Šimoniai: Jie gyvena Įsros pakrantėje, bokšte, kur seniau buvo pilis.

Vyriausiasis Šimonis su
žmona turėjo 6 vaikus: Etmoną, Lukošių, Endrių, Matą, Lydiją ir Jonę. Tėvas kasdien vaikams
pasakodavo istorijas apie iš vieno kamieno augusius du ąžuolus ir Lietuvių kunigaikštį, kurį
kiekvienas įsivaizduodavo kitaip. Bet ramybę sudrumstė į kaimą įsiveržęs maras, kuris
pasiglemžė daugybę gyvybių, taip pat ir Šimonių. Liko tik senasis Šimonis, Etmonas ir Matas,
kurie priglaudė našlaičius ir po kiek laiko skausmas nurimo. Bet vieną dieną atvykę vokiečiai
apsigyveno bokšte ir nužudė senąjį Šimonį. Etmonas, norėdamas atkeršyti už tėvo mirtį,
pradėjo žudyti vokiečius. Vokiečiai nužudė ir Etmoną, todėl Matas palaidojo savo tėvą ir brolį
ir išėjo iš gimtosios žemės.
3. Mato likimas: Ieškojo Matas kur apsistoti ir sutiko ūkininką Ašpurvį, kuris pakvietė keleivį į
savo namus, supažindino su šeima ir pasiūlė padėti susikurti naują gyvenimą Aukštujuose.
Matui krito į akį Ašpurvio duktė Gerda, bet ji buvo pažadėta vokiečiui, tačiau prisipažinusi,
jog myli Matą su šeimos palaikymu ištekėjo už jo. Praėjo daug laiko, Matui gimė daug vaikų
ir jis pasakojo tas pačias istorijas apie kunigaikštį ir senąjį kraštą. Mato sūnus Etmonas
nusprendė išvykti, todėl Matas paprašė jo nueiti į Įsros pakrantę, apžiūrėti, pasimelsti prie
giminių kapų. Grįžo Etmonas ir nors vengė pasakyti skaudžią tiesą, tėvui meluoti negalėjo.
Matą ši žinia sukrėtė ir po kiek laiko jis mirė.