leva Simonaitytė

Aukštujų Šimonių likimas / Išleista: 1935 m.

Siužetas:

1. Knygos veiksmas prasideda Aukštujų kaimo aprašymu: kaip čia viskas pasikeitę, užteršta, tuščia.

2. Pristatomi Šimoniai: Jie gyvena Įsros pakrantėje, bokšte, kur seniau buvo pilis. Vyriausiasis Šimonis su žmona turėjo 6
vaikus: Etmoną, Lukošių, Endrių, Matą, Lydiją ir Jonę. Tėvas kasdien vaikams pasakodavo istorijas apie iš vieno kamieno
augusius du ąžuolus ir Lietuvių kunigaikštį, kurį kiekvienas įsivaizduodavo kitaip. Bet ramybę sudrumstė į kaimą įsiveržęs
maras, kuris pasiglemžė daugybę gyvybių, taip pat ir Šimonių. Liko tik senasis Šimonis, Etmonas ir Matas, kurie priglaudė
našlaičius ir po kiek laiko skausmas nurimo. Bet vieną dieną atvykę vokiečiai apsigyveno bokšte ir nužudė senąjį Šimonį.
Etmonas, norėdamas atkeršyti už tėvo mirtį, pradėjo žudyti vokiečius. Vokiečiai nužudė ir Etmoną, todėl Matas palaidojo
savo tėvą ir brolį ir išėjo iš gimtosios žemės.

3. Mato likimas: Ieškojo Matas kur apsistoti ir sutiko ūkininką Ašpurvį, kuris pakvietė keleivį į savo namus, supažindino su
šeima ir pasiūlė padėti susikurti naują gyvenimą Aukštujuose. Matui krito į akị Ašpurvio duktė Gerda, bet ji buvo pažadėta
vokiečiui, tačiau prisipažinusi,jog myli Matą su šeimos palaikymu ištekėjo už jo. Praėjo daug laiko, Matui gimė daug vaikų ir
jis pasakojo tas pačias istorijas apie kunigaikštį ir senąjį kraštą. Mato sūnus Etmonas nusprendė išvykti, todėl Matas
paprašė jo nueiti į Įsros pakrantę, apžiūrėti,pasimelsti prie giminių kapų. Grįžo Etmonas ir nors vengė pasakyti skaudžią
tiesą,tėvui meluoti negalėjo. Matą ši žinia sukrėtė ir po kiek laiko jis mirė.

4. Puserna prisilietė prie Šimonių likimo: Amtmonas Puserna buvo baisus žmogus. Lamsotis Adomas vedė Anikę Šimonytę.
Dėl įvykio su avimis buvo pakartas senasis tėvelis, o tai pamačiusi Aniké nukrito nuo suoliuko ir užsimušė. Lamsotis tapo
našliu, apverkė jaunają žmoną, tačiau vedé dar kartą. Dėja, jo naujoji žmona Rauslių Marinikė miré gimdydama ir Adomas
vėl tapo našliu. Adomas dėl gyvybės Pusernai atidavé žemes, bet Puserna po kiek laiko mirė.

5. Jokūbas Šimonis: Jis turėjo du sūnus: Krizą ir Mikėlį, bet Mikėlis gyveno pas vokiečius, todėl apie jį Jokūbas nekalbėjo.
Visi pavydėjo Šimonims, ypač Kuprius, kuris eidavo į bažnyčią, bet grįždamas prikišinėdavo, kad Jokūbas ten neina. Jokūbo
brolis Anskis buvo Dievo tarnas, bet didžiulis tinginys. Atėjo didelių sausrų metai, Šimonių sodyboje kilo gaisras, tačiau
niekas negalėjo padėti, nes vandens nebuvo. Džiaugėsi Kuprius ir Anskis, nors Jokūbas ir nenorėjo tikėti, sodybą padegė jo
brolis. Šimonis ištiko krizė, Jokūbas atsigulė į ligos patalą ir pasimirė.

6. Ilžė: Ilžė labai mylėjo Krizą ir buvo pasiruošusi padėti įveikti jo ūkiui krizę. Sunkus Ilžės likimas: reikėjo mokėti Mikėliui,
daug vaikų gimė, bet dauguma ir mirė, Krizas išgerinėjo. Ilžė buvo apkaltinta raganavimu, nes niekas neįsivaizdavo, kaip
taip greit žmonės gali išbrsti iš skurdo.

7. Anskio likimas: Anskis vedė Marę, tačiau ji nebuvo patenkinta šiomis vedybomis, nes Anskis niekuo nepadėjo ūkyje,
prisidengdamas dieviškuoju pašaukimu. Jis mėgo bausti žmones pamokslais. Marė rado vyrą gulintį agonijoje ir iškvietė
kunigą, jį palaiminti. Deja, tai buvo Anskio galas, paprašė pakviesti Križą ir Anskis prisipažino sudeginęs sodybą, atsiprašė ir
gavęs atleidimą ramiai numirė.

8. Urtė Šimonytė: Mikėlis parašė Krizui laišką, kuriame kvietė jo dukra Urtę mokytis Karaliaučiuje. Bet atvykus į Karaliaučių
jie suprato, kad čia jų niekas nelaukia: Mikėlio žmona pasisveikino šaltai, o Urtės pusseserë pradėjo tyčiotis iš jos. Tačiau
pusbrolis buvo kitoks, jis išsivedė Urtę pasivaikščioti po Karaliaučių. Po tokio priėmimo Urtė nusprendė, kad nenori pasilikti
mokytis, todėl kitą dieną kartu su tėčiu grįžo į Aukštujus. Atėjo laikas tarnauti Sobriams ir vos jai pradėjus dirbti ji suprato,
kad jai neduos ramybės Mikas Sobrys. Jis Urtę persekiodavo, įvairiais žodžiais kalbindavo. Mikui pavyko suvilioti Urtę ir ji
tapo nėščia. Po sunkių tarnavimo metų Urtė persikėlė gyventi pas sesę Marę, kuri buvo šlykštaus charakterio, bet priėmė ir
rūpinosi ja. Neatlaikiusi spaudimo nusprendė pasiskandinti Veivirže, tačiau ją sustabdė Stepas. Išsigandusi Urtė nualpo,
Stepas ją parnešė į sesers namus ir Urtė susirgo, bet pagimdė dukrelę Rožę.

10. Šimonių pabaiga: Šimonims gyventi buvo vis sunkiau ir sunkiau. Nuo visų pykčių pasimirė Ilžė. Visi gyveno kartu, kur
marti visiems valgyt gamindavo. Sublogėjo Krizo sveikata, todėl visi atvyko jo aplankyti, bet vis Šimonys nemėgo Etmės,
 todėl vėl visi susipyko. Pasirodo, Etmė visą laiką nuodijo Krizą ir dėl to mirė ir jos sūnus Jokūbėlis. Vilius buvo nuteistas, už
nuodų parūpinimą, o Etmei - nukirsta galva.

Išvada: Knygą buvo sunku skaityti dėl daugybės veikėjų. Bet ji sužavėjo tuo, kad knygoje svarbu veikėjų likimas ir tai, kad
visos giminės istorija yra susieta.

Veiksmas vyksta Mažojoje Lietuvoje(Prūsų Lietuvoje) Šis kraštas priklausė vokiečiams.Prūsijos kunigaikštystės, nuo 1701 m.
Prūsijos Karalystės dalis, vėliau Vokietijos imperijos dalis. Tai vokiečių valstybė, pasivadinusi užkariautos tautos vardu.

Prūsų Lietuva

• XIII a. nukariavę prūsus, vokiečiai užima šią dalį.

• Melno taika – 1422 m. rugsėjo 22 d. prie Melno ežero (netoli Torūnės) kariuomenės stovykloje sudaryta taikos sutartis
tarp LDK ir Livonijo ordino. Ordinui atiteko Klaipėdos kraštas.
• Oficialiai 1923 m. Klaipėdos kraštą prisijungė Lietuva (tačiau Klaipėdos kraštas nebuvo sėkmingai integruotas).
• Realiai Klaipėdos kraštas priklauso Lietuvai nuo 1945 m.

Kada prasideda kūrinio veiksmas? Kūrinio veiksmas prasideda XVIIIa.

„Bet juk Šimonis jau nebematęs jokių atūžiančių karo bangų, užvirstančių Lietuvą, kurias matė plyšiuotasis, dantuotasis
bokštas. Juk jam jau nebereikėjo tvertis ginklo, ginti savo tėvų žemės. Seniai seniai jau jo tėvų tėvams ginklas išdaužtas iš
rankų. Seniai seniai jau mylimasis kraštas yra svetimtaučių rankose.

Kiek laiko vyksta kūrinio veiksmas? XVIII a. pradžia – XIXa. Pabaiga

Šimonių protėviai čia gyveno...

Kiek amžių bokštas jau stovi čia, ant Įsros kranto, niekas nežino ir niekas nežinos. Galingai, nepajudinamai jis čia stovėjo
nesuskaitomus metus, budėdamas lietuvių sargyboje. Šiandien jau niekam nebereikia jo sargybos. Šiandien jo plyšiuotos
sienos ne tam, kad lietuviai, čia pasislėpę, šaudytų savo strėlėmis į neatmušamus priešus, kurių pulkai, nesuskaitomi kaip
žizdrai prie jūros, puola bajorų pilį. Taip, kitados čia tikros pilies būta. Bet, amžiams slenkant, ir griūvančioji pilis liko be
prasmės. Ir vienas sumanus Šimonių protėvių pastatė čionai tvirtus sau, savo vaikams ir vaikų vaikams namus, kuriuos
aplinkiniai būrai rūmais praminė.

Maras 1709 metai • Motina... • Jonė... • Lydija... • Endrius... • Lukošius..

9. Rožė: Urtė mirė, todėl Rožė persikėlė į Marės namus. Ten ją užgauliojo, tyčiojosi bei mušė, nes ji turėjo ligą,
dėl kurios nieko negalėjo daryti. Kartą atvykus Bintakiams, jų sūnus Ansiukas guodė mergaitė ir ši iškart jį
pamilo. Rožė pavasarį émė sveikti, kadandi ji nėjo į mokyklą prižiūrėjo Bintakių vaiką, todėl dar labiau susirgo.