Širšė

SPIEČIUS
Fantastinis postapokaliptinis romanas
Viršelis – Laimis Kosevičius

Autorės redakcija

„Naujo vardo“ elektroninių knygų tekstų autorių teisės priklauso šių knygų
autoriams; visų kitų kūrybinių darbų autorių teisės atitinkamai priklauso šiuos
darbus atlikusiems asmenims. Lietuvoje autorių teisės saugomos Autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymo.

www.naujasvardas.lt

2017
Autorės žodis
Ar kada jauteisi negražus? Ar kada manei, kad kiti yra šaunesni, gabesni,
stipresni? Kad esi niekam nereikalingas ir niekada niekur nepritapsi?

Aš – taip.

Galbūt dėl to pagrindinė istorijos veikėja Anuka yra būtent tokia. Atstumtoji,
kuri neturėjo išgyventi, kuriai nebuvo lemta nuveikti nieko reikšmingo ir nieko
svarbaus, tačiau ji atkakliai nesutiko pasiduoti. Kol vieną dieną, blaškydamasi po
jai svetimą pasaulį, ieškodama pažadėtųjų saviškių, ėmė suvokti, kad kitas gali
tapti artimu tiek, kiek jam leidi. Ir po truputį prisileisdama žmones ji įsisuko į
tikrą išlikimo kovą, kurioje atrado savo vietą. Ne todėl, kad turėjo daugiau
drąsos eiti į priekį. Greičiausiai todėl, kad per daug bijojo sugrįžti ten, kur jau
buvo.

Anuka – ne didvyrė, ji tiesiog moteris, kuriai teko sunkesnis kelias nei tiems,
kurie buvo gražūs, tikėjo priesakais, pasikliovė senųjų mokymais ir kuriuos
labiausiai gąsdino tai, jog gali tekti išmėginti kažką naujo.

Širšė
Prologas
Moteris prisėdo ant kelią užtvėrusio rąsto, siekiančio jai klubus, ir lėtai perkėlė
per jį kojas: keliavo jau gerą pusdienį ir nė nenutuokė, kiek dar teks klaidžioti,
tad stengėsi tausoti jėgas. Tačiau aplink ją besisukiojančiai mergaitei nuovargis
rodos buvo nė motais. Nors ir turėdama iš pažiūros nesveiką koją bei ranką, ji
gana lengvai įsispyrė į stuobrį sveikąja pėda ir beveik grakščiai persiritusi į kitą
pusę, šmurkštelėjo į papartyną. Vaikas atrodė silpnas, pažeistas, tačiau klajoklė
puikiai žinojo, jog po sueižėjusiu paviršiumi slepiasi gerai ištreniruoti raumenys,
kurie leidžia mažajai beveiki neatsilikti. Stebėdama tolstančią mergaitę ji
pasisuko į vėją, leisdama jam nuvilnyti išrasojusia veido oda ir įsisukti į juodus
plaukus, sutilindžiuoti kasose įpintais gintarais. Ji įkvėpė. Plaučius užpildė
salsvas žemuogių ir sodrus šlapios dirvos kvapas. Po šiais aromatais slėpėsi
gerokai daugiau: lengvai dvelkė šviežiu ožkų mėšlu, liežuvio galiuku buvo
galima pajusti netoliese banguojančios jūros sūrumą, nuožmiai saulės svilinamų
kopų šutą. Vieni kvapai ją džiugino ir vertė nusišypsoti, kiti – kėlė nerimą.
Tačiau dabar ji nenorėjo pasiduoti blogai nuojautai, stengėsi susitelkti į tai, kas
laukia netrukus, todėl užgniaužusi dvejones žengė į priešaky plytintį paparčių
debesyną. Į veidą atsimušančios gaivesnio oro srovės pranašavo, jog netrukus jos
išeis į atviresnę vietą. Ir tikrai: vos po kelių akimirkų mergaitė šūktelėjusi
pranešė, jog tankynė baigėsi. Prieš akis atsivėrė retai augančių ir dėl to savo
išsikerojusiomis šakomis nuo gentainių gerokai besiskiriančių, pušų laukymė.
Kadaise šioje vietoje giria augo lyg siena, tačiau prieš daug metų, kai Heket dar
buvo visai jauna, nuo jūros atošė baisi audra ir išvartė medžius, kurie dabar,
aptraukti storais samanų sluoksniais, trūnijo kažkur giliai po klajoklių kojomis,
erdvę virš savęs atidavę tada dar jaunoms, o dabar jau galingoms pušims, kurių
juodi šešėliai lyg salos plūduriavo žaliame minkštame miško paklotės
vandenyne.

– Čia gera vieta, – pakėlusi galvą aukštyn moteris kurį laiką stebėjo, kaip vėjas
vilnija melsvais spygliais pasišiaušusiomis šakomis, – čia iš seno gimsta nauja.

Išgirdusi tokias kalbas mergaitė sukluso. Suprato, kad jos jau atėjo. Šįkart ilgai
klaidžioti neteko – tik vakar vakare, suradusi prie upelio duburio buožgalvius
gainiojančią Anuką, moteris pasakė, jog atėjo laikas pakalbėti su Dvasiomis ir
jau šįryt, įveikusios juodą eglyną, jos pasiekė pajūrio miškus. Smagu: vaikas
džiaugėsi, kad šįkart gerąją vietą pavyko surasti taip greitai ir neprireikė ilgos
kelių dienų klajonės. Dabar Heket pasiners į keistą miegą, o mažoji galės
pailsėti. Vėliau gal susiras kokio maisto – ne taip seniai praėjo laukymę su
žieminių bulvių stagarais, o kiek arčiau jūros prasidedančiuose akmeninių bokštų
laukuose galima rasti urvinių žvirblių. Kad ir kaip ilgai su Dvasiomis kalbės
Heket, Anuka neprapuls – ne pirmas kartas, kai moteris palieka ją vieną ir jai
tenka pačiai savimi pasirūpinti.

– Vėjas labai neramus, – Heket, atsisėdusi ant samanų trynė delnus ir šildė juos
savo kvapu, mat Dvasios mėgsta gyvybės skleidžiamą šilumą, – jau kelintą dieną
nuo jūros dvelkia bėda, todėl pabūk prie manęs ir niekur neklaidžiok.

Kai į rankas pagaliau priplūdo šilumos ir delnuose pajuto švelnų dilgčiojimą,

Heket išsitiesė ant minkštos samanų paklotės. Anglies juodumo plaukų gijos
išdriko ant sidabrinio kupsto, patogiai apglėbusio sunkią galvą. Moteris išskleidė
pirštus ir panardino juos į žalumą, o lėtai krutinami nagai rausėsi vis gilyn, iki
pat smėlingos pušyno dirvos. Suleidusi pirštus į žemę ji nurimo. Gulėjo taip
tykiai, jog rodėsi nė nekvėpuoja. Galėjai pamanyti, kad gyvybę įkvepia ne iš oro,
o semiasi iš pačių girios gelmių.

Mažoji pritūpė ant sausom kerpėm aptraukto pilko luito ir įsistebeilijo į raudoną
gulinčiosios odą išmarginusias auksines strazdanas. Smulkučiai taškeliai
mirguliavo, atspindėdami saulę. Ypatingai ryškiai spindėjo po akimi susimetusių
apgamėlių spiečius, kuris buvo sukritęs į gražų mėnulio pjautuvėlį ant moters
skruostikaulio. Kai Heket štai taip išeidavo pakalbėti su didžiosiomis Žemės
Dvasiomis, mergaitė ilgai stebėdavo, kaip šviesa keliauja globėjos veidu, tai
įžiebdama, tai vėl užgesindama auksinius lašus. Tas vaizdas buvo nuostabus,
užburiantis ir sukeliantis pavydą – mažoji norėjo, kad jos oda taip pat žėrėtų
atokaitoje, tačiau jos kūnas, ten kur nebuvo susiraukšlėjęs nuo randų, buvo
tolygiai padengtas raudono gintaro spalvos odos plokštelėmis, kurios švelniai
kuteno delną, braukiant viena kryptimi ir šiek tiek kibo ir šiaušėsi, braukiant
kita. Bet jei ne tie išvagojimai ir ne Heket strazdanos, jos būtų tokios pat. Nors,
kaip aiškino vyresnioji, jos nebuvo susietos kraujo ryšiais. „Mus sieja dvasios –
ne kraujas“, – kartodavo ji, kai tik vaikas apie tai užsimindavo ir kantriai
aiškindavo, jog Anuka kol kas nerado saviškių. Nors mergaitė gimė spiečiuje,
kur gyvena motinos ir medžiotojai, bet tai nebuvo jos žmonės: „Ateis laikas, kai
tu surasi saviškius“, – mėgdavo kartoti globėja, – „o iki tol mes tave
paglobosime“. Tai sakydama Heket visada priglausdavo vaiką prie savęs ir tie
žodžiai, sušildyti nuo moters krūtinės sklindančios šilumos, skambėjo taip
paprastai, lyg jos būtų spėliojusios, ant kurio skardžio šiemet gagos susuks
daugiau lizdų ir kur bus galima prisirinkti daugiau kiaušinių.

Anuka turėjo tik Heket, bet Heket turėjo ir kitų globotinių. Tik tie kiti buvo
miško padarai, todėl mergaitei atrodė, kad žvėrys priklauso joms abiem. Jos
dviese karaliavo ošiančiuose pajūrio pušynuose, kur kiti žmonės tik užklysdavo.
Jos klajojo baltose smėlio kopose ir klausydavo, kaip vėjo gaudyklėse kaukia
įsipainiojęs vėjas. Retkarčiais apeidavo net akmeninių bokštų laukus,
nusidriekusius palei jūrą, o vietomis subridusius į bangas. Jos giriose lankydavo
vilkus, stebėdavo, kaip kiekvieną pavasarį iš urvų bei irštvų pradeda lįsti
jaunikliai, kaip jie niurkosi ir žaidžia, kaip mokosi tykoti ir kaip jau sustiprėję
grįžta kruvinais nasrais iš sėkmingos medžioklės. Anuka norėjo būti kur nors
arčiau jų. Žvėrių būryje jausdavosi tokia saugi ir rami, visai kitaip, nei sėdėdama
viena vidury miško.

Būtent kūną apėmusį nejaukumą ir sustiprino netikėtai pomiškiu atsiritęs šaltas

vėjo gūsis, atnešęs tolimą kormoranų krykavimą. Mergaitė atsistojo ir užvertė
galvą. Džeržgiantis vaitojimas artėjo, kol beveik tiesiai jai virš galvos praskrido
didžiulis juodų paukščių pulkas. Kažkas negerai – suprato vaikas. Saulė jau
smuko link horizonto, oras vėso. Jūriniai krankliai tokiu metu nepalieka lizdų,
kuriuose jau sudėti kiaušiniai. Nebent kažkas juos pabaidytų, o dideli paukščiai
neturėjo itin daug priešų šiose miškuose. O dargi tokių, kurie pakeltų visą būrį,
todėl stebėdama juodus lyg plėnys sparnuočius aptraukusius dangų, mergaitė
buvo įsitikinusi, jog ties Šaltupės žiotimis kažkas vyksta. Ji atsistojo ir tvirtai
suspaudusi lūpas susimąstė. Puikiai prisiminė, ką prieš užmigdama jai sakė
Heket, tačiau tai buvo jų valdos, jų karalystė ir jei kažkas vyko, argi ne jos
pareiga buvo apie tai žinoti, pasirūpinti? Argi Heket nenorėtų, jog Anuka
prižiūrėtų mišką, kol ji kalbasi su Žemės Dvasiomis? Mergaitė nežinojo
atsakymo į šį klausimą, tačiau jos viduje taip atkakliai kirbėjo smalsumas, kad ji
ėmė ir pasidavė jam.

Geriausia vieta apžvelgti pakrantę buvo status uolos iškyšulys, kuris prasidėjo
pušynuose ir lyg milžiniškas akmeninis liežuvis dryksojo giliai įsikirtęs į
pakrantės smėlynus. Kol Anuką patikimai saugojo miško priedanga, judėdama
link atbrailos, jautėsi drąsi ir užtikrinta. Iš pradžių net nesislapstė ir palikusi pušų
paunksmes greitai kabarojosi per jūrinių vėjų nulaižytus akmenis. Tik tada, kai
išgirdo iš paplūdimio sklindančius keistus balsus ir pastebėjo nematytus žiburius
ant vandens, pritūpė ir toliau tykino daug atsargiau, prisidengdama melsvai
pilkais gubojų debesimis. Pagaliau išsidriekė ant gūbrio ir įsistebeilijo į sujudimą
žemai apačioje. Iš pradžių niekaip negalėjo suprasti, ką matanti: pilku smėliu
vaikščiojo kažkokie balti padarai. Tai nebuvo žvėrys, bet nepriminė ir žmonių,
gyvenančių spiečiuose. Priešingai spiečių žmonių maloniam ir ramiam odos
raudoniui, šių atėjūnų odos baltumas bene gėlė akis, o tokių pačių snieginių
plaukų auros gaubė galvas. Mergaitė sumirksėjo, prisimerkė, mėgindama kaip
galima geriau įsižiūrėti į blankius veidus ir rasti juose kažką pažįstamo ar
svetimo, tačiau dėl blyškumo ir slenkančios vakaro prieblandos, tos
nepažįstamos būtybės atrodė tirpstančios ir blausios – Anuka niekaip neįstengė
pamatyti daugiau nei balti jų siluetai. Apimta begalinio smalsumo, pamėgino
prisislinkti arčiau skardžio, tačiau neatsargus judesys išjudino keletą grumstelių
ir jie švelniai šnarindami ant uolos augančias kerpes nugarmėjo žemyn. Žmogus
iš paplūdimio matyt išgirdo tą menką garsą, mat pasisuko ir ėmė artintis link
uolos, ant kurios glaudėsi mergaitė, priversdamas ją dar labiau priglusti prie
pilko aptrupėjusio akmens, besišiaušiančio aprūdijusios geležies spygliais.
Nepažįstamajam artėjant vaikas jau galėjo pastebėti ir dailiai prie kūno
prigludusį baltą kostiumą – dar nė karto nematė, jog rūbas būtų toks vaiskus.
Spiečių žmonės nešiojo rusvus, pilkšvus ar gelsvus apdarus, primenančius smėlį,
rausvą molį ar pilkas kerpes, o tokį žėruojantį skaistumą galima buvo matyti tik
žiemomis, kai išsigiedrindavo ir nuo apšerkšnijusių laukų baltumo imdavo gelti
akis.

Iš pradžių Anuką buvo užvaldęs vien tik smalsumas ir ji godžiai tyrinėjo

kiekvieną keistojo žmogaus detalę, kurią tik įstengė įžiūrėti, tačiau tada jis iškėlė
ranką ir nukreipė kažkokį melsvai spindintį daiktą į kalvos viršūnę. Ji įkvėpė ir
sulaikė kvapą. Nė nenutuokė, kas tai per žiburys, tačiau vyro poza privertė jos
širdį staiga pasileisti galvotrūkčiais: tvirtai į žemę įremtos kojos, kiek pasuktas
kūnas, žvilgsnis nukreiptas tiesiai ten, kur slepiasi grobis – būtent taip
atrodydavo medžiotojai akimirką prieš tai, kai pirštai paleisdavo lanko templę.
Baltasis į ją taikosi... Kažkas trakštelėjo ir Anuka vos susilaikė nekrūptelėjus, bet
greitai užgniaužė tą norą suvokusi, kad tai girgžtelėjo jos pačios dantys, kuriuos
ji buvo sukandusi su tokia jėga, jog spaudė smilkinius ir kaktą.

Vyro ranka su melsva šviesa kiek kryptelėjo šonan, po to nuslinko palei uolos
keterą į vieną pusę ir grįžo atgal, apibrėždama dantytą kalno kontūrą. Jis
žvalgėsi. Nežinojo, kur pasislėpus mergaitė, todėl vaikas apmirė kaip triušiukas,
prie lizdo besiartinant plėšrūnui. Nes daugiau ji nieko padaryti negalėjo. Tik
tūnoti įsispraudus tarp akmenų bei tikėtis, kad liks nepastebėta, o pavojus
netrukus praeis. „Prašau prašau prašau“ mintyse kartojo vienintelį žodį Anuka,
nė nežinodama, į ką kreipiasi. Tačiau, rodos, kažkas išgirdo jos pagalbos
šauksmą, mat iš pušyno apačioje atsklido pratisas vilko staugimas. Ten kažkas
šurmuliavo. Kažkas šūkaliojo, urzgė, vaitojo ir tai patraukė baltojo vyro dėmesį.
Žmogus kažkokiu būdu užgesinęs melsvą šviesą ir nematytą daiktą, kuris vos
prieš akimirką spingsojo, paslėpęs tarp savo balto apdaro klosčių, pasisuko link
juodos uolos, dunksančios vidury pajūrio smėlio. „Keista“ pagalvojo Anuka
„nepamenu, kad čia būtų buvusi tokia didelė uola“ ir įsidrąsinusi kiek kilstelėjo
galvą. Įsižiūrėjusi nebebuvo tikra, ar tai tikrai akmuo. Jo viršus buvo gražiai
išlenktas. Taip gražiai ir taip lygiai, kaip pasitaikydavo pastebėti tik akmeninių
bokštų laukuose, tačiau miškuose ar kalnuose – niekada.

Anuka užuodė link paplūdimio artėjantį vilką ir akimirksniu pasuko galvą į

priešingą pusę nuo to keisto lenkto akmens: pagaliau apačioje iš pušyno kažkas
pasirodė. Dar daugiau baltų siluetų. Jie rankose laikė ilgas lazdas, kurių
priešingus galus buvo susmeigę į vilko kaklą. Mergaitė aiktelėjo ir turėjo delnu
prisidengti burną, kad neišsiduotų. Nors ir susivokė, kad žvėries gerklė nėra
perverta, kad tos baltųjų lazdos baigiasi rausvomis kilpomis, užveržtomis
plėšrūnui po žandikauliu, tai nepanaikino išgąsčio. Ji negalėjo suvokti, kam
prireikė pančioti šį didingą žvėrį, kam iš medžiotojo padaryti grobį. O dar
sunkiau jai buvo suvokti žvėries nuolankumą: didžiulis rudas vilkas slinko
nunarinęs galvą, nors baltojo žmogaus pečiai buvo ne ką aukščiau už plėšrūno
keterą. Vilkui tereikėjo pasukti galvą, praverti nasrus ir atėjūno kaukolė būtų
prapuolusi tarp galingų žvėries dantų, bet kažkodėl jis tik gūžėsi ir krūpčiojo,
suko snukį į šalį ir gailiai dejavo. Supančiotas vilkas. Nugalėtas, palaužtas. Bet
kam? Kodėl jie tai daro? Sutrikusi ir vilkų bejėgiško pažeminimo nuliūdinta
mergaitė stebėjo, kaip iš miško uždangos pasirodo baltųjų poros ir visos savo
keistomis lazdomis, leidžiančiomis jiems būti pakankamai toli galingų žvėrių
nasrų, tempė po vilką. Keturi. Tiek jų atitįsė į paplūdimį prie lenktos uolos ir
tuomet tas, kuris švietė į ją melsva šviesa, kažką palietė ir kalva prasivėrė. Kol
jie grūdo miško žvėris vidun, iš tamsių prasivėrusių uolos įsčių sruvo panikos ir
taip gerai pažįstamas kailio kvapas. Jų ten yra daugiau. Viduje. Šįkart ji jau
nebegalėjo susilaikyti bei ėmė virpėti, nė nejusdama, kaip skruostus sudrėkina
sūrus ašarų takelis. Niekaip negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo tų baisių baltų
žmonių, grobiančių miško žvėris ir grūdančių juos į keistą kalną.

– Ša, – kažkas prispaudė Anuką prie akmens, ant kurio ji gulėjo, – čia aš.

Mergaitei nereikėjo atsisukti, kad pažintų Heket, o kai suprato, kad jos globėja
greta, ašaros pasileido upeliu ir jai teko sukąsti savo nykštį, kad sulaikytų
kūkčiojimą.
– Jie… vilkus… Kas jie? – vebleno mergaitė, tačiau moteris tik pridėjo pirštus
jai prie lūpų ir dar kartą liepė tylėti.

Du siluetai, prigludę prie žemės ir tylūs, judėjo tolyn nuo atbrailos, tačiau
priešaky jų laukė dar nemenka kalnagūbrio ketera, kurią reikėjo įveikti, norint
pasiekti plačius miškus ir išsivaduoti nuo skardžiais apibrėžto iškyšulio. Pagaliau
tolumoje pasimatė vientisas pušų masyvas, į kurį įnėrusios jos galės pasijusti
laisviau. Nepastebimai Anukos veide pasirodė palengvėjimo šypsena. Štai ji –
giria. Vieta, kur galės atsikvėpti, apsisaugoti, pamiršti paplūdimį ir tuos baltus
siluetus…

– Ne… – vos girdimai suurzgė Heket.

– Kas?

Moteris neatsakė. Tik sugriebė mergaitės ranką ir nė nesulėtinusi žingsnio

švystelėjo vaiką sau ant nugaros:

– Tvirtai laikykis.

Klajoklės kojose lyg kas atsilaisvino. Kai nebereikėjo derintis prie lėtesnio
Anukos žingsnio ir ji nebematė tikslo slėptis, moteris ištiesino nugarą, pripildė
pilnus plaučius vakaro oro ir taip šoko į priekį, kad net mergaitės galva loštelėjo
atgal. Ji dar niekada nematė, kad globėja judėtų šitokiu greičiu. Rodėsi kad
krūmokšniai ir žemos pušelės, kuriomis buvo apaugusi kalnagūbrio ketera,
tiesiog skrieja pro šalį, susiliedamos į melsvą miglą. Vėjas sušniokštė ausyse ir
tas jausmas buvo nepakartojamas. Anukai beveik norėjosi suspigti iš malonumo,
tačiau pasitenkinimas lyg sprangus smėlio grumstas užstrigo gerklėje – pagaliau
ji pamatė, kam šitoks lėkimas. Šiauriniu girios pakraščiu, susiliejančiu su ketera,
kuria jos šiuo metu lėkė, artėjo raudonos šviesos. Mergaitei suspaudė pilvą.
Nesvarbu, kad niekada nebuvo to mačiusi, nė karto apie tai jai niekas
nepasakojo, tačiau jai pakako to, ką prieš keletą akimirkų matė paplūdimyje. Tai
jie, tie balti padarai medžiodami juda mišku ir jei Heket nepaskubės, netrukus
rausvos ugnelės užtvers joms kelią ir neliks praėjimo. Jos liks įstrigusios čia, ant
šio ilgo akmeninio liežuvio, kuris taip neseniai smalsiam vaikui atrodė puiki
vieta stebėti neregėtus atvykėlius…

– Heket? – mergaitė vos išsilaikė ant moters nugaros, šiai staiga sustojus.

– Nespėsim, – sušvokštė ji ir sustingo, mėgindama atgauti kvapą, o gal kažką

svarstydama.

Anuka virpėjo nuo lėkimo, nuo tų žodžių, kuriuos tik ką pasakė Heket,
prisimindama baltuosius, supančiotus vilkus ir raudonas ugneles tarp medžių, bet
viskas, ką jautė jos kūnas, buvo stipriai išsiplečiantys ir susispaudžiantys
globėjos šonkauliai, kuriuos ji buvo apglėbusi liaunomis savo kojomis.

– Ką? Ne...– šniurkštelėjo nosimi mergaitė.

– Nespėsim, – tvirtai pakartojo moteris, – niekaip.

Staiga, beveik su tokiu pačiu nirtuliu ji apsisuko ir pasileido atgal, link to paties
skardžio, ant kurio ne taip seniai rado savo nepaklusnią globotinę.

– Pameni Pilnaties prarają? – šūktelėjo per petį lėkdama, – Anuka? Atsipeikėk!

– Ką?

– Klausiu, ar pameni, kaip lipau iš Pilnaties prarajos?

– Ne… Taip, – vaikui viskas susipainiojo, blankus prisiminimas praplaukė

kažkur už suvokimo ribos. Prie ko čia Pilnaties duobė ir kodėl jos lekia gilyn į
spąstus?

Heket grubiai timptelėjo mergaitės rankas, kurios tvirtai ir greičiausiai iki

dusulio spaudė jai gerklę. Tačiau ne oro trūkumas buvo priežastis – moteris
nutempė vaiką ant žemės ir puolė link riedulio. Tai buvo pilkas aplaužytas luitas
su styrančiais metaliniais strypais, kokių palei jūrą pasitaikydavo gana dažnai,
tad mergaitė nesuvokė, kuo jis taip sudomino Heket. Tačiau tai, kas vyko vėliau,
jai buvo dar sunkiau suprantama: kol moteris prišoko prie akmens, jos anglies
juodumo plaukai išsisklaidė vėjyje ir ėmė blukti, lietis, virsdami į mėlyną miglą,
plevenančią apie globėjos galvą, kaklą tįstančią pavėjui. Liauni Heket pirštai ir
taip gerai pažįstamos rankos, kurios begalę kartų glaudė Anuką, staiga virto
bjauriomis letenomis, su stirksančiais juodais nagais.

Anukos šnervės išsiplėtė, o apatinė lūpa ėmė virpėti, mėginant suvaldyti

besiveržiančias ašaras. Tačiau mergaitei buvo per daug baisu ir ji nesusiturėjusi
šniurkštelėjo. Taip norėjo pašaukti savo globėją, kad ši atsigręžtų, pažvelgtų į ją
savo ramiomis tamsiomis akimis, tačiau be galo bijojo, kad moteriai atsisukus
paaiškės, jog vakaro prietemoje ištirpo ne tik plaukai, bet ir taip gerai pažįstamas
veidas, todėl mergaitė tik sukando savo nykščio galiuką ir tyliai suunkštė
stebėdama, kaip Heket iškėlė leteną sau virš galvos.

Pirmąjį Heket smūgį į akmens luitą palydėjo žemas duslus maurojimas. Antrasis
kirtis pažėrė atplaišų ir smulkaus žvirgždo, o po trečiojo nuo uolos atskilo
akmens nuolauža su styrančiu virbu. Tačiau ji nesiliovė. Vis kapojo akmenį, lyg
po juo slypėtų išsigelbėjimas, kol pagaliau luitas pokštelėjo ir subyrėjo. Heket
nedelsdama puolė rinkti metalinius virbus, kuriuos išlaisvino sutrupėjęs akmuo,
kol pagaliau sugriebusi tokių pilną saują pagaliau nurimo. Klūpojo nusisukusi
nuo mergaitės, o ši dėbsojo į globėją, atgalia ranka nuo veido braukdama
sumišusį prakaitą, ašaras bei kraują, besisunkiantį iš prakirsto antakio. Bijojo
nusukti akis, bet vos pagalvodavo, kad štai Heket netrukus atsisuks, vaiko širdis
imdavo veržtis per gerklę. Ir pagaliau moteris atsistojo ir pasisuko į globotinę.
Klajoklės akys buvo tamsios, juodi plaukai sunkiomis sruogomis dribo ant pečių,
o laibi pirštai laikė sugniaužę metalinius strypus. Net raudonoje odoje kaip
visada ramiai žėravo auksinės strazdanos, galbūt tik tos, kurios sudarė gražų
pusmėnulį ant skruostikaulio buvo kiek ryškesnės nei paprastai. Tačiau tai buvo
Heket. Tokia, kaip visada. Nė užuominos apie melsvą miglą ar letenas. Tai buvo
jos globėja ir Anuka dar kartą sumirksėjus galiausiai nusprendė, kad tai baimė ir
vakaro prieblanda jai iškrėtė piktą pokštą.

Kol mergaitės galvelėje mintys vijo viena kitą, moteris nedelsė. Surinkusi
strypus ji prisiartino prie mažosios ir sugriebusi ją už rankos, nusitempė link
gūburio keteros. Heket peršoko keletą uolų, paskui save tempdama beveik žemės
kojomis nesiekiančią apsiašarojusią mergaitę, kol pagaliau sustojo prie didelio
sutrūnijusio kelmo.

– Anuka, – jos pirštai taip skaudžiai susmigo į mažus petukus ir taip stipriai ją
papurtė, kad ši net kostelėjo iš netikėtumo, – įdėmiai klausyk.

Heket parodė į kerėpo šaknis ir tik įsižiūrėjusi mergaitė pastebėjo gerai jų

slepiamą juodą duobę, plyšį tarp akmenų, kurio dugno nesimatė ir buvo
neįmanoma nuspėti, kokio jis gylio.

– Jis gilus, – lyg atspėjusi vaiko mintis patvirtino globėja, – pakankamai gilus,
kad jie tavęs nepasiektų, bet ne tiek, kad tu negalėtum išsikrapštyti, kai viskas
nurims.

– Aš? O tu? – vos suprantamai šniurkštelėjo.

– Aš netilpsiu. Jie mane pasiims.

– Ne… – buvo beįsileidžianti į ašaras, bet Heket pirštai ir auksiniais mėnuliais

virtusios akys ją sugrąžino, beveik užhipnotizavo, prikaustė žvilgsnį prie
judančių moters lūpų.

– Imk šiuos, – tai sakydama moteris sugrūdo į vaikišką delną šaltus, rūdimis
pasišiaušusius smaigus, ištrauktus iš akmens, – palauk iki ryto. Jei bus tylu,
smaigstyk juos į duobės kraštus ir lipk lauk. Tu sugebėsi, aš žinau. Esu tikra. Kai
išlįsi eik į spiečių. Žinai, kuris arčiausiai?

Anuka nesugebėjo nieko pasakyti, tik mostelėjo ranka pietryčių kryptimi.

– Taip. Labai gerai. Šaunuolė. Eik pas žmones. Jie tave priglaus. O kai paaugsi,
susirasi saviškius. Girdi? Anuka girdi?

– Girdžiu…

– Kol juos surasi, maniškiai tave pasaugos. Taip?

– Taip…

– Nenukabink nosies. Mes dar susitiksime. Pamatysi, – atrodė nesuvokiama,

kaip Heket gali šypsotis taip užtikrintai, kai mergaitė jau matė raudonas ugnis,
artėjančias visu gūburio pločiu ir baltus siluetus, vinguriuojančius tarp krūmynų.

– Gal galim greičiau? Susitikti?

– Taip greit, kaip tik sugebėsiu, – moters pirštai suspaudė mergaitės delną su
smaigais ir švelniai stumtelėjo į tamsų plyšį.

Žemė pradingo vaikui iš po kojų ir po ja teliko tamsa, alsuojanti pelėsiu ir dusiu

užsistovėjusiu vandeniu, tačiau pakėlusi akis į viršų ji dar matė besišypsantį
Heket veidą ir žėrintį mėnulio formos pjautuvėlį ant skruostikaulio, jos
strazdanotą ranką bei ilgus pirštus, apsivijusius Anukos sveiką dilbį.

– Tu nuostabi ir tu viską gali, – sušnarėjo tylus globėjos balsas ir pirštai

atsileido.

Mergaitė nučiuožė gilyn į tamsą.

1. Prieglobstis
Brido per karštyje raibuliuojančią pievą ir tylomis bumbėjo sau po nosimi, kodėl
motulė gamta primerkė vieną akį, tačiau uoslę paliko tokią jautrią: ore tvyrantis
violetinis čiobrelių kvapas gniaužė ir savo saldumu lipino gerklę. Pasidarė koktu.
Kilo nenumaldomas noras nustumti tą klampumą, tad viena ranka pagrabinėjusi
maišelį, kadaruojantį prie dešinės šlaunies, išsitraukė džiovintos mėsos rėželį, o
pritūpusi nuplėšė kelis pasiklydusius kiaulpienės lapus – puikus užkandis prieš
popiečio poilsį ir atgaiva žiedynų nukankintoms juslėms.

Saulė vis labiau kepino, aplink galvą zujo vaistažoles lankančių bičių spiečiai.

Taip norėjosi nusimesti žydrą apsiaustą, tačiau išdrįso tik nuo galvos nubraukti
gobtuvą: jei tik pasitaikytų sutikti kokį žmogų galėtų akimirksniu vėl po juo
pasislėpti.

Iš paskutinės stovyklos iškeliavo kaip visada – lokio dieną, po kurios jau

trečiąkart danguje prisirpo pilnatis, tad ankstyvas pavasaris seniausiai ištirpo su
paskutiniu sniegu ir aplink kaupėsi vasaros kaitra. O moteris vis dar nebuvo
tikra, ar pasirinkta klajonių kryptis atves prie kito spiečiaus. Bet, kol vasara dar
neįpusėjusi ir iki ateinančios žiemos vis dar daugybė dienų, nebuvo ko
nerimauti. Kol prasidės pirmieji šalčiai, ji tikrai kažką sutiks. Be to, iš įpročio vis
dairydamasi saulės išbalintų gyvūnų kaulų, galbūt net ragų ar ilčių, kuriuos
galėtų panaudoti savo figūrėlėms, ji jau trečią dieną tokių pastebėdavo vis
mažiau, todėl galvoje vis smarkiau kirbėjo mintis, kad netrukus sutiks vietinių
gyventojų.

Netikėtai ausis pasiekė keistas garsas. Kažkas suūkė, o tas balsas nepriminė nė
vieno jai žinomo paukščio ar gyvulio.

Išsitiesė, kiek leido jos pakumpusi nugara, ir ėmė dairytis. Iš pradžių nieko
nepastebėjo, bet netikėtai, tolimo miško paunksmėje užmatė mojančią vyro
figūrą. Jo keistai pilki plaukai draikėsi vėjyje, išskirdami jį iš mirgančios
kamienų uždangos.

Jo pilki plaukai.

Jei ji mato jo plaukus, jis gali matyti jos veidą!

Kaip galėdama greičiau užtraukė gobtuvą, pridengdama apsiblaususią akį ir
randuotą odą.

Na štai – ir vėl teks susitikti su kitais. Atlaikyti žvilgsnius, pačių žmonių

nesuvoktą pasmerkimą bei kaltinimą. Vėl klausinės, spoksos. Anksčiau visa tai
ją baisiai glumindavo, tačiau, bėgant metams ir keliaujant iš vienos stovyklos į
kitą, jau žinojo, kaip klostysis pažintis ir išmoko, kaip jai reikia elgtis, kad pačiai
būtų kuo lengviau. O prasidės viskas nuo žydrojo gobtuvo: tai bus pirmasis jų
matomas toks ryškus drabužis. Praeinant rankos mėgins pagriebti skverną ir
pačiupinėti nematytą audinį, todėl mažai kas pastebės, po juo slepiamą veidą.
Įėjusi į avilį išties sveikąją ranką su pačiomis gražiausiomis figūrėlėmis ir
pasakys, kad tai dovanos spiečiaus vaikams. Lauktuvės keliaus iš rankų į rankas,
kol galiausiai pasieks mažuosius ir erdvę užpildys susižavėjimo šūksniai bei
klegesys. Visuomet svarbu nedovanoti per daug žaisliukų, kad atsirastų jų
negavusių, bet trokštančių. Nuskriaustieji kibs motinoms į pridurkus ir nutaisę
pačius nuolankiausius veidelius mels, kad ir jiems išrūpintų tokius pačius
gyvūnėlius. Tada ją apsups garbingiausios moterys ir ims prašyti padirbinti ir
kitiems vaikams miško gyventojų atvaizdų. Ji šypsosis, atsukdama gražiąją
veido pusę, o žmonės bus malonūs, nes juk priimti klajūnus jiems taip įprasta.
Tik staiga oras aplink sustings, garsai šnarėdami išsislapstys – kažkas iš
apsupusiųjų atėjūnę pastebės jos netobulą kūną... Anuka perbraukė delnu nuo
karščio išrasojusią kaktą, norėdama ne tiek atsikratyti įkyraus prakaito kutenimo,
kiek išvalyti galvą nuo slogių minčių apie dar vieną neišvengiamą susidūrimą su
gražiais, jokių trūkumų neturinčiais žmonėmis, kuriems jos šleivumas bus toks
atgrasus.

– Ramiai, ramiai, – suniurnėjo sau po nosimi kelis kartus giliai įkvėpdama to

glitaus pievų medaus tvaiko, – tai tik dar vienas sustojimas. Dar vienas
prieglobstis žiemai.

Taip, tai tik dar vieneri praėję metai jos nesibaigiančioje kelionėje, visą
gyvenimą trunkančiose saviškių paieškose. Paieškose, kuriomis ji pati beveik
nebetikėjo ir judėjo tiesiog iš įpročio, tik dėl to, kad sustoti buvo daug baisiau
nei judėti. Prie miško ji buvo įpratusi, o prie žmonių pritapti taip ir neišmoko.
Matyt dėl to taip niekada ir neužsibuvo nė vienoje bendruomenėje ilgiau, nei
buvo būtina.

Jei ne tas keistas vyras, kurio kvietimu atsekė, moteris greičiausiai nė nebūtų
pastebėjusi milžiniškų avilio sienų, apaugusių gebenėmis ir labiau primenančių
miško pasiglemžtą uolos keterą, nei žmonių sutvertą statinį. Per visas savo
keliones jai neteko matyt tokio didelio spiečius. Net neįėjusi į vidų žinojo, kad
po išoriniu kevalu slepiasi ne mažiau kaip keturi vidiniai ratai, nors pati
daugiausiai buvo mačiusi tris, o žmonės dažniausiai glausdavosi vos dviejų
žiedų aviliuose.

Prisiartinus prie didingos buveinės ėmė nenumaldomas noras užversti galvą ir

pažiūrėti, ar toli nuo ratu susmaigstytų ir tvirtu dembliu aptrauktų stulpų viršaus
iki dangaus, tačiau nenorėjo per daug atsidengti: nors kvieslys ir pradingo,
negalėjo būti tikra, kad jos niekas nestebi.

Vos įžengus į aulą – aikštę, kurioje virė didžioji dalis bendruomenės gyvenimo:
vakarais buvo kuriamas didysis laužas, prie mažesniųjų, nuolat rusenančių,
gaminamas maistas, dorojamas grobis, kur rinkdavosi medžiotojai ir savo
kasdieninius darbus dirbdavo visas spiečius – atėjūnę iškart apspito susidomėję
gyventojai ir, kaip buvo numačiusi, kiekvienas siekė paliesti jos nematytą rūbą.
Nenuvylė ir atneštos dovanos: aplink bematant susispietė paūgėjusių vaikiščių
būrelis ir visi kaulino miško žvėrelių atvaizdų. Tik, susirinkus tokiai gausybei,
Anuka nė nepastebėjo, kaip sparčiai ištirpo jos turtas ir visas dėmesys susmigo į
tai, kas slėpėsi po apsiaustu. Palankesnio požiūrio nebeturėjo kaip užsitarnauti,
tad trauktis nebebuvo kur. Stebint dešimtims tamsių akių ji nusitraukė gobtuvą ir
išsitiesė, kiek leido deformuotas kūnas.

Kažkas iš mažųjų pravirko, viena jauna moteris prisidengė akis, o likusieji

tiesiog spoksojo.

Juto, kaip žvilgsniai svilina susiraukšlėjusią veido pusę ir migla užtrauktą kairę
akį, tyrinėja nors ir gerai po nagingai padirbintais drabužiais paslėptą, bet vis
dėlto akivaizdžiai smulkesnę ranką, į šalį pakrypusią nugarą.

– Tai ne žvėries palikti randai, – nuo minios atsiskyrė ir prie jos prisiartino viena
iš moterų.

– Ne.

– Buvai vienintelis vaikas savo motinai ir ji pabėgo su tavimi į miškus? –

gražiame šeimininkės veide atsispindėjo nepasitikėjimas, gal net pasmerkimas.

Iš aplinkinių reakcijos suprato, kad kalbančioji buvo gerbiama bendruomenės

narė, tačiau klajoklė abejojo, kad ji gali būti šio avilio Motinėle. Tiesiog atrodė
dar kiek per jauna.

– Ne, mano mama įstatymo nesulaužė.

– Tuomet nesuprantu... – juodos kalbančiosios akys apsiblausė išduodamos tai,

kad jai retai čia kas drįsdavo prieštarauti.

– Kiek tau buvo metų, kai parėjai iš miško?

Visi buvę auloje pasisuko į balsą. Žila moteris artėjo prie sambūrio iš avilio
gilumos. Neįprastai aukšta ir plačiapetė, ėjo išsitiesusi ir labiau priminė
medžiotoją, nei motiną, tačiau be jokios abejonės, tai buvo šio avilio Motinėlė.

– Penkeri. Ir ... aš negrįžau. Mane surado., – buvo labai sunku išstovėti tiesiai,
nesusigūžti ir nesidangstyti, kai tiek žvilgsnių vagojo kūną, tačiau klajoklė jau
kadais buvo prisiekusi sau, jog niekada nesijaus menkesnė už kitus, todėl sutelkė
visą dėmesį į balsą, kad jis nelūžinėtų, skambėtų tvirtai ir užtikrintai.

Tarp susirinkusių kilo šurmulys – jiems nebuvo tekę girdėti, kad Gamtos vaikas
sugrįžtu. Spiečiui buvo žinoma tik viena tiesa: tie, kas gimsta su trūkumu
atiduodami Gamtai, kad ji juos pasiimtų atgal. Toks įstatymas.

– Ar teko girdėti apie kitus sugrįžusius? – po šonkauliais suvirpėjo viltis, kad

galbūt pagaliau ji aptiko saviškių pėdsakus. Kad ir kas tie saviškiai bebūtų.

– Taip, labai seniai vienas keliautojas pasakojo apie savo susidūrimą su tokia
kaip tu, – kalbėdama Motinėlė prisiartino ir sustojo vienu žingsniu arčiau
atvykėlės nei kiti spiečiaus gyventojai, tačiau išlaikydama tuščios erdvės žiedą
aplink Gamtos vaiką.

– Ar ji gyveno avilyje?

– Ne, ji buvo tokia pati klajoklė.

– Kas jai nutiko?

– Mūsų svečias nežinojo, nes jų keliai susiėjo ir išsiskyrė, – Motinėlė sunėrė

rankas už nugaros ir su gerai susidomėjimą slepiančia nuobodulio kauke grąžino
pokalbį prie Anukos, – o kokie keliai atvedė tave į mano spiečių?
--------------------------------

– Tavo apsiaustas labai keistas, – apie dirbančią moterį sukiojosi jauna motina, –
iš kur tokį gavai?

– Man jį padovanojo mama, kai aš susiruošiau iškeliauti, – tai nebuvo

mėgiamiausia Anukos tema, tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek kažkas imdavo
klausinėti apie jos dangaus mėlynumo rūbą, tad ji tik stipriau sugniaužė ragą ir
priglaudė prie jo titnaginį rėžtuką, taip pasirengdama nemaloniam pokalbiui,
kurį tikėjosi kiek įmanoma sutrumpinti.

– O iš ko jis pagamintas? Atrodo kaip tvėrių rezginys, – jauna moteris, dar

beveik mergaitė, pritūpė greta akmens, ant kurio sėdėjo klajoklė, nors prie
moters dar būtų laisvai tilpęs suaugęs vyras.

– Mes juos vadiname vijūnais, – Anuka tarėsi nepastebėjusi atstumo, kurį išlaikė
jos pašnekovė.

– O kas tie vijūnai?

– Tie patys tvėriai.

– Tai kodėl jūs juos taip keistai vadinate? – mergina stebėjo, kaip rėžtuką
klajoklės rankose pakeičia smiltainio plokštelė ir iš po jos pažyra smulkutės
kaulo dulkės.

– Masti, kai kurie dalykai skirtinguose aviliuose vadinami kitaip.

– Tai kaip tuomet tu supranti, ką kalba žmonės?

– Aš jau įpratau. Kalbos nesiskiria taip smarkiai. Tik kai kurie žodžiai, tarimas.
Juk tau mano kalbėsena taip pat turėtų atrodyti keistai.

– Taip, bet aš maniau, kad tai dėl tavo trūkumų, – motina tai pasakė taip
kasdieniškai, lyg būtų kalbėjusi apie nutrūkusią gulto virvelę, dėl kurios šis ėmė
krypti į vieną šoną, taip neduodamas išsimiegoti.
– Tau neleidžia bendrauti su klajūnais, ar ne? – pagaliau Anuka pakėlė akis nuo
kaulo dulkėmis aptraukto dirbinio ir pažvelgė į mergaitę. Labai trumpai, vos
akimirką, kad tik ji nepajustų grėsmės ar nerimo. Tik tiek, jog įsitikintų tyru jos
naivumu bei nepatyrimu.

– Aš juk motina! Mes galime bendrauti tik su tais, su kuo mums leidžia
Motinėlė. Juk žinai, kad turime išlaikyti kraujo linijas.

– O ar pas jus nebuvo užsukusių klajoklių moterų?

– Nežinau, galbūt. Bet jei jos buvo medžioklės, tuomet jos neturėjo reikalo ateiti
pas mus į lopšį.

– Taip, tu teisi, neturėjo, – klajoklė vėl išsitraukė rėžtuką ir sutelkus dėmesį ėmė
dailinti kaulinio žvėrelio uodegą.

– Anuka, o kai pabaigsi šią lapę, ar galėsi ir man kai ką padaryti?

– O ko tu norėtum?

– Viena iš motinų turi kaulinių pakalnučių puokštelę su ilgu koteliu – ji jomis

susega plaukus. Taip gražu. Bet pas mus taip niekas nemoka padaryti... Tą
smeigę jai padovanojo vienas klajoklių, kurio vaiką ji pagimdė.

– Gerai, Masti, kai tik pabaigsiu šitą žvėrelį, galėsiu tau padaryti smeigę.

– Oi ačiū, Anuka, tu tikrai gera. Ir visai nebaisi. Tikrai.

Žinojo, kad šios naivios, pasaulio veik nemačiusios, būtybės žodžiai nuoširdūs,
kad ji tikrai žavisi jos darbu, tačiau vis tiek suspaudė širdį. Juk tokius ir panašius
žodžius bent kartą išgirsdavo kiekviename avilyje, į kurį atkeliaudavo, bet taip ir
nepriprato prie jų: „tu nebaisi“, „o aš tavęs nebijau“, „mama, žiūrėk, sėdžiu ant
Anukos kelių – ar aš drąsus?“. Visa laimė, kad mergina ir vėl susidomėjo žydru
rūbu ir atsirado proga pakreipti pokalbį kad ir ne pačia mieliausia, bet vis dėlto
kita linkme.

– O kodėl jis žydras?

– Nes tvėrius maitino specialiomis sultimis.

– Kokiomis?

– Tas augalas čia neauga. Nemačiau jo jau seniai. Tai pajūrio žolė.

– Tu matei jūrą? – mergaitės akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Taip, Masti, mano gimtasis spiečius buvo prie jūros.

– Buvo? – dabar ji prisimerkė ir pasuko galvą, kaip vaikas pasiruošęs smagiam

pasakojimui prieš miegą.

– Kadaise. Jis išnyko. Nors po manęs gimė dar trys moterys, tačiau tik viena jų
tapo motina. Gal ir gerai, kad tik Laima. Nes mus taip dažnai ėmė puldinėti, kad
nebeliko spiečiuje vaikų. Jie visus išsinešė. Laima žuvo gindama paskutinįjį
sūnų. Vaikas buvo paskutinis, ji pati buvo paskutinė. Spiečius negali gyventi be
motinų – pati supranti.

– Ach, kaip baisu, – mergina ištiesė ranką norėdama paliesti dirbančios moters
plaštaką, tačiau susivaldė ir atsitraukė. Retai kas nori liesti susiraukšlėjusią odą,
– o iš mūsų spiečiaus vilkai jau seniai neišsinešė nė vieno vaiko. Mes net
nebegirdime jų staugimo.
2. Maudynės
Link upės leidosi žvyruotas takelis, kuris, priartėjęs prie vandens, išsišakojo:
viena atšaka vedė prieš srovę, o kita – žemupio link. Nekilo nė menkiausia
abejonė, kur pasukti. Kaip ir visuose spiečiuose, taip ir šiame, galiojo tam tikros
taisyklės. Tyras ir nė vieno kūno dar neplovęs vanduo skirtas motinoms ir
žindomiems kūdikiams, kiek žemiau pasroviui įsikuria nešiotės su vaikais, dar
žemiau merginos, laukiančios pirmojo kraujo. Jei jis nepasirodo iki dvidešimt
penktosios vasaros, tuomet jos tampa laisvosiomis moterimis ir be visų kitų
pasirinkimų, gali maudytis su kitais pagrindinėje maudykloje ir poruotis su tuo,
kuo įsigeidžia.

Nors prieš tris dienas oras tapo toks svilinančiai lipnus, kad nebegelbėjo nei
paunksmės ar šešėliai, nei tvėrių rezginiai, vis dėlto Anuka neketino naudotis
spiečiaus maudyklomis. Jei būtų pažinojusi upę, būtų tiesiausiu miško keliu
patraukusi į kokį tolimą užutekį, kur nenuklysta nė vienas gyventojų, tačiau ji
nežinojo, kaip raitosi ir kur kelią tarp akmenuotų krantų graužiasi ši tėkmė, todėl
moteriai teko eiti pakrante.

Kryžkelėje pasuko į kairę ir netrukus priėjo didžiąją maudyklą. Ji buvo pilna.

Klajoklė žingsniavo per minią, tačiau liko nepastebėta, kitiems nematoma.
„Gmorgo privilegija“ – būtent taip ji buvo pavadinusi šią žmonių savybę
ignoruoti netobulos jos asmenybės buvimą. Bet Anuka neprieštaravo. Jau geriau
nematoma, nei varstoma tiriančių žvilgsnių, vertinančių ir lyginančių. Juk tas
palyginimas toks skausmingai nelygus: jie, glotnia, raudono gintaro spalvos oda,
lygia ir žėrinčia saulėje ir ji, tarsi suglamžytas ir aptrupėjęs lapas, trūnijęs po
pusnimi per žiemą. Be to, ant spiečiaus gyventojų nuogų kūnų nepastebėjo ir
randų, kas leido spėti, jog ši bendruomenė buvo ne tik išnaikinusi vilkus savo
medžioklės plotuose, sugebėdavo išvengti susidūrimų su lokiais, bet ir įtarti, jog
paskutinės kartos nebuvo susirėmusios ir su gmorgais.

Persikabarojo per uolą ir prieš akis nusidriekė lyguma. Upė išsiplėtė lyg ką tik
pelę prarijus gyvatė, krantai nugludo, eiti tapo lengviau. Po kojomis krebždėjo
išdžiūvusi žolė, o prie rasotos odos lipo smilgų pūkai. Negalėjo pakęsti kūno
glitumo, to raibuliuojančio sukepusio oro virš pievos, žiogų čirpimu zirzenančios
kaitros ir per nugarą be perstojo ropojančio prakaito, tarp krūtų vinguriuojančios
drėgmės. Persibraukė veidą ranka ir jis liko šlapias. Tačiau kai nuo burnos
atitraukė delną pajuto keistą kvapą, sklindantį iš kito upės kranto. Mėgino
įžvelgti, kas slepiasi už žalumos, tačiau tai buvo bergždžia. Paspartino žingsnį,
tačiau šnervės vis taip pat virpėjo, iš gausybės pievos žolynų bei smulkių pušyno
gyventojų kvapų išskirdamos tą kitą, nepažįstamą kvapą. Apčiuopė svaidyklę,
pritvirtintą prie juosmens, tačiau baimės nejuto. Net priešingai, galėjo prisiekti,
jog tai kažkas draugiško, nepavojingo ir net nesuvoktai pažįstamo.

– Ei, – šūktelėjo, nors ir nesitikėjo sulaukti atsakymo. – Ei, kas tu?

Jokio atsako.

Jei tai būtų koks žvėris ar paukštis, būtų pasibaidęs garso ir ji būtų pastebėjusi
kažką sprunkantį, tačiau viskas liko taip, kaip buvę. Taigi tai nebuvo koks gyvis,
tačiau tas kvapas nepriminė ir žmogaus. Galbūt kokie nepažįstami augalai? Buvo
smalsu. Net pasvarstė, gal verta šokti į sietuvą ir mėginti perplaukti upę vien
tam, kad galbūt pamatytų „tai“. Tačiau ji nebuvo gera plaukikė, o srovė čia stipri,
be to vandenyje ji būtų pažeidžiama, nors „anas“ ir neatrodė pavojingai.
Nusprendė žingsniuoti toliau, galvoje vis dėliodama žinomus kvapus. Mėgino
išskirti pažįstamus atspalvius, tačiau galiausiai pripažino, jog tai galbūt net ne
kvapas, o kažkoks keistas pojūčių dirgiklis, verčiantis ją jausti keistą sužadinimą
bei energiją, smalsumą, potraukį bei prielankumą. O su kiekvienu žingsniu
spiečiui vis labiau tolstant, net ir keistą ilgesį kažkur kitam krante tūnančiam
„tam“.

Saulei pasiekus zenitą krantas vėl tapo uolėtas ir neilgai trukus priėjo tobulą
užutekį maudynėms. Sekli ir pavėsinga vieta su nugludinto akmens luitais grįstu
dugnu, nuostabiai tiko ramiam pasimėgavimui vėsuma. Užkandžių ryšulį
padėjus pavėsyje ir praskalavusi savo apdarus, niurktelėjo vandenin ir kūnui
suvirpėjus nuo malonios vėsos, užsimerkė. Upės srovė vos juntamai kuteno odos
paviršių ir moteris atsipalaidavo. Leido vandeniui nuplauti visą pažinties su
spiečiumi įtampą. Dabar, kai praslinko pirmosios ir pačios sunkiausios dienos,
galės mėgautis užmarštimi. Nors dar nebuvo apsisprendusi, ar liks šiame
spiečiuje žiemai, ar iki rudens mėgins nukeliauti iki kitos bendruomenės. Jau net
nebežinojo, kiek buvo jų aplankiusi. Pirmaisiais klajonių metais, po to kai paliko
avilį, kuriame užaugo, vis galvojo, kad jau netrukus sutiks saviškius. Tačiau
vasaras keitė žiemos, pavasariai sproginėjo žiedais, rudenius išpustydavo
šiauriniai vėjai, o ji vis ėjo ir kuo toliau, tuo mažiau suvokė, ko ieškanti. Kuo
daugiau nepatiklių ir pasišlykštėjimo kupinų žvilgsnių nudilgino kūną, tuo
mažiau ji tikėjo Heket žodžiais. Iš tiesų ji beveik nebetikėjo pačia Heket. O gal
ta moteris, su gintarais plaukuose, niekada ir neegzistavo? Gal ją susigalvojo
pati, kai tikroji motina, atpažinusi iš miškų grįžusią dukrą, kietai sučiaupė lūpas
ir atsukusi jai nugarą pradingo avilio gilumoje? Gal prisisvajojo apie miškuose
gyvenančią globėją tada, kai pirmąkart suvokė, jog niekur nebus sava, bus tik
pakenčiama prašalaitė? Taip, ji išmoko būti naudinga prašalaite. Nusižiūrėjusi,
kaip vienas klajoklis valdo rėžtuką, daugybę vakarų lupo nuo pirštų pūsles, kad
ryte vėl galėtų mokytis drožti, kol pagaliau oda sudiržo, o rankos įgudo ir ėmė
tverti miško gyvius. Ši veikla niekada neuždegdavo jos, tačiau puikiai
pagelbėdavo, kai reikėdavo užpildyti tuštumą. Be to vėliau, pradėjus klajoti,
suprato, kad savuosius žvėrelius gali išmainyti į kruopelę palankumo. Taip pat,
dar būdama vaikas labai aiškiai suprato, jog netrukus ateis laikas, kai turės
savimi pasirūpinti, save išmaitinti, todėl ėmė ieškoti ginklo, kuris derėtų prie jos
negrabaus kūno. Stebėdami jos pastangas pajūrio avilio medžiotojai kraipė
galvas: juk toks kreivas padaras negali tinkamai įtempti lanko ar sviesti ieties,
tad kam vargintis? Bet pašaipius žvilgsnius pastebėjusi mergaitė tik sukando
nykščio galiuką ir patraukė treniruotis toliau nuo tų vietų, kuriose sukiojosi
spiečiaus žmonės.

Kad ir kaip buvo apmaudu pripažinti, tačiau tie, kurie ja netikėjo, buvo teisūs. Ji
nepajėgė įtempti lanko, o sviedžiama ietis nesmigdavo ten, kur ji taikydavo. Ir
jei nebūtų susidūrusi su svaidykle...

– Matau, radai mano slaptavietę.

Visiškai netikėtai už nugaros nuskambėjęs balsas privertė Anuką krūptelėti. Taip

netikėtai užklupta ji pašoko ir apsisuko į kalbančiąją, mėgindama prisidengti
netobulą savo kūną.

– Atsiprašau, nemaniau, kad taip toli kažkas atklysta. Aš tuojau, – slidinėdama

akmenimis ėmė ropštis laukan.

Sekta Iglit ramiai stebėjo negrabius klajoklės judesius, o jos veidas buvo sunkiai
perprantamas:

– Neskubėk, aš tavęs neveju.

– Nenorėjau sukelti nepatogumų, – klajoklės veidas išbalo, nes ne sukelti

nepatogumai ją labiausiai suglumino, o tai, kad kažkas užklupo ją nuogą, kai
niekas nedengia tų baisių odos raukšlių, vietomis suvytusių, vietomis išsišovusių
raumenų ir plėmais išblukusio odos raudonio.
– Baik atsiprašinėti.

Vargais negalais išsiropštusi iš akmenimis nusėto upės duburio, Anuka

nuskubėjo prie išversto medžio kamieno, ant kurio buvo pasidžiovusi rūbus.

– Sustok akimirkai, – sunkiai atsikvėpė sekta, nepasikentusi klajoklės

nervingumo.

Sustojo, kaip paprašyta, tačiau taip ir liko sektai atsukusi nugarą. Krūtinė sunkiai
kilnojosi nuo gniaužiamo pykčio: šitiek laiko sugaišo, kad pabėgtų nuo spiečiaus
žmonių, o štai dabar...

– Noriu kai ko tavęs paprašyti.

– Figūrėlės? – tai buvo vienintelis dalykas, ko žmonės prašydavo, todėl

pamėgino spėti, nors negalėjo suvokti kokios ir juo labiau kam, sektai to galėjo
reikėti.

– Ne, visai ne tai, – šaltas ir grubus balsas sušilo, lyg Iglit būtų nubraukusi
rimtumą nuo veido ir nusišypsojusi, tačiau tai tetruko vos trumpą akimirką ir
toliau sekta kalbėjo tuo pačiu bespalviu balsu, – noriu tave apžiūrėti.

– Ką? – dar labiau sutriko Anuka, jei tai bebuvo įmanoma.

– Ar galiu apžiūrėti tavo kūną. Labai prašau.

Gyvenime tokio prašymo nebuvo sulaukusi. Paprastai visi stengėsi jos nematyti,
todėl mintis, kad kažkas gali išties atidžiai ir įdėmiai žiūrėti į Anukos kūną,
apsvaigino. Net ausyse ėmė spengti.

– Gerai, – suniurnėjo per mirksnį užkimusiu balsu.

Iglit prisiartino ir ėmė apžiūrinėti nugarą. Nuo vandens atvėsusia oda juto nuo
kelionės sukaitusios sektos kvėpavimą.

– Aš truputį paliesiu, – ir perbraukė randą nelaukdama atsako.

Tai buvo švelnus ir žmogiškas prisilietimas nuo kurio klajoklei suspaudė gerklę.
Lyg vienu grybštelėjimu ant moters pečių būtų nugulęs visas žmogiškas artumas,
kurio ji nepatyrė. Virptelėjo, bet vis dėlto neįtikėtinai greitai nurijo tą gerklę
veržiantį gumulą.

Iglit lėtai eidama ratu tyrinėjo sunykusią ranką, deformuotą koją.

– Matai, o šitie raumenys pas tave daug tvirtesni nei pas kitus, matyt taip bent iš
dalies kompensuojama jėga, – lyg ir su savimi kalbėjo tyrinėtoja.

Anuka mėgo sektus. Jie gyveno žinių pasaulyje, kuriame nebuvo daug vietos
emocijoms. Beveik kiekviename avilyje jie užkalbindavo klajoklę ir
klausinėdavo apie tai, iš kur ji atkeliavo, ką sutiko ar pastebėjo pakeliui, kartais
pasidalindavo ir savo pastebėjimais. Jų pasakojimai visuomet būdavo naudingi,
praktiški, o elgesys ypatingai santūrus ir maloniai bejausmis. Su sektais ji
jausdavosi kaip asmuo, kalbantis su kitu asmeniu, o ne kaip Gamtos vaikas,
priimantis žmogaus malones.

– Pakelk kairę ranką kiek gali. O dabar suspausk mano delną. Ne tokia silpna,
kaip atrodo, ar ne?

Iglit kalbėjo viena, nes jos pašnekovei vis dar buvo sunku atsipeikėti. Pati
negalėjo suprasti, iš kur atėjo ta ramybė. Galbūt, atsistojus prieš kitą visu savo
netobulumu ir leidus į jį įsižiūrėti nebeliko prasmės slapstytis ir dangstytis.
Anuką apėmė pakilus lengvumas ir keistas džiugesys.

– Ar tu juokiesi? – paklausė sekta įsistebeilijus į moters veidą.

– Taip, atleisk.

– Tu vėl atsiprašinėji.

– Taip, atl...

Dabar jau abi prajuko trumpu juoku, kuris rodos abiem moterims buvo vienodai
neįprastas.

– O kodėl tu taip toli nuo kitų? – susidomėjo klajoklė, kai Iglit padėkojusi
trumpu galvos linktelėjimu nusisuko, leisdama Anukai susitvarkyti.

Atsakydama sekta tik kreivai ir visiškai nelinksmai šyptelėjo ir ėmė varstyti savo
rūbus. Vilkėjo medžiotojų pamėgtas kelnes iš storo ir tvirto odinio rezginio bei
kiek lengvesnius pilkšvus marškinius, nuvytus primaišius kanapių arba dilgėlių.
Moteriai lėtai vaduojantis iš rezginių, kaip ir tikėjosi Anuka, atsidengė juodais
rašmenimis nuo kaklo iki pat bambos išmarginta oda: nors Iglit buvo Anukos
metų, tačiau kaip sekta ji dar labai jauna. Iki savo gyvenimo pabaigos tokiais pat
simboliais bus padengtas visas jos kūnas, tik vėliau tatuiruotes darys ne
vyriausias sektas, o ji pati. Kol kas dar tam nebuvo pasirengusi.

Tik Anuka abejojo, kad juodi ženklai ant odos, kurie yra neatsiejama sekto
gyvenimo dalis, nuvijo moterį taip toli nuo spiečiaus, todėl ji jautėsi sutrikusi. Ir
tik kai nukrito paskutinis rūbas ir ji pamatė randą papilvėje, viskas tapo aišku.
Tik akimirkai žvilgterėjo į kaktą, pasitikrinti, ar galėjo nepastebėti auksinio
apskritimo, tačiau, kaip ir galvojo, jo ten nebuvo.

– Nepakeliamas karštis, nebegaliu ištverti. Nenori išsimaudyti? – su vos juntamu

liūdesiu tarė Iglit ir pasuko link vandens.

Anuka, numetusi atgal vos prieš keletą akimirkų nuo rąsto sugraibytus
drabužius, apsigręžė ir sugrįžusi prie upės, iš kurios taip neseniai paskubomis
kabarojosi, tyliai įslydo vandenin. Kurį laiką moterys sėdėjo tylėdamos,
leisdamos upės gurguliavimui užpildyti erdvę.

– Ar žinai, kodėl kartais motinoms išpjauna gimdą? – pagaliau bespalviu balsu

prabilo sekta.

– Taip, žinau, – paskubomis atsakė ir pati suabejojo, – kai gimdymas

komplikuojasi ir vaiką reikia ištraukti.

– Tai tik beveik tiesa. Ar žinai nors vieną vaiką, kuris gimė tokiu būdu ir liko
spiečiuje?

Anuka susimąstė.

– Tokiu atveju Motinėlė dažniausiai pasako, kad vaikas gimė negyvas, kas iš
dalies būna tiesa, tačiau iš tiesų taip nutinka su kai kuriais Gamtos vaikais. Ne su
visais. Su kai kuriais. Kai kurie jų užauga tokie dideli, kad ima draskyti motiną
iš vidaus ir juos tenka skubiai pašalinti. Kartu su viskuo.

– Tai pirmasis tavo kūdikis ir buvo toks, Gamtos vaikas? Todėl negavai saulės
žymės?

– Motina gauna žymę tik po pirmo sėkmingo gimdymo. O mano pirmasis buvo
ir paskutinis.

– Todėl ir nesimaudai su visais, kad žvilgsniai neprimintų to, kas nemalonu...

Sekta kurį laiką tylėjo, po to paaiškino:

– Šis spiečius nėra mano gimtasis. Aš čia atkeliavau po... Po nėštumo. Mano
istoriją žino tik sektai.

– O kodėl papasakojai man?

– Nes tu pirmoji papasakojai savo istoriją. Nors gal reiktų sakyti „parodei“, –
Iglit balsas buvo nutolęs, o žvilgsnis klajojo kažkur tarp miško medžių, –
nenorėjau likti skolinga...

– Ačiū, – tyliai tarstelėjo, nenumanydama, ką tokiomis aplinkybėmis derėtų

atsakyti.

Iglit šyptelėjo. Meiliai, šiltai, švelniai. Kaip žmogui.

– Žinai lopšyje vyksta daug dalykų, apie kuriuos nekalbama, – toliau tęsė sekta,
– po to, kas man nutiko, ėmiau domėtis Gamtos vaikais. Apžiūriu kiekvieną, kurį
iš avilio išneša Motinėlė. Jų būna įvairių. Aš juos grupuoju. Yra žuvytės. Tokie,
kurie gimsta su žiaunomis ir žvynuota oda. Būna vabaliukai – su kietais šarvais
ant kūno ir labai sudarkytais veideliais. Dar..., – Iglit nutilo, buvo matyt, kad
renka žodžius, – gauruotukai. Ir dar tokie kaip tu, kur sunku pasakyti. Tokie,
kurie tiesiog nepilnai ar netinkamai išsivysto. Jiems neturiu pavadinimo. Nors
kartais ir galvoju, kad jie turbūt nėra atskira grupė, kad jie vieni iš tų, tik jų
požymiai ne tokie ryškūs.

Klajoklės širdis pašėlusiai daužėsi. Ji norėjo paklausti daugybės dalykų, bet tuo
pačiu metu nenorėjo nieko girdėti.

– Žinai juokingą dalyką? – toliau kalbėjo sekta.

– Kokį? – šiaip taip išspaudė.

– Esi girdėjusi, kad motina, kuri rengiasi pastoti, nebevalgo mėsos, žuvies, o visą
maistą atidžiai perrenka, kad tarp uogų ar žolių nepasitaikytų jokio vabalėlio?
Nes jos tiki, kad taip užsikrečia.
– Kad nuo to jų nešiojamas kūdikis gali tapti Gamtos vaiku?

– Taip, įsivaizduoji, kaip kvaila?

– Kodėl kvaila? – paklausė ir pati išsigando, ar nebus nuvylusi savo pašnekovės

dėl parodyto neišmanymo.

– Todėl, kad visa tai slypi mūsų kraujyje. Tam ir sekamos jo linijos. Todėl
motinos negali pasirinkti vyrų, su kuriais susilauks vaikų. Todėl yra įstatymas
atiduoti Gamtos vaikus: kad jie savo blogo kraujo neperduotų palikuoniams. Ir
net nepaisant visko, kartais tiesa išlenda ir pasirodo mūsų tikroji prigimtis.

– Tai tu manai, kad mes kilę iš žvėrių? – Anukos balse buvo juntama abejonė.

– Ir taip ir ne. Tai per daug sudėtinga, tu nesuprasi.

--------------------------------

Vakarėjant moterys susiruošė atgal.

– Kaip atradai šią vietą? – paklausė sekta vilkdamasi upės srovėje išskalbtus ir
jau spėjusius išdžiūti drabužius.

– Ėjau paupiu.

– Nelabai patogu. Kiek užtrukai? Pusdienį?

– Na taip, panašiai.

– Aš tau parodysiu trumpesnį kelią. Link stovyklos veda kirtimų linijos. Dalis jų
skirtos vien apsaugai nuo miško gaisrų, bet yra kelios, kurias naudojame
susisiekimui: jomis lengva ir patogu judėti, todėl galima greičiau nusigauti iki
artimiausių spiečių. Be to ten įsiveisė braškynai, tad pakeliui galėsime prisiskinti
uogų.

– Iglit?
– Ką?

– Ar galėsiu čia dar ateiti? Kitą kartą? – kiek abejojo, bet pagaliau pasiryžo
paklausti.

– Jei tik norėsi, – atsakė sekta nė neabejodama. Neatrodė, kad ši mintis jai būtų
pasirodžiusi nepriimtina.

– Ačiū tau, – su palengvėjimu atsiduso klajoklė. Ne tiek dėl gauto leidimo, kiek
dėl to paprasto atsakymo. Lyg ji būtų eilinis spiečiaus gyventojas.

Kaip ir sakė sekta, mišku teko eiti neilgai. Netrukus pasiekė proskyną, kuri tiesia
linija driekėsi į šiaurę – spiečiaus kryptimi, o pamiškės smilgose, išskleidusios
savo žalius vešius lapus, sirpo raudonos uogos. Žemuogių miškuose pasitaiko ne
retai, tačiau braškių... Tai tikras gardumynas, todėl Anuka suklupusi prie kupstų
raškė jas ir kimšo burnon su didžiausiu pasimėgavimu, pirštų galais jusdama per
dieną įkaitusį jų paviršių.

– Anuka, – Iglit balse buvo aiškiai juntama įtampa, – ar nieko neužuodi?

Abi atsistojo ir ėmė dairytis, mėgindamos susekti, iš kur sklinda kvapas.

– Tai vilkai, – pirmoji atpažino Anuka, – ten, vakarų kryptimi. Arti.

– Su jais dar kažkas, užuodžiu kraują.

– Oh, Pirmoji Motina,... ten žmogus, tikrai... – uosdama orą suvaitojo klajūnė.

– Turime padėti.

Anukos galvoje sukosi mintys, kad ji nėra pakankamai stipri, jog galėtų stoti
prieš vilkus, tačiau sekta rodėsi kitų variantų nė nesvarsto. Jos veidas buvo
pilnas įtampos, tačiau moteris buvo susitelkusi ir įnirtingai rausėsi savo krepšyje.
Pagaliau iš jo ištraukė buteliuką ir kažką išpylusi ant delnų, ėmė trintis savo
kaklą, veidą ir rankas.

– Imk, išsitepk, tai lokio kvapas. Turėtų juos atbaidyti.

Kol pakeleivė su įkarščiu trynė savo odą, sekta ištraukė ant kaklo kabėjusią
švilpynę ir ėmė pūsti. Trys trumpi žemi garsai, kurie ataidėjo kažkur viduriuose,
turėjo pranešti spiečiui, kad kažkam miškuose reikalinga pagalba, tačiau kol
atskubės medžiotojai, praeis kažkiek laiko, o tas vargšelis, kurį puolė vilkai,
tikrai neturėjo nė vienos papildomos minutės.

– Turi kokį ginklą? – šaltai ir dalykiškai paklausė sekta.

– Taip, svaidyklę.

– Gerai mėtai?

– Pakenčiamai.

– Taigi, jei labai pasiseks, vieną vilką apsvaiginsim. Aš turiu peilį, tačiau
abejoju, ar pataikysiu...

– Ugnis! – mintis tiesiog žybtelėjo klajoklės galvoje, – Mums reikia ugnies!

Moterys griebė sausas šakas ir pasileido į nelaimės vietą, pakeliui plėšdamos

sausas žoles bei samanas, kurias paskubomis suko ant deglų. Ugnį įžiebė tik
tada, kai pamatė vilkus. Du stambūs gyvūnai puolė kažką, gulintį ant žemės. Iglit
klykdama ir plačiai išskėtusi rankas, mosuodama liepsnojančiu pagaliu, ėmė
artintis prie gaujos, Anuka sekė paskui. Žvėrys pakėlė galvas, jų šnervės
išsiplėtė, keteros pasišiaušė. Buvo akivaizdu, kad atėjūnės jų nedžiugino. Jos
atsinešė dviejų didžiausių priešų: ugnies ir lokio kvapą, kėlė daug triukšmo ir
atrodė grėsmingai, tačiau žvėrys nesitraukė. Tik tvirčiau įsisprendė į žemę ir
pasirengė gintis.

Jie nesitrauks, be žodžių suprato abi moterys.

Reikėjo griebtis svaidyklės, tačiau liepsnojantis deglas neleido to padaryti –

moteriai reikėjo abiejų rankų. Degančią šaką įsmeigė prieš save, tikėdamasi, kad
tai bent trumpam atbaidys plėšrūnus. Kelis kartus įkvėpė per nosį ir iškvėpė per
burną. Juto, kaip kūną plėšo įtampa, bet kai delne pajuto šaltą geležį, rodėsi, kad
viskas nurimo. Liko tik orą pjaunantis svaidyklės diržo šniokštimas. Vienas, du
ratai. Paleido su iškvėpimu.

– Pataikei! – pirmoji sureagavo sekta.

Vilkas inkšdamas spruko šalin, tačiau antrasis ėmė artintis. Anuka dar kartą
užtaisė svaidyklę ir nusitaikė į žvėries akį. Rizikinga, tačiau jei pataikytų, galbūt
net užmuštų. Diržas vėl įsitempė ir ji paleido metalinį akmenį. Girdėjo kaip jis
barkšteli į plėšrūno kaukolę, tačiau šis tik suinkštė, pasipurtė ir kaukštelėjęs
dantimis ėmė artintis. Lėtai, čepsėdamas ir laižydamas snukį, lyg mėgindamas
atsikratyti jo šnerves pjaunančių kvapų sėlino link atėjusiųjų, kol, likus penkiems
žingsniams, atsispyrė ir šoko ant sektos. Klajoklė matė, kaip į pilką žvėries kailį
sutrupa liepsnojantis deglas ir ant moters pasipila žiežirbos ir ją uždengia
milžiniškas žvėries kūnas.

Anuka sustingo. Iš netikėtumo, iš baimės ir iš nuostabos: ji vėl pajuto tą patį

kvapą, kurį uodė prie upės. Nesuvokdama, ką daro, akimirkai užmiršusi viską,
kas dedasi aplink, pasisuko jo pusėn, tikėdama, kad tuojau pamatys „tai“, tačiau
tą pačią akimirką kažkas sunkaus ir aštraus trenkėsi į jos nugarą. Suprato, kad
grįžo pirmasis vilkas. Jo sunkus kūnas prislėgė moterį prie minkštos miško
paklotės. Liko sekundė, kol balti nasrai sutraiškys jos sprandą. Anuka užsimerkė,
sukando dantis ir laukė skausmo ir traškančių kaulų garso, bet netikėtai svoris
nuo nugaros dingo. Negalėjo suvokti. Pakėlė galvą, mėgino susigaudyti, girdėjo,
kaip netoliese iš įsiūčio rėkia Iglit ir urzgia puolantis vilkas. Šoko nuo žemės ir
ėmė žvalgytis. Svaidyklė gulėjo po kojomis. Taip greitai dar gyvenime nebuvo
judėjusi: vienu metu įvertino atstumą iki besigrumiančiųjų, užtaisė ginklą ir dar
dairėsi ją puolusio vilko, tačiau pastarojo niekur nematė. Švystelėjo. Akmuo be
garso smigo į žvėries akį, o Iglit, pasinaudojusi atsipalaidavusiais letenų
gniaužtais, smeigė peiliu į grobuonies gerklę. Masyvus, už ją pačią gerokai
sunkesnis, žvėries kūnas užkrito ant sektos ir jai teko paplušėti, kol išsivadavo.

Abi šnopavo lyg vietoje plaučių turėtų dumples.

– Sveika? – šiaip ne taip iškošė Iglit, atgalia ranka nuo veido braukdama vilko
kraują.

– Taip, atrodo taip. O tu?

– Nieko pavojingo.

Iš įtampos linko kojos, tačiau tai dar buvo ne pabaiga. Kažkur tarp ištryptų
paparčių gulėjo sužeistas žmogus, todėl moterys, kliūdamos už avietynų,
pasileido tenlink. Iglit buvo pirmoji. Suklupo prie išdraskyto kūno ir mėgino
apčiuopti pulsą.

– Gyvas? – šnopuodama paklausė Anuka, nors vyras buvo taip sumaitotas, kad
tai atrodė visiškai neįmanoma.
– Aš jį pažįstu, – sekta pažvelgė į klajoklę. Jos veidas buvo sustingęs, – Tai
Gelas. Bet...

– Kas?

– Nieko nesuprantu. Mums sakė, kad jis miręs...

Anukai pasirodė, jog išmintingoji sekta atitrūko nuo realybės, todėl pati puolė
prie sužeistojo ir mėgino apčiuopti pulsą kakle.

– Jis gyvas! Negaliu patikėti, kad jis dar gyvas. Nagi, Iglit, padėk man!
3. Sužeistasis
Spiečius dūzgė lyg bičių avilys, net prie nuošaliausio laužo, prie kurio mėgino
rasti ramybę ir bent kiek pailsėti Anuka, buvo juntamas bruzdesys.

– Aš jau jį apverkiau, aš jau jo gedėjau, – raudojo Lorota, – o jis sugrįžo vien

tam, kad dar kartą mirtų ant mano rankų...?

– Imk, išgerk valerijono šaknies arbatos, – siūlė jai jaunoji Masti.

– Ar tu išvis mąstai? Aš juk žindau!

– Ji teisi, Lorota, išgerk, tau reikia nurimti, – į pokalbį įsijungė kažkokia vyresnė
moteris, – jei šitaip jaudinsiesi išvis pienas dings. Gerk, mieloji, gerk, nurimsi
truputį.

– Negi įmanoma nurimti, ar kuri jūsų bent įsivaizduojat, ką sakot? Jis ten
sužeistas, o aš turiu čia kankintis... Niekas nesupranta, kokį skausmą tai man
sukelia...

Prie kito laužo būriavosi medžiotojai ir aptarinėjo, kaip du žmonės įveikė vilkus:
šiuos plėšrūnus spiečius medžiodavo tik didelėmis grupėmis, dažniausiai žiemą,
kai lengva sekti pėdsakais. Patekėjus priešpilniui būrys išsiruošdavo į žvalgybą,
kuri trukdavo keletą parų. Kai medžiokliai išsiaiškindavo kiek yra vilkų ir kur jie
slepiasi, stojus palankiam orui, prasidėdavo varymas, supimai ir žudymas.
Skersdavo visus be pasigailėjimo, kiek tik aptikdavo. Kūnus sutempdavo į
didžiules stirtas, kurias, pasibaigus medžioklei ir žvalgams pranešus, kad
spiečiaus teritorijoje vilkų nebėra, degindavo keletą dienų. Tačiau taip, kaip
tądien padarė moterys: vienas prieš vieną, žmogus prieš žvėrį – taip niekas
nesigrumdavo, tad galiausiai pokalbio dalyviai gana rimtai susiginčijo, koks
geriausias būdas užmušti vilką, neturint lanko. Ir nesvarbu, kad pusė iš ten
stovėjusiųjų, buvo tie, kurie atskubėjo į sektos pasiųstą pagalbos šauksmą ir
matė abi moteris po susirėmimo – nė vienam net į galvą nešovė prieiti prie
Anukos ir paklausti jos, kaip iš tiesų viskas vyko. Lygiai kaip nepriėjo ir nė
vienas iš kitos grupelės, aptarinėjusios Gelo sužeidimus ir jo šansus išgyventi. Jų
tarpe nebuvo nė vieno, bent akies krašteliu mačiusio, kaip atrodė užpulto vyro
kūnas, mat miške jį apžiūrėjo tik Anuka ir tik ji spaudė žaizdas, kol atvyko
pagalba. Po to vyras buvo susuktas į apsiaustus ir parneštas tiesiai į Motinėlės
nurodytą kambarį. Tik Iglit ir Anuka galėjo papasakoti, kaip viskas vyko, tačiau
sekta jau keletą valandų, kartu su Semba rūpinosi sužeistuoju, o klajoklė buvo
čia pat. Greta. Tereikėjo pasisukti ir paklausti. Bet nė vienas nenorėjo turėti
reikalų su Gamtos vaiku. Jai buvo galima duoti darbo, paprašyti, kad išdrožinėtų
kokį niekutį, tačiau įtraukti į pokalbį, kaip pilnateisę dalyvę – tokia mintis
nešovė niekam. Ir šią akimirką Anuka buvo jiems už tai labai dėkinga, nes nieko
kito ji nenorėjo labiau, nei gerai pailsėti. Dienos įtampai išsisklaidžius, moters
kūnas darėsi sunkus, kol galiausiai ji leido sau užsimerkti ir pailsinti akis, o
neilgai trukus Lorotos raudos, ją guodžiančiųjų šnabždesiai, kažkieno ginčai ir
garsios kalbos ėmė tirpti neapibrėžtoje tolumoje, sąmonę temdant maloniam
mieguistumui.

– Anuka, – kažkas papurtė snaudžiančiąją už peties, – Anuka!

Priešais stovėjo sekta. Jos veidas buvo baltas lyg sniegas, todėl vilko nagų ant
skruosto paliktas rėžis tiesiog švietė, lygiai taip pat, kaip išskydusios raudonos
dėmės ant drėgnos skepetos, kuria sekta ką tik šluostėsi sukepusį kraują nuo
dilbių. Kol Anuka, pažadinta iš snaudulio mirksėjo, Iglit patrynė nuo nuovargio
paraudusias akis, po kuriomis bolavo tamsūs ratilai:

– Eime, Motinėlė tave kviečia, – tardama žodžius ji ištiesė ranką ir padėjo

atsistoti Anukai, tuo labai ją nustebindama.

Moterys nardė tarp aulos laužų ir būriais susispietusių gyventojų. Sekta judėjo
lengvai ir užtikrintai, o Anuka sekė ją kaip įprastai nuleidusi akis. Žmonės, joms
praeinant prasiskirdavo, nors iš padilbų klajoklė matė, jog dauguma jų norėjo
užkalbinti Iglit ir pasiteirauti, kokia sužeistojo būklė, o gal sužinoti, kaip joms
pavyko nugalėti vilkus, tačiau pagarba sektos padėčiai neleido jiems jos trukdyti.

Prasibrovusios pro žmonių sambūrius, jos nėrė į trečiąjį spiečiaus ratą, skirtą
poilsiui. Čia nebuvo nieko daugiau, tik kabantys gultai, kurie taip viliojo
išvargusį kūną. Net ir tas, kuris buvo Anukos ir kabėjo prie paties įėjimo, taigi
buvo arčiausiai aulos triukšmo ir pro kurį nuolat šmirinėjo išeinantys ir
ateinantys gyventojai, atrodė labai mielas. Tačiau sekta kirto žiedą nesustodama,
o Anuka stengėsi nuo jos neatsilikti. Antrajame, prie lopšio prigludusiame rate,
kuris buvo skirtas vaikams ir nešiotėms, Motinėlės bei sektų kambariams ir
sustojo Iglit.
– Eik vidun. Kai baigsit, palauk manęs čia, – ištarė ir apsisukusi išskubėjo tuo
pačiu keliu, kuriuo judvi buvo atėjusios.

Anuka žinojo, kad iš Motinėlės ir iš sektų kambario galima patekti tiesiai į

centrinę spiečiaus šventovę, kurioje buvo įsikūrusios motinos su kūdikiais.
Tačiau be šių patalpų, antrame žiede buvo dar vienas paslaptingas kambarys –
lizdas – vieta, kur pradedama gyvybė ir kur gimsta žmogus. Būtent prie šių durų
moteris dabar ir stovėjo iš susijaudinimo spurdančia širdimi: tai vieta, skirta tik
išrinktiesiems. Tiems, kurie susiję su žmonijos tęstinumu ir išsaugojimu, bet
tikrai ne Gamtos vaikui. Negalėjo patikėti, kad netrukus ji ten įžengs.

Patalpa skendėjo prieblandoje. Ją apšvietė tik kabančiame inde ramiai spragsinti

ugnis, todėl prasčiau matančiai Anukai reikėjo šiek tiek laiko, kad apsiprastų.
Kai pagaliau ėmė ryškėti daiktų kontūrai – moteris nusivylė. Manė, kad tai bus
kažkuo ypatingas kambarys, nustebinsiantis jame esančiais daiktais, tačiau ten
tebuvo stulbinančiai lygi šviesi asla, kurią plovė kelios vyresnės spiečiaus
gyventojos iš skudurų į vandens kibirus sunkdamos Gelo kraują ir pats Gelas,
paguldytas ant didžiulio gulto patalpos centre. Prie vyro sėdėjo senolė ir vilgė jo
lūpas žalsvu skysčiu iš greta stovėjusio dubens.

– Vargšas mano berniukas, – kalbėdama ji lėtai lingavo galva, lyg pritardama

kiekvienam savo ištariamam žodžiui, – kai jo tėvas atkeliavo pas mus, Motinėlė
Ona iškart pasakė, kad jo kraujo linija labai gera, bet ir labai maištinga.
Liepsnojantis, nerimstantis kraujas. Taip, vaikeliuk, taip. „Neramaus kraujo
klajoklis“ – taip jį ir praminė. Bet kartu toji linija buvo ir labai vertinga.
Negalima buvo jos atsisakyti, todėl klajoklį ir sujungė su viena spiečiaus motinų.
Gero kraujo vyras jis buvo. Bet va tas nerimas... Tas nerimas su vaiku persidavė
ir Gelo motinai. Vargšiukė taip sunkiai nešiojo. Ir pagimdė per anksti, visa
išsikamavus, išsekus. Taip ir buvo, vaikeli, tikra tiesa. O kūdikėlis toks mažytis...
Į du delnus tilpo. Rankytė čiut už pirštą storesnė. Visiškai mažulytis. Mama po
gimdymo buvo labai silpna, vos kvėpavo. Tai mažiuką Gelą man Motinėlė
atnešė. O aš jau Lorotą maitinau. Bet pieno buvo pakankamai, tai būdavo vieną
po viena ranka pasidedu, kitą po kita ir dainuojam mes, sūpuojamės pakol abu
žįsdami užmiega. Taip, vaikeli, retai tenka du vaikus vienu kartu maitinti.
Daugiau nemačiau, kad kas taip būtų daręs, tik iš pasakojimų, tik iš istorijų...

Senolė nutilo, o Anuka ir toliau stovėjo prie durų, nesuvokdama, ar čia jai
sakoma, ar Gelui, tačiau su didžiausiu susidomėjimu gaudydama kiekvieną
istorijos žodį.
– Taip ir užaugo abu kartu. Vienu pienu užmaitinti. Gal dėl to taip ir susirišo.
Niekaip nebuvo galima jų išskirti. Patikėk, vaikeliuk, ko mes tik nebandėm, bet
žiū, tai Lorota Gelą į lopšį kažkaip įsiveda, tai Gelas Lorotą po miškus klaidžioti
išsivilioja. Galiausiai Motinėlė Semba pasakė, kad nebevaikytume jų, mat vis
tiek esą beprasmiška, kol abu vienam spiečiuje gyvena. Taip ir augo abu kartu
lyg vienas. Tai visa laimė, kad Gelo linija tiko Lorotai ir kai mergaitei pasirodė
pirmas kraujas net nebuvo klausimų, kas bus jos vaiko tėvas. Bet žinai, vaikeli,
kaip metai bėga. Atėjo laikas Gelui keliauti. Tokia jau vyrų dalia – bent kartą
išsiruošti į trimetę klajonę. Pagaliau iškeliavęs gal ir ilgiau po pasaulį bastėsi,
tiksliai nebepamenu, bet vos sugrįžo – ir vėl į Lorotos glėbį, lyg išsiskyrę nė
nebuvo. Tik va, to pasaulio pamatęs vaikinas susigundė. Matyt tėvo kraujas jo
gyslose atgijo ir taip jį traukė vėl keliauti, kad ilgai neišbuvo. Vos Lorota
pagimdė antrąjį, jis ir vėl po pasaulį traknytis. Vėl Lorota jo laukia, vaikus
gimdo, bet kasdien į kelią žvalgos. Taip, vaikeli, neišpasakytas judviejų ryšio
tvirtumas. Ir va, kai trečiąkart tik iškeliavo, po pusmečio atklydęs klajoklis
papasakojo, kad su Gelu kartu vienam spiečiuj kurį laiką gyveno. O po to jis
atseit žuvo. Tai nelaimingos mergaitės niekas nuraminti negalėjo, tiek ji verkė,
tiek raudojo, niekur paguodos nerado. Kol vėl pastojo, išnešiojo ir va, vaikutį vėl
augina, atsigavo po truputį. Ir čia tokia naujiena... Na ką tu pasakysi, kaip būna.

Senolė baigė savo pasakojimą ir ėmė niūniuodama linguoti, retkarčiais

perbraukdama per vyro plaukus ranka ar trumpam paliesdama skruostą.
Kvėpuodamas jis keistai gargaliavo ir tas judviejų duetas skambėjo ypatingai
šiurpiai, todėl Anuka buvo labai dėkinga Motinėlei, pasirodžiusiai tarpdury ir
nutildžiusiai visus garsus kambaryje: moterys liovėsi šliurpsėti skudurais, senolė
nutraukė savo melodiją, tik Gelas neparodė deramos pagarbos ir vis taip pat
nelygiai kvėpavo, retkarčiais išleisdamas kokį švokščiantį garsą.

– Ar sugirdei jam viralą, močiute, – šiek tiek garsiau paklausė Motinėlė

– Taip taip, vaikeli, visą dubenį po lašiuką.

– Gerai, – Semba prisiartino prie gulto ir sustojusi prie Gelo kurį laiką jį stebėjo,
– palikit mane su Anuka.

Moterys su skudurais nedelsė: viena pastūmė vandens indus nuo tako, kita
prišokusi padėjo atsikelti senolei ir palydėjo ją iš kambario. Po kelių minučių
Anuka liko su Semba viena. O Motinėlė neskubėjo. Vis dar stovėjo nusisukus ir
stebėjo sužalotą vyrą. Klajoklė matė, kaip ji keliskart perbraukė kaktą, mat,
žinodama, kad jos nemandagus spoksojimas liks nepastebėtas, išnaudojo progą
atidžiau apžiūrėti šią moterį. Iš daugumos ją išskyrė ne tik aukštas ūgis, tačiau ir
retai kada kieno nešiojami trumpi plaukai. Kadaise buvę tamsūs, dabar gi jau
žilų gijų atskiesti iki pelenų spalvos. Platūs pečiai ir kaip motinai tikrai siauri
klubai – tą buvo galima pasakyti tiksliai, nes Semba visada vaikščiojo su
kelnėmis ir niekada su motinoms įprasta toga. Bet labiausiai Anukos smalsumą
žadino šios moters amžius. Senolė užsiminė, kad Lorota gimė prie kitos
Motinėlės, bet anoji valdė nebe ilgai. Po to atėjo Sembos eilė, tačiau prieš kiek
laiko tai galėjo būti? Prieš trisdešimt – dvidešimt penkerius metus, sprendžiant
pagal Gelo galimą amžių? O žinant, kad motinėle netampama iki maždaug
penkiasdešimties... Niekaip negalėjo suprasti, ar padarė kur klaidą skaičiuodama,
ar ši moteris iš ties gali būti tokio amžiaus, nes niekaip nebūtų davusi jai daugiau
šešiasdešimties.

– Papasakok, kaip viskas nutiko, – paliepė Motinėlė, nė neatsisukdama į Anuką.

Klajoklė glaustai nupasakojo, kaip jos su sekta išgyveno susidūrimą su vilkais.

– Taip, Iglit man tą patį sakė, – staiga atsisuko ir pažvelgė į kalbėjusiąją,

pastarajai vos spėjus pagarbiai nuleisti akis, – taigi tu kalbi tiesą. O kaip
atsikratei vilko, kuris tau ant nugaros užšoko?

Anuka ir sau negalėjo į šį klausimą atsakyti, turėjo tik vieną variantą, kurį buvo
galima sakyti kitiems:

– Kvapas. Manau tai dėl kvapo, kuriuo mes su Iglit išsitepėm. Aš galvoju, kad
žvėris pajuto lokio tvaiką ir tiesiog neapsikentęs paspruko, – Anuka padarė
pauzę ir laukė reakcijos. Net nežiūrėdama į Motinėlę juto, kaip ją šukuoja aštrus
Sembos žvilgsnis, – neturiu kito paaiškinimo...

– Sekta tos pačios nuomonės. Taigi atrodo, kad tu gali būti naudinga man. Mano
spiečiui.

Norėjo pasidomėti, kuo ji gali būti naudinga, tačiau kaip ir kiekvienas spiečiaus
gyventojas, puikiai žinojo, jog nedera uždavinėti klausimų Motinėlei.

– Kai atvykai, nieko gero iš tavęs nesitikėjau. Galvojau išdroši keletą žvėrelių ir
iškeliausi. Bet kad dėl mano vaiko stosi prieš vilką... Nustebinai. Ir gerai. Mane
retai kas stebina. Iš kur moki taip gerai naudotis svaidykle?
– Visos moterys laukia pirmojo kraujo, todėl iki dvidešimt penktosios vasaros
sukiojasi aplink spiečių ir beveik nieko nesimoko, – nenorėdama bereikalingai
gaišinti Sembos, pradėjo nuo esmės, – o aš nuo vaikystės žinojau, kad nebus
jokio kraujo, tad galėjau prideramai pasirengti klajoklės gyvenimui. Iš namų
iškeliavau savo septynioliktą pavasarį. Nuo to laiko savimi rūpinuosi, medžioju
keliaudama ir atnešu priklausančią grobio dalį spiečiui, kuriame žiemoju. O kol
klajoju, turiu daug laiko praktikuotis.

– Iš kokio atstumo pataikai? – atrodė Motinėlė buvo suintriguota.

– Gerai prisitaikius, galėčiau numušti mažąją stirną kitapus upės ties lieptu.

– Tikrai? – balse nuskambėjo šioks toks nepasitikėjimas.

– Galėsiu parodyti.

– Kol kas man tai nėra svarbu. Dabar man reikia, kad šį tą pažiūrėtum ir
pasakytum, ar esi tai mačius.

Tai pasakius, Motinėlė mostelėjo ranka, kviesdama pašnekovę prieiti arčiau

sužeistojo. Kadangi gavo kvietimą, Anuka prisiartino ir nesivaržydama ėmė jį
apžiūrinėti. Ant kūno buvo daugybė sužeidimų. Kai kurios žaizdos plėštinės, kai
kur ryškios dantų žymės. Moteris dairėsi, kur gi Gelo tvėriai ir netruko pastebėti
baltomis putomis pasidengusią žaizdą ant kaklo. Niekaip negalėjo suprasti, kaip
jis išgyveno iki šios akimirkos. Gal čia dėl to jo „neramaus“ kraujo, gal tas
atkaklumas ir neleidžia pasiduoti? Tačiau kol kas mirtis vis dar sukiojosi aplink.
Sužeidimų buvo tiek daug ir jie buvo tokie gilūs, kad mažieji vijūnai nespėjo jų
siūti. Ir vis dėlto ne baisios žaizdos ir Gelo atkaklus kabinimasis į gyvenimą
labiausiai nustebino moterį: ant peties, kiek žemiau raktikaulio ir ant pilvo
bolavo trys keisti piešiniai. Lyg voratinkliai, ar didžiulės delno dydžio tamsios
snaigės. Tas vaizdas privertė sudrebėti. Netikėtai plūstelėjo prisiminimai iš
gimtojo spiečiaus. Laimos kūnas ant jos motinos rankų su didžiuliu, akyse
ryškėjančiu raštu: mažas taškelis nuo kurio, lyg saulės spinduliai, vinguriavo
šakotos gijos, kurių viena nutįso iki pat klubo, pakeliui suskildama į plauko
storumo atšakas, kaip nesustabdoma kalnų upė po pavasarinio lietaus, užpildoma
šimtų smulkių vandens siūlelių.

– Masti man sakė, jog tu iš pajūrio ir tavo gimtąjį spiečių sunaikino vilkai.

Anuka nustebo, kad Motinėlė žino, iš kur ji atkeliavo, kad išvis kalbėjo apie ją
su kitu žmogumi. Matyt, ši emocija atsispindėjo veide, mat Semba paaiškino:

– Nesistebėk taip, aš žinau viską, kas vyksta mano spiečiuje. Jei noriu, kad mano
motinos būtų saugios, negaliu nieko praleisti pro akis. Tarkime, ar tu
įsivaizduoji, kiek šiuo metu yra spiečiuje žmonių, savo gyvenime susidūrusių su
gmorgais?

Klajoklė prisiminė maudykloje matytus sveikus ir saulėje raudoniu žėrinčius

kūnus.

– Manau, kad nė vieno, – pamėgino laimę.

– Pasirodo, tu mąstai ir mąstai teisingai.

– Norite paklausti apie tuos piešinius ant Gelo kūno? Tiesa? – spėjo Anuka,
padrąsinta sėkmės, iš įkarščio užmiršdama deramą elgesį.

– Nors nelabai žinai, kaip tinkamai elgtis Motinėlės akivaizdoje...

– Atsiprašau, – baisiausiai susigėdusi, kad nesuvaldė savo entuziazmo, nuraudo

Anuka.

– Ir ką tu man apie juos gali pasakyti?

– Tai gmorgų žaibas, – atsakė ilgai nė nemąsčiusi. O ir kam gaišti? Juk vos
pamatė Gelo kūną, iškart sukilo prisiminimai apie spiečius lankančius gmorgus.
Pati patyrė, ką reiškia su jais susidurti, kai jie ateina. Jų nedomina medžiotojai,
avily sukauptos maisto atsargos ar medžioklės plotai. Tie nematomi padarai
visada taikydavosi tik į kūdikius arba motinas. Kartais jie paimdavo vos vieną
naujagimį, o kartais... Kartais išsinešdavo visus tuokart lopšyje slepiamus
mažylius. Tai būdavo skaudu, tačiau po tokio apiplėšimo žmonės atsigaudavo.
Būdavo daug skausmo, ašarų, tačiau jie išgyvendavo, praeidavo kiek laiko ir vėl
kuri iš motinų pastodavo, gyvybės ratas nesustodavo. Daug blogiau viskas
pasibaigdavo, jei gmorgai išsivesdavo paskutinę motiną. Tuomet visas spiečius
pakrikdavo, nes nebelikdavo tikslo, nebelikdavo atgimimo vilties ir likusieji
pasklisdavo po pasaulį. Iškeliaudavo kiekvienas savo keliais, ieškoti kitos
bendruomenės, prie kurios galėtų prisijungti. Lygiai taip nutiko ir Anukai: kai
žuvo paskutinioji spiečiaus, kuriame gyveno nuo vaikystės, motina, medžiotojai
susikrovė daiktus ir iškeliavo. Tuomet ir jai neliko nieko kito, kaip traukti į kelią
ir tikėtis rasti kitus namus. O, kaip mažai ji tuomet nutuokė... Tikėjosi, kad
kažkur yra žmonės, kurie ją priims. Svajojo, kad visai netrukus suras saviškius.
Taip. Tada ji buvo dar labai jauna ir visiškai nepažinojo pasaulio ir nesuvokė, ką
reiškia būti klajojančiu Gamtos vaiku.

– Tu įsitikinusi? – Anukos mintis nutraukė griežtas Sembos balsas, – Nes jei čia,
kaip tu sakai, gmorgų žaibas, tai ar tuomet Gelas neturėtų būti miręs?

– Na taip, – klajoklės pasitikėjimas susvyravo, – manyčiau, kad taip. Kai

gmorgai puolė mano spiečių dar buvau maža, tad ne viską pamenu. Tik tas žaibo
voratinklis įstrigo atmintin neištrinamai, todėl dėl jo esu įsitikinus. Laimą
nutrenkė žaibas. Vienas žaibas...

– Bet keliaudama ir lankydamasi skirtinguose spiečiuose, ar kada girdėjai apie

žmogų, kuris būtų tai išgyvenęs?

– Ne, nesu girdėjus, bet tai nebūtinai reiškia, kad tokių nėra...

Semba pakėlė ranką parodydama, kad Anukos svarstymai jos nedomina.

– Gerai, patvirtinai mano nuomonę dėl gmorgų žaibo, pažiūrėkime, ar galėsi dar
šiuo tuo man šiandien pasitarnauti, – tai sakydama motinėlė patraukė užklotą
nuo Gelo strėnų ir pirštu parodė į tris juodus taškelius ties išsišovusiu klubo
kaulu, – kitoje pusėje tokie pat, – pridūrė, tačiau klajoklė jau buvo juos
pastebėjusi.

– Ne, atleiskit, tikrai nieko panašaus nesu mačius, – Anuką apėmė begalinis
liūdesys, kad ji nebegali pasitarnauti Motinėlei. Ji iš visos širdies troško būti
kažkam naudinga.

--------------------------------

Kylanti saulė po truputį tirpino nakties vėsą ir džiovino nuo žemės kylančią
drėgmę, tačiau kol kas oras dar buvo gaivus. Kaitros nealinami paukščiai
ūbaudami, treliuodami, švilpaudami ir visaip kaip čiulbėdami, nardė tarp miško
medžių, keldami didžiausią triukšmą. Bet niekas kitas taip gerai nenuteikdavo
ankstų rytą, kaip energingas miško ulbėjimas ir rasotos žemės kvapas. Anukos
batai mynė minkštas samanas, retkarčiais nosele pakutendami kokį pasišiaušusį
kankorėžį, tačiau šįryt, kitaip nei paprastai, moteris beveik negirdėjo ir nematė
to, kas darėsi aplink.

Nubudo netikėtai anksti. Ir ne todėl, kad būtų prikėlęs koks pro šalį slenkantis
apsimiegojęs spiečiaus gyventojas, o todėl, kad išsimiegojo taip puikiai, kaip
seniai nebuvo miegojus: praeitą vakarą, išėjusi iš Motinėlės prie durų rado
laukiančią sektą, kuri galvos linktelėjimu pakvietė eiti paskui ir nelaukdama
patraukė į miego ratą. Pro kabančius gultus nardė nesidairydama, kol pasiekė
kambario gilumą.

– Čia tavo, – palietė vieną iš atokiausių gultų, – tai mano dovana. Pailsėk.

Ir dingo, palikdama Anuką sustingusią iš nuostabos.

Reikės pririnkti braškių – svarstė žingsniuodama moteris. Gal bent taip galės
atsidėkoti už tokį išskirtinį dėmesį ir malonumą miegoti ramybėje, nieko
netrikdomai. Gerai, kad uogos pakeliui. Tačiau Anukos mintys skrajojo labai toli
nuo miško gėrybių. Jai ramybės nedavė kita mintis: Motinėlės ištarti žodžiai
prieš pat joms išsiskiriant. „Noriu, kad pasiliktum pas mus per žiemą“ pasakė ji.
Žinoma, klajokliai patys sprendžia kur ir kada keliauti, nė viena Motinėlė negali
jiems uždrausti išvykti ar nepriimti atvykusių, jei tik jie nenešioja atskalūno
ženklo, tačiau tas Sembos kvietimas ar prašymas ypatingai jaudino klajoklę.
Juolab, kad dabar buvo kaip tik metas nuspręsti: ji lieka žiemai šiame spiečiuje,
ar išnaudodama dar likusią vasarą keliauja ieškoti kito. Ji dar niekada netroško
likti spiečiuje ilgiau, nei būtina. Tiesą pasakius, su kiekviena diena, praleista tarp
žmonių, ji vis labiau pasiilgdavo vienatvės, bet šįkart viskas buvo kitaip.
Pastarosios dienos jai siūlė kažką tikrai naujo ir nepatirto: ryšį su kitu žmogumi
ir bendradarbiavimą. Vienijančio tikslo turėjimą, paramą, buvimą kažkieno
dalimi. Jokiais būdais negalėjo to atsisakyti, jokiais būdais nenorėjo palikti šio
spiečiaus ir jausmų, kuriuos jis jai sukėlė.

Vos priėmė sprendimą, iškart tapo lengviau. O ir pasirodžiusios braškės savo

saldumu padėjo nustumti varginančius svarstymus bei apmąstymus ir tiesiog
mėgautis viskuo, kas buvo aplink.

Numalšinus rytinį alkį ir įsimetusi keletą gražiausių uogų sektai, patraukė

kirtimu tolyn, į vakarykščio susidūrimo vietą. Ji privalėjo ten grįžti, nes per visą
sumaištį nesusirinko savo svaidyklės užtaisų. O tokius geležinius turėjo tik
penkis. Vakar panaudojo tris, tad su dviem tikrai nenorėjo likti. Juk negalėjo
žinoti, ar kada pavyks dar aptikti tokių puikių geležinių užtaisų.

Laukymėje tvyrojo svilinto kailio tvaikas, tačiau jis visiškai netrukdė ant
nudobto vilko maitos tupėjusiems varnams, kurie pakilo garsiai krankdami, vos
pasirodžius Anukai. Pirmąjį užtaisą rado gana greit, nors tas ir buvo įmintas į
žemę gausiai po Iglit signalo mišką užplūdusių medžiotojų. Su antruoju teko šiek
tiek pavargti, o dėl trečiojo delsė pati. Nenorėjo kišti pirštų į sudeginto vilko
išvarvėjusią akį, todėl ėmė žvalgytis. Apėjusi pievą, rado vietą, kur po jos šūvio
spruko pirmasis vilkas ir nesunkiai susekė, kaip jis, apsukęs ratą, ir vėl grįžo į
susirėmimo vietą, tačiau čia viskas susiliejo į didžiulę pėdsakų marmalynę, kur
nebebuvo įmanoma atsekti, kas gi nutiko žvėriui, kad jis paliko Anuką
parblokštą ant žemės ir pats paspruko antrąkart. Spiečiuje lyg ir girdėjo kalbant,
kad medžiotojai sekė jo pėdomis iki upės, o po to pametė, tačiau neketino šio
ganto tikrinti.

Taigi, be penktojo užtaiso nebeliko daugiau ką veikti šioje laukymėje: pasiraitojo

rankovę ir sukišo pirštus į drungną skystą ertmę, kur kadaise buvo vilko akis.
Pirštų galiukais užčiuopė grublėtą metalą, tačiau jis buvo slidus ir niekaip
nesidavė sučiumpamas. Anuka dar kartą apsvarstė, ar nepalikus jo ten, kur yra ir
neapsiėjus su keturiais akmenimis, tačiau užtaisai buvo per daug vertingi: dėl
vienodo svorio ji galėjo efektyviau treniruotis, o pasimiklinus nuspėti, kaip lėks
iš svaidyklės paliestas užtaisas. Be to jie skriejo toliau, nei kiti išbandyti
akmenys ir padarydavo daugiausiai žalos. Ji negalėjo atsisakyti penktojo.

Reikėjo sunkaus akmens, tad atsistojo ir ėmė žvalgytis: už poros žingsnių

pastebėjo vakar savo įsmeigtą deglą, iš kurio buvo likęs tik varganas nuodėgulis
ir apėmė blogas jausmas. Iš pradžių nesuprato, iš kur jis, bet po to, lyg viskas, ką
ji žinojo ir patyrė per visą savo gyvenimą, būtų viena banga trenkęsi jai į kojas:
vilkai nepuola žmonių. Niekada negirdėjo, kad laukinis vilkas būtų puolęs
žmogų. Su gmorgais – taip, bet vieni – niekada. O vakar jie ne tik užpuolė Gelą,
tačiau neatsitraukė net tuomet, kai pasirodė jos su Iglit. Lokio kvapas – kaip jie
galėjo jam atsispirti!? Tai visiškai negirdėta, kad vilko nenuvytų lokio smarvė.
Kad vilkas nesibaidytų ugnies. Tik gmorgų vilkai nebijo ugnies.

Pala.

Ar ji ką tik atskyrė vilkus į laukinius ir į gmorgų?

Papurtė galvą, pati nelabai suprato, kas tai per mintis. Buvo aišku, kad tai, kas
vakar nutiko nebuvo normalu ir tai viskas, kas buvo žinoma. Visos kitos mintys,
tebuvo kvailos spėlionės.

Apsidairė aplink ir pamatė reikiamo dydžio akmenį. Šiaip taip pakėlė, nors
kairiosios rankos raumenys ir ėmė tirtėti iš įtampos, bet to ji nepastebėjo. Nes
visas dėmesys buvo kitur: viduje tarsi kas virė. Vis skambėjo „gmorgo vilkas,
gmorgo vilkas, laukinis vilkas, gmorgo...“. Nudobto žvėries kaukolė pokštelėjo
ir sutrupėjo, ant miško paklotės išliedama smegenų masę. Anuka pagaliu
pažarstė nuolaužas ir pagaliau pamatė savo brangųjį užtaisą, o galvoje vis
dilgčiojo „laukinis vilkas, laukinis vilkas.... gmorgo... laukinis vilkas, vilko
ketera už akmenų sąvartos vakarų kryptimi“ – smegenys pavėluotai suvokė, ką
prieš akimirką pamatė akys.
4. Ritualai

Lietūs lyja, žemė ošia,

Ji gyvybei lopšį ruošia.

Tai, kas mirė praeity,

Tuoj atgims naujam ryšy.

Pasirengę jūs ar ne,

Jie atsėlins paslapčia.

Neregės jų akys žvitrios,

Nepadės nei kojos miklios.

Tai kas buvo išnešiota,

Iškeliaus į jūros uolą.

Iltys aštrios, kailis pilkas,

Štai ateina gmorgo vilkas.

Klykimas užgožė aplinkinius garsus – vaikai žaidė savo kvailą žaidimą lygiai
taip pat, kaip prieš daugelį metų gimtajam Anukos spiečiuje, lygiai kaip
žaisdavo vaikai ir kituose gyvenvietėse: ant žemės apsibrėžę ratus „olas“, jie
slampinėjo aplink dainuodami šiurpią dainelę, o nuskambėjus paskutinėms
eilutėms pasirodydavo „gmorgas“ ir sugaudavo tą, kuris nespėdavo įšokti į vieną
iš tuščių „olų“. Tuomet sučiuptasis tapdavo „gmorgu“ ir viskas prasidėdavo nuo
pradžių.

Klajoklė stebėjo juos jau kelintą kartą kartojančius tą pačią seką ir visu kūnu
lingavo pirmyn atgal, lyg panirusi į keistą transą. O vaikai spygavo aplink,
nekreipdami nė menkiausio dėmesio į moterį, vis kartodami žodžius, kurie lyg
žaibo blyksniai skrodė jos sąmonę: „štai ateina gmorgo vilkas“. Kiek kartų ji tai
jau girdėjo? Šimtus, tūkstančius? Tačiau dabar jie skambėjo visiškai kitaip. Ir
kodėl niekas anksčiau to nepastebėjo? O gal pastebėjo, bet žinojo, kad jie nieko
nereiškia, kad tai tik paikas vaikų žaidimas? Jautėsi visiškai sutrikusi. Negalėjo
suprasti, ar čia tėra kliedesiai, sukelti įtampos, ar jos pasąmonė mėgina perduoti
svarbią žinią? Jau dėl nieko nebuvo įsitikinusi. Suspaudė skrandį ir ėmė raižyti
pilvą. Pamėgino įkvėpti daugiau oro. Kuo tikėti? Nuojauta? Akimis? Protu, kuris
kuria vaizdinius, kurių nėra? Juk matė vilko keterą šįryt laukymėje. Bent jau
manė, kad matė, bent trumpą akimirką buvo tuo įsitikinusi, tačiau jis pradingo.
Kai atsitokėjo nuo išgąsčio ir net įsidrąsino nueiti iki tos vietos, kur tikėjo
mačiusi vilką, ji ten neaptiko jokių pėdsakų. Taip, žemė ten kieta. Galbūt jų ir
nebūtų likę, jei žvėris ten būtų tūnojęs, o gal jo ten nė nebuvo – galbūt visa tai
jos persitemusio ir naujų potyrių iškankinto proto išdaigos?

– Kur tu buvai? – kažkas ją traukė iš sąstingio, – Anuka, ar girdi?

Sutrikusi pakėlė akis ir kurį laiką žvelgė lyg į tuštumą, kol suvokė, jog greta
stovi Lorota ir mėgina atkreipti jos dėmesį.

– Aš?

– Taip, žinoma tu. Kur buvai? Visą rytą tavęs ieškau.

– Manęs, kam? – negalėjo susigaudyti Anuka, jau pakankamai sutrikdyta to, jog
į ją kreipiasi motina ir maža to, dar teigia jau kurį laiką jos ieškojusi, tačiau šiaip
taip išspaudė – miške buvau.

– Nebegaliu ištverti nežinios, o tu po mišką bastaisi... Ateik pas mus,

atsigaivinsi.

Anuka norėjo iškelti rankas ir liepti visiems ir viskam liautis, tuojau pat sustoti!
Pasaulis sukosi per daug greitai: vakar ji atstumtoji, niekam nereikalinga,
nematoma, šiandien ją kviečia prisijungti prie motinų. Ją apžiūrinėja sekta, ji
kaunasi su vilkais, o milžiniško spiečiaus Motinėlė klausia jos nuomonės ir prašo
neiškeliauti. Visko buvo per daug. Per daug, tyliai ir pratusiai stebėti pro ją
plaukiantį pasaulį, moteriai. Pro ją. Pro ją – tai reiškia neužkabinant, neliečiant,
nekliudant. O dabar staiga visas tas pasaulis tarsi prilipo prie jos. Ji nebegalėjo
kvėpuoti! Bandė įkvėpti, bet jautė, kaip spaudžia krūtinę.

– Einam, nestoviniuok, man negalima perkaisti, o saulė jau pradeda svilinti, –

visiškai nepastebėdama Anukos būsenos, tempė už rankovės Lorota.

Gal tikrai nuo karščio, pagalvojo sekdama paskui motiną į pavėsį, kur
susėdusios, gaivia arbata mėgavosi kelios motinos. Vaizdas šiek tiek raibuliavo,
tačiau prisėdus ir paėmus į rankas šaltą keramiką šiek tiek atlėgo.

– Nagi, pasakok, nebeversk ilgiau laukti, – vos klajoklei spėjus nuryti pirmą
gurkšnį gėrimo paragino Lorota.

– Ką pasakoti?

– Oi, Aunuka, viską nuo pat pradžių. Kaip radot Gelą, kaip kovėtės, man viskas
įdomu. Mums viskas įdomu, – pasitaisė.

Ir Anuka pasakojo. Bespalviu ir išvargusiu balsu.

Kiek nusivylusios jos iškalba, motinos užbėrė klajoklę klausimais, į kuriuos ji

atsakinėjo kantriai bet taip pat taupiai.

– O kaip Gelas? Žinau, Motinėlė jį girdo grybų nuoviru.

– Nežinau. Jis smarkiai sužeistas.

– Bet kaip tau pasirodė, ar išgyvens? – Lorota buvo keistai žvali ir energinga,
Anuka net pagalvojo, ar nebus jai pačiai motinos sugirdžiusios kokio nuoviro.

– Su kiekvienu išgyventu pusdieniu vilties atsiranda vis daugiau. Juk kiekvieną

akimirką tvėriai susiuva vis daugiau žaizdų, tad...

– Taip, aš tą patį sakau visiems, – be skrupulų kalbančiąją nutraukė Lorota ir

atkreipusi aplinkinių dėmesį tęsė toliau, – jis stiprus ir žino, kaip labai man jo
reikia. Aš nė neabejoju, kad Gelas keliavo pas mane. O tai, kad net rizikavo
susidurti su vilkais, tik parodo, kokia aš jam brangi. Nemanot?
Moterys pritardamos linkčiojo. Atrodo ši „nenutraukiamo ryšio“ legenda buvo
virtusi viso spiečiaus pasididžiavimo ir pasigėrėjimo objektu. O labiausiai tuo
ryšiu puikavosi pati Lorota, tik Anukai kilo abejonė, jog kaži, ar pati motina
atskiria, kiek ji vertina tą „ypatingą“ ryšį ir kiek – patį Gelą.

--------------------------

Išmiegojusi beveik parą laiko, Anuka jautėsi daug geriau. Išsirito iš savo naujojo
atokaus guolio, pasirąžė ir nusprendė, jog iki puikios savijautos jai trūksta tik
apsiprausimo gaivioje upėje. Rytas vėl buvo nuostabus, tad žingsniuodama link
vandens leido sau pasimėgauti ulbėjimu ir glostančiu pietiniu vėju. Kiekviena
odos ląstele jausdama jo kutenantį prisilietimą suvokė, kad gluminančios mintys
atsitraukė, viduje vėl buvo ramu. Ankstesnės nuojautos išbluko ir nebeatrodė
tokios trikdančios. Tai štai kas nutinka, kai žmogų užplūsta įspūdžių lavina – jis
praranda blaivų protą ir pasiduoda nepagrįstoms dvejonėms, nusprendė ir,
išlindusi iš už tankių erškėtrožių, apžvelgė prieš akis atsivėrusį upės vingį ir
didžiąją maudyklą. Tik vaizdas buvo visiškai ne toks, kokio ji tikėjosi: vandenin
subridę alai smaigstė ietimis, mėgindami sumedžioti tarp kojų vikriai nardančias
žuvis. Bent jau tokią išvadą padarė Anuka, stebėdama bevaises jų pastangas ir
visą keistą reginį. O dar labiau stebino tai, jog visam šiam bergždžiam reikalui
vadovavo pati sekta.

Taip, šis spiečius tikrai buvo pilnas staigmenų.

– Ką jūs darot? – paklausė klajoklė prisiartinusi prie arčiausiai kranto

besidarbuojančio alo.

– Žuvaujam, negi nematai?

– O kokias žuvis taip gaudot?

– Bet kokias. Sektai reikalingi ikrai, – kiek suirzęs dėl trukdymo ir kvailų
klausimų suniurnėjo vyras.

– Argi čia ne per gilu ir ne per sraunu tokiai žvejybai? Kodėl nesinaudojat
tinklais?
– Kuo? – dabar jau piktai burbtelėjo alas.

Negalėjo patikėti, kad žmonės, gyvenantys prie upės nežino, kas yra tinklai.
Nors, geriau pagalvojusi, Anuka prisiminė, jog čia girdėjo minint tik lašišas. Jei
jas gaudo neršto metu slenksčiuose ir seklumose, tuomet gal ir įmanoma
suprasti, kodėl jiems iki šiol neprireikė tinklų. Aplink juk puikūs miškai,
kuriuose beveik nėra grobuonių: spiečius kiekvieną žiemą pasirūpina išnaikinti
vilkus, tad žolėdžių pilna po kiekvienu krūmu – tą moteris jau buvo pastebėjusi.
Čionykščiams net nereikia ieškoti grobio, didžiulės bandos atklysta beveik iki
pat spiečiaus, tereikia išeiti pro vartus ir nudobti kokią stirną ar avį, besiganančią
vos už poros žingsnių nuo namų, tad kam vargintis ir ieškoti žuvies, kol ji pati
neįšoka į skraitą.

Anuką apėmė linksmumas bežiūrint į besikamuojančius alus. Jie visi taip

juokingai mosavo žeberklais paverstomis ietimis ir dar juokingiau erzinosi bei
mostagavo rankomis, mėgindami neišleisti nė garso, kai kirtis būdavo bevaisis.
Bet pamačius persikreipusį iš nevilties Iglit veidą, klajoklė pajuto gailestį. Ilgai
nesvarsčiusi ji įsibrido vandenin ir nuplėšė glėbį pakrantės meldų. Krante juos
sudėliojo taip, kad gautųsi gan retas, tik didesnėms žuvims, kurios tikėtina gali
turėti ikrų, tinkamas tinklas ir papūtė į savo tvėrių kapsulės snapelį. Nieko
nelaukdami mažieji vijūnai kibo į darbą ir neilgai trukus Anuka jau turėjo neilgą,
tačiau pakankamą žvejybos įrankį. Vis dar besišypsodama vieną tinklo galą
keliomis juostomis pririšo prie pakrantės karklo, kitą įsitvėrusi nusitempė į
srovės vidurį. Nors pasirinko vietą už visų žūklautojų, tačiau netrukus buvo
pastebėta ir susilaukė susidomėjusių žvilgsnių. Galiausiai ir sekta pamatė, ką
išdarinėja klajoklė ir mėgindama sukelti kuo mažiau triukšmo patraukė link
moters. O Anuka kuo toliau, tuo labiau linksmėjo, nes dar niekada nematė kaip
būrys iki juosmens į vandenį subridusių žmonių sustingę spokso į vieną tašką lyg
laukdami kokio stebuklo. Visa laimė, kad labai greitai pajuto, kaip įsitempia
tinklas ir jai nebereikėjo toliau stebėti tų pasimetusių veidų, mat mažai trūko,
kad pradėtų kvatoti balsu. O ji mažiausiai norėjo įžeisti Iglit ir spiečiaus alus.

Pirmasis laimikis buvo netinkamas – išskrodus paaiškėjo, jog ikrų nėra, tačiau
atsirado norinčių užimti Anukos vietą prie laisvojo tinklo galo, tad išsišiepusi
klajoklė galėjo bristi į krantą ir su pasimėgavimu stebėti, kaip suaugę žmonės,
lyg maži vaikai varžosi, kuris galės pažaisti naujuoju žaislu.

– Kas čia per daiktas? – paskui Anuką išbridusi pasidomėjo sekta.

– Čia tinklas. Juos naudoja spiečiuose, kur ne taip lengva medžioti, kaip
jūsiškiame.

– Parodysi kaip padarei.

– Žinoma, – vis dar šypsojosi Anuka, – o kam tau ikrai?

– Ryt kodavimo naktis. Motinėlė liepė ruoštis. Nors aš vis dar tikiuosi, kad spės
grįžti vyriausiasis sektas.

Tik dabar Anuka suprato, iš kur ta neslopstanti įtampa Iglit veide. Ji buvo
akivaizdi net tuomet, kai sekta susidomėjusi apžiūrinėjo tinklą ir tada, kai
pagaliau pavyko pagauti ikringą žuvį.

– Jei jie nepasirodys iki rytojaus, man reikės pačiai vesti ceremoniją.

– Dar nesi to dariusi?

– Ne.

– Manau, tu sugebėsi, – mėgino padrąsinti klajoklė.

– Kodavimas dar ne viskas, reikia jam pasirengti. O aš viena negaliu. Ar

padėtum man?

– O..., – negalėjo patikėti Anuka, – nežinau, Iglit, kodėl aš...?

– Tu netuščiažodžiauji. Girdėjau Lorotos pasakojimus ir žinau, kad vakar jos

tave kamantinėjo. Bet tai, ką, tiksliau kiek, girdėjau... Lorota pagražina, žinoma,
tačiau suprantu, kad pasakei tik tiek, kiek buvo būtina. Be to nemėgstu į save
susitelkusių žmonių, o tokių čia nemažai. Man reikia tokio pagalbininko, kuris
greitai gaudytųsi ir mažai maltų liežuviu. Kuriuo pasitikėčiau, o tavimi kažkodėl
pasitikiu. Tai ar jau pakankamai prisakiau?

– Taip, žinoma, aš mielai padėsiu, jei tik sugebėsiu. Iš tiesų tai būčiau sutikus ir
be paaiškinimo, – nusišypsojo Anuka.

– Na ir puiki, – šiek tiek atsipalaidavo bei pralinksmėjo ir pati sekta.

--------------------------

Nepaisant to, kad nuo tos vietos, kur stovėjo Anuka, iki artimiausio daikto buvo
geri trys žingsniai, moteris bijojo pasijudinti. Sektų kambarys buvo pilnas
nematytų baltos keramikos indų, apšviestas daugybės deglų, žvakių bei kelių
ugnies indų, bei įspūdingos baltos krosnies, iš kurios, tiesiai į vakarėjantį dangų
pro atitrauktą stogą, kilo rausvi dūmai. Ant lentynų mirgėjo ąsotėliai, dėžutės ir
uždari indeliai, išmarginti klajoklei neįskaitomais ženklais, o ant didžiulio stalo
vidury kambario kėpsojo dubenys su įvairių spalvų milteliais, smulkesniais už
smulkiausius matytus miltus, keisti permatomi akmenys, aukštas indas su
švytinčiu vandeniu ir dar daugybė keisčiausių daiktų.

– Čia dedu viską, kas jau paruošta, – sekta mostelėjo į akmeninį stalą prie durų,
ant kurio gulėjo vienas juodas gumulėlis, – žinau, atrodo nedaug, tačiau ten kodo
virvelė. Ją padaryti reikia ypatingai daug laiko, nes ji negali nei išblukti, nei
ištirpti, nei sutrūkinėti, kad ženklinimas liktų įskaitomas visą žmogaus
gyvenimą. Taigi ji svarbi. Visa kita jau pakeliui. Štai krosnyje vėsta kapsulės, o į
šiuos indus surinkau tvėrių rinkinius iš kiekvieno koduojamo vaiko motinos ir
tėvo. Juos suleisime į kapsules prieš pat ceremoniją, kad iki pirmojo savo
naujojo šeimininko kraujo lašo jie nespėtų suėsti savo būsimųjų karalienių,
kurias dar turėsime subrandinti. Ir dar reikia paruošti „pirmo tvėrių pieno“,
kuriuo maitinama karalienė greitai užaugs ir nebegalės išlįsti pro kapsulės
snapelį.

Anuka mėgino įsidėmėti kiekvieną sektos žodį, tačiau aplink buvo tiek daug
dėmesį blaškančių nematytų daiktų, kad jai buvo sunku susikaupti, tačiau ji labai
stengėsi suvokti viską, ką jai sakė Iglit.

– Štai: pradėkim nuo žuvies. Tu ją išskrosk ir atsargiai išimk ikrus į šį dubenį, o

aš paruošiu tirpalą praplovimui.

Virpančiomis rankomis Anuka mėgino sugraibyti slidžią žuvį ir vos jos

neišmetė, kai su trenksmu atsilapojo durys ir pasigirdo aštrus Motinėlės
priekaištas:

– Ką ji čia veikia, Iglit?

– Man reikalinga pagalba. Aš negaliu viena subrandinti kiaušinėlių, – sektos

balso ramumas nustebino klajoklę. Atrodė, jog aiškus nepasitenkinimas Sembos
balse jos nė kiek nesutrikdė.

– Aš tam nepritariu. Taip ir žinok. Tai bus tavo vienos atsakomybė, – Motinėlė
bedė pirštu į Iglit ir nelaukus atsakymo dingo taip pat staiga ir taip pat
triukšmingai, kaip buvo pasirodžius.

– Taip ir žinojau, kad nereiks ilgai laukti, kol Lorota nubėgs pasiskųsti Sembai.

– Kodėl manai, kad tai padarė Lorota?

– Ji negali pakęsti jei žmonės kalba ar žavisi kažkuo, kas nėra ji. O po
pasirodymo prie upės ir po to, kai aš įsivedžiau čia Gamtos vaiką, jie tik ir kalba
apie tave, gali nė neabejoti. Ar jau išėmei ikrus? Nešk čia.

Visus gelsvus kiaušinėlius sekta suvertė į balzganą vandenį ir šis ėmė

šnarėdamas putoti. Anuka negalėjo atitraukti akių, bet sekta jau žvangino indais
prie kito stalo.

– Darysim taip: aš paruošiu brandinimo indą, – sekta traukė baltos keramikos

plokštę užlenktomis briaunomis ir statė ją ant stovelio, po kuriuo buvo sudėliotos
mažos žvakelės, – ir tu pirmoji jį prižiūrėsi. Kol maišysi, aš susiruošiu „pirmą
tvėrių pieną“ ir po to tave pakeisiu. Tada galėsi išeiti pavalgyti, pailsėti, bet
vakare sugrįši. Tuomet sutarsime po kiek laiko kiekviena budėsime iki kol
procesas bus baigtas.

Nuo ikrų nupylė putotą vandenį ir išvertė juos ant kažkokios pūslės, kuri buvo
naudojama kaip koštuvas. Kai kiaušinėliai nuvarvėjo, juos supylė ant plokštės-
indo ir užpylė kažkokiu gelsvai žalsvu skysčiu, primenančiu gleives.

– Matai, kokia spalva? – klausė sekta ilgu keraminiu šaukštu maišydama ikrus su
tomis gleivėmis, – Kuo ilgiau šildysime, tuo skystis bus skaidresnis, o ikrai
tamsesni. Tavo darbas žiūrėti, kad indas šiltų tolygiai, bet neperkaistų. Jei
matysi, kad skystis kažkurioje lėkštės dalyje darosi melsvas, reiškia, kad ten per
šalta. Jei rausvas – per karšta. Tuomet turėsi patikrinti žvakes ir jas perstumdyti
arba pamaišyti šia mentele. Iš tiesų, tai čia viskas labai paprasta, tiesiog reikia
labai daug kantrybės ir nenuleisti akių. Ar aišku?

– Atrodo, taip.
– Tuomet gerai. Jei suabejosi iškart sakyk, aš čia pat būsiu, sversiu ir maišysiu
miltelius, o kai baigsiu, tave pakeisiu.

– Gerai, manau, susitvarkysiu.

– Ir įsitaisyk patogiai, nes tai užtruks ilgiau nei parą, tad geriau nenuvargink
savęs per pirmas valandas.

Kurį laiką moterys dirbo tylėdamos, tik sekta retkarčiais pakeldavo galvą nuo
savo indelių ir akies krašteliu patikrindavo, kaip sekasi Anukai.

– Negaliu suprasti, kodėl tu iki šiol klajoji, kodėl nelikai kuriame nors spiečiuje.
Juk kažkas turėjo pastebėti, jog tavim daug kur galima pasitikėti?

– Nežinau, Iglit, iki šiol niekada tarp kitų žmonių nesijaučiau jaukiai. O jie
nesijautė jaukiai greta manęs. Matyt dėl to niekas nieko ir nepastebėjo. Visi
žiūrėdavo kiaurai mane, o aš tik ir laukdavau progos, kada galėsiu nuo jų
pasprukti, – atsakė klajoklė nepakeldama akių nuo brandinimo indo.

--------------------------

Iglit pakilo laipteliais virš susirinkusiųjų ir sustingo lyg kaulinė statula. Jos
kaštoniniai plaukai ir jos raudono gintaro spalvos oda dabar buvo balti, lygiai
kaip ilgas, žemę siekiantis sniego spalvos rūbas. Ritualinis kostiumas kaip
visuomet sukėlė pagarbų susižavėjimą visiems susirinkusiesiems. Net ir Anuka
negalėjo atplėšti akių nuo Iglit, net ir prisimindama, kaip prieš kelias akimirkas
tepė jos veidą ir garbanas trintos kreidos ir vandens mišiniu, kaip varstė tik
kodavimo apeigose sektų dėvimą ypatingą akinantį rūbą.

– Viskas nutiko dar prieš tai, kai sektai pradėjo skaičiuoti metus. Tai buvo laikai,
kai žmonių šioj žemėj buvo daugiau, nei smilčių kopose, nei vandens lašų jūroje,
kai visa žemė buvo vienas didžiulis spiečius. Bet stojo diena, kai iš didžiojo
pasaulio spiečiaus dingo motinos. Pradžioje žmonės to nepastebėjo, tačiau
greitai ėmė suvokti, jog nebegimsta vaikai. Patys išmintingiausi ieškojo
atsakymo žemėje, jūroje ir danguje, bet moterys tapo bergždžios ir niekas
negelbėjo. Metai bėgo ir su kiekviena diena žmonių mažėjo. Į atsilaisvinančius
plotus sugrįžo dosni ir derlinga, turtinga Gamta. Po kiekvieno lietaus miškai vis
labiau žaliavo, girios su visais gyviais glemžėsi pasaulį, kol liko tik menka
saujelė iš kadaise didžios ir galingos žmonių rasės.

Ir vieną dieną, prabėgus daugeliui vasarų nuo dienos, kai žemėj nutilo vaikų
krykštavimai, jaunoji Jota, mirštančio spiečiaus gyventoja, suprato, kad laukiasi.
Nieko nelaukdama Pirmoji mūsų Motina nuėjo pas patį išmintingiausią iš žinotų
žmonių ir prisipažino, jog jos įsčiose atsirado gyvybė ir paklausė, kaip jai elgtis,
kad jos kūdikis turėtų ateitį. Egonas, vos sužinojęs, kad atsirado viltis žmonijai,
prisiekė ištikimybę Jotai ir prisižadėjo ją globoti, kiek tik išgalėsiąs, tačiau įspėjo
Jotą, kad mirštančiuose akmeniniuose spiečiuose ateities nėra ir vienintelis būdas
išsaugot gyvybę, yra eiti ten, kur jos buvo apstu. Į Gamtą, į miškus, pievas. Ten
kur juoda žemė išaugina medį ir žolę, kur kiekvieną pavasarį stirna atsiveda
stirniuką, kur peri paukščiai, kur neršia žuvys, ten kur gyvybė nenuilsdama
sukasi gimimo ir mirties ratu. Pirmoji motina jautė, jog Egonas senasis sako
tiesą. Tačiau jiedu buvo silpni ir jiems būtinai reikėjo žmogaus, kuris apsaugotų
vienintelę pasaulio viltį, todėl Egonas pasikvietė Korporą – patį stipriausią
medžiotoją ir šis sutiko juos ginti. Tai buvo teisingas sprendimas, mat vos
likusieji žmonės sužinojo apie Jotos nešiojamą gyvybę, jie nepanoro jos išleisti.
Jie norėjo, kad ji liktų mirštančiame spiečiuje ir neklausė Egono įspėjimų, jog
toje vietoje jie visi pražus. Korporui teko grumtis už Jotos teisę užauginti naują
gyvybę naujame pasaulyje. Jam pavyko surinkti žmonių, kurie suprato, jog Jotos
ir Egono pasirinktas kelias yra teisingas ir jie stojo Pirmosios Motinos pusėn, kol
po varginančių kovų, dar vaikui negimus, Jota išėjo su savo naująja šeima iš
mirštančio spiečiaus.

Jota pagimdė dvi sveikas mergaites, tačiau išgyventi jiems visiems buvo sunku.
Daug pasekėjų žuvo, mėgindami išlikti svetimame, Gamtos dėsnių kupiname
pasaulyje, kur jų nebesaugojo senosios akmeninio spiečiaus sienos. Išvargusi ir
palūžusi Pirmoji Motina Jota, vieną dieną atėjo pas Egoną verkdama, nes jos
dukros šalo, nes jos pačios kojos buvo basos, nes jos žmonės neturėjo užuovėjos
ir pastogės, nes medžiotojai grįždavo sužeisti ir jie neturėjo nieko, kas jiems
kančias palengvintų. Tuomet išmintingasis sektas paėmė ampulę, į ją įlašino
Jotos ašarą, savo kraujo lašą ir stipriausio medžiotojo Korporo sėklos, o tą
ampulę įsiuvo į Jotos vaiko žastą. Ampulę sektas įsiuvo juodu siūlu, kurio
dygsniais įrašė kraujo kodą, kad naujosios kartos žmonės žinotų savo kilmę ir
nesukryžmintų kraujo. Egonas išmokė Jotą skaityti kodą, o ji šias žinias perdavė
savo dukroms, o šios – savosioms. Todėl šiandien, sutikę žmogų, mes galim
perskaityti kraujo kodą ir sujungti tinkamiausią vyrą ir geriausią moterį, iš kurių
sąjungos gims sveiki ir stiprūs vaikai.

Nuo pirmųjų Naujojo pasaulio dienų, kai laiką pradėjo skaičiuoti sektai, mes
laikomės Egono priesakų ir kiekvieną, vienerių sulaukusį, vaiką žymime kodu,
kuris visą gyvenimą rodys, kokia to žmogaus kraujo linija ir kiekvienam vaikui
dovanojame ampulę su tvėriais, kad net ir klajodamas po pasaulį, jis turėtų, kas jį
aprengia, apauna, kas pasirūpina jo žaizdomis ir kas suteikia užuovėją.
5. Medžioklė
Virš didžiojo aulos laužo, pamauti ant iešmo, skrudo trys dideli paršai, tačiau
vyriausias alas buvo didžiai nepatenkintas ir vis dar pusbalsiu bambėjo sau po
nosimi ant medžiotojų, nesugebėjusių įvykdyti duoto nurodymo. Jo visiškai
netenkino pargabentas laimikis: buvo šventa tradicija didžiojo susirinkimo
vakarą kepti lašiniais ir žolėmis kimštą jautį, apteptą baltuoju moliu, kuris
degdamas sukietėdavo ir neleisdavo mėsai išdžiūti. Trapiame kiaute įkaltinas
patiekalas prisisunkdavo žolių aromato, todėl, suskaldžius luobą, visa aula
prisipildydavo gomurį kutenančio aromato ir kiekvienas spiečiaus gyventojas
buvo tikras, jog suleidus dantis į burnoje tirpstančią mėsą jį apims palaimingas
malonumas.

Taip, būtent taip ir turėjo būti, tačiau ką tie tinginiai atvilko? Tris laukines
kiaules? Lyg retai jos būtų gaminamos – turbūt neatsirastų gyventojo, kuris bent
kartą per vieną mėnulį neužpildytų skrandžio šia mėsą. Todėl ypatingam vakarui
ir buvo ieškoma ypatingo gyvulio. Laukinių karvių aptikti sunku – visi tai žino,
būtent todėl jomis ir vaišinamas spiečius prieš vyriausiųjų kreipimąsi.

– Prasmirdę kiaušiniai... – nusikeikė alas ir nirčiai pagriebęs juodą kasą nuo

peties ėmė sukti ant viršugalvio, kad ši jam nesipainiotų, kol jis užsiims žolėmis,
kurios privalėjo suteikti bent šiokį tokį pikantišką prieskonį įprastam maistui.

– Alai Bobai, – išgirdo kvietimą vos sukišęs rankas į dubenį.

– Na kas dar? – atsisuko perkreiptu veidu, tačiau prieš save išvydęs Motinėlę
bematant susivaldė ir pačiu nuolankiausiu balsu, kokį tik pavyko nutaisyti, tarė,
– Semba, atleiskit man už maistą, kurį šįvakar patieksiu, bet medžiotojams
nepavyko aptikti karvės... Darau viską, kas įmanoma, kad patiekalas būtų
nepakartojamas, tačiau suprantu, kad...

– Nesvarbu, ką valgysim, Bobai, – Motinėlė jį nutraukė neleidusi pabaigti, –

reikia džiaugtis, kad apskritai turime tokias puikias kiaules. Ir aš tave ne dėl to
nuo darbo atitraukiau.

– Ne?

– Imk, – ištiesė iš smulkučių vytelių pintą dėžutę su dangteliu, – įdėk į maistą.

– Visiems? – išplėtė akis alas.

– O tu nemanai, kad reikia? – Sembos akyse blykstelėjo ugnis ir Bobas iškart

užsičiaupė.

Alas pritarė Motinėlei. Be jokios abejonės. Žmonės spiečiuje buvo per daug
įsitempę ir įsiaudrinę. Jei Semba norėjo ramiai pasišnekėti ir kažką nutarti,
reikėjo juos apraminti.

– Oh... ji teisi, man pačiam reikia pusiausvyrą atgauti, – suniurnėjęs sau po

nosimi ir stebėdamas tolstančią Sembą Bobas ištraukė iš duotos dėželės vieną
džiovintą uogą ir įsimetė burnon. Vos už kelių akimirkų pajuto, kaip
atsipalaidavo įsitempę raumenys ir tolimesni pasirengimai vakarui jam nebekėlė
jokios įtampos.

Pagaliau alai nukėlė iešmus ir ėmė pjaustyti mėsą, tad žmonės pradėjo būriuotis
aplink laužą. Kol buvo išdalinta vakarienė, ant nedidelės pakylos, kuri leido
visiems matyti vyresniuosius, savo vietas užėmė Semba ir trys favoritės –
motinos, kada nors užimsiančios jos vietą, tarp kurių buvo ir Lorota. Visai
netrukus pasirodė Danas su savo palyda, o jiems įkandin – sekta. Galiausiai,
davęs paskutinius nurodymus savo jauniesiems alams, prie jų prisijungė Bobas ir
vaišės prasidėjo. Tačiau nuotaika buvo visiškai kita nei per paskutinį susirinkimą
šioje auloje, kai Iglit pasakojo legendą ir devyni spiečiaus vaikai gavo savo
tvėrių kapsules bei kraujo kodus. Šįvakar visi buvo susikaupę ir jei ne mažieji
gyventojai, kurie visame kame rasdavo kažką neįtikėtinai smagaus, vakarienė
būtų praėjusi visiškoje tyloje.

– Puikiai žinau, kad laukiat naujienų, – be jokios įžangos pradėjo kalbėti Semba,
vos nutilo čepsėjimas, – Danas su medžiotojais grįžo šįryt ir mes iškart sėdome
tartis. Trumpai kalbant, vilkai ateina iš vakarų pusės. Šiuo metu juos nuo
spiečiaus skiria upė. Nutariau, kad būtent ja ir pasinaudosime. Kadangi šiaurėje
spiečių saugo Kauliniai kalnai, o pietuose – Pelkynai, lieka ne tokia jau ilga upės
atkarpa, kurioje išstatysime sargybą ir neleisime jiems persikelti į mūsų krantą.

Motinėlei trumpam nutilus, tarp susirinkusiųjų pasigirdo šnabždėjimas, kurio

prigimtį Semba gana gerai nutuokė, mat ir pati prieš pusdienį aptarė tą variantą
su Danu.

– Žinau, kad svarstote, kodėl gi mes neplanuojame vilkų medžioklės, tačiau

žvalgai aptiko per daug pėdsakų. Visiškai neaišku kodėl, tačiau tie žvėrys
keliauja gaujomis ir visos jos traukia mano spiečiaus link. Taigi labai gali būti,
jog netrukus būsime visiškai jų apsupti. O tai, žinia, sukels nemažų bėdų dėl
medžioklės. Jau ir dabar jaučiame, kad dalis žvėrių pasitraukė, o gal buvo
nudobti vilkų, todėl, pasitarusi su Bobu ir su Danu nusprendžiau, kad šiemet
rudeninę medžioklę paankstinsime, kad užėjus žiemai turėtume pakankamą kiekį
atsargų. Prieš Danui detaliau paaiškinant, kas ir kokius darbus turės atlikti, noriu
visų susirinkusių paklausti, kas iš klajoklių ketina žiemoti mano spiečiuje? –
Sembos žvilgsnis slydo susirinkusiųjų veidais, gal tik vieną akimirką ilgiau
užsilaikydamas ties Anukos akimis, tačiau to pakako, jog moteris prisimintų
Motinėlės pageidavimą, išsakytą judviejų pokalbio metu, – Tie, kas ketina
iškeliauti, ženkite link laužo, kad aš žinočiau, kiek turiu medžiotojų ir kiek
žmonių turėsiu išmaitinti per žiemą.

Kartoti nereikėjo: iš savo vietų kilo ir prie laužo žengė vienas klajoklis po kito.
Galiausiai jų ten stovėjo netoli dvidešimties.

– Gerai, supratau. Linkiu gerų klajonių. O dabar, Danai, tavo eilė.

Iš savo vietos ant pakylos pakilo neaukštas, gan smulkus vyras. Iš pirmo
žvilgsnio buvo galima pamanyti jį esant ne iš stipriųjų, tačiau Anuka prieš porą
dienų matė, kaip jis šaudo iš lanko ir kaip po tamsia oda įsitempia raumenys.
Danas buvo miklus ir tvirtas, kaip katinas, kuris iš išorės atrodo mielas bei
švelnus, tačiau palietus pajunti, jog jo kūnas sudarytas vien iš raumens ir yra
sunkus lyg akmuo. Vyras net judėjo taip, kaip juda katės: tyliai ir grakščiai.

– Pradėsiu nuo keleto taisyklių. Pirma: nuo šios dienos visas parneštas maistas
keliauja į alo Bobo sandėlius. Aš turiu galvoje VISAS maistas. Antra: visi gaus
užduotis ir jas vykdys. Trečia: sekta Iglit išdalins švilpukus upės sargybai,
spiečiuje pagalbos signalui naudosime ragą. Ketvirta: jei išgirstate ragą ar
švilpuką – tą pačią akimirką atsirandat toje vietoje, kur reikalinga parama.
Penkta: tie, kas persikels per upę, turės patys savimi pasirūpinti. Ten per daug
vilkų ir jei jau ten nutarsit eiti, manykitės patys ir pagalbos nesišaukit. Šešta:
niekas neišeina iš namų be ginklo. Rinkitės tą, kuriuo mokate geriausiai
naudotis.

Toliau. Parneštą grobį paliekate doroti alams ir patys tuo neužsiimat. Jei
pavargot – einat ilsėtis, jei poilsio nereikia, apsisukat ir keliaujat atgal į mišką
medžioti. Prie spiečiaus paliksime grupę medžiotojų apsaugai. Per artimiausias
tris dienas, jie išpjaus visus medžius ir krūmus aplinkui spiečių iki mano
atžymos ir, padedami motinų bei nešiočių, atnaujins spiečiaus išorines sienas.

Upės sargybai skirsiu žmones pats. Kiekvienas gaus postą ir tupės jame kaip
erelis išplėtęs akis. Pamatę bent vieną nusususį vilką, plaukiantį upe, iškart
nušausit. Jei jų bus per daug – naudosit švilpuką.

Visi likusieji keliauja medžioti. Patys spręskit, kur jums geriau. Sausasis miškas
tuštokas. Daugiausiai ten triušiai ir kita smulkmė. Be to ten yra lokių. Ryto
girioje: stirnos, elniai, briedžiai. Už jų esančiose lygumose pasitaiko laukinių
karvių, bet daugiausiai avys, ožkos. Laukinių kiaulių galima sutikti visur. Taigi
sėkmės medžioklėje.

– Dar, – iš savo vietos pakilo Bobas, – Danas nepaminėjo, jog žolių, šaknų bei
uogų rinkimu neužsiimame. Žolės vilkai neėda ir ji kojų neturi. Tad tuo
pasirūpinsime tada, kai būsim tikri, jog turim pakankamai mėsos.

Susirinkusieji tylėjo. Tyla tirštėjo, buvo galima užuosti, jog ore tvyro kažkas
neišsakyto, klausimas, į kurį atsakymas nebuvo duotas. Niekas nejudėjo iš
vietos. Iglit pažvelgė į Motinėlę, ši kietai sučiaupusi lūpas linktelėjo, duodama
leidimą sektai kalbėti:

– Gelas atsigavo. Jis dar silpnas, tačiau sveiksta, – Iglit nutilo, bet buvo aišku,
jog dar kalbės. Juk visi laukė atsakymo, – jis atkeliavo iš Maurų įlankos.
Motinėlės Karotos spiečiaus nebėra.

--------------------------

Skaudėjo koją – kartais užeidavo. Tačiau iš guolio išsirito su aušra ir patraukė

miškan. Išeidama matė tik niūrius, pilnus įtampos veidus, tačiau nieko kito ir
nebuvo galima tikėtis. Po vakarykštės Iglit naujienos dar šeši klajokliai pareiškė
traukiantys į kitą spiečių, tad medžiotojų gretos dar šiek tiek susitraukė, tačiau
Danas neatrodė labai sukrėstas. Anuka įtarė, jog jis buvo numatęs, kad šie
žmonės nutars iškeliauti. Na, kaip bebūtų, bet ji nutarė likti. O taip nusprendus
privalėjo prisidėti prie spiečiaus darbų. Žinoma, te turėdama vieną gerai
matančią akį, upės sargybai ji netiko, kaip netiko ir miško kirtimui su savo
pusiau sveika kairiąja ranka, tad išsiruošė medžioti. Išėjus iš spiečiaus pasuko į
šiaurę, link Sausojo miško. Nesijautė pakankamai tvirta stambiam grobiui, taigi
nutarė prisidėti bent jau nudobdama kelis triušius.

Kuo labiau tolo nuo spiečiaus, tuo žemė buvo sausesnė, netrukus miškas
sumenko ir liko tik retos pušys, įsikibusios į smėlingą ir akmenuotą žemės
paviršių, kuriame pastebėjo senų triušių urvų. Taigi jau buvo metas susikaupti ir
imti dairytis, tačiau juto kažkokį slogulį, kuris neleido susitelkti, todėl prisėdo
prie išvirtusio medžio kamieno ir užmerkė akis. Nežinia, kiek būtų taip sėdėjusi,
jei ne staiga pasigirdęs tolimas stirnos bliovimas. Anuka pašoko ant kojų ir ėmė
klausyti, iš kur sklinda garsas: greitai sumojo, jog tai visai netoli priešakyje, jai
tereikėjo dar šiek tiek paėjėti. Neramino tik tai, jog vėjas jai pučia į nugarą – tad
žvėris ją pajus. Galėjo mėginti jį apeiti, tačiau bijojo, kad negalės judėti
pakankamai greitai ir grobis tikrai paspruks, todėl nusprendė rizikuoti ir
pasileido kiek įkabindama link garso.

Maurojo stambus stirnos patinas. Jo koja buvo įstrigusi tarp akmenų, kurių čia
buvo gausu, tačiau toks lengvas grobis Anukos visiškai nepradžiugino, mat
aplink besiblaškantį žvėrį ratus suko ir urgzdamas nasrus šiepė juodas vilkas.
Moteris pakėlė parengtą svaidyklę ir ėmė ją sukti, ketindama nuvyti plėšrūną,
bet šis netikėtai sustojo atsisuko į ją ir įsistebeilijo. Stovėjo ramus ir žiūrėjo į
pasirodžiusiąją. Jo juodas kailis žėrėjo saulės šviesoje – jis nerodė jokio
agresyvumo, tiesiog stebėjo. Galiausiai, didžiam Anukos nustebimui, vilkas
atsitūpė ir pakreipė galvą, laukdamas, ką ji darys. Svaidyklė nusviro. Moterį
užvaldė smalsumas: kas čia per neregėti dalykai? Vilkas ne tik jos nepuola,
tačiau ir nerodo pasiryžimo ginti savo grobį? Kelias akimirkas pasvarsčiusi ji
lėtai pradėjo judėti link jo, o juodasis vis taip pat ramiai stebėjo. Kai Anuka
priartėjo per penkiolika žingsnių jis pakilo ir abejingai nubidzeno priešinga
kryptimi. Negalėjo patikėti savo akimis. Jei ne baubiantis stirninas, galbūt net
būtų pasekusi šį keistai besielgiantį padarą, tačiau negalėjo praleisti progos, todėl
išsuko svaidyklę ir švystelėjo užtaisą. Pataikė į galvą. Žinojo, jog gyvūnas tik
apsvaigintas ir netrukus atsipeikės, todėl nedelsdama prišoko ir mikliai perrėžė
jam gerklę. Raudonas kraujas išsiliejo ant pilkų akmenų ir bematant susigėrė į
išdžiūvusį žvirgždą. Anuka kuo puikiausiai suvokė, jog mirties kvapas netruks
pasklisti ir privilios mėsėdžius, tad delsti nebuvo išmintinga. Ji privalėjo kuo
greičiau išlaisvinti savo grobį iš akmenų krūvos ir dingti iš šios vietos.

Kol parsirado į spiečių visiškai nusiplūkė, mat stirna buvo stambi ir jai teko ją
vilkti visą kelią. Kai grįžo jau temo, todėl nebuvo nė kalbos, jog žygį galėtų
pakartoti, tačiau jau buvo nusprendusi, jog ryt rytą vėl keliaus į Sausąjį mišką.
Saulė dar nebuvo iškilusi virš medžių, o Anuka jau buvo suradusi tinkamą vietą
tykojimui. Uoslė jai šnabždėjo, jog netoliese yra triušių ir tikrai – neilgai trukus
pasirodė porelė, kurią jai sėkmingai pavyko numušti. Tačiau toks grobis per
menkas grįžti, o ir metas ankstyvas, todėl moteris nusprendė palūkėti. Kuo
aukščiau kilo saulė, tuo mažiau vilties turėjo dar ką nutykoti, tad ėmė žvalgytis
kokių šaknelių alkiui numalšinti ir didžiam savo džiaugsmui, netoli nuo tos
vietos, kur buvo pasislėpusi, pastebėjo ant krūmų besiraitančius žirnelius. Vien
pagalvojus kaip bus gera juos gliaudyti prisirinko pilna burna seilių. Trąšios
ankštys smagiai pokšėjo atsiverdamos, o gomurį džiugino saldumas. Mėgavosi
žirniukų traškėjimu, kai uoslę sudirgino vos juntamas kvapas. Tas kvapas. Tas
pats, kurį juto prie upės, kurį taip norėjosi sekti ir kuris tuomet jai pasirodė toks
artimas. Taip, lygiai toks pat viliojantis jis buvo ir dabar. Objektas, kuris jį
skleidė, nebuvo pavėjui, todėl Anuka juto tik švelnius atgarsius, tačiau jie buvo
pakankamai ryškūs, kad būtų galima išskirti iš aplink tvyrančių sausų spyglių bei
kitų miško aromatų. Šįkart nusprendė išsiaiškinti, iš kur jis sklinda ir ryžtingai
atsistojo, bet vos ištiesusi nugarą išgirdo bildėjimą ir lūžtančių šakų garsą. Be
jokios abejonės jos link kažkas artėjo ir artėjo greitai. Čiupo svaidyklę ir
pasirengė, dairydamasi, iš kur pasirodys triukšmadarys ir netrukus prieš Anukos
akis, maigydama krūmokšnius, išniro laukinė kiaulė. Žvėris nė nesidairydamas
lėkė tiesiai į ją, lyg būtų vejamas. Moteris iš apmaudo prikando lūpą – grobis per
didelis, kad galėtų nudaužti svaidykle, tad liko tik trauktis iš kelio, tačiau tą pat
akimirką iš už gyvulio iššoko juodasis vilkas ir lengvai liuoktelėjęs, atsidūrė
gyvuliui ant nugaros. Anuka nė nespėjo pamatyti, kaip kiaulė vožėsi ant žemės
išrausdama nemenką rėžį samanų su perkąsta pažande, o vilkas, laižydamas
kruvinus nasrus liuoktelėjo šalin ir vėl pritūpė prieš Anuką, išlaikydamas
pagarbų atstumą.

– Tai ką? Ir vėl atiduosi man savo grobį? Kas tu per vilkas?

Juodasis palenkė galvą ir išleido keistą garsą, primenantį niurnėjimą.

– Tu čia su manimi kalbi?

Trumpam nusukus akis nuo plėšrūno, Anuka žvilgterėjo į grobį. Kraujas tekėjo
upeliu, tačiau norint geros mėsos, reikėjo kiaulę kuo skubiau kabinti žemyn
galva.

– Tai ar leisi man ją pakelti?

Vilkas pakarpė ausimis, reaguodamas į moters balsą.

– Na gerai, aš einu prie grobio ir labai lėtai jį paliesiu, – kalbėjo Anuka

artindamasi prie kiaulės, tačiau vilkas nerodė jokio didesnio susidomėjimo jos
veiksmais.

Klajoklė greitai surado virvę ir užnėrė kilpas ant užpakalinių aukos kojų. Ji buvo
velniškai sunki, tačiau šiai taip moteris sugebėjo ją užtįsti ant medžio šakos.
Atsipūtus ir nenuleisdama akių nuo naujojo savo draugo, šiek tiek pasikamavusi,
nurėžė kiaulei galvą. Kiek pasvarsčiusi parito ją link vilko ir jis iškart ją
pasigavęs nusitįsė kiek toliau ir ėmė graužti. Anuka nedelsė: mikliai perpjovė
gyvulio pilvą ir, prieš tai atsargiai užrišusi žarnas, išmetė lauk vidurius, po to
atidarė ląstą ir išėmė širdį, plaučius, ištraukė gerklę ir stemplę, ertmę kiek
galėdama prašluostė švaria skepeta.

Taip palengvinusi skerdieną apsuko ją rezginiu ir nutraukusi žemėn užnėrė virvę

ant užpakalinių kojų taip pasiruošdama grobį gabenti namo.

– Eikš, duosiu tau širdį, ji tikrai skanesnė už tą galvą.

Vilkas pakėlė snukį nuo savo graužiamos kaukolės. Anuka pastebėjo, jog kairė
priekinė jo koja balta iki kelio sąnario, nors po medžioklės apskretusi krauju.

– Ateik ateik, juk jei ne tu, neturėčiau šio laimikio, tad turiu kažkaip atsilyginti,
– matydama, kad juodasis nesijudina, švystelėjo širdį jo link, o pati įtempė virvę
ir sunkiai tįsdama link spiečiaus tyliai pridūrė – Ačiū.

--------------------------

– Alas Bobas sakė, kad partempei stirnos patiną ir kiaulę. Neblogas laimikis, –
šypsojosi sekta narstydama šakeles į spiečiaus išorinę sieną tose vietose, kur
reikėjo sutvirtinti rezginį.

– Gryna sėkmė... tai tik sėkmė, – atsakė klajoklė nesiryždama papasakoti apie
savo pagalbininką, – stirnai teko nurėžti koją, nes negalėjau jos ištraukti iš
akmenų sąvartos, kur ji buvo įstrigusi, Bobas neminėjo? – nusišypsojo
prisiminusi alo veidą, kai šis pamatė trikojį grobį.

– Ha, ne neminėjo, bet už tai skundėsi, kad miške palikai kiaulės širdį, kepenis ir
rodos inkstus?

– Oi tie alai, jiems vis mažai..., – užsikrėtė gera sektos nuotaika, – kitaip
nebūčiau partįsusi tos peniukšlės.

– Tikrai? Didelė buvo?

– Na tikrai privertė paprakaituoti.

– O tu ją svaidykle numušei?

– Am..., – atsakymą buvo sugalvojusi, tačiau labai nesinorėjo meluoti, tačiau

Iglit nepaliko kitos išeities, mat Anuka buvo įsitikinusi, jog net ir sekta
nesuprastų jos keistos draugystės su didžiausiu spiečiaus priešu, – kai ji
pasirodė, kaip tik gaminausi ietį, nes pagalvojau, jog praverstų, jei vėl
pasitaikytų koks stambesnis žvėris.

– Ir pasitaikė!

– Taip, kažkas ją pabaidė, nes lėkė kaip akis išdegus, vos manęs nesutrypė, tai
tereikėjo ranką ištiesti. Galima sakyti, kad ji pati užlėkė. Kaip ir sakiau – gryna
sėkmė.

– O taip, tu tikrai laimės vaikas... – su draugiška ironija balse atsakė sekta ir

susitelkė į spiečiaus sieną, – ne, čia reikia tvirtesnio rezginio. Atvilk šakų nuo
iškirstų medžių, matai ten toliau sukrovė visas, tinkamas tvėriams.

Anuka, palikusi savo vyjūnus toliau pinti spiečiaus sienos, nuskubėjo prie
medienos krūvos. Šakos buvo susipynusios ir sukibusios, tad teko šiek tiek
pasigalynėti, kol išvadavo keletą tinkamų. Nosį maloniai kuteno šviežių sakų ir
lapuočių medienos kvapai. Akimirkai net užsimerkė kvėpdama pilnus plaučius
šio aromato, kai netikėtai ore pajuto svilėsių prieskonį. Iš pradžių pamanė, jog
kažkas auloje užmiršo ruošiamus pietus, tačiau greitai suvokė, jog tai visai ne
toks kvapas. Nosį dirgino svylančio kailio tvaikas.

– Ar užuodi smarvę? – paklausė grįžusi pas sektą.

– A, taip, tai vilkus degina. Šiandien ryte medžiokliai vieną šiame krante
nudobė, o kitą sužeidė, – pasakojo Iglit, neatitraukdama akių nuo tvėrių darbo ir
vis kaišiodama jiems medieną, kurią jie nedelsdami paversdavo tvirtu, sienai
tinkančiu rezginiu, – neįtikėtina, kaip greitai jie prasmuko. Bet daugiau pėdsakų
nematė, tad gal čia vienas tų, kur buvo užpuolę Gelą...

Sekta dar kažką pasakojo, tačiau Anukai suzvimbė ausyse: o jei sumedžiojo
„jos“ vilką? Jei dabar, kažkur toli svyla gražus juodas kailis? Moterį apėmė
nemalonus jausmas, bet tuojau pat ji pamėgino save nuraminti, primindama, jog
tas ar kitas, tačiau vilkas – ne draugas žmogui ir jai nėra ko nerimauti, tačiau
maudulys susisuko gūžtą jos pilve ir neketino niekur dingti. Kad ir kaip ji
mėgino save raminti, tačiau kartėlis niekur nesitraukė ir neilgai trukus ji suprato,
jog negalės nurimti, kol neįsitikins.

– Žinai, galvoju, kad gal nereikia paleisti sėkmės.

– Tu čia apie ką? – nesuprato Iglit.

– Na, jei jau pasisekė dvi dienas iš eilės, tai būtų labai neišmintinga trečią dieną
tingėti.

– Baik, vakar Danas su Ziku partempė penkias avis. Manau Bobas savo
sandėlius užpildys be vargo, tad gali ir pailsėti.

– Kažkaip prastai jaučiuosi, kai neprisidedu.

Iglit dėbtelėjo į pašnekovę, lyg klausdama, o ką ji manosi daranti šiuo metu,

tačiau nutylėjo.

– Pasisaugok, – tepasakė ir vėl įniko į rezginius.

Laužo smarvė driekėsi ore lyg nužymėtas kelias, tad rasti jį buvo visiškai
paprasta. Tik kol nuskubėjo iki tos vietos, iš vilko tebuvo likę smilkstantys
kaulai ir kailio draiskalai. Viskas pasidengę suodžiais ir pajuodę. Anuka mėgino
rasti bent kokią užuominą, tačiau bergždžiai. O kur toliau? Tuomet toptelėjo, jog
sekta kažką minėjo apie antrą sužeistą vilką. Bet ką ji sakė, ar medžiotojai jį
susekė? Šiame lauže tebuvo vienas vilkas – tuo ji neabejojo. Mėgino uosti orą, ar
neužuos dar vieno, kažkur uždegto kito laužo, tačiau nieko... Juk jei būtų
sumedžioję, tikrai būtų padegę, tad galbūt antrajam pavyko išsisukti? Turėjo
patikrinti. Pradėjo nuo medžiotojų pėdsakų, vedusių tolyn nuo spiečiaus. Jų
įspaudai buvo aiškūs, tačiau vilko pėdsakų nesimatė. Bet juk jie paskui kažką
ėjo. Tad ir ji patraukė ta pačia kryptimi.

Sausasis miškas baigėsi ir prieš akis atsivėrė akmenuota plynė, skirianti pušyną
ir Kaulinius kalnus. Matė pailgus akmens luitus stirksančius vakarėjančio
dangaus fone ir pakalnėje susispietusias medžių kupetas, tačiau pėdsakų toliau
nebesimatė. Paėjo į rytus, tikėdamasi aptikti užuominų, po to apsisuko ir
patraukė link upės, eidama minkšta žeme ir žvalgydamasi, ar neaptiks kokio
medžiotojų palikto ženklo. Ir tikrai – viržyne pastebėjo plačią brydę – matyt
persekiotojai taip kaip ir ji, priėję kietą žemę, pametė sužeistą žvėrį ir apėję ratą
pasuko atgal. Dar kartą įtraukė vėstančio oro, tikrindama, ar neaptiks tolumoje
svylančio kailio, tačiau teužuodė nuo kalnų nešamas sprangias dulkes. Ir... Ir vos
juntamą tą ypatingąjį kvapą. Užsimerkė ir leido vėjui sroventi odos paviršiumi,
nes šį aromatą juto ne tik nosimi, tačiau visu savo kūnu. Stovėjo ir mėgavosi:
štai jis, tas kerintis ir hipnotizuojantis gaivalas. Bet negi jis priklauso juodajam
vilkui? Buvo tikra, kad juto šį kvapą prieš pasirodant laukinei kiaulei, tačiau ar
jis buvo ir tądien, kai aptiko stirną? Niekaip negalėjo prisiminti. Tačiau buvo
tikra, kad dabar jis yra ir ji žinojo kryptį, kuria reikia eiti. Kojos pačios nešė
moterį, nors protą ėmė kamuoti nemaloni mintis: nejaugi ją taip svaigina žvėris?
Juodas vilkas? Žmonių priešas? Širdis daužėsi ir nežinia, ar nuo vis stiprėjančios
traukos, ar nuo atstumiančios, šlykščios minties, kad ji bastosi po miškus,
tikėdamasi surasti plėšrūną...

Rieduliai darėsi vis stambesni, išblukę saulėje, jie kėpsojo lygumoje, skleisdami
per dieną sukauptą šilumą. O su šiluma nuo vieno jų sklido ir kvapas. Anuka
pritūpė. Ant lygaus švaraus paviršiaus aiškiai matė tamsų taškelį. Palietė pirštais
– šiek tiek drėgnas. Pakėlė raudoniu išteptą ranką prie nosies ir įkvėpė. Iš akių
pažiro ašaros. Jis taip ją traukė, jog jai norėjosi nulaižyti kraują nuo pagalvėlės ir
tuo pačiu metu juto begalinį pasišlykštėjimą savimi. Bet kitos išeities neturėjo.
Lyg pririšta nematoma grandine ji nusekė kraujo pėdsaku link kalno papėdėje
susimetusių medžių giraitės. Dabar jau galėjo bėgti užsimerkusi. Kryptį juto
geriau nei ieškant rusenančiam lauže svilusio kailio.

– O, Gamta, ką tu su manimi darai? Aš seku sužeistą vilką ir trokštu rasti jį gyvą,

– beveik kūkčiodama kalbėjo ji sau.

Po medžiais buvo prieblanda, todėl ji pirma išgirdo, o ne pamatė urzgiantį žvėrį.

– Ša, čia aš – švelniai šūktelėjo, o po to pridūrė jau daug tyliau, – kvailas

Gamtos vaikas...

Vilko spalvos nematė, tačiau balta koja švietė tarp tamsių smilgų.

– Aš tik noriu pažiūrėti, ar tau viskas gerai.

Anuka žengė į priekį ištiesusi ranką, pati nežinodama, kodėl taip elgiasi, ar tam,
kad jis pajustų jos kvapą, ar tikėdamasi jį sulaikyti, jei jis nuspręstų pulti. Nors
jei vilkas ir pultų, kaži, ar ji iš tiesų turėjo ryžto gintis. Bet jis nepuolė, tik
traukėsi atatupstas. Traukėsi, kol už jo nugaros subolavo pilkas kailis. Kažkas
gulėjo sužeistas prie nuvirtusio medžio kamieno, nes dabar Anuka jau aiškiai
matė į pilką keterą susmigusias tris strėles. Ir tas antrasis nejudantis kraujuojantis
padaras turėjo žmogaus kojas.

Moteriai pasidarė bloga.

6. Paženklintieji
Dar nebuvo pasirengusi pažvelgti į gulintįjį, jo nugaroje stirksančias strėles ir
pilką kailį, todėl spoksojo į padaro kojas. Padaro. Kaip greitai ji nuteisė šį
Gamtos tvarinį... Juk pati ne kartą buvo taip vadinta ir kuo puikiausiai prisiminė,
net norėdama nebūtų galėjus pamiršti, kaip skaudina toks išstūmimas iš žmonių
tarpo, tad nedelsdama pasitaisė ir prisižadėjo daugiau taip apie jį niekada
negalvoti. Ir taip nevadinti, nei mintyse, nei balsu.

Sužeistojo kojos atrodė visiškai normalios: aiškiai matėsi treniruoti raumenys ir

pulsuojanti vena kelio linkyje. Na, gal jos buvo kiek ilgesnės. Ir odos spalva
neturėjo įprasto raudono atspalvio, ir apautos buvo kažkokiais keistais batais,
kurie priminė spiečiuje siuvamus, tačiau vietoje rezginio buvo panaudota kažkas
kito. Kažkas panašaus į skustą gyvulio kailį. Tačiau nė vienas iš tų menkniekių
taip netrikdė, kaip pilku kailiu apaugęs kūnas.

Vilkas sukiojosi tarp Anukos ir gulinčiojo, vis tiriamai nužvelgdamas moterį,

tačiau nesulaukęs, kol ji pajudės, nubidzeno prie sužeisto žmogaus ir atsigulė,
nosį įbesdamas jam į galvos gaurus. Retkarčiais kilsteldavo snukį ir gailiai
suunkšdavo. Ta žvėries aimana galiausiai privertė atsitokėti. Pagaliau moteris
prisivertė nukreipti žvilgsnį į nugarą ir taip ją bauginantį pilką kailį. Žmogus
gulėjo ant pilvo, veidą įkniaubęs į sulenktą ranką, tad Anuka negalėjo matyti,
kaip jis atrodo, ir bent jau kol kas dėl to džiaugėsi. Kaip ir dėl to, kad ir ranka,
kiek jos buvo matyti, atrodė gana įprastai. Ir vis dėl to, nepaisant tų „normalių“
dalykų, viską stelbė kūno vaizdas, klajoklės galvoje priversdamas skambėti
vienintelį žodį „gauruotukai“. Ji karštligiškai mėgino prisiminti, ką sekta
pasakojo apie Gamtos vaikus. Iglit minėjo, jog jų būna su kietais šarvais, su
žiaunomis, labai sudarkytais veideliais... O ką ji sakė apie tuos, kuriuos pavadino
„gauruotukais“? Niekaip negalėjo prisiminti, gal dėl to, kad galvoje ūžė taip, lyg
ten lizdą būtų susisukusios širšės. Bet staiga žybtelėjo mintis: ar tai, kaip atrodo
šis Gamtos vaikas pakeis jos pasiryžimą jam padėti? Atsakymas pasirodė esąs
labai aiškus ir vienareikšmis. Tas vienas žodis „ne“ lyg gaivus vanduo užgesino
galvoje šėlstančias liepsnas. Tačiau ugnies jai vis dėlto reikėjo. Tik ne viduje, o
čia, greta sužeistojo, nes vis tirštėjančioje prieblandoje ji negalėjo imtis žaizdų.
Reikėjo laužo.

Kaip apdujusi šlitinėjo tarp aplinkinių medžių, ieškodama šakų ugniakurui ir

mėgindama sugaudyti pažirusias mintis, kai išgirdo pratisą ir skausmingą
kaukimą. Vos neišbarstė visko, ką buvo surinkusi, strimgalviais lėkdama atgal:

– Ša, baik, – mėgino nuraminti vilką, – nekelk triukšmo, ša. Š.. š...š.... Juk
nenori, kad medžiotojai išgirstų... Aš niekur neišėjau, mantai, esu čia... Nurimk,
nagi, š....

Juodasis lyg prasikaltęs nunarino galvą ir vėl atsigulė prie žmogaus tyliai jam
unkšdamas prie ausies ir keistai niurnėdamas.

Laužas. Tai buvo kažkas, ką Anuka puikiai suvokė ir tai šiek tiek apramino. Kai
ugnis užsiliepsnojo ji giliai atsikvėpė ir pasilenkė prie gulinčiojo. Visos trys
strėlės bauginančiai stirksojo, lengvai linguodamos nuo žmogaus kvėpavimo.
Moteris palietė arčiausiai esančią ir labai švelniai ėmė slysti link žaizdos,
stengdamasi kuo mažiau judinti kotą. Kailis aplink buvo šlapias, tačiau ne tiek,
kiek ji tikėjosi. Slystelėjo dar šiek tiek. Palietė gauruotą odą ir sustingo. Ji buvo
keistai atšokusi. Nupurtė drebulys. Susivaldžiusi ėmė švelniai čiuopti šerius
aplink sužeidimą ir šiek tiek toliau. Visas kailis keistai pūpsojo, lyg nesuaugęs su
žmogaus kūnu. Negalėjo suprasti, kodėl taip yra, tačiau nesuvokusi, negalės
padėti sužeistajam, todėl sukandusi dantis ir sučiaupusi lūpas taip, kad iš jų
ištekėjo visas kraujas, sukišo pirštus į žaizdą. Po kailiu buvo šilta. Juto kraują.
Pirštai slystelėjo lyg palietę žmogiškai švelnų kūno paviršių, nuo ko gulintysis
sudrebėjo, priversdamas Anuką staigiai atsitraukti.

– Atleisk, jei skaudėjo, – suprato, kad tai pirmieji žodžiai, skirti jam, – noriu tau
padėti. Pakentėk.

Antrąkart jau žinojo, ko tikėtis. Pro kailį ties strėle pralindę pirštai tikrai juto
odą, apčiuopė žaizdą, antgalio paliktą pjūvį. Ir tada šmėstelėjo mintis – o kas, jei
kailis, nėra jo, jei jis jį naudoja kaip rūbą? Nors nebuvo regėjusi, kad kas
rengtųsi kailiais, bet... Jei jis neturi savo tvėrių, tai kuo gi dar jis galėtų rengtis?
Oi, paika, kvaila moteris... Žinoma, tai kailinis rūbas! Net pati nepajuto, kaip iš
krūtinės išsiveržė palengvėjimo atodūsis ir atsipalaidavo raumenys. Dabar viskas
bus gerai. Išsitraukė peilį ir atidžiai stebėdama sužeistojo reakciją pamėgino
perpjauti kailį. Reakcijos nebuvo, todėl rėžtelėjo drąsiau, atidengdama
sužeidimą. Taip, po kailiu matėsi vyro nugara. Nebedelsdama išpjovė dar kelis
rėžius, atidengdama visas žaizdas. Dvi strėlės smigo negiliai, jos vos laikėsi,
nors bėgant antgaliai gerokai padraskė raumenis tose vietose, kur buvo įsimigę.
Bet trečioji pataikė po mente ir Anuka nuogąstavo, kad gali būti sužeidusi
rimčiau, tačiau nebuvo kitos išeities.
– Turėsiu jas išpjauti. Viena atrodo pavojingai – sušnabždėjo pasilenkusi prie
gulinčiojo, – bet palikti jos negalima.

Šiek tiek delsė, lyg laukdama pritarimo, o išgirdo tik gilų atodūsį.

Taip. Tačiau buvo kita bėda – o ką reiks daryti, kai išpjaus strėles? Net jei viską
pavyks padaryti tinkamai, ką darys su žaizdomis? Jei jis neturi tvėrių, o
akivaizdu, kad neturi, tuomet kas susius pjūvius? Anuka suinkštė mintyse iš
nevilties, tačiau nutarė spręsti po vieną problemą: žaizdoms pridengti jai reikėjo
tvarsčio. Pašoko lyg įgelta, išgąsdindama tyliai gulintį vilką, ir puolė prie
artimiausios pušies. Bent jau jų čia buvo apstu ir moteris galėjo pasinaudoti jų
savybe, neleisti plisti užkratui sužeidimuose. Be to iš sakingos medienos
nupintas rezginys bus lipnus ir gerai laikysis prie kūno. Peiliu nugramdė žievę ir
ėmė lupti gyvąją medžio dalį. Prigremžusi dvi geras saujas sumetė jas tiesiai ant
sužeistojo kūno ir išpūtė tvėrius. Kol mažieji darbavosi ruošdami tvarstį, ji
nusiplovė rankas, taupydama vandenį iš gertuvės ir lauže iškaitino peilį. Pagaliau
viskas buvo paruošta.

– Skaudės, pasiruošk – sumurmėjo ir ilgai nedelsus, greitu judesiu išlaisvino

pirmąją strėlę.

Žmogus neišleido nei garso, tik nugaros raumenys tapo akmeniniai. Nedelsdama
Anuka tą patį pakartojo su antrąją strėle ir su trečiąja, tik šįkart spausdama peilį
gerokai stipriau ir padarydama daug gilesnį pjūvį. Pliūptelėjo kraujas, kurį ji
kruopščiai nuvalė pasiruošta skepetaite ir ketino uždėti tvėrių paruoštą pušinį
tvarstį, kai netikėtai pašoko vilkas ir ėmė urgzti.

– Kas tau pasidarė? Aš juk mėginu padėti... – nesuprato moteris.

Tačiau vilkas nerimo ir neleido jai prisiliesti prie gulinčiojo.

– Kas gi?

Žvėris, nenuleisdamas akių nuo klajoklės, liuoktelėjo prie vyro šono ir ėmė
baksnoti savo nosimi. Negalėjo suprasti, ką jis daro, tačiau vos ji pakeldavo
rankas, mėgindama uždėti tvarstį jis imdavo urgzti, o jas nuleidus – snukiu kuisti
sužeistojo šoną ir niurnėti savo žvėriška kalba.

– Kas? – ėmė pykti, – Ko tu iš manęs nori?

Vilkas taip atidžiai į ją žiūrėjo, lyg laukdamas, kada gi ji pagaliau susipras. Ir jai
iš tiesų šmėstelėjo mintis:

– Nori, kad pažiūrėčiau?

Juodasis suniurnėjo.

– Taip? Man pažiūrėti? – paklausė stodamasi ir eidama prie tos vietos, kur
trypčiojo vilkas.

Iš pradžių nieko nematė, bet pakėlusi kailius, pastebėjo toje vietoje sugniaužtą
žmogaus kumštį. Jai pasilenkus pirštai lėtai atsigniaužė ir iš delno iškrito
kažkoks maišelis. Vilkas bakstelėjo į jį nosimi.

– Man jį paimti?

Prinešusi prie laužo atrišo kruopščiai užvyniotą virvelę. Atraižoje buvo medinė
dėžutė. Atsargiai atidarė ir nustebo: vidus buvo iš baltos keramikos, lygiai
tokios, kokią matė pas sektus. Tačiau nebuvo laiko, kada stebėtis. Sužeistojo
žaizdos kraujavo, o ji visiškai nesuprato, kuo svarbi ta dėžutė su keisto kvapo
juoda mase viduje.

– Ir? Kas čia? Ah... lyg tu man galėtum pasakyti....

„Tepk“.

Išgirdo, nors jokio garso nebuvo.

Moters nugara pašiurpo. Ji apsidairė, mėgindama suvokti, iš kur tas balsas.

„Tepk“.

– Baik! Baik! – šūktelėjo, nors pati nesuprato, į ką kreipiasi.

Viskas nutilo. Atrodė, kad net ugnis lauže ėmė tyliau spragsėti.

– Gerai, nesuprantu, kas čia darosi, tačiau lai bus taip...

Dar kartą nuvaliusi kraują nuo sužeistojo nugaros ji ištepė žaizdas juoda mase iš
dėžutės ir uždėjo pušų brazdo tvarsčius. Kaip ir tikėjosi, jie gerai prilipo.
Viską užbaigusi sėdėjo ir žiūrėjo, kaip ant sužeisto vyro nugaros šokčioja laužo
atšvaitai: supjaustyto kailio liežuviai karojo išvirtę, atidengdami tvirtą nugarą ir
gaurų ruožą, nutįsusį stuburu nuo galvos iki menčių apačios, kur jis susiaurėjo ir
išnyko, nepasiekdamas klubų. Gelsvoje ugnies šviesoje oda atrodė dar švelnesnė,
nei buvo. Anuka vis dar juto ant pirštų galiukų tą keistą jausmą, lyg glostytum
šiltą vandens paviršių ar dar ką visiškai glotnaus. Vyro oda, braukiant visomis
kryptimis, buvo vienodai minkšta ir nesijautė žmonėms įprasto, vos pastebimo,
odos plokštelių kutenimo.

Vis dar nematė veido, tačiau tuojau turės duoti jam atsigerti. Pateliūškavo
gertuvę: buvo ne mažiau kaip pusė, tad iki ryto turėtų užtekti.

Nuropojo iki vyro galvos ir atsiklaupė. Aiškiai matė, kaip prisiartinus padažnėjo
jo kvėpavimas, todėl, tikėdamasi kiek jį apraminti, uždėjo ranką ant sužeistojo
sprando. Vos pajutęs moters prisilietimą jis suvirpėjo visu kūnu ir dusliai
suinkštė.

– Tu nekrutėjai, kai aš tave pjausčiau, bet drebi, kai liečiu, – Anukos veide
pasirodė skausminga šypsena, sumišusi su apgailestavimu – gerai, pasistengsiu
daugiau neliesti, tik noriu tau duoti atsigerti.

Vyro veidas vis dar buvo panardintas rankos linkyje ir uždengtas pilkų plaukų
sruogomis.

– Truputį tave paversiu, kad galėtum gerti.

Kaip įmanydama atsargiau kilstelėjo petį ir prilaikydama nugaros tvarsčius

pavertė ant šono. Laužo šviesa šoktelėjo ant veido ir Anuką iškart sukaustė
geltonų akių žvilgsnis. Vyzdys juodas, o aplink lyg saulė ryškus diskas,
uždengiantis visą akies obuolį. Žinojo, koks nemalonus spoksojimas, tačiau
nepajėgė atsispirti. Pagaliau prisivertė susitelkti į vandenį, paimti gertuvę ir
priglausti prie jo lūpų. Jis sunkiai pakėlė galvą, tačiau moteris laikėsi savo
žodžio daugiau jo neliesti. Net rydamas didelius gurkšnius vandens, jis
neatitraukė žvilgsnio ir neleido Anukos akims pabėgti. Vyras nenorėjo, kad ji jį
tyrinėtų – klajoklė labai gerai tai suprato, mat jai pakako vos akimirkos, kad
suprastų kodėl: jo nosies, kiek platesnės nei žmonių, ketera iki paties galiuko
buvo apžėlusi pilku trumpu kailiu, lygiai kaip ir kakta.

– Tu vilkas... – išsprūdo Anukai vos girdimas šnabždesys, tačiau jis tikrai jį

girdėjo, nes tai ne tik privertė blykstelėti dvi geltonas akis, tačiau ir kilstelėti
viršutinę lūpą, atidengiant šiek tiek ilgesnius, nei įprasta žmonėms, iltinius
dantis.

--------------------------

Vyras prarado pusiausvyrą, kai jį prilaikiusi moteris pasilenkė į priekį, kad galėtų
matyti jo veidą, tačiau ji greitai suprato, jog sužeistasis dar per silpnas sėdėti be
atramos ir vėl pasislėpė už plačios nugaros. Bet, negalėdama pasiekti lūpų,
nosies galiuku brūkštelėjo jo kaklo linkį ir švelniai sukando ausies lazgelį. Gelas
iš malonumo užsimerkė.

– Kaip aš tavęs pasiilgau, moterie, tu net neįsivaizduoji...

– Na, tau bent jau neteko susitaikyti su mano mirtimi, niekše tu, – Lorotos balsas
nebuvo nei piktas, nei priekaištingas.

– Tikrai, Gelai, kaip su ta mirtimi? Čia mums visiems labai įdomu, kaip tau
pavyko išsisukti, – į pokalbį įsijungė prie to paties laužo sėdintis vyriausiasis
medžiotojas.

– Oi, Danai, jei tik aš galėčiau paaiškinti, kaip viskas nutiko...

– O tu pamėgink.

– Danai, nekankink jo, jis dar per silpnas, rimtiems pokalbiams, – mėgino
prieštarauti Lorota.

– Ne, Lo, jis teisus, mums reikia kuo anksčiau pradėti apie tai kalbėti. Ir ne tik
kalbėti. Reikės galvoti, kaip ginsimės...

Nuo paskutinių Gelo žodžių daugumą, sėdėjusių prie laužo, nupurtė nemalonus
drebulys. Visi žinojo, jog tai, kas kažkada buvo tik galimybė, dabar yra
nebeišvengiama ateitis.

– Na, tai kaip ten viskas buvo?

– Ach, na gal nuo pradžių pradėsiu, – trumpam susimąstė Gelas, – tas spiečius,
kuriame tuomet gyvenau buvo nedidelis.

– Gizos spiečius, taip, mes žinom, – įsiterpė Lorota, narstydama ilgus vyro
plaukus.

– Taigi. Kad jau žinot, tai ... Taigi, mus puolė jau trečią kartą, bet atėjo nedidelė
grupė. Gmorgai matyt manė, jog pirmi du puolimai bus gerokai mus susilpninę.

– Iš kur žinot, kiek jų buvo? – iškart susidomėjo Danas.

– Iš pėdsakų. Ir iš žaibų.

– Kaip iš žaibų? – tikslinosi medžiotojas.

– Na, kiekvienas gmorgas gali šauti vieną ugninį žaibą arba du paprastus. Bet
ugninio jie vengia, nes tas, į ką pataiko, užsiliepsnoja lyg fakelas ir dažnai
padega net patį spiečių. O jie nenori sudeginti savo grobio, todėl jį naudoja retai.
Taigi du žaibai iš kiekvieno gmorgo – tereikia nepamesti skaičiaus ir pabaigoje
susirėmimo galima nuspėti, kiek jų buvo. O tą dieną kova buvo trumpa: mums
sekėsi nuo jų išsisukinėti...

– Palauk, – dabar į pokalbį įsikišo ir Zikas, – kaip išsisukinėti?

– Tai nėra taip sudėtinga, jei nepameti galvos, – Gelas nužvelgė visus
susirinkusiuosius, gaudančius kiekvieną jo žodį, ir padaręs reikšmingą pauzę
dėstė toliau, – prieš paleidžiant žaibą pasimato šviesa. Jei šviesa balta, tuomet tai
bus šaltasis žaibas.

– Koks koks? – vėl kažkas nutraukė kalbantįjį, tačiau šis nė kiek nesusierzino,
tik dar detaliau ėmė aiškinti:

– Karštuoju žaibu vadinamas stiprusis kirtis, padegantis auką, o silpnesnis

vadinamas šaltuoju. Taigi šaltąjį žaibą išduoda balta šviesa, o karštąjį – mėlyna.
Tiesa dar yra ir laikas. Mėlyna šviesa prieš žaibą švyti ilgiau.

– Taigi prieš žaibą įmanoma nustatyti, kurioje vietoje yra gmorgas?

– Taip, Danai, tu visiškai teisus. Mes būtent tuo ir pasinaudojome. Buvome

įsitikinę, kad bent tris gmorgus sužeidėme, o gal ir nužudėme, tačiau du
prasmuko į lopšį.

Kadangi Gelas vėl trumpam nutilo, buvo girdėt, kad tokia žinia privertė aiktelėti
keletą klausytojų.

– Taigi, jie pačiupo tris vaikus, bet mes juk supratom, kad jie gerokai aptalžyti.

– Ir žinoma, tu pasiūlei juo sekti... – Lorota užvertė akis, parodydama, kad toks
Gelo elgesys ją erzina.

– Taip, Lo, o jei tie kraugeriai pagrobtų tavo vaiką? Nenorėtum, kad mėginčiau
tau jį sugrąžinti?

– Tu teisus, žinoma, tu teisus..., – įrėmė kaktą į kalbančiojo mentę, paslėpdama

veidą nuo klausytojų, – tik kodėl visuomet tu turi būti ten, kur pavojingiausia?

– Nes aš geriausiai seku jų kvapą.

– Kvapą? – savo dusliu prikimusiu balsu karktelėjo Danas, – Aš maniau gmorgai

kvapo neturi...?

– Na ne visai kvapą. Nežinau, kaip tai pavadinti, bet jei jie naudoja žaibus, tai po
to ore lieka toks keistas pėdsakas. Kaip kvapas...

– Ir tik tu jį jauti?

– Na, ne aš vienas. Tiesiog kai kas tai junta geriau, nei kiti, štai ir viskas. Mes
išėjom septyniese ir visi galėjome juos sekti pagal tą pėdsaką. Nors to net ir
nereikėjo – jie paliko žymes ir žolėje, todėl jau tiksliai žinojome, kad sekame
penkis gmorgus. Taigi, kaip sakiau, tikėjomės, kad reikės grumtis tik su dviem,
nes abejojom ar likę trys dar pajėgūs kovoti. Be žaibo gmorgą įveikti nėra sunku,
didžiausia bėda jį aptikti. Ir mes jau lipome jiems ant kulnų, kai pasiekėme upę.
O ten, pasirodo, jų laukė kiti. Ir jie turėjo pilnus užtaisus, – Gelas suspaudė
smilkinius ir nuleido akis. Niekas iš sėdinčių prie laužo nedrįso nutraukti jo
prisiminimų, – kai atsipeikėjau, nieko negalėjau prisiminti. Ne šiaip, kas nutiko
paskutiniu metu, bet išvis nieko. Galvoje buvo taip tuščia, kaip būna kirmino
išgraužto riešuto kevale. Tik kažkokios nuotrupos iš vaikystės, Lorotos veidas,
bet nesuvokiau, nei kas ji tokia, nei kur jos ieškoti...

– Ah... – nerado tinkamų žodžių moteris, tik apsivijo Gelą rankomis.

– Prisiminimai grįžo jau vėliau, po truputį, ko kąsnelį. O iki tol, blaškiausi lyg
koks beprotis, nežinojau, kur eiti, ko ieškoti. Visa laimė, užėjau klajoklių grupę
ir jie mane kurį laiką globojo, kol atgavau pusiausvyrą ir patraukiau savais
keliais.

– Gelai, o kaip kiti medžiotojai, kurie su tavimi sekė gmorgus iš Gizos

spiečiaus?

– Žuvo, – lėtai purtė galvą nudelbęs akis, – kai nubudau, mačiau šešis kūnus.
Nesupratau, kas jie, kad ir kaip save kankinau, niekaip negalėjau prisiminti, ar
juos pažįstu. Bet negalėjau taip palikti, kad ir kas jie būtų buvę, todėl tiesiog
užkasiau kūnus ir iškeliavau.

– Taigi tik tu išgyvenai...

Visi nutilo. Kas nugrimzdo į prisiminimus, kas į apmąstymus, o ką apėmė

liūdesys.

– O kituose spiečiuose, ar esi sutikęs išgyvenusiųjų gmorgo žaibą? – tylą

nutraukė sekta.

– Taip. Tai yra ne... Nesu sutikęs, bet girdėjau. Tie, mane priglaudę klajokliai
pasakojo, kad kažkur buvo sutikę panašų į mane. Iš tiesų tai jie ir pasakė, kas
man nutiko, aš pats tai prisiminiau tik gerokai vėliau.

– Ar tas kitas žmogus, išgyvenęs gmorgo žaibą, jis taip pat turėjo Mirmikeros
karūną? – arčiau laužo palinko Anuka, išnirdama iš šešėlio.

– Ką? – nesuprato Gelas, nevalingai paliesdamas savo kaktą ir nuo antakių linkių
į viršų kylančius du rumbus, užsibaigiančius virš smilkinių mažomis
ataugėlėmis.

– Mirmikeros karūną, žiedą, ženklą, nežinau, kaip jūs tai vadinat.

– Karūna, – patikslino sekta, – apie ką galvoji?

– Tiesiog mintis šovė, gal visai kvaila...

– Sakyk.
– Tik pagalvojau... Na juk mes žinom, kad vyrai, turintys Mirmikeros karūną
būna stipresni už kitus, o jei tokia susiformuoja merginai, tai nežinau nė vienos,
kuri nebūtų tapusi motina...

Trumpą akimirką visi mėgino prisiminti viską, ką žino apie Mirmikeros karūna
paženklintus. Tai nebuvo labai retas ženklas, tokį turėjo bent vienas iš dešimties
vyrų ir panašus skaičius moterų. Neskaitant tų dviejų iškilimų kaktoje, jie buvo
visiški tokie, kaip ir kiti, o gimę išvis niekuo nesiskirdavo nuo kitų mažylių.
Rumbai pradėdavo ryškėti tik pradėjus bręsti ir tai matyt buvo svarbiausia
aplinkybė, dėl ko jie nebuvo laikomi Gamtos vaikais. Kai pasimatydavo karūna,
jie jau būdavo spiečiaus dalis ir niekas nebūtų pagalvojęs, jog tokį žmogų galima
išmesti, o pastebėjus, jog suaugę šie žmonės dar turi ir gerų savybių, šis
klausimas išvis nublanko ir net nebebuvo keliamas.

– Tu manai, kad tai dar viena savybė, kuria pasižymi pažymėtieji?

– Nežinau, o kodėl negalėtų taip būti?

– Gal ir gali, Anuka, gali ir gali.

– Taip, bet kaip tai patikrinti? – neiškentęs atsistojo Zikas, savo galingu kūnu
daliai susirinkusiųjų uždengdamas laužo šviesą. Jis buvo toks stiprus vaikas, jog
visas spiečius, dar neišryškėjus jo karūnai žinojo, jog jis tokią turės, – Nes jei
mums žaibas nepavojingas, tuomet... oh... tuomet aš... aš juos plikom rankomis
suplėšysiu į gabalus!

– Nurimk, Zikai, tai tik mintis, – susimąstęs apmalšino draugo entuziazmą

Danas.

– Taip, čia tik mintis...

--------------------------

Kai tik ištrūkdavo iš spiečiaus vis traukdavo į Sausąjį mišką. Pirmą dieną net
nukeliavo iki Kaulinių kalnų. Be vargo surado stovyklavietę, kurioje vieną naktį
slaugė žmogų – vilką, atsisėdo prie išdegusios laužavietės ir dar kartą grįžo
mintimis į tą naktį. Vis negalėjo išmesti iš galvos to žvilgsnio, kuriuo vyras ją
nudegino, kai ji taip neatsargiai leptelėjo vienintelį žodį, privertusį jį nusisukti ir
daugiau į ją nebepažvelgti. Taip norėjo jį dar kartą sutikti ir dar kartą atsiprašyti,
paaiškinti, kad tuo nenorėjo jo nei įžeisti, nei įskaudinti, nes buvo tikra, jog
būtent taip ir padarė. Dėl to jautėsi dar šlykščiau: visą gyvenimą kentusi nuo to,
jog buvo kitokia, pirmą kartą sutikusi tokį, kaip ji, pasielgė kaip tie, kurie ją
skaudindavo. Privertė jį pasijusti Gamtos vaiku, nė nespėjusi pažinti jo kaip
žmogaus. Ta mintis nuolat kamavo moterį ir kėlė neblėstantį kartėlį. O, jei jis tik
nebūtų pasprukęs, vos ji užmigo paryčiais, jei tik būtų suteikęs progą...

Medžioklė nesisekė. Jau penkis kartus iš eilės teparnešė triušius, tačiau niekaip
negalėjo susikaupti. Vis dairėsi juodojo vilko, uodė orą, ar neaptiks „to“ kvapo,
ar nepastebės bent kokio ženklo, leisiančio suprasti, kad jis neprapuolė, kad ji
dar kada su juo susitiks. Ar bent jau pamatys – taip troško žinoti, jog jis išsigydė
žaizdas, tačiau joks ženklas, garsas ar kvapas nedavė jai nė menkiausios
užuominos.

Jau ketino ropštis iš savo slėptuvės, kai į laukymę išbėgo du jauni briedžiukai.
Atrodė išsigandę ir pasimetę – Anuka ėmė dairytis jų motinos, tačiau jos niekur
nesimatė. Matyt bus ją kažkas iš spiečiaus sumedžiojęs ir palikęs šiuos du
jauniklius. O tokie du klajojantys žolėdžiai buvo puikus laimikis Anukai: ji tikrai
nudauš bent vieną, svarbu gerai prisitaikyti. Pasistiebė ant išvartos, ant kurios
tūnojo įsitaisiusi ir išsuko svaidyklę. Diržas smagiai zvimbė, pjaudamas orą, o
akmuo nulėkė tiksliai ten, kur ji buvo numačiusi. Vienas briedžiukas kluptelėjo
pirma ant priekinių kojų, bet neišlaikęs kūno svorio sudribo žolėje. Antrasis, dar
labiau išsigandęs, pirma prišoko prie smilgose gulinčio, bet nesulaukęs, kad jis
pajudėtų, nuliuoksėjo į tankmę.

Moteris džiūgavo: pataikė, apsvaigino! Tereikėjo suspėti prie jo, kol

neatsipeikėjo. Anuka nuslydo nuo milžiniško nuvirtusio medžio kamieno, bet
kojoms palietus žemę, ją nudilgino nemalonus jausmas. Lyg kas būtų ją laikęs,
net oda pašiurpo. Tačiau pievoje gulėjo grobis, kuris paspruks, jei ji per ilgai
uždels ir teks vėl į spiečių grįžti su dviem menkais triušiais. Trypčiojo
priedangoje, bet pagaliau aukos kvapas nugalėjo – nebėra laiko delsti, jis jau ima
krutėti...

Kliūdama už žolės kupstų, pasileido per pievą, bet kuo toliau bėgo, tuo blogiau
jautėsi. Vieną akimirką net norėjo apsisukti, tačiau pareiga vijo į priekį: negalima
atsisakyti tokio lengvo grobio, kai spiečiui kyla žiemos bado grėsmė.
Persibraukė ranka išrasojusią kaktą ir lėkė toliau.

„Traukis!!!“ dabar jau aiškiai išgirdo paklaikusį balsą galvoje ir sustingo. Už

nugaros kažkas pašėlusiai bildėjo.

Atsisuko.

Tiesiai į ją lėkė įniršusi briedė.

Mėgino šokti į šalį, tačiau nespėjo. Galingas smūgi į kairįjį šoną nubloškė ją
kelis žingsnius į šalį ir viskas užtemo.
7. Planas
Anuka plūduriavo vandens paviršiuje, o gal sklendė virš sausos nugeltusios žolės
lauko.

--------------------------

Galva plyšo, net menki saulės atspindžiai, bėginėjantys užmerktais vokais,

nepakeliamai erzino. Jautė, kaip veidu ropoja drėgmė: kraujas – suprato. O
aštrus dilgčiojimas, išplitęs nuo antakio iki ausies, kuždėjo, jog tvėriai jau
atskubėjo į pagalbą. Nepaisant to, kad pusė veido buvo nutirpusi, o kitą draskė
skausmas, moters lūpos šypsojosi. Bent jau ji manė, kad šypsosi: aplink tvyrantis
kvapas ramino geriau už bet ką kitą pasaulyje. Be galo norėjo atsimerkti ir
įsitikinti, jog jis tikrai čia, tačiau vokai buvo neįtikėtinai sunkūs. Užtruko, kol
atplėšė ir akis bematant užliejo dilginanti šviesa, raibuliuojanti pro medžių šakas.
„Keista“ – pagalvojo, laukymėje lyg ir nepastebėjo jokių medžių, tačiau tai
nebuvo taip svarbu, kaip nenumaldomas troškimas surasti objektą, skleidžiantį tą
kutenantį, šildantį ir guodžiantį aromatą. Pamėgino pasiremti ant alkūnių, bet
vos pakilo, pasaulis suvirpėjo ir ėmė suktis pašėlusiu greičiu.

– Gulėk ramiai, – išgirdo maloniai žemą balsą, virpinantį kiekvieną jos kūno
dalelę.

Vyras sėdėjo ties jos viršugalviu, tad niekaip nebūtų įstengusi pamatyti, tačiau
dabar jau tikrai žinojo, jog jis ten, kad tai nėra vien sutrenktos galvos sukurta
iliuzija.

– Juk liepiau nesiartinti prie tų jauniklių, kodėl neklausei? – po kurio laiko

paklausė. Atrodė susierzinęs, gal net piktas

– Aš negirdėjau...

Abu nutilo. Moteris gulėjo ramiai, tikėdamasi, jog netrukus jėgos sugrįš. Per tą
laiką tvėriai susiuvo žaizdą, o kraujas ant veido ėmė krešėti, nemaloniai
tempdamas odą.

– Klausyk, aš atsiprašau dėl to, ką pasakiau praeitą kartą. Nenorėjau tavęs įžeisti,
– lėtai dėliojo žodžius, nes mintys vis dar buvo susivėlusios, tačiau ji privalėjo
išnaudoti progą, kol jis vis dar buvo greta.

– Nesvarbu.

– Svarbu. Svarbu nes... – viskas buvo taip sudėtinga ir ji negalėjo sugalvoti, kaip
viską sujungti į vieną rišlų sakinį. Norėjo papasakoti apie sektą, apie tai, kaip ji
grupuoja Gamtos vaikus, norėjo pasakyti, kad ji kuo puikiausiai supranta, kaip
jis jaučiasi, nes ir pati dažnai taip jautėsi. Kad žino, ką reiškia būti kitokiu ir tai,
kad kartais kitokia išvaizda tėra užuomina apie gebėjimus, kurių turi žmogus.
Kaip Gelo ar Ziko Mirmikeros karūnos – jos taip pat nėra įprastos, bet žmonės,
jau prie jų pripratę ir nebelaiko išsigimimu. Tačiau tai niekaip nesusiliejo į
vientisą mintį, todėl tepasakė tai, kas jai atrodė svarbiausia – nes mes panašūs ir
aš žinau, kaip tu jautiesi.

– Nieko tu nežinai, – sausai nukirto.

Moteris taip troško girdėti jo balsą, tačiau sausi ir atžarūs atsakymai kėlė tik
liūdesį. Ir neatrodė, jog jis labai norėtų bendrauti, tad ji nutilo.

– Tau reikia grįžti, – pasakė po sunkios tylos, trukusios visą amžinybę, – tuojau
sutems. Stokis.

Pamėgino. Skaudėjo ne tik galvą, bet ir visą kairę kūno pusę. Visa laimė, kad ne
dešinę, pagalvojo ir sukandusi dantis ėmė keltis. Atsistojus galva taip suūžė, kad
ji tik sumosikavo rankomis ir vos nesuklupo toje pačioje vietoje, kur ką tik
gulėjo, tačiau ją sugriebė tvirtos rankos:

– Stovėk. Svaigulys turėtų greitai praeiti.

„Galbūt ir praeitų, jei tu nekvėpuotum man į pakaušį“ pagalvojo Anuka,

apkvaitusi ne tik dėl sutrenktos galvos, bet ir dėl kvapo, kuris, vyrui priartėjus,
apglėbė ją visą, nors jis ir stovėjo taip toli, kiek tik leido ištiestos rankos, tvirtai
sugriebusios jos pečius.

– Kaip... kaip tavo nugara? – mėgino nukreipti mintis.

– Gerai. Ar pastovėsi, jei paleisiu?

– Nežinau, – kuo nuoširdžiausiai atsakė.

Bet stovėjo. Netvirtai, tačiau stovėjo. Ir svaigulys šiek tiek praėjo. Apsidairė.
Prie medžio, po kuriuo tik ką gulėjo, kamieno tysojo briedės kūnas.

– Nemanau, kad įstengsi ją partempti, – matyt pasekęs jos žvilgsnį suabejojo

vyras.

– Manau, kad ne. Bus gerai, jei pati kaip nors pareisiu.

– Privalai.

Anuka atsisuko ir pažvelgė jam tiesiai į akis. Vyro nosis susiraukė ir viršutinė
lūpa kiek pakilo, lyg jis urgztų, tačiau garso nebuvo. Moteris nusprendė rizikuoti
ir žengė kelis žingsnius į priekį. Jis pasitraukė atatupstas – buvo akivaizdu, jog
nepageidauja jos artumo.

– Gerai, supratau, – negalėjo suvokti, ar ji jam tokia atgarsi, ar jis taip baidosi
bet kurio žmogaus, tačiau privalėjo gerbti jo pasirinkimą, – tik norėjau padėkoti.
Ačiū.

– Eik, – tepasakė, nusukdamas veidą į šalį ir leisdamas užkristi nepintiems

plaukams ant veido taip, kad ji daugiau negalėtų jo matyti.

--------------------------

Spiečiuje sklido kalbos, jog po Gelo sužeidimo ir padidėjusios gmorgų puolimo

grėsmės, Motinėlė ketina paskirti slaugus. O slaugu būti niekas nenorėjo, nes po
du mėnulius trunkančio tvėrių maitinimo skirtingų žmonių krauju, jie nustoja
vyti rezginius ir tampa tinkami tik žaizdoms siūti. Tik skirtumas tas, kad slaugo
tvėriai siuva ne tik šeimininko, bet ir bet kurio kito žmogaus sužeidimus.
Spiečiui, kuris yra puolamas, turėti reikiamą skaičių slaugų yra gyvybiškai
svarbu, mat be jų dauguma medžiotojų po kovų paprasčiausiai neišsikapstytų: jų
vijūnai nespėtų visko sulopyti ir jie mirtų. O miręs medžiotojas reiškia
susilpnėjusią gynybą, susilpnėjusi gynyba – didesnį pavojų vaikams ir
motinoms, pavojus lopšiui – abejotina ateitis visai bendruomenei. Tad Motinėlės
sprendimas nebuvo nei nelauktas, nei netikėtas, tiesiog nė vienas gyventojas
nenorėjo atsisakyti galimybės turėti tvėrius, kurie aprūpindavo jį ne tik apavu,
apranga, pastoge, bet ir daugybe kitų kasdieninių rakandų. Niekas netroško būti
priklausomu nuo kitų.

– Iglit, noriu su tavim pakalbėti, – Anuka čiuptelėjo už rankovės sektą ir

timptelėjo link upės, kur paskutiniu metu žmonių būdavo gerokai mažiau.

– Apie ką?

– Eime, papasakosiu.

– Na, aš klausau, – nekantravo sekta, žingsniuodama nuožulniu takeliu.

– Aš pagalvojau, na dėl slaugų...

– Baik, Anuka, juk žinai, jog juos parinks iš nuolatinių spiečiaus gyventojų.

– Taip, žinau... Aš ne dėl savęs.

– Tai dėl ko tada?

– Na, aš pagalvojau, nežinau, – ši mintis klajoklę kankino jau nuo tos nakties,
kai miške slaugė Gamtos vaiką ir ją buvo užplūdęs visa apimantis bejėgiškumo
jausmas, suvokus, kad jos tvėriai negali jam padėti, – o kodėl slaugams
neįsiuvus antros kapsulės?

– Nesupratau?

– Nagi pagalvok: kodėl negali žmogus turėti dviejų kapsulių su tvėriais? Viena
būtų jam pačiam, o kitus galima būtų įpratinti teikti pagalbą. Tada niekam nieko
nereiktų atsisakyti, – kaip žirnius bėrė žodžius.

– Pala..., – Iglit pradėjo suvokti idėją, tačiau buvo kupina abejonės, mat viskas,
ko buvo mokyta, prieštaravo tam, ką siūlė klajoklė – nežinau, apie tai nekalba nė
vienas sektų įsakų... Tačiau mintis tokia paprasta... Manau, jei būtų įmanoma, jau
anksčiau būtų kažkas pamėginęs tai padaryti.
– Bet juk tu nežinai, kad neįmanoma. Galima imti ir tiesiog pamėginti, –
nenorėjo nusileisti, nes mintis, jog gali tekti bejėgiai sėdėti prie dar vieno
sužeistojo, buvo sunkiai pakeliama.

– Jei pavyktų, – ir sekta po truputį užsikrėtė sumanymu, – galėtume turėti

nepalyginamai daugiau slaugų, nes nebeliktų jokios grėsmės sumažinti žmonių,
gebančių atstatyti ir prižiūrėti spiečiaus sienas, skaičių, taigi mūsų praktiškai
niekas neribotų...

– Būtent, – pradžiugo ir Anuka, kad jos mintis sektai pasirodė vertinga, – tai ką
manai?

– Nežinau, svarstau, ar pirma išmėginti, ar pakalbėti su Motinėle. Galėtum jau

šįvakar jai pasakyti.

– Ne, nemanau, kad gera mintis.

– Kuri mintis?

– Manau, su Motinėle reiktų kalbėti tau, Iglit.

– Kodėl?

– Na, jei teisingai pamenu, tai aptikus mane pas tave Semba nebuvo labai
patenkinta... Tai galbūt bus geriau, kad naujienas, susijusias su sektų reikalais,
praneši tu, o ne aš?

– Hm... yra tiesos. Bet aš norėčiau pirma išmėginti, ar tai veikia.

– Jei nori, galiu tau padėti.

– Žinoma galėtum, tik matai..., – kažkokia mintis nedavė Iglit ramybės ir ji

aiškiai svarstė, ar sakyti, – baigiasi mano atsargos. Kol negrįžo sektai, neturėsiu
papildymo, tad kiekviena smiltelė dabar verta gyvenimo. O aš pradedu bijoti,
kad vyriausiajam kažkas nutiko, kad jie gali išvis nebepasirodyti, tuomet...

– Galvokime apie tai, kas yra arčiausiai. Juk šių metų kodavimo ceremonija jau
praėjo ir iki kitų metų vaikams tvėrių nebesiūsi. O iki pavasario dar daug laiko –
jei negrįš sektai, galbūt galėsime nukeliauti iki kito spiečiaus ir gauti tų atsargų,
o jei užpuls gmorgai, tuomet turėsime bėdų jau netrukus.
– Tu teisi, bet... aš turiu brandinimo gleivių tik vienam kartui, – sekta susimąstė
ir kurį laiką tylėjo, – padarykime bandymą su viena kapsule. Jei pasiteisins,
tuomet galvosime, iš kur gauti reikiamų medžiagų. Ar pasirūpinsi žuvimi?

– Žinoma, nespėsi susiruošti, o ikrai jau gulės šildomam inde, – klajoklė

prigesino besiveržiantį džiugesį ir pasileido taku link upės, palikdama į savo
mintis panirusią Iglit pusiaukelėje.

Moterys nesitarė slėptis, tačiau taip norėjo kuo greičiau patikrinti savo teoriją,
jog Anuka žvejojo tekant mėnuliui, o parskubėjus į spiečių vidurnaktį rado sektą
jau parengusią baltos keramikos indą, kuriame mirguliavo juodas vanduo. Prie
indo šonų buvo prikabintos keistos žėrinčios virvelės, o tarp jų baltavo gijos, lyg
gyvos ugnelės, trūkinėjančiu, spragsinčiu ir šviečiančiu tinklu uždengiančios
visą skysčio paviršių.

– Kas čia? – akis išplėtė klajoklė.

– Na tai lyg ir... – sekta skėstelėjo rankomis, nerasdama tinkamų žodžių, kuriuos
suprastų Anuka, – kažkas panašaus į gmorgų žaibą, tik šis labai silpnas. Jis
padeda užauginti kapsulę.

– Kaip?

– Nesvarbu, kol kas palik jį ir pasirūpink žuvimi.

Antrosios dienos rytą, išvargusios moterys turėjo vieną kapsulę, užpildytą

tvėriais.

– Net jei ir pavyks įsiūti, dar reikės laiko, kol naujuosius įpratinsim prie žmonių
kraujo, – balsu galvojo Anuka.

– Mane labiau neramina, kaip reaguos manieji, pajutę dar vieną karalienę. Bijau,
kad nepalaikytų užkratu ar kuo panašiu.

– Užkimškim snapelį, kad bent jau kol užsius žaizdą, nejustų naujųjų.

– Gerai, – sekta pridengė naujosios kapsulės snapelį žalios medžiagos gabalėliu,

– pjauk, kol neapsigalvojau.

Anuka įkvėpė ir pridėjo peilį prie sektos žasto.

– Ne, palauk! – sustabdė Iglit klajoklę.

– Kas?

– Geriau kitą ranką. Tegu bus bent kiek toliau vieni nuo kitų.

--------------------------

Anukos pusryčiai nuslydo nuo iešmo ir šleptelėjo į laužą.

– Gražiausia..., – užsimiegojusi ir dar padoriai nenubudusi moteris nuleido

rankas, – triušio blauzdelė su anglimi. Nuostabu...

Skonis nebuvo toks prastas, o gal ji tiesiog buvo per daug išvargusi, jog jį
pajaustų. Kramtė beveik miegodama, todėl nė nepastebėjo prisiartinusios sektos.
Jos akys keistai žėrėjo, o veidas buvo išvis praradęs spalvą, kas akivaizdžiai
rodė, jog ji ilsėjosi dar mažiau, nei klajoklė.

– Atleisk, Anuka, bet aš... – nutilo nebaigusi sakinio.

– Kas? Kažkas blogai su tvėriais?

– Ne, ne, – pašnibždomis kuždėjo Iglit, – su jais viskas gerai. Net labai gerai.
Būtent dėl to šįryt padariau kai ką... Kai ką tokio... Tik prašau, nesupyk. Eikš,
einam.

– Kur, kur tu nori eiti? – vis dar žiaumodama nedakepusią mėsą pasimuistė
Anuka.

– Pakalbėti su Motinėle. Tu tik nieko nesakyk, apie tai, ką padarėm, tegu ji pati
viską pasako, gerai?

– Gerai, – jautėsi šiek tiek pasimetusi, tačiau visiškai pasitikėjo sekta, tad nusekė
paskui, – bet kas nutiko?

– Negalėjau užmigti ir man gimė patrakęs planas. Nežinau, ar sutiksi, bet...

– Ką sutiksiu? Iglit?

– Eik vidun ir klausyk.

Motinėlė buvo viena savo kambaryje ir akivaizdžiai lūkuriavo, mindžikuodama

tarp kelių daiktų, išdėliotų pasieniais.

– Sveika, Anuka, – gana sausai pasisveikino.

– Labas rytas.

– Žinai, kad nemėgstu daug kalbėti. Šįryt Iglit man papasakojo apie vieną
galimybę, – ji nutilo įsistebeilijusi į Anuką, – ar man reikia žinoti, kas nutiko
tavo veidui?

– Nieko svarbaus... medžioklės trauma.

– Gerai, nes tikrai dabar neturiu tam laiko. Taigi sekta papasakojo, jog prieš daug
metų iš vieno sekto girdėjo, jog yra galimybė žmogui įsiūti dvi kapsules.

– Tikrai? – čia jau kuo nuoširdžiausiai Anuka nustebo, negalėdama patikėti

sektos pasiryžimu. Be to ji akimirksniu suvokė, kaip protingai bičiulė pasirinko
melą: tokį, kurio negalima patikrinti.

– Ji nėra įsitikinusi, ar to seno vyro žodžiai teisingi, tačiau juk supranti, kaip tai
būtų naudinga, – Semba beveik pažodžiui pakartojo visas klajoklės mintis,
išsakytas prieš porą naktų žingsniuojant takeliu link upės, – jei pavyktų, tuomet
mano spiečius turėtų pranašumą. Mes galėtume turėti neribotą skaičių slaugų ir
žmonių gebančių pasirūpinti sienomis. Tai yra du svarbiausi dalykai, ko reikia
ginantis. Kovojančių medžiotojų ir tvirtų užtvarų.

– Taip, žinoma, suprantu.

– Tačiau yra problema.

– Problema? – perklausė Anuka, puikiai nutuokdama, apie ką kalba Motinėlė,

bet vis dar nesuvokdama, kaip ji galėtų prisidėti prie jos sprendimo.

– Na, kadangi, nepaisant mano nepritarimo, tu jau dalyvavai ruošiantis

kodavimo ceremonijai ir matei tai, kas yra skirta tik sektų akims, tai kalbėsiu
atvirai. Matei, kaip Iglit viską parengė. Matei, ką sekta naudojo. O dabar tų
medžiagų trūksta.

– Atleisk, Semba, tąkart tikrai nenorėjau veikti prieš tavo valią, bet...

– Nesvarbu, – išdidžiai mostelėjo ranka nutraukdama klajoklę, – retai taip sakau,

bet buvo kaip buvo. Galų gale gal net paaiškės, jog viskas tik į gerą.

– Aš vis dar nesuprantu, kuo galėčiau padėti.

– Svarbiausia, ar tu nori man padėti, ar esi pasiryžusi rizikuoti dėl mano

spiečiaus?

– Taip, – kuo tvirčiausiai pareiškė ir pati nustebo suvokusi, kiek daug ji yra
pasiryžusi aukoti dėl spiečiaus, kurį ji troško pavadinti namais ir dėl žmonių,
kurių draugijos ėmė geisti labiau, nei klajonių po laukinius miškus.

Motinėlė kiek padelsė, leisdama pajusti momento svarbą.

– Jaučiau, kad būsi man naudinga, dabar atėjo metas patikrinti, ar mano nuojauta
nemelavo. Noriu, kad nukeliautum į Maurų įlanką.

– Kuuur? – pasijuto lyg antrąkart parblokšta briedės.

– Motinėlės Karotos spiečiaus, iš kurio atkeliavo Gelas, nebėra. Tačiau gmorgų

nedomina mūsų buitis. O sektų daiktai vertingi tik sektams. Jei jie neišgyveno
mūšio, tuomet greičiausiai viskas, ko mums reikia vis dar tame spiečiuje.

--------------------------

Rūko aptrauktomis akim Anuka sėdėjo prie laužo ir su įniršiu kramtė savo
pusryčių likučius, kurie retkarčiais sugirgždėdavo tarp dantų, tuo visiškai
nepatraukdami nė menkiausio moters dėmesio.

– Anuka, atleisk, aš netikėjau, kad tu sutiksi. Tiesiog papasakojau jai tą istoriją

apie seną „pažįstamą“ sektą, apie galimybę... Ji pati pagalvojo apie Maurų
įlanką... Anuka, kalbėk su manim...

– Nežinau..., – suniurnėjo po nosimi.

– Galim pasakyti, kad tu persigalvojai, tai nieko nepakeis. Gal Semba suras kitą
žmogų, kuris galėtų nueiti iki to spiečiaus.

– Baik, Iglit. Tu puikiai supranti, kodėl ji pasirinko mane. Kol nebuvo Gelo,
tikėjosi, jog iš manęs galbūt gaus kažkokios naudingos informacijos, tačiau
dabar ji turi daug patikimesnį šaltinį. Be to aš veikiau prieš jos valią. Ir dar esu
silpnesnė už bet kurį šio spiečiaus medžiotoją. Semba jokiais būdais nesiūlys to
kažkam kitam, ji nerizikuos prarasti gynėjų. Ji elgiasi išmintingai. Jos vietoje aš
taip pat rinkčiausi tokį Gamtos vaiką kaip aš. Nes ką aš... Ką ji praras, jei aš
negrįšiu?

– Nekalbėk taip, grįši, – kažkokia, staiga šovusi mintis, privertė sektą šoktelėti iš
vietos, – mes galim... tu gali išeiti ir keletą naktų praleisti miške, o po to grįši ir
pasakysi, jog neradai to, ko man reikia...

– O aš ir nemaniau, kad tu pilna tokių suktų minčių, – pagaliau išsišiepė Anuka,

tačiau linksmumas bematant išgaravo.

– Aš tik nenoriu, kad tau per mane kažkas nutiktų, – nudelbė akis.

– Baik nerimauti, nieko man nenutiks. Aš penkiolika vasarų klajojau ir nieko

nenutiko, tai kuo šita kitokia?

Abi nutilo, nes puikiai suprato, kuo ši yra kitokia. Anukai dar niekada neteko
klajoti po vilkais knibždančius miškus.

– Geriau paaiškink, ko tau tiksliai reikia.

Susiruošė iškart po pusryčių. Nesinorėjo delsti ne tik dėl ilgo kelio, bet ir dėl to,
jog sekta visą laiką sekiojo ją atgailos kupinu žvilgsniu. Vienu metu Anuką net
apėmė pyktis dėl tokio nepasitikėjimo ir pernelyg ankstyvo susitaikymo su
nesėkme. Lyg ji neturėtų jokių šansų. Tačiau nieko nesakė. Suprato, jog iš tiesų,
tokia Iglit reakcija yra pirmasis kito asmens jai rodomas rūpestis ir atsisveikinant
ją net apėmė švelnus dėkingumas, moteriai, stipriai ją apkabinusiai ir kuo
nuoširdžiausiai palinkėjusiai kuo greičiau sugrįžti.
Tačiau nespėjo palikti spiečiaus už nugaros, kai pavymui pasigirdo pažįstamas
balsas, prašantis sustoti. Gelas. Pasiramsčiuodamas didele lazda, kurią laikė
abiem rankomis ir sunkiai judėdamas pirmyn, jis vijosi klajoklę, šaukdamas
vardu. Vyras pradėjo vaikščioti be Lorotos pagalbos vos prieš kelias dienas ir
kiekviename žingsnyje stengėsi viską atlikti be aplinkinių pagalbos. Sakė, jog
jam būtina mankštinti gyjančius raumenis.

– Anuka, – uždusęs, tačiau laimingas, pagaliau prisivijo, – atleisk, kad tik dabar,
bet vis nebuvo progos... aš tau dar nepadėkojau už išgelbėtą gyvybę. Žinok –
lieku skolingas.

– Na, tai daugiau Iglit nuopelnas...

– Klausyk, – viena ranka įsitvėręs savo ramsčio, kita siektelėjo Anukos kairės
rankos ir nepaisydamas jos sutrikimo, stipriai ją suspaudė savo dideliam delne nė
nemirktelėjęs dėl susiraukšlėjusios odos, – klausyk, tu... nenuvertink savęs. Visi
aplinkiniai tave vertina, o tu prieštarauji. Baik. Kam tau tai?

– Am... – moteris prarado žadą.

– Žinau, kad Semba tave siunčia į Maurų įlanką.

– Tikrai? – nespėjus atsigauti nuo tokio tiesmuko prisilietimo ir vėl pasijuto

užklupta: nejaugi Motinėlė papasakojo Gelui, koks jos kelionės tikslas?

– Ji labai protingai nusprendė apžiūrėti spiečių ir patikrinti, ar nėra

išgyvenusiųjų. O tai, kad tu sutikai, tik dar kartą parodo, ko esi verta, – jis vis
dar laikė Anukos ranką ir padrąsinančiai šypsojosi.

– Gelai, nemanau, kad mane siunčia dėl to, jog esu tokia nuostabi, kaip tau
atrodau.

Vyras nusikvatojo, o juokui supurčius vis dar netvirtą kūną, jam prireikė į lazdą
įsitverti abiem rankomis.

– Aš tau šį tą pasakysiu apie Sembą. Kuo ilgiau su ja būsi, tuo tvirčiau įsitikinsi,
kad viską, ką ji daro, daro dėl spiečiaus. Niekada tuo neabejok. Tačiau daug ko
savomis rankomis ji atlikti negali, todėl privalo pasitelkti į pagalbą kitus. O tam
ji turi kuo geriau juos pažinoti. Ir patikėk, per daugelį metų ji išsiugdė neįtikėtiną
nuovoką. Todėl galiu prisiekti, jog jei ji pasirinko tave užduočiai tai tik dėl to,
jog tu geriausiai jai tinki. Ar suvoki tai? Ji paprašė tavęs, nes tik tu gali ją
įvykdyti, – jo gražios akys įdėmiai stebėjo moters veidą.

– Ar Semba paprašė tavęs su manim pakalbėti apie tai? – staiga šovė nemaloni
mintis ir nespėjusi susivokti ji tai ištarė balsu.

– Po šimts vilkų... suprantu, kad gyvenimas tavęs nelepino, bet taip netikėti
savimi ir kitais... – tai sakydamas vyras pagaliau surimtėjo ir šypsena išnyko iš
jo gražaus veido, – leisk tau šį tą pasakyti apie mūsų Motinėlę. Iš tiesų tai ji nėra
itin dėmesinga žmonių jausmams, kol jie nekliudo spiečiaus interesams. Tad
galiu užtikrinti, jog Semba manęs tikrai neprašė su tavimi pakalbėti „apie tai“.
Tačiau paprašė tau šį tą papasakoti.

– Ką? – jau nebežinojo, ko tikėtis.

– Paprašė tau kuo geriau nupasakoti, kaip greitai ir saugiai pasiekti Maurų
įlanką.

Išklausiusi kuo tiksliausius nurodymus Anuka skuodė kirtimu, palikusi už

nugaros besišypsantį ir draugiškai jai mojantį Gelą, tvirtai įsitvėrusį savo
gremėzdiškos lazdos. Jautė, kaip liepsnoja veidas ir net negalėjo pasakyti, dėl ko
tiksliai, nes ir vėl ją užplūdo lavina naujų potyrių. Tik šįkart visi jie buvo be galo
malonūs. Nes jei tai, ką vyras pasakojo apie Sembą yra tiesa, jei jis iš tiesų mano
apie ją taip, kaip sakė, jei ir kiti apie ją mano geriau, nei ji pati, tuomet... Tuomet
sprendimas likti šiame spiečiuje ir kovoti dėl jo išlikimo buvo vienas geriausių,
kokį ji kada buvo priėmusi. Toks, prieš kurį nublanko vaikystėje iš Heket
girdėtas paskatinimas ieškoti saviškių. Šitiek metų prasibastė: ar nors kartą
sutiko kažką, kas jai būtų artimas? Ar nors kartą jautėsi taip gerai tarp kitų
žmonių? Juk jau ne kartą abejojo tuo beveik išsitrynusiu prisiminimu, tad kodėl
turėtų dėl jo atstumti Iglit, Motinėlę, Gelą, kodėl turėtų pasmerkti save vienatvei,
kuri dabar nebeatrodė tokia miela, kaip iki apsilankymo Sembos spiečiuje? Ne,
dabar moteris visiškai nebenorėjo prisiminti tų paikų svaičiojimų apie saviškius.
Čia, šitame spiečiuje, ji juos surado. Ir nesvarbu, kad kažkas giliai viduje nedavė
ramybės. Tai tik baimė. Baimė prisileisti kažką arčiau.

– Nebūk kvailė, – pati save sudraudė sukąsdama nykščio galiuką, – geriau tikrai
nerasi.

Sparčiai žingsniuodama moteris mėgino save įtikinti, kad čia jos vieta ir čia jos
ateitis, net jei tai ir reiškia, jog ji privalės keltis į kitą upės krantą, kur nebus
jokios pagalbos, tik aplink klajojančios vilkų gaujos. Tačiau ji kaip nors su
užduotimi susidoros. Dar nebuvo tikra kaip, tačiau buvo visiškai įsitikinusi, jog
negali nuvilti savo spiečiaus ir savo Motinėlės.
8. Maurų įlanka
Ar ji bijojo mirties? Galbūt ir būtų apie tai galvojusi, jei mintys būtų bent kiek
pasidavusios žmogiškajai valiai. Tačiau moteris tiesiog sklendė tyloje, kuri
susitvenkė tuomet, kai kojų bei rankų raumenys nustojo virpėti ir pagaliau
išblėso amžinybę trukęs konvulsinio drebulio priepuolis, kai nutilo kalenančių
dantų garsas, virpinęs visą kaukolės skliutą ir aidu grįždavęs atgal, kai atslūgo
vabzdžių įgėlimus primenantis šiurpulys. Kai visa tai pasibaigė, liko tik rankos
vis dar mėšlungiškai spaudžiančios kuprinę ir taip išlaikančios galvą virš
vandens. Visa kita buvo vien gurgianti ir tyškanti upė, užpildanti ausis ir
nustelbianti kitus pojūčius. Liko tik šaltis ir kažkur pasąmonėje blyksintis balsas,
šaukiantis ją vardu.

Anuka nebesitikėjo jokios pagalbos, jokio išsigelbėjimo, nešama srovės ji tiesiog

laukė, kada viskas pasibaigs ir ją nustos traiškyti šalčio gniaužtai. Krūtinė buvo
taip suspausta, kad nebegalėjo įkvėpti. Vos pamėginus įtraukti bent gurkšnį oro,
tuojau tarp šonkaulių susmigdavo kaulėti stingulio pirštai ir tik dar stipriau
suverždavo plaučius. Vadavosi vien trūkčiojančiu paviršutinišku žiopčiojimu,
kuris nė kiek neteikė jėgų, tačiau vis dar išlaikė sąmonę, nors ji ir nebežinojo, ką
su ja beveikti. Geriau jau viskas greičiau pasibaigtų: nebesižvalgė į krantus ir
nebelaukė, kada upė išsirangys iš gilaus tarpeklio tarp dviejų uolėtų skardžių,
tarp kurių buvo įsigraužusi, nebemėgino įžvelgti ir salos, kuri, pagal Gelo
pasakojimą, turėjo žymėti vietą, tinkamą persikelti į kitą krantą. Jei būtų pajėgusi
pajudinti bent vieną rankos raumenėlį, būtų paleidusi tą plūdurą, nešantį ją vis
tolyn ir leidusi savo sustingusiam kūnui nugrimzti dugnan, tačiau nuo jos valios
niekas nebepriklausė. Net vaizdiniai, virpantys po užmerktais vokais liejosi
patys savaime, nepriklausomai nuo to, ar Anukai jie buvo mieli, ar skaudūs.
Pagaliau pasirodė vakarykštės dienos vaizdai ir moteris kiek įmanydama
susitelkė ties jais – jau geriau tai, nei vėl būti nublokštai į tolimus, patyčių ir
pažeminimo kupinus laikus, matyti seniai pasąmonėn nustumtus paniekos pilnus
veidus, girdėti ironija persisunkusius žodžius.

Kelionės pradžia buvo kupina liepsnojančio ryžto, todėl švarus kirtimas vedantis
tiesiai į pietus, link Pelkynų, kuriuos pasiekusi turėjo pernakvoti ir jau kitą rytą
juos perbridusi, persikelti upę ir pasiekti Maurų įlanką, skriejo pro šalį lyg ji
lėktų nešama nematomų paukščio sparnų. Kelias nesudėtingas ir lengvai
įveikiamas, ypatingai kol lydimas galvoje skambančių Gelo žodžių apie tai, kad
ji per mažai save vertina ir apie tai, jog kiti pasitiki ja daug labiau. Žinojo, jog
atlikusi viską, ką jai pavedė Motinėlė, ne tik užsitarnaus Sembos pagarbą, tačiau
galės ir pati savimi didžiuotis bei pagaliau jaustis verta. Jausis užsitarnavusi
gyvenimą tarp žmonių. Galbūt dėl to naujo, jos širdį užvaldžiusio troškimo,
moteris visiškai nenustebo, kai nusileidus vakarui išsitiesė ant savo žydrojo
apsiausto ir žvalgydamasi į naktinį žvaigždėtą skliautą suvokė, kad staiga gamta
jai tapo svetima. Jei anksčiau tik po atviru dangumi jautėsi saugi ir laiminga, tai
dabar kažkas apsivertė viduje. Pilki debesys ėmė bauginti, mat daug labiau
norėjo virš savęs matyti spiečiaus lubas, girdėti nenutrūkstantį žmonių šurmulį,
vietoje dabar ją supančio pelkinių varlių kurkimo. Kaip greitai viskas pasikeitė...
Tai, ką laikė namais, tapo jai svetima ir nesvetinga, o tai, kas buvo trumpalaikė
pastogė – geidžiamu prieglobsčiu, į kurį traukė sugrįžti.

Ryte prikėlė kažkas šalto ir drėgno. Nosis slystelėjo skruostu prie užmerktos
akies ir ant odos išsiliejo karšto iškvepiamo oro gūsis. Anuka sustingo, suvokusi,
jog kol miegojo prie jos prisėlino laukinis žvėris, tačiau nerimą netrukus
išsklaidė pasigirdęs pažįstamas niurnėjimas: prie jos stovėjo juodasis vilkas ir
kraipė galvą stebėdamas, kaip ji prasimerkia.

– Na ir išgąsdinai mane, – atsikvėpė, – kur tu taip toli lekioji?

Vilkas išleido keistą linksmą unkštimą, užsibaigiantį čepsėjimu.

– Taip taip, ir man smagu tave matyti, – pajuto iš vidaus kylančią šilumą, kurią
pakurstė viltis, jog juodasis ir vėl keliauja ne vienas, – o kur tavo draugas?

Pabudinta moteris akivaizdžiai nebebuvo tokia įdomi, nes klajoklei pakilus,

žvėris nubidzeno prie vakar keptų kurapkos likučių ir klausiamai pažvelgė į
Anuką.

– Taip, žinoma, vaišinkis. Man taip pat reiktų kažko užkąsti.

Tačiau skrandis nebuvo nusiteikęs maistui: pilkais debesimis lyg pelėsiu

apsitraukęs dangus pakurstė nerimą prieš tolimą kelią, kurį turės sukarti
šiandien.

– Nors gal užkąsiu kokių uogų pakeliui. Geriau jau negaišti.

Vilkas pakilo ją sekti, tačiau Anukai užšokus ant pirmo Pelkynų kupsto jis ėmė
neramiai trypčioti ir gailiai unkšti. Moteris mėgino jį padrąsinti ir pasivadinti
drauge, tačiau žvėris akivaizdžiai nebuvo nusiteikęs sušlapti letenų. Žinoma,
būtų buvę daug smagiau turėti pažįstamą pakeleivį, bet greitai tapo akivaizdu,
jog teks kapstytis vienai.

Pelkynai tęsėsi be galo, tačiau kol turėjo prieš akis Gelo žadėtas ryškias paukščių
plunksnų vėliavėles, suraišiotas ant stagarų ir žyminčias saugią barstą, keliauti
buvo nesunku. Net kai pradėjo lyti, dar kurį laiką spalvos mirguliavo virš raisto
ir buvo puikiai matomos. Tačiau... Tačiau rytui įsibėgėjus jos dingo. Anuka
stovėjo ant kimso ir žvalgėsi į visas puses, tačiau viskas, ką matė buvo
pasišiaušusios žolės uodegos, sausi medžių skeletai ir kur ne kur skurdūs
berželiai, mėginantys išsilaikyti ant liulančio pelkės paviršiaus. Ir nė vienos
plunksnelės. Nė vieno taškelio. Klajoklė įstrigo vidury Pelkynų – kelio į priekį
nebuvo. Mėgino eiti be kelio, pasismaigstydama nulaužta šaka, tačiau netruko
suprasti, jog labai greitai ji gali taip nuklysti, kad ne tik neliks kelio pirmyn,
tačiau neberas ir kaip sugrįžti atgal.

Vidurdieniui artėjant Anuka stovėjo ten, iš kur iškeliavo vos prieš pusdienį – nuo
lietaus sumirkusioje stovyklavietėje. Sugaišo tiek brangaus laiko, bet
svarbiausia, nežinojo, ką daryti toliau. Svarstė, ar nepamėginus apeiti Pelkynų,
tačiau Gelas minėjo, jog jie tęsiasi toli į rytus ir iki pat upės vakaruose. Iki
pačios upės. Bet nieko nesakė apie tai, ar jie plyti ir už jos. Nors, net jei ten
kimsynų ir nėra, anapus karaliauja vilkai, o iki Maurų įlankos dar visa diena
kelio – būtų gerai kuo ilgiau išvengti susidūrimo.

Pažvelgė į kitą krantą – anapus tyvuliavo žalia miško jūra. Atrodė visiškai
nepavojinga ir apglėbta ramybės. Giria švelni, kaip minkštas rūkas, kylantis nuo
įkaitusios žemės po nukliokusio vasaros lietaus. Galbūt jis suokalbiškai
pridengia pavojingai žėrinčias vilkų akis, stebinčias ją iš kito kranto, o gal ten iš
tiesų karaliauja vien migla? Moteris pasipurtė, tikėdamasi nusimesti blogas
mintis ir žengė į vandenį. Po kojomis sugurgždėjo suplūktas baltas smėlis,
netikėtai pasiūlydamas dar vieną išeitį: o kas, jei ji bent šiek tiek pabristų
pakrante, laikydamasi saugaus kranto? Nutarė išmėginti. Kiek ėjo, juto tvirtą
pagrindą, net tada, kai dugnas pasidengė juodomis išmirkusiomis pelkyno
durpėmis, iš pradžių švelniai apglėbusiomis padus, vėliau pakilusiomis iki
kulkšnių, net sutrūnijusioms medžių liekanos ėmus kutenti blauzdas, padai vis
dar trypė tvirtą smėlį po nuosėdomis ir atrodė, jog mintis eiti upės vaga buvo
gera. Ir kaip tik tuomet, kai jau buvo atsikračiusi dvejonių, atsivėrė praraja:
nuožulnios pakrantės nebeliko, dugnas smigo gelmėn, o vanduo tapo gilus. Upė
graužėsi per uolą, dešinėje staigiai kylančią stačiais šlaitais, o kairėje pavojingai
besimaišančią su drumzlinu pelkynų vandeniu. Antrąkart ji sustojo, slegiama
sunkaus sprengimo: suktis atgal ir grįžti nieko nepešus, patvirtinus nuomonę, jog
ji tėra nelaimingas Gamtos vaikas, ar kažkokiu stebuklingu būdu judėti link
Maurų įlankos. Antrąkart ji priėmė tą patį sprendimą, nuspręsdama geriau jau
rizikuoti viskuo, nei vėl tapti tuo, kuo buvo, prieš įžengiant į Motinėlės Sembos
spiečių. Klajoklė nusimetė kuprinę, susuko savo žydrą apsiaustą ir sudėjus
paskutinius sausus rūbus užsidėjo nešulį ant pilvo, kad neskęstantis krepšys
padėtų jai išsilaikyti virš vandens. Daugiau nebebuvo, ką daryti ir ko delsti, todėl
atsispyrė nuo atbrailos, ant kurios stovėjo ir leidosi nešama srovės.

Net ir labai norėdama nebebūtų pasakiusi, kiek laiko truko jos kelionė vandeniu,
o saulei pasislėpus už aštrių uolėtų krantų ji jau nebemėgino ir žvalgytis – net jei
staiga skardžiai priglustų prie žemės, vanduo nusektų, o į kūną sugrįžtų šiluma,
klajoklė nebeturėjo jėgų kapstytis ir kovoti su gurmančiu vandeniu. Dabar
tiesiog laukė pabaigos.

Keliai čiūžtelėjo kažkuo kietu ir aštriu, prikeldami moterį iš abejingo snaudulio.

Tėkmė nurimo ir sunkus kūnas klestelėjo ant akmenuoto dugno, virš vandens
palikdamas plūduriuoti sustingusiomis rankomis apglėbtą kuprinę ir nuo vandens
išburkusį veidą. Sukaupusi valią atplėšė akis ir virš savęs išvydo tamsų medžio
šešėlį. Srovė ją lyg kokią nuolaužą užnešė ant seklumos. Tereikėjo ištiesti ranką
ir būtų pasiekusi saloje augančio žilvičio šaknis. Štai ji – lauktoji sala, o ji
negalėdama net pirštų atgniaužti, vis dar mirksta šalčiu svilinančiame vandenyje.
Liepė sau keltis, tačiau jos ausis pasiekė nepažystami garsai. Atrodė, lyg kažkas
kalbėtų, tačiau ji nesuprato tos kalbos. Tik susikaupusi ir geriau įsiklausiusi
suvokė, kad tai nėra visiškai kita kalba, tiesiog joje buvo daug jai nesuprantamų
žodžių... Negali būti, jog greta esančių spiečių gyventojai kalbėtų taip skirtingai.

Upės tėkmė įspraudė moters kūną tarp seno medžio šaknų bei vandenin
sukritusių šakų sąvartos. Klajoklė neįstengė atsikelti, kairė kūno pusė rodėsi
mirusi, todėl susitelkė į dešiniąją ranką, kuri po nemenkų pastangų atsigniaužė ir
paleido plūdurą. Kairioji liko sutraukta mėšlungiškame gniaužte, bet Anuka jau
galėjo įsitverti į žilvičio šaknį.

– Per mažai saulės, – suprato iš toli ataidinčius žodžius. Po jų kitas balsas kažką
atsakė, tačiau iš jo atsakymo ji nieko nesuprato.

– Perjungsiu į tėkmės generatorių, – vėl pasigirdo pirmasis balsas, – bet geriau

jau nebegaiškim.
– Negalim palikti transportinio...

– Trauk jį devynios, pilni miškai tų padarų. O jei nepargabensime hibrido, žinai,

kaip nutarkuos?

Niekaip negalėjo suprasti, apie ką kalba tie žmonės ir nuo šalčio sustingusį kūną
ėmė dilginti kažkoks nemalonus ir karštas virpulys. Anuka pamėgino pasiremti
ant alkūnės ir iškelti galvą pakankamai aukštai, kad per šakų raizgalynę, už
kurios glaudėsi, galėtų pamatyti, kas ten dedasi.

Rankos raumenys suvirpėjo, ištemtą šoną sutraukė mėšlungis, tačiau ji pakilo

pakankamai aukštai, kad matytų kitapus upės plūduriuojantį luotą. Nors... Vargu
ar tas luotas priminė jos anksčiau regėtus. Paprastai spiečiuose gamindavo
paprastus laivelius, tinkamus persikelti per upę ar tiesiog ištempti tinklą. Niekas
nesivargino tverti didesnių, nei reikia dviem, trims žmonėms sutilpti, o čia...
Prieš Anukos akis plūduriavo didžiulis baltas laivas. Net nemėgino atspėti, kiek
žmonių jame gali tilpti. Dešimt? Penkiolika? Ir ne tik dydis glumino klajoklę: tai
buvo visiškai neregėtas daiktas, papuoštas saulėje žėrinčiais sparnais, sulipintais
iš daugybės melsvų, dangų atspindinčių plokštelių. „Kaip antis“, pagalvojo
moteris, stebėdama, kaip keičiasi laivas, „kaip į vandenį nutūpęs paukštis,
grakščiai susidedantis sparnus ant nugaros“. Būtų dar ilgai stebėjusi tą keistą
tvarinį, jei prie kranto nebūtų pasirodęs kažkoks siluetas. Baltos odos, baltų
plaukų, apsivilkęs baltais rūbais. Baltas iki skausmo.

Anukos širdis virptelėjo. Kažkur buvo mačiusi tokį padarą, kažką jis jai priminė,
tačiau niekaip negalėjo prisiminti, kur ir kada.

– Gerai, varom, – šūktelėjo vyrišku balsu ir įšoko į laivą, pranykdamas klajoklei

iš akių.

Vanduo, ties laivo galu ėmė sūkuriuoti. Net iki Anukos atsirito verpetuotos
bangelės. Buvo įsitikinusi, kad jos kūnas juto jas, besiritančias ir kutenančias,
tačiau tada ant laivo sužibo daugybė rausvų taškelių, švieselės mirktelėjo,
didžiulis baltas siluetas sumirguliavo, lyg moteris į jį žvelgtų per laužo kaitrą ir
ištirpo. Tiesiog taip, išsisklaidė ore ir neliko.

Iš nuostabos moteris net loštelėjo, judesio staigumo neišlaikiusi suvirpėjo ranka,

kuria ji buvo pasirėmusi ir kūnas nuslydo žemyn, kairiu smilkiniu skaudžiai
užkabindamas šaką, už kurios glaudėsi. Akyse suraibuliavo ir vaizdas užtemo.
Kai nubudo viena veido pusė tiesiog liepsnojo. Jautė kaip tvinkčioja tinstantis
skruostas ir turbūt perplėšta ausis, su niekuo nesupainiojamas tvėrių siuvamos
žaizdos dilgčiojimas buvo apėmęs visą skruostą. „Turbūt srovė stipriai užnešė ir
susitrenkiau galvą“ mąstė klajoklė, mėgindama susigaudyti „negali būti, kad tai,
ką mačiau, buvo tikra“.

Susikaupusi atsistojo keturpėsčia. Viena ranka siekė dugną, kita užsigulė vis dar
virš vandens patikimai plūduriuojančią kuprinę ir taip pasilengvinusi naštą,
pusiau plaukdama, pusiau ropodama ji stebėtinai greitai išsikepurnėjo į krantą,
bet čia, nelikus keliančios vandens galios, susmuko dar nespėjusi išbristi. Turėjo
duoti kūnui laiko atsigauti.

Pirmiausia pajuto vėjo gūsį, lyg rimbu lupantį per šlapias kojas. Žinojo, jog
kuprinėje jos laukia sausas apsiaustas, tačiau pirštai nė neketino klausyti.
Nepajėgė ir atsistoti. Po didžiausių pastangų, sukandus dantis, įsiręžė ir pagaliau
pakilo keturpėsčia. Dėliojo rankas susikaupusi, kairę koją be gailesčio vilkdama
akmenuotu taku, dešine retkarčiais atsispirdama. Grįžo drebulys, skausmingai
pasišiaušė oda, tačiau kažkur viduje įsižiebė viltis, vertusi judėti pirmyn. Lyg
miražas prieš akis jai iškilo spiečiaus sienos, švelniai laižomos laužų atšvaitų,
supamos kepamos mėsos kvapo ir minkštos geltonos šilumos, sklindančios pro
pravertas duris. Sušalęs protas surijo suvokimą, jog šiame spiečiuje jos laukia
vien tuštuma ir dabar patenkintas snūduriavo, palikęs klajoklę iš paskutiniųjų
kapstytis, vedamą apgaulingų iliuzijų.

Net tuomet, kai akys išvydo sienas, tyliai besistiebiančias į dangų, prireikė laiko
suvokti, jog ten nebėra šilumos, nebėra laužų ir žmonių. Prieš akis iškilę bokštai
tebuvo blyškus prisiminimas kadaise čia kunkuliavusios gyvybės. Aula
nuniokota ir kiaurai perpučiama vėjų, nardančių tarp milžiniškų properšų,
žiojinčių rezginiuose, pasitiko atvykėlę absoliučia ramybe. Vienintelis garsas
buvo kliokiantis vanduo, tyškantis per neužtrauktą stogą, tiesiai į didįjį
ugniakurą. Klajoklė net nepajuto, kaip per veidą ėmė riedėti ašaros. Suleido
nagus į šlapius laužavietės pelenus. Visos dienos įtampa veržėsi lauk, purtydama
sustingusį nuo šalčio kūną. Nežinia, galbūt viskas ir būtų užsibaigę prie
pajuodusiu lietaus vandeniu užlieto duburio, jei spiečiaus tylos nebūtų
prasklaidęs tylus nagų caksėjimas. Net nepakėlusi galvos žinojo, jog prie jos
artinasi keli žvėrys. Jautė, kaip jie supa ją ratu, girdėjo, kaip keli jų ima urgzti,
užuodė šlapio kailio tvaiką. Nebeturėjo jėgų net pakelti galvos, tik dar labiau
susirietė. Vienas vilkų prisiartino prie jos ir ėmė šniukštinėti, nugarą
nudilgydamas karštais iškvėpimais. Plėšrūnas net pamėgino ją kepštelėti koja,
bet jo letena sustingo, antrąkart nusileidusi ant moters sprando. Anuka ne iškart
suvokė, kas pasikeitė, tačiau greitai jos ausis pasiekė nežinia iš kur sklindantis
duslus garsas, primenantis užslopintą lokio riaumojimą. Į ką vilkai iškart
sureagavo, nukreipdami visą savo dėmesį nuo moters prie įsibrovėlio. Keletą
akimirkų truko garsų kova, tačiau vilkai greitai pasitraukė: atėjūnas pasirodė
jiems per stiprus, o gal priešingai – nevertas dėmesio, mat po kelių akimirkų
viskas nutilo. Vilkai išspruko iš spiečiaus ir pranyko miškuose.

Vyras judėjo be garso: net krūptelėjo, kai ant jos pečių nusileido rankos, du
karšti delnai. Ir per sumirkusius rūbus jautė jų šilumą. Švelnūs pirštų galiukai
perbėgo jai per veidą, grybštelėjo rankas, mikliai prasibrovė iki kūno:

– Tu sušalus į ledą, – balse pasigirdo šiek tiek išgąsčio.

--------------------------

Nubudo nuo traškėjimo. Kažkas virto, suvirpindamas spiečiaus sienas. Geriau

įsiklausiusi ir apsižvalgiusi suprato: gulėjo prie kaitrios ugnies, susukta į galybę
rezginių, pačiame lopšyje. Čia užtvarai nebuvo išdraskyti taip smarkiai, o
didžiulis laužas greitai šildė visą mažą erdvę, rydamas sausus šių namų
statramsčius, kurių didžiausia rietuvė kėpsojo vos už keleto žingsnių.

Buvo be galo malonu justi, kaip šyla kūnas, kaip po apklotais ima dilgčioti oda ir
galūnes kutena sugrįžtanti šiluma. Užmerkė akis ir mėgavosi tuo jausmu, kai
suprato jį stovint šalia.

– Atrodo, dabar buvo mano eilė tave gelbėti, – visiškai užkimusiu gergždžiančiu
balsu vos sugebėjo ištarti, bet lūpos šypsojosi.

– Ką tu čia darai? – piktai suurzgė, nesureagavęs į jos pastebėjimą.

– Sembai reikia keleto daiktų iš šio spiečiaus, bet štai ką pats čia veiki visiškai
neaišku? – plykstelėjo dėl tokio atšiaurumo.

– Atsekiau tave, – nusisuko nuo moters ir be garso dingo avilio gilumoje.

Sugrįžęs iš ugnies ištraukė indą su vandeniu ir sumaišė jį su kažkuo, buvusiu
atsineštame puodelyje. Garuojantį gėrimą padavė Anukai, kuriai teko gerokai
pasirausti, kol išvadavo bent vieną ranką iš keleto sluoksnių užklotų. Dar
nepriglaudusi prie lūpų užuodė aštriai saldų medaus ir švelnų riešutų kvapą.

– Gerk.

Ji pakluso, tačiau akių nenuleido, o jis priešingai – kaip įmanydamas stengėsi

išvengti jos žvilgsnio.

– Ar dažnai taip darai? – karštas gėrimas kiek atpalaidavo gerklę ir tapo lengviau
kalbėti.

– Taip, – puikiai suprato, ko ji klausia, nors ir padelsė atsakyti.

– Kaip dažnai? – nenusileido.

– Kai tik išeini iš avilio, – neapsikentęs klajoklės žvilgsnio vyras pakilo ir

patraukė link greta laužo suverstų kuolų.

– Kaskart? – nustėro, – Nuo kada?

Matė tik jo nugarą, tačiau tai, kaip jis su įniršiu truktelėjo milžinišką rąstigalį iš
krūvos, išdavė susierzinimą. Kurį laiką atrodė, jog jis nė negirdėjo klausimo arba
neketiną į jį atsakyti, tačiau po kelių ilgų akimirkų jis atsisukęs ją nužvelgė ir
tyliai pripažino, nenuleisdamas savo geltonų akių nuo klajoklės veido:

– Nuo tada, kai čia pasirodei.

– Tai..., – seilės sunkiai slydo išdžiūvusia, paburkusia gerkle, o mintis apie

paslaptingojo, ją taip traukusio kvapo kilmę, dar labiau ją surakino, – tai sekei
mane, kai ieškojau maudyklos?

– Taip.

– Kai maudėmės su sekta?

– Taip, – vyras piktai pagriebė prie rąstų gulėjusį kirvį ir pakėlęs lyg jis būtų
lengva šakelė, žiebė į storiausią medgalį.
– Tai tu nuvijai vilką, kuris buvo ant manęs užšokęs, kai gelbėjom Gelą?

– Taip, – medžio skiedros lekiojo į šalis, o kirvio kirčiai aidėjo tuštumoje, beveik
užgoždami jo atsakymą.

– Tu pasirūpinai, kad aš užeičiau tą stirną, kurios koja buvo įstrigusi akmenyse,

ir kad juodasis vilkas paklotų kiaulę man po kojom?

– Jos vardas Koja, – išgirdo neaiškiai tarp kirvio kirčių pasimetusius žodžius.

– Nesupratau?

– Juodas vilkas. Jos vardas Koja.

– A taip, žinoma, balta letenėlė... Taigi judu su Koja pasistengėte, kad aš

parneščiau grobio į spiečių?

– Taip.

– Dar, ar buvo kažkas dar? – Anuka jautėsi sutrikusi, nes pati nesuvokė, ar
supyko dėl tokio persekiojimo, ar buvo dėkinga už pagalbą, o gal ją erzino, kad
yra nuolat stebima?

– Dar buvo čiobrelių pieva.

– Kaaas?

– Diena, kai tu vos nepraėjai pro Sembos spiečių, – pagaliau jis įkirto kirvį į
rąstigalį ir sumetė keletą šviežiai sukapotų malkų į godžią ugnį.

– A... – moteriai prieš akis iškilo pilki, ją pašaukusio vyro plaukai,

besiplaikstantys vėjyje. Jei ne jis, ji taip ir nebūtų užėjusi šios bendruomenės,
būtų nuklydusi kažkur toli nuo čia ir niekada nebūtų sutikusi visų šių žmonių, –
bet kodėl? Kodėl tu tai darai?

Kai vyro rankos liko tuščios, rodėsi, kad nebežino, kur jas dėti, tačiau nepabėgo.
Liko stovėti prieš ją, nunarinęs galvą, krentančioms ant veido sruogoms dengiant
neramų geltonų akių žvilgsnį. Klajoklė pagalvojo, kad jis ko gero su žmonėmis
bendravo dar mažiau nei ji. Ir jei jau jai buvo nejauku stovėti prieš kitus, tai jam
šis susidūrimas greičiausiai buvo dar labiau slegiantis. Nors ji juk nebuvo kaip
tie, gyvenantys spiečiuose – tobuli, sveiki, gražūs... Tai ko jis jos taip baidosi,
kodėl taip niršta ir neranda sau vietos?

– Nes negaliu kitaip, – pritūpė taip toli, kiek tik galėjo, kad pasiektų jam ištiestą
tuščią gėrimo indą.

– Kaip suprasti? – Anuka trūktelėjo ranką atgal, neleisdama sugriebti puodelio.

Matė, kaip pakilo viršutinė lūpa jam be garso suurzgus, tačiau šis gestas jos
nebebaugino, – kodėl negali?

– Nes tavo kvapas... – akys tikrai liepsnojo kaip saulės, įsmigusios į Anuką,
spinduliuodamos nekantrumą, susierzinimą ir kančią.

Nebežinojo, nei ką sakyti, nei ką daryti, todėl tik ištiesė ranką su indeliu. Šilta
keramika vis dar kuteno delną, o ausyse skambėjo tik ką ištarti žodžiai. Moteris
puikiai prisiminė, kaip ji pati prie lūpų kėlė jo krauju suvilgytus savo pirštus ir
kaip svaigo nuo to kvapo. Negi jis gali jaustis bent šiek tiek panašiai? Tokios
mintys virpuliu nusirito per kūną ir ji truktelėjo ranką atgal po užklotų kauge.
Bet jis neleido: sureagavo taip greitai, kad ji beveik nespėjo pastebėti judesio, tik
pajuto jo pirštus susirakinant ant savo riešo. Suspaudė taip smarkiai, kad ji vos
susiturėjo neaiktelėjusi, bet jis greitai atlaisvino gniaužtus ir jau daug švelniau
išvadavęs klajoklės ranką iš rezginių ir apglėbė abiem delnais, lyg jos plaštaka
būtų trapus paukštelis, kurį jis labai norėjo išlaikyti.

Anuka apmirė. Jos akys išsiplėtė, šnervės virpėjo. Ji pati jautėsi kaip pagautas
paukštelis. Tik kad ... Tik ar paukšteliai nori būti pagauti? Nes ji norėjo tik vieno
– kad ši akimirka nepasibaigtų, todėl net įkvėpti nedrįso. O tada jis nuleido galvą
ir lėtai priglaudė jos karštą delną prie savo veido. Įtraukė pilną krūtinę jos kvapo.
Perbraukė nosies galiuku per delną, akimirką net pasirodė, jog švelniai jį
lyžtelėjo, tačiau nebuvo tikra. Virpuliams vis dar besiritant per klajoklės kūną
vyras staiga pašoko, lyg tas įkvėptas oras būtų jį nudeginęs, ir ėmė trauktis
atatupstas.

Tik ką malonia šiluma vilgytas delnas liko šaltas.

– Kur tu eini? – užsikirsdama šūktelėjo pavymui, jam tolstant spiečiaus

tuštumoje.

– Negaliu čia būti.

– Bet... aš nesuprantu...

– Negaliu. Anuka... – jis taip garsiai sugriežė dantimis, kad girdėjosi ir už poros
žingsnių, – Tavo oda šyla, kvapas grįžta. O šiandien jis tiesiog... Tiesiog
neištveriamas.

– Tu žinai mano vardą...

– Taip.

– O aš nežinau tavojo, – šūktelėjo pavymui.

– Jaras, mano vardas Jaras, – jis jau stovėjo tarpdury, atsukęs Anukai nugarą.

– Jaras... Skamba pažįstamai, – lėtai dėliojo žodžius, o galvoje sukosi mintis apie
juos siejančią trauką, – o kodėl tave taip baugina mano kvapas?

– Nes jis neleidžia man galvoti, susikaupti, nes aš nebegaliu kontroliuoti...

– Savęs?

– Nieko. Negaliu kontroliuoti nieko. Kažkas kitas valdo mane.

– O argi tai taip baisu?

– Tu nesupranti, – jis papurtė galvą ir pilkos sruogos blykstelėjo laužo atšvaitais.

– Kodėl manai, kad nesuprantu? Kodėl esi įsitikinęs, kad aš jaučiuosi kitaip?

– Ką nori tuo pasakyti? – pagaliau atsisuko ir pažvelgė į moterį pro

mirguliuojančius liepsnos liežuvius.

– Kaip čia tau trumpiau paaiškinti... Kai tave pašovė, ieškojau tavęs po miškus,
bet tuomet dar nežinojau, kas tu. Maniau, kad tas kvapas priklauso vilkui. Buvau
įsitikinus, jog negaliu atsispirti laukiniam žvėriui ir vis tiek troškau jį išgelbėti.
Ar supranti? Buvau pasiryžusi bet kam...

– Ne, tai ne tai ... Aš valdau savo gyvenimą, o ne kažkoks instinktas. Aš turiu
valią ir protą ir kvapas nėra aukščiau to, – jis ir vėl apsisuko, ketindamas išeiti.

Anuka žinojo tik viena – nenorėjo prarasti ryšio, kuris buvo toks stiprus, kaip
niekas kitas jos gyvenime.

– Ką tu darai? – suurzgė sugniauždamas kumščius, kai ji sujudėjo jam už

nugaros, tiesiog užtvindydama lopšį savo įkaitusios odos kvapu.

– Kviečiu tave, – vos girdimai sušnabždėjo, mesdama nuo pečių vieną apklotą
po kito.

Iš vyro krūtinės išsiveržė riaumojimas. Jam atsisukus, Anuka suprato, ką Jaras

turėjo minty sakydamas, kad nebekontroliuoja savęs: akys lyg aptrauktos miglos,
nunarinta galva ir žvėriškas šuolis per laužą priminė puolantį vilką, o ne žmogų.
Jis nubloškė moterį su tokia jėga, kad jei ne aplink pasklidę rezginiai, ji
greičiausiai būtų trenkusi galva į aslą. Nuo įtampos virpantis vyro kūnas buvo
neįtikėtinai sunkus, beveik negalėjo įkvėpti, tačiau daug labiau ją baugino prie
ausies sklindantis vibruojantis urzgimas, kuris nutilo tik tuomet, kai jis suleido
savo dantis jai į petį, stipriai sukąsdamas raumenis ir leisdamas kraujui tekėti
lūpų kampučiais. Laikė ją kaip kokią auką prispaudęs prie žemės, kol pilvo
apačioje Anuka pajuto veriantį skausmą. Nebuvo pasirengusi tam jausmui.
Jausmui, kad ją plėšo iš vidaus, tad ašaros pačios pasipylė iš akių. Riedėjo per
skruostus ir gėrėsi į pilkus gaurus, jam vis dar laikant ją prispaustą prie žemės ir
ritmingai judant. Galiausiai iš Jaro krūtinės išsiveržė duslus vaitojimas ir viskas
sustingo.

--------------------------

Vos spėjo susikrauti sektos nurodytus daiktus, atidžiai kiekvieną indą

suvyniodama į atskirą skepetą ir kruopščiai įsprausdama į saugų tarpelį
kuprinėje, kai tarpdury pasirodė stambus Jaro siluetas.

– Paskubėk, turim iš čia dingti, – tai buvo pirmieji jo žodžiai šįryt.

– Kas? – moteris jautėsi abejinga aplinkai, tad perklausė daugiau iš įpročio, nei
susidomėjusi.

– Vilkai atsitraukė.
– Ir?

– Vadinasi, gmorgai arti, – nekreipdamas dėmesio į bespalvį Anukos balsą,

pagriebė ją už rankos ir ėmė tempti link upės.

Nespėjo nė nutolti nuo spiečiaus, kai tiesiai prieš juos iš miško išniro moteris.
Jos plaukai buvo susitaršę, veidas purvinas, o toga labiau priminė skutus, nei
rūbą. Bet gerokai smarkiau nei jos išvaizda, baugino paklaikęs žvilgsnis, kuriuo
ji spėjo perverti sutiktuosius ir rytmečio tylą plėšantis klyksmas. Sustojo lyg
įbesta prieš klajoklius ir spiegė užvertusi akis į dangų, kol ją apglėbė iš nežinia
kur atskriejęs tinklas ir motina susmuko ant žemės be sąmonės.

Jaras sureagavo akimirksniu, nustumdamas Anuką už šalikelėje kėpsančios

uolos atbrailos ir pridengdamas ją savo kūnu.

Miškas nuščiuvo, rodėsi nejuda nė vienas lapas, nė vienas žvėris ar paukštis.

Visa kažko laukė sąstingyje, tačiau akimirkos slinko, bet niekas nesirodė.

– Mes turim jai padėti, – pasimuistė Anuka.

– Ša. Jis arti.

– Nesvarbu, mes turim jai padėti, – kažkoks įtūžis ėmė kunkuliuoti viduje, kurio
nė pati negalėjo suvokti.

– Ji ne mūsų rūpestis.

– Ne mūsų – mano.

Vyras įsmeigė į ją savo žvilgsnį, mėgindamas perprasti, kokio stiprumo moters

ryžtas ir matyt suvokė, jog ji neketina nusileisti, tad prakošė pro dantis:

– Nemėgink išlįsti.

Galvoje netilpo, ką jis sumanė, bet atrodė visiškai kvaila mintis taip atvirai
žengti ant tako. Anuka pasistiebė, kad matytų, kas vyksta, bet viskas, ką
pastebėjo, tebuvo tiesus Jaro siluetas ir kiek tolėliau gulinti moteris, supančiota
tinklo.

Kažkur trakštelėjo šakelė ir Anuka greitai surado tą vietą, iš kur sklido garsas.
Pakibusi ore blykčiojo balta žvaigždutė, kuri vis sirpo ir plėtėsi, mirguliuodama
šiaušėsi.

– Žaibas! – sukliko tą pačią sekundę, kai suvokė, ką mato.

Jaras pasipurtė, akivaizdžiai nepatenkintas, jog ji išsidavė ir šoktelėjo į priešingą

pusę nuo uolos. Balta liepsnelė, dabar įgavusi gražaus apskritimo formą, nusekė
jam įkandin staiga ištįsdama į vieną ilgą giją, besišakojančią trumpomis
ataugėlėmis ir sprogo kaip tik toje vietoje, kur prieš akimirką stovėjo vyras.
Anuka, užhipnotizuota švytinčio žaibo, nespėjo pastebėti momento, kai jis
liuoktelėjo į šalį, tačiau tai, kad Jarui pavyko išvengti smūgio, guodė tik labai
trumpą laiką, nes ji puikiai prisiminė Gelo pasakojimą, apie šaltąjį gmorgo žaibą:
du šūviai, sakė jis. Karštasis žaibas – vienas, šaltasis – du.

– Bus dar vienas, – vien lūpomis šnabždėjo moteris nesustodama, – saugokis

antrojo.

Baltoji liepsnelė vėl pakibo ore, nutolusi nuo Jaro tiek, kad jis neįstengtų jos
pasiekti. Tačiau jis ir neketino to daryti. Vyras slinko tolyn nuo uolos ir nuo
Anukos, priversdamas manyti, jog mėgina ją apsaugoti, bet klajoklė netruko
pastebėti kiek toliau nuo savęs, už tos pačios atbrailos užsiglaudusią juodą
keterą. Koja. Ji buvo vos už keleto žingsnių nuo moters ir tai, kad Jaras kovoja
ne vienas, suteikė vilties.

Vilkė nelaukė, kol baltoji liepsnelė išpamps. Vos Jaras atsidūrė jai prieš nosį, o
priešas – jų tarpe, Koja atsispyrė ir keliais šuoliais pasiekusi pusiaukelę
liuoktelėjo ant kažko, ko Anukos akys neįstengė matyti. Atrodė, jog juodoji
pakibo ore, nasrais sukandus kažką neregimo ir apglėbusi tai savo letenomis.
Girdėjo urzgimą ir dantų kaukšėjimą, inkštimą ir nepažįstamą šauksmą, bet visa
tai greitai baigėsi Jarui keliais šuoliais atsidūrus prie kovojančiųjų. Žybtelėjo
peilio ašmenys, vyras keletą kartų keistai išsirietė, lyg mėgindamas išvengti
nematomo smūgio, Koja dar kartą kažką apžiojo savo aštriais nasrais, o Jaro
peilis smigo į nematomą kūną.

– Dar niekada nebuvau užmušęs gmorgo, – vyras nubraukė raudoną krauną nuo
peilio į samanas po kojomis.

– Bet kaip...? – negalėjo susivokti Anuka, – Kaip tu žinojai, kur durti?

Jaras pažvelgė į moterį tokiu žvilgsniu, lyg mėgintų pasitikrinti, ar ji iš jo

nesityčioja, tačiau atsakė vos vienu žodžiu:

– Nesvarbu.

– Kaip tai nesvarbu? Tai gali padėti mums gintis, tai labai svarbu! – ėmė
karščiuotis.

– Ne dabar, – suėmė jos pečius ir tvirtai suspaudė, – dabar turime nešdintis iš čia
ir kuo greičiau.

– Kodėl?

– Nes netrukus čia pasirodys kiti.

9. Sugrįžimas
Koja neramiai zujo aplink žmones, kartkartėmis pakeldama nosį ir uosdama orą
ar nubidzendama link miško ir vėl sugrįždama.

– Aš tave panešiu, – ištiesė ranką Jaras Anukai.

– Manęs nereikia nešti, aš puikiai galiu eiti pati, – moters viduje virė pyktis.

Nesvarbu, kad Jaras tik ką stojo prieš gmorgą, gindamas ją ir motiną, Anuka
negalėjo to įvertinti. Iš tiesų šis pasiaukojimas tik dar labiau ją siutino, nes ji
niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kas nutiko vakar. Jai vis dar skaudėjo
sukandžiotą petį, maudė pilvo apačią, tačiau tai buvo niekai. Nepalyginamai
smarkiau gniuždė klausimas „kodėl“. Kodėl jis ją įskaudino...

– Tu per lėta.

– Kokia jau esu, tokia, – prasiveržė pyktis, kuris neleido jai įvertinti, kaip arti
pavojus, – be to reikės nešti motiną.

– Ją? – vyras mostelėjo į vis dar be sąmonės gulinčią nepažįstamąją, – Su ja mes

nepaspruksim...

– Mes jos nepaliksim.

– Anuka, arba tu, arba ji, – rimtai ėmė netekti kantrybės.

– Ji mo-ti-na, o aš – niekas. Ji vertesnė už mane ir už tave. Todėl pirma

pasirūpinsime ja. O jei tu negali, tuomet...

– Gerai, gana, – neleido užbaigti, – tačiau jei aš nešiu ją, mes tikrai nespėsim. Jie
suseks mus pagal pėdsakus.

– Turi būti kažkokia išeitis.

– O gal ir neblogas sumanymas... – mintyse kažką aiškiai dėliojo vyras.

– Koks sumanymas?
– Palauk, – jo žvilgsnis keistai sustingo, lyg jis kažką matytų, nors priešais buvo
vis tas pats miškas, – gerai, taip ir padarysim.

– Su kuo tu kalbi?

– Tave neš Koja, – ignoravo Anukos klausimą.

– Kaip tai?

– Ateik, užkelsiu.

– Ant nugaros? – nustėro.

– Taip.

– O kaip ji? – mostelėjo gulinčiosios pusėn.

– Aš ją paimsiu. Mes kelsimės per upę ir keliausim per Pelkynus, o jūs – šiuo
krantu. Gmorgai neseks vilko pėdsakais, o maniškius, jei pasiseks, pames raiste.

– Nepavyks, – nuleido galvą klajoklė prisiminusi savo nesėkmingą mėginimą

perbristi pelkę.

– Kodėl ne?

– Brastos ženklai dingę, nebeįmanoma pagal juos eiti...

– Kokie dar ženklai? – šūktelėjo Jaras bėgdamas link be sąmonės gulinčios

motinos.

– Plunksnos, žyminčios kelią per Pelkynus, – nusekė jam įkandin.

– Nežinau jokių ženklų ir jokių plunksnų. Eisiu savo keliu, kaip visada, –
pagriebęs šaką jis sparčiai, tačiau atsargiai painiojo tinklą, stengdamasis prie jo
neprisiliesti rankomis.

– Tai yra kitas kelias? Ir kodėl negalime keliauti visi kartu?

– Anuka..., – sugriežė dantimis iš nekantrumo, bet nusprendė, kad bus greičiau

viską paaiškinti, – Koja į Pelkynus neis – jai ten nepatinka, be to vilko ir vyro
pėdsakai būtų per daug įtartini.
Pagaliau išvadavęs motiną iš gmorgo tinklo Jaras prišoko prie klajoklės ir,
pasinaudojęs momentu, kai jos klausimai išseko, pagriebė ją už juosmens ir
lengvai lyg šapelį užkėlė ant vilkės nugaros.

– Laikykis tvirtai.

– Bet kaip mes susitiksime?

– Nesijaudink. Susitiksim tavo stovyklavietėje prie Pelkyno. Koja žino tą vietą.

Vilkė pasileido šuoliais. Žvėries nelėtino nei išvartos, kurias be vargo

peršokdavo, nei tankūs brūzgynai, tarp kurių ji nardė lyg medžiojantis
šikšnosparnis. Tačiau pirmąkart ne savo pačios kojomis keliaujančiai moteriai
toks greitis įvarė ne menkos baimės. Klajoklė taip stipriai apkabino Kojos kaklą,
kad toji net ėmė kosčioti, tad teko glėbį šiek tiek atpalaiduoti. Bet kuo toliau jos
keliavo, tuo lengviau buvo išsilaikyti ant plačios minkštos nugaros, nes Anuka
ėmė nujausti, koks bus sekantis šuolis, posūkis, kada juodoji sulėtins tempą ar
priešingai – pasileis kiek įkabindama. O tai leido jai pasiruošti ir prisitaikyti, tad
neilgai trukus toks keliavimo būdas moteriai ėmė teikti nepatirtos laisvės ir
svaiginančio greičio malonumą. Jei kas ją būtų matęs, raitą ant vilkės, ne kartą
būtų pastebėjęs, kaip lūpose sušvinta šypsena, o veide pasirodo vaikiškai
nuoširdus džiugesys. Taip joms keliaujant, pro šalį skriejo ne tik pakrantės
skardžiai, bet ir sunkiai apčiuopiami tolimi prisiminimai. Kažkuriuo metu
klajoklei pasidingojo, jog ji jau yra taip keliavusi. Jog kažkada jau yra sėdėjusi
vilkui ant nugaros ir lėkusi pašėlusiu greičiu per akmenuotą skardį, pro akis
šmėsčiojant pajūrio zundoms... Prisiminimas sumirguliavo kažkur sąmonės
užkaboryje ir nemaloniai nudilginęs moterį, vėl grįžo užmarštin, o laikas
prašvilpė akimirksniu, dienos kelionę sutrumpindamas iki trumpučio
svaiginančio nuotykio.

Vilkė sustojo prie skardžio, kiek arčiau Sembos spiečiaus, nei toji vieta, kur
išgilėjusi upės vaga privertė Anuką nerti į srovę. Kitapus matėsi smėlėta
pakrantė, kuria vakar moteris brido link Maurų įlankos, tačiau krantas, kuriame
jos stovėjo buvo status ir uolėtas.

Pasukusi snukį, Koja per petį žvilgterėjo į savo pakeleivę.

– Kodėl man atrodo, kad tu siūlai mums nuo jo nušokti? – nuslydusi nuo
patogios nugaros moteris prisiartino prie atbrailos ir į vandenį nusklendė sausų
spyglių saujelė, – Keik aukštai, nemanai?
Na, nebuvo taip ir aukštai, tačiau Anuka, nebūdama gera plaukikė, būtų labai
apsidžiaugusi, jei tik būtų įžvelgusi kitą galimybę.

– Taip, tu teisi, – moteris kalbėjo daugiau sau, nei Kojai, – jei mėginsime
perplaukti upę toliau, mus pastebės sargybiniai, o tikrai nesinorėtų, kad jie tave
nušautų, ar ne? Taigi kaip ir nėra kito pasirinkimo...

Vilkė draugiškai suniurnėjo, laukdama, kol moteris apsispręs ir tas garsas tikrai
įkvėpė kažkokio pasitikėjimo.

– Tik nepabėk nuo manęs ten, vandeny, gerai? Man gali prireikti pagalbos.

Anuka suvokė, kad šis pokalbis bei susitarimas yra visiškai vienpusis ir realaus
atsako tikėtis neverta, bet matydama, kaip žvėris įdėmiai ją stebi ir reaguoja į
kiekvieną žodį savo keistu unkštimu ar bent jau ausų karpymu, šiek tiek aprimo.

– Gerai, gražuole, aš pasirengus, – suniurnėjo ir prisiartino prie atbrailos.

Kai šaltas vanduo susiliejo klajoklei virš galvos, trumpą akimirką apėmė panika
ir ji prarado orientaciją, užplūdus vakarykštės dienos prisiminimams, tačiau
srovei iškėlus ją į paviršių ir Anukai pamačius visai greta plaukiančią vilkę,
pusiausvyra sugrįžo. Ji ištiesė ranką ir įsitvėrė į juodus gaurus, o stiprus žvėris
įveikė upę taip greitai, kad klajoklei net neprireikė irtis pačiai.

– Tu nuostabi, Koja, ar žinai tai? – ji apglėbė tvirtą vilkės kaklą ir taip jos,
žingsniuodamos greta viena kitos, pasiekė stovyklavietę.

Vakarui tirštėjant, širdyje lygiai kaip tamsa aplink, ėmė tvenktis nerimas – Jaras
nesirodė. Kad galvoje nesiveistų blogos mintys apie tai, kas galėjo nutikti ne
taip, Anuka stengėsi galvoti apie ką nors kitą. Bet viskas, apie ką ji sugebėjo
galvoti, buvo praėjusioji naktis. Nors ir tie vaizdiniai nebuvo tokie malonūs,
kokių ji būtų norėjusi. Vis negalėjo atsikratyti prisiminimų apie tai, ką buvo
girdėjusi apie poravimąsi iš laisvųjų moterų. Retkarčiais nugirsdavo jas
dalinantis patirtimi apie tai. Dažniausiai jos kalbėdavo apie patirtą
pasitenkinimą, retkarčiais pasiguosdavo, kad vienas ar kitas vyras nesugebėdavo
suteikti malonumo, tačiau klajoklei nė karto neteko nugirsti apie tokią tuštumą ir
vidinį skausmą, kokį jautė pati. Kai Jaras nuo jos pasitraukė, norėjosi verkti, nors
ir nesuprato, iš kur tas kartėlis. Tikrai ne dėl to, kad skaudėjo. Greičiau dėl to,
jog skausmą sukėlė žmogus, iš kurio tikėjosi šilumos ir švelnumo. Visuomet
manė, kad poravimasis yra pasidalinimas džiaugsmu, tačiau tai, kas nutiko
Maurų įlankoje tikrai nesuteikė pasitenkinimo nė vienam iš jų: matė
persikreipusį Jaro veidą, kai paskubomis išlėkė iš lopšio, palikdamas ją vieną,
susigūžusią ir drebančią. Spiečiaus tyloje atslinkusi tuštuma susupo moterį daug
tvirčiau, nei rezginiai, kuriais ji mėgino prisidengti ir apsisaugoti, bet kad ir kiek
jais dangstėsi, niekaip negalėjo nuvyti drebulio, kuris purtė beveik taip pat
stipriai, kaip sukeltas ledinio vandens. Tik šio kaitri ugnis niekaip neįstengė
numaldyti – reikėjo žmogiškos šilumos, o jos nebuvo. Buvo vien prisiminimas
apie kažkokį be atodairišką ir žvėrišką aistros tenkinimą, bet ne apie du žmones
jungiantį ryšį.

– Kodėl jis toks žiaurus, Koja? – kreipėsi į prie laužo išsitiesusią vilkę, kuri
stebeilijo į ją savo neįprastai liūdnomis akimis.

-------------------------

Visa laimė, kad užsnūdo ir neteko nerimauti visą naktį, mat Jaras pasirodė tik
rytui brėkštant.

– Ji dar neatsigavo? – sunerimo Anuka, pamačiusi vyro glėby suglebusį motinos

kūną.

– Buvo nubudusi, tačiau kai pamatė mane vėl ėmė klykti ir draskytis. Turėjau ją
nuraminti.

– Nuraminti? Nori pasakyti, kad jai trenkei? – negalėjo suvokti šitokios

nepagarbos motinai.

– Nebuvo kitos išeities, būtų nuskendusi pelkėje. Ji visiškai nesiorientuoja.

– Kas? Yra dar kažkas?

– Taip, – vyras neįtikėtinai švelniai paguldė motiną ant žemės greta laužo ir
trumpą akimirką žvilgterėjo tiesiai Anukai į akis, lyg tikrindamas ar mėgindamas
kažką iš jų išskaityti, tačiau sutikęs atšiaurų klajoklės žvilgsnį bematant nusisuko
ir trumpai paaiškino – ji kraujuoja.
– Ji sužeista? – pripuolusi prie gulinčiosios Anuka ėmė karštligiškai ieškoti
sužeidimų.

– Ne, nesužeista. Iš ten... – Jaras sumosikavo ranka, nerasdamas reikiamo

žodžio.

– Kur „ten“? – spėjo paklausti, tačiau netrukus ir pati pastebėjo kraują ant moters
šlaunų, – o, Pirmoji Motina...

– Jums reikia kuo greičiau pasiekti spiečių.

Taip, Anuka ir pati tai kuo puikiausiai suprato, tačiau nesuvokė, kaip tai
padaryti. Negalėjo prašyti Jaro, kad ją neštų, mat šiame krante, ypatingai kirtime,
buvo per didelė tikimybė susitikti su spiečiaus gyventojais, o ji abejojo, ar jis to
norėtų.

– Ne, aš negaliu jos nešti, – lyg atspėjęs Anukos mintis griežtai nukirto vyras, –
iš spiečiaus ateina žmonės.

– Iš kur žinai?

– Koja juos matė.

– Koja? – tik dabar Anuka apsižvalgė, kad nebėra juodosios, – Bet kaip tu...

– Nesvarbu, – jis tik užvertė akis, – turi nuspręsti, ar mėginsi eiti jų link,
nešdama ją, ar lauksi čia, kol jus suras. Arba gali eiti jų pasitikti. Aš pabūsiu su
motina.

– Eisiu jų pasitikti, – akimirksniu nusprendė, manydama, kad taip bus

greičiausia.

– Kai jūs priartėsit, aš pasitrauksiu.

– Tai tu nenori, kad kiti apie tave sužinotų? – moteris turėjo vilties, kad spiečius
galėtų priimti Jarą taip, kaip priėmė ir ją.

– Ne, – taip griežtai nukirto, kad neliko jokios abejonės.

– Bet...
– Ne!

– Gerai, nors manau, kad galėtum, manau jie suprastų...

– Tu gaišti laiką.

– Kaip žinai, – nenoromis nusileido, tikėdamasi, kad dar bus proga apie tai
pakalbėti vėliau, – tik kaip aš jiems viską paaiškinsiu...

– Pradėk galvoti.

– Kodėl tu toks? – pirmą kartą nesuvaldė viduje slypinčio skausmo ir jis

suskambo balse, – Kodėl kalbi taip, lyg manęs nekęstum?

Vyras giliai atsikvėpė ir svilinantis akių geltonis prigeso.

– Viskas yra ne taip... Tu tiesiog... – vyro balse nuskambėjo tokia neviltis, kad
Anuka net krūptelėjo, – Tiesiog tu nesupranti.

– Aaaaah! Tu varai mane iš proto, – žinojo, kad nebeturi laiko aiškinimuisi, –

galbūt, kada kitą kartą...

– Eik.

Paskubomis apžvelgė stovyklą, svarstydama, ką reiktų pasiimti, tačiau

nusprendė, kad kuo mažiau neš, tuo greičiau judės.

– Gerai, viskas, – sustojo akimirkai ir pažvelgė į vyrą, kuris ją taip traukė,

skaudino, glumino, atrodė be proto artimas ir nutolęs tuo pačiu metu. Mėgino
rasti atsisveikinimui tinkančius žodžius, bet labai nenorėjo to daryti, todėl
tepasakė – Ačiū. Kad išgelbėjai. Mus abi.

Jis nieko neatsakė, pasiliko tylus, tačiau moteriai dar nenutolus nuo stovyklos
šūktelėjo ir pasivijo.

– Aš nesu žvėris, Anuka, – jis ištiesė ranką, norėdamas paliesti klajoklę, tačiau ji
sustingo, taip ir nepalietusi moters, – negalvok taip apie mane. Jei tik galėsi.

--------------------------
Negalėjo patikėti, jog Gelas per tas tris dienas, kai buvo iškeliavusi, taip
pasitaisė. Jam nebereikėjo lazdos ir jis judėjo beveik taip mikliai, lyg niekada ir
nebuvo sužeistas. Už tai sekta atrodė sutrikusi ir pasimetusi, nors pamačius
kirtimu besiartinančią Anuką sušuko iš džiaugsmo, o prisiartinus suspaudė taip
tvirtai, jog vos neuždusino.

– Aš negalėjau išbūti spiečiuje, turėjau kažką daryti ir Gelas pasiūlė eiti tavęs
pasitikti, – neįprastai greitai bėrė žodžius Iglit.

– Palauk, ne dabar, – mėgino ją nutraukti klajoklė, – man reikia pagalbos ir

greitai.

– Tu sužeista? – iš nuostabos atsipeikėjo ir Gelas.

– Ne, ne aš, su manimi motina, – mėgino istoriją išdėstyti vienu atsikvėpimu,

kad nepamirštų visko, ką buvo sumaniusi sakyti, – bet ji prarado sąmonę ir aš
nusprendžiau, kad bus greičiau, jei pasiekusi pirmąjį upės sargybinį pasikviesiu
pagalbą.

Sekta su Gelu galėjo judėti nepalyginamai greičiau už Anuką, todėl ji tik keliais
žodžiais nusakė, kaip rasti stovyklą ir jiedu pasileido ta kryptimi. Stebėdama
juos tolstančius klajoklė galėjo galvoti tik apie tai, kad Jaras spėtų nepastebėtas
atsitraukti, nes baimė, kurią pamatė jo akyse, kai užsiminė apie galimybę apie jį
papasakoti kitiems spiečiaus gyventojams, buvo tokia didelė, kad sukėlė nerimą
ir pačiai Anukai.

Neatrodė, kad Gelui būtų sunku nešti išsekusią ir vis dar neatsigavusią motiną,
tačiau kai jie vėl visi susitiko, vyro veidas buvo neatpažįstamai persimainęs ir tai
suglumino klajoklę.

– Jis ją pažįsta, – sušnibždėjo Iglit, eidama greta Anukos, – jos vardas Oza. Ir kai
jis išėjo iš Maurų įlankos, ji laukėsi.

– Kaip manai, ar ji prarado vaikelį? – moterys šiek tiek atsiliko, kad galėtų
pasišnekėti.

– Jis sako, kad greičiausiai ji pagimdė, nes nėštumas jau buvo ženklus. Juk tu
nepastebėjai kūdikio?
Anuka nesusivaldžiusi dėbtelėjo į draugę.

– Taip, atleisk, kvailai paklausiau... Bet kur tada jos vaikas?

– Hmm, – numykė primindama sau, jog apie gmorgą niekam negalės pasakoti,
neatskleisdama Jaro, – manau, kad pas juos...

– Gmorgus?

– Ji buvo tokia paklaikus, sutrikus... Atlėkė kažkur iš miškų, lyg būtų vejama.

– Manai ji paspruko nuo jų?

– Nežinau, gal... Kito paaiškinimo nesugalvoju.

– Nesvarbu. Čia jau nieko nebepakeisime. Bet tu, tu tikra šaunuolė! Ne tik
partempei man visas medžiagas, – sekta krestelėjo kuprinę ant pečių, – bet dar ir
išgelbėjai motiną. Manau spiečiuje visi liks be žado.

– Kaip manai, – dar nebuvo pasirengusi galvoti apie tai, kas jos laukia sugrįžus,
per daug minčių kunkuliavo, – manai Semba ją išgelbės?

– Taip, neabejoju, kad jei yra bent menkiausias šansas, ji tai padarys.

--------------------------

Visi nekantriai sukiojosi po aulą, laukdami, ką apie Anukos kelionę ir Ozą

pasakys Semba, mat be Motinėlės paaiškinimo, dauguma vis dar nežinojo, iš kur
pas juos spiečiuje atsirado Maurų įlankos motina ir kaip vertinti tokią žinią,
tačiau Danas akivaizdžiai nutuokė daug daugiau už kitus.

– Ar parnešei tai, ko reikia sektai?

– Taip, atrodo viską radau. Iglit kaip tik peržiūrinėja atsargas ir skaičiuoja, kiek
kapsulių pavyks paruošti.

– Motinėlė jau atrinko dešimt slaugų ir sekta paėmė po kelis tvėrius iš kiekvieno.
– Tiek daug?

– Taip, labai daug. Tačiau jei pasiseks visiems jiems įsiūti po antrą kapsulę,
turėsime ne menką pranašumą.

– Tikiuosi pavyks, – atsiduso Anuka.

– Geriau pasakok.

– Ką pasakoti?

– Viską. Kaip nukeliavai, kaip grįžai, ką matei ten. Viską.

Anuka ėmė pasakoti istoriją, kurią buvo spėjusi apgalvoti, kol parėjo su
ypatingai tyliu Gelu ir užsisvajojusia sekta. Dėl kelionės į priekį nesklandumų
nebuvo. Jai tereikėjo šiek tiek sušvelninti šalčio padarytą poveikį, kad nekiltų
klausimų, kaip ji sugebėjo pasiekti spiečių. Ir nutylėti susidūrimą su vilkais
auloje. Dėl balto laivo Anuka net nesvarstė – buvo įsitikinusi, kad tai tebuvo
sutrenktos galvos ir peršalimo sukeltas sapnas.

Kaip ir buvo galima nuspėti, Daną labai sujaudino žinia, jog nebėra brastos per
Pelkynus nužymėjimo. Tai išgirdęs jis susiraukė ir kuriam laikui susimąstė, savo
rūškanu veidu net priversdamas moterį trumpam nutraukti savo pasakojimą.
Galbūt būtų ir ilgiau sėdėję tyloje, jei prie jų laužo nebūtų prisijungęs Zikas su
Iglit. Vos prisiartinusi, sekta nežymiai linktelėjo Danui, patvirtindama sėkmingą
kelionės rezultatą ir taip išsklaidydama jo susimąstymą ir grąžindama prie
nutrūkusio pokalbio:

– Bet, tuomet kaip tu grįžai?

– Bėgome anuo krantu, kol pasiekėme vietą, kur keliaujant pirmyn man teko
pradėti plaukti. Tuomet susiradom mažesnį skardį ir perplaukėme upę, – stengėsi
nekalbėti per daug greitai, kad pasakojimas nepasirodytų įtartinas, –iki stovyklos
parėjome ta pačia pakrante, kuria keliavau į priekį.

– O kaip vilkai? – kamantinėjo Danas.

– Mums tiesiog pasisekė, matyt, nes mes nė vieno nesutikom.

– Tai jau tikrai pasisekė, – pritarė Zikas, linguodamas galvą, – per paskutines dvi
dienas upės sargyba nušovė penkis plaukiančius grobuonis, taigi nepanašu, jog
jų ten mažėtų.

Anuka tik truktelėjo pečiais ir kuo skubiau perėjo prie kitos temos – ėmė detaliai
pasakoti, kaip atrodė Maurų įlankos spiečius ir kokį įspūdį jai paliko kiaurymės
rezginiuose.

– Štai, – patiesė visiems prieš akis nemenką rėžį buvusios sienos, kurį išpjovė
prieš iškeliaudama.

Visi įdėmiai žiūrėjo į sutrupėjusius, lyg nuo laiko sutrūnijusius rezginio kraštus.
Nė vienas nebuvo matęs kažko panašaus, todėl Danas pamojo Gelui, kuris nuo
sugrįžimo nervingai mindžikavo prie durų į lizdą, kur Motinėlė mėgino išgelbėti
Ozą.

– Ar žinai, kas tai? – paklausė Dabas vos pakviestajam prisiartinus.

– Spiečiaus siena? – nesusivokė, ko tiksliai nori vyriausiasis medžiotojas.

– Taip, bet kaip šitai atsirado? – perbraukė per išskydusią briauną.

– A taip, tai... Kaip čia pasakius. Žodžiu... – Gelas kaip niekada sunkiai dėliojo
mintis, – paprastai sakant, čia gmorgų darbas.

– Kaip jie tai padaro?

– Nežinau, – kiek šiurkščiau nei paprastai burbtelėjo, bet tuojau suminkštino

balsą, – mes manėm, kad jie kažkuo apipila sienas, nes iš vidaus toks vaizdas,
kad... lyg siena staiga pasentų ar sudūlėtų. Ji ima trupėti ir subyra į dulkes tiesiog
akyse.

– Ar galima to išvengti?

– Ne.

– Ar mėginot kažką? – atsargiai paklausė Iglit.

– O ką čia mėginti? – suirzo Gelas.

– Na, gal naudoti kitą medieną?

– Nebuvo kam užsiimti žaidimais, mus puolė! Buvo apie ką pagalvoti ir be to.

– Sektai? – pasidomėjo Danas.

– Jaunasis dar nebuvo grįžęs iš pavasario lygiadienio sambūrio, o senasis... Senis

jau buvo gerokai nukriošęs ir daugiau kalbėjo su Gamta, nei su žmonėmis.

– Bet juk spiečius kažką darė, kai pamatėt, ką gmorgai padaro su sienomis? –
Danas negalėjo patikėti tokiu aplaidumu.

– O Pirmoji Motina, Danai! Tikrai, ką darė spiečius? Gydė sužeistuosius,

mėgino atsistatyti ir pasirengti kitam puolimui! – Gelo nepasitenkinimas buvo
toks garsus, kad susilaukė dėmesio ir nuo kitų laužų.

– Gelai, kas tau? – Iglit švelniai suėmė vyro delną, tokiu savo gestu
nustebindama ne tik Anuką, bet priversdama iš nuostabos pakilti Ziko antakį ir
blykstelėti Dano akis.

– Pavargau... Atsiprašau, tiesiog dar neatgavau visų jėgų, o dar pamatyti tokią
Ozą... Atleiskit, bet nežinau, ką galėčiau naudingo pasakyti – vyras nunarino
galvą ir suspaudė ją delnais.

– Gal čia ir yra visa bėda... – energingai iš savo vietos pašoko sekta, – mes
nedarom nieko naujai, tik kartojame tuos pačius veiksmus, kaip prieš metus,
dešimt ar šimtą. Jei tai negelbėjo tada, tuomet, kodėl turi pagelbėti dabar? Reikia
mėginti kažką naujo! Daryti kitaip, nei iki šiol, nes priešingu atveju mums
baigsis taip pat, kaip ir kitiems spiečiams.

Anuka galėjo paaukoti savo tvėrius – nujautė, kad šį Iglit nuomonės pasikeitimą
paskatino istorija su antrąja kapsule. Jos pamėgino kažką, ko iki šiol nė vienas
spiečius nedarė ir bent jau kol kas bandymas atrodė sėkmingas. Sekta norėjo
tęsti šią grandinę ir galbūt išvesti iš nuolatinių pralaimėjimų ne tik šį spiečių, bet
gal ir visus.

– Iglit! Anuka! – per aulą nusirito aiškus ir įsakmus Sembos balsas,

priversdamas moteris nedelsiant prasibrauti prie tik ką iš lizdo išėjusios
Motinėlės.

Semba vos akimirkai pagavo Iglit žvilgsnį ir gavusi nebylų atsakymą į savo
neištartą klausimą nedelsdama kreipėsi į visus susirinkusius gyventojus:
– Seniai jau nebuvo tokios progos, paskelbti iškarto net dvi geras naujienas.
Prieš keletą dienų aš pasiunčiau Anuką į Maurų įlanką, pažiūrėti, ar neliko ten
išgyvenusiųjų. Šiandien matome, kokia teisinga bumo mano mintis:
susigrąžinome motiną! Oza išgyvens! – Semba nutilo leisdama žiniai nusiristi ir
išblėsti aulą apėmusiems džiugesio šūksniams, – Antroji žinia, itin svarbi
dešimčiai atrinktųjų slaugų. Aš pritariau sektos siūlymui atlikti bandymą ir įsiūti
jiems po antrą kapsulę su gydančiais tvėriais. Taigi jums nieko nereikės aukoti.
Net priešingai – turėsite daugiau nei kiti!

Minia ošė, ne vienas norėjo prieiti prie Anukos ar Iglit ir tarti joms bent po kelis
žodžius. Galiausiai prie jų prasibrovęs Zikas pačiupo klajoklę ir pasisodino ją ant
vieno peties, o sektą – ant kito, taip iškeldamas jas visiems virš galvų ir
leisdamas susirinkusiesiems matyti dienos didvyrius. Aidint padrąsinimams ir
padėkoms abi buvo laimingos ir išsišiepusios. Klajoklė susivokė, jog tai pirmas
kartas, kai ji taip nuoširdžiai džiaugiasi už save ir už kitus, jau nekalbant apie tai,
kad yra tiesiogine to žodžio prasme, nešiojama ant rankų ir garbinama. Ne veltui
tas vakaras įsirėžė moters atmintin kaip vienas laimingiausių jos gyvenime.

Iš neliečiamosios Anuka tapo graibstoma. Kiekvienas norėjo išgirsti pasakojimą,

kaip jai pavyko pasiekti Maurų įlanką ir ką ji ten regėjo. Visą vakarą buvo
kviečiama nuo vieno laužo prie kito. Medžiokliai tapšnojo per petį ar spaudė
ranką, motinos lydėjo dėkingumo kupinais žvilgsniais, visi demonstravo savo
susižavėjimą bei pagarbą, tačiau toks milžiniškas dėmesys, netrukus ėmė
varginti prie to nepratusią klajoklę ir ji ėmė dairytis priežasties, nuo jo išsisukti.
Ta priežastimi tapo sekta, kuriai į pagalbą ji įsiprašė, vos nutaikius progą ją
pakalbinti. Kaip ir buvo galima tikėtis, Iglit apsidžiaugė draugės pasiūlymu ir jau
kitą rytą jos ėmėsi darbo.

Šįkart Anuka jau žinojo, ką ir kaip turi daryti, todėl turėjo daugiau laiko
pasižvalgyti. Kaip ir praeitą kartą ją sudomino kapsulių auginimo indas su
paviršiuje tįstančiais žaibais, į kurį ji spoksojo, kol sekta jos neatitraukė. Tik
šįkart ji jau turėjo su kuo tai palyginti ir buvo įsitikinusi, jog tai tikrai kažkas
labai, labai panašaus į žaibą, kurį matė trenkiant į Jarą. Jautė, kad tai kažkas
svarbaus, tačiau kol kas dar nesuvokė, kas.

– Kad jį kur vilkas... – nusikeikė sekta, nuvertusi nuo stovo brandinimo indą, –
visa laimė, kad dar nesupyliau gleivių...

– Iglit, kas tau? – pagaliau nebeištvėrė Anuka, matydama draugės pasikeitimą.

– Aš... – nutęsė Iglit ir nusuko akis, – Na gerai, vis teik turiu kažkam pasakyti,
nes nebegaliu savy tverti.

Klajoklė nežinojo, ko tikėtis, bet apėmė smalsumas. Ji padėjo į šalį pūslę su

varvančiais ikrais ir visą dėmesį sutelkė į draugę. Ji taip pat atsitraukė nuo darbų
bet vis nesiryžo pradėti.

– Na, tai kas nutiko? Man juk gali pasakyti, – mėgino padrąsinti.

– Žinau, Anuka, kad galiu, tik kažkaip man pačiai labai keista.

– Kas?

– Mes... Aš poravausi su Gelu, – pasakė vienu iškvėpimu ir sustingo.

Anuką nudilgino prisiminimas. Į kraują plūstelėjo neapsakomas noras ir pačiai

išsipasakoti, tačiau prisiminusi Jaro žvilgsnį, kai užsiminė apie jį ir kitus
žmones, nurijo be pabėgančius žodžius, o visą savo dėmesį sutelkė į Iglit.

– Ir?

– Kas ir? – kiek susierzino sekta, – Čia viskas.

– Tuomet, ko tu taip? Juk tu laisva moteris, kas negerai? Ar jis tave įskaudino? –
nuo tokios minties jai nudiegė pilvo apačią.

– Ne, ką tu... Buvo nuostabu, dar niekada nieko panašaus nebuvau patyrusi, tik
man neramu.

– Dėl ko?

– Dėl Lorotos. Nemanau, kad būtų gerai, jei ji apie tai sužinotų.
10. Namuose
Kai sužinojo apie sektą ir Gelą ėmė juos stebėti. Iš tiesų abu elgėsi keistai: Iglit
lindėjo užsidariusi savo kambary, kažką braižydama kreidos skiltele ant
akmeninės lentelės, o kai išlįsdavo, buvo užsisvajojusi ir retkarčiais tekdavo po
kelis kartus pakartoti klausimą ar likti neišgirstai. Jos veide neretai pasirodydavo
kvaila šypsenėlė arba jis išvis sustingdavo, moteriai įsižiūrėjus į vieną tašką.
Gelas tuo tarpu slampinėjo po spiečių irzlus ir nekantrus, baukščiai dairėsi, lyg
ko norėtų išvengti ar įsitaisydavo tamsiame kampe ir stebėdavo aplinkinius.
Suprantama, Lorota netruko tai pastebėti ir mėgino išsiaiškinti, kas vyksta, bet
jis tik sumurmėjo kažką neaiškaus apie tai, jog nerimauja dėl Ozos ir po to karto,
bent jau viešumoje, jiedu vengė kalbėti apie vyro savijautą. O dėl Maurų įlankos
motinos iš tiesų buvo pagrindo nerimauti. Vos nubudusi ji ėmė klykti lygiai taip
pat, kaip ir pirmąkart pamačiusi Anuką su Jaru. Sembai teko ją užmigdyti
sugirdžius aguonų pieno, kurio nepavyko atsisakyti dar kurį laiką, nes moteris
vos atsipeikėjus puldavo į isteriją. Pasikeitus keletui mėnulių Oza buvo visiškai
sveika fiziškai, tačiau jos sąmonė kažkur iškeliavo: kai nemiegodavo, vargšelė
sėdėdavo kur pasodinta ir apglėbusi save rankomis niūniuodavo lopšines,
niurnėdavo žodžius, skirtus vaikui nuraminti, kol iš krūtų imdavo žliaugti pienas.
Tuomet ji apsipildavo ašaromis ir nenurimdavo, kol kas nesugirdydavo
raminančios arbatos, todėl prie jos nuolat turėdavo kažkas būti, mat niekas
nežinojo, ką ji gali padaryti isterijos momentais. Tokia moters būklė iš dalies
buvo paranki Anukai, mat visi supratingai linkčiojo, kai ji pasakė, jog joms
keliaujant namo Oza buvo lyg nesava ir tiesiog ėjo, kur buvo vedama, nelabai
domėdamasi tuo, kas vyksta. Taigi klajoklė, visiškai nemeluodama, galėjo
besidomintiems sakyti, jog nieko apie paskutinį susidūrimą su gmorgais iš
Maurų įlankos motinos ji nesužinojo. Tačiau reikėjo būti visišku beširdžiu, kad
tokia kūdikį praradusios moters būklė, nejaudintų ir nekeltų skausmo niekuo
negalintiems padėti aplinkiniams. Todėl kartą, kai buvo Anukos eilė prižiūrėti
ligonę ir ji vėl ėmė dainuoti savo lopšinę, klajoklei šovė mintis. Ji pašoko ir
nubėgo į lopšį, tuo didžiai nustebindama ten buvusias motinas ir savo įsibrovimu
papiktindama Lorotą.

– Duokit man vaikelį, – paprašė žindyvės, čiūčiuojančios prieš keletą mėnesių

gimusį kūdikį, kurio motina neišgyveno.

– Ką tu čia dabar sugalvojai? – pasišiaušė primoji Motinėlės favoritė.

– Reikia duoti jį Ozai. Jai reikia vaiko, o šitam mažyliui – motinos.

– Anuka, gal geriau tu nesikišk į lopšio reikalus, – neketino nusileisti Lorota,

kuriai klajoklės laimėjimai nepaliko nei didelio įspūdžio, nei pelnė prielankumo.

– Duok man mažylį, – ištiesė rankas prie besiginčijančių prisiartinusi Semba.

Motinėlė, paėmusi naujagimį, patraukė į lizdą, kur vis dar linguodama niūniavo
Oza. Prisiartinusi ji ištiesė kūdikį motinai, bet ta nereagavo. Niūniavo lygiai taip
pat kaip ir prieš joms pasirodant, įbedusi akis į vieną tašką.

– Tai dar gerai, kad ji nepuolė vaiko... – Lorota iš anksto buvo įsitikinusi, kad
bandymas baigsis nesėkme.

– Padėkit mažylį prie jos, – nekreipdama dėmesio į nepasitenkinimą pasiūlė

Anuka.

Semba pažvelgė į klajoklę, akimirką pamąstė ir padarė taip, kaip buvo patarta.
Kurį laiką niekas nesikeitė. Lorota garsiai dūsavo, mėgindama perteikti viso šio
spektaklio beprasmiškumą, bet tuomet mažylis sukniurkė, pasukiojo galvelę ir
nepajutęs šilto kūno ėmė mosuoti rankytėmis. Aplink save jausdamas vien
tuštumą kūdikis dar kartą negarsiai pareikalavo dėmesio, bet jo nesulaukęs
išreiškė nepasitenkinimą pilna gerkle. Lorota jau buvo bežengianti link
klykiančio naujagimio, tačiau Semba be žodžių ją sulaikė ir jos toliau stovėjo
sustingusios.

Kūdikis klykė pasigaikščiodamas, kai Oza, lyg staiga nubudusi iš gilaus miego, į
jį pasisuko. Pirmąkart nuo pasirodymo čia, jos veidas nušvito ir su motinišku
švelnumu ji pašnekino mažylį, o šiam kiek aprimus, švelniai jį apglėbė ir
priglaudė prie savęs. Čiūčiuojamas vaikas bematant nurimo, o moteris
užmerkusi akis niūniavo jam savo lopšinę, tik šįkart jos lūpos šypsojosi.

Anuka vos nepašoko iš džiaugsmo, taip buvo gera matyti, kad kančia, gal ir
akimirkai, bet vis dėlto pasitraukė.

– Žinai, gaila, kad tu ne motina, būtum puiki Motinėlė kokiam nors spiečiui, –
uždėjo savo sunkią ranką Anukai ant peties Semba, – tačiau, jei būtum vaisinga,
nebūtum klajoklė, ir nebūtum atklydusi pas mane... O aš, aš turiu Lorotą. Ji jau
dabar žino viską, ką žinau aš, todėl net jei mirčiau rytoj, man būtų ramu, kad
judvi pasirūpinsite mano vaikais.
Po šio posūkio, Anuka tapo Ozos globėja, mat Motinėlė vis dar nebuvo
įsitikinusi, jog saugu moteriai palikti vaiką, nes nors motiniški instinktai ir
sugrįžo, o klyksmai ir raudos pasitraukė, Oza vis dar buvo tik žmogaus šešėlis. Ji
nebendravo su niekuo kitu, išskyrus mažylį, o jam ji tiesiog niūniuodavo arba
šnekindavo guguodama, kartais padainuodavo lopšinę. Aplinkinis pasaulis
Maurų įlankos motinai neegzistavo, o į šią tuštumą ji nusitempė ir klajoklę,
kuriai buvo pavesta ją prižiūrėti. Iš pradžių jos dienas leisdavo lizde, kol pavyko
Ozą išsivesti į aulą, po truputį pripratinti prie žmonių, o tam, kad Anuka
išsiviliotų ją laukan, prireikė dar vieno mėnulio.

Sekiodama paskui vien kūdikį matančią motiną, klajoklė visiškai užmiršo, kas
yra laisvė ir miškas. Iš pradžių dar tikėjosi, kad pavyks ištrūkti ir galbūt vėl
susitikti su Jaru, tačiau laikui slenkant sraigės greičiu sutingo ir tiesiog
slampinėjo aplink spiečių, nebesitikėdama nei pakalbinti nuo kitų atsiskyrusios
sektos, nei susirasti dar kokios veiklos be vėl prisiminto drožinėjimo.

– Aš laukiuosi Gelo vaiko, – vieną vakarą išdidžiai pareiškė Lorota, nutaikiusi

progą, kai prie laužo buvo susirinkęs visas spiečius.

Anuka pastebėjo, kaip sustingo Iglit žandikaulis taip ir nebaigęs kramtyti

vakarienės. Akivaizdu, kad moteris nebuvo pasirengusi tokiai žiniai, nors
netikėtai užklupta ir stengėsi neparodyti, kaip tai ją paveikė, tačiau draugė
pastebėjo, kaip sekta per prievartą nurijo maistą ir nustūmė likučius toliau nuo
savęs. O motina mėgavosi sugrįžusiu dėmesiu, su tokiu įkarščiu ir detalumu
pasakodama savo, kaip nėščiosios, potyrius, jog bent pusė prie laužo buvusių
moterų pasijuto taip, lyg pačios lauktųsi. Tačiau Iglit nuo kiekvieno Lorotos
žodžio vis labiau niaukėsi ir motinai baigiant kalbėti atrodė taip, tarsi būtų
nemiegojusi bent tris paras.

– Ji specialiai taip kalba, – sušnypštė, kai Anuka ją pasivijo prie spiečiaus durų,
– manau ji kažką nujaučia ir nori man atkeršyti.

– Nekreipk į ją dėmesio, juk žinai, kokia ji...

– Taip, būtent dėl to man ir neramu.

Po šio vakaro sekta ir Lorota nustojo kalbėtis. Jei kur ir susidurdavo tik
perliedavo viena kitą šaltais žvilgsniais ar nutaisydavo dirbtines kandžias
šypsenėles. Moterų priešprieša tapo visuotinių pašnibždų objektu, nors nė viena
nepadarė jokio nusižengimo kitos atžvilgiu, abi jautėsi nuskriaustos. Tačiau
Lorotos naujiena, taip prislėgusi sektą, Anukai netikėtai atvėrė galimybę pabėgti
iš spiečiaus, mat motiniškų jausmų pagauta Lorota tapo dėmesingesnė Ozai ir
net apsiimdavo ją retkarčiais prižiūrėti.

Pirmąkart pasprukusi nuo žmonių patraukė tiesiai į Sausąjį mišką. Keliavo pilna
užsidegimo ir vilties, jog pavyks susitikti Jarą, kurio nematė nuo pat kelionės į
Maurų įlanką, kuri rodos buvo neatmenamai seniai, tačiau kuo toliau ėjo, tuo
labiau apsunkusi jautėsi. Kūnas per tą laiką, kurį praleido vangiai sekiodama
Ozą, aptingo, atprato nuo judėjimo ir kelionė ėmė teikti vis mažiau džiaugsmo.
Pasiekusi pušyną jau buvo gerokai suirzusi, todėl net nemėgino dairytis
medžioklės grobio – suprato, jog tai būtų visiškai bergždžias reikalas, todėl tik
abejinga slinko baigiančių žydėti viržynų pakraščiu ir traukė į plaučius pirmųjų
rudens dienų aromatus. Pajutusi ant gomurio kartoką viržių medaus skonį
nustebo, jog tarp daugybės miško kvapų, šįkart neieškojo to ypatingojo. Tačiau
vietoje jo šnerves suvirpino kažkoks kitas, pažįstamas dvelktelėjimas, o ausis
netrukus pasiekė tylūs atodūsiai. To užteko, kad suvoktų, jog violetinis kvapnus
kilimas sugundė ne tik vėlyvajam medunešiui išsirengusias bites, bet ir aistros
apimtą porelę. Galėjo pasukti į kitą pusę ir jiems netrukdyti, tačiau kojos pačios
žingsniavo nė neketindamos sukti šalin. Pasiekusi paskutinę pušį sustojo – toliau
eiti ir nereikėjo. Jau prieš kurį laiką pažino sektos ir Gelo kvapą, o nuo ten, kur
stovėjo matė rašmenimis išmargintą Iglit nugarą, blizgančią rudens saulėje nuo
odą suvilgiusio prakaito. Vyro ranka braukė stuburo linkiu, priversdama ją dar
labiau išsiriesti, kol pasiekė tarp menčių vinguriuojančią kasą ir į ją įsisuko.
Sektos galva atsilošė, o prie išlenkto kaklo pasirodė Gelo veidas. Jo lūpos
švelniai keliavo moters petimi, nepalikdamos kraujuojančių žaizdų, o murkiantis
garsas, sklindantis iš Iglit kūno bylojo apie neapsakomą malonumą. Jokio
skausmo, jokio skubėjimo, jokios įtampos ar vienatvės, vien darniai lyg miško
medžiai vėjyje siūbuojantys du susipynę kūnai.

„Aš nesu žvėris, Anuka“, – sakė Jaras jiems išsiskiriant. Ir dar pridūrė:
„Negalvok taip apie mane.“ Tačiau kaip dar buvo galima galvoti apie tai, kas
nutiko Maurų įlankoje, jei tik ką matė, kaip poruojasi žmonės. Tik žvėrys turi
sueitį, o žmonės dalinasi jausmu. Bent jau turėtų... O tame Jaro įniršyje buvo
vien skausmas. Ir kodėl vienintelis gyvenime susijungimas turėjo būti toks? Jau
geriau išvis niekada nebūtų to patyrusi – galvojo Anuka su įsiūčiu braukdama
išdavikiškas ašaras nuo skruostų ir kaip įmanydama greičiau lėkdama namo. Į
spiečių.
--------------------------

– Girdėjau, viena iš tavo paslaptingų savybių yra traukti žvėris, – niuktelėjo

Zikas Anukai į pašonę.

Nors vyro plaukuose jau matėsi viena kita žila gija, tačiau dažnai jis elgdavosi
kaip neturintis kur išlieti energijos paauglys.

– Eime, patikrinsim, ar pritrauksi ką nors tokio rimto, ko aš negalėčiau įveikti, –

pasiūlė baigdamas graužti sultingą šaknį ir išsišiepdamas.

– Nenoriu, neturiu nuotaikos.

– Baik, jau antras mėnulis sukiojiesi čia, niekur nosies neiškiši.

– Nenoriu, Zikai...

– Anuuuka... – nutaisė liūdną veidą priversdamas klajoklę nusišypsoti, – mačiau!

Viską mačiau! Dabar jau tikrai neišsisuksi.

Su Ziku buvo lengva: keliaudamas jis kalbėjo apie medžiokles, pasakojo

smagius nutikimus, o kai aptikdavo kokį pėdsaką pavirsdavo lūšimi ir taip
mikliai susekdavo grobį, kad moteriai te reikėdavo pastovėti ir palaukti, kol jis
sugrįš su laimikiu. Nebuvo jokio konkuravimo ar įtampos, kad ji neprisideda.
Atrodė, kad abu visiškai patenkinti savo partneryste. Jis medžiojo, o klajoklė
palaikė kompaniją.

– Bet tavo ir uoslė... Jei jau pasakai, žiūrėti į kurią nors pusę, tai jau galiu
pasiruošti šauti, gaudyti ar persekioti – dar nemačiau, kad būtum apsirikus.

– Na jau, esu tikra, kad pats puikiai jautei stirnas, tik leidai ir man pasijusti bent
kažkuo prisidėjus.

– Gerai, stirnas gal ir jaučiau, bet triušius... Atsimeni, kaip praėjusį kartą
parodei, kur slepiasi?

– Ten buvo nuojauta, – numojo ranka moteris ir nutaisė klausiančią miną, – tai ir
vėl neteks man grobio nešti? Vėl vienas tempsi?
– Ką tempsiu, – teatrališkai pasidairė Zikas, – ar šitą perkarusį žolėdį?

– Pamaiva.

– Motinų gelbėtoja.

Iš tiesų grobis buvo menkas. Kiek kartų buvo išėję, parnešdavo vien smulkius
gyvūnus, tik šį kartą pavyko aptikti stirnų grupelę. Štai kaip skiriasi tikroji
medžioklė, kai nepadeda nei Koja, nei Jaras, tylomis sau mąstė Anuka, staiga
pajutusi neapsakomą ilgesį.

– Ryt eisim į Sausąjį mišką, – staiga nusprendė.

– Ko ten? Jis tuščias.

– Medžiosim lokį, – mirktelėjo išsišiepus, – juk sakei, kad nori ko nors

neįveikiamo.

– A, tada gerai, lokį imsiu, – iškėlė sugniaužtą kumštį vyras ir laimingas pasuko
namų link.

Pavyko išsiruošti anksti ir šįkart neklaidžiojo kaip paprastai, o įsitaisė ant

išvirtusio medžio, kaip buvo pratusi klajoklė. To paties, ant kurio kadais
tykodama pastebėjo du paklydusius briedžiukus. Kurį laiką Zikas tupėjo kantriai,
tačiau rytui persiritus į dieną, vyras ėmė muistytis ir nerimauti:

– Mano kojos per ilgos, taip tupėti susirietus, – pasiguodė.

– Dar truputį, mėginu išburti mums ką vertingo, – pridėjusi prie lūpų pirštą
mirktelėjo palydovui Anuka.

Tačiau tiesa buvo ta, kad ir pati nežinojo, ką čia veikia. Tikrai nesitikėjo sulaukti
grobio, tad versti Ziką kankintis buvo gan kvaila ir vaikiška. Lygiai taip pat
žinojo, kad nė vienas iš tų, kuriuos pamatyti taip norėjo, nepasirodys, tačiau
retos skurdžios pušys ir kieta žemė aplink, nenusodrinta vešlios žolės, ją keistai
ramino. O ir nuo Kaulinių klanų atslenkantis oras maloniai kuteno prisiminimus,
todėl leido sau kvėpuoti pilnais plaučiais, pasimėgauti kiekvienu kvapo lašeliu.

– Atleisk, Anuka, nebegaliu, – nebeištvėrė dičkis, – tu kaip nori, o aš einu

pasidairysiu po laukymę.
Vyras nusliuogė nuo kamieno ir patraukė į pievą. Sustojo lygiai toje vietoje, kur
Anuką partrenkė briedė. Prisiminė tą keistą jausmą po smūgio. Lyg būtų
plūduriavusi vandens paviršiuje, o gal sklendusi virš sausos nugeltusios žolės
lauko. Jaras tuomet ją nunešė į pavėsį – tik dabar tai suprato. Galbūt tai buvo
švelniausia akimirka, kokią jie turėjo, o ji tuo metu buvo praktiškai be sąmonės.
Ir vėl gerklėje įstrigo kietas guzas, kuris grasino išsiveržti ašaromis, bet staiga
akyse sumirguliavo. Moteris sunerimo, nes nieko panašaus anksčiau nebuvo
patyrusi. Patrynė nuo vėjo nešiojamų dulkių paraudusias akis ir buvo
benusprendžianti, jog tai jos kaltos, kai tai vėl pasikartojo. Maža to, girdėjo
maurojimą, bet buvo tikra, kad Zikas to negirdi. Lyg kas lėktų. Kanopos trypia
žvirgždą. Viržius. Samanas. Garsas artėja. Po tvirtomis kojomis lūžta sausos
šakelės, į šalis lekia spygliai.

Krūtinę suspaudė panika.

Kažkokiu nesuprantamu būdu pažvelgė tiksliai ten, kur tarp medžių subolavo
lenkiantis stambus žvėris.

– Zikai! – sukliko, tiesdama ranką Ryto girios kryptimi.

Vyras nebuvo pasirengęs, tačiau susigriebė akimirksniu. Stumbras, pamatęs

grėsmingą medžiotojo kūną vidury pievos pakeitė kryptį, tačiau buvo per vėlu,
nes galingi Ziko kojų raumenys įsitempė, o kai atsipalaidavo, išlaisvino tokią
energiją, jog jam teprireikė vos kelių akimirkų prisivyti lekiantį gyvulį. Anuka
dar niekada nematė, kad kas taip medžiotų: jis prisigretino prie galingo stumbro
mentės ir lėkė greta, lyg varžydamasis. Vyras akivaizdžiai mėgavosi tuo, kad
gyvulys negali nuo jo pasprukti ir leido pasmerktajam dar šiek tiek pabėgėti,
tačiau kai žolėdis ėmė mosuoti raguota galva į šonus, mėgindamas nuvyti
persekiotoją, medžiotojas susilenkė ir vis dar bėgdamas, perrėžė aukai gerklę.
Milžiniškas kūnas virto į pievą, rodos net sudrebindamas žemę.

– Zikai, Zikai, – šaukė moteris paknopstom bėgdamas prie sustingusio vyro, – tu

nesužeistas, Zikai?

– Va čia tai burtai, – atsisuko nuostabos kupinu veidu, – va čia tai... Oho...
Negaliu patikėti, tu matei? Iš kur jis atsirado? Nu tu...

– Ar tau viskas gerai? – pagaliau pasiekė iš nuostabos rankomis skėsčiojantį

medžiotoją.
– Ar man viskas gerai? Tu dar klausi! Tai žinoma! Pažiūrėk, koks milžiniškas...
Alas Bobas tave išbučiuos, moterie.

– Ne, Zikai, nereikia, tik nesakyk jam nieko.

– Ir kaip tu siūlai tai nuslėpti, – nusikvatojo rodydamas į sudribusį gyvulį, – čia

juk visas kalnas mėsos.

– Aš norėjau pasakyti... Tik nesakyk, kad tai mano darbas, nes iš tiesų, tai ne
mano... Juk supranti, kad čia kažkoks kvailas atsitiktinumas. Juk supranti?

– Ko tu taip nerimauji?

– Tiesiog nenoriu daugiau dėmesio, – iškvėpė moteris, – man jo per daug, aš

nepratusi. Man reikia trupučio ramybės, tylos, vienatvės, man reikia trupučio
erdvės, o jie moka taip užspausti...

– Gerai, nesinervuok, – surimtėjęs uždėjo ranką klajoklei ant peties, – viską

suprantu, nedarysime iš to pasirodymo, gerai? Pasakysim, kad mums
nenormaliai pasisekė, sutinki?

– Taip, ačiū tau, – pagaliau kiek aprimo.

– Bet turime kitą bėdą...

– Kokią dar bėdą?

– Ar tu įsivaizduoji, kaip mes jį partempsime?

– Išskrosime, – nusišypsojo Anuka, prisiminusi elnio medžioklę, – ir šįkart

neišsisuksi be mano pagalbos.

Net ir išdarinėta skerdiena buvo pakankamai sunki, tad abu tysė įsirėžę.

– Žinai, aš tik dabar supratau, kodėl jus vadina Gamtos vaikais. Jūs iš tiesų
Didžiosios Motinos dalis, galbūt net girdit, ką sako Žemė, nepagalvojai?

Anuka pirmą kartą girdėjo, kad žmogus kalbėtų apie Gamtos vaikus su
pasigėrėjimu ir nuostaba. Ta Ziko pastaba, kuria jis pasidalino taip nuoširdžiai,
švelniai paglostė moters širdį.
--------------------------

Anuka į mišką grįžo po keleto dienų. Išsisuko nuo Ziko siūlymo palaikyti
draugiją sakydama, kad jai reikia šiek tiek ramybės, o jo nerimą numalšino
pažadėjusi, jog laikysis taip toli nuo upės, kiek tik įmanoma ir trauks paklajoti
po Lygumas. Bet jau išeidama žinojo, kad savo žodžio netesės, nes po paskutinio
apsilankymo Sausajame miške suprato, jog privalo ten grįžti ir susitikti su Jaru.
Nors ir pati negalėjo paaiškinti, kodėl jai to reikia, tačiau visu kūnu juto
nenugalimą poreikį. Tas noras buvo toks įkyrus, kad net ėmė mausti kūną ir
atsirado šlykštus pykinantis kraujo skonis burnoje. Tiesiog žinojo – privalo vėl
ten nusigauti ir šįkart negrįš, kol nesutiks to vyro.

Pirmas pusdienis praslinko bergždžiai, popietę beklaidžiodama užėjo dvi avis,

atklydusias nežinia iš kur, tačiau jų nepalietė. Vakarui artinantis įsikūrė
stovyklavietę prie pat Kaulinių kalnų šlaito ir suprato, jog dar nieko neturėjo
burnoje, tačiau prieblandoje buvo sudėtinga ieškoti žolių, tad nutarė pasitenkinti
riešutais, kurių prisiskynė pilną krepšį, dieną užėjusi lazdynų giraitę. Ramiai sau
traiškė kevalus, pasidėjusi ant plokščio akmens, kai pajuto Koją. Vilkė
prisigretino prie moters laužo ir pritūpė greta.

– Sveika, gražuole, senokai nesimatėm.

Žvėris kaip visada maloniai suniurnėjo ir įsistebeilijo į Anuką.

– Laukiu Jaro. Kaip manai, ar jis pasirodys?

Nepasirodė. Nakčiai gilėjant ir orui vėstant moterį apėmė abejonė, dėl to, ką ji
daro. Iš tiesų nė pati nežinojo, kaip jam pasakys tai, ką turi pasakyti, bet tikėjosi,
kad viskas taps aišku, kai tik susitiks. Susigūžusi prie blėstančių anglių galvojo
apie Iglit ir Gelą viržiuose, aprimusią Ozą, išdidžią Lorotą, nerimo pilną Daną,
neperprantamą Sembą ir viskuo patenkintą Ziką. Pirmą kartą pagavo save
svarstant, jog taip prisirišo prie šių žmonių, jog nebegalėtų su jais išsiskirti.
Pirmąkart jautėsi esanti namuose, net jeigu kartais ir norėjosi šiek tiek vienatvės.
Bet šįkart ji buvo kitokia – saldi ir primenanti, kad turi namus. Išėjo, kad
prisimintų, kaip jai svarbu sugrįžti.
Koja miegojo greta, prisispaudusi savo karštu kūnu prie moters šono. Jei ne
vilkė, būtų sušalusi, tačiau nubudo puikiai pailsėjusi ir šilta, kaip saulėje įkaitęs
akmenėlis. Tačiau mintis, jog dar vieną dieną reikės bergždžiai klajoti kėlė
liūdesį. Jei tik pavyktų jį kažkaip rasti, viską išspręstų daug greičiau ir netektų
slampinėti be vietos ir be tikslo. Jei tik žinotų, kur jį surasti...

– Kelkis, – staiga pašoko pati ant kojų ir paragino Koją, – nagi stok.

Keista, tačiau vilkė pakluso. Atsistojo prieš moterį ir įsistebeilijo, tarsi laukdama
tolesnių nurodymų.

– Gražuole, dabar neišsigąsk, bet ketinu vėl ant tavęs užlipti, gerai? Nesupyksi?

Koja stovėjo ramiai ir kantriai laukė, kol klajoklė šiaip taip užsikabarojo ant
nugaros.

– O dabar bėk pas Jarą.

Šįkart paliepimas taip sklandžiai nesuveikė. Žvėris stovėjo taip, kaip stovėjęs.

– Koja, nenulipsiu tol, kol nenuneši pas Jarą. Ar supranti?

Vilkė pažvelgė į moterį per petį ir akimirką klajoklei pasirodė, jog ji šypsosi. O
kai juodoji pritūpė ant užpakalinių kojų, vos nenumesdama Anukos, moteris
tikrai patikėjo, jog iš jos šaipomasi.

– Na, dabar jau žinau tavo triukus, tad gali muistytis, kiek tinkama, manęs
neatsikratysi.

Koja pakilo ir nubidzeno pušyno link, taip suteikdama moteriai džiaugsmo, kuris
netrukus išblėso pastebėjus, jog vilkė tiesiog ieško vandens. Taip jos apsilankė
prie šaltinio, vėliau susekė, iškasė ir surijo du kurmius. Na, pasisotino juodoji, o
Anuką nuo galvos pradėtas ėsti ir konvulsiškai nasruose trūkčiojantis žvėrelio
kūnas, privertė žiaukčioti, stebint vilkės puotą nuo nugaros. Dar jos
paslampinėjo po Ryto girią, pričiupo neatsargų pelėną ir dienai įpusėjus Anukai
taip maudė strėnas, kad ji labai rimtai mąstė pasiduoti, bet netikėtai Koja
įsitempė ir sustingo. Kažkur nuo kalnų atskriejo vos girdimas švilpimas, kurio
pakako, kad juodoji pasileistų šuoliais per mišką, per žvirgžduotas priekalnes ir
milžiniškus akmens luitus. Po trumpo, tačiau pašėlusio lėkimo, jos įsmuko į
šaltalankių brūzgynus. Ryškiai geltonos uogos mirguliavo akyse, tačiau spygliai
taip ir nepasiekė klajoklės odos, vilkei vikriai nardant tarp vešlių krūmų.
Pagaliau Koja sustojo. Mažoje proskynoje, ant juodo riedulio, atsukęs veidą į
saulę sėdėjo senis išsitaršiusiais garbanotais plaukais ir tyliai sau švilpiniavo,
retkarčiais vis įmesdamas kokią uogą iš pintinės, laikomos ant kelių, tačiau
pamatęs, kad jo šauktoji pasirodė ne viena, iš nuostabos net užspringo. Sausai
kelis kartus kostelėjęs įsistebeilijo į moterį ir galiausiai ištarė:

– Anuka?
11. Atskalūnas
Anuka negalėjo patikėti: Jaro tėvas atskalūnas. Jaro tėvas – sektas. Jarą žindė ir
iki kol jis atsistojo ant savų kojų augino vilkė. Maitino jį savo pienu ir dalino
grobį ne tik saviems mažyliams, bet ir žmogaus vaikui. Gamtos vaikui. Iš Jono
pasakojimo buvo daugiau nei akivaizdu, jog Jaras už savo gyvybę privalo dėkoti
tiek tėvui, kuris, pasikliaudamas vien nuojauta, surado būdą išmaitinti naujagimį,
tiek laukiniam žvėriui, priėmusiam jį į savo guolį.

– Bet kaip? Kaip tu sugalvojai ieškoti žindyvės tarp vilkų? – vis dar negalėjo
susivokti klajoklė.

– O kas gi beliko, mergaite, kas gi beliko? Po to kai mane paženklino atskalūno

ženklu negalėjau pasirodyti nė viename spiečiuje, negalėjau tikėtis žmonių
pagalbos. O ir mano vaikas buvo pasmerktas. Nė viena motina nebūtų maitinusi
Gamtos vaiko... Todėl, žiūrėdamas į geltonas kūdikio akis supratau tik vieną:
arba aš randu, kaip jį pamaitinti, arba jis mirs iš bado man ant rankų.

– Tačiau kodėl būtent plėšrūnai, kodėl ne laukinės ožkos ar karvės? Juk galėjo
būti bet kuris kitas žvėris...

– Jis jau gimė su pilkais gaurais. O akys... Aš tokias mačiau tik pas vilkus. Todėl
supratau, kad mažylį priims arba jie, arba niekas...

– O kaip, kaip tu jį įpiršai vilkei?

– Tai sunki tema, mergaite. Niekada to nesakiau Jarui, tačiau pirmąją vilkę
turėjau nušauti, kai supratau, kokią klaidą padariau, padėdamas nuogą kūdikį
prie jos irštvos... – tyliai kalbėjo Jonas, mikliai dirdamas Kojos atneštą triušį.

– Kokią klaidą?

– Kvailą... Pirmoji vilkė, pamačiusi naujagimį prie savo olos atidžiai apžiūrėjo,
apuostė ir prigulė greta, leisdama jam žįsti. Aš buvau be galo laimingas, kol
nesuvokiau... Kad ji negali jo paimti taip, kaip ima savo mažylius ir nusinešti į
guolį. Ji jau ketino suimti Jarą už sprando, bet tai būtų jam kainavę gyvybę.
Negalėjau to leisti... Su antrąja pasimokiau. Prieš paguldydamas jį prie landos,
susukau į rezginį taip, kad ji galėtų jį pakelti dantimis nesužeisdama. Tačiau
antroji neketino priglausti kūdikio. Vos pamatęs iššieptus nasrus ir pašiauštą
keterą supratau, suvokiau, jog gero tikėtis neverta. Tad... Tačiau aš jau žinojau,
kad tai įmanoma, todėl pabandžiau dar kartą ir trečiasis mėginimas buvo
sėkmingas. Vilkė pasiėmė jį į savo irštvą. Nemačiau, kas ten dėjosi, tačiau
lindėjau netoliese ir klausiau ištempęs ausis. Negali įsivaizduoti, kaip atlėgdavo
kaskart, išgirdus jo trumpus niurnėjimus. Tomis akimirkomis žinojau, jog mano
sūnus vis dar gyvas.

Anuka pati nustebo, kad jai visai nesunkiai pavyksta įsivaizduoti vilkų auginamą
kūdikį. Ne tik pavyksta įsivaizduoti, tačiau tie galvoje kylantys vaizdiniai atrodo
tokie jaukūs ir artimi... Ši mintis buvo kiek baugi, todėl ji suskubo vėl
prakalbinti senolį:

– O vėliau, kada jį paėmei?

– Ilgai nemačiau savo vaiko. Praėjo nepilni metai, kol jis pasirodė prie olos
landos, įsitvėręs į savo brolio vilko kailį. Tai buvo antras kartas, kai verkiau.
Pirmasis buvo, kai praskleidžiau Motinėlės išneštą rezginį ir pamačiau savo
sūnų. Vos jį išvydęs supratau, koks sunkus ir vienišas bus jo gyvenimas, bet
prisiekiau, kad visomis išgalėmis stengsiuosi jį apsaugoti ir išauginti, kad jam
neteks būti atstumtuoju. Kad visada turės bent vieną žmogų, su kurio galės
pasikalbėti.

– Tai nori pasakyti, kad iki vienerių Jaras augo su vilke?

– Ir jos vilkiukais. Na, su jais jis praleido pirmus du savo gyvenimo metus, nes
pirmąkart mane pamatęs vaikas išsigando ir grįžo pas savo motiną, – Jonas
švystelėjo nudirtą triušio kailiuką tolyn į brūzgynus ir atsikrenkštęs pridūrė, –
pas tą, kurią laikė savo motina.

– Tai tu tiesiog laukei? – Anuka negalėjo įsivaizduoti, ką turėjo patirti Jonas, kol
jo vaikas, atstūmęs tikrą savo tėvą, gyveno su žvėrimis.

– Taip, mergaite, gyvenau prie jų urvo ir klausydavau dieną naktį, laukdavau tų

retų susitikimų, kai Jaras su vilkiukais išlįsdavo laukan ir po truputį ėmė manimi
domėtis. Iš lėto jį prisipratinau, jis prie manęs prisirišo ir vieną dieną supratau,
kad mes galime keliauti ir išgyventi dviese.

– Kaip manai... – Anukai skausmingai suspaudė paširdžius, pagalvojus apie savo

kūdikystę, – kaip manai, ar gali būti, kad mane taip pat augino laukinis žvėris?
– Nežinau, mergaite. O kodėl pati taip manai?

Moteris glaustai papasakojo, kad apie savo gyvenimą iki penkerių, kai ją
miškuose aptiko klajokliai ir parnešė į spiečių, nieko nežino. Nepaminėjo Heket,
nes jau ne kartą buvo suabejojusi jos tikrumu, o be jos veido, papuošto auksinių
strazdanų pusmėnuliu ant skruostikaulio, atminty daugiau nieko nebuvo.

– Neįtikėtina... Aš jau maniau, kad Jaro istorija niūri. Tu nori pasakyti, jog iki
penkerių nepažinojai nė vieno žmogaus?

– Nepamenu. Bet niekas nežino, kaip aš išgyvenau. Tas klausimas mane nuolat
kankindavo. Sunku. Toks jausmas, lyg neturėtum vaikystės, savo pradžios, –
Anukai buvo keista, kad gali taip laisvai ir atvirai kalbėti su šiuo seniu, tačiau jo
tylus balsas ir Jarą primenantis kvapas, ramus žvilgsnis ir atviras veidas tiesiog
užkariavo moterį vos jiems susitikus.

– Na, jei Motinėlė tave miškuose paliko suvystytą taip, kad žvėris galėjo panešti
nesužeidęs, labai gali būti, jog tavo kvapas patraukė kažkokios vilkės dėmesį ir ji
priglaudė tave.

– Bet kodėl būtent vilkės? – sukluso moteris.

Jonas taip atidžiai ir taip veriančiai nužvelgė Anuką, jog ji net suvirpėjo nuo jo
tiriančio žvilgsnio.

– Ar valgai mėsą? – visiškai netikėtai paklausė vyras.

– Taip... Kas nevalgo?

– Tiesa, kas nevalgo, – šyptelėjo Jonas, – bet kai klajodavai, ar visuomet ją

kepdavai?

Anuka sumirksėjo mėgindama suprasti, ar senis tikrai klausia to, apie ką ji

mąsto. Ir iš kur jis galėtų žinoti? Tačiau tas įsižiebęs artumas neleido sumeluoti:

– Nebūtinai...

– O spiečiuje, nepasiilgsti žalios mėsos?

– Bet iš kur tu žinai?

– Imk, – išsišiepė Jonas atkišdamas ką tik išdoroto triušio kulšį, – nesidrovėk.

Šviesi, dar šilta triušiena slystelėjo tarp pirštų, bet ji negalėjo ryžtis. Nors pilna
burna ir prisirinko seilių, pajutus švelnų maisto kvapą, atrodė, jog taršyti nekeptą
mėsą būtų kažkaip nepadoru. Per daug žvėriška, nežmogiška.

– Valgyk, mergaite, negalvok, kad tai žvėriška, – švelniai paragino, lyg moters
mintys Jonui būtų buvę akivaizdžios, – tokia tavo prigimtis, nereikia kovoti.
Bent jau ne tada, kai esi su manimi.

Anuka priglaudė šlaunį prie lūpų ir suvokė, kokia peralkusi buvo. Nuo vakar
ryto tesuvalgė saujelę riešutų, o triušiena taip gundė. Galiausiai užsimerkė, kad
nematytų paklaikusio Jono žvilgsnio ir atplėšė gabalą mėsos. Tik nurijusi antrą
kąsnį išdrįso atsimerkti ir pažiūrėti, ką veikia senis, ir kaip buvo nustebusi kai
suvokė, jį nekreipiant jokio dėmesio į jos kruviną puotą. Vyras dėliojo sausas
samanas ir mėgino įpūsti laužą čia pat, tarp šaltalankių įkurtoje stovyklėlėje.

– Ar tau tai neatrodo šlykštu?

– Kas, kad valgai žalią mėsą? – Jonas nusišypsojo taip tėviškai, kad moteris
užsigeidė šokti ir jį apkabinti, – Ne, neatrodo. Tai tavo kraujyje. Aš suprantu.

– Iš kur tu žinai ir kodėl taip manai?

– Jaras lygiai toks kaip ir tu. Aš žinau, kaip jis to pasiilgsta ir kaip jam to reikia,
tačiau kaip ir tu jis kovoja ir stengiasi nugalėti šį norą. Lygiai kaip ir tau, jam tai
atrodo žvėriška. Bet jums abiem to reikia.

– Palauk, tu sakai, kad Jaras taip pat valgo žalią mėsą?

– Tik nesakyk, kad jį išdaviau, – Jonas mirktelėjo, – jis mėgina tai neigti, mėgina
užgniaužti viską, kas jame yra ne žmogiško, tačiau tai jį tik kankina. Žmogus
negali būti laimingu neigdamas savo prigimtį. Jis tegali vaidinti laimingą, tačiau
anksčiau ar vėliau tai sugrįžta pykčiu ir savęs niekinimu.

Moters akys išsiplėtė – iki šio momento ji manė Jarą esant labai stiprų ir
nepalenkiamą, tačiau niekada nesusimąstė, iš kur atsiranda jo atšiaurumas.

– Taip, mergaite, tu taip pat esi vienas tų dalykų, kuriuos jis mėgina neigti ir
išstumti, – toliau kalbėjo senis, sukiodamas iešmelį, ant kurio virš laužo skrudo
pamauta vakarienė, – tavo kvapas veikia jį taip stipriai, jog tai jį pasiutusiai
gąsdina. Jis bijo prarasti kontrolę ir virsti žvėrimi. Tai jam baisiau už mirtį.

– Tai dėl to jis manęs vengia? – Anukai užėmė kvapą pagalvojus, jog Jonas žino,
kas nutiko Maurų įlankoje.

– Taip. Jis mano, jog tave apsaugos tik būdamas toli, išlaikydamas atstumą.
Patikėk, jis niekada nenorėjo tavęs skaudinti, tačiau kitaip nemokėjo. O dabar tai
jį persekioja...

– Ką man daryti, Jonai? – suaimanavo klajoklė, suspausdama smilkinius

rankomis.

– Palauk, duok jam laiko apsiprasti. Tegu jis susigyvena su mintimi, kad jo
pasaulyje atsirado kažkas svarbaus. Svarbesnio, nei kada iki šiol.

--------------------------

Taigi Jaras medžiojo kažkur toli lygumose, ten, kur jo negalėjo pasiekti Anukos
kvapas, tačiau išeidamas pasirūpino, jog Koja saugotų moterį ir ja pasirūpintų.
Taip sakė Jonas. Nors ir nepaaiškino, kaip vilkei buvo duotas nurodymas, tačiau
iš savos patirties klajoklė jau žinojo, jog tarp juodosios ir Jaro buvo kažkoks
ryšys. Galbūt dėl to, jog ji buvo palikuonė vados, kurioje užaugo Jaras. O gal tai
dėl jo „žvėriškumo“. Moteris nežinojo, kiek stiprūs ryšiai tarp vyro ir vilkų,
tačiau ėmė suprasti, kad tai kažkas, ko ji bent kol kas suvokti negali.

Tačiau ne vien šios mintys glumino klajoklę, daug labiau skaudino suvokimas,
jog nėra jokios vilties įkalbinti Jarą prisijungti prie spiečiaus – jis niekada
nepaliks Jono, savo tėvo atskalūno. Todėl jai reikėjo kažkokiu būdu atsikratyti
iliuzijų, jog jiedu galėtų gyventi kartu su kitais spiečiuje. Tai buvo nerealu.

Ir dar buvo gluminanti nuojauta. Kažkoks kratinys, neduodantis ramybės – jei

Jaras yra vilkas, o ji taip jį veikia ir turi tiek bendro, ar tai reiškia, kad ji taip pat
vilkas? O jei ir taip, ar tai daro ją mažiau žmogumi? Ir dar svarbiau – ar gali būti,
kad Jaras yra tas saviškis, kurių ieškoti nurodė Heket? Žinoma, jei pati moteris
nebuvo vien jos pačios susikurta iliuzija...
Pokalbio nuotrupos aidėjo galvoje grįžtant į spiečių, tačiau vos peržengus namų
slenkstį, klajoklę pasitiko daug didesnis triukšmas. Aula skambėjo nuo garsių
kalbų ir šūkčiojimų, aikčiojimų ir slopinamų aimanų: atkeliavo grupė medžiotojų
iš šiaurinio Krentančio Vandens spiečiaus ir atnešė dar vieną prastą žinią.

– Taigi, jei nebėra Maurų įlankos ir jūsų spiečiaus, vadinasi paribio linija ištrinta,
– tikslinosi Semba.

– Taip, – atėjūnų grupės vadas stovėjo tiesus prieš Motinėlę, – nebėra ir dar
dviejų spiečių, buvusių toliau šiaurėje. Dabar jūs esate paribio linija.

– Mes – paribys, – vien lūpomis pakartojo žinią Semba, baugščiai nuvilnijusią

tarp susirinkusiųjų.

Kažkuri iš motinų pravirko, šurmulys dar labiau sustiprėjo.

– Vadinasi, – Motinėlės balsas nustelbė minią, – turime pasiruošti. Danai?

– Nežinau, iki žiemos dar yra laiko...

– Kada jus užpuolė, – į pokalbį įsiterpė Gelas.

– Prieš du mėnulius.

– O puldinėjo kas tris?

– Taip, – atsakinėjo vis tas pats atėjūnas.

– Manau akivaizdu, – Gelas padarė pauzę, norėdamas įsitikinti, kad visi jo

klauso, – Maurų įlanką puolė taip pat kas tris mėnulius.

– Ką nori pasakyti, Gelai? – aiktelėjo Lorota.

– Jei jie nepasuks gerokai į pietus, mes turime septynias dienas pasirengti.

– Reikia sutvirtinti sienas, – vėl prabilo Danas.

– Taip, – pritarė jam Gelas, – ir kuo greičiau.

– Ne, – į priekį žengė sekta, – mes turime veikti kitaip. Nebegalime pasikliauti
tuo, kuo kliovėsi kiti spiečiai. Tie, kurie buvo sunaikinti.
– Iglit, nekelk panikos, – mėgino ją nuraminti Gelas, – mes žinom, ką reikia
daryti. Tai vienintelis kelias.

– Iš kur tu žinai, kad vienintelis, jei jokio kito nemėginai? – neatrodė, kad
moteris ketintų nusileisti.

– Negąsdink žmonių, – sušnypštė prisiartinęs Gelas, suėmęs moterį už pečių, –

nepranašauk pražūties, tai nepagelbės.

– Taip, Iglit, Gelas teisus, – prisijungė ir Danas, o už jo pritariamai linkčiojo

Zikas, – susitelkime į tai, ką žinome.

– Ne! Kas jums yra? Norit pralaimėti?

– Mes nepralaimėsim! – jau ėmė urgzti Gelas, – Gal galime ją išlydėti, kad kiek
apsiramintų?

– Neliesk manęs, Zikai! Aš nenurimsiu, nes žinau, kad toks pasirengimas tėra
saviapgaulė, jis jų nesulaikys, kaip nesulaikydavo ir anksčiau. Kas jums yra,
žmonės? Kodėl nenorit išmėginti kitų būdų?

– Nėra jokių kitų būdų! – suriko Gelas, su panieka perliedamas sektą žvilgsniu.

Anuka dar niekada nematė tokios ryžtingos sektos ir taip persikreipusio Gelo
veido. Galėjo paaukoti savo sveikąją ranką, kad vyras vos valdosi nenubloškęs
įsiaudrinusios Iglit šalin. O toji turėjo ugnies ir nė nemanė atsitraukti. Stovėjo
stipriai įsisprendusi į žemę, atstačius krūtinę ir visa savo povyza vertė pajusti
savo žodžių svarumą. Laikėsi viena prieš vyriausiąjį medžiotoją, kurio žodis
spiečiaus gynybos klausimais visuomet buvo paskutinis, ir du penkiadančius –
vyrus, kurių vienas stos į Dano vietą, jei jam kas nutiks: Ziką ir Gelą.

– Baikit! – pagaliau rietenas nutraukė Semba, – nustokit draskytis, aš to

nepakęsiu. Noriu išgirsti, ką nori pasakyti sekta.

Vyrai sugniaužė kumščius ir žvilgterėjo į Daną, tačiau suvokę, jog jis neketina
prieštarauti Sembos nurodymui, tad susitvardė ir atsitraukė.

– Gerai, – giliai atsikvėpė Iglit, akivaizdžiai dėliodama galvoje mintis, – aš šiek

tiek patyrinėjau rezginį, kurį iš Maurų įlankos mums parnešė Anuka. Esu tikra,
kad gmorgai turi kažkokią medžiagą, ištirpinančią tvėrių seiles. Mes juk žinom,
kad rezginį sudaro jiems sumaitinta ir perdirbta medžiaga, sulipinta seilėmis. O
iš to, ką mačiau ir iš to, ką pasakojo apie rezginių suirimą puolimo metu, manau,
kad nė vienas tvėrių rezginys neatsilaikys prieš tą medžiagą, kurią naudoja
gmorgai. Nesvarbu, kuo mes juos maitinsime, tačiau vis tiek tvėriai tai lipins
seilėmis, o jei jas paveikia, vadinasi nėra rezginio, kuris atlaikytų...

– Tu čia manai, kad padedi? – piktai mostelėjo ranka Gelas.

– Tikrai, Iglit, kaip sekta turėtum žinoti, jog gintis nuo gmorgų mus išmokė
Korporas, pirmasis medžiotojas. Gal tu abejoji jo mokymu? – Lorota mėgavosi
visuotiniu priešiškumu savo konkurentei.

– Ša, – sudraudė Semba, – esu tikra, kad Iglit turi kažką pasiūlyti.

– Taip. Mes nenaudosime rezginių.

– Rimtai? Ir ką mes naudosime? – negalėjo užgniaužti savo nepasitikėjimo

moterimi medžiotojai.

– Rąstus.

– Rąstus? – perklausė Danas.

– Taip, aš ilgai galvojau. Pradėjau bandymus, tačiau akmenų man sujungti

nepavyko. Galbūt per žiemą aš tai padarysiu ir mes galėsime pastatyti akmenines
sienas, tačiau šiam puolimui statysime iš rąstų, – sekta apsižvalgė ir suprato, kad
susirinkusieji nesupranta jos idėjos, – susmaigstysime juos aplink lopšį taip
tankiai, kad nebūtų tarpų.

Aula keletui akimirkų nuščiuvo. Žmonės mėgino įsivaizduoti, kaip tai turi
atrodyti, kol pagaliau tylą nutraukė Danas:

– Iš kur tu žinai, kad ta medžiaga, kurią naudoja gmorgai, nepaveiks rąstų?

– Aš to nežinau, tačiau visiškai aišku, kad rezginiai tikrai jų nesustabdys.

– Danai, ką tu manai? – retai Sembos balse būdavo tiek mažai pasitikėjimo

savimi.

– Nežinau, reikia pagalvoti.

Naktis praėjo neramiai. Motinėlė tarėsi su vyriausiuoju medžiotoju, dar kartą
aptarė viską su sekta, išklausė penkiadančių nuogąstavimus, kad žinomo kelio ir
Korporo mokymo išmainymas į nežinomybę gali juos visus pražudyti, tačiau
paryčiais Iglit gavo leidimą įgyvendinti naująjį planą. Nors ir išvargusi nuo
nemigos, tačiau pasiekusi savo, sekta pradėjo vadovauti spiečiaus perstatymui. O
darbų buvo nemažai, nes buvo nutarta ne tik priimti pasiūlymą dėl medinės
sienos, tačiau ir dėl apsauginio žiedo aplink namus, todėl žmonės buvo padalinti
grupėmis, kurių kiekviena gavo užduotį. Stipriausieji išėjo kirsti medžių,
vyresnieji gavo pasirūpinti apsauginio rezginių žiedo statyba: sektos nuomone
spiečių reikėjo apjuosti plonu rezginiu, kuris puolimo momentu pasitarnaus ne
kaip užtvaras gmorgas, bet kaip įspėjimas, apie besiartinančią grėsmę. Viena
didžiausių bėdų, dėl ko gmorgai pridarydavo galybę žalos buvo ta, kad
medžiotojai jų nematydavo, dažnai susivokdavo tik jiems atsidūrus greta, todėl
Iglit sumanė pastatyti ribą, kurios peržengimas bus akivaizdus sargybai. Maža to,
tarp rezginių tvoros ir spiečiaus sienos buvo numatyta supilti smėlį ir jį išlyginti
taip, kad bet koks pėdsakas būtų puikiai matomas gynėjams, o kartu suteiktų
progą jiems gerokai praretinti užpuolikų gretas jiems dar nė neprisiartinus.

Nors darbų septynioms dienoms ir buvo nemažai, tačiau kuo toliau, tuo labiau
žmonės tikėjo sektos sumanymu. Net ir labiausiai eksperimentui prieštaravę
Zikas su Gelu prisidėjo, tempdami milžiniškus rąstus iš miško ir kapodami ilgą,
gilią ir siaurą duobę jiems suleisti aplink lopšį. Todėl šeštosios dienos vakarą, kai
pasigirdo pratisas ir neslopstantis vilkų staugimas kitapus upės, darbai buvo
beveik baigti.

--------------------------

Viskas prasidėjo nuo kvapo. Trenkė vilku. Tačiau šįkart be žvėries kailio
smarvės buvo juntamas ir kažkoks nepažįstamas prieskonis. Lyg metalo ar
perkūnijos užuominos pleveno ore kol raibuliuodamos srovės susispietė į
vaizdinį. Regėjo rudą uodegą maskatuojančią palei nosį ir į gaurus panirusius
keistus geležinius akmenėlius su spingsinčiomis rausvomis švieselėmis.
Įsižiūrėjus net pagalvojo, jog tie papuošalai, išsidėstę ant kūno vienodais tarpais,
įaugę į žvėries raumenis. Pagalvojus apie svetimkūnius gyvoje mėsoje nupurtė
šiurpas ir ji panoro nukreipti žvilgsnį į šoną, tačiau neįstengė. Atrodė, lyg kas
būtų surakinęs jos galvą, mat negalėjo ne tik pasisukti, tačiau ir užsimerkti, buvo
priversta stebėti, kaip tiesiai jai prieš nosį bidzena rudasis. Taip, žvilgsniu
pririšta prie laukinio žvėries, ji matė, kaip žvyruotą pakrantės takelį pakeičia
pavieniai medžiai, apsamanoję jų kamienai šmėžavo visiškai greta, o jiems
praeinant nuo lapų riedėjo per tris paras susikaupęs lietus. Iš pradžių nepažino
miško, mat niekada į jį nežvelgė iš taip žemai, tačiau kai priekyje išniro plono
rezginio siena, Anuką lyg perkūnas trenkė: ji matė spiečių, tik ne iš vidaus, o iš
išorės.

Šokas buvo toks stiprus, jog moteris nubudo išpilta šalto prakaito ir
besidaužančia širdimi, su gerklėje užstrigusiu klyksmu, kuris išsiveržė giliu
palengvėjimo atodūsiu – tai tebuvo sapnas. Tačiau vaizdiniai buvo tokie ryškūs,
jog klajoklė panoro nueiti ir pažiūrėti, kaip atrodo apsauginė siena, ar niekas
nepasikeitė per tą laiką, kol ji ilsėjosi. Sunkiai išsiropštusi iš guolio ji netvirtai
atsistojo ir vos išsilaikė ant kojų, kai vėl suraibuliavo akyse. Nors mirksėjo kaip
išprotėjusi, tačiau vis regėjo kažkokias nuotrupas: apsauginis rezginys, kažkieno
balta it sniegas, neregėta medžiaga aptraukta ranka, rudas kailis, vilko nasrai,
mirguliuojančios švieselės pilkame kailyje, žmogaus, sėdinčio ant vilko, siluetas.

Anuka svirduliavo iš spiečiaus, pasilaikydama sienų ar visko, kas tik

pasipainiodavo po ranka. Privalėjo ištrūkti į lauką ir įkvėpti drėgno ir vėsaus
rudens oro. Kai plaučius užliejo žvarba, šiek tiek palengvėjo. Už poros žingsnių
pastebėjo Ziką, atsirėmusį į savo milžinišką ietį ir stebintį apsauginį ratą. Vyras
ją pastebėjo ir draugiškai pamojo:

– Kažkam nesimiega? – kaip visada išsišiepė.

– Ne... Man negera...

– Anuka?

Zikas ketino prie jos artintis, tačiau klajoklė tik sumosavo rankomis, rodydama
jam likti savo vietoje, mat jai pasirodė, jog tarp jų prabėga rudas vilkas.

– Ei, kas tau? Atrodai kažkaip...

– Palauk, – vos išstenėjo ir vėl pasinėrė į vaizdinius.

Žvėrys stovėjo ratu. Matė bent šešis į žemę nudelbtus snukius, pražiotus nasrus,
apsiblaususias geltonas akis ir daugybę šviesyčių ant kiekvieno jų kūno. Staiga
jie pasisuko į spiečių ir tiesiai prieš Anukos akis siena ėmė dūlėti, lyg metai
bėgtų akimirkos greičiu.

– Siena, siena! Žiūrėk sieną! – tikėjosi suklikti, tačiau iš kūno išsiveržė keistas
gargaliavimas, tačiau Zikui to pakako.

Vyras akimirksniu, lygiai kaip tada, kai netikėtai iš miško pasirodė stumbras,
pasirengė kovai. Dabar ir jis pastebėjo kaip dulkėmis virsta rezginys ir
smulkiausiomis kruopelėmis išsisklaido ore.

Ryto tyloje nuaidėjo švilpukas – Anuka tai suvokė, nors negalėjo susigaudyti, ką
matanti: tuo pačiu metu regėjo spiečių pro rezginyje atsivėrusią properšą,
smėlyje įsispaudžiančius pėdsakus ir rudojo, juos paliekančio, vilko uodegą. Kai
Zikas pakėlė ietį, ji tesugebėjo šūktelti, jog taikytų aukščiau ir jam paklusus, vos
už akimirkos, moters akis aptaškė raudoni purslai. Ji perbraukė per veidą ranka,
tačiau delnas liko švarus.

– Ko stovi? Čiupk ginklą, – šūktelėjo pro šalį bėgdamas Gelas, tačiau ji vos
laikėsi ant kojų.

Nugara atsirėmė į spiečiaus sieną ir mėgino sugriebti svaidyklę, bet susidvejinęs

mirguliuojantis vaizdas neleido jai taikytis. Mėgino susikaupti ir susitelkti į
smėlyje ryškėjančius pėdsakus, bet vos tik manydavo, jog nusitaikė, prieš akis
iškildavo vaizdas iš už užpuolikų nugaros ir ji susipainiodavo. Griežė dantimis iš
nevilties, kol praradusi viltį paleido užtaisą vien pagal nuojautą. Nepataikė.
Matė, kaip akmuo smigo į smėlį prie tik ką atsiradusio pėdsako. Matė, kaip
akmuo smigo į smėlį po jos kojomis. Žvilgsnis be klajoklės valios pakilo ir
tiesiai priešais stebėtojos akis išniro baltas žmogus. Ryškus iki skausmo. Visas jo
kūnas buvo padengtas ta keista balta medžiaga, nusagstyta tokiomis pat
žėrinčiomis švieselėmis, ant pečių draikėsi neregėti šviesūs plaukai, susukti
keistomis kasomis, o plaštakos, laikančios nematytą didžiulį peilį su ilga
rankena, oda taip pat buvo skaisti.

Aplink netrukus susirinko medžiotojai ir ant atėjūnų pasipylė iečių kruša.

Gynėjų buvo tiek daug, o pėdsakų taip mažai, kad moteris atsitraukė ir susigūžė
– ji jau žinojo, kad spiečius apgintas, nors vilkai vis dar artinosi. Tačiau žvėrys ir
baltieji žmonės krito vienas po kito, kol liko vos keli. Anuka stebėjo, kaip
rudasis apsisuka ir nuneša savo raitelį prie kritusio bendražygio. Gmorgo rankoje
akimirkai sužėrėjo skaidrus rutulys su juodu skysčiu viduje, o kitą sekundę jis
išsiliejo ant žuvusiojo, akimirksniu paversdamas jį dulkėmis.

Rudasis nėrė per rezginio properšą. Žvėries akys regėjo artėjantį mišką.

– Kas tau nutiko? – piktas Gelo balsas sugrąžino klajoklę, – Kur tavo ginklas, ko
čia slapstaisi?

– Aš... Man bloga, – vos sugebėjo ištarti.

– Ne koks pasiteisinimas, kai puola gmorgai, nemanai?

– Nesikabinėk prie jos, Gelai, – sudraudė vyrą Zikas, tačiau iš jo veido buvo
matyti, jog jis taip pat nepritaria Anukos silpnumui.

Klajoklė pajuto, kaip susitraukia skrandis ir viskas, kas jame, veržiasi lauk.
Susiėmusi už burnos, spruko kuo toliau nuo džiūgaujančių gynėjų ir pasiekusi
išvietę išvėmė vakarykštę vakarienę – niekaip negalėjo atsigauti nuo patirto šoko
ir gelbėjo tik viena mintis, kad viskas baigėsi laimingai. Šį kartą.
12. Oza
Danas apžvelgė visus, susirinkusius aplink arena vadinamą didžiulę duobę,
iškirstą akmenuotame grunte pačią pirmąją žiemą, čia įsikūrus spiečiui. Nuo to
laiko tarp šių pilkų sienų grūmėsi tiek jaunų medžiotojų ir nuostabių plėšrūnų,
jog net suskaičiuoti buvo sunku. Jis pats, dar būdamas beveik vaikas, čia kovojo
su vikruole lūšimi, kuri taip sukando kairės rankos nykštį, kad po šiai dienai
vyras negalėjo sulenkti piršto, papuošto giliu randu, nutįsusiu nuo nago iki paties
riešo. Arši katė buvo... Už tą pergalę jis gavo savo pirmąjį medžiotojo dantį – tai
prisiminęs Danas grybštelėjo ant kaklo kabantį vėrinį su septyniais plėšrūnų
dantimis. Atrodo taip neseniai tai buvo, o dabar štai jis stovi čia, ant stataus
skardžio ir žvelgia į du penkiadančius. Iki gmorgų puolimo vyriausiasis
džiaugėsi, jog jo pėdomis seka net du puikūs vyrai, galėsiantys užimti
vyriausiojo vietą, tačiau tą akimirką, kai prieš akis sprogo į Romo krūtinę
atsimušęs žaibas, nubloškęs jaunuolį tiesiai ant Dano, vadas patyrė, jog tik per
laimingą atsitiktinumą išliko gyvas. Nuo tos minties, kad galėjo žūti, medžiotoją
apėmė siaubas. Ne, jis nebijojo mirties, tačiau suvokimas, jog po jo lieka du
vienodą teisę į jo vietą turintys vyrai, privertė drebėti. Ir kaip jis galėjo šitaip
neapsižiūrėti, kaip jis šio klausimo neišsprendė dar prieš pirmąjį puolimą – tokio
aplaidumo negalėjo sau atleisti ir liko tik džiaugtis, jog po pirmojo susirėmimo,
tepraėjus vos dviem mėnuliams, atslinko žiema. Iškritęs pirmasis sniegas leido
spiečiui ramiau atsikvėpti, nes visi žinojo, jog gmorgai iki pavasario
nebepasirodys. O Danui šis laikas buvo vienintelis tinkamas išrinkti savo įpėdinį.
Ir tai paaiškės jau šiandien: Gelas ar Zikas taps vyriausiuoju medžiotoju, po to
kai stos Dano laikas susitikus su neišvengiama mirtimi.

– Jau... Jie pasirengę... – sušvokštė sekta, uždususi nuo lipimo virve.

– Tu tikra, kad jau veikia? – nenorėjo duoti signalo per anksti.

– Taip, tikra. Vyzdžiai išsiplėtę, kvėpavimas padažnėjęs. Jie tikrai pasirengę, –

užtikrino Iglit.

Danas dėbtelėjo į sektą. Nebuvo priežasties ja nepasitikėti. Nors moteris ir

prieštaravo Pirmųjų mokymui siūlydama pakeitimus gynyboje, tačiau jos idėjos
dėl spiečiaus apsaugos davė neįtikėtiną naudą. Susirėmimo netektys buvo
mažos, o gmorgams teko sprukti, net nespėjus pasiekti išorinės spiečiaus sienos.
Tai buvo daugiau, nei galėjo tikėtis bet kuris gynėjas. Ir vis dėlto, kažkas Iglit
žvilgsnyje neramino vyriausiąjį.

Prieš pakeldamas ranką ir duodamas ženklą paleisti žvėris, vyras paskutinį kartą
apžvelgė areną: penkiadančiai stovėjo ovalios aikštės centre ir nervingai
žvalgėsi, dirginami keleriopai užaštrintų refleksų. Danas puikiai prisiminė tą
jausmą, sukeltą mėlynojo sektų gėrimo, kai vienas medžio lapas atrodo lyg giria,
žmogus – kaip minia, o vienišas plėšrūnas kaip visa gauja. Žinojo, kaip
kiekvienas kvapas, garsas ar vaizdas užtvindo jusles, galvoje sukurdamas
daugybę kartų padidintus vaizdinius. Todėl vilkai, kuriuos netrukus pamatys
penkiadančiai, pasirodys kaip gmorgų armija, motina su vaiku, stovinti jiems už
nugaros, bus lyg visi spiečiaus palikuonys su savo gimdytojomis, o du
medžiotojai, kuriuos jie pasirinko prieš išmėginimą, atstos visus gynėjus, todėl
šie du vyrai netrukus gins save ir savo žmones nuo užpuolimo, suteikdami Danui
progą įvertinti jų veiksmus ir vėliau priimti sprendimą, kuris jų bus tinkamesnis
vadovauti spiečiui.

– Du, – mostelėjo vyriausiasis vyrams, laikantiems žvėrių narvų lynus ir sunėrė

pirštus, kad iš nekantrumo nepradėtų mosikuoti rankomis.

Beveik be garso pakilo dveji vartai ir iš tamsos sužibo geltonos vilkų akys.
Žvėrys neskubėjo, pasirodė arenoje lėtai savo didelėmis letenomis mindami purų
sniegą ant žvirgždo, uostinėdami orą ir dairydamiesi aplink. Atrodė beveik
ramūs, kol į jų gaurus neįsmigo po vieną mažą strėlytę, paleistą Dano nurodymu.
Skausmas, sumišęs su sektos tirpalu, kaipmat privertė iššiepti nasrus ir pašiaušti
keteras. Vibruojantis urzgimas nusirito akmeninėmis arenos sienomis ir jie
pasileido pirmyn.

Zikas tik tvirčiau įsirėmė į žemę kojomis, gestu parodydamas savo medžiotojui,
pridengti užnugarį, tačiau Gelas... Gelas apsisuko ir pasileido link sienos, savo
veiksmais didžiai nustebindamas ir nuliūdindamas Daną. Iki šio momento jis
nebuvo įsitikinęs, kuris iš vyrų yra tinkamesnis: su Ziku medžiojo nuo jaunystės,
buvo tikras dėl jo narsos ir įgūdžių, tačiau šiek tiek abejojo dėl sugebėjimo
vadovauti. O štai Gelas, lyg priešingybė Zikui. Sutarė su visais spiečiaus
gyventojais, visi jį mėgo ir didžioji dauguma būtų jį be vargo priėmusi kaip
lyderį, paklusę nurodymams pavojingomis akimirkomis, bet vadas abejojo Gelo,
kaip medžiotojo sugebėjimais, o momentas, kai vyras atsuko nugarą puolančiam
vilkui, privertė Daną apmaudžiai sugriežti dantimis – štai ir pasitvirtino jo
nuogąstavimai. Tačiau tikėjimas sugrįžo. Tą pačią akimirką, kai Gelas pribėgęs
prie motinos su kūdikiu, juos apglėbė ir uždengė savo kūnų, vyriausiasis
nusišypsojo: tai štai, kas svarbiausia penkiadančiui. Savo plačiais pečiais
dengdamas motiną su kūdikiu Gelas trumpam atsisuko ir pasitikrino, kaip toli
pavojus. O pavojus, Ziko dėka, buvo gana toli, kažkur ties viduriu aikštės.
Pirmasis puolęs vilkas buvo dar jaunas, mažiau patyręs, labiau pasidavė sektos
tirpalo sužadintiems instinktams, todėl puolė beatodairiškai ir pirmos atakos
metu įkliuvo į stiprius Ziko gniaužtus. Stiprios medžiotojo rankos surakino
galingą žvėries kaklą. Plėšrūno nasrai kaukšėjo medžiotojui prie ausies, tačiau jis
tik priglaudė galvą prie gauruotos žvėries keteros ir dar smarkiau paspaudė.
Vilkas unkštelėjo, krioktelėjo, pamėgino priešintis priekinėmis letenomis
apkabindamas užpuoliką, tačiau būdamas mažesnis už žvėrį, Zikas vikriai
išsisuko, užsliuogė ant suklupusio plėšrūno nugaros ir sušvokštė savo
kompanionui:

– Pribaik, – ir vos tas suvarė peilio ašmenis į vilko gerklę, nė nesulaukęs

plėšrūno paskutinio atodūsio, jau šoko prie antrojo žvėries.

Pasinaudodamas proga Gelas, lydėdamas motiną, pasiekė arenos sieną:

– Užkelk vaiką, – įgrūdo vieną virvių savajam medžiotojui ir mikliai pritvirtino

mažylį juosta jam prie krūtinės.

Įsitikinęs, kad mažasis saugiai pasieks arenos sienos viršų, apglėbė moters
juosmenį ir įsispyręs kojomis ėmė kopti į viršų. Tuo tarpu Zikui pagaliau pavyko
prispausti antrojo vilko sprandą prie žemės ir kitą akimirką baltas sniegas aplink
žvėrį nusidažė raudonai. Pakėlęs galvą nuo aukos ir apsižvalgęs, vyras greitai
įvertino situaciją ir pasileido link savo kompaniono, kuris vis dar galynėjosi su
pirmuoju vilku, kuriam iš perrėžtos gerklės sruvo kraujas, tačiau jo buvo per
mažai: jaunasis medžiotojas nepataikė ir plėšrūnas vis labiau nirto ir puldinėjo
apakintas skausmo.

– Leisk kitus, – davė nurodymą Danas, gėrėdamasis mikliais ir tiksliais Ziko

judesiais, – ir duok signalą.

Po švilpuko Ziko medžiotojas atsitraukė ir nutaikęs progą prisigretino prie

sienos. Atėjo metas pretendentams stoti į kovą vieniems, tad penkiadantis
arenoje liko vienas priešais dvejus atsiveriančius vartus. Šįkart žvėrių raginti
nereikėjo: nuo kovos garsų ir kraujo kvapo jie jau buvo įsiaudrinę, tačiau vis dar
atsargūs. Prisiartinę prie vienintelio medžiotojo arenoje, jie ėmė sukti aplink jį
ratu. Vilkai neskubėjo, o ir pats Zikas akivaizdžiai laukė tinkamos progos pulti.
Netrukus, vienam vilkui savo dėmesį sutelkus į žmones ant arenos sienos, ta
proga atsirado. Medžiotojas atsispyrė ir užsimojęs vieninteliu turimu ginklu –
peiliu – šoko ant žvėries. Tačiau antrasis tuojau pat tai pastebėjo ir liuoktelėjo
link besigrumiančiųjų, nublokšdamas Ziką į šalį.

Danas pakėlė ranką, duodamas ženklą medžiotojams ant arenos krašto

nusitaikyti į plėšrūnus – jis tikrai neplanavo dėl išmėginimo prarasti puikų
medžiotoją ir būsimą spiečiaus vyriausiąjį, tačiau jo dėmesį patraukė atbrailos
viršumi greitai judantis siluetas: Gelas, saugiai užkėlęs motiną ir įsitikinęs, kad
mažylis taip pat viršuje, lėkė arenos siena link tos vietos, kur vyko kova. Ją
pasiekęs, išskėtė rankas lyg koks milžiniškas paukštis sparnus ir atsispyrė nuo
krašto. Galingas, milžiniškas šuolis ir įspūdingas skrydis privertė minią aiktelėti
ir sulaikyti kvapą tai trumpai akimirkai, kol įsitempęs vyro kūnas kulnimis rėžėsi
į vieno vilkų mentes. Smūgis buvo toks stiprus, kad greičiausiai sumalė žvėries
kaulus į miltus, mat jis net nebemėgino pajudėti, prispaustas sunkaus vyro kūno.
Gelui teprireikė vos akimirkos, peilio ašmenimis suvaryti į vilko akį, o Zikui
pakako tų kelių laiko kruopelių, kad nusuktų sprandą antrajam plėšrūnui.

Du galingi medžiotojai, blizgantys nuo prakaito, stovėjo vidury arenos, tarp

keturių ką tik nudobtų vilkų. Ore sklandė lengvutės snaigės ir salsvas kraujo
kvapas, sumišęs su minios keliamu vis stiprėjančiu šurmuliu – Danas negalėjo
prisiminti, kada matė tokią pritrenkiančią kovą šioje arenoje. Reginys pakerėjo
net visko mačiusį vyriausiąjį, tačiau nė kiek nepalengvino jo pasirinkimo: jis
regėjo nepakartojamą kovotoją, kuriam nebuvo lygių, kuris puikiai susitvarkė su
vilkais ir kitą, pasirūpinusį motinos saugumu, tačiau taip ir neatskleidusį savo
medžiotojo įgūdžių. Taip, tas šuolis buvo įspūdingas, tačiau Danas nebuvo
įsitikinęs, ar tai nebuvo vien sėkmė. Vyriausiasis spoksojo į vieną tašką
traškindamas pirštų sąnarius ir mėgindamas rasti geriausią sprendimą, kai jo
dėmesį patraukė pasikeitę aplinkiniai garsai: sveikinimo šūksniai, švilpimas ir
trypimas staiga virto išgąstingais įspėjimais. Kai Danas pakėlė akis į areną,
negalėjo patikėti tuo, ką matė. Zikas stovėjo nunarinęs galvą ir įsisprendęs
kojomis į žemę. Visa vyro povyza bylojo, jog jis rengiasi pulti, tačiau aplink jį
nieko nebuvo... Nieko, išskyrus Gelą. Atrodė, medžiotojas suvokia, kad tuojau
bus užpultas ir tam rengiasi, tačiau staiga iš minios atsklido veriantis klyksmas ir
išblaškė besiginančiojo dėmesį. Vyriausiajam pasirodė, jog Gelo vardą šaukia
toji išprotėjusi motina iš Maurų įlankos, bet jis nespėjo pasitikslinti. Vos Gelo
žvilgsnis, mėginantis iš minios išskirti tik ką jį vardu šaukusią moterį, nuklydo į
susirinkusiųjų veidus, Zikas liuoktelėjo ant jo ir prispaudė prie žemės. Keletą
akimirkų pynėsi rankos ir kojos jiems besiraičiojant ant sutrypto sniego, tačiau
neilgai trukus Zikui pavyko užšokti ant varžovo nugaros ir surakinti jo gerklę
galingame glėbyje. Gelas mėgino išsivaduoti, tačiau priešininkas buvo per
stiprus, geležiniai gniaužtai neįveikiami, todėl neilgai trukus nuo oro stygiaus
vyro kūnas ėmė silpti. Vyriausiasis suprato, kad jei tuojau pat kažko nesiims,
neteks abiejų penkiadančių, todėl davė ženklą medžiotojams taikytis į Ziką, savo
jaunystės draugą. Būtent tie prisiminimai privertė jį akimirką uždelsti, prieš
duodant nurodymą šauti ir ta akimirka buvo lemtinga: nežinia iš kur atskriejo
akmuo ir taip garsiai tarkštelėjo į užpuoliko kaukolę, kad išgirdo visi, buvę prie
arenos. Iš pradžių atrodė, jog smūgio būta nepakankamai stipraus, nes Zikas nė
nesureagavo į tai, tačiau palengva jo rankos atsipalaidavo ir jis virto atbulas,
leisdamas Gelui įkvėpti taip reikalingą oro gurkšnį.

– O, Pirmoji Motina... Ar jis gyvas? Juk aš jo nenužudžiau? – Anuka brovėsi pro

medžiotojus, keliančius suglebusį Ziko kūną, pririštą virvėmis.

– Nenužudei, – sausai atsiliepė Danas mintyse padėkodamas moteriai už draugo

išgelbėjimą ir priklaupė prie krašto, kad galėtų iškelti sąmonės netekusį vyrą.

Vyriausiasis apžiūrėdamas žaizdą draugo smilkinyje, akies kampučiu matė, kaip

prie Gelo pribėgo susijaudinusi Lorota ir kaip nežinia iš kur pasirodė svetimoji
motina, kuri apsivijo vyro kaklą rankomis, visiškai nekreipdama dėmesio į greta
stovinčią gerokai nustebusią Motinėlės favoritę.

– Gelai... Gelai. Ką tu čia darai? Kur mes? Gelai? O kur visi kiti? Kaip aš čia
atsidūriau? – nervingai besižvalgydama bėrė padrikus klausimus Oza, lyg būtų
ką tik nubudus iš miego.

Tačiau Zikas atgavo sąmonę ir Danas nustojo domėtis motinų reikalais.

– Kas po perkūnais tai buvo? – nieko nelaukęs vyriausiasis prirėmė medžiotoją

klausimu, stipriai suspausdamas gulinčiojo petį.

– Kur? – Zikas dar nespėjo kaip reikiant atsipeikėti, tačiau jau spėjo atsisėsti ir
nustumti Dano ranką.

– Kodėl tu jį puolei?

– Kodėl... Kodėl? – vis dar nesusigaudė, dairydamasis aplink, kol tarp

susirinkusiųjų pastebėjo Gelą ir ėmė prisiminti, kas nutiko arenoje, – Tai ji! Čia
jos darbas, – Ziko ranka nukrypo sektos pusėn, – Ko man sugirdei? Ką?
Atsakyk!

Zikas per daug karščiavosi. Galbūt dar buvo kaip reikiant ir neišsiblaivęs nuo
sektos gėrimo. Bet kuriuo atveju Danas neketino laukti, kol įsiplieks skandalas.
Vyras puikiai žinojo, kaip veikia mėlynasis gėrimas. Jis atskleidžia tikruosius
žmogaus jausmus ir mintis, iškelia visas baimes ir priverčia jas pripažinti, su
jomis grumtis. Pats vyriausiasis buvo tai patyręs ir ne kartą stebėjęs mišinio
poveikį, tad jam nekilo abejonių dėl Iglit paruošto tirpalo. Jis buvo tikras, kad
jokios klaidos čia nebuvo – Zikas laikė savyje užgniaužtą neapykantą Gelui, kuri
išsprūdo paviršiun šio išmėginimo metu. Jokio kito paaiškinimo tam, kas įvyko
negalėjo būti ir vyriausiasis tai puikiai suprato. Jis tik norėjo kuo greičiau išvesti
draugą iš minios ir bent pamėginti išsaugoti taip sunkiai užsitarnaujamos
pagarbos likučius, kurie tirpo su kiekvienu beprasmiu kaltinimu, išsiveržiančiu iš
Ziko lūpų. Šios dienos nutikimas arenoje – bendražygio užpuolimas ir taip atims
iš jo daug, todėl Danas nieko nedelsdamas davė vyrams nurodymą palydėti
penkiadantį atgal į spiečių, kur jis galės tyloje nurimti, nes čia jis to padaryti
negalėjo: net ir lydimas tolyn nuo minios jis dar spėjo sušukti, jog neva Iglit
norėjusi, jog laimėtų jos patinas, todėl ir padariusi taip, kad jo priešininkui
susisuktų protas. Danas sugriežė dantimis ir suspaudė kumščius taip, kad net
krumpliai pamėlo: visa ši situacija buvo ne tik kad nemaloni, tačiau ir visiškai be
reikalo teršė nugalėtojo reputaciją, keldama abejones dėl jo pergalės aplinkybių.
Vyriausiajam teks pasistengti, jog Gelo pergalės netemdytų jokia dvejonė, mat
užėmus Dano vietą jam reikės visiško spiečiaus pasitikėjimo, be kurio jis negalės
tikėtis absoliutaus paklusnumo.

----------------------

Anuka nusipurtė. Varnos kraujas buvo šlykštus, bet ne toks šlykštus, kaip pirmą
kartą. Tačiau, ne taip, kaip tikėjosi moteris, be burnoje pasklidusios bjaurasties,
daugiau niekas nepasikeitė – šįryt jis nenuslopino virpulio, kuris apimdavo
klajoklę kiekvieną dieną, sekusią po pokalbio su Jaro tėvu. Po prisipažinimo
Jonui apie viduje slypintį žalios mėsos godulį bei išklausius atskalūno mintis
apie jos žvėriškumą, moters viduje tarsi trūko kokia įsitempusi styga. Ilgai
nepripažinta, slopinta paslaptis išsiveržė kaip koks mažas atkaklus šaltinėlis, po
truputį prasigraužiantis ir pro storiausius akmens luitus ir ėmė varginti
neblėstančiu žalios mėsos troškuliu, kuris buvo sunkiai patenkinamas, gyvenant
tokios nieko nenutuokiančių žmonių minios apsuptyje. Jei žiemos pradžioje
klajoklei dar pavykdavo paslapčia nuo aplinkinių užklupti kokį graužiką ar
smulkų žinduolį, tai šalčiams aižant medžių kamienus ir sniegui išdavikiškai
besišaipant paliekamais pėdsakais, net ir mažos medžioklės tapo nebeįmanomos
– anksčiau ar vėliau kas nors pastebėtų ir tuomet tektų jiems visiems parodyti
savo tikrą veidą, o to daryti Anuka nenorėjo. Suprato, kad kiti tai ne Jonas ir ne
Jaras. Iš spiečiaus gyventojų tikrai nesulauktų supratimo. Jie ją atstumtų, o to
klajoklė baiminosi labiausiai.

Atsiradus žvėriškam alkiui, kaip niekada anksčiau pravertė svaidyklė – su ja

beveik kasdien pavykdavo numušti kokį žiemos neišguitą sparnuotį ir bent jau
krauju nuplauti išdžiūvusią gerklę, kuri buvo lyg užrakinta bet kokiam kitam
maistui, kol moteris nenugesindavo rusenančio alkio. Ši gudrybė ją gelbėjo jau
ne pirmą mėnulį ir buvo tapusi sekinančio dienos ritualo dalimi. Jei šiandien
būtų buvusi eilinė diena, Anuka švystelėtų išsunkto paukščio maitą į šabakštyną
sniegingos žiemos nualintiems maitėdoms ir tuo pačiu, sniege išmintu, taku
grįžtų atgal į spiečių. Kaip ir kiekvieną rytą, Ozą rastų prie laužo, baukščiai
prigludusią prie Gelo krūtinės. Juk nuo penkiadančių kovos arenoj, taip
prasidėdavo kiekvienas rytas: motina nubusdavo su vienintelio jai čia pažįstamo
žmogaus vardu lūpose ir blaškydavosi tol, kol jo nepamatydavo ir negalėdavo
įsitverti į jo raumeningą kūną. Gelas kantriai globodavo moterį, suteikdamas jai
taip reikiamą prieglobstį ir kasdien vis iš naujo atsakinėdavo į tuos pačius
klausimus apie Maurų įlankos spiečiaus puolimus, savo išvykimą ir Ozos
išgelbėjimą. Kova arenoje pravėrė tik mažutėlį langelį motinos sąmonėje ir
atmintyje – pro jį nelaimingoji galėjo įžiūrėti vien tik Gelą, visa kita taip ir liko
skendėti miglose, tačiau toji žiojėjanti properša ne juokais gąsdino Anuką. Todėl
ji kasdien skubėdavo pasitikrinti, ar neatsirado naujų įtrūkimų, kurie išduotų
tikrąsias Ozos išgelbėjimo aplinkybes.

Kiekvieną rytą Anuka pritūpdavo prie laužo ir pagavusi Gelo žvilgsnį

kilstelėdavo antakius klausdama „na kaip?“. Vyras nežymiai papurtydavo galvą,
leisdamas suprasti, kad nieko naujo. Lygiai tais pačiai ženklais jis apsikeisdavo
su pro šalį einančiu Danu ir Lorota, kuri tūpdavo greta motinos, kelis kartus
švelniai perbraukdavo jai per nugarą ir įduodavo kniurksintį kūdikį, reikalaujantį
rytinio dėmesio. Vos Oza sutelkdavo dėmesį į mažylį, Motinėlės favoritė
priglusdavo prie sėdinčio vyro nugaros ir švelniai taršydavo jam plaukus ar
glostydavo skruostą, išdidi ir valdinga lyg pati Semba, be žodžių primindama
visiems, esantiems aplink, kam iš tiesų priklauso šis vyras ir kokia ji
mielaširdinga, jog leidžia jam atsitraukti nuo besilaukiančios motinos prie
sutrikusios svetimšalės. Tas pats ritualas kartojosi ir kartojosi, sekindamas visų
jame dalyvaujančių jėgas. Žinoma, vyriausiąjį medžiotoją domino tik papildoma
informacija apie gmorgus, kurią galėtų suteikti atsipeikėjusi Oza, Gelą vargino
moters prisirišimas ir dėmesio reikalavimas, o Lorota šiuo spektakliu galbūt net
ir mėgavosi, tačiau Anuką dilgino baimė dėl to, ką gali papasakoti Maurų
įlankos motina. Kartais ją net apimdavo paralyžiuojantis sąstingis, o niūresnėmis
dienomis net pati norėdavo viską iškloti, kad tik pranyktų ta kankinanti nežinia.

Ir štai vakar properša prasivėrė, supurtydama ne tik Anuką, bet ir visus spiečiaus
gyventojus: artėjant žiemos saulėgrįžos ritualui, sekta išnešė išvėdinti savo
baltąjį apeiginį rūbą. Vos pamačiusi tą švytintį, sniego baltumo audinį Oza
suaimanavo, užsidengė delnais burną ir įsikniaubė į Gelo krūtinę. Unkštė pratisai
ir monotoniškai, nesileido numaldoma nei prisilietimais, nei raminančiu gėrimu.
Tik vėlyvą popietę atgavo šiokią tokią pusiausvyrą ir žvilgsniui, lyg baukščiam
paukšteliui šokinėjant tarp susirinkusiųjų veidų, pagaliau ėmė pasakoti, jog ji
matė gmorgą. Raitą ant vilko. Baltą sutvėrimą, kuris buvo pusiau žmogus, pusiau
plėšrūnas. Vis kartojo ir kartojo, kokie jie balti ir kokios geltonos gmorgų akys.
Kokie pilki gaurai ir vis pridurdavo kažką nesuprantamo apie raudonai
mirguliuojančius geležinius akmenis. Daugumai buvo smalsu pagaliau išgirsti,
prieš ką jie iš tiesų kovoja, tačiau tik viena Anuka su siaubu suprato, kad
vargšelė viską supainiojo. Matyt ji iš tiesų matė gmorgus, nes kai kurie Ozos
žodžiai klajoklei labai priminė jos pačios viziją, tačiau dabar buvo akivaizdu, jog
išgelbėtoji motina matė ir Jarą. Tik visiškai nesusivokė, kad jis nepriklauso
amžiniems priešams, jog jis mėgino jai pagelbėti, stengdamasis išplėšti iš tikrųjų
grobikų nagų.

Nereikia nė sakyti, jog po tokio vakaro Anuka beveik neužmigo visą naktį, vis
nuogąstaudama, kada atsiris nauja prisiminimų banga ir ką ji atneš. Ar
ateisiančioji išplukdys klajoklę iš šio spiečiaus amžiams, ar suteiks bent šiokios
tokios vilties, kad visa Maurų įlankos istorija taip ir liks pakankamai miglota, jog
nesukeltų nereikalingų abejonių bei neatimtų to pasitikėjimo, kurį klajoklė taip
sunkiai užsitarnavo.

Anuka dar kartą nusipurtė, išspaudusi paskutinį lašelį iš nudobto paukščio kūno
ir atsikračiusi sparnuočio liekanomis patraukė atgal. Tik šįkart ji nebesės prie
laužo ir nebelauks naujienų – šiandien jos laukia Iglit, kuriai reikalinga pagalba
pasirengti žiemos ritualui. O ir Anukai atsitraukimas nuo kankinančio
būdravimo, laukiant Ozos atminties prašviesėjimo, bus ne pro šalį.
----------------------

Kai sekta žengė ant pakylos ir mirguliuojanti žiemos saulė sutvisko ant
neįprastai baltos jos odos, pažiro ilgo vaiskaus rūbo klostėse, susivėlė keistai
suvytose kasose, Anuką apėmė blogas jausmas. Nepaisant to, kad ji pati ištepė
raudono gintaro spalvos Iglit odą ir suvilgė kaštoninius plaukus trintos kreidos ir
vandens mišiniu, padėjo suvarstyti ritualinį rūbą, moteris tą akimirką buvo per
daug panaši į kažką, kas klajoklei kėlė šiurpulį. Žvelgdama į grakščiai pakeltas
Iglit rankas, Anuka per daug gerai jautė, ką tai jai primena, tačiau mėgino tvertis
į vienintelę paguodą – ji nežinojo, ar tai, ką regėjo per spiečiaus užpuolimą buvo
realybė, ar tik ją užvaldžiusi iliuzija.

– Sveikinam žiemą, sveikinam mirtį, – atsukusi veidą į gęstančią saulę sušuko

sekta.

– Sveikinam, – pritarė jai daugybė balsų.

– Kaip nėra ryto be nakties, atodrėkio be įšalo, taip nėra pradžios be pabaigos.
Motina Gamta žino, jog pavasarį pražįsta tik tas medis, kuris rudenį apmirė.
Motina Gamta žino, kad vieno miręs kūnas – kito gyvybė ir dauginimasis.
Motina Gamta žino, kad tik karta iš kartos mirdami ir vėl atgimdami jos vaikai
gali tapti geresni. Tie kas nori grįžti tobulesni, turi išeiti.

– Turi išeiti, turi mirti – dainingai pritarė spiečius.

– Ar šiandien tarp mūsų yra tokių, kurie nori susilieti su Motina Gamta, tam, kad
būtų išlaisvinti iš netobulo savo kūno ir sugrįžtų pataisyti?

– Taip, yra, – atsiliepė grupelė vyresniųjų, apsigobusių tamsiais gobtuvais.

– Ką jūs jaučiat? – klausė Iglit, įdėmiai žvelgdama kiekvienam jų į akis.

– Kad gyvybė išseko, – atsiliepė visi vienu balsu.

– Ko jūs norit?
– Atsinaujinti.

– Kaip Motina Gamta tai padarys?

– Per atgimimą.

– Te bus jūsų valia, išmintingieji, mes palydėsime jus, – tai tardama sekta priėjo
prie pirmojo iš atsiliepusiųjų ir paėmusi jį už rankos nuvedė į minią. Taip ji
kartojo, kol visi vyresnieji atsidūrė apsuptyje spiečiaus gyventojų.

Žmonių jūra ėmė siūbuoti ir gausti, iš kiekvienų lūpų atsklindant vis stiprėjančiai
melodijai, niūniuojamai pro sukąstus dantis. Kol visi ritualo dalyviai rikiavosi į
ratą aplink išeinančius, sekta atnešė juodo molio taurę ir be žodžių įdavė ją
vienam iš senolių. Šis taip pat tylomis pakėlė ją prie lūpų ir pirma gurkštelėjęs
perdavė kitam, greta jo stovėjusiam. Tas taip pat atsigėrė ir pasiuntė gėrimą
tolyn, kol šis apkeliavo visus, vilkinčius tamsiais gobtuvais. Seniai lėtai apsupo
Iglit ir ėmė gulti aplink ją, suglausdami galvas, o kojas nukreipdami į rato išorę.
Prie kiekvieno gulinčiojo nuogų pėdų sėdo spiečiaus gyventojai ir dėjo savo
delnus jiems ant plikos odos. Tie, kurie netilpo, sėdo pirmiesiems už nugarų, kol
stovėti liko viena sekta. Miniai nurimus, moteris priglaudė prie lūpų kaulinę
fleitą ir rami melodija nusklendė virš susirinkusiųjų galvų, švelniai plevendama
ir sukeldama oro virpulius, beveik juntamai kutenančius odos paviršių.

Muzika darėsi vis tykesnės ir ramesnės, kol mėnuliui leidžiantis, auloje įsivyravo
tyla. Daugelis snaudė, o kas nemiegojo, rymojo tyliai nuleidę galvas. Rimtis
truko ne vieną valandą. Dešimtys žmonių, sustingusių blausioje erdvėje
atsipalaidavę ilsėjosi, kol sukliko pirmasis prabudęs kūdikis. Pirmojo pažadintas
netrukus nubudo ir antras, po jo trečias ir vos po keleto akimirkų spiečius
užsipildė naujagimių riksmu, kuris nubudino ir visus kitus. Žmonės kėlėsi ir
plojo, švilpė ir džiūgavo sulaukę ryto.

– Mirtis yra permainymas, – sektos balsas nors ir užkimęs, tačiau pakankamai

skardus, kad pasiektų ir tolimiausiai esančius, – bet permainymui ir pagerinimui
reikia atgimimo.

– Atgimusią saulę sveikinam! Naujos gyvybės laukiam! – suskandavo minia.

– Naujai gyvybei reikalingos įsčios.

– Naują gyvybę sveikinam! Naujos gyvybės laukiam!

– Naujai gyvybei reikalinga motina.

– Motiną Gamtą sveikinam!

– Motinėle Semba, sveikinam motinas, – sekta ištiesė baltą indą Sembai, kuri
stovėjo prieš visas spiečiaus motinas, pasidabinusias žaliomis togomis.

– Aš, šio spiečiaus Motinėlė, sveikinu atgimimą, šaukiuosi vaisingumo, meldžiu

gero kraujo ir stiprių atžalų. Kaip ir Pirmoji Motina Jota, dalinuosi su jums,
mūsų ateities kartų nešiotojomis, gyvybės gėrimu, – tai ištarusi ji ištiesė taurę
savo pirmajai favoritei.

– Aš, Lorota, sveikinu atgimimą, šaukiuosi vaisingumo, meldžiu gero kraujo ir

stiprių atžalų tau, Oza. Tau šiandiena gyvybės gėrimo reikia labiausiai, todėl
suteik mums garbę savo lūpomis pradėdama pagarbinimo ratą.

Oza akivaizdžiai nebuvo pasirengusi tokiam išskyrimui, tokiai pagarbai, todėl iš

pradžių tik suklapsėjo blakstienomis, tačiau Lorotai prinešus gyvybės gėrimo
taurę, o Sembai pritariamai linktelėjus, Maurų įlankos motina, pirmoji priglaudė
ritualinį indą prie savo lūpų ir gurkštelėjusi grąžino jį pirmajai favoritei. Lorota
vis dar laikė taurę ištiestoje rankoje, kai Ozos lūpos suvirpėjo, šlykščiai
išsiviepdamos, po to trūktelėjo vis dar ištiesta jos ranka, keistai persikreipė
kaklas ir menkutis Ozos kūnas beveik be garso sudribo ant aulos grindų.
13. Išvarymas
Anuka girdėjo vienintelį garsą – savo širdies plakimą. Šis tvinkčiojimas,
mušantis lyg didžiausias būgnas, pradžioje suspengęs galvoje, akimirksniu
užpildė ją lyg tuščią indą, vos tik moteris pajuto saldų palengvėjimą, sumišusį su
gerklę veržiančia panika. Panika, kuri supančiojo kūną lipniais, dusinančiais
baimės čiuptuvais: juk ji taip troško, kad Oza pranyktų su visu savo užgniaužtu
žinojimu ir štai – tai įvyko. Maurų įlankos motina tyso negyva aulos viduryje ir
ji yra vienintelė, kuriai šios svetimšalės atklydėlis mirtis galėjo būti naudinga. Ar
kas nors iš aplinkinių tai žino, ar bent nutuokia, kaip ji troško, kad iš tos
vargšelės lūpų daugiau neištrūktų nė vienas žodis apie Maurų įlanką, kelionę,
Jarą? Anuka ėmė karštligiškai žvalgytis aplink, tikrindama žmonių veidus ir
ieškodama juose pasmerkimo, pasišlykštėjimo ar kaltinimo. Tačiau niekas
nekreipė į klajoklę nė menkiausio dėmesio. Visi blaškėsi persigandę ir sutrikę,
nežinodami, nei ko griebtis, nei ko saugotis. Kelios moterys aimanavo
užsidengusios veidus rankomis. Lyg suvokęs, kad antrąkart neteko motinos,
sukliko Ozos globotas kūdikis. Visą spiečių apėmė chaosas.

Pagaliau, įsitikinusi, kad ja niekas nesidomi ir neįtarinėja, Anuka į viską

pažvelgė kur kas ramiau. Ji puikiai žinojo, jog yra trys garantuoti būdai gauti
atskalūno įdagą: turėti bet kokį ryšį su atstumtuoju, poruotis su vaisinga
moterimi, negavus Motinėlės pritarimo, ir sulaužyti patį griežčiausią draudimą –
jokiais būdais ir aplinkybėmis nepakenkti motinai. Sulaužytas didysis priesakas
visada yra atlyginamas. Visada. Iš savo klajonių moteris žinojo, kad po tokio
nusikaltimo kažkas būtinai bus paženklintas, net jei vyresnieji ir nebus įsitikinę,
jog būtent pasmerktasis ir yra tikrasis kaltininkas. O su nuosprendžiu jie
akivaizdžiai neketino delsti: Semba, Danas ir alas Bobas, atsitraukę į salės
pakraštį, jau kurį laiką kažką aiškinosi, tačiau iš kelis kartus truktelėjusių
Motinėlės pečių ir medžiotojo skėsčiojimo rankomis buvo galima nuspėti, jog jie
vis dar pasimetę ir nėra priėmę sprendimo. Vienintelė Iglit neatrodė sutrikusi.
Suklupusi prie mirusiosios ji atidžiai apžiūrinėjo kūną ir keliskart atsisukusi į
vyresniuosius kažką jiems pasakė, į ką tie sureagavo vien galvos linktelėjimais –
buvo akivaizdu, jog visi sutaria dėl to, kas buvo mirties priežastimi. Greičiausiai
sekta patvirtino iš lūpų į lūpas keliaujančią spėlionę, kad kažkas įbėrė nuodų į
gyvybės gėrimą. Skirtumas tik tas, kad Iglit galėjo pasakyti, koks tiksliai mišinys
buvo panaudotas.
Mintys kaip pašėlusios sukosi klajoklės galvoje, kai ji išgirdo Lorotos
aikčiojimą, išsiskiriantį iš bendro triukšmo. Motinėlės favoritė buvo įsitikinusi,
jog tai ji turėjo žūti nuo nuodų, mat pagal tradiciją būtent ji privalėjo išgerti
pirmąjį gurkšnį iš ritualinės taurės.

– O, Pirmoji Motina, apsaugok mane ir mano negimusį kūdikį, – raudojo Lorota

grąžydama rankas, nekreipdama dėmesio į aplink susispietusių motinų
raminimus, – kas galėjo būti toks žiaurus? Kas galėjo užsigeisti šio dar
negimusio mažylio mirties...

Anukos galvoje vėl sudundėjo. Keletą akimirkų ji stovėjo sustingusi, galvoje

dėliojantis bauginančiai mozaikai, o vaizdui išryškėjus, pasileido per minią,
rankomis skindama kelią ir nekreipdama dėmesio į tuos, kurie niurnėjo
nepatenkinti, jog buvo grubiai nustumti šalin.

– Bėk, – vos spėjusi suklupti prie sektos sušvokštė jai į veidą.

– Palauk, ne dabar, Anuka, – net nepakeldama akių Iglit tyrinėjo keistai pilkas
Ozos dantenas.

– Iglit, – beveik suurzgė klajoklė, – tuojau pat kelkis ir bėk iš čia.

– Kas tau pasidarė, – pagaliau pažvelgė į draugę sekta, – kodėl turėčiau bėgti?

– Apsidairyk, pasiklausyk.

Iglit trumpai apžvelgė minią, tačiau niekas nepatraukė jos dėmesio.

– Iglit, jie jau tariasi, netrukus jie kažką apkaltins ir tas kažkas būsi tu! – vis dar
stengėsi kalbėti kuo tyliau.

– Tai ne aš, Anuka, aš to nepadariau – kuo ramiausiai atsakė jai sekta ir vėl
pasilenkė virš Maurų įlankos motinos kūno.

– Nesvarbu, kad ne tu, Iglit, bet viskas rodo į tave: tu sumaišei ritualinį gėrimą,
tu padavei taurę, tu išmanai žoles bei tirpalus, tu žinojai, kad pagal tradiciją,
pirmoji gers Lorota ir visi matė, kaip jūs nekentėt viena kitos. Atsipeikėk,
maldauju...

– Taurė čia buvo visą naktį, tad bet kas galėjo supilti nuodus per ramybės
valandas, – dabar jau ir Iglit balse pasigirdo dvejonė, o jos pirštai nustojo
čiupinėti pradėjusią vėsti Ozos odą, – ne, Semba neleis tokios neteisybės.

– Iglit, prašau... – Anukos akyse trumpai blykstelėjo nevilties ašaros, – kaip tu

nematai? Pažvelk į vyresniuosius: ko trūksta?

Sekta žvilgterėjo į Motinėlę, vyriausiąjį medžiotoją ir alą Bobą, vis dar įnirtingai
besiginčijančius už keliolikos žingsnių nuo judviejų ir sutrikusi pažvelgė į vilties
kupinas draugės akis:

– Vyriausiojo sekto, žinoma.

– Taip, sekto. Sekto, Iglit. Tu dabar mūsų vienintelis sekas, tu turėtum stovėti
greta jų...

– Aš..., – pagaliau ji suprato, ko taip baiminosi klajoklė, pagaliau moteris ir pati

pastebėjo blogą lemiančius ženklus. Netikėtai užklupta atėjusio suvokimo, Iglit
prisidengė delnu burną ir staiga pridususiu balsu suaimanavo, – o, Pirmoji
Motina, o Egonai išmintingasis... Anuka, ką man daryti?

– Bėk, bėk tuojau pat!

Sekta netvirtai atsistojo ir lyg apdujusi apsižvalgė. Klajoklė taip pat pakilo,
ketindama kuo greičiau išlydėti draugę iš spiečiaus, tačiau jos suspėjo nueiti tik
kelis žingsnius, kai ant Iglit peties nusileido sunki Ziko ranka. Vos atsisukusi
Anuka pamatė sustingusį penkiadančio veidą – po kovos arenoje ir po patirto
pažeminimo, jo gera nuotaika išgaravo, vyras tartum apmirė ir viskas, ką tedarė,
tai be žodžių sekiojo Daną ir vykdė kiekvieną jo paliepimą, neparodydamas nė
menkiausios abejonės ar nepaklusnumo.

Anukos pirštai įsikibo į akmeninius Ziko rankos raumenis, o akys maldavo

atsitraukti, tačiau jis net nesuvirpėjo, iš tiesų, tai net nepažvelgė į buvusią
medžioklės partnerę, mat vienintelis jo rūpestis buvo sulaikyti Iglit ir jokia jėga
pasaulyje nebūtų pakeitusi vyro ryžto. Jis išliko ramus ir tuomet, kai sekta
mėgino ištrūkti, kai talžė jį kur papuola, rėkė, raitėsi lyg gyvatė, maldavo.
Moteris neturėjo jokių šansų išsivaduoti iš patyrusių ir stiprių medžioklio rankų,
lygiai kaip neturėjo nė menikausios galimybės pakeisti jai paskelbto
nuosprendžio. Kad ir ką sakė pasmerktoji, kad ir kaip mėgino įtikinti spiečiaus
gyventojus, tačiau jie visi buvo kurti jos žodžiams. Iglit nesulaukė nė vieno
užtarėjo, niekas neatėjo jai į pagalbą, visi stovėjo nuleidę galvas, mat Motinėlės
paskelbtas sprendimas buvo neatšaukiamas.

Tik viena Anuka, apglėbusi save rankomis, žvelgė į ašarotas Iglit akis, kai jai
prie kaktos prispaudė įkaitusį strypą su atskalūno ženklu ir į atsivėrusią žaizdą
pripylė trintos anglies, kurią tvėriai, siūdami žaizdą, paliks po oda, taip amžiams
užtvirtindami atstumtojo lemtį šiai moteriai.

----------------------

Blanki, sušalusi žiemos saulė, kybojo kažkur už debesų, vargiai juos

apšviesdama, tačiau buvo aišku, jog vidurdienis jau visai čia pat, todėl minkštais,
tvėrių vytais, batais apautos kojos paspartino žingsnį. Po padais trupant
suledėjusioms samanoms, o nepridengtą veidą raižant aštriam šiaurės vėjui,
moteris džiaugėsi bent jau dėl to, jog po sektos išvarymo atėjęs netikėtas
atodrėkis ištirpino pusnis, o po kelių dienų vėl grįžęs speigas surakino žemę.
Dabar ji galėjo būti rami, jog pėdsakai nebus lengvai pastebimi ir jei jai pavyks
tai, ką sumanė, jų neužklups koks iš spiečiaus atsliūkinęs smalsuolis.

Kelionę šiek tiek lėtino sunkus nešulys. Kuprinė buvo prikrauta, tačiau ne tokia
pilna, kokia galėjo būti – maisto paėmė tik tiek, kiek pavyko nesukeliant įtarimo.
Bet daug labiau už žygio nepatogumus neramino abejonė: Anuka visiškai
nenutuokė, ar Iglit girdėjo paskutiniuosius žodžius, kuriuos ji jai šnabždėjo, prieš
jas atplėšiant vieną nuo kitos. Moteris nežinojo, ar sekta juos suprato, ar
įsidėmėjo, o net jei ir taip, tai ar ketino laikytis susitarimo. Bet ji tai jau tikrai
ketino laikytis duotojo pažado, tad, susisupusi į dvejetą apsiaustų, skubėjo per
įšalusią žemę, kol, pasukusi už ledu aptrauktos upės vingio, pamatė maudyklą,
kurioje ją dar vasaros pradžioje užklupo sekta. Be sodrios žalumos viskas atrodė
kitaip, tačiau ji buvo tikra, kad čia ta pati vieta, todėl nekantriai nusimetė
nešulius ir pasilipusi ant pakrantės riedulio ėmė žvalgytis. Pilki medžių
kamienai, apšarmoję šakų sąvartynai ir nurudę augmenijos stagarai buvo viskas,
ką pastebėjo jos akys, tačiau ore plevenantis kvapas pradžiugino klajoklę:

– Iglit! – šūktelėjo, kreipdama galvą ton pusėn, iš kur dvelkiantis oras

stipriausiai kuteno šnerves, – Iglit, gali pasirodyti, aš viena!

– Anuka..., – iš už žemos pušies išlindusi sekta atrodė sutrikusi ir išsigandusi, –

negaliu patikėti...

Ji buvo susisupusi į kažkokį pilką, šiurkštų, negrabiai nuvytą apsiaustą, kuris

akivaizdžiai buvo kietas ir visiškai negludo prie kūno. Nebuvo nė menkiausios
abejonės, jog tvėriams maitino ne kailius ar odą, ne pluoštinius augalus, ir net ne
žolę. Žiemos vidury iš spiečiaus išmesta sekta galėjo rasti nebent spyglių, šakų
ar medžių žievės, o iš to rezginiai gaudavosi kieti ir tinkamesni sienoms, nei
rūbams. Visas tas penkias naktis, kurias laukė šio susitikimo, klajoklė nerimavo,
kad Iglit kaip nors pavyktų apsisaugoti nuo aštraus ir svilinančio šalčio, kad ji
kaip nors ištvertų, kol judvi susitiks. Todėl, dar nespėjus draugei prisiartinti,
Anuka nusimetė vieną apsiaustą ir ištiesė jį sektai. Moteriai prisiartinus tapo
aišku, kaip sunkiai ji išgyveno šį atskirties laiką: iš nuovargio įkritę paakiai, nuo
maisto trūkumo raudonį praradusi oda, šalčio apkramtytos lūpos ir žaizdoti
pirštai, kuriuos ji greičiausiai susižalojo lupdama medžių žieves. Bet labiausiai
baugino susigūžęs ir susitraukęs kūnas, lakstančios akys ir krūpčiojimas, kas nė
iš tolo nepriminė ankstesnės išdidžios ir savimi pasitikinčios Iglit.

– Tu atėjai, – atstumtosios veide pasirodė nedrąsi šypsena, o iš akių pabiro

ašaros.

– Tai žinoma, – Anuka ištiesė rankas, ketindama apkabinti bičiulę ir iškart

pastebėjo, kaip jos pečiai susigūžia, o nevalingai pakilusi ranka pridengia kaktą,
– leisk tave apkabinti.

– Kas čia dabar, Anuka? Ar čia aš taip sumenkau, ar tu taip išaugai? – po keleto
akimirkų, nurijusi gumulą ašarų pamėgino pajuokauti sekta, vis dar laikydama
glėbyje savo ištikimą draugę.

Anuka ėmė traukti iš kuprinės maistą, kurį pamačiusi Iglit užsikūkčiojo balsu:

– Tu neįsivaizduoji..., – mėgino kažką pasakyti, tačiau raudai atėmus balsą, tik

mostelėjo ranka.

– Nusiramink, aš suprantu. Pavalgyk, gerai? Iškart pasijusi geriau.

Laužo kurti nedrįso, bet kai pasistiprino, iš tiesų atgavo pusiausvyrą ir jau galėjo
kalbėti:

– Aš tiek galvojau, daugybę kartų svarsčiau, kas galėjo norėti Lorotos mirties?
– Nežinau, Iglit, tačiau dabar tai jau nieko nereiškia, dabar jau nieko
nebepakeisim, juk supranti?

– Taip, tačiau juk gali būti, kad jai vis dar gresia pavojus...

– Tu tikrai apie tai galvoji?

– Žinoma, galvoju. Galvoju, kas išties nutiko per žiemos ritualą, kas galėjo
supilti nuodus į taurę, kam to reikėjo. Dar galvoju, kaip mums geriau pasirengti
pavasariui, kai sugrįš gmorgai.

Anuka įdėmiai pažvelgė į atskalūnę – moteris vis dar nesuvokė, jog yra išstumta
iš spiečių gyvenimo, kad nebeturi jokios ateities tarp žmonių. Ji privalėjo liautis
galvoti apie spiečių, privalėjo galvoti apie save ir tai buvo pagrindinė šio
susitikimo užduotis:

– Nebėra „mūsų“, Iglit. Esi tik tu. Privalai kuo greičiau tai suprasti.

– Taip, tu teisi... – vėl užlūžęs balsas privertė moterį trumpam nutilti, tačiau ji
susitvardė, – bet tu turi žinoti. Po gmorgų puolimo, aš pradėjau bandymus ir ...

– Iglit, baik, prašau!

– Ne, Anuka, paklausyk! Tai gali būti svarbu. Svarbu jums, – ji pabrėžė
paskutinį žodį ir įsistebeilijo į pašnekovę, o nesulaukusi prieštaravimo ir
negalėdama numaldyti kylančio užsidegimo, pašoko nuo akmens, ant kurio
sėdėjo ir išsitiesusi ėmė pasakoti, gestikuliuodama rankomis. Atrodė taip, lyg vėl
būtų ta ankstesnioji, savimi pasitikinti Iglit, – aš mėginau kai ką pagaminti.
Pameni kapsulių auginimo indą? Joms susiformuoti, reikalinga reakcija, kurią
sukelia žaibas. Palyginus su gmorgų žaibu, maniškiai labai silpni, tačiau ne tai
svarbiausia, svarbiausia, kad pats indas jo nepraleidžia.

– Tokiu metu tu kalbi apie indus? – Anuka net šiek tiek pyktelėjo.

– Ne, ne apie indus, – Iglti iškvėpė ir ėmė aiškinti jau daug ramiau, – Paklausyk,
prašau. Juk jei iš tokios medžiagos pavyktų pagaminti apsaugą medžiotojams,
gmorgų žaibai jų nenužudytų.

– Tai... tai būtų... – pagaliau, supratusi sektos sumanymą, idėja susižavėjo ir

klajoklė.
– Nuostabu, argi ne? Jie būtų daug saugesni, Anuka. Man tik reikia šiek tiek
laiko ir medžiagų.

– Kokių medžiagų tau reikia?

– Iš mano kambario, – taip natūraliai trūktelėjo pečiais sekta, lyg būtų vėl
užmiršusi, kad ji nebeturi savo kambario, nebeturi visų sektui priklausančių
rakandų bei atsargų.

– Pamiršk tai, Iglit.

– Ne, Anuka, tai svarbu! Jei jie žinotų, galbūt atšauktų savo sprendimą, jei man
tik pavyktų...

Klajoklė įkvėpė ir užmerkė akis. Ji puikiai žinojo, jog atskalūno grįžimas yra
neįmanomas. Nė viename spiečiuje, nei vienam atstumtajam dar niekada nebuvo
atleista. Net jei Anuka, rizikuodama savo pačios padėtimi ir atneštų reikiamus
daiktus iš spiečiaus, net jei Iglit ir pavyktų padaryti tai, ko ji tikisi, net ir tuomet
vyresnieji kažkokiu būdu turtėtų apie tai sužinoti. O kaip tai padaryti,
nepripažįstant, kad Anuka palaikė ryšius su atskalūnu ir taip nusižengė
priesakams bei pati užsitarnavo bausmę?

– Iglit, tu man labai brangi, turbūt pati brangiausia iš visų, – Anuka prisiartinusi
uždėjo rankas ant moters pečių ir pažvelgė jai į akis, – ir būtent dėl to privalau
būti žiauri. Tu niekada negrįši į spiečių. Nie-ka-da. Ar supranti mane, Iglit? To
nebus. Privalėsi išmokti gyventi kitaip.

– Tu nesupranti... Aš negaliu gyventi viena. Aš negaliu savimi pasirūpinti, o ta

tyla mane veda iš proto. Aš niekam nereikalinga. Nenoriu tokio klajoklės
gyvenimo... Jei bent sugebėčiau medžioti taip, kaip tu.

– Gerai, kad apie tai užsiminei, – pagaliau nusišypsojo Anuka, radusi progą
pasakyti tai, ką buvo nusprendusi, – kaip tik norėjau prisipažinti, kad aš tikrai
nesu tokia gera, kaip tu manai.

– Ką čia kalbi? – suirzo nevilties apimta Iglit, – mes visi matėme, kokius
laimikius partempei, o ko nematėme, tą Zikas papasakojo.

– Va čia ir bėda, kad tai ne aš juos sumedžiojau.

– Kaip tai?

– Man kai kas padėjo.

– Baik pokštauti, – dar labiau nusiminė Iglit, – nenoriu girdėti tų Ziko pasakų
apie Gamtos pagalbą tokiems kaip tu. Dabar man reikia kažko realaus. Mano
kūnas alkanas ne istorijų, o maisto...

– Kauliniuose kalnuose gyvena žmonės, – išbėrė vienu atsikvėpimu.

– Taip? Tai kodėl mes apie juos nieko nežinom?

– Nes jie nenori, kad žinotumėm.

– Ir kodėl normalūs žmonės, gali to norėti?

Anuka tik kilstelėjo antakius ir įsispirtino į draugę, laukdama, kol ji pati atsakys
į savo klausimą.

– Nes jie nėra normalūs... Kas jie, Anuka? Gamtos vaikai? Tokie kaip tu? Ar... –
sekta nusipurtė, pagalvojusi apie antrąjį variantą, nes, nepaisant to, kad pati
dabar turėjo atskalūno ženklą, tačiau joje vis dar buvo gyvas įsitikinimas, kad
atstumtieji yra blogis, kurio privaloma vengti.

– Taip, vienas yra toks kaip aš, – klajoklė nė nepajuto, kaip šyptelėjo,
pagalvojusi apie Jarą, – o kitas, kitas toks, kaip tu.

– Kaip aš? Sektas?

– Sektas, – patvirtino Anuka jausdama, kad draugei bus lengviau priimti žinią
apie Joną, jei pirma pajus tarp jų esantį bendrumą, – ir atskalūnas.

----------------------

Buvo jau prietema, kai moterys perėjo Sausąjį mišką ir pasiekė Kaulinių kalnų
papėdę. Sekta visą kelią nerimavo ir aikčiojo, klausydama Anukos istorijos,
kurią ji pirmą kartą papasakojo atvirai ir nieko nenutylėdama. Na, beveik nieko
nenutylėdama – poravimąsi su Jaru praleido, nes jai pačiai tai prisiminti buvo
per daug liūdna. Tačiau pajuto begalinį palengvėjimą, galėdama su kažkuo
pasidalinti visa istorija be apgaulės ir išsisukinėjimų. Kaip ir buvo galima tikėtis,
Iglit be galo sudomino viskas, ką Anuka galėjo papasakoti apie susirėmimą su
gmorgu prie Maurų įlankos spiečiaus, apie vaizdinius, kuriuos matė klajoklė ir
apie Jaro panašumą į vilką.

– Negaliu patikėti, kad susipažinsiu su dar vienu Gamtos vaiku, – lyg mažas
vaikas džiūgavo paskui klajoklę sekdama Iglit, – o Jonas ilgai buvo sektu, prieš
jį išvarant? Ar žinai, už ką jis gavo įdagą?

– Galėsi pati paklausti, jei tik mums pavyks juos surasti, – kiek apramino
draugės įkarštį, nors jai ir buvo malonu matyti, kaip sektos nugara išsitiesia ir ji
vėl tampa panaši į žmogų, o ne į užguitą žvėrelį.

– Būtinai, būtinai paklausiu. Ir dar reiks išsiaiškinti apie Koją. Juk būtų gerai
sužinoti, kuo ji ypatinga, kuo skiriasi nuo kitų vilku, ar ne?

– Taip, žinoma, – sutiko Anuka, nors ir jautė, kad Koja niekuo nesiskiria nuo
kitų. Tiesiog buvo per daug susirūpinusi dėl to, ar sutiks Jaras priimti Iglit ir dėl
to, ar sugebės išvis juos surasti. Juk klajoklė nė nenutuokė, kur tiksliai vyrai
gyvena, nežinojo, kur ieškoti, todėl tik vylėsi, jog kažkokiu stebuklingu būdu jas,
klaidžiojančias priekalnėse, aptiks juodoji vilkė.

Kai kalnų pušis tvirtai supančiojo tamsa, tapo per daug sudėtinga keliauti per
apledėjusius akmenis, todėl moterys susirado užuovėją ir užsikūrė laužą. Anuka
neketino grįžti į spiečių, kol neįsitikins, kad Iglit saugi. O tokia ji bus tik tokiu
atveju, jei jai neteks likusios žiemos tverti vienai. Todėl, pasiryžusi praleisti
naktį kartu su išvarytąja, klajoklė ėmė traukti maistą ir pasidalinusi su
bendražyge jaukiai įsitaisė prie ugnies. Iglit, išvarginta neįprastai ilgai
užsitęsusio tylėjimo, buvo itin šneki, todėl laikas ėjo greit, kol nuo kalnų atsiritęs
vėjo gūsis privertė krūptelėti Anuką:

– Jonai! – šūktelėjo į tamsą klajoklė, pajutusi pažįstamą kvapą.

– Kur? – pašoko Iglit ir išsitempė lyg pabaidyta stirna, varstydama žvilgsniu

tamsą, – aš nieko nematau... Gal tau pasivaideno?

– Nejauti kvapo?
– Kvapo? – atstumtoji kelis kartus giliai įkvėpė, – Kokio kvapo?

– Tiesiog jis tau nepažįstamas, todėl ir neatskiri iš kitų. Bet nusiramink, netrukus
susipažinsi su Jaro tėvu.
14. Ankstyvas pavasaris
Nubudo pačią šalčiausią nakties valandą. Vėl sapnavo, kad lekioja žvėrimi po
tamsius miškus. Vilku – buvo beveik įsitikinusi, nes tai, ką regėdavo, labai jau
priminė vaizdus, stebėtus įsitaisius ant Kojos nugaros. Kartais tose vizijose
medžiodavo. Skriedavo beprotišku greičiu, krūmynų šakoms skiriantis priešais ir
į akis drimbant persekiojamos aukos taškomam žliugiam sniegui. Jausdavo, kaip
kūnas trenkiasi į išsekusią auką, kaip trūkčioja po oda prie žemės prispausto
žolėdžio raumenys, ir kaip tarp dantų pasklinda saldus klampus kraujas, liežuvio
galiuką kutena čiurkšlė iš perkąstos kraujagyslės. Bet dažniausiai regėjimai
būdavo ramūs, pilni miegančios juodumos, žvaigždžių bei mėnesienos nubaltintų
sustingusių medžių, apšarmojusios žolės ar aptirpusio, pavasario saulėje korėti
pradėjusio sniego. Paskutiniu laiku jau pasirodydavo ir drėgnos, juodos,
pasakiškai kvepiančios, žemės lopai: besiartinant šilto oro srautams, gamta ėmė
mainytis. Tik vienas dalykas nepasikeitė nuo pirmojo žvėriško sapno – kasnakt
jos vilkiškos, sapnu aptrauktos, akys regėdavo spiečiaus sienas. Iš pradžių jos
išnirdavo netikėtai, bet vėliau, jau apsipratus su šiais nakties vaizdiniais, Anuka
ėmė jausti, kada pasirodys stulpai ir sienojai, o juos išvydus, apimdavo keista
ramybė. Lyg palengvėjimas. Lyg džiaugsmas.

Jei regėjimai buvo minkšti, šilti ir lengvi kaip šinšilos, kurią kartą pietiniuose
kalnuose buvo aptikusi, kailis, tai realybė labiau priminė laukinės kiaulės šerius.
Nubudus supančiodavo nenusakomas vienatvės ir svetimumo jausmas. Jei tik
būtų turėjusi jėgų, būtų šokusi iš guolio ir nė akimirkos nedelsdama bėgusi į
miškus. Kur būtų laisva maitintis, laisva leisti dienas su sekta. Gal net su Jonu,
Koja... Galbūt galbūt galbūt net su Jaru. Bet jautėsi išsunkta: nors pabusdavo
anksčiausiai, prisiversdavo iš guolio išlipti tik gerokai įdienojus. Kol išslinkdavo
iš spiečiaus ir susirasdavo savo kasdieninę dozę, būdavo tokia pavargus, jog
turėdavo prisėsti kur miške ir pailsėti, kad turėtų jėgų sugrįžti. Žinojo, kad yra
visiškai išsekus ir bejėgė, jog vienintelė saugi vieta, kur ji gali šiuo metu
išgyventi yra spiečius. Už jo sienų plytintis pasaulis dabar jai buvo per didelis ir
per daug pavojingas, todėl teliko gulėti įsirausus į apklotus, stebėti auloje
gęstančių laužų atšvaitus ant sienų, klausyti įmigusių gyventojų romaus
šnopavimo ir kažkur lopšio gilumoje netilstančių Sembos žingsnių. Anuka,
geriau nei bet kas kitas žinojo, kaip Motinėlė kankinasi, nerasdama ramybės, nuo
pat Iglit išvarymo. Iš pradžių klajoklė galvojo, jog vyriausiąją kankina baimė,
kad spiečius liko be Egono mokymo tęsėjo, tačiau labai greitai suprato, jog tai
nėra toji priežastis – nesulaukęs šio spiečiaus sekto, pavasario lygiadienio
sambūrio Tėvas, atsiųs mokytoją, kuris per metus parengs mokinį, perimsiantį
visas jam priderančias pareigas. Ir taip, ne vėliau kaip vasaros viduryje, jie vėl
turės savo sektą, kuris pasirūpins, jog kodavimo ceremonija praeitų kaip pridera.
Taigi ne dėl Iglit praradimo negalėjo sau vietos surasti Semba. Ją graužė kažkas
kito. Ir tik po ilgų nemigos naktų ir netylančių žingsnių, kartais užgožiamų tik į
sandėlius įsisukusių žiurkių krebždesio, Anuka suprato kas. Tai viską paaiškino:
Motinėlė nerimavo, jog dėl Ozos mirties buvo kalta visai ne sekta, o Lorota – jos
pirmoji favoritė, geriausia iš geriausių, vaisinga, kūdikį nešiojanti, metų metus
mokyta kraujo linijų bei kodų, būsimoji spiečiaus valdovė. Štai kodėl vyriausieji
taip greitai priėmė sprendimą – Semba bijojo leistis į ilgus svarstymus, kad kiti
neprieitų tokių pačių išvadų, tad ji greitai rado, kam suversti kaltę. Juk vardan
Pirmosios Motinos Jotos, kaip ji galėjo leisti, kad tokia dėmė kristų ant vienos iš
tų, kurios užtikrina atgimimą, pagerinto, naujo žmogaus atėjimą, kurios yra
Gamtos valios pildytojos? Nė viena motina ir jokiais būdais negalėjo tapti
atskalūne, išvaryta, atstumta. Bet kas, tik ne motina, nešiojanti kūdikį, tik ne jos
favoritė.

Taip buvo paaukota Iglit, o Lorota liko ir tiesiog bujojo. Skleidėsi lyg koks
dumblius mažo tvenkinio paviršiuje, rydama visą orą ir visą šviesą, tyro vandens
telkinį paversdama žaliuojančia maurina bala. Praradusi konkurentę, išdidi
klajojo po spiečių, besipuikuodama sirpstančiu pilvuku, kuris jau šiek tiek
ryškėjo po togos klostėmis, iš ko buvo nesunku nuspėti, jog per ateinančius kelis
mėnulius liemuo pilnai suapvalės ir ateis laikas gimti vaikeliui. O kol jo laukė,
Motinėlės favoritė tiesiog čiulpė aplinkinių dėmesį taip pat godžiai, kaip Anuka
kraują iš laukinių paukščių. Ir lygiai kaip išsiurbta maita, klajoklė jautėsi tokia
pat tuščia po dar vieno Lorotos pasipuikavimo. Valdingais mostais toji kvietė
spiečiaus gyventojus prie didžiojo laužo, ypatingą vietą suteikdama
numylėtiniams, tarp kurių pats pirmas, žinoma, buvo Gelas. Vyras pildė motinos
įgeidžius, tenkino jos norus, bet nepamiršo ir kitų: visiems buvo dėmesingas,
rasdavo laiko išklausyti, patarti, ar tiesiog prisiminti smagią istoriją su
medžioklės bičiuliais – spiečiuje sužibo dvi naujos žvaigždės, savo šviesa
stelbiančios pačius vyresniuosius. Visi garbino šią porą. O Anuka nekentė.
Nepakantumas Lorotai buvo senas ir žinomas, tačiau pati nustebo, kai suprato,
jog nebegali tverti Gelo artumo. Iš pradžių niekuo negalėjo to paaiškinti, mat jis
elgėsi nepriekaištingai, bet kartą, jam pritūpus prie klajoklės laužo, moters
nugara nusirito šiurpo banga suvokus, kad šešiadančio kvapas kažkuo kitoks. Tai
buvo labai neryšku, vos apčiuopiama, bet slenkant dienoms vis aiškiau suprato,
kad būtent tas keistas, nuo jo sklindantis aitrumas sukelia priešiškumą. Kai tai
aptiko, ėmė jį stebėti ir kuo toliau, tuo keistesnis jai atrodė vyro elgesys, todėl
privalėjo su kažkuo apie tai pasikalbėti.

– Žinai, aš vis galvoju, gal visai ne Lorota, o būtent Oza ir buvo tikrasis taikinys,
– patykojusi, kada Zikas atsitrauks nuo Dano, pritūpė prie jo laužo ir
pašnibždomis mėgino pasidalinti savo abejonėmis.

Penkiadantis iš padilbų dėbtelėjo į moterį ir nieko neatsakęs toliau suko iešmą

virš ugnies.

– Žinoma, sunku sugalvoti, kuo ji galėjo kliudyti, bet vis tiek kažkas čia ne taip,
– Anuka laukė reakcijos, bet jos nebuvo, tad tyla kurį laiką užsitęsė, – o ir Gelas
kažkaip keistai elgiasi, nemanai? Taip globojo Ozą, taip ja rūpinosi, o po jos
mirties nepastebėjau kad nors kiek būtų liūdėjęs. Net priešingai: taip
entuziastingai užsiėmė Lorota, kad net koktu kartais darosi. Zikai, ar tu išvis
mane girdi?

– Girdžiu.

– Tai ko tyli?

– Neturiu ką pasakyti.

– Baik... Turėtum mane suprasti. Juk tu pats pirmas pajutai, kad su tuo vyru
kažkas negerai. Nemanau, kad tu per klaidą jį puolei arenoje. Kas su juo buvo
blogai? Ar kvapas? Ar dėl jo?

– Užsičiaupk.

– Kodėl? Kodėl turėčiau tylėti? Mūsų spiečiuje kažkas dedasi, o tu apsimeti, kad
nieko nepastebi. Visi apsimeta!

– Neišsigalvok. Nieko nevyksta. Arenoje aš padariau klaidą. Viskas. Daugiau

nėra apie ką kalbėti, – tai taręs Zikas atsistojo ir nuėjo, palikęs savo vakarienę
svilti virš ugnies, o klajoklė suprato, jog dar vienas jos draugas išslydo jai iš
rankų.

Po šio pokalbio spiečiaus sienos ėmė trauktis. Artėjant pavasariui viduje kasdien
darėsi vis anksčiau ir troškiau, Anukai dingojosi, kad ji ten paprasčiausiai uždus.
Kad ir kur ėjo, ją persekiojo dusus, sandėly gendančių šaknų dvokas, erzino
Lorotos reikalaujantis tonas, įtartinas Gelo draugiškumas, liūdino Ziko
nusišalinimas nuo visko, kas vyksta aplink, ir Sembos paslėptas gedulas,
apraudant moterį, iš kurios Motinėlė tikėjosi visko, kas garbinga, teisinga,
globėjiška, bet tikrai ne pasalūniška ir menka. Rodėsi, po sektos išvarymo, čia
neliko nė vieno jai bent kiek artimo. Diena iš dienos, naktis iš nakties, vis
stiprėjo jausmas, jog ji gyvena ne spiečiuje, o kažkokiame nerealiame, slogiame
sapne, kur viskas netikra. Suvaidinta. Viskas per daug ryšku, per daug garsu, per
daug dirgina, kažkaip neįprastai iškreipta.

Apimta nevilties, klajoklė slankiojo po aulą, ieškodama kažko, ką būtų įmanoma

sutvarkyti ir ką pakeitus, viskas vėl stotų į savo vietas. Tačiau, kad ir kiek
svarstė, puikiai žinojo, jog vienintelis, kuriam dar galėjo kažką pasakyti, buvo
Bobas, kuriam Anuka ir išrėkė, kad tas išsivalytų sandėlius nuo puvėsių, kol dar
nenunuodijo kokios motinos ir išsigaudytų ten įsisukusius graužikus,
neduodančius miegoti naktimis. Žinoma, alas nebuvo linkęs prisipažinti, kad jo
valdose galėtų būti kokios netvarkos, tačiau išsigandęs, kad gali pakenkti lopšio
gyventojams, suskubo peržiūrėti spiečiaus podėlius ir didžiam savo ir visų kitų
nustebimui, surado visą kaupą pradėjusių gesti raudonųjų šakniavaisių, kuriuos
dar tą pačią dieną, garsiai pasvarstęs, iš kur Anuka žinojusi apie tai, kas vyksta
tik alams prieinamose saugyklose, išpylė lauk, tiesiai į pusnį prie slaptojo
klajoklės takelio.

Kitą dieną, grįždama iš rytinės medžioklės, moteris sustojo prie raudonomis

burokų sultimis sukruvinto sniego, kurio vaizdas žadino beprotišką alkį, ir
apsisprendė: jei jau ji nebegali numaldyti viduje augančio vilko, kasdien ją vis
labiau atskiriančią nuo žmonių, tuomet geriau ieškotis prieglobsčio kitur.

----------------------

Susitaikius su pasikeitusiu kūnu, jo poreikiais bei pojūčiais, Anuka su siaubu

ėmė pastebėti keistas, ją užplūstančias mintis. Galvoje vis prisiveisdavo meiliai
idiliškų vaizdinių iš galimo gyvenimo su Jaru, mat nuoskaudos per žiemą
nubluko ir liko tik įgeidis susikurti jaukią bei saugią užuovėją, kur nebūtų nuolat
erzinančių, veidų, kur žmonės suprastų jos poreikius ir būtų galima be baimės
pasidalinti pastebėjimais. Kur niekas nieko neaukotų dėl garbės. Stebindama pati
save, Anuka įsivaizdavo, kaip susitikusi Jarą jam viską iškloja. Papasakoja apie
savo įtarimus, be galo jį nustebindama. Nors iš pradžių ir sutrikęs, vėliau jis
nudžiunga, apkabinęs moterį stipriai priglaudžia, prisižada jai padėti ir niekada
nepalikti. Tada užkelia klajoklę ant vilkės nugaros ir jie grįžta į ... Į kažkokią
vietą, kuri taps jų namais.

Moteris, pagauta staigaus įniršio, dėl nerealių vaizdinių, nevaldomai

įsisiautėjusių jos galvoje, sviedė lazdą, kuria pasiramsčiuodama keliavo, tolyn į
krūmyną: kas čia per klejonės, kas per įgeidžiai apniko protą, neleisdami nei
susikaupti, nei mąstyti? Greičiausiai tai nuo paukščių kraujo. Paskutiniu metu
per daug į tai įniko, tad norint susigrąžinti sveiką protą, teks grįžti prie žmogiško
maisto. Taip nusprendusi Anuka susitelkė į patižusį kelią, kuris netrukus baigsis.
Iki šios vietos galėjo eiti nesibaimindama, jog kažkas suseks jos pėdsakus, tačiau
toliau plytėjo pradėjęs smegti, saulės išakėtas, bet pėdsakų neišmargintas
sniegas. Kad ir kaip nenorėjo palikti ženklų, liudijančių savo kelionės kryptį,
tačiau kitos išeities nebuvo: galėjo arba apsisukti ir grįžti, arba keliauti toliau.
Kadangi nuo nykaus spiečiaus gyvenimo jau buvo pradėję mausti pilvą, ilgai
nebesvarstė. Juk išeidama žinojo, jog teks pavaikščioti ratais, kad rastų saugesnį
kelią, todėl suskliautusi savo apsiaustą, kuris ir vėl išsiviepė, nušlepseno link
Sausojo miško.

Kelionėje užtruko dvigubai ilgiau, nei trukdavo praėjusią vasarą. Nemažai laiko
prireikė sumėtyti pėdas, bet dar daugiau atėmė nuovargis, neleidęs judėti
greičiau, todėl, kai priėjo Kaulinių kalnų prieigas, išsitiesė ant didelio pilko
akmens, kurį saulė jau buvo spėjusi nudžiovinti ir atsuko veidą į vakarėjantį
dangų, leisdama sau pasimėgauti pirmaisiais pavasario ir paskutiniaisiais šios
dienos spinduliais. Rymojo sustingusi, stebėdama po akių vokais
mirguliuojančius spalvotus ratilus, kurie po kurio laiko ėmė sproginėti ir ją
užliejo pats tyriausias džiugesys. Užmerktos akys regėjo pro šalį lekiančius
riedulius ir žemas kalnų pušeles. Štai šaltalankių giraitė: plikos šakos su keliomis
užsilikusiomis uogomis skrieja prošal, samanos saulės atokaitoje, iš pusnių
spėjęs išsivaduoti žvirgždas, purvino sniego lopas šešėlyje ir ji, pusiau prigulusi
ant didelės uolos nuoskalos. Jos stipri dešinioji ranka atremta už nugaros, o
kairioji ant pilvo laiko suskliaustą apsiaustą, kad prie kūno neprasibrautų
artėjantis vakaras. Taip keista buvo matyti save iš šalies. Jausmas priminė sapną,
bet šįkart ji visiškai aiškiai suvokė, kieno akimis regi pasaulį.

Anukos lūpos šypsojosi, kai ji atsigręžė į atlekiančią Koją. Bet šypsena, iš

pradžių tokia nuoširdi, tiesiog sustingo, surakinta nuostabos ir staiga viduje
užsiplieskusio blogo jausmo. Ant vilkės nugaros raita skriejo Iglit. Judvi atrodė
lyg vienas kūnas, darniai judantis drauge. Jos jau buvo įpratusios viena prie
kitos, jas siejo ryšys. Ir jis buvo tvirtesnis, nei kada siejęs juodąją ir klajoklę.

Iglit taip grakščiai nusliuogė nuo vilkės nugaros, kad buvo akivaizdu, jog tai ji
daro toli gražu ne pirmą kartą. O ir pati atrodė geriau nei bet kada anksčiau: oda
tiesiog švytėjo sodriu raudoniu, nuauksintu besileidžiančios saulės. Kūnas
sutvirtėjęs ir tiesiog degančios kaštoninės akys. Išsivadavusi, išsilaisvinusi, pilna
gyvybės ir jėgos, kuri dvelktelėjo į klajoklę, kai moterys apsikabino. Tvirtai,
nuoširdžiai, pilnos pačių šilčiausių jausmų, be jokios abejonės, tačiau Anuką
apėmė keistas slogulys, todėl, vos paleista iš sektos glėbio, ji tik stipriau
susisuko į apsiaustą, paslėpdama po juo visą, kiek tik buvo įmanoma, savo
netobulą kūną. Ir gėdą, kad taip pavydžiai sureagavo į pagerėjusią draugės
padėtį. Kad nustumtų šį blogą jausmą, klajoklė ėmė klausinėti, kaip sekėsi Iglit
ir netruko sužinoti, jog pradžioje jiems su Jonu buvo šiek tiek sunku sutarti, bet
daugiausiai dėl to, jog jis buvo pratęs prie ilgo gyvenimo vienumoje, kai nereikia
galvoti apie kitų žmonių poreikius bei patogumą.

– Bet stojus jaunam mėnuliui, aš užžiebiau kelrodį žiburį, o Jonas pasirodo, jau
daug metų to nedaro, sakėsi, kad net buvo pamiršęs. Tuomet paprašė, kad
priminčiau visus metų ritualus ir šventes. O po to perėjome prie sekodo.

– Prie ko?

– Sekodas. Taip vadinasi rašmenys ant mūsų odos.

– Hmm, – nusistebėjo Anuka, supratusi, kad niekada nebuvo susidūrusi su šiuo

žodžiu ir suvokusi, kiek daug dalykų Egono mokiniai neišduoda kitiems.

– Taigi, Jonas norėjo pažiūrėti, kiek istorijos užrašyta ant mano nugaros, bet
paaiškėjo, kad ji neužbaigta.

– Neužbaigta?

– Taip, senasis spiečiaus sektas dar nebaigė mano mokymų ir aš nebuvau

pristatyta pavasario lygiadienio sambūrio Tėvui.

– Tai tu nežinau, kas parašyta ant tavo nugaros?

– Tiesą pasakius, ant visų, baigusių mokymą sektų nugaros užrašyta tas pats,
tačiau tik Tėvai moka perskaityti tuos rašmenis. Tai senoji mūsų istorija ir ji
rašoma senąja kalba.

– Nori pasakyti, kad jūs negalite perskaityti to, kas ant jūsų kūno?

– Na ne visai taip. Savo spiečiaus istoriją mes rašome naujaisiais rašmenimis ir

ją be vargo galime perskaityti. Bet Jonas... Jis buvo pradėtas rengti Tėvu ir žino
kai kuriuos senuosius simbolius.

– Bet jei tavoji istorija nebaigta... – suabejojo Anuka, panardindama pirštus į

Kojos, kuri joms kalbant prisiartino ir padėjo savo sunkią galvą į moters skraitą,
kailį.

– Manoji ne, bet jo – užrašyta dar prieš Jaro gimimą ir jei tik man pavyktų
išmokti tai, ką moka Jonas, galbūt mums pavyktų visą tai perskaityti.

– Galbūt ir įdomu, – be didelio užsidegimo pripažino klajoklė, tyliai sau

svarstydama, ar Jonas ją savo namuose priimtų taip pat maloniai, ar su ja
pasidalintų žiniomis. Ar yra tikimybė, kad ir Anuka galėtų tapti tos mažos
bendruomenės dalimi, kokia akivaizdžiai tapo Iglit.

– Ne tik įdomu, – sektos balsas išdavė visiškai priešingą požiūrį, – senasis

Sembos spiečiaus sektas man kartą užsiminė, jog kažkada, prieš daugybę vasarų,
vyko dideli mūšiai tarp mūsų ir gmorgų.

– Ir?

– Ir... Ir mes laimėjom tą karą! O jei tik sužinotume, kaip mums pavyko... – tai
sakydama sekta šiek tiek palinko link draugės ir ji iškart pažino tą ryžtą, kuris
degė Iglit akyse ir tą kartą, kai ji siūlė vyresniesiems pakeisti spiečiaus gynybą.

Sekta ramiai laukė, kol Anuka apsvarstė viską, ką išgirdusi, o po to tęsė savo
pasakojimą, su žaisminga šypsenėle lūpų kampučiuose, lyg nieko ypatingo ir
nebūtų pasakiusi. Iš pradžių klajoklė pamanė, jog tas šypsnys yra priekaištas jai
už tai, kad per paskutinį judviejų susitikimą, ji atmetė visus Iglit pasiūlymus dėl
gynybos nuo gmorgų, sakydama, jog sektai nebėra kelio atgal, tačiau klausantis
tolimesnės istorijos, apie tai, kaip jai sekėsi gyventi su Jonu, kol Jaras laikėsi
atokiau ir nesirodė, klajoklę vėl apėmė blogas jausmas.

– Tu žinojai, kad Jaras neturi tvėrių?

– Taip, – klausimas Anukai priminė pirmą kartą, kai jie susitiko, o ji jį palaikė
žvėrimi. Prisiminimai nejučia privertė ją šyptelėti.

– O tu žinai, kad Jaras mato vilkų akimis? – toliau savo atradimais dalinosi
sekta.

– Kaip, vilų akimis?

– Tiesiog mato tai, ką mato vilkas, jei yra pakankamai arti. O jei su žvėrimi yra
pažįstamas, kaip su Koja, tada abu gali pažvelgti vienas kito akimis net tada, kai
yra pakankamai toli. Taip jie ir medžioja, nežinojai?

– Ne, jis man to nesakė, nors aš ir įtariau, kad tarp jų yra kažkoks ryšys...

– Ir čia dar ne viskas!

– Ne? – jau nebežinojo ko ir tikėtis.

– Vilkai mato gmorgus, – žybtelėjusios sektos akys slystelėjo Anukos veidu ir

nuslinkusios petimi, įsistebeilijo į kažką, esantį už klajoklės nugaros, – tikėjaisi
prisėlinti nepastebėtas?

Iglit lūpose pražydo šypsena, o nuo kalnų dvelktelėjęs kvapas nepaliko jokių
abejonių, kam ji buvo skirta.

– Ką čia veiki? – Jaro balsas pasirodė neįprastai minkštas.

– Juk pats matai – turim svečių, – į vyro klausimą atsakė sekta, nors trumpą
akimirką klajoklė pamanė, kad tas klausimas ir švelnus balsas buvo skirti jai.
Tačiau pasukusi galvą ir pažvelgus per petį suprato, kad suklydo.

Jaras stovėjo petimi atsirėmęs į pušies kamieną ir atsipalaidavęs, su lengvute

šypsenėle veide, žvelgė į Iglit:

– Tikrai, matau. Nors ir buvau suabejojęs, kad čia tikrai Anuka.

Jaras žengė keletą žingsnių arčiau, o klajoklė neįstengė nė pasijudinti.

– Nepažinau tavo kvapo, – jo balsas buvo visai greta, prie pat moters ausies, –
kažkoks pasikeitęs.
– Tavo taip pat, – pagaliau įstengė ištarti žodį, – tu kvepi ja.

Jaras kvepėjo sekta, sekta kvepėjo Jaru. Galbūt ir būtų save įtikinusi, kad jų
kvapai susimaišė, gyvenant viename spiečiuje ir daug laiko praleidžiant kartu,
bet tada siūbtelėjo vaizdinys. Tai nebuvo sapnas, nebuvo Kojos regėjimas, tai
buvo kažkas nepaaiškinamo, tačiau skaudžiai tikro. Prieš akis iškilo nuoga,
simboliais išmarginta, sektos krūtinė. Moteriai ritmingai judant, ant odos
šokinėjo kažkur tolumoje liepsnojančios ugnies atšvaitai, mirguliuojantys
mažuose prakaito lašeliuose. Jos pilvu, nuo pat rando po bamba į viršų, kilo vyro
rankos. Lėtai iki raktikaulio ir atgal, slystelėdamos spenelių kauburėliais ir
priversdamos moterį nusikvatoti. Jai juokiantis iš ant pakaušio sunertų rankų
išsprūdo sruoga juodų plaukų ir išsiraičiusi dryktelėjo iki pat stebėtojo veido.

– Manau mūsų visų kvapai susimaišę, – pokalbį tęsė sekta, nepastebėjusi

akimirkai suakmenėjusio Anukos veido, – juk mes visą laiką praleidžiam drauge.

– Kažkas atsitiko? – Jaro žvilgsnis gręžė kiaurai klajoklę, bet jos galva po
perliejusio vaizdinio buvo tuščia ir tiesiog spengė.

– Ne, tiesiog pasiilgau Iglit, – vos įstengė atsakyti, stengdamasi negalvoti, ką

reiškia tik ką regėtas vaizdas.

– Gerai, kad atėjai, – atsipalaidavusi šyptelėjo sekta, – bijojau, kad

nebesusitiksim. Nenorėjau iškeliauti neatsisveikinusi.

– Iškeliauti?

– Taip, mes galvojam pasiieškoti kitos vietos. Tikėjomės išsiruošti, kai pagerės
orai.

– Jūs? Kas „jūs“?

– Mes visi, – Jaro ramus balsas nepaliko abejonės.

----------------------
Sunku pasakyti, kurią akimirką Anuka apsisprendė nutylėti viską, dėl ko taip
norėjo susitikti su Jaru, kodėl taip geidė pakalbėti su sekta. Po trumpo pokalbio
suvokė tik vieną – ji jiems nereikalinga, ji pašalinė, svetima. Jai nėra vietos su
buvusia drauge ir vyru, kuris naiviu klajoklės įsivaizdavimu, galėjo tapti jos
partneriu. Kvailė nelaiminga. Vos prie jos sumaitoto kūno prisilietė Jaras, ji
pamiršo, kas ji yra. Užsisvajojo. Manė, kad gali tikėtis tokio pat pilno gyvenimo
kaip sveika Iglit, kaip gražuolė Lorota, kaip normalūs žmonės. Ne! Nieko ji
negali tikėtis! Štai kodėl metai iš metų keliavo, niekur per daug ilgai
neužsibūdama. Nes gamtos vaikas negali būti spiečiaus dalimi. Gamtos vaikas
tėra prašalaitis, laikinas svečias ir niekas, niekas nenori ilgam su tokiu netobulu
žmogumi susieti savo gyvenimo. Štai ką ji pamiršo, užliūliuota svaiginančios
iliuzijos pritapti. Kvailė, kvailė, kvailė paskutinė!

Po trumputės kelionės, kurios niekas nė nepastebėjo, klajoklė virto tamsesniu

šešėliu už nuolankųjį Ziką. Parėjusi susigūžė prie atokiausio laužo ir nebejudėjo,
pasislėpusi po sustingusia veido kauke.

– Anuka, ei, Anuka! A girdi? Neįmanoma prisikviesti! – šūkaliojo kažkuri iš

lopšio nešiočių, – Motinėlė tave kviečia. Pasiskubintum jau geriau.

Į lopšio gilumą nuslinko be menkiausio susidomėjimo ar entuziazmo. Į Sembos

pasveikinimą atsakė vienu žodžiu ir net nesistengė itin atidžiai klausyti, kas jai
sakoma, bet iš visos Motinėlės kalbos keliems žodžiams aštriai užkabinus jos
sąmonę pamėgino susitelkti:

– ... taigi su lazdynų žydėjimu galima jo laukti. Kai tik mokytojas pasirodys, jis
galės imtis sekto parengimo, kad iki kodavimo ceremonijos jau būtume
pasirengę. Tai ką manai?

– Apie ką?

– Kaip apie ką? – pyktelėjo Semba, – Aš juk ką tik viską paaiškinau: aš

nusprendžiau, kad tu būsi mūsų naujuoju sektu.

– Kad... kad negaliu... – bejėgiškai skėstelėjo rankomis ir užvertė akis į viršų,

taip mėgindama sulaikyti besikaupiančias ašaras.

– Kas tau darosi? – Motinėlės balsas tą akimirką nuskambėjo neįprastai švelniai

ir klajoklė pratrūko.
Pasišniurkščiodama pasakojo viską, kas nutiko, kas su ja darosi, ko baiminasi, ką
įtaria. Net pati nesuvokė, iš kur joje buvo tiek drąsos viską iškloti, tačiau istorija
pati plūdo nesulaikomu žodžių srautu, kaip pavasarį tirpstančio sniego
užmaitinta kalnų upė.

Išklausiusi visą klajoklės pasakojimą Semba ilgam nutilo. Iš pradžių įsistebeilijo

Anukai į akis, matyt mėgindama įspėti, ar viskas išties gali būti taip, kaip
pasakojo moteris, o po to, vis taip pat atidžiai nužiūrinėdama, apėjo ją,
tyrinėdama beveik taip, kaip kadaise tyrinėjo Iglit prie vasaros maudyklos.

– Man reikia pagalvoti, – galiausiai pasakė, – su niekuo nekalbėk apie tai. Kai
nuspręsiu, ką su tavimi daryti, aš tave pakviesiu. Dabar eik. Noriu likti viena.

Sembos žingsniai nenutilo visą naktį. Anuka taip pat negalėjo sumerkti akių, vis
svarstydama, kuo jai pasibaigs toks neapgalvotas pratrūkimas. Visiškai nežinojo,
ko tikėtis, bet išsipasakojimas keistai išlaisvino. Rodėsi, kad net jėgų padaugėjo,
todėl, dangui pradėjus balti, išsiropštė iš guolio ir išsliūkino miškan, ieškoti
rytinio paukščio. Tačiau, priešingai nei paprastai, keisto jausmo vedama, pasuko
ne į brūzgynus, o link upės, nors nė pati nesusivokė, ko jai ten. Kojos tiesiog
pačios nunešė, o kai pasiekė krantą ir pakėlė akis virš srovės, vaizdas privertė
drebėti. Bloga nuojauta tiesiog susimaišė su krauju ir išsisklaidė po kūną,
priversdama virpėti kiekvieną raumenėlį: virš vandens driekėsi dvi raudonos
juostos. Gijų pradžios, pasislėpusios tamsiame miške, išsikerojusiame kitapus
upės, nė neįstengė įžvelgti, bet mirguliuojančios stygos virš vandens buvo
skausmingai ryškios. Kilo nepermaldaujamas poreikis nuo jų pabėgti, bet
moteris pasijuto spąstuose: ji stovėjo tarpe jų, todėl galėjo tik apsiskuti ir lėkti
atgal, į spiečių, o kelią jai žymėjo bauginantys kaspinai, plevenantys ore, abipus
plataus tako.

– Danai! – sukliko vos įvirtus į aulą, – Kur Danas?

– Kas? Aš čia. Ko šauki?

– Greičiau, einam į lauką. Kažkas negerai. Ten yra raudonas kelias..., – pati
suprato, kad kalba padrikai, tačiau vylėsi, kad vos medžiokliai pamatys tai, kas
darosi už spiečiaus sienos, patys susivoks, kad virš jų pakibo kažkokia nežinoma
grėsmė.

Paskui klajoklę išsekė ne tik vyriausiasis, Zikas, bet ir Gelas su dar keletu prie
laužų besibūriavusių žmonių.
– Na, vesk prie to raudono tako, – paragino Danas, vos būrelis išėjo už spiečiaus
sienos.

– Va, – nesuvokdama, ko prašoma, ištiesė ranką link čia pat, jiems tiesiai prieš
akis, spinduliuojančių kruvinai raudonų juostų.

– Kas „va“? – susižvalgė medžiotojai.

– Čia tu taip juokauji? – suurzgė Zikas.

– Ne... Kaip? Nesuprantu, jūs ką, nė vienas nematot?

– Anuka, einam, palydėsiu tave vidun, – ranką ištiesė Gelas, – gal apsinuodijai
ar kas. Pagulėsi ir praeis. Einam.

Moteris jau tiesė ranką, pati suabejojusi savo akimis, tačiau taip ir nepasiekė jai
ištiesto šešiadančio delno: staiga smogė tokia vaizdinių banga, kad net nugara
išsirietė iš netikėtumo, o srautas pasirodė nepakeliamas. Anukos akys
akimirksniu apsitraukė balta valktimi ir ji sukniubo vyrams po kojom,
trūkčiodama nuo kūnu srūvančios svetimos panikos.
15. Pavasario pjūtis
Dvidešimt devintosios kartos Jordanas Valantas apčiuopė mechaninį jungiklį,
stirksantį ant dilbio pritvirtintame kontrolės bloke. Kaskart jį palietęs mintyse
nusipurtydavo. Mechaninis sujungimas... Mechaninis! Ar begali būti kas
primityvesnio? Visa laimė, kad pašalinus tarpinę, pradėjo veikti chemija,
sujungianti jo neuroninį tinklą su transportinio vilko organizmu. Susikurianti
sąsaja trumpai sužaižaravo paaštrėjusiais impulsais, bet vyras greitai pajungė
savo valiai uzurpuotą individą ir nuslopino suaktyvėjusią lobus parietalis
smegenų sritį.

– Girdėjai, Vilai, sako prasidėjo evoliucija? O tu žudantis replikacijos cikle...

Evoliucija! – vyrui postringaujant į tuštumą vilkas, visiškai abejingai nešantis
savo raitelį, pajudėjo palei raudoną spindulį, apjuosusį didžiulę miško laukymę,
– Na bent jau bus šioks toks paįvairinimas mūsų monotonijoje. Žiūrėk, kaip
kūrybiškai išsprendėme susidariusią situaciją. Argi tau nepatinka? Ir primityvus
pagaliau galėsime deramai išnaudoti. Ale, kur dingo mūsų operatorius? A, va,
ana ten, vėl įnikęs į savo programų instaliavimą. Darijau! Darijau Klimai!

Grupė vyrų, susibūrusių po išsikerojusia pušimi, vienu metu ištiesė nugaras ir

pasisuko besiartinančiojo pusėn: jų balta oda žėrėjo pirmuosiuose ryto saulės
atšvaituose, identiškos plikos galvos sinchroniškai sukosi Jordano judėjimo
kryptimi, o žydros akys visos kartu susmigo į atėjūną. Veidai, sustingę ir be
emocijų, vienodi balti kombinezonai su įmontuotais kamufliažo generatoriais –
jokio individualumo, jokių sąmonės ar valios užuominų, vien tik tai, ką suteikia
operatorius:

– Ko rėkauji? – tarė vienas.

– Nematai, kad mėginu sureguliuoti šitą organinę medžiagą? – mintį tęsė antras,
analogišku balso tonu.

– Nėra reikalo kibirkščiuoti.

– Iki numatyto pradžios laiko dar turime dvidešimt minučių.

– Ir trisdešimt sekundžių.
– Geriau... geriau... geriau... – šeštasis užsikirto.

– Sumautos sąsajos nelaiko tokios temperatūros, – iš už kalbėjusiųjų nugarų

išniro dar vienas vyras.

Darijus. Nors apsirengęs tokiu pačiu baltu kostiumu kaip ir jį apsupę

plikagalviai, atrodė nepalyginamai gyvesnis. Pilkai mėlynos operatoriaus akys
šokinėjo nuo rankose laikomo monitoriaus, prie užsiožiavusio primityvo:
dirbtiniu būdu išauginto humanoido, neturinčio nei sąmonės nei valios, visiškai
priklausomo nuo programinės įrangos bei operatoriaus duodamų komandų,
kurias šis mėgino priversti veikti įnirtingai tapšnodamas kontrolinį monitorių,
laikomą rankose. Darijaus pirštai slydinėjo planšetės paviršiumi, o silpno vėjo
kedenama, nepriimtinai išsitaršiusi, šviesių plaukų kupeta suteikė jo rimtam
nusiteikimui kaži kokio vėjavaikiškumo. Prisiartinęs prie užstrigusio klono,
nulupo valdymo procesoriaus, įauginto į primityvo nugarą, dangalą ir atvėręs
mikroschemas akimirksniu suleido į jas laibus, nuo blyškumo veik permatomus,
pirštus:

– Bet aš viską sutvarkysiu, Valantai, tik tu man netrukdyk, ok? Eik patikrink
kreipiantįjį spindulį, kad nebūtų pertrūkių, nes kitaip tavo laukiniai vilkai
išsisklaidys ir iš plano liks tik paaiškinamasis raportas Komiteto biurokratams. O
tu, jaučiu, tikrai nenori su juo terliotis, tad negaišink manęs, ok? Šuoliuok.

– Tik pagalvok, Vilai, vos septintoji karta..., – sumurmėjo sau Jordanas, kai
vilkas pasuko už krūmokšnių ir operatorius nebegalėjo jo girdėti, – beveik
nenaudotas dar tas mūsų Klimas. Matyt toji užfiksuota evoliucija labai jau
sudomino Reprodukcijos Komitetą, ne kitaip, Vilai, ne kitaip...

– Jordanai Valantai, – prie raitelio prisijungė dar vienas vyras, atšuoliavęs nuo
kito laukymės pakraščio ant rausvai rudo vilko nugaros, – patikrinau spindulį,
vadinasi, energijos lygis, pakankamas. Vadinasi, galėsime jį išlaikyti, iki
pasieksime reikiamą tašką.

– Šaunu, šaunu... O Mikantas kur?

– Ant kalvos, vadinasi, norėjo apžvelgti situaciją, bet jau grįžta.

Abu vilkai sutartinai pasisuko link vėjų nugairintos kalvos, kurios ketera buvo
išnirusi virš vientisos pušyno žalumos. Vyrai netruko pastebėti nuokalne
besileidžiantį trečiąjį komandos narį. Atrodė panašiai kaip ir jo bendražygiai, jei
nekreipti dėmesio į tai, jog žandikaulis buvo tankiai apžėlęs šviesia barzda, kuri
savo tobulu trikampiu dengė vyro kaklą, o smaigaliu rėmėsi į jungo įlanką.

– Apsidairei, vadinasi?

– Kažkas svarbaus? – paantrino ir Jordanas.

– Nieko, – burbtelėjo barzdočius ir sunėręs rankas ant krūtinės, įniko dešiniuoju

smiliumi abejingai gremžti kairiąją alkūnę.

– Peržvelgiam planą? – nužvelgė savo šįkart itin negausias pajėgas Valantas.

– Nereik...

– Vadinasi taip, laukiam už spiečiaus ribos, įeinam tik tuomet, kai bus saugu,
jokio kontakto. Pagrindinis tikslas, vadinasi, hibridas, – jauniausiasis pakartojo
Jordano jau kelis kartus duotus nurodymus, – Tai ko laukiam? Juk pagaliau,
vadinasi, kažkas naujo, negi jums ne smalsu kaip viskas bus?

– Niekur nenuskubėsi. Darijus Klimas dar reguliuoja primityvus. Laukiam.

– Tai gal dar kartą apibėgti spindulį, vadinasi, patikrinti?

Į vyro entuziazmą kolegos nesureagavo, tad trijulė tiesiog sustingo, stebeilydama

į laukinių vilkų pilną, knibždančią ir kunkuliuojančią laukymę. Nuo vaizdo visus
užliejo nekantrumas. Tie erzeliuojantys, dirglūs padarai zujo nenustygdami
vietoje, budindami senokai užgesusią adrenalino kibirkštėlę, keldami norą kuo
greičiau pradėti užduotį.

– Pasivalyk, – abejingu balsu Jordanas burbtelėjo barzdylai, neatitraukdamas

akių nuo primirštus pojūčius stimuliuojančios laukymės, – alkūnė kraujuoja.

----------------------

Vaiskų ryto orą suvirpino garsas. Iš pradžių vienišas upės sargybinio švilpuko
klyksmas tik privertė spiečiaus gyventojus pakelti galvas ir trumpam nutraukti
įprastą veiklą. Po antrojo žmonės padėjo visus rankose laikytus daiktus ir
išsitiesę įsiklausė. Trečiąkart sugaudęs signalas privertė dairytis ginklų, o
ketvirtasis – motinas bei vaikus judėti link lopšio. Ar buvo penktas? Sunku
pasakyti, nes po paskutiniojo kvyktelėjimo pauzės prapuolė ir ausis užgulė
pratisas vaitojimas. Abu maudyklos sargybiniai švilpė nedarydami pertraukų,
priversdami visus žvalgytis ir nebyliai trūkčioti pečiais: ką šis ženklas turėtų
reikšti? Visi žinojo, jog vienas žvygtelėjimas – vienas vilkas. O nesiliaujantis
kaukimas? Ką reiškė šis sąmonę draskantis spengimas? Nors atsakymo neturėjo
nė vienas, bet visi jautė kylančią įtampą. Kažkas vyko ne taip, kaip buvo įprasta.
Kažkas buvo negerai.

Danas greitai davė nurodymą susirinkti ginklus ir judėti prie išorinio spiečiaus
žiedo. Žmonės tylomis rikiavosi, užimdami pozicijas prie aulos sienų, neramius
žvilgsnius kreipdami į išlyginto smėlio ruožą, skiriantį juos nuo plonos
apsauginės užtvaros.

– Jauti? – Ziko žvilgsnis išdavė pasimetimą, – Kas čia?

– Gal stirnas plėšrūnai užvijo? – mėgino spėti vyriausiasis, visu kūnu jusdamas
žemės paviršiumi vilnijantį virpesį, bet buvo akivaizdu, kad tai tiesiog pirmasis į
galvą šovęs atsakymas: vadas buvo pasimetęs ne mažiau nei visi kiti.

– Sargybiniai nesignalizuotų...

Vyrai susižvalgė. Abu žinojo vienintelę priežastį, dėl kurios anie galėjo duoti
signalą, tačiau nė vienas negalėjo suvokti, kaip vilkai gali sukelti tokį gausmą,
kuris ritosi įšalusia žeme, kutendamas pėdas.

Gelas, stovėjęs netoliese, viena ranka tvirčiau suspaudė ietį, o kita apčiuopė prie
diržo kabantį peilį ilgais ašmenimis, nė akimirkai nenuleisdamas žvilgsnio nuo
plonyčio rezginio, užstojančio kelią link upės. Garsas artėjo nuo vandens ir
sruvo viena sukoncentruota mase. Nesisklaidydamas tarp medžių, neataidėdamas
nuo tolėliau kėpsančių uolų. Vientisas kaip vienalytis kūnas dundėjo artėdamas.
Vyro galvoje akimirkai šmėstelėjo mintis apie tai, ką ten kalbėjo Anuka, prieš
parvedant ją į spiečių, ar tik moteris neminėjo kažkokio kelio... – prisiminimas
žybtelėjo ir išsisklaidė, nes užtvaras ėmė pleišėti. Tiesiai prieš gynėjus, pro
atsiveriančias properšas į apskritą statinį apglėbusį kiemą pasipylė vilkai.
Daugybė. Signalinė siena, plėšrūnų gaujai besibraunant vidun, pažiro skuteliais
per keletą akimirkų ir už jos atsivėrė odą šiauštis verčiantis vaizdas: žvėrys
plūdo nenutrūkstančiu srautu ir nenuklysdami nuo kelio, jungiančio upę ir
spiečių. Kitu metu medžiotojai būtų pamanę, kad plėšrūnus kažkas išgąsdino,
juos veja, tačiau dabar jie patys buvo per daug sugluminti to, kas vyko, kad
pastebėtų panišką žvėrių lėkimą. Viskas, ką galėjo padaryti gynėjai, buvo
parengti ginklus ir stipriau įsispirti į žemę, laukiant neišvengiamo susidūrimo su
atsiritančia banga.

– Gintis! – užriko Danas, – išlaikyti žiedą! – ir užsimojęs pasirengė kirsti

pirmam priartėjusiam vilkui.

Medžiotojai pasekė vyriausiojo pavyzdžiu: galabijo tik tuos žvėris, kurie

prisiartindavo pakankamai arti, kad būtų pasiekiami iš užimtų pozicijų ir
kiekvienas mostas buvo sėkmingas. Per pirmas susidūrimo akimirkas krito
keliolika vilkų ir nė vieno gynėjo, tad sugrįžo pasitikėjimas. Ir kaip tik tą
akimirką, kai žmonės atgavo pusiausvyrą, vėl pajuto žemę po kojomis, jų ausis
pasiekė neaiškus Dano šūksnis. Tie, kurie nedelsdami atsisuko, spėjo pastebėti
pravertą vyriausiojo burną ir sustingusį žvilgsnį, tačiau tai užtruko vos akimirką.
Kitą akimirksnį medžiotojo galva nulėkė nuo pečių. Begalvis kūnas, plūstantis iš
kaklo arterijų besiveržiančiu krauju, pasviro į kairę ir bematant pranyko už
zujančių vilkų keterų.

– Ne! – suriaumojo Zikas, braudamasis į tą vietą, kur vos prieš akimirką stovėjo
jo mokytojas, draugas ir vadas.

Galingi mostai retino vilų gretas, tačiau buvo per vėlu. Dano nebebuvo.
Penkiadantis, skausmo ir įniršio apakintas, siautėjo toje vietoje, kur tik ką žuvo
vyriausiasis, taškydamas ir traiškydamas užpuolikus savo ilgakočiu vėzdu, visu
kūnu panirdamas į žvėrių kraujo, kaulų skeveldrų, suplėšytų raumenų bei kailio
skutelių masę.

Gelas, nors ir pritrenktas neregėtos įvykių kloties, pusiausvyrą atgavo greičiau.

Paskubomis apžvelgęs gynėjus, vyras pastebėjo, kad galvos neteko ne tik Danas,
bet ir dar keli medžiotojai.

Vilkai nekertą galvų... Vilkai neturi ginklų...

Naujasis spiečiaus vadas ėmė kaip pašėlęs žvalgytis į visas puses ir staiga
suvokė:

– Tarpai! Taikykit į tarpus! Jie tarp vilkų!

Šįkart gmorgai nenaudojo žaibų, bet jie buvo čia. Pasinaudodami vilkų
suteikiama priedanga, jie rado būdą, kaip išvengti Iglit žabangų, kurios sužlugdė
paskutinį jų puolimą. Dešimtys vilkų sudraskė rezginį ir sutrypė išdavikiškai
išlygintą smėlį. Įsiaudrinę, pašėlę plėšrūnai, kaukšėdami nasrais ir
besiblaškydami po spiečiaus prieigas, nukreipė gynėjų dėmesį ir vėl sugrąžino
gmorgų pranašumą – jie vėl buvo nematomi. Tačiau vilkai, suteikę užpuolikams
galimybę pasislėpti, taip pat ir išdavė juos. Kai Gelas perkando suktybę, jis
suteikė progą gynėjams: po jo riksmo dalis iečių nukrypo reikiama linkme ir
kovos aukos nebebuvo vienpusės.

----------------------

– Jie kažkaip, vadinasi, įsigudrino mus matyti?

– Ne, nemanau. Šaudo aklai. Jie analizuoja informaciją ir daro savarankiškas

išvadas. Evoliucija. Reprodukcijos Komitetas įspėjo, kad taip gali nutikti.

– Ką darom? – barzdyla ramus stebėjo kovą, krapštydamas bioaktyvų alkūnės

tvarstį.

– Laikomės plano, turim rasti hibridą.

– Vadinasi, einam?

Valantas išsitraukė kreipiančiojo spindulio generatorių ir įjungė. Per spiečiaus

kiemą nusidriekė dvi raudonos gijos. Pradžioje jos mirgėjo greta viena kitos:
vyras laukė, kol laukiniai vilkai jas pastebės. Daug laiko neprireikė. Žvėrys
akimirksniu pajuto, kad ir vėl įkliuvo į bauginančius spąstus, o plėšrūnų dėmesio
sulaukęs Jordanas ėmė lėtai braukti per prietaiso displėjų, taip priversdamas
spindulius tolti vieną nuo kito. Kuo labiau plėtėsi tarpas tarp žymeklių, tuo
labiau spaudėsi vilkai, mėgindami atsitraukti kuo toliau nuo instinktyvią baimę
žadinančių stygų. Žvėrys grūdosi į pašalius, kol jų kūnai susidūrė su išoriniu
spiečiaus žiedu, kuris, neatlaikęs spaudimo, be garso sutrūkinėjo ir į laisvę
ištrūko dešimtys plėšrūnų.

Spiečiaus kiemas ištryptas, nuklotas vilkų maita, gynėjų kūnais, rezginių

draiskalais atrodė nuniokotas, liūdnas ir apleistas. Tačiau jis toli gražu nebuvo
tuščias, nors gyventojai tuo ir patikėjo. Nedrąsiai dairydamiesi jie akimis
nulydėjo tolstančius plėšrūnus, puoselėdami viltį, jog šįkart jiems pavyko
apsiginti ir bent kurį laiką jie bus saugūs.

Jordanas žvilgterėjo į primityvus. Keturi balti vyrai sėdėjo ant vilkų. Jų

kostiumuose ir transportinių žvėrių kailyje raudonai žėrėjo kamufliažo
generatoriai, mesdami atšvaitus ant krauju nutaškytų kombinezonų, tačiau
baltagalvių visiškai nejaudino priskretęs purvas ar kiti kovos pėdsakai. Jie buvo
absoliučiai ramūs net tada, kai gynėjai ėmė artintis, tikrindami kritusių draugų
kūnus.

Keturi primityvai. Ne kažkas, bet ir ne nieko. Sutartu laiku jie sugebės sukelti
pakankamą sumaištį ir suteiks progą Valantui, o kol ta akimirka ateis, jis su
saviškiais turėjo prisiartinti kaip įmanoma arčiau lopšio.

Pasirinko spiečiaus sienos dalį, nuo kurios gynėjai atsitraukė, kad galėtų
pasirūpinti sužeistaisiais. Vilkus įsibrovėliai varė taip, kad tie žengtų per
kritusiųjų kūnus, palikdami kuo mažiau pėdsakų. Kai prisiartino prie rezginio
Mikantas vienu plačiu mostu apliejo sieną skaidančiuoju koncentratu ir kelias į
lopšį atsivėrė. Išoriniai spiečiaus žiedai, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo tušti.
Miego zonoje suposi dešimtys tuščių gultų, tad nė vienas iš atėjūnų nė
nesižvalgė. Todėl, kai tiesiai priešais Valanto vilką išdygo keistai persikreipusi
būtybė, jis net susikeikė.

– Iš kur čia ta išsigimėlė? – moters vaizdas pasirodė itin nemalonus, ne tik dėl
deformuoto kūno, bet ir dėl virpančių akių vokų, po kuriais matėsi užsivertę
baltuojantys akių obuoliai.

– Nekreipk dėmesio, – paragino Mikantas, – ji vis tiek mūsų nemato.

– Sumauta sutrauka, pasirodė, kad tiesiai į mane žiūri.

Aplenkę moterį vyrai nuskubėjo prie lopšio ir čia jau neišlaikė ir barzdylos
nervai:

– Kas čia per ...?

– Čia kas, vadinasi, medžių kamienai? Kaip mes pro juos prasibrausime,
vadinasi?
Iš lauko atsklido klyksmai – buvo nesunku nuspėti, kad primityvai atnaujino
puolimą.

– Neturim daug laiko. Mikantai, pamėgink koncentratą.

– Šūdas, – buvo vienintelė vyro reakcija, salsvo kvapo skysčiui be menkiausios

žalos varvant nužievintu rąstigaliu.

– Ką darom, vadinasi?

Vyrų pasimetimą nutraukė klyksmas, nuaidėjęs jiems už nugarų. Veriantis garsas

tiesiog suskaldė tylą, vos neišversdamas trijulės iš balnų, o vaizdas atsisukus
privertė atvipti žandikaulius: apsigimėlė stovėjo tiesiai už jų, plačiai atsimerkusi.
Balti obuoliai švysčiojo prieblandoje. Tos balzganos akys negalėjo regėti, tačiau
moteris žiūrėjo į juos. Tiesiai į sutrikusių užpuolikų veidus. Stebeilijo ir klykė.

Staiga viena lopšio siena krustelėjo ir trumpai akimirkai atsivėrė ertmė. Iš

tamsos pasigirdo aimanos, baugštus šnaresys, kažkokie maldavimai. Iš motinų
šventovės ištrūko vienišas šešėlis. Aukštas siluetas, slinkdamas pasieniui, be
jokių abejonės ženklų pasileido link deformuotos klykiančios žmogystos.

----------------------

Anuka praplėšė akis ir pagaliau vaizdas buvo čia ir dabar. Pagaliau vaizdiniai
pasitraukė, o su jais kartu išnyko ir svetimi jausmai, kurie ją buvo užvaldę:
baimė, panika, noras išsivaduoti ir pabėgti, priespauda ir kažkokia svetima valia,
besismelkianti į kaulus. Pagaliau ji vėl buvo Anuka. Gamtos vaikas. Moteris,
užpulto ir suniokoto spiečiaus gyventoja – apie tai pagalvojus širdį suspaudė
graudulys. Nors ir nedalyvavo grumtynėse, tačiau kuo puikiausiai suvokė viską,
kas įvyko. Daugiau jau nebeabejojo savo regimų vaizdų tikrumu. O kaip būtų
galėjusi, jei tiesiai prieš jos akis nulėkė Dano galva ir atsirito prie vilko letenų.
Mirusios akys žvelgė kažkur į šalį, o ji negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo smėliu
aplipusių lūpų. Norėjo pasilenkti ir nubraukti žvyrą nuo vyriausiojo burnos,
tačiau vaizdas nutrūko, persikėlė į kitą vietą. Taip, šokinėdama iš vieno stebėtojo
į kitą, ji per pačią skaudžiausią patirtį suvokė, apie ką kalbėjo Iglit, sakydama,
kad Jaras geba matyti vilkų akimis. Dabar jau buvo tikra – ji taip pat tai sugeba.
Dar Iglit sakė, jog vilkai mato gmorgus ir tai taip pat buvo pati gryniausia tiesa.
Ta trijulė, kuri norėjo įsiveržti į lopšį: balti veidai, dangaus spalvos akys, sniego
vaiskumo apdarai. Ir nuolankūs bevaliai vilkai. Kai stojo prieš įsibrovėlius matė
save tų pavergtų padarų akimis ir tuo pačiu metu savosiomis regėjo nuostabos
perkreiptas gmorgų fizionomijas. Nustebimas, ištempęs jų veidus buvo aiškiai
atpažįstamas. Ne taip labai jie skyrėsi nuo spiečiaus gyventojų. Smulkesni ir
bespalviai, tačiau turėjo tiek pat rankų, kojų, jų veidai, nors ir aštresni, smailesni,
vis dėlto per daug nesiskyrė nuo taip gerai pažįstamų.

Moteris įkvėpė pilną krūtinę ir leido orui ištekėti nevaržomai, išsinešant visą
pergyventą įtampą. Ji gulėjo ant grindų, o virš jos plytėjo spiečiaus stogas. Pro
ventiliacines angas žemyn krito žaižaruojantys šviesos pluošteliai. Kažkur
aukštai, pjaustydama šviesą, pastoge zujo anksti sugrįžusi baltoji kielė – kaip tu
čia įkliuvai? – mintyse nusistebėjo klajoklė, stebėdama besiblaškantį mažą
paukštelį.

– Bet kodėl ji išvis išėjo? – kiek prislopintas Ziko balsas nuskambėjo kažkur
tolumoje.

– Nes anoji pradėjo klykti kaip skerdžiama, – Lorota. Keistai lūžtančiu balsu, lyg
užsiverkusi.

– Ir kas?

– Ji užsispyrė, kad privalo ją gelbėti...

– Kurių galų?

– Nes... nes..., – favoritė suaimanavo balsu, – oi, Motinėle mano, ką man daryti?

Anuka sutelkė dėmesį, laukdama Motinėlės atsakymo. Jai pačiai buvo smalsu,
kodėl Semba išėjo iš saugaus prieglobsčio.

– Susiimk, dabar TU mūsų Motinėlė.

– Ne, aš negaliu... aš nepasirengus, – Lorota užsikūkčiojo ir pokalbis nutrūko.

O klajoklės galvoje ėmė spengti. Moteris kaip pamišusi mėgino atkurti savo
atmintį: kas gi nutiko po to, kai ji pamatė iš lopšio išsprunkančią Sembą? Ką
darė gmorgai? Gynėjai? Juk jie pasirodė gana greit. Ar ne? Juk buvo tikra, kad
prieš nualpdama girdėjo kažką atbėgant, kažkas iš medžiotojų tikrai išgirdo
Anukos šauksmą, išsiveržusį, kai tik ji suvokė, jog užpuolikai veržiasi pas
medžiotojų nesaugomas motinas ir kūdikius. Argi jie neapgynė Sembos?
Nespėjo?

– Tai kodėl ji paliko saugų lopšį? – Ziko balse užuojautos nebuvo, vien
gniaužiamas skausmas ir pro sukąstus dantis besiveržiantis įniršis.

– Ji norėjo parsivesti Anuką į vidų, kur saugu...

– Lorota, man atsibodo kartoti tą patį klausimą. Pasakyk aiškiai galų gale!

– Nes ji laukiasi, ji taip pat motina...

Klajoklė užmerkė akis ir nusuko galvą į sieną, vildamasi, kad niekas

nepastebėjo, jog ji buvo atgavusi sąmonę. Jai reikėjo susikaupti ir pagalvoti apie
tai, kas įvyko ir apie savo bei vaiko ateitį. Juk vos prieš kelias paras sužinojo
apie Iglit ir Jaro suartėjimą ir tai sužlugdė moters planus palikti spiečių. Maža to,
nevilties ir silpnumo akimirką ji viską išpasakojo Motinėlei. Semba išklausiusi
klajoklės istoriją ir apžiūrėjus pasikeitusį kūną patikėjo jos žodžiais, tačiau jai
reikėjo laiko viskam apmąstyti. Iš tiesų vyriausioji turėjo daug ką apgalvoti:
Anukos istorija neturėjo lengvos baigties, mat vyriausiosios vertinimu, beveik
nebuvo jokios tikimybės, kad vaikelis gims sveikas. O jei ir taip, tuomet
Motinėlei tektų pareiga užtikrinti, kad jis ar ji niekada nesusilauktų palikuonių.
Anukos kraujo kodas prastas, o tėvo išvis nežinomas, tad ši linija negalėjo būti
tęsiama.

Laukdama Sembos sprendimo klajoklė ir pati daug galvojo. Buvo nutarusi, kad
iki gimimo liks spiečiuje, kur jai šiuo metu buvo saugiau, nei vienai miškuose.
Čia jai nereikėjo rūpintis dėl laukinių žvėrių ar maisto. O po to? Kas bus po to,
nė pati dar nežinojo – buvo nutarusi tai palikti ateičiai. Ir Sembai, mat klajoklė
pasitikėjo vyriausiosios išmintimi, nujautė, kad Motinėlė ras teisingą sprendimą.
Tačiau dabar ateitis susvyravo. Anuka nebuvo įsitikinusi, kad Lorota leis jai būti
tarp motinų, leis čia gyventi, abejojo, ar tik ji nebus išvaryta gerokai anksčiau,
nei pati būtų norėjusi išeiti.

Kad ir kokios sunkios mintys apsupo moterį, tačiau milžiniškos įtampos

iškamuotas kūnas netrukus nugrimzdo į patį giliausią miegą.

Su tamsa į aulą įsiveržė triukšmo banga, nuvilnijusi per visą spiečių. Griaudintys
šūksniai prikėlė klajoklę. Nors pramiegojo visą dieną, visiškai negeidė nubusti ir
vėl stoti prieš slogias mintis, tačiau pro klyksmus ir riksmus prasimušė kai kas,
kas privertė ją atsimerkti. Jaras. Jis ją šaukė. Vėl ir vėl. Jo balsas buvo aiškus ir
ryškus, lyg vyras stovėtų greta. Anuka apsidairė – ne, ji gulėjo toje pačioje
vietoje, kur nukrito mūšio įkarštyje, tad per visą dieną niekas jos nė pirštu
nepalietė. Klajoklė nusprendė, kad tai geras ženklas: jei Lorota būtų nusprendusi
jos atsikratyti, būtų jau pasirūpinusi, kad medžiotojai ją be sąmonės išmestų
lauk.

– Anuka! Anuka! Kur tu, Anuka? – vėl ir vėl skambėjo žodžiai, bet klajoklė ėmė
suprasti, kad tai tik iliuzija. Kad ir kaip jai būtų norėjęsi prie kažko prisiglausit,
ji čia buvo visiškai viena.

Pamėgino atsistoti. Strėnas gėlė nepakeliamai, o sustabarėjusi nugara rietėsi,

tempdama apsunkusį kūną prie žemės. Kai pagaliau pavyko, suvokė, jog kojos
vos laiko – šios dienos įtampa buvo jai per didelė, be to nuo vakar ryto
nesimaitino. Nutildžiusi liūdesį keliantį balsą galvoje, apsvarstė, ar nevertėtų
susirasti kokį paukštį ir susisupusi į žydrąjį apsiaustą nusvirduliavo aulos link.
Dar neįžengus į laužų apšviestą aikštę suvokė, ką rėkalioja žmonės:

– Gmorgas, gmorgas! Užmuškite gmorgą!

– Ar matei? Visai toks, kaip pasakojo vargšelė Oza, – aptarinėjo įvykį keli
medžiotojai, – nereikėjo tam galvažudžiui sugrįžti.

– Norėjo nepastebėtas išplėšti lopšį, jei jau nepavyko per užpuolimą, – kažkas
dėstė savąją įvykių versiją, – gerai, kad Gelas sargybą ir nakčiai pastatė, o tai
nežinia, ką jis mums miegantiems būtų padaręs.

– Nupjaukit galvą! – nuvilnijo gausiai šūksniais palaikomas siūlymas.

– Jūs galit matyti gmorgą? – susidomėjo ir Anuka.

– Šitas be savo įmantrios apsaugos, pati pažiūrėk, – pasiūlė greta stovėjęs alas, –
pamatysi, lygiai toks, kaip pasakojo ta nužudyta motina.

Anukai pasidarė bloga. Ji puikiai prisiminė, kokį gmorgo portretą nupiešė Oza
paskutinėmis savo gyvenimo dienomis: geltonos akys, pilki plaukai, šviesi oda...

– Anuka... – išvargęs Jaro balsas vėl suskambėjo jos sąmonėje.

Moteris ėmė brautis į aulos centrą ir pasiekusi žmonių grūsties pakraštį sustingo.
Jis klūpojo, rankomis atsirėmęs į žemę, pilki karčiai užkritę ant veido, susigūžęs
ir menkas, gal net palaužtas. O aplink savo auką išdidus ratus suko Zikas. Zikas
sugavo gmorgą… Tik vargšas penkiadantis nė nenutuokė, kaip suklydo.

– Jarai, – sušnabždėjo klajoklė, o jos balsas išsisklaidė minioje.

– Nekalbėk. Tiesiog įsileisk mane, – vėl nuskambėjo jo balsas galvoje.

Anuka nė nenutuokė, ką tai reiškia, kaip jai jį įsileisti?

– Atsipalaiduok ir leisk mintims plaukti. Kvėpuok ramiai.

– O Pirmoji Motina, ką jis čia veikia, ir kaip man padaryti, kad jis girdėtų...

– Girdžiu, jau girdžiu.

Moters akys išsiplėtė ir burna prasivėrė iš nuostabos – kaip tai nutiko? Ir kaip jai
tai nutraukti? Negi jis dabar visada girdės tai, ką ji galvoja? O jei netyčia
nesuvaldys savo minčių ir pagalvos apie kažką, ko jam žinoti nereikia, o jei
pagalvos apie tai...?

– Apie ką nenori, kad sužinočiau?

– Nesvarbu. Kodėl tu čia? Kaip mes tave ištrauksim?

– Dar nežinau.

– Bet kaip? Kaip jie tave sučiupo?

– Nebegirdėjau tavęs ir Koja nebejautė tavo buvimo. Žinojom, kad jus puolė.
Galvojom, kažkas blogo nutiko.

– Tai atėjai patikrinti, ar man viskas gerai?

– Panašiai.

Anuka sustingusi spoksojo į Jarą. Pasaulis aplink neegzistavo, tačiau aplink

šurmuliavo žmonės, o kai kurie iš jų net labai atidžiai stebėjo klajoklę, kurios
reakcija į belaisvį itin juos sudomino. Ypatingai Lorotą, kuri sutrikusi ir
užsiverkusi stovėjo kiek atokiau. Dar visai neseniai ji iš visų jėgų troško tapti
Motinėle, tačiau šio virsmo džiaugsmą gerokai užtemdė baimė dėl ateities: kai
Gelas pranešė, kiek jiems liko gynėjų po šio mūšio, moterį apėmė neviltis. Iš
klestinčios, turtingos bendruomenės beliko trupiniai, kuriuos ji privalės kažkaip
surinkti. Be to gerokai iš vėžių išmušė paskutiniai Sembos žodžiai, ištarti prieš
išsmunkant iš lopšio: „Privalai rūpintis motinomis, kad ir kas jos būtų, kad ir kas
nutiktų. Motinėlė yra aukščiau visų, bet be motinų ji niekas. Jei man kas nutiks,
pasirūpink Anuka, dabar ji viena iš mūsų“. Matyt nuo mūšio klyksmų ir riksmų
Motinėlei pasimaišė protas, kad ji sulygino gamtos vaiką su motinomis. Anuka
niekada nebus viena iš motinų, tačiau dabar ji, Lorota, yra Motinėlė. O Motinėlė
negali išmesti besilaukiančios moters iš lopšio. Tai būtų paneigimas visko, kas ji
yra ir ką gina. Ji, kaip Motinėlė, dabar privalo kovoti už naują gyvybę bet kokia
kaina. Nebent yra kažkokia itin svarbi priežastis to nedaryti. Ir Lorotai labai
norėjosi, kad tokia priežastis atsirastų.

Iš pradžių niekas nepastebėjo, kaip Lorota atsiskyrė nuo minios ir patraukė link
Ziko. Ji judėjo tyliai ir greitai, tačiau kai atsidūrė rato centre slėptis nebeliko kur.
Galėjo pasinaudoti tik netikėtumu. Todėl nė nestabtelėjusi čiupo Ziko kuoką ir
užsimojusi kiek pajėgė, smogė klūpančiam Jarui.

– Ne! – nevalingai ištrūkęs vienišas klyksmas nuaidėjo erdvėje.

Visi susirinkusieji pasisuko į žmogų, kuris prieštaravo Motinėlės valiai ir kuris

užstojo gmorgą. Nuostabos kupini žvilgsniai pervėrė Anuką.
16. Mišrūnas
Kuoka iškilo tiesiai virš klūpančio Jaro galvos, tačiau paskutinę akimirką vyras
kryptelėjo ir sunkus vėzdas, slystelėjęs pečius dengiančiais kailiais, dunkstelėjo
kažkur tarp menčių. Smūgis buvo silpnas, mat paskutines dienas kūdikį
nešiojanti Lorota neturėjo jėgų mosuoti sunkiu ginklu, tačiau įžanga paliko
reikiamą įspūdį reikiamam žmogui – Anuka išsidavė. Motinėlė net neatsisukusi
jautė, kokia neviltis apima klajoklę, susigriebus, kad nesusivaldė ir šūktelėjo
pačiu netinkamiausiu laiku. Į svetimąją susmigo daugybė žvilgsnių, mat šiandien
buvo pati nepalankiausia diena prisipažinti, turint ryšių su gmorgais. Po
užpuolimo, per kurį kiekvienas spiečiaus gyventojas kažko neteko, po kovos, per
kurią žuvo du vyriausieji, po išgąsčio ir tvėrių siuvamų žaizdų skausmo, žmonių
akyse liepsnojo neapykanta.

– Jūs tik pažvelkite, – Lorota nutaisė bejausmį veidą ir pasistengė, kad balsas
skambėtų lyg nešališko, emocijų neblaškomo, teisėjo, – štai, štai ši moteris yra
išdavikė, susidėjusi su mūsų priešu.

– Ne, tai netiesa, – Anuka susigūžė ir stengėsi nesižvalgyti aplink, kad nematytų
piktų veidų, tačiau neketino ir pasiduoti.

– Tu neigi, kad jį pažįsti?

– Ne, neneigiu, – garsas strigo gerklėje ir ji pasijuto tokia pat bejėgė, kaip
vaikystėje, kai tik mokėsi kalbėti ir jai niekaip nepavykdavo sudėlioti žodžių, –
aš pažįstu Jarą, bet jis nėra gmorgas.

– Ak jau Jaras? – Lorota akimirkai nesuvaldė savo manieringo tono, bet netruko
susigriebti, – Nemėgink mūsų mulkinti, moterie, mes puikiai žinome, kas jis
toks.

– Ne, nežinote! Jūs nieko nežinote, – kraujas siūbtelėjo į smilkinius, prisiminus,

kiek jiedu padarė dėl šio nelemto spiečiaus, – Jaras yra toks pats Gamtos vaikas,
kaip ir aš. Jis neturi nieko bendro su mus puolančiais gmorgais. Nieko! Girdit?

– Neįsisiautėk, – Lorota mėgavosi savo nauja balso galia, verčiančia nurimti ne

tik aplink stovinčius, bet sutramdančiu ir amžinai jai besipriešinusią klajoklę, –
vargšelė Oza mums gana tiksliai nupasakojo, kaip atrodo gmorgai. Ir, argi ne
keista, iškart po to, kai apibūdino tavo draugą, netikėtai buvo nužudyta.

Motinėlė padarė pauzę, leisdama stebėtojams užbaigti jos tik ką pakištą mintį. Ji
pati negalėjo abejoti vyriausiųjų sprendimu, lėmusiu Iglit išvarymą, tačiau
nekaltutė užuomina šiuo metu jai buvo aukso vertės: žvelgdama į susirinkusiųjų
veidus ji su pasimėgavimu stebėjo, kaip išsiplečia akys ir prasiveria lūpos,
plykstelėjus įtarimo liepsnai.

– Taip, Oza matė Jarą, bet tik todėl, kad jis padėjo man ją išgelbėti, – Anuka
priglaudė delną prie krūtinės ir pasisuko į minią, – maldauju patikėti, šis vyras
niekada nepadarė nieko blogo. Jis padėjo man medžioklėje. Negi tikrai manėte,
kad tokia kaip aš, gali sumedžioti tiek žvėrių miškuose, kurie kitiems yra tušti?
Zikas savomis akimis regėjo, kaip man įžengus į Sausąjį mišką lyg iš niekur
jame atsiranda stumbras. Taip nebūna! Luošė negali sumedžioti stirnų ar laukinių
kiaulių, luošė negali pati viena nukeliauti iki Maurų įlankos ir iš jos pargabenti
sužeistos motinos. Negi nesuprantat, jis visą laiką man padėjo. Tik dėl jo, aš
atnešiau pakankamai mėsos į alo Bobo sandėlius, tik dėl jo buvo išgelbėta Oza.
Maldauju, išgirskite, ką jums sakau...

– Labai graži kalba, Anuka. Gal mes ja net ir patikėtume, jei ne vienas „bet“. Tu
mums melavai. Ne kartą, ne du, o nuolatos, tu tik ką pripažinai, jog mulkinai
mus nuo pirmosios savo dienos čia, taip kad mes negalime tavimi tikėti. Nei
tavimi, nei tavo gmorgu.

– Aš nemelavau, – vėl nudelbė akis klajoklė, suprasdama, kokia nedėkinga jos

padėtis.

– Tikrai? – Lorota išdidi prisiartino prie Anukos ir demonstratyviai nužvelgė jos

siluetą, paslėptą po žydruoju apsiaustu, – Pirmosios Motinos vardu prisieki, kad
nemelavai ir nieko nenutylėjai? Nagi? Prisiek, kad neturi nuo mūsų paslapčių!

Nors Lorotos veidas ir buvo ramus, tačiau nenumaldomai į viršų kylantys lūpų
kampučiai vis nesileido sutramdomi. Pasitenkinimas. Visą kūną apimantis
pasimėgavimas klajoklės sutrikimu ir savo pranašumu. Motinėlė mėgavosi
būsima pergale ir norėjo tuo saldumu dar šiek tiek pasidžiaugti. Todėl Anukai
bejėgiškai gūžiantis ji be galo lėtai bei gracingai ištiesė rankas ir atnarpliojo
žydrojo apsiausto raiščius, o juos atpalaidavusi timptelėjo už skverno. Rūbas
šlumštelėjo ant grindų, atidengdamas apvalų atėjūnės liemenį. Vyriausioji
švelniai paglostė jos pilvą ir apžvelgė aulą. Tai, ką regėjo, patvirtino, jog viskas
atlikta be priekaištų: didesnės nuostabos spiečiaus gyventojų veiduose ji dar
gyvenime nebuvo mačiusi.

– Taip, ši moteris ne tik mums melavo, susidėjo su priešu, bet dar nešioja jo
mišrūną, neaiškaus kraujo padarą, kuriam atsirasti nebūtų leidęs kraujo
įstatymas. Ji sutrypė viską, kas mes esame, ji tyčiojosi iš mūsų, laužydama
šventus priesakus!

Anuka nebegirdėjo nei Motinėlės žodžių, nei aplink kylančios pasipiktinimo

bangos, nes jos dėmesį prikaustė užsiliepsnojęs Jaro žvilgsnis ir galvoje
pasklidęs urzgimas. Jei tik būtų kitos aplinkybės, galbūt moterį būtų
pradžiuginusi mintis, jog jis net mintyse nepasitenkinimą reiškia bežodžiu
niurnėjimu, tačiau dabar klajoklę gerokai labiau baugino tai, kas slėpėsi po
kylančiu nirtuliu. Staiga tarp judviejų iškilo siena, nukirtusi kitų negirdimą ir
nejaučiamą ryšį. Jis jos nebeįsileido ir Anuka negalėjo įsivaizduoti, ką Jaras
galvoja apie šią netikėtą naujieną. Ar jis jos nekenčia? Niekina? Ant ko jis
siunta?

– Bėk, kai tik bus proga, – pagaliau gavo tik jai vienai girdimą atsakymą į savo
klausimus.

Tačiau šis planas visiškai nenudžiugino moters. Šis planas negalėjo baigtis
laimingai.

– Ne, nereikia, – klajoklė mėgino jį suvaldyti siųsdama šią vienintelę mintį vėl ir
vėl, – prašau, tik nieko nedaryk, palauk...

– Ach! Jūs tik pažvelkite, – Lorota davė valią savo ironiškam tonui, spėjusi
suprasti, kad turi visišką minios palaikymą. Jai nebereikėjo vaidinti šaltos
teisėjos, mat nuosprendis jau skriejo iš lūpų į lūpas, – nejaugi tu ir jam melavai?
Anuka... Kaip nedora iš tavo pusės. Tačiau tu turbūt kitaip ir nemoki... Laikyk jį,
Zikai!

Jaras, praleidęs pro ausis visus klajoklės maldavimus, lėtai stojosi. Privalėjo
pakeisti kūno padėtį, nes toji, kurioje buvo, pasirodė per daug nepatogi puolimui,
kurio išvengti jis nesitikėjo. Net priešingai – didžiam Anukos siaubui, mintyse
vieną po kito vyras tikrino puolimo variantus, svarstydamas, kurį priešą pašalinti
pirma, kuriuo prisidengti, katruo pasinaudoti kaip priedanga. Visi vaizdiniai
dažėsi krauju, mat aplinkybės neleido tikėtis lengvo pabėgimo ir kalinys buvo
tam pasirengęs, kaip buvo pasirengęs ir tam, jog vos išsitiesus, jį surakins
geležinis penkiadančio glėbys:

– Ietį, – Zikas šūktelėjo greta stovinčiam medžiotojui, ir sugniaužęs ginklą delne

atpalaidavo savo gniaužtus, nustumdamas auką per koto ilgį, – net nekvėpuok.

– Ne, meldžiu, – Anuka šoko link jų, ketindama įsisprausti kažkur tarp Jaro ir
ieties smaigalio, mat puikiai matė, jog nė vienas iš vyrų neketina nusileisti.

– Nenoriu su tavimi kalbėti. Tu man šlykšti, – pro dantis prakošė medžiotojas,

net nepažvelgdamas į klajoklę. Penkiadantis žengė žingsnį į priekį,
spustelėdamas ietį. Greta Jaro stovėjusi moteris girdėjo, kaip spragteli perpjautas
rūbas ir antgalis paskęsta kailiuose.

Anuka stumtelėjo Jarą atatupstą. Zikas žengė žingsnį į priekį, vėl priglausdamas
ginklą prie sučiuptojo krūtinės.

– Aš tavim pasitikėjau, ėjau su tavimi medžioti, o tu atvedei tuos nusmurgusius

padarus į mūsų kiemą! Per tave žuvo Danas, – Ziko balsas grumėjo lyg miškais
atsiritanti vasaros perkūnija, – Nenoriu tavęs daugiau čia matyti, nei tavo
padaro!

Penkiadantis žingsnis po žingsnio stūmė ašaromis paplūdusią Anuką ir bet kurią

akimirką pulti pasirengusį Jarą vis toliau iš aulos centro. Trijulei prisiartinus, net
minia prasiskyrė, duodama jiems kelią.

– Palauk, Zikai, – supratusi, kur link jie juda šūktelėjo Lorota, – ne tau spręsti,
ką daryti su juo!

– Jei nori laukti, kol parsiras Gelas, pati ir tramdyk tą laukinį, o aš prie jų
daugiau neketinu liestis. Nesu matęs šlykštesnių padarų.

– Zikai... – šniurkštelėjo nosimi Anuka, įskaudinta penkiadančio žodžių.

– Bėkit, – vien lūpomis pratarė medžiotojas, o balsu paragino, – Nešdinkitės, nes

jei dar jus pamatysiu, prisiekiu Korporu, paskersiu nemirktelėjęs!

Jaras, pajutęs už nugaros atsivėrusią tuštumą, griebė Anuką už dilbio ir šoko link
upės. Moteris kluptelėjo, tačiau greit atgavo pusiausvyrą ir iš visų jėgų pasileido
paskui. Sunkus kūnas ir nesveika koja neleido greitai judėti, tačiau vyras beveik
ją nešė, vieną jos ranką permetęs sau per pečius ir apglėbęs per liemenį.
Maudykloje, išlaisvinta šįryt ledą sutrupinusios vilkų gaujos, kunkuliavo
pavasarinė srovė, tačiau kiek aukščiau upės krantai vis dar buvo pasidengę gan
storu ledo sluoksniu ir tik viduryje murmantis vanduo buvo išsigraužęs prataką.

– Ne, kur tu bėgi? – krūptelėjo moteris, supratusi, kad Jaras ketina keltis į kitą
krantą.

– Ten vienintelė saugi vieta.

– Ten vilkai!

– Čia žmonės, – karčiai nukirto ir pasileido per traškantį ledą, paskui tempdamas
ir klajoklę.

Pasiekus vidurį Anuka sustojo – properša akivaizdžiai per plati, kad jai pavyktų
peršokti.

– Neįveiksiu...

– Įveiksi.

– Tikrai neįveiksiu.

– Gerai, tada rasime kitą vietą.

Orą perskrodė trumpas švilptelėjimas ir prie jų kojų įsmigo strėlė. Abu

akimirksniu atsisuko. Ant kranto stovėjo Gelas su keliais medžiotojais.

– Tik aš sprendžiu šio spiečiaus likimą, – sušuko vyriausiasis, sulaukęs dėmesio,

kuriam atkreipti ir buvo paleista strėlė ir vėl pakėlė lanką, – ne Zikas, o aš! Aš
vienas!

Jaras timptelėjo pakeleivę prie žemės:

– Gulk.

Strėlė, sušvilpusi ore, praskriejo vos per delną nuo moters veido. Vyriausiasis, be
jokio vargo galėjo juos nudobti, tačiau akivaizdžiai mėgavosi, demonstruodamas
savo valią spręsti, kam pavyks išsigelbėti, o kas bus pasmerktas. Jo žodis čia bus
paskutinis. Ne laukinio ir ne svetimosios. Bėgliai privalo tai suprasti. Kaip ir jį
atlydėję žmonės.

Anuka be žodžių suklupo ant sniego, mat jos galvoje blykstelėjo Jaro planas.
Kaip galėdama greičiau išsitiesė ant nugaros ir iškėlė rankas, kurias sugriebęs
vyras ėmė ją sukti ratu.

– Pritrauk kelius, saugok pilvą.

Paleido pažeme, vos aukščiau ledo paviršiaus, taip, kad lekiant virš vandens
plaukų kasą lyžtelėjo purslai, tačiau trinktelėjus į ledą vis tiek klubą ir alkūnę
nudiegė skausmas. Tačiau tai buvo niekai. Vos sustojus slysti pakėlė galvą ir
mėgino akimis surasti Jarą, bet pirma jos akis užkliuvo už perkreipto Gelo veido
– vadas nesitikėjo, kad taip greitai ir taip lengvai, moteris ištrūks iš jo
kontroliuojamos erdvės. Už tai laukinis vis dar buvo nesunkiai pasiekiamas, nors
ir jis nedelsė: vyras, įsitikinęs, kad moteris saugiai nusileido, pats šiek tiek
atsitraukė ir pasileido link properšos, ketindamas ją įveikti vienu šuoliu. Stebint
iš šalies, atrodė, jog jis tiesiog tam sutvertas: kojų raumenys įsitempė ir
atsispyrė, o skriedamas virš srovės kūnas gražiai palinko į priekį. Tačiau, dar
nepasiekus vidurio, Jaro veidas persikreipė, nugara suglebo ir jis prarado greitį.
Vyro kojos murktelėjo į ledinį vandenį, o krūtinė vožėsi į ledo briauną.

Nugaroje stirksojo strėlė.

– Ne! – Anuka pašoko, ketindama lėkti link sužeistojo.

– Nesiartink, – balsas mintyse buvo netikėtai skaidrus, – miškas. Greičiau. Bėk.

Jaro rankos įsitempė ir jis pamėgino įsitverti į ledą, tačiau neklusnūs pirštai tik
vangiai grybštelėjo šlapią sniegą. Jėgos seko nelauktai greitai. Sukaupęs jų
likučius, vyras pasuko galvą į Anuką:

– Bėk! Dabar!

Klajoklė delsė. Negalėjo nusisukti nuo šio žmogaus. Jis vienintelis jai buvo iš
tiesų artimas – pagaliau suvokė, kas tie saviškiai, kuriuos jai linkėjo surasti
Heket. Štai šis vyras, kovojantis su mirtimi, yra jos žmogus, o ji tokia bejėgė...
Nepaisant visko. Turėjo pamėginti, todėl ryžtingai pajudėjo link murmančio
vandens. Tačiau suspėjo žengti vos kelis žingsnius, kai švilptelėjo dar viena
strėlė ir susmigo į Jarą.
– Bėk, – buvo paskutinė vyro mintis, pasiekusi Anuką, prieš jam nuslystant į
vandenį ir kūnui pranykstant tėkmėje.

----------------------

Kojų raumenys liepsnojo, o veido odą svilino pernykščių avietynų stagarai,

čaižantys kiekvieną neapsaugotos odos lopinėlį. Plaučiai švokštė, gerklę rėžė
kiekvienas įkvepiamas žvarbaus oro gurkšnis, net kraujas, plūsdamas
kraujagyslėmis, rodėsi mėgina suplėšyti moterį į smulkius skutelius. Tačiau tai,
kas kankino jos kūną, buvo niekai, palyginus su tamsa, ėdančia iš vidaus. Ta
tuštuma. Tuštuma, baisesnė už nepažįstamą klaidų mišką, per kurį brovėsi. Už
lokį, sekantį bėglės pėdsakais ir su kiekvienu žingsniu vis labiau artėjantį.
Baisesnė už kelią, vedantį į niekur. Ir jei ne tas vienintelis vilties žiburėlis, būtų
čia pat kritusi ant kelių ir laukusi ją persekiojančio žvėries. Būtų pasidavusi,
nebekovojusi. Tačiau Anuka turėjo ką saugoti ir baimė prarasti tą mažą, joje
augantį, stebuklą vis augo. Baimė suteikė jėgų.

Prisidengė veidą, gindamasi nuo besidaužančių liaunų krūmynų, kuriuos įžiūrėti

darėsi vis sunkiau. Vakarėjančiame miške medžių kamienai, šakos, paparčiai
ėmė lietis į vientisą pilką dėmę.

Akimirką pasirodė, kad už nugaros, įmerkęs snukį į jos šviežią brydę,

šnopuodamas artėja lokys. Prarijo klyksmą ir iš paskutinių jėgų metėsi į priekį:
rankomis mosavo prieš akis, mėgindama praskirti sąžalynus, nors beveik jų
nebematė. Staiga visu kūnu atsitrenkė į milžinišką akmenį. Užlaužta ranka
nutirpo, skausmas surakino petį, dieglys persmelkė visą šoną ir ji, praradusi
pusiausvyrą, skaudžiai suklupo. Nuo smūgio ėmė spengti galvoje ir moteris,
praradusi paskutines jėgas, išsitiesė greta milžiniško riedulio. Žemė prie uolos
buvo akmenuota, aštri, jautė rupų žvirgždą visu kūnu. Kraujas iš prakirsto
antakio lėtai sruveno per blakstienas, retkarčiais susitvenkdamas į juodus lašus,
kurie prisirpę kapsėjo į dulkes.

Baimė suplazdėjo krūtinėje ir užgeso, kartu užmerkdama ir krauju pasruvusią

akį.

Maudė pusę kūno, o kita pusė buvo visiškai sustingusi ir nejautri. Ant veido
tirpo snaigės – tas ledinis vanduo, besiritantis lašais ir besikaupiantis kūno
linkiuose ir bus ją prižadinęs. Pamėgino atplėšti akis. Blakstienos užlipusios nuo
sukepusio kraujo – matyt netrumpai išgulėjo. Pagaliau atsimerkė. Bent jau
galvojo, kad atsimerkė, nes vaizdas nė kiek neprašviesėjo: kol ji gulėjo į mišką
spėjo įsisukti naktis.

Keista, kodėl jos nesudraskė lokys?

Tačiau nebuvo laiko per ilgai apie tai galvoti: turėjo kuo greičiau susirasti
užuovėją nuo kylančios audros ir netoliese slankiojančių žvėrių.

Atsistoti nebuvo lengva, tačiau pagaliau įstengė. Tą pačią akimirką kai išsitiesė,
pilve sprogo skausmas ir išsiliejo po visą kūną. Susverdėjo ir atsirėmė į uolą,
besitęsiančią kažkur į tamsą, gailiai unkšdama pro sukąstus dantis. Teko
pripažinti, kad nesugebės išlaikyti pusiausvyros, todėl neliko nieko kito, kaip
slinkti palei akmens sieną. Nusvirduliavus vos keletą žingsnių žvyruotu takeliu,
praėjimą atkirto aukštų riedulių sąvarta. Reikėjo eiti aplink arba ropštis į viršų. Ji
apsidairė. Virš atplaišos, esančios arčiausiai kalno, pastebėjo atbrailą, kuri lyg ir
buvo panaši į menką pastogę. Vis šiokia tokia užuovėja. Juolab, kad eiti į priekį
nebeturėjo jėgų. Skausmas tai sukildavo, tai atsitraukdavo ir moteris kuo
puikiausiai suvokė, kad toliau viskas bus tik blogiau. Turi nedelsiant kažkur
įsikurti, nes stiprėjantys sąrėmiai gali nublokšti ant plynos žemės, o to žūtbūt
turėjo išvengti.

Dešine ranka grabaliojo uolą, mėgindama rasti už ko galėtų nusitverti. Kairioji

buvo per silpna, ja tegalėjo remtis, tačiau kūnas pripratęs prie visą gyvenimą
trukusių treniruočių buvo gana neblogai pasirengęs priimti visą apkrovą tik viena
sveika kūno puse. Jei tik nebūtų tokia sunki...

Šiaip taip užsiropštė iki pusės luito ir suprato, kad jis nėra toks aukštas, kaip
buvo pamaniusi. Galbūt du žmogaus ūgiai. Bet raumenys ėmė tirtėti nuo
įtampos, o pirštai sugrubo nuo tyžtančio sniego. Kūną vėl apėmė skausmas ir ji
privalėjo sustoti. Negalėjo tik suturėti iš akių pasipylusių ašarų. O, jei tik būtų
galėjusi, būtų susisupusi į savo žydrą skraistę ir tūnojusi ten pernakt, tyliai
inkštusi iš skausmo ir nevilties, tačiau neturėjo kuo prisidengti. Kartu su
prieglobsčiu dingo ir jos apsiaustas, vienintelis šioj žemėj, mielai priimdavęs
moterį glėbin.

Vėjo gūsis atnešė lokio tvaiką. Tas kvapas lyg nematoma ranka pakylėjo Anuką
ir ji pagaliau pasiekė riedulio viršų. Karštligiškai dairėsi aplink: akmuo buvo
didelis ir plokščias – pakankamai vietos sugulti trims stambiems vyrams, tačiau
vien tai prieglobsčio nesuteikė. Šiek tiek guodė, kad, kiek sugebėjo įžiūrėti, visi
aikštelės kraštai buvo gan statūs ir sunkiai įveikiami laukiniam žvėriui. Bent jau
norėjosi tuo tikėti. Tik akmeninis stogelis pasirodė ne toks platus, kaip atrodė iš
apačios. Bet gal vėliau galės prie jo prikabinti tvėrių rezginį ir pasidaryti
palapinę, o dabar reikėjo ištverti tik šią naktį.

Sniegas drėbė akis ir moteris beveik nebejautė veido.

Ką ji nori apgauti? Be užuovėjos ji tikrai nesulauks ryto. Nusibaigs čia, ant šio
pliko akmens.

Inkšdama ropojo slidžiu paviršiumi tikėdamasi pasislėpti uolos kampe, kur į

žemę smigo akmeninė atbraila.

Nors iki nišos tebuvo likę vos keli žingsniai ji vis dar buvo juoda ir
neįžvelgiama. Anuka iš paskutiniųjų atsispyrė ir pagaliau pasiekė tikslą. Tikėjosi
susisukti į kamuoliuką ir pailsėti, tačiau tikrai nelaukė, kad už atbrailos pamatys
atsivėrusią tuštumą. Grybštelėjo tamsą ranka, tačiau jokio akmens neužčiuopė.
Viltis suspurdėjo krūtinėj. Priglaudė delnus prie akmens ir braukdama surado
kraštus. Tamsoje slėpėsi niša ir kuo toliau tyrinėjo, tuo gilesnė ji rodėsi. Netruko
suprasti, kad ten ola. Pro angą pralindo be jokio vargo. Tiesa, gal ir nepavyktų
įeiti stačiomis, tačiau šiuo metu tai neturėjo visiškai jokios reikšmės. Ji jau gavo
daugiau, nei būtų kada galėjusi tikėtis. Klajoklė surado prieglobstį.

----------------------

– Ar pagaliau pasakysi, kur mes einam? – nepatenkinta unkštelėjo Lorota,

mėgindama suspėti paskui Gelą, kuris beveik nesižvalgydamas ir menkai
kreipdamas dėmesį į moterį, žingsniavo pakrante, – aš tuojau gimdysiu, o tu nuo
anksčiausio ryto tįsi mane nežinia kur...

– Iki paskutinio upės sargybinio.

– Ar tu proto netekai? Kiek te praėjome? Keturis?

– Penkis.

– Gana! – moteris aikštingai treptelėjo koja ištaškydama tyžtančio sniego balutę,

– Arba tu paaiškinsi man, kas čia dedasi, arba aš niekur neisiu.

– Lorota, neerzink, – suurzgė vyras, savo atžarumu nustebindamas pakeleivę, ir

nė kiek nesulėtinęs nužingsniavo, priversdamas moterį jį vytis.

– Man atrodo tu pamiršai, kad aš nebe eilinė motina...

– Ne, nepamiršau. Esi būtent ta, kas ir turi būti.

Moteris kiek prisimerkė, mėgindama suprasti, ar jis tai pasakė rimtai, ar

pasišaipydamas – paskutinėmis dienomis niekaip neperprato Gelo balso tono, o
veido išraiškos įžvelgti negalėjo, mat viskas, ką šiuo metu regėjo, buvo jo plati
nugara. Kiek pasvarsčiusi nusprendė, jog neturi priežasčių manyti vyrą
negerbiant jos naujojo statuso, tad ir ginčytis nebebuvo prasmės. Nors ir labai
nepatiko sekti paskui medžiotoją, kuris neklausė Motinėlės pageidavimų, tačiau
likti viena vidury miško geidė dar mažiau.

– Štai čia, – po kurio laiko Gelas mostelėjo į seną šakotą pušį pakrantėje, ant
kurios, prismeigta strėle, juodavo apsvilusi vilko kaukolė. Kaulas, vietomis
baltas, vietomis apskretęs sukepusiais mėsos bei kailio likučiais, bolavo
tuščiomis akiduobėmis, o po juo matėsi keli aptraiškyti kaklo slanksteliai, nuo
kurių nutįsusios vėjyje suposi kaži kokios juodos gijos, apie kurių pirmykštę
paskirtį moteris nenorėjo net pagalvoti.

– Pirmoji motina, kaip šlykštu.

– Į viršų žiūrėk, – suirzo šešiadantis.

Moteris užvertė galvą. Ant storos šakos tupėjo voverė ir gliaudė kankorėžį,
lukštelius leisdama sniegu sklęsti žemyn.

– Į ką man ten žiūrėti?

– Čia šeštasis upės postas.

– O kur sargybinis? – Motinėlė nepatenkinta apsižvalgė, tikėdamasi netoliese

pamatyti nepareigingą medžiotoją, apleidusį savo stebėjimo vietą.
– Nėra jokio sargybinio.

– Kaip tai? – net gimda susitraukė, priversdama moterį suraukti nosį dėl netikėto
potyrio, – Tai kodėl nepaskyrei?

– Va todėl ir norėjau, kad savo akimis pamatytum. Mes nebeturim žmonių.

Nemalonus jausmas pilve dar labiau išplito ir ji keliskart švelniai perbraukė per
jį delnais, tikėdamasi, kad tai tuojau praeis.

– Nieko nesuprantu, – Lorota paėjo arčiau upės ir pažvelgė atgal. Tolumoje, ties
horizontu, beveik galėjo matyti maudyklą, – tai kaip mes apsisaugosime nuo
vilkų?

– Neapsisaugosime. Mes per silpni ir jei jie puls, mus sunaikins.

– O Pirmoji Motina... Ką darysim, Gelai? Mes juk turime kažko imtis, turime
apsaugoti spiečių, dabar mudu už jį atsakingi...

– Taip. Turime apsaugoti, – vyro balsas buvo įtartinai ramus, lyg jo visiškai
neliestų ta tragedija, kurią jis tik ką atskleidė Motinėlei.

– Nustok slapukauti, – suirzo Lorota, – tu kažką sugalvojai, jaučiu.

– Taip, aš jau išsprendžiau tą klausimą. Dabar tu turėsi priimti sprendimą ir aš

labai tikiuosi, kad nuspręsi teisingai.

– Apie ką čia kalbi?

– Aš susitariau su jais.

– Su kuo? – nemalonus šaltukas perbėgo kūnu.

– Su gmorgais.

– Tu netekai proto...

– Suprantu, kad žinia netikėta, tad duosiu tau kiek laiko apsiprasti.

Motinėlė tik mostelėjo ranka pritrūkusi žodžių ir paniekos perkreiptu veidu

nusisuko į upę.
– Iš tiesų, Lorota, klausimas yra labai paprastas: ar tu nori likti šio spiečiaus
Motinėle. Nes jei taip, tuomet kito kelio nėra. Pagalvok. Žinau, kad tai buvo tavo
svajonė nuo vaikystės. Dabar tai turi. Klausimas, ar neprarasi.

Vyriausioji kurį laiką tylėjo. Gelas žinojo, kad jos širdyje kirba beprotiškas noras
išlaikyti tai, kas pasiekta, todėl leido moteriai panirti į save. Per daug gerai
žinojo, kas slypi toje galvelėje ir buvo tikras, kad kuo ilgiau ji apie tai galvos,
tuo mažiau norės atsisakyti savo padėties.

– Gerai, negaliu patikėti, kad to klausiu, bet ko jie nori?

– Jiems reikalingas maišyto kraujo vaikas.

– Kas? Anukos mišrūnas? Dėl Jotos išminties, tegu pasiima! Jis čia niekam
nereikalingas, – Lorotai lyg akmuo nuo širdies nusirito. Menkesnio reikalavimo
ji negalėjo tikėtis.

– Anukos? Prie ko čia ji?

– Juk tik ką sakei: maišyto kraujo... Jei ne jos ir to laukinio, tuomet apie kokį
mišrūną jie kalba?

– Jiems reikia tavo vaiko.

– Mano? Norėjai pasakyti mūsų?

– Norėjau pasakyti tavo.

Lorotos kūnas ėmė virpėti. Atrodė, kad po oda srūva ledo upė, versdama tirtėti
net menkiausią raumenėlį.

– Gelai, ką tu čia šneki, aš nešioju TAVO vaiką.

– Nežinau, kaip tau paaiškinti, bet ir nesu nusiteikęs to daryti. Jie pakeitė mano
sėklą. Tada, prie upės, kai į mane pataikė žaibas, jie neleido man mirti. Jie
pasiėmė mane, išgydė. Pakeitė. Todėl sakau tau dar kartą – tas vaikas ne mano.
Tas vaikas yra jų. Jie nori jo. Tu jiems jį atiduosi ir mes grįšime atgal, tu ir toliau
būsi spiečiaus Motinėlė, aš būsiu vyriausiasis medžiotojas ir mes atkursime savo
namus. Mainais už ramybę, visus jų vaikus, kuriuos išnešios motinos, atiduosime
jiems. Visi bus patenkinti.
– Ką tu paistai? – negalėjo patikėti, kad taip kalba vyras, su kuriuo ji užaugo ir
manėsi pažįstanti – iš kur visa tai?

– Iš tiesų viskas labai paprasta. Tu turėjai savo svajonę, aš – savo. Dabar abu
turime tai, ko norėjome. Tiesiog reikia susimokėti už tai, kas mums buvo
suteikta. Nagi, pagalvok, Lorota. Mes galim gyventi laimingai, turėsime tai, ko
troškome, – priėjęs jis švelniai suėmė moters veidą delnais ir trumpą akimirką ji
pasijuto kaip kažkada, kai jie tikrai buvo artimi ir neturėjo jokių baisių paslapčių.
Kaip kažkada, kai buvo tik jie ir visas likęs pasaulis, – tereikia atiduoti tą vaiką,
kuris net nėra mūsų.

– Nėra tavo.

– Taip. Tas vaikas jų. Ir jie jį pasiims. Vienaip ar kitaip, – vyras atšlijo ir
nusisuko į pakrantę, nusidriekusią link pelkynų, – skirtumas tik tas, ar tu iš šios
situacijos kažką laimėsi, ar visko neteksi.

– Aš? Tik aš galiu prarasti? O kaip tu?

– Atrodo tu vis dar nesupranti. Aš jau seniai pasirinkau. Girdi? Seniai. O dabar
ta akimirka, kai tau reikia pasirinkti, arba tu atiduodi tą mišrūną ir mudu
grįžtame atgal, arba jie pasiima tave į jūrą, o aš grįžtu vienas. Galvok, Lorota,
spręsk!

Pasaulis sukosi per greit. Nors ir aiškiai girdėjo, ką kalba Gelas, bet niekaip
negalėjo to suvokti. Kaip čia dabar taip? Jis ją išdavė? Išmainė? Rado kažką, kas
buvo vertingiau už ją? Ji negalėjo prisiminti, kad būtų kada patyrusi tokį
pažeminimą ir bejėgiškumą. Kuo daugiau galvojo, apie tai, ką siūlo vyras, tuo
labiau jo nekentė. Karščiau nei nekentė juos žudančių gmorgų. Jų sukeliamą
skausmą pakelti buvo daug lengviau, nes atrodė, jog viskas vyksta natūraliai:
anie puola, jie priešinasi. Tiek vieni, tiek kiti turi savo vaidmenis ir juos atlieka.
Kaip lapė ir pelėnas, kaip erelis ir triušis, ežys ir vabalas. O dabar susidūrė su
kažkuo, ko iki šiol nebuvo patyrusi. Išdavyste. Šįkart kažkas puolė ir skaudino
ne spiečių, bet ją, ją asmeniškai. Kėsinosi į jos susikurtą gyvenimą, vertė rinktis
iš dviejų atgrasių variantų, kurių nežinia kuris kėlė didesnį siaubą.

– O Jota gailestingoji, tu juk ne šiandien su jais sudarei sandorį... Kaip ilgai

žinojai, kad mus išduosi, kaip ilgai laukei mūsų žlugimo, kad galėtum
pasinaudoti proga?
– Pakankamai ilgai laukiau ir pakankamai daug padariau, kad tai gaučiau, – vyro
balse nuskambėjo pasididžiavimas, privertęs pašiurpti moterį.

– Padarei? Ką tu padarei? – ji abejojo, ar nori tai žinoti, tačiau žodžiai patys

liejosi.

– Baik, – jis ir vėl prisiartino ir ėmė braukti delnais per jos nejučia sudrėkusius
skruostus, – nereikia taip kankintis, nurimk. Noriu, kad mes būtume kartu. Jei tu
būtumei mačiusi tai, ką mačiau aš, žinotum, kad priešintis jiems nėra prasmės.
Tai beviltiška. Norėdami gyventi ramybėje mes turime tik vieną išeitį: susitarti.
Duoti jiems tai, ko jie nori, mainais už ramybę. Jie galingi, Lorota, labai stiprūs,
supranti? Kai aš tai pamačiau, iškart supratau, kad priešinimasis nuves į greitą
mirtį, todėl ir sutikau su jų pasiūlymu, leidau jiems save pakeisti. Galų gale jie
nori tik savo mišrūnų vaikų. Jei jie gaus juos, jiems nebereikės mūsiškių. Visi
galėsime ramiai gyventi. Tu, kaip Motinėlė pasirūpinsi, kad moterys, kurios
pagimdys maišyto kraujo kūdikius, juos atiduotų ir viskas. Mes tikrai arti, jau
viskas padaryta, niekas nebegali mūsų sulaikyti.

– Viskas padaryta?

– Taip. Tu – Motinėlė, aš – vyriausiasis medžiotojas. Nėra nė vieno, kas galėtų

mus išduoti.

– Tokių kaip Oza? – staiga suvokė visą Gelo apgaulės mąstą, – Juk ji nešiojo
tavo vaiką?

– Ne mano.

– Ach, atleisk, suklydau. Jų vaiką. Juk taip? – Lorotos drebulys nurimo, bet
balsas išblėso, akys tapo stiklinės, tik veidas liepsnojo raudoniu.

– Taip. Ir viskas vyko sklandžiai, jie ją pasiėmė, bet po to kažkas nutiko, ji

paspruko, jie sugrįžo.

– Ir sunaikino Maurų įlanką. O tu? Pabėgai?

– Man nebuvo priežasčių ten likti. Žinojau, kad noriu gyventi čia, su tavim.

– Bet po to Anuka parvedė Ozą.

– Tokią nesąmonę numatyti buvo neįmanoma. Aš juk iš anksto pasirūpinau, kad
per Pelkynus niekas nepereitų, bet ta laukinė sugebėjo prasibrauti. Pripažįstu –
tai padarė man įspūdį. Išmušė iš vėžių: vos susivaldžiau jų neatsikratęs toje
stovyklavietėje prie pelkynų. Buvo puiki proga. Bet ten maišėsi sekta, o tada juk
dar nežinojau, kad labai greitai ji pati ims griauti mano planus su savo neregėtais
spiečiaus perstatymais. Negalėjau jai to leisti. Jei jai būtų pavykę bent kiek
sustabdyti puolimus, aš niekada nebūčiau užėmęs Dano vietos.

– Tu nužudei Daną?

– Ne! Kaip būčiau galėjęs? Juk visi matė. Jie tai padarė už mane.

– Mainais į tavo paslaugas, – Lorotos balsas buvo persismelkęs paniekos.

– Vykdydami mūsų susitarimą, – suurzgė vyriausiasis: moteris turėjo suvokti,

kad šešiadantis ne koks tarnas, kad tai buvo lygus sandoris, – jie padėjo man
gauti spiečių, o aš pasirūpinsiu, kad jie atgautų savo maišyto kraujo vaikus.

– Tad Oza, Iglit, Danas, tebuvo kas? Kliūtys? O Semba? Nejaugi ir ji?

– Tu turėjai užimti Motinėlės vietą. Nusipelnei. Juk sakiau, kad viską, ką

padariau, dariau dėl mūsų.

Lorotą ūmai apleido jėgos ir ji klestelėjo ant pakrantės akmens. Suprato, kad
būdama toli nuo spiečiaus, nuo bet kokios pagalbos, viena su šiuo žvėrimi, neturi
jokių galimybių pasipriešinti tam, kas vyko:

– Duok man laiko viską apsvarstyti, – nusprendė bent jau kiek galima toliau
nustumti lemiamą akimirką.

Laikas bėgo, tačiau ji negalėjo nuspręsti. Abu variantai rodėsi per daug
siaubingi. Eiti su priešu į nežinomas žemes, atsiduoti jų valiai? Taip nuspręsti
galėtų tik pamišėlis. Tačiau paaukoti savo vaiką... Nesvarbu, ką Gelas sakė,
nesvarbu, jog išsigynė savo tėvystės, tačiau savo motinyste moteris neabejojo.
Šniurkščiodama nosimi juto, kaip mažylis vartosi pilve, lyg nujausdamas kažką
negera. Spurda ir nerimsta. Uždėjo delną ir ėmė niūniuoti lopšinę, išsaugotą
atmintyje nuo vaikystės, kai ją dar mažą migdydavo nešiotė. Glostydavo ir
niūniuodavo. Tuomet šioji daina visada ją nuramindavo, tačiau dabar skambėjo
kažkur tolumoje. Nors pati dainavo, tačiau garsas niekaip nesiekė jos sąmonės, o
galvoje šmėsčiojo tik vieni už kitus baisesni vaizdiniai. Galiausiai teko atsiremti
rankomis į kelius ir nuleidus galvą giliai pakvėpuoti, kad užtvindyta panikos,
neatsijungtų sąmonė. Mėgino lėtai iškvėpti ir giliai įkvėpti. Beveik pavyko
nurimti, tačiau kažkur, akių kamputyje, švystelėjo akinančiai baltas siluetas.
Moteris krūptelėjo. Nespėjo suprasti, kas tai buvo, reikėjo geriau įsižiūrėti, bet
kaip tik tą akimirką, kaip tik toje vietoje, išdygo Gelas:

– Imk, – ištiesė delną su keistu, apvalučiu gelsvu akmenėliu, – praryk tai.

– Kas čia?

– Tai sukels gimdymą.

– Tiesiog dabar? Čia?

– Laikas, Lorota. Jie jau laukia. Arba vaikas, arba tu. Tikiuosi jau apsisprendei.

– Negaliu, Gelai, maldauju, neversk manęs...

Vyras padėjo tą keistą akmenuką greta ant uolos, ant kurios sėdėjo motina.

– Man reikia grįžti. Jei šią akimirką nepasakai, kad eisi su manimi, turėsiu tave
palikti.

– Ne, – su siaubu iškvėpė, – tik nepalik manęs su jais.

– Tuomet žinai, ką daryti.

Gelsvasis akmenėlis nebuvo nei sunkus, nei šaltas, kaip tikėjosi Lorota, bet
sugniaužus delne, ranka apsunko ir ji nebegalėjo jos pajudinti. Visas kūnas
sustingo.

– Nagi, tau tereikia jį praryti ir mes galėsime kartu grįžti namo.

Lorota pakėlė drumzlinas akis, niekaip negalėdama apsispręsti, ji labiau nori iš

visų jėgų trenkti šiam vyrui, ar apkabinti, prisiglausti, maldauti, kad apgintų,
išvaduotų iš šio slogaus sapno. Tik moteriai sprendimo priimti taip ir neprireikė.
Susitelkę vienas į kitą jiedu nepajuto, kaip pakrantėje kažkas pasikeitė, todėl
netikėtas trenksmas porą privertė krūptelėti. Laukymės pakraštyje raitėsi gmorgo
žaibo parblokštas rudas vilkas, dar trys brovėsi per krūmus, traškindami
nudžiūvusias šakas.
– Būk už manęs! – riktelėjo Gelas ir pabėgėjęs kelis žingsnius į priekį priklaupė,
pėda prispausdamas ieties drūtgalį prie žemės. Net geriausias medžioklis
neturėjo šansų vienas prieš tris, bet vyras žinojo, jog netoliese yra gmorgas,
kuriam labai rūpi Lorotos nešiojamas mažylis. Tikėjosi, kad anam tai bus
pakankama priežastis nelikti nuošaly.

Pirmasis vilkas atsispyrė ir šoko ant susigūžusio šešiadančio, tačiau tarp

plėšrūno ir grobio staiga išniro klastingai pakeltos ieties antgalis ir žvėris
pasismeigė, suvarydamas ašmenis sau į krūtinę, o drūtgalį į žemę. Nuo antrojo
Gelas išsisuko ir dar spėjo čirkštelti peiliu per papilvę. Trečiasis, lėčiausiai
bėgęs, gerai nutaikytu šuoliu parbloškė medžiotoją ant žemės. Inercija nunešė
vilką tolyn, tad Gelas gavo šansą pašokti, bet sugebėjo tik vangiai pakelti galvą.
Smūgis į žemę išmušė kvapą ir apsvaigino. Žvėris urgzdamas apsisuko ir pakilo
antram šuoliui, paskutiniam, pribaigiančiam, tačiau pusiaukelėje jį prisivijo
gmorgo ietis. Aštrus ginklas perskrodė užpuoliko šoną ir nubloškė negyvą kūną
tolyn. Medžiotojas karčiai šyptelėjo: vis dėlto jis turi sąjungininką šioje
nelygioje kovoje.

– Lorota... – Gelas svirduliuodamas atsistojo, sugrabaliojo ietį ir greitai apžvelgė

laukymę, – Lorota!

Motinėlė stovėjo nereaguodama nei į medžioklio šūksnius, nei į netikėtai

užvirusią kovą, visiškai praradusi žadą, stebeilijo stiklinėmis akimis į vieną
tašką. O tuo tarpu, iš miško slinko vilkai. Ne vienas, ne keli, o visa gauja. Žvėrys
puslankiu supo laukymę ir neskubėdami artinosi prie žmonių, spausdami juos
prie užšalusios upės. Panarintos galvos, pabruktos uodegos ir pašiauštos keteros
nepaliko jokių abejonių: tolimesnių susirėmimų išvengti niekaip nepavyks, tad
Gelas sugriebė Lorotą ir, krūptelėjęs nuo krūtinę nudiegusio skausmo, užkėlė ant
aukščiausio akmens. Vyrai susižvalgė ir, netarę nei žodžio, sustojo nugara į uolą,
greta vienas kito. Šešiadančio veidas buvo per ištiestos rankos atstumą nuo
vilko, ant kurio raitas sėdėjo gmorgas, nasrų. Tik šis žvėris, ne taip, kaip
besiartinantieji, atrodė toks pat abejingas aplinkai, kaip ir netikėtų įvykių
sukrėsta motina. Stovėjo nunarinęs galvą ir nudelbęs akis, o gyvybė spindėjo tik
raudona blankia šviesa lėtai mirksinčiuose geležiniuose akmenyse,
panardintuose žvėries kailyje.

Vilkai neskubėjo pulti, urzgė, čepsėdami ir kaukšėdami iltimis slinko ratu. Tai
vienas, tai kitas šoktelėjimais tikrino gynėjų budrumą, tačiau vyrai nereagavo:
spindintis gmorgo ieties antgalis lėtai suko hipnotizuojančias aštuoniukes.
Kruvinas medžiotojo ieties smaigalys net nekrustelėjo. Abu suprato, kad prieš
juos nasrus šiepia garantuota mirtis. Išsigelbėti... Apie išsigelbėjimą negalvojo
nei vienas.

Štilis netruko ilgai. Pirmieji iš priešingų pusių puolė du jauni patinai. Švystelėjo
ietys ir abu nekantruoliai unkšdami atsitraukė laižytis žaizdų. Sekanti ataka buvo
atmušta taip pat sėkmingai, tačiau šviežio kraujo kvapas įsiutino visą gaują.
Puolimai sekė vienas po kito. Gynėjų ietys kilo ir leidosi smaigstydamos,
pjaustydamos ir luošindamos. Ginklų ašmenys pasidengė tamsiu, lipniu krauju ir
vis daugiau vilkų šlubčiojo šalin.

Sulig kiekvienu judesiu Gelo sutrenktą šoną tvilkė negailestingas dieglys.

Mojuoti ietimi buvo vis sunkiau, prakaitas graužė akis. Tačiau šešiadančiu tampa
ne kiekvienas. Surakinęs žandikaulius vyras kovėsi iš paskutiniųjų. Reikėjo
ištverti, išstovėti ir, galbūt, išsigelbėti... Ir tai gal net būtų pavykę, jei ne vienas
pasiutęs iš skausmo vilkas, kuris vietoje to, kad atšoktų nuo ieties dūrio, metėsi
priekin, pasismeigdamas ant ašmenų ir išplėšdamas ginklo kotą iš nuvargusių
medžioklio rankų. Tą pačią akimirką, vos vyras paleido ginklą, jį užgriuvo iš
karto du žvėrys. Peilio ašmenys džyrgžtelėjo per šonkaulį, smigdami tiesiai į
vieno užpuoliko širdį, tačiau antrojo vilko nasrai čiaukštelėję susičiaupė ant
šešiadančio kaklo.

Kai Gelo kūnas, pusiau užspaustas nudobto vilko, nustojo trūkčioti, Lorota
nusisuko į upę. Ji nenorėjo matyti artėjančios mirties, todėl žvelgė į ledu
apsitraukusį vandenį. Balta tuščia juosta, su juodu gyvo vandens kaspinėliu per
vidurį keistai ramino. Moteris užsidengė ausis ir ėmė niūniuoti nešiotės lopšinę.
Nusišypsojo. Dabar puikiai galėjo ją girdėti ir melodija vėl veikė taip, kaip ir
vaikystėje. Ji ėmė rimti, net kvėpavimas sulėtėjo. Žinojo, kad netrukus viskas
pasibaigs, tačiau su tuo nebuvo sunku susitaikyti. Tai natūralu. Kaip lapė ir
pelėnas, kaip ežys ir vabalas, kaip žiema ir pavasaris. Ji buvo pasirengusi išeiti,
kad galėtų atgimti.

Moteris stipriai užmerkė akis. Kūną apglėbė vaikystės melodija. Suvystė ir

užliūliavo, nunešdama toli nuo besiliejančio kraujo.

Kitapus upės nuo miško atsiskyrė taškas. Iš pradžių tai tebuvo greitai ledu
judantis šešėlis. Artėdamas jis įgavo vilko siluetą, tačiau spalva buvo lyg praraja,
lyg tamsa kertėje, lyg vandens gelmė. Melsva pilkuma į kurią žvelgi ir žinai, kad
ten kažkas yra, bet akys nesugeba to užčiuopti.
Šešėlis kirto upę ir vienu šuoliu įveikė uolą, ant kurios sustingusi gūžėsi Lorota.
Antruoju šuoliu liuoktelėjo ant gmorgo nugaros. Karys nulėkė ant žemės, kur jį
tuojau pat užgulė urzgiantys, įniršę plėšrūnai. Dantys ir nagai braižė tvirtą baltą
medžiagą, kuri saugojo gmorgo kūną nuo sužeidimų, tačiau veidą kariui teko
dengtis ranka. Antrąja vyras švystelėjo kelis kartus, taikydamas į arčiausiai
esančius plėšrūnus. Pavyko nusitaikyti į jį nubloškusį pilkąjį vilką, tačiau
paskutinę akimirką tiesiai į širdį nukreiptas peilis slystelėjo šonkauliais ir
susmigo į žvėries pilvą, palikdamas gilią, kraujuojančią žaizdą. Bet jos pakako,
kad grobuonis atsitrauktų. Bėda ta, kad vos kelioms akimirkoms. Tik tiek, kiek
reikėjo prislinkti prie vyro viršugalvio ir apžioti kiaušą. Sekundė prieš kaukolei
sutraškant tarp baltų ilčių gmorgas spustelėjo mygtuką. Prie žmogaus krūtinės
ėmė tvenktis balta švieselė.

Lorota dainavo balsu, stipriai užmerkusi akis ir delnais spausdama ausis, kai
blyksnis už jos nugaros nušvietė pamiškę. Galinga jėga išblaškė žvėris,
palikdama ant žemės gulėti sumaitotą, rūkstantį gmorgo lavoną.
17. Šešėliai
Nubudusi apsilaižė. Nors gerklė buvo perdžiūvusi, bet vis tiek jautė Gelo kraujo
skonį burnoje. Bjaurus. Šlykštus. Koktus kaip ir gmorgo. Argi ne šią smarvę
pajuto Zikas, išgėręs sektos gėrimo arenoje, argi ne dėl jos puolė gentainį per
išmėginimą? Vargšas medžiotojas, negalėjo atsispirti prigimčiai ir savigynos
instinktui. Lygiai kaip negalėjo ir vilkai, kai puolė Gelą tądien, kai jos su Iglit jį
išgelbėjo – Dano įpėdinis jiems buvo tapatus gmorgui, o neapykanta
pastariesiems tapo Anukai daug akivaizdesnė, kai ji patyrė, ką reiškia būti
baltųjų žmonių pavergtu vilku. Be valios, be laisvės, valdomu ir gainiojamu
priešingai savai prigimčiai. Kaliniu savame kūne be teisės numirti.

Tysojo ant akmens. Gėlė visus sustingusius kaulus, tačiau kai pramerkusi akis
pastebėjo vakarinės saulės atšvaitus ant uolos, užliejo jaukumas. Lyg sugrįžus
namo. Tarytum visą gyvenimą būtų gyvenusi tarp šių geltono granito sienų. Ola
buvo pakankamai erdvi ir šilta. Iš garso ir kvapo galėjo spėti, kad kažkur
gilumoje murma šilta versmė. Viskas ko reikia prieglobsčiui ir išsigelbėjimui,
naujai pradžiai. Moteris mieguistai šyptelėjo puse lūpų ir, sklęsdama švelnioje
erdvėje bei mėgaudamasi apėmusia ramybe, prisimerkė. Tyku, nė menkiausio
krepštelėjimo, nė mažiausio judesio, tik per amžius sušilusios sienos
atkartojančios ramų vandens raibuliavimą.

Bundant iš alpulio, ėmė grįžti ir prisiminimai. Iškart suvokė, jog šioje

snaudulingoje idilėje kažko trūko. Anuka uždėjo rankas ant pilvo ir laukė.
Nieko. Nejautė nieko. Net kai kelis kartus perbraukė į prisilietimus niekas
neatsiliepė.

– Mažyli?

Vakar, prieš prarandant sąmonę, spazmai buvo ryškūs ir stiprūs. Moteris

neabejojo, jog netrukus prasidės gimdymas. Bet tuomet viskas aptemo ir ji
nugrimzdo į tą plėšrūnišką, krauju paplūdusį sapną. Kiek išbuvo tokioje būklėje?
Beveik parą?

– Mažuti, prašau...

Mėgino aptikti bent kokią užuominą, viltį, kažką, kas ją nuramintų, tačiau
vietoje paguodos uoslę ėmė dirginti ore plevenantis sukrešėjusio kraujo kvapas,
kuris tik dar labiau sugniuždė. Kurį laiką net negalėjo pajudėti bet pagaliau
prisivertė: pasirėmė ant alkūnių ir grybštelėjo šlaunį. Sausa. Pasikėlė dar labiau
ir pamėgino paliesti žemę tarp kojų. Taip pat nieko. Kraujas ne jos ir ne kūdikio.
Tuomet iš kur tas kvapas? Negali būti, kad iš sapno – jautėsi visiškai budri, bet
atsisėdus tik dar labiau įsitikino, jog neklysta. Žvilgsniu apibėgo olos kerteles ir
nieko, išskyrus šešėlius nepastebėjo. Tik pilki ir melsvi pavėsiai. Tiesiai prieš ją
– šlapia blizganti siena, matyt ten, grindyse – duburys, iš kurio veržiasi šilta
versmė, o garas aptraukia šaltą akmenį blizgančiais vandens lašeliais. Erdvė
priešais tikrai tuščia, o už jos.. Pasuko galvą, bet ten buvo tik dar viena niša, dar
vienas šešėlis. Pilkai melsvas, įtraukiantis ir paskandinantis gelmėje, bet jaukus
ir šiltas. Anuka atsistojo keturpėsčia ir nuropojo link keisto kupsto. Neprireikė
prisiartinti, kad suprastų: prisiglaudęs prie sienos gulėjo vilkas. Keisčiausios
spalvos, kokią ji kada buvo mačiusi, primenančios audringą jūrą ir minkštais
debesų kamuoliais apsitraukusį dangų prieš audrą. Ištiesė ranką ir palietė kailį.
Pirštai čiuopė šilumą ir švelnumą, lyg būtų juos panardinusi į maloniai drungną
vandenį. Prisilietus žvėris sujudėjo. Neatrodė, jog priešintųsi, o Anuką nepatirtas
pojūtis tiesiog pakerėjo. Ji niekaip negalėjo atitraukti rankos, todėl prislinko
arčiau ir atsirėmė į uolą. Pirštai patys nardė po aksominę miglą. Jausmas ramino,
pačius baisiausius moters nuogąstavimus ir baimes, praradimo nuojautą, užklojo
plevenančios užmaršties plunksnos.

Pati nežinojo, kiek laiko taip sėdėjo, kai vilkas pakėlė galvą ir padėjo ją moteriai
ant kelių. Savo didžiulį snukį įrėmė į Anukos pilvą. Maloni iškvepiamo oro
šiluma pasklido ant kūno. Būtų nežinia kiek taip rymojusi, bet pirštai užčiuopė
kažką šalto. Iškilūs metaliniai apskritimai, įaugę į raumenis... Bematant prieš
akis iškilo prisiminimas – jau buvo mačiusi tuos žėrinčius akmenis ant gmorgų
vilkų kūnų:

– Tai tu pabėgai nuo tų tironų? Koks šaunuolis. Nagi stok, pasirodyk.

Žvėris tik gailiai unkštelėjo, atsiliepdamas į guvų raginimą.

– Kas tau? – Moters delnai slystelėjo per vilko kūną, ieškodami užuominos, dėl
ko pilkasis toks vangus.

Netruko užčiuopti, iš kur tas ją išgąsdinęs kraujo kvapas: pilve aptiko nedidelę,
tačiau gausiai kraujuojančią žaizdą. Pakraščiai apkrešėję, bet pjūvis
neužsitraukęs, visai dar šviežias.
– Tai tu nukovei gmorgą, juk taip... Mačiau, tikrai šauniai jį sudorojai. Ir... Man
labai gaila, gražuoli, bet aš negalėsiu tau padėti...

Vilkas užvertė galvą ir pažvelgė į moterį. Akyse – vandenynai, juoda įtraukianti

gelmė, į kurią akimirksniu niurktelėjo moteris. Vanduo raibuliavo aplink. Iš
pradžių juodas ir nepermatomas, vėliau kiek šviesesnis, žalsvai drumzlinas. Prieš
akis prasklendė skaidri jūrinė medūza, savo ilgais čiuptuvais plevendama
erdvėje, kuri vis skaidrėjo, šviesėjo, virš savęs jau matė purslotą vandens
paviršių ir pagaliau išniro. Bangos plakėsi į lygią akmeninę sieną. Nė vienos
iškyšos, nė vieno įtrūkimo. Lygu ir glotnu, lyg peiliu išpjauta. O po vandeniu
akmuo apkibęs aštriomis kriauklėmis ir moliuskais, pjaunančiais srovės plakamą
kūną.

– Nagi, duok ranką, – besišypsantis Heket veidas aukštai ant luito viršaus ir
ištiesta ranka.

Kai užsikabarojo, aplink buvo tuščia. Tik beribiai toliai melsvai žalsvo vandens
ir pilkas krantas bei ore sklandantis aitrokas dumblių kvapas.

Ir kaip ji galėjo pamiršti šiuos kampuotus, lyg išdrožtus akmenis, besitęsiančius

pakrante, o kartais ir laibais liežuviais nutįstančiais į gelmes? Milžiniškus luitus,
suguldytus tiesiomis linijomis, be menkiausio vingio ir smėlį, pustomą
lygumomis, ir kopas, susikaupiančias prie gigantiškų, aštriai briaunuotų keterų,
kur ne kur stirksančių iš pakrantės? Kada iš jos atminties išsitrynė nykų
atšiaurumą suminkštinantys gubojų balti debesėliai ir melsvos zundų žvaigždės,
šiurkštų vėją išblaškantis žuvėdrų krykavimas? Vaizdai tokie savi ir pažįstami.
Tai juk – namai, todėl šie pajūrio tyrai ir nebaugina mergaitės, vaikui nepatinka
tik iš vandens kyšantys akmeniniai aptrupėję dantys, kurie dviem juostomis
brenda į bangas. Apaugę jūrų žolėmis ir kriauklelėmis, slepia savo pilkumą,
tačiau ji žino, kad tai ne tikri akmenys, ne gamtos sutverti: per daug lygūs, per
daug apvalūs, per daug vienodi. Todėl ji nusuka žvilgsnį į krantą, nori akimis
sugrįžti į mišką, bujojantį už pajūrio kopų. Taip, tarp medžių, po samanomis, taip
pat galima aptikti tokių pačių lygių akmenų kaip čia. Kai kurie jų yra daug kartų
aukštesni už Anuką, bet jie skendi pažįstamoje jaukioje žalumoje, todėl nėra
tokie atšiaurūs, kaip šie, pakrantėje. Bet mergaitė žino, kad jai reikia prie jūros,
ten kažkas laukia, kažkam reikia pagalbos. Vaikiškos basos pėdos pasileidžia per
smėlį. Kojos klimpsta, bet smiltys šiltos, maloniai kutena. Daug smagiau, nei
bėgti kietu nugludintu pakrantės akmeniu, besitęsiančiu į tolį, tačiau kaip tik ant
jo pasuka Anuka. Jau netoli, už šios kopos bus Pilnaties Praraja – milžiniška
apskrita kaip mėnulis duobė lygiomis stačiomis sienomis. Jos dugne prinešta
smėlio ir pilna sutrūnijusių liekanų, aštrių atplaišų, vietomis auga skurdžios
pušelės ar kėpso dantyti luitai, bet labiausiai vaikui nepatinka toje gelmėje
ūžaujantys vėjai. Jie ten susisuka lizdus, o po to būriais kaukdami laksto aplink,
žnaibydami veidą bei žerdami smiltis į akis.

Prie skardžio jau laukia Heket. Jos juodas kasas kelia iš Prarajos švilpiantys
sūkuriai, bet aštriadantis vėjas nebaisus: vos įsisukęs į moters plaukus jis
suminkštėja, ima šnarėti į kasas įpintais geltonais gintarais ir netikėtai sušyla.

– Neverk, mažyte, – atsisuka ir švelniai sako jai medžiotoja, pirštu braukdama

per šlapius skruostus, – viskas bus gerai.

– Ar tau pavyko? – šniurkščia nosimi mergaitė.

Moteris lėtai atsiklaupia priešais Anuką ir patraukia plačią apykaklę. Po pilku jos
rūbu, prie nuogos krūtinės glaudžiasi mažytis rusvas pūkų kamuolėlis.

– Nesuprantu, kaip tu ją išgirdai, – švelniai ištraukia žvėrelį ir pasideda sau ant

kelių, – jei ne tu, ji būtų pražuvusi toje prarajoje.

– Ji pati mane pašaukė.

– Tikiu, mieloji, tikiu, – Heket viena ranka glosto jauniklį, o kita subjaurotą
vaiko skruostą, – tu visada buvai ypatinga. Mano vilkų mergaitė.

– Ne vilkų – tavo, – vaikiškai patempia lūpą.

– Taip, tikrai. Mano. Mano vilkų mergaitė.

Gintarinėse moters akyse žybteli besileidžiančios saulės atšvaitai.

– Tik pažiūrėk, kokia tu suaugus. Stipri. Visada žinojau, kad su viskuo

susidorosi... Atleisk, mieloji, kad nebuvau greta. O, kad žinotum, kaip aš tavęs
pasiilgau.

– Ir aš pasiilgau, – šnarpšteli Anuka, viena ranka braukdama per savo šlapią

skruostą, o kita glostydama sužaloto žvėries galvą.

– Ji grįžo, kad tau grąžintų skolą už išgelbėtą vilkų jauniklį. Ir už metus, kai
nebuvau greta...

– Kas?

– Šešėlių vilkė. Klausyk, ką ji tau sako.

– Ji nieko nesako, Heket. Gmorgas ją sužeidė. Ji miršta.

– Kaip gi nesako? – šypsosi moteris, – O tu atidžiau klausyk.

– Negaliu, kažkas labai garsiai dunda.

– Taip, išties, klausyk to dundėjimo.

– Klausau, bet girdžiu vien tik dun-dun-dun-dun.

– Taip, tikrai taip.

– Bet kas tai?

– Gyvenimas.

Gerkle srūva saldi šiluma. Ji sklaidosi po kūną ir jis ima virpėti. Net pirštų
galiukai dilgčioja nuo keistos jėgos, kuri kaupiasi visur. Atrodo, kad tuojau
susprogs.

Anuka atplėšė akis:

– Ne!

Kruvinais pirštais laikė apkandžiotą mėlynosios vilkės širdį, o iš praplėštos

krūtinės vis dar sunkėsi kraujas. Gražuolio žvėries sustingęs žvilgsnis spitrijo
tiesiai į moterį. Ryjančią dar šiltą jos kūną. Pasišlykštėjo tuo reginiu, savimi, bet
godulys aptemdė protą ir ji prarijo raumens likučius.

– Atsiprašau, atsiprašau, – vebleno sukniubus greta išdarkyto lavono, – nežinau,

kas man pasidarė... Atleisk, meldžiu.

Vietoje atleidimo staiga kažkas lyg peiliu smeigė į pilvą. Dar ir dar kartą. Gimda
susitraukė, tarp kojų klioktelėjo drėgmė.
----------------------

Jordanas Valantas sparčiu žingsniu traukė ilgu koridoriumi, dengtu skaidriu

lenkto stiklo gaubtu, pro kurį matėsi rami jūra. Jei būtų bent keliais aukštais
žemiau, galėtų paganyti akis po žaliuojančias terasas, tačiau skubėjo į
Reprodukcijos Komiteto biurą, o šis padalinys mėgo būti aukštai. Visomis
prasmėmis.

– O tu žudantis replikacijos cikle... ir kaip aš jiems tai pranešiu? Taip įeisiu ir

pasakysiu „gerbiamieji, mūsų genetiškai modifikuoti organizmai pradėjo
savarankiškai mąstyti ir pasikliaudami logika ne tik rado būdų, kaip apsisaugoti
nuo derliaus surinkimo, bet dar sugebėjo nudaigoti Mikantą.“ Ir kodėl būtent
man taip...

Pagaliau pasiekė baltas duris su nurodytu biuro pavadinimu. Nors, geriau

pagalvojus, lentelės paskirtis buvo sunkiai suvokiama, mat saloje nebuvo nė
vieno, kuris atmintinai nežinotų kiekvieno užkaborio šiame plaukiojančiame
rojuje. Bet ne. Dailiai graviruota iškaba išdidžiai skelbė, jog už durų
„Reprodukcijos Komitetas“. Žinoma, kur gi dar jis galėtų būti.

Stengėsi kalbėti glaustai ir aiškiai. Nurodė visą užduoties vykdymo eigą o

kadangi operatorius Darijus Klimas jau buvo pateikęs savąjį raportą (žinoma,
neužmiršęs paminėti, jog a- primityvai pasirodė puikiai ir b- ankstyvo pavasario
temperatūra yra per žema jungtims, todėl ateityje tokių operacijų geriau
neplanuoti), komitetas jau buvo susidaręs bendrą įvykių vaizdą.

– O kaip dėl hibrido? – nekantravo profesorė Kamprada.

– Apgailestauju, tačiau į susitikimą su pakeistuoju išvykęs Mikantas negrįžo, –

Valantas vengė žiūrėti į blyškius komiteto narių veidus ir šaltai mėlynas akis,
todėl žvilgsnį įsmeigė į augalų kompoziciją ant sienos, atkakliai užstojamą
styrančių taisyklingų baltų šukuosenų.

– Kaip tai?

– Pagal paskutinius persiųstus registratorių duomenis galime spėti, kad jį

užpuolė. Šiuo metu į įvykio vietą kaip tik vyksta likvidavimo grupė.

– Reikia jį atkurti, vos susigrąžinsime genetinę medžiagą! – pagautas emocijų

šūktelėjo profesorius Kochas, – Turime tiksliai žinoti, kas tai padarė. Neabejoju,
kad tie mutantai! Aha, pagaliau prasiveržė jų prigimtis! Sakiau, kad taip nutiks,
juk sakiau... Niekas manęs nenorėjo klausyti.

– Nesikarščiuokime. Gausime likvidavimo grupės raportą, įvertinsim situaciją,

tada ir spręsime. Mikanto atkūrimas būtų kraštutinė priemonė: be nustatytos
pertraukos tai būtų tiesiog kartos praradimas. Juk visiškai tikėtina, jog pavyks
nustatyti įvykių seką pagal duomenis, kuriuos surinks tyrėjai.

– Bet, habilita Toyoda, situacija akivaizdžiai pasikeitė. Mes nebegalime vykdyti

savo funkcijų, jei tai, ką pasakoja Valantas apims ir kitas fermas, mes
nebegalėsime tęsti savo tyrimų, – mėgino prieštarauti vienas komiteto narių.

– Manau atėjo laikas atkurti Egoną, – ramiai atsakė habilita, šiuo metu
vadovaujanti Komitetui.

– Taip, pritariu, – linktelėjo ir profesorė Kamprada, – juk būtent profesoriaus

Egono mintis buvo fermas perkelti į natūralią aplinką, suteikti jiems istoriją,
legendas bei tikėjimą. Ši jo mintis pasiteisino ir ženkliai padidino produktyvumą,
todėl nematau priežasčių nuogąstauti, kad jis nesusitvarkys su dabartine
padėtimi. Be to, kiek žinau, jis numatė ir šitokį scenarijų, todėl tikiu, kad jam
rengėsi. Egoną reikia atkurti. Vienareikšmiškai.

– Valantai, – komiteto habilita kreipėsi į mindžikuojantį operacijų vadovą, – jūsų

paprašysime surinkti naują komandą. Privalome susigrąžinti hibridą, jis
gyvybiškai svarbus tolimesniems mūsų tyrimams. Atidėkite visas kitas užduotis,
dabar prioritetas – tas vaikas. Turime nustatyti, ar jis funkcionuojantis, ar
vaisingas ir kokios tolimesnės kryžminimo perspektyvos.

– Nepatikėsiu, kol nepamatysiu, – blyškiu kumšteliu į stalą trinktelėjo Kochas,

net baltų plaukų bokštas sulingavo, – ta genetinė košė, kurią taip išradingai
sumaišė Egonas, niekada nepriartės prie mūsų. Išgryninimas ne-į-ma-no-mas!
Mes tik švaistome laiką bei energiją. Bet jūs atsisakote tai matyti. Todėl
nekantriai laukiu momento, kai jūs išvysite tą hibridą ir savomis akimis
įsitikinsite, koks monstras gaunasi iš tokio rūšių maišymo. Jau regėjome
pirmuosius Egono genetinius mutantus. Čia bus tik nevykęs tragedijos tęsinys.
– Profesoriau, – ištaikiusi progą į vyro monologą įsiterpė Kamprada, – leiskite
jums priminti, kad iš tų mutantų išgryninome dabartinį fermų kontingentą, kurio
genetinis grynumas yra artimesnis mums, nei bet kuriai iš buvusių genų donorų
rūšiai.

– Vardan mokslo... devyniasdešimt devynių procentų sutapimas! Ir jūs tai laikote

pasiekimu? Tai yra pasityčiojimas iš mūsų genetinio grynumo.

– Pažvelkite, kur tas grynumas mus atvedė! Į reprodukcijos sutrikimus bei

neišvengiamą išnykimą!

– Gerai, gana, – Toyoda nutraukė beįsiplieskiantį, šimtus kartų girdėtą, ginčą, –

kitame mūsų posėdyje, tikiuosi, jau dalyvaus profesorius Egonas, turėsime
likvidavimo grupės raportą, o Jordanas bus grįžęs su hibridu. Ar jūsų užduotis
jums visiškai aiški, Valantai?

– Taip, habilita Toyoda, – linktelėjo galva Jordanas ir su palengvėjimu pasuko

link durų: geriau jau jis kausis su tais primityviais humanoidais, nei stoviniuos
prieš šią dievus žaidžiančią šutvę.

----------------------

– Koks gražus tavo vaikas... – Heket pasilenkė ir pakuteno ant Anukos krūtinės
gulinčio naujagimio nugarytę.

– Jam kažkas negerai.

– Kodėl taip kalbi? Rankytės, kojytės, viskas gražiausiai išsivystę. Nematau

jokių trūkumų. Na gal tik akys. Bet jos – tėvo palikimas, nieko nepadarysi. Argi
tau nepatinka?

– Ne, aš ne dėl akių. Jis nuostabus, tik... Kodėl jis nereaguoja? Kodėl nežinda?
Tik mojuoja rankyte į tą kampą, – Anuka nusipurtė, pagalvojusi, kokią maitą
paliko toje kertėje, – taip neturėtų būti.

– Nusiramink, viskas gerai. Jis tiesiog laukia.

– Laukia KO?

Juodaplaukė stryktelėjo ir grakščiai nusklendė prie išdorotos vilkės. Pasilenkusi

kažko ieškojo, bet klajoklė neįstengė įžiūrėti. Tik kai moteris išsitiesė ir atsisuko,
pamatė ant jos rankų mažą pūkų kamuoliuką.

– Štai – meiliai šypsojosi Heket, braukdama per švelnų melsvą kailiuką, – dabar
viskas bus gerai.

Kai jauniklis atsidūrė greta berniuko, kūdikis pamataravęs ore ranka, grybštelėjo
ir įsitvėrė į žvėrelio ausį. Užčiuopęs pilkąjį nurimo ir įsikniaubęs į motinos krūtį
ėmė godžiai žįsti ir motinos krūtinė prisipildė begalinės laimės. Stebint
naujagimį laikas slinko nepastebimai. Anukai rodėsi, jog galėtų visą begalybę
stebėti negrabius mažylio judesiukus, sunkiai besisukančią šlapią galvelę ir
klausyti pasitenkinimo kupino niurnėjimo. Net kai vaikas pasisotino ir užmigo
čia pat, ant jos krūtinės, ji negalėjo atplėšti nuo jo akių. Buvo baisu nusisukti, vis
kirbėjo mintis, kad jei tik ji praras budrumą, mažyliui kažkas nutiks, todėl
atkakliai stebeilijo, vis švelniai paglostydama savo vaiką ar greta užmigusį
vilkiuką.

– Ir kaip aš tavęs nepastebėjau..., – negalėjo suvokti Anuka, bet juk ir neieškojo,

nė nepagalvojo atidžiau pasižvalgyti, ar už pilkosios vilkės kažkas nesislepia.

Netikėtai lauke kažkas subildėjo. Keli akmenėliai nusirito nuo olos. Moteris
įsitempė ir baukščiai žvilgterėjo į greta pritūpusią Heket.

– Viskas gerai, čia pagalba, – kaip visada su savo neblėstančia šypsena nuramino
gimdyvę moteris ir pasuko galvą link olos, skimbtelėdama kasose įpintais
gintarėliais.

Vakaro prietemos pritemdytoje landoje šmėstelėjo siluetas. Iškart suprato, kad tai
ne vilkas. Buvo panašesnis į žmogų, bet atėjūno kūną dengė kailis, kas iš pradžių
gerokai išgąsdino, bet nuo praėjimo dvelktelėjus vėjo gūsiui, viskas apsivertė
aukštyn kojom:

– Jarai? – negalėjo savo pojūčiais patikėti klajoklė.

– Tu gyva... – pažįstamas sodrus balsas užliejo olą.

– Žinoma, aš gyva, tačiau kaip tu...? Aš juk mačiau... Gelas šovė, tu panirai.
– Taiklus niekšas, – tyliai urgztelėjo, – tai mane ir išgelbėjo.

– Kaip tai?

– Taikė į širdį. Tik mano širdis kitoje pusėje.

Jaras prisiartino prie Anukos, nė nepažvelgęs į greta rymančią Heket. Ši tik

gūžtelėjo pečiais ir stryktelėjo link durų, metusi trumputį „palauksiu lauke“.
Vyras suklupo prie gimdyvės ir švelniai uždėjo ranką ant miegančio mažylio.

– Ir vis dėlto į tave pataikė dvi strėlės, o tu čia, tiesiai prieš mane, negaliu
suprasti, kaip taip įmanoma.

– Koja mane ištraukė iš vandens. O paskui žaizdas apsiuvo tvėriai.

– Tvėriai? Tu juk neturi tvėrių.

– Prieš kelis mėnulius Iglit man persiuvo vieną savo kapsulių. Ji turėjo dvi, o kai
sužinojo, kad aš tokios neturiu, – vyras trūktelėjo pečiais, – atidavė man vieną
saviškių.

– Negaliu patikėti... Bet aš taip džiaugiuosi, kad tau viskas gerai.

Abu nutilo. Klajoklė matė, kaip prietemoje blizga vyro, žvelgiančio į kūdikį,
akys. Pagaliau neaiškiai ir dusliai suniurnėjo:

– Tai...?

– Berniukas.

– Ar jis... ar jam viskas gerai?

– Taip, atrodo visiškai sveikas. Ir dar turi... hm... draugą?

– Tu apie vilkiuką?

– Na taip. Net žįsti nenorėjo, kol neįsitvėrė į jį.

– Tikrai?

Tėvai patenkinti žiūrėjo į savo miegantį mažylį. Abu apėmė neapsakomas

palengvėjimas ir palaima. Jaras, pagautas emocijų, net sugriebė Anukos ranką ir
priglaudė ją prie lūpų. Toks jo poelgis vienodai nustebino tiek jį patį, tiek moterį,
tačiau apimti pačių šilčiausių jausmų tegalėjo iš to tyliai pasijuokti.

Delno jis nepaleido.

Po kurio laiko klajoklė prisiminė savo sapną:

– Ar tu matei, kas nutiko Lorotai ir Gelui?

– Taip, Koja buvo netoliese, bet aš neleidau jai į tai veltis.

– Turėsime sugalvoti, kaip jiems padėti.

– Kam?

– Spiečiui. Lorotai.

– Anuka..., – moteris girdėjo, kaip sutraškėjo Jaro dantys, kai jis iš visų jėgų
surakino žandikaulius, – ji tave išvarė, niekino, įžeidinėjo ir tu vis tiek nori ją
gelbėti? Kas tau yra?

– Nepyk, – šyptelėjo, – nieko negaliu su savimi padaryti. Be to juk labiausiai

šioje istorijoje nukentės visiškai nekaltas vaikas. Toks pat mažas kaip ir
mūsiškis.

– Net nelykink jų!

– Neširsk, jis nepasirinko, nei savo tėvo, nei motinos, o jei Gamta jam leidžia
gyventi, vadinasi jis reikalingas

– Pakalbėsime apie tai vėliau, – nutraukė moterį kaip įmanydamas švelniau, –

dabar nenoriu galvoti apie juos.

– Tu čia būsi visą naktį?

– Žinoma, kur kitur galėčiau būti? – jis ir vėl šypsojosi. Kiek jie kalbėjo, jis vis
negalėjo liautis tai daręs. Net pats medžiotojas negalėjo prisiminti, kad dar kada
gyvenime būtų patyręs tiek džiaugsmo.

Moteris greičiausiai užmigo, nes kai atsimerkė, Jaras purtė ją už peties:

– Anuka, Anuka! Nubusk! Tu kraujuoji, čia labai daug kraujo...

----------------------

Ūktelėjus pelėda nusklendė į miško gilumą, pasislėpti nuo artėjančios rytmečio

šviesos, kuri, persiritusi kalnagūbrį, sublizgo šerkšno kristalais ant pernykštės
žolės stagarų ir pradėjusių pūti, susiglamžiusių lapų. Net uolas aptraukusios
samanos kur ne kur blizgėjo tyru baltumu, kurio dar nespėjo nubraukti pro
miglotą dangų mėginantis prasibrauti šaltas saulės diskas. Heket, prisiglaudusi
prie didžiulio akmens luito svajingai stebėjo iš burnos virstančius garo
kamuolius, kurie vis ištrūkdavo, moteriai mėginant atliepti į gyvybės pilną zylės
čirpavimą.

– Juk jei būtumei žmogus, būtum per naktį gerokai sušalusi, ar ne? – iš olos
galvą iškišo Anuka.

Heket tik šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais, žvilgsniu sekdama klajoklę.

– Kas tu?

Juodaplaukė patraukė pilkai melsvo rūbo rankogalį, atidengdama dilbį, ant kurio
prilipęs, stačiai įaugęs, blausiai saulę atspindėjo geležinis gmorgų akmenėlis su
užgesusia raudona akele.

– Aš nesuprantu... Ką nori pasakyti?

– O kaip pati manai?

– Tu esi ji? – klajoklė mostelėjo į olos gilumą, kur vėso išskerstas melsvo vilko
lavonas, – Bet kodėl matau tave? Ir kodėl žmogaus pavidalu?

– Nes matai mano tikrąją prigimtį, mano esybę. Kūnai juk keičiasi.

– Kūnai keičiasi... – pakartojo susimąsčiusi Anuka, žvelgdama į auksinių

strazdanų pusmėnulį ant moters skruostikaulio, blausiai žėruojantį brėkštančio
ryto šviesoje, – Tai tu esi ta, ta kuri mane augino? Ta, kurios tikrumu aš buvau
pradėjus abejoti?

– Aš paėmiau tave, kai motina, tik ką gimusią, išnešė tave iš spiečiaus ir paliko
Gamtai. Ir auginau, kol galėjau.

– Bet kodėl? – suniurnėjo Anuka, – Kam aš tau reikalinga?

– Nes visi vilkai yra mano vaikai, o tu buvai pirmoji vilkų mergaitė, – Heket
ištiesė ranką ir krumpliais švelniai brūkštelėjo per moters skruostą, lyg ši dar
būtų vaikas, – kaip gi galėjau palikti tave vieną, žinodama, kad iš tavęs gims
mano tauta?

– Kaaas?

– Kaip tu nesupranti? Tu, Jaras, jūsų vaikas – jūs pradedat naują ciklą. Naują
rasę, mano žmonių giminę.

– Tavo? O kas yra tavo? Vilkai? Šešėliai?

– Mhm... Matysim, – svajingai šyptelėjo moteris, krestelėdama ilgus plaukus ir

sutilindžiuodama gintarėliais.

– Ir... Kas toliau?

– Ratas sukasi. Naktis pasibaigia, – Heket mostelėjo link miško, – rytas, brėkšta.

Anuka suvirpėjo. Greičiausiai nuo šalčio, nors visiškai nejuto savo kūno. Tai
buvo kažkoks kitoks virptelėjimas. Nuojautos, o gal suvokimo... Moteris
atsigręžė į olą, kurioje matė gulintį savo kūną ir vėl pajuto tą skaudų dilgčiojimą:

– Bet aš juk turiu sūnų. Kaip jis be manęs?

– Tu jo amžiaus nieko neturėjai. Tik vieną atsidavusią vilkę. Ir pažiūrėk, kur

dabar esi.

– Kur dabar esu... – pakartojo susimąsčiusi, – esu atskirta nuo žmonių, išvaryta,
mano gyvenimas praėjo vienišas.

– Bet tu esi kai ko naujo pradžia. Jėgos, kuri pajėgs priešintis, kuri padės
išsilaisvinti. Tu pagimdei pirmąjį karį. Daugiau nė viena moteris nenešios tavo
vardo, bet šimtai motinų su didžiausia pagarba bus vadinamos anuk.

Klajoklė nepatikliai žvilgterėjo į savo neapčiuopiamą pašnekovę:

– Motinų?

– Taip, taip vadins moteris, kurios duos gyvybę šešėliams.

– Šešėliams? Ką nori pasakyti?

– Iš čia, kur aš esu, kai kurie dalykai matosi aiškiau. Kai tu galutinai nusimesi
praeitį ir pati galėsi tai matyti. Matysi, kaip tavo sūnus keičia pasaulio tvarką.

Klajoklė nieko nenutuokė apie pasaulį, apie tai, ką kalbėjo Heket, moteriai
rūpėjo vien tas mažylis, kurį ji tik ką laikė ant savo krūtinės, maitino ir šildė,
glaudė. Ji tai prisiminė, tačiau kažkuri dalis jautė, jog kūdikis nebėra jos dalis.
Kaip ir kūno nepasiekiantis šaltis, kaip Jaro balsas, kurio ji nebegirdėjo, nors
matė jį, viena ranka glaudžiantį prie savęs naujagimį, o kita bejėgiškai mėginantį
pakelti apsunkusią motinos galvą. Anuka matė, kaip juda Jaro lūpos, suprato,
kieno vardą jos taria, tačiau jos ausų nesiekė nė menkiausias garsas, ištrūkstantis
iš vyro krūtinės.

– Ar jis augs laimingas? – galiausiai paklausė jausdami nepakeliamą išsiskyrimo

sunkumą ir tuo pačiu girdėdama be galo viliojantį kvietimą.

– Jis augs mylimas. Aš juo pasirūpinsiu.

– Tu? Bet juk tu... Dvasia?

– Dabar taip, tačiau labai greitai ir vėl sugrįšiu.

– O aš? Kas bus su manimi? Ar galiu likti?

– Jei buvai pašaukta, – ramiai kalbėjo Heket, išvengdama klajoklės klausimo, –

reiškia tau jau paskirtas naujas kelias, nes viskas, ką turėjai atlikti, jau atlikta.

– Bet aš negaliu jų apleisti.

Heket skėstelėjo rankomis ir susimąsčiusi pažvelgė į kalvos viršūnę, virš kurios

rausvėjo rytinis dangus. Kurį laiką patylėjusi galiausiai ištarė:
– Jei nuspręsi eiti su manimi, pasivyk, – tai tarusi moteris lengvai stryktelėjo ant
nuvirtusio akmens luito, pasirengusi kopti į kalvą.

– Aš negalėsiu tavęs pasivyti...

– Nejaugi? Kodėl ne? – grįžtelėjo pritūpusi ant pirmo didesnio riedulio ir

pažvelgė į kiek žemiau trypčiojančią klajoklę.

– Aš juk, – Anuka ištiesė kairiąją ranką, ketindama parodyti, kokia ji netobula,

tačiau vietoje susiraukšlėjusios odos pamatė švelnų pilką kailį ir dailią letenėlę.

– Kas? Manei, kad tavo siela yra viena akimi akla ir kaire koja raiša?

– Mano siela... Aš kas? Vilkas?

– Kol kas esi tiesiog dalis visko ir nieko, – Heket atlaidžiai ir švelniai, kaip tai
darydavo vaikystėje, aiškino tai, ką klajoklei buvo taip sunku suvokti, – tai ką
matai yra tai, ką nori matyti, o kai būsi pasirengusi regėti tiesą – ji tau bus
parodyta.

– Tai... kas toliau?

– Toliau? Gyvenimo ratas suksis. Kažkas pasikeis, kažkas išliks. Aš atgimsiu, tu

atrasi savo kelią, visi judėsime pirmyn, – moteris kalbėjo susimąsčiusi
žvalgydama į kiek žemiau jų plytintį mišką, kol jos mintis išblaškė tolimas
gervės klyksmas, – palauksiu tavęs viršuje, ateik, kai būsi pasirengusi.

Heket paskutinį kartą šyptelėjo klajoklei ir lengvai, rodos net neliesdama

riedulių ėmė kopti į kalvą, palikdama Anuką vieną. Tik kad klajoklė nebesijautė
viena. Ji girdėjo, užuodė, tiesiog virpėjo nuo aplink plazdančios gyvybės, juto
kiekvieną vėjo dvelktelėjimą ir medžio šakos mostą. Per kamieną ropojanti
skruzdė buvo tokia pat didelė ir reikšminga, kaip po pušies šaknimis gūžtą
susisukusi lapė. Netoliese šmirinėjančios Kojos širdis dundėjo taip pat garsiai ir
aiškiai, kaip kažkur tolumoje nuo uolos garmantis vanduo. Viskas pulsavo ir
skleidėsi ir viskas, kas buvo aplink, buvo Anuka. Jos kūnas, jos jausmai, jos
gyvybė. Ji nebebuvo tik moteris, ji tapo viskuo.

Ir niekuo, kaip prieš keletą akimirkų pastebėjo Heket.

Anuka dar kartą grįžtelėjo per petį. Jaras vis dar klūpojo prie moters kūno, glėby
negrabiai supdamas ir mėgindamas nuraminti prabudusį berniuką.

----------------------

Lietūs lyja, žemė ošia,

Ji gyvybei lopšį ruošia.

Tai, kas mirė praeity,

Tuoj atgims naujam ryšy.

Pasirengę jūs ar ne,

Jie atsėlins paslapčia.

Neregės jų akys žvitrios,

Nepadės nei kojos miklios.

Tai kas buvo išnešiota,

Iškeliaus į jūros uolą.

Iltys aštrios, kailis pilkas,

Štai ateina gmorgo vilkas.

Klykaudami vaikai pažiro po aikštę priešais spiečių. Ilgakasis berniukas, iškėlęs

išskėstus pirštus, vaizduojančius vilko letenas, nardė tarp besistumdančių ir
lenktyniaujančių vaikų, kurie mėgino užimti po vieną dulkėse išbrėžtą
apskritimą – „olą“. Trijulė vis dar zujo aplink sustingusius, saugų prieglobstį
suradusius draugus, kai tarp mažųjų pasklido šnabždesys. Spygavimas slopo, nes
vis daugiau bamblių grįžosi į keliu besiartinantį siluetą. Moteris su lanku ir prie
šlaunies prisegtu peilio dėklu nebūtų nustebinusi mažųjų – taip atrodė visos
spiečiaus medžiotojos, tačiau jų dėmesį patraukė ženklas, išdegintas netikėtai
pasirodžiusiosios kaktoje. Tik mažiausia iš būrelio nesuprato, kas nutiko – ji
nenutuokė simbolio reikšmės, už tai ją moteris tiesiog vaikiškai sudomino.
Žvilgsnį traukė pasitikėjimą spinduliuojančios akys ir lūpų kampučiuose virpanti
šypsena, bet labiausiai žavėjo ilgas neregėtas vėrinys, kadaruojantis ant atėjūnės
kaklo: ryškiaspalvės paukščių plunksnelės, suvertos pakaitomis su barškančiais
didžiųjų riešutų kevalais.

– Kas ten viduj? – susidomėjusi pypliukė jau ketino lėkti link atskalūnės, tačiau
beregint buvo sučiupta vyresnės mergaitės, jau suvokiančios įdago kaktoje
reikšmę.

Didesniųjų stumiami mažieji pasitraukė nuo aikštelės, tačiau visas būrys

smalsumo kupinais veidais stebėjo, kaip moteris ramiai žengia link aulos.
Pasiekusi vartus ji atsisuko ir pamojo ranka. Jauniausieji, kuriems ne tik patiko
keistieji karoliai, bet ir veidas atrodė pažįstamas, nedvejodami mostelėjo,
atsakydami į šį pasveikinimą.

Suaugusieji elgėsi panašiai: dar niekas nematė tokio įžūlaus atskalūno. Priesakai
draudė su tokiais žmonėmis bendrauti, tačiau niekas nežinojo, kokia reakcija
būtų tinkama tokio akiplėšiško įsiveržimo atveju. Ar turėtų jį pulti? Bet ar tai
nebūtų išvarytojo egzistavimo patvirtinimas? Ar tai nebūtų laikoma uždraustu
bendravimu? Sutrikę žmonės tik traukėsi iš kelio ir suko akis šalin. Medžiotojai
iš padilbų stebėjo įsibrovėlę, kad spėtų pastebėti ir užkirsti kelią bet kokiems
grėsmę galintiems sukelti atėjūnės veiksmams. Už tai Iglit visas šis pasimetimas
akivaizdžiai džiugino. Moters šypsena su kiekvienu žingsniu darėsi vis platesnė,
kol pagaliau, pasiekusi didįjį ugniakurą, ji sustojo ir apsisuko aplink,
apžvelgdama visų, į pašalius susigrūdusių gyventojų, veidus.

– Tai ką, nežinot, ką su manimi daryti? Nėra nei sekto, nei Sembos, kurie galbūt
galėtų susitvarkyti su tokia įsibrovėle? – Iglit balsas pergalingai aidėjo auloje, –
Tai gal tuomet jūsų vyriausiais medžiotojas Gelas išdrįstų susitvarkyti su tokia
nemalonia padėtimi? Oi, nereikia, tik nekalbėkit vieni per kitus... Ką? Ką sakot?
Gelas žuvo? Jį sudraskė vilkai? Negali būti... Dėl ko, dėl ko jį puolė tie
maitėdos? Ai tai jis su gmorgais susidėjo ir jus išdavė? Norėjo jiems atiduoti
Motinėlės vaiką?

Spiečiaus gyventojų veidai ištįso. Vyriausiojo netektis juos sukrėtė. Tokiu metu,
kai iš galingos bendruomenės tebuvo likę vos kelios saujelės, tai buvo ypatingai
skaudus praradimas. Tačiau sugrįžusi Lorota tepasakė, kad juos užpuolė vilkai ir
kad Gelas žuvo, ji nieko neminėjo apie gmorgus, tačiau iš sektos žodžių buvo
akivaizdu, kad moteris ne šiaip sau aklai spėlioja, bet žino, ką kalba.

– Tai kur gi ta jūsų naujoji Motinėlė? Kodėl nepasirodo? Vis dar nesusitaikė su
tuo, kad jos išrinktasis ne tik sudarė sandorį su mūsų didžiausiais priešais, bet ir
savomis rankomis nužudė Ozą bei Sembą? Ką, jai nemalonu pripažinti, kad
vyriausiąją tapo tik todėl, kad tas niekšas suvokė, jog Sembos taip lengvai
nepastumdys ir nepalenks savo valiai? Taip taip, jūs teisingai išgirdote: Ozą
nužudė Gelas, nes jos atsiminimuose slypėjo grėsmė jo planams užimti Dano
vietą. O taip, tai tikrai kraupu, aš jums pritariu.

Žmonės žvilgčiojo vieni į kitus, mėgindami be žodžių išsiaiškinti, kaip reikėtų

reaguoti į šiuos žodžius. Jie negalėjo nuspręsti, kas baisiau: sulaužyti įsakymą ir
sureaguoti į atskalūno žodžius, ar praleisti pro ausis tai, kas jiems sakoma.

– Nagi, niekas nenori su manim dar paplepėti? O aš taip norėjau jus pradžiuginti.
Žinote, turiu naujienų. Pasakyti? Tikrai norite žinoti? – sektą erzino toks bukas
žmonių užsispyrimas, galintis jiems kainuoti gyvybę, bet nenorėjo, kad jie tai
žinotų, todėl mėgino jį paslėpti po ironijos kauke, – Na gerai, jei jau taip
prašote... Gmorgai grįžta. Jie už dienos kelio nuo čia. Šįkart jų gerokai daugiau,
nes jie labai rimtai nusiteikę paimti tai, ko nepavyko paimti praeitą kartą. Taigi
trumpai tariant, na ... Ryt ant šito spiečiaus degėsių galėsiu išsikepti stirnienos
kepsnį. Tai laimingai jums likti, aš jau eisiu. Atskalūniški reikalai laukia.

Iglit apžvelgė visus ir lėtai patraukė link išėjimo. Kelioms akimirkoms jos ir
Ziko žvilgsniai susidūrė. Vyras stovėjo atsirėmęs į savo ieties kotą ir stebėjo
spektaklį su neperkandama išraiška veide. Jis nesuko akių šalin, atidžiai stebėjo
moterį ir klausė kiekvieno jos žodžio, bet ką mąsto apie visą šį reikalą nuspėti
buvo per daug sudėtinga, nors akimirkai moteriai ir sužibo viltis, kad jis
peržengs tą tylos ribą, tačiau vyras išliko nebylus.

– Ach taip, vos neužmiršau. Noriu pabrėžti, kad niekam jūsų likimas nerūpi, o už
galimybę išsigelbėti turėtumėte dėkoti Anukai. Tai ji pasirūpino, kad nebūtumėte
užklupti nepasirengę. Vien dėl jos mes net pasirengę jus paslėpti, bet jei ir toliau
būsite tokie „kalbūs“, bus sunku suderinti veiksmus, tad kol kas... Likit sveiki.

Iglit mintyse griežė dantimis iš pykčio ant tų kvailų žmonių, kurie užsispyrusiai
laikėsi savo nieko nevertų taisyklių net tada, kai mirtis beveik alsavo jiems į
nugaras. O ji nieko negalėjo padaryti. Jie atstūmė jos pagalbą, jie pasirinko bukai
dėbsoti ir nesijudinti iš vietos. Būtent tokios mintys sukosi moters galvojai, jai
artinantis prie aulos durų. Tačiau akimirką visas nuoskaudas ir pyktį užgožė
gailestis. Sau, jiems, visiems, kurie kentėjo nuo melo... Kurį laiką pastovėjo
nunarinusi galvą, o kai ją pakėlė, apžvelgė vaikus ir mirktelėjo mergaitei, kurios
dėmesį buvo patraukęs spalvingasis vėrinys. Pastebėjusi, kaip žiba mažosios
akys, nusinėrė karolius ir ištiesė juos link padaužų būrelio:

– Nagi, kas man greitai pasakys, kur reikia slėptis, kai ateina gmorgo vilkas? M?

Sutrikę vaikai žvalgėsi tarpusavyje, metė kelis žvilgsnius į suaugusiuosius, bet

nė vienas nedrįso pirmasis prabilti į atskalūnę. Sąmyšis užtruko, kol sekta
nepajudino rankos ir neprivertė vėrinio žaismingai subarškėti:

– Į olą! Į olą! Reikia bėgti į olą! – iš nekantrumo net pašoko mažiausioji.

– Tai va taip ir darykit, – per petį mestelėjo Iglit, praradusi visą apsimestinį
kandumą, ir, švystelėjusi žadėtąją dovaną vaikui, nužingsniavo keliu, daugiau
nebeatsigręždama į sutrikusių žmonių būrį.
 PABAIGA.
Daugiau nemokamų elektroninių „Naujo vardo“ knygų ieškokite
www.naujasvardas.lt

daugiau nemokamų knygų rasite ArSkaitei.lt