Beatričės paveikslas Juozo Grušo kūrinyje „Meilė, Džiazas, Velnias“

Juozas Grušas – vienas žymiausių XX a. antrosios pusės rašytojų. J. Grušas siekė sukurti
apibendrintą epochos, tautos ir žmogaus paveikslą. Amžinas problemas jis sprendžia, siekdamas
parodyti asmenybės dvasią, jos konfliktiškumą, dramatizmą. Rašytoją domina žmogaus prigimtis
ir jos atskleidimas kraštutiniais konfliktų atvejais. Meilė, džiazas ir velnias – tai J. Grušo
tragikomedija, parašyta 1967metais. Pagrindiniai dramos veikėjai – trys jaunuoliai – džiazistai –
Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgęsi su drauge
Beatriče. Pastaroji yra šios dramos centrinė veikėja, apie kurią plačiau ir papasakosiu šioje
viešojoje kalboje.
Beatričė yra pozityvi kūrinio veikėja. Net Beatričės vardas yra kilęs iš lotyniško žodžio
„beatrix“, kuris reiškia „laimės nešėją“. Beatričę galima įvardyti kaip vienintelę kūrinio veikėją,
kuri išliko pozityvi net ir išgyvendama negatyvią situaciją, susijusią su mamos netektimi. Net ir
netekusi mamos, kuri pabėgo kartu su svetimu vyru, uždaryta į psichiatrijos ligoninę ir nuolat
žeminama savo draugų, Beatričė, skirtingai nei kūrinyje vaizduojami jos draugai Andrius, Julius
ir Lukas, nepuola šlykštėtis pasauliu ir juo nusivilti. Priešingai: Beata mano, kad visos nelaimės
kaip tik skatina norą gyventi. Ji panaši į vaikinus tik savo amžiumi, socialine padėtimi,
pomėgiais ir elgesiu. Kartu su savo draugais ir groja, ir aistringai šoka juos viliodama, netgi
įsivelia į dažnas muštynes su kita kūrinio veikėja Zina, taip pat savo dienoraštyje atskleidžia
didžiausius savo erotinius kompleksus. Bet kokiu atveju, Beatričė jaučiasi sava visose erdvėse,
kur tik pasirodo. Ji prislėgta viduje, tačiau, net ir matydama neteisybę, sumaištį ir kitas
negeroves, ji nuoširdžiai tiki, kad visa tai yra pakeičiama. „Aš atėjau paskutinį kartą. Aš turėjau
ateiti. Negalėjau neateiti... Aš laukiau stebuklo. Stebuklas neįvyko.
Beatričės charakteryje sudėta visa, kas gražu: ir tiesos siekimas, ir pasiaukojimas, ir
nuoširdumas. Beatričė – gatvės vaikas, be šeimos. Į savo draugus ji panaši tiek socialine
padėtimi, tiek savo amžiumi, pomėgiais, elgesiu. Beatričė jaučiasi sava tiek katile, tiek gatvėje,
tiek Juliaus ar Andriaus tėvų namuose. Tačiau tiek gatvėje tarp vaikų ar tėvų aplinkoje, tiek
psichiatrinėje ligoninėje ji išlieka nepaliesta blogio. Beatričė nuolatos gelbsti savo draugus, nori
juos atversti į doros kelią. Ji užsispyrusiai žadina Andriaus tėvą prokurorą, kad šis suprastų, prie
kokios bedugnės ribos stovi jo sūnus. Ji į realų gyvenimą sugrąžina ir Juliaus tėvą, paskendusį
mokslinėse teorijose ir praradusį sąžinės balsą. Sudaužiusi Platono biustrą, Beatričė tik tada
priverčia filosofą apsispręsti, ko jam labiau gaila – nieko, imesto į gatvę, ar nerealizuotų idėjų.
Beatričė savo skaistumu, šventomis idėjomis siekia išgelbėti šiuos tris jaunuolius, skęstančius
purvo duobėje.Ir tik visus tris jaunuolius jungianti meilė Beatričei priverčia juos prisikelti iš
sąstingio. Jie stengiasi teisintis prieš Beatričę, tačiau ir meilė jų neišgelbsti, tik dar labiau juos
įstumia į gyvenimo maišatį, sukelia jų dvasių maištą. Beatričė vienintelė nebuvo nusivylusi
pasauliu. Ji matė aplinkui neteisybę, sumaištį, tačiau tikėjo, kad visa tai galima pakeisti. Ji pati
kėlė protesto balsą, siekė santarvės, harmonijos. Beta stengėsi vaikinus ištraukti iš liūno, kuriame
šie visą laiką buvo, norėjo sutaikyti Andrių ir Julių su tėvais. Beatričė manė, kad jie supras
gyvenimo grožį, susiras tikslą.
Julių, Andrių, Luką ir Beatričę viienija vienodas amžius, panašūs poreikiai, likimai. Visi jie groja
džiazą. Tačiau tai nėra paprastas laisvalaikio užsiėmimas, tuo dramos herojai išreiškia savo
santykį su pasauliu. Šita muzika – tai jų maištas prieš neteisingą tikrovę. Visi trys vaikinai yra
nusivylę pasauliu, žmonėmis, nė vienas neturi jokių idealų, todėl ir gyvena be tikslo, tik šiuo
momentu, stengdamiesi pasiimti visa, kas įmanoma. Tačiau kiekvienas turi jiems vieniems
svarbių problemų, kurias reikia spręsti, kol šios nevirto tragedija. Šiuos tris vaikinus vienija
meilė Beatričei, bet kiekvienas ją myli savaip: Julius svajoja su Beta sukurti šeimą, Andrius iš
draugės nori gauti meilės, kurios gyvenime nebuvo patyręs, o Lukui labiausiai reikia draugystės,
ir tik viena Beta gali tai suteikti. Vaikinams reikia Beatričės, nes ši gera, tyra, jau dabar sušildo
nejaukią jų buitį ir formuoja juos lyg savotišką šeimą.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad J. Grušas dramoje parodė jaunuolių kovą su
negailestingu likimu. Turbūt, dar kas nors paklaustų, kodėl viskas baigėsi tokia neteisybe. Gal
todėl, kad jų dvasiniai pasauliai per silpni, nesugebėjo įveikti gyvenimo tikslo ieškojimo, žmonių
nusivylimo pasauliu ir meilės problemų, kurios ir pribrendo iki tokios tragedijos. Beatričė buvo
kaip šviesus spindulys, pakliuvęs į Andriaus, Juliaus ir Luko gyvenimą. Meilė jai pažadino
vaikinų širdyse gėrį, tačiau šis, jų sieloms neįprastas jausmas, sukėlė įniršį, sumaištį,
bejėgiškumą. Meilė – tai vienintelė vertybė, dar išlikusi žmonėse, tačiau nei Andrius, nei Julius,
nei Lukas nesugebėjo to įvertinti, neįstengė išlaikyti.
 Planas
Įvadas: Juozas Grušas – vienas žymiausių XX a. antrosios pusės rašytojų. J. Grušas siekė sukurti
apibendrintą epochos, tautos ir žmogaus paveikslą. Amžinas problemas jis sprendžia, siekdamas
parodyti asmenybės dvasią, jos konfliktiškumą, dramatizmą. Rašytoją domina žmogaus prigimtis
ir jos atskleidimas kraštutiniais konfliktų atvejais. Meilė, džiazas ir velnias – tai J. Grušo
tragikomedija, parašyta 1967metais. Pagrindiniai dramos veikėjai – trys jaunuoliai – džiazistai –
Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgęsi su drauge
Beatriče. Pastaroji yra šios dramos centrinė veikėja, apie kurią plačiau ir papasakosiu šioje
viešojoje kalboje.
Dėstymas:
1. Beatričės paveikslas Juozo Grušo kūrinyje „Meilė, Džiazas, Velnias“.
a) Beatričė yra pozityvi kūrinio veikėja.
b) Beatričės charakteryje sudėta visa, kas gražu: ir tiesos siekimas, ir pasiaukojimas,
ir nuoširdumas.
c) Beatričė nuolatos gelbsti savo draugus, nori juos atversti į doros kelią.
Apibendrinimas: Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad J. Grušas dramoje parodė jaunuolių
kovą su negailestingu likimu. Turbūt, dar kas nors paklaustų, kodėl viskas baigėsi tokia
neteisybe. Gal todėl, kad jų dvasiniai pasauliai per silpni, nesugebėjo įveikti gyvenimo tikslo
ieškojimo, žmonių nusivylimo pasauliu ir meilės problemų, kurios ir pribrendo iki tokios
tragedijos. Beatričė buvo kaip šviesus spindulys, pakliuvęs į Andriaus, Juliaus ir Luko gyvenimą.
Meilė jai pažadino vaikinų širdyse gėrį, tačiau šis, jų sieloms neįprastas jausmas, sukėlė įniršį,
sumaištį, bejėgiškumą. Meilė – tai vienintelė vertybė, dar išlikusi žmonėse, tačiau nei Andrius,
nei Julius, nei Lukas nesugebėjo to įvertinti, neįstengė išlaikyti.
Šaltiniai:
1. http://www.studijoms.lt/tragikomedijos-meile-diazas-ir-velnias-veikeju-charakteriai.htm
2. https://mokslai.lt/referatai/lietuviu-kalba/jaunimo-gyvenimo-tragedija-j-gruso-dramoje-
meile-dziazas-ir-velnias.html?unlock=4003832ee566770ea7275988d58f3cde