Kada patiriama benamystė?

„Namuose yra kur mes mylėti“, – teigė anglų poetas Charles Swain. Dabartinės
lietuvių kalbos žodyne rašoma, kad benamis reiškia neturintis namų, neduodantis naudos,
namai reiškia gyvenamoji vieta, buveinė, drauge gyvenantys žmonės, šeimyna, o patirti
reiškia įgyti praktinių žinių. Nuo senų laikų, namai yra viena iš svarbiausių žmogaus vertybių.
Jie siejami ne tik su saugi, rami vieta, į kurią galima pabėgti nuo sunkios realybės, gyvenimo
problemų bei jaustis savimi, bet ir su žmonėmis, kurie juos sudaro. Tad verta paanalizuoti,
kada patiriama benamystė?
Visų pirmą, žmogus patiria benamystė, kai negali suteikti naudos kitiems. Sociumas
ne priima kitokių, silpnų, jautrų, sergančių žmonių, kurie nesugeba išgyventi sudėtingą likimą
bei negali dirbti, suteikti naudos kitiems. Kiekvienas nori turėti vietą šiame pasaulyje bei
praranda ją, kai tampa sociumo našta. Tai suprasti man padėjo XX amžiaus moderniosios
prozos kūrėjas, ekspresionistas, ironijos meistras - Jurgis Savickis, kurio kūriniai kupini
absurdo, o pats rašytojas juokiasi iš žmogus ydų, silpnybių, netikrųjų vertybių. Novelėje
„Fleita“ autorius aprašė kaip silpnas, sergantis individas tampa benamiu. Pagrindinis novelės
veikėjas – fleitininkas Žiogas, kuris aštuoniolika metų groja fleita. Vieną dieną jis sužino, kad
serga plaučių liga, dėl kurios daugiau nebegalės groti teatre „Žydrioji tulpė“, nes kitaip jam
gresia mirtis. Dėl to miesto žmogus Žiogas palieka savo namus – meno pasaulį ir išvyksta į
svetimą jam aplinką – kaimą, pas giminaičius Viksvas, tikėdamasis moralinio palaikymo.
Storžieviai Viksvos galvoja, kad Žiogas - tai turtingas muzikantas iš miesto, tad iš pradžių
elgiasi su juo pagarbiai, kaip su tikru ponu iš miesto. Tačiau giminės malonūs, paslaugūs tik
tol, kol muzikantas turi gautą mėnesio algą, bet likęs be pinigų Žiogas (jis negali net paskolinti
pinigų Viksvienei krakmolui) Viksvoms tapo nenaudingas. Nuskurdęs Žiogas nebetenka
seklyčios, iš jo atimamas porcelianinis dubuo, tad jam tenka praustis lovyje naudotame ir
muiluotame vandenyje. Paliegėlis Žiogas net pravardžiuojamas valkata, nes negali dirbti
sunkaus kaimo darbo, negali prilygti sveikiems taigi iš jo nėra jokios naudos. Fleitininkas
neprisitaiko prie šiurkščios kaimo aplinkos ir galų gale veikėjas tarsi praranda savo vietą
šiame pasaulyje bei tampa benamiu. Apleistas, vienišas ir niekinamas nežmogiškų giminaičių
fleitininkas Žiogas miršta laikydamas rankoje fleitą, kuri tampa savotišku gyvenimo ginklu.
Taigi benamystė patiriama tada, kai individas tampa silpnas, sergantis, bei neprisitaiko prie
žiauraus sociumo, gyvenimo sąlygų.
Antra, benamystė patiriama tada, kai žmogus bėga nuo savęs, savo prigimties,
realybes. Labai dažnai, individas atsisako nuo savo tautos, tėvynes, prigimties, bandydamas
rasti kitą, geresnį kampą šiame pasaulyje, tačiau bėgant, emigruojant į užsienį, žmogus
praranda vieną iš svarbiausių gyvenimo vertybių – namus – vietą, kur jis visada laukdamas,
mylimas. Apie tai rašė šiuolaikinis prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, režisierius –
Marius Ivaškevičius, kurio literatūros kūriniai verčiami į daugelį Europos kalbų, o režisuoti
kino filmai yra pelnę ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Pjesėje „Išvarymas“, Marius
Ivaškevičius aprašė imigrantų likimą. Kūrinio pagrindiniai veikėjai – Benas, Eglė (Miglė),
Vandalas(Andrius) , kurie su būriu kitų lietuvių išvyksta uždarbiauti į Londoną. Tačiau atvykus
į Londoną, imigrantai buvo apgauti – iš jų atimami tapatybės dokumentai bei vietai žadėto,
gerai apmokamo darbo, jie liko vienį, nereikalingi, dideliame nežinomame mieste – Londone.
Iš pradžių jie turi sutvarkyti parką bei surinkti obuolius, kurie simbolizuoja nusikaltimą,
išvarymą iš rojaus – išvarymą iš namų. (500) Visi imigrantai, prarado savo namus, tampa
benamiais, ne tik fiziškai bei ir moraliniai. Benas, kuris nuolat keičia vardus (Benas, Bošas,
Marekas, Bobis), kai kuri laiką gyvena Bošo dėžėje, po tiltu, bet net kai gyvenimas Londone
tampa geresnis, jis turi namus, mylimąjį moterį, Benas vis tiek viska praranda, kai sugėdino
rusę Olgą, kuri dėl jo apsišlapino. Sekdamas tikslą atkeršyti, parodyti savo protingumą,
stiprumą, Benas praranda ne tik išorinius namus bei vidinė ramybė – savo vidinius namus.
Savo vidinius namus taip pat prarado Eglė – Miglė, kuri svajojo fotografuoti Londono
gyventojų sielas, bet tampa prostitute bei Vandalas, kuris įstoja į vietinę bandą ir tampa
brokeriu – perka, parduoda, griauna kitų žmonių namus. Galima teigti, jog žmogus patiria
benamystę kai praranda save, savo tapatumą, tautybę, bėgdamas iš vietos, kur jis visada
laukdamas, kur yra tokie kaip jis, norėdamas rasti geresnio kampo.
Reikia tapti benamiu, kad suprasti, kokie brangūs gimtieji namai”, - teigė rašytojas
Vytas Drunis. Apibendrinant, galima teigti, kad benamystė patiriama tada, kai žmogus tampa
nenaudingas sociumui, tampa silpnas, serga bei negali atkovoti savo kampą šiame pasaulyje.
Žmogus tampa benamiu, kai jis bėga nuo savęs ir savo prigimties, norėdamas kažkuo
geresnio nei jis turi dabar, nevertindamas savo namus bei žmonių, kurie juos sudaro.