Vaikinų paveikslai Juozo Grušo kūrinyje, "Meilė, džiazas ir Velnias"

Juozas Grušas - vienas žymiausių Lietuvos rašytojų, kiekvienam lietuviui žinomas autorius, kuris
parašė knygą ,, Meilė, džiazas ir velnias". Joje autorius sprendžia jaunimo gyvenimo problemas, tėvų
ir vaikų konfliktus, dėl kurių jauni žmonės dažnai nueina klystkeliais, praranda žmogiškumą, niekuo
nebetiki ir naikina viską, kas pasaulyje yra gražiausia. Pagrindiniai dramos veikėjai - 3 vaikinai
Andrius, Julius ir Lukas. Jie yra dvidešimtmečiai džiazistai, nepastovūs įvairiose situacijose ir
nevertina žmogiškų jausmų. Jų ateina gelbėti kita svarbi kūrinio veikėja Beatričė, naivi, romantiška,
tikinti meile septyniolikmetė. Ji bando jaunuolius "atvesti į protą", bet jai nepavyksta, nes ji mano,
kad vaikinai ne tokie blogi, kaip apie juos kalbama. Kas gi atvedė šiuos vaikinus į tą baisią bedugnę,
kokie bruožai būdingi kiekvienam iš jų?

Pirmojo dramos veiksmo pradžioje pamatome Andrių, kuris yra lyg ir jų vadas. Jis žeminančiai
kreipiasi į Beatričę, užgaulioja Luką, kuris bando užstoti merginą. Andriaus galvoje visados yra minčių
ką nors užmušti gatvėje, kad būtų pinigų alkoholiui, išprievartauti pirmą sutiktą moterį. Vėliau,
sugrįžęs su konjaku, jis aiškiai pasakoja, kaip nužudė bufetininkę. Tačiau paaiškėja, kad viso to
nebuvo, kad konjaką jis pavogė iš namų. Andrius- egoistiškas ir narcizistinės prigimties žmogus, jam
svarbūs įspūdžiai, jis nenori būti nuobodus. Jis savo tėvą kaltina dėl beprasmiško dabarties jaunimo
gyvenimo. Andriaus elgesys yra bjaurus, jis tyčiojasi iš Beatričės, skaitydamas su draugais jos
dienoraštį ir perduoda jį Direktorės pavaduotojai. Dėl jo kaltės Beatričė pakliūva į beprotnamį. Kai
Beatričė grįžusi iš jo eina su vaikinais atsisveikinti, Andrius pasiūlo draugams ją išprievartaut. Knygos
pabaigoje Julius praneša, kad Beatričė iššoko iš penkto aukšto, o Andrius pasako jog ji yra ,, beprotė".
Galime teigti, kad Andriaus charakteris ir gyvenimo būdas yra sudarytas iš nuoskaudų, kurios vyko
praeityje ir šeimoje.

Julius yra vaizduojamas kitaip. Jis yra jautresnis, žmoniškesnis nei Andrius ir jis užstoja Beatričę.
Tačiau jis pritaria Andriui, kai jis išeina ieškoti nuotykių , jis mano, kad nuotykiai tai gyvenimo druska.
Juliaus tėvas buvo filosofijos profesorius. Antroje knygos dalyje, Julius pasiūlo Beatričei už jo ištekėti,
prisipažįsta, kad pats yra ne mažesnis niekšas už Andrių. Vėliau paaiškėja, kad Julius yra vedęs Ziną, ir
nuo jo ji yra pagimdžiusi sūnų. Julius, dėl savo palaido gyvenimo būdo, kaltina tėvų kartą, jis yra
įsitikinęs, kad visos humanistų knygos bevertės. Jis nori bėgti, bet nežino ką daryti toliau. Jis
klausdavo savęs "Kodėl mes visada turime subjauroti idealą?", bet atsakymo taip ir nerado. Nes
nedėjo rimtų pastangų jį rasti.

Trečiasis vaikinas yra Lukas, kuriam nuo pat vaikystės teko patirti daug kančių. Lukas yra
pamestinukas. Jis nori būti mylimas, susikuria istorijas apie jį globojantį gerą dėdę, o iš tiesų jį augino
girtuoklio kiemsargio šeima, vėliau atidavė jį į vaikų namus, kur Lukui irgi buvo be galo sunku. Lukas
prisipažįsta Beatričei, kad jis liūdi dėl savo nepamatytos mamos, jis vaikų namuose naktį žiūrėdavo
pro langą į gatvę, manydamas, kad ją pamatys ir ji ateis. Jis be galo myli Beatričę, prašo jos, kad ji
pameluotų jam ir pasakytų , kad ir ji jį myli. Kai Andrius pasiūlo išprievartauti Beatričę, Lukas
stengėsi apginti ją, kėlė balsą pasakyti, kad tai bloga mintis, netgi buvo pasiruošęs mirti dėl jos. Jis
stengėsi, šaukė, kad bėgtų iš ten. Taigi, Lukas pasirodo žmoniškiausias iš visų trijų vaikinų.
Šiais vaikinų paveikslais Juozas Grušas parodė, kur gali nuvesti jauną žmogų idealų neturėjimas,
noras imti iš gyvenimo vien malonumus, nieko gero pasauliui neduodant. Didelę dalį kaltės dėl jų
psichologinių traumų turi prisiimti jų šeimos. Kaip matome, netikusios vedančios į smurtą Andriaus
mintys ir veiksmai buvo sukelti dėl jo praeities. Juliaus tėvas irgi buvo kaltas dėl to, kad nesugebėjo
laiku sustabdyti sūnaus, sulaikyti jo nuo neatsakingo elgesio. Sudėtingiausia buvo Luko situacija, jis iš
viso nežino, kas jo tėvai, bet tai nepateisina vaikino elgesio. Juk Beatričė, kuri ir buvo palikta motinos,
nenustojo tikėt žmonėmis, nesavanaudiškai elgėsi, mylėjo, padėjo kitiems, kurie prarado tikėjimą.