus, su kuriuo
sunkią minutę galima pakalbėti ir kurį norisi matyt laimingą.
Netikėtai užeina mama.
– Geriat? – užuodusi kvapą piktai paklausia.
– Čia aš, – prisiima kaltę Matas.
– Susirink savo butelius ir keliauk iš čia! Ir kad Daivos dau-
giau man nevirkdytum!

97
 Netaręs nė žodžio, susigėdinęs išsinešdina. Pušynėlyje bai-
ginėja gert, bet dabar nebesijaučia atstumtas. Šiluma, kurią jaučia
Daivai, jos rūpestis verčia į gyvenimą žiūrėti kitaip.
Kiek save pamena, po tėvų skyrybų pirmąkart rado užuovėją,
pasijuto reikalingu, gali pasipasakot, net pasiguost. Iš jo nesišaipo,
Daivai ne tas pats, kaip jis jaučiasi. Būdama kažkuo panaši, supras-
dama, kas galvelėje dedasi, sugeba nuraminti.
Iš kalbos ir dažnų ašarų Matui aišku, kad merginai ne pats
geriausias metas ir tiki, kad gali kažkuo pagelbėti, kad netoli diena,
kai visiškai ją perpratęs, galės pasirūpinti.
Savo gyvenime be katino neturėjęs nieko širdžiai artimo,
jaudinasi, bijo suklyst, netyčia įžeist ar kaip nors kitaip sugadint
esamus santykius.
Ateities neplanuoja. Visas gyvenimas – tai lyg plaukimas pas-
roviui. Kaip gausis, taip. Kas bus, tas ir gerai. Dėl tokio mąstymo
per porą metų iš vidutinio mokinio virto kiemo vaiku, kuriam,
išskyrus draugelius ir gėrimą, nerūpėjo niekas.
Kažkur viduje buvo kitoks. Jautrus, greit pastebintis žmonių
silpnybes ir melą, ištroškęs švelnumo, užuojautos. Tik šie jausmai
buvo giliai giliai, į paviršių iškildavo tik tada, kai būdavo liūdna,
kai likdavo vienas, kai svaigindavosi vynu.
Jaučia širdelė, kad tarp Daivos ir jo bus kažkas rimčiau už
retus susitikimus. Bet pastangų tam pagreitint nededa. Gyvenimas
bėga sava vaga, lėtu rudens ritmu, be jokių įvykių.

98
 ***

Užbaigęs darbo savaitę, nusiprausęs ir persirengęs, Matas su-

siruošia į alaus barą. Penktadienis jam geriausia savaitės diena, nes
prieš akis išeiginės, miegas iki soties, poilsis, alus su skaniais užkan-
džiais, gal dar koks nors padūkimas su draugais.
Būdamas vienas, užsisakydavo keturis bokalus, gert neskubė-
davo. Ypatingai mėgaudavosi pirmaisiais, turinčiais geriausią sko-
nį, labiausiai svaiginančiais, gurkšniais. Sočiai valgydavo ir dažnai
eidavo parūkyt. Taip praleisdavo visą vakarą. Bet dažnai kas nors
pakviesdavo prisidėt, tada scenarijus keisdavosi.
Dabar, ištroškęs, alkanas, eidamas ir galvodamas apie būsimą
malonumą, sutinka su tinkliuku pirkinių einančią iš parduotuvės
Andželą.
– Labas, Matai, – mergina pasisveikina pirmoji.
– Labas, – sumurma Matas.
– Kodėl nepaskambinai? – kimba be užuolankų. – Aš lau-
kiau, – priduria aikštingai.
Matas numerį seniai pamiršęs ir skambint net negalvojo.
– Neturėjau laiko, – sumeluoja.
– Nejaugi taip užsiėmęs? Ką gi veiki?
– Dirbu.
– O per išeigines?
– Aktyviai ilsiuosi.
– Kviečiu į svečius. Neužilgo tėvai išvažiuoja, būsiu viena.
Noriu su tavimi paplepėt.
– Negaliu, susitariau susitikt su draugais, – meluoja Matas.
– Tada ateik rytoj, visą dieną būsiu viena. Ateisi?
– Ateisiu, – pažada, bet abejoja, ar žodį tesės. Nejaučia jokio
potraukio merginai iš kito pasaulio ir nė trupučio nenori pas ją.

99
 Penktadienio vakarą praleidžia ramiai, su niekuo neprasi-
dėdamas, vienui vienas. Penkios dienos darbe nuvargina. Grįžęs
namo išsimiega, pakilęs papusryčiauja ir išsiruošia į gatvę. Dar ne-
žino nei kur eis, nei ką veiks. Visi kiemo draugai sunuobodėję. Kas
dirba, kas mokosi, kiekvienas prapuolęs savo rūpesčiuose. Susibėga
retkarčiais, bet jo nepakviečia.
Aplinkiniuose namuose yra dar dvi kompanijos. Turtingų
tėvelių vaikučiai, su kuriais Matas neturi bendros kalbos, kurie į
savo draugiją neįsileistų. Yra ir visiški pijokėliai, su kuriais retkar-
čiais išgerdavo, po to visada krėsdavo šunybes, o diena su jais daž-
niausiai pasibaigdavo kriminalu. Šita gauja buvo visa kaip vienas –
nemąstanti ir visada be pinigų. Kyla mintelė pasiduot pas juos, bet
paskui pagalvoja, kad kol turės bent rublį kišenėje, tol teks vaišint
šitą ištroškusią bandą. Nekokia perspektyva, pamano. Dabar jis turi
šlamančių ir nebesidalina paskutine kapeika. Dabar jis turtingas, su
tokiais neprasidės.
Apėjęs visą mikrorajoną, prisimena Andželą. Pasvarstęs nu-
sprendžia, kad pas ją vis tik neis. Beslampinėdamas susitinka ge-
rokai vyresnį kaimyną, einantį į parduotuvę šaltmėtinio likerio su
šokoladu.
Kažkada jis buvo miesto įžymybė. Aukštas ilgaplaukis, su ap-
temptomis kelnėmis rekordiškai plačiu kliošu, ryškiaspalviais marš-
kiniais, dažniausiai su „VEFu“ arba gitara rankose. Tada stebino
užsispyrimu nekeist savo išvaizdos ir gyvenimo būdo. Jį linksniavo
mokykloje, svarstė milicijoje, net į saugumą buvo iškvietę. Bet ti-
kras hipis nepasidavė. Net priešingai, išleistuvėse iš mokyklos, į šo-
kius atėjo kelnių klioše įsisiuvęs lemputes, kurios mirgėjo kišenėse
junginėjant laidelius prie baterijų. Nepaklusus palikt salę, išsivežė
pareigūnai. Tada tai buvo paauglių idealas, žmogus, turintis cha-
rakterį, maištaujantis, tvirtas, nepalaužiamas.

100
 Dabar, po dvejų metų armijoje, Matą stebina primityvumas,
nesugebėjimas viską daryt paprastai. Ima juokas iš pasakojimo,
kaip draugelis supiršo su pana, kokia griežta jos mama, kaip gerai
gyvena.
– Tu pas ką eini, pas paną ar pas jos gimdytojus? – paklausia
su ironija.
– Einu pas paną, bet ir prieš tėvus reikia šauniai atrodyt, –
rimtai atsako draugas.
– Koks jų reikalas, kaip atrodai. Jei turėčiau paną, man senių
nuomonė būtų neįdomi.
– Šiandien tau atrodo taip. Rytoj atrodys kitaip. Metai žmo-
gaus elgesį keičia.
– Mano ne! – tuo prajuokindamas buvusį hipį nesutinka
Matas.
– Aš irgi taip galvojau. Maniau galįs pakeisti pasaulį, bet pa-
saulis truputį pakeitė mane.
– Aš pasaulio nekeisiu, bet ir pats nesikeisiu.
– Klysti. Mus skiria penkeri metai. Gerai pamenu, kai ant
žvyro krūvos žaidei su mašinytėmis, kai pasišiaušęs prieš suaugusius
iš laidynės šaudei į viską, kas dūžta. Nuo tada žiūrėdamas į tave
matau jauną save. Aš lygiai tą patį praėjau. Visi žmonės vystosi
vienodai.
– Nesamonė! Mes kitokie.
– Tik smulkmenose. Mes turėjom daugiau priešų ir dažniau
mušėmės, jūs pakvaišę dėl motociklų.
– Ne! Mes gudresni! – užprotestuoja Matas.
– Tai tik kvailas įsitikinimas. Žmonės vienodi. Po penkerių
metų tu galvosi tą patį, ką aš dabar, ir su buteliu eisi pas paną į
svečius.
– Žmonės skirtingi! Su bonka aš pas paną neisiu.

101
 – Matai, tu meilės romanus skaitai?
– Ne.
– Aplamai, knygas skaitai?
– Nelabai.
– O vertėtų. Kuriuo laikmečių beparašyti, kurioje pasaulio
dalyje bebūtų sukurti, visi meilės romanai beviltiškai vienodi, o
žmonių elgesys nesikeičiantis ir nuspėjamas. Prieš kelis tūkstančius
metų beždžionžmogis savo laukinei moteriai parvilkęs žvėries kailį
ūkavo, kad medžiodamas aukojosi tik dėl jos. Prieš kelis šimtus
metų romantiškas riteris už girios dvi savaites uliojęs su valstietė-
mis, namo parnešęs saują padvėsusio barsuko dantų gyrėsi apie nu-
galėtą gražias moteris ryjantį drakoną, kurio aukų sąraše jo išrink-
toji buvo pirma. Ir dabar moterims reikia tik dovanų bei pagyrų.
Taip bus po šimto ir po tūkstančio metų.
– Nesąmonė, – nenori sutikti Matas.
– Sąmonė, Matai, sąmonė. Tik tiesa ir tai, kad žmogus chro-
niškai nenori semtis svetimos patirties, mokytis iš svetimų klaidų.
Būtum gudrus, pas paną eitum su buteliu ir dovanomis, netauzy-
tum jai niekų apie savo vaikišką gyvenimo supratimą, o rėžtum
komplimentus.
Matui blyksteri mintis padaryt linksmą spektaklį ir iš par-
duotuvės abu išeina nešini po butelį. Paskui nukeliauja į turgų
nusipirkt gėlių. Juokiasi iš savo užmačios. Įsivaizduoja, kaip nuė-
jęs į svečius, parpuolęs prieš Andželą ant kelių pritauzys vėjų. Na,
moksliuke, laikykis!
Judrioje sankryžoje, išsiskiriant keliams, neslėpdamas nusi-
vylimo Matas pasidomi:
– O kaip tavo ankstesni įsitikinimai? Rokas, ilgi plaukai, lais-
vė? Viskas buvo klaida?
– Ne, tai tikrai nebuvo klaida. Aš tuo didžiuojuosi. Jei galė-
čiau gyvent antrą kartą, gyvenčiau taip pat.

102
 – Kodėl dabar taip negyveni?
– Iš kur tu ištraukei, kad taip nebegyvenu? Tiesa, nebesisten-
giu šokiruoti žmonių, bet čia, – parodo pirštu sau į galvą, – dar
daug ko liko.
– Ar galėtum, kaip anksčiau, vidurį miesto laviruodamas ant
tilto turėklų grot gitara?
Vietoj atsakymo sulaukia tylos.
– Ar galėtum? Pasakyk, ar galėtum? – neatstoja Matas.
Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, draugas nieko nesakęs
žengia į sankryžą. Pasiekęs vidurį kelio, apsisuka ir, iškėlęs bonką
aukštyn, trypdamas koja, gergždinčiu balsu užspiegia:
– Mi-si-sipėj girti hi-piai
Hoo-olydaaay...
Praeiviai atsisuka, iš karto atsiranda bet kokia proga kvie-
čiančių miliciją bobų, bet hipis į tai nereaguoja. Parodęs joms špy-
gą nukeliauja savais keliais.
Originaliu poelgiu Matas sužavėtas. Tik vėl lieka nesupratęs
absoliučios tiesos, keičiasi tas pasaulis, po galais, ar nesikeičia. Nors
tai visai nesvarbu. Bet vyresnio draugo pamokymus apie dovanas ir
pagyras jis pasiryžęs išbandyt.
Kaip rimtas kavalierius su bonka likerio vienoje rankoje,
puokšte gėlių kitoje, įslenka į laiptinę. Tai, ką prieš eidamas plana-
vo, nepavyksta. Su kiekvienu laipteliu vis labiau virpa širdis, užval-
do nerimas, o durų skambutį paspaudžia drebančia ranka ir kukliai
išraudusiais žandais.
– Oi, koks tu mielas, – nuoširdžiai apsidžiaugusi moja ranka
į vidų mergina. – Užeik, aukis, renkis.
Butas neprabangus, su standartine sekcija, foteliais, sofa-lo-
va, sutinkamais vos ne pas visus pažįstamus, bet tvarkingas ir jau-
kus. Susėda už staliuko. Jinai ant sofos, Matas priešais fotelyje. Kal-

103
basi apie viską, o išgėrus po du stikliukus atsinešto gėrimo, Andžela
pasakiusi:
– Gana, nepiktnaudžiaukim, – bonką uždaro į sekciją.
Vaikiną tai labai nustebina. Gailisi, kad čia atėjo.
O mergina nenustygsta:
– Matai, aš neseniai atsikėliau, dar nesipraususi, įšoksiu į
dušą, o tu pavartyk albumus.
Pasiūlymas geras, jam nuotraukos patinka, labai mėgsta žiū-
rėti. Varto, ieško pažįstamų veidų, spėlioja, ar dar gyvi žmonės iš
senų pageltusių fotografijų, o jei gyvi, tai ką dabar veikia.
Persirengusi trumpu chalatėliu, be liemenėlės, šlapiais plau-
kais grįžta Andžela. Atsisėdusi priešais, vos vos praskečia kojas, iki
pat juodų kelnaičių nušvinta baltos šlaunys. Tai truputį jaudina,
bet, žinodamas, kokia ji neprieinama, Matas didelių vilčių nededa.
– Turiu Sutkaus albumą „Mano Lietuva“. Nori pavartyt? –
paklausia.
Šis albumas jau kelis kartus žiūrėtas, bet neatsisako. Jame
esantys vaizdai žavi. Rinktinės meniškos nuotraukos, meistriškai
parodytas respublikos grožis niekada neatsibosta. Varto, kai ką ko-
mentuoja. Kad geriau matytų, mergina atsisėdusi ant fotelio krašto,
priglunda. Ir taip striukas chalatėlis visai nebedengia kojų, stam-
bios, bet dailios šlaunys kaip magnetas traukia žvilgsnį.
– Sėdam kur plačiau, bus patogiau, – pasiūlo Matas.
Susėda ant lovos, kalbasi apie fotografiją, bet nebe tas galvo-
je. Padėjęs albumą ant stalo, pasislinkęs arčiau merginos, apkabina.
Pajutus jos šilumą, lįsdami iš tolimiausių pasąmonės užkampių,
pasipila komplimentai. Nesupranta, kas darosi. Planavo sumeluot
truputėlį, o čia suokia kaip užvestas.
– Ar žinai, kad esi labai graži?
– Nemeluok tik, žinau, kokia esu.

104
 – Ne apie veido grožį kalbu. Graži visai kitkuo. Tu man se-
niai patinki. Nepastebėjai?
– Ne.
– Pameni, kai po šokių norėjau palydėt namo, o tu su drauge
pabėgai? Aš labai sielojausi.
– Iš tikrųjų? Bet tada buvai visiškai girtas, su draugeliu vapė-
jai nesąmones, nemaniau, kad rimtai šneki.
– Viskas buvo labai rimta, nuo tada tik apie tave tesvajoju.
– Eik tu, – net nušvisdama stebisi mergina. – O kuo gi aš
tau graži?
– Tu graži savo išdidžia laikysena, inteligencija, ir, neužpyk,
man patinka tvirtablauzdės, didžiakrūtės merginos.
– Negaliu patikėt. Tu mane nustebinai. Ar viskas iš tikrųjų?
Nemeluoji?
Vietoj atsakymo Matas pasukęs merginą į save bando pabu-
čiuot. Jos kvėpavimas padažnėja, išrausta žandai, bet, pasukusi gal-
vą į šalį, pasišiaušia:
– Nieko nebus.
– Kodėl? Dar nebandžius?
– Bandžiau, bet turiu draugą. Neseniai išlydėjau į armiją. Jis
man pirmas ir vienintelis, tikrai sulauksiu.
– Sulauk, bet niekas neliepia būt ištikimai, tu juk ne žmona.
– Pabaik savo mužikiškas šnekas, – vaidina piktą Andžela.
Suėmęs už plaukų, pasukęs galvą į save, įsisiurbia į lūpas, tuo
pat metu kitą ranką švelniai įspraudžia tarp šlaunų. Ji nesiprieši-
na, netgi mažumėlę prasiskečia. Bučiuojasi nekaip, smarkiai žiojasi
tartum norėtų praryt kažką didelio, bet greit kaista, aikčioja nuo
kiekvieno prisilietimo. Vaikinui aišku, kad situaciją valdo jis, verčia
ant nugaros, bet atstumtas mažumą nustemba.
– Palauk truputį, tuoj ateisiu, – prislopintu balsu ištarusi
mergina nuliuoksi į vonią.

105
 Greit grįžusi liepia atsistot, pakėlusi sofą išima pagalvę.
– Ištieskim, – paprašo Matas.
– Nereikia, – atsakiusi gulasi ant nugaros.
Jis lipa ant viršaus, pabando atsegt chalatuką, ji nesileidžia,
bet, rankai nusliuogus žemyn, užčiuopia, kad kelnaičių nebėra.
Švelniai perbraukus per jautrųjį kauburėlį, mergina krūpteli ir
stumtelėjusi ranką pabara:
– Niekada čia neliesk. Niekada. Man labai jautru, net skauda.
Matas nieko nesakydamas toliau aistringai glamžo. Plikos
kojos skečiasi ir nenusimovęs kelnių, tik pro atsegtą užtrauktuką
išsitraukęs savo sustandėjusį daiktą, nutaikęs į atvertas malonumų
duris paskubomis užeina į svečius. Ant sofos siaura ir nepatogu.
Andžela garsiai dejuodama nesiliauja kartot:
– Tik nenuleisk į vidų, tik nenuleisk į vidų, tik nenuleisk į
vidų.
Seksas baigiasi labai greit. Pajautęs, kad šaus, nors ir apimtas
ekstazės, paskutinę akimirką ištraukia iš merginos jau besispjaudan-
tį savo pabūklą. Pati maloniausia akimirka pasiekia besidarbuojant
ranka. Greitomis, be žodžių pakilusi, sodriai išraudusi mergina, vėl
nueina į vonią. Pasikeitusi meilės skysčiu suteptą drabužėlį sugrįžta
ir įsižiūri į ramybės užvaldytą, fotelyje sėdintį Matą.
– Patiko? – vis dar išraudusi paklausia.
– Taip.
– Man irgi su tavimi patiko. Tik nepagalvok, kad aš kokia
kurva. Žinok – esi pirmas, kuriam taip greit daviau. Ne kiekvienas
taip staigiai kaip tu gali prie manęs prieit.
Matas nežino, ką turėtų kalbėt. Kvailos tos mergos. Visos
nori pasirodyt geresnėmis negu yra. Ką tik šnekėjo, kad turi vie-
nintelį vaikiną, su kuriuo tai darė, dabar suokia, kad ne kiekvienam
taip greit duoda.

106
 Bet jis vis tiek patenkintas savimi. Tik stebisi, kaip, būdamas
toks skūpus gražiems žodžiams, pamatęs plikas šlaunis, taip saldžiai
pragydo.
– Eisiu, – tepasako.
Tarpduryje Andžela sustabdo:
– Tau tikrai patiko?
– Tikrai.
– Nori dar geriau?
– Noriu.
– Ateik vakare, lauksiu.
– Gerai.
– Tikrai ateisi?
– Taip.
Vakare eit ar ne, nedvejoja. Kuo toliau, tuo labiau tankinda-
mas žingsnius skuba pas sodriai pasidažiusią, kukliai apsirengusią,
nekantraujančią naują draugužę.
Ant stalo dega žvakė, stovi iki pusės nugerta konjako bonka,
atidaryta saldainių dėžutė, o lova paklota dviem. Po poros stikliu-
kų ir trumpo pašnekesio sugula. Dabar Andžela parodo, kokia iš
tikrųjų yra. Ji beprotiškai jautri, ekstazėje draskosi nagais, garsiai
dejuoja, o pasiekusi aukščiausią palaimos tašką šaukia taip, kad ar-
timiausi kaimynai tikrai girdi.
Toks laukinis seksas palieka įspūdį. Praleidęs audringą naktį,
išeidamas vis dėlto įsidėmi telefono numerį.

107
 ***

Statomo bendrabučio vestibiulyje Matas teplioja radiatorių.

Vieta judri, aplink visąlaik kas nors zuja. Šalta, judesius varžo nepa-
togūs drabužiai. Bet ne vien dėl to jaučiasi negerai. Kolektyve tvyro
įtampa. Atrodo, kad visi jo nekenčia, bet kokiai progai pasitaikius
stengiasi kuo nors apkaltint. Būna, kad ištisas dienas vaikinas nie-
kam neištaria nė žodžio.
Ten pat dar trys tos pačios brigados žmonės dažo sienas ir
duris. Pora montuotojų, plaktukais daužydami ką tik nudažytą tin-
ką, ieškodami savo darbo broko, kitų triūsą leidžia šuniui ant uode-
gos. Niekas už tai ant jų nepyksta. Statyboje taip priimta.
Kelinta diena kalbos sukasi apie Brežnevo mirtį. Vakarais be-
siklausantys „Amerikos balso“ žmonės šitą sensaciją seniai visiems
papasakoję. Nuvilnija spėlionės, kas bus kitas vadas, ar nekils nera-
mumų. Šiandien generalinio sekretoriaus laidotuvių diena, dvylik-
tą valandą velionis bus pagerbtas visuotiniu liūdesiu. Matui tai ma-
žiausiai rūpi. Krapštosi su įniršiu. Jam įgriso nuobodus, visą dieną
atsitūpus arba pasilenkus radiatorių terliojimas. Kaltina save, kad,
eidamas dirbt į statybą, padarė didžiulę klaidą.
Monotoniją išblaško sujudimas. Meistras, jaunas, ką tik tech-
nikumą baigęs vyriokas, lėkdamas koridoriumi šūkalioja raginda-
mas skubiai mest darbą, visiems liepia stot, susikaupt, nes prasideda
tylos minutė. Lauke užkaukia sirenos, gatvėje sutūtuoja automobi-
liai, o Matas abejingai tebedirba. Tai pastebėjęs, graudžią fiziono-
miją bebandantis nutaisyt meistrelis prišokęs prie jo sustaugia:
– Stot! Ramiai! Pagerbt Leonidą Iljičių!
– Eik tu na... – išskiemenuoja Matas.
– Ką pasakei? – nustebintas tokio įžūlumo, surinka dar garsiau.
– Ką girdėjai. Eik tu na... kartu su savo Brežnevu.

108
 – Neklausai? – lyg pasiuntimo tolyn nebūtų girdėjęs ir besirū-
pintų tik tylos minute šaukia išsišokėlis. – Žinai, kas tau už tai bus?
– Gal iš statybos, o gal iš komjaunimo išmesi? – nusišaipo
Matas.
– Na palauk, už tai dar kentėsi, – sušvokštęs ir pats užmiršęs
apie momento svarbą, paknopstomis nulekia koridoriumi.
Kodėl taip pasielgė, Matas nesupranta. Įvyko savaime ir vis-
kas. Giliai širdyje nekenčia visos valdžios. Nuo amžinatilsį Leonido
Iljičiaus iki pat šito meistrelio. Brigada kalba, kad jis karjeristas.
Darbą išmano prastai, bet, būdamas komjaunimo sekretoriumi,
savo neprofesionalumą kompensuoja melu ir intrigomis.
Šito žmogaus nemėgsta dar ir dėl kitko. Piktas ant jo nuo
vaikystės, nes dar mažą žiauriai nuskriaudė. Tai buvo labai seniai,
kai Matas pirmą kartą pakliuvo į pionierių stovyklą, bet ten jam ne-
patiko. Buvo per daug šurmulio, neturėjo nė vieno draugo. Kartą,
nei susibaręs su niekuo, nei supykęs ant kažko, išėjo pasivaikščiot.
Šiaip sau. Panoro paklajot. Iškeliavo, kur akys veda, net nepietavęs.
Niekas jo nepasigedo valgykloje, niekas neatkreipė dėmesio, kad
per pietų miegą viena lova tuščia, tik, rikiuojantis eiti į maudynes,
vadovė suskaičiavo, kad vieno vaiko trūksta.
Trenkė būgnai, uždūdavo trimitai, visus surikiavę paskelbė
paiešką. Stovyklautojams tai buvo eilinė pramoga. Ir šiaip jau ne-
nuobodaus poilsio paįvairinimas. Matas buvo nuėjęs iki netolimos
upės, stovėdamas ant kranto žabu pliaukšėjo per vandenį. Ten ir
pamatė įnirtingiausias ieškotojas, šitas būsimas meistras.
Pribėgęs su tikru įniršiu parbloškęs žymiai už save mažesnį
vaiką ant žemės švokštė:
– Aš pagavau tave! Aš pagavau! Aš!
Paskui nusuko ausį, įkrėtė niuksų ir, skaudžiai užlaužęs ran-
ką, nutempė į stovyklą.

109
 Tada Matas verkė. Buvo labai pikta. Išėjo tik pasivaikščiot, o
visi vaikėsi lyg kokį nusikaltėlį. Dar įnirtingasis gaudytojas primela-
vo, kaip Matas bėgo, kaip didvyriškai gaudė sprunkantį niekadėją.
Vaikis bandė sakyti teisybę, bet niekas neklausė. Vadovės
neapsisprendė, kaip nubaust. Iš pradžių norėjo išsiųst namo, bet
paskui nurimo ir apie bausmę visai pamiršo.
Matas to neužmiršo, gal ir meistras atsimena, tik neišsiduo-
da. Bet dabar nepaklusimas mest darbą atsisuka gerąja puse. Per
pietus, Vaciui kažkuo nebūtu vėl kaltinant Matą, konfliktui dar
neįsižiebus, įsikiša Kėkštas, karštakošis, ne kartą sėdėjęs kalėjime,
sukirmijusių nervų žmogelis, bet brigadoje turintis autoritetą:
– Atstok nuo jo, Vaciau, ir daugiau niekad nepristok. Šian-
dien jis meistrą kartu su Brežnevu dukart na... pasiuntė. Savas čia
bachūras, – pasigirdus murmėjimui priduria, – kas užkliudys, turės
reikalų su manimi.
– Eik tu? Kas už tai bus? – susidomi nepatenkintas savo au-
toriteto sumenkinimu Vacys, vildamasis, kad Matas bus nubaustas.
– Buto eilėje per dešimt vietų atgal patrauks, – lepteri kažkas,
žinodamas, kad Vaciui tai skaudus dalykas. Jis supranta, kad tai
pokštas, bet, užkliudžius šitą temą, nebeatlyžta:
– Kaip manot, kai paskirs naują generalinį, ar pasikeis kas
nors? Gal bus geriau?
– Sulauksi, – įsiterpia Juozas, vyriausias brigados narys, –
kiek atsimenu, po kiekvieno valdžios pasikeitimo brango tai, kas
žmogui svarbiausia. Duona ir degtinė. Brangs ir dabar. Paminėsit
mano žodį, garantuot galiu.
Čia įsiterpia Kėkštas:
– Tegul kiek nori brangina, mes vis tiek gersim, ar ne?
O girtuoklėlis Jonas ta proga prisimena eiles:
– Vyrai gėrė, vyrai gers,

110
 Kol žemelė apsivers.
Kai žemelė apsivers,
Vyrai ant griuvėsių gers.
Visiems juokinga, tik Vacys, kaip įprasta piktas, vis neatstoja
nuo buto, nors ne vienintelis brigadoje jo laukia:
– Kaip galvojat, gal dabar eilę „be eilės“ panaikins? Ir nuo šiol
visi bus lygūs?
Juozas, prisimerkęs, lėtai vograudamas ir vykusiai mėgdžio-
damas amžinatilsį Leonido Iljičiaus vapaliojimą, atsako į Vacio
klausimą taip, kad šis nebegrįžta prie tos temos:
– Da-ra-gi-je to-va-riš-či. Nepergyvenkit, gyvenimas tik ge-
rėja, galiu duot į kepurę prišikt, kad nuo dabar kova už statybinių
medžiagų gamybą stiprės, butų klausimas gilės, požiūris į jį platės,
o gyvenamojo ploto statybos fronte laikinų sunkumų daugės ir mes
čia dar ilgam įstrigsim. Vacy, gali prašymą mašinai parašyt, žiūrėk,
prieš pensiją „Zaporožkei“ paskyrą gausi.
Matas juokiasi kartu su visais galvodamas, kaip gerai, kad
reikiamu laiku, reikiamoj vietoj, reikiamą asmenį pasiuntė tolyn.
Bet linksma ne vien dėl Juozo kalbos, bet ir dėl to, kad Kėkštas
išsprendė autoriteto klausimą.

111
 ***

Keliolikos žmonių būrys per gilias pusnis nuo autobusų sto-

telės klampoja iki tuščio Vido senelių namo. Tiksliau, klampoja tik
priekiniai. Pramintu takeliu vorele einantys iš paskos kapstosi len-
gviau, bet vis tiek svyruodami, besistumdydami, nuvirsdami. Visi
iki vieno linksmi, nes daug ruošęsi, daug planavę, pirmą kartą po
vasaros sezono uždarymo pagaliau susiorganizavo kartu papuotaut.
Išeidamas į armiją, Vidas ūkį prižiūrėt paliko Valdui, jaunesniam
savo broliui. Jis Mato vienmetis, nors dar piemeniško mąstymo ir
pirmą kartą tokiame renginyje, bet jaučiasi dideliu žmogumi, aiški-
na, kas ir ką turės daryti.
Per juosmenį siekiantį sniegą nusikapsčius iki namo, viskas
vyksta paskubomis. Vaikinai nori kuo greičiau išgert. Valdas, nors
vaikiškas, bet mąstydamas racionaliai, kaimietiškai daugelį greit
pristato prie darbo. Vieni neša malkas, kiti kieme kasa sniegą,
merginos dengia stalą, o Matui tenka kurt vieną iš dviejų krosnių.
Sekasi sunkiai, malkos drėgnos, dūmai veržiasi į kambarį. Kitoje
krosnyje ugnį kuria Meškis, jam sekasi panašiai. Jau dabar aišku,
kad ypatingos šilumos nebus, bet niekas į tai nekreipia dėmesio.
Dauguma atsivežę panas, atvažiavusi ir Daiva. Po Vido išleis-
tuvių ji laikosi arčiau kiemo kompanijos. Gal iš nuobodulio, o gal
iš tikrųjų taip smagiau. Draugai jos taip pat neapleidžia, vedasi į
šokius, o po jų keliese lydi namo. Retkarčiais nemažu būriu užsuka
į svečius. Visi mano, kad saugo Vido paną ir kad taip prižiūrima
savo kavalieriaus iš armijos tikrai sulauks. Pati Daiva juokauja, kad
dabar esanti viso kiemo merga.
Matas atvykęs be poros. Niekaip nesiseka susirast panos, ko-
kios jis nori, o su bet kuo važiuot nenusiteikęs.
Be poros ir naujokas, penkiolikmetis iš gretimo kiemo. Pava-
sarį tėvai jam pirks motociklą, todėl jau dabar derinasi prie vyres-

112
niųjų. Nors visai jaunas ir vaikiškas, bet sugeba be perstojo plepėt.
Ir, svarbiausia, nedurnai, visada pataikydamas į temą. Net dabar,
pirmąkart būdamas tokiame renginyje, jau diriguoja, kam ką da-
ryt. Vos nugirdęs pokalbį, greit pagauna mintį, įsiterpia ir tuoj pat
suskelia kokį nors juokelį. Visi jį vadina Jankiu. Matui šis vaikis
patinka. Labai gerai, kai atsiranda naujų veidų. Kartu su jais atsi-
randa naujų išdaigų.
Vaikinai atsivežę penkias panas, naujokes, niekada nebuvu-
sias panašiame susibūrime. Šios nedrąsiai stebi, kas čia vyksta, juo-
kiasi iš kalbamų kvailysčių, laikosi arčiau savų bachūrų. Joms neį-
prasta čia tvyranti palaida atmosfera ir jokiais pančiais nevaržomos
kalbos bet kuria tema.
Meškis atsivežęs aukštą, tikrai gražią, bet drovią merginą.
Nesunku pastebėt, kad jai čia nejauku, kad per daug veiksmo ir
šurmulio. Savo kukliu elgesiu, stebėjimusi, nepritapimu, traukia
visų dėmesį.
Daug neprašyti visi susėda. Prasideda oficiali užstalės cere-
monija, pakeliami pirmieji tostai, nesikuklinant užkandama, vėl iš-
geriama. Pirmosios poros pakyla šokt, o nedidelis būrelis virtuvėje
susispiečia parūkyt.
– Visiškas šūdas, – murma Meškis. – Šalta ir nuobodu, dur-
nai padariau, kad į šitą kaimą važiavau.
Susirinkusiems aišku, kad jam nesiklijuoja su pana. Visi pa-
tenkinti, linksmi, o ši pora ne.
Kažkam iš chebros senbuvių kyla mintis iškelt jų vestuves.
Matas apie tokias draugelių akcijas girdėjęs, žino, kad būna šaunus
spektaklis, tik pačiam tokioje fiestoje dar neteko dalyvauti.
Jankis, nugirdęs pašnekesį, greit išklausinėja, kas kaip da-
roma, mikliai susiorientavęs nulekia į kambarį, išjungęs muziką
paskelbia apie Meškio ir jo naujosios draugės vestuves. Save pa-

113
siskyręs piršliu, kitiems paliepia rinktis roles. Vyriausius amžiumi
išrenka tėvais, tuoj pat atsiranda pabroliai, pamergės.
Matas lieka svečiu. Vestuvėse jis dar nėra buvęs, nežino, kaip
vyksta. Tiksliau, buvo vienąkart labai seniai, kai tėvai dar gyveno
kartu, bet prisimena tik tiek, kad pas tetos sužadėtinį sugužėjo labai
daug žmonių, kad grįžtant namo pasibaidęs arklys tėtį, mamą ir jį
iš rogių išvertė į pusnį.
– Oi, kas čia bus? – aikčioja Meškio pana. – Kodėl aš, o ne
kas nors kitas, – nesupranta, kaip pakliuvo į patį įvykių sūkurį. – Aš
taip nenoriu, – bando prieštaraut.
– Nori to ar nenori, niekam neįdomu. Kolektyvas nusprendė
ir viskas. Diskusijos baigtos, – dėsto Jankis. – Dabar tapsi Meškio
žmona. Bus pirmoji naktis, paskui, kol tęsis medaus mėnuo, galėsi
neit į mokyklą, o vasarą sulauksit šeimos pagausėjimo.
Mergina priešinasi, nesutinka, bet kai ant galvos uždedamas
iš užuolaidos padarytas nuometas, pasiduoda bendrai euforijai.
Vestuvės prasideda triukšmingai ir gana tikroviškai. Su dova-
nomis (visi įteikia po kokį nors rakandą rastą virtuvėje), su piršlio
korimu, su dainomis, su šūksniais „kartu kartu“, su jaunųjų buči-
niais. Viskas vyksta sklandžiai lyg surežisuota, tik Mato nuotaika
slūgsta. Per visą vakarą Daiva į jį nepasuka galvos. Net žvilgsniai
praslysta pro šalį. Mergina bendrauja su visais, juokiasi, o jis tary-
tum neegzistuoja.
Balius tęsiasi iki vėlyvos nakties. Atsiranda norinčių grei-
čiau paglamonėt panas, prasideda lovų dalybos. Jauniesiems tenka
plačiausia, kitiems kam geresnė, kam blogesnė, o pasivėlinę turės
tekintis miegu ant grindų. Pastarieji neatstoja nuo Mato, zirzia,
maldauja, kad užleistų savo vietą.
Gal vėliau užleis visam laikui Vido jam paskirtą spyruoklinę
viengulę. Kam nors, kurio pana meilesnė, arba tam, kuris mokės
gražiau paprašyt, bet kol kas neskuba.

114
 – Daiva, o kur miegosi tu? – paklausia kažkas.
– Aišku, kad su broliu, – atsako rimtai. – Kitas dar išprie-
vartaus.
Išgirdus šiuos žodžius, Matui pasaulis nušvinta kitomis spal-
vomis. Pasidaro taip linksma, kad uždainuoja. Vidury virtuvės
iš visos gerklės plėšia „Ant kalno mūrai“, nes vienintelę šią dainą
moka iki pabaigos.
„Brolis su seserimi“ gult neskuba. Siautėja po namą kaip vie-
sulai. Nutraukia nuo jaunųjų antklodę pažiūrėt, ką jie daro, tyliai
įsėlinę į kitą kambarį, įjungę šviesą išgąsdina besibučiuojančius.
Pritykoję prie lovoje besikuičiančios poros, bando ištraukt po spy-
ruoklinės lovos viduriu pakištą taburetę.
– Oi, – aikteli ten gulėjusi jau prispausta pana. – Aš ir pagal-
vojau, kodėl čia taip kieta. Kažkas mums iškrėtė šunybę.
Šitie naivūs, nesupratusios, kokiu tikslu padaryta tokia baldų
kombinacija, merginos žodžiai sukelia juoko bangą ir pakursto pa-
siilgusių ramybės pyktį.
Iš visur išvaryti virtuvėje uždainuoja ir atsigula tik tada, kai
visas namas ūžia nuo nepasitenkinimo jų elgesiu.
Lova siaura, dviem nepatogi, bet, kai abu liekni, telpa len-
gvai. Mato kūrenta namo pusė gerai neįšilusi, todėl, kaip ir dauge-
lis, gulasi su rūbais, apsikloję iškart susiglaudžia. Jį nesustabdomai
traukia Daiva, pasiilgęs artumo viena ranka glosto plaukus, kita
maigo krūtinę.
– Pabaik, mes juk brolis ir sesuo, – tyliai sukužda Daiva.
Matas nenurimsta, nebyliu bučiniu prisiklijuoja prie draugės
lūpų. Ji nesipriešina, apkabinusi atsiduoda tylioms glamonėms, nes
kambaryje gulinčios poros tikrai nemiega, klausosi, ką daro kiti.
Abu pasiilgę, ištroškę meilės, aistringai laižosi, tik aplinkybės nelei-
džia atsiduot tam, apie ką svajoja. Vaikinas įkaista, nuo kiekvieno

115
prisilietimo krūpčioja, maigydamas, spausdamas Daivą prie savęs,
palaipsniui užsimiršta, kur esąs. Realybė tolsta, tame pačiame kam-
baryje gulinčių draugų nuomonė pasidaro visai nereikšminga, są-
monę okupuoja merginos siekimas. Tik iš gretimos lovos ištartas:
– Ką ten darot? – priverčia aprimt.
Kad niekas neįtartų, kas tarp jų vyksta, prityla, nebespurda,
nebeaikčioja.
Nors aplinka priverčia atvėst, bet Matą apgaubusi pribloš-
kianti emocija. Abu su drabužiais, tik bučiuodamiesi glamonėjasi,
bet tokios šilumos ir artumo dar nėra jautęs. Ne vien atsegt lieme-
nėlę, ne vien numaut kelnes, ne vien kuo greičiau pasinert, o turėt
merginą su visomis jos mintimis, su džiaugsmais ir nesėkmėmis, su
visomis svajonėmis, turėt ją visą kartu su kūnu ir siela, turėt ir nie-
kam neatiduot. Kitiems neleist nė prisiartint. Tokia jausmų lavina
Matą užklumpa pirmąkart gyvenime.
– Mažyli, – užgirsta tylų, gudrų balselį.
Nors tamsu, Matas įsivaizduoja, kaip virpa jos lūpų kampu-
čiai, sulaikantys juoką.
– Tu iš tikrųjų toks jautrus ar vaidini?
– O tu? – atsako klausimu į klausimą.
– Aš nejautri, aš valdausi, – atsako su intonacija, kurią galima
suprast kaip tik nori, tuo pat metu vos juntamu judesiu atsegdama
Mato džinsų sagą. Pasigirsta lėtai žemyn traukiamo užtrauktuko
garsas.
– Mes juk brolis ir sesuo, – sušnabžda Matas.
Vietoje žodžių sulaukia aistringo bučinio. Viena jos ranka
apsiveja kaklą, o kita, su kiekvienu judesiu pasislinkdama po kelis
milimetrus žemyn, glosto pilvą. Matas nebegalvoja nieko, tik trokš-
ta greičiau visa tai užbaigt.
– Suimk už jo, – paprašo.

116
 Daiva nežymiai papurčiusi galvą, toliau slenka pilvu žemyn.
Rankutei vis užkliudant stangrų daiktą, pasiekus plaukus Matas
suvokia, kad išsiveržimas jau nebesustabdomas. Spaudžia draugę
prie sienos, kruta lyg mylėdamasis. Ji nebeįveikdama Mato, kojo-
mis bando slopint nebevalingus judesius, o ištrykštant lavai delnu
užspaudžia burną, kad nieks neišgirstų dejonių.
Kelnėse pasidaro labai šlapia. Nejaukus, bjaurus jausmas. Ir
nėra kur susitvarkyti, nes name pilna žmonių, o lauke labai šalta.
Įtempę klausą iš tamsoje sklindančių garsų pabando įspėt, kas kuo
užsiima, bet nieko ypatingo neišgirdę, kelis sykius pasibučiavę kie-
tai užmiega.
Rytas išaušta toks, kaip visada chebros baliuje. Alkoholio so-
čiai, bet valgyt nebėra ką.
Švytintis Meškis su bonka ir stikliuku rankose, visus kalbin-
damas, ragindamas išgert, lyg patrakęs laksto po kambarius.
Visi supranta – draugas linksmas ne šiaip sau. Vakarykštės
vestuvės buvo ne veltui.
Po vieną, po porą jaunimas drebėdami keliasi. Purto pagirios
bei šaltis. Vėl imasi kurt krosnis, kiti iš karto sėdasi prie stalo, pila į
stikliukus degtinę, geria patys, girdo panas. Iš pradžių šios spyrioja-
si, bet greit nusileidžia. Linksmėdama kompanija net užmiršta apie
tai, kad po pietų laukia kelionė namo.
Lauke nuostabi, vaiski diena. Apie dešimt laipsnių šalčio,
be jokio vėjelio. Gamta nusidažė baltai. Kur akys pažvelgia, visur
pūpso pusnys. O sodo obelys su krūmais, miškas su iš po snie-
go kyšančiais aviečių stagarais, du didingi medžiai šalia įvažiavimo
į sodybą – viskas aptraukta tirštu šerkšnu. Net dangus baltas, tik
virš galvų prasimuša saulės atskiesta žydrynė. Oras toks, kad norisi
nusirengt ir šėlt. Speigas ne gnyba, o provokuoja veikt – čiuožt
slidėmis, skriet nuo kalno rogutėmis, sportuot, nekėpsot vienoje

117
vietoje. „Brolis su sesute“ ant suoliuko rūkydami visai nenori grįžt į
namą. Iš vidaus maloniai šildo degtinėlė ir nieko daugiau nesinori,
tik taip sėdint mėgautis gražia žiema. Daiva blizgina akytėmis, aiš-
ku, turi kažką pasakyt, bet nesiryžta ar laukia tam tinkamos progos.
– Kalbėk, kalbėk, – padrąsina Matas.
– Girdėjau, kad tu karštas, bet nesitikėjau, kad tiek.
– Aš karštas? – nustemba Matas. – Tai tu karšta. Iš ko tai
galėjai girdėt? Iš kur tos šnekos apie mane?
– Nesakysiu, – sulaukia koketiško atsakymo. – Bet kas sakė,
nemelavo.
Tik vienintelė pana galėjo apie jį papasakot. Tai Zita. Ji ir
daugiau niekas. Va tau ir tylenė, va tau kuklumo įsikūnijimas. Ne-
gali iškentėt nepasigyrusi draugėms savo meilės nuotykiais.
Daiva neturi ramybės. Reikia ar nereikia jos pasigenda, ti-
kriausiai „broliui“ pavydintys draugai. Ir dabar, neleidę užbaigt
pokalbio, pasikviečia į vidų. Vaikinas lieka lauke. Jis nenori gert,
nenori kalbėtis, nenori nieko matyt. Jam gera žinot, kad Daiva ne-
abejinga ir kad ši naktis surišo tik abiem žinoma paslaptimi. Pri-
sidegęs cigaretę nuklampoja per pusnis. Varo per vėputinius pūš-
kuodamas kaip garvežys, kol, pasiekęs miškelį, atsisuka. Vienintelis
judantis daiktas akinamai baltame peizaže – tai iš kamino tiesiai į
viršų vinguriuojantis dūmelis. Žiemos prispausta sodyba tupi lyg
naujametiniame atviruke. Bet niekas nesugebėtų perteikti to, ką
jaučia Matas. Jis pamilo šiuos namus, nes juose pajautė tikrąją ais-
trą. Čia Daiva pati atėjo į guolį, glamonėjo ir glaudė prie savęs. Čia
patyrė abipusį jausmą. Čia jo meilės buveinė.
Kirba pavydas čia anksčiau gyvenusiems žmonės. Jie irgi my-
lėjo, tik nesislapstydami. Gyveno Dievo palaiminti kartu su gamta,
sulaukę žiemos kūreno krosnis, gaminosi skanų valgį ir neturėjo
jokių rūpesčių. Kasdien globojo vienas kitą, džiaugėsi, mylėjosi,
tvarkydami jaukų namelį laukė pavasario. Ir tikrai buvo laimingi.

118
 Sužvarbęs parsikasa atgal ir susiverčia pusę stiklinės degtinės.
Jam graudu, kad negalima likt dar nors vienai nakčiai, kad teks
palikt kaimą, užmiršt meilės guolį ir grįžt į pilką, bejausmį miestą.
Namo grįžta autobuse choru plėšdami dainas, savo kvailys-
tėm prajuokindami vairuotoją ir pikčiausias bobutes. Miesto gatvė-
se taipogi nenutyla dainos.
Nuo pat pradžių iki galo balius pavyko. Niekas apie tai ne-
kalba, bet tą jausdami didžiuojasi. O į kiemo renginį pirmąkart
pakliuvusios merginos sužavėtos ir pilnos įspūdžių.
Be viso to Matas dar pamoką gavo – panos taip pat giriasi
savo nuotykiais lovoje bei aptarinėja partnerius.
Nepatinka tai, bet pakeisti nieko negali. Guodžia žinojimas,
kad Daiva apie jį niekam nepasakos, kaip ir jis apie Daivą niekam
neištars nė žodžio.

119
 ***

Nusiprausęs ir naujai apsirengęs Matas stovi prieš veidrodį.

Ilgi, papurę plaukai gražiai krinta ant pečių. Šiandien patenkintas
savimi. Vilkėdamas madingus drabužius jaučiasi puikiai. Girdėjo
pižonus šnekant, kad nauja apranga pakelia žmogų aukštyn, jį at-
skleidžia, padaro savimi pasitikinčiu. Netikėjo. Pasirodo, yra tiesos.
Apsipirko, nes artėja Naujieji metai, kuriuos ruošiasi sutikt
pas Meškį. Jo tėvai tolerantiški, padės suruošt stalą, o patys švęst
išvyks kitur.
Už pirmus naujus džinsus smarkiai permokėjo, bet dėl to
nesikremta. Pirko ne turguje, kur gali įkišt netikrus, o kaip no-
rėjo – tiesiai iš akyse išpakuoto siuntinio. Parsinešęs namo, iškart
nedėvėjo, pora savaičių pirkinys gulėjo ant viduryje kambario sto-
vinčio fotelio. Parėjęs iš darbo čiupinėjo tvirtą, aukštos kokybės
medžiagą, uodė savitą, prabangų kvapą, grožėjosi stebuklingai tie-
siomis, skirtingų storių, geltonomis siūlėmis, smulkiomis raidelė-
mis išrašinėtomis ir neįtikėtinai simetriškai įmuštomis kniedėmis,
nepriekaištingai įdėta saga.
Močiutė, išgirdusi, kiek už šias ant akių numestas kelnes
buvo sumokėta, iš karto nepatikėjo. Paskui pamanė, kad Matas iš-
protėjo, bet per kelias dienas įrodžius, kad kiti žmonės už jas moka
tiek pat, nusprendė, kad pasaulis susipyko su protu. Kur tai maty-
ta: norint nusipirkt mėlynas drapanas, reikia du mėnesius dirbt. Ji
nežinojo, kad tai ne visos išlaidos. Teko sumokėt pagal Mato dydį
džinsus persiuvusiai siuvėjai.
Dar, nusivedusi pas pažįstamą spekuliantę, Lapė išrinko nau-
ją juodą golfą ir tą pačią dieną universalinėje parduotuvėje padėjo
nusipirkt madingą languotą švarką.
Matas tvirtai tiki, kad taip apsirengęs iki Naujųjų sutikimo
susiras naują draugę. Dabar puošiasi į mokyklos diskoteką. Su bi-

120
čiuliais susitiks ten, prieš šokius negers, nes įeinant budintys moky-
tojai gali paprašyt papūst. Užuodę nors menkiausią kvapelį, tikrai
neįleistų.
Lauke smarkiai šąla, bet avikailių nesirengia, nesideda kepu-
rės, nes mokykla visai šalia. Vestibiulyje dvi mokytojos su direk-
toriumi purto įeinančius. Pastarasis visąlaik kabinėjasi prie Mato,
keletą kartų dėl netinkamo kvapo buvo išvijęs. Dabar gi kaip stovi
rankas susinėręs už nugaros, taip ir lieka stovėt. Net nepatikrina, ar
kišenėse nėra cigarečių.
– Rūkysi tualete – išvarysiu lauk, – tepasako.
Tikriausiai išvaizda ir išdidi laikysena palieka gerą įspūdį.
Praėjęs kontrolę suka tiesiai į salę. Šokiai dar neprasidėję, bet moks-
leivių susirinkę daug, kas radęs vietos sėdi ant kėdžių, kas būriuoja-
si kampuose. Sustojęs tarpduryje, apsidairęs, draugų nepastebi. Bet
pamato tai, dėl ko atėjo.
Ji metais jaunesnė, aukšta, liekna, įdomios spalvos, į pilkumą
linkusiais ilgais plaukais. Abu dar nė karto nesikalbėjo, bet moky-
klos šokiuose visąlaik pagauna vienas kitą stebint.
Mergina stovi tarp draugių, kurios, pastebėję Matą, susispie-
čia, pasilenkę šnabždasi, o paskui prapliumpa juoku. Tai nesuglu-
mina. Panos, kai neabejingos, visada taip daro. Toks elgesys netgi
džiugina ir teikia vilties, kad šiandien tikrai pasiseks.
Kažkas iš už nugaros niukteli į pašonę.
– Cha, cha, sveikas, seniai bemačiau, – nenatūraliai susijuokia
buvęs klasiokas. – Cha, cha, įsinešiau vyno bonką, eime, išgersim.
– Kad nelabai noriu, – lyg bando spirtis Matas.
– Eime, eime, – traukia už rankovės prielipa. – Palaikyk
kompaniją, vienas negersiu, o be tavęs čia rimtų vyrų nėra.
Nuėję į tolimiausią korpusą, po laiptais tiesiai iš butelio
gurkšnoja natūralų obuolių vyną. Matas jo nemėgsta. Tai studen-

121
tų ir moksleivių gėrimas. Praeitas etapas. Tokio padauginus verčia
vemt, nuo jo sunkios pagirios. Bet prieš šokius viena bonka dviem
tikrai nepakenks.
Į salę sugrįžęs jau skambant muzikai, susitinka draugelius.
– Na, rodyk, kurią kabinsi? – užklausia Valdas.
– Va tą ilgšę.
– Durniau, negraži, – sulaukia paniekinimo.
Ji ne gražuolė, bet tai nėra svarbu. Mergina atviro, geraširdiš-
ko veido, o Matui geri žmonės patinka. Atsiskyręs nuo draugų, pri-
sėda, laukdamas patinkančios muzikos, stebi būsimą paną. Žvilgs-
niai dažnai susitinka. Širdimi jaučia, kad šiandien viskas bus gerai.
Užgrojus gražiai melodijai, pakyla. Mergina to laukia, dar
nepriėjus pati žengia žingsnį į priekį, neprašoma paėmusi už išties-
tos rankos, pro šokančias poras braunasi į salės vidurį. Ji juda pui-
kiai, Matas taip nemoka, bet nesigėdija. Stebėdamas savo partnerę,
kuo toliau, tuo labiau simpatizuoja. Besiūbuodami lėtą šokį, susi-
pažįsta. Pasisakius vardus, kažkur dingsta buvęs jos entuziazmas.
Nenorėdamas griaudžiant muzikai šūkaliot, merginą pašnekesiui
išsiveda į koridorių. Paėjėjus toliau nuo triukšmo, į tolimą priete-
mą, Matas užklausia:
– Kur sutiksi Naujuosius?
– Dar nenusprendžiau.
– Gal norėtum pas Meškį, kartu su manimi? Susirinks daug
chebros, eisim prie eglutės, o po saliuto į šokius.
– Nenoriu, – su liūdesio gaidele atsako mergina.
Matas pajaučia, kad kažkas negerai, tik nesupranta, kame
atšalimo priežastis. Galvoje sukasi mintys, kur pakreipt kalbą. Nu-
sprendžia nevyniot žodžių į vatą ir elgtis ryžtingai:
– Tu man seniai patinki. Tu gražiausia iš visų, jei švęsim
kartu, pamatysi, kaip bus linksma, būsi baliaus karalienė, mano
draugai tavimi žavisi.

122
 – Nešvęsim.
– Tai susitinkam mokyklos karnavale, aš paglobosiu tave.
– Ne.
– Kodėl?
– Kai nebegersi, tada ir susitiksim.
Tai netikėta. Tam jis nesiruošė, apie tai net minčių nebuvo
kilę. Mergina žengia žingsnį eit, bet Matas pastoja kelią:
– Pripletkino kažkas? Niekuo netikėk. Padraugaukim kurį
laiką, pati pamatysi, koks esu. Juk rūpim vienas kitam, seniai tai
jaučiu. Tu dar draugo neturėjai, o aš pakeisiu gyvenimą.
Pasakyti žodžiai Matą pritrenkia galutinai.
– Aš seniai tave stebiu, galbūt net įsimylėjau, papasakojau
mamai. Ji apie tave daug žino, daug girdėjo. Netoliese juk gyve-
nam. Man patarė, kad jei per pirmą pasimatymą būsi išgėręs, net
neprasidėt.
– Tu ką, viską mamai pasakoji ir jos patarimų klausaisi?
– Taip, mama man kaip draugė, man tai svarbu. Mus tėtis
per gėrimą paliko.
– Susitikim ryt, poryt, kada tik nori, būsiu visiškai blaivas.
– Šiandien, kai mane užkalbinai, turėjai būt blaivas.
– Vis tiek susitiksim kada nors.
– Gal. Kada nors. Kai visiškai nebegersi, – ištaria nusiminusi
ir, nuleidusi galvą, nukaukši tuščiu koridoriumi.
Matą tai pribloškia. Pasijaučia pažemintas. Negi jis koks gir-
tuoklis? Ta nukvaišusi mergšė kartu su savo močia prisigalvojo ne-
sąmonių.
Traukia užrūkyt, bet neturi cigarečių. Grįžta į salę, šokiai
pasidaro nykūs, neįdomūs, šokančios poros beveidės, o salėje esan-
tys žmonės atstumiantys ir svetimi. Kviečia draugus eit iš čia, siūlo
išgert, bet nė vieno neprikalbina. Nusišovęs cigaretę išslenka į lau-

123
ką. Šaltukas gnyba žandus, spigina ausis, per drabužius smelkiasi į
kūną. Nekyla minčių eit kažkur toli. Užsisagstęs švarką patraukia į
aludę. Ten šilta ir jauku, ten svaigus alus, skanūs užkandžiai. Ir ten
žymiai geriau negu tarp paikų bendraamžių, kuriems dar vaikystė
galvoje švilpia.
Visi staliukai užsėsti, tenka ropštis ant aukštos kėdės prie
baro. Užsisako porą bokalų „Sostinės“ alaus ir sūrio. Atsiranda pa-
žįstamų, kurie kalbina prisėst prie jų, bet Matas nesutinka, teisi-
nasi, kad netrukus turės išeit, bet iš tikrųjų nenori nieko matyti.
Jam liūdna. Iš galvos neišeina tokia netikėta net neprasidėjusios
draugystės baigtis. Taip neseniai tikėjo savo sėkme, bet viskas taip
nevykusiai žlugo. Ir per ką? Per tą menkystą pijokėlį buvusį klasio-
ką ir jo šlykštų vyną.
Geria alų ir dėl nesėkmių kaltina palikusius tėvus, laukinį
kiemą, kvailiausiai susiklosčiusias aplinkybes, visą pasaulį. Vėl pasi-
jaučia atstumtas, pažemintas, niekaip neprasibraunantis pro geres-
nio gyvenimo duris, prastesnės rūšies, mažas žmogelis.
Širdį spaudžia sielvartas, alus nesvaigina. Užsisako pilną sti-
klą viskio. Gurkšnoja neužkąsdamas, tik išeidamas parūkyt.
Barmenė susirūpinusi stebėdama greit girtėjantį nepilname-
tį, neapsikentusi užkalbina:
– Tuoj lūši, vaikeli.
– Ne.
– Nebegerk, eik namo, nenoriu dėl tavęs turėt nemalonumų.
Ot, kur nenormalus. Taip gerai šiandien atrodei, o pasigėrei kaip
kiaulė.
Į lauką išeina prasisagstęs švarką, nebejausdamas šalčio. Mo-
kykloje ką tik pasibaigę šokiai. Jaunimas kas būreliais, poromis ar
pavieniui skirstosi namo. Matas stovi atsirėmęs mūro ir nori pama-
tyt savo ilgšę. Turi jai pasakyt kažką labai svarbaus. Kažką tokio,
kas viską sudėliotų į teisingas vietas.

124
 Nepamato.
Jinai eidama mato vaikiną stingdančiame šaltyje be kepurės
be pirštinių, atlapotu švarku, atsirėmusį namo sienos. Gražus tas
vaikinas. Daug apie jį svajota. Bet prisiminus amžinai girtą tėvą,
skriaudžiantį mamą, mušantį sesutę ir ją, šitas vaikinas simpatijų
daugiau nekelia. Gerai, kad turi tokią mamą, gerai, kad teisingai
patarė.
Matas lėtai kėblina namo. Aišku, kad dėl visko kalta žiema.
Nykus metas. Ne jo laikas. Ateis vasara, lakstydamas motociklu vėl
jausis savame kailyje. Viskas seksis ir nebus jokių nusivylimų.
Įėjus į laiptinę tvoskia šiluma, galva apsisuka ratu, kojos vos
neša. Vargais negalais, ramstydamas sienas pasiekęs butą su rūbais
krinta į lovą.

125
 ***

Naujųjų metų karnavalas. Mokyklą okupavo šventinė nuo-

taika, klasėse ir koridoriuose linksmas šurmulys, triukšmas, skubė-
jimas. Salės kampe stovi didelė, graži eglė, šalia padaryta pakyla,
ant kurios stovi būgnai, atremtos į sieną gitaros. Po karnavalo dis-
kotekos nebus, gros mokyklos ansamblis.
Smagūs tie karnavalo šokiai. Moksleiviai persirengę, prisida-
žę, net patys droviausi linksmi ir atsipalaidavę, tvyro pakili, prieš-
naujametinė nuotaika.
Matas su draugeliais trindamiesi ant palangės laukia buvusių
klasiokų pasirodymo. Prieina daug pažįstamų, klausinėja, ar nesun-
ku dirbt, ar nenorėtų sugrįžt į mokyklą. Buvę bendraklasiai vaidina
„Eglę žalčių karalienę“. Scenoje du bachūrai ir vien merginos. Net
vyriškose rolėse. Jei mokytųsi, Matas vaidintų. Spektakliai, vikto-
rinos, šokių konkursai, jų repeticijos, įvairiausios varžybos patik-
davo. Tuo mokykla buvo patraukli, viskuo kitu – ne. Labiausiai
nekentė mokytojų siekimo dominuoti. Nors kiek pajautęs nuomo-
nės ignoravimą, ginčydavosi, įrodinėdavo savo tiesą, maištaudavo.
Dėl to ir nebesimokydamas iš pedagogų pusės tebejaučia antipatiją.
Bjaurybės jį dar atsimena.
Vyriausieji pastatė linksmą spektaklį apie pagrobtą Senį
Šaltį. Zita vaidino gražią raganą, Dana karalienę, Daiva tenkinosi
snaigės role. Vaidinimas pasisekė, bet Daiva atrodo prastai, netinka
sijonas, netobula šukuosena, per ryškus makiažas.
Matas žino, kad merginos puošėsi pas Daną, kuri viskam di-
rigavo ir turėdama autoritetą pasistengė, kad draugės gražiai neat-
rodytų.
Keista jų draugystė. Klasėje sėdi gretimuose suoluose, kartu
dalyvauja mokyklos renginiuose, laisvalaikį leidžia kartu, bet kas

126
kur bevyktų, santykių neapleidžia įtampa ir slapta konkurencija.
Dažniausiai Danos nuomonės draugės paiso, o ji kur tik galėdama
tuo naudojasi.
Pasibaigus vaidinimui Daiva pas Matą atstraksi pati.
– Na kaip? – paklausia.
– Nuostabu. Eime, palydėsiu iki klasės, persirengsi.
– Noriu būti taip.
– Persirenk, persirenk, nes sušalsi, salėje skersvėjis, – nesutin-
ka Matas ir už rankos veda merginą iš salės.
Jis nesako, kad taip negražu, bandydamas perkalbėt pats ste-
bisi, kad parūpo tokie dalykai, kurių anksčiau visai nepaisydavo.
Įkalbėt pakeisti drabužius nepavyksta. Abiem rūpi pabūt
nuošalyje, bet mokykla pilna zujančių mokinių, todėl susitarę pasi-
šokt grįžta pas savo draugus.
Kaip visada prieš šokius pasirodo Danos grupė. Šiandien ten
ir Vaiva. Šokėjos kaip viena: figūringos, gražios, su trumpais, vos
užpakaliukus dengiančiais sijonėliais. Moksleiviai labai laukia šito
pasirodymo. Gerai nusiteikęs, pasiilgęs linksmybių Matas laukia
taip pat. Viduje kirba sportinė neapykanta dviem netrukus šok-
siančioms pamaivoms. Šauna kvaila mintis, tereikia tik pritarian-
čių. Vienas visada yra – tai Deima. Vienturtis, išlepintas, bjauraus
charakterio draugelis. Matas su juo sutaria vien dėl to, kad ką bepa-
siūlytų iškrėst, kad ir pačią didžiausią kvailystę, šis visada sutinka.
Ir dabar nedvejodamas pritaria Mato idėjai. Būdami dviese, nesun-
kiai įkalba dar du draugelius prisidėti.
Groja mokyklos grupė. Keturios seksualios merginos prade-
da šokį. Daug repetuotas, specialiai šventėms ruoštas pasirodymas.
Net drabužiai pasiūti nauji. Šokant paskutinę dalį, visų mėgsta-
miausią kankaną, prieš merginas iššuoliavę keturi susikibę vaikinai,
bandydami pamėgdžiot šokėjas, nedarniai kilnoja kojas. Dar vie-

127
nas iš draugų, užsidegęs pakvailiot, užšoka ant scenos, nusistvėręs
prie sienos stovėjusią, neprijungtą elektrinę gitarą, kratydamasis bei
purtydamas ilgus gaurus, labai vykusiai mėgdžioja užsienio gita-
ristą. Salė šaukia, švilpia, leipsta juoku. Dėmesio centre atsiduria
besistaipantys ilgaplaukiai, muzikantai susižvalgę groja toliau, mo-
kytojai šypsodamiesi net nemano kažką keist. Merginos irgi bando
šypsotis, bet joms šita komedija tikrai nepatinka. Muzika nutyla,
šokis baigiasi. Ant pakylos penki vaikinai mojuoja rankomis, lanks-
tosi į visas puses, kvatoja kartu su žiūrovais. Pasirodymo pabaiga,
kur salė plodama šokėjoms turėjo prašyt pakartot, sugadinta. Į jas
niekas nebežiūri, pirmame plane komediją padarę chuliganėliai.
Nulipę žemyn, sušilę, prasisagstę švarkus grįžta ant savo pa-
langės. Matas atsisukęs pagauna neapykanta žaižaruojantį Vaivos
žvilgsnį. Šiandien buvo jos pirmasis pasirodymas, kur tikrai nesiti-
kėjo tokios pabaigos.
Jam nepraėjęs šišas. Užšokęs ant stalo į Vaivos pusę beda špy-
gą. Tai daro su tokiu įniršiu, tokia energija, kad, rodos, per salę
nuskrieja smūgio banga. Į šitą špygą sudeda visą neapykantą Vaivai,
Danai ir kitoms pažeminusioms stileivoms, jų gyvenimo būdui,
storiems kilimams, juodiems ir raudoniems ikrams, tirpiai brazi-
liškai kavai, žaliesiems žirneliams, „maikopo“ dešrai, silkei „ivasi“,
importiniam šampūnui, kvepiančiam muilui, viskam, kuo jos taip
giriasi ir ko paprasti žmonės neturi.
Stryktelėjęs žemėn patenkintas grįžta pas draugus. Stebisi,
kaip gerai pavyko ir koks malonus rafinuoto keršto jausmas. Viskas
taip sklandu, kad mokytojai ne tik neišvijo iš salės, bet net nesuba-
rė. Ką Vaiva gali padaryt? Tik pasiskųst savo bailiam bernui arba
juoda valdiška „Volga“ važinėjančiam tėveliui. Nei vieno, nei kito
Matas nebijo.

128
 ***

Gruodžio 31-oji. Dar tik popietė, bet namuose nėra ką veik-

ti, todėl Matas pas Meškį. Jo tėvai ruošia vaišes, Lapė su sesute taip
pat čia, padeda serviruoti stalą. Matas, stebėdamas merginas, su
Meškio mama kepa antį. Lapės sesuo ne gražuolė, požioplė, dar
akiniuota, bet kažkodėl vaikinai prie jos limpa kaip musės prie me-
daus. Vos ne kas mėnesį dėl kokios nors nereikšmingos smulkme-
nos bent vieną pametusi, nedėdama jokių pastangų, susiranda kitą.
Dar geresnį. Niekas nesupranta, kokia to priežastis, kodėl jos prie-
šingybė Lapė, būdama graži, protinga, neišdidi, sąmojinga, kom-
panijoj sava mergina, niekaip nesusiranda lygiaverčio vaikino, nors
elgiasi beveik kaip ir kitos panos. Puošiasi, dažosi, eina į šokius,
į restoraną, bet kažkodėl greit pralekiančios jos išeiginės vis tiek
baigiasi kur nors užkampyje su Matu, tiesiai iš gurklio geriant pigų
marmalą ir filosofuojant.
Anties kepimas Matui teikia pasitenkinimą, kelia apetitą.
Uosdamas kvapą iš orkaitės įsivaizduoja, kaip bus skanu. Fantaziją
audrina ir Meškio tėvelio siūloma degtinė, kurios vaikis neatsisako,
save guosdamas, kad vakaras dar toli, o nuo kelių stikliukų girtesnis
už kitus nebus.
Pavakare pradeda rinktis draugeliai, kas su panom, kas be.
Pastarieji nenusimena, nes per naujametį šokiuose gerai kimba.
Vyresnieji tai išbandę, gerai žino. Matas į naujametinius šokius eis
pirmąkart ir tai su Lape. Bet jei pakabinęs atsivestų panelę, Lapė ne
kliūtis – ji neužpyks.
Užstalėje kompanija vos telpa. Skamba pirmieji tostai, ragi-
nama gerti iki dugno. Meškio mama, prigrasinusi Jankiui, Matui ir
kitiems nepilnamečiams nepasigert, su tėveliu išeina savais keliais.
Naujuosius metus sutikti kartu daug kas kvietė ir Daivą, net
Meškio tėveliai prašė, bet ji kažkodėl neatėjo.

129
 Matas dėl to nesinervina. Šiandien ir be jos gerai. Tai šventė,
kurią labai nuoširdžiai švenčia visi.
Balius prasideda pakiliai. Lapė gražiai apsirengusi, ryškiai
prisidažiusi ir kaip niekad meili. Žiūri į akis, glaudžiasi prie Mato,
kalbina, rūpinasi, kad lėkštėje nieko netrūktų. Visai kaip tikra pana,
pagalvoja Matas. Koks dabar skirtumas, gera draugė ar pana. Dide-
lė tikimybė, kad kartu miegos, ir gal šią naktį įvyks kažkas rimčiau
negu visada. Tokios džiuginančios mintys nuteikia dar šventiškiau.
Tik kažkam įvykt, net nueit į šokius Matui nelemta.
Linksmybėms neįpusėjus, užeina galvos skausmas. Spaudžia
lyg presas iš vidaus. Nebegeria alkoholio, mano, kad praeis, bet
kūną apima silpnumas, darosi sunku net sėdėt. Skausmas stiprėja,
spaudžia prie žemės. Nieko nesakęs nueina į miegamąjį ir atsigula
į lovą. Tam kartui palengvėja, bet vėliau galvoje pradeda kalt kūjis.
Bandant apsiverst ar truputį sujudėjus, smūgiai tampa nepakelia-
mai skausmingi. Taip guli neskaičiuodamas laiko ir stengiasi ne-
krutėt. Žino, kad jeigu būtų namuose, močiutė duotų vaistų, o čia
tik tikisi, kad iki saliuto praeis.
– Kas nutiko, padauginai? – paklausia į kambarį tyliai įslin-
kusi Lapė.
– Ne, šiaip galvą skauda. Pagulėk prie manęs.
Ji neprieštarauja, prigula.
– Padėk ranką čia, – paprašo Matas ir jos ranką užsideda
sau ant sprando. Sopulys sumažėja, atsiranda viltis, kad dabar bus
lengviau.
Lapė pagulėjusi keletą minučių pakyla.
– Na, žinai, man tokių Naujųjų metų nereikia, – išpyškina
nepatenkinta. – Visai neįdomu su tavimi. Drybsok vienas.
Išėjusi gal dar kitiems papasakoja, nes karts nuo karto prasi-
vėrus durims smalsios akys apžiūri gulintį vaikiną.

130
 Skauda ir skausmas nemažėja. Girdi, kaip gatvėje pyška sava-
darbės petardos, kaip į dangų švilpdamos kyla raketos, kaip triukš-
mingai šaunamas šampanas ir kaip visi išeina į diskoteką. Bute lieka
tylu.
Prisimena savo vaikystę. Visur su savimi besivedžiojančią
močiutę. Kaip buvo lengva gyventi. Ištisas dienas jautė globą. Su-
laukdavo atsakymo į kiekvieną klausimą, būdavo vykdoma kiekvie-
na užgaida. Prisimena Kalėdas ir Kūčių vakarienę. Po jos užsilipęs
ant krosnies buvo pasiryžęs per naktį nemiegot, kad išgirstų, kaip
kalbėsis Murklys su Brisium, tikėjo nugirsiąs, ką tvarte šnekės kar-
vės. O labiausiai norėjo pamatyt, kaip Dievuliukas atneš dovaną.
Juk dėl to, kad Dievulis jį mylėtų, visus metus stengėsi būti geras.
Nesulaukė, užmigo. Dar su patamsiu nubudus krosnyje jau
traškėjo degančios malkos, močiutė gyvuliams virė bulves, sene-
lis kieme valė sniegą, o jis net neapsiavęs lėkė prie stalo, kaišiojo
ranką po staltiese, kedeno šieną, kol surado jam atneštus penkis
rublius. Kiek tada buvo džiaugsmo, kaip norėjosi būt dar geresniu,
kad kitais metais vėl sulauktų tokios pat, o gal dar didesnės dova-
nos. Koks gražus ir nerūpestingas buvo gyvenimas. Tokio daugiau
nebebus. Močiutė pavirto žiežula. O Dievulio niekada ir nebuvo.
Šiandien iki beviltiško graudulio norisi, kad sugrįžtų nors trupinė-
lis to rūpesčio.
Kvaila svajonė. Matas jau užaugęs, savo bėdas gali patikėt tik
sau pačiam.
Pradeda grįžti draugai. Braunasi į kambarį, gulasi į plačią
lovą pailsėt. Matas nejudėdamas drybso viduryje. Jo tartum nėra.
Žmones iš abiejų pusių keičiasi, o jis į nieką nekreipdamas dėme-
sio laukia, kada nustos skaudėti. Prašvitus pusvalandį nusnaudžia.
Lėtai lėtai atsikelia, vilkdamas koją už kojos, vos krutėdamas slenka
per tuščius kiemus. Kas matė, pagalvojo, kad dar girtutėlis, nuo

131
linksmybių nuvargęs po baliaus šliaužia namo. Grįžęs nuo močiu-
tės gauna pylos, porciją vaistų ir visą dieną praleidžia lovoje. „Geri“
Naujieji metai, mąsto sau. Sakoma, kaip juos sutiksi, tokie bus iš-
tisi metai. Nesąmonė.
Apmąstęs praeitą vakarą padaro išvadą, kad vos užėjus sil-
pnumui privalėjo pareit namo, tokio netikusio niekas neturėjo ma-
tyt. Kvaila buvo laukt iš Lapės užuojautos, kai ji kartu su visais
linksminosi. Kvaila buvo tikėtis, kad kažkas paguos.
Gera pamoka ateičiai. Draugams jis reikalingas tik tada, kai
būna tvirtas, žvalus, patrakęs, kai viduje siaučia viesulas, kai kalba
vėjus, kai turi, ką pasiūlyt. O savo bėdas ir sopulius reikia pasilikt
sau. Problemas išspręsti savarankiškai.

132
 ***

Vos ne kas penktadienį Andželos tėvai išvyksta į kaimą. Ji

visada paskambina ir pasikviečia į svečius. Keli audringi savaitgaliai
praleista kartu. Merginos kūnas beprotiškai jautrus. Tik suėmus už
krūtinės jau dejuoja, o vos tik pradėjus bučiuot, sudrėksta ir pasi-
rengusi seksui plėšia drabužius.
Matui tai patinka. Bet trūksta veiksmo. Paprašyta išlįst iš po
antklodės pasigrožėt kūnais, keičiant pozas paįvairint malonumą,
paliest jo daiktą, visada atsisako.
Apsiskaičiusi, atsimenanti daug svetimų minčių, gyvena kaž-
kokiuose fantaziją užgniaužiančiuose muziejaus paveikslo rėmuose,
kuriuose reikia pozuot, atrodyt protingesne, ypatingesne už kitus ir
jokiu būdu neklystančia.
Matas nemėgsta monotonijos, vienodas seksas, kad ir su la-
bai karšta mergina, įgrysta.
Andžela beveik negeria ir Matui per daug stikliuku mojuot
neleidžia, bet, viešint rūpinasi, gamina valgyt, daug kalba. Kartą,
užėjus draugei, atsitiktinai nugirsta giriantis, kad kambaryje sėdi
jos naujas kavalierius. Štai ką galvoje nešiojasi, pamąsto. Bet arti-
mai bendraut nesiruošia, kuria planą, kaip šią nedailią, bet aistringą
merginą atpalaiduot tiek, kad ši darytų tai, ko tik jis panorės. Tas
planas paprastas, vyresnių draugelių išbandytas.
Penktadienio vakare kaip visada, Anželos pakviestas, ateida-
mas nešasi stiklainį naminio, iš kojų verčiančio alaus ir penkias-
dešimties laipsnių „Suktinio“ bonką. Aišku, kad poros stikliukų
stipresnio tikrai neatsisakys, o alų laiko visai nekaltu gėrimu ir ga-
rantuotai paragaus.
– Oho, – nustemba atvėrusi duris. – Kam tiek daug?
– Naminio alaus dar neragavai, pabandysi, gal patiks. O ko
neišgersim, liks ateičiai.

133
 „Suktinis“ su naminiu alumi suveikia su kaupu. Tokios An-
želos dar neregėjo. Sėdi patogiai atsilošusi fotelyje, viena koja per-
mesta per ranktūrį, iš po chalato šviečia krūtinė, kalba be pozos,
įdomiai.
– Matai, tu regi tik mažą gyvenimo dalį. Alkoholį, seksą,
linksmybes. Dar motociklą. Ir viskas. Gyvenimas didesnis ir susi-
deda iš daug svarbesnių dalykų. Įsivaizduok gyvenimą kaip savaitę.
Tu išnaudoji tik savaitgalį. Visas kitas laikas tuščias ir tau nereika-
lingas. Tu nieko neplanuoji be to, kad sulauksi vasaros, vėl nieko
neplanuodamas gerai leisi laiką. Tavo ateitis baigiasi ten, kada pa-
ims į armiją. Toliau savęs nebematai. Juk nemanai, kad visas gyve-
nimas prabėgs begereliojant ir juokus bekrečiant?
– Manau, – išgirsta be emocijų atsakymą.
Kitokio savęs neįsivaizduoja. Bijo net pagalvoti, kad gali tapt
tokiu, kuriuos sutinka grįžusius iš armijos. Be jokios fantazijos, vi-
sapusiškai ribotus, vienodai galvojančius, vienodai šnekančius. Jis
matęs video apie zombius. Šitie bachūrai gryni zombiai. Juda lėtai,
masto vienodai. O prisigėrę bando juos, jaunus, gyvenimo mokint,
į save panašiais zombiais ir nuobodylom padaryt, už ką sistemingai
gauna į kaulus. Žiopliai.
Rasti darbą, kur galima tinginiaut ir yra ką pavogti, vėliau
apsiženyt, tolimoje ateityje nusipirkt šešto modelio „Žigulį“ arba
kooperatinį butą. Tuo baigiasi visos svajonės.
Andžela įrodinėja, kad į gyvenimą reikia žiūrėti rimtai, pla-
nuot ir jau dabar kurt ateitį. Matas kažkuriuo, pačiu tolimiausiu
proto užkaboriu sutikdamas, bet taip elgtis nesiruošdamas, kalbą
pakreipia kita linkme:
– Kodėl nenori, kad pamatyčiau tave nuogą?
– Žinok, va ten, – pirštu parodo tarp kojų, – ne kaip pas
visas. Man gėda.
Matas juokiasi:

134
 – Nebūna tokio dalyko „kaip pas visas“. Net dviejų vienodų
nebūna. Kiekvienos merginos gėlytė kitokia, kaip ir kiekvieno vai-
kino straubliukas. Aš savęs nesigėdiju. Koks esu, toks. Kiekvienas
turi džiaugtis savimi. Nagi parodyk savo kitokią negu pas visas.
Anžela priblokšta tokio tiesmukiško prašymo, rausta, dvejo-
ja, bet paskui pakyla nuo fotelio, nusimauna kelnaites ir, susmuku-
si atgal, pražergia kojas.
Apatinės lūpos keistokos, tikrai netipiškos ir neproporcin-
gos. Lyg pagavusi mintį, paaiškina:
– Prieš tris metus čia buvo iškilusi didelė votis. Bijojau kaž-
kam pasakyt, o kai mama pamatė, vaistais gydyt buvo vėlu, teko
operuot. Ir va kas gavosi.
– Nieko negražaus čia nematau, – paguodžia Matas.
Patenkintas savimi, pildamas „Suktinį“ klausinėja toliau:
– O kodėl mes niekad nedarom kitaip, juk yra kitokių, dau-
giau kaifo teikiančių pozų, kodėl niekada nelieti pimpiaus, man tai
labai malonu.
– Nesijuoksi?
– Tikrai nesijuoksiu
– Niekam nepapasakosi?
– Kvailute, ir taip apie tave niekam nepasakoju, o apie inty-
mius dalykus su niekuo nesikalbu.
– Aš girdėjau, kaip kieme panas apšnekat.
– Galiu garantuot, kad aptarinėjant merginas manęs negir-
dėjo niekas.
– Tikiu tavimi, Matai, tikiu. Bet, kaip čia pasakyt, – Andžela
dar labiau išrausta, – aš kitaip dar nė karto nebandžiau, na, nemo-
ku, bijau, kad bus kas nors ne taip ir tau nepatiks.
Matas supranta, kad neklydo. Būdama išdidi, arogantiška,
paprasčiausiai bijo pasirodyt nemokša.

135
 – Nusiramink, jokių mokslų nereikia. Būk savimi, daryk
taip, kad būtų gera. Ir viskas. Pamatysi, kaip abiem patiks. Tu esi
labai šauni.
Atsikėlęs nuo lovos nusirengia nuogai.
– Man nė kiek nesarmata, – smaukydamas atsikišusį kotą
artinasi link sodriai išraudusios merginos. – Dabar tavo eilė.
Andžela atsistoja priešais ir nusimeta chalatą.
– Tau gėda? – paklausia Matas.
– Nė kiek.
– Tavo kūnas gražus. Džiaukis ir didžiuokis juo.
– Tu tikrai nemeluoji?
– Ne.
– Aš džiaugsiuosi ir tau leisiu džiaugtis, – prabyla su užside-
gimu. – Aš noriu viską išmokt, aš noriu viską daryt, aš noriu būt
geriausia meilužė. Matai, išsinuomok video, ir viską, ką ten pama-
tysim, išbandysim.
Toks pasiūlymas šokiruoja. Nenorėtų visko, ką matęs porno
kasetėse, daryt. Ir nuoma brangi, dvidešimt penkis rublius kainuo-
ja. Bet pats užvirė košę, pats nori įvairovės, sustoti per vėlu.
– Gerai, angeliuk. Kai tik tėvų vėl nebus namuose, darysim
viską, ką matysim ekrane.
– Matuk, tai bus po savaitės. Labai to lauksiu, o dabar gana
gert, aš vos pastoviu ant kojų, gulamės į lovą.
Jau tą patį vakarą seksas tapo įvairesnis. Andžela nebesigėdijo
savo jausmų ir nuogo kūno, kaip niekada anksčiau atsipalaidavo,
garsiau kaifavo, dar stipriau blaškėsi.

136
 ***

Šeštadienis. Deimos, vienturčio draugelio, tėvai išvažiavę į

tėviškę. Kad laisvas plotas, nesigyrė niekam, pasikvietė tik Matą.
Vaikystėje abu buvo artimi draugai. Dabar tesieja motociklai ir
žinojimas, kad kai reikės iškrėst tai, ko kiti nedarys, visada suras
vienas kitą.
Deima judrus, patrakęs, nesutramdomas. Anksčiau buvo su-
sidėjęs su kriminaline gauja. Keli buvę draugeliai sėdi kalėjime ir
pačiam tai grėsė, bet tėvai sugebėjo ištraukt.
Nors labai padūkęs, bet minčių, ką nuveikt, pritrūksta. Mato
galvoje šiuo klausimu tuščia nebūna niekada. Palyginus su buvu-
siais draugais, Matas lyg nekaltas avinėlis, bet su juo Deimai ne-
nuobodu, sukus apsukus vis tiek turi kažkas įvykt.
Dabar sėdi virtuvėje, iš mažutėlio stikliuko gerdami degtinę
ir šnekučiuodamiesi vėpso pro langą. Lauke atlydys, pilna vaikų,
kurie mėtosi sniego gniūžtėmis, rita senius besmegenius, stato tvir-
toves. Prie kitų namų vaizdas toks pats, atrodo, kad visi miesto
mažamečiai išsikraustę į kiemus pluša it skruzdėlės.
Matas prisimena savo vaikystę. Kai atsikraustė, testovėjo du
namai, o aplink ūžė kranų miškas. Lygiagrečiai palei visą kiemą
buvo iškastas gilus šiluminės trasos griovys, kuris mažyliams atsto-
jo smėlio dėžę, o aplinkinės statybos buvo pati geriausia žaidimų
vieta. Per vasarą nebuvo karšto vandens, ištisus metus nepajungė
dujų, todėl valgyti tekdavo darbininkų barake esančioje valgykloje,
kuri veikė kaip parduotuvė ir kinoteatras viename.
Mato šeima įsikėlė viena pirmųjų, kai kieme dar nebuvo
vaikų. Paskui kas kelios dienos kraustėsi kitos šeimos, daugiausia
šviežiai iškepti statybininkai, ne per seniausiai į miestą suvažiavę iš
aplinkinių miestelių ir vienkiemių. Visi su savitu, kaimo žmogui

137
būdingu charakteriu, visi su savo pamiškės pasaulėžiūra, miesto dar
nesuvienodinti. Jų vaikai buvo tų per vargus iš kolūkių pabėgu-
sių žmonių kopijos. Popikčiai, su didelėm ambicijom, save laikan-
tys gudresniais už kitus. Beveik kiekvienos įkurtuvės prasidėdavo
peštynėmis, bet vėliau, bežaisdami arba mokykloje lankydami tas
pačias klases, palaipsniui susidraugaudavo. Per kelis metus susifor-
mavo kiemo gauja. Su savomis taisyklėmis, nerašytu garbės kodek-
su, su kelias bunkeriais miške ir su vienu, labai gerai užmaskuotu,
namo šiluminiame mazge. Net su savo relikvijomis – vokišku ka-
reivišku durklu ir diržo sagtimi – vadinamomis sekretu, kurios kas
keli mėnesiai būdavo perslepiamos ir už kurių slėptuvės išdavystę
grėsė didžiulė bausmė.
Visa jų rajono mažamečių vaikystė – tai ištisas karas su pa-
liaubomis mokykloje ir vasaros atostogomis, kai tėvai išvežiodavo
po kaimus arba pionierių stovyklas. Tas karas buvo negailestingas.
Vienas kiemas siūlo mūšio vietą, kitas ginklus. Jeigu vieni pasiūlo
kautis užmiesčio daržuose, tai ginklai būdavo bulvės, agurkai, po-
midorai arba kopūstų galvos, jei lygiame lauke, tai lankai ir strėlės,
mediniai kardai, jei miške, tai vėzdai, jei statybose, tai viskas, kas
pakliuvo po ranka, jei ant skaldos krūvos, tai akmenys. Pastarieji
mūšiai būdavo itin žiaurūs. Susitarimas svaidytis žemiau kelių greit
keisdavosi į susitarimą mėtytis iki apatinės kūno dalies. Kažkam
akmeniu gavus aukščiau bambos, vadai susitardavo, kad galima
taikyt visur, tik ne į galvą, o po kelių minučių kovos nebebūdavo
paisoma jokių susitarimų. Žiūrovų, netgi suaugusių, susirinkdavo
daugiau negu peštukų. Galų gale, po geros valandos, keturiasde-
šimt ar penkiasdešimt kruvinų, guzuotų, nusėtų mėlynėmis, ap-
sidraskiusių vaikėzų dviem būriais grįždavo į namus. Matas dėl
žaizdų močiutei meluodavo, kad dūkdamas statybose parvirto ir
užsigavo. Visi kiti tikriausiai sakydavo tą patį. Per visą kiemo karų

138
istoriją dėl pramušto pakaušio ar suplotos nosies tėvams niekas ne-
buvo pasiskundęs. Žiemą mūšiai būdavo ne tokie kruvini, bet daug
dažnesni.
Dabar žiūrėdamas pro langą stebisi, kaip viskas pasikeitė.
Dabartiniai vaikai nieko nebijodami vaikšto kur nori, kiemai nebe-
pasidaliję teritorijomis, nebėra karų, mėtosi gniūžtėmis kaip darže-
linukai ir viskas.
Deima be galo smalsus, jam rūpi Mato meilės reikalai. Užuo-
minom, suktais klausimais bando išpešt, su kuo susitikinėja, ką pla-
nuoja. Jaučia, kad draugas kažką turi, bet nepasisako. Kieme taip
nepriimta. Visi apie vienas kito meilės reikalus žino viską.
O Matas tyli. Rūpi kam nors pasipasakot, ką jaučia Daivai
ir ką išdarinėja su Andžela, bet negalima. Jos turi vaikinus, kurių
laukia iš armijos. Nevalia išduot.
Įpusėta bonka įkaitina žandus, apgaubia tingumo voratin-
kliu, bet nelauktas durų skambutis priverčia krūptelti. Deima su
pykčiu pašokęs žygiuoja pasižiūrėt, kas atsibeldė. Kyla įtarimas,
kad kažkas suuodė plotą ir pradės rinktis nekviesti svečiai. Staigiai
atlapojęs duris nustemba. Už slenksčio kaimynė iš ketvirto aukšto,
labai graži mergina. Sportinės kelnės pabrėžia dailią figūrą, o balso
galėtų pavydėti televizijos diktorės.
– Labas, – sučiulba gražuolė. – Girdėjau pas tave šiandien
plotas.
– Na, išvažiavo tėvai, bet tuoj draugai susirinks, – meluoja
Deima.
– Gal į vidų pakviesi, kol nesirenka?
– Negaliu, nes va, jau batus aunuosi, į parduotuvę eisiu.
– Na, kaip žinai, – su ironija pasakiusi mergina, nubanguoja
laiptais į viršų.
Tik užsivėrus durims, Matas užsipuola vienturtį:

139
 – Tu ką, visai durnas, tokia merga pati siūlosi, o tu atsisakai.
Įsivaizduoji ją nuogą? Kas, kad jau dvidešimt vieneri, bet kaip gerai
atrodo ir, aišku, drožiasi kaip laukinė.
– Tos, kurios siūlosi pačios, neįdomios, – išdidžiai atsako
Deima. – Ne pana turi pakabint, o aš ją. Privalau apgaut, nugalėt,
apkvailint, įveikt, tik tada patinka. O tokių, kurios nori mane iš-
dulkint, nemėgstu.
Ką tik taip arti buvusi pana panaši į Mato svajonę. Ne šita,
aišku, bet tokio veido, tokios figūros, tokio užpakaliuko ir balso,
tik jaunesnė. O su šia nors kartą pasimylėt būtų visai neblogai.
Todėl nesuprantamas Deimos poelgis uždega pyktį.
– Na ir maumas gi tu, – išsprūsta. – Ar bent vieną turėjai,
kuri tave išdulkint norėjo? Ar nors kartą pati merga tave kabino?
Prisiklausei kažkieno pasakų ir kartoji kaip papūga. Pasitaikė tokia
proga ir susimovei. Įsivaizduok, kaip dviese ją tvarkytume, negi ne-
norėtum? Manai iškart su dviem sutiktų, nereiktų įkalbėt, apgaut,
nugalėt?
– Na, nepagalvojau apie tai, – supranta savo klaidą Deima.
– Varyk greičiau ir pasikviesk, kol nepersigalvojo.
– Nenervink, Matai, aišku, kad aš jos norėčiau, va taip, kaip
tu sakai, dviese, traukinuku. Garantuoju, kad pasirašytų. Bet šian-
dien neisiu, – gal pamanęs, kad kvailai atrodys, nusprendžia Dei-
ma. – Kitąkart pasikviesiu, – pažada.
Matas nurimsta, nėra dėl ko nusiminti. Šiandien susitaręs dėl
videomagnetofono nuomos, vakare eis pas Andželą. Pas draugužį
atėjo ne dėl ploto ar iš neturėjimo ką veikt, knieti prikalbint Deimą
kitą savaitę važiuot į žirgų lenktynes. Nieko čia nebūtų ypatinga,
bet parūpo surinkt tik savo vienmečius ir jaunesnius draugus. Pa-
daryt kažką savarankiškai, be tų, visąlaik save gudresniais laikančių,
nuolat gyvent mokinančių, dažnai pašiepiančių vyresnėlių.

140
 Daugeliu klausimų nuomonės nesutampa, bet šiuokart suta-
ria be ginčų. Idėja gera. Kad atsiras bendraminčių, abejonių nekyla.
Baigiasi paskutiniai degtinės lašeliai. Matas išeina. Deima lie-
ka vienui vienas tuščiuose namuose. Jam tai pasirodo keista. Netgi
labai keista. Savaitgalis, laisvas plotas, o jo išdaigų draugas tylutėliai
kažkur iškeliauja.

141
 ***

Jau sutemus, sumokėjęs pinigus ir palikęs pasą užstatu, Matas

lagamine nešasi videomagnetofoną. Eina iškėlęs galvą, didžiuoda-
masis rankose turimu tokiu brangiu, gero „Žigulio“ vertu daiktu.
Prieš pasiimdamas ilgai klausinėjo, kaip įjungt, kaip persukt juostą,
kam reikalingi visi kiti mygtukai. Kasetes pasiėmė tik dvi. Nuomo-
tojas porno daugiau neturėjo, o koncertai, koviniai ir siaubo filmai
šiandien nedomina.
Andžela pasitinka su trumpais juodais naktiniais, iš po kurių
matosi juodos kelnaitės. Pritemusiame kambaryje stalas su viduryje
degančia žvake gausiai nukrautas gėrimais ir saldumynais.
Išgėrę po pora stikliukų nusirengia nuogai. Mergina nebesi-
drovi, glaudžiasi, deda saldainius Matui į burną. O jis nekantrau-
damas jungia video prie televizoriaus ir nori kuo greičiau užsiimt
tuo, dėl ko čia atėjo. Andžela imasi iniciatyvos:
– Darykim taip. Pabūkim kaip Adomas ir Ieva, lyg tai būtų
mūsų pirmas kartas, lyg nieko apie seksą nežinotume, viską pradė-
tume nuo nulio, lyg iš televizoriaus mokytumės mylėtis. Pabūkim
laukinias nemokšom ir darykim viską, ką ten pamatysim.
Matui tokia mintis patinka, to nori netgi labiau negu ji. Da-
bar abiejų siekiai vienodi. Įjungę filmą, užmiršta visus nusistaty-
mus ir gėdą. Daro viską, ką mato ekrane. Daugybė dalykų pirmas
kartas. Nesidrovėdami klausinėja, ar patiko, kaip elgtis, kad būtų
dar geriau ir kaip suteikt daugiau malonumo. Be jokios gėdos kal-
basi apie tai, ką jaučia, ką norėtų patirti.
Ši beprotiška naktis abiem pirmoji tikra sekso pamoka. Be
viso to Matas supranta, kad jei nors trupinėliu nepasitikėtų An-
džela, šmėsteltų nors mažiausia mintelė, kad mergina be jo turi
dar kažką, tokių dalykų tikrai neišdarinėtų. Tai ne meilė, tai abiejų

142
pastangomis pasiektas pasitikėjimas, kai viską galima daryt iki fan-
tazijos ribų.
Be kūniškų naujovių Matas suvokia, jog negraži mergina gali
duot labai daug gera. Mokslo pirmūnė, aktyvi visuomenininkė,
gyvenime jau kažką pasiekusi, vaikščiojanti iškelta galva, į tokius
kaip jis žiūrinti iš aukšto, dėl kūniškų malonumų nusileidžia ant
žemės iki primityvių, iš šalies žiūrint netgi gėdingų, bet tikrų ir
jaunam žmogui daug duodančių jausmų. Ir kad po pavyzdingos
komjaunuolės kauke gali slypėt paprasta, naivi, ištroškusi malonu-
mų būtybė.
Po šios nakties Matas tampa tarsi dievaitis, lyg valdovas. Su
Andžela gali daryt ką nori, kada tik nori ir kur tik užsimano.

143
 ***

Sartai, žirgų lenktynės. Atvažiuoja devyniese. Keturios nau-

jos, vos savaitę ar dvi pažįstamos poros ir vienintelis čia buvęs Ma-
tas. Tiesa, prieš metus į varžybas atvyko apsvaigęs, niekuo nesido-
mėjo, tik gėrė. Nematė nei žirgų, nei lenktynių. Grįžtant draugai
vos įkėlė į autobusą, bet tai netrukdo dėtis viską žinančiu. Tuo
labiau, ši kelionė – jo idėja. Parūpo suburt jaunesnę chebrą. Seno-
liai po truputį iškeliauja į armiją, o kiemo jaunimas neturi sustot
vietoje, privalo keistis, judėt į priekį. Ko išmokta iš vyresnių – ge-
rai. Bet to negana. Prie visko reikia pridėt naujų šėlionių, šviežio,
jaunatviško padūkimo.
Matas labai laukia vasaros, iš kurios daug tikisi. Ruošia drau-
gus ir save tuščiai nepraleist nė vienos dienos. Sartai – tai lyg tre-
niruotė.
Visos keturios panos draugės. Visos iš kito miesto galo. Visos
pakankamai gražios, nepigiai apsirengę. Vaikinai, pirmąkart išvykę
be kiemo autoritetų, dar su tokiomis dabitomis, truputį pasimetę.
Deima tyli. Artūras su Gintu, šiaip jau kišenėje žodžio neieškančiu,
nei šiokie, nei tokie, o Jankis tauškia visiškas nesąmones. Matas
imasi iniciatyvos:
– Šaltoka, eime, nusipirksim karšto vyno.
– Na jau ne, – užprotestuoja viena iš merginų. – Visiems
matant mes tikrai negersim.
– Tai suvalgom po šašlyką, aš vaišinu, – nebeturėdamas dau-
giau ką pasiūlyt, iš keblios padėties gelbstisi Matas.
Pastovėję eilėje, sulaukia karšto, skanaus patiekalo, kurį pasi-
gardžiuodami suvalgo. Būriu pavaikštinėję aplink ežerą, susiranda
vietą stebėti lenktynes. Visiems aišku, jog kažko trūksta. Kad būtų
įdomu, reikia turėt mėgstamą žirgą arba važnyčiotoją ir už juos

144
sirgt. Iš miesto atvykę jaunuoliai apie ratu lekiančius arklius neturi
jokio supratimo, jiems tai labai tolima. Panos tikisi kažko įdomes-
nio už ristūnus, o vaikinai neturi, ką pasiūlyti.
Matas jau gailisi, kad šalia nėra Meškio, Vidmos ar kitų šau-
nių draugelių, su kuriais tokių nuobodžių situacijų nepasitaiko. Bet
paskui pagalvoja, kad patiems reikia kažkaip kapstytis. Juk nesekios
visą laiką savo atamanams iš paskos. Bėda ir su naujomis panomis.
Jos išdidžios, gyvenime matę daug gera, sunku kažkuo nustebint.
Renginiui nepasibaigus, spontaniškai kyla mintis važiuot į
namus. Prieštaraujančių neatsiranda, bet einant autobusų stovėji-
mo aikštelės link, Gintas pamatęs prie autoparduotuvės išsirikiavu-
sią ilgą eilę žmonių, užsispiria:
– Perkam mandarinų.
Matui tai atrodo visai kvailas pasiūlymas:
– Žmogau, dvi valandas prastovėsi.
– Na ir kas, bet nusipirksiu du kilogramus. Įsivaizduojat,
kiek daug jų bus.
– Nedurniuok, panoms greit atsibos, ne eilėje stovėt atvažia-
vom, – neatlyžta Matas.
– Tu pagalvok, pirksim visi, devyniese, pastovėję valandėlę,
turėsim aštuoniolika kilogramų mandarinų, – nenusileidžia Gintas.
Išgirdęs ginčą, įsiterpia Artūras:
– Eik tu šikt su savo mandarinais. Niekur nestovėsiu. Kur tik
mama pastato į eilę, ką bepardavinėtų, visada prieš pat nosį defici-
tas baigiasi. Gyvenime dar nieko nenupirkau. Net kiaulienos mėsos
skyriuje. Ir dabar bus tas pats. Aš jums garantuoju.
– Kvailiai jūs visi, – suburba Gintas, bet nusileidžia ir nepa-
tenkintas kėblina autobuso link.
Važiuodami beveik nesikalba. Matas galvoja, kodėl taip yra.
Nei jis, nei draugai nepasigėrė, nesikabinėjo prie aplinkinių, nesi-

145
siojo kur pakliuvo, garsiai, pakeldami koją negadino oro, net nesi-
keikė. Čia ne dėl to, kad jie be vyresnių, čia kaltos išdidžios panos.
Nė vienas nenorėjo pasirodyt prasčioku. Net Matas pasitempęs
vaidino labai apsiskaičiusį. Jeigu vietoj šitų mergų būtų pamaiva
Dana, Daiva, tylenė Zita arba Lapė su savo seserimi, tikrai viskas
vyktų kitaip.
Autobusas išleidžia miesto centre. Išlipę pasijaučia tvirčiau,
grįžta pasitikėjimas savimi. Vėl rišasi kalba. Prieina išvadą, kad be
vyno žirgų lenktynės visai neįdomios. Į namus nė vienas nenori, vis
dar kažko tikėdamiesi be tikslo vaikšto miesto gatvėmis.
– Gintai, ko kaip nesveikas prie tų mandarinų buvai pristo-
jęs? – užklausia Deima.
– Tu ką, visai negalvoji? – emocingai šūkteli Gintas. – Įsi-
vaizduok, pirmadienį per pamoką išsitraukčiau iš kuprinės vieną,
išsilupčiau, pakviptų klasė, paskui koridorius, o pakui mokykla.
Visi galvotų – kaip čia yra? Naujieji metai senai praėjo, o kažkas
turi prekių iš užjūrio. Per pertrauką klausinėtų, kas gi čia gavo
mandarinų, klasiokai prašinėtų skiltelės, o aš niekam neduočiau.
Mokytojai galvotų, kad mano tėvai gauna deficito ir rašytų gerus
pažymius.
– Žinai, kaip tau baigtųsi? – nutraukia svajones Artūras. –
Užuodusi kvapą mokytoja, motyvuodama, kad kapitalistiniu kva-
pu trukdai klasei susikaupt, atimtų tavo uždraustą vaisių ir pakišusi
galvą po stalu pati sušlamštų.
– Nieko iš manęs neatimtų, ne toks aš durnas, – neatlyžta
Gintas. – Sykį per pamoką susikimšau penkias juosteles „Lioleko
ir Boleko“, kramtau, net žandai išsipūtę, pastebėjo tas gnyda di-
rektorius, bet kol priėjo, aš tą gumą nepastebimai prie batų pado
prilipdžiau. Apuostė kaip šuva, pajutęs kvapą, liepė atiduot. Nea-
tidaviau. Liepė išsižiot ir liežuvį parodyt. Aš ne tik liežuvį, bet ir

146
špygą parodžiau. Įsiuto, išnaršė kišenes, pasuolį, kuprinę, bet nieko
nerado.
Čia jau visiems pasidaro smalsu, viena mergina nerimsta:
– Na, na, o kas buvo toliau?
– O toliau – pastatė prieš klasę, atskaitė moralą apie kram-
tomos gumos žalą, išaiškino, kad jeigu per pamokas kramtysiu, tai
vystysis ne smegenys, o žandai, aš tapsiu kvailas ir negražus kaip
amerikonas. Dar ant lentos nupaišė kriaušės formos Amerikos pi-
liečio galvą su ištreniruotais žandikaulių raumenimis.
– Na, o toliau? Tavo guma nuėjo velniop? – kvatodamas
klausia Matas.
– Ar tu durnas? Sulaukiau pertraukos, atsiklijavau nuo pado
ir dar savaitę kramčiau.
Panos leipsta juoku. Vaikinai irgi kvatoja. Smagu ir dėl to,
kad viskas savo vėžėse. Gali klausytis kažkieno istorijų, žvengt iki
ašarų ir tuo, ką išgirdai, tikėt arba ne.
Nurimus klegesiui viena iš panų paniekinamai nusišaipo:
– Fe, mandarinai. Niekam neįdomu. Būna pirkt. Visi kai-
miečiai ragavo. O aš bananą valgiau.
– Ar skanu? – ironiškai pasidomi Gintas.
– Fuuui. Visai neskanu. Beždžionių maistas, tyžta, veliasi
burnoje, apsivemt galima.
– Tai gal sugedęs buvo?
– Nesugedęs, šviežias.
– Kokios spalvos vidus? – neatstoja Gintas.
– Baltas, – piktai atsako mergina.
– Baltas? Tai gal neprisirpęs? – mirksėdamas Matui akimi,
Gintas duoda suprast, kad netiki pagyrūnės nė žodžiu.
– Buvo tik nuskintas, gerai prisirpęs, gražus, bet vis tiek ne-
skanus.

147
 Matas, pajautęs panieką Danos manieras atkartojančiai pa-
nai, mirkteli Gintui. Jam nepatinka pasipūtėlės ir tuo labiau me-
lagės. Jeigu jau valgė ji tą bananą, tai nereikia vaidint princesės ir
skiest, kad buvo neskanu.
Besivaikščiodami atsiduria gatvėje, kur gyvena Daiva. Matas,
lyg tarp kitko, pasiūlo aplankyti. Prieštaraujančių neatsiranda.
Mergina svečiais apsidžiaugia:
– Kaip gerai, kad atėjot. Jau dvi savaitės niekur neišeinu, nie-
ko nesusitinku, vien namai ir mokykla.
– Atėjom, bet nieko neatsinešėm, – mesteli užuominą Jankis.
Daiva pagauna mintį:
– Nagi, sveteliai, greit po tris rublius. O tu, Matai, kailinių
dar nesivilk, nušuoliuosi į parduotuvę.
Norėdamas įtikt panoms nuperka kalvadoso. Bet ir nieko ne-
gėrę jaunuoliai jaučiasi laisvai, nes ne kartą buvę šiame kambaryje.
Palaipsniui atgyja chebros dvasia, dingsta bet koks susivaržymas.
Panos sužavėtos. Pasirodo, jos visai ne skudurinės lėlės, greit
pritampa, pačios juokauja ir jaučiasi kaip savos tarp savų.
Laikas lekia nepastebimai, visi įsilinksminę, niekas negalvoja,
kad gali tekt skirstytis. Bet šeimininkė nuliūdina:
– Labai gaila, bet jums jau reikia ruoštis, po valandos sugrįš
mama.
Vaikinai padeda tvarkyt stalą, Matui su Daiva virtuvėje likus
dviese, pastaroji tyliai ištaria:
– Šiandien mamos nebus – laisvas plotas.
– Einu, visus nudžiuginsiu, – užsidega, tikėdamasis, kad pui-
kus vakaras dar turės pratęsimą.
– Tyliau, šiandien plotas tik tau vienam, – pasako Daiva ir
nusisukusi toliau plauna indus.
Užlieja džiugesio banga. Pasaulis sušvinta ryškiomis spal-
vomis.

148
 – Aš būtinai ateisiu, – vos tramdydamas emocijas sušnabž-
da jis.
Netiki tuo, ką išgirdo, norisi kažkam pasigirt, pasidalinti
savo laime. Negalima. Netgi pasilikt negalima, reikia išeit kartu su
visais, kad nekiltų jokių įtarimų.
Išėjus į gatvę, be ginčų nusprendžiama traukt į miesto šokius.
– Aš tai jau namo varysiu, – pareiškia Matas.
– Na jau ne, Matuk, – nesutinka įsismaginę panos. – Per visą
dieną buvom kartu, tai vakare dar pabūkim ir pagriebę už parankių
vedasi kartu su savimi.
Pašokdinęs visas naująsias pažįstamas, diskotekai dar nesibai-
gus, ištrūksta iš salės. Mina greit, tarpais net pabėgomis. Namuose
paskubomis apsiprausęs persirengia. Šoruoja į svečius neapleidžiant
nerimui, ar Daiva dar nemiega, ar laukia, ar neužpyko, kad ilgai už-
truko. Kamuoja dvejonės, o kojos pačios neša ten, kur veržiasi širdis.
Tyliai pasibeldus į tamsų langą, iškart užsidega šviesa, ne-
trukus atsiveria durys. Mergina pasitinka švytėdama, vilkinti tik
naktinius marškinius.
– Vis tiktai atėjai!
– Kitaip negalėjo būti.
Užėjęs, koridoriuje nusiauna batus, kambaryje nusimeta avi-
kailius. Mergina džiugiai kalbindama, vaišina konjaku su šokoladu.
Draugai šį gėrimą kažkodėl vadina pelėsiais ir blakėmis smirdinčia
šlykštyne, o jam tai labai skanus, bet tik keletą kartų ragautas gėri-
mas. Ir ji tai žino.
Tyliai groja rami muzika, dainos, kurios kliudo Mato širdį.
Lova paklota dviem, net pagalvės dvi padėtos, o kambarys kvepia
tuo nuostabiu nepakartojamu kvapu, tik šįkart žymiai stipriau.
Aromatas, vaišės, muzika ir tarp dviejų sielų užsimezgęs ry-
šys tarytum užburia. Tai naujas, Matui nepatirtas jausmas. Jie sėdi

149
už stalo visai šalia, pasiilgę vienas kito ir, rodos, bus maža nakties
išsakyt visus žodžius ir išreikšt visus užplūdusius jausmus. Sėdi, kal-
bėdamiesi mėgaujasi akimirka, kaip kad ištroškęs žmogus, rankoje
laikantis stiklinę vandens ir dar negeriantis, kaip kalinys, po dauge-
lio metų nelaisvės stovintis kalėjimo tarpduryje ir dar nežengiantis
per slenkstį. Sėdi, kalbasi, vaišinasi ir negali atsidžiaugt tuo, kas
neišvengiamai įvyks.
Nė žodžio netaręs, Matas nusirenginėja. Daiva, lyg norėda-
ma paskubint, tiesia rankas, atseginėja sagas, paskubomis sulanks-
čiusi drabužius tvarkingai sudeda ant fotelio. Likęs su glaudėmis,
neria po stora, šilta namų darbo antklode. Krosnis senokai užge-
susi, kambaryje vėsoka, o po duknom jauku. Matas nori stipriai
apkabint savo merginą, prisispaust prie savęs ir nepaleist. Ji, lyg to
nenorėdama, priešinasi. Abu nesupranta, ką daro. Lyg imdamiesi
stumia, paskui traukia viens kito rankas. Išlaisvinęs pirštus, Matas
įgnyba į šlaunį. Nori tai padaryt iš visų jėgų, bet mintis, kad Daivai
skaudės, sulaiko nuo to. Lyg keršydama, tarytum žvėris savo grobį,
ji griebia Matą. Stipriai, skaudžiai suleidžia nagus į nugarą. Šis ne-
pasiduoda, nežinodamas, kaip kitaip išreikšt savo meilę, smarkiai
spaudžia prie savęs. Abu nori mylėtis ir lyg nežinodami, nuo ko
pradėt, kaip laukiniai dūksta po antklode.
Lūpos ieško lūpų, pirmas bučinys prasideda skaudžiu susi-
mušimu dantimis. Matas niekada taip netroško bučiuoti merginos
ir taip aistringai jo dar niekas nebučiavo. Jaučiasi lyg užkluptas
gaivališko viesulo. Daiva kandžioja lūpas, žandus, krūtinę, negai-
lestingai įsisiurbia į kaklą. Žiūrint iš šalies, tai turėtų būti panašu į
beprotybę, bet visa tai abiem teikia begalinį malonumą ir dar labiau
kaitina aistrą. Daiva labai judri, jos sportiškas, treniruotas kūnas
tarytum spyruoklė. Neįmanoma įspėt, koks bus sekantis judesys.
Lyg žebenkštis stryktelėjusi atsiduria kojūgalyje, pasilenkia, žaibiš-

150
kai trūkteli, vaikis net nesuvokia, kaip palieka be paskutinio savo
rūbelio. Nustebintas tokio vikrumo, imasi iniciatyvos, pasikelia,
išneria ją iš naktinių, parvertęs ant nugaros imasi kelnaičių. Daiva
spyriodamasi, dejuoja:
– Ne, ne, ne, – rankos stumdosi, bet užpakaliukas su jomis
nedraugauja, kilnojasi, ir šilkinė skepetaitė nulekia į kambarį.
Dabar jis susijaudinęs tiek, kad jokia jėga pasaulyje nebe-
sulaikytų nuo TO. Bet kovot netenka. Vos stumtelėjus merginos
kojas toliau, pati gimnastišku judesiu plačiai, aukštai jas užriečia.
Susilieja be jokių pastangų, tampa vienu kūnu, lyg būtų su-
tverti vienas kitam. Iš Vidmos buvo girdėjęs, kad Daivai galima
leist į vidų, todėl negalvoja gadint dangiško finalo. Ir vos po kelių
judesių pajaučia artėjančią palaimą.
Ji supranta, kad Matas nesisaugos, stumdama rankomis,
spausdama kojomis maldauja:
– Mažyli, nereikia, nedaryk to, nereikia.
Bet Matas dar labiau užgula ir, išsiveržus pirmai čiurkšlei,
pasijunta vėl stipriai spaudžiamas glėbyje. Užgriūna žodžiais ne-
išreiškiamas jausmas. Pirmas kartas, kai nuleidžia merginai į vidų.
Aptemsta protas, kelioms sekundėms praranda sąmonę, bet kūnas,
stipriai smūgiuodamas partnerę, juda. Daiva, dar labiau kurstyda-
ma besispjaudantį kuolą, krutina užpakaliuką į šonus. Karšta lava
veržiasi nesustodama. Dar niekada šis malonumas jam taip ilgai
nesitęsė, dar niekada Matui nebuvo taip gera.
Užplaukiant tingiai ramybei, Daiva vaikino nepaleidžia. Ais-
tringu bučiniu įsisiurbia į lūpas ir, kilnodama užpakaliuką aukštyn,
duoda suprast, kad judėtų. Matas lėtai pulsuoja, vėl susijaudinęs iki
paskutinio nervo galiuko užsiveda iš naujo. Juda stipryn, kol visai
nustoja varžytis, plūkia draugę kaip laukinis, tetrokšdamas patirt
tąpat, ką neseniai patyrė. Daiva garsiai vaitoja, graibo rankomis,

151
lyg norėdama įsistvert ar dar stipriau prisispaust prie savęs. Dabar
prie palaimos artėja lėčiau. Saldus malonumas kyla palaipsniui, kol
pasiekia ne ką neblogesnę kulminaciją.
Kaifo potvynis slūgsta, bet kūnas vis dar juda. Matas jaučia,
kad genitalijos, šlaunys pilvas kaip po pirties, o pats visas drėgnas
nuo prakaito.
Iš stebuklingos skylutės ištraukęs aprimusį daiktą, rankomis
suėmęs Daivos kojas, neleidžia joms susiglaust, rūpi matyti tai, kas
suteikė tiek malonumo. Mergina nesipriešina, tyliai gulėdama, gal
šiaip sau, o gal dėl neatslūgusios palaimos krutina apatinę kūno
dalį. Užpakaliukas blizga, o po juo, ant paklodės, didelė šlapia
dėmė. Vaikinas smalsiai grožisi šiuo nuostabiu, begėdišku vaiz-
du, jaučiasi pavargęs, bet, bežiūrėdamas į paleistuviškai patrauklų
kūną, užsiveda vėl.
Abu praranda laiko nuovoką, mylisi kaip išprotėję, tartum
tai būtų paskutinis kartas gyvenime, lyg norėtų pasisotint ateičiai.
Nusilpsta, krenta, paguli, aprimę pasivaišina saldainiais su konjaku
ir vėl glamonėmis, bučiniais kaitina save naujai sekso bangai.
Kiek kartų tą naktį mylėjosi, kelintą valandą užmigo, nežino
nė vienas. Nubunda jau prašvitus. Matas, tik atmerkęs akis, šalia
pajutęs nuogą kūną, nesusilaiko nuo potraukio. Ir vėl kaip išbadėję
valgyt jie puola tenkint savo aistros.
Dar gerą valandą voliojasi lovoje, kol sustirusi Daiva nu-
sprendžia pakurt krosnį. Pakyla kartu. Jaučiasi pavargę, išsekę, bet
patenkinti ir laimingi. Pusryčiauja daug nekalbėdami. Mato savi-
jauta lyg po muštynių. Skauda iki kraujo sukandžiotos lūpos, peršti
giliai įdrėksta nugara, ant rankos nežinia iš kur atsiradusi mėlynė,
maudžia kojų raumenis, o ant kaklo švyti keturios ryškios žymės
nuo bučinių.
– Kodėl į vidų leidai? – ramutėliai paklausia Daiva.

152
 – Nežinau, – atsako Matas. – Taip gavosi. Įkaitinai.
– O jeigu užtaisysi?
– Tu moki susitvarkyt.
– O jei nesigaus? Kas tada? Ženysies?
– Nežinau, – atsako Matas.
Jis iš tikrųjų nežino, ką darytų, jei Daiva pastotų.

Koja už kojos, parūkydamas kerėplina namo. Jaučiasi pavar-

gęs ir labai ramus, toks visiškai tuščias, be jokio polėkio, be noro
kažką nuveikt. Tesvajoja sočiai išsimiegot. Jam tai patinka. Jausmas
lyg gavus siautulį stabdančių vaistų dozę.
Nuo šiol Matas su Daiva smaginasi, kai tik mamos nėra na-
muose, kartą arba du per savaitę. Meilės naktys nevienodos. Vienos
ramesnės, kitos pakvaišę, netgi karštesnės už pirmąją. Abu be galo
džiaugiasi kartu praleistomis akimirkomis ir su kiekvienu susitiki-
mu vis labiau artėja. Matas neįsivaizduoja, kaip gyventų, jei Daivos
nebūtų šalia.

153
 ***

Artėja gimimo diena. Niekam nesigiria. Jokio baliaus neda-

rys. Yra draugelių, kurie apie septynioliktą pavasarį žino, bet įkyriai
į akis nelenda.
Kieme, kas tik turėjo noro ir galimybes, gimtadienio proga
keldavo puotas arba bent jau šiaip nugėrimą surengdavo. Bet to
nedarančių niekas nesmerkė.
Matui šventė išpuolė šeštadienį. Dar nežino, ką veiks, tikė-
josi laiką praleist su Daiva, bet ji su mama išvažiavo pas gimines.
Penktadienį jau buvo prisišventęs darbe. Bendradarbiai vos ne per
prievartą ištraukę pinigus pripirko degtinės. Namo grįžo girtutėlis
ir gimimo dienos rytą gavo ne dovanų, o nuo močiutės pylos.
Savijauta prasta, tūno virtuvėje, nenori niekur eiti, nenori
nieko susitikti. Taip prasikamuoja iki vidurdienio. Pietaut nu-
sprendžia alubaryje. Bet tiktai vienas. Jei susitiks ką nors iš pažįsta-
mų, išeis kitur. Prasidėjus romanui su Daiva, šalinasi kiemo drau-
gų. Pats nežino kodėl. Tikriausiai kad nieko neįtartų, o gal todėl,
kad tapo ramesnis, ne visada norėjosi kvailiot ir pliurpt nesąmones.
Bare sėdi iki pavakario. Už lango šviečia saulė, pavasariškas
oras vilioja į lauką. Nusprendžia pasivaikščiot. Bundanti gamta
turi džiugint, traukt kažką nuveikt, važiuot motociklu ar siaust su
draugais, bet taip nėra. Liūdesys gilėja ir, kaip visada, esant tokiai
nuotaikai, kojos pačios neša gėrimų parduotuvės link.
Nusipirkęs pulmaną rašalo iškart už durų atsikemša. Slenka
per miestą gurkšnodamas po lašelį, bet ne gatvėmis, o paežere, per
pušynėlį, per mokyklos stadioną, koja už kojos eina į mišką.
Viskas gerai. Šviečia saulė, gyvas, sveikas, sotus, gražiai apsi-
rengęs, pinigų užtenka, dar gimtadienis, bet iki laimės kažko trūks-
ta, ir jis žino ko. Jei Daiva neišvažiuotų, tikrai būtų kitaip. Ji nuos-

154
tabi mergina. Visada energinga, visada turinti ką pasakyti ir beveik
visada linksma. Retai kada tenka guost.
Pasiekęs mišką, apsistoja gražioje vietelėje, toliau nuo take-
lių, kur nieks neužeina. Kažkada vaikystėje su draugu surado šią
laukymėlę, iš šakų pasidarė krėslus, kuriuos vadino sostais, akme-
nimis apsitvėrė laužavietę, po išvarta įrengė slėptuvę daiktams. Ar
žiema, ar vasara, bent kartą per savaitę čia lankydavosi, žaisdavo
indėnus, lauže kepdavo bulves, bandydavo įvairiausias savo sukons-
truotas šaudynes.
Dabar telikę sostų likučiai. Pasilaužo šakų, vieną susitvarkęs
taip, kad būtų patogu sėdėt, užsikuria mažutėlį lauželį. Iš pradžių
iš pušies spyglių, paskui iš smulkių šakelių. Gert neskuba. Tems-
ta, darosi vėsu, bet vaikis niekur neina. Vynas truputį šildo kūną
ir glosto mintis. Kurstydamas ugnelę, mąsto apie daugybę dalykų.
Pažiūrėjęs į žvaigždėtą dangų suvokia, kad pasaulis labai didelis, o
jis tik niekingas žmogelis, niekieno nepastebimas, niekam nerei-
kalingas. Mažas lauželis iš dangaus net nematomas, o bėdos ab-
soliučiai niekam neįdomios. Akyse sublizga ašaros, bet neištryškę
išdžiūva, po kiek laiko vėl atsiranda. Liūdna, jaučiasi atstumtas.
Gimtadienis, o jis vienas kaip atsiskyrėlis. Pagalvojęs, kad ir ateityje
taip gali būti, pakraupsta.
Paskui pasitaiso nuotaiką pagalvojęs, kas vyktų, jei švęstų su
Daiva. Och, dundėtų miškas! Kaip apmaudu, kad negali būt visą-
laik kartu, o susitikę turi slapstytis lyg kokie nusikaltėliai.
Baigiasi vynas, pasidaro šalta, pakyla eit. Pinasi kojos. Kol
nueina iki takelio, užkliuvęs už kelmų kelis kart išsitiesia, bet nesu-
pyksta. Jis ant nieko nepyksta. Ir nebeliūdi. Šiandien praėjo vieni-
šas gimtadienis, apie kurį niekas nesužinos. O rytoj bus geriau. O
poryt dar geriau. Ir taip bus per visą pavasarį, vasarą ir visą ateinantį
gyvenimą.

155
 ***

Gegužės penkioliktoji. Nebereikia eit į darbą. Jau prieš mė-

nesį parašė pareiškimą dėl atleidimo. Išėjo nusprendęs, kad į sta-
tybas niekada nebegrįš. Naktį praleido su Daiva. Itin karštai ir au-
dringai. Išsiskiriant, prašydama pasilikt, nenorėjo paleist iš glėbio.
Dėl to Matas jaučiasi puikiai. Nieko nėra geriau, kaip būti kažkam
reikalingu.
Grįžęs namo, užsimaukšlinęs ausines klausosi naujų „Slade“
įrašų. Rokas veža, bet viena daina įstringa ypatingai. Suka visu gar-
su kokius dvidešimt kartų iš naujo, kol „Runaway“, net ir išjungus
magnetofoną, skamba galvoje.
Tranki, gyva melodija išjudina, uždega norą kažką veikt,
bėgt, nenustygt vietoje.
Ristele nurisnojęs į garažą, šoka ant motociklo ir, tik išlėkęs
į gatvę, pirmą kartą šį sezoną pajaučia, kad tvirtai rankose laiko
savo plieninį žirgą. Ir motociklas šiandien pripažįsta jį. Be galo
džiugina tai, kad abu tampa lyg vienas. Kiekvienas Mato judesys
atsiliepia motocikle, kiekviena kelio duobutė, net mažiausias rato
slystelėjimas, nepraėjus nė tūkstantajai daliai sekundės, atsiliepia
kūno judesiu.
Apskriejęs miestą, artimiausius miškelius nusprendžia aplėkt
didesnį, gerai pramintą ratą. Jo ir draugų pamėgta trasa tęsiasi žvy-
ruotais vieškeliais, paupe, paežerėmis per gūdų mišką, paskui vin-
giuoja per kalvas, nusuka į siaurus kaimo keliukus, paskui grįžusi į
asfaltą namo parveda iš kitos miesto pusės.
Atsukęs rankeną iki galo, supranta, kad šitas motociklas jau
per silpnas. Į posūkius įeina prabuksuojančiu galiniu ratu, vieto-
mis slysdamas lyg spidvėjuje. Su kiekvienu viražu vis labiau pasi-
tiki savimi, negalvodamas, ar niekas nevažiuoja priešais, visiškai

156
netausodamas motociklo, ima trajektorijas per visą kelią. Prieš
duobes nestabdo, jas perskrieja atsistojęs, beveik nesiekdamas ra-
tais žemės. Spardo pavarų kojelę, nenuimdamas akseleratoriaus,
galvoje nesustojamai skamba „Runaway“ trenksmas, o vaizdai
keičiasi taip, lyg viską matytų ne savomis akimis. Kuo toliau, tuo
labiau skęsta į transą ir tik iš po šalmo besisunkiantis prakaitas
primena, kad tai realybė. Galvot nebereikia, užvaldo nežinoma
jėga. Daugelį kartų įveiktus posūkius pralekia kaip užprogramuo-
tas, vairuoja nebe jis pats, o kažkas kitas. Matą pavergusi dvasia
iki milimetro tiksliai stabdo, kur reikia, stipriau sugniaužia vairą
ir kojomis suspaudžia kuro baką, kur reikia, atpalaiduoja pirštus
ir iki galo atsuka rankeną.
Pats nesuvokdamas kodėl, trenkia per stabdžius. Prisiglau-
dęs dešiniau, už posūkio prasilenkęs su barškančiu „Moskvičiuku“,
vėl užlaužęs gazą, net krūptelėjęs išsigąsta. Nusmelkia nežinomybė.
Kas pasakė, kad ten bus mašina? Kas privertė stabdyt? Kas jį valdo?
Kas vairuoja? Jis ar dar kažkas?
Paleidęs vairą, žiūri į pirštinėtas rankas. Apverčia delnais į
viršų, pakrutina pirštus. Rankas valdo jis. Bet kažkodėl nejaučia,
mato lyg televizoriuje. Galvą valdo irgi jis. Sukioja, kur tik užsi-
mano, akys regi pro šalį slenkančius krūmus, bet netikroviškai, lyg
kino teatre. Beveik sustojus pagriebęs už rankenų, suvokia, kad vi-
duje apsigyveno nežinoma jėga. Vairuoja nebe jis. Kas bus, jeigu
tas, kas viską mato į priekį, suklydęs neperspės apie pavojų kaip
dabar?
Pasiekęs tiesią, toli matomą atkarpą, vėl užsuka gazą, bailios
mintys pamažu tolsta, o motociklui įsibėgėjus atsilieka nepavejamai.
Užšokęs ant asfalto, užsiėmęs vidurinę liniją, nesiblaškyda-
mas visu greičiu lekia namo. Beveik šlifuodamas šonus praneria
tarp dviejų prasilenkiančių ir nė centimetro nepasitraukusių auto-

157
busų. Mieste visi šviesoforai dega žalia šviesa. Prie garažo, kaip ir
visus pasivažinėjimus, užbaigia timtelėjimu ant vieno rato.
Pasiseka kaip niekada gyvenime. Motociklas klauso lyg žais-
linis. Be baimės, be pastangų atplėšia priekį nuo žemės, pagavęs
lygsvarą važiuoja tai žemiau, tai visiškai stačiai, nori sumažina, nori
padidina greitį, galiausiai piktai suktelėjęs rankeną nulipa nuo be-
apsiverčiančio motociklo. Pakėlęs, užšoka ir tęsia savo šou.
Besikrapštantys prie mašinėlių žmonės vėpsodami į jiems ne-
matytus triukus negali atsistebėt. Nė vienas neburba dėl pakeltų
dulkių, nė vienas nerėkia dėl keliamo triukšmo.
Matas šiandien karaliauja.

158
 ***

Pavakarys. Pavargęs, alkanas susiruošia į alaus barą. Tik iš-

ėjęs iš laiptinės, susitinka Mariją. Tai neeilinė mergina. Gerokai
vyresnė, bet, tik atsikrausčius čia gyvent, buvo pirmoji draugė ir
užtarėja. Net paaugęs, jau susibūrus namo komandai, Matas jautė
jos globą. Anksčiau kieme nebuvo vieno lyderio, tad svarbiausius
sprendimus priimdavo ir didžiausias paslaptis dalinosi keturiese.
Marija šitam ketvertui irgi priklausė. Ne dėl grožio ar mergaitiškų
dalykų pakliuvo tarp vadų. Jinai buvo išskirtinė. Nesimaivė kaip
kitos mergiūkštės, netroško būti dėmesio centre, niekam nelindo
į draugystes, nuo pat mažens alsavo ramybe ir aplinkiniai patys
ieškojo draugystės su ja. Iškilus tarpusavio neaiškumams, visiems
buvo žinoma, kad Marija gali greit ir protingai išspręst. Savo au-
toritetą užsitarnavo seniai, kai netikėtai iš gretimo kiemo atsibel-
dusi įpykusi ruja, pasigavę Mariją, griebėsi tardyt, kur paslėptas
sekretas. Kitų žaidusių vaikų nekliudė. Mažyliai kaip Matas to net
nežinojo, o kaimyninės gaujos vadas, ne šiaip sau gavęs pravardę
Žvėris, pamanė, kad mergaitę lengviausiai įveiks. Bet suklydo. Ma-
rija neišsigando. Ji tylėjo. Žvėris ilgai mojavo kumščiu palei veidą,
kol nebeištvėręs smogė. Marija tik sudejavo, bet neištarė nė žodžio.
Matas puolė mušeiką, bet nuo didžiakumščio dilbos gavęs niuksą
į paširdžius kūliais nusirito į patvorį. Žvėris, supratęs, kad jo repu-
tacijai gresia pavojus, kad jis, kurio visi bijo, neįveikia mergiotės,
prarado kontrolę. Pasipylė smūgiai. Bjaurybė net uždusęs šėrė kur
pakliuvo: į veidą, į krūtinę, į pilvą, o Marija suspaudusi lūpas, sto-
vėdama prie sienos tylėjo. Pamatę kraują ir supratę, kad tai nebe
žaidimai, egzekuciją nutraukė visa tai pro langus stebėję moterys.
Pakėlę triukšmą, pradėjo gąsdint milicija, ir Žvėris, pabrukęs uo-
degą, su visais pakalikais išsinešdino. Po kankinimo, kurį vargu ar

159
būtų atlaikęs nors vienas berniukas, be žodžių ar kažkieno sprendi-
mų Marija tapo autoritetu.
Jos tėvai irgi kitokie negu visi čia gyvenantys žmonės. Dirba
eiliniais inžinieriais ir, aišku, neturtingi. Neturi nei mašinos, nei
kolektyvinio sodo, nei spalvoto televizoriaus. Beveik visur vaikš-
to kartu, bet nuo jų dvelkia kažkuo, kas verčia jaust pagarbą. Kur
tik pasirodo, pritilę aplinkiniai skuba pirmieji pasisveikint. Tai lyg
netituluoti karaliai su visur lydinčia kilminga aura. Net apsirengę
paprasčiausiais drabužiais atrodo inteligentiškiau už mokyklos di-
rektorių. Palyginus su Marijos tėvais, anas panašus į pametusį mėš-
linas šakes, įdrėbtą į kostiumą kolūkietį. Matas net spėliojo, kad
jų gyslomis teka bajoriškas kraujas, bet apie tai paklaust neišdrįso.
Jau paaugę Matas su Deima pionierių stovykloje mėgdavo
stebėti miške po maudynių persirenginėjančias vyresnes mergaites.
Slėpdavosi krūmuose, kardavosi į medžius, sėlindavo lyg medžio-
jantys katinai, kad tik iš arčiau pamatytų tą uždraustą grožį. Ne
kartą buvo įskųsti vadovėms, o sykį pačios, susekę nekviestus sve-
čius, mergos vijosi tol, kol abu nusirito į dilgėlėmis užžėlusį grio-
vį. Susidilgino nuo kojų pirštų iki ausų, bet uždrausto užsiėmimo
nemetė.
Vieną kartą, slampinėdami pagrioviais, netikėčiausioje vie-
toje pamatė ateinant Mariją. Abu sekliai šmurkštelėjo į artimiausią
krūmą, o mergaitė lyg paprašyta pati atėjusi tiesiai prie jo, visiškai
plikai nusirengė. Tokio grožio, taip iš arti Matui dar neteko regėti.
Nuostabiausių formų lyg antikos statula kūnas buvo visai čia pat,
beveik pasiekiamas ranka. Švelnių linijų krūtinė tarsi menininko
pritaikyta derėjo prie gražaus veido, užpakaliukas, šlaunys, viskas
buvo idealu ir viliojamai glostė stebinčiųjų akis. O Marija, ne kaip
kitos matytos mergaitės, maudymuko sausint neskubėjo. Dukart
nusišluostė rankšluosčiu, pasisukusi nugara į juos, pasilenkė, lyg

160
pozuodama išgręžė savo drabužėlį, išpurtė ir pamažu, rangydamasi
lyg gyvatė, įsliuogė į jį. Mergaitei nuėjus, berniukai neatsitokėdami
nuo matyto vaizdo dar ilgai tupėjo be žado.
Tą naktį Matas pirmą kartą sapnavo šlapią sapną. Ir vėliau
Mariją dažnai sapnuodavo. Visada nuogą, stovinčią ant ežero kran-
to, visada arti, bet visada nepasiekiamą.
Tuomet jau buvo tekę bučiuot mergaitę, sukant butelį dul-
kėtame namo rūsyje arba sutemus grįžtant iš ekskursijos autobuso
gale. Bet pirmasis tikras, užburiantis, nepakartojamas, visam gyve-
nimui įsimenantis bučinys priklausė Marijai.
Kadaise lėkdamas motoriniu dviračiu ir ant vairo tinkliuke
veždamas gazuoto vandens sifoną, įskriejęs į kiemą, Matas pataikė
į atidengtą vandentiekio šulinį. Matarauka lūžo pusiau. Su trenks-
mu į visas puses taškydamas stiklo šukes dužo sifonas, o jis pats
vožėsi taip, kad akyse užtemo. Susipjaustė rankas, susitrenkė galvą,
prasimušė nosį, manė, kad visas sutrupėjo ir iš skausmo negalėjo
pasikelt. Pribėgusi Marija prastumdė žioplinėtojus, parvertė Matą
ant nugaros, nosine apšluostė kraują nuo veido, liepė pakrutint
rankas, kojas.
Tada jis neverkė, tik klusniai vykdė gelbstinčios mergaitės
nurodymus. Palieptas keltis, įsikibęs rankos atsistojo, bet pats į
namus pareit nesugebėjo. Parvedė Marija. Bute taip pat nepaliko.
Padėjo močiutei nuplaut, sutvarstyt žaizdas. O paguldžius į lovą
neišėjo, prisėdo šalia.
– Matai, Matai, žvirbli tu apipešiotas, kada ateis diena, kai
nebereiks tavęs gelbėt, gint ar tvarstyt? Nesuprantu, kaip visąlaik
sugebi kažkur įsivelt.
– Aš nekaltas. Šulinio dangtį kažkas pavogė, – bandė teisintis
įsistvėręs rankos Matas.
– Paleisk, man reikia eit.

161
 – Ne, – vos neašarodamas dar labiau įsikibo berniūkštis.
Jis labai norėjo, kad užtarėja dar pasėdėtų šalia.
Negalėdama išsivaduot Marija pasilenkė, prisilietė lūpomis ir
tarytum atsivėrė. Tai buvo pirmas tikras, ilgas, jaudinantis, šlapias
bučinys. Matas nežinojo, ką reikia daryt. Priblokštas naujo potyrio,
negalėjo pajudėt, tik iki pirštų galiukų virpėdamas skaičiavo sekun-
des, kad žinotų kiek laiko truko malonumas.
Tai tęsėsi labai ilgai. Kol suskaičiavo iki septynių. Kai atsi-
merkė, Marijos jau nebebuvo. Mergaitė išėjo pribloškusi ir sujau-
dinusi taip, kad jis užmiršo viską pasaulyje. Nebejautė jokio skaus-
mo, negalvojo apie žaizdas, apie sugadintą motorinį dviratį. Mintys
buvo tik apie bučinį ir mergaitę. Apie tai galvodamas užmigo, su
tomis pat godomis nubudo. Tada išsigando, ar neapsirgo nežino-
ma liga, nes nuo įsimintino įvykio praėjus vos ne parai, kuoliukas
kelnėse vis dar tebestyrojo iškėlęs galvą.
Prabėgus porai savaičių, atslūgus euforijai, pradėjo kurt pla-
nus, kokiu būdu vėl užsitarnaut tokį pat malonumą. Kaip besuko
galvą, ką beplanavo, bet nieko geriau, kaip vėl pardribt, nesumąstė.
Motorinka sulaužyta, todėl nusprendė dviračiu liuobtis taip, kad
žemė sudrebėtų. Nutaikęs progą, kai Marija su draugėmis išvažia-
vo į miškelį, aplenkęs mergaičių būrį, įsibėgėjęs kiek gali, šveitėsi
į krūmą. Atsimušęs į šakas, skrido kūlvirsčiu kaip paleistas iš kata-
pulto ir žemyn galva įstrigo akacijose.
Už bebaimį triuką bučinio neužsitarnavo. Karambuliažas tik
prajuokino mergaites. Kol išsikapanojo iš draskančių šakų, jos net
susiriesdamos kvatojo. Juokėsi ir Marija.
Tokia netikusi baigtis neužpykdė. Vis tiek ją garbino. Per
visą vaikystę lydėjęs artumas buvo užvaldęs Matą. Tai buvo nepri-
pažinta pirmoji meilė. Jis visada norėjo būti kur nors netoli Mari-
jos. Ir to neslėpė. Bet rimtesnei draugystei trukdė amžiaus skirtu-
mas bei begalinis gerbėjų būrys.

162
 Vėliau mokykloje ji rimtai susidraugavo su Saimonu, savo
klasioku, gyvenančiu gretimame name, pati įstojo į universitetą,
išlydėjo vaikiną į armiją, dvejus metus prabuvo lyg šešėlis niekur
nepastebima, o neseniai savo išrinktąjį pasitiko sveiką sugrįžusį.
Laimingas tas Saimonas, turi nuostabią merginą, tėvai dar
„Moskvičių“ nupirko. Visiškai naują, dažais kvepiantį. Matas apie
tokią dvigubą sėkmę net pasvajot neišdrįsta.

– Sveikas Matai, – pirmoji pasisveikina Marija.

– Labas, gražuole, – linksmai atsako Matas.
– Prisėsk, pasikalbėkim, – pasiūlo mergina.
Matas neprieštarauja, tik paklausia:
– Apie ką kalbėsim?
– Na, pavyzdžiui, kodėl tu toks linksmas?
– Pradėjau motociklų sezoną, dėl to ir linksmas.
– Aš maniau, kad seniai žmones kraupini.
– Na, ne tai kad važiuot, bet tikrą sezoną.
– Ką turi omeny?
Matas galvoja, kaip paprastai paaiškint, nes ji bet kokią pro-
blemą, bet kokį konfliktą, bet kokį neaiškumą išsprendžia labai
lengvai, supaprastintai, vienu sakiniu. Topteli mintis ir tikriausiai
išmintinga.
– Pameni mokyklos šokius? – paklausia.
– Pamenu.
– Kada prasidėdavo?
– Šeštą valandą.
– O kada visi kildavo šokt?
– Manau bet kada, ne pagal valandas.
– Taip, salė šokt pakildavo ne pagal valandas, o kai diskoma-
nai užleisdavo „KISS“ „I was born for lovin you“. Atsimeni?

163
 – Atsimenu, tas tiesa. Dar pamenu, kaip tu bėgdavai per salę,
kad pirmas pašokdintum mane.
– O dabar miesto šokiuose buvai?
– Buvau.
– Kada prasideda?
– Devintą.
– Taip, o žmonės pakyla šokt, kai užleidžia Deivido „Words“.
Tai va, su mano sezonu tas pats. Važinėjuosi jau seniai, bet užve-
danti muzika užgrojo tik šiandien. Dabar supratai?
– Taip, taip. Viskas aišku. O kokiu greičiu važiavai?
– Šimtą keturiasdešimt.
– Tu visai kvaištelėjai? – emocingai išsireiškia Marija. – Jei
jau taip, tai kodėl ne šimtą aštuoniasdešimt?
– Mano mocas tiek netraukia, – ramiai atsako Matas.
– O jei važiuotų greičiau, nori pasakyt, kad suktum daugiau?
– Savaime suprantama.
– Ir dažnai taip užeina?
– Kasdien.
– Tu su protu supykęs. Tikrai. Saimono motociklas saugus,
su stiklu su lankais, o jis tik aštuoniasdešimt važiuoja, tik retkarčiais
iki šimto spusteli.
Matui Saimono „Jawa“ juokinga. Visa apkarstyta niekučiais.
Veidrodukai, kutosiukai, veliūras. Grįžęs iš armijos jis labai pasi-
keitė. Su draugais nebesusitinka, knisasi kažkur pats sau vienas, dar
iš moco kaliausę padarė. Rūpi pasakyt Marijai, kad jos bernas ap-
kerpėjęs, o motociklas atsilikęs nuo mados, bet nenorėdamas įžeist,
savo nuomonę pateikia kultūringiau:
– Jo motociklas nesaugus. Net jeigu apvirstų stovėdamas vie-
toj, tai dūžtančio gremėzdiško stiklo ir visų dvylikos veidrodėlių
šukės tikrai kažką sužeistų.

164
 – Tarp kitko, veidrodukų ne dvylika, o tiktai penki, – atšau-
na Marija. – O kodėl tu visai be jų važinėji? Juk negalima.
– Galva gerai sukiojasi, todėl man jų nereikia. Ir parvirtęs
nieko nesudaužau.
– Jūsų skirtingi stiliai. Saimonas mėgsta komfortą, o tu ki-
toks, – padaro išvadą Marija.
– Kas per komfortas? Apie kokius čia stilius? – įdomu Matui.
– Na, kiekvienas turintis charakterį žmogus turi savo stilių.
Koks jis, tokie ir daiktai, aplinka, net draugai.
Tai negirdėta ir labai įdomu. Marija gerai išmanydama apie
žmones, gali pasakyti daug nauja.
– O koks mano stilius, koks aš ir mano motociklas?
– Nežinau, kaip tiksliai apibūdint. Tu visada apsibrozdinęs,
kažkoks apdraskytas ir tavo mocas toks pat, – susimąsto. – Tu dris-
kius. Taip, tu toks.
Stoja tyla. Šitai Marija pasako be jokios paniekos, netgi savo-
tiškai meiliai. Bet kurio kito žmogaus ištarti tokie žodžiai pažemin-
tų, bet čia viskas išeina atvirkščiai – tai tarytum įvertinimas, viso
egzistavimo įprasminimas. Jam prašviesėja akyse. Taip, jis būtent
toks. Ir gera būti tokiu. „Driskius“ – viskas tuo pasakyta. Nereikia
apsimetinėt panku, metalistu ar bandyt pritapt prie pižonų. Nerei-
kia mėgdžiojant Danos draugiją klijuotis prie jos. Nereikia bandyt
įtikt prie laiptinės liežuvaujančioms kaimynėms. Nereikia gėdintis
to, kad tėvai praspyrė ir vaikystė prabėgo skurde. „Driskius“ – tuo
patenkintas ir laimingas. Kaip gera būti savimi.
– Marija, tu išminčių išminčius. Viską sudėliojai į savo vie-
tas. Saimonas tave, tokią protingą, turėtų ant rankų nešiot, – džiū-
gauja Matas.
– Turėtų, bet nenešioja, – suraukia antakius gražuolė. – Antra
savaitė su tėvu tūno garaže, varžo „Moskvičiaus“ varžtelius, teplioja

165
smala. O vakar nulaužė kažkokią geležėlę, be kurios jų automobilis
nevažiuoja, tai namo abu grįžo pykę perpykę ir nekalbantys.
– Nieko baisaus, nusmaluos, suvaržys, pataisys ir važinėsitės
laimingi, – ramina Matas. – Technika be priežiūros greit susidėvi.
– Jums tik geležys galvoje, – papučia žandus Marija. – O kaip
mergina be priežiūros? Kas jai pasidaro?
Sukasi Matui ant liežuvio galo atsakymas. Netgi ne vienas
ir labai knieti leptert. Ir leptertų, jei čia būtų kita pana, o dabar
tepasako:
– Nežinau.
Marija nerūpestingai mataruodama kojomis niūniuoja kaž-
kokią melodiją.
– Važiuojam maudytis, – pasiūlo netikėčiausiai.
– Šiandien niekur nebevažiuosiu, – sako Matas keldamasis
nuo suoliuko. – Esu alkanas kaip krokodilas, einu į barą.
Marija nė per plauką neįsižeidžia:
– Kaip žinai. Neprisigerk kaip gyvulys, – lepteri ironiškai.
– Tik dėl tavęs, Marija. Šiandien tik pusę normos, nes tu to
prašai, – nueina besijuokdamas Matas.
Užėjęs už namo kampo nusistebi savo poelgiu. Jeigu Marija
važiuot maudytis būtų pasiūliusi vakar arba užvakar, arba bet kada,
vidury nakties, nors žiemą, būtų lėkęs nedvejodamas. Bet šiandien
toks patenkintas savimi, kad išdrįso atmest pasiūlymą. Jeigu ji tik
panorėtų, mostelėjus pirštu, per penkias minutes sulauktų didžiu-
lio būrio norinčių bet kur važiuot. O Matas atsisakė. Gal už keleto
dienų graušis dėl tokio poelgio, juk tūkstančius kartų svajota apie
kažką panašaus, bet šiandien kažkodėl išėjo būtent taip.
Bare nekantraudamas laukia padavėjo. Jaučiasi alkanas, pa-
vargęs, bet viskas džiugina. Audringa naktis su Daiva, nepakartoja-
mas pasilakstymas motociklu, pokalbis su Marija. O tai, kad dau-

166
giau nebereikės į darbą, uždega nepakartojamą, laisvę ir klajones
pranašaujantį jausmą.
Sulaukia ką tik iškeptų, didelių, varvančių aliejumi čeburekų.
Užgerdamas alumi žiūri pro langą. Aplink viskas gražu. Žmonės ir
pušynėlis. Net statinė su ratais, iš kurios pardavinėjama gira, graži.
Praburzgia motociklas. Draugelis lekia šaligatviu ir, elegan-
tiškai kilsteldamas priekinį ratą aukštyn, nušoka ant gatvės. Tai irgi
gražu, nes važiavimas motociklu šiam vaikinui, kaip ir Matui, yra
šou. Smegenis svaigina alaus, išmuša šiluma. Tampa kaip nieka-
da gera. Daugybę kartų girdėjo, kad žmonės siekia laimės ir žino,
kada būtų laimingi. Kad kas nors būtų pasakęs, kad štai aš esu lai-
mingas, girdėt neteko. Ir supranta, kad šitą jausmą pagavo, kad nė
kiek nesigėdindamas gali garsiai išrėkt: AŠ ESU LAIMINGAS, nes
tai yra tiesa. Galvoje tesisuka viena mintis: kad sustotų laikas, kad
niekas nesikeistų, kad taip liktų amžinai, kad ši akimirka niekada
nesibaigtų.
Sėdi net nekilnodamas bokalo, tikėdamas, kad nuo šiol vi-
sąlaik bus toks apsvaigęs ir patenkintas. Bent jau vasara tikrai bus
tokia. Važinėsis mocu, mylės Daivą ir daugiau apie nieką negalvos.

167
 ***

Sezonas prasideda nepriekaištingai. Matas neatsisako nė vie-

no pasiūlymo kur nors išlėkt. Dažnai kartu važiuoja ir Daiva. Ją
veža kas nors kitas, bet kur benuvykus, prie ežero ar upės, į sąskrydį
ar į kaimo šokius, niekieno nepastebėti, sugeba pabūti dviese, o
chebrai išsibarsčius, netgi namo parvažiuoti kartu. Važiuoja į kitus
miestus, kur niekas nepažįsta, vaikšto susikibę už parankių, ilgai
diskutuoja kavinėse. Daug sužino apie jos žlugusią meilę. Daiva
karšto būdo, prisiminusi pametusį vaikiną, greit užsiplieskia. Iste-
riją pasiekiantis troškimas bet kokiu būdu atkeršyt, Matą truputį
neramina.
Retkarčiais susitinka naktimis. Šitų susitikimų iniciatorė
būna Daiva, bet Matą prie jos traukia ne mažiau. Dažnai lyg nety-
čia ieško progų susibėgt trumpam, nors persimest keliais žodžiais.
Šiandien, nuobodžią, lietingą dieną, slankioja gatvėmis, gal-
vodamas apie savo merginą. Pro atvirą daugiaaukščio langą garsiai
skamba muzika. Užgroja „Twins“ „Not the loving kind“. Matui
suspurda širdis. Tai melodija, kuri vienija su Daiva, tai lyg juos
siejantis himnas. Ši daina daug kartų skambėjo pirmąją naktį, o
užgrojus šokiuose, kur bebuvę jie veržiasi vienas pas kitą. Tai būna
tik jų šokis. Širdys dega, akys žiba ir tampa visai nesvarbu, kas ką
pagalvos ar įtars.
Nejučiomis pasuka merginos namų link. Pamano, kad ne
paslapčiomis, o kaip paprastas draugas gali užsukt į svečius, vienas
kartas įtarimo nesukels. Pasibeldus į duris, atidaro mama, o kori-
doriuje pasitinka švytinti ir kaip visada greita Daiva. Ji ne viena,
kambaryje yra kaimynė iš gretimo namo, o šalia jos ne kartą maty-
tas vaikinas. Tylenis toks.
Prisėdus ant sofos, Daiva vikriai užsiropščia ant Mato kelių.

168
Plačiai išsižergusi, apkabinusi prisispaudžia. Krimstelėjusi į ausį,
pakšteli bučinuką į lūpas, lyžteli nosį.
– Kaip gerai, kad atėjai, mažyli. Pasiilgau tavęs.
Matui žvilgterėjus į svetimus žmones, mergina nuramina:
– Nieko nebijok, tai geriausia mano draugė, nuo jos paslap-
čių neturiu. Ji žino apie tave.
Tai labai nustebina. Manė, kad meilė – jų dviejų paslaptis.
Pasirodo iššniukštinėjo dar kažkas.
Dvi poros gerdamos tirpią kavą šnekučiuojasi. Tiksliau, šne-
kučiuojasi tik merginos. Vaikinai tyli. Matas bandė įsiterpt į po-
kalbį, bet nepritapo, jos čiauškia savo temom. Pabando prakalbint
bachūrą, bet tas nustebina savo tylumu. Jei ką nors pasako, tai tik
prieš tai kaltomis akimis pažiūrėjęs į savo paną, lyg klausdamas jos
leidimo.
Aniems išėjus, vis pasiklausydami, ar neartėja mamos žings-
niai, puola glamonėtis ir bučiuotis. Ji nesėdi savame kambaryje,
vaikšto į virtuvę, kažką kilnoja koridoriuje, tai neleidžia atsipalai-
duot. Peršokusi į priešais stovintį fotelį, Daiva paklausia:
– Ar matei kaimynės akis?
– Mačiau.
– Žiūrėjai į jas?
– Žiūrėjau. O ką?
– Dabar einame į vonią, nusiprausi veidą šaltu vandeniu.
Matas nusišaipo, bet priverstas padaryt, kas liepiama, labai
nustemba, kai nusiprausus veidą, pašviesėja.
– Kodėl taip yra? – paklausia. – Kad akys rudos?
– Spalva nesvarbu. Kaip čia tau paaiškint. Na, jos blogas
žvilgsnis. Supranti?
– Nesuprantu.
– Akys neigiamai veikia žmones, nori to ar nenori. Turi
įgimtų raganos galių, nes jos mama tikra ragana.

169
 Tokie dalykai Matui naujiena.
– Kuo dar galios pasireiškia?
– Nori tikėk, nori ne, – rimtai prabyla Daiva, – bet gali prisi-
viliot bet kurį vaikiną, gali užkalbėt ligą. Gali padaryt taip, kad tave
apipultų sėkmė arba nesėkmės ir dar daugybę dalykų.
– Sakai, kad gali prisivilioti bet kurį vaikiną, tai kodėl su
šituo šešėliu draugauja? – netiki Matas.
– Jai tokio reikia. Jau ketveri metai kartu. Anksčiau buvo
normalus, bet pats matei, kokiu tapo. Čia ji pasistengė.
Matas netiki tokiomis kalbomis. Bet nuo šiol po susitikimo
su Daivos kaimyne nusiprausęs veidą, visada pasijaučia kaip išva-
duotas iš pilko rūko.
O susitikt retkarčiais tenka. Kai mamos nėra namuose, ji su
savo draugu nakvoja pas Daivą. Bet su Matu nebendrauja, net ne-
išgeria kartu. Užsidarę mamos kambaryje tyliai tūno, išeina tik į
tualetą, jei ko prireikia – į virtuvę.
Matas dvejoja, ar iš viso jie ten kažką daro, nes nė karto ne-
girdėjo nei lovos barkštelėjimo, nei aiktelėjimo, nei dejonės. Nepa-
tinka, kad šita ragana daug žino ir girdi, kaip jie mylisi. O mylisi
kaip laukiniai. Daivos lova buvo keliskart sulaužyta, teko remon-
tuot. Nė vienas naktinis siautėjimas neapsieina be aimanų, žvie-
gimo, dejonių. Prisigalvoja kvailiausių žaidimų, vaikosi viens kitą
po kambarį, net baldai virsta ir drožiasi kur tik pakliuvo. Daivai
patinka kandžiotis, todėl Mato kūnas visąlaik pažymėtas dantimis,
kartais net labai ryškiai. O mėlynės nuo stiprių bučinių ant kaklo ir
krūtinės nepraeina niekada.
Jis visada savyje jautė esant paslėptos energijos, tokio stipraus
vėjo. Daiva buvo nesutramdomas viesulas. Kartu suėjus, susivieniję
vidinės jėgos išsilaisvindavo ir virsdavo didžiuliu, viską griaunančiu
uraganu.

170
 ***

Kieme būriuojasi motorizuota chebra. Jau dabar išrikiuota

gerokai virš dešimt motociklų ir pamažėle, po vieną, po du dar
renkasi. Skamba linksmi balsai, retkarčiais kiemą sudrebina juoko
banga. Visą erdvę okupavo šitie žvalūs, iš gyvenimo laukiantys kaž-
ko ypatinga vaikinai. Pro langus tai stebi daug smalsių žvilgsnių, o
prie laiptinės sėdinčios močiutės net pritilę klausosi, kas kalbama,
bandydamos suprast, dėl ko taip gaivališkai juokiamasi. Matas taip
pat šiame būryje. Su niekuo nesišnekėdamas skudurėliu šluostinėja
motociklą. Tai eilinis, bet, kaip ir kitiems, žadantis kažką nauja
vasaros šeštadienis. Visi laukia spontaniško pasiūlymo važiuot ten,
kur bus renginys: grandioziškai švenčiamas gimtadienis, vyksta ko-
kios nors pramonės šakos darbuotojų sąskrydis, statomas „bromas“
vestuvėms arba, paprasčiausiai, į kaimo gegužinę.
Matas žino, kad geriausi savaitgaliai tie, kai viskas įvyksta sa-
vaime, specialiai nesiruošiant. Gali būti, kad šią naktį praleis su
galingu nugėrimu, šokiais iki ryto, naujomis panomis, o gali būti,
kad, pasibūriavę, pažvengę, išsiskirstys kas sau. Jei nieko nevyks,
pabandys susitikt su Daiva. Galbūt tai bus geriau. O dabar, ne-
kurdamas planų, glostydamas savo plieninį žirgą, stebi naujoką.
Šis ūgiu nepasižymintis, metais už Matą jaunesnis vaikinas traukia
žvilgsnį. Jis trumpų, tamsių plaukų ir atletiškos išvaizdos. Būtų ei-
linis, gerų tėvelių, geras vaikas, jei nejudėtų lyg spyruoklinis. Jis
niekaip nenustygsta vietoje, savo klasioko truputėlį stumteltas pa-
šokinėja ant vienos kojos į šalį lyg Čarlis Čaplinas, bet nė trupučio
neužpykęs, toliau mikliai strypinėja aplink motociklus. Užkalbinęs
savo pažįstamus nesustodamas juda: tai duoda lengvą niuksą, tai
susiriesdamas kvatoja, tai kažką pasakęs pabėga, lyg būtų prasikaltęs
ir bijotų už tai gaut. Bet kur bebūtų, abiejų akys kartais susitinka.

171
Prieina gal tik namuose nuo galvos šalmą nusiimantis storuliukas
iš gretimo kiemo. Jis važinėjasi neseniai, bet dėl savo linksmo būdo
jau gerai pritapęs. Nepasisveikinęs, be užuolankų rėžia:
– Matai, tas naujokas tave išvadino žiopliu, dar sakė, kad
visai nemoki motociklu važiuot. Nuėjęs užduok jam į galvą.
Matas šių žodžių nepriima už gryną pinigą:
– Kai pats šitą nesąmonę pasakys į akis, tada gaus per makau-
lę, o dabar tau leidžiu prilupt.
Storulis besišaipydamas nuėjęs kitur, dėsto tą patį, ką ir
Matui.
Tvyro per daug gera nuotaika, kad kažkas pultų aiškintis dėl
niekniekių.
Kieme neatsiranda organizatoriaus. Nieks nepasiūlo drauge
nuvažiuot bent jau į šokius. Kaip pamažu visi susirinko, taip pama-
žu išsiskirsto.
Azartiškai aplėkęs pora ratų miesto gatvėmis, užsukęs pas
Daivą, beįvažiuodamas į kiemą supranta, kad nieko gera nebus,
nes stovi du lengvieji automobiliai, šmirinėja daug žmonių. Jis
nesuklysta. Renkasi giminės, Daiva jokiu būdu negali ištrūkt. Tai
nuliūdina.
Dabar važinėja neskubėdamas, vis tikėdamasis sutikti ką nors
iš ratuotų draugų, turinčių idėjų šiam vakarui. Bet nieko nepešęs
rieda į garažą. Pastatęs motociklą, truktelėjęs gerą gurkšnį šeimi-
ninko paliktos degtinės, velkasi į alubarį. Ten šurmulys kaip avily.
Matas stebisi: už lango toks gražus oras, o visi staliukai užsėsti. Pri-
siglaudžia prie kito mikrorajono draugiškos motociklistų gaujos,
užsisakęs čeburekų su alumi pasidomi:
– Kodėl nesivažinėjat, o mirkstat aluje?
– Patys nesuprantam, kaip čia atsidūrėm. Kažkokia keista
diena, – sulaukia atsakymo.

172
 Besišnekučiuojant apie šį bei tą, kalba pasisuka prie amžino
ginčo, kuris mocas geresnis – „Jawa“ ar „IŽ-Planeta-Sport“. Matas
nieko neįrodinėja, nes žino, kad už „Jawą“ nieko nėra geriau. Tie,
kurie važinėjasi „Sportais“, mano kitaip. Besiginčijantys pasidalinę
apylygiai, stengiasi priešininkus perkalbėt. Tarp naujų draugų ke-
letas turi neblogai pakabintus liežuvius, todėl pritraukusi daugelio
dėmesį diskusija sukelia juoko gūsius.
– Suprantu, kad nuo motociklo gali nusipurtyt kokia nors
detalė, – dėsto „Jawos“ mylėtojas, – bet važiuojant pamest vieninte-
lę žvakę, kaip kad tau, Juozai, atsitiko, galima tik vairuojant „IŽą“.
– Čia mocas nekaltas, – gina savo markę Juozas, – pats blogai
ją užveržiau. O jūsų „Jawos“, kad ir žvakių nepameta, bet nė velnio
netraukia.
– Gal traukia truputuką silpniau, bet kuriasi taip, kad net
darželinukas mygtelėjęs kojelę užvestų, – atsikerta javistas. – O jūs
bent vienas, vesdami savo „Sportus“, ar žinot, užsikurs jis ar ne,
važiuosit ar prieš tai reiks kilometrą stumt?
– Melas, – užprotestuoja „IŽų“ atstovas. – Mano moce ja-
poniškas „Micuni“ karbiuratorius, jis kuriasi ne blogiau už jūsų
„Jawas“.
– Tai kas, kad tavo vienintelis vedasi. Su „Jawa“ gali visą
mėnesį neišsiėmęs įrankių važinėt, o jeigu jūs nevaržytumėt savo vi-
bruojančių „Sportų“, tai po savaitės burna burgzdami bėgiotumėt
iš paskos, tempdami maišą varžtelių.
Vienas iš „IŽų“ mylėtojų diskusiją pakreipia kita linkme:
– Dabar, javistai, pasakykit man, ar bent vienas ant moco tik
užsisodinęs mergą, ją iškart išdulkinot?
– O ką, jos duoda už tai, kad „Sportą“ turi? Man atrodo, kad
panoms „Jawos“ labiau patinka, – įsiterpia Matas.
– Vienoms patinka, kitoms nepatinka, ne tame reikalas. Juo-
kiatės, kad „Sportas“ vibruoja ir nesuprantat, kad tai privalumas.

173
 – Kad važiuojant akyse raibuliuoja? – pertraukia kažkas.
– Akyse niekas neraibuliuoja, bet kai su merga išvažiavęs iš
miesto trečia pavara atsukęs šimtą dešimt, pavarau bent penkias
minutes, mocas taip dziundzę užkutena, kad sustojus net neban-
džiusi devintokė pati kelnes nusimauna.
Matui nuo juoko skauda žandai, nieko nesakęs išeina parū-
kyt. Vestibiulyje nuvilnija kalba, kad kažkas ruošiasi muštynėms,
bet tai nesudomina.
Valandėlę linksmai pasisėdėjęs, pakyla namo. Išėjęs pro du-
ris, užsidega „Kosmoso“ cigaretę žinodamas, kad, einant lėtai, prie
laiptinės, kurioje gyvena, bus sutraukta iki filtro. Rūkant „Wins-
ton“, „Camel“ arba „Marlboro“ galima eit greičiau. Tai būna labai
retai, brangias cigaretes Matas perka tik ypatingomis progomis.
Bet ramiai pareit nelemta. Prie pat namų ausis pasiekia bar-
nis. Tarp šūkaujančių girdėt Dano, stamboko, visad pikto, niekad
nesišypsančio kaimyno balsas. Matas paspartinęs žingsnį, išėjęs iš
už kampo, pamato dvi besikivirčijančias vaikinų grupes. Vienoje
pusėje penki stambūs mužikėliai. Visi iš tų, ką tik iš armijos grįžu-
sių aplinkinių namų pasipūtėlių su Bizonu priešakyje.
Bizonas – stambus, aukštas, vos ne dvimetrinis žlobas, toli
atsikišusiu apatiniu žandikauliu. Gryna krepšininko Tkačenkos
kopija. Stovėdamas priekyje jis kivirčijasi su Danu. Kitoje pusėje
be Dano dar Meškis, šiandieninis naujokėlis ir keturi besimokantys
mokykloje chebrantai.
Netaręs nė žodžio, Matas užima vietą priešininkams iš šono.
Nusitaiko, jeigu tik prireiks, kam kirs pirmą smūgį. Žino, kad labai
veiksminga netikėtai iš šono smogt į apatinę žiauną. Gerai patai-
kius, antrąkart šert nebereikia.
Įsikarščiavęs iki raudonumo Danas šaukia:
– Nė vienas nebuvot užpultas ir atkaltas šiaip sau. Patys no-
rit kareivišką tvarką įvest, patys raunatės, patys gaunat. Atsipei-

174
kėkit, glušai, čia ne armija, čia mūsų rajonas, čia niekas mums
nekomanduos.
– Tai ką, jūs armijoj nebuvę, gyvenimo nematę, norit mums
vadovaut? – dudena Bizonas.
– Niekas jums nevadovauja. Jūs sau, mes sau. Vietos visiems
užtektinai. Kas jus lietė, kai tik grįžę kaip klounai su savo unifor-
momis po restoranus šliaužiodami blėkiniais medaliais žvanginot?
Kas jus lietė, kai šokiuose kaip kaliausės skeryčiojotės? Puolat –
gaunat. Taip buvo ir bus, – nenusileidžia Danas.
– Tai ką, jūs, netarnavę salagos, norit galvas iškėlę vaikščiot?
Nematėt čiabatų, nė vienas ten neištvertumėt, – vėl dunda Bizonas.
Čia įsikiša Meškis:
– Visi atitarnauja, ir mes atitarnausim. Ne blogiau už jus. Ir
nedejuosim, kad ten labai sunku, kaip kad jūs dabar dejuojat. Pofik
man jūs ir jūsų armija.
Vėl įsikiša Danas:
– O aš ten nieko nepalikau. Lietuvos bajorai rusų armijoj
netarnauja.
– Iš kur toks gudrus? – piktai paklausia kažkuris kareiva.
– Atsėdėjau aš savo, todėl čiabatų nebesiausiu, eikit jūs visi
na...
Matas dar sykį permeta visus akimis. Priešininkai stambūs.
Danas įsiutęs kaip bulius, Meškis raudonas kaip pomidoras, o
moksleiviai stovi išsiviepę lyg niekur nieko, lyg jų tai neliestų.
– Ką darom? – lyg Dano, lyg savo draugų klausia Bizonas.
– Reikia išsiaiškint vienąkart, – atkunta kareiviai. – Vyriškai,
garbingai, vienas prieš vieną.
Suprantama, kad vienas prieš vieną – tai Danas prieš Bizo-
ną. Bet čia viskas pasisuka netikėčiausia linkme. Atsisukęs į Matą,
Danas rėžia:

175
 – Užvirei šitą košę, tai pats ir srėbk.
– O aš čia prie ko? – nuoširdžiausiai nustemba Matas, suvo-
kęs, kad muštis su Bizonu gali tekti jam.
– Prie to, – žengęs pora žingsnių artyn, įžūliai puola vienas
iš kareivių. – Prieš dvi savaites su draugeliu sumušei šitą žmogų, –
pirštu parodo į tešlių, stovintį toliausiai nuo jų.
Matas prisimena, kad su Deima šitam piliečiui įkrėtė pora
smūgių. Bet jis pats lindo, alubaryje salagom vadino, savo dur-
nu armijos žargonu kažką aiškindamas pasiūlė į lauką išeit, o ten
kumščių sugniaužt nespėjęs krito.
– Prisiprašė, – ramiai taria Matas, – yra liudininkų.
– Kokių liudininkų! Kokių liudininkų! – bamba Bizonas. –
Dviese prieš vieną negarbinga.
– O prieš visus žmones žemint – garbinga? – nenusileidžia
Matas. – Jeigu jau norit, kad viskas būtų teisingai, darom taip – aš
ir jis. Vienas prieš vieną. Čia mūsų reikalas.
– Tylėk, salaga. Dabar čia mano reikalas! – vis labiau siusda-
mas, staugia Bizonas. – Tu ir aš. Va taip.
Tampa aišku, kad šiandien gaus į kaulus. Galvoje telieka vie-
na mintis – nesusinervint. Jis neišsigando. Niekur nebėgs, neban-
dys susitart gražiuoju, neatsiprašinės. Bet jei tik užvaldys jaudulys,
negalės elgtis šaltakraujiškai ir teisingai. Šitas jausmas užeina ne
dėl pačių muštynių ar grėsmingo priešininko, bet dėl daugybės nė
menkiausios klaidelės nepraleidžiančių žvilgsnių. Dėl savo draugų,
kurie bet kokį neteisingą veiksmą ar žingsnį atgal pripažins kaip
bailumą. Matas žino: jeigu pirmaisiais smūgiais Bizonas neišjungs,
tai vis tiek nutaikęs momentą padarys ką nors skausminga. Įspirs į
kelio girnelę ar į kiaušus, nykščiu išspaus akį, nors į ranką įkąs, bet
nepasiduos iki paskutinio.
Padarydami ratą jaunuoliai prasiskiria. Matas ramina save,
kad gavus pirmuosius smūgius įsikiš draugai. Dažnai taip būna,

176
kai vienas prieš vieną baigiasi masinėmis peštynėmis. Būryje muštis
lengviau, niekas iš šalies nestebi tavo klaidų, o reikalams pakrypus
blogyn, visada yra viltis sulaukt pagalbos.
Drąsina save, stipriai spausdamas kumščius kaupia pyktį, kai
netikėtai pasigirsta naujoko balsas:
– Jeigu jau taip, tai aš noriu vienas prieš vieną.
Niekas į jį neatkreipia dėmesio, todėl apėjęs Bizoną iš už nu-
garos spiria į šikną. Driomba krūptelėjęs, visiškai nesuprasdamas,
kas įvyko, apsisuka, buku žvilgsniu įsistebeilija į naujoką.
– Tu? Prieš mane?
– Aga, – kvailai linkteli galvą pacaniukas.
– Pasitrauk, – pasisukdamas nustumia Matą Bizonas. – Su-
plosiu duchą.
Ir, plačiai užsimojęs, šveičia. Jaunuolis, vengdamas galvos
dydžio kumščio, mikliai tūpteli, atšokęs atgal pradeda nuo kojos
ant kojos spyruokliuot. Bizonas vėl šeria ir vėl pro šalį, tik šįkart
gauna grąžos – kojos smūgį į pilvą. Suvaitoja, riečiasi, o tuo pat
metu aukštai pašokęs, naujokas dukart įspiria gremėzdui į galvą.
Bizono veidas keičia spalvą, iš nosies pasipila kraujas. Aiškiai matyt,
kad to nelaukė.
– Gana? – visai be pykčio, tebestryksėdamas paklausia nau-
jokas.
Bizonas suriaumoja ir, tarytum savo sunkiu kūnu norėdamas
sutraiškyt priešininką, puola. Bet smulkusis mušeika tam pasiruo-
šęs, nemanydamas pasiduot padaro tai, ko niekas iš čia esančių dar
nėra matęs. Staigiai apsisukęs nugara į Bizoną, lenkdamasis žemyn,
išvengia smūgio ir tuo pat metu atbula koja spiria į centrą. Didžiu-
lis grėsmingas kareiva sucypęs, rankomis griebiasi už klyno ir iš
karto gauna spyrį į makaulę. Nutyla, išvertęs akis, svyruoja pirmyn
atgal tarsi spręstų, į kurią pusę griūt, šlumšteli ant veido.

177
 Jo draugeliai pasimetę, išsigandę, susižvalgydami traukiasi
tolyn. Eidami čia, tokios pabaigos nesitikėjo.
– Ei jūs, dembeliai, – šūkteli Danas. – Taip ir paliksit savo
bičiulį? Kur jūsų kariška draugystė?
Tie nežino, kaip elgtis. Patys bijodami gaut į strėnas, lėtai
slenka į tamsą.
Bizonas dejuodamas keliasi. Atsitiesęs permeta visus krauju
pasruvusiomis akimis, apsisuka ir, nė žodžio netaręs, dūsaudamas
nukrypuoja savo draugelių link.
Vaikinų nuotaika pakili, tik Matas piktas. Taip, kaip ką tik
pasielgė Danas, kieme niekas nedaro. Skeryčiojosi prieš Bizoną,
draskėsi, erzino, o kai atėjo laikas muštis – eik, Matai, tu gauk į
kaulus.
Jis netyli:
– Apsiuostyk, Danai, ar nesmirda?
– Ką???
– Pridėjai į kelnes.
– Nieko aš nepridėjau, – nė kiek nesuglumęs atšauna Da-
nas. – Juk žinai, kad vieno prieš šitą murylą nebūčiau palikęs. Ar
manai, kad žiūrėčiau, kaip gauni?
– Turėjai pats pradėt, tada aš tavęs nebūčiau palikęs, – žino-
damas, kad teisus, piktai išrėžęs Matas, laukdamas paramos, dairosi
į draugus.
Moksleiviai klega tarpusavyje, o Meškis, nesiruošdamas pa-
laikyt nė vienos pusės, smalsiai vėpso.
Taip Dano bailumas praslysta niekieno nepasmerktas.
Trumpai aptarę įvykį, išsiskirsto kas sau, tik Meškis su Matu
pasilieka supešt po cigaretę.
– Kas per vienas šitas naujokas? – pasidomi Matas.
– Nieko apie jį nežinai? – nustemba Meškis.

178
 – Ne, nieko.
– Na, atsilikęs gi tu. Tai Karla. Mušeika. Spardosi kaip ar-
klys, o jeigu kumščiu makaulėn pataikys, tai ta nulėks į griovį. Net
Bizoną keliais smūgiais papylė.
– Keista, bet nieko negirdėjau.
– Iš tikrųjų, tai mažai kas jį žino, nes nieko daugiau neveikia,
vien sportuoja. Fanatikas.
– Kaip pas mus atsidūrė?
– Klasiokai atsivedė. Prikalbino, kad jau laikas pradėt nor-
maliai gyvent, ne vien kriaušę spardyt.
– Kur treniruojasi, rūsyje?
– Karla ne rūsinis. Jo tėvas gamyklos direktorius, gyvena di-
deliame bute, viską turi namuose, net nuosavą video. Kaltis moki-
nasi žiūrėdamas filmus apie Bruce Lee. Pastebėjai, kokie judesiai
panašūs?
– Nelabai. Bet pliekiasi tikrai klasiškai.
Meškis, palikęs ant suoliuko susimasčiusį draugą, išeina.
Matui nepraeina jaudulys. Gal dėl buvusios grėsmės, gal dėl Dano
išdavystės, o gal dėl didžiulį įspūdį palikusių muštynių. Tik ap-
maudu, kad matė nedaug žmonių. Koks būtų efektas, jei tai įvyktų
miesto šokiuose.

179
 ***

Matas susidraugauja su Karla. Iš tikrųjų jis Rimvydas, bet

savo vardo nemėgsta todėl, kad per ilgas. Kietų vyrukų vardai
trumpi.
Susitaria, kad jis patars, kaip reikia važiuot motociklu ir iš-
mokys gert alų, o Karla pamokys muštis.
Dėl alaus gėrimo didelių pastangų įdėt netenka, bet su važia-
vimu sekasi sunkiau. Abu supranta, kad pirmą sezoną užsėdus ant
motociklo, nieko gero nebus. Tai tik kojų apšilimas. Kasdien lekia
į miesto stadioną, kur Karla be gailesčio drožia variklį, bandyda-
mas pavažiuot ant galinio rato. Paskui beldžiasi į gretimus miestus,
kur nardo nepažįstamomis gatvėmis. Karla prašinėja pamokyt ant
motociklo krečiamų kvailysčių, jam atrodo, kad tai įvaldoma besi-
treniruojant ir tiksliai atliekant lyg kokį karatė veiksmą. Matui tai
improvizacija. Užėjus siautuliui, jau raktelio įdėjimu į spynutę pra-
sideda spektaklis, kurio scena – miesto gatvės. Motociklas įkvepia
vaidybai, savo garsiu riaumojimu kursto elgtis agresyviai, lenkiant
mašinėlių vairuotojus, juos nervint. Prie sankryžos ramstytis į du-
reles. Priekiniu ratu lengvai bakstelt į sustojusios mašinos galą ir,
parodžius nepadorų gestą, vidury kelio palikt besikoliojantį diedu-
ką. Pyptelt ir atsisukusioms panoms parodyt liežuvį. Lėkt per balą
aptaškant pėsčiuosius ir daugybę kitų, pagal situaciją spontaniškai
šaunančių į galvą dalykų. Savo nesuvaldomu būdu motociklas iš-
provokuoja Matą prierzinus milicininkus bėgiot nuo jų. Juokingos
tai gaudynės. Milicija, žviegdama sirena ir žibėdama švyturėliais,
lekia iš paskos, o motociklistas žino, kad kai tik užsimanys ar kils
didesnė grėsmė, nuvažiuos ten, kur gatvė baigiasi siauru takeliu
arba laiptais, pasuks link pėsčiųjų tiltuko per upelį. Atsidurs ten,
kur mašina pravažiuot negali. Bėgant galvot nereikia, viskas vyksta

180
savaime ir tiksliai. Mato galvoje visi pasitraukimo takeliai įsirėžę į
sąmonę. Tos lenktynės su pareigūnais nesudėtingos. Visada aišku,
kas bus laimėtojas, bet vis tiek priverčia tankiai kvėpuojant smar-
kiai plakt širdį. Tai užkrečiantis jaudulys. Toks, kuriam praėjus
atrodo – gana, daugiau to nebereikia, bet po kurio laiko nežinoma
jėga vėl verčia kartot tą patį.
Karla nori atrodyt kietai. Nerangiai bando mėgdžioti Matą.
Pažanga akivaizdi, bet iki mokytojo lygio dar labai toli. Prabėgs
daug kilometrų, teks patirti daug džiaugsmų ir kritimų, kol prisi-
jaukinęs savo žirgą taps jo dalimi.
Muštynių moksle Mato pasiekimai panašūs. Norint tapt
nors kiek panašiu į Karlą, reikia laiko, daug pastangų, ištvermės
ir dar kažko, ko Matas neturi. Jam nesuprantama, kaip galima iš
priešininko akių suprast, koks bus veiksmas. Karatisto perspekty-
va nevilioja. Padaužo retkarčiais kriaušę, išklauso Karlo patarimus,
jaučia, kad pamažėl tobulėja, bet pasiekti tai, ką daro treneris, net
nesvajoja.
Į motorizuotos kompanijos gyvenimą Karla įneša naujo vėjo.
Tai neeilinis, daug dirbęs, kažką pasiekęs vaikėzas. Mokėjimas
muštis daugeliui kelia baimę. Tik jis nė kiek nesididžiuoja, niekam
tuo nesigiria, netgi vengia kalbėt apie savo sugebėjimus, taip užsi-
traukdamas dar didesnę pagarbą.
Jam atsiradus, kieme atsiranda Saulutė. Neaukšta, putlutė,
labai dailiai išriestu užpakaliuku, kokių penkiolikos ar šešiolikos
metų „disco“ stiliaus mergaitė. Tik susipažinęs Matas supranta, kad
ji neišlepinta, gyvenime mačiusi ne vien gera, gal todėl pati labai
geros širdelės, visada pasiryžusi paguost ir atjaust. Peštynėse kam
nors gavus į nosį, ji visada su užuojauta pripuldavo valyt kraują ar,
nudribus motociklu, pirmoji guosdama glostydavo užgautą nelai-
mėlio vietą. Netrukus pasklido gandai, kad Saulutė nesunkiai atsi-

181
duoda. Pavaišinus vynu gali vestis, kur tik nori. Tai daryti sutinka
visur: miškelyje, rūsyje, vaikų darželio pavėsinėje, netgi laiptinėje.
Gyvendama visai kitame miesto gale, didžiąją dalį laisvalaikio lei-
džia Mato kieme. Nebojant to, kad sklinda nepagarbios kalbos,
būdama geraširdė, plepi, mokanti su visais lengvai bendraut, kom-
panijoje tampa savu žmogumi.
Kur ir kada Karla su ja susipažino, nežino niekas. Bet abu
sieja tikrai keista draugystė. Nė vienas nepripažįsta, kad jie pora.
Bet kas bevyktų, grandiozinė kelionė ar eilinis nugėrimas, nesitarę
sugeba vienas kitą surast. Tarytum nematomos jėgos sukryžiuoja
kelius. Kelis sykius yra buvę taip, kad, kažkur išvažiavus, motoci-
klistų kolona netikėčiausioje vietoje visai atsitiktinai pamatydavo
beeinančią Saulutę. Be niekieno komandos visi stodavo, o ši nieko
nesakiusi ropšdavosi ant draugužio motociklo.
Dėl to artimiausi Karlo draugeliai smarkiai šaipėsi. Kartą vie-
nas, juokais kratydamas už gerklės, barė:
– Karla, Karla, kada gi pagaliau susirasi normalią paną? Tiek
dėl tavęs dūsauja, tiek nori draugaut, o tu vis su šita šliundra triniesi.
Karla išvertęs akis, purtydamas galvą gargaliavo:
– Neturiu aš mergos ir jų man nereikia.
Taip jis apgaudinėjo save. Žiūrint iš šalies atrodė visai kitaip.

182
 ***

Joninių išvakarės. Prie laiptinės triukšmas, kvatojimas. Čia

visada taip, kai susirenka daug jaunimo. Andžela trinasi kartu.
Matą tai stebina. Anksčiau eidavo pro šalį, nekreipdama dėmesio,
užkliudyta mesteldavo niekinantį žvilgsnį, paskui kilsterėjusi galvą
aukštyn, tvirtu žingsniu nužygiuodavo. Dabar pati lysdama prie
pačių aršiausių plevėsų, bando pritapt. Miesto aktyvistė jau nebe-
slepia draugystės, stengiasi kur nors kartu išeit ar išvažiuot. Vaiki-
nas to vengia, nes Anžela visiškai nerūpi. Norėtų nusisukęs nueit
neatsigręždamas, bet ji savo atkaklumu sugeba prisiviliot. Kartais
tai vyksta nuobodžiai ir įkyriai, kartais netgi įžūliai. Matui dieva-
gojasi, kad myli taip, kaip gyvenime nieko nemylėjusi, kad niekada
daugiau nieko taip nemylės. Jis tuo netiki, stengiasi laikytis ato-
kiau, bet tokie žodžiai glosto savimeilę.
Jankis nori suorganizuot kažką grandioziško, tik pats nieko
nesugalvoja:
– Siūlykit, po galais, ką nors. Nejaugi niekas nežinot, kur
galima gerai pašvęst?
Šie žodžiai niekam nė motais. Kiekvienas žino, kad šiandien
kažkas vyks, bet patys nesirūpina. Nekreipdami į Jankį dėmesio
skaldo juokelius, o šis siunta:
– Kai važiuot, uliot ant gatavo, tai visi pirmyn, o kai paorga-
nizuot ką nors, tai nė vienas manęs negirdi. Savanaudžiai.
Iš tikrųjų taip ir yra. Dauguma plaukia pasroviui. Bus suor-
ganizuota – dalyvaus, nebus – važiuos kitur, kur kažkas vyksta, bet
patys pastangų nedės.
– Siūlykit ką nors, o tai laužą čia pat kieme užkursiu.
– Aš žinau, kur galingai švenčia, – prabyla Andžela.
– Kur? – iškart suklūsta Jankis.

183
 – Latvijoje.
– Ar tiksliai žinai kur?
– Neretoj.
– Kelią rasi?
– Laisvai, – atsako Andžela. – Ne kartą buvau.
– Per toli, – pasigirta keletas balsų.
Jankis užsidega:
– Visai netoli, dvi valandos kelio. Jei nieko daugiau nesiūlot,
važiuosim. Nuspręsta!
Gauja pasirūpina gėrimu, prisipila bakus benzino, už miesto
palaukę vėluojančių, vakarėjant išvažiuoja.
Tolimą miestelį pasiekia gerokai sutemus, šventei jau įsibė-
gėjus. Nustebina žmonių gausa. Liaudies prisirinkę ne tik iš ap-
linkinių kaimelių, miestelių, bet ir iš Lietuvos. Gražiai papuošta
lauko scena, geras apšvietimas, groja profesionali, linksma kapela.
Dainuoja latviškai, beveik be akcento – lietuviškai, o populiariau-
sius šlagerius plėšia angliškai. Matas šoka visus šokius iš eilės. Try-
pia polką su Andžela, vėliau su nepažįstamomis panomis, paskui
polką su ragučiais, o pailsėjęs – ratelį, kuris, bekvatojant sugriuvus
ant žemės, išyra. Pavargęs sustoja po medžiais. Stebėdamas žmones
nusprendžia, kad tai tikra, visuotinė šventė, kur visiems linksma,
kur niekas nelieka nuošalyje.
Andžela kartas nuo karto pradingsta. Dėl to nė kiek nesirū-
pina, bet pastebėjęs, kad šliejasi prie gražiai apsirengusių jaunuolių
būrelio, jai sugrįžus pasidomi:
– Kas ten tokie?
– Ai, klasiokai. Nepyksi, jeigu su jais pabūsiu?
– Aišku, kad nepyksiu, būk kiek tiktai patinka.
Sušoka dar keletą šokių. Nuo patrakusių partnerių ir triukš-
mo truputį pavargęs, nueina parūkyt. Lengvai svaigina degtinė, ci-

184
garetės dūmas dar labiau apramina, praeina noras šokt ir dainuot,
dairydamasis aplink, stebi besisukančias poras.
Visai atsitiktinai akys nuslysta į aikštutės pakraštį. Ten An-
džela, susikibusi rankomis su berniūkščiu, eina miško link. Tai pui-
kiai mato, nes aikštelė gerai apšviesta. Bet, išėjus už prožektorių
spindulių, pora pradingsta.
Sudreba širdis. Nieko bloga negalvojant vis tiek nusmelkia
pavydas. Nemyli jos, net atsikratyt nori, bet suveikia laukinis sava-
naudžio grobuonies, savininko instinktas.
Parūpsta sužinot, ar tik neapgaudinėja. Apima jaudulys, ste-
bėdamas aikštelės pakraščius laukia, kada pora sugrįš, o laikas tary-
tum sustoja.
Po keliolikos minučių į viršų plyksteli saliutų salvės. Kiekvie-
nas šūvis palydimas garsiu besilinksminančių žmonių šauksmu.
Panašu, kad tai šventės kulminacija. Liaudis siautėja. Latviai visa
gerkle plėšia: „Lyguo, lyguo“. Jiems pritaria visi, kas moka ir kas
nemoka. Jankis, užsikoręs ant scenos, su vainiku ant galvos, vos be-
silaikydamas ant kojų, diriguoja, tikriausiai įsivaizduodamas, kad
visi žiūri ir pagal jo skeryčiojimąsi dainuoja.
Tik atvykus jam išpuolė sunkus išbandymas. Kad kompanija
greičiau susidraugautų su latviukais ir įsilietų į šventę, Andželos pa-
tarimu, Jankiui, persikrikštijus Jonu, teko užsidėti vainiką. Viskas
ėjosi gerai, bet vietiniai, pamatę vainikuotą galvą, tuoj pat puldavo
vaišinti degtine. Jankis neatsisakinėjo. Karts nuo karto nusvyruo-
damas į mišką išžiaukčiot išgerto pertekliaus, kantriai nešė Jono
dalią ir spėriai linko prie žemės.
Matui sugrįžta šventinis siautulys. Jis žavisi kaimynais. Lie-
tuvoje taip galingai nešvenčiami net Naujieji metai. Bet krintantys
ryškūs saliutai, apšvietę išeinančią iš miško nebesusikibusią porelę,
vėl sugadina nuotaiką. Vaikinas eina priekyje, Andžela iš paskos.

185
Jie priartėja prie savo klasiokų, vaikinas juokiasi, vėpso į dangų.
Andžela stengiasi būt kartu, kalbina, bet bernas, aiškiai matyt, ne-
benorėdamas turėt jokių reikalų, šalinasi.
Vaizdas Matą įsiutina. Iš vyresnių draugų girdėjęs, kaip el-
giasi su išdavusiom panom, kuria planą, kaip užbaigt šitą meilę.
Kirba mintis vožtelt į fizionomiją, bet po kiek laiko ataušta. Juk
tikrai pakels skandalą, o vėliau milicijai gali pasiskųst. Nusprendžia
niekam nieko nesakęs išvažiuot, palikt vieną, bet visai netikėtai An-
džela atsiduria šalia.
– Kur buvai? – užsipuola Matas.
– Su klasioku paparčio žiedo ieškojom, – ramiai atsako ši.
O gal iš tikrųjų? Gal be reikalo psichuoja. Apramina save,
nusiteikia linksmai ir, susikibę už rankų, patraukia arčiau scenos,
kur susispietę kartu atvažiavę draugai.
Tenai ryškioje šviesoje ant Andželos palaidinės priekio pa-
mato baltą dėmę, kurios prieš tai tikrai nebuvo ir kurios, atsiradu-
sios ant drabužio, nesumaišysi su niekuo.
Antrąkart nebeužpyksta, nebeįsiunta, nieko nesako drau-
gams, visai nebenori keršyt, tik ramiai paklausia:
– Andžela, važiuojam namo?
– O kas nutiko?
– Atsibodo, – sumeluoja.
– Aišku, važiuojam, juk aš visada su tavimi.
Grįžta neskubėdamas. Visą kelią lydi laužų pašvaistės. An-
džela kalba, juokauja lyg nieko nebūtų įvykę, tarytum žygis į miš-
ką nebūtų palikęs jokio įspūdžio, glaudžiasi prie Mato, tarytum
nebūtų nieko padariusi. Jam šlykštu. Mintis, kad neseniai kažkas
dulkino, o ji nuoširdžiai atsidavinėjo, kelia pasidygėjimą. Parvežęs
iki laiptinės, pasistveria šalmą ir, nė žodžio netaręs, nulekia į garažą.
Vėl pasijunta išduotas. Tik šįkart ne tėvų, o merginos. Už-
plūsta niekingai apgauto žmogaus jausmas. Nenustumiamas į šalį,

186
nepriveikiamas kitomis mintimis, žeminantis, bjaurus. Paniuręs
pėdauja namo. Miesto prieigose vis dar girdisi dainos, o Mato gal-
voje jokio linksmumo, tik klausimas, kaip atkeršyt.
Kritęs į lovą, aprimsta. Juk pats nežinojo, kaip atsikratyt. Ir
štai, žiauriai, žeminamai, pati viską išsprendė.
Guli negalėdamas užmigt, kol sukdamas minteles supranta,
kad karšta mergina liepsnoja ne vien jo rankose, bet kiekvienose
rankose, į kurias pakliūva. Ir kiekvienas su ja gali išdarinėt tą patį,
ką ir jis.

187
 ***

Daivai su mokslais nepasisekė. Blogai išlaikė baigiamuosius

egzaminus, bandė kažkur įstoti, bet ten net dokumentų nepriėmė.
Mama pyko, ieškojo bet kokio darbo ir, lyg keršydama, įdarbino
indų plovėja. Dvi dienas Matas guodė, ramino, o ji vis pravirkdavo.
Šis darbas buvo didelis pažeminimas.
Mato dienos turiningos, džiugios, nepakartojamos, kiekviena
atnešanti ką nors nauja, o Daiva pluša prie nešvarių indų. Ji gėdijasi
ir uždraudžia Matui lankytis. Po darbo būna namuose, niekur ne-
beišeina. Ir pas ją niekas neateina, nes namuose tvyro įtampa.
Gerai išsimiegojęs, papusryčiavęs, Matas susiruošia pasivaži-
nėt po miestą. Baigia pralėkt antra savaitė, kaip nesusitinka savo
meilės. Viduje tuščia, nėra ramybės. Kažko trūksta. Ir jis žino ko.
Į galvą šauna kvaila mintis. Vėliau pasirodo visai nebe kvaila,
dar po valandos, nesunkiai įvykdoma. Suima sveikas pyktis, išsi-
laisvina vidinis vėjas, namuose į kuprinę įsimetęs ploną patiesalą,
keletą smulkmenų, iš kaimyno pasiskolinęs miegmaišius, nulekia
prie valgyklos. Užėjęs į vidų, kasininkės paprašo:
– Pakvieskit Daivą.
– Ji dirba, ateit negali, – atsako dručkė.
– Pakvieskit trumpam, tai labai svarbu.
– Užeik ir pasikviesk pats, – tingi judintis tetulė.
Lydimas smalsių virėjų žvilgsnių, užėjęs į indų plovyklą nu-
stebina dirbančią draugę:
– O tu iš kur atsiradai?
– Iš dangaus nukritau. Yra kalbos, – rimta veido išraiška sako
Matas. – Eime į lauką, šnektelsim.
– Palauk vestibiulyje, aš tuoj.
Po keleto minučių ateina išraudusi Daiva.

188
 – Kas nutiko? – paklausia.
– Renkis chalatėlį ir eime su manimi.
– Negaliu niekur eit, man darbas, – atsako nesusivokusi
mergina.
– Mesk nuo savęs šitą kvartuką. Ir greit tiktai, – supyksta
Matas.
Daiva nesupranta, kas vyksta, bet paklūsta, nustebusi nueina
į pagalbines patalpas, iš kur sugrįžta persirengusi. Matas stipriai su-
ėmęs už rankos nusiveda į lauką. Pamačiusi du šalmus su kuprine,
užsispiria:
– Aš niekur nevažiuosiu, man darbas.
– Maukšliniesi šalmą, tiktai skubiai, – sukomanduoja.
Bambėdama užsimeta kuprinę, ropščiasi ant motociklo, tik
gerokai už miesto, reikalaudama sustot, pradeda kumštuku belst į
nugarą.
Sustojus, stryktelėjusi ant žemės, dabar jau griežtai užsipuola:
– Kas čia vyksta, kur mes važiuojam?
Sulaukia iš anksto apgalvoto atsakymo:
– Kas vyksta? Jaunystė, kurios negalima švaistyt prie nešvarių
indų. Dabar mūsų metas, mūsų dienos ir naktys. Išnaudot jas rei-
kia taip, kad prisimintum visą likusį gyvenimą. O važiuojam į Pa-
langą. Pakeliui sustosim prie pašto, paskambinsi mamai, pasakysi,
kad esi gyva sveika, o visa kita mano rūpestis.
Daivos tai neįtikina:
– Durniau tu, asile, vežk greičiau atgal. Jei mane išmes iš dar-
bo, mama išvarys iš namų. Kur tada dėsiuos? Pats kvailystes kreti,
kitus mokini, dar mane įtraukt nori.
– Nurimk. Jei išvarys iš namų, gyvensi pas mane, – ryžtingai
pasako Matas, bet pats tuo netiki. Močiutė tikrai neleistų.
– Nenoriu aš pas tave gyvent, noriu atgal į darbą ir greit. Pats
bent jau suvoki, kokią čia durnystę sugalvojai?

189
 – Suvokiu. Aš viską gerai apgalvojau. Mums kito kelio nėra,
tik į priekį.
– Visiškai trenktas, – jau nebe taip piktai drėbteli Daiva.
– Ne trenktas, o mąstau teisingai. Atsakyk, kur būtų geriau –
darbe ar Palangoje?
Daiva patylėjusi atsako:
– Na, Palangoje.
– Kur geriau – prie nešvarių indų ar prie jūros?
– Na, prie jūros.
– Su kuo tau geriau – su mama ar su manimi?
– Aišku, su tavimi.
– Tai neprieštarauk pati sau, elkis taip, kaip liepia širdis, o ne
sujauktas protas.
Daiva nebepyksta, bet nerimauja:
– Grįžus bus blogai. Mama tikrai nedovanos.
– Kai grįšim, apie tai ir pagalvosim, – ramina Matas. – Viskas
išsispręs savaime ir tik gerai. Visada taip būna. Pamatysi. O dabar
apie nieką nesuk galvos, pasikliauk manimi.
– Pažiūrėsiu, kaip mano reikalai išsispręs, – maukšlinasi šal-
mą nepiktai burbėdama. – Jei nukentėsiu, pasmaugsiu tave, mažy-
li. Va šitom rankom uždusinsiu, – prikiša kumštukus prie veido.
– Jei nukentėsi, tai aš pats pasismaugsiu, – juokiasi Matas.
Palangą pasiekę pavakarę iš karto nueina prie jūros. Matas
pasiilgęs šitos neaprėpiamos erdvės, šito gaivaus, visą vidų užpil-
dančio vėjo. Kvapas, kopos, šiltas oras, dangus be galo džiugina.
Susikibus su Daiva už rankų, sielą užplūsta nepakartojamas, žo-
džiais neapsakomas jausmas. Tesinori tik viena – kad viskas taip
liktų ir niekada nesikeistų.
– O kur miegosim? – sudrumsčia ramybę Daiva.
– Kopose, kurgi daugiau, – seniai nusprendęs Matas. – Ar
turi ką nors geriau pasiūlyt?

190
 – Manau, kad poilsio namuose ar sanatorijoj galima kambarį
gaut.
– Neįsivaizduoju, kaip ten patekt. Kelis sykius čia su chebra
buvau, visada miegojom kopose.
– Na, matysim, kas tai per miegas. O ką reikia turėt?
– Miegmaišius turiu, iki pilnos laimės trūksta gėrimo.
Nusimaudę eina į miestą. Pasivaikščioję ir nusipirkę „Agda-
mo“ grįžta prie jūros.
Gurkšnodami vyną, žiūri į didelę, į vandenį nyrančią saulę.
Matą vėl apsemia svaigulys. Jis net kalbėt nebenori. Daiva irgi nu-
siteikusi svajingai, bet ilgai nepatyli:
– Mažyli, kaip tu manai, kiek laiko mes būsim kartu? – pa-
klausia.
– Visą gyvenimą, – neatitraukdamas akių nuo horizonto at-
sako Matas. – Visą gyvenimą.
Jis tiki šiais žodžiais. Daiva tiki taip pat. Tai abiem pakelia
nuotaiką. Nebesinori nieko, tik taip vėjavaikiškai būti dviese ir nie-
kada neišsiskirti.
Besišnekučiuojant baigiasi gėrimas, sutemsta, tenka ruoštis
gult. Sulindę į miegmaišius, pasišaipę iš juokingos savo išvaizdos
ilgai nelaukus užsnūsta.
Matas išsimiega gerai. Aišku, paryčiais šaltoka, bet kylanti
saulė tą mažą nepatogumą ištaiso. Daivai toks miegas nepatinka,
geresnę nakvynę ji pasiryžta surasti pati.
Matas stebisi merginos lepumu nesuprasdamas, kuriems ga-
lams reikėjo vežtis tiek mantos.
Miegmaišyje jis jaučiasi patogiai. Anksčiau kopose teko mie-
goti visai be jokio patalo, tik su kasdieniniais drabužiais, net po
galva neturėjo ką pasidėti. Ir nieko, išsimiegojo.
Pavaikštinėję iki pietų po poilsines supranta, kad ne viskas
taip paprasta, kaip atrodo. Kur benueina, visur nėra vietų, o kur

191
jų yra, ten prašo dokumentų. Paso nė vienas neturi, o prisistatinėt
broliu su seserimi daugiau negu juokinga. Pagaliau kempinge Dai-
va su jauna administratore susitaria, kad juos priims savaitei. Gau-
na mažą, dvivietį, medinį namuką su atskirais gultais palei sienas.
Patalynės čia nėra, todėl miegmaišiai vis tiktai praverčia.
Įsikūrę eina prie jūros, paskui į parduotuvę. Daiva praktiška.
Apskaičiuoja, kiek per dieną galima išleisti pinigų, ką reikia pirkti
valgyt, suplanuoja, ką veiks vakare. Visai kaip šeima, visada drauge,
net naktimis bus kartu. Matas laukia vakaro. Jis labai nori Daivos.
Pavakarį išsitiesia pailsėt. Gultai siauri, vienviečiai. Namelis
per dieną įkaitintas saulės, todėl, išsirengę iki apatinių drabužių,
tyso ant miegmaišių. Matas, per dieną kūręs erotinius planus, ne-
kantrauja:
– Daiva, ateik pas mane.
– Ne, – kaip kirviu nukerta mergina.
– Kodėl? – nustemba.
Daivos akys žiba, lūpų kampučiai virpa, tramdydami šypse-
ną, aišku, kad laukia žaidimas.
– Pagrobei mane iš namų. Išvežei į pasaulio kraštą. Laikai
uždarytą. O dabar dar išprievartauti nori, – žaismingai išpyškina
mergina. – Nieko nebus, aš priešinsiuos. Aš Kaukazo belaisvė.
– Kaukazo belaisvė nieko nevalgė ir negėrė.
– O aš sočiai valganti ir gerianti belaisvė.
– Taip taip, – Matas nebesutramdo juoko. – Pakeleiviams ir
belaisviams pasninko nėra. Tai, sakai, nieko nebus?
– Nebus.
– Priešinsiesi?
– Priešinsiuosi.
– Tada teks prievartaut.
– Tau nieko neišeis.

192
 – Kodėl?
– Todėl, kad neįveiksi.
– Įveiksiu. Ir nesunkiai.
– Vienas vyras sveikos moters išprievartaut negali, – jau be
juokų sako Daiva. – Nebent tik prilupęs iki sąmonės netekimo.
– Labai pervertini save ir visą moterų giminę. Jūs – silpnoji
lytis. Jeigu būčiau prievartautojas, patvarkyčiau bet kurią. Be dide-
lio vargo.
– Na, pabandyk, – vėl atgavusi linksmumą sako Daiva. – Tik
susitariam, leidi man apsirengt ir negalima šert.
– Renkis nors kailiniais, o apie mušimą man minčių neky-
la, – sutinka Matas.
Mikliai įšokusi į džinsus, susisagsčiusi tokios pat medžiagos
švarkelį paliepia:
– Na, pradėk.
Stipriai griebia Daivą už rankos, bet ši išsisuka. Tada, nieko
nelaukęs, puola, visu kūnu prispaudžia prie sienos, griebia už kel-
nių diržo, bet atsegt nesugeba, nes moteriškos rankytės ne tokios
jau silpnos, nustūmusi Mato letenas, mikliai išsprūsta iš glėbio.
Vaikis nusiteikęs nenusileist, griebęs merginą iš nugaros pusės, par-
bloškia ant gulto, negailestingai primyga, bet, net keletą minučių
pasigalinėjus rezultatas – atsegta tik viena švarkelio saga. Daiva vėl
išsprūsta.
Abu uždusę, tai ką daro, jau nepanašu į išdykavimą. Matas
pagautas nesuvokiamo įniršio. Supranta, kad laikas baigti, žaidimas
per toli nuėjo, bet kažkokia jėga, slypinti giliau už protą, užveda
žūtbūt įveikti merginą, verčia nesustot, pasiekti savo tikslą.
Namelyje užverda tikra kova. Grumtynės vyksta ant grindų,
palei sienas, ant gultų. Daiva uždususi, ne be juokais šerdama, ret-
sykiais sušvokščia:

193
 – Nieko man nepadarysi!
Matas atakuoja šnopuodamas, įsiutęs tiek, kad kirba mintis
vožtelėjus kumščiu pasiekti savo.
Nežinia kuo pasibaigtų šita beprotybė, jei ne stiprus beldi-
mas į duris.
– Kas čia vyksta? – kumščių smūgiais atakuodama namelį,
šaukia budinti. – Greitai darykit duris, jei ne – kviesiu miliciją!
Daiva suklususi sustingsta, o Matui šišas dar neatlėgęs, vis
tebeieško progos atsegt kelnes.
– Matai, ša!
Matas bandydamas pargriaut Daivą, nieko negirdi.
– Raminkis greičiau, kviečia miliciją, – trenkusi stiprų niuksą
ir išsivadavusi iš nebesigaudančio realybėje „prievartautojo“ atkabi-
na duris.
– Kas čia vyksta? – sušunka ne juokais įpykusi kempingo
tvarkdarė.
– Vakarinė mankšta, – nepasimeta Daiva. – Mes kas vakarą
taip gimnastikuojam.
– Jo jo, aktyvi gimnastika, – pritaria Matas. – Viens du, viens
du, va taip, – lyg darydamas pratimus judina rankas.
Prie namelio budinti atlėkusi ne viena, aplink dar keletas
triukšmą girdėjusių smalsuolių.
– Nemeluokit čia man, – sududena piktas storas dėdulė. –
Mergyte, ateik, žiūrėk į akis ir pasakyk, ar tavęs neskriaudžia?
– Aš pati, ką noriu, galiu nuskriaust, – nepasimeta Daiva. –
Nežiūrėkit, kad aš smulki.
Neradusi jokio kriminalo, nieko neišgelbėjusi ir tuo, tikriau-
siai, nusivylusi, įsikiša budinčioji:
– Skriaudžia, neskriaudžia, ne mano reikalas. Trikdysit po-
ilsiaujančių ramybę, laužysit poilsiavietės inventorių, išmesiu už
vartų nors ir vidury nakties.

194
 – Būsim geri, daugiau taip nedarysim, – pionierišku stilium
raportuoja Daiva. – Pažadu, – dar priduria, darydama duris.
Prieš kvailą žaidimą namelyje tvyrojusios geros nuotaikos
kaip nebūta. Sėdėdami priešpriešiais, šnopuodami tyli. Matas no-
rėtų kažką pasakyt, bet galvoje tuščia. Užtai Daivos akyse žiba vel-
niukai. Ji tikrai turi, ką pasakyti. Po keleto minučių nejaukios tylos
mergina emocingai paklausia:
– Tave iš psichinės paleido ar pats pabėgai?
– O tu? – atsikerta Matas
– Juokų nesupranti? Galvojau, kad iš tikrųjų išprievartausi.
– O ko tada priešinaisi?
– Tai kad užpuolei kaip gyvulys.
– Pati prisiprašei.
– Na ir dundukas.
Matas nesupranta savo elgesio. Aišku, kad padarė kvailystę.
Širdies gilumoje suvokia, kad reikia pasakyt kažką gražaus, bet nie-
kaip nesugalvoja ką. Daiva visa tai pagreitina pati:
– Tau neatrodo, kad man skauda? Gal teiksiesi atsiprašyti?
Matas apkabina savo merginą. Dideliame glėbyje ji tokia
gležna ir smulki, tokia silpna. Nesuprasdamas, kodėl visai neseniai
buvo netekęs proto, susigraudina:
– Atsiprašau, mažute. Nuoširdžiausiai atsiprašau. Nežinau,
kas man buvo užėję. Tai daugiau niekada nepasikartos.
Daiva atgyja:
– Nesiseilėk, varliau. Man nepatinka. Atsiprašei ir užmirš-
tam, kas buvo. Tik dar pasakyk, ar įmanoma taip, vienas prieš vie-
ną, išprievartaut merginą?
Matas nebenori ginčytis. Sutinka su viskuo:
– Neįmanoma. Tavęs tikrai neįmanoma.
Susėda šalimais, bet buvusi šiluma negrįžta, sujauktas name-
lis ir ore tebetvyrantis pyktis stumia eit lauk.

195
 – Eime į miestą, – pasiūlo Matas.
– Jau vakaras, ką ten veiksim?
– Pasivaikščiosim, buteliuką nusipirksim.
– Galim, – neprieštarauja Daiva.
Grįžta nurimę ir užmiršę incidentą. Čia net ne incidentas, o
pamokėlė, per kurią dar geriau pažino vienas kitą, bet tą vakarą apie
seksą nebekyla net menkiausių užuominų.
Kitą dieną grįžtant iš pliažo Daiva sustoja ties vaistine.
– Žinai ką, mažyli, – sako atsisukusi, – noriu pasakyt, kad
mylėtis taip, kaip mylėjomės namuose, negalėsim.
Matas nesupranta, apie ką kalbama, bet nespėjus nieko pa-
klaust, Daiva pati viską paaiškina:
– Visąlaik aš saugodavausi pati, čia tam sąlygų nėra, bijau,
kad neatsitiktų, kas nereikia.
– Nieko nebijok, – puola ramint Matas. – Aš galiu saugotis,
aš moku.
– Nepastebėjau, – nusišaipo mergina. – Žinai, gal geriau už-
eisiu ir kondonų nupirksiu, – mirkteli akimi. – Moki jais naudo-
tis? – paklausia su valiūkiška gaidele.
– Nežinau, nė karto nebandžiau, – atsako Matas.
– Ir aš nebandžiau. Turi būti instrukcija. Jei nebus, paprašy-
siu, kad vaistininkė pademonstruotų, kaip užmaut reikia.
– Ant ko pademonstruotų?
– Tave pasikviesiu.
Matas netiki, kad čia rimtai, bet Daiva nejuokauja, iš tikrųjų
nušuoliuoja į vaistinę. Per langą matyt, kaip, priėjus eilei, vaisti-
ninkė išrausta, ilgai kažką daro pasilenkusi, o paskui greit įbruka
Daivai į rankas maišelį.
Į lauką išeina visa švytėdama, lyg būtų padariusi labai ypa-
tingą darbą.

196
 – Ko ta boba taip sutriko? – smalsu Matui.
– Nežinau, gal kad daug pirkau.
– Parodyk.
Daiva praskleidžia maišelį.
– Kiek čia jų?
– Trisdešimt. Iki namo važiuosim turėtų užtekt.
Kurortinis gyvenimas veža. Saulė, smėlis, jūra, visada šalia
čiauškanti Daiva tiesiog hipnotizuoja. Rytą nubudęs lyg transe, per
dieną niekur neskuba, nieko negalvoja, neskaičiuoja laiko, sulaukęs
vakaro svaiginasi vynu ir užmiega ramus kaip kūdikis, nes žino, kad
kita diena bus vėl tokia pat arba net geresnė.
Jam rūpi perprast, kodėl taip yra, kokia laimės formulė, kaip
šitą svaigulį parsivežus į namus padaryt amžinu. Pačiam į galvą nie-
ko rimta neateina, todėl vakare apie tai bando prakalbint Daivą:
– Kaip tau Palanga?
– Kodėl dar klausi, ar nesimato, kad nieko geriau ir būti
negali.
– Kaip manai, kodėl čia taip gerai?
– Nori teisybės?
– Noriu.
– Kuo žmogus mažiau galvoja, tuo lengviau gyvent. Kuo gal-
va tuštesnė, tuo laimės daugiau. Va dabar tu man pasakyk, kokia
šiandien savaitės diena?
– Kažkelintadienis, vasaros vidurys. Apytiksliai, – nemeluo-
damas savo žinias apie kasdienybę demonstruoja Matas.
– O ką tu per dienas galvoji?
– Nieko, – net nedvejojęs atsako.
– Tai va, esi kurorte, nieko negalvoji, dėl to ir laimingas.
– Iš kur tai ištraukei?
– Senelis paporino.

197
 – Taip ir išdėstė? Ir apie Palangą?
– Ne, jis sakė, kad laimingiausias žmogus yra ką tik gimęs.
Paskui pamažu į save pradeda kraut įvairiausią šlamštą. Vieni ma-
žiau, kiti daugiau. Ir kuo galvoje daugiau blogų minčių, tuo sun-
kesnis gyvenimas. Galų gale senatvėje nepakeldamas blogų minčių
naštos, žmogus numiršta.
– Tavo senelis filosofas. Jis, tikriausiai, teisus. Aš nieko ne-
mąstau, man taip gerai. Ir nenoriu, kad kas nors keistųsi.
– O man atsibodo. Kasdien tas pats ir tas pats, – užsiaikštyja
Daiva.
– Ko iki laimės trūksta?
– Noriu į šokius.
– Tik tiek?
– Tik tiek.
– Tavo norai man įsakymas. Rytoj ten pakliūsi, – užgaran-
tuoja Matas. – Dabar laiminga?
– Aha. O tavo norai man irgi įsakymas. Ar turi kokių nors
ypatingų užgaidų, – sublizga Daiva akytes.
– Aha, – supratęs mintį atsako Matas.
– Eime į namelį, visas išpildysiu...

Palangos šokių aikštelė Matą nuvilia. Dideliame kurorte,

kur susirenka tiek poilsiautojų, tikėjosi kažko įspūdingesnio. Žmo-
nių, gana plataus amžiaus diapazono, susirinkę neypatingai daug.
Diskomanai, lyg norėdami visiems įtikti, leidžia pačią įvairiausią
muziką, nuo metalo iki „Nerijos“ ir net kažkokių pigių, rusiškų,
vokalinių instrumentinių ansamblių. Suskambus Daivai patinkan-
čiai disko melodijai, pora išeina į aikštės vidurį. Šokančiųjų paberta
negausiai. Matas krutėdamas į taktą stebi susirinkusiuosius. Pama-
žu iš bendros žmonių masės išskiria drąsiau besijaučiančią grupę,

198
dėvinčią nenutrintus, į apačią nei platėjančius, nei siaurėjančius
džinsus, plačiomis apykaklėmis marškinius ir nešiojančius neilgus,
bet ausis dengiančius plaukus. Aišku, kad tai ne čionykščiai, bet jų
nemažai. Grėsmės nejaučia, Palanga ne kaimas, kad už ilgesnius
plaukus ar už platesnį kelnių kliošą užpultų vietinė fauna. Bet iš
dalies suklysta. Gaurai su džinsų kliošu nieko nesudomina, bet į
akis krenta įspūdingai judanti Daiva. Kažkas Matą stumteli taip,
kad vos nepargriūva.
– Idi paguliaj, ja s nej patancuju, – staipydamasis prieš Daivą
pavaro nesusivokusį Matą įžūlus balvonas iš tos gaujos.
– Sam guliaj, – atšauna nesiruošdamas trauktis.
– Uidi, a to ubju, – dar pikčiau pasako nemenko sudėjimo
konkurentas.
Vaikį staigiai suima nesuvaldomas siutas:
– Ja piervym tiebia ubju.
Iš padėties gelbsti Daiva. Prišokusi prie Mato, apkabinusi
rikteli į ausį:
– Išnyk ir lauk prie paminklo, aš tuoj.
Iš aikštelės vaikinas išeina susigūžęs lyg paspirtas šuva, visų
akyse pažemintas. Verda kraujas, trokšta keršto. Įniršio apimtas
labai gailisi, kad nesinešioja peilio. Nedvejodamas skriaudikui pa-
leistų žarnas.
Iš paskos išseka penki tos gaujos banditėliai. Matas atsisukęs
nusprendžia nesitraukt. Nenusileis, plieksis, geriau gaus į kaulus,
bet nors vienam niekšui sugadins sveikatą, tik iš kažkur išdygęs ne-
aukštas, ilgais, garbanotais plaukais, gal bendraamžis berniokėlis
rikteli:
– Dingstam.
Matas, nedvejodamas:
– Nedingsiu.

199
 – Subalados.
– Tegu, bet nors vienam gerklę perkąsiu.
– Bėgam, durniau, – stumtelėjęs nepažįstamasis pasileidžia
lėkt.
Garbanius skuodžia it zuikis, Matas vos spėja. Neprieteliai
toli nesiveja, kiek pasekę, pagrūmoję kumščiais, sugrįžta į šokius.
Dar palapnoję galiuką, bėgliai šnopuodami sustoja.
– Ten liko tavo pana? – paklausia garbanius.
– Taip.
– Ką darysi?
– Eisiu prie Jūratės ir Kastyčio, ji ten atsiras.
– Ir aš kartu. Galima?
– Eime, – neprieštarauja Matas. – Kodėl bėgai?
– Ai, senos skolos.
– Kas jie tokie? – smalsu Matui.
– Tu ką, Montanų nepažįsti? Taigi didžiausi Vilniaus lopi-
niai. Gal iš Kauno esi?
– Ne.
– Ir ne iš Vilniaus?
– Ne.
– Viskas aišku – iš kaimo.
– Aš ne iš kaimo, – pakelia balsą Matas.
– Jeigu ne iš Vilniaus ir ne iš Kauno, reiškia iš kaimo. Lietu-
voje daugiau miestų nėra.
– O pats toks protingas iš kur atvažiavai?
– Iš sostinės.
– Tai kodėl nuo saviškių bėgioji?
– Jokie tai ne saviškiai, aš atstovauju visai kitam stiliui, nety-
čiom užsiroviau, todėl teko sprukt.
– Jie labai kieti, kad net Palangoj karaliauja?

200
 – Kieti, kol kietesnių neatsiranda. Atvažiuotų Kaunas, Šiau-
liai arba Klaipėda, Montanų nė kvapo neliktų.
– Nejaugi kartu maža vietos?
– Maža, pasirodo. Jei aikštelę užgriūna iš karto dvi chebros,
tai vieniems vietos nebelieka.
– O jei suvažiuoja dvi vienodai kietos chebros? Kas tada? –
neatstoja Matas.
– Tada karas.
– Dalyvavai?
– Aš tokiose durnystėse nedalyvauju. Intelektas neleidžia, bet
pernai mačiau pasaulines muštynes. Suvažiavo Vilnius su Kaunu
santykių aiškintis, apie pusantro šimto žmonių. Saugumas ir men-
tai viską žinojo, jau laukė apsupę, bet muštynėms dar neprasidėjus
atskriejo iš Šiaulių keturiasdešimt „Žigulių“, visi „septintukai“, po
pilną ekipažą. Chebra nuo bachūriukų iki trisdešimtmečių senių,
visa treninguota, montiruotėm, grandinėm, spragilais ginkluota.
– Spragilais? Kur grūdus kuldavo? – nesupranta Matas.
– Ot tamsuolis. Sakiau, kad iš kaimo. Nunčiakus taip vadi-
na, karatistų lazdeles, – pasišaipęs ilgaplaukis tęsia toliau. – Va ten
tai buvo vaizdų. Neklausė, kas toks ir iš kur. Guldė visus iš eilės,
net mergom kliuvo. Byrėjo dantys, lūžo kaulai, tiško kraujai. Perėjo
kaip uraganas, sulygino viską kaip plentvoliu ir, sušokę atgal į „sep-
tintukus“, dingo taip pat staigiai, kaip atsirado.
– O ką mentai?
– O mentai nieko, vėpsojo pro savo „viliukų“ langus, nes jei
išliptų, būtų sukišti po žeme.
– Va tau ir kurortas, – keista Matui. – Kas ilsėtis, o kas pasi-
mušt atvažiuoja.
– Čia Palanga, visi randa tai, ko ieško.
– O tu ko ieškai?

201
 – Meilės.
– Randi?
– Radau, – nusišypso garbanius. – Pačią pirmąją dieną. Ten,
kur susitikom, šokių aikštelėje užkibo.
– Kas tokia?
– Dvidešimt dvejų metų ruselka, karininko žmona, su dviem
vaikais, bet atvažiavusi be vyro.
Matas nusivilia nauju pažįstamuoju. Toks jaunas, pakabinęs
senę su vaikais, dar tuo didžiuojasi.
– Skystai, – netyčia išsprūsta.
– Ką tu supranti. Tokią pabandytum, daugiau nenorėtum
nieko. Ji laukinė. Nimfomanė. To niekad nebūna gana ir niekada
nepavargsta, mane išsekina iki nukritimo. Maitina, girdo, o aš nie-
ko neveikiu, tik kiekvienai progai pasitaikius drožiu.
– Gal ji tave drožia? – nusišaipo Matas.
– O gal ji mane, bet man tai patinka.
– Jei taip gera, tai kodėl po šokius slampinėji? Dar geriau
ieškai?
– Jau savaitę be jokio saiko dulkinuosi. Pavargau. Ji supran-
ta, išleido pailsėt.
– Bėgsi?
– Ne. Dar savaitę patrauksiu, kol jai kelialapis baigsis, o tada
atia. Kiekvienas savais keliais.
Matas kalbasi stebėdamas šaligatvį, jam neramu dėl Daivos.
Bet ilgai laukt netenka. Iš toli pamato greitomis artėjantį merginos
siluetą. Paskutinius žingsnius atbėgusi bėgte, iš karto apipila įspū-
džiais:
– Matei, koks baisus beždžionė buvo pristojęs, vos atsikra-
čiau. Primelavau, kad dar šoksiu su juo, kad eisiu į restoraną, kad
kažkur važiuosiu. Ir kur gyvenu klausė, ir telefono numerio užsi-

202
manė. Viską sumelavau ir pabėgau. Nemaniau, kad tokių įkyrių
šlykštynių pasitaiko.
– Tiktai nenusimink, – ramina merginą Matas, šiandien jie
čia, o rytoj nebus, dar nueisim į šokius ir sočiai pasišoksim.
– Nusileisk ant žemės, mažyli. Rytoj iš kempingo kraustytis
reikia, pinigų nebe marias turim, pagalvok apie kelionę namo.
Matui tai naujiena. Nesitiki, kad taip greit pralėkė laikas. Bet
nė kiek nenuliūsta. Vasara nesibaigė. Prieš akis kelionė atgal ir nau-
ji nuotykiai.
Grįžus namo, nei kitą, nei dar kitą dieną susitikti nepavyksta.
Be galo smalsu, kokia padėtis Daivos namuose. Jo paties per visą tą
laiką niekas nepasigedo. Senelė net nepaklausė, kur buvo prapuo-
lęs. Kieme lyg niekur nieko atsiradus, draugeliai taip pat nepasido-
mėjo, kur buvo dingęs.
Jam tai patinka. Jaučiasi visiškai savarankiškas, kur norintis,
ten važiuojantis, ką norintis tą darantis.

Su Daiva susitikinėja parduotuvėje. Tai vienintelė vieta, kur

išleidžia iš namų. Mama smarkiai barė, daugiausia už tai, kad pa-
liko neplautus indus ir kad atleista už pravaikštas. Nuo ryto iki
vakaro spaudžia prie darbo darže ir namuose, o apie susitikimą su
Matu neleidžia net pagalvot.
O Matas bastosi su kiemo chebra. Šokiuose pakabina paną.
Šiaip sau, be jokio azarto ar intereso. Pasivežiojęs, nieko nepešęs,
dėl to nė kiek nenusimena. Mintys ne apie ją. Galvoje vėl sukasi
planas – jei Daivos niekur neišleidžia, tai kaip anąkart, išsivežt nie-
ko neklausus.
Bet netikėtai viską į gerąją pusę pasuka močiutė. Pakeitusi
vasaros planus, daugiau negu savaitei išvažiuoja pas seserį į kaimą.
Anūko neima, o pragyvenimui palieka net dešimt rublių. Tai neei-
linis įvykis, nes taip atsitinka itin retai.

203
 ***

Matas tvarko kambarius. Jau sugalvojo, kaip leis laiką. Ne-

bus jokių draugų. Nebus jokio baliaus. Laisvas plotas teiks džiaugs-
mą tik jam ir Daivai. Kurdamas planus, ką veiks su savo mergina,
kur tik suradęs šluosto dulkes. Kol sugrįš bobutė, įkalins Daivą pas
save, vykdys visas jos užgaidas, lepins, kad nereikėtų nė pirštelio
pajudint. Motociklu nulėkęs į tetos sodą, apsirūpina daržovėmis,
parduotuvėje išsirenka mažiausiai pamėlusią vištą, neradęs geres-
nės, pasiima atšokusia, suskrudusia pluta duonos puskepalį, ketver-
tą bonkų vyno, viską užvežęs namo, nuvaręs mocą į garažą, eina pas
savo širdies karalienę. Įsivaizduoja, kaip ji apsidžiaugs, sužinojusi,
kad savaitę galės praleist vieni du ir kaip tą džiaugsmą, akimis, mi-
mika, visais savo kūno raumenėliais išreikš. Niekas taip nemoka
parodyt emocijų, kaip Daiva. Ji nuostabi. Matas žino, kad mergina
nė per nago juodymą nesudvejojusi, tą pačią minutę, net neatsisu-
kusi pabėgs nuo mamos.
Bet pasibeldus tenka labai nusivilt – niekas neatsako. Durys
neatsiveria. Vėl kelis kartus pastuksenus, namas tebedvelkia niūria
tyla.
Pabodus slampinėt miesto gatvėmis, nueina prie ežero išsi-
maudyt. Vanduo pakelia ūpą, ant šlapio kūno apsirengęs drabu-
žius, tikėdamasis kad šį kartą pasiseks, vėl keliauja pas Daivą. Bet,
prisiartinęs prie namo, pajunta, kad šis tebestovi toks pat šaltas ir
nebylus. Nepravertas nė vienas langas, nepajudinta nė viena užuo-
laida. O į beldimą atsiliepia senukas iš gretimo kiemo, kurį Matas
truputį pažįsta. Įdomus tai žmogelis, ganėtinai linksmas, bet jo kal-
bos dažniausiai nukrypsta apie kūno apačią.
– Ko čia triukšmauji, ko ieškai?
– Daivos ieškau.

204
 – Nėra ir nebus dešimt dienų.
– Iš kur žinot?
– Tavo Daiva su mama išvažiavo į poilsio namus. Kažkur į
Anykščius. Ūkį man paliko saugot. Aš ir raktus turiu. Teks paken-
tėt, jaunuoli, – krizena. – Bet kas tokiam amžiuj iškentės, teks tau
į kumštį daryt, – juokiasi keistasis žmogelis. – Ateik čia, prisėsk,
pasišnekėsim.
Gera nuotaika išlekia kaip kūju išmušta, apima niūrios min-
tys. Koks absurdiškas sutapimas. Nesiseka. Čia ne atsitiktinumas,
čia juodžiausia nesėkmė. Kartą per metus namuose pasitaikė laisvas
plotas, ir sutapk tu taip, kad tuo pat metu Daivą mama išsivežė į
kažkokius kvailus poilsio namus. Nebenori grįžt į savo butą. Dabar
jis tuščias ir svetimas. Nebeskambės jame Daivos juokas, nebebus
jokios išsvajotos meilės.
Matas peržengęs griovelį, sėdasi ant suoliuko palei namą.
Neturi apie ką kalbėt su šituo seniu, bet neturi ir kur eiti. Daivos
kaimynas plepus, neranda su kuo pašneka, todėl ir kalbina ką tik
sutikęs.
– Blogai tau be Daivos, – su pašaipėle pradeda senukas.
– Nieko bloga.
– Eitum pas kitą paną, aišku, jeigu tokią turėtum, bet žinau,
koks sunkus tavo amžius. Pats norėjimas ir pats negavimas.
– Pats gavimas, – užprotestuoja Matas.
– Velnią ten gavimas, nėra Daivos ir nukabinai nosį. Va kai
aš jaunas buvau, o tai mergų turėjau! Važinėjau po gegužines ir vi-
sur buvau laukiamas, o zbitkų kiek prikrėsdavau, – net prisimerkia
prisiminęs senukas.
Ir pradeda pasakot, kaip draugo arklį atbulom į vežimą pa-
kinkė, kaip armonikai dumples pradūrė, kaip brolio batus prie
grindų prikalė, kaip, būdamas dvidešimt trejų metų, su draugu pir-

205
mąkart gyvenime nuo pusbonkio arielkos mirtinai pasigėrę kelio
namo nerado ir dar pridarė visokių kvailysčių, kurios kadaise gal
buvo juokingos.
– Tai bent linksmos gegužinės buvo prie Smetonos! O ko-
kios meilios ir karštos mergos... Eik tu, vaikeli, kaip laikai apsiver-
tė. Dabar žmonės pikti, bobos bejausmės. Tokių gegužinių jūs net
sapnuose nesusapnuosit.
– Kuo jau ten jos ypatingos? – nusišaipo Matas.
– O tuo, kad viskas buvo tikra.
– Ir dabar nefalšyva.
– Dabar nieko tikro neliko, visur gyvenimo parodija. Net
šokiai išsigimė. Tu polką kada nors šokai?
– Na, šokau ir ne kartą, o ką?
– O muzikantai tik grojo ar ir dainavo?
Matas susimąsto:
– Atrodo, kad tik grojo.
– Taigi va, už tai jums polkų nieks nedainuoja, nes tikros
polkos žodžiai tik apie birbi birbi, kiku kiku, tratata. Supratai?
Matas linksi galva, o senukas tęsia toliau:
– Būdavo, koks nors geras muzikantas užtraukia polką, už-
dainuoja apie jauno bernelio kietą kuolelį, apie patamsy nuskintą
rūtų vainikėlį, merga klausydama išrausta, o tu ją įveji taip, kad net
galva apsisuka, dar prisispaudi kaip reikiant ir po kelių tokių šokių
tiesiai šieno kupetin. Uch, net cypdavo man pakliuvę.
– Tai ką, ir senovėj neapsiženiję dulkinosi? – nusistebi Matas.
– Dar daugiau negu dabar, – net atsistodamas užgarantuo-
ja. – Žmonės nebuvo pagadinti, gyveno prie gamtos, buvo darbš-
tūs, nuoširdūs, ne melagiai. Visai kitokie buvo laikai, ne vagių, o
dorų žmonių laikai, tikri, tokie, kad net ašarą traukia prisiminus.
– Neblogi ir dabar laikai, – be emocijų burbteli Matas.

206
 – Šūdas, – pykteli senukas. – Užėjo ruskis, sukiršino visus,
pavertė ubagais ir sugriovė gyvenimą.
– Nieko labai nesugriovė, – bet ką kalba vaikis, nes apie tai
neturi ką pasakyti. – Eisiu aš, tėvuk, reikalų turiu.
Jis nemėgsta nuobodaus suaugusiųjų burbėjimo. Nuo ma-
žens girdi tą patį: kaip dabar blogai, kaip kažkada buvo gerai. Ne-
įstringa tai, bet be galo atsibosta. Prisimena vakarus, kai pas sene-
lį vyrai susirinkdavo bonkos išgert ir kortom palošt. Visos kalbos
būdavo vien apie tai, kokie geri buvo seni laikai, kokie geri seniau
pagaminti daiktai. Kaip červoncais viskas buvo pigu ir degtinė ma-
žai kainavo, kaip anksčiau karvės pieno daug davė, koks prieš kelis
metus didelis bulvių derlius buvo, kokie buvo švarūs daržai, kol ko-
lūkiuose dusto neuždraudė. Kokie smetoniški dalgiai geri, perdien
pjauk ir pustyt nereikia. O dviračiai prieškariniai kokie – sunkūs,
bet atsisėdus važiuot pasidaro lengvi kaip plunksnos, beveik nemi-
nami rieda. Kad jei pirktų mašiną, tai tik „Pobiedą“, nes jos stora,
alavuota skarda – nerūdija. Kad naujas „Žigulys“ netikęs, geri buvo
tik „pirmukai“, kuriuos italai gamino. Ir ištisai tas pats per tą patį.
Matas augo, suaugusiųjų kalbų temos keitėsi, o jis nieko ge-
resnio negirdėjo, tik kaip dabar blogai ir kokie geri buvo tie ypa-
tingi laikai. Kaip kažkas kažkada kažkur mokėsi, studentavo, dirbo,
tarnavo armijoje ir koks dabar sugedęs jaunimas, visai ne toks kaip
anksčiau.
Beeidamas suvokia, koks sušiktas suaugusiųjų gyvenimas.
Viskas, kas gražu, jau praeityje. Gyvena savo prisiminimais žinoda-
mi, kad ateityje nieko gero nebebus. Jų laikas vienodas, nuobodus
ir suplanuotas. Penkios dienos darbo, savaitgalį bonka degtinės, so-
das, kaimas, šienas, bulvės, žvejyba. Gyvena nuo algos iki avanso.
Tada svajoja kaip nuo avanso be skolų sulaukt algos. Po metų ruti-
nos – atostogos ir vėl viskas iš naujo. Ir taip visą gyvenimą.

207
 Kas jiems belikę malonaus? Tai vis toliau nuo teisybės nutols-
tantys prisiminimai. Tai lyg rojaus sodas, iš kurio buvo išvaryti. Šis
sodas keičiasi, sparčiai auga, kasmet gražėja. Kadaise plynėje augę
dygūs krūmokšniai jų atmintyje virsta didžiuliais, tarp kvapniausių
gėlių bujojančiais medžiais, kartūs vaisiai tampa pačiais skaniau-
siais vaisiais pasaulyje, prakaituotos dienos, praleistos karštyje su
kauptuku pūslėtose rankose, pavirsta laiku, už kurio sugrąžinimą
ne vienas paaukotų visą savo turtą.
Matui darosi baisu, kad ir jam gali ateit toks metas, kai vis-
kas, kas gera, liks praeityje, kad gali tapt tokiu nuobodyla, kad
gyvenimas gali tapt toks beviltiškai nykus ir nesikeičiantis. Kojos
pačios pradeda bėgt. Lekia šaligatviu, nematydamas praeivių, bėga
nuo savo minčių. Skrieja net uždusęs, bet nuo savęs pabėgt negali.
Ne. Jis toks nebus. Kas benutiktų, nepraras gyvenimo
džiaugsmo. Netaps bambekliu. Jis skirsis nuo šitų nevykusių, savo
ateitį nubraukusių žmonių.
Nebenorėdamas galvot apie tai, uždusęs neria į parduotuvę,
kur nusiperka litrą rašalo.
Netoli namų susitinka Saulutę.
– Labas, Matai, – švytėdama pirmoji pasisveikina ši.
– Labas, Saulute, – atsako vaikinas.
Dabar, kai taip nyku, gražus mergaitės veidas pasirodo toks
mielas ir artimas.
– Vyno nori? – užklausia.
– Truputį.
– Turiu. Gersi su manimi?
– Gersiu. O kur eisim? Gal į pušynėlį varom?
Vaikinas nenori būti saulėje, nenori matyti nieko gražaus,
todėl pasiūlo:
– Geriau eime į rūsį.

208
 – Tinka, – neprieštarauja Saulutė.
Beeinant siauru koridoriumi, merginą praleidžia į priekį. Jos
dailios formos kelia apetitą. Užsidega mintimi, kad išgėręs vyno
galės pamylėt šitą mažą padaužą. Juk daug kas taip darė, bet trukte-
lėjus po pora gurkšnių, suvokia, kad iki meilės kažko trūksta. Nėra
abipusio potraukio ir aistros, nėra valiūkiškų žiburėlių akyse. Ne-
žino, nuo ko pradėt. Gal pasakyt: „maukis kelnes, barškinsimės“,
gal paklaust: „ar duosi?“ arba „pasidulkinam?“. Kvailai skambėtų.
Pabando apkabint mergaitę, bet ji, savo gležnais kumštukais įsirė-
musi į krūtinę stumia nuo savęs.
– Atsivedei pamylėt?
Matas, nesitikėjęs tokio tiesus klausimo, pasimetęs paleidžia
ir nuoširdžiai atsako:
– Lyg ir ne. Atsivedžiau vyno išgert. Bet meilė būtų visai ne
pro šalį.
– Nieko nebus, – žiūrėdama rimtu, ne pagal amžių protingu
žvilgsniu prieštarauja Saulutė.
– Kodėl?
– Todėl, kad aš tave per daug gerbiu.
Matas nesusigaudo:
– Jei gerbi, kaip tik turėtum tai daryt.
– Ne. Tu ne toks kaip kiti.
– O koks?
– Tu rimtas ir protingas. Ne chuliganas. Supranti?
– Nesuprantu. Man atrodo, kad daug didesnis chuliganas už
kitus.
– Nesvarbu. Su tavimi galiu kalbėtis, gert, kažkur važiuot,
bet kad mano akyse liktum gerbiamas, su meile privalai nepristot.
Begeriojant Matui pasidaro smalsu. Saulutė nekvaila, turi
savo nuomonę. Na gerai, jam neduoda, bet kaip kitiems taip len-
gvai prieinama.

209
 – O kaip su kitais tai darai, be ilgų prašymų, na, ir visi apie
tai žino. Kodėl tu taip?
– Ai, sunku paaiškint. Jūsų kieme visi tokie faini, tokie gra-
žūs, tokie mieli, taip gražiai prašo ir taip man jų gaila, kad negaliu
atsispirt.
Nesitikėjęs tokio beviltiškai kvailo atsakymo, pasijaučia
įžeistas:
– O aš ką? Nemielas, negražus?
– Tu mielas ir gražus, bet kitoks. Nemoku pasakyt koks. Bet
tik tokį tave gerbiu.
Mato smegenis paveikęs vynas. Jeigu sako, kad kitiems at-
sispirt negali, ir jis savo pasieks. Tereikia parsivedus namo duot
daugiau išgert. Vėl užplūsta aistra pamylėt šią mažylę.
– Šiandien pas mane plotas. Eime?
– Rimtai? Nemeluoji?
– Rimtai. Turiu „Rislingo“, paruošiu skaniai valgyt, pabalia-
vosim. Nori?
– Aišku, noriu, – atsako nedvejojusi, dar paklausia. – Kas
daugiau ateis?
– Niekas, – išdidžiai atsako Matas. – Būsim tik tu ir aš.
– O galima, aš Karlą pasikviesiu? – nuoširdžiai pasidomi
Saulutė.
Šis klausimas Matui kaip spyris žemiau juostos. Šiandien
jis visiškai likimo priveiktas. Daiva išvyko. Nuoširdi, visus tenki-
nanti paleistuvė neduoda, negana to, dar savo berną nori į svečius
atsivest.
– Matuk, – pastebėjusi nusivylimą, guodžiančiu balseliu suo-
kia Saulutė, – kodėl taip nusiminei? Man tikrai tavęs gaila. Nori, aš
savo draugę atsivesiu.
– Nenoriu, – visiškai praradęs nuotaiką atsako Matas.

210
 – Na, nenusimink taip. Ateisiu su Karla ir atsivesiu draugę. Ji
graži, tau patiks. Dar paprašysiu, kad duotų. Tikrai duos, pamatysi.
Tik nebūk toks paniuręs.
Matą apima keista nuotaika. Saulutė savo gražios draugės
paprašys, kad jam duotų. Tokio absurdo gyvenime dar nebuvo.
O kodėl gi ne? – pagalvoja. Ko čia liūdėt? Yra plotas, tai reikia
plotavot.
– Ateikit visi trys. Tik, Saulute, prašau, apie tai, kad močiu-
tės nėra namuose, daugiau niekam nė žodžio. Supratai?
– Supratau, – su gudria šypsenėle atsako mergaitė.

211
 ***

Sulaukęs pavakario, gurkšnodamas vyną, Matas orkaitėje

kepa vištą. Smalsu, kokia ta Saulutės draugė, ar tikrai graži, kaip
seksis susišnekėt, todėl truputį nekantrauja. Praeina nemažai lai-
ko, kol pasigirsta skambutis. Laiptinėje girdėti linksmas klegesys,
o atvėrus duris butą užplūsta linksma nuotaika. Karla pilnas kvailų
kalbų, o merginos leipsta juoku. Svečiai atsineša pora bonkų deg-
tinės ir gabalėlį dešros. Matas stebi jam skirtą merginą. Ji vardu
Sandra. Kūno sudėjimu, švelniu, tyliu balsu labai panaši į Saulutę,
tikras moteriškumo įsikūnijimas, tik tamsių plaukų ir išraiškingo-
mis rudomis akimis.
Bendraujant problemų neiškyla, ji greit įsijungia į bet kokį
pokalbį. Sava mergina. Vakaras lekia nenuobodžiai, visi keturi ap-
girtę pliauškia lyg būtų seniausiai pažįstami.
Jau temstant suskamba durų skambutis. Matas nustebęs kyla
pažiūrėt, kas atėjo. Už durų stovi Meškis su nematyta pana. Pats jis
gal truktelėjęs mažumėlę, bet draugė aiškiai girtutėlė.
– Girdėjom, kad pas tave plotas, – prabyla Meškis.
Matas nieko nesako, jis sutrikęs. Daugiau svečių nesitikėjo,
bet atvėrus duris, išvaryt nebėra kaip.
– Jeigu ką nors atsinešėt, tai užeikit, – ištaria be entuziazmo.
– Turim degtinės bonką, – Meškis iš už diržo traukia „Stoli-
čnaja“. – Visai nedaug nugerta.
Jau šešiese apsėda stalą. Nepraėjus pusvalandžiui, vėl žvanga
skambutis.
Dabar už durų stovi kaimynas Simas su pana. Jaunesnis, toks
neryškiai ryžas, o pana stebėtinai panaši į jį. Šituos galėtų pavaryt.
Bet neseniai mirė Simo tėvelis, Matui jo gaila, todėl įsileidžia.
Skambutis skamba vėl ir vėl, bet Matas nebekyla. Naujų
svečių įleist eina kas nors kitas. Jis girtas ir visai nebesidomi, kas

212
vyksta. Vėliau Simas, aršus AC/DC gerbėjas, iš namų atsineša garso
stiprintuvą su AS 90 kolonėlėmis ir apie dvyliktą valandą nakties
prasideda sunkaus metalo vakarėlis.
Matas patenkintas. Nors kartą gali pasinaudot nerašyta
laiptinės taisykle, kuri leidžia du kartus per metus, nesulaukiant
pretenzijų, ką nors triukšmingai švęsti. Kasdien klausosi trijų laip-
tinėje esančių pianinų, kurie skamba taip, lyg stovėtų visai šalia.
Vos ne kas savaitgalį neužmiega dėl kuriame nors bute švenčiamo
gimtadienio. Šiandien jo eilė linksmint kaimynus. Tegul pasiklau-
so tikros muzikos.
Jaunimas siautėja, šoka, trypia, žviegia. Matas bando suskai-
čiuot, kiek kambaryje svečių, bet nesugeba. Sukasi galva, o žmonės
nenusėdi vietoje. Bet argi svarbu, kiek čia jų yra, svarbu, kad vi-
siems linksma. Kažkas baksteli į šoną. Pasisukęs prisimena, kad ne
vienas. Pasilenkusi prie ausies Sandra paklausia:
– Kada miegot eisim?
– Nežinau, dar žmonių pilna, negi išvarysim?
Netrukus Saulutė su Sandra užsiima tvarka. Nutildžiusios
muziką pradeda išprašinėti svečius. Kai kas išeina, kai kas lieka
miegoti. Simas guli apsikabinęs kolonėlę. Jis visą vakarą reikalavo
garso, vis lenkė galvą arčiau garsiakalbių, kad didesnę jo dozę gau-
tų. Taip ir nulūžo. Visiems tai krenta į akis. O Karla net pritaiko
eiles:
– Visos mergos verkė Simo,
Simas mirė nuo pisimo.
Čia pirmą kartą per vakarą sunkiai apversdama liežuvį praby-
la Simo pana, pasirodo, ir ji moka kalbėti:
– Visai ne nuo to jis mirė, o nuo gėrimo.
Matas ir Karla su panomis miegos močiutės kambaryje, lo-
vose. Likusieji gali spaustis, kur tik ras vietos. Netgi virtuvėje. Su

213
girta govėda supešęs cigaretę, rėplioja gult. Merginos laukia po
antklodėmis, Karla iki pusės nusirengęs, vidury kambario smarkiai
gestikuliuodamas pasakoja anekdotą. Pabaigęs mirksėdamas akimi,
modamas ranka rodo, kad reikia išeit pakalbėt. Kambaryje ir vir-
tuvėje yra žmonių, todėl abu užsidaro vonioje. Karla be užuolankų
pradeda:
– Ar nori Sandrą išdulkint taip, kad ji sienom liptų ir po
tavęs daugiau nieko kito nenorėtų?
– Noriu, – atsako Matas automatiškai. – O tu žinai, kaip tai
padaryt?
– Aga. Tik reikės žvejybinio valo. Turi?
– Turiu.
– Nešk čia.
Matas kuičiasi spintoje tarp savo žvejybos reikmenų ir ką be-
radęs susineša į vonią.
– Ką toliau daryt? – paklausia.
– Dabar reikia užsirišt taip, kad į šalis styrotų keturi ūsai. Jie
mergiotėms kutens skylutes ir jos dėl mūsų išeis iš proto.
– Bandei? – įdomu Matui.
– Ne, bet vakar su mocais buvom prie ežero, ten sutikom
rimtą chebrą, jie pamokino. Geri vyrai, nemeluos.
Tai suintriguoja. Iš pradžių bando užsirišt pačią storiausią,
lydekinę, žilką. Nieko neišeina, nes valas storas, nesiduoda užmaz-
gomas.
– Pradėkim nuo ploniausios, – pasiūlo Karla.
– Ar pajaus karosinę?
– Pabandykim, jei nieko neišeis, kitą užsirišim.
Sandrą randa nusirengusią iki kelnaičių ir nieko nesakęs iš
karto jų griebiasi. Knieti kuo greičiau sužinot, kaip veikia valas.
Ji nepasiduoda, stumia rankyte berną šalin. Matas glamžydamas

214
stebisi, kokia visa putlutė ir kokia silpna, tokios minkštos mergi-
nos dar neturėjęs. Suėmęs abi rankas į savo delną, laisvąja bando
numaut kelnaites.
– Baik, aš rėksiu, – išgirsta netikėtai.
Matas nekreipia dėmesio.
– Baik, Matai, taip elgtis. Man tikrai skauda, aš šauksiu.
Bet jis nereaguoja.
– Neeeee! – ilgai nelaukusi ant viso buto sužviegia Sandra.
Prie gretimos lovos užsidega stalinė lempa. Saulutė nuoga
bet, visai nesidrovėdama, paklausia:
– Kas čia vyksta?
– Neduoda, – išrėžia Matas.
– Kas yra, Sandra? – susidomi Saulutė.
– Tai kad užpuolė kaip gyvulys. Nenoriu aš taip. Man skauda.
– Juk tarėmės, kad duos, – neatlyžta Matas.
– Na ir durnas tu, Matai, – sugėdina Saulutė. – Iškart ma-
tosi, kad su panomis nepatyręs. Paglamonėk, pabučiuok, švelniai
paglostyk, juk ji to nori.
Sugėdintas vaikinas aprimsta ir viską pradeda iš pradžių. Pa-
mažėle, neskubėdamas glamonėja gležną mergaitę, kol ji be žodžių
išsinėrusi iš kelnaičių gulasi ant nugaros. Daiktas kietėja, o valas
pamažu jį spaudžia. Ropščiasi ant Sandros, ši praskečia kojytes, bet
nebesigauna džiaugtis šios akimirkos žavesiu, nes jausmas ant galo,
iki šiol buvęs tik nepatogiu maudimu, virsta sunkiai iškenčiamu
skausmu. Skubėdamas bando įeit į vidų, bet niekaip nepavyksta.
Sandra nepatenkinta sumurma:
– Na ir nepataikai gi tu.
Po kelinto bandymo pasineria į putlų merginos kūną, kuris
už kitus minkštesnis ne tik išorėje, bet ir viduje. Tik tuo mėgautis
neleidžia nepakeliamas veržimas. Matas skuba, stengiasi greičiau

215
pasiekt pabaigą ir nutraukt šitą kankynę. Ne be daug belikus, ar-
tėjant finišui, tetrūkstant tik kelių judesių, kambarį užlieja šviesa,
o erdvę užpildo keistas Karlo juokas. Sėdėdamas ant lovos krašto,
jis kvatoja iki pritrūksta oro plaučiuose, įkvepia ir vėl susiriesdamas
žvengia.
– Ko čia klyki? – lipdamas nuo Sandros klausia Matas.
– Nežiūrėjai, kaip mes dulkinamės? Nematei?
– Ne.
– Reikėjo pažiūrėt, mirtum iš juoko. Abu duodam į vieną
taktą, bet svarbiausia, kad pagal muziką, oi negaliu, – net už pilvo
susiimdamas juokiasi Karla.
Saulutė tupėdama sukioja pirštą prie smilkinio, o Matas vis-
ką užmiršęs sparčiai sprunka į vonią.
– Ei, kur išeini, dar nebaigei? – paveja Sandros žodžiai.
Jam tai neberūpi. Greitai pereina per tamsų kambarį, kur dar
tebegroja muzika, o koridoriuje užlipa ank kažko gyvo. Susikeikia
abu: Matas ir numintasis žmogus. Uždegęs šviesą pamato su gir-
tutėle, nuoga pana ant grindų gulintį Meškį. Peržengęs per juos,
suka į vonią, kur paskubomis lupa skutimosi peiliuką. Galvoje tik
viena mintis: kuo greičiau išsivaduot iš tos prakeiktos, smaugian-
čios žilkos.
– Gal duok man? Mano rankos mažiau dreba, – už nugaros
pasigirsta Karlo balsas. Ir vėlgi nesuprantama, jis čia rimtai ar juo-
kauja.
Mato rankos iš tikrųjų dreba. Atsargiai, kaip tik įmanyda-
mas, įbrėžia valą, šis nutrūksta ir išvaduoja iš kančių. Operacija
pavyksta gerai, įsipjauna tik truputėlį. Paleidęs iš krano vandenį,
pakiša tvinksintį daiktą ir jį beglostant savaime išsprūsta:
– Kaaaifas.
– Aš juk sakiau, kad bus kaifas. Per anksti užsirišai, todėl taip
gavosi, – paaiškina Karla.

216
 – O kaip tavo kaifas, – paklausia Matas.
– Pamečiau.
– Kur?
– Atrodo, viduj.
– Ar ėjo Saulutė iš proto?
– Lyg ir ne.
– Ar pabaigei? – įdomu Matui.
– Nepabaigiau. Iš juoko, kai pamačiau, kaip vienodai jas
krečiam.
– Savo žilkos paieškok.
– Neieškosiu. Bijau svetimų daiktų rast, – negali be juokelių
Karla.
Grįžtant užsipuola Meškis:
– Ant galvos užlipai. Kitąkart žiūrėk, kur eini.
– Eik tu šikt. Nepatinka, virink namo, – apramina nekviestą
svečią.
Sandra laukia pakėlusi antklodės kraštą. Įsirangius Matui,
apklojusi apkabina.
– Su merginomis tu nelabai patyręs, ar ne? – suokia savo
švelniu balseliu. Nedaryk taip daugiau. Nepabėk. Negalima, man
labai negera.
– Karla čia viską sugadino. Krečia durnystes, – radęs pasi-
teisinimą, pradeda viską iš pradžių, tik šį kartą teisingai ir iki galo.

217
 ***

Rytas išaušta negailestingas. Nė vieno iš nekviestų svečių ne-

bėra, o kambariai atrodo siaubingai. Miegamasis dar sutvarkomas,
na, o ten, kur puotauta, lyg po karo. Prilaistyta šnapso, nuorūkų
pilna net ant grindų. Gerai, kad Saulutė vakar patarė susukt kilimą,
nors tas liko neapšnerkštas.
Abi poros šmirinėja ieškodamos pavalgyt ir išgert. Neranda
nei trupinėlio duonos, nė lašelio degtinės. Viskas pasibaigė vakar.
Tvyro slogi nuotaika.
– Tai mes gal jau ir eisim, – bando nutaisyt rimtą veidą Karla.
– Eikit eikit, – neprieštarauja Matas.
– Tik būtinai ir tuojau pat mūsų paklodę išplauk. Visą iš-
krakmolinom. Kai sudžius, gali perlūžt, – prapliumpa juoku Karla.
Saulutė šypsodamasi stumia jį pro duris.
Atsisveikindama Sandra žiūri į Matą savo gražiomis rudomis
akimis ir tikisi išgirst daugiau negu trumpą: „Viso“. Bet neišgirsta.
Pirmas kartas Matui, kai vakare tokia graži, trokštama mergina rytą
pasidaro nepatraukli ir atstumianti. Sandros jis nebenori nei matyt,
nei girdėt.
Užsivėrus durims, tampa be galo nyku. Buto nemėgo nieka-
da, bet, išvykus bobutei, tikėjosi, kad kartu bus Daiva, kad bus jau-
ku, likęs vienas ramiai pasiklausys muzikos, paskaitys knygą, kada
panorėjęs kelsis, valgys, eis miegot. Dabar namai dvokė išlaistytu
alkoholiu, nuorūkomis, paleistuvyste ir buvo atgrasesni negu bet
kada. Aišku, iki močiutei grįžtant viską teks sutvarkyt, bet dabar
nenori nė piršto judint.
Pridavęs tuščias bonkas į supirktuvę, nusipirkęs vyno, eina
į miškelį. Neieško jaukios vietos, nenori gražios aplinkos, pasukęs
pora žingsnių nuo takelio, sėdasi už krūmo ant griovio krašto, kur

218
parūkęs atsikemša butelį. Vynas pataiso nuotaiką, bet vidinės tuš-
tumos neužpildo.
Įsivaizduoja, kaip didžiuotųsi bet kuris iš draugų, jeigu jo na-
muose būtų vykęs toks vakarėlis. Žino, kaip girtųsi, jei taip, kaip jis
vakar, pamylėtų paną. Draugų būryje išdidžiai skambėtų „krėčiau
į klyną, net aikčiojo“.
Matui kažkodėl tokie dalykai pasididžiavimo jausmo nekelia.
Atvirkščiai. Pikta dėl sujauktų namų. Pasimylėti su nauja mergina
visai nieko, bet tikrą seksą įsivaizduoja truputį kitaip. Su kibirkštė-
lėmis akyse, su flirtu, su abipuse simpatija. Tegul ne iškart į lovą,
bet kad būtų aistra, kad kūnai to trokšdami degtų. O vakar viskas
buvo lyg turguj: „duosi – neduosi“, „pataikei – nepataikei“, „bai-
gei – nebaigei“. Ne meilė, o bulviakasis kažkoks.
Matui taip nyku, kad nejučiomis iš sielos gelmių į viršų išsi-
veržia pratisas:
– Uuuu!!!
Iš pradžių trumpas ir tylus, paskui pamažu garsėja, kol paga-
liau užlieja mišką vientisu vienišo vilko kaukimu.
– Uuuuuuuu!!!
Stumia garsą iš visų jėgų, tartum kartu su juo norėtų atsikra-
tyt viso to, kas slegia. Kaukia lyg savo nuosmukį norėtų išsklaidyti
ore, išliet miške visas juodas mintis ar pradanginti erdvėje.
Ekstazę nutraukia malonus, bet griežtokas moteriškas balsas:
– Ko čia staugi?
Krūpteli. Buvo visai pamiršęs, kad aplinkui gali būti žmonių,
kad šalia esančiu takeliu vaikšto nemažai besiilsinčių miestiečių.
Atsisukęs pamato gražią mokytoją iš mokyklos, kurioje anks-
čiau mokėsi. Jos rankos įsistvėrusi maža mergaitė, tikriausiai dukra,
o per pora žingsnių, vėpsodama niekinančiu žvilgsniu, stovi pažįs-
tama mergina iš gretimo namo. Ji aktyvistė. Matyt, išėjo pasivaikš-

219
čioti kartu su klasės auklėtoja. Jaunoji pedagogė bando nutaisyti
rūstų veidą, o jos dukrelė žiūri nustebusiomis, didelėmis lyg pelė-
dos akimis.
– Noriu ir staugiu, – atšauna Matas.
– Gal pana paliko?
– Gal ir paliko. Koks jūsų reikalas?
– Klausiu – taip ar ne? – griežtai, net išrausdama paklausia
mokytoja.
Matas taip staigiai, piktai prispaustas, atsakinėja lyg mokinys
klasėje, nors žino, kad neprivalėtų.
– Paliko, – pasako nuleidęs galvą, paskui priduria. – Dešim-
čiai dienų.
– Tai dėl to čia geri ir staugdamas žmones gąsdini?
– Gal ir dėl to.
Mokytojos tonas sušvelnėja:
– Kartis tikriausiai nesiruoši?
– Ar aš į durną panašus?!
Čia įsikiša teisuolė moksleivė:
– Labai panašus. Jei būtum protingas, nerėkautum čia. Ar ži-
nai, kad praėjusią savaitę abiturientas pasikorė? Vakar priešmirtinis
laiškas paštu atėjo. Pasirodo, dėl panos viskas.
– Kvailys.
– Prieš kitus smerkdamas, pažiūrėk į save, – atkerta moksliu-
kė nutaisydama dar labiau niekinančią miną.
Įtampa atslūgsta. Paburbėjusi apie alkoholio daromą žalą,
mokytoja pasisuka eiti, o dukrelė nepaleisdama rankos tipena iš
paskos ir, pabrėždama naujai girdėtą žodį, vis klausinėja:
– Kodėl dėdė STAUGIA? Kodėl dėdė STAUGIA?
Mama kažką atsako, bet Matas to neišgirsta.
Dabar pasidaro pikta, kad tokį silpną kažkas regėjo. Dėl mo-
kytojos neima į galvą, bet šita, metais jaunesnė mergiūkštė tikrai

220
netylės. Apie tai, ką matė, skambės visas kiemas ir mokykla. Papa-
sakos visiems, ką tik pažįsta. Aišku, dar pagražindama.
Nemėgsta jos seniai. Ne dėl to, kad mokyklos renginiuose
visur pirma, visąlaik ant scenos, visada tiesianti ranką į mikrofoną.
Ne dėl to, kad niekada nebūna tarp bendraamžių, o visada šalia di-
rektoriaus, šalia mokytojų ir visada su raudonu raiščiu virš alkūnės.
Piktas ant jos nuo vaikystės. Kad ir mažas buvo, bet rūpėjo
mergaitės. Labai norėjosi pamatyt nors vieną nuogą. Savo rankose
jau buvo turėjęs kortas su plikomis moterimis. Tai buvo begėdiš-
kai patrauklu. Peržiūrėjus kaladę, knietėjo vartyt vėl ir vėl, bet gy-
vos nuogos moters dar nebuvo regėjęs. Kartą kaimynas ir klasiokas
Vytukas sužinojo, kad yra mergaitė, kuri už dvidešimt popierėlių
nuo kramtomosios gumos nusirengs. Vytukas popierėlių turėjo
daug. Matas turėjo lygiai dešimt. Po dviračio „Ereliukas“ tai buvo
didžiausia vertybė. Net klasė buvo susiskirsčiusi į tuos, kurie turi
popieriukų su komiksais apie ančiuką Donaldą ir kurie neturi. Jis
buvo prie išrinktųjų, kurie galėjo mainytis šiuo turtu, keist į kitus
daiktus arba pamokos metu retkarčiais pauostyt ir, keliant klasiokų
pavydą, juos žiūrinėt.
Brangiai tai atsiėjo. Mokyklos tualete pas didžkius mokslei-
vius gumos gabaliukas kainavo penkiasdešimt kapeikų. Lygiai tiek,
kiek močiutė įdėdavo pietums, ir norint pakramtyt, vos ne visai
dienai tekdavo likt alkanam.
Tada nesudvejojo, kad dėl pliko kūno verta viską paaukot. Ir
vieną dieną Vytukas susitarė su mergaite, kad po pamokų ateis į rūsį.
Neapgavo. Atėjo iš tikrųjų, net nepersirengusi. Ta pati šian-
dieninė aktyvistė.
– Turit popieriukus? – paklausė.
– Turim, – atsakė Vytukas.
Matas ištiesė ranką su komiksais.

221
 – Duokit šen, – griebė mergaitė, bet Vytukas buvo gudres-
nis, pastūmęs draugo ranką, pareikalavo:
– Pirma parodyk.
Suėmusi rankomis už uniformos krašto, kilstelėjusi greit nu-
leido atgal. Matas suspėjo pamatyt, kad be kelnaičių ir kad tarp
kojų yra griovelis.
– Per mažai, – užprotestavo Vytukas. – Jeigu gerai neparo-
dysi, negausi nieko.
Nepatenkinta mergaitė vėl pakėlusi suknutę truputį prasižer-
gė. Matas su Vytuku apžiūrėję dar nematytą grožybę, net pirštais
pačiupinėt gavo.
– O kur čia kiša, kai vaikus daro? – paklausė Vytukas.
Mergaitė nuleidusi uniformą atšovė:
– Daug žinosi – greit pasensi. Greičiau „Donaldus“ duokit.
Kai atidavę popieriukus kartu išėjo iš rūsio, Matas pasijuto
apgautas. Šita mergiūkštė už kelias minutes be kelnaičių išviliojo
tokį didelį turtą. Eina gatve lyg niekur nieko, nusinešdama tiek
laiko sunkiai taupytus, taip skaniai kvepiančius ir tokius gražius jo
ančiukus. Jeigu jau sąžiningai, tai už dešimt „Donaldo“ popierėlių
ne kelias sekundes, o visą dieną, visai pliką turėjo apžiūrinėt ir čiu-
pinėt.
Po tokios apgavystės Matas pradėjo jos nekęst.
Šiandien reikėjo primint apie tai. Pasakyt, kad likusi skolinga
ir vėl paprašyt parodyt putę. Dabar greit išskeryčiotų, nereikėtų
klaust „kur čia kiša“. Dabar jis žino, kaip tai daroma. Greitai pa-
tvarkytų moksliukę.
Šita mergšė tikrai nepamiršusi apie popieriukus, gal dar tebe-
turi. Bet vis tiek yra teisi. Žiūri į Matą iš aukšto ir dėl to, kas buvo,
nejaučia jokios gėdos.
Neteisingai surėdytas gyvenimas.
Praeina pora dienų. Matas tvarko butą. Miegamajame apsi-
suka greit, išplauna patalynę, išsiurbia grindis ir kambarys tviska.

222
Ten, kur gerta, darbo daug daugiau. Pradeda nuo sienų valymo,
paskui po lopinėlį kapstysis tolyn. Kol sugrįš močiutė, viskas bliz-
gės. Na, gal kokia nors dėmė išduos, kas čia vyko, bet nieko nepa-
keisi.
Pinigų nebėra, valgyt tenka eit tai pas vieną, tai pas kitą pa-
žįstamą. Dauguma draugų ir jų tėvai svetingi. Gal net nujaučia, ko
Matas ateina, nes iškart pasiūlo užeit į virtuvę. Jis neišdidus, nesi-
gėdija, neatsisakinėja, nes nuo mažens žino, kad atsisakęs siūlomo
valgio gali likti alkanas.
Čirkšteli durų skambutis. Atsibeldžia Karla. Nepakviestas, ne-
nusiavęs batų, žygiuoja į vidų, sėdasi ant sofos. Apsidairo po tvarko-
mą kambarį, lyg nori kažko paklaust, bet po trumpos pauzės pasiūlo:
– Geriam alaus.
– Pinigų neturiu, – atsako Matas. – Net duonos nėra už ką
nusipirkti.
– Joo. Prasti tavo reikalai, bet nenusimink, galim gert, aš tu-
riu du rublius.
– Prigersi už tuos tavo du rublius.
– O ką, ne? Perkam kiek išeina „Žigulinio“, išgeriam, pri-
duodam bonkas ir vėl pinigų yra, – vėl nesuprast, ar rimtai, ar juo-
kais porina Karla. – Pabaigoje liks viena tuščia bonka, ją pridavę
turėsim dešimt kapeikų, tik vienuolikos trūks alui. Ar prie parduo-
tuvės mes negausim vienuolikos kapeikų? Aišku, kad gausim. Su
šitais dviem rubliais iki rudens gert galima.
Kaip Karla sakė, taip ir yra. Besitrinant aplink parduotuvę,
iš pažįstamų žmonių visai nesunku prisiprašinėt po keletą monetų.
Vakarop toks gėriojimas atsibosta. Sėdėdami ant suoliuko
šalia gatvės plepa. Karla tyso kiek galėdamas ištiesęs kojas į priekį.
Nori, kad koks nors praeivis užkliūtų, kad galėtų pasikivirčyt. Bet
visi apeina ratu. Iš tolo pamatęs ateinantį žmogų, seka akimis tar-

223
tum prašydamas, kad užkabintų. Niekas nenori veltis į konfliktą, o
teisuolių, gyvent mokančių dėdžių ir tetų nepasitaiko.
– Žinau, kur galima prasimanyt pinigų, – tvarkingai atsisė-
dęs sako Karla.
– Kur? – susidomi Matas, bet netiki, kad sulauks rimto at-
sakymo.
– Karosą reikia gaudyt.
Kiemo žargonu karosas – tai žmogus, kurį reikia apiplėšt.
Šalia motorizuotos kompanijos mikrorajone bastėsi dar vie-
na, nevažinėjanti motociklais, smarkiai gėriojanti ir mėgstanti iš-
krėst ką nors kriminalinio, nepriešiška gauja. Matas retkarčiais su
jais išgerdavo ir girdėjo, kad, prispyrus reikalui, užsiimdavo karosų
gaudymu. Žinojo, kada gamyklų darbininkams ir statybininkams
moka algas, žinojo, kokiais takeliais būdami girti, vengdami pakliūt
į blaivyklą, kėblina namo. Patykoję krūmuose, puldavo iš pasalų ir,
parbloškę ant žemės, iškrėsdavo kišenes.
– Ne, – trumpai atsako Matas.
– Kodėl?
– Per daug rizikos, dar reikia žinot, kada žvejot, nes ką tu
paprastą dieną kokio nors prasigėrusio tekintojo piniginėj rasi.
Karla neatlyžta:
– Reikia gaudyt ne didelį karosą, o mažą karosiuką, autobu-
sų stotyje iš kaimiečių mokinukų, po kelias kapeikas. Ten jokios
rizikos nėra.
– Kodėl tu ruošiesi gaudyt karosiukus? – stebisi Matas. –
Kažkada sakei, kad jei tik paprašytum, tau tėvas nors ir šimtą rublių
duotų.
Karla paniūra:
– Paprašyčiau ir duotų, bet iš jo nieko neimsiu.

224
 Dabar jis visiškai nepanašus į save. Matas tokio rūstaus savo
draugo dar neregėjo.
– Ko nepasidalinot?
– Dulkina savo sekretores nesislėpdamas, visas miestas skam-
ba. Motina kenčia, baigia iš proto išeit, o tam vienodai. Nesusitvar-
kys – pakarsiu bjaurybę.
Karlo pyktis Matui patinka. Tarp jų yra kažkas bendra, gal
vien tik dėl to sutinka eit karosint kaimiečių.

225
 ***

Beveik įdienojus draugeliai sliūkina per miestą. Apie būsimą

užsiėmimą nesišneka. Abiem tai neišbandytas dalykas ir tik priartė-
jus prie autobusų stoties Matas nutaria:
– Aš pirmas nepradėsiu, kalbėsi tu.
Karla nesutinka:
– Ne, kalbėk tu, tu piktesnis.
– Aš nežinau, ką sakyt, – išsisukinėja Matas.
– Sakyk – duokit pinigus! Greičiau! – moko Karla.
Taip besiginčijant, artėja pora paauglių. Aplink žmonių
nėra, bet Matas rimtai pasiryžęs pirmas karosint nepradėt, niuk-
teli draugui į pašonę. Tas greit susigaudo, abu prasiskiria, užėmę
visą šaligatvį pastoja kelią. Vaikigaliai, matyt, jau turėję panašių
reikalų, išsigandę baugščiai stebi, kas bus toliau. Neaišku, ko nori
visai į plėšikus nepanašūs miestiečiai. Vienas vidutinio ūgio, tvirto
sudėjimo, bet geraširdišku, netgi kvailoku veidu, kitas rūstus, bet
aukštas ir liesas.
Karla vos visko nesužlugdo. Kas jam šauna į galvą, iš kur tai
ištraukia, bet išraiškinga intonacija išdeklamuoja:
– Jeigu nori būti sveikas, atiduok visas kapeikas.
Dar kilsteldamas antakius ant kaktos, nutaiso idiotišką
veidelį.
Matas vos laikosi nepratrūkęs juoku. Tempia žandų raume-
nis, laiko stipriai sukandęs dantis, kad tik nepradėtų kvatot.
Reikia būt piktiems, o Karla savo juokeliais viską gadina.
Bet, kad ir kaip kvailai atrodo, užpultieji vaikeliai vis tiek išsigąsta.
– Neturim mes pinigų, – lemena vienas. – Tik bilietui pasi-
likom.
– Mieste viską išleidom, – priduria kitas.

226
 – Greit duokit po penkiasdešimt kapeikų, – pasistypčioda-
mas reikalauja Karla. – Jei ne – savo draugui pasakysiu, – linkteli
galva Mato pusėn. – Jis kietas ir žiaurus, užmuš abudu.
Čia Matas nebegali nulaikyt žvengimo. Nusisukęs abiem
rankom susiima už veido. Laiko suspaudęs žandus ir burną, kad tik
neprasiveržtų kvatojimas. Nebetiki, kad iš tokio plėšikavimo kas
nors gausis. Karlai labiau tiktų cirke klounu dirbt, o ne autobusų
stotyje kaimiečius apvaginėt.
Bet bailūs paaugliai nesipriešina, nebėga, o klusniai atidavę
po pusę rublio pasišalina. Jiems lengviau išsiskirt su nedidele suma
negu turėt reikalų su dviem neaiškiais tipukais.
– Nustok juokus krėst, viską sugadinsi, – pyksta Matas. –
Gerai, kad šitie lengvai pasidavė, su kitais tokie bajeriukai gali ne-
pavykt.
– Ką aš blogai padariau? – stebisi Karla. – Va, kaip išsigando,
iškart pinigus atidavė. Nemokink manęs. Dabar tavo eilė kalbėt.
Apsikeitus rolėmis, sekasi geriau. Paaiškėja, kad pačioje sto-
tyje dirbt gan rizikinga, aplinkui trinasi daug žmonių, kartas nuo
karto apsilanko milicija ir apie juos jau nuėjęs gandas. Autobusų
belaukiantys vaikai saugosi, net į tualetą nebeina, bet stoties pri-
eigose plaukioja užtektinai karosiukų. Per pora valandų šviežiai iš-
kepti žulikėliai surenka vienuolika rublių.
– Gana šiai dienai, eime pavalgyt, – pasiūlo Karla.
Matas neprieštarauja. Bepietaudami miesto valgykloje, nu-
sprendžia, kad šis užsiėmimas visai nesunkus ir pelningas, tad jo
mest neverta.
Kelios dienos trinantis aplink stotį pralekia sklandžiai. Be-
veik prieš nieką netenka pakelt rankos. Vaikinams tai pasidaro len-
gva pramoga, lyg hobis, panašus į žvejybą. Vienąkart kimba blo-
giau, kitąkart geriau, bet svarbiausia, kad niekada netrūksta pinigų.

227
 Tik nubudęs Matas kasdieniu įpratimu praskleidęs užuolai-
das pažiūri, koks oras. Vaizdas nenudžiugina – kaupiasi debesys ir
aišku, kad po kelių vasariškų savaičių atkeliaus lietus. Nusprendžia,
kad iš garažo į kiemą motociklo nevarys. Geležinis draugas šiandien
galės pailsėt, bet naujo užsiėmimo praleist negalima. Nors tvanku,
o nuotaika tokia, kad nesinori nė piršto judint, vis tiek su Karla eina
į stotį, kur darbas prasideda nuo nesusipratimo. Prispausti kaimie-
čiai kaip vienas tvirtina, kad duoklę kažkam atidavę. Dievagojasi,
kad tai ne melas, kad pinigų daugiau nebeturi. Plėšikėliai nuspren-
džia, kad pelningą vietą užėmė kriminaliniai elementai arba kita,
seniau tuo užsiimanti miesto gauja ir teks trauktis, bet paaiškėja,
kad konkuruoja du kresni, tikrai į žulikus panašūs nevietiniai. Po
trumpo aiškinimosi, kuriems pasišalint, Karla suktu kojos smūgiu
į pilvą stambesnį banditą išverčia iš kojų, o kitas net nebando prie-
šintis. Už padarytą žalą davę dešimt rublių išsinešdina.
Konkurentų išvarymas vaikinams suteikia pasididžiavimo sa-
vimi. Pasijaučia stoties šeimininkais, čia jų teritorija, į kurią kitiems
lįst nevalia. Išsidrėbę ant suolo apžiūrinėja savo valdas. Karla bando
įrodyt, kad reikia karosint mergas. Matas prieš. Jam tai ne prie šir-
dies, bet draugą užvaldęs godulys.
– Ar matai, kiek panų su rubliais rankinukuose vaikšto ir
mums nieko nemoka.
– Tegul sau vaikšto, tegul nemoka, aš prie jų nelįsiu.
– Ir neprašau lįst. Iš viso nieko nereikės daryt, tik stovėsi
šalia, o jeigu bėgs, gaudysi, – neatstoja Karla.
– Negaudysiu.
– Na, gerai, būk išdavikas, negaudyk, aš pats viską padarysiu,
bet pabūt prie manęs tai gali?
Matas nusileidžia. Bet tikėdamasis, kad šiandien panų nesu-
tiks, apsirinka. Patykoję už kampo pamato per parkelį ateinančią

228
porą. Pana aukšta, graži, šviesiaplaukė, o šalia jos jaunesnis, taip pat
šviesių plaukų berniokas. Iš tolo matyt, kad brolis ir sesuo. Karla
iš už priedangos išeina pirmas, Matas iš paskos. Vaikinukas juos
pastebėjęs, artėja išplėtęs akis, o pana eina kažką kalbėdama broliui
ir į priešais atsiradusius du grėsmingus chuliganus nesiteikia kreipt
dėmesio.
Karla pastojęs merginai kelią vos nesusimuša kaktomis.
Blondinė žengia žingsnį į šalį. Karla irgi. Ji žengia į kitą pusę, bet ir
čia praėjimas uždaromas.
– Tau vietos ant šaligatvio maža? – piktai paklausia šviesia-
plaukė.
– Maža, – atšauna Karla. Šįkart jis piktas. – Rublis iš abiejų,
ir vietos atsiras.
– Už ką turėčiau rublį duot?
– Už tai, kad čia vaikštai, – be juokelių dėsto Karla. – Pabur-
bėk dar, tai abu gausit į nosis.
Mergina išrausta.
– Paliesi nors piršteliu, kviesiu miliciją.
– Jeigu nors kaip pelė cyptelsi, tai nei tu, nei tavo brolis,
nei tavo tėvai daugiau į miestą net duonos nusipirkt neatvažiuosit.
Supratai? – sušvokščia Karla. – Greičiau krapštyk rublį ir nešdinkis
iš čia.
Broliukas stovi mirtinai išsigandęs, sustingęs ir perbalęs. Se-
suo sugriebusi jį už rankos ryžtingai pakartoja:
– Paliesi nors pirštu – šauksiu miliciją.
– Tik pabandyk, užmušiu! – surinka užpuolikas.
– Ir pabandysiu.
Karla čiupęs merginą aukščiau alkūnės, trūkteli į save. Tuo
pat metu orą perskrodžia gaisrininkų sirenos vertas žviegimas. Mer-
gina klykia taip, kad, rodos, girdi visas miestas. Karla išsigandęs
paleidžia rėksnę, o ši, įkvėpusi oro, tęsia savo solo.

229
 – Varom! – rikteli Matas.
Abu leidžiasi bėgt ir tik nulėkus keliasdešimt metrų klyksmas
nutyla. Aplink žmonių nedaug, bet visi dairosi, bandydami susi-
gaudyt, kas čia įvyko.
Tokia įvykių eiga abu išmuša iš vėžių.
– Gana šiai dienai, eime pavalgyt, – pasiūlo Matas.
– Dar negana, pabūkim mažumėlę, – nežinia ką galvodamas
užsispiria Karla.
Pasitraukę tolyn į parkelį susėda ant suoliuko. Ilgai netrukus
jis keliasi:
– Einu ieškot blondinės.
– Dingstam tolyn nuo stoties, – bando atkalbėt draugą Ma-
tas. – Kilo triukšmas, nežinia, kuo viskas baigsis.
– Tu lik, o aš einu ieškot.
– Kam tau prireikė?
– Kabinsiu.
– Lupsi?
– Kabinsiu, kvaily, – supyksta Karla. – Ji man patiko.
– Kuoktelėjai?
– Ne kuoktelėjau. Pirmąkart taip iš pirmo žvilgsnio krenta
į akį pana. Matei, kokia ji kieta? Visai kaip aš. Su tokia galima
draugaut.
Besižvalgydami vaikinai dideliu ratu apeina stotį. Nieko įtar-
tino nepastebėję, pamažu artinasi. Matas nori, kad merginos nebe-
būtų, bet, deja, ji su broliu sėdi pastogėje.
Matas sustojęs stebi tolstantį draugą. Pamačiusi užpuoliką,
šviesiaplaukė išrausta. Karla priėjęs kažką pasako, atsisėdęs šalia,
užsideda koją ant kojos, užmetęs ranką jai ant pečių kalbina. Mer-
gina klausosi, bet, nepraėjus nė porai minučių kildama, pasičiupusi
brolį, paskubomis prapuola už durų. Karla kaip sėdėjo koja ant

230
kojos su ištiesta į šalį ranka, taip ir lieka sėdėt. Atrodo kvailai. Greit
tai supratęs, apsidairęs ir delnu perbraukęs veidą sugrįžta pas Matą.
– Varom iš čia, – teištaria priėjęs.
– Kur?
– Bet kur.
– Ką pasakė?
– Nieko. Ji durna.
– Kodėl?
– Todėl, kad durna. Aš kabinu, o ji nekimba. Kvaiša, psichė,
kaimietė.
– Taigi tau patinka, – pašiepia Matas.
– Eina ji šikt. Nekalbėk apie tai. Nebepatinka.
Pasitrynę miesto centre užsuka į aludę, kur gerai maitina.
Tik pats baras beveidis, be pastovių, turinčių savas tradicijas klien-
tų. Dažniausiai čia lankosi pravažiuojantys žmonės, net barmenė
kažkokia nublankusi, nuobodi, tekalbanti išimtinai tai, kas būtina
darbui. Čia nėra jaukumo, kuris jaučiamas savam bare, nėra ra-
maus kampo, kuriame sėdint galima be pabaigos plepėt su pažįs-
tamais, todėl ilgai neužsibūna. Pavalgę ir išgėrę po porą bokalų,
išeina į gatvę.
Karla fantazuoja, kokią turės paną, bent jau su kokia norėtų
draugaut. Klausantis susidaro įspūdis, kad turėtų būt labai panaši į
šiandieninę, iš stoties.
Pašnekesį nutraukia šaižiai sucypę mašinos stabdžiai. Iš staiga
sustojusio milicijos „viliuko“ iššokę du neuniformuoti žmogėnai
pribėgę prie draugelių be jokių klausimų, negailestingai užlaužę
rankas už nugarų, sukiša abu į mašinos gale įtaisytą, nei tai šunims,
nei tai nusikaltėliams vežiot pritaikytą, grotuotą dėžę.
Viskas įvyksta taip greit, kad nespėja pagalvot, už ką juos
taip. Bet aišku viena – geruoju nesibaigs. Karla susirietęs sėdi prie-

231
šais. Nebesimaivo, tyli, bet ypatingai išsigandęs neatrodo. „Viliu-
kas“ darda miesto gatvėmis, Matas įtemptai galvodamas spėlioja,
dėl ko galėjo sučiupt. Dėžėje vietos nedaug, siaura, žema, vaikinų
veidai vienas šalia kito. Rūpi keliais žodžiais pasitart, ką reiks kal-
bėt, bet nesuspėja. Kaip staiga pagriebė, taip pat greitai tempia į
skyrių. Rankos žiauriai užsuktos, Matas iš paskutiniųjų stiebiasi ant
pirštų galiukų, bet kaip besistengia išsitiest, mentas ranką riečia dar
aukščiau. Taip, vos kojomis siekiančius žemę, užnešę į budinčiojo
kambarį, daug nekalbėję susodina ant kėdžių. Tai net ne kamba-
rys, o atitvertas koridoriaus galas. Milicininkas, sėdintis už užtvaro,
neturėdamas ką veikti, be emocijų vėpsodamas į ką tik atvestus nu-
sikaltėlius žaidžia su šratinuku. Matui be galo rūpi patart draugui,
ką kalbėt, nes Karla skyriuje dar nebuvęs. Nutaikęs momentą, kai
budintis užsikalba telefonu, pasilenkęs tyliai ištaria:
– Kuo bekaltintų, viską neik. Jokiu būdu nieko neprisi-
pažink.
Milicininkas suklusęs deda ragelį ir kažkam šūkteli:
– Jau tariasi bendrininkai, greičiau atskirkit juos.
Karlą palieka sėdėt kur sėdėjo, o Matą uždaro laikino sulai-
kymo kameroje. Tai nedidelė patalpa, kurioje nėra nei narų, nei
kubilo pasisiojimui, tik plikos medinės grindys ir grubiai tinkuotos
sienos. Sėsdamasis ant žemės veja nuo savęs ateinantį nerimą. Jei
baimė priveiks, teisingų sprendimų nelauk.
Į miliciją pakliūt ne naujiena. Pirmąkart buvo atvežtas dar
būdamas moksleiviu, tiesiai iš mokyklos šokių, kur su klasioku gir-
tutėliai sukėlė peštynes, išvartė kėdes ir nepakluso mokytojų reika-
lavimui dingt iš salės. Tada įrašė į nepilnamečių įskaitą, kurioje iki
šiol figūruoja.
Kai buvo padaryta pradžia, apsilankymai milicijoje pasipylė
kaip iš gausybės rago. Niekam iš draugų šiuo klausimu nesisekė

232
taip kaip jam. Atrodė, kad pareigūnai nieko neveikia, vien tik jo ir
tetyko.
Naktį tylutėliai svyruoja gatve, kur buvę, kur nebuvę maka-
ronai pačiupę veža į skyrių. Šokiuose reidas, nepilnamečių inspek-
torius užuodžia vyno kvapelį – vėl į skyrių. Eidamas iš gegužinės
pakelėje suranda girtutėlę merginą iš gretimos laiptinės, bando par-
vest namo, miesto prieigose tai pamato mentai, merginą už girtu-
mą, Matą už gerą širdį – tiesiai į skrebyną. Vakare pailsęs, bet be-
veik visiškai blaivus prisėda parūkyt karių kapuose ant antkapio, už
tai irgi vežamas ten pat. Vienas iš draugų jau sutemus kieme groja
gitara, Matas sėdi šalia, net nedainuoja, bet už triukšmo kėlimą abu
veža į miliciją. Ten kalba tik nevykęs muzikantas. Už paaiškinimą,
kad prie laiptinės jis ne bliovė, o dainavo ir kad dainuojant klausa
nafik nereikalinga, nes klausą privalo turėti tie, kas muzikos klauso-
si, gitara papilama į šipulius ir priedo abu gauna į kaulus.
Nuo milicijos gaut į kailį Matui taip pat ne naujiena. Čia to-
kios tradicijos. Jeigu pakliuvai nepilnametis, išleis tik tada, kai tėvai
atvažiuos pasiimt. Bet nelups. Matą močiutė tik du kartus pasiėmė.
Paskui pamatė, kad kovot su milicija ir neklaužada anūku tuščias
laiko gaišimas. Supykusi ant šitos kvailos procedūros pasakė, kad
daugiau per visą miestą nevaikščios. Ir neatėjo. Nuo tada prasidėjo
lupimas. Pakliuvus keliese, ką tėvai pasiėmė, tiems geriau, o ko ne-
pasiėmė – į kaulus, koja į subinę ir lauk pro duris.
Lupdavo tie milicininkėliai simboliškai, ne kiek skausmą su-
kelt, bet gal daugiau prieš savo kolegas pasirodyt. Trinkteli kumščiu
į pilvą, bet čia būt didvyriu, vaidint kietą neverta, reikia sudejavus
susiriest. Paskui apiboksuoja šonus, pabaladoja kumščiais nugarą
lyg būgną, tuo viskas ir baigiasi.
Vieną sykį budintis, nė pirštu Mato nepalietęs, sugrįžusiems
savo draugams gyrėsi:

233
 – Dėjau tai dėjau piemeniui į sprandą, padariau izdevoną
kaip armijoj. Prašydamas pasigailėjimo, keliais prieš mane ropinėjo.
Labai knietėjo pasakyt teisybę, bet akis nuleidęs nutylėjo.
Kad už ilgą liežuvį iš tikro į sprandą negautų.
Po kiekvieno pakliuvimo į miliciją, praėjus keletui dienų,
pašto dėžutėje atsirasdavo kvietimas į nepilnamečių kambarį po-
kalbiui su inspektorium.
Jaunųjų prasižengėlių tramdytojas buvo visai nepanašus į mi-
licininką, nors kartais ir dėvėdavo uniformą. Savo darbą dirbo są-
žiningai. Vakarais iš vaikų atiminėdamas cigaretes, vaikščiodavo po
kiemus, po dešimtos valandos vakaro mažamečius vydavo namo,
šokiuose gaudydavo išgėrusius.
Bet didžiausias ir daugiausia rezultatų duodantis darbas –
tai pirmąkart pakliuvusių auklėjimas. Gerai besimokančiam, gerų
tėvų, mielam vaikeliui įrašymas į nepilnamečių įskaitą buvo smar-
kiai ateitį keičiantis įvykis, netgi nerūpestingo gyvenimo sulaužy-
mas. Priskyrimas prie sunkiai auklėjamų uždarydavo duris į auštąją
mokyklą ir padėdavo tašką bet kokiai karjerai. Va tokius klientus
inspektorius maigydavo iki ašarų.
Mato šie pokalbiai absoliučiai nejaudino. Inspektoriaus, ti-
kriausiai, taip pat. Pasisodinęs kabinete užpildydavo jam priklau-
sančius popierius, atsidusdavo, suskaičiuodavo, kiek dar liko iki
pilnametystės ir išleisdavo padejuodamas, kad jeigu jis pasodint
nesuspės, tai armija iš Mato dar žmogų padarys.
O dabar sėdi ant šaltų kameros grindų, suprasdamas, kad
šį sykį viskas rimčiau. Šiandieninė istorija budinčio pabaladojimu
kumščiais per nugarą nesibaigs. Kamuoja nežinia, kas ir dėl ko
įskundė, ką reikės meluot tardytojui, ar nepraskys Karla.
Praeina gera valanda, kol spynoje subarškėjus raktams atsi-
veria kameros durys. Jaunas, smulkus, visai nupiepęs pareigūnėlis
bando pasirodyt griežtu:

234
 – Rankas už nugaros, veidu į sieną! – sukomanduoja užrakin-
damas dvi spynas ir užstumdamas skląstį.
– Pirmyn, – bando nutaisyt rūstų balsą. – Į kairę, – veda
laiptais į antrą aukštą, – į dešinę, stot veidu į sieną, – baigęs savo
juokingą pasirodymą nedrąsiai eina pro dermantinu apmuštas dvi-
gubas duris.
Iš užrašo Matas supranta, kad ten sėdi milicijos viršininko
pavaduotojas. Nusmelkia mintis, kad įvyko tikrai kažkas rimta, jei
su juo nori kalbėt toks aukštas pareigūnas.
– Jūsų įsakymu įtariamąjį pristačiau, – neuždaręs durų rapor-
tuoja milicininkėlis ir be žodžių rodo užeit.
Pavaduotojo kabinetas didelis, erdvus, visas apkaltas medžiu.
Nė iš tolo nepanašus į tuos apšiurusius su senais baldais kabinetus,
kuriuose teko pabuvot.
– Sėsk čia, – sodina Matą priešais save. Užsirūkęs kalbą pra-
deda bendrais klausimais:
– Kas toks, kiek metų, ką veiki, kodėl nesimokini, kodėl ne-
dirbi?
Matui tai jokių emocijų nekelia, atsakinėja automatiškai, ži-
nodamas – jei mentas neužsirašinėja, ką beatsakytų, daugiau kaip
tuščio moralo neišgirs. Taip ir įvyksta.
– Pažįstu tavo tėvą, – sako storulis. – Geras žmogus. Ir mo-
tiną pažįstu, darbšti moteris. Sunku bus, kai sužinos, ką prisidir-
bai, – stipriai užsitraukęs ir išpūtęs didelį debesį dūmų priduria. – Į
ką tu toks atsigimei, nesuprantu.
– Aš visiškai nieko neprisidirbau, o atsigimiau pats į save.
– Nesišiaušk, prisipažink. Dėl to ir atsivedžiau, kad motinos
gaila.
– Neturiu ką prisipažinti, aš nieko nepadariau, – atsako Ma-
tas, o galva net ūžia nuo klausimų, koks darbelis užkliuvo milicijai.

235
Dabar jau negalvoja, kad kažkas rimta, nes šitas majoras pliurpia
lyg neturėdamas ką veikt.
Pavaduotojas palinkęs į priekį, įkalbinėjimo toną pakeitęs
dar ramesniu pasako:
– Klausyk, aš noriu tau padėt. Bus geriau, jei viską papasako-
si dar nepakliuvęs pas tardytoją. Kalbėk ir aš tau pažadu, kad gausi
ne daugiau kaip penkerius metus.
– Kieeek? – išsprūsta savaime.
– Penkerius, nes mažiau neduos, straipsnis nuo tiek prasideda.
Matui sukausto kūną. Kojos pasidaro lyg švininės, jaučia,
kaip išmuša raudonis, lyg ne sava burna atsako:
– Nieko aš nepadariau.
Pavaduotojas atsilošia. Jo lipšnumas baigiasi:
– Nenorėjai gražiuoju, bus kita kalba, – pakėlęs telefono ra-
gelį trumpai burbteli. – Išveskit.
Tas pats jaunas milicininkėlis vėl uždaro į kamerą prie bu-
dinčiojo.
Matas sutrikęs. Tikrai nėra iškrėtęs nieko tokio, už ką galėtų
gaut penkerius metus kalėjimo. Visaip ramina save, guodžiasi tuo,
kad laiko čia, o neveda į rūsį, kur sėdi tikrai prasikaltę tardomi
žmonės.
Tai žino iš anksčiau, nes šitas procedūras teko praeit. Net
tris paras praleido drėgnoje, dvokiančioje skylėje kartu su tikrais
nusikaltėliais. Bet tuomet viskas gerai baigėsi.
Kažkokie poilsiautojai iš didmiesčio, būdami girti, paupyje
sukėlė muštynes su besimaudančia kiemo gauja, bet patys gavo į
akinius. Paskui priraudojo kūdrą ašarų, prirašė krūvą skundų, bet
vėliau susiprotėję, važiuodami namo, užsukę į miliciją atsiėmė pa-
reiškimus. Mažai Matas prisidėjo prie tų peštynių, vyresni ten plie-

236
kėsi, tik kelis kartus nugriuvusiems neprieteliams įspyrė, bet buvo
areštuotas kaip didelis.
Ilgai netrukus spynoje vėl barška raktai, tas pats mentukas
veda į kitą pastato pusę. Matas pasiryžęs – kas bebūtų, kuo bekal-
tintų, nieko neprisipažint.
Dabar pakliūna į mažą, apsilupinėjusiom sienom kabinetu-
ką. Už stalo sėdi storas, praplikęs tardytojas. Matas apie jį daug
girdėjęs kaip apie žiaurų, klastingą ir negailestingą mentą.
Liepęs sėst prie sienos, ant prie grindų pritvirtintos taburetės,
į rašomąją mašinėlę įsidėjęs lapą, surašęs formalumus, pradeda:
– Kalbėk.
– Apie ką?
– Nežinai apie ką? – kelia balsą mentas. – Neturi, ką papa-
sakot?
– Ne, neturiu.
– Tuoj prabilsi. Tavo draugelis jau prisipažino. O jeigu ty-
lėsi, padarysiu taip, kad gausi aštuonerius, o gal net dešimt metų.
Paskaičiuok, kiek bus, kai išeisi iš zonos, pagalvok, ar būsi kam
nors reikalingas, ar patiks savo gražiausius gyvenimo metus praleis-
ti už grotų?
– Nieko aš nepadariau.
– Nepadarėt? Tu nieko nepadarei? – grėsmingai stojasi iš
už stalo plikis. – Ką su savo draugeliu iškrėtėt šiandien rytą? Ne-
pameni?
– Nepamenu, – atsakius tampa aišku, kad pasiskundė kažkas
iš autobusų stoties. Gal net šita, garsiai žviegianti merga. Teisingai
darė atkalbinėdamas Karlą sijonuotų padarų neliest.
Žengdamas artyn, mentas užsimoja kumščiu. Matas, nelau-
kęs, kol smogs, abiem rankom užsidengia veidą.
– Tu ką? Dar dangstysies?! – staugia tardytojas. – Greit pa-
trauk rankas!

237
 Matas purto galvą, nes žino, kad labiausiai už viską pasaulyje
turi saugot save nuo smūgių. Aišku, kad šįkart į kailį gaus kaip rei-
kiant, bet nesiruošia sėdėt atkišęs dantis laukdamas, kol juos išmuš.
– Gal aš durnas, – atšovęs dar stipriau delnais spaudžia veidą.
Mentas šeria per rankas, koja spiria į blauzdą, chaotiškai talžo
kumščiais, spardo, kur pakliuvo. Matas gūždamasis galvoja, ar ne
geriau būtų nukritus ant grindų susirietus iškęst šitą smūgių laviną.
Bet mušeika uždusęs nurimsta ir paeina į šalį. Matas, pažiūrėjęs pro
pirštus, patraukia rankas nuo veido.
– Tylėsi? – klausia mentas.
– Neturiu, ką kalbėti.
– Kaip galvoji, ar aš čia mušiau? – tartum ne Mato, o savęs
paklausia šnopuodamas žmogpadaris ir pats atsako. – Ne, vaikeli.
Tikras mušimas dar prieš akis. Gausi taip, kad prisipažinsi viską,
net tai, ko nepadaręs. Ne tokie šiame kabinete palūžo, palūši ir tu.
Ateis vakaras, niekas nebešliaužios koridoriumi, va tada pakalbė-
sim, – po trumpos pauzės dar paklausia. – Tu nori to? Ar dabar
viską papasakosi ir gražiuoju išsiskirsim?
Matui baugu. Rūpi greičiau užbaigt reikalus su šituo pabai-
sa, visiškai nenori, kad vakare vėl daužytų, bet savęs apkalbėt ne-
siruošia.
– Nieko aš nežinau, – sumurma.
Mentas tyli. Aprimus šnopavimui, užduoda klausimą visai
ne į temą:
– Ar gera tavo reakcija?
– Gera, – dvejodamas ir nesuvokdamas, kurlink krypsta kal-
ba, atsako Matas.
– Gaudyk, – šūktelėjęs tardytojas meta į orą raktų ryšulį.
Matas automatiškai abiem rankom griebia raktus ir tuo pat
metu gauna stiprų, gerai pataikytą kirtį į smakrą. Akyse sužaibuoja,
kūnas lyg maišas drimba žemėn.

238
 Laukdamas smūgių, susiriečia, bet ant stalo sučirškia tele-
fonas. Driomba pakelia ragelį, keletą kartų ištaręs „taip“ paliepia
keltis. Vaikinas pro pirštus pamatęs, kad kankintojas sėdi už stalo,
ropščiasi ant taburetės. Skauda sutrenktą makaulę. Galvoja, kiek
laiko atlaikys tokį tardymą. Mentas užsirūkęs ramiai pasako:
– Kol kas su tavimi gana. Eik į koridorių ir lauk, kol pakvies.
Apkultam vaikiui prašviesėja akyse. Sprukęs iš kabineto atsi-
sėda ant kraštinės kėdės, kuo toliau nuo šito sadisto durų.
Kėpso stebėdamasis, kaip niekas nesaugo, neuždaro į kamerą,
o palieka vienui vieną. Aišku, kad po skambučio tardytojo kabine-
te kažkas pasikeitė. Pro šalį vaikšto milicininkai, paprasti žmonės,
niekas į jį nekreipia dėmesio. Parūpsta lyg niekur nieko atsistojus
išeit. Bet mintis, kad paskui dieną naktį kamuos nežinia, kad reikės
slapstytis ir visko bijot, kad galų gale, jei ieškos, tai vis tiek kada
nors suras, sulaiko nuo tokio žingsnio. Pagaliau, jeigu dabar nebe-
uždarė, tai gal paleis.
Taip bedvejojant, gale koridoriaus su rankomis už nugaros
pasirodo Karla. Jį atlydėjęs ilgšis stumtelėjęs draugelį suburba:
– Sėdėk, kol pakvies, ir nekrutėk.
Karla, su šviežia, dar tik spalvą įgaunančia mėlyne po akimi,
susmunka šalia.
Pirma, ką Matas užgirsta, tai nusistebėjimas:
– Už ką mus čia?
– Gal geriau žinai? Mentas sakė, kad kažkuo prisipažinai.
– Šikt tegul eina. Nieko jiems nepasakiau.
Matui kaip akmuo nuo širdies nusirita. Jie savęs neapkalbė-
jo. Sėdi kartu koridoriuje šnekučiuodamiesi lyg niekur nieko, tik
galvoje kirba klausimas, kokiu tikslu čia laiko. Karla dar nerimauja:
– Kaip galvoji, mus uždarys?

239
 – Jei reikėtų uždaryt, tai tūnotumėm rūsyje, o ne čia bur-
kuotumėm. Už tą patį nusikaltimą tardomiems ne tik kalbėtis, bet
pažiūrėt vienas į kitą neleistų, – nuramina Matas.
Karla nušvinta, kuisdamasis užsiveda garsiai pasakot, kur ve-
džiojo, kaip tardė. Jam kliuvo labiau. Antrankiais prirakinę prie
kėdės, mušė dviese:
– Man šeria, o aš klausiu, oi, kas čia, uodas nutūpė? Vėl šeria,
o aš: nesuprantu kas buvo, gal musė ant manęs atsisėdo. Jie dar la-
biau įsiunta, dar labiau daužo, o aš juokiuosi. Man nė kiek neskau-
dėjo, – aišku, kad meluoja Karla, – čia tik lengva treniruotė, kaip
smūgius atlaikyt. Būtų neprirakinę, būčiau abu suspardęs, – giriasi
net skamba koridorius.
Netrukus pasirodo Karlą atvedęs ilgšis. Abu nutyla, nutaiso
piktus veidus, o mentas oficialiu tonu raportuoja:
– Jūs esate pakviesti į atpažinimą. Prašome eiti iš paskos.
Matui vėl kyla nerimas. Tetrūksta kažkokio atpažinimo. O
Karla eina išmetęs rankas į šalis, krypuodamas, vaidina zeką, mai-
vosi, lyg nieko rimto nebevyktų, grėsmė būtų praėjusi.
Atvedęs į didelį, bet irgi nevalyvą kabinetą, pasodina už stalo,
kur sėdi trys neaiškūs tipukai.
Po keleto minučių atsiveria durys. Lydimas dviejų kostiu-
muotų vyriškių įeina nedrąsus, inteligentiškos išvaizdos žmogelis,
vilkintis pilką lietpaltį, rankoje turintis rudą sakvojažą su mokyto-
jų sąjungos suvažiavimo emblema. Aišku, kad tai mokytojas, tu-
rėsiantis atpažint jam neįtikusį asmenį. Mato ir mokytojo žvilgs-
niai trumpam susikerta. Nors vaikinas šį žmogų regi pirmąkart,
nusmelkia nerimas, o jeigu dėdulė pirštu bakstels į jį? Kas žino, ką
šitam inteligentėliui prišnekėjo tardytojai. Baimė užplūsta lyg sti-
pri lavina. Rankos ir kojos pasidaro kaip vatinės, veidą vėl išmuša
raudonis.

240
 Pareigūnai kažką tyliai pasako mokytojui, davę pasirašyt gar-
siai ištaria:
– Ar tarp čia esančių matote žmogų ar žmones, šįryt buvusius
miesto parke?
Žvilgsnis slenka per susodintuosius už stalo ir vėl užkliūna
Mato. Šiam sustoja laikas. Baimė, kad žmogėnas parodys būtent į
jį, prislegia taip, kad tarpai tarp stiprių širdies dūžių tęsiasi amžiny-
bę. Matas trokšta, kad komedija greičiau baigtųsi, kad kuo skubiau
praeitų tos kelios minutės, viskas pagaliau išsispręstų. Kamuoja ne
tardymo baimė, ne tai, kad keletą metų gali tekt praleist už grotų.
Jis bijo tik vieno – prarast Daivą. Ši mintis užgožia viską ir sekun-
dės išsitempia iki begalybės.
Karla kvailioja. Tempia kaklą, stiebiasi, spurda ant kėdės
kraštelio lyg mokinys, norintis, kad pakviestų atsakinėt. Tetrūksta,
kad ranką keltų. Krečia durnystes nė kiek nebijodamas, kad nusi-
kaltėliu išrinktas gali būti jis.
Vienas iš sėdinčiųjų užstalėje, matydamas Karlo spektaklį,
pradeda kikent.
Tokia atpažinimo eiga mokytoją sutrikdo, jis drebančiu bal-
su išlemena:
– Ne, nebenoriu, nedalyvausiu šitame cirke, aš inteligentiš-
kas žmogus, tokie renginiai ne man. Bijau suklyst, juk sprendžiasi
žmogaus likimas.
Vienas iš milicininkų greit nuramina:
– Jūs pasirašėt, kad duosit teisingus parodymus. Už vengimą
gresia baudžiamoji atsakomybė, – pakeltu tonu paklausia. – Ar yra
čia žmogus, kurį matėte parke?
Mokytojas kažką tyliai suvapa, pareigūnas pasilenkia prie jo,
atkiša ausį, išklauso, o tada patenkintas išsitiesia:
– Aha, – atsisukęs į sėdinčius vaikinus sukomanduoja. – Visi
rankoves atsiraitokit iki alkūnių ir rankas delnais į viršų ant stalo!

241
 Matas, nesuprasdamas, ko iš jų norima, raitosi rankoves.
Sudėjus rankas ant stalo, mokytojas, net nežvilgtelėjęs į Matą,
duria pirštu į viduryje sėdintį tamsiaplaukį, piktų veido bruožų vai-
kiną.
Akys susminga į jį. Virš riešo vos ne per visą dilbį švyti di-
džiulė tatuiruotė, vaizduojanti aplink kardą apsivijusią gyvatę.
– Šitas, – taria nedrąsiai.
– Jūs tikrai įsitikinęs? – dar pasitikslina mentas.
– Taip šitas, aš jį atpažįstu, – sukasi durų link ir dar baugščiai
paklausia, – ar jau galiu eit?
– Ne, dar turėsite pasirašyt protokolą. Visi kiti laisvi, išskyrus
tave, – milicininkas linkteli galva bachūro su tatuiruote link.
Matas turi atsistot. Tai, kad nekaltas, nebekelia jokio džiaugs-
mo. Dar netiki tokia lengva baigtimi. Tik Karlai niuktelėjus į pa-
šonę, atsikėlęs eina pro duris. Pamažėle grįžta noras dingt iš čia,
sulaukt Daivos ir nieku gyvu niekur niekada nuo savęs nepaleist.
Šitas pusdienis milicijoje parodė, kokią didelę reikšmę užima Mato
gyvenime bei kokia yra brangi. Viskas, apie ką čia galvojo, viskas,
ko bijojo, tai tik prarasti ją.
Belipant laiptais, sustabdo Matą vedžiojęs jaunasis milicinin-
kėlis.
– Ei jūs, jeigu šiai dienai reikalinga pažyma, na, kad nebuvo-
te darbe ar kokioj praktikoj, tai apačioje užeikit pas budintį, pasa-
kykit, kad dalyvavot atpažinime, jums išrašys.
– Nieko mums nereikia, – suburba Matas.
– Geras jūsų atpažinimas. Iš pradžių daužot kaip bokso
kriaušę, o paskui: oi, čia toks atpažinimas buvo, gal pažymėlės rei-
kia? – besimaivydamas teisiai į akis rėžia Karla. – aišku reikia, tik su
kita data, man rugsėjo antrajai labai tiktų.
Nesupratęs juokų, mentukas teisinasi:

242
 – Ne, žinokit, tik šiai dienai galim išrašyt, ateičiai nerašom.
Jūs neburnokit, o džiaukitės, kad nusikaltėlius taip greit pagavom,
o tai tūnotumėt rūsyje.
– Koks čia džiaugsmas būt visam subaladotam. Ir ką tas
bachūras iškrėtė, kad dėl jo toks vaidinimas suruoštas? – pasidomi
Karla.
Matas netiki, kad milicininkas atsakys. Jiems apie tokius da-
lykus kalbėt uždrausta, bet šis, gal jausdamas dalį kaltės, kad buvo
lupami žmonės, papasakoja:
– Rytą miesto parke buvo užpulti du mokytojai. Šitas, kur
liudijo, pabėgo, o kitą žiauriai sumušę apiplėšė. Nusegė laikrodį,
pavogė piniginę. Vieną nusikaltėlį matėt, o kitą taip pat neužilgo
pagaus.
– O mes čia prie ko? – nustemba Karla.
– Prie to, kad vienas buvo tamsus, aukštas, juodai apsirengęs,
o kitas vidutinio ūgio, su rudais drabužiais, lygiai kaip jūs.
Mentas pastūmęs Karlą į šalį nueina bambėdamas:
– Viskas, daugiau jokių klausimų.
Tik lauke, jau gerokai paėjėjus, Matas suvokia, kad niekas
nebegresia, kad viskas neįtikėtinai sėkmingai baigėsi, kad tai buvo
tik geras, su baimės doze nuotykis, bet Karla šiaušiasi:
– Reikia sugrįžt išsiaiškint, – dėsto rimtai, – vidury baltos
dienos nekaltai subaladoja du žmones ir net neatsiprašo. Makaro-
nus reikia nubaust.
– Nurimk, Karla, džiaukis, kad laisvės oru kvėpuoji. Sugrįši,
užrūstinsi, žiūrėk, atkas ką nors apie tave.
– Aš nieko nepadariau, o mane sudaužė, – spirga Karla. – Aš
skųsiuos prokurorui.
– Karla, raminkis. Jei panorės, vis tiek ką nors apie mus su-
ras, va, tada graušies, kad teisybės ieškot grįžai.

243
 – Ką apie mane suras? Aš nieko nepadariau.
Matas supyksta. Jo draugelis visiškai durnas. Beboksuodami
mentai tikriausiai galvelę atkrėtė.
– Nieko nepadarei? Nieko? Kiek per šitas dienas žmonių
nukarosinai? O kiek šitiems, kur šiandien parke supakavo, gresia?
Galvoji, mums kitaip?
– O mums tiek negresia, mes taip nedarėm, – nusišneka Karla.
– Tai prie stoties nė vienam neįspyrei? Nė vienam nosies ne-
sukruvinai? – vos tvardosi nešaukęs Matas. – Caca lėliukas, gražiai
pinigėlius atiminėjai, taip meiliai, kad apie tai sužinoję tardytojai
net atsiprašytų.
– Na gal ir taip, – sutinka Karla. – Ai, tegu jie visi eina šikt.
Man visai neskaudėjo. Eime į stotį.
Matas nuo šitų žodžių net krūpteli. Tikrai žino, kad pinigų
atiminėt nebeis, net jeigu grėstų mirtinas badas. Nesiruošia įkalbi-
nėt to nedaryt, ar diskutuot šia tema, tik tvirtai pasako:
– Daugiau aš ten neisiu.
– Ką, išsigandai?
– Gal ir taip. Ar nematai, kad čia didžiausia durnystė. Bent
vienas karosiukas pasiskųstų – mums amen. Ir skųstis gal nerei-
kėtų. Matei nupiepusį skreboką, kur su mumis kalbėjosi? Šimtas
procentų, kad jis iš kaimo kasdien į darbą važinėja autobusu. Bus
be uniformos, apibombinsi tokį netyčia, tai dešimt metų mažai ne-
pasirodys. Į stotį aš daugiau nebeisiu. Taškas.
– Gal ir tavo tiesa, – sutinka Karla. – Per daug čia rizikos.
Sugalvosim ką nors kita.
Matas nebenori nieko apie tai kalbėti. Nebenori galvot nieko
kita. Jis tenori, kad nuotykiai autobusų stotyje kuo greičiau nueitų
užmarštin.

244
 – Atsiknisk, Karla. Ne tokia šiandien diena, kad kurtume
rožinius planus.
Karla pažvalėja, sujuda visu kūnu, akys sublizga, viena ranka
apkabinęs Matą per pečius žvaliai prabyla:
– Neatsiknisiu, Matai. Ir man ši diena buvo sunki. Bet esam
drąsuoliai. Viską padarėm teisingai, nepraskydom, neišsidavėm,
atsilaikėm vyriškai, todėl siūlau gerai atšvęst. Ar mes to neverti?
Aplaistom vos neprarastą laisvę? Ką?
– Pagaliau pasakei kažką protinga, – nušvinta Matas. – Tokį
dalyką reikia aplaistyt. Ir galingai.

245
 ***

Su kuprine ant pečių Matas eina pas Daivą. Nešulyje mie-

gmaišis, plonas patiesalas, atstojantis pagalvę, o kartais ir antklodę,
peilis su šakute, drabužių pamaina, dar keletas smulkmenų.
Šiandien jiedu iškeliauja į Palangą. Kaip važiuos, dar nesu-
tarę, niekaip neapsisprendžia, ar bildės traukiniu, ar stabdys prava-
žiuojančias mašinas.
Oras šiltas, niekur nereikia skubėt, širdyje šventė. Džiugina
būsimos kelionės nuojauta. Visą laiką, visa savo esybe trokšta nau-
jovių ir nuotykių. Koks bebūtų oras, kaip besisektų, žino – vis tiek
bus laimingas, kas bloga benutiktų, nepasitenkinimo nesukels, nes
keliaudamas jaučiasi savame vežime. Bet labiausiai širdį džiugina
žinojimas, jog visą laiką kartu bus mylima mergina. Nereikės skirtis
nei dieną, nei naktį.
Pasibeldęs į langą, nelėtindamas žingsnio traukia tiesiai į kie-
mą. Kambaryje išgirdęs pakeltus balsus sustoja, į prieangį nebeina.
Supranta, kad viduje vyksta aršus kivirčas. Po keleto minučių pro
staiga atsivėrusias duris greitomis išlekia įraudusi Daiva, net ne-
stabteldama pagriebusi Matą už rankos, vedasi tolyn nuo namų.
Jau išėjus iš kiemo, pasiveja mamos žodžiai:
– Palauk, paleistuve, tai tau atsirūgs.
Kiek paėję gatve, susikimba už parankių. Matui smalsu:
– Ko nepasidalinot?
Daiva neatsako. Nori kalbėt, bet trukdo akyse besitvenkian-
čios ašaros. Galiausiai nebeištveria, sustojusi pravirksta, kūkčioda-
ma apsikabina:
– Manęs nenorėjo išleist, bet namuose likt ilgiau nebegaliu.
Nebeištveriu kasdienių priekaištų, nepagarbos, ujimo kiekviename
žingsnyje. Taip stengiausi daryt viską, ką liepė, dirbau nuo ryto iki
vakaro, bet vis tiek viskas blogai ir blogai.

246
 – Nurimk, mažute, – guodžia Matas. – Dabar mes kartu,
mama liko namuose, žino, kad išvažiavai su manimi. Juk viskas
tvarkoje. Ar ne? Pagalvok, kaip bus smagu, ir nustok raudot.
Jis kalba tvirtai, įtaigiai, visu šimtu procentų tikėdamas, ką
sako.
– O tave lengvai išleido? – dar sukūkčiodama paklausia Daiva.
– Nieko neatsiklausiau, niekam nieko ir nesakiau. Nieks ma-
nęs nepasiges. Juk žinai – aš gyvenu pats sau.
Daiva aprimsta, užsimeta ant pečių savo nešulį, ir besigin-
čydami, kaip geriau keliaut, nužygiuoja. Mergina labiau linkusi į
autostopą, o Matas – į kelionę traukiniu. Bet kojos kažkodėl pačios
atneša į autobusų stotį.
– Juk galima ir autobusu nuvažiuot! – lyg padariusi atradimą
šūkteli Daiva. – Taip daug greičiau ir patogiau.
– Taip, – sutinka Matas, – bet važiuodami autobusu Palan-
goje išlipsim visai be pinigų, o norint trejetą savaičių praleist prie
jūros, reikės truputį pataupyt: zuikiu pasivažinėt, kai ką parduotu-
vėje nukniaukt. Nieko negalvok, klausyk manęs ir viskas bus gerai.
Iš bufeto sklinda viliojantis kvapas. Tikriausiai dėl to kojos
pačios ir atnešė čia. Taip sutapo, kad abu dar nieko neturėję bur-
noje, todėl nekantraudami stovi eilėje.
– Dvi sardeles, su pačiomis pikčiausiomis garstyčiomis, –
linksmai bufetininkę kalbina Matas.
Ši nepasimetusi atsako:
– Garstyčių negaila, bet kiek įdėsiu, turėsi visas suvalgyt.
Sardelės puikios. Prie jų tik juoda duona, bet pasakiškai ska-
nu. Niekur kitur nebūna taip skanu, kaip autobusų ir traukinių
stotyse.
Matas geria pomidorų sultis su druska, o Daiva iš mažyčio
puodelio kavą, paruoštą per garais pūškuojantį aparatą.

247
 – Žinai, kodėl kava tokia gera? – paklausia.
– Nežinau. Manau, kad jos geros nebūna. Visada karti ir ne-
skani.
– Nieko tu neišmanai, – susiraukia Daiva. – Šitą bufetininkę
gerai pažįstu. Man paruošė iš ką tik sumaltų pupelių. Kitiems gi
parduoda virtą po kelis kartus. Aišku tau?
– Žiūrėk tu man, net iš kavos kapeiką išspaudžia, o aš ma-
niau, kad bufete tik apsveria ir apskaičiuoja.
Matui linksma, į galvą lenda kvailystės.
– Visi moko gyvenimui ruoštis, surimtėt, apie ateitį pradėt
galvot. Jau sugalvojau. Grįžęs iš armijos būsiu bufetavas. Griebsiu
dešreles nuo siūbuojančių svarstyklių ir septynis kartus virsiu tą pa-
čią arbatą.
– Su tavimi apie nieką negalima rimtai pakalbėt, – paniūra
Daiva.
Matui smagu. Jo mergina tokia gudri, bet vis tiek juokina su
tuo kavos gėrimu. Jai, kaip ir kitoms kiemo panoms, tai ritualas.
Beveik tas pats, kaip bobutėms pamaldos.
Pavalgę nusprendžia važiuoti geležinkeliu. Suprantama, be
bilietų.

Pustuštis trumpojo susisiekimo dyzeliukas veža į Vilnių. Iš

ten elektriniu traukiniu galvoja pasiekt Kauną. Toliau neplanuoja
nieko. Atėjus laikui viskas išsispręs savaime.
Susėdę ant kietų suolų, plepa apie viską ir nieką. Tiksliau,
nurimusi, atsigavusi po konflikto su mama, kalba Daiva. Kai ji to-
kia, nuobodu nebūna.
Matas šiuo maršrutu jau du kartus važiavęs, bet abu sykius ne
atostogų metu ir priešinga kryptim. Jo atmintyje traukinys buvo vi-
sai kitoks. Dvigubai ilgesnis, nes sudurtas iš dviejų tokių pat dyze-
liukų, ir pilnutėlis jaunimo. Vagone triukšmo buvo daugiau negu

248
pertraukos metu mokyklos koridoriuje. Buvo žaidžiama kortomis,
geriamas alus, gale esančios stumdomos durys nespėdavo užsivert
nuo einančių parūkyt. Stypsojo keletas stovinčių, nes vietos susėsti
visiems neužteko, bet vienas pažįstamas tik įlipęs ir išsitiesęs per
visą suolą iškart užmigo. Neturinčios kur prisėsti panos tampė už
kojų, gnaibė, kol pasodino ant kraštelio. Iki pat namų jis knapsėjo,
svyravo į visas puses, kartais net užknarkdamas, pasidėjęs galvą ne-
draugiškai pakeleivei ant peties, bet ši vis piktai nustumdavo. Du
sykius su trenksmu plumterėjo ant žemės, sukeldamas gaivališką
viso vagono juoką. Jis visai nesigėdino, nekreipdamas dėmesio į
kandžius juokelius šypsodamasis taikėsi toliau pasnaust.
Matas viskuo tuo žavėjosi. Truputį pavydėjo visiems di-
dmiesčio studentams, sugebantiems būti tokiais laisvais ir nieko
nesidrovinčiais.
Na, ką padarysi, galvojo tada. Nelemta būti studentu, bet
savo jaunystę praleis ne prasčiau už juos.
Dabar gi vagone tesėdi keletas stotelėse besikeičiančių senu-
kų, tik prieš sostinę keleivių pagausėja.
Stotis pasitinka beskubančiais žmonėmis, specifiniu kvapu ir
šurmuliu. Po peroną vaikšto surūgę milicininkai, koridoriuje ap-
sikrovęs manta klega čigonų būrys, kažkas vėluoja, kažkas nuobo-
džiai laukia savo traukinio, kiekvienas su savo rūpesčiais ir džiaugs-
mais, visi važiuojantys skirtingais keliais į skirtingus miestus, tik iš
tolo atrodo, kad tai vientisa žmonių masė.
Keliaujanti, dėmesio į jį nekreipianti minia Matui patinka. Iš
namų išvykę žmonės kažkuo panašūs.
Sėkmingai įveikę pirmąją kelio dalį trinasi po stotį. Visai to
nenorėdami sutinka būrelį žemiečių, kurie pasilabinę pasidomi:
– Namo važiojat?
– Atvirkščiai – mes ką tik iš namų, – čiauška Daiva. – Į Pa-
langą čiuožiam.

249
 – Kas taip sugalvojo? – nusistebi vienas iš sutiktųjų. – Juk
visai nepakeliui, laiko gaišimas. Namuose ryte sėdę į autobusą, pa-
vakare būtumėt pajūrį.
– Aš taip sugalvojau, – nė kiek nesigėdina Matas. – Niekur
neskubam, važiuosim tik traukiniais ir tik be bilietų. Taip bus įdo-
miau. Toks mūsų planas.
– Su pinigais striuka? – kažkas pataiko kaip pirštu į akį.
– Ne, mums reikia nuotykių, – nemeluodama atsako Daiva.
Palinkėję vieni kitiems sėkmės jaunuoliai išsiskirsto kas sau.
Ilgai netrukus atrieda „električka“, vežanti į Kauną. Žmonės bi-
jodami, kad negaus atsisėst, įžūliai grūdasi pro vagono duris, bet
viduje vietos užtenka visiems.
Daiva su Matu susėda šalimais, bet nebe tokie linksmi, kaip
buvo iki Vilniaus. Trikdo nauji pakeleiviai. Priešais besėdintys du
prasigėrę vyrai tarp savęs garsiai rusiškai ginčijasi. Jaunuoliams nie-
ko nelieka, tik tyliai žiūrint pro langą, nenoromis klausytis girtų
senių barnio. Traukinukas, kartais prasilenkdamas su triukšmingu
priešpriešiniu sąstatu, dažnai stabčioja. Tik pajudėjus iš Elektrėnų,
vagone pasigirsta įsakmus balsas:
– Graždani pasažyry, vašy bilietiki.
Matas krūpteli. Buvo užmiršęs, kad važiuoja zuikiu. Greitai
sumoja, kad vienintelė išeitis – tai sprukt. Mirkteli Daivai, atsikėlęs
eina tolyn nuo kontrolieriaus. Šis piktai dėbteli, iš žvilgsnio matyt,
kad viską supranta, bet nepuola vytis, o toliau dirba savo darbą.
Sekančio vagono tambūre Daiva paklausia:
– Ką darysim?
– Kai tik sustos, šoksim lauk.
Bet stotelė neartėja. O iš priešingos traukinio pusės, tikrin-
dama bilietus, artinasi stambi, didžiakrūtė kontrolierė. Zuikiams
nebėra kur dingti ir netrukus suskamba griežtas:

250
 – Jūsų bilietukai.
– Neturim, – rausta Matas.
Jis sutrikęs, nes nei karto nebuvo patekęs į tokią bėdą. Neži-
no, nuo ko pradėt išsisukinėt. Supranta, kad apie tai reikėjo pagal-
vot anksčiau. Tereikia vienos teisingos mintelės, mažyčio stimulo,
menkiausio postūmio ir žodžiai liesis patys. O dabar stovi it mietą
prarijęs.
Išeities ieško Daiva:
– Bilietus mes turėjom, – aiškina nesinervindama, – bet per
žioplumą liko draugės rankinuke, o ji jau išlipo.
– Išlipo, neišlipo, man nesvarbu. Bilietų neturit, mokėkit
baudą.
– Mes studentai, važiuojam namo, visai neturim pinigų.
– Jeigu studentai, parodykit pažymėjimus, – pasimaivydama
paprašo. – Meluokit sau, seniai šitą darbą dirbu ir matau, kas stu-
dentas, kas ne. Atėjus vasarai pilni traukiniai tokių kaip jūs, bilietus
pas draugus pamiršusių. Nėra ramybės.
Kontrolierei beburnojant, prisistato jos bendradarbis. Rusiš-
kai persimeta keliais sakiniais, iš kurių Matas supranta, kad visame
traukinyje važiuojančius be bilietų tepagavo juodu. Piktieji geležin-
keliečiai reikalauja dokumentų, o negavę grasina vežt į geležinkelio
milicijos skyrių. Daiva visas savo pastangas sutelkia į moterį ir po
ilgos diskusijos ir pažadų, kad daugiau tai niekada nepasikartos,
zuikiai išmetami nykioje stotelėje, kur daugiau niekas neišlipa.
– Ko tylėjai kaip nebylys? – nenatūraliai barasi Daiva. – Pats
sugalvojai traukiniu be bilietų važiuot, o kai reikia išsisukinėt, tai
dedi į krūmus. Kalbėk kitąkart. Ir galvok, ką toliau darysim.
Jinai nė kiek nesutrikusi. Aišku, kad taip keliaut patinka.
Matą tai džiugina. Jie kažkuo panašūs ir pastaruoju metu tapo labai
artimi, iš pusės žodžio vienas kitą suprantantys.

251
 – Ką darėm, tą ir darysim. Po valandos važiuosim toliau.
Matas sėdasi ant suolo krašto. Jaučia, kad ši kelionė bus ypa-
tinga, ne tokia, kokios buvo anksčiau. Jau dabar ji ypatinga.
Kuprinė trukdo atsilošt. Nusiėmęs, pasideda šalia, patogiai
įsitaiso, pakėlęs akis į kaip niekada žydrą dangų, pajunta kaip sielą
užlieja ramybė. Visas pasaulis nutolsta. Namai, močiutė, draugai,
traukiniai, jų stotys, keleiviai, kontrolieriai – viskas dingsta. Gal-
voje lieka tuštuma, akyse tvyro hipnotizuojanti dangaus žydrynė,
tik Daivos čiulbėjimas sieja su šiuo pasauliu. Ji čiauška nesustoda-
ma. Matas pritardamas linksi galva ir kaip pro miglą stebisi, kaip
galima iš tokio menkniekio kaip išmetimas iš traukinio turėti tiek
įspūdžių. Kėpso nutolęs nuo realybės. Nieks nebeegzistuoja. Tik
jis, Daiva, šis nepakartojamas jausmas ir noras, kad tai niekada ne-
sibaigtų, kad sustotų laikas.
– Kylam, traukinys atvažiuoja, – strykteli mergina.
Matas nejuda:
– Velniai nematė to traukinio, bus kitas, labai norisi taip pa-
sėdėt.
– Judinkis, – timteli už peties.
Matas nekruta.
– Na ir apsvaigęs tu. Judinkis greičiau, nes paliks.
– Man čia gerai, niekur daugiau nenoriu.
– Staigiai tik keliesi! – sukomanduoja Daiva ir, pačiupusi ku-
prinę, bėga prie beatsiveriančių durų.
Matas risnoja iš paskos, šoka į vagoną, o tambūre vėl su-
stingsta.
– Kas tau pasidarė? – nesupranta mergina.
– Daiva, dar tik pirma kelionės diena, o aš taip gerai jaučiuo-
si. Nieko nesinori, tik kad viskas liktų taip, kaip yra.

252
 – Aš noriu į Palangą, o ne sėdėt smirdinčioj stotelėj. Dar
pasvaigsi prie jūros kiek tik norėsi. Ten aš tavimi rūpinsiuosi. Bus
dar geriau negu dabar. Pamatysi.
Dabar jau važiuoja truputį įsitempę. Kiekvienas suveriamų
durų trinktelėjimas priverčia krūptelt ir dairytis, ar neateina pikti
dėdės ir tetos, metantys keliautojus lauk.
Kauną pasiekia be nuotykių. Stotis matoma pirmąkart, vis-
kas nauja, nepažįstama. Daiva nenustygsta:
– Ką toliau darysim? Ką dabar veiksim?
– Važiuosim, kaip ir važiavom, – užtikrina Matas.
– Gal nusiperkam bilietus? – su gudria šypsenėle klausia Dai-
va. – Bus žymiai ramiau.
Taip tyrinėja bendrakeleivį, ar šis nepraskydo. Jai įdomu, ar
iš tikrųjų taip keliaut Matui nebaisu. To klausia tik iš smalsumo,
pati net negalvodama apie bilietų pirkimą.
– Nepirksim, – su ledine ramybe atsako Matas. Jis neprasky-
do. Toks gyvenimas patinka. Keliaudamas jaučiasi nuostabiai, ypač
dabar, kai šalia Daiva ir nereikia slapstytis.
– Kada mūsų traukinys? Apskritai, kur reikia važiuot? – už-
vertusi galvą į didžiulį tvarkaraštį nesusivokia Daiva. – Apie Palan-
gą nieko nerašo.
– Mums į Klaipėdą reikia. Arba bent į Šiaulius. Bet tai vėliau.
Užmiršk tuos traukinius, eime į miestą, užvalgysim ko nors, vyno
atsigersim.
Prieštaravimų nekyla. Saugojimo kameroje užrakinę kupri-
nes, neatsigręždami palieka stotį.
Vakarėjančios gatvės spalvingos ir žavios. Kiekvienas di-
dmiestis turi kažką savita. Kaunas už kitus miestus judresnis. Žmo-
nės čia daugiau besišypsantys ir mielesni. Laisvės alėja pilna niekur
neskubančių praeivių.

253
 Užkirtę cepelinų jaunuoliai pamažu, užmiršę net tai, kur va-
žiuoja, ištirpdami žmonių minioje žingsniuoja į niekur, kol abiejų
akys pakrypsta į gastronomą. Nei žodžio netarę eina į vidų. Prie
visų kasų pilna žmonių, atsistoja į ilgiausios, besidriekiančios gėri-
mų skyriaus link, eilės galą.
– Ko nupirkt? – paklausia Daiva.
– Pora pulmanų „Agdam“.
– Nebus per daug?
– Neskubėsim ir bus kaip tiktai. Niekur kurortas nedings.
Man ir čia visai nieko.
– Man irgi patinka, – pritaria Daiva.
Tai tikra tiesa. Išvykus iš namų, ji tapo emocionali. Judesiais,
skambiu balsu, akių žibėjimu, balso intonacija tokia uždeganti, kad
aplink, rodos, tvyro kunkuliuojanti energijos aura.
Matui nauja taip pažint savo draugę. Gera regėt laimingą ir
žinot, kad prie laimės didžiąja dalimi prisidėjęs jis.
Apsipirkę užeina į pirmą pasitaikiusį kiemą. Trūkteli po gurkš-
nį. Skanus gėrimas prasiskverbia į kraujagysles, sušildo, atpalaiduoja,
išsisklaido po kūną, pristabdo ir taip niekur neskubančias mintis.
Tik Daiva tarpuvartėj gert nenusiteikusi:
– Negi stovėsim, besibaidydami praeivių, lyg kokie benamiai?
Nejaugi nėra kokio nors ramaus užkampio, kur galima prisėst?
Matas vedasi draugę prie muzikinio teatro, susėdę ant suo-
liuko šnekučiuojasi, mažučiais gurkšneliais tuštindami butelius ne-
išvengiamai girtėja.
– Iš kur žinai šią vietą? – paklausia Daiva.
– Kažkada su klase buvau teatre, užkliuvo atmintyje švarus
parkelis.
– O ten, viduje, tame teatre, ar gražu?

254
 – Labai gražu. Man patiko. Gal dešimtkart geriau už kiną.
Ten viskas tikra. Aktoriai ne tik vaidina, bet šoka, dainuoja.
– O ką rodė?
– „Čigonų baroną“. Labai įdomi, linksma operetė.
– Aš irgi norėčiau pamatyt, – nuo vyno pinasi liežuvis Dai-
vai. – Operetė. Koks įdomus žodis.
– Gerai būtų čia pakliūt. Kada nors gyvenime būtinai atva-
žiuosim.
Daiva su viskuo sutinka. Dar priduria:
– Autobusu nevažiuosim. „Žigulį“ nusipirksim.
– Taip. Atitarnausiu armijoj, nusipirksim mašiną, pasistaty-
sim namą ir važiuosim į teatrą.
Vynas daro savo. Mintys tartum visiškai aiškios, o tai, ką kal-
ba, atrodo tikra, paprasta, realu ir lengvai pasiekiama. Kuria pla-
nus, kaip važiuos į operetę, kaip keliaus į kitas nuostabias Lietuvos
vietas. Jiems atrodo, kad kartu bus amžinai, kad jokia jėga gyveni-
me neišskirs.
Sutemus oras atvėsta. Pabaigę gert, surūkę po cigaretę pakyla
eiti.
Vynas paveikęs ne tik galvas, bet ir kojas. Į stotį grįžta svyruo-
dami. Pabando susikibt, bet kartu nebesižingsniuoja. Eina atskirai.
Daiva kalba stipriai gestikuliuodama, jos veide neišblėsta šypsena,
skamba juokas. Į teisuolių praeivių pastabas ir piktus žvilgsnius ji
atsako:
– O mes į Palangą važiuojam, – ir staiga sugriebusi už paran-
kės, prisiglaudžia prie Mato.
Tai pakartoja bene dešimt kartų. O stotyje, tyrinėdama tvar-
karaštį, susiraukusi sako:
– Matai, vežk.
Ir be tvarkaraščio aišku, kad naktį teks praleist Kaune.

255
 – Reikės čia miegot.
– Kur? – nustemba Daiva.
– Kur kur – ant suolų. Kuprines po galva ir miegam. Tiks?
– Sutinku. Su tavimi man visur tiks. Čia miegosim šiąnakt,
kitąnakt ir dar tris naktis iš eilės. Niekur nevažiuosim.
Daiva tauškia kvailystes. Ima juokas iš visko, ką tik pamato,
netgi iš į juos piktai žiūrinčio milicininko.
Matas pajutęs grėsmę, paėmęs merginą už rankos, vedasi į
peroną.
– Kur mane tysi?
– Eime į lauką, parūkysim.
Užsidegus cigaretes, atidunda tolimojo susisiekimo trauki-
nys. Matas net dėmesio nekreipia, kokiu maršrutu važiuoja. Žino,
kad be bilieto į tokį neįlips, nes prie kiekvieno vagono durų budi
po palydovą.
Eina bežioplinėdami pro sąstatą, kol Daivai užeina meilumo
priepuolis. Įsikimba už parankės, stipriai šliejasi prie Mato, kelis
kartus sustabdžiusi ir, apsivijusi rankomis kaklą, pabučiuoja.
– Žinai ką, mažyli, aš tavęs niekur niekada nebepaleisiu, –
dar griežtai paklausia. – Aišku? Būsi mano. Niekam neatiduosiu,
net močiutei. Ar aišku?
Matui aišku. Jis taip pat nenori skirtis ir trokšta, kad viskas,
kaip yra dabar, liktų visąlaik. Garsiai svajoja nekreipdami dėmesio,
kad juos iš toli stebi glotniai uniforma aplieta jauna, putli geležin-
kelietė.
Priartėjus, Matas pagauna mąslias akis, kuriose slypi kažkas
nostalgiško. Pamačius laimingą porą, tikriausiai užplūsta prisimi-
nimai apie tai, kai taip vaikščiojo su mylimu vaikinu, gal sieloje
pabunda geismas taip pat rodyt jausmus, o gal paprasčiausiai pasi-
ilgsta neslepiamo nuoširdumo.

256
 Susikirtus žvilgsniams, palydovė pasikeičia, pagyvėjusi pa-
klausia:
– Vliublionyje?
– Taip, – su pasididžiavimu atsako Matas.
– Kur važiuojat?
– Prie jūros.
Pokalbis vyksta rusiškai. Sunkiai tardama svetimus žodžius,
klysdama, pasitaisydama, įsiterpia Daiva. Paaiškina, kad jiems bū-
tinai reikia judėt pirmyn, kad trūksta pinigų. Matas taipogi netyli
ir po neilgų įkalbinėjimų, keliauninkai įsiprašo pavažiuot iki Šiau-
lių. Palydovė tikrai gera, įleidžia į tuščią kupė, kur tylu, švaru ir
jauku. Patalynės nėra, bet jos nereikia, keliautojai viską turi savose
kuprinėse, kurias nusimetę patogiai įsitaiso prieš langą.
Sutūtavęs ir nuo šilumvežio iki paskutinio vagono nužvan-
gėjęs traukinys trūkteli pirmyn. Pro šalį greitėdama slenka stotis.
Nebelieka nė kruopelytės nerimo. Matas žiūrėdamas į perone li-
kusius, laukiančius savo kelionės, nekantraujančius žmones stebisi,
kiek nedaug reikia, kad tapt laimingu. Užtenka su mylima mergina
sėdint tyliame kupė judėt savo tikslo link. Jis net nežino, ar tiks-
las kažkoks taškas žemėlapyje ar miestas tolumoje. Gal iš tikrųjų
tikslas – šitos iki ašarų laimingos minutės. Gal jis jau pasiektas ir
tereikia kad visa tai kuo ilgiau užsitęstų.
Tepraėjo viena diena, o apnikę bėdos, įtampa namuose, ne-
sibaigiantis pinigų trūkumas, tas priešiškas, neleidžiantis atsipalai-
duot pasaulis liko už tokios tirštos rūko uždangos, kad rodosi, jo
nebuvo. Kuo toliau, tuo labiau nori, kad niekas nesikeistų, viskas
liktų kaip dabar, šiuo momentu, šią sekundę.
– Ei, ko nutilai? – purto už rankos Daiva. – Tu manęs ne-
klausai? Pavargai? – nutraukia mintis, vis labiau padaužėjanti pa-
keleivė.

257
 – Užsisvajojau truputį.
– Pastebėjau. Eime miegot, svajotojau.
Jis žino, kad Daiva jausdama globą, pasikeičia. Pasidaro pa-
sitikinti savimi, pradeda komanduot, bet nepiktai, su humoro gai-
dele. Jam patinka toks širdį glostantis dėmesys.
Miegot įsitaiso viename gulte. Vietos neypatingai daug, sti-
priai susispaudžia. Matas be galo pasiilgęs seniai myluoto kūno.
Vos prisilietęs prie plikos merginos, susijaudina, o atsegus liemenė-
lę, glamonėjant standžias krūtis, užlieja nesuvaldoma aistra.
Daiva nerimsta. Glaudžiasi, glosto, bučiuoja, paskui įsirėmu-
si keliais staigiai atstumia. Niekada neįmanoma įspėt, kas šaus į gal-
vą. Bet nespėlioja, tik nuo merginos plėšia drabužius. Visu protu,
visais jausmais, visomis kūno ląstelėmis trokšta TO. Laukinis geis-
mas užvaldęs sąmonę. Šalia guli nuoga mergina, kurią myli labiau
už viską pasaulyje. Tos kelios sekundės iki suartėjimo Matą varo
iš proto. Skuba ir lyg medžiojantis žvėris viską daro instinktyviai.
Daiva bando kažką sakyt, bet bučiniai to neleidžia, bando keltis,
vėl pasijunta prispausta. Pyktelėjusi vikriai kaip gyvatė išsivynio-
ja iš gniaužtų, stumdama bebandančias sulaikyt rankas, ritasi per
kunkuliuojantį vaikiną ir prisišliedama nugara prie sienelės sėdasi
ant priešingo gulto. Matas išsigąsta, kad padarė kažką ne taip, bet
Daiva lėtai, visa savo esybe spinduliuodama aistra, užriečia kojas.
Prieš akis atsiveria nuostabioji gėlelė.
– Klaupkis ant žemės, mažyli.
Virpėdamas atsiklaupęs prapuola merginoje. Aiktelėję suvo-
kia, kad viskas baigsis greit, bet kažką sugalvojusi Daiva paprašo:
– Dabar nejudėk. Ar sugebėsi? – dar paklausia.
Matas neįsitikinęs, ar pavyks, linkteli galva.
Daiktu jaučia nežymias, tarsi šiltas bangas stebuklingos sky-
lutės glamones. Nori smūgiuot, bet iš paskutiniųjų bando tesėt

258
žodį. Tai daryt tikrai sunku, nes vagonas juda provokuodamas nu-
sižengt pažadui, o kūno viduje kažkas nenumaldomai pulsuoja.
– Būk ramus, mažyli, tvardykis, – prašo Daiva, bet veidas
išduoda, kad joje siaučia ne mažesnė audra.
Matas randa kur įsisvert, truputį aprimęs stebi partnerę. Jos
rankos tvirtai įsikibę gulto krašto, akys užmerktos, lūpos trupu-
tį pravertos, sudėtos lyg bučiniui, veidas įkaitęs, apimtas ekstazės.
Pamažu išraiška keičiasi, rausta smarkyn, smakras kyla aukštyn, ne-
žymiai sukrutina užpakaliuką. Kupė užtvindo gili aimana. Vyriškas
kūnas prašosi nors kartelį stumtelėjus užbaigt šitą valios išbandy-
mą, bet protas priešinasi.
Daiva, pasiekusi palaimą, palaipsniui suglemba, tuo pačiu
atpalaiduoja ir Matą. Šis aprimęs stebi savo draugę. Ji nuostabi.
Viskas nuo pat kojų pirštų galiukų iki plaukų idealu, kiekviena
kūno dalis verta pagyrų. Didžiuojasi tuo, kad turi tokią nuostabią
merginą ir jaučiasi herakliškai stiprus, nes karaliauja įsibrovęs giliai
viduje, priversdamas patirti begalinį malonumą.
Daiva vėl nejudėdama kaista. Ką jaučia, išduoda tik kūno vir-
pesiai ir besikeičiantis veidas. Matas visa tai patirdamas savimi, vos
tvardosi. Užsimerkęs, bando galvot apie ką nors kitą, bet neišeina,
nes lyg nematoma jungtimi, valdančia mintis, prijungtas prie savo
merginos. Vėl sujuda užpakaliukas, pasigirsta dar gilesnė dejonė. Jis
sunkiai laikosi. Kad vulkanas ištrykštų tetrūksta mažiausio judesiu-
ko, o gal tik vieno atodūsio. Žinodamas, kad į vidų leist negalima,
kad kaip nors susivaldytų, spaudžia kumščius, tempia užpakalio rau-
menis. Jeigu Daiva dar sykį pakartos tą patį – tikrai bus užpildyta.
Ji tai supranta. Aprimus kvėpavimui, atsimerkusi, rankute
bando Matą nustumt nuo savęs, bet jis nepasiduoda. Neužtenka
valios nutraukt nebaigtą malonumą. Vikri mergina, versdamasi ant
šono atsidusdama nusliuogia nuo savo palaimos.

259
 – Sėskis ten, Matuk, – galva linkteli priešingo gulto link.
Paklusęs stebi, kaip nuogalė klaupiasi ant kelių, plačiai išsi-
žiojusi, burnoje pradangina iškankintą noro, tvinksintį vyriškumą.
Daiktas pajunta dar švelnesnes, dar labiau varančias iš proto glamo-
nes. Lūpos praslysta vos keletą kartų ir seniai troškęs, daug dienų
kaupęs energiją, sujaudintas iki begalybės, iššaudo ilgai taupytą,
keliagubą porciją.
Nevalingai, tikriausiai bijodamas, kad pasakiškas kaifas nu-
trūks, pagriebęs merginą už galvos, aimanuodamas pumpuoja savo
syvus. Bet ji nesitraukia, net pasibaigus ekstazei nepaleidžia silps-
tančio daikto. Iščiulpusi iki paskutinio lašelio, paleidusi iš burnos,
aplaižo smailiu liežuvėliu. Viską daro taip, lyg iš anksto žinotų
slapčiausias Mato svajas. Kuo toliau, tuo mergina meilesnė ir įdo-
mesnė. Kuo ilgiau draugauja, tuo seksas įvairesnis ir geresnis. Šįsyk
patvarkė taip, kaip tikriausiai niekas pasaulyje nesugebėtų.
Nuogaliai apsikabinę vėl sugula. Rodos, praėjo lengva, be rū-
pesčių diena, bet kelionė išvargina. Netrukus monotoniškas dun-
desys ir traukinio supimas užliūliuoja keliautojus.

– Šiauliaja, Šiauliaja! – šaukia palydovė, belsdama į kupė du-

ris. – Pasažyry, sobiraities.
Daiva nubunda iškart, purtydama Matą keliasi. Šiam sunku
vaduotis iš miego gniaužtų, norisi dar valandžiukę pasnaust, bet
pasirinkimo nėra, tenka judintis. Kol vangiai krutėdamas rengiasi,
mergina suspėja pasigrąžint prieš veidrodį.
Nuoširdžiai padėkoję palydovei, atsisveikinę, jaunuoliai lieka
stovėt nesvetingame, šaltame perone. Ilgai nelaukęs, su savimi nu-
siveždamas jaukų, sušildytą guolį, traukinys dunda tolyn.
Matas jaučiasi pagiringas ir nori miego, Daiva taip pat švie-
žiai neatrodo, bet veide švyti šypsena.

260
 – Kur atvežei? – paklausia. – Jeigu reikėtų į namus sugrįžt,
niekaip kelio nerasčiau.
– Su manim neprapulsi, – bando šypsotis Matas, bet sunkiai
sekasi. – Sulauksim ryto, tada vis tiek kas nors nuveš prie jūros.
Dabar eime į stotį, numigsim valandėlę.
Laukiamojoje salėje žmonių nedaug. Kas knapsi, apsikabinęs
savo mantą, kas tyso ant suolų. Keliauninkai susėdę bando susi-
glaudę užsnūst, bet nepavyksta. Tai vienam, tai kitam nepatogu.
Norisi būt prisišliejus, bet viršų ima nuovargis. Pasikišę kuprines
po galvomis, užmiega skirtingose pusėse.
Matas sapnuoja vaikystę. Guli užsimerkęs senovinėj medinėj
lovoj, snaudžia, o šalia besėdinti mama glosto galvą. Taip gera, taip
minkšta, šilta, taip ramu ir užtikrinta, toks stiprus jaukių namų už-
nugaris, kad jokios pasaulio negandos nebaisios. Ir taip norisi, kad
ramus snaudulys nesibaigtų, bet neišvengiamai ateina laikas keltis.
Nubudęs netiki savimi. Patogiai padėtą galvą kažkas švelniai
glosto. Pramerkęs akis supranta, kad miegojo Daivai ant kelių.
– Pagaliau nubudai, mažyli, – tebekedendama plaukus, atsi-
dūsta. – Aš visa užtirpau.
– Seniai tu taip?
– Gal pora valandų. Švintant pradėjai blaškytis pro miegus,
dejuot, nenorėjau žadint, tik taip nuraminau.
Matas sujaudintas. Keliasi, glaudžiasi prie savo merginos.
Suspaudžia širdį, nebegali ištart nei žodžio. Tylėdamas galvoja,
kad atsirado žmogus, kuris rūpinasi, kuriam ne vis vien, kaip jis
jaučiasi, kuris atspėja norus ir senas godas. Juk tai yra tai, apie ką
tūkstančius kartų svajota!
Per visą vaikystę troško nors retai užgirst gerą žodį, kad kas
nors retkarčiais prieš miegą paglostytų galvą, apkamšytų ir palinkė-
tų saldžių sapnų, kad kam nors rūpėtų, kur skauda, nors nedažnai,

261
bet nuoširdžiai pasidomėtų, kaip sekasi, ir va taip, kaip dabar, sau-
gotų ramų miegą.
Neįsivaizdavo, kad svajonė išsipildys taip paprastai, žemiškai
ir rūpestis netikėtai ateis savaime.
Dabar jis ne vienas. Nebe visų atstumtas padauža, o tikrai
reikalingas.
Matas džiaugiasi, o akyse tvenkiasi sunkiai tramdomos aša-
ros. Pyksta ant savęs, kad taip praskydo, bet nieko negali padaryt.
– Ko akys rausta, Matuk? Susapnavai kažką negera?
– Nieko, nieko, – teištaria, keldamąsis nuo suolo, vedasi Dai-
vą už rankos į bufetą ir buitinėmis mintimis stumia ašaras atgal.
Stotyje ilgai neužtrukę, dyzeliuku bilda į vakarus. Vagone
girdėt maloni ausiai, daug kur nesuprantama žemaitiška šneka.
Matui patinka klausantis jos skambesio spėliot, ką reiškia vienas ar
kitas nežinomas žodis. Daiva snaudžia nejausdama jokio diskom-
forto dėl galinčių užklupt kontrolierių. Matui truputį neramu ir
dėl to, kad nežino, ar, vykstant traukiniu į Palangą, būtina pasiekt
Klaipėdą. Šiaip ne taip įsidrąsinęs, paklausia pakeleivio, vidutinio
amžiaus doro veido žemaičio. Šis paaiškina kaip geriau važiuot, pa-
žada perspėt, kada reikės išlipt.
Už lango lekia nematyti vaizdai. Čia gražu, kaip ir visoje Lie-
tuvoje, ir žmonės visai nepikti. Po truputį atslūgsta nerimas. Tegul
kontrolieriai meta iš traukinio. Bus tik įdomiau, galės pėsčiomis po
Žemaitiją pakeliaut, Daiva tikrai neprieštaraus. Ji apsikrėtusi klajo-
kliška nuotaika – kur bepakliūtų, kas beatsitiktų, viskas tik į gera.
Geraširdis žemaitis, paaiškinęs, kaip autobusu pasiekt Palan-
gą, perspėja, kad laikas lipt.
Pora padėkoja, bet žino, kad autobusu nevažiuos, eis į kelią
tranzuot.
– Kur mes esam? – smalsu Daivai.

262
 – Kretingoje.
– Ar dar toli jūra?
– Jeigu greit sustabdysim mašiną, tai netoli.
– Sustabdysim. Greit, – užgarantuoja Daiva.
– Iš kur žinai?
– Aš stabdžiau, man stoja. Tik tu nuošaliau turėsi pabūt.
Iš praeivių sužinoję kelią į Palangą, nuėję užtinka keletą nau-
jais konkurentais nepatenkintų tranzuotojų.
Matas, stovėdamas atokiau, viena akimi stebėdamas, kas
vyksta, grožisi savo pana. Ji šaunuolė. Išraiškingas veidas, greiti
judesiai, puikus, aptemptas džinsais užpakaliukas, dailių formų,
su išryškėjančiais raumenimis šlaunys, kurių pati Daiva gėdijasi.
Smerkia save už tai, kad kelis metus lankydama lengvosios atletikos
treniruotes suformavo sportišką figūrą. Matui tai nė motais. Žino,
kad daugiau tokios gražios merginos nėra visame pasaulyje.
Kartu su kitais pagarbiu atstumu vienas nuo kito stovinčiais
žmonėmis keldama ranką stabdo automobilius. Daiva tarp jų tary-
tum šviežia gėlė, įmerkta į vystančią puokštę. Artėjant mašinai, pa-
tys netikėdami, kad stos, nusiteikę ilgai užtrukt pakelėj, visi vangiai
kelia rankas, o Daiva tviska, lyg saulė šešėlių karalystėj. Stabdo ne
vien keldama ranką, bet visu kūnu palinkdama į priekį, pasistieb-
dama ant pirštų galiukų, su spinduliuojančia norą važiuot veido
išraiška. Tokios merginos nepaimt neįmanoma.
Neilgai laukus sustoja „Žiguliukas“. Matas nesnaudžia. Vos
tik Daiva, kad pasidėtų kuprinę, praveria galines mašinos dureles,
prišokęs artyn, grūsdamas savo mantą ropščiasi į vidų.
– Šitas su tavimi? – piktai sumurma trejetą ar ketvertą metų
už juos vyresnis rudaplaukis.
– Su manimi, – švytėdama atsako Daiva.
Abiem linksma, kad taip gerai pasisekė. Norisi dalintis įspū-
džiais, bet rūškano vairuotojo akivaizdoje nemandagu. Persimetę
džiugiais žvilgsniais stebi kelią.

263
 Mašinos savininkas apgaule atvirai nepatenkintas, bet ką
nors keisti per vėlu. Vairuodamas nuolat burnoja. Tai priekyje per
lėtai važiuoja traktorius, tai priešpriešiais važiuojantis sunkvežimis
kelyje užima per daug vietos. Labai pyksta ant greičiau važiuojan-
čių automobilių, o aplenkus senam „Moskvičiukui - kremliukui“,
palinki nulėkt į griovį.
Matas stebi įtemptas, su iki pamėlynavimo sugniaužtais pirš-
tais rankas ir spidometro rodyklę, kuri aukščiau skaičiaus septy-
niasdešimt nepakyla. Jam viskas įdomu, nes pats svajoja kada nors
išmokt vairuot automobilį.
Piktasis bachūras išlaipina nenuvežęs iki miesto. Geras galas
lieka eit pėsčiomis, bet tai neglumina.
– Kaip tau vairuotojas? – įdomu Matui.
– Negražus, – atsako Daiva.
– Aš ne apie tai. Kaip vairavo?
– Kaip vairavo, nežinau, bet iš mašinos išlipus palengvėjo. Ir
žinau dėl ko.
– Dėl ko?
– Dėl to, kad jis ryžas. Rudžiai visi bjaurūs.
Abiejų nuotaika pakili. Palanga pasiekta. Eina miesto link
džiūgaudami ir lyg maži vaikai dalydamiesi įspūdžiais.
– Nuo ko pradėsim? – smalsu Daivai.
– Nuo jūros. Eisim tiesiai ten ir niekur kitur.
Jis jaučia jūros dvelksmą, mato palinkusias pušis, kurios su-
žadina prisiminimus apie čia lengvai praleistas dienas. Matas jau
nebeina, o veržiasi pirmyn.
– Mažyli, stabdyk, aš nebespėju, turiu bėgt paskui tave. Nie-
kur neprapuls tasai tavo vanduo. Ot, kur nenuorama, – lyg prie-
kaištauja, lyg žavisi draugu mergina.
Jau jaučiamas tas nepakartojamas kvapas, jau girdimas oši-
mas. Dar keletas žingsnių ir keliauninkai iš už kopų pamato Ją. Be-

264
kraštę, neaprėpiamą, spindinčią saulėje neapsakomai gražia spalva.
Matas sustoja ant kopos, nusimetęs kuprinę visais plaučiais traukia
į save orą. Kiekvieną kartą, kai čia atvažiuoja, pirmasis įspūdis būna
pritrenkiantis. Tokia didybė, tiek daug erdvės sukrečia. Tokia gau-
sybė vandens ir tyro oro dar ilgai svaigina. Stovi tylėdamas. Jeigu
norėtų garsiai žavėtis, tai įspūdžiui išreikšt žodyne pritrūktų žo-
džių. Jūra turi magijos.
Pliažas su kopomis pilni poilsiautojų, bet nesunkiai randa
užuovėją arčiau pušyno. Besideginant, besimaudant diena pralekia
nepastebimai. Matas rudas, namuose turėjo užtektinai laiko pasi-
kaitint. Daiva savo įdegiu nepatenkinta. Jai atrodo, kad blyškesnė
už kitus, todėl stengiasi kuo ilgiau būti saulėje.
Pirmoji naktis kopose praeina ramiai. Žino, kad, suėmus
drebuliui, tereikia galvą paslėpt miegmaišyje, susiglausti nugaro-
mis, tada ryto vėsa nebaisi. Miega ilgai. Nelenda iš savo guolių, kol
pakilus saulei sušyla oras.
Išsimaudę, paslėpę mantą, išeina apsirūpint maistu. Norma-
liems poilsiautojams tai ne problema. Storapilvius dėdes bei jų tetas
poilsio namuose maitina bene tris kartus per dieną. Yra kas jais
pasirūpina, kad nebūtų alkani ir kad, neduokdie, bepoilsiaudami
nesublogtų. Tie, kuriais niekas nesirūpina, maistui nusipirkt turi
pinigų. Porelė į parduotuvę kėblina tikėdamiesi nukniaukt ką nors
valgoma.
Vogt Matui ne naujiena, tai yra daręs, kai pabėgęs iš namų
buvo alkanas. Dar anksčiau vogė cigaretes, nes vaikams neparduo-
davo, bet vogt iš parduotuvės jam niekada nepatiko. Viena su drau-
gais iš sunkvežimių į kibirus leist benziną ar numušus rūsio sandė-
liuko spynelę pasiimt sūdytų grybukų ar uogienės stiklainį, visai
kas kita kažką nukniaukt, kai aplinkui pilna žmonių.
Daiva nusiteikusi veikliai. Ar tai darė anksčiau, nesipasakoja,
bet apsisuka greit. Į krepšelį įsideda duonos, o džinsų kišenėse mi-

265
kliai dingsta dvi dėžutės teftelių. Jos kelnes dengia plati palaidinė,
kaip žinodama apsivilko tokiam tikslui tinkamą aprangą.
Matas nusiteikęs nušvilpt prie kasos sukrautų cigarečių, bet
jaudinasi, niekaip nesiryžta. Tiesia ranką, vėl atitraukia, rodos, kad
aplinkiniai stebi vien tik jį. Paskutiniu momentu, jau žengdamas
kasininkės link, pagriebęs pakelį susigrūda į kišenę. Užsimokėjus
už pirkinius lyg akmuo nuo širdies nusirita. Viskas pavyksta, tik
kūnas dar virpa ir raudonis veide neprapuola, o Daiva, lyg nieko
nebūtų dariusi, besišypsodama žingsniuoja pro duris.
Išėjus į lauką, priešais išdygsta vaikinas. Jaunesnis, ilgais,
tamsiais plaukais, dėvintis margus marškinius, plačias kelnes. Iš
karto matyt, kad iš didmiesčio.
– Pavaišink cigarete, – nepiktai paprašo.
Matas supranta, kad ne dėl cigaretės prikibo, čia gali slypėt
kažkas negera. Permeta akimis žmones priešais, apsisuka, akimis
ieško gaujos. Savisaugos instinktas liepia nešdintis. Atvažiavus su
mergina, visai nėra reikalo susikirst su neprieteliais.
– Neturiu, – atsakęs žengia pro šalį.
– Aš viską mačiau, – neatstoja vaikinas. – Pavaišink.
Matas kiša ranką į kišenę. Geriau duos šitam, nežinia ko no-
rinčiam, tipukui cigaretę ir greičiau atsikratys.
– Paėjėkim į šalį, – pasiūlo ilgaplaukis.
– Kur?
– Už parduotuvės.
– Kiek ten jūsų?
Berniūkštis nusijuokia:
– Išsigandai? Nebijok, ten tik du vaikai. Eime.
Draugiškas tonas ir neagresyvi išvaizda leidžia suprast, kad
pavojaus nėra. Susidomėję, kas ten yra, nuseka iš paskos.
Vidiniame kieme ant dėžių sėdi du vaikiščiai. Vienas švie-
siaplaukis, apsirengęs margais marškiniais ir šviesiomis, bet murzi-

266
nomis džinsinėmis banakėmis, kitas plikas, dar jaunesnis, dėvintis
tamsius, neišvaizdžiais drabužius.
Matas iš kišenės išsitraukia nušvilptą „Feniks“ pakelį, atplėšia
kraštelį, sprigteli per apačią. Viršuje dvi cigaretės elegantiškai iškiša
filtrus.
– Vaišinkitės.
– Mes bulgariškų nerūkom, – sumurma plikšis.
Daiva prapliumpa juoku. Šitie apšiurę, bet pasipūtę vaikėzai
keisti.
– Tai ką jūs rūkot? Gal „Marlboro“, o gal „Salem“?
– Aš „Kastytį“ mėgstu, – atsako susiraukęs juodmarškinis.
Matui aišku – jokio pavojaus nėra, tik nežinia, ko šitai šutvei
reikia.
– Greit sakykit, ko norit, ir skirstomės. Smėlio dėžėje mes
seniai nebežaidžiam, – pakelia balsą.
– Nieko iš jūsų nenorim, matėm, kaip drebėjai prie kasos ir
kaip ji, – linkteli galva Daivos link, – mikliai apsisuko. Mes irgi tą
patį darom, galėtumėm susidėt, kartu būtų įdomiau ir lengviau.
Matas nenori su niekuo bičiuliautis, juo labiau turėti bendrų
reikalų, todėl spėriai sumąsto, kaip atsikratyti įkyruolių.
– Pavaišinsit vynu – tada draugausim, – sako įsitikinęs, kad
šitiems valkatėlėms tai neįveikiama užduotis, bet suklysta.
Juos užkalbinęs vaikinas tiesdamas Daivai tris rublius atsai-
niai paliepia:
– Nueik nupirk.
– Vaikiuk, viena bonka tokiai kompanijai – tik apetitui suža-
dint, – neatlyžta Matas.
Iš kišenės išsliuogia dar trys rubliai.
Stebėdamasis, iš kur šitie vagiukai tokie turtingi, linkteli gal-
va. Daiva neliepiama žino, ką pirkti, netrukus grįžta su trimis bon-
komis „Agdam“.

267
 – Eime, – pakviečia plikšis, – netoliese turim gerą vietelę.
Užkalbinusį vaikiną mažyliai vadina Valera. Jis atvirai bodisi
savo chebrantais, ypač šviesiaplaukiu, bendrauja tik su naujaisiais
pažįstamais. Būdamas guvus, retai nutylantis, krečia juokelius,
skaldo anekdotus, žvitriomis akimis blizgina į Daivą.
Gera vietelė tankiame krūmyne, netoli jūros, bet atokiau nuo
judrių takelių. Tai gana tvarkinga, nedidelė aikštutė. Viduryje lau-
žo liekanos, o aplink priguldyta rąstų atsisėdimui.
Valera šeimininkauja. Atkimšęs bonką pilsto vyną. Aliumi-
niam puodeliui dukart apėjus ratą, mažylius pavaro šalin. Paklaus-
tas apie savo bendražygius, papasakoja:
– Šitas, kuris visąlaik išsišiepęs, tai mano brolis Andrius. Įgri-
sęs iki gyvo kaulo, bet turiu tąsyt iš paskos, kad neišduotų tėvams.
Pabėgęs iš vaiknamio plikšis vardu Saulius, atrodo labai jaunas, bet
turi penkiolika metų. Jo ieško milicija.
– Kaip su broliu čia pakliuvot? – smalsu Matui. – Kiek laiko
ruošiatės poilsiaut?
– Būsim, kol suras. Pernai dvi savaites išsilaikėm.
– Jūsų irgi ieško? – nusistebi Daiva.
– Dar ne, neseniai pabėgom. Tėvai išleido į kaimą, o mes tie-
siu taikymu atlėkėm čia. Be savaitgalio niekas neieškos, nes skam-
bint tėvams močiutė į paštą važiuoja tik šeštadieniais. O jūs kaip be
pinigų čia atsiradot? – pasidomi.
– Mes ieškom romantikos. Žymiai įdomiau pabūt laukiniais
ir nuo nieko nepriklausomais, ar ne? – pasidomi Daiva.
– Aišku, – sutinka Valera. – Ištisus metus laukiau, kada galė-
siu va taip pabėgt. Tik brolio verkšlenimas įgrysta. O Saulius šau-
nuolis, tik ilgai su mumis neprasilaikys.
– Kur dings? – įdomu Daivai.
– Pagaus milicija.

268
 – Vagiant?
– Ne. Vagiant jis nepapuls. Tai daro klasiškai, bet gatvėje
visai nesisaugo. Vaikšto kaip direktorius, žibina savo plike milici-
ninkams tiesiai prieš nosis.
– O iš kur gaunat pinigų? – įdomu Matui.
– Kasdien po pusdienį abu man dirba. Renka tuščią tarą.
Šlamančių netrūksta, bet parduotuves vis tiek švarinam. Taip įdo-
miau.
Paaugliai miega šioje aikštelėje arba kopose. Bet ne miegmai-
šiuose, turi pasivogę patalynės. Čiužinių, pagalvių, antklodžių. Ne-
toliese įsirengę gerą slėptuvę daiktams, kuria naudotis pasiūlo ir
naujiesiems draugams.
Besibaigiant bonkai Daiva pastebi, kad Matas apsinešęs bei
nusiteikęs užsibūt prie vyno, todėl imasi iniciatyvos ir viską pakrei-
pia savaip.
– Gana svaigt. Aš atvažiavau maudytis, degintis, ilsėtis, o ne
krūmuose lindėt.
Matas neprieštarauja. Jis mano, kad visi drauge eis į kopas
tęst linksmybių, bet mergina nusprendusi kitaip:
– Balius baigtas. Pratęsimas vakare. Pagalvokit, kas bus, jei
nuo pietų pradėsit girtuokliaut.
Nieks nesiginčija. Valera, nusiteikęs daug nuveikt, išeina į
miestą. Dienos bėga, o nieko ypatinga neatsitinka. Ne dėl to jis
čia atvyko. Ieškos naujų draugų, su kuriais įvyks kažkas įsimintina.
Daivai rūpi gražiai įdegt. Matui ne nuotykiai galvoje. Jam
užtenka tokio gyvenimo, kur vien saulė, smėlis, jūra ir visada šali-
mais pana.
Vakare nauji pažįstamieji susitikę ant nuošalaus suoliuko,
netoli Gintaro muziejaus, besišnekučiuodami gėrinėja. Mažyliai
gauna po nedaug. Saulius norėtų dar, o Andrius be vyno užtektinai
linksmas.

269
 Broliai nė minutei nesiliauja pešiojęsi. Atrodo, jaunėlis turė-
tų nusileist, bet yra kitaip. Į kiekvieną pastabą ar repliką visada turi
šmaikštų atsakymą.
Matas kadaise svajojo turėti brolį. Va ir turėk tokį, tai nuo
ryto iki vakaro kovosi už būvį. Gal net naktimis tektų peštis.
Tenka dalintis savo mergina. Iš kito šono įsitaiso Saulius.
Gerinasi kaip katinas, įsidrąsina prisišliet, leidžiasi paglostomas per
plikę, o kai jį apkabina, švytėdamas plačia šypsena tiesiog tirpsta iš
laimės.
– Valera, čia tavo pilnas vardas? – pasidomi Daiva.
Šiam nespėjus prasižiot, Andriukas jau beria žodžius lyg žir-
nius į sieną:
– Joks jis ne Valera. Tikras vardas kaimietiškas – Marijooo-
nas. Tėvai, pamatę tik į pasaulį atėjusį, buvo sukrėsti. Gerai įsižiū-
rėję suprato – gimė kaimietis, todėl ir turėjo duot tinkamą vardą.
Valera – pravardė, visi taip vadina. Anksčiau buvo Valerijonas, pas-
kui sutrumpėjo. Būdamas mažas, keliskart išgėrė bobutės širdies
lašelius, taip ir prilipo. Nuo tų vaistų po šiai dienai pensininku
smirda.
Valera ramina brolį, bet šis neklausydamas toliau riečia kvai-
lystes.
– Net mergos kaime ieško, miestietės jam nereikalingos.
Vyresnėlis supykęs šoka nuo suoliuko, bet mažylis tam pasi-
ruošęs. Stryktelėjęs kaip zuikis lekia tolyn kiek kojos neša, o sugrį-
žęs šaiposi toliau:
– Kai užaugs didelis Marijonas, kolūkyje bus vilos prižiūrė-
toju arba zootechniku, landžios karvėms po šiknas, o žmona bus
melžėja.
Valera parodo medžiotojo sugebėjimus. Netikėtai pašokęs
nuo suolo, pagriebia brolį, parvertęs veidu į žemę duoda niuksų į
šonus. Šis inkščia iš skausmo, bet vis tiek nesiliauja šaipytis:

270
 – Viskas, viskas, Valera, paleisk, daugiau nebešnekėsiu, būsi
agronomas arba kolūkio pirmininkas, tik paleisk. Aaaai, skauda!
Valera paleidžia. Andrius pakyla, veide netikra, išduodanti
kad tikrai skauda, nebelinksma šypsena.
– Durnius šitas, – sušvokščia, – visada taip. Atsiims vienąkart
už viską.
Apsisukęs, atbulas krinta tarp Daivos ir Mato. Trenkiasi ant
kojų, kad abu net krūpteli, ir porai tenka prasiskirt. Nieko nelau-
kęs, glaudžiasi prie Daivos, o ši guodžia nuskriaustąjį.
Matas stebisi, kuo ji prie savęs taip traukia šiuos pirmą kartą
matomus vaikus.
– O jūs rimtai draugaujat? – neilgai pabuvęs ramus, pasisuk-
damas Mato link, pašaipiai klausia Andriukas.
– Kaip suprast rimtai? – nusišypso Daiva.
– Ar užsiimat seksu? – bijodamas piktos reakcijos pašoka nuo
suolo nenuorama.
– Kokiu seksu? – mirksi akimi Matui mergina.
– Na, ar darot vaikus?
– Nieko nedarom, nieko apie tai neišmanom. Rimtai tik po
vestuvių būna, – tramdydama šypseną atsako Daiva.
– Ot tamsuoliai, – spirga Andriukas. – Net mano klasės au-
klėtoja žino žodį seksas.
– Tavo auklėtoja ne tik šitą žodį žino, bet ir kokių dešimt
būdų, kaip tą seksą padaryt. Jautį ant karvės tematęs specialistas
atsirado, – sumenkina brolį Valera.
– Vat ir ne. Aš tikrą seksą mačiau.
– Kur galėjai matyt, vaikeli? Sakyk teisybę – sapnavai.
– Mačiau, kaime, kai tulike tupėjau. Atėjo už tvarto abu se-
neliai, močiutė pasilenkė prie malkų, o diedukas pakėlęs sijoną,
prisispaudęs prie šiknos pradėjo kratytis. Močiutė sakė oi, oi, oi, oi,
paskui vieną ilgą oooooooi ir nuėjo toliau daržo ravėt.

271
 Kvatoja visi, išsyrus Saulių. Nenorėdamas likt žioplesniu pra-
deda girtis:
– Aš irgi mačiau, net beveik bandžiau, visai nedaug trūko.
– Kaip beveik? – nesulaiko ironijos Valera. – Čia toks daly-
kas, arba buvai įkišęs, arba ne. Kitaip nebūna. Pasakok greičiau, tik
nebandyk meluot.
– Vasaros pradžioj internate, po šokių, į berniukų aukštą at-
ėjo girta dešimtokė ir liepė visiems pasakyt, kad su ja galima daryt,
ką nori. Susirado laisvą kambarį, plikai nusirengė ir pradėjo pri-
iminėt po vieną. Prisižiūrėjau sekso iki soties, gal net dvidešimt
kartų, bet kai priėjo mano eilė, pasakė kad skauda pizę ir daugiau
nesidulkins. Apsimovė kelnes ir pažadėjusi, kad kitąsyk būsiu pir-
mas, išėjo.
– Sauliau, žioply, reikėjo nepaleist, papus pamaigyt, pabu-
čiuot, už šiknos palaikyt, būtų ir tau davus, – nenustygsta Valera.
– Durniau, o jeigu prieš tai kam nors čiulpė? Pabučiavęs vaf-
listę iškart gaidžiu tapčiau.
Saulius ir jo gyvenimo realybė nuramina šėlsmą. Pamažėl
temsta, baigiasi gėrimas. Draugai išsiskirsto kas sau.
Trejetą dienų praeina be ryškių įvykių, tik su vienu rūpes-
čiu – apsirūpint maistu. Bet iki pietų visada susitvarko, o toliau
laikas eina tikru kurortiniu ritmu. Viską darant pamažu, su pliažu,
jūra, pasivaikščiojimais po miestą, nieko nemąstant.

272
 ***

Vakare, besiruošiant miegot, ramybę drumsčia netoliese, vos

už keleto kopų, įsikūrusi triukšminga kompanija. Skamba gitara,
netyla girtėjantys balsai. Iš pradžių tai trikdo, bet greit susitaikę su
tokia kaimynyste, susiglaudę užmiega.
Ryte nubudus, Matui knieti sužinot, kas ten apsigyveno. Ty-
liai nusėlinus pasižiūrėt, pamatytas vaizdas nustebina.
Kaip pakliuvus sukritę, netvarkingai apsikloję miega dvi ne-
bejaunos poros. Vienas vyras net su barzda. Ką matęs, papasakoja
Daivai, kuriai labai smalsu, kodėl kaimynai miega kopose, o ne
kaip visi tvarkingi poilsiautojai. Dieną tuos pačius, bemušinėjan-
čius kamuolį, išsibarsčiusius dideliame įvairiaamžiame būryje, pa-
mato prie jūros.
Daivai labai knieti sužinoti, kas tokie tie naujieji kaimynai,
todėl išlipusi iš vandens, lyg tarp kitko paklausia:
– Gal galima prisidėt?
– Žaiskit.
– Prašom.
– Daugiau žmonių, įdomiau, – suklega iš visų pusių.
Ratui prasiplėtus į žaidimą įsilieja pora naujokų. Atsidūrus
priešingose pusėse, Matas gali stebėt, tiesiog profesionaliai kamuo-
lį atmušinėjančią Daivą. Jos sportiška stovėsena, tikslūs judesiai,
virtuoziški smūgiai traukia vaikinų žvilgsnius. Visi bežaidžiantys
negaili komplimentų, bando užkalbint, atkreipt į save dėmesį, nors
šalia, tikriausiai, žaidžia jų merginos.
Matui tai pradeda nepatikt. Lygindamas save su raumenin-
gais žaidėjais supranta, kad būdamas liesas, aukštas atrodo vaikiš-
kai. Vienintelis barzdyla turi nemažą pilvuką, juda vangiai, bet savo
prastą žaidimą kompensuoja maldamas liežuviu.

273
 Besidairydamas Matas pražiopso smūgį. Paskutinę akimirką
bando atmušt atskriejantį kamuolį, bet nesėkmingai.
Viena mergina greit sureaguoja:
– Žaidėjai miega, žadinkim. Karšta bulvė!
Atsiranda pritariančių. Matui tenka atsitūpus į rato vidurį iš-
sisukinėt nuo į jį taikomo kamuolio. Pamažu tupinčių daugėja, kol
galiausiai mušinėtis lieka Daiva su atletišku, bet akiniuotu vaikinu.
Jis suklysta, o visi kiti nebenusiteikę daugiau žaist, sveikindami nu-
galėtoją, kyla maudytis. Užtektinai prisiplaukiojus, lipant į krantą,
akiniuotis pasiūlo kartu gert alaus. Daiva lyg klausdama pažiūri į
Matą. Šis linkteli galva – nieko prieš.
Geras tuzinas žmonių kopose tiesiai iš bonkų geria alų, kurio
čia daug, kuris perkamas ne po kelis butelius, o dėžėmis. Vienai
pasibaigus, burtus metę vaikinai iš miesto atneša kitą.
Išsikalbėjus paaiškėja, kad tai, trumpam suvienyti noro pa-
būti prie jūros, studentai iš Vilniaus inžinerinio statybos instituto.
Dauguma apsigyveno kažkokioje, žmonėms nepritaikytoje bobutės
daržinėje ir už tai moka pinigus, o dvi poros ketvirtakursių, nu-
sprendę pabūti laukiniais turistais, miega kopose. Prie alaus akty-
viausias barzdotasis. Plepa neužsičiaupdamas. Žino daug dainuškų.
Sakosi sutvertas tik linksmam, lengvam gyvenimui ir tai panašu į
tiesą. Jam jau dvidešimt šešeri, bet vis dar studijuoja. Pasimokęs
mažumėlę, ima akademines atostogas, vėl pasimoko, ir vėl atos-
togauja. Neslepia, kad pačiam, be įtakingo tėvelio pagalbos taip
gyvent nepavyktų, paimtų į armiją arba visai išmestų iš instituto.
Matui ši draugija pradeda patikt. Vien žodis „studentas“
jau kažkoks ypatingas. Ypatingi ir patys. Tai ne tas pačias frazes
kartojanti banda. Jie neturi lyderio, bet tikrai nekvaili. Kiekvie-
nas savitas, bet kuriuo klausimu turintis argumentuotą nuomonę.
Diskutuodami, jeigu turi priešingas pozicijas, nebando sumenkint

274
pašnekovo. Mažai keikiasi, neblogai atrodo. Matas norėtų tapti to-
kiu, todėl truputį liūdna, nes žino, kad į aukštąją mokyklą kelias
uždarytas. Niekada netaps toks, kaip jie. O suvaidint panašų arba
apsimest studentu neįmanoma. Tai gyvenimo būdas. Tikrai geras
gyvenimo būdas.
Dvi dienos pralekia begeriant alų su inteligentiškais žmonė-
mis. Apsiprato, kad Daivai jie skiria daug dėmesio, bet tai daro ne-
įkyriai, jokio flirto nėra, o Daiva visada laikosi arčiau savo vaikino.
Moksliukai ilgai neužsibūna, palydėti iki autobusų stoties,
išvažiuoja.
Praeina vakaras, atsėlina naktis. Sulindę į miegmaišius stebi
atvirą, gilų, mirgantį nesuskaičiuojamu žvaigždžių kilimu, be galo
gražų ir verčiantį susimąstyt apie amžinus dalykus dangų. Matas
žiūrėdamas bando įsivaizduot visatos begalybę. Niekaip nepavyks-
ta. Atrodo, kad pabaiga kažkur yra. Už pabaigos dar kažkas. Toliau
vėl kažkas. Joks žmogus ten nebuvo ir nepabuvos, todėl niekas ne-
pasakys tiesos. Daiva tyliai stebi žvaigždes. Nebylus jų mirgėjimas,
o gal pastarųjų dienų bendravimas su labiau išprususiais žmonėmis
priverčia pasidomėt tuo, kuo anksčiau nesidomėjo.
– Matai, ar turi svajonę?
– Turiu, – iškart atsako Matas.
– Spėju, ką pasakysi. Kad visą laiką nori būt su manimi.
Bet aš ne apie tai. Ar turi viso gyvenimo svajonę, tokią, kuri buvo
mums nesusipažinus ir kuri liks, jeigu išsiskirsim.
Vaikinas susimąsto. Atrodo, toks paprastas klausimas, į kurį
kiekvienas turi atsakymą, o jis neturi, ką pasakyti. Apie tai, kad
anksčiau visa širdimi nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, net sa-
pnuose troško gyvent kartu su tėvais, šiandien nekalbės. Nenori
susigadinti nuotaikos.
Aišku, nori naujos „Jawos“. Bet tai ne svajonė. Žino, kad ti-
krai turės. Iš kur paims pinigų, kada nusipirks, negalvoja. Įsitikinęs,

275
kad taip bus. Lygiai kaip po vasaros ateis ruduo. Savo naują moto-
ciklą šimtus kartų regėjo vizijose. Žino, kad dažys žydrai, žino, kiek
iškels duslintuvus, kiek išilgins amortizatorius, kaip perdarinės, ką
iš karto pakeis ir kokį garsą išgaus. Jo naujas motociklas neerzins
spigiu plerpimu, kaip dabartinė „ubagė“. Bus lengvas, greitas, neti-
kėtas. Kaip gaivus vėjo gūsis, tyliai iš kažkur atsiradęs, nustebinęs,
ir pradingęs į niekur.
O viso gyvenimo svajonės nėra. Retkarčiais šauna kažkas
į galvą, bet, aplinkybėms pasikeitus, prapuola. Toks dalykas su-
glumina. Reikia pasakyt kažką protinga, atitinkama šios nakties
žvaigždėtai nuotaikai, o galvoje tuščia.
– Neturiu aš jokių svajonių.
– Nejaugi nieko nenorėjai, kai buvai mažas, – nustemba
Daiva. – Negi nebuvo gražių fantazijų? Kiekvienas žmogus svajoja.
Kažką svajojai ir tu.
Bandydamas prisimint vaikystę ir tai, kas buvo galvoje,
įtemptai mąsto. Neatkūrus nieko gražaus pasidaro apmaudu. Ne-
jaugi gyveno be jokio tikslo? Staiga prisimena ir žino, ką pasakyt.
Buvo tai, ką kasvakar prieš užmigdamas galvojo. Buvo svajonė, bet
labai seniai, kai dar mama vakarais skaitydavo pasakas.
– Juoksies.
– Nesijuoksiu, tikrai įdomu.
– Žinai kuo norėjau būti?
– Kuo?
– Jūreiviu Baltruku.
– Nejaugi?
– Taip. Daugybę sykių tą knygą man skaitė mama, o kai
pažinau raides, daug kartų skaičiau pats. Mintyse perplaukdavau
visus upelius ir ežerus, susitikdamas pasakos herojus, kurie buvo
mano geriausi draugai.

276
 – Tikrai gražiai svajojai. Na, o dabar ko trokšti?
Matas džiaugiasi nuostabia savo vaikystės svajone, kuri visai
netikėtai susipina su dabartimi. Kvailystė – pamano pats sau. Bet
idėja kaip potvynio banga užlieja mintis.
– Daiva, – atsisuka į ją, – aš tebesvajoju apie tą patį.
– O jeigu rimčiau?
– Jeigu rimčiau, tai noriu būti kapitonu Baltruku.
– Kvaištelėjęs gi tu, – nepiktai, netgi švelniai pasako Daiva,
nemanydama, kad čia rimtai.
– Visai nekvaištelėjęs, – linksmėja Matas. – Mama pasakojo,
kad šioje knygoje aprašyti ežerai ir upės egzistuoja tikrovėje, net pa-
vadinimai nepakeisti. Ten plaukdamas dienų dienas gali pasiekt vis
naują vietovę. Jūreivio Baltruko kelionė reali. Ją galima pakartot.
Matas sužavėtas savo atradimu. Jo vaikystės svajonę galima
įvykdyt.
Daiva užsikrėtusi naujos kelionės nuotaika, atsisėda:
– Matai, būtinai plauksim. Pabuvosim visur, kas aprašyta,
netgi daugiau. Aš viskuo pasirūpinsiu. Gausim valtį ir būsim tik
mes abu. Tu ir aš. Išpildysim tavo vaikystės svajonę, be galo to no-
riu. O kai grįšim, tu tapsi laimingesnis. Pamatysi.
– Taip, – atsako Matas.
Užpildo vidinis džiugesys. Dabar gerai, o ateityje bus dar ge-
riau, juk ir Daiva galvoja apie tą patį.
Mažumėlę patylėjęs paklausia:
– O apie ką svajoji tu?
Daiva suraukia antakius:
– Mes visada būsim kartu. Aišku?
– Aš irgi ne tai norėjau išgirst. Pasakyk apie ką visąlaik sva-
jojai?
– Aš gyvensiu gražiame dviaukščiame name su sodu ir gėly-
nu. Turėsiu tris vaikus, didelį protingą šunį, gauruotą katiną. Na-

277
mas bus šiltas ir jaukus. Tai bus mūsų tvirtovė, bet tokia, į kurią
visada norėsis sugrįžt, kurioje viešpataus meilė ir tarpusavio supra-
timas. Ten niekada nebus nei barnių, nei kivirčų. Tai bus mūsų
namai, mažyli. Tu tiki tuo?
– Tikiu, – taria Matas.
Graži ir viliojanti Daivos svajonė. Gal visai neblogai būtų gy-
vent taip, kaip ji nori. Bet tokie dalykai glumina. Tolimos ateities
niekuomet neplanavo. Niekada savęs neįsivaizdavo suaugusiu, nes
tokios mintys trukdo nerūpestingam gyvenimui.

278
 ***

Ryte prie parduotuvės susitinka kaip visad linksmą Valerą.

Paklaustas, kas geresnio, pasigiria:
– Susiradau du naujus draugus. Bachūrai kaip reta, bet su-
pančioti, su tėvais atvažiavę. Pasiaučiam retkarčiais. Dar Sauliukas
sublizgėjo. Iš mašinos, vežančios produktus, nušvilpė dėžę vyno.
Vakare naikinsim grobį, gal norit prisidėt?
– Galima, – neprieštarauja Matas.
– Gerai, – sutinka Daiva. – Bet gersim kopose, o ne jūsų
krūme.
Vakarop pajūryje išsirenka saugią vietelę. Pasitiesia kas ką
turi, iškrausto vaišes. Jaunuoliai atsinešę ne tik sočiai vyno, bet ir
užtektinai užkąst. Įpildami tik po truputį, gėrioja iš neišvaizdaus
aliuminio puoduko. Kas antras ratas mažieji savo eilę praleidžia.
Jie dėl to nesispyrioja, gal, kaip ir Matas, supranta, kad jeigu išgers
viską, kas atsinešta, lūš visi.
Broliukai nepaliaudami niaujasi tarpusavyje. Koks klausi-
mas bekiltų, kiekvienas stengiasi pasireikšt pirmesnis. Tai jiems,
tikriausiai normalu, prie to pripratę, bet iš šalies žiūrint atrodo, kad
vyksta įtemptos varžybos.
Palengva suveikia vynas, Daiva su mažaisiais išeina pabrai-
dyt po ramią jūrą, o Matas su Valera lieka šnekučiuotis. Vilnie-
tis plepus. Daug klausinėja, daug pasakoja, tik sunku nuspėt ribą
tarp teisybės ir melo. Paklaustas apie tuščias bonkas, nutyli, bet iš
užuominų aišku, kad biznelis klesti. Mielai papasakoja apie save.
Kad kaime patinka labiau negu Vilniuje, pasirodo, tiesa. O brolis,
atvirkščiai, visai nenori niekur iš miesto, jam geriau trintis daugia-
bučio kieme. Bet tėvai jo nuomonės neklausia, tad didžiąją vasaros
dalį tenka praleisti pas močiutę.

279
 Papasakoja apie pernykštę labai pasisekusią kelionę į Palan-
gą. Tik atvykę susipažino su Kauno senamiesčio chebra, kurioje be-
veik visi narkomanai ir neprilygstami vagišiai. Su jais dienos buvo
pilnos įvykių. Šiais metais nieko panašaus nenutinka.
Išgėrus dar po puoduką vyno, Valera nei rimtai, nei juokais
paklausia:
– Ko tu prie šitos mergos taip prilipai? Juk vyresnė už tave,
negraži ir dar krievom kojom.
– Į lempą nori? – staigiai, kaip brūkšteltas į dėžutę degtukas,
užsidega Matas.
Tokios reakcijos Valera nesitikėjo:
– Viskas, viskas, pajuokavau, keičiam temą, nesikarščiuok,
užsirūkom.
Bepešant dūmą, nuo jūros grįžta Daiva su vaikais. Jie su-
sidraugavę, radę bendrą kalbą, eina per kopas susikibę už rankų,
tartum pionierių vadovė su savo auklėtiniais, juokiasi, krykštauja,
lyg būtų šimtą metų pažįstami.
Tvyro linksma nuotaika, kol Valera netaktišku klausimu su-
pykdo Saulių:
– Ei, Sauliuk, papasakok, kaip tu į tą vaiknamį pakliuvai.
Tėvai numirė ar ką?
– Valerijonai, Marijonai, ar kaip tu ten, aš tau šimtą kartų sa-
kiau, kad aš ne iš vaikų namų, bet iš internato. Jauti skirtumą ar ne?
– Vienodai, – atsako Valera ir užsitraukia dar didesnę Sau-
liaus rūstybę.
Plikšis pastveria bonką, užsiverčia ir pliaupia, kol pasprings-
ta. Matas supranta, užkliudyta jautri sielos styga, vaikis pratrūks.
Taip ir nutinka:
– Tėvai gyvi, tik taip nutiko, kad man gimus pasimetėm.
Ieško, bet rast negali, nes niekas jiems nepadeda. Apie mane kas-

280
dien galvoja, labai liūdi, o aš vis neatsirandu. Gal pavardę milicijoj
sumaišė ar ne to internato adresą davė, bet greit suras. Tikrai suras.
O jeigu ne, užaugsiu ir pats juos surasiu.
Matui gaila šito vaikio. Nori nors kiek paguost:
– Nenusimink, Sauliau, suieškosim tavo tėvus, tai visai ne-
sunku, aš žinau, kaip tai padaryt.
Bet tas negirdi. Skruostais riedant ašaroms, dėsto savo liū-
dnas mintis. Daiva kaip tik įmanydama guodžia, bet gražūs žodžiai
nebepadeda. Kuo toliau, tuo labiau širsdamas keikia savo likimą.
Matas trūktelėjęs didelį gurkšnį, užsidegęs cigaretę, lipa ant
kopos pasižiūrėt į jūrą. Nuoširdžiai užjaučia Sauliuką. Regi truputį
panašumo su savimi, tik šitam bėdžiui gyvenimas laimės dar labiau
pašykštėjo. Istorijos su gražia pabaiga nebus. Niekas, išskyrus mili-
ciją, jo neieško. Numetė motina patvorin kaip nereikalingą daiktą
ir užmiršo, kad tokį turėjo. Nei Matas, nei kas nors kitas padėti
negali. Ir koks ten vaikas, turi penkiolika metų, tik kad neūžauga,
tegul pats kapstosi. Paspardys dar gyvenimas subinę, kol supras,
kas per vienas ir kur vieta pasaulyje. O iki to laiko nemažai ašarų
teks išlieti.
Grįžęs į stovyklą, pamatytu vaizdu nesusižavi. Sauliukas guli
apsivėmęs, o Daiva, perpylusi mineraliniu vandeniu, šluosto veidą.
Matas nepatenkintas sukomanduoja:
– Pasitrauk nuo jo. Nutempsiu tolyn, tegul drybso.
Mergina ryžtingai pasipriešina:
– Na jau ne. Aptvarkysiu ir žmoniškai paguldysiu.
– Tau nešlykštu vėmalus valyt?
– Nešlykštu, – piktai atšauna ir, patraukusi vaikį į švarią vie-
tą, pakišusi po galva pustuštę kuprinę tvarkingai apkloja. – Ar ne-
matai, kaip jam sunku? Tegul nors ramiai išsimiega, – pasako su
užuojauta.

281
 Matui toks vaizdas atgrasus. Nenori, kad Daiva nors vienu
piršteliu liestųsi prie šito vagišiaus.
Žiūri su panieka, kol supranta, kodėl taip nejauku ir gėda
būti šalia šito girtuoklio. Juk čia mato save!
Kiek kartų prisilakęs, pasislėpęs rūsyje ar miške taip nesuval-
domai bliovė, o sykį pakrūmėje nubudo galva pasidėjęs vėmaluose.
Tada juo niekas nepasirūpino. Ir gerai, nes niekas tokio ne-
matė. Pasidaro gėda, kad, susidraugavęs su Daiva, laukdamas pa-
guodos, skundėsi likimu. Juk atrodė lygiai taip pat skystai, kaip
šiandien Sauliukas.
Ne, daugiau to nebebus. Nesiseilės ir niekam dėl nieko nesi-
skųs. Kas benutiktų, bus tvirtas. Išaugo iš to amžiaus, kad ieškotų
užuojautos.

Švintant pažadina galvos skausmas. Vartydamasis bando įsi-

taisyt taip, kad kuo mažiau jaustų bjaurų pagirių sopulį. Žino, kad
iki pietų bus sunku ir nieko nepakeisi. Vartosi, raivosi, kol įsitaiso
šalia Daivos. Prisiglaudus galva skausmas sumažėja, prašviesėja aky-
se, tampa žymiai lengviau.
Vis dėlto kokia jo mergina nuostabi, net prisilietimas gydo.
Guli klausydamasis švelnaus jūros ošimo, miegančių draugelių
šnopavimo ir nebeatpažįsta savęs. Ši draugystė jį smarkiai pakei-
tė. Tapo ramesnis, pamatė ir pripažino daug dalykų, prieš kuriuos
anksčiau buvo griežtai nusistatęs. Jam, užkietėjusiam sunkiosios
muzikos gerbėjui, pradėjo patikt lengvas, linksmas disko, plonais
balseliais dainuojančios merginų grupės, kurių įrašų Daiva nežinia
iš kur gaudavo. Nenori to pripažint, bet kelis kartus save pagavo
niūniuojant „Johnny loves Janny, but Janny loves Joe“ arba „Eeny
meeny miny moe“, arba, būnant svečiuose pas Daivą, paklausus, ką
norėtų klausyt, paprašydavo F. R. David, „Smokie“, „Fancy“ įrašų.

282
 Ši kelionė nepanaši nė į vieną ankstesnę. Niekada Matas ne-
buvo toks atsipalaidavęs, atitrūkęs nuo supančio pasaulio, su kie-
kviena diena vis labiau svaigstantis. Ne vien nuo vyno, bet ir nuo
to nerūpestingo jausmo, kai pats likimas į rankas paduoda viską,
kad būtų laimingas.
Praeis sunkus pusdienis, vėl bus saulė, jūra, kopos ir jis su
Daiva, apie nieką negalvojantys, gyvenantys šia, abiem neišpasaky-
tai gražia akimirka.
Pakilus saulei, sukyla visi girtuoklėliai. Murzini, baisiais, iš-
tinusiais veidais, sunešioti, visai nepanašūs į poilsiautojus. Matas
su mergina nuėję į jūrą plaukioja, kol visai sustyra. Šaltas vanduo
gaivina ir gydo nuo sunkių pagirių.
Valera galutinai neprablaivėjęs nejuokomis pasiūlo:
– Varom į restoraną. Aš vaišinu.
– Dar anksti ar dirbs? – sudvejoja Daiva. – Ir pažiūrėk į save,
kaip atrodai, tavęs ten neįleis.
– Nepergyvenkit, aš viską sureguliuosiu, – išdidžiai nurami-
na Valera. – Ten viskas nupirkta.
Matui aišku, kad tuščių bonkų artelė klesti, nes jos vadovas
gerai išmano apie restoranus.
Daiva susirūpina išvaizda, dažosi, šukuojasi, nors jos garba-
noti plaukai daug priežiūros nereikalauja. Dar aptvarko Mato dra-
bužius ir Marijono ševeliūrą.
Restorane nėra nė vieno lankytojo. Aptarnauja jaunas pada-
vėjas. Valera, nors nepilnametis, su juo elgiasi familiariai, kaip su
senu pažįstamu.
Skanus, karštas maistas su šampanu pakelia nuotaiką. Apgir-
tęs jaunikaitis vaišina nesikuklindamas. Užsakęs deserto, dar bon-
ką, kviečia į vestibiulį parūkyti, kur užsidegęs cigaretę prislopintu
balsu sukomanduoja:

283
 – O dabar abudu be staigių judesių, plastiškai varot pro duris.
Daiva šypsosi. Suprantama, kad jai patinka. Gal net anksčiau
jautė, kad tai įvyks, o Matas nustebęs:
– Juk šitas padavėjas tave pažįsta. Nebijai pakliūt?
– Daugiau čia nebeateisiu. Negraži aplinka. Ir niekam nepa-
kliūsiu, juk čia Palanga, viskas laikina, – paaiškina filosofiškai.
Valera dar trumpam pasilieka, o pora, paėjėjusi galiuką, įsi-
maišo tarp praeivių.
– Išnešėm sąskaitą, – džiūgauja Daiva.
Matui tai ne prie širdies, visai nesinori kada nors gatvėje su-
tikti apgautąjį padavėją. Daivai nė motais nei oficiantas, nei vaka-
rykštė vyno dozė. Ji spirga:
– Veikiam ką nors. Matai, siūlyk, tu visada ką nors sugalvoji.
Šįkart galvoje tuščia. Ji ūžia, nepraeina skausmas, kurį išger-
tas šampanas dar labiau kursto.
– Važiuojam į Kuršių Neriją. Norėjai pamatyt į krantą iš-
mestą vokiečių laivą, neapsigalvojai?
– Važiuojam. Tik jokių autobusų. Aš tranzuosiu. Atspėk ke-
linta mašina sustos?
Daiva, iš eilinių dalykų padarydama nuotykį, moka pakelt
nuotaiką. Bet Matas spėliot nenori.
Greit pasiekę Klaipėdą, persikėlę per marias, besišnekučiuo-
dami pėdina pajūriu.
– Ar įsivaizduoji, Matai, kokios turėjo būt didelės bangos,
kad išmestų į krantą tokį gremėzdą?
– Įsivaizduoju. Buvo didelė audra, sugedo variklis, jis tris
metrus įsirėžė gilyn į smėlį, iš kur jokie buksyrai nebesugebėjo iš-
traukt.
– Nieko tu neįsivaizduoji. Jūra buvo pakilusi iki medžių,
bangos ritosi dydžio sulig penkiaaukščiu namu, o viena, pati di-
džiausia, atnešusi šitą laivelį čia padėjo.

284
 Poilsiautojų retėja, o priartėjus prie grėsmingai didelio laivo,
lieka vos vienas kitas.
– Mes čia apsistosim. Pastebėjai, visai nėra žmonių. A, Ma-
tai? – mirkteli akimi.
Matui viskas aišku. Nudžiuginusi užuomina pažadina iš slo-
gios pagirių nuotaikos. Bet vaizdas, kurį pamato, sugriauna planus.
Iki beviltiškai įstrigusio geležies kalno likus keliolikai žingsnių, tie-
siai ant porelės kelio mankštinasi žmogus. Solidaus, pensijinio am-
žiaus senukas. Viskas atrodytų normaliai, jei nebūtų visiškai nuo-
gas, su mažučiu nukarusiu pimpaliuku ir kiaušiniais, nutysusiais
iki vidurio šlaunų. Jis daro pratimus, kilnoja rankas net pasistieb-
damas, o kapšas maskatuoja kairėn dešinėn.
Tai pamačiusi, Daiva prunkšdama įsikniaubia į Matą, bet
nesugebėjusi susilaikyt pradeda klykt. Kvatoja iš visų plaučių, atvi-
ra burna, net skamba pajūris.
Matui vaizdas visai nejuokingas, bet gaivališkas protrūkis
linksmai nuteikia ir jį.
Juoko tiradą netikėtai nutraukia ramus vyriškas balsas:
– Nėra ko šaipysis. Čia vyrų pliažas.
Apsisukę pažiūrėt, kas čia prabilo, pamato rankomis prisi-
dengusius genitalijas du nuogus piliečius.
– Čia vyrų pliažas, – žiūrėdamas į akis, pakartoja vyriškis. –
Ana ten toliau lentelė yra. Aišku nepastebėjot. Jauni ir nedėmesin-
gi, o reikia skaityt, kas rašoma.
– Atsiprašom, nepamatėm užrašo, jau einam iš čia, – sukda-
ma akis į šalį rausta Daiva.
Patraukdamas rankas nuo klyno, apnuogindamas savo
atsmauktą, kuprotą svambalą, prabyla kitas vyras:
– Tau mergaite, čia ne vieta. O berniukas gali likt. Jis jau di-
delis, viską supranta. Ar ne? – šiepdamasis merkia akį. – Su mumis
nebus nuobodu.

285
 – Mes kartu eisim, – pagriebusi už rankos Matą, žirgliuoda-
ma dideliais žingsniais, iš uždraustos teritorijos nešdinasi Daiva.
Bet juokas jai nepraeina.
– Matai, gal norėjai su dėdulėmis likt?
Jis nežino, ką į tokį kvailą klausimą atsakyt. O mergina tarš-
ka toliau:
– Kai pasibaigus vasarai susirinkus chebra girsis savo nuoty-
kiais, pasakęs „o aš du dėdes suviliojau“, tu būsi kiečiausias. Garan-
tuoju, daugiau niekam to nenutiko.
– Kas buvo? – nesusigaudo vaikis.
– Nesupratai, kad pydaras tau akimi mirksėjo, save rodė ir
kvietė pasilikt?
– Nenusišnekėk tiktai, – supratęs, kad tai gali būti tiesa, ne-
juokais užpyksta Matas.
Jei užuominos prasmę būtų supratęs stovėdamas šalia birką
rodančio diedo, kirstų į snukį taip, kad tas skrisdamas oru spėtų
išspjaudyt išmuštus dantis.
– Tik nebandyk niekam pasakot, – pagrasina, bet merginai
tai nė motais. Ji toliau paisto kvailystes:
– Kai pasensi, tavo kapšas irgi nutys iki žemės?
– Atsiknisk su savo durnystėm, – sumurma Matas.
– Jeigu nevaikščiosi po vyrų pliažus ir manęs neišmainysi į
dėdes, aš rūpinsiuosi tavo kiaušiniais, kad jie nenutystų, kad savo
vietoj kadaruotų. Masažuosiu, mankštinsiu, miklinsiu, – kvatoja
Daiva.
– Ar gali surimtėt?
– Niekada.

Pasprukę iš svetimos teritorijos, įsitaiso prie pat vandens.

Maudosi, šildosi saulėje, kol sustiprėja vėjas. Jūra tampa nedraugiš-

286
ka, pakyla bangos, o dangumi atslenka juodas debesis. Pliažas tuš-
tėja. Jausdami neišvengiamą lietų, poilsiautojai, susikrovę daiktus,
traukia kelto link. Matas su Daiva nepasiduoda masinei nuotaikai,
niekur neskuba. Kaip yra, taip ir gerai, užeis lietus – na ir tegul.
Sušlaps – taip reikėjo. Kartu jiems niekas nebaisu. Vėliau vis tiek
viskas išsispręs savaime ir tik į gerają pusę.
Uoste grūstis. Žmonės braunasi į denį, tarytum tai būtų pa-
skutinis keltas pasaulyje, galintis parplukdyt, lyg spręstųsi gyvybės
ar mirties klausimas. Iškritus pirmiesiems lašams, spūstis dar su-
stiprėja. Kad siūbuojanti minia neišskirtų, jaunuoliai stipriai su-
sikimba rankomis. Kartu su besistumdančiomis moterėlėmis ir
šiame chaose bandančiais išlaikyti orumą vyrais, įsispraudę į laivą,
krantą pasiekia jau pliaupiant stipriai liūčiai su perkūnija. Negalė-
dami išvengt negailestingai didelių lašų lekia taškydami balas iki
artimiausio pastato.
– Ką dabar darysim? – susirūpina Daiva. – Net jei Valera
paslėpė mūsų daiktus nuo lietaus, vis tiek neturim, kur miegot.
– Reikia čia pastogės ieškot.
– Matai, sakei, kad Klaipėdoje turi giminių.
– Taip turiu, bet nelabai tikiu, kad kažkas norės pagelbėt.
Mintyse permeta, ką žino. Vieni tolimi giminės iškart at-
krenta, neaišku, kur jie gyvena. Močiutės seserį surastų, bet ji tokia
bjauri, tikinti visomis paskalomis, nekenčianti aplinkinių, visiems
linkinti bloga ir apie Matą prisiklausiusi baisių kalbų, kad tikrai
neįsileis. O jei ir įsileistų, tai būti žiežulos namuose ne ką geriau
negu lietuje. Telieka vienintelė išeitis – ieškot jauniausios mamos
sesers, kuri gyvena senamiestyje, naujoje vietoje. Ten dar nėra bu-
vęs, bet, kai močiutė kalbėdama telefonu giminaitei diktavo adresą,
įsidėmėjo.
Pilant lietui pabėgomis ieško namo, kur gyvena teta. Matui
tai nepatinka. Nemėgsta savo giminių, visai nenori su jais turėti

287
reikalų. Tuo labiau, kai neaišku, ar priims. Taip elgiasi tik dėl Dai-
vos. Kiek pamena, ši teta gana šauni, mėgstanti juokus, neturinti
paslapčių, ką matanti, tą ir sakanti, gal todėl ne visų mėgstama.
Daiva, šlepsėdama po kojomis srūvančiais upeliais, nenustoja
čiauškėt:
– Matai, tu šaunuolis, visada ką nors sugalvoji, su tavimi nie-
kada nekyla problemų.
– Dar nedžiūgauk, neaišku, ar pasiseks.
– Kodėl?
– Galim nieko nerast namuose, gali mums neužtekt vietos,
gali paprasčiausiai neįsileist.
Genami bjauraus oro, pasiklausinėdami retų, po lietpalčiais
ir skėčiais pasislėpusių praeivių, adresą randa gan greit. Tai seno-
vinis, čerpiniu stogu, trijų aukštų, šešių butų namas. Paspaudus
netipišką skambučio mygtuką, durys atsiveria ne iškart. Akiniuo-
ta tetulė keletą akimirkų žiūri prisimerkus, o paskui su nuostaba
šūkteli:
– Matas?! Vos pažinau. Žiūriu pro akutę ir nesuprantu, kas
atėjo. Manau, praversiu duris, pasakysiu, kad butus sumaišė, o čia,
pasirodo – tu, – tarška greitakalbe. – Na ir užaugai, tikras vyras jau.
Eikit greičiau į vidų ir mikliai renkitės.
Vos spėjus peržengt slenkstį, geroji tetulė, atidariusi vonios
duris, stumte įstumia abu peršlapėlius.
– Viską iki paskutinio rūbelio meskit į vonią, o aš pažiūrėsiu,
kuo jus papuošt.
Išsirangę iš šlapių drabužių, nuogut nuogutėliai keliaunin-
kai šluosto viens kitą rankšluosčiais. Plikas Daivos kūnas vilioja
taip, kad Matas net virpa. Nedorėlis pimpalas, nors to visai nerei-
kia, brinkdamas kelia galvą aukštyn. Teta visiškai nesidrovėdama
pravėrusi duris ištiesia du chalatus kaip tik tuo metu, kai neklus-

288
nusis organas viena lyg ciklopo, tik vertikaliai įtaisyta akimi vėpso
tiesiai į ją.
Staigiai sukasi į šalį, bet, suprantama, pasislėpt nespėja.
Daiva lieka skalbt drabužių, nusipraust, o susigėdęs Matas
šnekučiuojasi su seniai nematyta teta. Šiaip su giminėmis nesu-
einantis, neturintis nieko bendra, čia randa daug kalbos. Nieko
nepasakoja, tik atsakinėja į begalę paprastų, be jokios pašaipos ar
noro išgaut kažką skandalinga klausimų. Šnekasi kaip lygus su ly-
giu. Tetos žodžiai liejasi nesustodami, kartais, pati paklaususi, pati
ir atsako.
Matas nesigaili, kad čia atėjo. Iš jo nesišaipo ir paskalų tikrai
nenešios.
– O kur mano gražioji pusseserė? – radęs progą įsiterpt, pa-
sidomi.
– Vasaroja sodžiuje, o štai vyras kažkur prapuolė. Darbas se-
niai baigėsi, o jo vis nėra, – žodžiuose nuskamba nerimo gaidelė.
Nusiprausus Daivai, jos vietą užima Matas. Prisileidęs skli-
diną vonią vandens, neskuba, mėgaujasi šiluma, žaidžia su plasti-
kinėmis antelėm, džiaugiasi, rodos, taip seniai turėtu malonumu.
Paskui du kartus išsimuilina. Stebisi, kad taip gerai putoja muilas.
Jūroje nusiprausti žymiai sunkiau.
Kol vaikinas taškenasi, moteriškoji pusė greit susidraugauja.
Palėpėje džiaudamos drabužius, skusdamos bulves, kalbasi lyg se-
nos pažįstamos.
Išlipus iš vonios, teta pasidomi:
– Daiva sakė, kad degtinę mėgsta, o tu ar gersi?
– Žinoma, – sutinka Matas.
Trinasi užstalėje rydamas seilę, kol sulaukia garuojančių bul-
vių su kaimiškomis dešrelėmis. Uoslę audrina pirtelės dūmais ir
duona kvepianti naminukė.

289
 Dar neseniai šlaputėliai stovėjo gatvėje nežinodami, kur pri-
siglaust, o dabar sušilę ir švarūs pasakiškai skaniai vaišinasi jaukia-
me, labai originaliai apstatytame bute. Čia ne prabangu, bet viskas
kruopščiai ir skoningai įrengta. Mato dėdė – gerbiamas projektuo-
tojas, šitas butas miesto centre jo nuopelnas. Tik paties dar nėra ir
teta dėl to nerimauja. Nieko apie tai nesako, tik daug rūkydama
dažnai žiūri pro langą.
Matas dėkingas. Nesitikėjo, kad mamos sesuo bus tokia
draugiška. Už lango lyja, šalta, vėjuota, bjauru, o jie taip ramiai
sėdėdami virtuvėje, skaniai vakarieniauja.
Pavalgius šeimininkė plauna indus. Plika akimi matyti vidi-
nė įtampa, kuri greit prasiveržia. Nebaigusi darbo, užsimetusi liet-
paltį, išeina teištarusi:
– Tuoj grįšiu.
– Kaip jai sunku, – užsivėrus durims su užuojauta atsidūsta
Daiva.
– Kas sunku?
– Tavo dėdė turi kitą moterį, o teta dėl to labai sielojasi.
Bet Matui ne tas galvoje. Jiedu vienui vieni dideliame bute.
Būnant vonioje nuogiems, susijaudino ir visą vakarą, geismas ma-
žais šiurpuliukais slankiojo po pilvą.
Daiva baigia plaut indus, o jis nebetveria laukt. Prieina iš
nugaros, apglėbia, atsega chalatą, nusmaukia nuo pečių, nusimetęs
savąjį, glaudžiasi prie išsvajoto kūno. Ji bando apsisukt, bet stiprios
rankos nepaleidžia, glamonėja krūtis, pilvą, lūpos įsisiurbia į kaklą.
Kad galėtų bučiuotis, Daiva persuka galvą. Trumpam susipynę lie-
žuviai išsiskiria. Matas pamažėl tūpčioja, tvirtas daiktas slysta nu-
gara, grioveliu, grįždamas aukštyn bando įsispraust tarp šlaunų, ir
vėl kartoja savo kelionę.
Slenkant užpakaliuku, geismo užvaldoma Daiva riečiasi,
spaudžiasi, bet neįsileidžia.

290
 – Mažyli, baik.
– Ne.
– Paleisk. Negalima taip.
– Kodėl?
– Ar norėtum pabaigt į vidų?
– Aišku, norėčiau.
– Tai paleisk.
Matas paleist negali. Daiva suspurda, bet neištrūksta.
– Baik, mažyli, – stipriai niūktelėjusi alkūne išsiveržia iš
gniaužtų. – Patrauk rankas ir eik atsigulk.
Ji užsidaro vonioje, o Matas kambaryje sėdasi ant lovos. Neiš-
pasakytai lėtai slenka minutės. Mergina, rodos, prapuola amžiams,
norėdamas paskubint keliasi, bet nustoja čiurlenęs vanduo, atsiveria
durys. Klubus apsijuosusi rankšluosčiu Daiva gundančiai sušnabžda:
– Gulk ant nugaros.
Lipdama ant besitiesiančio jaunuolio prilimpa beprotišku
bučiniu.
Matas trokšta greičiau pakliūt į vidų. Bando sustabdyt lyg
gyvatę ant jo besiraitančią, giliai alsuojančią merginą. Ji nebegalė-
dama daugiau šėlt, atsitupia virš Mato, paėmusi į ranką kietą kaip
akmuo kotą, smaukydama sėdasi. Mažoje rankutėje falas atrodo
gremėzdiškai didelis. Prisimerkia, prikandusi apatinę lūpą, su ne-
paslepiamu pasitenkinimu tupiasi.
– Gera. Oi kaip gera, mažyli. Tik nejudėk, leisk man, aš
pati, – suvaitoja ir, nepaleisdama kuolo iš rankos pamažėle mau-
nasi.
Brakšteli praslystanti oda.
– Neskauda, mažyli?
Nesuprasdamas, kodėl turėtų skaudėt, tyliai papurto galvą.
Daiva pasilenkia, atsiremia rankomis lovos, apžiojusi lūpo-
mis burną, kelis kartus kyštelėjusi virpantį liežuvį iki pat gomurio,
vėl atsilošia, maunasi, vėl brakšteli oda ir jie pilnai susilieja.

291
 – Neskauda, mažyli?
Tik dabar Matas supranta, kad kažkas kitaip negu visąlaik,
kad daiktas papuolęs ne ten, kur visada. Daiva banguoja tai į šalis,
tai pirmyn atgal, tai smaukosi aukštyn žemyn. Kartais išsiveržia ne-
valingas:
– Gera, gera.
Matui irgi gera, jis artėja. Žinodamas, kad nereikia saugo-
tis įsitempia, visą save sukoncentruoja į apačią, visas savo fizines
ir dvasines jėgas sutelkia į salvę. Prigęsta sąmonė, pro malonumo
ūką girdi aimanas. Jausdamas smarkyn jojančią Daivą smogia be-
sispjaudančiu karšta srove daiktu. Pulsuoja ilgai, mergina tai jaus-
dama šokinėja, lyg norėdama dar giliau į save susiplūkt trykštantį
vamzdį.
Judesiai silpsta, galop visai sustoja. Palaipsniui praeina eksta-
zė. Akyse vėl mato supančius daiktus ir ant jo sėdinčią prakaituotą,
išraudusią, su veide švytinčia palaima merginą, kuri tebejausdama
malonumą, retsykiais nevalingai suvirpa.
Nieko nuostabesnio negu seksas su Daiva nėra patyręs. Netgi
dabar, išsikrovęs iš paskutiniųjų, vis tiek jaučia potraukį. Ištiesęs
rankas prisitraukia artyn. Ji suglemba ant vaikino, stipriai šnopuoja
pūsdama karštį į ausį, o širdis tvaksi taip, kad Matas jaučia smūgius.
Guli sulipę, kol sulėtėjus kvėpavimui širdys aprimsta. Galėtų
taip gulėt nekrutėdamas nors valandą ar dvi, kol visai praeitų malo-
nus meilės nuovargis, bet atsikėlusi Daiva vedasi paskui save.
– Eime, mažyli, aš tave nuplausiu.
Paleidžia į vonią vandenį, Matas stovi pasilenkęs ranka at-
sirėmęs sienos, o Daiva už jo, apkabinusi krūtinę, kita ranka gla-
monėja daiktą. Sušlapina, paskui išmuilina, nesustodama smauko,
nuplauna vėl išmuilina ir vėl glamonėja.
– Jauti, jis sunkėja, – šypteli.

292
 Matas tai jaučia. Taip pat jaučia prisišliejusį prie nugaros
kūną. Tas prisiglaudimas labai švelnus ir užvaldantis. Nepažįsta
kitos tokios merginos, kuri mokėtų taip prisiglaust. Jaučia kojas,
pasišiaušusius apatinius plaukučius, pilvą, krūtis, rankas.
Gulint lovoje ji visada apkabina. Kaip miegodamas besi-
vartytų, kokioj pozoj benubustų, pirmiausia pajaučia prie jo pri-
sitaikiusį, švelniai prigludusį Daivos kūną. Važiuojant motociklu,
plačiai išskėtusi kojas visa prilimpa prie Mato. Net į kelią nežiūri,
galva būna pasukta į šalį, šalmas remiasi nugaros, o rankos stipriai,
nepavargstančiai spaudžia prie savęs.
Šis prisiglaudimas jaudina netgi daugiau už greitėjančias falo
glamones. Vėl užplūsta geismas.
– Eime į kambarį, – pasiūlo.
– Pagauk, – strykteli pro duris kaip stirna.
Matui šis žaidimas žinomas. Puola iš paskos. Daiva sprunka,
nebodama nieko. Lekia per lovą, koja atsispyrusi sienos, neįtikėti-
nu šuoliu peršoka stalą, parverčia fotelį, bando ištrūkt į koridorių,
bet greit atsiduria glėbyje.
– Ką dabar man darysi? – viliojamai klausia.
– Be gailesčio patvarkysiu.
– O jei aš nesileisiu?
– O aš neklausiu.
Nustebusi, bet, nespėjusi ištart nė žodžio, švelniai pastumta
klaupiasi prie lovos, tiesia rankas į priekį, pasukusi galvą, atstato
išriestą užpakaliuką.
Matas apie nieką negalvodamas plūkia. Dusliai atsimušdama
į sieną lova, visam namui skleidžia dviprasmiškas kaimynų šypsenas
keliančius garsus. Jam taip gera, kad pro merginos aikčiojimą ausys
vos pagauna trūkčiojantį, tylų:
– Pabaik kaip pirma.

293
 Mintis, kad reiks stabdyt, nuklydusi kažkur toli. Buvo tai pa-
miršęs, kol šie, vos išgirsti žodžiai privertė dirbt smegenis. Sunkiai
save įveikdamas, prisiverčia ištraukt kuolą ir ranka nukreipt kitur.
Baigia lyg kaldamas vinį. Paskutiniai lašeliai ištrykšta viską sukalus
iki pat galo.
Nejudėdamas klūpo. Patinka stebėt, apleidžiamą ekstazės
merginą, bet maudžia į kilimą pritrintus kelius, skauda raumenis,
todėl pamažu traukiasi.
– Ne! Nejudėk. Pabūk dar taip, – maldauja Daiva.
Vaikis nejuda, nori, kad mergina kuo ilgiau jaustų malonumą.
– Ooi, kaip gera, kaip man jo reikia. Palik čia, kad visą laiką
jausčiau viduje.
– Džiaukis, kol turi, – kęsdamas nepatogumą, šypsosi Ma-
tas. – Jeigu būtų prisegtas užtrauktuku, būtinai atsegęs perleisčiau
tavo naudojimui.
Ramybę sutrikdo trinktelėję laiptinės durys. Daiva nenoro-
mis stumia palaimą nuo savęs, o kūnams atsiskyrus pagyvėja:
– Staigiai varai praustis! – paliepia, o pati neria į tualetą.
Vos spėjus susitvarkyt su trenksmu atsivėrus durims, į prieš-
kambarį teta įstumia girtutėlį, kiaurai peršlapusiu, suglamžytu kos-
tiumu dėdę.
Dabar tetulė arši. Barasi taip, kad visas namas skamba. Ne-
saugo, kad nepritaškiusi vandens kuo tvarkingiau nuvilktų, bet tą-
sydama po koridorių, piktai kratydama už rankovių, pati parisda-
ma ant žemės ir vėl pastatydama ant kojų, taršo sutuoktinį. Dėdė
visiškai nesipriešina. Tikriausiai tai ne pirmas kartas, todėl žmonos
elgesys nė truputėlio neerzina. Susitaikęs su likimu, išsišiepęs mas-
katuoja, nesuprantamai, net ne žemaitiškai, o sava, girta, gal net
pačiam nesuprantama kalba kažką murma panosėje.

294
 Matas jį tokį regėjęs. Seniai seniai, pas senelius kaime. Tada
dainuškom ir anekdotais juokino visą užstalę, kol galutinai pasigė-
rė, o tada, siūbuodamas ant kėdės, laimingas kaip šiandien pats sau
kažką panosėje murmėjo.
– Klokitės lovą ir eikit gult, – atsisukusi nepiktai paliepia
Daivai teta, o pati paniuksėdama grūda vyrą į vonią.
Pasigirsta vandens šniokštimas ir jau suprantami žodžiai:
– Oi, gana, nereikia, paleisk, oi, užtenka.
– Negana, – girdisi skambus, ryžtingas tetos balsas. – Aš pa-
sakysiu, kada bus gana, – ir toliau šniokščia tikriausiai visiškai šaltas
vanduo.
Tuo tarpu patenkinta porelė jau guli minkštoje lovoje. Šva-
ri patalynė švelniai glaudžia nuogus kūnus. Seniai patirtas namų
jaukumas atpalaiduoja ir nenumaldomai traukia į miego karalystę.
Gretimame kambaryje pasigirsta knarkimas, o teta negali nepasi-
girti. Kyštelėjusi galvą į kambarį išpyškina:
– Ot tai nuojautą turiu, ot tai širdis teisybę pasako. Visą va-
karą traukė nueit į tą nelemtą restoraną. Ir nuėjau. Ir ką jūs manot?
Geria mano paršas su savo bendradarbiais, žiurkėm braižybinių
lentų, gimtadienį kažkurio švenčia. Oi, pakėliau aš jiems uraga-
ną, – trata linksmu balsu. – Ar viskas tvarkoj, jaunime, gerai įsi-
taisėt?
– Puikiai, – patvirtina Daiva.
– Tai miegokit ramiai. Labanakt, – palinki patenkinta savimi
teta.
– Ko ji tokia laiminga? – šiai išėjus paklausia Matas.
– Kad gėrė su draugais, o ne pas mergas buvo. Supratai?
– Supratau, – versdamasis ant šono atsako, bet iš tikrųjų nie-
ko nesupranta. Moteris parsivedusi namo girtutėlį vyrą džiūgauja.
Keisti tie suaugusieji. Kaip bebuvę, toks jų gyvenimas. Matas di-
džiuojasi, turėdamas tokią karingą tetą.

295
 Išaušta saulėtas rytas. Bet jį pramiega. Nubunda jau įdieno-
jus. Dėdės nebėra, tikriausiai seniai darbe, o teta kuičiasi virtuvėje.
Jaunuoliai neskuba kilt. Voliojasi, kol Daiva bežaisdama pradeda
gnaibytis, stumdytis ir nuo siautimo po duknomis pasidaro maža
vietos.
– Su tavimi visai neįdomu, – dirbtinai įsižeidusi, keliasi iš
lovos mergina. – Tu niekada nenusileidi.
Kol prausiasi ir su teta čiauškėdama eina į viršų drabužių,
paskui ne visai išdžiūvusius lygina, ruošia pusryčius, Matas mėgau-
jasi šiltais patalais. Bet malonumą nutraukia balsas iš virtuvės:
– Arbata karšta, sumuštiniai sutepti, kelkis, Matai.
Jis neprieštarauja, sklindantis kvapas kelia apetitą.
Valgo tyliai, nebandydamas įsiterpt į šneką. Kramto žiūrė-
damas pro langą į kieme stovinčią nematytą importinę mašiną. Ji
tokia daili, kad neįmanoma atitraukt žvilgsnio. Forma, linijos to-
bulai harmoningi, akinančiai ryški spalva žvilga perlamutru. Šalia
stovintis komfortiškas „šeštukas“ atrodo nupiepęs menkysta, lyg
senas kaimo kiemsargis prieš grynaveislį vilkšunį.
Pabando įsivaizduot save vairuojantį tokią prabangą. Jis ap-
sirengtų naujais drabužiais, pasivažinėtų po miestą, o paskui lėtai
apsuktų keletą ratų aplink savo rajoną. Iš paskos, norėdami apžiū-
rėti nematytą technikos stebuklą, dviračiais mintų bent trisdešimt
vaikų, o sustojus susirinktų būrys suaugusiųjų. Visko klausinėtų,
prašytų atidaryt kapotą bei bagažinę. Matas pasakotų apie motorą,
jungiklius, trauką. Atrodytų kietai.
Klaipėdoje toks daiktas ne naujiena, čia niekas neapžiūrinėja.
Šitame mieste yra daugiau ir dailesnių importinių mašinų.
– Alio, Matai, – nutraukia svajones teta. – Ar dar pasiliksit
pas mus, klausiu.
– Ne, – net negalvojęs atsako. Nenori būt įkyrus nuobodyla,
kuris įsivaizduodamas, kad yra labai laukiamas, vasarą okupuoja
pajūryje gyvenančius giminaičius.

296
 – Pasilikit dar dienelei, – įkalbinėja teta. – Negi pas mus
negera?
– Gera, bet važiuosim į Palangą.
Matas pabaigęs valgyt pakyla eit. Tarpduryje atsisveikinda-
ma teta kažkodėl susigraudina:
– Nepyk, Matai, ant mūsų.
Numykia kažką nesuprasdamas, kodėl turėtų pykt. Viskas
atvirkščiai – dėkingas, kad sušlapusio, sustirusio kartu su drauge
nepavarė šalin ir taip gražiai priėmė.
Teta tiesia dešimtinę:
– Imk, jums tikrai pravers.
Matas pinigų imt nenori, bet raudonas banknotas toks gra-
žus, tiek daug visko žadantis, kad ranka išsitiesia pati.
– Skolingas neliksiu. Būsit pas mus – grąžinsiu.
– Nieko nereikės grąžint. Čia tau, – su kažkokiu tyliu liūde-
siu pasako teta. – Matai, Matai, visi mes tau skolingi.
– Už ką?
– Už tai, kad taip susiklostė tavo likimas.
Nieko nebeklausinėdamas, atsisveikinęs lipa laiptais žemyn.
– Apie ką ji čia? – lauke paklausia Daiva.
– Nežinau, – sulaukia atsakymo. Iš tikrųjų nieko nesupranta,
ką teta turėjo omenyje.

297
 ***

Palangoje viskas kaip buvę. Diena saulėta, šilta, tik vakarop

kaupiasi debesys, atslenka lietus. Rūpestį dėl nakvynės, įsibrovęs į
mokyklą ir iš vidaus atvėręs vienos klasės langą, išsprendžia Sauliu-
kas. Nesvetingai atrodantis kabinetas tampa laikinais namais.
Matas pasinėręs į kurortinį gyvenimą. Dienos skrieja lyg ro-
žiniame sapne. Jei iškyla koks buitiškas klausimas, Daiva žaibiškai
išsprendžia. Savų namų, kiemo, miesto lyg visai nebėra, jie taip
toli, tarytum kitoje planetoje, kas ten vyksta, visai neįdomu. Nei
Matas, nei Daiva neskaičiuodami laiko ateičiai nieko neplanuoja.
Gyvenimas sustojo pajūryje tuo metu, kai abu įsimylėję ir laimingi.
Atrodo, kad kitaip negali būti, ateitis laukia tik tokia pat arba dar
gražesnė.
Lietingas dienas pakeičia saulėtos.
Pasikaitinę, išsimaudę, išeina pasivaikščiot po miestą. Kėbli-
na susikibę rankomis. Pašliaužioję bent valandą vėl keliaus prie jū-
ros. Jie niekuo neišsiskiria iš minios. Eilinė porelė tarp įvairiausių
čia suvažiavusių žmonių. Nuo pirmą kartą porai dienų atvykusių,
skubančių kuo greičiau pamatyt visas kurorto įžymybes kolūkiečių,
nuo daugybės šeimų su mažais, dažnai be reikalo baramais vaikais,
nuo darbininkų, studentų, mokytojų iki išdidžių kostiumuotų vy-
riškių ir save sureikšminusių poniučių.
Matui atrodo, kad keroja neteisybė. Jie mažutėlė dalelė di-
delėje poilsiautojų masėje, bet niekas nepastebi, net neįsivaizduoja,
kokie yra laimingi. Taip norisi, kad visi žinotų apie liepsnojančią
aistrą. Arba bent kas nors iš minios pajaustų ir suprastų, kokie ap-
svaigę nuo meilės.
Jis netiki, kad visoje šitoje žmonių jūroje yra nors viena pora
jaučianti tą patį.

298
 Mintis nutraukia Saulius. Atbėgęs iš už nugaros grubiai įsi-
spraudžia tarp įsimylėjėlių. Pagriebęs už rankų, patenkintas žygiuo-
ja viduryje. Matas nori atsikratyt, bet berniūkštis iš visų jėgų spaus-
damas delniuką, nepaleidžia.
– Visai kaip šeima ar ne? – paklausia. – Jūs tėtis su mama, o
aš – jūsų vaikas.
– Taip, visai kaip mūsų vaikas, – pritaria Daiva. – Norėčiau
turėt tokį sūnų kaip tu.
Visa savo esybe švytėdamas, Sauliukas žygiuoja nepaleisda-
mas rankų. Matas pyksta ant tokio sapaliojimo, bet greit tampa
gaila šito vaiko. Taip, vaiko. Nors tik dvejais metais jaunesnis – dar
naivus kaip kūdikis, svajojantis apie tai, kad turės tėvus ir namus,
kad jį kažkas lepins ir va taip vedžios už rankų.
Vargšas Sauliukas neišvengiamai paklius milicijai į nagus, o
iš ten tiesiai į kalėjimą, nes prieš metus autobusų stotyje iš mer-
gaitės atėmęs piniginę su įkalčiais pakliuvo. Iki kolonijos trūko tik
vieno nusižengimo ir jis jau yra. Pabėgdamas iš internato, pasirašė
sau nuosprendį.
Matui graudu, nes žino, kiek šitas mažylis turės išgyventi, kol
supras, kad visame šiame gražiame pasaulyje niekam nereikalingas.
Net baisu pagalvojus, kiek vargo laukia už grotų ir ką turės iškęsti.
Grįžęs iš ten nebebus gerutis kačiukas, atvirai ištroškęs švelnumo,
nebemokės taip greit prie bet ko prisimeilint. Jauname, sveikame
kūne slypės nepagydomai sužalota siela.
Dabar, nepaleisdamas rankų, su Daiva pliurpia visiškas kvai-
lystes, kol kalba pakrypsta apie vogimą iš parduotuvių.
– Aš galiu išnešt bet ką, nors ir bulvių maišą, – giriasi Sau-
lius. – Nešiu, o į mane niekas neatkreips dėmesio. Netikit?
– Tikiu, – juokiasi Daiva. – Ir aš galiu bet ką išnešt, tik bul-
vių maišo nepakelsiu.
– Meluoji, – netiki Saulius. – Aš jau seniai vagiu, nuo ma-
žens, aš moku. O tu iš kur moki?

299
 – Aš nemoku. Aš nebijau.
– Reikia nebijot ir dar mokėt. Eime, parodysiu, kaip tai da-
roma.
Jiedu užeina į parduotuvę, netrukus pasirodo Sauliukas, o iš
paskos Daiva. Abu traukia grobį. Matas išlankstęs firminį maišelį
deda cigaretes, sausainius, konservus.
– Eime dar, – nenustygsta vietoje Sauliukas.
– Eime, – sutinka Daiva, – tik dabar į kitą.
Jai linksma, matosi, kad tai patinka, dėl to Matas nebando
sudraust, nors šis kvailiojimas visai ne prie širdies.
Po apsilankymo dar vienoje parduotuvėje maišelis vėl papil-
nėja. Matas stebi ir nesupranta, kaip galima turėti tokį azartą vogti.
Na gerai, pacaniukui tai įaugę į kraują, bet kam to reikia merginai?
Keista stebėt, kaip džiūgaudami dalijasi įspūdžiais. Nekyla
abejonių, kad žaidimas nesibaigė, trijulė grįžta ten pat, nuo kur
pradėjo.
Matas nusprendžia, kad bus gana, po šito žygio nebeleis va-
giliaut. Paslėps daiktus, pavaręs Saulių eis prie jūros.
Bet, belaukiant grįžtančių, širdį užlieja nerimas. Praeina ne-
mažai laiko, o jie vis nepasirodo. Bloga nuojauta stiprėja. Užsidegęs
cigaretę eina artyn. Stebi vaikštančius žmones, su kiekvienu durų
prasivėrimu tikisi pamatyt Daivą, bet kaip nėra, taip nėra. Nerimas
stiprėja. Ji niekada nebuvo taip ilgai užtrukusi. Tarpduryje pasiro-
dęs mažylis greitai mina Mato link, netaręs nė žodžio, mostelėjęs
ranka, vedasi į kitą gatvę, tankiai kvėpuodamas, traukdamas iš ki-
šenės nušvilptas cigaretes sušvokščia:
– Daivą pagavo.
Matui užtirpsta kūnas. Širdis pradeda daužytis taip, kad net
tvinksi ausyse. Dar pilnai nesuvokia, kas įvyko, bet supranta, kad
kažkas baisaus.

300
 – Kas sugavo. Kaip?
– Sakiau aš, neimk „Asorti“, dėžė per didelė, matysis. Ne-
paklausė. Einant pro kasą pardavėja pastebėjusi pakėlė triukšmą.
Daiva bandė bėgt, bet eilėje stovėję pirkėjai pačiupo ir nebepaleido.
– Kur ji?
– Mužikai nuvedė į tarnybines patalpas, tiek temačiau.
– Kas dabar bus?
– Gal nieko. Gal paleis.
– O gal?
– Gal veš į miliciją, iš ten paleis. Eime, niekuo mes nepadė-
sime. Nenusimink, vis tiek kada nors išeis. Pati kelią į kopas ras.
– Be jos aš niekur neisiu.
– Galim palaukt, jei taip nori, – nesispyrioja Saulius.
Abu nervinasi, peša cigaretes vieną po kitos. Sauliukas sten-
giasi įtikt kaip tik galėdamas, nuneša paslėpt maišelį su daiktais, o
grįžęs vis kartoja tą patį:
– Va, jau išeina. Ne, ne ji. Bet tuoj išeis. Dar kelios minutės
ir paleis. Niekada taip ilgai nelaiko. Va va, jau eina.
Durys darinėjasi, žmonės vaikšto, bet Daiva nepasirodo. Pra-
slenka lėta valanda. Prie parduotuvės, sucypęs stabdžiais, sustoja
milicijos „viliukas“.
– Čia tai šū-das, – išraiškingai išskiemenuoja Matas.
Prapuola tvyrojusi greitos ir laimingos pabaigos nuojauta.
Po keliolikos minučių dviejų uniformuotų pareigūnų lydima
pasirodo apsiašarojusi Daiva. Praeiviai prasiskiria, smalsiai vėpso,
daugumos akys smerkiančios, gal tik vienas kitas užjaučia merginą.
Kaip visada atsiranda viską žinančių bobučių, kurios aplink save
sutelkia smalsuolių dėmesį.
Matas žengia pora žingsnių artyn. Nori, kad Daiva pažiūrėtų
į jį, nori suteikt jai drąsos, nori parodyt, kad palaiko ir nepaliks

301
bėdoje. Net ranka pamojuotų, bet ji jau mašinoje, kuri, išpūtusi
mėlynų dūmų kamuolį, nurieda gatve.
Taip bjauriai niekada nesijautė. Viena, kai rūpiniesi tik savi-
mi, visai kita, kai slegia atsakomybė už mylimą žmogų. Rūko nesu-
stodamas ir keikia save už tai, kad leido žaist šitą kvailą rusišką rule-
tę. Juk valgyt netrūko. Užteko cigarečių, net pinigų truputį turėjo.
Visa širdimi trokšta pasukti laiką atgal arba apsikeist vietomis, nes
pakliūt milicijai į nagus jam ne naujiena, o Daivai ten tikrai baisu.
Bet nei viena, nei kita neįmanoma.
Prislėgtas nerimo, kamuojamas juodžiausių minčių slankioja
po miestą. Nori kažko griebtis, padėt savo merginai, bet nežino
kaip ir tai labiausiai siutina.
Taip besigrauždamas sutinka savo šutvę. Sauliukas broliams
jau viską papasakojęs.
Valera šaltas, ramina Matą:
– Dėl tokio nieko kaip saldainių dėžė dar nieko į kalėjimą
nepasodino. Eime arčiau milicijos, palauksim, kol paleis.
Matui prašviesėja akyse. Juk iš tikrųjų tai smulkmena. Anks-
čiau ar vėliau vis tiek ją paleis.
Keturi vaikinai šnekučiuojasi ant suoliuko. Laikas slenka vėž-
lio greičiu, vakarėja, bet nė vienas neketina trauktis.
– Ilgokai laiko, – pirmasis kantrybės netenka Andrius.
Šiuose reikaluose daugiausia patyrimo turintis Saulius api-
būdina padėtį:
– Ji neturi dokumentų, kol išsiaiškins, ar teisingai prisistatė,
kol surašys protokolą, praeis daug laiko. Šitoje įstaigoje niekas ne-
skuba.
– Jau seniai galėjo išsiaiškint ir viską surašyt, – siunta Matas.
– Galim nebelaukt, – nusprendžia Andrius. – Ją uždarys į
paskirstymo kambarį, kaip kad mus praeitą vasarą uždarė ir laikys,
kol tėvai atvažiuos.

302
 Valera kaip visada suniekina brolį:
– Dunduk tu, ji pilnametė, o tokiems paskirstymo kambarių
nėra. Jiems arba laisvė, arba kalėjimas. Paskambins į namus, pa-
klaus, ar tokia gyvena, ir viskas.
– Teisingai, – pritaria Saulius. – Tik nereikia meluot pavar-
dės su adresu, nes tada tai užtruks. Pernai labai sėkmingai sumela-
vau, viskas sutapo: Ignalinos rajone kaimas toks yra, žmonės tokia
pavarde gyvena, tik gaila, kad vaikų neturėjo.
Andriukui įdomu, kas buvo toliau:
– Ką padarė, supratę, kad apgavai?
– Prilupo ir laikė be maisto šaltame, apipelijusiame rūsyje,
kol prisipažinau.
– Kiek ištvėrei? – pašiepia Valera.
– Dvi dienas, – be emocijų atsako Saulius.
– Nemažai, – lyg žinovas pagiria Andrius ir garsiai pamąs-
to. – Juk tie žmonės galėjo atvažiuot tave išvaduot.
– Aš irgi galvoju, kad galėjo, – pritaria Saulius.
– Na jūs durni, – išsiviepia Valera. – Koks glušas važiuotų
vaduot iš mentinės vaiko, kurio neturi.
– Normalūs žmonės atvažiuotų, – ne juokais porina An-
drius. – Čia gal stribai kokie buvo.
– Tikriausiai, – sutinka Saulius.
Stoja tyla. Po kiek laiko Andrius išpyškina:
– Mūsų kaime gyvena atėjūnų stribų giminė. Senelis stribas,
jo sūnus prasigėręs milicininkas, bet irgi pensijoj ir anūkas bus stri-
bas, nes mokinasi banditų diversantų mokykloj.
– Kvaily, – sušniokščia Valera, – banditų diversantų moky-
klos nėra.
– Yra, – užsiplieskia Andrius, – Ukrainoj. Tai kur tada mo-
kinasi? A? Man močiutė sakė, ji viską žino.

303
 – Nieko nežino ta tavo močiutė. Mentas jis bus arba saugu-
mietis. Aišku?
– Joks ne mentas, – nenusileidžia Andrius. – Kai sustoję
kareiviai pas juos užėjo atsigert, banditas-diversantas, paprašęs pa-
sakyt po pirmą į galvą šovusį naminį gyvulį, atspėjo visų penkių
tautybes. Ar bent vienas milicininkas tai sugebėtų? Agentas jisai
šimtaprocentinis. Sakyk, Valera, gyvulį, pasakysiu, kas tu.
– Dramblys.
– Tu kvailys.
– Užmušiu, – skrieja kumštis link Andriaus, bet tas, įspėjęs,
kokia bus brolio reakcija, lekia tolyn.
Matui nė motais brolių ginčai. Laikas visiškai sustojo, galvoje
sukasi pačios juodžiausios mintys, baisiausi scenarijai, kas gali vykt
už grotuotų milicijos langų.
Palaipsniui draugeliams įgrysta visos temos, atsibosta lauki-
mas, net broliai nebesipešioja. Norėdamas save apramint, vėl klau-
sia Sauliaus:
– Kaip manai, kas bus?
Saulius susimąstęs rūko. Akys įbestos į tašką kažkur tolumo-
je. Lyg sau, lyg kažkam kitam neatitraukdamas žvilgsnio pasako:
– Išdulkins ir paleis.
Matui aptemsta akyse. Žaibiškai užverda pyktis, pašoka pasi-
ryžęs suspardyt šitą vaikiščią, priverst atsiprašyt, paneigt tai, ką pasa-
kė, bet ramus Sauliaus žvilgsnis, smalsios brolių akys atvėsina įsiūtį.
– Iš kur ištraukei tokias nesąmones? Ko čia prisigalvoji? Ką
išmanai apie tai?
– Su internato mergom visada taip daro, – visai be emocijų
patvirtina Saulius.
Šitie šlykštūs, bet tikroviški žodžiai ir pusė dienos įtampos
padaro savo. Matas nebegali susivaldyt, nebenori regėt šitų piemen-
galių. Numoja ranka ir apsigrežęs nueina.

304
 – Tu ką, išeini? Mes padėsim laukt, – šūkteli Andrius.
– Palauk ir aš kartu, – pritaria Valera.
– Atsikniskit, – neatsisukdamas teištaria Matas.
Be galo sunku. Protą užtemdo pavydas. Mintis, kad kažko-
kios svetimos rankos gali liest jo meilę, kad prieš jos norą kažkas
gali brautis į vidų, iki juodumo užspaudžia mintis. Niekada negal-
vojo, kad išgyvent dėl kažko kito yra tokia kančia.
Eina gatve be tikslo, nieko aplink nematydamas, kol pagal-
voja, jeigu Daivą išleis, išėjus jo neras, pamanys, kad Matas pali-
ko, nuklys kažkur, pasimes. Tai bus nepataisoma klaida. Apsisukęs
greitai grįžta atgal. Draugelių nebėra, milicijos pastatas stovi nė
kiek nepasikeitęs, tebešviečia kaip švietę du langai. Daivos nepalei-
do. Jaučia tai širdimi.
Viduje tvyro piktas užsispyrimas. Randa vietą toliau nuo
šviesos, bet tokią, kad matytų duris, sėdasi ant žemės, nugara atsi-
šliejęs į medį nusprendžia laukt, kiek bereikėtų. Tegul tai bus die-
na, dvi ar savaitė – iš čia niekur nesitrauks. Pajudės tik tada, kai
pamatys savo merginą.
Kamuoja nelinksmos mintys. Labai gaila Daivos. Likimas jos
nelepino, reikia rūpintis, kad nieko panašaus daugiau neatsitiktų.
Reikia būti tvirtam ir ryžtingam, nebeleist daryti kvailysčių. Reikia
visada turėt pinigų, kad nebekiltų minčių vogt.
Kurdamas planus, kaip elgsis ateityje, sėdi vienui vienas niū-
rioje naktyje. Visa siela trokšta, kad nieko niekada jai netrūktų ir,
svarbiausia, kad greičiau baigtųsi šiandieninis nesusipratimas.
Nenumano, kiek laiko taip išsėdėjo, bet jau gerokai po vi-
durnakčio tylą sutrikdo durų trinktelėjimas. Nespėja pamatyt, kas
išeina, tik akimis pagauna greita eisena tolstančią merginą.
– Daiva, – sparčiai kildamas šūkteli, bet ji neišgirsta.
– Daiva! – šūkteli dar garsiau.

305
 Ji nustebusi atsisuka, trumpam sustingsta ir bėgte pasilei-
džia Mato link. Artėjant pikta veido išraiška virsta gailia, prašančia
užuojautos, o pilnos ašarų, graudžios akys šaukte šaukiasi pagalbos.
Pagriebęs į glėbį stipriai prisispaudžia. Ji visu kūnu glausda-
masi garsiai kūkčioja:
– Matai, kaip man buvo baisu, kaip ten buvo baisu! Nebeno-
riu daugiau nieko, nebenoriu čia likt nė minutei, važiuojam grei-
čiau namo.
Glostydamas supranta, kokia iš tiesų ji silpna, gležna, smulki
ir maža. Nors labai judri, bet vis tiek norinti šalia turėt tvirtus pe-
čius, už kurių galėtų pasislėpt nuo negandų.
Daiva raminama ilgai netveria, išsivaduoja iš glėbio, pagrie-
busi už rankos vis dar kūkčiodama traukia paskui save.
– Eime greičiau. Važiuojam kur nors, nebenoriu čia likt.
Matas stabdo:
– Nurimk, mažute, šiandien per vėlu. Numigsim, sulauksim
rytojaus, nebesinervinsi, tada važiuosim namo.
Nežino, ar nori miego. Eina į kopas, nes taip įprasta. Smė-
lis, jūros ošimas, pušų kvapas, visa supanti aplinka pasidaro atstu-
mianti. Ruošiasi gult vien todėl, kad taip reikia. Įsitaiso, kad galėtų
apglėbti Daivą. Suprasdamas, kad jai labai sunku, nepaleidžia nė
akimirkai.
Kaip staiga viskas pasikeitė. Dingo nerūpestinga nuotaika.
Pagalvojus apie rytojų, kuris kiekvienąkart išaušdavo kitoks, visa-
da įdomesnis ir linksmesnis už praėjusį, nebespurda širdis. Dusina
smalsumas, kas gi įvyko milicijoj.
Iš pradžių planavęs pasidomėt tolimoje ateityje, nesusilaiko:
– Kada reiks pas tardytoją?
– Niekada. Viskas jau baigėsi.
– Ką tau darė?

306
 – Nieko man nedarė! Aišku? Nieko! Supratai? Apklausė ir
paleido. Viskas! – išrėkia piktai. – Niekada apie tai daugiau neklau-
sinėk. Užmiršk, kas buvo.
Matas supranta, kad nieko nesužinos. Tebeguli apsikabinęs,
o į galvą lenda visokiausios bjaurystės. Netiki, kad mentai nieko
nedarę paleido. Apmaudu, kad negalėjo apgint, kad nesugebėjo
pasirūpint, apsaugoti nuo pavojų, kad negali lepint taip, kaip savo
merginas lepina pinigų turintys žmonės.
Niūrias mintis nutraukia kūkčiojimas.
– Matai, tu manęs nepaliksi? – pinasi su ašaromis žodžiai.
– Nebijok, tikrai nepaliksiu.
– Visada būsi su manimi?
– Taip, mažute, taip.
– Ar tikrai nepaliksi?
– Būk rami, nepaliksiu niekada. Nurimk, saulute, mes vi-
sąlaik būsim kartu. O dabar pamiegokim, nes nebedaug teliko
nakties.
Rytą susikrovę mantą, patraukia tiesiai į valgyklą. Neklausęs,
ar valgys, ar ne, Daivai ant padėklo krauna maistą. Ji nesiginčyja,
sutinka su viskuo, ką sako Matas.
Pasisotinę išeina į kelią. Iki Klaipėdos paveža sunkvežimis. Iki
autostrados ilgokai eina pėsčiomis, bet ten ilgai tranzuot netenka.
Pavežt paima „Žiguliukas“. Po poilsio prie jūros paveža jauna šei-
ma. Šie žmonės neseniai susituokę ir pilni optimizmo. Tai Daivai
praskaidrina nuotaiką, po vakarykštės dienos pirmąkart nusišyp-
so. Moteris pasakoja, kaip susipažino su būsimu vyru, kaip laukė
iš armijos, kaip grįžusį pasitiko, kokios buvo vestuvės, kaip taupė
mašinai, kiek davė tėvai ir kiek pasiskolino. Ši trykštanti energija
pleputė turi aiškų tikslą – gerai gyvent. Ir ne bet kur, o nuosavame
name. Stebint aktyvumą, dėl svajonių išsipildymo abejonių nekyla.

307
Matui mintys apie turtingą gyvenimą svetimos, bet klausantis šitų
žmonių, atrodo nesunkiai išpildomos.
– Plika akimi matyt, kad esat įsimylėję, – kalba guvioji mote-
ris. – Jūs sutverti vienas kitam, jūsų laukia graži ateitis.
– Kažin, ar turėsim savo mašiną, – sudvejoja Matas.
– Turėsit, – tvirtai, lyg žinodama sako moteris. – Net galiu
pasakyt kada.
– Kada? – susidomi Daiva.
– Kai baigs tiest autostradą, prie jūros važiuosit su nuosa-
va mašina, – pasako ir skardžiai juokiasi. – Pamatysit. Paminėsit
mano žodį.
Matas nori tuo tikėt, bet tokių grandiozinių svajonių neturi.
Nežino, kas bus rytoj, bet vizija, kad kada nors su Daiva nuosava
mašina važiuos prie jūros, labai žavi.
Gerieji žmonės paveža iki pat Kauno stoties. Klajones baigia
linguodami autobusu. Visą kelią beveik nesikalba, važiuoja kiekvie-
nas paskendęs savo mintyse. Iš ankstesnių kelionių Matas žino, kad
grįžtant nuo jūros apima nuovargis. Poilsis savotiškai išsekina, o
Daivą tikriausiai dar kamuoja parėjusios dienos prisiminimai.
Iš stoties namų link eina lėtai. Matas nenori skirtis. Žinoda-
ma, kad laukia mamos nemalonė ir barniai, Daiva namo irgi nesi-
veržia.
Nė vienam nesitiki, kad graži pasaka baigėsi, kad visąlaik ne-
bebus kartu, kad negalės kada panorėję vaikščiot susikibę už rankų,
kada panorėję maudytis, kada panorėję mylėtis, kad turės slapstytis
nuo draugų.
Užėję į kiemą, bučiuojasi. Šitas bučinys kitoks negu visada.
Be aistros, bet gilus, einantis iš sielų gelmių. Tai liūdnas išsiskyrimo
bučinys, kai rankos, neklausydamos proto, nepaleidžia savo myli-
mojo ir mylimosios.

308
 Matas nori kažką pasakyt, žodžiai visai netoli, bet už durų
brazda Daivos mama ir atsiplėšus tenka dingt iš kiemo.
Koja už kojos kėblina į namus. Jam iki ašarų liūdna. Rodos,
nepasakė kažko labai svarbaus, ypatingai reikšmingo, gal net svar-
biausio dalyko gyvenime. Jaučiasi tarsi kažką praradęs, tarsi atplėšęs
dalelę sielos.

Namai nei trupučio nepasikeitę. Pasitikusi močiutė be jokių

emocijų paklausia:
– Kur basteisi? – tartum būtų praleidęs eilinį savaitgalį. –
Nervinausi.
– Prie jūros buvau.
– Perspėt reikia, kai išvažiuoji ilgesniam laikui, nežinojau, ką
galvot.
– Dėl manęs nesirūpink, niekur nedingsiu, – grubiai atsako
Matas.
Pavalgęs išeina į vakarėjantį kiemą. Prie laiptinės klega drau-
gai. Sveikinasi, tikėdamasis, kad kas nors pasidomės, kur tiek laiko
buvo prapuolęs, bet tai niekam nerūpi. Kiemo gyvenimas bėga savo
vaga. Vaikinai kvailioja ir net neįsivaizduoja kokią Matas patyrė
kelionę. Pasaulinę kelionę. Tokią įspūdingą, kad niekada gyvenime
neužmirš. Jis dar apsvaigęs nuo meilės su jūra. Galėtų pasidalint
įspūdžiais, bet vargu ar kas nors suprastų pasakojimą. Juk, žiūrint
iš šalies, nieko ypatingo neįvyko.
Nenorėdamas paleist atsitraukiančio kelionės svaigulio, pri-
sideda prie grupelės einančios prie ežero gert alaus. Nori įsiterpt
į pašnekesį, pasakyt kažką reikšmingo, tokio, kad kiti pamatytų,
koks jis laimingas, bet neprataria nei žodžio. Tai žodžiais nepasa-
koma. Tai galima tik pajaust.
Visiškai sutemsta. Dangų užkloja tirštas rugpjūčio žvaigždžių
kilimas.
Kokia nuostabi vasara...

309
 ***

Daiva gavo velnių, jai namų areštas. Nors sunkiai pavyksta,

bet kartais pusdieniui pasprunka. O Matas visiškai atsileido. Gy-
vena tik šia diena, nuo ryto iki vakaro nieko nemąstydamas leidžia
laiką su kiemo draugais. Galvot, kas bus rytoj, atrodo didžiausia
kvailystė. O galvot reikia. Vasara pralekia nepastebimai. Močiutė
nepaliaujamai priekaištauja, skundžia mamai, kuri neapsikentusi
atvažiuoja ir per pažįstamus įtaiso sūnų į gamyklą. Čia daugiau dis-
ciplinos, žiemą šilta, kolektyvas negirtuokliauja.
Daivą nuo motinos rūstybės, įtaisęs į kažkokią netikusią Vil-
niaus proftechninę mokyklėlę ir priimdamas pas save gyvent, iš-
gelbsti brolis.
Naujas darbas prie staklių monotoniškas. Laikas slenka lėtai,
žmonės perdėm rimti ir nuobodūs, visai kitokie negu statyboje.
Susirinkę rytais nesipasakoja apie praėjusio vakaro girtuoklystes,
nesikivirčija, nerezga intrigų. Čia nekyla girtų muštynių, nėra, ką
pavogt. Žmonės ateina tik dirbt savo aštuonias valandas. Susiburia
per pietus pasikalbėt, bet kaip darbas, taip ir kalbos nuobodžios:
apie įkainius, stakles, produkciją, broką, apie mašinas, sodus, žve-
jybą. Kartais bijodami, besislapstydami išgeria kokį buteliuką, bet
Matui nepasiūlo, atseit nepilnamečiui negalima.
Po varginančio darbo Matas laiką leidžia su draugais arba
alubaryje.
Savaitgaliais atsiduria tartum kitame pasaulyje. Linksmame,
triukšmingame, nerūpestingame, tokiame, dėl kurio verta gyventi.
Nuo mokslo metų pradžios praėjus mėnesiui, pirmą kartą
parvažiuoja Daiva. Pasitikęs geležinkelio stotyje motociklu parveža
į namus. Susitaria susitikt vakare, bet nežmoniškai knieti kuo grei-
čiau pakalbint savo meilę. Beeidamas iš garažo nusprendžia, kad

310
vakaro nelauks, rūpi kuo greičiau išgirst, kaip sekasi, kas per moks-
lai, kokie bendrakursiai. Turi pats ką papasakot, bet svarbiausia,
vos pamatęs Daivą pradėjo jos geist. Nori turėt nuogą, nori suartėt,
nori mylėt kūniškai, tas troškimas nesuvaldomas. Kūnas virpa, pro-
tas nebemąsto, kojos pačios atneša į svečius.
Pabeldus į langą, durys atsiveria ne iškart. Pirmąkart per ju-
dviejų draugystę pajunta, kad susitikimas nenudžiugino:
– Nelaiku tu čia.
– Koks reikalas, – nustemba Matas. Neįsivaizdavo, kad gali
būt nelaukiamas, o Daiva gali turėt kažkokių paslapčių.
– Dabar kalbuosi su drauge, bet jeigu atėjai, tai pasėdėk vir-
tuvėje pusvalandžiukę, palauk, mama arbatos išvirs.
– Kas per draugė, kad viskas taip paslaptinga?
– Kaimynė. Žinok, ne viskas, ką merginos šneka, galima vy-
rams girdėt.
Matas raganiūkštei simpatijos neturi. Šalia jaučiasi tartum
prie ledkalnio, varstančio skvarbiomis, viską įspėjančiomis akimis.
Matui ji ne mergina, netgi ne žmogus. Tiesiog šaltas, kalbantis pa-
daras, o kad Daiva su ja turi paslapčių, labai nepatinka.
Neprabėgus pusvalandžiui, bjaurioji kaimynė išsinešdina,
bet kambaryje lieka kažkas tokio, kas neleidžia elgtis kaip visada.
Daiva pasitinka tyliai susimąsčiusi. Kol įsibėgėja pokalbis, praeina
nemažai laiko.
– Ką šiandien veiksim? – pasidomi Matas.
– Grupiokas į gimtadienį pakvietė, nėra kaip atsisako, – pri-
bloškia netikėta staigmena Daiva.
– O kaip gi aš?
– O kaipgi tu? O tu kartu! – pataiso bepradingstančią nuo-
taiką. – Aš nupirksiu dovaną, o tau teks pasirūpint puslitriu.
Vakare susitikę patraukia pas netoliese gyvenantį solenizan-
tą. Daivos grupiokas ne iš linksmųjų, jo kompanija tokia pat. Kaž-

311
koks tylenių būrys. Balius prasideda be galo nuobodžiai, bet viską
pataiso didelis kiekis alkoholio. Draugija, tikriausiai suprantanti,
kad tik taip pralinksmės, susitaria gert iki dugno. Stikliukai parū-
pinti dideli, todėl ilgai netrukus atsiriša liežuviai, suaugusieji išeina
į virtuvę, jaunimas pradeda bendraut, bet kažkaip keistai, kas sau,
poromis, lyg ne gimtadienį švęstų, o sėdėtų alaus bare. Visoje šitoje
erzelynėje išlieka tik vienintelis užstalę vienijantis dalykas – tai ra-
ginimas išgert iki dugno.
Porelė rūkyt į balkoną eina atskirai. Abu pasiilgę viens kito,
visą vakarą kalbasi tarpusavyje, tarytum šis pasisėdėjimas būtų skirtas
vien jiems. Niekas į tai nekreipia dėmesio, nes kiti elgiasi panašiai.
Eilinį kartą bepešant dūmą, alkoholiui jaučianti saiką Daiva
nustebina:
– Noriu lūžt.
– Kodėl?
– Pati nežinau. Gal susikaupė per daug įtampos.
– Nuo ko?
– Nuo visko.
Matas įtampos nejaučia, bet spangsta greitai. Daiva dar grei-
čiau. Tokios girtos dar neteko regėt. Eilinį kartą išėjus į balkoną,
mergina nebesilaiko ant kojų. Svyrinėdama užsitraukia suknutę
aukštyn, nugara šliedamasi sienos tūpiasi. Iš kelinto karto priside-
gusi cigaretę, vis kartoja:
– Mums metas namo.
Kokia bebūtų girta, bet Matą vis tiek jaudina. Kvapas, artu-
mas, prisilietimai, plikos šlaunys verčia nesiginčyt, o nusivedus kur
nors patvarkyt savo padaužą.
Net sugalvojo kur. Pakeliui namo, pušynėlyje, ant nuošalaus
suoliuko pamylės, bet šauna mintis, kad dabar, kai liežuvis visai
atsirišęs, pabandyt išpešt raganiūkštės paslaptis.

312
 Kalbą pradeda iš tolo. Pasidomi apie kaimynę, užsiminęs,
kad jokiomis raganomis netiki, atsargiai priartėja prie to, kas do-
mina:
– Na, jeigu tvirtini, kad ji tiek daug žino, kad turi ypatingų
galių, kas gali būt tokio, ko negalima man žinot? Kažkas apie ber-
nus ir seksą?
– Nei apie bernus, nei apie seksą. Pasaulyje yra daug bai-
sesnių dalykų, kurių visiems žinot nevalia, kurie iškart užtraukia
nuodėmę. Šiandien tokį sužinojau.
Matui knieti išgirst, kas tai per paslaptis, jis neatlyžta:
– Man gali sakyt. Juk žinai, kad moku tylėt.
– Nesakysiu.
– Nebūk savanaudė, aš nuo tavęs nieko neslepiu.
Daiva lyg spręsdama, ar gali atskleist savo paslaptis, sumur-
ma kažką panosėje, išpūtusi dūmą Matui tiesiai į veidą prabyla:
– Tik niekam neišduok, o geriausiai iš karto užmiršk, nes
vien išgirdęs tai, ką gali žinot tik raganos, visam gyvenimui liksi
kaltas prieš Dievą.
– Aš Dievu netikiu.
– Žinok, mažyli, jei tik panorėsiu, galiu padaryt taip, kad
mirtų bet kuris žmogus.
Matas prapliumpa juoku, pasirodo, kad nuo didelio kiekio
degtinės Daiva nebesuvokia, ką kalba.
– Juokis, juokis. Aš tau nieko nebesakysiu. Tikrai nebesakysiu.
– Nežinau, ką turi omeny, bet tokį dalyką nesunkiai padary-
čiau su armatūros gabalu.
– Kvaileli, kvaileli, – paniekina mergina. – Gamtoje yra tokie
vaistai, kurių įlašinus žmogui į maistą, daugiau pusės metų nepa-
traukia.
Matas nusivilia tokia menka naujiena:

313
 – Gamtoje daug nuodų galima rast. Kiekviena bobutė de-
šimtis žino. Aš irgi vieną žinau. Musmirių sriuba vadinasi.
– Nieko tu nesupranti. Tai, ką žinau aš, ne nuodai, o elik-
syras. Jo paragavęs žmogus miršta ne iškart, kiekvienas skirtingai.
Ateina liga, susiranda silpniausią vietą ir palaipsniui užgesina.
Tai nebeįdomu, bet vis tiek išklausinėja iki galo. Nustemba
sužinojęs, kad eliksyras gan nesunkiai išgaunamas, bet netiki, kad
gali suveikt.
Paikų mergų paistalai ir tiek.
Susivertę po stikliuką, susiruošia eit. Daiva nebesilaiko ant
kojų, tenka vest, vietomis nešt. Ir Matas laikosi netvirtai, šiandien
degtinė priveikė. Mintys apie seksą nuplevėsuoja tolyn. Pastatęs
šlitinėjančią merginą prie jos durų, smarkiai pabeldęs nusvyruo-
ja namo. Velkasi kamuojamas smalsumo, kam Daivai reikia žinot
apie nuodus? Kuriems galams domėtis, kaip kažką galima užverst?
Gailisi, kad nepaklausė. Šiandien gal būtų sužinojęs. Ateityje vargu
bepasitaikys tokia proga.
Sekmadienio vakarą, sutemus, atkampiomis gatvelėmis abu-
du eina į autobusų stotį.
Daiva kaip visada energinga. Ją traukia sostinė, kuria žavisi ir
kur tikrai nenuobodu.
– Mažyli, ar žinai, kad autobusas, kuriuo važiuosiu, pats
prestižiškiausias iš visų? – paklausia.
– Pirmąkart girdžiu. Kuo jis ypatingas?
– Tuo, kad sunkiausia gaut bilietą.
– Kodėl?
– Tai paskutinis sekmadienio reisas. Visa studentija laiką sten-
giasi išnaudot iki paskutinės minutės, kuo daugiau pabūt namuose,
todėl bilietą galima gaut tik per blatą, perkant prieš kelias dienas.
Matui tai nerūpi. Jam nyku. Pralėkė taip lauktos, bet padri-
kos, nepateisinusios gražių vilčių išeiginės. Rytoj reikės anksčiausiai

314
keltis į nuobodų darbą. Taip, kaip norėjo, su Daiva neišsidūko, o ji
nė kiek dėl to nenusimindama veržiasi į Vilnių.
– Kada vėl atvažiuosi? – klausia, turėdamas viltį savaitgalį vėl
susitikt.
– Negreit. Gal po mėnesio.
– Kodėl?
– Su mama nesutariu. Grįždama norėjau atsiprašyt, susitai-
kyt, bet pasigėriau, nebebuvo kaip. Nesupranta ji manęs, vien tik
barasi, priekaištauja.
– O dėl manęs negalėtum sugrįžt?
– Neliūdėk, mažyli, niekur nedingsiu. Ateis laikas, vėl būsim
kartu.
Stoties prieigose atidavęs nešulį, pabučiavęs lydi akimis, kol
mergina neatsisukdama įsimaišo žmonių būryje. Pasitraukęs nuo
gatvės šviesos stebi, kaip autobusas, nusiveždamas dalelę širdies ir
uždegdamas graudų praradimo jausmą, dingsta už kampo. Nori
išgert, bet pagalvojęs, kaip rytojaus dieną darbe bus sunku, šitos
minties atsisako.
Namo visiškai netraukia. Maklinėja rudenėjančiomis miesto
gatvėmis, giliai širdyje norėdamas susitikt ką nors, su kuo galima
būtų išsišnekėt, prasklaidyt savo liūdesį, sulaukt supratimo.
Eina pro Daivos namus. Lange dega šviesa, užplūsta šilti pri-
siminimai apie čia praleistas laimingas akimirkas. Truputį palen-
gvėja, atsiranda viltis, kad vis tiek ateis diena, kai vėl bus kartu,
laimingi, ištroškę vienas kito, apie nieką negalvojantys, einantys į
ateitį minkštu, likimo jiems vieniems paklotu kilimu.
Tuščiame šaligatvyje pasirodo merginos siluetas. Nekreipia į
tai dėmesio, kol visai priartėjus atpažįsta nekenčiamą raganiūkštę.
Nenori turėti nieko bendra, nusiteikia prasilenkt nepasisveikinęs,
bet ši užkalbina pati:
– Labas, Matai.

315
 – Na, labas.
– Nelėk niekur, sustok, reikia pasikalbėt.
Matas sustoja.
– Su tavim neturiu apie ką kalbėt.
– O aš turiu. Ir daug apie ką.
– Apie ką?
– Pavyzdžiui apie Daivą.
– Ne tavo reikalas.
– Tu klysti. Mano reikalas. Ji mano draugė ir neleisiu, kad
kažkoks valkata griautų gyvenimą.
Matą suima pyktis:
– Nenusišnekėk, kvaiša.
– Aš nenusišneku. Per tave Daivą užklupo bėdos.
– Atsiknisk, makaka. Čia per tave visos bėdos, – atsikerta,
nenutuokdamas, apie ką eina kalba.
Raganiūkštė išraudusi užsiveda:
– Gal nežinojai, kad Daiva, prieš susipažindama su tavimi
patyrė tragediją? Gal nežinojai, kad kamavo dvasinė liga? Jau ėjo ge-
ryn, bet atsiradai tu, velnio išpera, ir viską apvertei aukštyn kojom.
Pavadintas velnio išpera, Matas nenusileidžia:
– Skrisk iš čia ragana, virink tolyn ant savo šluotos ar dulkių
siurblio, ar ant ko tu ten skraidai.
– Niekur aš nevirinsiu, turėsi išklausyt. Viską apie tave suži-
nojau. Su kuo tik prasidedi, nuo visų nusisuka likimas. Kiek drau-
gų su tavo pagalba pradėjo gert ir rūkyt? Kiek, prisiklausę pasakų
apie lengvą, nepriklausomą jaunystę, apsileido, pradėjo valkataut
ir niekur neįstojo? Kiek mergų per tavo „kol jaunas iš gyvenimo
imk viską“ iškurvėjo? Ar žinai, ko jūsų kieme tėvai labiausiai bijo?
Pamatyt savo atžalas tavo kompanijoj. Per tave nusivalkiojo Daiva.
Per tave ji geria ir riejasi su motina. Per tave ji ne aukštojoj, bet
nušiurusioj profkėj.

316
 Tokios naujienos Matui labai netikėtos. Kad mėgsta padis-
kutuot apie nesuvaržytą gyvenimą – sutinka. Sutinka, kad pasi-
klausyt ir pasiginčyt mėgsta daugelis. Bet kad kažkam pakeitė li-
kimą, tai melas. Na, gal koks vienas kitas iš draugų, pasiklausęs jo
kalbų, vietoj to, kad ruoštųsi egzaminams, nuėjo atsigert vyno, bet
tai ne priežastis tokiems pletkams. O apie iškurvėjusias panas visiš-
kas skiedalas. Vienintelė rimta pašnekovė buvo Lapė, o ji mokosi
aukštojoj mokykloj ir visai nepasileidus.
Neapsikentęs užsivedusią mergą pasiunčia tolyn:
– Eik tu na..., bjaurybe, nenusišnekėk čionai.
– Čiaupkis, valkata, ir daugiau prie Daivos nelįsk. Net nesi-
artink. Supratai? – žaižaruoja iš pykčio mergos akys.
– Kas tu tokia, kad man aiškintum? Ką norėsiu, tą darysiu.
Daivai aš tik padedu.
– Padėjai nusirist iki savo lygio, padedi laukt Vidmos iš ar-
mijos...
– Ne ta-vo rei-ka-las!!!
Matas stumtelėjęs įraudusią mergšę žengia pro ją, bet ši pri-
verčia sustot:
– Nori, pasakysiu tavo ateitį?
– Ką tu žinai?
– Viską. Tu gyveni kaip girtas, likimas lepina ir saugo nuo
bėdų, plauki aplink save visus skandindamas, bet tai truks neilgai.
Kaip kiekvienas gėrimas turi pagirias, kaip nuo kiekvieno narkoti-
ko būna lomkės, taip tu sulauksi savo palaido gyvenimo pagirių,
kurios bus sunkios, oi kokios sunkios.
Matas nebenori klausyt kvaišos kliedesių, dar kartą pasiuntęs
labai toli greitomis patraukia namo.
Kaip apmaudu, kad dabar ne viduramžiai, niekas nedegina
raganų. Šitai pabaisai pats sukrovęs laužą be gailesčio kyšteltų deg-
tuką.

317
 ***

Baigęs darbo savaitę, pilnutėliu, kiekvienoje stotelėje ant pri-

plūkto sniego buksuojančiu miesto „Ikarusu“ Matas rieda namo.
Penktadieninės nuotaikos negadina besistumdančios bobos ir gar-
siai besiginčijantys darbininkai. Žino, kad, nusiprausęs bei gražiai
apsirengęs, netrukus sėdės bare. Tai bus pelnytas atpildas už prie
staklių praleistas penkias sunkias dienas.
Šiandien nuo pat ryto nesiplėšė, vis galvojo apie džiugią minu-
tę, kai po darbo išeis pro gamyklos vartus. Pietums suvalgė tik vieną
sumuštinį, kad vakare tikrai ištroškęs ir alkanas galėtų pasimėgaut,
susiversdamas kiek tik lenda kartaus, šalto alaus, su pasigardžiavimu
užkąsdamas riebia, aštriai papipirinta kiaulės ausimi su žirniais.
Išlipęs iš autobuso, pasikėlęs apykaklę, siaurai nuo sniego at-
kapstytu takeliu susigūžęs trepsi namo. Jau kelios dienos stipriai
sninga, nuo ankstaus ryto iki vakaro plušėdamos, valytojos nespėja
atkast šaligatvių. Žmonės dėl to nepyksta, vietos prasilenkt užten-
ka. Jaunesni praleidžia vyresnius, vyrai pasitraukia moterims, o jei
pasitaiko girtas ar piktas praeivis, niekas su juo nekovoja. Žiema
yra žiema.
Visai prie namų, jau savame kieme, Matas pečiais susikerta
su aukštu, gražiai apsirengusiu stileiva. Su kitais žmonėmis prasi-
lenkė be problemų, bet jiems šaligatvyje vietos pritrūko. Trenkiasi
taip, kad neišlaikę pusiausvyros, vos nepargriūna.
– Ei tu! Nori į abažūrą? – išgirsta svetimą tarmę.
Kažkoks nevietinis vaikšto pečius atstatęs ir visai prie pat jo
laiptinės drįsta grasint. Matui užverda kraujas. Staigiu judesiu nu-
metęs pirštines į sniegą, sugniaužia kumščius, kol stileiva nepaleido
krepšio iš rankų, taikosi smogt, bet įžūliame veide atpažįsta maty-
tus bruožus.

318
 Neprietelio akyse taip pat sužiba smalsumas. Vėpso vienas į
kitą lyg lenktyniaudami, kuris gi pirmas prisimins, ką susitiko, kol
įtampą nutraukia nepažįstamasis:
– Sveikas, Matai.
Dabar prisimena, kur regėjęs šitą veidą. Tai Marius, buvęs
kaimynas, vaikystės žaidimų draugas, tik labai pasikeitęs. Anksčiau
buvo papūstažandis rubuiliukas, bet užaugo, ištyso, sulyso. Kadaise
buvo geri draugai, kol jo tėvas, geras statybų inžinierius, gavo pa-
skyrimą į Kauną, kur su visa šeima išsikraustė.
– Sveikas, Mariau. Plačiai vaikštai.
– Nematau reikalo kuklintis.
– Taip greit gali į kaulus užsidirbt.
– Tik nedaryk tragedijos. Kiba būtum šėręs? – pakeičia toną
buvęs kaimynas.
– Neatpažinčiau – gautum į dūdą. O tragedijų nedarau, sve-
timame kieme niekas taip nesielgia, – be pykčio porina Matas.
– Ne toks jau ir svetimas šis kiemas, ne kartą kraują liejau už
jį kovodamas.
– Kas tave čia atnešė tokiu nepalankiu oru?
– Biznis, brolau, biznis. Atsirado reikalų, tik va, vienas žmo-
gelis apgavo, dabar neturiu kur dėtis, o mirk gyvenk iki rytojaus
turiu likt.
– Vienai nakčiai gali apsistot pas mane, – nenori palikt bėdo-
je žmogaus Matas. – Bet vakarui turiu savų planų.
– Ką veiksi?
– Nusiprausęs eisiu į barą.
– Ir viskas? – nustemba Marius.
– Ir viskas. Negana?
– Ką čia eisi į kokią snarglinę. Varom į restoraną.
– Tu ramiau. Mūsų alubaris ne snarglinė, ten chroniai pa-
statyti į vietą. Jei pasirodo, tai tyliai sėdi kamputyje. Chebra panas
vedasi ir nesigėdija.

319
 – Na, na, nesikarščiuok, nenorėjau įžeist. Siūlau tiktai kultū-
ringiau pabūt, tarp inteligentų pasėdėt, su naujais žmonėmis susi-
pažint. Aš vaišinu.
Matas nežino, ką sakyt. Savo miesto restorane dar nėra buvęs.
– Ką dar galvoji? Yra tik du variantai. Arba taip, arba taip, –
ryžtingai, neleidamas sudvejot nusprendžia pats Marius.

Restoranas palieka gerą įspūdį. Gražūs baldai, garsą sugerian-

čios kilimine danga dengtos grindys, prietema, neįkyriai grojantys
muzikantai, gražiai apsirengę vyrai, šventiškai atrodančios, ryškiai
pasidažiusios moterys sukuria šventinę atmosferą. Matas, sėdėda-
mas prieš sportiškai atrodantį, madingai apsirengusį Marių atrodo
kuklokai, bet dėl to neima į galvą, nes puikiai supranta, kad čia
pakliuvo atsitiktinai ir tokioje įstaigoje savas niekada nebus.
– Koks tavo biznis? – įsidrąsina paklaust, išlenkęs keletą sti-
kliukų. – Kas tame krepšyje, kur namuose liko?
– Nieko tokio. Skudurai.
– Vogti?
– Tiktai nebijok. Nevogti. Atvežiau keletą madingų drabužė-
lių parduot, noriu jūsų kaimo moterėles papuošt, gana su fufaikom
vaikščiot, – juokdamasis blizgina akimis Marius, žinodamas, kad
Matas kils gint savo miesto garbės.
Bet Matas, nesiruošdamas dėl kiekvieno menkniekio ginčy-
tis, nutyli. Dairosi panos, su kuria norėtų pašokt, tik laisvos arba
žymiai vyresnės, arba negražios. Bet Mariui su šokių partnerėmis
sunkumų neiškyla. Veda visas iš eilės, kalbina, sodinasi už savo sta-
liuko, vaišina, pas muzikantus užsakinėja muziką, elgiasi taip, lyg
čia visus pažinotų ir šiame restorane lankytųsi ne pirmąjį kartą.
Geria saikingai, valgo taip pat nedaug, bet nenustygsta vietoje. Tai,
žiūrėk, su kuo nors kalbasi prie baro, tai suranda besiklausančių
istorijų rūkykloje ir vis nepamiršta Matui pasiūlyt išgert.

320
 Restoraną uždarius išeina paskutiniai, nes barmenę su pa-
davėjomis Marius sudomina skudurais. Prižada gauti viską, ko tik
prireiks.
Šeštadienio rytą, kol Matas sunkia nuo pagirių galva voliojasi
lovoje, draugelis aplankęs keletą moterų iš restorano kontingento,
sugeba kažką parduot. Krepšio su madingais rūbais ir batais su sa-
vimi nesinešioja, šis kėpso kambaryje. Pasiėmęs ne daugiau kaip
du daiktus lekia pro duris. Nepraėjus valandai, apsisuka, atsigeria
vandens tiesiai iš krano ir vėl lekia. Taip visą dieną. Toks veiklu-
mas Matą žavi. Iš visų pažįstamų Marius pirmas toks energingas ir
nepailstantis.
Tą savaitgalį draugystė nesibaigia. Biznierius pas Matą apsi-
stoja kitą savaitę ir dar kitą. Susipažįsta su kiemo naujokais, greit
susidraugauja, vėl tampa savas, lyg čia praleidęs visą jaunystę.
Laikui bėgant naują draugą Matas perpranta geriau. Bega-
liniu judrumu, per kraštus trykštančia energija spinduliuoja daž-
niausiai tada, kai yra stebinčių. Vakare likus vieniems, geriojant alų
ar šiaip besiginčijant, iš smagaus kauniečio lieka paprastas kaimo
bachūriukas, su savotiška gyvenimo filosofija. Visiškai priešinga
negu Mato.
Šis – gamtos vaikas, svajotojas, gerietis, ištroškęs meilės. Ma-
rius – iki paskutinės kapeikos skaičiuojantis pragmatikas, viską da-
rantis tik dėl savo naudos, nė viename žmoguje nematantis sielos,
gal pats kaipo tokios neturintis. Kilus ginčui, bet kokiais būdais
bandantis įrodyt savo tiesą.
– Suprask tu pagaliau, – su pykčiu aiškina Matui, – visos
panos nori, kad jas išdulkintų.
Daugiau nieko joms nereikia.
Matas su tuo nesutinka, bet paprieštaraut nesugeba.
O Marius kaip apie merginas kalba, taip su jomis ir elgiasi.

321
Pamatęs gražią paną, tarsi persikūnija, tampa tokiu šauniu, tokiu
lipšniu, tokiu saldžiu, kad net sunku įsivaizduot, kad žmogus taip
gali pasikeist. Visus savo gabumus ir pajėgas sutelkia į tikslą, kuo
greičiau pasimylėt, o tai padarius, kuo greičiau užmiršt apie amžiną
meilę svajojančią auką. Bet be visų tų „gabumų“ turi vieną bjaurią,
autoriteto nepridedančią savybę. Didelėj kompanijoj, nenutylėda-
mas smulkmenų, mėgsta girtis savo pasiekimais sekso fronte.
Mato laisvalaikis leidžiamas su draugais ar merginomis re-
miasi bendravimu. Turi Daivą, kurią myli ir visąlaik ilgisi. Aišku,
pasitaiko atsitiktinių pažinčių, bet jose ieško ne kūniškų malonu-
mų, bet kažko įdomesnio, naujų minčių, stengiasi perprast žmo-
nių charakterius, kiekviename pamatyti kažką gera. Susipažinęs su
mergina, neturi tikslo kuo greičiau pergulėt, nors su kiemo kompa-
nija lakstant po gegužines, pasitaikė tokių nuotykių, bet Matas tuo
nesididžiuoja ir niekam nepasakoja.
Kažkur tolimoje sielos kertelėje kirba mintis susirast jaunes-
nę merginą, gražią, ramią, gyvenančią turtingoje miesto pusėje, pil-
noje šeimoje. Tokią, su kuria nereikėtų slapstytis, kad jį suprastų,
mylėtų, vertintų. Bet pastangų tam pasiekti nededa. Gyvenimas
bėga sava vaga, besiilgint Daivos, rašant jai laiškus, o gavus atsaky-
mą skaitant po kelis kartus.
Namo ji parvažiuoja labai retai. Nekantraudamas vaikis pats
siūlėsi atlėkti į Vilnių, bet mergina kategoriškai nesutiko, esą griež-
tas, nepripažįstantis jokių draugysčių brolis neleidžia su niekuo su-
sitikinėt.

322
 ***

Matas drybsodamas lovoje žiūri televizorių. Diena praėjo lo-

šiant kortomis ir begeriant dar nebaigusį rūgt Meškio tėvo obuolių
vyną. Nuo didelės bonkos, šylančios prie radiatoriaus, pamažu, po
puoduką, po stiklinę per visą dieną jie nupliaupė vos ne ketvirtada-
lį. Besiskirstydami, kad nekiltų įtarimų, iki viršaus pripylę vandens,
plastilinu atgal priklijavo žarnutę.
Neskanus ir visiškai nestiprus tas vynas. Kaip galima spėt,
nebe pirmą kartą praskiestas. Meškis dėl to nei kiek neima į gal-
vą, nes žino, kad tėvas dėl nustojusio rūgt gėrimo apkaltins savo
vyndarystės gabumus, į nebeburbuliuojantį marmalą įdės mielių,
cukraus ir iki Kalėdų turės stiprų vyno pakaitalą, kurį Meškis toliau
skies.
Suskamba durų skambutis, Matas atsikėlęs prisimena, kad
šiandien turi atvažiuot Marius. Nesuklysta. Draugas užeina ne tuš-
čiomis, atsineša ketvertą bonkų alaus. Kol rengiasi, Matas parūpina
stiklines, atkimšęs bonkas laukia neįtikėtinos meilės istorijos, bet
sulaukia priekaišto:
– Apsikiaulinai šiandien.
– Kaip? – nustemba Matas.
– Atsimeni, ką tarėmės prieš savaitę?
– O ką?
– Kalbėjom, kad jeigu nebūsi namuose, elektros skydinėje
paliksi rūsio raktą.
Matas prisimena. Tikrai buvo tokia kalba.
– Oi, pamiršau, pagėrę tarėmės, užkrito.
– Užkrito tuo metu, kai tavorą atboginau. Atvežęs balvonas
pinigus paėmęs išrovė, o aš su dviem krepšiais po gatves blaškausi.
Gerai, kad pardavėją pažįstamą sutikau, priėmė.

323
 Matas pasijunta kaltas:
– Atsiprašau, tikrai pamiršau.
– Gerai, kad atsiprašai, o aš, pakliuvęs milicijai, galėjau ko-
kiems penkeriems meteliams į cypę pakliūt. Nesielk taip daugiau.
Veiklūs žmonės laikosi žodžio. Sakei, kad perdien būsi namuose.
– Chebra kortom lošt pakvietė.
– Taigi vat, tavo didžiausia bėda – tai chebra, – pamokančiu
tonu prabyla Marius. – Teisingai patarlė sako: „Pasakyk, kas tavo
draugas, aš pasakysiu, kas tu“.
– O kokie jau tie mano draugai? Visai normalūs bachūrai.
– Anoks čia normalumas, kai lenktyniaujat, kas durniau pa-
sakys ir kas durniau padarys. Ne kiemas, o nesąmonių kampelis.
Marius susivertęs visą stiklinę alaus, atsidusęs tęsia toliau:
– Kaip džiaugiuosi, kad laiku iš čia dingau. Jei likčiau, garan-
tuotai būčiau nukvakęs kaip jūs, – papurtęs galvą priduria, – pagal-
vojus baisu darosi.
Tokie žodžiai Matą užpykdo:
– O tu geresnis? Nenukvakęs? Kokie tavo draugai, kad save
laikai geresniu už mus?
– Pacaniuk, aš gyvenu tarp normalių žmonių. Mūsų gatvėj
nėra nė vieno ubago, nėra nė vieno namo, kad kieme nestovėtų
„Volga“ arba „aštuntukas“. Visi kažkuo užsiima, pinigus daro, o ne
nosį krapšto.
– Anot tavęs, nukvakęs ar ne lemia pinigai?
– Ot tamsuolis. Norint gerai gyvent, jų reikia turėt daug. Pi-
nigai tikslas, kurio aš siekiu. O viską lemia ryšiai ir pažintys. Su kuo
sutapsi, tuo pats tapsi. Galvoji, mano tėvas buvo už kitus gersnis,
kai paskyrimą į Kauną gavo? Nė velnio. Turi pažįstamų kur reikia,
todėl sėdi pinigingoj vietoj.
– Baisiai kam įdomus tavo tėvas, – pertraukia Matas.

324
 – Tėvas tik pavyzdys. Aš pats susipažinau su žmonėm, kurie
daro didelį pinigą, kurie turi daug aprėpę. Prieš juos esu menka
žuvelė, bet vis tiek radau nišą, kur man nubyra.
– Ot turtuolis atsirado.
– Turtuolis ne turtuolis, bet turiu pasitaupęs.
– „Aštuntukui“?
– Ne „aštuntukui“, o mezgimo mašinai. Mano svajonė – tu-
rėt tris, keturias mezgimo mašinas, pasodint prie jų bobutes ir gy-
vent nieko nedirbant.
– Tai kam tada stojai į žemės ūkio akademiją?
– Na ir klausimus užduodi, Matai, tu tikrai nukvakęs. Iš
žemkės juk į armiją neima.
– Bijai?
– Nieko aš nebijau. Tik paskaičiavau, kiek pinigų praplauks
pro šalį, kol nešiosiu čebatus. Girdėjai apie tokį caro laikų įstatymą,
kad Lietuvos bajorai rusų armijoj netarnauja?
– Aha, girdėjau apie tokius bajorus. Su polinkiu į Rokiškio
ligoninę, – pašiepia Matas.
– Stebini mane savo atsilikimu, – įsikarščiuoja Marius. – Tu
komjaunuolis?
– Na, ir kas iš to?
– O tas, kad komjaunuolis, o visiškai nepritapęs prie tarybi-
nės realybės.
– Kokia jau ta tavo tarybinė realybė?
– Meluok, vok, spekuliuok – laikysiesi gerai. Būsi sąžiningas,
gyvensi iš algos – durniaus vietoj merdėsi. Va tokia realybė.
– Tai ką, anot tavęs, aš turėčiau daryt?
– Jeigu su smegenim striuka, tai bent iš darbo ką nors par-
sinešk.
– Kiba geležies gabalą?

325
 – Sakiau, kad tau su smegenim striuka. Kodėl ėjai į tokį dar-
bą, iš kurio nėra ką parsineša?
– Todėl, kad nepilnamečių inspekcija gali įdarbint tik į staty-
bą arba kroviku, kur per du tris metus tapsi nepagydomu alkoholi-
ku, – jau piktai atsikirtinėja Matas. – Šitą darbą po stogu parūpino
motina.
– Nori, aš tau padėsiu? – pakeičia toną Marius.
– Kaip?
– Gausiu deficitinių daiktų, tik iš Kauno atsivežt pats pri-
valėsi, sekmadieniais atsargiai pasitrynęs turguje turėsi ne mažiau,
kaip dirbdamas gamykloj.
Matas šiuo klausimu turi tvirtą poziciją:
– Geriau badausiu, bet bobiškais apatiniais netargavosiu. Že-
mas lygis.
Su Marium susikivirčyt ne naujiena. Vos ne visais klausimais
jų nuomonės priešingos. Kaip per kiekvieną ginčą, jaučiasi teisus,
bet tam įrodyt pritrūksta argumentų. Na ir kas, kad jo draugai ne-
galvoja apie pinigus, o nori siaust. Dėl to jie tikrai ne blogesni už
Mariaus draugus. Na ir kas, kad dirba darbą, iš kurio nėra ką par-
sineša. Taip gyvena dauguma žmonių, bet jie nė kiek ne prastesni
už tuos, kurie vagia. Na ir kas, kad jis ne toks pinigingas kaip bi-
čiulis. Bet moka lengvai gyvent. Šimtą kartų linksmiau už netikrą
kaunietį.
Tik tenka pripažint, kad iki susitikimo su juo gyvenimas
švietė gražesnėmis spalvomis.

326
 ***

Kiemas ruošiasi Naujiesiems metams. Naujokas, kurio tėvas

priemiestinio kolūkio pirmininkas, šventėms pažada suomišką pir-
tį. Tai sužinoję visi užsidega surengt kažką grandioziška. Kas vakarą
pas Jankį vyksta susirinkimas, kuriame sprendžiami organizaciniai
klausimai. Matas per kraštus trykštančiu draugų entuziazmu nesi-
žavi. Gavęs pareigas šventės stalui paruošt žuvies patiekalus, pasiū-
lęs nuo vasaros užsilikusių džiovintų karosiukų, tuo pačiu garbingą
užsiėmimą uždeda ant kitų pečių.
Ir taip pilna norinčių prisidėt prie šventės. Jis netiki dideliais
projektais.
Ne kartą yra buvę, kad visas kiemas ruošėsi laisvam plotui,
bet nenumatytos aplinkybės užlaikė tėvus namuose. Ne kartą gerai
suruošta kelionė motociklais buvo sugadinta blogo oro, bet dėl to
niekas nesustresavo. Ir dabar Matas mano, kad bus gal netgi geriau,
kai kompanija, prisipirkusi sočiai degtinės su užkanda, kraupinda-
ma praeivius Naujuosius sutiks už namo kampo arba vaikų darželio
pavėsinėje. Bet suklysta. Viskas rimta. Prie vaišių ruošimo priside-
da netgi tėvai. Kolūkio pirmininkas šventei vadovaut paskiria kul-
tūros namų meno vadovę, kuri Naujųjų metų sutikimą iš smarkaus
nugėrimo nusiteikusi padaryt tikrą teminį karnavalą.
Matui niekas neįdomu, tik knieti žinot, ar kartu dalyvaus ne
vien jo kviesta Daiva.
Iš pradžių dvejojusi, lyg ir žadėjusi atvykt, paskui prapuola
kaip į vandenį.
Prieš vykdamas į šventę, su paskutine viltimi užsuka pas
draugę, bet, neradęs, visai nusiminęs su keliais draugeliais ir panom
paskutiniu autobusu rieda iki paežerės kaimelio.
Nuo sustojimo iki pirtelės dar kilometras paėjėt, bet kelias
plačiai nuvalytas, o suomiška pirtis, pasirodo, ne namukas ant viš-

327
tos kojelės, bet įstaiga su baseinu, didele sale ir su mažutyčiais, dvi-
viečiais kambarėliais palėpėje.
Pabeldus duris atidaro ryškiomis liepsnomis išdažytu veidu,
dėvinti aptemptą, provokuojančią, krūtų neslepiančią suknelę, vy-
resnė mergina.
– Sveiki, prapuolėliai. Karnavalui pasiruošę? – entuziastingai
paklausia.
– Pasiruošę, – taip pat energingai atsakę, draugai su panomis
eina į vidų.
– O tu? – baksteli pirštu į Matą nugrimuota mergina.
– Visas mano gyvenimas karnavalas, – nepatenkintas pašne-
kovės tonu atsako Matas.
– Jeigu esi pakviestas, privalai žinot, kad vakaras teminis. Pri-
valu dėvėt kostiumą, susijusį su muzika arba menu.
Matą suima pyktis. Jis atvarė į savo chebros balių, o kažkokia
išsidažiusi pamaiva šokdina.
– Kas tu tokia, kad aiškini, kuo turiu apsirengt? – sugniaužęs
kumščius nusiteikia elgtis ryžtingai. – Skaičiuoju iki trijų. Nepasi-
trauksi – įmesiu stačia galva į pusnį ir baigsis tavo temos.
– Aš meno vadovė, – nenusileidžia mergina. – Aš režisuoju
jūsų šventę. Kad neprisigertumėt kaip gyvuliai, kad linksma būtų,
kad įsimintinai sutiktumėt Naujuosius metus. O tu, kaip ir visi
kiti, privalai laikytis tvarkos.
– Višta, aš Matas. Šiandien čia baliavosiu. Jei norėsi būti kaž-
kur netoliese, tvarkos turėsi laikytis tu.
Neįtikėtinai staigiai apsisukusi, mergina nulekia koridoriumi
šaukdama:
– Janki, Janki, greičiau čionai! Kažkoks psichas atvažiavo.
Nespėjus paskui save uždaryt durų, koridoriuje kelią vėl pa-
stoja ryžtingoji vadovė, bet dabar jau kartu su frakuotu Jankiu.

328
 – Matai, buvo kalba, kad rengsim karnavalą. Žinojai, bet
nepasiruošei. Visi iki vieno su kaukėm, o tu ne, – ramiai prabyla
draugelis. – Čia Aušrinė, ji mums daug padėjo. Kas liečia šio vaka-
ro programą, viskas jos rankose. Į vidų įleidžiami tik kostiumuoti.
Susitaikyk su tuo.
– Kiba aš turėsiu išeit? – įsiunta Matas. – Aš niekur neisiu.
Greičiau ją lauk išmesiu. Ir tave iš paskos.
– Nurimk, Matai, – neišsigąsta Jankis. – Visi pasiruošę kar-
navalui, tik tu nepritapęs. Niekas neišvarys. Viskas išsprendžiama.
Ar ne, Aušrine? – atsisuka į merginą.
– Taip, aišku. Jeigu jis manęs niekur nemes, neskandins, ne-
smaugs, – po pauzelės dviprasmišku žvilgsniu pažiūrėjusi į Matą, –
neprievartaus... Tai padarysiu makiažą.
Matydamas, kad aplinkui visi persirengę, dažyti, kaukėti,
supratęs, kad pasikarščiavo, nebenorėdamas konfliktuot, taip pat
įsijungia į spektaklį:
– Jei neskaudės, tai daryk. Kuo mane paversi?
– O kuo norėtum?
– Nežinau.
Paėmusi Matą už rankos vedasi į viršų.
– Eime pas mane, sugalvosim.
– Tu čia gyveni?
– Ne, gyvenu kaime. Tik šiam vakarui čia pasiruošiau kam-
barėlį. Juk vis tiek teks miegot... Su kažkuo...
– Tu meno vadovė?
– Taip.
– Kaip čia pakliuvai?
– Kur?
– Čia, į kaimą, į drąsuolių kiemo balių?
– Klaipėdoje baigiau režisūrą, gavau paskyrimą į šito kolūkio
kultūros namus. O dėl baliaus, tai pirmininkas davė jums pirtelę,

329
o manęs neišleido namo, paliko prižiūrėt, kad nesudegintumėt ir
nenusiaubtumėt.
– Katorga?
– Visai ne. Kelios bendrakursės į baisesnes vietas pakliuvo.
Ten vien girtuokliai. O čia daug aktyvių žmonių, energingų senolių,
jaunimo. Organizavau liaudiškų šokių ratelį, klojimo teatrą, jums
karnavalą darau. Gyvenimas juda. Čia gerai ir miestas visai šalia.
– Tai kuo mane paversi?
– Tavo veido bruožai gražūs. Būtum nuostabi mergina.
– Tik per mano lavoną.
– Koks konservatyvus. Juk čia karnavalas. Kiekvieno asme-
ninis spektaklis. Meno mokykloje mums dažnai keisdavo roles ir
nieko. Man vaikiną vaidint visai patiko.
– Aš merga nebūsiu.
– O siūlyčiau pabandyt. Suprastum, kas yra tikra aistra. Šian-
dien aš ugninė moteris, norėtum būt mano dvyne?
– Na jau ne. Daryk iš manęs ką nori, nors vampyrą, bet boba
nebūsiu.
Aušrinė priėjusi prie ant taburetės sėdinčio Mato, kilsteli
siaurą suknutę, apžergia jo kojas, rankomis švelniai suima veidą,
kilsterėjusi aukštyn įsižiūri svajingu žvilgsniu.
– Gražus tu, Matai. Ir vėjo turi. Tokie man patinka. Greičiau
sakyk, kuo nori būt?
– Nežinau.
– Tą jūsų trenktą mušeiką, Karlą, ar kaip jį ten, išdažiau
„KISS“ solistu. Kaip tau?
Matui iškart paaiškėja, kur link kalba. Greit sugalvoja, kuo
šiandien bus:
– Daryk iš manęs katiną, „KISSų“ būgnininką.
Mergina atsidaro makiažo dėžutes, pasitepusi kažkuo dvo-
kiančiu delnus tepa Mato veidą. Švelnios, slidžios rankos šliaužioja

330
per kaktą, nosį, žandus, lūpas. Toks glostymas jaudina. Pro už-
merktas akis įsivaizduoja merginą nuogą, storas, tvirtas šlaunis, di-
delę krūtinę, vešlų plaukų trikampėlį pilvo apačioje ir vos laikosi,
nesuėmęs už išraiškingai išriesto užpakaliuko.
– Ką čia darai?
– Čia vazelinas. Jei neištepsiu, dažų nenusiplausi tris dienas.
– Tu mane jaudini, – spurdančia širdimi išdrįsta prisipažint
Matas.
– Tu mane irgi. Bet dabar sėdėk ir nespurdėk, o tai iš tavęs
padarysiu mergaitę, – nusijuokia Aušrinė.
Matui nebesvarbu, kaip išdažys. Su kietu kuolu kelnėse lauk-
damas procedūros pabaigos įsivaizduoja, kaip aistringas katinas
užguls ugninę moterį. Jaučia merginos kojų prisilietimus, suvirpa,
kai slidžios rankos, atstumdamos plaukus, braukia per kaktą, o kai
ji vėl užtempusi suknutę apžergia kelius, pradeda nevalingai visu
kūnu pulsuot.
– Nurimk, o tai nenugrimuosiu.
Matas apglėbęs merginą per liemenį prisispaudžia prie sa-
vęs. Geidžia besiglaudžiančio, putlaus kūno, nuo kurio skiria keli
milimetrai. Pajutęs tarpukojo karštį, užsmaukia suknutę į viršų.
Sugriebęs už kelnaičių ir pėdkelnių gumučių, trūkteli žemyn, bet
pasigirsta beldimas į duris. Aušrinė staigiai atšoka, pasitaisiusi dra-
bužį rikteli:
– Prašau.
Į vidų įvirsta Jankis su Karla. Pastarasis nugrimuotas taip
meistriškai, kad jei ne trumpi plaukai, neatskirtum nuo Paul Stan-
ley. Net lūpos tviska raudona širdele.
Karla pratrūksta:
– Matai, tu katinas? Mes kysai, mes čia patys kručiausi. Ot,
pavarysim. Matai, kalam degtinės. Tu pavėlavai ir dar negėrei. Ky-
sai šiandien ims viršų.

331
 – Karla, išeik, leisk pabaigt dažyt. Strykčiosi čia, trukdysi,
būsiu negražus, – nori atsikratyt nekviesto, ne laiku atsibeldusio
svečio Matas.
– Sėdėk, nespragsėk. Atnešiu vodkės ir pažiūrėsiu, kaip tave
dažo.
Karlai su Jankiu išėjus, Matas atveria širdį:
– Aušrine, aš tavęs noriu.
– Matai, aš tavęs ne mažiau, bet teks pakentėt.
– Naktį ateisiu. Lauksi?
– Visą nulems aplinkybės, – šimtaprocentinę viltį sudrebina
mergina.
Tikėjimas, kad draugelių sužlugdytas nuotykis turės tęsinį,
Matui pataiso nuotaiką. Jis įsitraukia į šventę, kuri vyksta sklan-
džiai, kaip niekada.
Gražiausios kaukės rinkimai, geriausio motociklisto apdova-
nojimas, naujokų krikštynos, išmanumo viktorina, porų estafetė,
gitara grojančių varžytuvės ir kitos atrakcijos užgožia nuobodžią
vidurnakčio laukimo svarbą.
Kieme fantazijos niekada netrūko. Visada atsirasdavo akty-
vistų, kurie grandiozinius nugėrimus paversdavo teminiais, bet to-
kio, visus įtraukusio spektaklio dar nėra buvę.
Iššovus vidurnakčio šampaną, visoje kukliu gėrimu nepasi-
žyminčioje kompanijoje neatsiranda nė vieno lūžusio. Lauke su-
sprogdinus savadarbes salietrines berdankes, karnavalas nepasibai-
gia. Jankis su Aušrine neleidžia apsnūst, o ir patys dalyviai nemiega.
Skamba tostai, palinkėjimai, dainos.
Matą tai erzina. Būtų geriau, jei visi greičiau užmigtų, Aušri-
nė atkreiptų dėmesį ir pagaliau abu galėtų užsiimt tuo, ko nebaigė.
Laukia visuotinio šėlimo pabaigos, bet, chebrai gerokai apgirtus ir
pradėjus bendraut kas sau, viltys žlunga. Aktyvioji gražuolė kaž-

332
kur prapuola, o už geros valandos atsiranda apsikabinusi Marių. Jie
kartu sėdi už stalo, kalbasi, glėbesčiuojasi, šokdami bučiuojasi lyg
būtų seniausiai pažįstami.
Matas nusimena. Seniai susitaikęs su lemtimi, kad patinka
vyresnėms, postambėms ir pasileidusioms panoms, bet, maža to,
sujaudinusi, uždegusi ugnį, suteikusi viltį, kaip tik tokia pabėga
pas didžiausią plevėsą. Suima siutas ir lauke berūkydamas užklausia
draugelio:
– Mariau, kodėl savo principus išduodi?
– Kokius?
– Na, pakabinai storulę, kurios kojos prasideda ne nuo ausų,
apsirengusi ne už kelis šimtus. Kaip čia yra?
– Nieko tu nesupranti. Ji išsilavinusi, su meniška siela. Aš
irgi panašus. Šiame užkampyje pilkoje masėje mes atradom vienas
kitą.
Matui niežti kumščiai, tik dvejonė, kad susimušęs gali neį-
veikt sportiško Mariaus, sulaiko nuo smūgio.
Numeta nesurūkytą cigaretę, įpykęs iš speigo grįžta į salę.
Norėtų draugelio paklaust, kodėl jis ne Kaune, o kažkokiame Die-
vo užmirštame užkampyje, kodėl tostus kelia ne tiems, kurie jam
pavyzdys, „kurie per mėnesį padaro štuką“, o tiems, kurių gyveni-
mo būdą niekina. Ir kieno, po galais, gyvenimas linksmesnis – tų,
kas turi gal net dešimt tūkstančių rublių ar tų, kurie daugiau šim-
tinės akyse nėra matę.
Sugrįžęs prisėda prie vienišo, išplėstomis akimis smaksančio
Karlo.
– Ko toks suknebęs? – pasidomi.
– Nieko aš nesuknebęs, – atsako Karla. – Bet Aušrinė tikra
šlykštynė.
– Kodėl? – nustemba manydamas, kad tai liečia jį.

333
 – Sakė, kad aš kiečiausias iš visų, kad jai patinku, kad visoje
salėje geresnio nėra, o va sulipo su tuo kauniečiu, į mane net neat-
sisuka.
– Iš ko nustatė, kad tu kiečiausias?
– Aš salto, kojomis į lubas atsispirdamas, parodžiau.
– O, tu čia pavarei, – nusistebi bičiulio sugebėjimais Matas.
– Pavariau, bet ir ji pavarė. Sunku patikėt, bet persivertė at-
sispirdama rankomis į grindis, geriau negu cirke.
– Šita storulė?
– Aha. Juos šito menų mokykloj mokino. Net akrobatikos
egzaminas buvo.
– Ką dar moka?
– Sakė, kad dar daug dalykų moka, tik parodyt sijonas truk-
do, sakė, kai bus be jo, tokią saltomortalę parodys, kokios aš gyve-
nime neregėjęs.
Nuo tokių naujienų Matą suima juokas. Tampa aišku, kad
Karla, jis, gal dar kažin kas tik eiliniai žaisliukai, Marius jos neper-
viliojo, bet jį patį, spekuliantą su „meniška siela“, suvystė menų
vadovė. Aušrinė daugiau nebeįdomi. Savo žabangom prisijaukino
visus, kurių norėjo, prisigaudė kaip karosiukų, suleido į stiklainį ir,
kai tik reikės, išsigriebs tą, kurio užsimanys. Bet tai bus bet kas, tik
ne jis.
– Nenusimink, Karla, – vos tramdydamas juoką ramina
draugą Matas. – Marius tik šiam vakarui, jie vyresni, todėl rado
bendrą kalbą. Man atrodo, kad tu labiau patinki. Pakentėk truputį,
saltomortalę dar pamatysi.
– Eina ji šikt, – protingai nusprendžia Karla. – Aš geresnių
minčių turiu.
– Kokių?
– Skaičiuot moki?

334
 – Moku.
– Tai paskaičiuokim. Be porų buvom aš, tu, Marius ir Auš-
rinė. Dabar jie pora. Už stalo knapsi du gatavutėliai bachūrai ir
vienas miega prie tualeto. Taigi trys mergos kažkur voliojasi išsiilgę
mūsų meilės.
– Tau tik atrodo, kad kažkam, išskyrus Aušrinę, reikalinga
mūsų meilė.
– Ne atrodo, o taip ir yra. Aš mergas perpratęs, viską žinau.
Per vestuves pamergės duoda pabroliams, per gimtadienį nė viena
neatsako solenizantui, o per Naujuosius metus joms kaip tik davi-
mo diena. Reikia tai išnaudot. Eime, tikrai ką nors rasim.
Matas gerai pažindamas Karlą žino, kad devyniasdešimčia
procentų jo nuotykis su pana nepavyks, o likusieji dešimt kvepia
absurdu, kai besimylėdamas klausysis muzikos, pasakos anekdotus,
bandys prisisiot panai į vidų, kelnaites su liemenėle išmes pro langą
arba kažkuo panašaus.
– Niekur neisiu. Keliauk vienas, bet jei ką surasi, pasikviesk
mane.
– Na, tu ir nedraugiškas.
– Karla, dvylika seniai išmušė, o aš visai negirtas. Aiški mintis?
Susiradęs patogų kampą prie stalo, atsineša savo stikliuką,
prisikrauna lėkštę maisto. Nekreipdamas dėmesio į griaudėjančią
muziką ir į keletą nesiruošiančių miegot porų, nenusiteikęs su nie-
kuo bendraut, mosteli degtinės, gausiai užkanda, bet užplaukiantį
svaigulį sutrikdo gale salės suokalbiškai ranka mojantis Karla.
Matas pakyla pas draugą, o šis, dar nepriartėjus, iš tolo šaukia:
– Eime greičiau, susitariau. Duos.
– Kas tokia, su kuo atvažiavusi?
– Nežinau, nesakė, nesvarbu.
– O vardas koks.

335
 – Neklausiau.
Bidzendamas iš paskos jaučia, kad kvepia kvailyste, bet nieko
neklausinėja.
Karla užveda į antrą aukštą, atvėręs duris pirštu parodo į lo-
voje su drabužiais miegančią merginą:
– Va. Šita.
– Tai kad ji negyva.
– Gyva, net labai gyva, pirmai dar kalbėjo, bet kol ėjau pas
tave, išsijungė.
– Tikrai sakė – duos?
– Tikrai. Komjaunuolio garbės žodis. Nemeluoju, – maivosi
Karla. – Maukim kelnes, kol niekas neužėjo.
– Mauk pats.
– Išdavikas?
– Eik tu šikt, – apsisukęs Matas grįžta atgal.
Nurimusioje salėje už stalų telikę keletas aršiausių šnapso
mėjėjų. Jie girtutėliai, kalbasi tarpusavyje, bet greičiausiai kiekvie-
nas su savimi.
Perstumdo kolonėles, kad savo kampe girdėtų stereo garsą,
uždeda „Sekret Service“ kasetę, ir, susivertęs stikliuką, pasijunta
šeimininku. Tokiomis progomis žmonės apmąsto, kas įvyko per
praėjusius metus, o Matas mintyse permeta kiemo istoriją. Jie tikrai
daug pasiekė. Kas galėjo pagalvot, kad šitie visų stumdyti vaikiščiai
taip iškilmingai švęs savo šventes. Kažkada, kai kiekviena kaimynė
dėl pažadinto iš miegų vežimėlyje kratomo vaiko galėjo negailes-
tingai nusukt ausį, kai nuo laiptinės prieigų galėjo nuvyt kiekvienas
vos ant kojų besilaikantis girtuoklis, žaidžiant statybose pagavęs
sargas galėjo prilupt ir tyčiotis iki ašarų, niekas nebūtų patikėjęs,
kad po keleto metų jie karaliaus visame rajone, kad nė viena, net
pati aršiausia bobšė nebedrįs kelt balso dėl keliamo triukšmo, kad

336
miesto mergos svajos baliavot kartu ir kurs planus, kaip susipažint
su kuo nors iš kiemo kompanijos. Kad, pagaliau, jie sutiks Nau-
juosius metus didžiulėje pirtyje, šventę surežisavus meno vadovei.
Kas galėjo pagalvot, kad taps didžiule jėga. Kad kiemų karai,
bendros kelionės, masiniai nugėrimai, muštynės miesto šokiuose ir
kaimų gegužinėse, suvienys taip, kad nė vienas, net pats silpniau-
sias, net žinodamas, kad bus įveiktas nelygioje kovoje, nedvejo-
damas puls ginti savo draugą. Niekas neįsivaizdavo, kad būdami
skirtingi, taip beatodairiškai toleruos vieni kitų ydas ir keistenybes.
Matas supranta, kaip svarbu būt chebros dalimi. Čia jo nie-
kas nesmerkia už tai, kad daug nutyli, ne visada pritaria bendrai
nuomonei, ne visada mėgsta šliaužiot dideliam būry. Draugai pri-
ima tokį, koks yra.
Jis – Matas iš drąsuolių kiemo. Mėgstantis filosofuot, bjau-
roko charakterio, bet vis tiek turintis tvirtą kaip mūras draugų už-
nugarį.
Žybtelėjęs dar degtinės suvokia, dėl ko visi žinantys apie juos
nori susidraugaut ir kartu kažkur dalyvaut.
Akiniuotas, truputį bailus Markas, visada vėluojantis Meškis,
nenustygstantis vietoje Valdas, stiprus mušeika, bet visiškas vėja-
vaikis Karla, nuo mažens su reikalu ir be reikalo tėvų koliojamas,
bet nė kiek to neimantis į galvą Serioga, pasimušt mėgstantis Vy-
gantas, chuliganiškų minčių pilnas Deima, nežinia kada teisybę,
kada melą kalbantis Gintas, visada išsiviepę Karkliukai, paniurėlis
Danas, ne gražuolė, bet susiradusi labai gražų, sportišką tylenį pra-
varde Stalonė, Baranka, visi kiti kieme kartu užaugę draugai bei
draugės yra labai savitos asmenybės. Bet ne tuščiagarbiai pasipūtė-
liai, o drąsuoliai reikalui esant mokantys nusileist savo principams,
galintys pasiaukot, sugebantys susivienyt ir susigniaužt į vieną di-
delį, stiprų kumštį.

337
 Čia jų jėga.
Visas kiemo kompanijos potraukis tas, kad nėra pajuokiamų,
dėl to, kad kiekvienas gali elgtis, kaip nori, dėl to, kad čia galima
jaustis laisvai. Todėl visada pilna kartu švęst ar keliaut norinčių iš
toliausiai atvykusių pusbrolių, pusseserių, draugų, naujų panų, kitų
mikrorajonų motociklistų.
Jis laimingas. Pila degtinę, klausosi muzikos, greitai girtėda-
mas nesiruošia niekur eit. Griuvinėdamas susistūmęs kėdes atsigula
ir, susidėjęs po galva rankas, lyg kūdikis užmiega.

338
 ***

Matas trinasi miesto šokiuose. Dairosi patinkančios panos,

bet, nors ir stengiasi, tokios nemato, o su bet kokia šokt nenori.
Pastovi viename salės kampe, kitame, pamanęs, kad tuščiai atėjo,
atsisėda. Užsimano išeit parūkyt, bet šalia prisėda į salę su kailiniais
įvirtęs Marius.
– Kodėl nešoki? – paklausia.
– Nematau su kuo.
– Ar žabalas? Žiūrėk, kokios šitos kojos. Pažiūrėk, kokie šitos
plaukai. O ana kaip apsirengus, ne mažiau kaip už penkis šimtus,
gal ne vietinė.
Jam nereikia nei kojų, nei plaukų, nei drabužių. Jam reikia
žmogaus. Aišku, kad salėje yra tokių merginų, su kuriomis patiktų,
bet kažkodėl nepastebi.
– Matai, pavažiuokim iki tavo namų, lauke mašina su tavaru
laukia, atvežęs balvonas spragsi. Reikia paleist.
Bekylant nuo suolų, tarpduryje pasirodo Daiva.
Matas, greitomis surezgęs mintį, kaip atsikratyt draugo, kles-
teri atgal:
– Nieko nebus.
– Kodėl, – nustemba Marius.
– Grįžo mama, ji spekuliantų nemėgsta, bijo tavo krepšių,
miliciją iškviest gali, – sumeluoja.
– Paslėpkim rūsyje.
– Ne.
Marius žaibiškai užpyksta, atsistojęs priešais susiraukęs iš-
pyškina:
– Tu ir tavo močia – nykstanti rūšis. Sąžiningi, mat, atsira-
do. Gyvenkit, durneliai, iš algos, sulauksit dinozaurų likimo. Čiao,
debile, – mosteli ranka nueidamas.

339
 Matas nereaguoja. Konstatuodamas faktą, kad draugystė pa-
sibaigė, stebi Daivą.
Ji įraudusi, linksma, aišku, kad truputėlį išgėrusi, dairosi, kol
pastebi Matą. Pamojavusi ranka prieina:
– Pašokim, mažyli.
– Pašokim.
Pats būdamas truputį išgėręs nesunkiai užuodžia nuo mergi-
nos sklindantį brangaus alkoholio kvapą.
– Kur baliavoji, – paklausia.
– Ai, su draugėm susitikom.
– Kodėl neperspėjai, kad grįžti?
– Siurprizas.
– Kokių dar bus siurprizų?
– Jokių.
– Po diskotekos lauk. Būsiu pas tave. Supratai?
– Supratau, mažyli. Lauksiu, – neprarasdama nuotaikos at-
sako mergina.
Sušokus keletą šokių Daiva nueina pas drauges, su kuriomis
netrukus pasišalina. Tai buvusios klasiokės. Pasipuošusios, pasida-
žiusios, aišku, kad kažką švenčia.
Pasibaigus diskotekai, Matas neskuba. Kėblina koja už kojos
pagrindinėmis gatvėmis, bandydamas įspėt, ar Daivos mama na-
muose, nes šokdamas nepasidomėjo. Dėl Mariaus pykčio nė kiek
nesijaudina. Seniai pastebėjo, kad šiam draugystė reikalinga tik
tada, kai turi sau naudos. Nė kiek ne blogiau gyvens ir be jo.
Pasukęs į kiemą sulėtina žingsnį, tyliai prisėlinęs prie tamsaus
namo silueto atsargiai pabeldžia į stiklą, bet lange šviesa neužside-
ga. Pabeldžia dar garsiau. Patamsyje lyg sujuda užuolaida. Matas
nueina prie durų, laukia, kol atsivers, bet to neįvyksta. Viduje tvyro
tyla. Grįžta prie lango, pabeldžia dar kartą ir, nieko nesulaukęs,
pasuka namų link.

340
 Prapuola ramybė, virpa širdis. Na, tiek to, pamano, kažką
švenčia, neparėjo.
Bet užuolaidos sujudėjo. Taip visada pasireiškia begalinis
Daivos smalsumas. Daug sykių būnant dviese ar dieną, ar vakare
kažkam pabeldus į langą, jos neįmanoma nulaikyt. Net pagriebta į
glėbį išsprūsdavo, kad nors akies krašteliu pažiūrėtų, kas atėjo.
Jeigu užuolaidos sujudėjo, vadinasi būdama ne viena nenori
įsileist. Nuo tokios minties Matas net sustoja. Jam tai smūgis. Ap-
sisukęs grįžta atgal. Stipriai pabeldęs į langą, įtempęs žvilgsnį stebi
užuolaidas. Beldimą pakartoja, bet, viduje nepamatęs nei krustelė-
jimo, neišgirdęs nei krepštelėjimo, aprimsta. Daivos nėra namuose.
Prieš tai pasivaideno.

341
 ***

Atšyla oras. Tirpsta murzinas sniegas. Čiurlena upeliukai,

čiulba paukščiai. Žmonės iš butų traukia į lauką. Norisi mest sun-
kius drabužius, giliai įkvėpt šviežio oro, šėlt, kvailiot. Iš visų metų
laikų Matui labiausiai patinka pavasaris. Kai atgyja gamta, kai vis-
kas aplink keičiasi, bet kokia proga stengiasi dingt iš namų, netū-
not tarp įgrisusių sienų.
Išgirdęs klegesį apačioje, nusileidžia prie laiptinės, kur spon-
taniškai susibūrė draugai. Jie pasakoja savo nuotykius, juokauja,
kabinėjasi prie praeinančių panų, rūko, spjaudosi, triukšmauja.
Paskubomis atžygiuoja Valdas. Iš toliausiai matyt, kad ateina su
svarbia žinia, sureikšmintas veidas išduoda, kad turi pasakyt kažką
nauja. Net nepasisveikinęs užsiveda:
– Aš jums sakiau, netikėjot, sakiau, kad panos ilgiau pusan-
trų metų neišlaukia. Neseniai buvau Vilniuje. Daiva pas brolį ne-
begyvena ir profkėj nebesimoko. Bachūrai traukinyje sakė, kad ją
galima sutikt diskotekoje profsąjungų rūmuos, o kur per dienas
būna, pas ką miega, nežino niekas. Ir Vidui jau seniai laiškų nebe-
rašo.
Matas Valdu nelabai tiki, nes šis mėgsta patauzyt niekus, pa-
fantazuot. Yra buvę, kai jo sugalvoti ir paskleisti gandai kažkam
skambėjo kaip tikrovė. Kartą supykęs su mergina apšmeižė ją ser-
gant triperiu. Pletkai nuvilnijo taip, kad net mokykloje mokytojai
kalbėjo.
– Ką, jūs nieko nežinot? – įsiterpia Baranka. – Daiva namie.
Vakar mačiau laidotuvėse. Verkė prie karsto labiau už visus. Bliovė,
kaukė, alpo. Negalvojau, kad ji tokia laukinė.
– Ką laidojo? – įdomu Matui.
Barankos paminėta pavardė nieko nesako, todėl perklausia:
– Kaip atrodė, kur gyvena, iš kurios mokyklos?

342
 – Į aukštąją buvo įstojęs. Pažįstat visi. Tas lieknas, šviesus
atletas, su kuriuo Daiva prieš Vidą draugavo, – raportuoja Baranka.
Matą apima bloga nuojauta – apie tai jis žino daugiau. Gera
nuotaika prapuola. Pasidomi:
– Nuo ko mirė?
– Kažkokia kepenų liga pripuolė. Apsirgo taip, kad jokie
daktarai nepagelbėjo.
– Ne sportuot, o vodkės daugiau gert reikia, tada jokios ligos
neims, – postringauja Jankis, bet Matas jo nebegirdi. Užsidegęs
cigaretę eina į parduotuvę rašalo. Nori pabūt vienas, apmąstyti, ką
išgirdo.
Pušyne, nuošalioje vietoje, randa šviežią išvartą, patogiai įsi-
taiso, iki žiaugčiojimo trūktelėjęs šlykštaus gėrimo susimąsto. Jeigu
Daiva nebesimoko, tai kodėl jis nieko nežino? Jeigu ji mieste, tai
kodėl nepaskambina? Kodėl neberodo jokio dėmesio?
Na, tiek to. Visa tai laikui bėgant paaiškės. Bet labiausiai sle-
gia žinojimas, dėl ko mirė tas diktas jaunuolis. Ar tik neišsipildė
Daivos grasinimai? Ar tik bjauriosios raganiūkštės nuodai neprisi-
dėjo? Per daug sutapimų. Tokių dalykų geriau nežinotų. Tai kerta-
si su požiūriu apie jį supančius geranoriškus žmones, griauna gra-
žaus, gėriu alsuojančio pasaulio viziją. Aišku, kad apie tai niekam
neprasitars, bet kai tik atsimins, visada suges nuotaika.
Taip jau yra. Jis žino, kas po Kalėdų sumušęs sniege sušalt
paliko vaikiną iš gretimo namo. Bet tai beveik vieša paslaptis. Ne
vienas žino. Galvažudį sutinka dažnai. Jis liko nenubaustas.
Velionio mėlynės ant veido, nubalnoti krumpliai nesutrukdė
tardytojams žmogžudystę apiformint kaip nelaimingą atsitikimą.
Atseit, girtas sušalo. Tėvams pasiskundus, prokuratūroje tiesiai
šviesiai buvo pasakyta – metų galas, baigiasi socialistinis lenktynia-
vimas, dėl kažkokio girtuoklio rajono rodiklių jie negadins.

343
 Tai dar ne viskas. Tikriausiai vienintelis žino, kaip prieš porą
metų pusmetrio gylio upeliūkštyje girtas nuskendo gretimos laip-
tinės chuliganėlis.
Artimas Mato draugelis begeriant išsitarė, kad jį užtiko my-
žant į šaltinėlį. Į žiemą vasarą kunkuliuojančią skaidrią versmę, iš
kurios nuo mažumės, paspardę futbolą, pamėtę kamuolį į krepšį ar
šiaip užsilakstę, ateidavo atsigert. Namai būdavo žymiai arčiau, bet
šaltinėlio vanduo buvo gaivus, turėjo savitą, tyrą skonį, atgaivin-
davo kaip niekas pasaulyje. Pavargę, prakaituoti, suklaupę aplink
kaip veršiukai pliaupdavo gaivinantį, jėgų suteikiantį, labai šaltą
vandenį, bet niekas nuo to stingdančio skysčio nei sykio nepersišal-
dė gerklės. Vėliau apie jį sužinojo suaugusieji, pasklido kalbos apie
sidabro giją, žmonės pramynė takelį, prikalė ant grandinėlės alavinį
puoduką, pradėjo tą stebuklą stiklainiais, bidonais ir kuo pakliuvo
nešt namo, bet rajono vaikams vis tiek tai liko jų šaltinėlis.
Kokia tai buvo šventa vieta, koks bjaurus buvo išniekinimas,
bet draugelio žodžiai: „primygau galvą prie dugno, paspurdėjo, pa-
spurdėjo ir nurimo“ skambėjo kraupiai.
Amžinatilsį chuliganėlis ir be šaltinėlio skendėjo nuodėmėse.
Jis negerbė savo kiemo. Buvo panašus į filmuose apie karą rodomus
išdavikus, kurie vedami sušaudyt praskysta, verkdami maldauja pa-
sigailėjimo. Išvažiavęs mokytis kitur, jis būtų žeminęs savo miestą,
o pakliuvęs į armiją – savo respubliką ir savo žemiečius. Toks men-
kysta vertas tik paniekos. Svetimiems prisistatęs, kad jis iš drąsuo-
lių kiemo, pradėdavo tą patį kiemą šmeižt, knaisiotis po nešvarius
apatinius. Užmerkdamas akis prieš smagias istorijas ir pasiekimus,
pasakot apie nesėkmes, drąsuolius vadint bailiais, durneliais, šliu-
žais pats nesuvokdamas, kad tuo pačiu apkalba save. Todėl paskan-
dinęs vaikinas sąžinės graužaties nejautė. Jam atrodė, kad padarė
gerą darbą ir buvo pasinešęs girtis toliau. Apie tai sužinojusi kiemo

344
chebra tik padėkotų. Bet Matas įkalęs į galvą, kad kas žinoma ne
vienam, tai nebe paslaptis, savo draugelį, jo paties labui, prigrasino
tylėti.
Anksčiau nuo kvailų poelgių išdaviką sulaikydavo vyresnysis
brolis. Bet tam išėjus į armiją, plevėsa kaip nuo virvės nutrūko. Su-
sidėjo su gerokai vyresniais kriminaliniais piliečiais, jautėsi už visus
stipresnis, gudresnis, turintis tvirtą užnugarį. Pasirodęs kieme pro
tarpdantį spjaudydamas visiems po kojomis stengdavosi kaip nors
pažemint draugus. Sveikindavosi: „Sveiki ubagai“. Užvedus moto-
ciklus paklausdavo: „Išvažiuojat durneliai?“, pro langą šūkaudavo:
„Pisau jūsų mergas. Čiulpsit jūs man visi“ bei kitokiomis bjaurys-
tėmis taškėsi ir vis nepataikydavo ant piktos rankos. Buvo aišku,
kad laukia griežta pamoka. Visi žinojo, kad kiemo išdavikui baigsis
blogai, už nevaldomą liežuvį turės atkentėt. Nuošaliai suspardys,
rūsyje sudaužys galvą į sieną arba miške pririšę prie medžio pričai-
žys vytinėmis. Bet nebeteko. Po mirties niekas negailėjo, tik kalbė-
jo, kad Dievas yra ir dangaus ranka parsidavėlį nubaudė.
Bet koks bebuvo netikęs, kiek niekšybių iškrėtęs, vis tiek
nebuvo vertas tokios pabaigos. Vien prisiminus prie laiptinės už-
vožiant karstą nualpusią motiną, susikūprinusį, be laiko pasenusį
tėvą, kareiviška uniforma dėvintį, verkiantį brolį, visiems artimie-
siems atneštą sielvartą, darosi gaila šito gyvenime paklydusio, ne
laiku išėjusio žioplio.
Žmogžudysčių žinojimas slegia. Norėtų kažkam išsipasakot,
bet tada nuvilnytų paskalos. Jei suuostų milicija, jis taptų skundi-
ku, o tokiems gyvenimo nėra. Geriau taip išgert sėdint ant išvartos,
viską užspaust savyje, niekam nieko nesakius užmiršt. O geriausiai
būtų nieko nežinot. Pasaulis tikrai būtų gražesnis.

345
 ***

Daiva pasikeitė. Gyvena nei tai Vilniuje, nei tai namuose.

Niekada nežino, kur bus. Bet ko pasidomėjus, visada atsako „neži-
nau“ arba „matysim“. Susitikęs nebejaučia vidinės šilumos, nebeli-
ko beprotiško troškimo suartėti.
Didmiestis žmogų gadina, galvoja Matas. Ten išvažiavę jau-
nuoliai užriečia nosį, iškraipo savo tarmę, susvetimėja arba, kaip
buvęs draugas, netikras kaunietis, pasikelia į neregėtas aukštumas.
Matas tiki, kad Daivai tereikia sugrįžti į namus, kartu praleist
kažkiek laiko ir viskas susitvarkys, vėl bus kaip buvę. Jausis svarbus,
mylimas, reikalingas.
Davė kelias užuominas apie būsimas keliones, bet atsakymas
buvo kaip visada. Nežinau.
Matas nenusimena, jis žino – viskas bus gerai. Po blogų die-
nų visada ateina geros. Po nesėkmių ateina eilė pasisekimams. Tuo
tiki ir nekantraudamas laukia vasaros.

346
 ***

Artėja gimtadienis, kai kurie draugeliai įkyriai lysdami į akis

siūlo galingai atšvęst pilnametystę. Matas nieko nežada. Žino tik
viena, kad ta proga sau pasidarys nuostabią dovaną: išėjęs iš darbo
pradės vasaros sezoną. To labai laukia. Trokšta laisvės, kelionių, o
labiausiai jausmo, kai absoliučiai niekas nerūpi ir kiekviena diena
išaušta kaip nepatirta šventė.
Gimtadienio rytą atsibeldęs tėvas padovanoja laikrodį. Nau-
jovišką, elektroninį su metaline apyranke, kuris rodo mėnesį ir sa-
vaitės dieną, o naktį paspaudus mygtuką galima apšviesti ekraną.
Užsidėjęs ant rankos pastebi, kad tai labai gražus, jam tin-
kantis daiktas.
– Tausok jį, sūnau, tai dovana iš visos širdies. Jau pilnametis,
gal susitupėsi pagaliau. Ir atleisk, kad per savo vaikystę gavai mažai
dovanų. Taip susiklostė gyvenimas.
Matui akyse kaupiasi ašaros. Nebenorėdamas klausytis šito
seiliojimosi, trenkęs durimis pabėga.
Baliaus nekelia. Pasikviečia kelis artimesnius draugus į gara-
žą, kur stovi net aštuoni motociklai. Jankio tėvai mašinos neturi,
todėl užleido šį erdvų statinį sūnui, o šis priėmė draugus.
Diena išpuola saulėta. Staliuką susikonstruoja lauke, išgeria,
kukliai užkanda, nes maisto nupirkta ne per daugiausia.
– Ką gavai dovanų? – įdomu Jankiui.
– Va, – nusiima nuo rankos laikrodį.
Draugai apžiūrinėja naujovišką daiktą, maigo mygtukus,
matuojasi. Dovana visiems patinka.
– Geras, – pavartęs rankoje, ant savo motociklo laikrodį pa-
kabina Jankis. – Reikės aplaistyt.
Toliau geria be tostų, pasikrapštydami prie motociklų, mė-
gaudamiesi pavasariška saule, aptardami gyvenimiškus reikalus,
niekur neskubėdami.

347
 Degtinei pasibaigus, gerokai įšilę draugeliai kuria planus va-
karui.
– Eime į rūsį, – pasiūlo Matas, – turiu pasislėpęs litrą nami-
nio vyno.
Niekas pasiūlymu nesusidomi. Kažkas ruošiasi eit pas paną,
kažkas į šokius, kažkas praleist vakarą namie besiklausydamas mu-
zikos. Jankiui netikėtai topteli, kad turi neužbaigtų darbų kaime,
išsistūmęs mocą, užsimaukšlinęs šalmą ir, pamojavęs ranka, išlekia.
Sutvarkius stalą, berakinant garažą Matas atsimena laikrodį.
Su draugais puola atgal į vidų, ieško, kuičiasi, bet gerai pagalvojęs
atkuria, kad tas išvažiavo ant Jankio motociklo. Draugai išeina, o
Matas vėl ieško savo dovanos. Neranda. Užrakinęs duris, paslėpęs
raktą, eina keliu žiūrėdamas į žemę, dar tikėdamas surast, pamatyt
kur nukritusį. Nepamato.
Ši netektis smarkiai paveikia. Apima liūdesys, mintys sukasi
apie nesėkmes. Nebenori sugrįžt namo, nenori išsiblaivyt, ir gim-
tadienis užsitęsia dar savaitę. Geria su kuo pakliuvo. Nuo kiemo
valkatėlių rūsyje iki jaunos mokytojos restorane.
Močiutei paklausus apie laikrodį, atsako, kad nebeturi. Pa-
metė.
– Taip savo galvą pamesi, vaikeli, ir visą gyvenimą ištaškysi.
Nurimk pagaliau.
Matui toks burblenimas nė motais. Jis pradėjo sezoną. Nela-
bai linksmai, bet triukšmingai.
Atšilus orams, dienos bėga prie ežero. Deginasi saulėje, vėp-
so į panas, daug plaukioja. Vakarus leidžia su draugais ir motoci-
klu. Vieni būna nuobodūs, kiti linksmi. Susibūrę kuria planus apie
grandiozinę kelionę į pajūrį. Baigiasi gegužė, o jie dar niekur toliau
nebuvo išvykę.

348
 ***

Nuo pat ryto lyja. Matas visą dieną skaito knygą arba klau-
sosi muzikos. Vakarop namai įgrysta. Nusprendžia nueit į alubarį,
nes senokai ten buvo.
Užėjęs nustemba, kad paprastą savaitės dieną prisirinkę tiek
žmonių. Visi staliukai užimti. Laisvų vietų yra, bet prie svetimų
žmonių sėst nenori. Prisišlieja prie baro, užsisakęs alaus, į bokalą
įsimušęs kiaušinį, pasijunta stebimas. Atsisuka – už jo stovi vai-
kystės draugas, su kuriuo kadaise praleisdavo ištisas dienas. Matas
girdėjo, kad jis sėdi kalėjime už vagystę. Pasirodo, jau grįžęs.
– Ką, nepažįsti? – paklausia draugas.
– Pažįstu. Mažai pasikeitei. Greitai tave paleido.
– Tau greitai, o aš ilgus dvejus metus praleidau už grotų.
– Tiek pat, kiek armijoj pratarnautum.
– Galima sakyt taip. Tik man geresnė gyvenimo mokykla
teko.
Matas, nupirkęs draugui bokalą alaus, tęsia pokalbį:
– Tai kad tą mokyklą praėję dažniausiai vėl pakliūna atgal.
– Aš negrįšiu.
– Lazdos, terbos ir tiurmos neatsižadėk niekados.
– Aš ten nebegrįšiu.
– Iš kur toks garantuotas?
– Dar prieš teismą vienoje kameroje sėdėjau su didžiąją dalį
gyvenimo kalėjimuose praleidusiu, labai protingu žmogumi. Jis pa-
mokė, mums, pirmąkart pakliuvusiems, proto įkrėtė.
– Argi jis protingas, jeigu po zonas visą gyvenimą trankosi? –
nesutinka Matas.
– Tai neeilinis tipas. Pripažintas recidyvistu. Jam grėsė spe-
cialus režimas, kurio zonos toli šiaurėje, kur kaliniai galutinai su-

349
gedę, neturintys jokių principų ir nešioja dryžuotas aprangas, bet
jis nei čefyrą gėrė, nei rūkė, nei tatuiruočių turėjo. Kasdien po tris
kartus mankštinosi, daug skaitė, o, svarbiausia, buvo nepalūžęs, ne-
pavirtęs zeku.
– Kaip toks gudrus žmogėnas pakliuvo į kalėjimą? – manyda-
mas, kad visa tai melas, neatlyžta Matas.
– Jam nepasisekė. Koją pakišo teisybės ieškojimas ir princi-
pingumas. O žmogaus gudrumas tame, kad viską savo kailiu patyręs
žino, ką daryt, kad kiti jo klaidų nekartotų, netikėtų lemtimi, kad
neplauktų pasroviui, kad likimą susikurtų patys, kad dėl puspalčio
lašinių ar puodo sriubos gyvenimas nenueitų šuniui ant uodegos.
– Kaip suprast?
– Paprastai. Pirmą kartą sėdo po karo, dar būdamas paaugliu.
Neapkentęs neteisybės, lašinius vagiančiam snarglėtam skrebeliui
suvarė peilį tarp šonkaulių. Jį pasodino, o šeimą į Sibirą išvežė. Nei
tėvų, nei brolių, nei seserų daugiau nebematė. Pasakyk, ar gerai
padarė lašinius gelbėdamas? Ar vertėjo visiems sugriaut gyvenimą?
Matas suspirga:
– Jeigu iš mano namų ką nors neštų, irgi taip padaryčiau.
Draugelis nereaguodamas į pašnekovo reakciją ramiai tęsia
toliau:
– Paskutinį kartą grįžęs susirado darbą, bobą, apsigyveno
proletarų bendrike. Jau manė, kad nebesės, bet bendroje virtuvėje
ruošiant pietus, minutei nusisukus, kažkas nušvilpė puodą sriubos.
Apsivogusius pijokus greit surado. Seniui įkirto fingalą po akim, o
jo girtą sugyventinę apiplikė netyčia. Tau arba man už tokį dalyką
įpieštų penkiolika parų, o jam, kaip recidyvistui, iškart straipsnis su
maksimalia bausme. Sakyk, ar vertėjo ieškot to puodo?
– Tai ką, kiekvienam reikia galvą nuleist? Jeigu kas nors tave
pavadintų gaidžiu, ar už tai neduotum į snukį? – nesupranta drau-
go Matas.

350
 Jam žinomi žmonės iš zonos sugrįžta su įsiūčiu, įpykę ant
viso pasaulio, dėl mažmožio pasiryžę užmušt, o šitas net už teisybę
nenori kovot.
– Į snukį neduočiau, bet galvos nenuleisčiau.
– Kaip tai?
– Paprastai. Aš save valdau, savo likimą kuriu pats ir dėl to-
kio nieko laisve nerizikuočiau.
Matui atrodo, kad draugelis bailys. Ir dar nusišneka.
– Kaip gali valdyt savo likimą? Iš kur gali žinot, kas bus rytoj?
– Rytoj aš dulkinsiu karštą, į Susie Quatro panašią mergą, –
nusijuokdamas nuima įtampą bičiulis.
– Jau susiradai?
– Aha. Ką tik sugrįžęs susitikau klasioką, o tas kavinėj dvi
paleistuves pakabino, tai duodamės vos ne kasdien.
– Kas tokios?
– Nesvarbu, bet kekšės kaip reta. Vakar pasakė, kad abiem
menstruacijos ir ima į burną, o paskui paaiškėjo, kad nieko nėra,
pačios norėjo saksofonais pagrot.
Matas su paskutiniais alaus lašais nugurkęs kiaušinį, atsisvei-
kinęs eina į lauką. Jam nesuprantama, kaip kiti sugeba taip greit
surast panas ir su jomis ką sumanę išdarinėt. Kodėl jam tenka įdėt
tiek daug pastangų?
Žodžiai, kad kiekvienas žmogus savo laimės kalvis, girdėti,
mažai įtikinami, bet įdomūs. Mintis, kad viską pačiam galima nu-
lemt, neduoda ramybės.

351
 ***

Matas nubunda, pratraukęs užuolaidą pakelia galvą. Lauke

kyla saulė. Dienotvarkė aiški – ilsėsis prie ežero.
Nieko nelaukęs užvalgo, susikrovęs daiktus iškeliauja. Eina
neskubėdamas, kuria planus, kaip su Daiva ilgam, kokiam mėne-
siui pabėgs prie jūros ir kaip vėl bus abiem gerai. Taip, kaip pernai,
o gal net dar geriau.
Prie ežero dar nieko nėra, jis vienintelis poilsiautojas. Išsirin-
kęs gerą vietą, pasikloja patiesalą, įsibėgėjęs neria į vandenį, plau-
kioja, kol sustyra. Išlipęs į krantą nusitrina rankšluosčiu ir, atsigulęs
prieš šykščius ryto saulės spindulius bando sušilt.
Išgirdęs triukšmą, nusistebi, kad ne vienintelis toks anksty-
vas. Vienas krykštaujantis balsas pasirodo pažįstamas. Atsistojęs,
pasistiebęs, pro žaliuojančią augmeniją bando įžiūrėt kitoje įlankos
pusėje einančius žmones. Nieko nesimato, bet iš kalbų nuspėja,
kad ten dvi poros ir kad tikrai yra Daiva. Apsidžiaugęs nuspren-
džia: su kuo bebūtų atėjusi, kai tik įsikurs, plauks į svečius. Bet
tam įvykt nelemta. Iš už krūmų pasirodo nepažįstama mergina, iš
paskos Daiva, o už jos vakarykštis alubario draugelis su klasioku.
Ne iš karto suvokus, ką pamatė, pakerta kojas, mintys susto-
ja. Tokio dalyko nesitikėjo. To nebuvo net baisiausiuose sapnuose.
Paskubomis, gūždamasis, kad iš kito kranto niekas neatkreiptų dė-
mesio, užsimetęs rūbus, susirinkęs daiktus neria į keliuką.
Kildavo minčių apie išdavystę, bet kad mylima, garbinama,
aukštinama mergina, jo vienintelė paguoda ir viltis yra paskutinė
kekšė, apie nuotykius su kuria giriasi zekai, negali patikėt. Tai ne-
pakeliamas smūgis.
Nebegirdėdamas pažeminusių niekšų balsų, lėtina žingsnį,
kojos tampa švininės, judesiai lėtėja, nematoma daugiatonė jėga

352
slegia prie žemės, suspaudžia galvą. Jis sustingsta ir pajunta, kad
viduje su trenksmu kažkas trūksta. Ne raumuo, ne kraujagyslė, ne
kūno dalis, bet užtemdydama protą plyšta siela.
Vaikinas pavirsta lėta pabaisa. Kaip atsiduria namuose, kur ir
kiek laiko ėjo, nepamena. Krinta į lovą, įsistebeilijęs į lubas nieko
nebegalvoja. Taip sulaukia vakaro.
Apsiklojęs užmiega. Naktį sapnuoja gražius, spalvotus sapnus.
Rytą, kaip visada nubudęs su džiaugsminga nuotaika, strykteli iš lo-
vos, bet, prisiminęs vakarykščią dieną, kaip pakirstas krenta atgal.
Iki pietų praguli nieko negirdėdamas, neatsakinėdamas į mo-
čiutės klausimus. Pakilęs klausosi pasiskolintą „Queen“ koncertinį
įrašą, kurį jau seniai turėjo grąžint. Suka „Love of my live“ po kelis
kartus iš eilės. Nesupranta žodžių, bet iš melodijos suvokia, kad tai
daina, liečianti jį, kad Merkuris jautrios sielos žmogus ir kurdamas
jautė kažką panašaus.
Aišku, kad dabar reikia pagalbos, reikia į kažką atsiremt, nes
tokį smūgį vienam iškęst bus sunku. Bet pagalbos tikėtis kvaila.
Kam apie tai galima papasakot? Kas supras? Kas užjaus? Apie roma-
ną su Daiva niekam žinot negalima. Vienas niekada neišduodan-
tis draugas – tai motociklas, bet dabar jis niekuo pagelbėt negali.
Ne tam sutvertas. Prisimena kitą, neišduodantį, visada pagelbstintį
draugą – vyną. Nusprendžia, kad tokią valandą šitas tikrai padės.
Nusipirkęs dvi bonkas, pasuka į pušyną, bet čia šviesu, saulėta,
vaikšto žmonės, gali kas nors užeit.
Matas nenori nieko matyt akyse. Nenori nei prie čiurlenan-
čio upelio, nei į nuo paukščių čiulbesio skambantį mišką, nei ramią
paežerę. Patraukia į rūsį, kur šiluminiame mazge įrengti minkšti
suolai, sukaltas žemas stalas, ant grindų voliojasi pora čiužinių. Ten
vasaros metu tikrai niekas neužeis. O jeigu koks girtuoklėlis užeitų,
tai, gavęs pora gurkšnių, išsinešdintų.

353
 Prie rūsio įpranta. Sėdi suknebęs ištisas dienas, geria, rūko,
tikisi užmiršt savo sielvartą, bet su kiekvienu naujai išaušusiu rytu
vis labiau slegia liūdesys.
Suvokia, kad vynas neišgelbės, bet nesugalvoja, kaip kitaip
elgtis. Sulėtėja judesiai, gatvėm vaikšto kaip zombis, atitolsta nuo
draugų, motociklu nebevažinėja.
Nori su kažkuo pakalbėt apie savo bėdą, bet neranda su kuo.
Neapsikentęs kasdienių močiutės barnių, išeina iš namų.
Miega rūsyje arba už miesto, šieno kaugėje. Be niekieno patarimo
supranta, kad taip ilgai tęstis negali, kad reikia keist gyvenimą, bet
vis atideda ateičiai.

354
 ***

– Ei, traukis! Saugokis! Šalin! – išgąsdina mergaitiški šūksniai.

Apsisukęs Matas vos spėja išsisukt nuo atlekiančio dviračio.
Padais brūžindama žemę, pro šalį pralekia kažkada svajota, mamos
patarimų klausanti ilgšė.
– Ko spygauji? – paklausia priėjęs prie sustojusios merginos.
– Dingo stabdžiai.
– Leisk pažiūrėt, – pasilenkia Matas. – Menka bėda, tuoj
sutvarkysiu.
Uždeda nukritusią grandinę, išsitraukęs dviračio instrumen-
tus patempia.
– Viskas tvarkoj. Gali važiuot.
– Ačiū, Matai, – nuoširdžiai padėkoja ilgšė. – Jau atvažiavau.
Aš čia gyvenu. O tu kur eini?
– Pas Slyvą. Žiemą paskolinau tris rublius. Reikia atsiimt.
– Neatsiimsi. Jis seniai armijoj. Nejaugi nieko negirdėjai apie
išleistuves? – nusistebi mergina.
– Ne, nieko.
– Taigi kilo muštynės. Slyva susimušė su tėvu. Atsirado ski-
riančių ir tie susipliekė. Sulaužė baldus, išdaužė laiptinės langus,
susikruvino. Nežinia, kaip būtų pasibaigę, jeigu ne milicija. Slyvą
areštavo, o rytą tiesiai iš rūsio su antrankiais atvežė prie komisariato.
– Geros išleistuvės. Įsimins ilgam. Aš irgi ką nors panašaus
surengsiu.
– Tave klibino? – smalsiai paklausia ilgšė.
– Klibino, tik nelabai sklandžiai.
– Kas nutiko?
– Į komisiją atėjau pagiringas, psichiatras pastebėjo, paprašė
papūst ir išrašė siuntimą į psichiatrinę ligoninę nustatyt, kad nesu
alkoholikas.

355
 – Kad esi alkoholikas, – pataiso mergina.
– Ne. Alkoholizmas liga, o ligonių į armiją neima. Tenai tu-
rėjo nustatyt, kad aš ne alkoholikas, bet pamečiau siuntimą, užmir-
šau datą, taip ir likau durnyne nepagulėjęs.
– Bus blogai.
– Nebus. Viskas jau baigėsi. Neseniai paštininkė atnešė grasi-
nantį kalėjimu šaukimą, net pasirašyt turėjau, kad gavau. O nuėjęs
į komisariatą kaip reikiant gavau pylos.
– Ką darė?
– Nieko. Senas prasigėręs praporas nusivedė į sporto salę,
sukdamas aplink nosį hantelį nustatė, kad turiu dezertyro kraujo.
Prigrasino, kad geruoju nesibaigs, pasirūpins, kad tarnaučiau pas
baltąsias meškas. Dar padejavo, kad ne tie laikai, kitaip išsukiotų
rankas, kojas, galvą sutrupintų ir dar gyvam kiaušus nurautų.
– Nebijok, – nuramina ilgšė. – Šitas praporščikas su mano
tėvu gerdavo. Jis degradavęs, nieko neatsimins. Seniai kalbasi su
velniukais ir jodinėja ant baltų arklių. Kai po karo atvažiavo į Lie-
tuvą, tai dar nebuvo nė dienos, kad negertų.
– Aš ir nebijau. Pasakiau, kad jeigu pakliūsiu pas baltąsias
meškas, tai vienos kailį jam atsiųsiu. O jis pasakė, kad greičiau su-
lauks manojo, o ne baltosios meškos kailio. Jei iki rudens psichuš-
kėj nepagulėsiu, kalėjimu prigrasino.
– Pagulėk, būtinai pagulėk, – suaktyvėja ilgšė. – Dar suvai-
dink ką nors. Kad dažnai skauda galvą, kad rytais sukasi. Išsigelbėsi
nuo Afganistano. Ir į laivyną, kur tris metus tarnaut reikia, neims.
– Nebijau aš nei laivyno, nei desanto, nei paties Belzebubo, –
pasisuka eit.
– Kvailas gi tu, – surimtėjusi mergina atsistoja taip arti, jog
Matas pajaučia kvėpavimą, ir geraširdiškai žiūrėdama į akis, grau-
džiai paklausia:

356
 – Kada nustosi gert?
– Kitą savaitę, – atkerta apsisukdamas.
Stipriai suplaka širdis. Ilgšė jam neabejinga. Kvailutė laukia,
kada jis nustos gert ir tikisi draugaut.
Visame niūriame pasaulyje švysteli šviesos spindulys. Rūpes-
čio krislelis sušildo sielą. Matas šimtąjį kartą pagalvoja, kad nuo
rytojaus reikia keist gyvenimą.

357
 ***

– Sveikas, Matai, kur eini? – garsiai duetu paklausę žaliaakės

dvynukės, prapliumpa juoku.
– Į parduotuvę, alaus. Norit išgert?
– Aišku norim, – išdainuoja abi.
– Tik ko nors stipresnio, – priduria viena.
Matas užsikrečia linksma nuotaika. Mergos kvailioja, kodėl
jam nepakvailiot?
– Jeigu duosit, nupirksiu, ko tik užsimanysit.
– Na jau ne, – pasipučia viena.
– O aš tai duosiu, kodėl gi ne, – žvengia kita. – Eik nupirk
ką nors skanaus.
Matas nustemba. Nelabai tiki, kad taip lengvai prisikalbino
paną, bet trauktis nėra kaip. Visa bėda, kad kišenėje žvanga tik
kapeikos. Greit apgalvojęs būdus, iš kur gaut šlamančių, apsistoja
ties lengviausiu.
Jankio garaže, gerai paslėptoje ledinukų skardinėje, guli
bendri pinigai. Rezervas tolimai kelionei. Ilgam išvažiavus, lėšos
dažniausiai, baigiasi pačiame smagume, todėl, būdami namie, kas
savaitę susimesdami po kelis rublius, motociklistai taupo. Matas
nežino, kiek ten yra, ar apskritai yra, bet nusprendžia patikrint.
– Iš pradžių pasivaikščiosim, – pasiūlo dvynukėms.
Jos neatsisako, eina kartu.
Garaže niekas nesidarbuoja. Iš po pamatų išsitraukęs raktą,
atsirakinęs duris, persikoręs per motociklus, nusigauna iki slėptu-
vės, ištraukia skardinę ir pasigriebia visus joje buvusius pinigus.
Patraukia tiesiai į parduotuvę. Prisipirkę sočiai maisto, gėrimo, iš-
keliauja į užmiestį. Veda merginos. Nuošaliame paupyje, gražioje
vietoje, jos žino šieno kaugę.

358
 Geria taip, kaip Matas nebuvo gėręs. Nesustodami, išsijung-
dami, nubudę iškart vėl pliaupdami. Kelias dienas iš eilės, ar diena,
ar naktis, pramerkę akis iškart siurbdami vyną, jam pasibaigus vėl
eidami nusipirkt. Bet kokį, nors trirublę turintį pažįstamą kalbinda-
mi prisidėt, vesdami pas save, girdydami ir patys be saiko lakdami.
Bet galop baigiasi pinigai. Draugai išsibėgioja, Matas nubun-
da vienas. Visas murzinas, smirdantis prakaitu, užtinusiomis aki-
mis, drebantis. Per užpiltas dienas mintys apie žlugusią meilę nuto-
lo, bet viduje atsivėrė didžiulė tuštuma. Kamuoja pagirios, pasaulis
atrodo priešiškai niūrus. Vienatvės baimė verčia judėt. Eis bet kur,
kad pasišnekėtų su žmogumi. Nesvarbu su kuo, nesvarbu apie ką,
kad tik nebūt vienam.
Nusprendžia tiesiai į miestą neit, prasukt pro garažą. Tikisi
ką nors surast. Neapsirinka – ten pilna jaunimo. Įtaria, kad šian-
dien jau šeštadienis, nes tik šią dieną taip gausiai renkasi draugai.
Anie iš tolo pastebėję ateinantį pasišiaušusį Matą, susispietę į krū-
vą, pasitinka varstydami priešiškais žvilgsniais.
– Kur pinigai? – nepasisveikinęs užpuola Jankis.
– Pragėriau. Bet grąžinsiu.
– Niekas taip nesielgia, – kelia balsą vaikis. – Pinigai mūsų
visų, neatsiklausęs niekas neturi teisės liest. Mums reikėjo, o tu su
kurvom prapylei.
Matas greit susigaudo, iš kur šitos žinios. Sesutės nenulai-
kė liežuvėlių už dantų, apie balių gamtoje pasigyrė visam rajonui.
Gerai darė, kad abiem į vidų leido, tegul dabar kapstosi žioplės –
pamąsto sau. O dėl pinigų Jankis meluoja. Jų tikrai nereikėjo, nes
niekas niekur nevažiavo.
– Prapyliau. Na ir kas. Kai tik prireiks, viską iki kapeikos
padėsiu į vietą.
– Mums jau reikėjo, – turėdamas stiprų užnugarį, dėl to toks
drąsus, įžūliai į akis lenda Jankis.

359
 – Jums pinigų nereikėjo. Kada reikės, tada ir bus.
– Iš kur gausi? Seniai nebeturi.
Matui užverda kraujas. Jei teisybe pagrįstas pretenzijas reikš-
tų kas nors iš senbuvių, nebūtų taip pikta, o čia kojų gerai neapšilęs
vaikėzas visų akyse verčia teisintis. Išrėkęs:
– Ne tavo reikalas, kiek aš turiu, – šveičia Jankiui į nosį.
Tas nudrimba. Nustebęs atsikelia, puola ir vėl gauna.
– Padėkit, – nedrąsiai, lyg netikėdamas, kad kažkas dėl jo
mušis, išlemena besitiesdamas.
Nė žodžio nesakę, lyg iš anksto susitarę, draugai puola lupt
Matą. Šis dangstosi nuo kumščių, bet nenusileidžia, šeria, spiria,
kam pakliūva, tik nuo smūgių krušos greitai krinta.
– Gerai, gana, baigiam, – apramina įsiutusią šutvę Valdas.
Matas negalvoja taip lengvai pasiduot, begulėdamas spiria
savo užtarėjui į klyną taip, kad šis staugdamas suklumpa.
Vėl pasipila smūgiai. Nieko nebegalėdamas padaryt, nu-
sistvėręs kažkieno koją, iš visų jėgų įkanda. Įsiutusios chebros nie-
kas nebestabdo, parkritusį draugą spardo kaip kas galėdamas.
Matui nebeskauda. Tik jaučia, kaip nuo smūgių krūpčioja
kūnas, kaip, gavus spyrį į galvą, aptemsta akyse.
Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne su savo neseniai
pirktu, parūdijusiu „Žiguliuku“ nebūtų pasirodęs Marius. Jis ir
kartu atvažiavęs Gintas išstumdo, nuramina savitvardą praradusią
kompaniją.
– Davėt į kaulus, matyt reikėjo, – užstojęs gulintį Matą kalba
kaunietis, – bet užmušt nebūtina, paskui patys bėdos turėsit.
– Gal tau padėt? – pasilenkia prie Mato Gintas. – Pavežkim
iki namų, – atsisuka į Marių.
– Na jau ne. Saloną iškruvins. Į savo mašiną tokio tikrai ne-
įleisiu.

360
 Ant vos laikančių kojų sunkiai pakėlęs skaudantį kūną, per-
braukia ranka per kraujuojančią nosį, paliečia prakirstas lūpas,
apsidairo. Aplinkui vien paniekos pilni žvilgsniai. Nesulaukia nė
kruopelytės užuojautos, nepamato nė lašo kaltės. Šlubuodamas, de-
juodamas patraukia upelio link. Ilgai prausiasi veidą, sėdi žolėje, vėl
prausiasi. Tai kartoja tol, kol nustoja kraujuot.
Namuose, išsimaudęs vonioje, krinta į lovą. Trumpai nus-
naudžia, bet žaizdos neleidžia pailsėt. Bando surast tokią padėtį,
kad mažiau maustų, ir pats netiki, kad ant kūno gali būti tiek skau-
dančių vietų. Per naktį prasikamavęs sulaukia dar žiauresnio ryto.
– Iškviesiu greitąją, – pasiūlo močiutė.
– Nereikia, išsikapstysiu.
– Tai pats turėsi nukeliaut į polikliniką.
– Neisiu.
– Kodėl?
– Nes ten reikės aiškintis, kas prilupo.
Močiutė neklausia, kas nutiko, iš kur mėlynės.
– Žlugdai save, anūkėli. Tau aštuoniolika, o atrodai kaip se-
nas girtuoklis. Pražilai ir sumuštas dar. Vakar parėjai, bet gali atsi-
tikt, kad vienąkart nebegrįši. Daryk išvadas. Ir kuo skubiau.
Matas tyli. Neturi, ką pasakyt. Jau seniai močiutei neturi, ką
pasakyt.

361
 ***

Visą savaitę praleidžia neišeidamas iš namų. Klauso močiu-

tės, deda žolelių kompresus, geria tabletes, daugiau guli negu juda,
nori kuo greičiau pasveikt. Bet kai sumuštas vietas apstoja skaudėt,
nors ant veido mėlynės dar neišnykę, nusprendžia nurėpliot į gara-
žą, pasikrapštyt prie motociklo.
Išėjus į gatvę, grynas oras atgaivina, pakelia nuotaiką. Norėtų
žengt greičiau, bet skaudanti koja neleidžia. Stebina pasikeitęs pa-
saulis. Po savaitės be alkoholio nebeliko stipraus vidinio liūdesio.
Pastebi, kad galvoja ne vien apie Daivą. Net pamano, kad gerai
kartais gaut į kaulus, kad tai atsitikt net privalėjo. Šį sykį tai buvo
kaip tik laiku, nes fizinis skausmas numalšino dvasios kančias.
Muštynių su draugais neima į galvą. Silpnu nepasirodė, ne-
lygioje kovoje nepasidavė. Grąžinus pinigus, tie, kuriems kliuvo,
bent porą savaičių dar piktai žiūrės, dar už akių apkalbinės, bet
viskas praeis ir bus kaip buvę.
Pasiekus garažą noras dirbt prapuola. Nusprendžia pasiva-
žinėt. Perlekia per miestą, apvažiuoja artimiausius ežerus. Nieko
nesutinka, o ir nenori sutikt. Pats nepajunta, kaip atsiduria prie
gėrimų parduotuvės.
Ilgokai sugaišęs eilėje nusiperka vyno, bet, išėjęs į lauką pa-
mąsto, vaikščiot dar sunku. Jeigu norės daugiau, ką tada darys? Vėl
atsistoja į eilę, nusipirkęs dar bonką grįžta atgal.
Pastatęs motociklą, trūkteli gerą gurkšnį. Pasijunta visai ne-
blogai. Išsitiesia sename fotelyje, rūko, prisidegdamas cigaretę nuo
cigaretės, bet galvoje nebe taip šviesu, kaip buvo prieš tai. Viskas
aiškiausiai atrodė, kai ėjo čionai. Nusprendžia vėl eit, tik nežino
kur. Nesvarbu kur.
Atsikemša antrą bonką, gurkštelėjęs iškeliauja. Girtas nesi-
jaučia, bet kojos tiesiai nebeneša. Perėjęs miestą, išeina į plentą.

362
Lyg skriedamas motociklu užima vidurinę liniją, šlubčiodamas pir-
myn laukia, kol šaus genialus sprendimas, kaip toliau gyventi. Bet
išganinga mintis neatplaukia. Vėl pasijunta vienišas ir atstumtas.
Paskui topteli – kol nebuvo Daivos, jautėsi lygiai taip pat. Tik tas
jausmas buvo silpnesnis.
Matas nekreipia dėmesio į priešais atlekiančią mašiną, kuri
dabar visai nesvarbi, tik niekinga smulkmena. Bet vairuotojui taip
neatrodo, jis iš tolo signalizuoja. Nesulaukęs pėsčiojo reakcijos, su-
stojęs kelkraštyje, pravėręs duris, užbliauna:
– Piemenie, ko vaikštai viduriu kelio? Nematai, kad aš va-
žiuoju? Maža tau kelkraščio, vos nesuvažinėjau.
– Eik tu na... – nepasukęs galvos pasiunčia senį tolyn. Jam
visai neįdomus seno pirzniaus burnojimas.
– Tau gyvent atsibodo? – dar labiau siunta vairuotojas.
Matui gyvent neatsibodo. Tą tikrai žino. Bet ir mirties nebi-
jo. Buvo ją sutikęs, kai prieš dvejus metus pakliuvo į avariją. Tada
stovėjo gražiame, baltame, bekraščiame lauke. Kiek akys matė, bal-
tumas ryškėjo, buvo toks mielas, traukiantis į save, o neišpasaky-
to grožio, baltai apsirengusi moteris laikydama už rankų, meiliai,
tokiu švelniu, artimu sielai balsu viliojo eiti kartu. Matas kalbėjosi
su ja kaip su sau lygia, tik niekaip neprisimena apie ką. Nė vienos
frazės. Klausinėjo kažko, bet niekaip nepamena ko. Ilgai klausęsis
užburiančio įkalbinėjimo, dar ilgiau dvejojęs su balta moterimi eit
atsisakė. Tuosyk pasirodė, kad Mirtis tokiu sprendimu netgi ap-
sidžiaugė, paleido rankas ir, suėmusi už pečių, nusuko Matą nuo
šviesos. Jis tikras, kad jei atsimintų, ką tada girdėjo, taptų toks pro-
tingas, kad lengvai susitvarkytų gyvenimą, žinotų kažką labai svar-
baus, tai, kas pakeistų likimą.
Vėl sutikt Mirtį bus nebaisu. Ateis laikas, stovės susikibę ran-
komis baltame lauke, kalbėsis kaip seni pažįstami ir jis spręs, eiti
kartu ar ne.

363
 Kėblina viduriu kelio nė milimetru nesitraukdamas pypuo-
jančioms mašinoms. Lauke niaukiasi. Temsta ir galvoje. Prisimena
mėgstantį su jaunimu bendraut prasigėrusį mokytoją. Su juo bare
praleido daug laiko. Prisimena pokalbį, kai buvęs pedagogas išdės-
tė, kad visas savo bėdas ir džiaugsmus žmogus atsineša iš vaikystės.
Kas nuo mažumės buvo mylimas, tas meilę jaus visą gyvenimą. Ką
nuo mažens gąsdino, tas visąlaik bus bailus. Ką nuo mažens gyrė,
tas visada bus giriamas. O ką atstūmė, kas buvo kliuvinys, visą gy-
venimą toks ir liks.
Ir Matas supranta, kad nuo to niekur nepabėgs. Mokytojas
kalbėjo teisybę. Gyveno su širdgrauža, sutiko Daivą, trumpai pasi-
džiaugė, o dabar turi dar didesnį sopulį.
Ne. Jis nieko daugiau nebemylės. Savo ateities neįsivaizduo-
ja, bet nusprendžia neturėti nei žmonos, nei vaikų. Bus vienišius.
Taip bus lengviau.
Prisimena savo bendraamžius. Visada jiems kažko pavydėjo.
Dabar irgi pavydi. Tik ne darnių šeimų, daiktų ar tėvų rūpesčio,
bet nesužlugdytų jaunysčių, naivumo, optimizmo, tikėjimo gražia
ateitimi. Jo buvę klasiokai kuria ateitį. Kažkas stoja į aukštąsias mo-
kyklas, kažkas planuoja dirbt, daugeliui tik dabar ateina pirmoji
tyra, nuostabi meilė. Nepakartojamas, gyvenimo džiaugsmu užkre-
čiantis jausmas.
Matui šitos vertybės sutryptos. Vaikystė praėjo besiilgint
tėvų. Jaunystė nuskandinta vyne ir išniekinta. Meilė patirta ir skau-
džiai sužeidusi. Ir, kas baisiausia, nėra jokių ateities planų.
Su paskutiniais gurkšniais pamano, kad eina keliu iš vaikys-
tės į suaugusiųjų pasaulį. Eis, eis ir kada nors ateis ten, kur viskas
kitaip. Kur aišku ir paprasta.
Švysteli tuščią bonką. Bando nesvyruot, bet per liniją nebe-
pataiko. Palinkęs sustoja. Kur gi šis kelias veda? Kas jo gale? Kur
taip eidamas nukeliaus? Girtoje galvelėje šmėsteli šviesi mintis.
Toks ėjimas nenuves niekur. Šitas kelias veda į niekur. Skubiai rei-
kia sprendimo.

364
 ***

Iš pradžių pasigirsta garsas. Pakeltas akis užtvindo šviesa. Jis

negali patikėt tuo, ką mato. Prie pat medžių viršūnių, išsitiesdama
per visą horizontą, berdama tūkstančius bengališkų ugnelių, pra-
kaukia krintanti žvaigždė.
Vaikinas akimirksniu prablaivėja. Šviesuliui tebešvilpiant,
per sekundės dalį nusprendžia bėgt ieškot nukritusios žvaigždės,
bet ši, palikusi siaurėjančią savo uodegos žymę, nepasiekusi žemės
užgęsta.
Matas sumoja, kad skubiai reikia sugalvot norą. Žino, kad
pamačius krintančią žvaigždę ir sugalvojus norą, tas visada išsipil-
do. Daug sykių buvo, kai per naktis bastantis motociklu krisdavo
žvaigždė. Greitai lekiant vienintelis nuoširdus noras būdavo nepar-
griūt, nenulėkt nuo kelio, su niekuo nesusidurt. Dar žvaigždei ne-
spėjus užgest, lyg maldą daug kartų kartodavo: „kad nieko blogo ne-
nutiktų, kad nieko blogo nenutiktų, kad nieko blogo nenutiktų...“
Ir atsukdavo rankeną iki galo. Kaip bekvailiodavo, kaip greit beva-
žiuodavo, krintanti žvaigždė visada apsaugodavo, nė karto neapvylė.
Dangaus ženklai visada išpildo norą. Jis tiki tuo. O dabar
taip arti, tokia didelė, ryški, visą dangų perskrodusi žvaigždė turė-
tų išpildyti tokį pat didelį viso gyvenimo norą. Matas karštligiškai
suka mintis, ko gi paprašyt dangaus, bet galvoje jokių grandiozinių
svajonių neatsiranda. Užsimerkia ir, pats nežinodamas kodėl, pra-
deda melstis: „kad vėl būčiau linksmas, kad vėl būčiau linksmas,
kad vėl būčiau linksmas...“ Svyruodamas savo maldą kartoja bene
šimtą sykių, tikėdamas, kad kuo daugiau pakartos, tuo greičiau iš-
sipildys.
Atsimerkia. Akyse prašviesėja. Kelias, miško siluetas, žvaigž-
dės danguje nušvinta kontrastingomis spalvomis. Ištiesęs nugarą

365
pagalvoja, koks velnias čia atnešė? Apsisuka. Tolumoje viliojančiai
jaukiai švyti miesto pašvaistė. Ten namai, šilta vonia, minkšta lova.
Lyg amžiaus atradimas nušviečia protą. Juk ten labai gera.
Tarytum svetimkūnis viduje plevėsuoja girtumas. Na, nie-
ko baisaus, truputį pasikamuos, vieną kitą naktelę paprakaituos, o
pagirioms praėjus prasidės kitas gyvenimas. Lenkt besiruošiančio
motociklisto judesiu suktelėjęs galvą pažvairuoja atgal, į ten, kur
ėjo. Ten tamsa. O mieste šviesa. Ten daug smagių dalykų. Ten
skanūs močiutės blynai. Ten motociklas. Ten toks artimas, visada
linksmas kiemas. Ten draugai, kurie pagaliau pasiryžo nuvažiuot
toliau Rygos ir ruošiasi į Piarnu. Ten mėlyni ežerai su gražiais plia-
žais. Galų gale ten geraširdė ilgšė, kuri laukia, kada jis nustos gert.
Pagalvojus apie vyną, nupurto. Tampa gaila rūsyje praleistų
dienų, o pats rūsys pasidaro atgrasus. Niekada ten nebeis, niekada
nebegers. Kvailas pasirodo sielvartas dėl Daivos. Juk ne vienam taip
nutinka. Na, paliūdi draugai dėl palikusių panų bent savaitę, na,
pasigeria kokį kartą, dar iškrečia kokią nors kvailystę ir viskas tuo
baigiasi. Gyvenimas eina tolyn. Tik jis vienintelis meilę per daug
sureikšmino.
Ji nebegrįš. Praėjusios laimės niekas nesugrąžins, nes laiko
mašinos žmonės dar neišrado.
Bando įspėt, kodėl buvo taip sunku išgyvent netektį, ir lyg
antra krintanti žvaigždė, bet dabar praskrodusi ne dangų, o mintis
nušviečia protą. Juk viskas priklauso nuo to, ką galvoji. Galvoji
apie išdavystę – jautiesi išduotas. Mintys liūdnos – gyvenimas liū-
dnas. Mintys piktos – gyvenimas piktas. Galvoji bjauriai ir padarai
bjauriai. Nori muštis – susimuši. Bet jeigu galvoji šviesiai ir gražiai,
tai gyvenimas ne kitoks, tik šviesus ir gražus. Jei mintys linksmos,
tai ir gyvenimas linksmas. Niekas kitas nevaldo žmogaus minčių,
tik jis pats. Ką galvoji, tą ir turi.

366
 Matas ištiesia pečius, ištempia kaklą. Jaučiasi sužinojęs abso-
liučią tiesą, neklystantis, tvirtas ir įspėjęs, ką sakė Mirtis. Neboda-
mas skausmo žengia į šviesą. Jis pakeis savo gyvenimą. Ne nuo ry-
tojaus, ne iškentęs pagirias ar nuo kokios nors progos. Nuo dabar.
Kaip bebūtų bloga, kas begadintų nuotaiką – galvos tik linksmai.
Jis ne skystas. Jis valdo savo mintis.
Kilsteri galvą aukštyn, padidinęs rankų mostus nužygiuoja
pirmyn. Iš tamsos į šviesą. Iš sutemų į aušrą. Iš liūdesio į linksmy-
bes. Iš mirties į gyvenimą.

367
 Putinas, Jonas
Pu-104 Matas iš drąsuolių kiemo [romanas] / Jonas Putinas. – Utena : UAB „Utenos
Indra“, 2013. – 367 [1] p.

ISBN 978-609-455-150-5

UDK 821.172-31

JONAS PUTINAS

Matas
iš drąsuolių
kiemo

Korektorė Asta Kaulinytė

Maketavo Jolanta Bražėnienė

2013-11-12. Apimtis 23 apsk. sp. l.

Užs. Nr. 3426. Tiražas 500 egz.
Išleido ir spausdino UAB „Utenos Indra“
Maironio g. 12, LT-28143 Utena
www.indra.lt