Mato Šimonio charakteristika

Matas Šimonis yra svajotojas, mylintis savo kraštą, drąsus, ilgesingas, stropus, kuklus, darbštus, išdidus,
neleidžia skriausti engiamųjų. Šimonis buvo bajorų, paskui patapo būru, išvytas vokiečių iš savo šeimos
dvaro, tačiau luomo pasikeitimas nepakeitė jo tvirtumo, noro, patriotiškumo. Jis buvo paprastas
darbininkas, visus turtus į kapus nusinešė jo tėvas. Nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro ant kojų, dirba.
Gyvena su mylimąja Gerda, dukrele Katryte, sūnumi Ansiu ir Etmonu. Gyvenimo tikslas – neleisti vaikams
pamiršti gimtosios žemės ir savų namų. Begant laikui, Matas jautėsi vis blogiau, nes tėviškės ilgesys buvo
stiprus. Tačiau pabaigoje, prieš pat savo mirti, sužinojęs, kad iš jo gimtųjų žemių nieko nelikę, Matas
jautėsi silpnas, jautė didelį skausmą ir vargus, kuriuos vėliau nusinešė su savimi į kapus. Veikėją reikėtų
vertinti teigiamai, kadangi jis buvo darbštus, nebuvo savanaudis, buvo kuklus, jam rūpėjo jo ir jo vaikų
tautiškumas, labai mylėjo savo motiną, todėl manau, jog jis turėjo daug teigiamų, naudingų savybių.

Jokūbo Šimonio charakteristika

Jokūbas Šimonis yra senas ir ant savo kupros nešantis gerą skaičių metų, tačiau jis tebėra tiesus ir
budrus. Dėl sveikatos stokos ūkį jam padeda prižiūrėti sūnus Krizas. Tėvas pasitiki juo, įvardija jį kaip
išmintingą, dorą vaiką. To paties apie vyresnį sūnų Mikėlį pasakyti negali. Vis dėl to, Mikėlis, vyresnysis
tėvo sūnus, tėvo akyse yra išdavikas, nes išvažiavęs tarnauti į Vokietiją ten ir pasiliko gyventi. Šimonis
nerimauja, kad suvokietėjęs sūnus užmirš savo tautą, bet Šimonienė jį ramina ir tikina, kad taip blogai
nebus. Du brolius turėjo Jokūbas. Danielis – garbingas lietuvis Šimonis- žuvo kariuomenėje , o Anskis –
tinginys, veidmainys, tik bloga linkintis Jokūbui ir jo šeimai. Viską Šimonis sprendžia griežtai pagal savo
tyrą sąžinę. Žmogų kiaurai permato ir ramiai dėsto teisybę į akis. Tyčiojasi iš veidmainystės ir nesitaiksto
su dievobaimingų tinginių priešiškumu. O pats mėgsta vienatvėje pamąstyti ir pasvajoti, kaip ir visi
Šimoniai. Nė karto jis nepagalvojęs apie pinigus, niekam nejautė neapykantos ar pavydo. Jo brolis Anskis
norėdamas įrodyti, kad dar yra „dievo pirštas", baudžiantis išdidų žmogaus savarankiškumą, padega
sodybą, kurioje pats gimė ir užaugo. Dorasis Jokūbas Šimonis, sukrėstas niekšybės, „verkė ilgai ir
skaudžiai“. Jam tereikėjo pranešti žandarams ir su padegėju būtų atsiskaityta. Bet Šimonis pasirinko
neardyti dorumo ir garbės sienos. „Šimonis Šimonį neišduoda.“ – Pasako jis Krizui.

Paklausus kaimyno, kodėl jis nelanko bažnyčios, Šimonis atsakė, kad jo bažnyčia yra tie gražūs laukai,
siūbuojantieji javai, tamsieji pušynai. Virš viso mėlynasis dangus ir auksinė saulė jam yra geresnė
bažnyčia. Šimonio pastangos išsaugoti sveiką ir garbingą savo giminę yra labai didelės bei vertos
pripažinimo.