Autorius Kūrinys Kiti kontekstai:

Marius Katiliškis „Miškais ateina ruduo“ SENEKA siūlo neatsisakyti turtų, nei
savanoriškai gyventi skurde, o keisti požiūrį į jį.
Vaizduoja kaimo DOVEIKA – godus, apsukrus. Turtas priklauso ne jo savininkui, o likimui,
žmogaus pokytį (kerta Į gamtą žiūri kaip į prekę, kuri gali pakelti jo įvaizdį. todėl jį galima prarasti. Prisirišimas prie jo kelia
medžius be jokių Gyvenimo principas eiti per gyvenimą ir laimėti. Niekada nepralaimėjo. baimę ir nerimą.
sentimentų). Vadovaujasi instinktais ir materialumu. Tam, kad jo darbas nenueitų
veltui, vedė šeimininkų dukrą, kuri buvo ne pirmos jaunystės. Nesuvokia,
Veikėjų tragediją kas yra laimė. Atėjusi modernioji kultūra stiprino
„Miškais ateina ruduo“ Vedęs Moniką didžiuojasi jauna žmona, pildo jos norus, žiūri į ją kaip į individualistinį ir egoistinį požiūrį.
lemia nutolimas nuo dkt. Mano, kad meilę galima nusipirkti. Svarbus tampa kūnas, materialumas, apčiuopiami
gamtos. Kai sužino apie Monikos išdavystę, jaučiasi įskaudintas, dega kerštu, kuris dalykai.
jį vėliau pražudo. Civilizacija atneša ne vien gėrį.
1944m. pasitraukia į
Vakarus. Išeivis. Lietuva Doveika pripažįsta, kad jo gyvenimas praėjo bergždžiai. Jaučiasi LT kaimas keičiasi ir dėlto žmogus priverstas
liko vis tiek liko labai pralaimėjęs: sūnus verks ant motinos kapo, o ant jo, ne, nepatyrė meilės, keistis – kultūrinė transformacija.
svarbi. Norėjo atkurti prarado žemes
lietuviškus namus Tradiciškai kaimo žm. vaizduojamas teigiamai.
svetimoje žemėje. Vedamas pykčio ir neapykantos nušauna Krivicką sumaišęs jį su Tiliumi, o Užaugęs humanistinėje aplinkoje, remiasi į
vėliau šauna ir į Tilių. vertybes, nesiekia naudos, svarbi kolektyvinė
Neiškentęs didmiesčio sąmonė.
šurmulio nusipirko sklypą Kodėl Doveikos toks likimas?
prie Čikagos. Žm. nesuvokia, kas iš tiesų yra svarbu ir kas yra laimė. Kaimo žm. traukiasi į civilizaciją ir todėl yra
Siekių visada tik galių, pripažinimo ir turtų. Tai pražudo ir sugriauna jo priverstas keistis.
„Negalima gyventi be gyvenimą.
duonos, negalima taip pat Senoji karta į mišką žiūri kaip į gyvą būtybę,
gyventi be tėvynės“ MONIKA vėlesnės kartos į mišką žiūri pragmatiškai.
Darė to, ko nenorėjo (ištekėjo už Doveikos), nes bijojo skurdo. Keršijo savo
vaikystės skurdui ir nesėkmėms. Keršijo likimui už neišsipildžiusias (A. Baranausko „Anykščių šilely“ miškas taip pat
svajones. Norėjo susikurti lengvesnį gyvenimą. kertamas dėl pinigų. Tik A. Baranausko kūrinyje
žmonės atsitokėja ir atsodina šilelį. M. Katiliškio
Moters santuoka be meilės suardo morales pagrindus ir sugriauna jos laimę. romane nesigaili miško.)
Monika naudojasi Tiliumi be sąžinės graužaties. Jis yra geismo ir
patenkinimo priemone.

Ji nemyli Doveikos. Atsiranda neapykanta jam. Pyksta nes nenori su juo

būti vienoje erdvėje. Taip pat yra nepatenkinta savimi, kad negali padaryti
žmogų laimingą.
AGNĖ
Dvasinga, jautri, šviesos spindulys slogioje miško darbų ir smuklės
aplinkoje.
Tilių myli tauria meile, todėl atsisako, kad pamotė ją įsidukrintų ir tokiu
būdu atiduotų jai turtus.
Monikos meilė tamsi, gramzdinanti, o Agnės pakylėjanti.

Agnės ir Tiliaus santykiai romantiški, taurūs. Agnė mylima Tiliaus jaučiasi

reikalinga, ji švyti, atvirai reiškia savo mintis. Meilė jai suteikia jėgų net
pasipriešinti šeimos norui. Ji nenori vykti į miestą ir tekėti už nemylimo
vaikino, nes tiki, kad bus laiminga su Tiliumi. Tačiau ji pasikeičia, kai
Tilius pasirenka Moniką. Agnė išduota mylimojo tampa liūdna, net
kerštinga. Ji užsimena Doveikai apie jo žmonos slaptus santykius su Tiliumi
siekdama įskaudinti.

TILIUS
Plaukia pasroviui, nesipriešina. Jaučiasi tarsi įkalintas senojo kaimo buity ir
negali iš jos ištrūkti. Priežastis slypi jo žemdirbiškoje prigimtyje.

Pastraipa
Kas yra tikrasis likimo lėmėjas?
Kaip antai XXa. pradžios ir XXa. pabaigos rašytojas M. Katiliškis vaizduoja
žmogų, kuris mano, kad vienas svarbiausių tikslų prabangiai gyventi, todėl
renkasi netinkamai taip nulemdama savo likimą. Kūrinio veikėja Monika
bijodama skurdo pasirinko tekėti už nemylimo vyro – Doveikos. Be to, ji
tarsi keršijo savo vaikystės skurdui ir nesėkmėms, todėl ištekėdama už
pasiturinčio vyro ji tikėjosi lengvesnio gyvenimo. Vadovaudamasi praeities
įvykiais, ji priėmė sprendimą ir tokiu būdu nulėmė savo gyvenimą.
Nenuostabu, kad pasirinkusi ištekėti už nemylimo vyro, ji ne tapo laiminga.
Nors Doveika pildė jos norus, ji pyko tiek ant savęs, tiek ant jo, kad
santuokoje nepatyrė meilės ir negalėjo padaryti vyro laimingo. Santuoka be
meilės suardo jos laimę ir viltį tapti laimingai kaip moteriai. Matome, kad
turime būti itin budrūs rinkdamiesi, ypač, jei vadovaujamės praeitimi, kuria
nebuvome patenkinti.