Šis kūrinys turi lyrikos, epikos ir dramos savybių. Žanras – lyrinė baladė.

Kas rodo, kad ši baladė turi ne vien tik lyrikos bruožų? ( Kaip jau žinoma, lyrikoje didelis dėmesys
skiriamas jausmams, emocijoms, išgyvenimams, šioje baladėje visa tai galime pastebėti, bet tuo
pačiu kūrinyje yra aiškus siužetas, įvardijami konkretūs veikėjai – Jūratė, Kastytis, Perkūnas; Taip pat
yra ir pasakotojas, kuris pasakoja visus šiuos įvykius ir tai rodo, kad yra epikos bruožų. Taipogi,
pastebime ir dramos bruožų, tokių kaip: konfliktas tarp Perkūno ir Jūratės bei Kastyčio, jaučiama ir
veiksmo įtampa, bet svarbiausia tai, kad baigiasi tragiškai – miršta Kastytis.)

Taigi, ši baladė yra ne tik apie tragiškai pasibaigusią meilės istoriją, bet galime susieti ir su tuo kaip
gintaro atsiradimo padavimą. Pati baladė pradedama tuo, kad artėja naktis, kuri kelia lyg ir nerimą,
grėsmę. (Citata „ Saulutė leidžias vakaruos“.) Dėl to Kastytis raginamas kuo greičiau vykti į namus du
kartus pakartojant veiksmažodį (skubėk namo, skubėk, Kastyti!). Taip pat paminimas ir motinos
laukimas grįžtančio sūnaus, kuris kupinas nerimo, įtampos, rūpesčio (matutė laukus nekantruos Jai
nusibos besižvalgyti Į besiūbuojančias mares Ir vėjo ištemptas bures.). Iš pirmojo posmelio
pamatome, kad veiksmas vyksta mariose, erdvė plati. Antrajame posmelyje žvejį Kastytį vilioja marių
dovanos, artėjanti naktis ir besiūbuojančios marios šį veikėją nuteikia svajingai, kaip ir kūrinyje
pateikiama („Jo mintys dausuos skrajoja“). Toliau nakties fone iš vandens netikėtai išneria dieviško
grožio Jūratė, balta kaip vandenų puta, žaliai lig pusies pridengta. Ji Kastytį vadina baltalyčiu, laiko jį
tarsi įsibrovėliu, kuris gaudo ir vilioja marių žuvis, nes pasak Jūratės marios tai jos viešpatija. Bet
kastytis nepabūgo Jūratės, kaip ir aprašoma („Jėga tryško begaline“). Na, o Jūratė taipogi bebaimė,
tačiau ji įsimyli Kastytį, kurį pradeda vadinti „milžinu galiūnu“, kuris nieko nebijo. Tai dar vienas
epitetas, kuris įrodo, kad Kastytis nėra silpnas net ir būdamas ne savo valdose. Ji pamiršta visus
draudimus, kad žmonės ir deivės negali mylėti vienas kito, tačiau meilė stipresnė už ją pačią. Pakilęs
viesulas ir šniokščiančios bangos tarsi įspėja apie gresiantį pavojų, artėjančius nemalonumus. Tačiau
Jūratė to nepaiso, jos „Kasa ir lūpų geiduliai/ Kastytį palietė meiliai“. Veiksmas persikelia į patį jūros
dugną, į gintaro namus, kuriuose gyvena Jūratė. Šių dviejų įsimylėjėlių laimė, kaip ir gintaro namai,
yra sudaužoma į daugybę gabalėlių. Šią bausmę įvykdo mitinė būtybė – Perkūnas. Tačiau Perkūnas
dėl šių dviejų mylimųjų meilės kaltina ne Jūratę, o būtent Kastytį. Jūratę dangaus dievas pateisina
galbūt todėl, kad ji – dieviškos prigimties, o dievai neklysta. Perkūnas liepa bangai išvilioti Kastytį ant
smėlyno „negyvai jį užbučiavus“. Banga yra vaizduojama kaip moteris, kuri, kaip ir Jūratė, bučiuoja
žvejį, tačiau ne dėl to, kad suteiktų laimę, o tam, kad nužudytų. Nors baladė ir prasidėjo ganėtinai
gražia meilės istorija, tačiau pabaiga jos liūdna – miršta Kastytis. Paskutiniuose posmeliuose poetas
aprašo marių vaizdą po daugelio metų , kai iš kažkada stovėjusių gintaro rūmų likę tik gabaliukai,
kuriuos į krantą barsto „gelmės nematomoji sauja“. Mūsų manymu, Šiuos auksaspalvius gabalėlius
barsto pati Jūratė, norėdama atiduoti žmonėms nors po gabalėlį tos laimės, kurią ji patyrė būdama
rūmuose kartu su mylimuoju. Žmonės, girdėdami vaitojimą ir dejavimą, prisimena Jūratę, kuri iki šiol
tebegyvena jūros dugne. Poetas, priminęs skaitytojams apie šią tragišką praeitį, vėlgi vaizduoja
dabartį. Dabartyje merginos, norėdamos pasipuošti prieš bernelius, renka gintarą. Šis gintaras yra lyg
meilės simbolis, kuris vienija vienas kitą mylinčius žmones taip, kaip kadaise jungė Jūratę ir Kastytį.
Meilė yra prilyginama „jėgai begalinei“, kuri kartais prasiveržia kaip audra – netikėtai. Ši istorija yra
lyg įrodymas, kad meilei jokių draudimų ar apribojimų nėra ir kad ji žemėje – švenčiausias dalykas.

Trumpai galėtume atpasakoti šią baladę šitaip: tai kūrinys apie Jūratės meilę žvejui Kastyčiui. Nors
deivei ir uždrausta mylėti žemės sūnų, tačiau ji išdrįsta sulaužyti taisykles. Perkūnas sužinojęs apie šią
meilę labai supyksta ir paleidęs žaibus sudaužo gintarinius Jūratės rūmus. Taip pat miršta ir Kastytis.
Jūratė sunkiai išgyvena jo mirtį ir pasak baladės iki šiol jo ilgisi.

 Grįžtant prie baladės, turime ir jums klausimų, norime įsitikinti, kad ne veltui kalbėjome.
1. Kaip baladėje kalbama apie veiksmo laiką ir vietą? (Baladė pradedama gražiu gamtovaizdžio
aprašymu, kai jau „saulutė leidžias vakaruos“. Veiksmo vieta – jūra, vėliau persikeliama į
jūros dugną, gintarinius rūmus. Šio kūrinio erdvė plati.)
2. Kaip jaučiasi žvejojantis Kastytis? (Artėjantis vakaras ir besiūbuojančios marios nuteikia
Kastytį svajingai, jo mintys dausuos skrajoja. Žvejys, nors ir žinodamas, kad jo laukia motina,
nenori grįžti ir užtrunka tol, kol „žvaigždutės pasimato“. )
3. Kodėl Jūratė kreipiasi į Kastytį? Kodėl jis neišpildo jos pašymo? Kastytį Jūratė vadina
„baltalyčiu“, tačiau ji kreipiasi į jį lyg ir su priekaištu jog žvejys vilioja jos žuvis, nes kaip ji
sako, „marės – mano viešpatija“. Todėl Kastytis laikomas lyg ir įsibrovėliu, kurį Jūratė norėtų
išvaryti iš marių.)
4. Kokią tvarką pažeidžia Kastytis ir kokią tvarką pažeidė Jūratė? (Ji pamiršta visus draudimus,
kad žmonės ir dievai negali mylėti vienas kito, tačiau meilė yra stipresnė ir Jūratė pasiduoda.
Kastytis pažeidė tą pačią tvarką kaip ir Jūratė, bet žemės sūnus buvo nubaustas - mirtimi.)
5. Kuo šis kūrinys primena padavimus? (Primena padavimą, nes tai kūrinys, vaizduojantis tam
tikrų, konkrečių istorinių arba geografinių objektų atsiradimą, jų pavadinimų kilmę ir pan.
Pavyzdžiui pagal šį kūrinį senovės lietuviai manė, kad taip atsirado gintaras.)
6. Kas baladėje tikroviška, o kas fantastiška? Nurodykite po 2-3 bruožus. ( Tikroviška – „Saulutė
leidžias vakaruos“, „ Matutė laukus nekantruos“, „Besiūbuojančias mares ir vėjo ištemptas
bures.“, „ Žuvytėms tinklą traukia“, „ Liūliuoja vilnys pamaži; Aukštai žvaigždutės pasimatė;“,
„Pakilo vėsulas staigus; sujudo bangos apmaudingos“, „Paklausykit vakarais, kai marių
bangos nerimauja“. Fantastiška – „ Ir štai iš vandenų graži išplaukia dieviška Jūratė,“ , „ O
Jūratė prie jo šono rūmuos gintaro geltono...“ , „ Bet susirūstino smarkus Perkūnas, iš
dangaus pamatęs..“ , „ Ir krantą barsto gintarais gelmės nematomoji sauja.“)
7. Kokių epinių požymių įžvelgiate šiame lyriniame kūrinyje? ( Vienas iš pagrindinių požymių yra
pasakotojas. Taip pat gausu įvykių pavyzdžiui: iš pradžių Kastytis žvejoja mariose, jis neklauso
raginimo grįžti namo. Netikėtai iš vandens išnyra Jūratė, ji įsimyli žemės sūnų. Perkūnas
pamatęs juos užsirūstina, sudaužo gintarinius rūmus. Kastytis nubaudžiamas mirtimi. Kuriami
veikėjų paveikslai „Išplaukia dieviška Jūratė, Balta kaip vandenų puta, Žaliai lig pusės
pridengta.“ , „Kastyčio vyriška krūtinė,“ , „Ir jėga tryško begaline;“. Taipogi nurodoma vieta –
jūra, vėliau jūros dugne)
8. Kuo kūrinys yra dramatiškas? ( Jau vien tik tuo, kad deivė įsimyli žemės sūnų, sulaužydama
taisykles. Net pati gamta įspėja juos, kad įvyks kažkas negero „Pakilo vėsulas staigus; Sujudo
bangos apmaudingos; Nustebo net patsai dangus,“. O pabaiga tragiška, Kastytis
nubaudžiamas mirtimi, Jūratės gintariniai rūmai sudaužyti.)
 Paaiškinam Jūratės vardo kilmę. Reikšmė – Vardas Jūratė yra mitinės lietuvių jūrų deivės
vardas. Šis savo ruožtu yra kilęs iš lietuvių kalbos žodžio, reiškiančio ,,Jūra“.

 Taipogi, minėjome, kad tai yra tarsi gintaro atsiradimo legenda. Pasak, kūrinio „Jūratė ir
Kastytis“ gintaras kiekvienam primena tragišką meilę, didingų gintarinių rūmų griuvėsius.
Todėl galima gintarą vadinti karštos, taurios ir tragiškos meilės vaisiumi. Yra tikima, kad
gintaras saugo nuo piktos akies. Taip pat sakoma, kad laikomas namuose, jis baido piktąsias
dvasias, palaiko namų šilumą bei jaukumą. Lietuvai jis yra didžiulė brangenybė dar
vadinamas Lietuvos auksu arba saulės ašaromis.