(Citata)

Apskritai paėmus,
moterys nemėgsta
meno, neišmano
jokios meno srities, o
genialumo neturi nė
kruopelės... Visa
moterų literatūra yra
šalta, tačiau patraukli
kaip ir jos pačios. Kad
ir kaip dvasingai ji
būtų parašyta, tačiau
joje nėra sielos ir nėra
gyvybės...
Taip sakė prancūzų
filosofas,rašytojas
Žanas Žakas Ruso

(Įvadas)
Literatūroje gausu
įvairaus žanro kūriniu,
išaukštinančiu
gerąsias moters
savybes.Visais laikais
rašytojai savo
kūriniuose daug
dėmesio skyrė
moters paveikslui.
Skirtingų epochų
rašytojai vaizdavo
taip pat nevienodus
moters
pasaulius.Kiekviena
moteris yra labai
savita.Nuo seno
įprasta vaizduoti
bejėgią,jautrią
moterį.Bet
kitokia moters
situaciją aprašė
Lietuvos dramaturgas
Juozas Grušas savo
populiariausioje
dramoje.Juozo Grušo
kūryba-tai lietuviškos
literatūros klasika,jos
pagrindinis tikslas
buvo žadinti lietuvių
savimonė,skatinti
atgimimą,skleisti
trūkstamą atjautą bei
tolerancija.Dramoje ,,
Meilė,džiazas ir
velnias” papasakojo
kaip konkuruoja tokie
aspektai,kaip gėris ir
blogis,meilė ir
velnias.Tai yra
šokiruojantis
pasakojimas apie
skirtingas
kartas.Daugiausiai
pabrėžiami konfliktai
ir
nesusipratimai.Kūriny
je drąsiai
parodoma,kaip
reiškiasi naujoji
karta.Daugiau kūrinio
detalių yra plėtojama
per ryškius
pagrindinių
personažų paveikslus
ir jų
charakteristikas.Vien
as tų personažu-tai
Beatričė.Ji kūrinyje
vaizduojama kaip
ypač jautri ,sudėtingą
gyvenimą gatvėje su
savo draugais
vaikinais
Andriumi,Juliumi bei
Luku gyvenanti
mergina.Tačiau
nepaisant visko
Beatričė siekia
idealumo,tobulumo.
Taigi koks iš tikrųjų
Beatričės paveikslas
atsiskleidžia Juozo
Grušo
dramoje,argumentuot
ai aptarsiu šiame
kalbėjime.
Dar moters paveikslą
literatūroje sukuria ir
vaizduoja Sofoklis.
Sofoklis tai vienas iš
žymiausių V (5)
a.pr.Kr. gyvenantis
tragikas.Savo
kūryboje siekė
išplėtoti tragiškų
moterų paveikslus-iki
tol jų vaidmuo buvo
gana menkas.Bet jis
parodo,kad
moteris,kaip ir
vyras,gali būti
kilni,paklusni
aukščiausioms
moralės normoms,o
ne tik bevalė ,savo
nuomonės neturinti
žmona,nuolankiai
liekanti stipraus vyro
šešėlyje.
Geriausias idealios
moters paveikslas yra
pavaizduotas
dramoje ,,Antigonėʼʼ.

Beatričė man buvo

lyg saulė. Jos
veiksmuose
stengiausi duoti taikių
šviesos spindulių,
kuriais prasiveržia
nemirtingas žmogaus
gerumas”, – sako
J.Grušas apie
teigiamąją savo
heroję. Į šį paveikslą
autorius sudėjo
gražiausius jaunimo
bruožus: tiesos
troškimą,
nuoširdumą,
gebėjimą aukotis,
meno ir grožio
siekimą. Betos
charakteris dramoje
yra sudėtingiausias.
Ji – dviejų pasaulių
jungiamoji grandis,
pasiryžusi juos
sutaikyti ir suvienyti. Į
Beatričę sueina
pagrindinės konflikto
gijos. Ji jungis ir
tėvus, ir
maištaujančius jų
vaikus. Ji pati kelia
protesto balsą ir
kartu siekia
santarvės,
harmonijos. Ji yra
tarsi paties gyvenimo
šauksmas, natūrali
priešingybių
suderinimo išmintis,
kurios pakreipti į šalį
negali jokios kliūtys.
ĮĮniršio, netikrumo ir
cinizmo apimtoje
aplinkoje Beatričė,
kaip sako Julius,
atrodo tartum
“maišyta su velniu”, –
ji “nori tvarką
pakeisti”.

Vienintelė vertybė,
kurios nepaneigia nei
vienas vaikinas –
motina. Andrius,
Julius ir Lukas
smelkiasi prie
Beatričės todėl, kad ji
juos motiniškai
jungia, sušildo
nejaukią jų buitį,
formuoja juos kaip
savotišką šeimą.
Ilgiau nematydami
savo draugės, jie ima
graužti vienas kitą,
jos ilgisi, laukia.
Beatričė, kaip sako
Julius, verčia juos
kažkuo tikėti, kažką
gerbti, – net ir tada,
kai jie grimzta į
tamsią bedugnę. Visi
vaikinai yra likę be
motinų ir tai yra
skaudi jų vidinio
gyvenimo žaizda.
Tarp šiurkštumo ir
nešvankybių spindi
dramaturgo
poetizuojamas
moralinis idealas,
skamba jo teigimas,
kad be motinos, be
moters kuriamo
stebuklo nėra namų,
nėra dvasinės
harmonijos.
Beatričei skirta
įvykdyti idealią
moters misiją, jos
charakteryje randami
romantiniai ypatumai.
Veikalo herojė
gyvena tarp dvasiškai
suluošintų vaikinų,
visiškai prie jų
pritapdama ir kartu
pakildama virš jų.
Kartais ji jiems atrodo
kaip magiška vizija –
stebuklingos šviesos
spindulys, sukeliantis
jiems patiems ne
visai suprantamų
jausmų.

Herojė kupina
nepalaužiamo
siekimo ką nors gera
duoti žmonėms,
patirti laimę. Toji
laimė gali būti ir
skausmas, jei iš jo
plūsta didelė
gyvenimo meilė,
Beatričės sąmonėje –
visi ją supę žmonės.
Ji nuolat kartoja
klausimą: “Žmonės!
Kas jūs esate?!” Ji
buvo viena ir per
silpna įveikti
užtemusią žmonių
sąmonę. “Geriau žūti,
jei nebėra pasaulyje
meilės!” – toks
Beatričės
apsisprendimas.