Tėvų ir vaikų santykiai,

pagal J.Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“.

Juozas Grušas (1901 m. lapkričio 29 d. Žadžiūnuose, Šiaulių valsčius – 1986 m. gegužės 21 d. Kaune) –
XX a. žinomiausias Lietuvos dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas, kultūros veikėjas bei vienas
didžiausių moralistų lietuvių kūrybos atžvilgiu. Labiausiai Juozo Grušo kūrybą įprasmino 1967 m. išleista
tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“.

Juozas Grušas savo kūrinyje vaikų ir tėvų santykius atskleidžia, kaip labai šaltus. Šie šalti
santykiai įprasmina akivaizdų tėvų ir vaikų interesų išsiskyrimą. Šie interesų išsiskyrimai
atsiranda būtent todėl, kad vaikai yra maištaujantys, gyvenimo nesuprantantys ir visiškai
nepaisantys suaugusiųjų. Pasak jų, suaugusieji yra didžiausi savanaudžiai, kurie paauglių
nesupranta, juos stabdo ir visaip kitaip neigiamai veikia. Visai nesvarbu ar suaugusieji –
tėvai, giminės, pažįstami, nepažįstami. Šie paaugliai nepripažįsta nei vieno suaugusiojo, iš
to ir kyla šalti tėvų ir vaikų santykiai, konfliktai. Taigi paaugliai su tėvais arba bendrauja
labai šaltai, grubiai, arba išvis nebendrauja.
Tad savo kalboje aptarsiu būtent šiame kūrinyje vaizduojamus tėvų ir vaikų santykius:
Būtent Julius ir jo tėvas įprasmina gana šaltus santykius, kurie paremti vienas kito nesupratimu.
Juliaus tėvui sako: „Aš vienaip noriu gyventi, tu – kitaip“. Tai parodo jų interesų
nesuderinamumą. Tėvas priekaištauja Juliui dėl pasirinkto gyvenimo būdo ,, Nuo vieno
išgėrimo prie kito, nuo vienos moters prie kitos. Ką tu prieisi, taip gyvendamas?” Taip
aiškėja ir abiejų veikėjų vertybės. Julius viską nori ,, pasiimti dabar, tuojau ir viską
grynais”. Tačiau nieko tikro ir pastovaus gyvenime neturi. Jo gyvenimas – tai blaškymasis,
klaidžiojimas ir Juliaus tėvas matydamas tokį Juliaus blaškymąsi tiesiog jo nepalaiko.
Tėvai ir vaikai - tai šeima. Gyvenant šeimoje, labai svarbus ir tėvų bei vaikų santykis. Tiek
tėvams, tiek vaikams santykis būna labai svarbus ir reikšmingas, atskleidžiantis gyvenimo
vertybes. Tačiau kitais atvejais, tėvų ir vaikų santykiai būna kiek komplikuoti ir
nedraugiški. Taigi, tokie santykiai yra labai sudėtingi, galintys parodyti daug bėdų ir
nusivylimų. Tragikomedijoje Beatričė yra apibūdinama kaip pozityvi kūrinio veikėja.
Beatričę galima įvardyti kaip vienintelę kūrinio veikėją, kuri išliko pozityvi net ir išgyvendama
negatyvią situaciją, susijusią su mamos netektimi. Net ir netekusi mamos, kuri pabėgo kartu su
svetimu vyru, uždaryta į psichiatrijos ligoninę ir nuolat žeminama savo draugų, Beatričė,
skirtingai nei kūrinyje vaizduojami jos draugai, nepuola šlykštėtis pasauliu ir juo nusivilti.
Priešingai, Beata mano, kad visos nelaimės kaip tik skatina norą gyventi. Beatričės ir jos
tėvų santykiai yra visai negalimi, todėl, jog Beatos tėtis paliko jos mamą, o mama su kitu
vyriškiu išvyko į Sibirą ir taip Beatričę paliko vieną. Pati Beatričė gyvena su senele, kuri
bando atstoti jai tėvus, bet tai jai nelabai pavyksta. Vienas pagrindinių veikėjų - Andrius.
Andriaus paveikslas kūrinyje, ko gero, yra pas ryškiausias ir labiausiai problematiškas. Jis
kaskart griebiasi kitos veiklos, ieško naujų nuotykių. Tačiau šis veikėjas yra praktiško proto.
Iš tėvo Andrius paveldėjo nuožmią sielą, polinkį į prievartą, smurtą. Jam patinka kitus
valdyti, aplinkiniams įsakinėti. Andrius žemina savo tėvą, nejaučcia jam pagarbos. Taip pat jis
galvoja, jog jo karta yra daug geresnė už tėvo kartą. Vaikinas mano, kad jo tėvas per daug
pasenusių pažiūrų, tad dažnai ignoruoja jo žodžius arba iš viso nesiklauso. Tačiau vaikino
tėvas galvoja, kad Andrius ir jo draugai yra gangrenuojanti karta, nemokanti išlaikyti
senosios kartos vertybių. Tėvų ir vaikų santykiai yra viena aktualiausių temų šiais laikas. Tiek
vaikai tiek tėvai susiduria su tam tikromis bėdomis, kurios įtakoja nesusipratimus, tarpusavio
santykius ir kitas problemas. Šios problemos dažnai atskleidžiamos literatūroje.