AIŠKIAREGĖ

VANGA

Kaunas
1992
 3
UDK 159.96
St 215 Juk nėra nieko slapta,
kas neturėtų būti atidengta, ir nieko
paslėpta,
kas neišeitų aikštėn.
IMk 4,221

Stoviu prieš didžiulį vandenyną. Be galo įvairiaspalviai jo

vandenys taškosi po mano kojomis, žėrėdami įvairiais atspal­
viais. Viskas aplink mane neaprėpiama, nepaaiškinama ir di­
dinga. Galėčiau taip stovėti be galo, stebėti ir kankintis, norė­
dama įsiskverbti į gamtos paslaptis. Bet aš esu tik dulkelė
smėlyje ir turiu išspręsti labai sunkų uždavinį: aprašyti Van-
gą ir jos fenomeną — neaprėpiamą ir paslaptingą kaip vande­
nyno bangos. Esu neįgudusi plaukikė, bet turiu panerti į giliau­
sius vandenis ir ištraukti iš jų pačius neįtikinamiausius „ste­
buklus", nuvalyti nuo jų mistikos ir prietarų dulkes. Atskleisti
juos kitiems žmonėms... Ar sugebėsiu? Nežinau. Pati Vanga
manęs neragino žengti šio žingsnio.
— Tokia knyga dabar negali būti parašyta. K,aip tu apra­
šysi tai, kas yra nematoma, kaip aprėpsi visumą, kaip paaiškin­
si tai, kas nelogiška, kaip įtikinsi nematerialumu? — pasakė man
jinai dar 1979 metais.
Iš tikrųjų nežinau.
Bet pabandysiu įgyvendinti vieną labai drąsią savo sva­
jonę. Gamta mums davė netobulus jutimo organus, bet už tai
padovanojo svajones ir didžiulį smalsumą viskam, kas mus
supa. Jie mane ir ves tuo pavojingu keliu, kur kiekviename
žingsnyje tyko klaidos ir daug kitų pavojų. Mano plunksna
labai gležna ir žinios apie pasaulį menkos. Bet į tą sunkiai
pasiekiamą tikslą mane plukdo meilė ir susižavėjimas Vanga
kaip žmogumi ir reiškiniu: ji myli žmones ir stengiasi duoti
jiems ramybę ir tikėjimą, įkvėpti drąsos ir vilties.
Ar reikia man užsidėti ant pečių tokią sunkią naštą? Rei­
kia! Aiškiaregių, pranašų ir žynių buvo žmonijos istorijoje vi­
sais laikais, bet jie yra palikę pėdsakų tik mituose ir legendose.
O Vanga mūsų bendraamžė ir daro „stebuklus" prieš mūsų akis.
Su stulbinančiu tikslumu prasiskverbia į praeitį — tolimą ir
netolimą, į dabartį ir ateitį, paliečia pačius slapčiausius mūsų
sielos kampelius, gydo mūsų sielos bei kūno skausmus, pasie­
kia nežinomus pasaulius ir dovanoja mums iš tenai gautą in­
formaciją apie neįtikinamiausius stebuklus, pranašauja žmo­
nėms apie ištisas tautas, miestus, valstybes, apie visas plane­
tas, bendrauja su visa gamta. Jai negalioja posakis „negyvoji
gamta", o viskas, kas mus supa, yra viena visuma, kuri gy­
vena ir vystosi pagal mums dar nesuprantamus įstatymus ir
taisykles.

4
Ar atleis mums kada nors palikuonys, jeigu nutylėsime
tokį faktą, kad XX a. pabaigoje tarp mūsų gyveno žmogus, ku­
ris per ilgus metus rodė mums savo fenomenalius gabumus,
o mes ainiams vėl paliksime tik mitus ir legendas apie šį
nepaprastą reiškinį tik dėl to, kad kol kas nesuprantame
jo ir negalime paaiškinti?
Ar pakaks tik atsiprašymo ir pasiteisinimo, kad žmogaus
akiratis yra ribotas ir dėl to trypčiojame prieš viską, kas yra
neįprasta, ir mums lengviau šiuos faktus apskritai paneigti,
negu skirti jiems reikiamą dėmesį ir gerai ištirti?
Mes neturime padaryti lemtingos klaidos, kadangi atmesti
kol kas nepaaiškinamą faktą — vadinasi netarnauti progresui
ir ateičiai.
O būtent iš ateities mokslo lauksim, kad jis atsakytų į
klausimą: kas yra Vangos fenomenas, ir aš tikiu, kad jis duos
vertingą atsakymą į tas gamtos paslaptis. Tą garantuoja man
ir pati Vanga, kuri dažnai sako: „Atėjo laikas „stebuklams", ir
mokslas padarys labai didelių atradimų dvasios srityje. Moks­
lininkai atras daug faktų apie mūsų planetos ateitį ir apie kos­
mosą. Jie ras duomenų apie tai senose šventosiose knygose.
Bus įminta d a u g paslapčių. Bus atrasta d a u g senovės paliki­
mo".
Į tą ateitį yra nukreiptos visos šios aklos žynės pastan­
gos, kadangi jos tarnauja gėriui, meilei, grožiui ir visuotinei
harmonijai. „Atėjo laikas iš piktžolių išrinkti grūdus, nes
būsimas laikas priklauso geriems žmonėms, ir jie gyvens vie­
name gražiame pasaulyje, kurio mes dabar išvis negalime įsi­
vaizduoti. Ateis įkvėpto darbo, meilės, brolybės tarp visų žmo­
nių žemėje metas".
Neįtikėtinas Vangos talentas iš pat pradžių mus pritrenkė,
paskui pažadino mūsų susižavėjimą ir galų gale mus auklėja,
kadangi prisilietimas prie jos pažadina tokius mūsų jausmus,
kaip žmogiškumas, gėris, užuojauta kitų skausmams, o jos gy­
v e n i m a s — paprastas, natūralus ir pilnas darbo*—mus priver­
čia pažiūrėti į savo būtį visiškai kitu kampu ir pervertinti
daugelį savo šiuolaikinių pažiūrų.
Su daugeliu sunkumų susidūriau rašydama šią knygą. Pir­
miausia — žodžiai. Yra daug keistų ir neįtikėtinų Vangos pra­
našysčių ir jos būsenų, kurių neįmanoma aprašyti paprastais
žodžiais. Reikalingi kiti terminai ir kitokie pavadinimai. To­
dėl aš esu palikusi Vangos paaiškinimus skambėti taip, kaip
ji juos vartojo, suprato ir aiškino.
Antroje vietoje — įvairūs atsitikimai. Kai kurie jų tokie
fantastiški ir neaprėpiami sveiku protu, kad aš neišdrįsau jų
pridėti prie šios knygos. Palieku jų įminimą mokslininkams ir
specialistams.
5
Trečia — atmintis. Mums nedaro didelės garbės, kad gana
vėlai pradėjome užrašinėti ypatingus Vangos posakius. Ir da­
bar, kada nutarėm surinkti viską, ką esam išgirdę ir pamatę,
jos giminėms pasirodė, kad daug ko, ką ji sakė, neprisimena­
me, arba prisimename tik pranašysčių bei pasakojimų nuotru­
pas. Taip mes nuskurdiname turinį, nes daugelis įdomių įvy­
kių būtų padėję Vangos asmenybei tapti aiškesnei ir pilnakrau-
jiškesnei.
Dar prieš 20 metų daktaras Georgijus Lozanovas, buvęs
Sugestologijos instituto direktorius, „praregėjo", kad būtina
vesti užrašus apie jos neįprastą veiklą. Todėl, panaudojęs visą
savo autoritetą ir parapsichologijos žinias, jis „atrado" ją,
parodė pasauliui ir davė mokslinius pagrindus Vangos feno­
meno tyrimams. Kartu su grupe mokslinių darbuotojų, kurie
tyrė aiškiaregę, jis apklausė tūkstančius lankytojų, aprašė dau­
giau kaip 7000 stulbinančių savo tikslumu atvejų, užrašė šim­
tus Vangos seansų į magnetofoną ir netgi sukūrė mokslinį
filmą. Užsienio žurnalistams jis pareiškė, kad Vanga sugeba
atspėti daugiau, negu leidžia atsitiktinumo ribos, ir nors labai
sąlygiškai, jos spėjimai pasitvirtina 80%, kas yra labai daug
ir priverčia tyrinėti šį reiškinį.
Didelė ir beveik neįveikiama kliūtis atsirado tvarkant teks­
tą. Kaip sugrupuoti ir aprašyti tūkstančius atvejų, pranašys­
čių, nes nuo vieno pasakyto dalyko priklauso daug kitų, su
juo susijusių. O ir pats paprasčiausias žodis nėra pasakytas
atsitiktinai, jis turi labai svarbią reikšmę, bet reikia jį aiš­
kinti. Todėl knygoje yra daug netobulumų, tačiau kiekvienas
bandymas ją pakeisti pagal mano draugų ir specialistų patari­
mus nedavė laukiamo rezultato. Tarytum ši knyga pradėjo gy­
venti kažkokį savo gyvenimą ir priešinosi bent kokiam, nors ir
pačiam menkiausiam, pasikėsinimui.
Didžiausia jos vertė — tai tikrumas. Bandžiau išsaugoti tai,
ką pasakė Vanga „švariu pavidalu". Labai subtiliai ir tiksliai
veržiausi aprašyti viską, ką buvau išgirdusi iš savo motinos
ir mačiusi savo šeimoje. Nesistengiau perfrazuoti arba pa­
keisti Vangos pasakojimų, kad jie skambėtų natūraliau. Tuo
pat metu jaučiau didelę atsakomybę už kiekvieną parašytą
eilutę, dažnai matydavau skeptiškas šypsenas, daug kartų pra-
rasdavau pasitikėjimą ir abejojau, ar žmonės supras tai, ką
užrašiau. Ar pasieks jų širdis labai humaniški Vangos siekiai,
ar patikės ja?.. Bet visos mano abejonės išsisklaidydavo, kai
prisimindavau jos žodžius: „Kas turi ausis — tegul klauso, kas
turi protą — tegul mąsto... 44
Be to, stengiausi nereikšti savo nuomonės arba komentuoti.
Palieku tai kiekvienam, kuris skaitys tolesnes eilutes.
i
 6
FENOMENAS
Kiekvienas sąžiningas bandymas prasi­
skverbti į ateitį sudomins daugelį, bet
žmonėms mirtinai nusibodo tas moks­
linis blaškymasis. Todėl po truputį
pradėsim aiškinti, kas ir kaip, ir steng­
simės tai daryti kuo paprasčiau.
Džon Vindem
Mes, Vangos sesers vaikai, augome kartu su Vanga ir, kol
buvome maži, natūraliai reaguodavome į jos keistą elgesį ir
visą veiklą. Tik kartais nesugebėdavom suvokti, kodėl mūsų
teta išblykšdavo, kodėl staigiai apalpdavo ir nelauktai iš jos
burnos pasigirsdavo baisas, kuris mus apstulbindavo savo jė­
ga, visiškai kitokiu savo tembru, žodžiais ir posakiais, kurių
Vanga paprastai nevartodavo. Tada suaugusieji net sulaiky­
davo kvėpavimą, o po to sakydavo, kad jinai atskleidžia lem­
tingus dalykus, kurie ištiks žmones po daugelio metų.
Buvau šešiolikmetė, kada vieną kartą mūsų namuose, Pet-
ričiuje, Vanga prabilo į mane. Tačiau tai nebuvo jos balsas,
nebuvo netgi ir ji, o kažkoks „kitas" žmogus, kuris kalbėjo jos
lūpomis. Žodžiai, kuriuos išgirdau, neturėjo nieko bendra su
mūsų pokalbiu, atrodė, tarsi kažkokia kita asmenybė įsikišo i
mūsų pašnekesį. Išgirdau: „Va, mes tave matome...", ir pas­
kui man su smulkmenomis papasakojo viską, ką veikiau tą
dieną. Aš tiesiog suakmenėjau iš baimės. Namuose buvom tik
dviese. Kiek palaukus, Vanga atsiduso ir tarė: „Ak, apleido
mane jėgos", ir vėl pratęsė nutrauktą pokalbį. Paklausiau, ko­
dėl taip staiga pradėjo man aiškinti, ką aš veikiau dieną, ta­
čiau atsakė, jog nieko man nesakiusi. Papasakojau jai viską,
ką buvau girdėjusi. O Vanga pakartojo: „O, tai tos jėgos, „ma­
žosios jėgos 44 , kurios visą laiką yra aplink mane. Bet yra ir
didelių jėgų, kurios vadovauja. Kai nutaria byloti mano lū­
pomis, man pasidaro negera, ir paskui visą dieną aš jaučiuosi
išsekusi. Beje, ar nori tu jas pamatyti? Jos nori tau pasirody­
t i ! " Buvau labai sukrėsta ir net sušukau, kad nenoriu. Bet
paskui nusiraminau, ir mano smalsumas nugalėjo, aš paklau­
siau, ką pamatysiu:
— Na pamatysi ore žibančius taškelius, labai panašius į
jonvabalius,— pasakė Vanga.
Buvo ruduo, apie 12 val., pietų metas. Po to ištisus metus
aš kamavausi, stengdamasi paaiškinti šiuos neįprastus reiš­
kinius. Kai Vanga būdavo gerai nusiteikusi, aš jai užduoda-
vau įvairių klausimų, į kuriuos daugeliu atvejų ji man atsaky­
davo. Laimė, tuos užrašus aš išsaugojau. Kai surinkau juos į
vieną vietą, išėjo savotiška anketa, kuri duoda bendriausią
7
vaizdą apie Vangos sugebėjimus. (Aišku, klausimus aš užduo-
davau kitokia forma, bet jų prasmę perduodu labai tiksliai).
Į mano klausimą, ar mato ji konkrečius asmenis — pavida­
lą, išorę, vaizdą, aplinką,— yra atsakiusi: taip.
— Kokį laikotarpį: praeitį, dabartį ar ateitį? — Atsakė, jog
mato visus laikotarpius be jokio skirtumo.
— Ar tas regėjimas labai abstraktus, tik kaip informacija
apie asmenybę, ar konkretus? — Atsakymas: ir kaip informa­
cija, ir konkretus.
— Ar turi žmogus savo „kodą", per kurį būtų galima su­
žinoti jo gyvenimą? — M a n neatsakė.
— Kaip ji mato konkretaus žmogaus ateitį savo seansų
metu: ar išryškėja tik svarbiausi įvykiai, ar jo gyvenimas pra­
eina pro ją kaip kino juostoje? — Mato jo gyvenimą kaip kino
juostoje.
— Ar skaito mintis? — Taip.
— Kokiu atstumu? — Nėra skirtumo.
— Ar skaito užsieniečių mintis ir kokiu pavidalu pateikia­
ma informacija?—Taip. Paprastai girdi balsą, jai nėra kal­
bos barjero.
— Ar gali gauti informaciją apie nurodytą laikotarpį ar­
ba sužinoti atsakymą į konkretų klausimą? — Taip.
— Ar, klausantis radiją, girdėta informacija gali sukelti
joje „matomą" vaizdą? — Ne. Retai klausosi radijo.
— Ar jos aiškiaregystės jėga priklauso nuo iškeltų prob­
lemų rimtumo, ar nuo asmenybės, su kuria kalbasi jėgos? —
Taip, nuo asmenybės jėgos.
— Ar priklauso nuo asmenybės psichinės sveikatos ir bū­
senos? — Taip.
— Jei tam tikram asmeniui nuspėja kokią nors nelaimę
ar netgi mirtį, ar gali tas asmuo šito išvengti? — Ne, nieko
pakeisti negali nei Vanga, nei tas žmogus.
— O žmonių grupei, gyvenvietei, miestui, v a l s t y b e i ? — N e .
— Ar žmogaus gyvenimas priklauso nuo paties „individo
energijos", ar jis gali ką nors pakeisti? — Ne. Kiekvienam
griežtai nubrėžtas jo gyvenimo kelias.
Kaip ji sužino pagrindinę lankytojo gyvenimo prob­
lemą? — Mato „pavidalą" ir girdi „balsą 44 .
— Ar jaučia, kad jos aiškiaregystės talentas yra užprog­
ramuotas aukštesnių jėgų? — Taip.
— Kokios tai jėgos? — Neatsakė.
— Kaip ji priima jas?«—Dažniausiai girdi balsą.
— Ar yra jas mačiusi? — Taip. Tai permatomos figūros,
primenančios žmogaus atspindį vandenyje.
Šviečiantys taškeliai ore — tai jų pasireiškimas? — Taip.
— Ar gali jie materializuotis? — Ne.
 8 9
Kieno noru - - jų ar Vangos — gali prasidėti kontaktas? —
Dažniausiai jų.
— Ar gali patikslinti įvairius klausimus apie jas, klausi-
nėdama jas.— Ne. Sunku. Jos atsako labai miglotai.
— Ar ryšys vienpusis, t. y. įvyksta jų noru? — Dažniausiai
taip.
— Ar žmogų sudaro keleto tarpusavyje susijusių kūnų, t. y.
eterinio, fizinio ir protinio, simbiozė? •— Taip.
— Kokiu būdu mato mirusį žmogų — mato jo pavidalą, jį
jaučia, suvokia ar kaip nors k i t a i p ? — M a t o „pavidalą" ir gir­
di „balsą".
— Kontaktuojant su mirusiu žmogumi, ar jis rodo susidomė­
jimą, ar tik atsako į klausimus? — Ir atsako, ir pats užduoda
klausimus.
— Ar išlieka asmenybė po mirties? — Taip.
— Kaip priima mirtį? — Tik kaip fizinę pabaigą.
— Ar vyksta atgimimas? — Neatsakė.
— Stipresnis yra giminystės ar dvasinis ryšys? — Dvasinis
ryšys yra stipresnis.
— Ar egzistuoja aukštesnio proto junginiai? — Taip.
— Tarkime, kad žmonės yra protų bendrija, esanti tam tik­
roje evoliucijos pakopoje. Ar yra kitas lygiagretus aukštesnis
protas? — Taip.
— Iš kur kyla tas aukštesnis protas — iš kosmoso, iš se­
nesnės civilizacijos žemėje ar iš žemės ateities? — Iš kosmoso.
— Ar egzistavo Žemėje prieš mus didelės civilizacijos? —
Taip.
— Kiek jų buvo? — Neatsakė.
— Ar galima prilyginti mūsų civilizacijos protinį išsivys­
tymą vaiko protui? — Taip.
— Ar yra visatoje tokio pat lygio protas kaip mūsų civi­
lizacijos? — Neatsakė.
— Ar įvyks susitikimas su kitos civilizacijos atstovais? —
Taip.
— Ar yra Žemės atmosferoje „skraidančios lėkštės"? —
Taip.
Iš kur jos? — Iš planetos, kurią jie vadina Vanfim (ar­
ba ji taip girdi jos pavadinimą), ir ji yra trečia planeta nuo
Žemės.— Nedavė jokio kito paaiškinimo.
Ar yra įvykęs abipusis (telepatijos arba koks nors ki­
tas) kontaktas su jais.— Ne. Jie patys vadovauja kontaktams.
Nesiimu jokių komentarų.
Šiuos mano klausimus padiktavo konkretūs įvykiai, prana­
šystės arba Vangos ypatingos būsenos, apie kurias smulkiau
papasakosiu toliau.
Vanga yra tikinti ir tiki, kad yra Dievas. Bet į žurnalisto
K. K. klausimą (turiu šių pokalbių magnetofoninį įrašą), ar
1983 metais yra mačiusi Kristų, ji atsakė šitaip: „Taip, bet
jis neturėjo kūno. Tai buvo didžiulis ugnies rutulys, į kurį
negalėjau pažvelgti dėl akinančios šviesos. Tik šviesa. Dau­
giau nieko kito nebuvo matyti. Jeigu kas nors tau pasakys,
kad yra matęs Dievą, žinok, kad tai yra netiesa."
Pati nuostabiausia Vangos talento savybė yra ta, kad ji
labai lengvai gali persikelti laike ir erdvėje — iš tolimos pra­
eities į tolimą ateitį. Netoli Prepečenės kaimo, tarp Sandans-
kio ir Petričiaus miestų, yra vietovė — Rupitė, kuri garsi savo
šiltais mineraliniais šaltiniais. Vietovė apsupta mažų Kožucho
kalnų, o jų papėdėje tęsiasi išdžiūvusios Strumos upės vaga.
Tenai Vanga turi mažą namelį ir poilsiauja gamtos tyloje.
Tenai ji priima ir lankytojus.
Kasmet spalio 15 d., kada pagal slavų religinį kalendorių
būna Šv. Petro diena, ji sukviečia šimtus svečių ir paruošia
stalą. Sios šventės kilmė tokia (šį jos pasakymą aš užsira­
šiau 1985 m . ) : „Sią dieną, spalio 15, prieš tūkstančius metų
išsiveržęs vulkanas. Ugnies lava palaidojo didelį miestą ir
tūkstančius nekaltų žmonių. Jie buvo augaloti, stambūs, ren­
gėsi plonais ir blizgančiais kaip folija drabužiais. Žmonės
gyveno labai išsilavinę. Upėje, kuri tekėjo per miestą, buvo
aukso, ir jie kiekvieną naujagimį išmaudydavo jos vandenyse.
Miesto vartai buvo papuošti dideliais paauksuotais sparnuo­
tais gyvūnais. Cia, šioje vietoje, yra stovėję 3 didžiulės šven­
tyklos — Švento Petro, Švenčiausios Dievo Motinos ir Šven­
tojo Panteleimono. Karšta bedugnė, kuri prarijo šią gyvenvie­
tę, dabar siunčia mums savo šiltus garus, kad mes gydytu-
mės. Tai yra nekaltų žuvusių žmonių atodūsiai. Mano prašy­
mas jums visiems: ir ateityje minėkite šią dieną ir pagerbkite
visus mirusius visais laikais".
Apie Rupitę Liubka, Vangos sesuo, sako:
— Si vietovė, Rupitė, kurioje jinai gyvena jau daugelį me­
tų, ją labai traukia, ir aš niekaip negaliu suprasti, kodėl. Bet
Vanga žino! Mane pačią čia labai slegia, taip vietovė veikia
ir daugelį kitų žmonių. Bet Vanga teigia, jog čia girdi „bal­
sus", kurie jai pasakoja daugybę dalykų. Ir tikraiį ten, kur
stovi jos namelis, pasak jos, yra centras, jungiantis dar se­
novėje buvusias šventyklas.
Mano brolis Dimitaras:
— Aš ne istorikas, ne archeologas, bet labai mėgstu raus­
tis senose knygose ir dokumentuose bei skaityti apie mūsų
krašto praeitį. Kai kurių istorinių vietų įvykiams netgi su­
kūriau savo versijas ir džiaugiuosi, kad mano kuklius spėji­
mus po kiek laiko patvirtina archeologiniai kasinėjimai.
 10
Skaičiau, kiek yra žinoma, o ir pats manau, kad Rupitės
vietovėje jau labai senais laikais stovėjo keletas šventyklų.
Vietiniai žmonės ir dabar dar randa ritualinės paskirties daik­
tų nuolaužų, kurios įrodo, kad čia kažkada virė turtingas dva­
sinis gyvenimas. Dar matyti senovės trakų šventyklos laiptų
kontūrai, bei galima surasti ir trakų, ir romėnų monetų. Sios
šventyklos gali siekti trakų laikus ir kitą — vėlesnę — epochą.
Ten eidavo daug garbintojų iš tolimų vietų, kurie maudėsi
„šventuose" mineraliniuose šaltiniuose, prašydami Dievą ma­
lonės, stebuklų, sveikatos.
Šių kraštų seni žmonės dar prisimena savo senelių pasako­
jimus apie tuos gydomuosius apsiplovimus. Sį ritualą atlik­
davo po Atsimainymo šventės. Žmonės smėlyje iškasdavo duo­
bę, kurioje iš karto prasiverždavo šiltas mineralinis vanduo
ir, tekant saulei, būtinai tuo metu, imdavo kaušelį ir apsilie-
davo vandeniu. Taip sutikdavo saulę. Kad Dievas išgirstų
jų maldas ir išgydytų, kiekvienas ligonis būtinai turėdavo ap­
silieti ir ritualo metu tylėti — neištarti nė vieno žodžio. Pagal
legendas, po šio ritualo pajusdavo labai greitą ir teigiamą
poveikį
Bet yra viena kita legenda apie tą vietovę, kuri man daro
labai didelį įspūdį ir priverčia įvairiai spėlioti. Seni žmonės
pasakoja, kad šioje vietoje yra užkasta natūralaus dydžio auk­
sinė raitelio statula. Jie mano, kad tai švento Konstantino
statula, kuri čia buvo paslėpta, turkams užėmus šias žemes.
Bet aš spėju, kad tai galėjo būti ir trakų dievo Cheroso sta­
tula, kadangi čia buvo surastos ir marmuro plokštės su jo
atvaizdu. Ar tai yra tiesa, pasakys mūsų specialistai archeo.-
logai. Bet aš kankinausi, norėdama paaiškinti vieną kitą da­
lyką apie mano tetą (Vangą). Pirmuosiuose savo regėjimuose
ji taip pat matė raitei], su kuriuo kalbėjosi prie šulinio. Vė­
liau jis pranešė, kad prasidės karas, o ji taps aiškiarege ir
pranašaus gyviesiems ir mirusiems. Dabar jau 30 metų, kaip
Vanga apsistojo šioje vietoje, kurioje sutinkama legenda, taip
pat bylojanti apie raitelį, paslėptą giliai po žeme, kad būtų
apsaugotas nuo grobikų išniekinimo. Tie raiteliai mane taip
užvaldė, jog priverčia prisiminti tokius dalykus, kuriuos mi­
nėti čia gal nebūtina ar nėra reikalo. Bet aš negaliu susilai­
kyti: Madaro raitelio mįslė dar neįspėta. Specialistai patei­
kia labai daug prielaidų, kai kurie mano, kad čia yra chano
Tervelio arba kurio nors kito mūsų valdovo atvaizdas, bet
aš manau: ar tai nėra tas pats raitelis, kuris Vangai visada
pasirodo prieš kokius nors lemtingus įvykius? Bet koks tas
raitelis, kokia jo istorija, ir kas tą statulą sukūrė, aš, aišku,
nežinau. Labai atsiprašau už savo įžūlias prielaidas, tačiau
manau, kad būtų labai įdomu, jeigu paieškos vieną dieną pa­
judėtų ta kryptimi. Bet čia jau kita „tema...
Aš manau, kad neatsitiktinai mano teta pasirinko šią vietą
gyvenimui ir seansams. Aplinkui plyti daug kitų negyvenamų
kampelių, netgi gražesnių ir jaukesnių, kur jinai galėtų poil­
siauti ir priiminėti lankytojus. Bet Vanga pasirinko tik šią
vietą ir pasakė, kad iš čia semiasi energijos ir jėgų skelbti sa­
vo pranašystes, ir kad kalnagūbris, iškilęs virš išdžiūvusios
Strumos upės, „slepia vieną didelę paslaptį". Ten, pasak jos,
yra mūsų senovės paslapčių įminimo raktas. Kpkia yra ši
energija ir jėga, kuri senovėje traukdavo žmones, o dabar
maitina pranašišką Vangos talentą? Nežinau. Bet jeigu moks­
lininkai ir archeologai pradės tyrinėti šį regioną, galbūt jie
atras tokių dalykų, kurie netilps archeologijos ir praeities rė­
muose.
Esam klausę Vangą: „Kodėl tu stovi būtent šioje vieto­
je?" O jinai atsako: „Yra numatytas laikas, kiek turiu čia
būti. Si vieta ypatinga. Ji man kaip akumuliatorius. Joje
aš semiuosi energijos ir jėgos. Kažkada čia buvo baisi ugnis,
o tas kalnagūbris virš mūsų slepia didelę paslaptį. Si vieta yra
ir paukščių takas. Pro ją praskrenda didžiuliai paukščių būriai,
kurie traukia į pietus ir vėl grįžta atgal. Bet kodėl jie čia
susirenka, nežinau" (1988 m.).
„Aš privalau čia būti! Tie, kurie ateina pas mane, yra
labai pasimetę, ir aš turiu jiems nurodyti teisingą kryptį; kai
kurie paskui randa tikrąjį kelią, o kiti visai nepasiekia jo.
Aš esu tarpininkė — paduodu paklydėliams ir nusivylusiems
ranką ir parodau jiems, kur eiti!" (1988 m.).
Jos sesuo Liubka pasakoja:
— Jau daug metų esame kartu. Išties nuo to laiko, kai
atėjau į pasaulį, iki šios dienos aš žaviuosi ir stebiuosi jos
sugebėjimais ir niekaip negaliu tai paaiškinti. Žmonės Vangą
visaip vadina: aiškiarege, būrėja, orakule ir t. t. Man ji yra
pranašė. Kadangi ne tik mato ateitį ir praeitį, bet jei ką pa­
sako — lyg kirviu nukirsta,— viskas tiksliausiai išsipildo.
Vanga susitinka su daugeliu mokslininkų, bet po pokalbių
jie išeina iš jos namų nieko nesuprasdami, suglumę, be galo
stebėdamiesi tuo, ką išgirdo ir pamatė. „Kaip man suvokti šj
stebuklą? — klausė po susitikimo garsus sovietų mokslininkas
Michailovas.— Kaip Vanga sugebėjo susisiekti su mano moti­
na, mirusia daugiau kaip prieš 10 metų? Ar įmanom ! a, kad
mirusios smegenys suteiktų informaciją?!"
Gydytojai Z. M. iš Sovietų Sąjungos, panorusiai susitikti
su mano seserimi, Vanga ryšio pagalba papasakojo apie žy­
mius gydytojus, gyvenusius seniausiais laikais, ir apie jų gy­
dymo metodus. Išeidama moteris, visiškai abstulbusi, manęs
paklausė: „Bet kaip tai įmanoma? Iš kur ji gali žinoti tų
seniai mirusių žymių gydytojų vardus?.."
 12
Žinomam bulgarų istorikui M. G. labai smulkiai pasakojo
apie žmonių gyvenimą mūsų žemėse XII amžiuje. Atrodė, lyg
skaitytų knygą. P a t s mokslininkas paskui prasitarė, j o g ji pa­
pasakojo j a m dar nežinomus dalykus, n o r s jis laikomas vienu
geriausių tos epochos žinovų.
Vanga teigia, kad virš mūsų yra viena didelė akis, kuri
stebi visus mūsų veiksmus, poelgius. „Niekas n u o nieko ne­
gali būti paslėpta.' — sako ji.— Nemanykite, kad esate laisvi
ir galite daryti viską, ką sug'alvojate. Negalima. Niekas nėra
visiškai laisvas!"
Vanga g a u n a įvairiausių dovanų, bet jos n e d a r o jai įspū­
džio, žemiški blizgučiai jos nedomina. Užmerktomis akimis
stebi m u m s n e m a t o m u s dalykus. Kartą kalbėjome apie vaivo­
rykštę, kuri nušvito po lietaus. Atrodė, kad vienas jos galas
paskendęs kanale, kuris teka per laukymę priešais V angos
namelį. Rodės, gali r a n k a ją pasiekti. M a n buvo keista. Vaiz­
das tikrai buvo įdomus: V a n g o s namelis ir tas paslaptingas
k a l n a g ū b r i s už jo buvo tarsi įrėminti vaivorykštėje ir darė
labai didelį įspūdį. Tylėjau ir nepasakojau sesei, ką matau.
Staig*a ji t a r ė : „ P a d u o k m a n ranką, paimk kėdutę ir eikime į
laukymę prie k a n a l o ! " Buvom dviese... Sėdim, tylim, o nuosta­
bios vaivorykštės spalvos t a p o ypač ryškios. Buvo nepaprastai
gražu. Atsargiai ją pakJ'ausiau, kas čia yra, kad vaivorykštė
taip ilgai matyti d a n g u j e : „Pasakyk m a n , kaip tu matai vai­
vorykštę, kas yra šis vienoje vietoje s u k a u p t a s grožis?" „Vai­
vorykštė,— sakė j i n a i , — pirmą kartą buvo pasirodžiusi po to,
kai gausiai lijo 40 dienų ir buvo sunaikinta visa žmonių gi­
minė ir visa gyvūnija žemėje (iš tiesų tai yra biblinė legen­
d a ) . Išliko tik Nojaus laivas". Tariau jai: „Bet juk tai legen­
da. Ar tu ją taip p a t m a t a i ? " V a n g a : „O, negaliu visko pa­
sakyti, ką m a t a u , bet vakarais, apie vidurnaktį, eidama per
svetainę savo namų pirm'ame aukšte, visą laiką praeinu netoli
Nojaus laivo. J i s stovi tenai nepaliestas j a u tiek d a u g metų".
Ką visa tai reiškia, V a n g a m a n nepaaiškino. Ji iki šiol
rūpestingai s a u g o tą paslaptį.
P r i s i m e n u tokį atvejį. Vieną dieną pas Vangą atėjo j a u n a
moteris, lydima savo motinos ir j a u n o vienuolio. Vanga i š k a r t
kreipėsi į vienuolį: „Kodėl tu čia atėjai?" „ M a n o motina ser­
g a " , — atsakė jaunuolis. „Betgi tu esi vienuolis,— tęsė Van­
ga,— tavo n a m a i yra vienuolynas, o tavo motina — Bažnyčia,,
kuriai tu save paskyrei. Aš žinau, kad vienuoliai turi gyventi
tik Dievui, k a d a n g i po priesaikos jie miršta pasauliui". Vie­
nuolis sumišo, o po m i n u t ė s t a r ė : „Atsivežiau čia vieną savo
giminaitę, kuri taip p a t nori eiti į vienuolyną ir tapti vie­
nuole".
„Bet k a i p , — t a r ė V a n g a , — ji gi ne m e r g a i t ė ir yra ište­
kėjusi?" — „ T a i p , — patvirtino j a u n u o l i s , — turi du vaikus, bet
13
nesugyvena su savo vyru ir m a n o , kad jos gyvenimas yra be­
p r a s m i s " . „Na ir kas,— tęsė V a n g a . — Ir tu atėjai, apsivilkęs
abitu, praskinti jai kelią? N e ! Ji neturi teisės palikti vaikų
ir netgi prisiliesti prie vienuolyno vartų. Nuo ko gi ji nori
pasislėpti? Paliks savo n a m u s , bet vaikų aš'aros ją gyvą su­
degins!.. Eikite sau!.. Ir tu, berniuk, netinki t e n a i ! "
Vanga sugeba stebėti ir išaiškinti visą ž m o g a u s gyvenimą.
Negaliu nepapasakoti apie grupę jaunuolių, kurie pavogė ver­
tingas ikonas. Jie r e s t a u r u o d a v o bažnyčias ir galėjo prieiti
prie bažnyčios bei vienuolyno vertybių. Vagys begėdiškai pikt­
naudžiavo bažnytinės vadovybės pasitikėjimu. Vanga tą pačią
valandą juos išaiškino ir stulbinančiai tiksliai visiems tenai
buvusiems papasakojo, kaip jaunuoliai s u m a n ė šią vagystę.
Pas'akė jiems, jog jie blogi žmonės ir labai brangiai sumokės
už šį įžūlų poelgį.
... Pagyvenęs žmogus, mūsų senas pažįstamas, turėjo gran­
dinėlę, suvertą iš 15 auksinių monetų, kurias n u s p r e n d ė pa­
slėpti ir saugoti juodai dienai. Bet taip ją paslėpė, kad kartą
jo maži anūkėliai, išvartę daiktus aplink lovą, rado auksą pa­
galvėje, įvyniotą į ryšulėlį. Žmogus, apsižiūrėjęs ir n e r a d ę s
savo auksinių monetų, nelaukdamas kreipėsi į teismą ir para­
šė skundą prieš savo kaimyną, kuris tą dieną lankėsi jo na­
muose, p r a š y d a m a s jo paslaugos. Kitą dieną jis vis dėlto atėjo
pas Vangą, norėdamas išsiaiškinti, ar teisingai pasielgė. Ji
atsakė:
— Kodėl teisi gerą žmogų. Jis ne vagis. Eik į pastogę,
kurioje kabo maišas su grūdais gyvuliams, ir ten tu surasi
p a m e s t u s daiktus.
Nuėjo žmogus, o kitą rytą, d a r prieš aušrą, vėl buvo pas
Vangą. Kai ji atvėrė vartus, jis krito a n t kelių ir kalbėjo:
— Dėkoju tau, V a n g a , kad išgelbėjai m a n e nuo nuodėmės
ir gėdos. Su šiuo žmogumi esame vaikystės d r a u g a i .
... J a u n a moteris atėjo pas m u s ir štai ką papasakojo:
„ I l g u s m e t u s su šeima gyvenome s e n a m e susmukusiame
namelyje. Kartą V a n g o s paklausiau, ar turėsim ir mes namą
kaip visi žmonės. Ji m a n atsakė: „Taip, m a t a u namą, bet tik
langus, be p a m a t ų " .
Negalėjau suprasti, ką visa tai reiškia, ir n u s p r e n d ž i a u
laukti. Po dviejų mėnesių, grįždama iš darbo, priešais mūsų
namą išvydau didelius dulkių ir dūmų kamuolius. Nuskubėjau
tenai ir persigandusi pamačiau, kad mūsų senasis n a m a s su­
griuvo (netoli jo buvo statomas naujas, ir darbininkai pažeidė
mūsų namo p a m a t u s , ką aš vėliau išsiaiškinau), o viršutiniame
aukšte kažkaip keistai kaip pritvirtinti išliko styroti langai.
Vanga sako:
— Jeigu aš pasakyčiau žmonėms viską, ką m a t a u ir žinau,
jie tą pačią valandą norėtų palikti šį pasaulį.

14
Ji bet kokia kaina stengiasi išsaugoti irstančias šeimas.
2ino, kiek teisus yra žmogus, laikantis save labiausiai apgau­
tu ir nuskriaustu. Kantriai visus išklauso ir tada taria svarų
žodj, nebijodama, kad kas nors bus nepatenkintas ar jos ne­
kęs dėl to, kad j j smerkia.
Vieną kartą iš Vangos spintos pavogė gražią velvetinę
suknią. Ji nelabai nusiminė, kai tai pastebėjo, tik pasakė: „Nie­
ko, pasidžiaugs ir man atneš". Praėjus vos savaitei, Vanga
parodė man tą pačią suknelę.
Vagys išlaužė namo duris ir viską suvertė aukštyn kojom.
Iškvietėm policiją, bet policininkai patys klausė Vangą: „Pa­
sakyk, kas yra vagys?" Vanga jiems atsakė: „Tai padarė vai­
kai, ir jie viską, ką pavogė, grąžins". Po dviejų dienų vaikai
buvo atvesti kartu su tėvais atsiprašyti. Vanga atsisėdo kie­
me, o vaikai stovėjo prieš ją, kaltai nuleidę galvas. „Ei, ber­
niukai, ką jūs išlošėte? Gaila man jūsų. Ar supratote, kad
niekas nelieka paslaptyje? Bus didelė nelaimė, jei tai taps
jums jpročiu. Noriu, kad jūs žinotumėte: nė viena vagystė
nelieka neišaiškinta, o vagys pasmerkiami žmonių. Eikit sau
ir niekada to nepakarlokite".
Būna akimirkų, kai jos aklos akys plačiai atsiveria ir ke­
lias minutes ji stebi tai, kas juda, seka savo žvilgsniu, o po
to vėl užsimerkia. Taip kartais sėdint ir tarp savęs kalbant
įvairiomis temomis, ji staiga užmiega. Vieną kartą, norėda­
ma prablaškyti, nutariau jai paskaityti atkarpą iš knygos, ku­
rią turėjau su savimi. Bet jau po pirmo puslapio ji užsnūdo.
Pastebėjau tai ir nustojau skaityti. O ji man pasakė: „Tęsk!"
Po keleto puslapių Vanga nubudo ir tarė: „Gerai parašyta,
bet neteisingai. Aš pažvelgiau tolyn, norėdama patikrinti, kiek
knygoje yra tiesos, bet jos ten visai nėra".
Knyga buvo istorijos tema.
Mes matome ir įsivaizduojame tam tikrus dalykus vienaip,
o ji tai mato ir įsivaizduoja visiškai kitaip. Atsisėda kartais
visai arti gėlių, įsiklauso į jas ir sako: „Ak, žinotum, ką man
tik ką pasakė pelargonija: aš vaistas nuo nervų, siūlyk ma­
n e ! " Bet kaip visa tai mato Vanga, kokia yra ta priėmimo ir
atkūrimo sistema?
Vanga kalba: „Kai pam'atau konkretų žmogų, jaučiu, kad
prieš mane atsiveria tarsi langas, pro kurį galiu stebėti vaiz­
dus, ir žmogaus gyvenimas praplaukia man prieš akis kaip
kino juostoje, o virš savęs girdžiu „balsą", kuris man nurodo,
ką turiu perduoti".
„Dar 1971 metais pasakiau dailininkei Sun — kinei, ište­
kėjusiai už bulgaro: ateis diena, kada tu vėl grįši pas savus,
tapsi garsi ir visų labai gerbiama. Kai pamačiau ją pirmą
kartą, tas pats didelis langas atsivėrė prieš mane, ir aš išvy­
dau nuostabią gamtą: medžius, laukus ir neaukštus namelius,
15
o žmonės buvo apsiavę virvinėmis šlepetėmis. Kokia graži ša­
lis! Paskui pasakiau Sun: tavo vaikas serga paralyžiumi, bet
tik tu jam gali padėti. Regiu, kad jis visiškai pasveiks. Po
to Sun išvažiavo į Kiniją, studijavo ten akupunktūrą ir sean­
sais išgydė savo vaiką. Dabar girdžiu, kad ji vėl savo tėvynė­
je ir yra labai laiminga".
Kartą Vanga susitiko su dailininku Sviatoslavu Rerichu
iš Indijos, ir pirmasis įspūdis, patirtas jo kambaryje, buvo nu­
lemtas masyvaus vazono, kuriame augo didelė graži balta le­
lija. Ji tarė: „Si gėlė—didžiausias dvasinis papuošalas tavo
namuose. Vėl tarytum atsivėrė anga, ir priešais mane visoj
didybėj sublizgėjo sidabrinės Tibeto ir Himalajų viršukalnės.
Koks grožis! Tenai glūdi pati seniausia žmonijos istorija. Ta­
vo tėvas buvo tarsi ne šio pasaulio žmogus. Jis buvo daili­
ninkas, tačiau turėjo dar kažką daugiau. Visi jo paveikslai —
tai regėjimai. Tu turi tęsti jo veiklą".
Seansų metu ji mato konkrečius veidus, žmonių išorę, bui­
ties vaizdus, aplinką:
„Atėjo pas mane viena artima moteris, kuri gyrėsi, kad
yra labai gera šeimininkė, ir kaltino apsileidimu bei netvarka
visus savo kaimynus. O aš matau, kad užuolaidos jos miega­
majame kabo suplyšusios, o vyro kojinės sugrūstos viename
stalčiuje su įvairiais instrumentais. Aš sakau jai: tu ne kokia
šeimininkė, nesigirk, ir po to papasakojau viską, ką mačiau
jos namuose. Moteris sugėdinta išėjo".
Kitas atvejis: „Mane aplankė inteligentiška, labai santūri
mokslinį laipsnį turinti moteris. Aš jai sakau: kas iš tavo
mokslų, jeigu nemoki net sriubos išvirti. Kaip sieksi didelio
tikslo, nežinodama elementarių dalykų? Tu esi moteris ir turi
neatidėliotinas pareigas".
Vangai nėra skirtumo, kada vyksta veiksmas: praeityje,
ateityje ar dabartyje. Ji mato viską.
Kalbėdama su lankytoju apie įvairias problemas, staiga
jam pasakė, jog jų šeimoje yra žmogus, vadinamas „turku".
Žmogus nieko apie tai nežinojo, bet netrukus jam buvo papa­
sakota štai kas: karo metais jo dėdė rado savo žmoną su kai­
mynu ir ją nužudė ten pat iš pavydo. Nuo to laiko jį praminė
„turku".
1944 metais kaimietis iš Kromidavo kaimo, esančio netoli
Sandanskio miesto, sužinojo, kad jo sūnus buvo vokiečių nu­
žudytas Novoselo kaime, Makedonijoje. Nurodytoje vietoje su­
rado septynis kapus, bet lavonai buvo taip smarkiai sudarkyti,
jog užmuštųjų neįmanoma buvo atpažinti. Paklausus Vangos,
ji atsakė, kad kapas, kurio ieško, yra upelio pakrantėje netoli
didelio krūmo. Kai jį atkasė ir atidarė karstą, iš užmuštojo
striukės kišenės iškrito dokumentai ir nuotrauka, dar ne visiš-

16
kai sugadinta. Nuotrauka padėjo išaiškinti, kad tai buvo to
žmogaus iš Kromidovo kaimo sūnus.
Kai 1942 metais mūsų kariuomenė užėjo į Belomorę, Vanga
perspėjo savo vyrą: „Saugokitės vandens!" Paskui visi tie, ku­
rie sugrįžo, sirgo maliarija arba kepenų ligomis.
Nuo nešvarių skutimosi įr'ankių kirpykloje jaunam vyrui
D. G. iš Petričiaus kaimo ant veido atsirado baisi egzema. Vei­
das paraudo, po to atsivėrė žaizdos, užsidėjo šašai. Jokie
vaistai ir tepalai jam nepadėjo. Nuėjo pas Vangą, o ši liepė
paimti iš upės smulkaus dumblo — vieną stiklinę — ir sumaišy­
ti jį su stikline druskos. Ant veido uždėti kaukę ir su ja iš­
būti visą naktį. Kitą rytą, nuėmus dumblo sluoksnį, pasirodė
švari, balta ir pasveikusi oda.
Pagyvenusiam, sunkiai sergančiam dailininkui D. U. gy­
dytojai niekaip nenuspėjo diagnozės. Vanga nustatė suaugi­
mus diafragmos srityje ir patarė važiuoti gydytis į Vakarų
Vokietiją, kol visiškai pasveiks. Viskas tiksliai išsipildė.
Karininkui, vykstančiam į frontą, atakos metu liepė ne­
lipti ant arklio. Bet jis tai pamiršo. Dar pirmame mūšyje ka­
rininko arklys krito vietoje, o jis, sunkiai sužeistas, vos išsi­
gelbėjo.
Kai 1979 metais pas ją atvyko garsus aktorius Viačesla­
vas Tichonovas, Vanga tarė savo seseriai: „Tegu jie truputį
palaukia lauke, kadangi turiu gauti signalą, kada juos pri­
imti". Tą akimirką, kai Tichonovas peržengė slenkstį, Vanga
sušuko: „Kodėl tu nejvykdei savo geri'ausio draugo noro? Tai
buvo Jurijus Gagarinas! Kai jis ruošėsi savo paskutiniam ban­
domajam skrydžiui, atėjo pas jus atsisveikinti ir sakė: „Netu­
rėjau laiko nupirkti, todėl labai tavęs prašau, nusipirk žadin­
tuvą,— lyg aš jį t'au būčiau nupirkęs. Ir laikyk jį ant savo stalo.
Tegu tas laikrodis būna kaip mano atminimas". Aktorius buvo
taip pritrenktas, kad jam pasidarė net blog*a. Davė valerijonų.
Pasakė, kad viskas buvo būtent taip, bet sumaištyje po Gaga-
rino žūties jis pamiršęs ir nenusipirkęs šio laikrodžio. Vanga:
„Turite sužinoti visi: Jurijus Gagarinas nemirė. Jis buvo su­
imtas!" Kodėl ir kur — neatsakė.
Jį lydėjusiam rašytojui Julianui Semionovui kalbėj o: „ 1 u
turi rašyti ir papildyti filmą dar viena serija (kalbama apie
pagarsėjusią kino juostą „Septyniolika pavasario akimirkų").
Tiktai tu dar nieko nežinai apie tolesnius įvykius. Todėl turi
nuvykti į Ispaniją ir surasti ten tokį Vladimirą. Jis turės tau
ką papasakoti ir suteiks galimybę aprašyti daug įdomių mo­
mentų".
Rašytojui, sumaniusiam pradėti rašyti naują knygą, Vanga
sakė: „Tavo idėj'a knygos pabaigoje numarinti moterį yra ne­
įtikinanti. Taip gyvenime nebūna. Palik heroję gyvą, tuomet
tavo knyga bus tikroviška.
2. Užsak. Nr. 3579. 17
Vienam lankytojui inžinieriui nupasakojo visą jo namų
aplinką, šeimyninę padėtį, o po to pasakė, ką jis turi s'avo
senoje palėpėje. Ir „ a t r a d o " ten vienoje spintoje mirusio sene­
lio rašomąją mašinėlę. Sutrikęs inžinierius prisiminė, kad iš.
tiesų jo senelis turėjo rašomąją mašinėlę, bet jis nežinojo, kur
ši yra. Vanga dar pridūrė, jog skaičiavimai, kuriuos šiuo me­
tu atlieka, nepavyksta dėl ten įsivėlusios nedidelės klaidos, ir
nurodė, kur jos ieškoti.
Pasak Vangos, ji puikiai mato visą savo lankytojų gyve­
nimą, ypač reikšmingesnius įvykius.
Prieš daugelį metų pas Vangą atvyko dailininkas, kuris
vadino save Van Gogu. J a m buvo tuomet apie 40 metų. Daili­
ninkas padovanojo savo paveikslą — „Kristus su mokiniais lau­
kuose". Sis paveikslas ir šiandien puošia jos namus. Vanga:
„Tu labai daug dirbai, bet nieko neturi, esi skurdžius. Pasi­
stenk išsaugoti savo dvasią, nes tavęs laukia daug sunkumų.
Vieną dieną tu turėsi tai, ko, kitų nuomone, nenusipelnei. Ei­
si labai toli, bet po to, kai patirsi didžiulį pralaimėjimą, liksi
visiškai vienas".
Praėjus dvejiems metams po susitikimo su dailininku, pas
Vangą atėjo įširdę tėvai, kurie pasiskundė, kad jie yra apiplėš­
ti ir pažeminti, nes jų 22 metų duktė buvo suviliota ir, kaip*
jie papasakojo, ištekėjo už jau žinomo mums dailininko, ku­
rio jie labai neapkentė.
Bet Vanga, nepermaldaujama ir sąžininga teisėja, atkirto:
„Tai jūs esat tos mergaitės tėvai? Klausykite manęs gerai!
Sis žmogus, už kurio ištekėjo jūsų dukra, yra neturtingas, bet
geras ir doras. Jūs negalite susigrąžinti savo dukters, nes ji
myli savo vyrą. Ir jeigu vieną dieną vis tiek taip pasielgsite,
skaudžiai vėliau gailėsitės".
Nesitaikstantys tėvai vis dėlto sugebėjo išskirti šeimą. Jė­
ga parsivarė dukterį, kuri augino su dailininku du vaikus.
Nusivylęs dailininkas klajojo po pasaulį sugniuždytas, vieni­
šas, praradęs viską: namus, žmoną, vaikus, tėvynę. Laimingi
tėvai džiaugėsi, kad sugebėjo išskirti dukrą su nekenčiamu
žentu. Tačiau neilgai. Jiems buvo lemta pergyventi pačią di­
džiausią tragediją — važiuodama su savo naujuoju draugu,
jų duktė pateko į avariją, ir abu žuvo".
Liūdesio priblokšta moteris apsuko visą pasaulį, norėda­
ma nuraminti savo sielos skausmą. Ji buvo iš Monrealio. Bet
nelaimės dar nesibaigė. Piktadariai nužudė jos vyrą ir pagro­
bė vienintelį sūnų. Žudikas buvo sulaikytas, tačiau apie vaiką
negavo jokios žinios. Po ilgų paieškų policija pranešė, kad
sūnaus lavonas rastas didelio ežero dugne. Nusivylusi motina
negalėjo susitaikyti su šia tragiška baigtimi ir 1987 metų lie­
pos mėnesį vėl stovėjo prie Vangos namų slenksčio.
18
„Iš tikrųjų tave ištiko didelė nelaimė,— tarė Vanga,— bet
pasakyk man, ar šis vaikas yra tavo?" „ N e , — atsakė mote­
ris,— mes jį įsisūnijome". „Dabar klausyk,— tęsė Vanga,—
vaikas yra gyvas, bet jis išvežtas iš šalies ir lanko mokyklą
viename dideliame mieste. Gyvena pas žmones, kurie labai
stengiasi, kad jis pamirštų tave, pamirštų namus ir tėvynę. Ta­
čiau tu gausi žinių apie jį. O kitų metų balandžio mėnesį
sužinosi viską ir po didelių kančių ir kliūčių vieną dieną vėl
būsite kartu". Moteris išvažiavo apstulbusi, o po kurio laiko
pranešė: „Prieš teismo procesą žudikas pareiškė norą susitikti
su nužudyto vyro žmona, bet ji, neradusi jėgų jį matyti, nu­
siuntė savo artimą draugą. Teisiamasis paprašė pranešti mo­
tinai, kad berniukas gyvas, bet jis negali pasakyti savo buvimo
vietos. Iš džiaugsmo netekusi proto moteris pasakė, kad len­
kiasi Vangos talentui ir tikisi, kad viskas, ką pasakė Vanga,
išsipildys ir laimingai baigsis".
Neturtingam sergančiam dailininkui iš Petričiaus miesto
išpranašavo, kad senatvėje jis taps labai turtingas ir išgarsės.
Po daugelio metų mokytojas išlošė sporto loterijoje 20 000
levų, o antrą kartą 10 000. Jo paveikslai pradėjo patikti, o
jo meno ieškojo gerbėjai.
„Kiekvieną rytą,— sako Vanga,— šalia manęs atsiranda
jums nematoma moteris, spindinti baltom ir mėlynom spalvom.
Atėjus pas mane lankytojams, aš iš karto regiu jų gyvenimo,
jų būties vaizdus, o ji, stovėdama greta, man nurodo, ką kal­
bėti, ir aš tai perduodu".
Ar skaito Vanga kitų mintis? Taip. Dažnai cituoja lanky­
tojams tai, ką jie galvojo prieš užeidami pas ją, arba ką jie
mano konkrečiu reikalu. Atstumas jai neturi jokios reikšmės.
Skaito ir užsieniečių mintis, o informaciją gauna, girdėda­
ma balsą. Jai neegzistuoja kalbos barjeras.
„Neseniai mane aplankė vienas rumunas, kurio sūnus buvo
nuskendęs Dunojuje. Žmogus manė, kad vandenin jį įstūmė
kitas vaikas. Si mintis nedavė ramybės. Aš jam pasakiau: ne,
tai netiesa. Vaikas pats šoko į vandenį ir užkliuvo už kažkokių
šaknų. Išsigandęs jis negalėjo išplaukti. Niekas čia nekaltas.
Aš matau tą vietą, kur įvyko nelaimė, ir galiu smulkiai pa­
pasakoti, kaip tai įvyko".
Kartais Vangos klausia: „Jeigu konkrečiam žmogui išpra­
našausi mirtį arba ką nors lemtingo, ar gali žmogus to iš­
vengti? Ar pati Vanga gali padėti išvengti?" „Ne,—kategoriš­
kai atsako ji.— Niekas negali išvengti to, kas jam skirta. Žmo­
gaus gyvenimas yra griežtai nulemtas, ir niekas negali jo
pakeisti".
Vieną dieną jaunas vyriškis, sunkvežimio vairuotojas, pa­
siūlė Vangai pasivažinėti iki Roženo vienuolyno. Kai grįžom,
atsisveikindama ji tarė: „Kad ir ką veiktum, pasistenk ge-
19
gūžės 15 būti pas m a n e " . Bet šią dieną draugas, statantis
naują namą, paprašė jaunuolį nuvežti jam statybines medžia­
gas. Sis, pasitaręs su savo motina, nusprendė, kad pas Vangą
tikriausiai nueis gegužės 17, kadangi negali atsisakyti pa­
dėti savo draugui. Tą pačią dieną jaunuolį geležinkelio per­
važoje suvažinėjo traukinys. Kaip iš tikrųjų įvyko, niekas
nežino. Bet specialistai mano, kad sugedo mašinos stabdžiai,
ir vairuotojas niekaip negalėjo išvengti nelaimės. Vanga jau
iš anksto tai žinojo ir bandė apsaugoti, bet negalėjo.
Liubka: „Mano uošvis, mokytojas, savamokslis dailininkas
ir smuikininkas, buvo nutaręs nupiešti Vangą. Jos portretas ir
dabar kabo Vangos namuose Petričiuje. Bet kol jis piešė ją,
sesuo keletą kartų jam pasakė: „Dėde Borisai, kad ir kas atsi­
tiktų, neparduok nei savo namo priestato, nei savo smuiko".
Žmogų abstulbino šis paliepimas, bet Vanga daugiau jam
nieko nesakė. Ir štai kas atsitiko po dešimties metų. Mūsų
namas Sandanskio mieste buvo jau senas ir vieną popietę,
uošviui laikant smuiką rankose, jis staiga griuvo, o iš kam­
bario, kuriame Borisas buvo, ir iš gretimo liko tik plytų
krūva. Bet keista buvo tai, kad mano uošvis nenukentėjo,
tik smarkiai išsigando. Nepaliestas liko ir priestatas, kurį tuo
metu miesto vykdomasis naudojo kaip kepyklą. Siuo priesta­
tu paskui mes ilgą laiką naudojomės, kol susitvarkėme.
Pas Vangą atvyko bulgaras A. Ch., ilgą laiką gyvenęs
Austrijoje, kur emigravo prieš daugelį metų. Mums jis papa­
sakojo, kad per visą savo gyvenimą yra uždirbęs daug pini­
gų, turi turtingą žmoną ir gražią šeimą, bet jam labai trūksta
Bulgarijos, ir dažnai savo mintyse jis būna tėvynėje. Jis pa­
dovanojo didelę sumą pinigų gyvenančių užsienyje bulgarų
kultūros namų statybai ir atėjo į šventę, kurios metu buvo
pradėtos kasti duobės pamatams. Vanga jam pasakė: „Prieš
šventę toje vietoje pagal seną paprotį turi būti papjauta ave­
lė ir suruošti iškilmingi pietūs iš paaukoto gyvulio, o avelę
turi nupirkti tu". Per iškilmingą šventę šiam žmogui suteikė
garbę pradėti žemės darbus. Bet po to jis staiga pasimirė.
Avelės, kaip Vanga jam liepė, nenupirko. Vanga žinojo, kad
jis taps ta auka ir visiems laikams pasiliks gimtojoje žemėje.
Vanga pareiškė: „Būnu pačiuose karščiausiuose planetos
taškuose, matau ir kraujo praliejimą, ir gamtos kataklizmus,
ir nelaimes. Naktimis jūs miegat, o aš vartau žmogaus bū­
ties puslapius ir pergyvenu visas žmonijos tragedijas".
Liubka: „Prieš keletą metų su grupe moterų, kurioje buvo
ir mano uošvė, Vanga nuvyko į Rilos vienuolyną. Labai ge­
rai atsimenu, kad tai buvo 1950 metų lapkričio 1 dieną. Po
to, kai baigėsi apeigos bažnyčioje (buvo Sv. Jono šventė),
Vanga labai sunerimo ir pradėjo atkakliai kviesti moteris ir
maldininkus nedelsiant vykti namo. Sakė jiems, jog netrukus
20
21

čia bus labai baisu. Moteriškės jos nesuprato. Manė, kad bai­ jų ir taip gautų informaciją. Prisimenu vaikystę. Kiai kurie
su bus išeinant iš bažnyčios, nes viduje didelė spūstis, ir įkal­ kaimynų vaikai juokdavosi iš manęs, kadangi esu aiškiare­
binėjo Vangą dar truputį pasilikti, nes 17 vai. turėjo atvykti gės giminaitė. Bet paskui viskas pasikeitė. Žmonės suprato,
autobusas, važiuojantis į Sandanskio miestą. Todėl dar buvo kad čia yra kažkas labai rimta, ko kol kas negalima paaiškin­
laiko pasivaikščioti ir pasigrožėti apylinkėmis. Vanga vėl rei­ ti, ir susidomėjo ja. Gydytojas Georgijus Lozanovas su s'avo
kalavo, bet moterėlės nepaklausė, ir ji išvažiavo su pažįstamų grupe surengė sistemingus tyrinėjimus, paremtus moksliniais
žmonių mašina. Visai nelauktai, apie 14 vai., užslinko labai pagrindais. Surinko labai daug duomenų ir aprašė tūkstančius
didelis debesis ir pradėjo taip smarkiai lyti, kad netrukus Ri- atvejų.
los upė ištvino ir užpylė visus kelius. Niekas jau negalėjo iš­ Aš kaip gydytoja turėčiau skeptiškiau žiūrėti į šį reiškinį,,
eiti iš vienuolyno kiemo. Netolimas kaimas buvo apsemtas, bet iki šios dienos, nustatant diagnozę arba gydant ligas,.
o namai nunešti. Lankytojų daiktai irgi buvo nuplukdyti srau­ Vanga mane pralenkia. Aš žinau, kad ji nieko nenusimano
naus upės vandens. Mano uošvė ir grupė moterų vos spėjo apie mediciną, todėl nesuvokiu, kaip „ m a t o " ir kaip supranta
pereiti balkiais, kuriuos paklojo gaisrininkai, kad žmonės, pa­ tokius sudėtingus dalykus. Bet būtent mokslui ji uždavė su­
tekę į didelį pavojų, galėtų išsigelbėti. Uošvė grįžo tik su si­ dėtingą klausimą, ir jis privalo į jį atsakyti. Mes galime tik
jonu, visa šlapia, labai išsigandusi, o paskui susirgo". didžiuotis, kad mūsų šalyje egzistuoja toks fenomenas ir pri­
Sukasi žmogaus gyvenimo juosta prieš Vangos „akis", kol valom skirti visas pastangas, iš tikrųjų visas pastangas, kad jį
patiria s'avo lemtingą pabaigą — mirtį. Vanga nežino, kodėl ištyrinėtum.
ji gauna informaciją apie žmones; žinios ateina pačios, nes Perskaičius, kas čia parašyta, iškyla vienas pagrįstas klau­
ji nesistengia iššaukti vaizdą. Tvirtina, kad tai procesas, kurio simas: kaip, kokiu būdu, kada ir kodėl būtent Vanga įgijo*
negali kontroliuoti ir negali sustabdyti arba numatyti. tokias savybes?
Atveda pas Vangą jauną nuotaką, kuri labai blogai jau­ Galbūt jos biografijoje mes surasim tą paslėptą magišką
čiasi, jos akių vokai be perstojo merkiasi. Ji visiškai negali raktelį, kuris padės įsiskverbti į paslaptis?..
būti atsimerkusi. Vanga jai sako: „Pažeista čiobrialiaukė. Ne­
delsiant eik pas gydytoją!" O jos giminėms priduiia: „Eikit pas
gydytoją, kad žinotumėte, jog padarėte viską, ką galėjote, bet
mergaitė nepasveiks ir mirs".
Liubka pasakoja:
— Prisimenu ir kitą žmogų. Buvo atvykęs su dviem mote­
rimis iš Sofijos. Vyras atrodė stipruolis, ėjo pasitempęs, labai
pasitikėdamas. Stebėdama jį, niekaip negalėjau nustatyti, koks
jo amžius ir, nors nemandagu, paklausiau apie tai jį patį.
Žmogus nusijuokė, paprašė nustatyti amžių ir pasakė, jog Pir­
majame pasauliniame kare turėjo karininko laipsnį. Man tai buvo
staigmena, aš nusistebėjau, kaip galima tokiame amžiuje taip
gerai atrodyti. O jis atsakė, kad vis dėlto taip yra, nes jis
visą gyvenimą rūpinosi tik savimi, vengė atsakomybės ir ne­
siruošė ateityje keistis. Vanga visą laiką klausėsi tylėdama ir
paskui, treptelėjusi koja, tarė: „Na, užtenka jau, gana!" Mes
nesupratom, ką reiškė ši replika. Išvažiuodamas žmogus pa­
norėjo paragauti ir mūsų valgių, kadangi iš virtuvės sklido
labai malonūs kvapai. Pagyrė ir sakė, kad šis maistas jį grą­
žino vaikystėn. Išvažiavo, o po trijų dienų mums pranešė,
kad jau miręs. Stai ką reiškė Vangos „užteks!"
Liubkos dukra Ana, gydytoja:
— Vangos sugebėjimų ilgą laiką medikai nepripažino. Dar
prieš keletą metų ją vadindavo šarlatane ir gudria spekulian­
te, kuri siunčia šavo žvalgus, kad jie sektų žmones, klausytų
22
„AŠ NE SAU GYVENU, O Ž M O N Ė M S "
Vangos namus Petričiaus mieste kas dieną lanko šimtai
žmonių. Kiekvienas atvykęs trokšta išgirsti ką nors tiesiai iš
jos lūpų: vienas nori sužinoti, kaip išspręsti asmenines arba
tarnybos problemas, kitas — nesutarimus šeimoje, trečias ieško
vaistų j j kamuojančiai ligai, ketvirti atvyksta tik iš smalsumo,
nes, girdėję įvairių neįtikinamiausių pasakojimų apie Vangą
ir jos aiškiaregystę, nori savo akimis ją pamatyti. Petričiaus
miesto gyventojai jau Įpratę prie nusitiesusių eilių palei Van­
gos namus, todėl tai jiems nedaro jokio įspūdžio, ir tikriausiai
mažai kas suvokia, koks „ t u r t a s " Petričiui nuo 1942 metų yra
Vanga. Atvyksta įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir įsitikinimų
žmonės. Kas juos taip atkakliai traukia prie Vangos slenks­
čio: viltis išsigydyti įvairius skfausmus, noras išnarplioti susi­
pynusi Hkimą ar rasti atsakymus į painius būties klausimus?
Ir Vanga pranašauja...
Kas nepaprasto slypi toje moteryje, kurią likimas apdova­
nojo tokia nuostabia dovana?
Vanga gimė 1911 metų sausio 31 dieną Strumicos mieste
Jugoslavijoje, smulkių valstiečių šeimoje. Iš tėvo paveldėjo
fizinę jėgą, teisingumą ir meilę nuskriaustiesiems, o iš moti­
nos — linksmą būdą, tvarkingumą ir švarą, kurie Vangai vė­
liau tapo kultu.
Gimė dviem mėnesiais anksčiau, labai silpnutė, prisiklija­
vusiomis prie galvos ausytėmis ir sulipusiais rankų bei kojų
piršteliais. Tuo metu niekas negalėjo pasakyti, ar tas kūdikis
gyvens, todėl, įvynioję į jaučio skrandį ir apkloję neiškaršta
avių vilna, paguldė prie krosnies, kad taip sulauktų devynių
mėnesių. Po poros mėnesių, vieną kovo naktį, kūdikis smar­
kiai pravirko, ir pribuvėjos močiutės pranešė sunerimusiai mo­
tinai, kad iš tiesų vaikas gimė tik dabar. Strumicos mieste
buvo paprętys neduoti kūdikiui vardo, kol neaišku, ar jis
gyvens. Kitą dieną, vėl pagal paprotį, mergaitės močiutė pa­
prašė pirmą sutiktą moterį duoti naujagimei vardą. Moteris
tarė — Andromacha. Tuo metu daugelis moterų turėjo graikiš­
kus vardus, tačiau močiutei tas nepatiko, ir ji sustabdė antrąją
moterį, kuri pavadino mergaitę Vangelija — gerų žinių ne­
šėja. Sis vardas taip pat graikiškas, tačiau toks populiarus,
jog močiutė jį priėmė kaip savą ir jam pritarė.
Tėvas, Pandė Surčevas, dar būdamas jaunuolis, su grupe
draugų kovojo prieš turkų vergiją. Buvo suimtas ir po teismo
išgabentas į „Septynių bokštų" kalėjimą iki gyvos galvos
kalėti. Su juo labai žiauriai elgėsi. Tik 1908 metais, kai „jau-
naturkiai" Turkijoje paskelbė konstitucinę monarchiją, jis ir
kiti belaisviai buvo išleisti. Sugrįžęs namo, sužinojo, kad gink-
23
luoti būiiai dar neišformuoti, ir vėl įsijungė į kovą. Tačiau
netrukus ji baigėsi, ir visi patraukė į savo gimtąsias vietas.
Sugrįžęs į gimtąjį Novoselą, Pandė rado tuščius namus.
Tėvai buvo mirę, o kuriame kaime gyveno brolis — nežinojo.
Ilgai ir tuščiai blaškėsi, neturėdamas už ko nusitverti. Tuomet
išgirdo, kad Strumicos miesto bendruomenė dalija turkų pa­
liktus namus bei žemę atvykstantiems žmonėms, ir nusprendė
keltis gyventi tenai. Miesto pakraštyje Pandė gavo seną namą.
Apskritai visi namai buvo seni ir netvirti, ir rajonas labiau
priminė kaimą. Siauros, purvinos gatvelės, beje naktį ir aklinai
tamsios. Kiemeliai maži, aptriušę, aptverti erškėčių gyvatvore,
pro kurią landžiojo gyvuliai. Vakarais juos suvarydavo į pir­
mus namų aukštus arba... šeimininkai miegodavo greta jų. Vi­
si atvykėliai iš aplinkinių kaimų buvo žemdirbiai arba smul­
kūs verslininkai bei prekybininkai, kurie mieste ieškojo pragy­
venimo. Kvartalo, kurį visi vadino Svetiko (Šviesulys), kadan­
gi buvo netoli Penkiolikos šventųjų kankinių bažnyčios, kolo­
ritą papildė keletas garsių čigonų šeimų ir vieno, nepanorusio
išsikelti į Turkiją, chodžos 1 šeima. Visi jį vadino ,,Giul ba-
ba" — rožių tėvu,— nes turėjo gražiausią visoje apylinkėje
rožių sodą.
Naujakurys gyveno su kaimynais taikiai ir darniai. Pasi­
ėmė truputį žemės ir pradėjo ją dirbti. Iš pradžių triūsė vie­
nas. Paskui sutiko smulkią, vikrią ir linksmą mergaitę Paras-
kevą, kurią išsirinko nuotaka.
Vangelija, bet vadinkime ją jau trumpiau — Vanga, buvo
trejų metukų, kai jos motina, gimdydama antrąjį kūdikį, mirė.
Po metų, 1915, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Dar pačioje
karo pradžioje tėvas buvo mobilizuotas ir išsiųstas kariauti
bulgarų armijos gretose. Vanga pasiliko pas kaimynę Asani-
cą — labai gerą ir jautrią turke. Trejus metus iš tėvo negavo
jokių žinių, ir kaimynai nusprendė, kad Vanga liko visiška
našlaitė. Tačiau vieną dieną tėvas, neatpažįstamai pasikeitęs,
išsekęs, vis dėlto sugrįžo sveikas ir gyvas.
Su Vanga tėvas vėl pradėjo gyventi savo sename name, ta­
čiau jam toli gražu ne taip lengvai viskas klojosi. Vanga jau
buvo septynmetė, liesa, mėlynakė, labai užgaidi bei padūkusi
mergaitė. Buvo aišku, kad jai trūksta motinos šilumos, gla­
monių ir griežtumo. Baigiantis karui, Strumicoje pasikeitė
valdžia, ir naujieji vietiniai Vadovai įvedė griežtą tvarką bei
įvairius apribojimus. Dauguma gyventojų nesuprato šių nu­
tarimų, gyveno įbauginti ir sunerimę. Sunerimęs buvo ir Pan­
dė; jam taip pat rūpėjo, koks gyvenimas laukia Vangos atei­
tyje-
1
chodža — turkų šventikas

24
O Vanga buvo gyvybinga, linksma, draugiška, ir vaikai su
dideliu malonumu pas ją žaisdavo. Mėgstamiausias Vangos
žaidimas buvo toks: vaikams liepdavo sugulti kieme,— jie bū­
davo pacientai, o ji — gydytoja. Skindavo įvairiausias žoles
ir dėdavo vaikams ant pilvo. Paskui dar juos priversdavo
švariai iššluoti kiemą, nes nepakentė nešvaros. Po to, atsisėdu­
si viduryje kiemo ant demblio, apsupta būrio vaikų, iki bega­
lybės pasakodavo įvairias išgalvotas istorijas. Visi išsižioję
klausydavosi.
Po daugelio metų, būdamas gerai nusiteikęs, tėvas pasako­
davo kitiems vaikams apie Vangos vaikystę, jos prasimanymus,
ir visi iki ašarų prisijuokdavo.
Vanga labai mėgo tvarką ir kiekvieną daiktą laikė tam
tikroje vietoje. Kartą tėvas nutarė eiti pažvejoti ir paprašė kai­
myną palaukti keletą minučių, kol jis pasiims kabliukus. Ieš­
kojo ieškojo namuose, bet jų nebuvo ir pėdsakų. Vanga su
dideliu pasitenkinimu tai stebėjo ir tik po kiek laiko paklausė
tėvą, ko jis ieško. O paskui prisipažino, kad kabliukai užkabin­
ti už jo kepurės. Taip pat ilgai tėvas ieškojo ir savo kaliošų
ir, sukdamasis aplink apverstą puodą, nesusiprotėjo, kad jie
paslėpti po juo.
Supratęs, kad vienas negali susitvarkyti su dukterimi ir su
visu ūkiu, Pandė nutarė vesti antrą kartą. Neturėjo didelių
vilčių sėkmei, nes buvo neturtingas, našlys su vaiku. Tačiau
sau šeimininkę surado greitai.
Tanką Georgijeva buvo viena gražiausių merginų mieste­
lyje. Ji savo ilgas kasas galėdavo supinti tik stovėdama ant
kėdės. Tanką buvo sužieduota su bulgarų karininku, bet ne­
laukti įvykiai sumaišė būsimas vestuves, ir, nenorėdami ap-
sigėdinti, tėvai greitai ir tyliai apvesdino ją su Pande. Nors ir
būdama nelaiminga dėl šitaip susiklosčiusio likimo, Tanką
pamatė, kad jos vyras geras ir darbštus žmogus, o P a n d ė jo­
je atrado rūpestingą šeimininkę ir dėmesingą motiną jo duk­
relei.
Prasidėjo sėkmingas ir darnus gyvenimas. Pandė buvo ge­
ras žemdirbys ir rūpestingas šeimininkas. Po truputį jų žemė
didėjo ir pasiekė 10 ha. Per darbymetį jis netgi samdydavo
žmones, visi ėmė kreiptis į jį su pagarba, vadindami „ponas
Pande".
Bet laimės buvo atseikėta labai mažai, ir sėkmė buvo trum­
palaikė. Vienas „uolus" naujos valdžios gerbėjas niekaip ne­
galėjo atleisti Pandei jo praeities. Vieną dieną jį areštavo ir
išsivedė. Po to atėmė žemę. Tai atsitiko derliaus nuėmimo me­
tu. Iš gerovės šeima pateko į didelį skurdą, kuris juos lydėjo
daugelį daugelį metų.
Kai sumuštas ir iškankintas tėvas grįžo į namus, buvo aiš­
ku, jog jis pats turės eiti tarnauti, kad galėtų išmaitinti pa-
25
didėjusią šeimą: 1922 m. Tanką pagimdė berniuką, kurį pa­
vadino Vasilu. Tėvas įvairiuose kaimuose ganydavo avis. Sam­
diniu, piemeniu ir skurdžiumi jis liko iki gyvenimo pabaigos.
Namuose liko žmona su dviem vaikais — Vanga ir Vasilu.
Vanga motinai labai sumaniai padėjo šeimininkauti. Jai buvo
jau 11 metų. Prižiūrėdama broliuką, ji sugalvodavo tokių žai­
dimų, kad ir pačiai būtų įdomu žaisti. Vėliau prasimanė vie­
ną žaidimą, kuris sukėlė nerimą jos tėvams... Lauke, gatvėje,
prieš namą arba toli kieme pastatydavo kokį nors indą l arba
kitą daiktą, grįždavo namo ir paskui užsimerkusi imdavo ap­
graibomis ieškoti to daikto. Atkakliai iš naujo ir vėl iš naujo
taip žaidė, vaidindama „aklą", ir jokie artimųjų gąsdinimai
ir draudimai negalėjo jos sustabdyti.
1923 metais šeima persikėlė pas Pandės brolį į Novoselo
kaimą. Brolis Kostadinas gyveno pasiturinčiai, turėjo šeimą,
bet nesusilaukė vaikų. Supratęs, į kokią sunkią padėtį pateko
brolio šeima, nutarė pasikviesti juos pas save ir kartu prižiū­
rėti ūkį, kad nebadautų Strumicoje. Tėvas sutiko.
Kaip vyriausia, jau dvylikmetė, Vanga turėjo kiekvieną die­
ną, vedina asiliuku, eiti į tvartą, esantį už kaimo, ir dviejuose
bidonėliuose parnešti pieno. Vieną vasaros dieną ji, grįždama
į kaimą drauge su dviem pusseserėmis, nutarė pasukti prie
Chano šaltinėlio, kuris tryško l'aukuose netoli kelio. Ir kas
tenai nutiko, niekas ligi šiol nesupranta...
Staiga pakilo baisi audra. Dangus aptemo, ėmė pūsti siau­
bingas vėjas, kuris laužė medžių šakas, rovė jaunus medelius
ir kartu su žemės grumstais juos svaidė tolyn. Pakilo didžiu­
lis, dangų siekiantis, dulkių stulpas. Dulkės, žemės grumstai,
šakos ir lapai susimaišė į vieną neįsivaizduojamą sukūrį, kuris
parbloškė ant žemės suakmenėjusias iš siaubo mergaites. Jos
pusseseres pradėjo nešti šaltinio link, o Vangą nubloškė apie
porą kilometrų į laukus, netoli Trnako vietovės. Kiek laiko
truko ši audra, niekas neprisimena. Vangą vos surado. Ji gulė­
jo apnešta žemėmis, akmenimis ir šakomis. Iš baimės buvo
beveik netekusi proto. Bet dar baisesnis buvo skausmas, kuris
pervėrė jos pridulkėjusias akis, ir Vanga visiškai negalėjo jų
atmerkti. Parvedę į namus, visi stengėsi palengvinti jos kan­
čias: liejo vandenį, plovė akis vaistažolių nuoviromis. Bet nie­
kas nepadėjo. Kreipėsi į įvairias žiniuones, davė gerti „užbur­
to ir švento" vandens, dėjo kompresus, tepė įvairiais tepalais.
Ir jie nepalengvino. Iki vakaro Vangos akys pasruvo krauju,
o vėlfau kartu su vyzdžiais pabalo.
Nusiminęs tėvas nutarė iš karto grįžti į Strumicą ir ten
paieškoti gydytojo. Pas brolį jie gyveno neilgai, apie tris mė­
nesius. Nesijautė ten labai gerai, ir atrodo, jog čia atvyko
tik dėl to, kad susirgtų Vangos akys.

26
Gandas apie jos nelaimę greitai pasklido po visą apylinkę,,
ir visą dieną nesustodamos ėjo kaimynės, kurios siūlė įvairias
žoleles ir tepalus, pasakojo įvairius atsitikimus apie išgijimus,
nes niekas nežinojo efektyvių priemonių tokiam susirgimui.
Vangą nuvedė pas gydytoją, kuris konstatavo: uždegimas di­
dėja ir, kad išgelbėtų akis, būtinai reikalinga neatidėliotina
operacija. Bet tam reikėjo didelių pinigų...
Per trumpą laiką Skoplės mieste jai buvo padarytos dvi
operacijos, antrąją padarė nemokamai. Bet nė viena nepasi­
sekė. Ant akių tarsi nusileido užuolaida. Tėvui patarė trečią
operaciją daryti Belgrade, ir jis sutiko.
Nustatė datą ir įspėjo, jog už šią operaciją reikės mokėti
5000 denarų (apie 500 levų). Tais laikais tai buvo didelė pi­
nigų suma.
Tėvas visiškai palūžo. Jis nežinojo, iš kur ir kaip gauti
pinigų. Juk buvo labai neturtingas, o ir kaimynai gyveno ne
ką geriau už jį. Dėl to niekas negalėjo paskolinti arba paau­
koti reikalingos sumos.
Tada Pandė kreipėsi, prašydamas pagalbos, į savo buvusią
uošvę. Si buvo pažadėjusi dalį savo žemės palikti anūkei
Vangai. Pandė norėjo, kad ji parduotų tą pažadėtą žemę ir
gautus pinigus skirtų operacijai. Bet po savo dukters - - Van-
gos motinos — mirties santykiai tarp uošvės ir žento smarkia:
pablogėjo, ir močiutė kategoriškai atsisakė padėti.
Tada tėvas pradėjo pardavinėti viską, ką tik galėjo rasti
savo neturtinguose namuose. Pardavė siuvimo mašiną, likusią
dar nuo pirmos žmonos, pardavė vienintelę avį. Daugiau nie­
ko neturėjo... Surado iš kažkur dar trupučiuką pinigų ir su­
rinko... tik pusę sumos, o operacijos diena artėjo.
Dieną prieš operaciją Pandė išsiuntė Vangą į Belgradą su
kaimynu, kuris buvo labiau pasiturintis ir važiavo pas sūnų
į svečius. Nors ir labai troško tuo sunkiu momentu būti su
dukra, tėvas neišvažiavo, nenorėdamas leisti pinigų kelionei
iš tos pačios sumos, kuri ir taip buvo maža.
Kai kaimynas Pandė Paivanskis, pasipuošęs ir gerai atro­
dantis ponas, nuvedė Vangą į ligoninę, iš šalies atrodė, jog:
turtingas dėdė veda skurdžią s'avo giminaitę, kuo greičiau no­
rėdamas ja atsikratyti. Toks įspūdis kilo gydytojui, turėjusiam
daryti operaciją. Gavęs mažą pinigų sumą, supyko dėl jo šykš­
tumo, pasikvietė Vangą į gydytojų kambarį ir tarė: „Mergaite,,
rytoj aš tave operuosiu, bet tavo tėvas išsiuntė tik pusę pini­
gų, ir aš padarysiu tik pusę operacijos. Kai atnešite visus
pinigus, aš tave operuosiu taip, kaip reikia!" Manau, šie gy­
dytojo žodžiai išreiškė tik staigų pyktį.
Vanga, sugrįžusi į namus, jau regėjo, bet dar labai silp­
nai. Gydytojas ją įspėjo, jog būtinas geras maitinimasis, šva­
ra ir ramybė, kad akys pasitaisytų. Aišku, tie patarimai taip-
27
ir liko tik geri palinkėjimai, nes šeimos gyvenimas buvo toks,
kaip ir anksčiau: skurdas ir pasigailėjimo vertas būvis. 1924
metais gimė trečias kūdikis, berniukas, kurį pavadino Tome,
ir Pandė vėl dirbo samdiniu kaimuose, stengdamasis kaip nors
išmaitinti penkių asmenų šeimą. Jo žmona, kiek leisdavo jė­
gos, dirbo laukuose, o Vanga prižiūrėdavo abu broliukus bei
šeimininkavo.
Blogos gyvenimo sąlygos greitai padarė savo. Vangos akys
vėl nusilpo. Apie naują operaciją negalėjo būti nė kalbos. O
vėliau mergaitė visiškai apako. Sį kartą — visiems laikams.
Beviltiškas nusivylimas užgulė Vangą. Naktimis ji verkda­
vo ir nuolat maldavo, kad įvyktų stebuklas ir ji praregėtų. Bet
stebuklo nebuvo. Slinko mėnesiai. Ji niekaip negalėjo susitai­
kyti su mintimi, jog dabar tapo našta savo šeimai ir nieko
negali jai padėti. Jautėsi bejėgė ir nežinojo, kaip surasti išeitį
iš šios padėties.
Vieną dieną kaimynai patarė tėvui nusiųsti prašymą į Ze-
muno miestą, kuriame buvo Aklųjų namai, ir išvežti tenai
Vangą. Mergaitė nors nebadautų, kadangi sklido kalbos, jog
tenai labai rūpinamasi nelaimingais vaikais.
1925 metais iš Aklųjų n'amų gavo žinią, kad Vanga priimta.
Jai tada buvo jau 15 metų. Kai suprato, kad netrukus išva­
žiuos, iki pat aušros nuo susijaudinimo negalėjo užmigti. Lau­
kė nežinoma ateitis, o kiek laiko reikės ten praleisti, niekas,
aišku, pas ! akyti negalėjo. Galbūt atsisveikina su gimtaisiais
namais visam laikui! Mintis, kad daugiau negalės lytėti ar­
timųjų, kankinančiai gniaužė jos širdį ir priversdavo verkti.
Kitos dienos rytą Vanga atsisveikino. Smulkutė, silpna,
kažkaip keistai pritilusi ji „žiūrėjo" į brėkštantį pavasario ry­
tą. Žiūrėjo, aišku, visiškai sąlygiškai, tiksliau, klausėsi artė­
jančios dienos. Dabar ji jau priėmė pasaulį klausydama. Re­
gintys ir nenumano, kiek daug nuostabių garsų pinasi aplink
juos... Stai lengvas vėjelis prasiskverbia pro gyvatvorę, paglos­
to laukinį snaputį, našlaites ir Ieukonijas. Per gležną žolę pra­
bėga minkštos kačiuko letenėlės, o saulė supasi pačioje aukš­
čiausioje slyvos šakoje, paskui slenka mergaitės veidu. Sis
vaizdas užsifiksavo jos sąmonėje taip stipriai, jog Vanga pri­
simins jį visą gyvenimą.
Aklųjų namuose viskas buvo neįprasta ir įdomu. Naują mo­
kinę iš karto aprengė namų uniforma: rudos spalvos plisuotas
sijonas ir palaidinė jūreiviška apykakle. Apavė gražius smė­
lio spalvos batelius, dailiai apkirpo jos rusvus plaukus. Van­
ga buvo pasimetusi ir labai laiminga: pasislėpusi ji ilgai čiupi­
nėjo naujus drabužius ir jautėsi kaip karalaitė, kadangi nie­
kada savo gyvenime nebuvo taip gražiai išpuošta.
Tvarka Aklųjų namuose buvo labai griežta. Iki pietų moks­
leiviai buvo rimtai užsiėmę — mokėsi Brailio alfabeto, klau-
28
sėsi įvairių dalykų, muzikos pamokų.. Naujokė turėjo neįti­
kėtinai išsivysčiusią klausą ir greitai išmoko groti pianinu.
Klavišai lyg ir neišduodavo garsų, o jai pasakodavo apie
namus, apie žalius laukus, apie mėlyną dangų virš gimtojo
kaimo, apie kieme augančias margas leukonijas ir snapučius,
apie linksmą Trakainos upės čiurlenimą, apie vaikystę, apie
artimuosius, apie šviesą... Kaip gaila, kad muzikos pamokos
nesitęsė visą dieną...
Po to vykdavo praktikos užsiėmimai. Mergaites mokė na­
mų ruošos darbų: megzti, virti valgius ir šeimininkauti. Svei­
kam žmogui, be abejo, tai nėra sudėtingi darbai. Bet akloms-
mergaitėms reikėjo išmokti „matyti" rankomis, kad jų pirštai
taptų jautrūs ir lankstūs. Vanga išmoko viską lengvai, ir ne­
buvo dėstytojo, kuris būtų j'a nepatenkintas.
Nepastebimai pralėkė metai. Vanga jau aštuoniolikmetė
mergina, tvarkingai atrodanti, o iš jos vaikiško veidelio spin­
duliavo ramybė ir tvirtumas. Paskutiniu metu jos gyvenimą
nušvietė vidinis džiaugsmas. Cia, tarp auklėtinių, buvo vienas
jaunuolis — Dimitras iš Geoto kaimo. Išgirdus jo balsą, Van-
gos širdelė neramiai ir džiaugsmingai suspurdėdavo, o veidą
užliedavo šiluma. Jaunuolis taip pat ieškojo mergaitės balso,,
ir, būdami dviese, jie jausdavosi nežemiškai laimingi. Vieną
dieną jis prisipažino meilę ir pasiūlė savo ranką. Vaikino tė­
vai buvo turtingi ir neprieštaravo, kad priežiūra bus reikalin­
ga dviem žmonėms.
Vanga pabandė įsivaizduoti, kokia ji bus nuotaka: ilga
balta suknele, su švelniu kaip vėjo dvelkimas vualiu. Iš lai­
mės nejautė po kojomis žemės. Išsiuntė žiniai tėvui ir ėmė*
laukti jo palaiminimo. Slinko nekantrios laukimo dienos...
29
GYVENIMAS VERTAS PAGARBOS
Vieną 1928 metų dieną vietoj laukto tėvo palaiminimo ar­
tėjančioms vestuvėms Vanga iš Strumicos gavo žinią, kuri ją
blokšte pribloškė. Tėvas pranešė, kad ji nedelsdama privalo
grįžti namo prižiūrėti vaikus. 1926 metais Tanką pagimdė tre­
čią kūdikį — mergaitę, kurią pavadino Liubka, o dar po dve­
jų metų, gimdydama ketvirtąjį, ji ir vaikas mirė.
Taip Vanga atsisveikino su savo pirmąja meile, su mo­
kykla, su vestuvėmis ir su geresnio gyvenimo viltimis. Ke­
lias į namus buvo sunkus ir kankinantis, nes ji labai gerai
suvokė, kad tie treji metai, praleisti Aklųjų namuose, buvo
patys gražiausi metai jos gyvenime, kurie jau niekada nepa­
sikartos.
Nuo šiol aklos mergaitės gyvenimą lydėjo vien gniuždan­
tis skurdas ir alinančios kančios, bet ją palaikė ir stiprino
didelė dvasios jėga, padėjusi atlaikyti visus sunkumus.
Namuose Vanga rado baisų skurdą: vienas už kitą mažesni
vaikai buvo purvini ir sirgo dėl maisto stygiaus. Broliui Va-
silui ėjo 6 metukai, Tomei — 4, o pačiai mažiausiajai, Liub-
kai,— 2. Akla Vanga jiems turėjo būti ir motina, ir namų
šeimininkė, ir globėja. Kai Vanga atvyko, tėvas vėl keliavo
per kaimus, ieškodamas duonos kąsnio.
Tuo metu Cirpano mieste bei jo apylinkėse įvyko stiprus
žemės drebėjimas, kuris buvo jaučiamas ir Strumicoje. Nuo
stiprių smūgių senas klibantis namas sugriuvo, ir Pandės vai­
kai atsidūrė gatvėje. Po keleto dienų Pandė priešingoje kie­
mo pusėje iš nendrių stiebų, sutvirtintų moliu, surentė nedi­
delį namelį. Sis namelis visai neseniai dar stovėjo Strumi­
coje. Viduje buvo tik vienas nedidelis kambarėlis ir priean­
gis. Vėliau pristatė ir mažą virtuvėlę, kurioje įrengė ugniaku­
rą, ir tenai specialiame puode kepdavo duoną. Aišku, kai tu­
rėdavo miltų.
Šeimą greitai persikraustė, nes neturėjo ko išsinešti iš
sugriautų namų. Bet Vanga su įgimtu tvarkos ir švaros ju­
timu pasistengė sutvarkyti taip, kad ir čia gyventi būtų jau­
ku. Geriausiai matomoje kambario vietoje ji pastatė skrynią,
kuri buvo likusi iš antrosios žmonos kraičio. Grindis išklojo
dembliais, o kampe įtaisė lovą, kurią, kad atrodytų gražiau,
apdengė iš senų siūlų numegztu užtiesalu. Ir tai buvo visas buto
apstatymas. Priešais namą aptvėrė nedidelį kiemelį, o jo pa­
kraščiuose pasodino gražių gėlių.
Siame namelyje Vanga ir Liubka daugelį metų gyveno vie­
nos, nes broliukai, nors ir labai maži, jau tarnavo pas sve­
timus arba piemenavo, kad patys prasimaitintų ir padėtų se­
sutėms.

3t
Strumicos miesto ir aplinkinių kaimų žmonės greitai išgir­
do, kad akla mergaitė moka sparčiai ir gražiai megzti, todėl
pradėjo jai nešti vilnas. Paskui vietoj pinigų duodavo smul­
kių daiktų arba senų siūlų. Iš jų Vanga megzdavo vaikams
drabužėlius, nes jie greitai susinešiodavo. Sau nieko nemezgė,
nes beveik neišeidavo iš namų. Visi žinojo, kad tai labai ne­
turtinga šeima, todėl, mirus kokiai nors moteriai, jos dra­
bužius atiduodavo Vangai.
Vanga ėmė ir austi. Išmokė Liubką surišinėti nutrūkusius
siūlelius, ir mažoji sesutė iki vėlyvos nakties girdėdavo stak­
lių dūzgimą arba jautė, kaip nesustodami juda metaliniai vir­
balai, nes Vanga nuolat megzdavo. Paprastai ji dirbdavo iki
vėlyvos nakties ir be perstojo iš nusivylimo verkė. Dienomis
ji tvardydavosi, nenorėdama gąsdinti Liubkos ir matyti žmo­
nių gailesčio. Tačiau vakarais duodavo valią visai s'avo kan­
čiai, ir tai buvo vienintelis būdas palengvinti sunkų ir bevil­
tišką gyvenimą.
Rytą keldavosi labai anksti, nes turėdavo nepaprastai 4auS
darbo. Ji nemėgo dykinėti ir kitiems neleisdavo tinginiauti.
Norėjo, kad visur būtų švara ir tvarka. Todėl, pavyzdžiui,
pirmadienis buvo skalbimo diena, antradienį tvarkydavo ap­
linką, o trečiadieniais lopydavo drabužius. Siūdavo Liubka,
nors dar buvo visai mažytė. Vanga ją išmokė šeimininkauti
ir buvo labai reikli jaunesniajai sesutei. Apčiupinėdavo užady-
tas vietas ir, jeigu siūlė jai nepatikdavo, išplėšdavo lopą ir
priversdavo Liubką prisiūti iš naujo. Dažnai Liubka verkd'a-
vo, nes lopymo būdavo daugybė, ir ji negalėdavo išeiti į kie­
mą žaisti su vaikais. Tačiau Vanga buvo neperkalbania ir
reikalavo tiek, kiek laikė reikalinga, į nieką neatsižvelgdama.
Ketvirtadieniais maišydavo duoną. Penktadieniais eidavo j už­
miestį ir kasdavo raudoną molį bei žemę namo remontui:
juo iš vidaus ištepdavo sienas, o pamatus, kad gražiau atro­
dytų, aplipdė raudona molio juosta. Šeštadieniais valgiui rink­
davo dilgėles arba rūgštynes. Sekmadieniais keliaudavo į baž­
nyčią, o po pietų aplinkinių kaimų moterys ateidavo atsiimti
mezginių. Vangos kieme paplepėti susirinkdavo kaimynės. Ji
buvo labai draugiška ir turėjo stiprų humoro jausmą, todėl
visi labai mėgo su ja bendrauti.
Strumicos krašte yra įdomus paprotys. Pavasarį, Sv. Jur­
gio dieną, mergaitės deda į aukštą molinį puodą įvairius sa­
vo „ženklus" ir rytojaus dieną spėja pagal juos likimą. Puodą
paprastai pastatydavo Vangos kieme po senu ryškiai raudonų
rožių krūmu, primenančiu gražiai išsiskleidusį medį. Labai
dažnai, galbūt iš gailesčio aklai merginai, Vangą išlinkdavo
„orakule", ir kitą dieną ji, imdama iš puodo „ženklus", kiek­
vienai pranašaudavo. Bet įdomiausia buvo tai, kad viskas,
ką Vanga nuspėdavo, pasitvirtindavo tiksliausiai. Visi tuo ste-
31
bėdavosi, bet niekam net į galvą neateidavo, kad Vanga turi
pranašystės talentą.
Kitos, 40-ties šventųjų kankinių, šventės proga mergaitės
skersai upę klodavo šakas ir darydavo „tiltą", tikėdamos nak­
tį susapnuoti per tą tiltą einantį savo išrinktąjį. Kitą rytą
beveik nė viena negalėdavo nustebinti Vangos, kadangi ji
pati papasakodavo jų nakties sapnus. Toks Vangos elgesys
buvo labai neįprastas, bet niekas nesistengė to paaiškinti.
Tačiau tokios šventinės ir linksmos nuotaikos pasitaikydavo
labai retai. Vanga neleisdavo sau atsipalaiduoti, nes skurdas
ją nuolat ginė, versdamas dieną naktį dirbti. Dažnai, labai
dažnai šeima kęsdavo alkį. Pagrindinis maistas buvo laukiniai
kopūstai, kukurūzų duona ir dosniai praskiestas rūgštus pie­
nas. Bet dažniausiai namuose nebūdavo ir to. Vieną dieną
pranešė tėvui, kad jau baigėsi miltai. Pinigų gaudavo tik ret­
karčiais, ir Vanga juos taupė ypatingai sunkioms dienoms.
Tėvas nuėjo pas pasiturintį kaimietį, savo draugą, pasiskolinti
nedidelio kiekio miltų. Tas 'atsakė, jog turi maišelį, bet gali
jį tik parduoti. Tėvas nupirko miltų ir vieno prekybininko,
kuriam buvo pakeliui, paprašė parvežti vaikams. Namuose
kilo didelis džiaugsmas. Vanga iš karto užmaišė duoną, dar
neataušusią padalijo ir valgė. Bet, nepraėjus nė pusvalandžiui,
joms pasidarė labai bloga: svaigo galva, abi pradėjo vemti.
Išsigandę kaimynai iš gretimo kaimo pasikvietė tėvą, o šis,
pažiūrėjęs į miltus, suprato, kad „draugas" jam pardavė su­
maltas dirvines rauges, kurios auga tarp javų ir yra nuo­
dingos.
Miesto pakraštyje, netoli Trakainos upės, jie turėjo nedi­
delį sodelį, kuriame augo šeši čerešnių medeliai. Kai čerešnės
prinokdavo, tėvas jas parduodavo praeinantiems prekybinin­
kams, ir kai vaikai paprašydavo jo ką nors nupirkti, žadė­
davo tai padaryti pardavęs vyšnias. Tačiau pinigų gaudavo
taip mažai, kad pažadai nusikeldavo į kitus metus.
Vienais metais jis pasodino tabako. Plušo nuo ryto iki va­
karo, o kai pardavė Tabako monopolijai, gavo tokį menką už­
mokestį, kad tegalėjo įsigyti tik molinį ąsotį girai.
1934 metais Liubka pradėjo mokytis. Mokykloje ji buvo
!
geriausia mokinė, tačiau ir p ati skurdžiausia, aprengta se­
nais, sulopytais drabužiais. Vangą labai džiugino sesers mei­
lė mokslui, kadangi, nors ir labai trumpai, ji jau buvo prisi­
lietusi prie mokslo pasaulio Aklųjų namuose ir žinojo, koks
tai yra didelis turtas. Nors namuose su vaikais Vanga buvo
labai griežta, vis dėlto ji nesugebėjo įtikinti savo brolių eiti
mokytis. Tiesa, jie neturėjo tam ir sąlygų, nes nuolat tarnavo,
tačiau ir suradę truputį laiko sau, atkakliai vengė mokslo.
Vyresnysis, Vasilas, jai sakė, kad jei ir galėtų, jokiu būdu
nesimokytų.

32
Strumicoje buvo sukurtas Esperantininkų klubas, į kurį rink­
davosi beveik visi neturtingi vaikai. Vasilas įr Tomė ėmė jį
lankyti, lyg ir mokytis esperanto. Dažnai priversdavo savo
sesutę Liubką nešioti po miestą knygas ir perduoti jas įvai­
riems žmonėms. Po kiek laiko išsiaiškino, kad tai buvo po­
grindinis komunistų klubas, kuriame šie mokydavo kalbos ir
verbuodavo jaunimą, supažindindavo jį su marksistine lite­
ratūra.
Bet tai jau vėlesni įvykiai. 1934 ir tolesni metai pasižy­
mėjo dideliu nepritekliumi, skurdu, pažeminimu ir kančia. Ir
būdama labai prislėgta, Vanga labai tvirtai vadovavo šeimai.
Vaikų akivaizdoje ji nė akimirkos neleisdavo sau atsipalaiduo­
ti, niekad neverkšlendavo ir niekam nesiskųsdavo. Atrama bu­
vo ne tik vaikams, bet ir pačiam tėvui, kurį visiškai palaužė
nuolatinis rūpinimasis duonos kąsniu. Kai jį apimdavo baisus
nusivylimas, Vanga stiprindavo, sakydama, jog ateis iaikas,
kai jie gyvens geriau.
Negalėdamas sudurti galo su galu, tėvas paslapčia pradėjo
svajoti apie lobio ieškojimą, vildamasis surasti daug pinigų.
Kartą Vang'a jam prasitarė, jog žino, kur yra užkasta labai
daug antikos pinigų, ir nupasakojo tą vietą. Tai buvo apleis­
tas, negyvenamas kaimas, esantis tolokai nuo Strumicos. Pro
jį tekėjo upė, o netoli augo miškelis. Tarp upės ir miškelio
stūksojo didelė uola, po kuria ir buvo užkasti pinigai. Tėvą
abstulbino dukters žodžiai, jis su dideliu nepasitikėjimu pa­
sišaipė, bet, gerokai pagalvojęs, prisiminė, kad tokia vieta iš
tiesų yra. Kaimas vadinosi Rajancai, buvo apleistas, nes ten
kažkada siautęs maras privertė žmones keltis gyventi į ki­
tas vietas; pro jį tekėjo Rajanskos upė. Iš tikrųjų ten buvo ir
miškelis, ir uola. Vieną dieną pakl'ausė Vangą, iš kur ji apie
tai žino. Vanga atsakė, jog sapnavo. Tėvas pasiūlė nukeliauti
į tą kaimą ir įsitikinti, ar tai tiesa. Liubka prisimena, kad
jie ėjo pėsčiomis, tačiau Vanga labai pasitikėdama vedė į tą
vietą, lyg daugelį kartų būtų tenai buvusi. Viskas buvo taip
tiksliai, kaip ji papasakojo tėvui. Sis pasiryžo vieną dieną
po uola kasinėti, tačiau kritęs susilaužė ranką ir taip prasi­
lenkė su turtu. Vėliau šioje vietoje įrengė vandens saugyklą, ir,
jei ten buvo pinigų, jie visiems laikams liko paskandinti.
Netrukus po šio įvykio iš avių bandos, kurią ganė Pandė,
pasiklydo viena avis. Tėvas grįžo namo labai supykęs, nes
neturėjo pinigų apmokėti nuostolius savininkui ir jautė, kad
už tai jį išvarys iš darbo. O Vanga pasakė: „Nesijaudink, ta­
vo avis — pas Atanasą iš Monospitovo kaimo". Tėvą labai
nustebino šie žodžiai, nes jis nepažino tokio žmogaus, tad iš
kur jį galėjo pažinti Vanga, kuri neišeidavo toliau savo na­
mų kiemo ir neturėjo tame kaime jokių pažįstamų. Labai su­
sijaudinęs tėvas paklausė, iš kur ji žino, kur nuklydo avis.
3. Užsak. Nr. 3579. 33
Vanga vėl atsakė, jog sapnavusi. Ji dažnai; sakydavo, kad
sapnuoja įvairius dalykus, kurie paskui visada išsipildo. Tik­
riausiai tai buvo jos aiškiaregystės užuomazgos. Tėvas nuke­
liavo į Vangos nurodytą kaimą ir iš tiesų ten surado avį.
Prieš kiekvienus Naujuosius metus miesto bendruomenė 1
sudarydavo pačių neturtingiausių Strumicos miesto gyventojų
sąrašus ir paskirdavo jiems nedidelę piniginę pašalpą — apie
10 levų. Visą savaitę prieš šventes Vanga ir Liubka laukdavo
eilėje atsiimti pinigus. Su dideliu gailesčiu valdininkai praei­
davo pro sesutes, nes Vanga ištisas valandas stovėdavo ko­
ridoriuje ant ledinio cemento basa, ir jos kojos paraudonuo­
davo nuo šalčio. Liubka buvo basomis įsispyrusi į klumpes.
Žiūrėdama į jas, tokias varganas, viena teta sakydavo: „Kad
neturite kuo apsiauti, sėdėkite šiltai namuose!"
Bet ir namuose retai būdavo šilta. Kai turėdavo galimy­
bių, abi seserys eidavo į miesto pakraštį, Čamčifliko (pušų
vienkiemio) vietovę, ir ten rinkdavo kankorėžius. Bet toks „ku­
ras" labai greitai baigdavosi, ir jos dažniausiai sėdėdavo iš­
gairintame kambarėlyje, o kadangi namelis buvo suręstas iš
nendrių, jį perpūsdavo iš visų pusių, ir viduryje kambario
visi vėjai susidurdavo. Ir vis dėlto Vanga buvo sveika ir dar
nežinojo, kas yra liga.
Tačiau 1939 metai jai buvo nelaimingi. Mergaitė susirgo
pleuritu. Apie 8 mėnesius svyravo tarp gyvenimo ir mirties.
Taip smarkiai nusilpo, kad jau nebepaeidavo ir, kai oras būda­
vo saulėtas, Liubka ją, pasodinusi į geldą, kaip vaiką išneš­
davo į kiemą. Kai būklė pasidarė kritiška, iš netoliese esan­
čios Maliarijos stoties pakvietė gydytoją. Įėjusi ji su pasibjau­
rėjimu pasižiūrėjo i ligonę ir liepė Liubkai pakelti antklodę.
Nuo ilgo gulėjimo visas Vangos kūnas buvo žaizdotas. Gydyto­
ja išsiuntė tarnaitę į stotį atnešti pudros ir dezinfekuojančio
skysčio. Išėjusi iš namų, kieme pasakė Liubkai, kad sesers
būklė beviltiška ir ji netrukus mirs.
Si naujiena žaibo greitumu pasklido kvartale: kaimynai pa­
kvietė dvasininką suteikti mirštančiajai paskutinį patepimą, o
kitą dieną vienas darbininkas iš Tabako monopolijos, atsisto­
jęs su kepure rankose, paskelbė savo draugams, gavusiems
skurdžias algas, jog renka pinigus labai neturtingos mergai­
tės laidotuvėms.
Po dviejų dienų Liubka išėjo pasisemti šaltinio vandens,
kuris buvo tolokai nuo jų namų. Grįžusi ji ruošėsi atidaryti
vartelius, tačiau, pažvelgusi į kiemą, iš nustebimo išmetė mo­
linį ąsotį. Vanga, kurios mirties visi tikėjosi kiekvieną aki­
mirką, buvo atsikėlusi iš lovos ir pakiliai šlavė kiemą. Neliko
1
iki 1949 metų galiojęs administracinis vienetas Bulgarijoje.
 34
nė žymės, jog neseniai ji buvo mirtina ligonė. Tik truputį pa­
blyškusi, tačiau rankų judesiai buvo stiprūs ir tikslūs kaip
sveiko, pajėgaus žmogaus. Išgirdusi Liubkos balsę, tarė: „Rei­
kia skubiai viską sutvarkyti, kad būtų šVaru, nes netrukus
čia ims rinktis daugybė žmonių".
1939 metais vyko dideli ir maištingi rinkimai. Tuometinė
vyriausybė varė reakcingą susivienijimo su hitlerine Vokietija
politiką. Daugelyje vietovių tai sukėlė protesto demonstraci­
jas ir streikus. Tarp žmonių sklido įvairiausių gandų, prasidėjo
masiniai areštai.
Suėmė ir Vangos tėvą, nes jis prie žmonių buvo kalbėjęs,
kad šios valdžios politika pražūtinga liaudžiai. Vėl jį mušė
ir kankino. Tada jam buvo 53 metai, o grįžo namo panašus į
seneli. Kankinimais tėvas buvo smarkiai suluošintas. Ant jo kru­
vinų žaizdų Vanga dėjo šviežiai nulupto svogūno lukštus, tepė
įvairiais tepalais, ir, dar ne visiškai pasveikęs, Pandė pakilo iš
patalo ir vėl pradėjo dirbti.
1940 metų pradžioje Liubka susirgo meningitu. Ją išvežė
į Sčipo miesto ligoninę. Ligoninėje atsisakė priimti, nes ne­
buvo laisvų vietų, bet, sužinojęs apie vargšę mergaitę, budin­
tis gydytojas sutiko ją paguldyti koridoriuje. Apie porą savai­
čių ligonė kovojo su mirtimi. Tačiau, matyt, jai buvo lemta
gyventi. O gydė Liubką badu. Sugrįžusi į Stromicą, Vangą
rado silpnesnę už save. Kol Liubkos nebuvo namuose, niekas
neperžengė jų namų slenksčio ir nebuvo net kam atnešti van­
dens. Bet Vanga kentėjo. Ištisas dienas gyveno be maisto ir
vandens ir niekam nesiskundė. Labai apsidžiaugė, kad sesu­
tė išgijo.
Nuo sunkios, ilgos ligos Liubka tapo labai anemiška, ir
vienas gydytojas karininkas pasakė, jog, norint visiškai pa­
sveikti ir sustiprėti, reikalingas geras maistas. Jis matė, kad
tai neįmanoma tokiai neturtingai šeimai, todėl patarė kas die­
ną išgerti nors po pusę litro šviežio pieno.
Tėvas nutarė žūt būt gauti tą pieną ir pavasarį parsisamdė
aviganiu Chamzali kaime, viename prekybiniame ūkyje, ga­
minančiame avalynę, ir kartu pasiėmė abi dukras. Iš tiesų pie­
no ten buvo gausybė. Per trumpą laiką Liubka sustiprėjo. Kas
dieną iš šulinio, esančio laukuose, toliau nuo kaimo, abi se­
serys nešdavo vandenį. Kol Liubka pildydavo indus, Vanga
prisėsdavo ant akmens ir kartais ilgai taip sėdėdavo tyli, ne­
judėdama, nekreipdama dėmesio į nieką, kas vyko aplinkui.
Visiškai negirdėdavo ir nereaguodavo netgi tuomet, kai Liub­
ka jai pasakydavo: „Jau pripyliau, laikas eiti". Vieną tokią
dieną Vanga buvo nugrimzdusi savin daugiau negu paprastai,
ir Liubka išsigandusi ėmė verkti. Ilgai stovėjo prie sesers
praradusi žadą, kol pagaliau vienai akimirkai Vanga atsiplėšė
iš savo užsimiršimo ir tarė: „Neišsigąsk, nėra nieko baisaus.
35
Aš kalbėjausi su vienu žmogumi. Tai buvo raitelis, jis atėjo
prie šulinio pagirdyti žirgo. Pasakiau jam, kad nepyktų ant
tavęs, jog neužleidi jam vietos, nes tu jo nematai. Raitelis
man taip kalbėjo:
— Ar regi šią žolelę smulkiais baltais žiedeliais, kuri au­
ga aplink šulinį? Tai žvaigždžių vaistažolė, ji padeda gydyti
įvairias ligas".
Liubka apsidairė aplinkui ir tik dabar atkreipė dėmesį į
žolę, labai gausiai čia augančią. Ji iš tiesų buvo labai įdomi:
ilgas, labai plonas stiebelis, be jokių lapų, o jo viršuje kaip
žvaigždutės spindėjo maži balti žiedlapiai. Liubka iki šiol
nežino, kaip iš tikrųjų vadinasi tas augalas, nes niekur kitur
jo daugiau nematė, ir niekas tame krašte nežinojo vaistažolės
tokiu pavadinimu. Bet tada, išgirdusi tokius sesers žodžius,
ji dar labiau išsigando, nes jos buvo vienos šiame lauke ir,
kaip sakoma, nė paukštelis nepraskrido, kol ji pylė vandenį.
Tai apie kokį raitelį dar galėjo būti kalba? Kas buvo tie žmo­
nės, su kuriais Vanga kalbėjosi? Liubka niekad jų nematė...
1940 metais vėl juos aplankė ligos. Vasaros metu tėvas kri­
to, susilaužė ranką, ir ant jos prasivėrė didelė žaizda. Si žaiz­
da supūliavo. Nuo infekcijos atsivėrė ir kitos senos žaizdos,
gautos mušimų ir kankinimų metu rūsiuose. Po truputį in­
fekcija apėmė visą jo kūną, ir jis ėmė gangrenuoti. Visą va­
sarą juo rūpinosi Vanga ir Liubka. Vienu metu jo būklė lyg
ir pagerėjo, ir visi galvojo, kad Pandė pasveiks. Tačiau Liubka
girdėjo, kaip vieną vakarą Vanga graudžiai verkė. Ji suprato,
kad sesuo iš anksto aprauda jų karčią dalią, nes žinojo, kad
tėvas greitai mirs, o jos liks visiškos našlaitės, be jokios užuo­
vėjos šiame pasaulyje. Rugsėjo mėnesį tėvo sveikata dar la­
biau pablogėjo, į namus sugrįžo abu sūnūs jo slaugyti. Po
tiek metų pagaliau visa šeima susirinko kartu. Bet ją vėl pri­
spaudė badas. Kas rytą broliai eidavo į miesto centrą ieškoti
kokio nors uždarbio. Vasilas laukė prie merijos, kad jį kas
pasamdytų nešiku, o Tomė visą dieną mėsinėje plaudavo skran­
džius, kad vakare jų gautų parsinešti namo.
Kai jau visiškai neturėjo duonos, tėvas prisiminė savo pa­
žįstamą ir pasiuntė Tomę bei Liubką pasiskolinti iš jo trupučio
pinigų.
Veltui pinigų niekas nedalija, 1 — pasakė „draugas" Chris-
to Tudžanovas, kuris gyveno labai pasiturinčiai,— nueisit ry­
toj į mano laukus ir surinksit ten pasilikusią medvilnę. Paskui
aš jums duosiu pinigų.
Kitos dienos ankstų rytą Pandės vaikai iškeliavo ir visą
dieną rinko medvilnę. Buvo spalis, oras labai šaltas, putė
žvarbus vėjas. Atrodė, jis tuoj nuneš vaikus iš lauko, kuriame
nebuvo matyti gyvos dvasios. Jų rankutės pamėlynavo ir su­
trūkinėjo nuo šalčio. Kai vakare nuėjo pas savininką ir atida-

36
vė jam pilną medvilnės maišą, šis išmetė Tomei po kojomis
du levus, sakydamas, kad Liubka dar labai maža, jai pinigai
nepriklauso, ir užtrenkė duris, nes pradėjo snigti.
Grįždami namo, abu vaikai verkė iš nuoskaudos ir širdgė­
los. Jų ašaros biro ant pyrago gabaliuko, kurį nupirko savo
sergančiam tėvui.
Lapkričio mėnesio pradžioje tėvas, supratęs, kad jau netru­
kus iškeliaus iš šios žemės, pasikvietė vaikus ir tarė:
— Vaikai, aš mirsiu, o jūs pasiliksite vieni. Būkite dori ir
darbštūs, klausykite Vangos. Ji dabar jums atstos viską!
1940 metų lapkričio 8-ąją tėvas mirė, turėdamas 54 metus.
Velionio kūnas, išpraustas ir perrengtas, gulėjo ant demblio,
bet neatėjo nei popas jo apgiedoti, nei vaikai nežinojo, kaip
palaidoti, nes neturėjo pinigų. Visą dieną ir visą naktį jie
vieni prasėdėjo prie mirusiojo. Kitą dieną jų kaimynas, kata­
likų bažnyčios tarnas, papasakojo kunigui apie našlaičių tra­
gediją, ir šis iš karto nurodė P a n d ę nemokamai palaidoti ka­
talikų kapinėse.
Grįždamas iš kapų bei matydamas, kokie nusiminę ir nu­
skurę yra šie našlaičiai, kunigas iš bažnyčios lėšų jiems pa­
aukojo pinigų nusipirkti duonai.
Slinko sunkios, be jokios prošvaistės dienos. Vangos bega­
linė kantrybė, jos ištvermė ir stiprus charakteris padėjo ištver­
ti ir kitiems, nepasiduoti visiškai nevilčiai. Nors iš tikrųjų jai
buvo sunkiausia, Vanga rodė tvirtumo pavyzdį kitiems vai­
kams, mokė juos nepasiduoti jokiems sunkumams ir niekada
neprarasti vilties.
Po tėvo laidotuvių broliai vėl iškeliavo ieškoti darbo.
Vanga ir Liubka ilgam pasiliko vienos.
37
PRADŽIA
Pasauliui iškilo nauja grėsmė, žmonės Strumicoje ėmė šne­
kėti apie pasaulini karą. Iš turgaus dingo būtiniausios prekės.
Turtingieji kaupė maisto produktų atsargas. Kaimynai rink­
davosi Vangos kieme, iki vėlumos kalbėdavosi, ir jų sunerimę
balsai aidėdavo nutilusioje gatvelėje. Vanga labai dažnai kar­
tojo, kad visiems reikia surinkti pinigų ir juos paaukoti Pen­
kiolikos šventųjų kankinių bažnyčiai, kad apsaugotų miestą
nuo sugriovimo ir sunaikinimo, nes po metų kils k'aras. Kai­
mynai jos nepaisė, nes manė, kad mergaitės žodžiai lik su­
tampa su bendru nerimu ir nežinomybe. Vanga jiems šnekėjo,
kad sapnuose mato visus ateinančius įvykius, bet žmonės ir
tuo netikėjo. Jiems tai atrodė nerimta. Niekam tuo metu ne­
rūpėjo Vangos sapnai.
Tokiame nerime ir nežinomybėje prabėgo 1940 metai. O
1941-ųjų pradžioje...
,,Jis buvo aukštas, rusvaplaukis ir dieviškai gražus, apsi­
rengęs senovės riterio drabužiais, kurie blizgėjo mėnulio švie­
soje. Jo žirgas švytavo balta uodega ir kapstė kanopomis že­
mę. Raitelis sustabdė žirgą priešais Vangos vartus, nušoko
nuo jo ir užėjo į tamsų kambarėlį. Jis taip spindėjo, kad vi­
duje tapo šviesu kaip dieną. Atsisuko į Vangą ir prašneko tvir­
tu balsu:
— Greitai pasaulis susimaišys, ir daugelis žmonių dings.
Tu stovėsi šioje vietoje ir pranašausi mirusiems ir gyviesiems.
Nebijok, aš būsiu šalia tavęs ir sakysiu tau, ką reikia per­
duoti!
Liubka krūptelėjo nuo Vangos nervinės įtampos. Atsisėdu­
si ant lovos, pamatė, kad jos sesuo labai susijaudinusi ir visa
virpa. Paskui staiga ją paklausė:
— Liubka, ar matei, kaip iš čia išėjo raitelis?
— Koks raitelis? — klausė sesuo.— Ar žinai, kiek dabar
valandų? Turbūt kažką sapnavai?
— Nežinau, gal ir sapnavau. Bet tai labai keistas sapnas.
Klausyk..."
Vangos nerimas persidavė Liubkai, ir iki pat ryto abi ne­
galėjo užmigti.
1941 metų balandžio 6 dieną, kaip pranašavo Vanga, vo­
kiečių kariuomenė peržengė Jugoslavijos sieną. Labai anksti,
dar tą pačią dieną, visi gyventojai paliko savo namus ir pa­
sislėpė bunkeriuose arba netoli miesto esančiame miške. Tik
Vanga ir Liubka pasiliko namuose. Staiga suskambėjo langų
stiklai, ir pasigirdo sunkios mašinos griaudėjimas. Gatvėse ir
namuose nebuvo nė gyvos dvasios. Jau po pietų jos išgirdo
nepažįstamą kalbą ir batų trepsėjimą—vokiečiai ėjo po na­
mus, rinkdami kiaušinius ir vištas. Grubus spyris išmušė ir
38
Vangos namų duris. Ant slenksčio pasirodė kareivis. Sesutės,
nuo išgąsčio netekusios žado, baikščiai susigūžė kambaryje.
Kareivis apžiūrėjo jas, paskui skurdžią aplinką, metė žvilgsnį
į tuščią kiemą ir vėl išėjo. Šiuose namuose nebuvo ko paimti.
Po dienos kitos į savo namus grįžo ir kaimynai. Atsipirko
vien išgąsčiu, nes jų namai liko nepaliesti ir, išskyrus kiauši­
nius bei vištas, visa kita buvo savo vietose. Iš karto nutarė už­
sukti i Vangos kiemą pažiūrėti, kaip jos laikosi, bet abstulbę
sustojo ant slenksčio ir nedrįso užeiti į vidų. Atėjusieji susi­
grūdo į kiemą. Vanga buvo labai pasikeitusi, beveik neatpažįs­
tama. Štai kaip ją prisimena...
Vanga stovėjo mažo kambarėlio kampe, prie uždegto s lem­
pelės, ir kalbėjo tvirtu, stipriu, kategorišku balsu. Atrodė la­
bai silpna, bet dvasiškai pakili ir nepaprastai susijaudinusi.
Jos išblukusi, daug kartų taisyta, bet ir vėl per plati suknelė
negalėjo paslėpti didžiulės įtampos jos kūne. Iš nereginčių akių
dvelkė tuštuma, bet jos veidas buvo taip pasikeitęs ir teks dva­
singas, jog atrodė skleidžia šviesą. Ir vis kalbėjo, kalbėjo...
Iš jos lūpų sklido ne jos balsas, kuris stulbinančiai tiksliai
vardijo vietoves ir įvykius, mobilizuotų vyrų vardus, tuos, ku­
rie sugrįš iš karo, ir tuos, kuriems atsitiks nelaimė..." „Tai
tęsėsi daug dienų, ir beveik visus metus Vanga visiškai ne­
miegojo. Vangos išvaizda taip stulbino, jog žmonės norėjo
klauptis priešais ją ant kelių. Vyrai, kuriems sakė, kad liks
gyvi, iš tiesų grįždavo jos nurodytu laiku".
Papasakosiu pirmąjį jos aiškiaregystės atvejį.
Kaimyno Milano Partenovo žmona sėdėjo Vangos kieme
ir verkė. Iš vyro jau seniai negavo* jokių žinių ir apraudojo
savo keturis vaikučius, galvodama, kad jie liko našlaičiai.
Staiga Vanga jai tarė: „Greitai eik namo ir paruošk vakarie­
nę, nes tavo Mil'anas šiąnakt grįš tik su apatiniais drabužiais.
Aš jį matau. Jis dabar slepiasi vienoje dauboje nelabai toli
nuo miesto".
Moteris pamanė, kad Vanga taip kalba iš gailesčio jai,
bet vis dėlto nuėjo namo. Paruošė vakarienę ir laukė iki vi­
durnakčio. Bet vyras negrįžo. Smarkiai supykusi, kad patikėjo
tomis kalbomis, atsigulė. Po kiek laiko ją pažadino tylus bel­
dimas į stiklą. Išsigandusi pažvelgė į kiemą. Iš netikėtumo ją
vos neištiko priepuolis... Kieme stovėjo jos Milanas tikrai vien
tik su apatiniais drabužiais. Jis pabėgo iš nelaisvės ir ilgai
slapstėsi, kol pagaliau parsigavo į namus. Apstulbinta moteris
atbėgo pas Vangą, beldė kaip beprotė į duris ir šaukė: „Van­
ga, Milanas grįžo!"
Dar karo pradžioje Vanga pasakė Christo Parčanovo mo­
tinai, kad jos sunūs liks gyvas, tačiau negreitai sugrįš į na­
mus.
39
Jo sužadėtinė Pavlina nepatikėjo ta tokia nekonkrečia pra­
našyste ir ištekėjo už kito. Po metų Christo grįžo gyvas ir
sveikas. Pirmasis pažįstamas žmogus, kurį susitiko mieste, ir
buvo jo sužadėtinė. Ji neišlaikiusi apalpo. Vaikai nubėgo pra­
nešti tą naujieną motinai, kuriai, pamačius sūnų, iš džiaugs­
mo plyšo širdis.
Tie du atvejai labai plačiai buvo aptarinėjami ne tik mies­
te, bet ir aplinkiniuose kaimuose, ir prie Vangos vartų be pa­
liovos ėmė plūsti žmonės. Visi norėjo išgirsti ką nors apie sa­
vo artimuosius — kareivius, ir Vanga niekam neatsisakė pa­
dėti. Po kiek laiko pranašystės išsipildydavo...
Vangos talentas aprėpė visas ją lankančių žmonių gyve­
nimo problemas. Greitai ji išgarsėjo kaip puiki įvairių ligų
gydytoja, labiausiai rekomenduojanti vaistažoles. Cia nebuvo
nieko nepaprasto, kadangi žmonės jau tūkstančius metų prak­
tikuoja vaistažoles. Bet įdomiausia buvo tai, kad Vanga savo
gydymu stebino net labiausiai patyrusius žiniuonius, kurie
taip pat gydydavo žolėmis, nes ji rekomendavo pačias papras­
čiausias priemones arba pačias paprasčiausias žoleles, netu­
rinčias, pasak jų, tų gydomųjų savybių, kurias priskyrė Van­
ga, suderindavo nesuderinamas vaistažoles, ir jos vaistai bu­
vo stulbinančiai efektyvūs. Taip išgydė psichine liga sergan­
čią moterį, liepusi jos giminėms priskinti vienos žolės, kuri
augo netolimo upelio vandenyje, ir aplieti sergančiąją kelis
kartus tos žolės nuoviromis. Moteris aprimo, dabar jai apie
80 metų, ir ji dar džiaugiasi anūkais.
Nepaprastai tiksliai Vanga nurodydavo kaimiečiams, kur
jie turi ieškoti nuklydusių gyvulių. Jie iš tiesų gyvulius su­
rasdavo.
Išaiškino kaimietį, pavogusį vienos neturtingos našlės kiau­
lę, ir visiems žmonės apskelbė, kaip įvyko vagystė. Žmogus
išėjo labai sugėdintas, o kitos dienos rytą našlė rado savo
kiaulę prie kiemo vartų.
Apie šiuos įvykius ilgai kalbėjo Strumicoje. Žmonės Vangą
minėjo su pagarbia baime, ir per trumpą laiką ji įgijo nenu­
ginčijamą autoritetą visame krašte. Į ją kreipdavosi su įvai­
riausiais klausimais, ir ji visiems stengėsi padėti. Lengvai iš­
spręsdavo ilgamečius susipainiojusius ginčus.
Taip atsirado legenda apie Vangą. Kai kurie bijojo jos
aiškiaregystės ir apkalbėjo ją neįtikinamiausiomis savybėmis,
kaltino burtais ir kerėjimais. O kiti, jos pranašysčių sužavėti,
interpretuodavo jos posakius, priskirdami Vangai net biblinius
stebuklus. Bet visa tai bylojo viena: Vanga įgijo paprastų
žmonių pripažinimą, nes jie jautė jos globą ir paramą. Ir ši
didelė pagarba išliko iki šių dienų. Vangą nuol'at kviečia buti
krikšto motina naujagimiams arba svočia vestuvėse ne tik
Petričiaus krašte, bet visoje Bulgarijoje. Kviečia ją į visas
40
šeimynines šventes. Žmonės mano, kad Vangos apsilankymas
atneša sėkmę ir santarvę jų namams.
— 1942 metų balandžio 8 dieną,— pasakoja Liubka,— pas
mus atėjo močiutė Tina — mūsų sena draugė, kuri pasakė
Vangai, kad šiandieną ją aplankys labai svarbus svečias. Ne­
aiškino, kas jis yra, tik pridūrė, kad 1918 metais buvo laikina:
apsistojęs Vangos namuose. Ji išėjo ir netrukus sugrįžo su
vyriškiu. Šis buvo vidutinio ūgio, pilkų akių, su Ssais, pra­
plikęs, apsivilkęs pilku švarku ir golfu. Paprašė Vangą skirti
jam truputį laiko. Paklausiau močiutės, kas yra tas žmogus.
O ji sušnibždėjo, kad tai bulgarų caras Borisas III. Smarkiai
išgąsdino toks netikėtas paaiškinimas, nes man ir į galvą ne­
šovė, kad mūsų skurdų namelį gali aplankyti caras. O Vanga
atsistojo įprastoje vietoje kambario kampe ir, dar nesuspėjus
jam prabilti, prašneko labai griežtu balsu: „Auga tavo vals­
tybė, užsibrėžei labai daug. Tačiau būk pasiruošęs vėl sulįsti
į riešuto kevalą". Ir pakartojo jam: „Būk pasiruošęs!" Paskui
dar pridūrė: „Nepamiršk datos — rugpjūčio 28!"
Caras daugiau nieko neklausinėjo ir išėjo labai sutrikęs.
Jis mirė 1943 metų rugpjūčio 28 dieną.
Po jo mirties pas mus atvyko trys moterys iš Bulgarijos.
Jas vedė moteris iš Petričiaus. Jos prisistatė kaip caro reageiitės
ir paprašė papasakoti, kas nutiks caro šeimą. O Vanga a Į s a k ė :
,,Sugrįžę apjuosite caro lovą ryškiai raudonu kaspinu, paimsi­
te vazonėlį su gėle ir vėl atvyksite pas mane. Bet kuo grei­
čiau!" Viena moteris paklausė, ar negalima būtų paimti baltą
ar kitos spalvos kaspiną. „ N e , — atkirto Vanga,— tik raudoną!"
Moterys nepatenkintos išėjo ir daugiau nepasirodė. Bet visi
žino, kad 1944 metų rugsėjo 9-ąją virš caro rūmų suplevėsa­
vo Raudona vėliava.
41
KIEKVIENAS TURI TEISĘ Į LAIMĘ
1942 metais Jugoslavijos ir Bulgarijos siena buvo atvira,
ir pas Vangą pradėjo plaukti žmonės iš Petričiaus, iš aplin­
kinių kaimų ir tolimesnių vietų. Būtent iš jos lūpų visi norėjo
sužinoti apie save, apie šeimą, apie ateitį. Atvykdavo ir daug
ligonių, turinčių vilties, kad tik Vanga gali juos pagydyti.
Vieną dieną pas ją apsilankė 14-ojo intendantų pulko ka­
reiviai. Tarp jų buvo tamsiaplaukis 23 metų jaunuolis Dimii-
ras Guščerovas iš Krandžilicos kaimo, esančio netoli Petri­
čiaus. Jis labai norėjo akis į akį pasikalbėti su Vanga, nes
pergyveno didžiulį nerimą ir buvo labai pasimetęs. Piktada­
riai nužudė brolį, kuris buvo kiaulių pirklys, ir dar jį ap­
vogė. Liko trys našlaičiai vaikai ir tuberkulioze serganti žmona.
Staiga Vanga išėjo ant slenksčio ir pašaukė jį vardu. O
paskui tarė: „Žinau, ko atėjai. Tu nori, kad aš pasakyčiau, kas
yra tavo brolio žudikai. Gal ir pasakysiu tau tai po kiek lai­
ko, bet turi man pažadėti, kad niekada nekeršysi, kadangi tai
nereikalinga. Tu gyvensi ir būsi jų mirties liudininkas".
Vanga niekam neleidžia keršyti. Ji tvirtai tiki, kad žmogus
gimsta tik geriems darbams ir turi stengtis juos daryti, nes
kiekvienas blogas veiksmas niekada nelieka be atpildo. Už jį
baudžiama žiauriausiu būdu, ir jeigu bausmės išvengia pats
kaltininkas, dėl to kenčia palikuonys. Klausiau ją daug kartų,
kodėl taip atsitinka, o ji rrian visada atsakydavo: „Kad būtų
skausmingiau".
Prisimenu tokį atsitikimą. Prieš keletą metų pas Vangą
atvyko žmogus. Jis buvo palaidojęs 12 vaikų. Tryliktasis, iš­
gyvenęs tik 12 metų, taip pat pasimirė. Gydytojai manė, kad
moteris dar įsčiose savo vaikus užkrėsdavo tuberkulioze,
todėl jie negyvendavo. Vanga aiškino kitaip. Kai tas žmogus
dar buvo jaunuolis, jo motina, jau senyvo amžiaus, nelauktai
pastojo. Kai pradėjo matytis nėštumas, jaunuolis labai jos gė­
dinosi, nes jau buvo suaugęs ir manė, kad tai visai nelaiku.
Vieną dieną, smarkiai įpykęs, stipriai sumušė savo motiną.
Po kiek laiko ir ji, ir kūdikis mirė. Žmogus po daugelio metų
tai užmiršo ir atėjo paklausti, kodėl jis toks nelaimingas ir
kodėl gamta jam atima palikuonis. Tačiau Vanga priminė šį
įvykį ir atpasakojo jį su visomis smulkmenomis, lyg būtų bu­
vusi liudininkė, o paskui tarė: „Turi žinoti, kad tu, o ne žmo­
na, esi tos nelaimės kaltininkas!" Ir vėl pakartojo: „Turite
būti geri, kad vėliau nereikėtų kentėti!"
Bet grįžkime prie susitikimo su kareiviu... Tada, 1942 me­
tais, Strumicoje Dimitras Guščerovas buvo taip suglumintas to,
ką pasakė Vanga, kad neprisimena, kaip išėjo iš Vangos na­
mų. Negalėjo suvokti, iš kur ji žino jo vardą, ir tai, ką jis
slėpė savo širdyje, ir pažįsta jo skausmą. Paskui dar kelis

42
kartus buvo atėjęs pas Vangą, ir abu ilgai kalbėdavosi maža­
me kambarėlyje.
Balandžio 20-ąją Vanga pasakė savo seseriai, kad jaunuolis
prašo jos rankos ir kad greitai jos abi išvažiuos gyventi į Pet-
ričių (Bulgariją).
Tuo metu namuose jos brolių nebuvo. Vasilijus tarnavo
Dupnicoje, o Tomė buvo išvežtas darbams į Vokietiją.
Balandžio 22-ąją gražiai išrašytas vežimėlis sustojo prie
Vangos namų, ir iš jo išlipo būsimasis Vangos vyras, dailiai
pasipuošęs ir truputį sumišęs. Vežimėlis buvo prikrautas kve­
piančio šieno, o ant jo užtiesta namuose austa vilnonė gūnia,
kad seserims būtų patogiau keliauti. Naujiena greitai pasklido
po kvartalą. Su Vanga atsisveikinti subėgo kaimynai, artimieji,
pažįstami. Kai kurie sakė, kad ji daro didelę klaidą, palikda­
ma gimtąjį kraštą. Vanga jų nenorėjo klausyti, nes skyrėsi
tik su liūdnais skurdo prisiminimais bei sunkiu gyvenimu.
Nors jos ateitis taip pat nebuvo aiški, mergina tikėjosi,
kad gyvenimas bus geresnis.
Nuotakos kraitis buvo simboliškas: Vanga persimetė per
petį tik raudoną pačios megztą šaliką, pasiėmė varinį puodą
ir bidonėlį, kaip atsiminimą apie tėvo namus, ir tai buvo visas
jos turtas.
Ant durų užkabino surūdijusią spyną, ir niekas nežinojo,
ar kada nors kas nors ją atrakins.
Nelygiu keliu jie pajudėjo. Seserys prislėgtos tylėjo, nes
reikėjo skirtis su Strumica. Į. Petričių jie atvyko dar tą patį
vakarą. Privažiavo prie neaukšto, pusiau į žemę susmegusio
namelio, anksčiau buvusio sandėlio. Jo stogas kėpsojo nusmu­
kęs taip žemai, jog atrodė — tuoj užgrius atvykusius. Aplink
namą plytėjo didelis, bet nesutvarkytas kiemas. Iš priešais
esančių langų juos stebėjo smalsūs kaimynai. Kadangi Van­
gos, kaip aiškiaregės, šlovė jau seniai buvo pasklidusi po mies­
tą, žmonės ją apžiūrinėjo nuo galvos iki kojų. Stebėjosi tik­
tai, kaip ši akla moteris sugebės šeimininkauti. Tie komenta­
rai buvo sakomi garsiai, bet Vanga nekreipė į juos dėmesio.
Jie užėjo į tamsų, ilgą ir purviną koridorėlį. Iš abiejų jo
pusių buvo po vieną mažą kambarėlį, vienas iš jų vėliau
tapo miegamuoju jaunai šeimai, o kitame Vanga priimdavo
minias lankytojų. „Iš kiemo pusės buvo pristatytas kambarė­
lis,—prisimena Liubka,— kuris atstojo virtuvę, miegamąjį ir
bendrą kambarį. Jame stovėjo loVa, sukalta iš grubių medinių
lentų, pastatyta ant keturių tuščių žibalo dėžių. Čiužinio ne­
buvo, o vietoj pagalvių naudojo vilnonius maišus, prikimštus
kukurūzų lapų. Šioje lovoje miegojo močiutė Magdalena, bū­
simo Vangos vyro Mitko motina. Ji turėjo apie 70 metų. Gy­
veno su penkiais anūkais. Visur matėsi baisi nešvara ir skur­
das.
43
Žodžiu, Vanga, palikusi vieną skurdą, nepriteklių kupiną
gyvenimą, pakeitė ji kitu — ne mažiau vargingu ir ne mažiau
sunkiu.
1942 metų gegužės 10 dieną Vanga susituokė su Dimitru
ir tapo šeimininke. Nelengva buvo jaunai nuotakai. Močiutė
Magdalena jau nuo pirmos akimirkos nepalankiai sutiko būsi­
mą marčią ir pasakė savo sūnui: „Ak, sūneli, ar tai tokia ta­
vo laimė?" Ji tikriausiai tikėjosi, kad sūnus parsives sveiką
kaimo mergaitę, kuri tvarkys namus ir rūpinsis didele šeima,
užsikraudama sau nelengvą naštą, nes, be penkių vaikų, vie­
name namo kampe gulėjo ir nuo tuberkuliozės nyko nužudyto
sūnaus žmona, o pati močiutė buvo jau sena ir nieko negalėjo
padėti.
Vanga užgniaužė savy tą nuoskaudą ir gana greitai pa­
rodė, ką sugeba. Jokie žodžiai negalėjo palaužti tvirto moters
charakterio. Ji jau buvo mačiusi tiek daug skurdo ir dar di­
desnių sunkumų, tad atsispirti jiems turėjo didelę patirtį nuo
pat vaikystės.
Ištisa parą Vanga kartu su Liubka skalbė, plovė, valė, per­
statinėjo ir dažė. Netrukus namas nušvito švara. Karo metu
nelengva pasiekti jaukumo, tuo labiau esant tokioms skurdžioms
galimybėms. Bet Vanga su įgimtu išradingumu kūrė tiesiog
iš nieko. Iš paprastos drobės pasiuvo užuolaidas, o Liubka
jas gražiai išsiuvinėjo; iš dažytų lininių siūlų nunėrė užtie­
salus lovoms, ir visur tapo jaukiau, gražiau. Vanga visuomet
siekė, kad kiekvienas daiktas būtų kiek galima „gražesnis ir
sutvarkytas".
Vanga uždraudė kaimiečiams iš aplinkinių kaimų rinktis
jos kieme ir prekiauti, iššlavė ir sutvarkė kiemą. Jautėsi, kad
visur prisilietė stipri labai tvarkingos šeimininkės ranka.
Seimą gyveno kaip dauguma to meto žmonių. Bet tai tru­
ko labai trumpai. Žmonės greitai sužinojo, kad Petričiuje ap­
sigyveno aiškiaregė, ir srautai žmonių vėl nuvingiavo prie jos
durų. Vyras buvo nepatenkintas, nes manė, kad ištekėjusi Van­
ga turi nutraukti tą veiklą ir tik rūpintis namais bei savo šei­
ma, kaip ir visos kitos žmonos. Jis labai ją gerbė, tačiau jau­
tėsi prislėgtas, manydamas, kad ir pats vienas galėtų išlaikyti
šeimą. Vanga labai jį mylėjo, vertino kaip žmogų ir kaip vy­
rą, tačiau nuolat neapleido mintis, kad jos pašaukimas — tar­
nauti žmonėms — yra svarbesnis už šeimynines pareigas ir
kad savo asmeniniu gyvenimu ji turi tarnauti kitiems. Jos
talentas neduodavo ramybės ir nuolat veržėsi pasireikšti...
Vėl ėmė lankytis įvairūs žmonės: kariškiai ir civiliai, li­
goniai ir paklydėliai, visi turėdami vilties, kad ji padės.
Tuo metu krašte telkėsi nemažai jaunuolių, partizanų, ku­
rie kovojo su fašizmu ir slapstėsi miškuose. Išsigandę ir su­
sirūpinę artimieji dažnai atvykdavo pas Vangą, ieškodami
44
nusiraminimo ir norėdami sužinoti, ar jų vaikai gyvi, ar dar
juos pamatys. Partizanas Asenas Sapkarovas taip buvo pa­
sakęs savo motinai: „Nebijok! Eisi dažniau pas Vangą, ir ji
tau pasakys, ar aš gyvas ir sveikas, ar kas nors man atsitiko!"
Tokių apsilankymų negalima buvo nuslėpti nuo vietinės
policijos. Pora policininkų kas dieną sukdavo aplink Vangos
kiemą, norėdami ką nors išgirsti. Gąsdino Vangą, reikalau­
dami, kad ji išduotų tai, ką pasako „valdžios priešų" arti­
miesiems. Bet Vanga tylėdavo. Tada jie versdavo ją atlikti
darbo prievolę, nepaisydami, kad ji akla ir negali įvykdyti šio
įsakymo. Kaip išpirkos reikalaudavo pinigų arba ką nors iš­
duoti, nepalikdavo jos ramiai nei vienai dienai.
Vyrus pradėjo šaukti į karinę atsargą. Dimitrą išsiuntė į
Graikiją. Atsisveikindamas jis prižadėjo žmonai, jog jei tik
sugrįš gyvas ir sveikas, pastatys naują namą, sudarys tokias
gyvenimo sąlygas, kad Vanga nejaustų savo negalios. Jis tu­
rėjo auksines rankas ir statybininko potraukį, nors to darbo ir
nesimokė. Pažadą įvykdė 1947 metais.
Išlydėdama į Graikiją, Vanga vyrui pasakė tik tiek: „Sau­
gokitės vandens!" Ir iš tikrųjų, tie, kurie liko gyvi ir grįžo iš
Graikijos, buvo iškankinti maliarijos ir įvairių kepenų ligų,
kuriomis jie susirgo, gerdami blogą vandenį iš vietinės balos.
1942 metais pas Vangą pradėjo lankytis mokytoja Marija
Gaigurova iš Sandanskio miesto, ir abi seserys greitai su ja su­
sibičiuliavo. Ji turėjo keturias dukteris ir du sūnus dvynius,
kurie tuo metu dalyvavo kare. Vanga dažnai jai sakydavo: „Te­
ta Marija, mano sesuo Liubka bus tavo marti, ji ištekės už
vieno iš tavo sūnų." Po kiek laiko Liubka susitiko su Stoja-
nu (vienu iš dvynių), patiko vienas kitam ir susituokė. (Pri­
dėsiu tik tiek, kad čia kalbama apie mano motiną ir tėvą ir
apie tėvo tėvus — mano močiutę ir senelį.— Aut.).
Marijos Gaigurovos vyras Borisas taip pat buvo aukštesnių
klasių mokytojas. Tai išsilavinęs ir labai inteligentiškas žmo­
gus. Jis mokėjo aštuonias kalbas, labai gražiai griežė smuiku,
tapė, domėjosi matematika, skaitė prancūzų klasikus originalo
kalba.
Būdamas šiek tiek materialistinių pažiūrų, Borisas nelabai
tikėjo Vangos pranašystėmis, ir kartą, Vangai svečiuojantis
pas ji, nutarė įsitikinti jos talentu. Ją paklausė: „Gal žinai,
kas atsitiko palaikams mano tėvo, kurį 1912 metais prie Melni­
ko miesto užmušė turkai? O paskui jo kapo neberado". Vanga
jam liepė Melnike suieškoti žmogų vardu Petro, tų įvykių
liudininką, kuris su smulkmenomis galėtų papasakoti, kas iš
tiesų Įvyko. Mokytojui tai padarė didelį įspūdį, tačiau jis tik po
kurio laiko galėjo nuvykti į Melniką, ten surado minėto žmo­
gaus šeimą, nes pats Petro jau buvo miręs. Tačiau jo sūnus,
45
kuris žinojo iš tėvo apie įvykius, viską su smulkmenomis pa­
pasakojo svečiui.
Boriso Gaigurovo tėvas buvo dvasininkas, vienas žymiau­
sių kovotojų už bulgarų kalbą, mokyklą, bažnyčią Melnikų
krašte. Visą gyvenimą jis paskyrė tam reikalui. 1912 metais
1
areštuotas kaip J a n o S a n d a n s k i o bendramintis ir kartu su
kitais draugais žvėriškai nužudytas. Bet net ir mirusio jo ne­
paliko ramybėje. Po kiek laiko jo palaikus iškasė ir išmėtė
slėnyje. O jų vietoje užkasė nudvėsusio arklio kaulus.
Išgirdęs visą tiesą apie tėvą, jis pajuto didelę pagarbą
Vangos talentui. Vieną dieną Borisas Gaigurovas ją dar pa­
klausė apie likimą savo dviejų brolių, kurie 1921 metais
emigravo į užsienį ir niekas nežinojo, kas jiems atsitiko. Van­
ga jam paaiškino: „Sterjo — jau kapuose, o Nikola — gyvas.
Aš jj matau. Jis viename dideliame Rusijos mieste. Ten jis
studijavo, tapo mokslininku. Siuo metu jis nelaisvėje. Ne­
sijaudink dėl jo, jis sugrįš pavasarį, vilkėdamas pilkais dra­
bužiais ir nešinas dviem lagaminais".
Tai buvo tiesiog neįtikėtina. Mano senelis negalėjo patikė­
ti, kad jo dingęs brolis yra mokslininkas Rusijoje, tuo labiau,
kad jis nelaisvėje. Išsiskyrė su Vanga įsitikinęs, kad niekada
nesuvoks tiesos, stipriai suabejojęs jos pranašyste.
1943 metais, vieną vasaros rytą, pavargęs pakeleivis susto­
jo prie Boriso Gaigurovo namo. Jis vilkėjo pilkus drabužius,
o ant žemės gulėjo du lagaminai. Niekas, net ir Borisas, jo
nepažino, kai išėjo kalbėtis su nepažįstamuoju. Tai buvo jo
brolis Nikolajus. Jaunesnysis brolis po 22 metų grįžo į tėvy­
nę. Nikola papasakojo viską apie save taip, kaip buvo sakiusi
Vanga.
...1915 metais, po Jano Sandanskio mirties, Karinė Makedo­
nijos revoliucinė organizacija suskilo į dvi dalis. Viena m'anė,
kad reikia susijungti su komunistais ir veikti kartu, kita prie­
šinosi tokiam susivienijimui. Prasidėjo abipusės žudynės, ir
daug komunistų buvo užmušta.
Abu Boriso Gaigurovo broliai, kaip ir jis, skaitėsi tos
organizacijos n'ariais. Studijų metais Sofijos universiteto Teisės
fakultete Sterjo susižavėjo komunistais. Už komunistinę veik­
lą abu broliai buvo nuteisti mirties bausme ir, norėdami išsi­
gelbėti, turėjo bėgti iš Bulgarijos. Taip Nikola paslapčia laivu
perplaukė į Odesą. Po ilgų skurdo ir nesėkmių metų sugebėjo
1
J a n a s S a n d a n s k i s — žymus XX a. pradžios kovotojas prieš turkų ver­
giją vi Makedonijos laisvę ir nepriklausomybę arba autonomiją Balkanų
šalių federacijoje. Trijų susivienijusių Balkanų šalių — Bulgarijos, Graikijos
ir S e r b i j o s — 1 9 1 2 metais paskelbtame Turkijai kare buvo stambių Make­
donijos savanoriškų partizanų būrių vadas. — К р а т к а я история Б о л г а р и и . —
M., Н а у к а . — 1987.

46
ten baigti mokslą ir įgijo inžinieriaus specialybę. Prasidėjus
Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams užpuolus Sovietų
Sąjungą, Nikola buvo suimtas ir išvežtas priverstiniams dar­
bams į Vokietiją kaip rusų belaisvis. Po ilgų kankinimų jam
pavyko pabėgti. Ilgą laiką slapstėsi, kol prisidėjo prie Ber­
lyne dirbusios bulgarų grupės, Įveikus daugybę pavojų, galų
gale jam pavyko įtikinti vokiečius, kad yra bulgarų tautybės,
o bulgarai tuo metu buvo oficialūs vokiečių sąjungininkai. Po
įvairių aiškinimų ir kontaktų su Bulgarija bei Sveti Vrač
miestu, jis gavo oficialų dokumentą, patvirtinantį Bulgarijos
pilietybę, ir nusprendė grįžti į namus.
P a t s Nikola buvo abstulbintas Vangos pranašavimų ir tei­
singo pasakojimo apie jo gyvenimą Rusijoje, o paskui Vo­
kietijoje.
1944 metų vasarą, nokstant vyšnioms, Vangos vyras grįžo
iš Graikijos. Iš jo buvo likę tik „pusė žmogaus". Nuo blogo
vandens, kurį gėrė, ir nuo maliarijos padidėjo kepenys, ir, nors
lauke tvyrojo šiluma, jis drebėjo nuo šalčio, neturėjo jėgų
dirbti jokio darbo. Kjaip buvo žadėjęs Vangai, 1945 metais pra­
dėjo sudarinėti planus naujo namo statybai. Mūrijo, statė, vis­
ką darė pats. Tik sunkiausiems darbams kviesdavosi meistrus.
O kieme vis labiau grūdosi žmonės, ieškodami Vangos pa­
galbos. Ji keldavosi labai anksti, virė valgyti, maišė duoną ir
kas dieną stodavo prie durų, visą savo energiją atiduodama
žmonėms.
Iš Sofijos į Petričių su savo žmona keletą kartų buvo at­
vykęs vienas karininkas. Daugelis jiems pavydėjo, nes visais at­
žvilgiais laikė „pavyzdine šeima", o Vanga sakė: „Liaukitės,
ateitis parodys, ar jiems verta pavydėti". Po karo paaiškėjo,
kad karininkas buvo galvažudys, jį nuteisė ir sušaudė.
Todėl Vanga kartais sakydavo: „Nepavydėk niekam, kol ne­
pamatysi jo pabaigos!"
Dar vienas tų laikų atsitikimas. Moteris iš gretimo kaimo
mugės metu pametė savo trejų metų dukrelę. Ieškojo jos visur,
bet veltui. Motina vis negalėjo nusiraminti ir nenorėjo patikėti,
kad jos mergaitė mirė, ir nuėjo apie ją pasiteirauti Vangos.
Vanga papasakojo, jog vaiką pavogė mugėje šlaistęsi čigonai,
ir turės praeiti daug metų, kol išauš diena, kai motina netyčia
išgirs apie savo dukrą ir ją atras.
Tie „daug metų" užtruko 22 metus. Vieną 1962-ųjų dieną
moteris, važiuodama į Blagojevgr'adą, Kresnos stotyje atsitik­
tinai išgirdo, kaip moterys kalbėjosi apie netolimame kaime
gyvenančias kelias čigonų šeimas, kurių jaunesnioji marti vi­
sai nepanaši į savo motiną, nes ji brunetė, mėlynakė, ir labai
skiriasi nuo kitų. Suvirpėjo motinos širdis: ji šitiek metų ne­
nustojo laukusi, kada išsipildys Vangos pranašystė ir vieną
dieną išgirs ką nors apie savo dukrelę. Nutarė nedelsiant vyk-
47
ti į tą kaimą. Labai lengvai surado namą ir, dar nespėjusi įeiti,
staiga pamatė „rudaplaukę marčią". Atrodė, jog širdis iš su­
sijaudinimo iššoks. Pradėjo jai aiškinti, tačiau moteris žiūrėjo
į ją nustebusi, teigdama, jog tai netiesa, nes visą gyvenimą
ji gyveno su šiais žmonėmis. Netgi jos vyras bandė išvaryti
jžūlią bobutę, bet moters uošvė liepė jam nutilti ir prisipažino,
kad prisimena, ką jai pasakojo marčios motina. Iš tiesų mer­
gaitę jai atidavė kiti čigonai, kurie kažkada lankėsi Petričiaus
kaime, mugėje. O tiems čigonams vaiką perdavė kaimiečiai.
Čigonė paėmė vaiką ir užaugino 1 . Paskui išleido už vyro.
Kai susijaudinusi motina kalbėjo ir vis klausė „ar atsime­
ni?", marti labai įdėmiai klausėsi, ir staiga lyg kažkas nušvi­
to jos atmintyje. Ji lyg pro rūką prisiminė erdvų kiemą, šuli­
nį su dideliu akmeniu priešais jį ir kaip vieną dieną gaidys
jai prakirto koją. Parodė randą. Moteris jau neabejojo, kad
tai yra jos dingusi duktė. Visiems pasiūlė nuvykti į jos kaimą ir
pamatyti tą vietą. Nuvažiavusi „čigonė" dar prisiminė, jog
turėjo broliuką, atpažino kiemą ir labai lengvai orientavosi na­
me. Susirinko beveik visas kaimas, susitikimas buvo lab a i jau­
dinantis, ir visi verkė.
1944 metų gegužės mėnesį jaunesnysis brolis Tomė grįžo
iš Vokietijos ir apsistojo Strumicoje. Birželio 10 dieną vyres­
nysis brolis Vasilas staiga grįžo į Petričių iš Graikijos, kur
kariavo. Vangai pasakė, kad vyksta į Strumicą partizanauti.
Tuo metu, karo pabaigoje, Strumicos krašte susiformavo par­
tizanų pulkas, ir daug jaunuolių stojo į jį, norėdami duoti at­
kirtį atsitraukiančiai vokiečių kariuomenei. Paslapčia nuo Van­
gos Liubka ir Vasilas nutarė važiuoti kartu. Tada Vasilui ėjo
22 metai. Vanga labai liūdėjo dėl tokio brolio sprendimo ir su
ašaromis akyse prašė pasilikti. „Neik, nužudys tave 23 metų".
Bet brolis jai atkirto, jog netiki, ir dar tą pačią dieną nuvyko
į Strumicą, susirado Tomę ir tapo partizanu.
1944 metų spalio 8 dieną Vasilas, išminuotojų grupės va­
das, gavo užduotį susprogdinti tiltą prie Furkos kaimo, nes
per jį ėjo atsitraukiantys vokiečių armijos daliniai. Vasilas la­
bai gerai įvykdė užduotį ir susprogdino tiltą, bet nepastebėjo,
kad, norėdamas uždegti padegamąją virvutę, traukė iš kišenės
degtukus ir išmetė savo asmens kortelę. Viską atlikęs, Vasilas
pasislėpė kaime pas draugą ir ketino naktį grįžti į būrį. Po
sprogimo atėję vokiečių kariai, apžiūrinėdami vietą aplink
tiltą, surado jo dokumentus. Vienas turkas, medkirtys, išdavė,
kad matė jaunuolį, vaikščiojantį aplink tiltą. Iš karto buvo areš­
tuoti visi kaimo žmonės ir uždaryti bažnyčioje. Dar nesupratęs,
kas įvyko, kartu su visais suimtas ir Vasilas. Vokiečiai paskel­
bė įsakymą, kad jei per valandą nebus išaiškintas sprogdin­
tojas, jie uždegs bažnyčią kartu su žmonėmis. Sie matė, kad
Vasilas tarp jų, ir žinojo, kad jis susprogdino tiltą, tačiau ty-

48
Įėjo. Supratęs beviltišką padėtį, jis išėjo iš minios ir prisipa­
žino: „Tai padariau a š ! " Jį atpažino iš nuotraukos. Vaikiną iš­
vedė į bažnyčios kiemą, žmones išvarė lauk ir jų akyse žvėriškai
jį nukankino: kišo į ausis įkaitintas geležis, visaip ty ciojosi ir
galų gale jau pusiau gyvą sušaudė. Sudarkytą lavoną paliko
gulėti ant žemės įspėjimui.
Vasilas žuvo spalio 8-ąją. Tą dieną jam sukako 23 metai...
1947 metais Vangos vyras, pastatęs naują namą, sunkiai su­
sirgo. Grįžęs iš Graikijos, jis visą laiką jautėsi prastai, o na­
mo statyba galutinai išsekino. Kankino stiprūs skrandžio skaus­
mai, o bičiulis jam patarė po truputį gerti degtinę, kad jie
susilpnėtų. Pradžioje jis gėrė po truputį, bet pamažu įprato
ir labai pasikeitė. Užsidarė savyje, ištisas dienas lindėdavo vie­
nas kambaryje, beveik su niekuo nekalbėdamas, ir nuolat gėrė.
Tikriausiai ir jis išgyveno asmeninę dramą, tik su niekuo ja
nesidalijo. Ir gydytojai, ir pati Vanga nuolat jį įkalbinėjo taip
negyventi, nes tai veda į pražūtį. Bet Dimitras nieko neklausė.
Vanga slankiojo po namus kaip šešėlis, nyko nuo kančių ir ne­
rimo, naktimis verkė. Vėliau prasitarė sesei, jog žino — jos vy­
rui nėra jokio išsigelbėjimo. Slėpė šį baisų faktą, tylėjo ir pra­
šė, kad įvyktų stebuklas.
O žmonės kas dieną grūdosi prie jos durų, ir ji kantriai vi­
sus išklausydavo, patardavo, gydydavo. Niekas net neįtarė, ko­
kia tragedija vyksta jų namuose.
Mitko taip „gydėsi" 12 metų, kol atgulė į lovą. Vanga visiš­
kai nusivylė. Išvežė į ligoninę, nes kepenyse išsivystė cirozė ir
atsirado vandens. Vanga norėjo būti su juo ir apie savaitę jį
slaugė. Kai vieną dieną gydantis gydytojas užsiminė jos seseriai,
jog nori Vangai kai ką pranešti, ši atsfakė, kad nėra reikalo,
nes ji žinanti, kad artėja pabaiga. Ji norėjo grįžti namo. Par­
sivežė ir ligonį, jis atrodė truputį nurimęs ir miegojo. Ant
grindų, prie savo vyro kojų, užsnūdo ir Vang'a. Visus šešis
sunkios ligos mėnesius ji neatsitraukė nuo ligonio, tartum
norėdama perduoti jam savo jėgą ir tvirtumą. O galbūt tai
buvo lėtas, ilgas atsisveikinimas su mylimu žmogumi, su
kuriuo Vanga pragyveno 20 metų?
Liubka: „Kai Mitko ištiko agonija, Vanga suklupo prie
jo lovos, ir iš jos nereginčių akių be perstojo liejosi ašaros.
Ji kažką šnabždėjo: gal k'ad pasigailėtų jo gyvybės, o gal
atsisveikino su juo — aš nežinau. Mitko mirė 1962 metų ba­
landžio 1 dieną, turėdamas 42 metus. Po jo mirties Vanga
staiga^ liovėsi verkusi ir tuoj pat užsnūdo. Padarėme viską,
kas būtina šarvojimui, pradėjo rinktis žmonės, o ji vis mie­
gojo ir miegojo, iki pačių laidotuvių. Paskui man pasakė: „Aš
jį palydėjau iki vietos, kuri jam skirta".
Kitos dienos rytą žmonėms, susigrūdusiems prie Vangos
durų, kurie net neįtarė, kas įvyko, paaiškinau ir paprašiau
4. Užsak. Nr. 3579.
49
išsiskirstyti, nes Vanga, vakar palaidojusi savo vyrą, negali
šiuo metu priiminėti. Ji, tai išgirdusi, sušuko už nugaros:
„Sulaikyk juos, visus priimsiu. Aš jiems esu reikalinga!"
Nuo tos dienos mes, Vangos sesers Liubkos vaikai - - Kra-
simira, Ana ir Dimitras,— tapom ne tik jos liūdno ir vienišo
našlės gyvenimo, jos asmeninės tragedijos, bet ir nuostabaus
jos tarnavimo žmonių gerovei liudininkai. Tikriausiai jai taip
skirta: neturėti asmeninės laimės, o būti laiminga, dovanojant
laimę kitiems.
Atsimenu, kaip ji tuomet atrodė: apsigobusi juoda skarele,
kurią nešioja ir dabar, veidas pablyškęs ir tarytum sustingęs.
Atrodo, jog visa savo esybe ji pasinėrusi į save, įsitempusi,
susikoncentravusi, toli nuo visko, kas ją supa... O žmonės vis
eina ir eina, daugiau ir daugiau, jau atvyksta iš viso pasaulio.
Su įvairiomis problemomis, klausimais; mokslininkai, skepti­
kai, tikintieji, ligoniai ir sveikieji, artėjantys prie jos su bai­
me arba pašaipa, su nepasitikėjimu ar smalsumu. Ji niekam
neatsisako padėti.
Siūlau vieną pasakojimų iš tų laikų:
„Apie 1944 metus mano tėvas, gydytojas ir užkietėjęs ma­
terialistas, nuėjo pas Vangą iš smalsumo. Petričiuje prie jos
namų kaip visuomet būriavosi žmonės, kurie laukė susitiki­
mo su aiškiarege. Ji pasirodė prie durų ir mano tėvą pašaukė
mažybiniu vardu, kuriuo jį vadino tik šeimoje. Viduje Vanga
jam daug papasakojo apie praeitį — rriano tėvas buvo vedęs
du kartus. Ji labai tiksliai nupasakojo jo vedybas, su smulk­
menomis apibūdino net niekam nežinomus, labai intymius da­
lykus, kurių net abi žmonos nežinojo. Paskui ėmė kalbėti apie
ateitį, pranašavo, jog jis mirs po 14 metų nuo vėžio. Papa­
sakojo apie mano jaunesnįjį brolį ir apie mane, jog aš lai­
mingai ištekėsiu, tačiau mano vyras greitai mirs. Aš liksiu
našlė su mažu vaikeliu. Ištekėsiu antrą kartą, tačiau šį kartą
apsiriksiu. Ta santuoka bus labai nesėkminga. Paskui prasitarė,
kad mano brolio likimas bus dar tragiškesnis. Jis žus avari­
joje, būdamas tik 20 metų.
Tėvas labai susijaudino tai išgirdęs ir nutarė tylėti. Bet
neiškentė ir pasidalijo savo rūpesčiu su antrąja žmona. Po
kiek laiko ji viską papasakojo man.
Po daugelio metų tėvas pajuto, kad turi žaizdą. J a m darė
dvi operacijas. Antrą kartą tik pasižiūrėjo... Mirė 1958 metais
vėžiu, kaip ir pranašavo Vanga.
Aš ištekėjau ir buvau labai laiminga. Mums gimė sūnus.
Bet mano vyras staiga susirgo ir mirė. Ištekėjau antrą kartą,
ir iš tiesų labai suklydau. Išsiskyriau. Prieš keletą metų mano
brolis bėgo į tramvajų, bet, nesuspėjęs gerai įsitverti turėk-
 50
lo, paslydo ir pakliuvo po ratais. Jam ėjo tik dvidešimtieji.
Viskas, ką pranašavo Vanga mano tėvui, išsipildė." 1
Kitas atvejis. Mūsų kaimyno vaikutis, dešimties mėnesių
kūdikis, degė karščiu daugiau kaip 20 dienų. Gydytojai niekaip
nerado priežasties ir visaip bandė gydyti. Bet teigiamų rezul­
tatų nesimatė. Nunešėme jį Vangai. Ji liepė vaiką išprausti
vandenyje, kuriame virė miško šienas. Jau po pirmo maudymo
temperatūra krito, o po antrojo — vaikas nurimo ir pasveiko.
Rusei, balerinai, ištekėjusiai už bulgaro, po gimdymo bu­
vo pažeista motorinė nervų sistema, ir gydytojai manė, kad
ji daugiau nebegalės šokti. Vanga teigė, jog moteris pasveiks,
susilauks dar poros vaikų ir garsins rusų baletą visame pa­
saulyje. Tai buvo tiesa.
Bet tada, mirus vyrui, kuris Vangai buvo didelė atrama,
ji nebegalėjo viena susitvarkyti su tūkstančiais žmonių, lau­
kiančių prie jos namų. Jie šaukė, prašė, verkė ir norėjo bent ką
iš jos išgirsti. Vieną dieną net išvertė tvorą ir pargriovė
Vanga. Tuomet ji vos atsigavo, o po šio įvykio prašė, kad
mano motina bei tėvas 'atsikraustytų gyventi į Petricių. Tėvai
sutiko kiek įmanoma jai padėti. Mes ką tik buvome pasistatę
naują namą Sandanskio mieste, bet jį palikome ir išvažiavome
j Petricių. Tai įvyko 1966 metais.
Pasiklausykite ir vieno mano tėvo, Stojano Gaigurovo, pa­
sakojimo:
„Apie Vangą mūsų šeimoje pradėjo kalbėti dar 1942 metais.
Tėvas ir mama labai ją gerbė ir dažnai kreipdavosi į ją įvai­
riais klausimais. Nuostabiausia tai, kad ji žinojo ir apie ma­
ne, nors nebuvo manęs mačiusi (aš tuomet buvau fronte), ir
ji iš anksto nuspėjo, jog aš vesiu jos seserį Liubką.
Galima teigti, jog kasdien ji dalyvauja mūsų gyvenime ne
tik kaip giminaitė, bet ir kaip fenomenas. Vis negaliu sau pa­
aiškinti, kaip ji dar prieš gimstant vaikams jau žinojo jų li­
kimą.
Vyresniajai mano dukrai išpranašavo, kad mokysis hie­
roglifų ir domėsis užsienio kalbomis. Kai ši užaugo, norėjo
stoti į bulgarų filologijos fakultetą, bet buvo priimta į turkų
filologiją ir iš tiesų mokėsi hieroglifų bei užsienio kalbų. Ma­
no jaunesniajai dukrai Anai sakė, kad taps medike, nors visą
laiką ji mokėsi muzikos ir puikiai skambino pianinu. Nežinau,
kodėl taip nusprendė, tačiau paskutinę akimirką stojo į medi­
cinos fakultetą. Dabar ji gera gydytoja ir labai mėgsta savo
darbą. Sūnui Dimitrui išpranašavo, jog bus gabus technikas.
Tai taip pat pasitvirtino.
1
Sis įvykis 1970 metais aprašytas Seilo Ostranderio ir Lino Srioderio
knygoje "Psichic Discoveries Behind The Iron Curtain", išleistoje IMPACT,
UNESCO.
51
Dauguma skeptiškai nusiteikusių jos talento atžvilgiu iki
šiol mano, kad Vanga turi savo „tarpininkų" tarp žmonių,
kurie iš anksto surenka informaciją apie reikiamus asmenis.
Tai, suprantama, nesąmonė, ir tai neįmanoma, nes pas aiškia­
regę atvyksta tūkstančiai visai nepažįstamų žmonių iš viso pa­
saulio, ji pranašauja naujagimiams arba dar negimusiems
vaikams; o kaip mato ir kalbasi su žmonėmis, mirusiais prieš
šimtą, du šimtus ir daugiau metų? Kaip sužino, kokį vaistą
ar kokią vaistažolę reikia skirti ligoniui, kad jis pasveiktų tuo­
met, kai medicina, turėdama tūkstančių metų praktiką, jau
nieko nebeg'ali padėti?.
Tai ir yra klausimai, į kuriuos kol kas nėra atsakymo".
Vanga iš tiesų negalėjo' susitvarkyti su ta žmonių minia,
kuri ją supo dieną naktį iš visų pusių, ir kreipėsi pagalbos į
valdžią. Tie, kurie ją iškl'ausė, įvertino jos talentą. 1967 metų
spalio 3 dieną Vanga perėjo „į valstybinį darbą". Buvo paskir­
ti žmonės, kurie palaikė tvarką prie vartų ir rūpinosi Vangos
poilsiu bei ramybe. Sukūrė merijoje specialią tarnybą, kuri
paskirdavo datą visiems norintiems. Žodžiu, g*alų gale Vanga
buvo oficialiai pripažinta ir, kaip minėjau pradžioje, tapo Su-
gestologijos ir parapsichologijos mokslinio tyrimo instituto ty­
rinėjimo objektu. Siam institutui tada vadovavo daktaras Geor­
gijus Lozanovas. Deja, tas rimtas mokslinis tyrinėjimas pa­
mažu nutrūko, ir iš daugybės surinktos medžiagos nieko nebuvo
publikuota, bent mūsų šalyje. Informacijos ištroškę žmonės
norėjo paskaityti ką nors tikresnio apie Vangą, nes plito ne-
įtikinamiausi gandai, galbūt tai išgirdo laikraštis „Pogled"
(„Požiūris"), kuris 1966 metais paskelbė publikaciją apie aiš­
kiaregę. Straipsnis vadinosi „Parapsichologija... ir Vanga". Ja­
me taip pat išspausdintas daktaro Lozanovo interviu, kuriame
jis bandė rimtai paaiškinti šį reiškinį. Tai iki šiol vienintelė
publikacija Bulgarijoje (1987 m.— Aut.). Bet tuo metu užsie­
nyje buvo skelbiama įvairi medžiaga apie šią aiškiaregę. Ji
populiari daugelyje šalių; tai byloja daugybė laiškų iš užsie­
nio, kuriuos gauname ir dabar.
Dar 1970 metais JAV išleista knyga apie žmonių, gyvenan­
čių socialistinėse šalyse, paronormalius sugebėjimus. Tai
IMPACT (UNESCO) leidinys. Jo pavadinimas: „Psichic Dis­
coveries Behind The Iron Curtain". Autoriai pirmoje dalyje,
p'avadintoje „Vanga Dimitrova — bulgarų orakulas", aprašy­
dami Vangos veiklą ir interviu su lankytojais bei specialistais,
bando aiškinti šį reiškinį ir svarstymui iškelia įdomių prob­
lemų. Kitas klausimas: kiek tiesos yra tame aprašyme, bet
dalies, kuri yra apie 30 pusfapių, pabaigoje sakoma, kad, iš­
leidus knygą, tai bus tikriausiai pati išsamiausia ir pati kūry­
bingiausia studija, kuri parengta esant gyvam pranašui.

52
„AŠ ESU JIEMS VARTAI"
P a t s įdomiausias ir nuostabiausias Vangos aiškiaregystės
pasireiškimas — tai kontaktai, kuriuos ji užmezga su atvykstan­
čių pas ją lankytojų mirusiais artimaisiais, giminėmis ar pažįs­
tamais. Apie mirtį ir apie tai, kas atsitinka su žmogumi po jos,
Vanga turi visiškai kitą suvokimą, kuris labai skiriasi nuo
mūsų. Stai 1983 metais užrašytas pokalbis, kurio metu Vanga
pasakė režisieriui P. P.: „Aš tau sakau, jog kūnas po mirties
pūva, ir visa, kas gyva žemėje, po mirties taip pat nyksta.
Tačiau tam tikra kūno ir sielos dalis, netgi nežinau, kaip ją
pavadinti, yra negendanti ir nenykstanti. J ū s kalbėjote apie
atgimimą. Kas tai yra, aš nežinau. Bet tai, kas neišnyksta po
žmogaus fizinės mirties, mano manymu, vystosi tol, kol pasie­
kia aukščiausią būseną, tik mes nežinome, kokia ji yra. Si
procesą galima pailiustruoti taip: miršti paprastas, paskui mirš­
ti mokinys, paskui aukštesnysis, paskui tampi mokslininku ir
t. t. ir tol, kol pasieki aukščiausią pakopą. Tai yra siela u .
Ji mirtį suvokia tik kaip fizinę pabaigą ir teigia, jog asme­
nybė išlieka ir po tos lemtingos pabaigos.
Į vieno lankytojo klausimą, kodėl jam kalba apie mirusią
motiną, ir ar jis ateidamas ją kartu su savimi atsivedė, Van­
ga atsakė: „Ne tu ją atsivedei. Jie ateina patys, nes aš esu
jiems vartai".
Vanga pasakoja: „Kai pas mane įeina žmogus, jo mirę
artimieji susirenka aplink jį ir uždavinėja man klausinius,
taip pat atsakydami į to lankytojo klausimus. O aš tik per­
duodu tai, ką išgirdau iš jų, gyviesiems.
Kartą pas mane atėjo jauna moteris, ir aš jai užsiminiau
apie mirusią motiną. Paskui paklausiau, ar atsimena randą,
kurį turėjo jos motina ant kairės šlaunies. Ji tai patvirtino,
tačiau nustebo, kaip aš tai pamačiau. Ogi labai paprastai! Mi­
rusioji stovėjo priešais mane: jauna, linksma, mėlynakė, besi­
šypsanti moteris, plaukus surišusi balta skarele. Buvo apsivil­
kusi marga suknele, paskui pakėlė jos kraštelį, parodė randą
ir tarė:
— Paklausk, ar duktė prisimena randą ant kojos, kurį ne­
šioju nuo griuvimo? Taip pat pasakyk Magdalenai (kitai gyvai
jos dukrai), kad nevaikščiotų į kapines su nesveika koja.
Lankytoja patvirtino, kad sesuo iš tiesų sunkiai vaikščioja,
nes operacijos metu jai įdėjo dirbtinę kelio girnelę. O miru­
sioji toliau man kalbėjo:
— Papas'akok mano dukrai tokį įvykį: tuo metu, kai turkai
norėjo sudeginti mūsų kaimą Galičniką (Jugoslavijoje.— Aut.),
tėvas davė bėjui daug pinigų, stengdamasis išgelbėti kaimą.
Paskui mes nutarėm pastatyti bažnyčią: iškirtome kaime visus
šilkmedžius, o naktimis paslapčia nešėme juos į numatytą
53
statybai vietą. Bažnyčią pastatėme. Priešais ją buvo šaltinė­
lis, kurį apmūrijome, o jo vanduo tryško pro tris metalinius
vamzdelius.
Nustebusi duktė prisipažino nežinanti šių smulkmenų, bet
yra buvusi Galičniko kaime ir iš tiesų ten nepastebėjo augan­
čių šilkmedžių. O prie bažnyčios tikrai tryško šaltinis.
Mirusioji moteris man dar papasakojo, jog prieš daugelį
metų jos sūnus krito ant galvos, susižeidė ir iki šios dienos
yra didelis ligonis. O brolį kamuoja auglys galvoje. Jį opera­
vo. Lankytoja ir tai patvirtino. Aš liepiau padaryti dar vieną
operaciją, bet tik dėl sąžinės ramumos, nes tai nieko jau ne­
begali pakeisti. Žmogus greitai mirs".
Stai kitas atsitikimas. Atėjo motina, ji avarijoje neteko
savo kareivio sūnaus. Vanga jos paklausė: „Koks buvo vaikino
vardas?" „ M a r k o " , — atsakė moteris. „Bet man jis sakė, kad
vadino Mario". „Taip,— patvirtino motina.— Namuose mes jį
vadinome Mario!" Per Vangą jaunuolis pranešė, kas buvo kal­
tas dėl įvykusios avarijos ir paaiškino, jog mirtis jį įspėjo dar
penktadienį, o jis išvažiavo antradienį. Antradienį ir žuvo.
Mirusysis paklausė, ar motina jam buvo nupirkusi laikrodį.
Tuomet motina papasakojo, kad sūnus armijoj pametė laikro­
dį, ir ji pažadėjo nupirkti naują. Bet nesuspėjo... sužinojo apie
nelaimę. Vaikinas paklausė, kodėl namuose nemato sesers,
motina vėl paaiškino, kad duktė baigė mokslą, dirba ir gyvena
kitame mieste.
Neįtikėtinas Vangos sugebėjimas bendrauti su mirusiais pa­
darė labai didelį įspūdį mūsų garsiam literatūros kritikui Zdrav-
ko Petrovui. Žurnalas „Sofija njus" 1975 m. liepos 24—30 d.
numeryje publikavo labai įdomią jo medžiagą, pavadintą „Pra­
našaujanti bulgarė". Siūlome sutrumpintą pasakojimą.
,,Iki 1972 metų rudens aš nekreipiau labai didelio dėmesio
į tą faktą, jog mažame Petričiaus miestelyje, netoli Graiki­
jos sienos, gyvena aiškiaregė, kuri labai domina bulgarus.
Nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties prie jos vartų laukia
minios. Ji nurodo, kur ieškoti dingusių žmonių, išaiškina kri­
minalinius nusikaltimus, nustato medicinines diagnozes, at­
skleidžia praeities paslaptis. Pati nuostabiausia jos talento
savybė ta, jog ji sugeba paaiškinti dabartį ir pranašauja atei­
tį, skelbia savo regėjimus, tačiau neatskleidžia lemtingų pa­
sekmių. Patirtis ją išmokė atsargiai elgtis pranašaujant. Be
to, ne viskas, kas įmanoma, būtinai privalo tapti realybe. Jei­
gu pavartotume Hėgelio terminą „išsklaidyta realybė", panau­
dotą tikimybei kaip filosofinei kategorijai paaiškinti, tai jį
galima pritaikyti ir Vangos atvejui.
Per seansą, kuris vyko jos namuose, buvau liudininkas,
kaip ji paprašė vieną iš savo pacientų nusiimti laikrodį (pa­
prastai lankytojai nešasi gabaliuką cukraus) ir jį palietė. Jis
 1
54
nustebo, kad Vanga prašo šio daikto. O ji atsakė: „Duok man
savo laikrodį, nes aš laikau ne jį, o tavo smegenis".
Atsitiktinai nuvažiavau į Petričių truputį pailsėti. Pasili­
kau ten keletą dienų. Pažintis su ta paprasta 60-mete mote­
rimi, apdovanota pranašystės talentu ir humoro jausmu, bu­
vo pati įdomiausia mano gyvenime. Iš tiesų aš neturėjau tiks­
lo pats dalyvauti jos seansuose. Atrodo, Vanga jautė šią mano
būseną jau iš pat pradžių, nes vėliau pasakė mano draugui
advokatui: „Jis atėjo, nieko nenorėdamas iš manęs išgirsti,
bet aš jam pasakiau". Ir po to nusijuokė savo būdingu juoku.
Pati įdomiausia šios istorijos dalis prasideda dabar.
Draugas, kuris mane supažindino su Vanga, turėjo mašiną
ir pasiūlė mums po pietų pasivažinėti po apylinkes. Priartėjo­
me prie Samuilovo kaimo, netoli kurio yra išlikusios caro Sa-
muilo tvirtovės sienos, archeologinių tyrimų ir restauracijos
objektas. Mašinoje buvo tylu, ir aš pasikeičiau su bičiuliu tik
keliais žodžiais. Mes užlipome į tvirtovę, apžiūrėjome kasinė­
jimus. Vang'a negalėjo patirti to malonumo, gėrėtis atsivėru­
siu nuostabiu reginiu ir pasiliko su seserim mašinoje. Jos kal­
bėjosi tarp savęs. Aš vaikščiojau laukymėje. Vieną akimirką,
kai buvau nuo jos apie 7-—8 metrus, Vanga pradėjo kalbėti.
Supratau, kad apie mane. Ji mane abstulbino jau po pirmos
frazės: „Tavo tėvas Petras yra čia". Ir aš kaip Hamletas at­
sistojau priešais savo tėvo dvasią. Ką galėjau pasakyti? Tė­
vas buvo miręs prieš 15 metų. Vanga ėmė kalbėtis su juo apie
tokias smulkmenas, kad aš suakmenėjau. Neatsimenu, kaip
jaučiausi tada, bet, pasak žmonių, buvusių šalia manęs, at­
rodžiau labai susijaudinęs ir mirtinai išblyškęs. Ji keletą kartų
pakartojo, kad mano tėvas stovi priešais ją, nors iki šiol ne­
žinau, kokioj projekcijoj jį matė: praeities, dabarties ar atei­
ties. Ji net parodė jį ranka. Buvo aišku, kad Vanga gauna
informaciją apie mūsų šeimos praeitį, netgi mano seniai pa­
mirštą. Ji laiko neskirsto į praeitį, dafrartį ir ateiti. Laikas
Vangai yra vienalytis srautas. Bent aš susidariau tokį įspūdį.
Lyg tarp kitko ji pasakė, kad mano tėvas kalbėjo apie Ver­
bų sekmadienį, kad aš turiu gėlės vardą, kuris yra arba Cviat-
ko, arba Zdravko. Aš patvirtinau, jog mano vardas Zdravko.
Paskui dar pridūrė, kad tėvas kalbėjo turkiškai. Jis buvo ad­
vokatas, tačiau dėstė ekonomiką bei pilietinę teisę turkų gim­
nazijoje Sumeno mieste iki 1944 m. rugsėjo 9 d. Po to Vanga
pradėjo kalbėti apie mano dėdes. Pasakė dviejų vardus. Apie
trečią dėdę, kuris tragiškai žuvo, aš pats jai papasakojau. Ji
pasakė, jog dėdę pražudė išdavystė. Mane labai nustebino, kai
ji dar paklausė, kas yra Matejus mūsų giminei? Atsakiau,
jog tai mano senelis. Atsimenu, man buvo tik penkeri metu­
kai, kai vieną šaltą sausio dieną jį palaidojo. Nuo to laiko
prabėgo 40 metų. Mane nustebino, kad ji žinojo jo vardą.
55
Kai sugrįžau į Sofiją ir papasakojau draug'ams šį įvykį,
kažkuris iš jų manęs paklausė, gal tuo metu aš galvojau apie
savo senelį. Negali būti, ne! Aš retai minėjau jo vardą So­
fijoje, kadangi yra tik keletas giminių, su kuriais galėjau
apie jį kalbėti. Netgi geriausi mano draugai jo vardo neži­
nojo. Aiškiaregė apibūdino jį kaip puikų žmogų. Tai tiesa,
kurią girdėjau apie senelį iš giminių.
Vanga ilgai, maždaug 10—15 minučių, kalbėjo apie mano
gimines. Kalbėjo apie mano dukterėčią, kuri padarė didelę
klaidą, stodama į universitetą. Paskui paminėjo dar keletą
smulkmenų, pavyzdžiui, kad nusipirkau netikusį radiatorių,
patarė dažniau būti saulėje savo sveikatos labui (tiesa, aš ne­
labai mėgstu saulę), nes kitu atveju vaikščiosiu su lazda. „Lai
saulė būna tavo dievas",— pakartojo Vanga. Po to priminė,
kad baigiau du aukštuosius mokslus, („dvi galvas", kaip ji
pasakė), o tai girdėjusieji pridūrė, kad specializavausi Mask­
voje. Vanga paklausė, ką tai reiškia.
Po to Vanga ėmė pasakoti, kad mato caro Samuilo karei­
vius, išsirikiavusius priešais ją. Iš istorijos mes žinome tra­
gišką šių bulgarų caro kareivių likimą: jiems visiems išdū­
rė akis Vasalijus II. Vanga manęs paklausė, kas buvo Va­
silijus II, kokia jo tautybė. Tą akimirką mano atmintis su­
triko, ir aš visiškai pamiršau jo karalystės dinastiją. Vienas
bičiulis labai nustebo, kaip galėjau pamiršti Vasilijaus II
kilmę, nes esu taip gerai susipažinęs su Bizantijos istorija.
Tikriausiai buvau priblokštas to, kad Vanga galėjo regėti
tokią tolimą mūsų tautos praeitį. Kitą kartą Vanga manęs vėl
paklausė, kas per žmonės buvo tie bizantiečiai. Ji pasakojo,
kad, lankydamasi Melniko miesto bažnyčioje, girdėjo balsus,
kurie jai kalbėjo: „Mes — bizantiečiai". Jie buvo apsirengę
drabužiais, ataustais auksinėmis ir sidabrinėmis gijomis. Dar
matė po žeme išlikusias romėnų pirčių liekanas. Keletas žymių
Bizantijos vyrų iš tiesų praeityje buvo atskirti nuo tėvynės
ir išsiųsti į Melniką. Ji bylojo ir apie kitas istorines asmeny­
bes.
Abu su Vanga mąstėme apie jos sugebėjimą matyti pra­
eitį ir ateitį. Visą laiką tarp mūsų vyko nepaprastas pokalbis.
Vanga prašneko apie mirtį. Visi, išplėtę akis, žiūrėjome į jos
sustingusį veidą. Buvo aišku, kad ji kažką regi. Papasakojo
keletą atvejų, kai ji pajuto, jog prie jos prisėlino mirtis. Pri­
silažino, jog tikslią savo vyro mirties valandą ji žinojo iš
anksto. Vieną dieną ji virė kieme slyvas ir regėjo, kaip mir­
tis prašliaužė tarp medžių lapų. Visa tai man nuskambėjo kaip
baladė. Kai šnekėjomės apie mirtį, jos plaukai gražiai paleis­
ti gulėjo ant pečių, ir m'an atrodė, jog stoviu prieš poetę, o
ne prieš aiškiaregę".

56
Mirtis... Tas baisus ir niekieno nelaukiamas svečias, kuris
nutraukia mūsų gyvenimo siūlą. Bet, pasak Vangos, tai yra
mūsų „ a š " projekcija kažkokiuose kituose, mums nesupranta­
muose, išmatavimuose.
Vieną dieną pas Vangą atvyko jauna moteris iš Sofijos.
Staiga pranašė atsisuko į ją ir paklausė: „Kur yra tavo drau­
gas?". Moteris paaiškino, kad prieš keletą metų vyriškis nu­
skendo. Vanga apibūdino, kaip jis atrodė, ir sakė, jog mato
mirusįjį kaip gyvą ir kalbasi su juo, jis netgi užduoda klau­
simus. „Stai, jis atsistoja prieš mane — aukštas, juodaplau­
kis, ant veido apgamas, turi nedidelį kalbos defektą". Mote­
ris tai patvirtino. O Vanga tęsė: „Jis man ką tik pasakė, jog
dėl mirties niekas nekaltas. Jis pats įkrito į vandenį, labai iš­
sigando, nes nemoka plaukti... Paskui plyšo širdis... Dar klau­
sė, kur jo laikrodis ir kiti smulkūs daiktai. Paminėjo keletą
vardų, domėjosi draugais, giminėmis... Savo sužadėtinei pa-
"taiė po kiek laiko ištekėti ir tikino, jog jos pasiiinkimas bus
geras".
... Ispanų mokslininkas, profesorius, Vangai pasakojo, ko­
kia gera ir rūpestinga buvo jo motina. Tačiau visą gyvenimą
ji buvo labai neturtinga. Vanga jį nutraukė ir tarė: „Palauk,
aš tau papasakosiu, kaip buvo... Prieš mirtį motina tau kal­
bėjo, jog neturi nieko palikti, išskyrus seną šeimynini žiedą,
kuris gyvenime tau padės ir tave laimins!"
Labai nustebintas profesorius patvirtino jos žodžius. „Pa­
sakyk,— paklausė Vanga,— kas nutiko tam žiedui?" Ir ponas
pradėjo pasakoti, kad nelaimė atsitiko jam jau tapus garsiu
mokslininku. Vieną dieną nuvyko į užmiestį pailsėti. Žiedas
nuslydo nuo piršto ir nuriedėjo upėn. Žmogus ilgai ieškojo,
tačiau veltui...
— Ka padarei, žmogau? Tu juk nutraukei ryšį su motina!
Pasimetęs mokslininkas prisipažino, kad tokia mintis kar­
tais jam taip pat šaudavo į galvą, nes, pametus žiedą, labai
dažnai imdavo nesisekti. Bet jis stengėsi vyti iš galvos tokias
mintis.
Piieš keletą metų per potvynį Skoplėje tėvai pametė vie­
nintelį savo sūnų. Niekur neradę, nusprendė, kad berniukas
nuskendo. Atvažiavo pasiklausti Vangos. O ši (atsitikimą
man papasakojo ji pati) tėvams paaiškino: „Neverkite, nes
jam buvo tik tiek skirta. Vaiko iš tiesų nerasite tarp gyvųjų.
Bet jūs ieškote jo kūno ne ten, kur reikia. Jis nuskendo že­
miau, kur upė daro didelį posūkį. Ten auga dideli medžiai,
ir jų šaknyse yra įsipainiojęs berniuko kūnas. Iš vienos pu­
sės matyti rankytė. Jei dabar nueičiau, iš karto rasčiau, kur
jis. Stai matau jį kaip gyvą. Jis man sako: ateik, nuvesiu
tave tiksliai į tą vietą".
57
Po kiek laiko artimieji pranešė Vangai, kad sūnaus kūną
atrado tikrai toje vietoje.
Tokių atvejų Vangos praktikoje tūkstančiai, bet jų visų
neįmanoma aprašyti, o ir pati tema nėra maloni.
Bet Vanga bendrauja ne tik su mirusiaisiais. Ji aprėpia
pačią mirtį, regi ištisų miestų atgimimą. Pavyzdžiui, Melniko.
„Cia,— sako Vanga,— kiekviena žolytė, kiekvienas akmenėlis,
kiekviena žemės pėda — tai šventovė. Ateinu čia su dideliu
malonumu ir geriausiai pailsiu. Cia pasisemiu jėgų, energi­
jos ir įkvėpimo. Prisėdu ant akmenėlio ir tyloje mąstau. Nie­
kas manęs netrikdo. Viskas, kas mane supa, tyliai šnabžda:
ir akmenys, ir griuvėsiai, ir skardžiai... Miestas man pasako­
ja savo seną istoriją. Matau kažkada mirusius žmones, su­
griautas šventyklas ir namus, puikavusius prieš tūkstančius
metų".
„Vieną dieną ten buvome nuėję su seserimi Liubka. Ji ne­
šėsi savo pirmąjį anūką, šešių mėnesių kūdikį. Staiga lyg pati
miesto siela man sušnabždėjo: „Ar rnatai, sese, Melniką? li­
tu esi kaip jis". Susijaudinusi paskui ilgai verkiau.
Kodėl kaip Melnikas? Ar tuščia ir viena kaip jis, ar ma­
nyje slypi sena istorija, kaip šio miesto. Nežinau. Ir iki šiol
negaliu atspėti".
1970 metų pradžioje Vanga staiga panoro kasdien eiti į
Melniką ir ten priiminėti lankytoj us, nes manė, k ad tenai
semiasi įkvėpimo s'avo talentui, ten mato ir gali papasakoti
labai daug įdomių dalykų. Bet tai įgyvendinti mažame mies­
telyje buvo sunku, iškilo daugybė problemų. Vangos noras
nebuvo patenkintas. O vis dėlto gaila, nes kas žino, ką dar
būtume išgirdę iš jos lūpų.
Ir dar vienas įdomus atvejis.
1983 metais režisierius P. P. Vangai prasitarė, kad seniai
svajoja sukurti filmą apie Orfėją. Vanga teigė, jog nesugebės,
nes jo požiūris į šį legendinį dainių yra klaidingas. Ji kalbėjo
(pokalbis užrašytas magnetofono juostoje ir yra pas mane.-
Aut.):
— Orfėjo talentas — ne dangaus dovanotas, jis kyla iš
žemės. Dainius priglaudžia ausį prie žemės ir dainuoja. O
laukiniai žvėrys stovi ir klausosi, tačiau nesupranta. Orfėjas
labai žemiškas. Jis grodavo ir iš karklų lapų padaryta dūdele,
ir susukta guobos, ąžuolo bei buko žieve. Atsiguldavo ant
žemės, ir pati žemė jam skambėjo. Orfėjas dainuoja kartu su
žeme.
Kur tik ein'a, su visais medžiais groja, ir paukščiai jam
pritaria savo giesmėmis, ir dangaus jam dovanoja. Jis rašo
ant žemės, o paskui eidamas pats skaito ir vėl dainuoja, dai­
nuoja...

58
— Gerai,— kreipėsi \ režisierių,— ar tu bent įsivaizduoji
jį, ar matai?.. Orfėjas vilki suplyšusiomis drapanomis, tai
viskuo nusivylęs vaikas... Arba vėl regiu: štai jis praeina ne­
siskutęs, apžėlęs, ilgais plaukais, dideliais n'agais... Ir vėl dai­
nuoja. Visus balsus jam dovanoja žemė.
Nežinau, kodėl paskui jį seka Šamuilas? Transo būsenoje
aš juos dažnai matau, tačiau niekas iki šiol apie tai manęs
neklausdavo ir aš nesidomėjau. Tik pasilikusi viena pagalvo­
ju: Dieve, kiek visko buvo šiame pasaulyje!
Tačiau su didžiausiu malonumu Vanga kalba apie gėles:
jas supranta, su jomis kalbasi kaip su gyvomis būtybėmis.
Dažnai ankstų rytą galima ją pamatyti vaikščiojant po tur­
tingą gėlių sodą Petričiuje. O Rupitės apylinkėse ji sustoja
prie kiekvienos gėlytės, glosto ją ir kažką šnabžda. Sako, kad
ir gėlės pasakoja labai įdomių dalykų.
Papasakosiu tai, ko niekaip neįmanoma paaiškinti.
Jeigu pas Vangą atvyksta žmogus, neseniai palaidojęs sa­
vo artimąjį, prisilietimas prie tos mirties labai paveikia Van-
gos savijautą, ją gali ištikti šokas. Tuomet ji sako: „Kodėl
neatsinešate su savimi vazonėlio su gėlėmis? Informacija apie
mirusį, kurią jūs nesąmoningai iššaukiate savo 'atvykimu, tuo­
met nukryptų į gėlę, ir ji mane apsaugotų nuo didelių stresų".
Vanga nemėgsta puokščių. „Tai tas pat, kaip nupjauti vai­
kams rankytes. Gėlės turi būti gyvos".
Liubka prisimena, kaip vieną rytą Vanga jai liepė išeiti
į kiemą, kur jau laukė žmonės, ir pakviesti moterį. Pasakė jos
vardą. Tai gėlininkė iš Sofijos. Į klausimą, iš kur ji žino,
kad kieme laukia gėlininkė, Vanga atsakė: „Stai šios gėlytės
auskarėliai man ką tik pranešė. Ji atvyko paklausti apie sū­
nų palaidūną. Pašauk. Aš pasakysiu!"
Apie gėles labai ilgai kalbėjo 1980 metais su rusų rašy­
toju Leonidu Leonovu. Prisipažino, jog pavydi jo didžiulio
sodo. Vanga žino, kad jis taip pat supranta gėlių kalbą, jos
įkvepia ir padeda kurti. Priekaištavo, kad Rašytojų sąjungai
jis padovanojo didelį filodendrą, augusį namuose. Liepė tuo­
jau pat įsigyti kitą, nes šis augalas taip pat suteikia daug
kūrybinio įkvėpimo.
Apie gėles, vaistažoles ir įvairius augalus Vanga kalbėjosi
su žymiu Indijos dailininku Sviatoslavu Rerichu. J a m paklau­
sus apie vaistažoles, Vanga atsakė: „Ci'a jau kita, labai plati
tema. Pasaulis prasidėjo vaistažolėmis, vaistažolėmis ir baig­
sis. Bet kiekvienos šalies vaistažolės gydo tik ten gyvenan­
čius žmones. Kiekvienas turi gydytis savais vaistais".
59
GYDOMOJI VEIKLA
Tema apie žmogaus sveikatą, diagnozes ir įvairių ligų gy­
dymą turi svarbią vietą Vangos veikloje. Ji mano, kad beveik
visos ligos gydomos vaistažolėmis. Tvirtina, kad Bulgarija
yra palaiminta šalis, nes joje labai daug gydomųjų augalų.
Ji įsitikinus, kad netoli ta diena, kai žmonija išsigelbės nuo
baisios ligos — vėžio, nes bus atrasti vaistai prieš jį. Ji sako:
„Ateis diena, ir vėžį surakins geležinėmis grandinėmis!" Mums
p'aprašius paaiškinti, ką visa tai reiškia, Vanga atsakė, kad
vaistai nuo šios ligos turės savo sudėtyje geležies, nes šis
elementas žmogaus organizme mažėja. Pasak jos, ateityje
bus atrasti ir kiti vaistai, labai reikalingi žmogaus sveikatos
atstatymui. Jie bus gaminami iš arklio, šuns ir vėžlio hor­
monų. Kodėl būtent iš šių gyvūnų? Vanga aiškina taip: ark­
lys — stiprus, šuo — ištvermingas, o vėžlys — ilgaamžis.
Gydant vaistažolėmis, Vanga dažniausiai siūlo tokį būdą:
apsilieti arba ištrinti kūną tam tikrų vaistažolių nuoviromis,
n
^ s jų gydomosios savybės geriausiai prasiskverbia pro žmo­
gaus odą.
Ji niekada neprieštarauja oficialiai medicinai ir pripažįsta
jos laimėjimus visose srityse. O įvairūs patarimai, kuriuos
siūlo, veiki'au papildo nei paneigia tradicinius gydymo meto­
dus. Tačiau ji mano, kad piktnaudžiavimas vaistais yra kenks­
mingas, „nes jie užveria vartus, pro kuriuos galėtų įeiti gam­
ta su vaistažolėmis ir atstatyti sergančio žmogaus pažeistą
organizmo pusiausvyrą".
Džiaugiasi naujais atradimais medicinos srityje ir paten­
kinta, jog vėl atgijo toks gydymo metodas, kaip adatų tera­
pija. Bet štai ką pasakė visiškai neseniai ją aplankiusiam gy­
dytojui, taip pat praktikuojančiam akupunktūrą:
— Gydymas adatomis teisingas, bet kad jis būtų ir efek­
tingas, turite dirbti ne su metalinėmis, o su molinėmis ada­
tomis. Taip darydavo senovėje. Adatas reikia iškaitinti žarijo­
se, bet ne elektra, nes žmogus taip pat turi elektros, todėl
susidaro jos perteklius, o tai kenkia gydymo efektyvumui.
Gydytojas paprieštaravo, jog tai yra grįžimas atgal.
— Na taip, viskas juk grįžta atgal, apsižvalgyk aplink
save! — užbaigė Vanga.
Ar galėtume, remdamiesi visa jos gydymo praktika, rasti
bendrų patarimų, tinkančių daugeliui?
Taip, galėtume, tačiau kiekvienam žmogui ji siūlo atskiras
vaistažoles ir skirtingus gydymo būdus net ir tai pačiai ligai
gydyti, nes mano, k'ad kiekvienas organizmas yra labai indi­
vidualus ir jam būtinas konkretus gydymas. Mes gauname daug
ligonių laiškų, liudijančių, kad Vangos gydymas jiems pa-
60
lengvino kančias arba visiškai išgydė. Pateiksiu kai kuriuos
pavyzdžius.
® Ligoniams, sergantiems leukomija, Vanga siūlo gerti
dedešvos šaknų sultis, o vaikui, sergančiam ta pačia liga,—
tų pačių dedešvų vaisių sultis.
# Ligoniui, sergančiam ciroze, liepė naudoti motinos pie­
ną, į kurį įmaišyta baltų miltų.
# Vaiką, kuris naktimis neramiai miegodavo ir daužydavo
galva į sieną, tėvams patarė išprausti ryto rasoje, tuomet jis
nurims. Procedūra turėjo 1 būti tokia: lauke, prieš nukrentant
ryto rasai, ištiesti ant žolės švarią paklodę ir sugerti nuo au­
galų rasą. Paskui į sudrėkusią paklodę suvynioti vaikelį. Tė­
vai po kiek laiko pranešė, jog berniukas nurimo ir gerai jau­
čiasi. Vanga nepaprastai vertina rytinę rasą, nes mano, jog
ankstyvą rytą a u g a l a i išskiria labai daug gydomųjų medžiagų.
% Vaiką, kuris jau trečias mėnuo karščiavo, patarė iš­
maudyti vandenyje, kuriame virė rūgščios vynuogės.
# Žmogui, sergančiam egzema, liepė surinkti puokštę miš­
ko gėlių, jas išvirti ir apsiprausti tomis nuoviromis.
® Ligonei, kenčiančiai nuolatinį niežulį,— išvirti kilogra­
mą miežinių kruopų ir nuprausti tuo vandeniu maudžiamas
vietas.
# Jaunuoliui, kurio nesveiki inkstai, patarė gerti moliūgų
sėklų arbatą ir, sumalus du pakelius linų sėklų, ant skaudan­
čios vietos dėti kompresus.
# Žmogui, darbe apsinuodijusiam kenksmingais garais,—
vakarais laikyti kojas šiltame vandenyje.
H Ligonė nuo drėgmės ir pervargimo kentėjo didelius kojų
skausmus. Vanga patarė medžiagos gabaliuką suvilgyti vaško,
alyvų aliejaus ir vandens mišinyje ir juo apvynioti kojas.
# Vaiką, sergantį epilepsija, išmaudyti vandenyje, ku­
riame virė miško šienas.
H Ligonė jau 10 metų kentėjo krūtinės skausmus. Van­
ga konstatavo kepenų plėvės uždegimą ir patarė dėti kompre­
sus duoninės tešlos, sumaišytos su namine gira, dar pridėjus
100 g acto, 100 g aliejaus ir 100 g vyno.
# Vaiką, sergantį nervais, išmaudyti vandenyje, kuriame
virė miško šienas.
# Sergančiam sinusitu — leisti į nosį anyžių lašus.
# Smarkiai kosinčiam žmogui liepė visą savaitę gerti sė­
menų arbatą ir saugotis šalto vandens.
H Kad apsisaugotų nuo širdies ligų, kiekvienam žmogui
pataria profilaktikai keturis kartus per metus po keturias die­
nas gerti mėlynos gudobelės nuovirų arbatą.
@ Žmogui, sergančiam niežais,— išsimaudyti vandenyje,
kuri'ame virė ąžuolų žievė.
# Sergančiam astma — gerti šalpusnių žiedų arbatą.
61
% Moteriai, kuriai kūne buvo „gumulas" — iš maltų pely­
nų, korio ir degtinės pagaminti mišinį ir dėti ant skaudančios
vietos.
@ Sergančiam neurologiniu reumatizmu — priiminėti sau­
lės vonias, prieš tai ištepus skaudančias vietas taukais ar gink­
lų alyva.
# Ketverių metukų berniukui nuolat skaudėjo žarnyną.
Vanga sakė, jog berniukas neteisin gai maitin'amas, ir patarė
maiste labai sumažinti riebalų kiekį.
® Priešinfarktinėje būklėje — keturis rytus prieš valgį ger­
ti kryklės (dygiosios slyvos) arbatą.
# Sergančiam gastritu — gerti kraujažolių arbatą.
@ Moterį kankino stiprūs galvos skausmai, atsiradę dėl
nemalonių išgyvenimų. Vanga prieš miegą patarė gerti po
vieną valgomąjį šaukštą cukraus su vandeniu.
ii Moteriai, kuriai kartodavosi nerviniai širdies permuši­
mai, liepė sutrinti pusę kilogramo citrinų, sumaišyti jas su
medumi ir vartoti po 1 valgomąjį šaukštą rytais ir vakarais.
H 9 mėnesių kūdikiui, mergaitei, prasidėjo mėnesinis krau­
javimas. Vanga liepė atnešti saują žemės, kurią pavasarį iš­
neša ir išmeta iš skruzdėlyno skruzdės, užpilti verdančiu van­
deniu ir palaikyti vaiką ant garų. Greitai po tos procedūros
kraujavimas liovėsi.
@ Vanga mano, kad diabetas ir žvynelinė atsiranda po
stiprių stresų, išsigandus arba po labai nemalonių pergyve­
nimų.
H Pradinėje diabeto stadijoje pataria gerti gervuogių vir­
šūnėlių arbatą ir mano, kad tai gali sustabdyti ligą.
H Pasak jos, skrandžio opos atsiranda nuo blogai sukram­
tyto ir labai karšto maisto.
# Astma dažnai susergama geriant šaltus gėrimus, ypač
kai būni pavargęs.
@ Medžiagų apykaitos sutrikimai atsiranda dėl neteisin­
gos mitybos.
% Mastitas moterims — nešiojant siaurus apatinius drabu­
žius.
® Augliai dažniausiai atsiranda po griuvimo arba trau­
mos. Jie gali pasireikšti ir praėjus tam tikram laikui.
# Inkstai dažniausiai suserga nuo peršalimo.
@ Moteriai sterilumas dažniausiai išsivysto nuo ankstyvų
lytinių santykių, nuo baimės pastoti, nuo siaurų apatinių dra­
bužių, peršalimo. Tos pačios priežastys galioja ir vvrams.
Ir t. t., ir t. t.
Daug jdomių atvejų aprašė ir mano brolis Dimitras Gai-
gurovas. Cituoju visą jo pasakojimą:

62
„Aš kas dieną būdavau greta tetos ir galėjau stebėti visas
jos būsenas ir elgesį, dalyvauti seansuose. Noriu papasakoti
vieną neįtikėtiną pergyvenimą, kuris ištiko Vangą 1988 metų
gegužės pradžioje.
Tris dienas prieš tai teta tylėjo, buvo paskendusi savyje,,
vengė su bet kuo kalbėtis ir nenorėjo, kad bent kas jai truk­
dytų. Ketvirtą dieną pasikvietė mane ir liepė sėstis šalia. Kurį
laiką taip sėdėjom tylėdami. Staiga Vanga atsisuko į mane ir
prabilo nepažįstamu balsu, kurį išgirdus nupurtė šiurpas: „Aš
esu Žanos d'Ark dvasia ir ateinu iš labai toli. Keliauju į Ana-
dolą (Turkijos sritis), nes ten dabar liejasi kr'aujas, ir aš no­
riu padėti atnešti taiką". Po trumpos pauzės tas balsas tęsė:
„Jūs niekuo nekaltinkite tos sielos, nes ji nėra iš jūsų ir nie­
kada nesužinosite, iš kur jinai. Yra liudininkė. Tai tavo mo­
tina (sesuo Liubka.— Aut.), kuri ją, mirtinai sergančią, neše
geldoje. Tuomet, vieną akimirką, jos siela iškeliavo, ir joje
įsikūnijo kita. Todėl Vanga atsigavo, pasveiko, kad pratęstų
savo žemiškąjį gyvenimą. Ji jums ne giminė ir negali jūsų
pažinti". Vėl trumpa pauzė, o po jos išgirdau: „Ji turi nu­
vykti į „Noterdamą" ir pabudėti vieną naktį, nes per ją bus
atskleista daug paslapčių apie pasaulį ir iš dalies apie ją
pačiai.
Po to įsivyravo ilga tyla, teta po truputį atsigavo, stiprus
išbalimas veide nyko, tačiau visą dieną ji buvo išsekusi ir be
nuotaikos. Kas tai buvo per stebuklas, niekaip negaliu paaiš­
kinti.
Prisimenu ir kitą įdomų atvejį, susijusį su jos gydymo
metodais.
...Vėlyvą naktį į mūsų namus atvedė B. P. iš Kolarovo
kaimo. Lydėjo jį broliai. Vaikinas staiga išprotėjo ir griebė­
si kirvio, norėdamas užmušti artimuosius. Jis buvo labai stip­
rus ir agresyvus, todėl broliai surišo virvėmis. Žmogus buvo
neatpažįstamai pasikeitęs. Vidurnaktį atsikėlęs, aš išbudinau
tetą ir paklausiau, ką mums daryti. Ji sakė: „Nupirkite naują
ąsotį, laikydami prieš srovę, pripildykite jį vandeniu ir po to
tris kartus apliekite ligonį. O ąsotį meskite per petį atgal,
kad sudužtų, ir neatsisukite.
Norėjau prašyti pažįstamus šią procedūrą atidėti rytojaus
dienai, bet mačiau, kad ligonis tampa vis labiau nesuvaldo­
mas, todėl, gėda ne gėda, nuėjau ir prižadinau ąsočių meist­
rą, gyvenantį kaiminystėje. Nors žmogus buvo nepatenkintas
ir nustebęs, p'ardavė man reikalingą indą.
Upė Petričiuje teka pro pat miesto centrą, o mūsų namas
buvo aukštutiniame krante. Nusileidome palei upę žemyn ir
padarėme, kaip liepė teta. Dėkojau, kad tai vyko tokiu vėlyvu
metu, nes mūsų „šventoji veikla" upėje kiekvienam, kas pa-
m'atytų, pasirodytų labai įtartina. Bet svarbiausia — nuo van-
63
dens draugas truput] aprimo, naktj miegojo, o ryte atsibudo
visiškai naujas žmogus.
Kitas atsitikimas.
Pas Vangą atvyko jaunuolis, ekskavatorininkas. Dirbda­
mas jis susižeidė kelį. Koja ėmė stipriai pūliuoti, o gydytoja
sakė, jog tikriausiai reikės amputuoti. Tačiau teta patarė
ką kita: liepė surasti varlę, būtų labai gerai toje vietoje, kur
įvyko nelaimė, nulupti jos odą ir uždėti ant skaudančios kojos.
Žmogus viską tiksliai įvykdė. Jis išmiegojo neprabusdamas
dvi paras, nors prieš tai visiškai negalėdavo užmigti, vartojo
didelius vaistų kiekius. Atsibudęs pamatė, jog raištis nukri­
tęs, o ant jo matyti apie 10 cm ilgio baltas geluonis (kaip iš
skaudulio). O po dešimties dienų žaizda užgijo, ir koja buvo
išgelbėta.
Labai nustebau, išgirdęs apie tokį vaistą, tačiau viename
gamtos pažinimo žurnale perskaičiau, jog varlės odoje ras­
ta tam tikrų medžiagų, ir įkandus net ir pačiai nuodingiausiai
gyvatei, varlė nenugaiš, nes tos medžiagos neutralizuoja
nuodus.
UI Prieš kurį laiką kairės rankos petyje pajutau stiprų
skausmą, kuris vakarais neleisdavo užmigti. Gydytojas pripa­
žino ataugas, o jų gydymas sunkus ir ilgas. Tuomet aš pa­
prašiau tetą, kad patartų, ką daryti. Ji liepė paimti du pake­
lius smilkalų, susmulkinti į dulkes ir sumaišyti su 50 g obuo­
lių acto. Patepti mišiniu vilnonį audeklą ir tris vakarus dėti
ant peties. Skausmas pamažu pranyko.
# Mano draugas iš Petričiaus kentėjo tokį pat skausmą,
bet jam Vanga nurodė visai kitus vaistus: vilnonį skudurą pa­
vilgyti į benziną ir, uždėjus ant skaudančios vietos, iš viršaus
prispausti kiek galima karštesnių variniu dubenėliu. Taip kar­
toti tris kartus. Skausmas pranyko.
S M. T. iš Petričiaus ant rankos buvo karpa, kuri labai
trukdė dirbti. Kartą nepagalvojusi ji nukrapštė karpą, o po
savaitės jomis užsikrėtė visas kūnas. Teta patarė surasti dir­
vinį pentinių, sumalti jį į dulkes ir patrinti jomis pirmąją
karpą. Po šios procedūros moteris pasveiko.
# K- S. iš Rusijos turėjo astma sergantį sūnų ir buvo pri­
verstas gyventi Sandanskio mieste. Vanga liepė nuskinti apie
40 šalpusnio lapų, juos išdžiovinti, po to atnešti lapus ir pu­
sę litro degtinės jai. Palaikiusi rankose vaistažoles, Vanga
tarė: „įmerksi lapus į degtinę ir dėsi vaikui ant krūtinės"
Po tos terapijos priepuoliai nepasikartojo.
fį) K. B. daugelį metų serga vidiniu hemorojumi. Jam lie­
pė surasti paprastąjį amalą, augantį ant medžių kamienų (tai
labai įdomus parazitinis augalas, kurio sėklos užsikabina už
medžių žievės ir joje vystosi. Nukritusios ant žemės sėklos
64
žūsta), sutrupinti į smulkius gabalėlius, užpilti vandeniu, o
iš ryto tą vandenį išgerti. Liga pranyko.
# A. P. iš Sandanskio miesto išsigydė diabetą pradinėje
stadijoje tokiais vaistais: paėmė apie 3 kg pupų an kscių ir
atnešė Vangai. Palaikiusi rankose, liepė ankštis išvirti ir ger­
ti nuoviras rytais po vieną arbatinį šaukštelį.
Ir t. t., ir t. t.
Liubka yra surinkusi beveik visą enciklopediją, kurioje
smulkiai užfiksuota daugybė latvejų, atskleidžiančių didelę,
aiškiaregės gydymo patirtį. Stai keletas patarimų:
# Vasarą vaikščiokite basi. Nepraraskite ryšio su žeme.
Leiskite vaikams vasarą lakstyti nuogiems ir basiems. Tegu
jie išsipurvina, susižeidžia, kad organizmas įgytų atsparumo
žiemą apsiginti nuo įvairių ligų. Lai maistas būna kuo skys­
tesnis, nebauskite vaikų, siūlydami jiems sausus bei kietus
produktus.
© Jei nesimaudo, tai kiekvieną vakarą vaikai privalo plau­
tis kojas.
@ Dažnai su Vanga rengiame botanikos valandas. Aš ją.
vedžioju po Rupitės laukus ir klausausi kantraus aiškinimo.
Nežinau, kaip Vanga „mato", bet man net pirštu parodo, kur
žiūrėti. „Šita žolelė, prie tavo kojų, žinai, kaip Vadinasi?"
„Žinau",— atsakau. „Štai šios žolelės vaisiai yra puikus maistas
anemiškiems vaikams. O jei šį didelį trilapį augalą auginsite
namuose, žydėjimo metu naktimis sapnuosite košmariškus sap­
nus. Ir jie visi man šneka! Šios gėlės žiedeliai panašūs j ma­
žus varpelius; ji atvežta iš šalies, kurioje šiuo metu labai
neramu. Dabar jaučiu salierų kvapą. Tai vaistai nuo reuma­
tizmo. Tegu iš jų gamina salotas kiekviena šeimininkė. O
mėtos gydo virškinimo sutrikimus. Ši žolė, auganti prie ka­
nalo, nuostabus vaistas vaikams, kurie šlapinasi naktimis. O
ši, kurią užmynėme, gydo sunkias žaizdas... Augalai man kal­
ba, jų tiek daug, o aš labai mažai tesugebu atsiminti..."
# Nuo niežų ji išgydė jauną gydytoją, liepdama 20 dienų
gerti vikių sėklų nuoviras.
9 Vaikui, sergančiam tonsilių uždegimu, Vanga patarė
dėti tokį kompresą: iškočioti minkštą tešlą, pabarstyti išdžio­
vintos ir susmulkintos čemerio šaknies ir tuo sluoksniu apjuos­
ti kaklą. Laikyti pusę valandos ir kartoti 1—2 kartus per die­
ną. Uždegimas praėjo.
H Geltligei gydyti yra labai paprasti vaistai, kurie visiškai
išgydo per tris dienas. Pačioje ligos pradžioje tris rytus prieš
valgį gerti neskiestas citrinos sultis, sumaišytas su šaukšteliu
sodos.
Jaunuoliui, sergančiam leukoze (baltakraujyste), patarė
gerti kviečių, kukurūzų, avižų, rugių ir prosų grūdų nuoviras.
Vaikinas gydėsi ir po kiek laiko pranešė, jog labai gerai jau­
čiasi. Jo svoris padidėjo 5 kg.
© Vaikiną nuolat kankino priepuoliai, ir visi manė, kad
tai epilepsija. Vanga sakė, jog griūdamas jaunuolis susižeidė
ir prispaudė nervą, kuris ir sukėlė ligą. Jam patarė paimti
paklodę, įmerkti ją į alyvų aliejaus, ištirpinto vaško ir korio
mišinį ir, uždėjus ant stuburo, palaikyti kompresą. Priepuoliai
praėjo.
® Moteriai, užsikrėtusiai grybeliu, nuo kurio atsilupinėjo
ir krito rankų nagai, liepė gerti labai stiprią kavą ir 2—3
kartus joje pamirkyti rankas.
® Žmogui padarė limfmazgių operaciją, ir visi manė, jog
ji nepasisekė, nes dėl infekcijos kilo smarkus uždegimas. Van­
ga teigė, jog čia reikalingas ne chirurgas, o stomatologas, nes
infekcijos priežastis — labai nepatogus dantų protezas.
© Moteris skundėsi, jog nuolat tinsta kojos. Vanga pasiū­
lė tokį gydymą: šalto vandens kibire ištirpinti vieną paketą
akmens druskos. Paskui paimti rankšluostį, įmerkti į tą van­
denį ir uždėti ant juosmens. Kai rankšluostis įšils, vėl merkti
į vandenį. Po šių kompresų moteris neteko daug vandens, ir
pabrinkimas atslūgo.
<S$» Liubka: „Kai buvome maži, sirgome maliarija. Vanga
mus gydė taip: į švarų emaliuotą puodą įdėdavo vištos kiau­
šinį ir įpildavo 200 g švaraus vynuogių acto. Laikydavo sau­
lėje. Iki kitos dienos ryto kiaušinio lukštas ištirpdavo. Tada,
gerai išplakusi mišinį, liepdavo prieš valgį gerti.
® Apsinuodijus žuvimi, Vanga siūlo tuojau pat išgerti
vieną valgomąjį šaukštą mastikos (anyžių degtinės), sumai­
šytos su vandens puodeliu. Kartą aš pati apsinuodijau, suval­
giusi keptą farširuotą karpį, ir labai blogai jaučiausi. Naktį
vėmiau, o ryte, ištikus priepuoliui, nukritau ant laiptų. Van­
ga tuojau pat davė išgerti mastikos, kitaip būčiau tikriausiai
numirusi. Po penkių minučių palengvėjo, ir aš po truputį at­
sigavau".
Ir t. t., ir t. t.
Aš nesu vaistažolių žinovė ir nemoku jomis gydyti, todėl
netesiu šios temos. Yra užregistruota tūkstančiai atveju, kurie
atskleidžia nuostabius Vangos kaip gydytojos sugebėjimus,
bet jų visų neįmanoma aprašyti, tuo labiau ši knyga - - ne
vien apie gydymą. Specialistų uždavinys yra įvertinti šią
veiklą ir išaiškinti, ar jos patarimai bei pasiūlymai raciona­
lūs, ar ne.
Pateikti pavyzdžiai — tik skurdi jos įvairiapusės veikios
iliustracija. Ir vis dėlto paklauskime Vangą dar kartą: kaip
žmogui išsaugoti tą neįkainojamą turtą - sveikatą?
66 67

ŽMOGUS IR JO DVASINE SVEIKATA

„Labai paprastai,— sako ji.— Neturiu specialių patarimų,
nes kiekvienas žmogus žino, kaip gyventi. Svarbiausia — jo­ Vanga mano, kad žmogui svarbiausia yra išsaugoti sveiką
kio persivalgymo. Maistas ir taip genda dėl didelio trąšų kie­ dvasią. Štai kaip ji aiškina šį klausimą: „Visa gyvybė, žemė
kio. Ir visi žmogaus organai persivalgius labai apsunkinami. ir visata paklūsta griežtai numatytam kosminiam ritmui ir
Jeigu mums būtinai reikėtų tiek daug valgyti, Dievas būtų da­ tvarkai. Net menkiausias šios tvarkos pažeidimas atveda prie
vęs du skrandžius, ne vieną!.. Dažnai sakau ūkio vadovams, didelių, netgi lemtingų klaidų, už kurias paskui labai brangiai
kad daugiau sėtų rugių. Žmonės privalo valgyti ruginę duo­ mokame".
ną, tuomet išsaugos sveikatą ir išliks. Šiais laikais rugiai tu­ — Gerai, o kaip orientuotis toje tvarkoje?
ri ypač svarbią reikšmę. — Nereikia pažeidinėti harmonijos!
Naudokite produktus, kuriuose daug baltymų. Dažniau ger­
— O kaip mums ją išsaugoti?
kite žolių arbatas, mažinkite riebalų kiekį, o tie, kurie dar
— Stenkitės būti geri!.. Kaip pavyzdį imkime medį. Pa­
sveiki, lai vis mažiau vartoja mėsos, kol pagaliau visiškai
vasarį jis pasipuošia žiedais, tačiau mažai iš jų užmezga
jos atsisakys. Bent kartą per savaitę suvalgykite virtų mie­
vaisių. Vadinasi, kiti žydėjo tik dėl grožio. Geras šeimininkas
žių ir išgerkite vandenį, kuriame jie virė. Tai suteiks jums
prieina ir sako: šis medis yra laukinis ir nereikalingas. Jis
jėgų!
neveda vaisių, todėl reikia iškirsti!"
Nerūkykite!
Tačiau mes neturime teisės būti nereikalingi ir neatnešti
Galite prieš valgį išgerti 20—30 g degtinės dezinfekcijai.
naudos, nes kiekvienas žmogus, kad ir koks jis būtų, į žemę
Daugiau judėkite ir dirbkite. Anksti, apie 20 vai., eikite mie­
ateina su numatyta iš anksto misija: saugoti bet kokią gy­
goti ir anksti kelkitės — 5—6 vai. ryto. Tai yra geriausias
vybę, kad ji galėtų vystytis vardan aukščiausių tikslų, kurių
metas poilsiui. Tuomet nebūsite tokie nervingi ir dirglūs.
kol kas mes dar nežinome.
Palaikykite namuose švarą. Nesimaudykite labai karštame
vandenyje, naudokite naminį muilą. Būkite atsargūs, nes (šiuos Ar turime teisę nepaisyti šios didelės atsakomybės? Duo­
žodžius užsirašiau 1981 metais) kils labai daug nežinomų dame valią visoms neigiamoms savybėms ir taip lėtiname
ligų, žmonės kris gatvėse be aiškios priežasties, ir gydytojai progresą pirmyn ir aukštyn.
nesuras ligos požymių. To dar galima išvengti, nes viskas jū­ Pailiustruosime šį Vangos pokalbį apie dorą, kuris mums
sų rankose. paaiškins, ką ji turėjo omenyje.
Nenaudokite trąšų ir chemikalų, nes gamta jau dūsta. Ateis ...Pagyvenęs, išvargęs, kukliai apsirengęs vyriškis susijau­
diena, kai žemėje išnyks daugybė augalų, daržovių ir gyvūnų — dinęs ir mindžiukuodamas stovi priešais Vangą, kol pagaliau
pirmiausia svogūnai, česnakai, pipirai, vėliau žus bitės, o pie­ paklausia: „Pasakyk, sese, ką man daryti ir kur eiti? Mano
nas taps kenksmingas". žmona mirė, ir aš likau visiškai vienas".
„Kaip vienas, juk turi septynis vaikus?" — klausia Vanga.
„Taip.— atsako senelis,— bet jie užsiėmę savais reikalais ir
neturi laiko, mane paliko..."
Vanga nutilo, paskui tarė:
„Klausyk, seneli, tiems tėvams, kuriuos pamiršo vaikai,
valstybė sudarė sąlygas ramiai praleisti senatvę. Aprūpins ir
tave. Tu dar ilgai gyvensi ir, jeigu paklausysi manęs, gyven­
si labai gerai, geriau nei iki šiol. Tu esi jų tėvas, ir — žinau —
bus labai skaudu, tačiau atmink: vaikai labai žiauriai sumo­
kės už tai, kad pamiršo savo pareigą ir apleido senus tėvus.
Niekas šiame gyvenime nelieka nenubaustas".
Bevaikė pora atvyko Vangos pasiklausti, ar dar gali tu­
rėti vilties... Moteris buvo nepaprastai nusivylusi ir palūžusi,
nes vyras nuol'at kaltino ją. Vanga supykusi kreipėsi į vyrą:
„Kjas tau leido taip kankinti moterį? Iš kur tu žinai, kad kalta
ji, jog neturite palikuonių? Priežastis — tavyje, ir tavo kaltė
didesnė. Eikite abu pas gydvtoją, gydykitės ir susilauksite
kūdikio!"

68
...Moteriai, kuriai gydytojai uždraudė gimdyti, patarė: „Įsi-
sūnink arba įsidukrink kūdikį, nes yra labai daug nevertų
motinų, kurios pačios iš savęs atima motinystės džiaugsmą.
Dievas vienodai atlygina ir toms, kurios pagimdo, ir toms, ku­
rios išaugina vaikus. Motinos, įsisūnijusios ir išauginusios
žmogų, didybė ne mažesnė negu tos, kuri jį pagimdė. Tavo
nuopelnas netgi bus didesnis, nes tavo širdis atsivėrė meilei,
ir tu vadiniesi motina".
...Išblyškusi ir nusivylusi moteris klausė Vangą: „Kaip
man sugrąžinti į šeimą dukrą, kaip padėti, nes ji nuklydo
blogu keliu ir mūsų neapkenčia, negerbia ir nenori grįžti?"
Vanga atsakė: „Atvežk ją pas mane! O tau pasakysiu štai
ką. Tu esi kalta, kad duktė užaugo bloga. Viską namuose
dirbai pati, neduodama jai jokio darbo. Viską nešei jai ant
padėklo, pirkai — ką tik panorėdavo, kankinai, varginai save,
kad tik dukrelei būtų gera ir lengva. O kokios pasekmės? Ati­
davei viską, o negavai nieko. Mūsų šalyje įstatymai turėtų
būti kitokie: kai šie išlepinti ir išpaikinti sūneliai ir dukrelės
padaro nusikaltimą, reikia teisti ne juos, o jų tėvus!"
„Vieną dieną paprašiau savo sesę,— pasakoja Liubka,—
priimti mano draugę, kurią maniau esant didele ligone. Ta­
čiau Vanga atkirto: „Ne, ji ne ligonė, ji labai bloga! Nori, kad
viskas šiame pasaulyje jai ir jos vaikams būtų pasiekiama. Lai
tau papasakoja, kokioje lūšnelėje yra išaugusi. Dabar ji gy­
vena gerai, bet užvaldęs gobšumas ir noras turėti daug ma­
šinų, butų, vilų ją sunaikins. Cia jos liga, kuriai vaistų aš,
deja, neturiu!"
Labai stora moteris atvyko paklausti Vangos, ar ji gaus
butą, nes jau daug metų su vaikais gyvena mažame kambarė­
lyje, ir sąlygos labai blogos. Vanga, treptelėjusi koja ir su­
pykusi, sušuko: „Koks butas, tu juk ant savo nugaros neši
du namus! Gal ne taip yra? Aš matau! Tu pardavei ir su-
valgei savo dviejų vyrų namus, tad kokio namo verki dabar?
Jeigu tai priklausytų nuo manęs, aš tau neduočiau jokio buto,
nes tu neturi teisės į jį!"
Ir štai dar viena įdomi istorija.
Kartą pas ją atėjo senyva pora paklausti, kodėl likimas
jiems skyrė tiek daug skausmo ir kančios. Vanga pasisuko į
senelį ir paklausė:
— Seneli, kad ir kur tu eitum, matau, kaip paskui save
nuolat tempi virvę. Kodėl taip yra?
Senelis nesuprato šių žodžių, bet močiutė, lyg kažką prisi­
minusi, pradėjo pasakoti...
Kai jie buvo jauni ir sveiki, augino daug arbūzų, parda­
vinėjo juos turguje ir uždirbdavo nemažai pinigų. Kartą, šei­
mininkui vežant prekes į turgų, vienas vaikas, bėgdamas iš
paskos, pavogė iš vežimo arbūzą. Žmogus taip įtūžo, jog, grie-
69
bęs storą virvę, žiauriai primušė vaiką. Pati vos išgelbėjo
berniuką nuo įsiutusio vyro.
— Mokėsi, seneli, už savo prasikaltimą,— tarė Vanga.— Ar
daug būtum praradęs, netekdamas vieno arbūzo?
Nėra tokių problemų, kurios nebūtų Vangos palietusios.
Labai man patiko vieno jos gerbėjo pasakymas: ,,Net jeigu
ir nieko ji nepranašauja, užtenka ateiti pas Vangą paklausti
patarimo, nes ji nuostabiai skaito gyvenimo knygą".
Tačiau vieną dieną ir aš paklausiau:
— Vis dėlto kas yra žmogus?
Vanga nusijuokė ir tarė:
— Į šį klausimą yra ir atsakymas. Tai besiblaškanti, ne­
rimastinga ir kartu menka būtybė, kuri nuolat save analizuo­
ja, stebi, ieško ir vis savęs neranda. Žiūrint iš labai aukštai,
didžiulės mus supančios Visatos akimis — žmogus yra niekas.
Maža, niekinga dulkelė, pasimetusi begalybėje, tačiau su „die­
viška" kibirkštimi. Todėl ta dulkelė dažnai pranoksta save,
nenuilsdama ieško, rizikuoja, tyrinėja, bando įspėti pasaulio
paslaptis, daro stulbinančius atradimus. Savo ryžtingą ž\ ilgi­
nį nukreipia į dangų, nebijodama jo iššūkio.
Atmink! Po 200 metų žmogus užmegs kontaktą su savo
proto broliais kituose pasauliuose. Vengriška aparatūra pagaus
signalus iš Kosmoso... O tiesos apie Kosmosą reikia ieškoti
senose šventose knygose! (Pokalbis užrašytas 1979 metų ge­
gužės mėnesį.— Aut.).
— O kas dar įvyks iki to?
— Iki to žmonija pergyvens labai daug kataklizmų ir aud­
ringų įvykių. Pasikeis ir žmonių sąmoningumas. Bus sunkus
laikai. Žmonės pagal tikėjimą suskils į grupes. Pasaulyje at­
gis pats seniausias mokslas. Manęs klausia: ar tas laikas grei­
tai ateis? Ne, negreitai. Dar negriuvo Sirija! (1980 m.}.
Liubka pasakoja, jog atėjusi pas sesę anksčiau, dar prieš
lankytojų priėmimą, dažnai ją randa labai išvargusią. Pa­
klausta, kodėl nemiegojo, Vanga atsako: „Negalėjau miegoti,
nes visą naktį buvau karščiausiose žemės vietose ir mačiau
daug žiaurių dalykų. Norėčiau dabar prisnūsti, kai žmonės jau
keliasi. Bet negaliu, nes manęs laukia..."
„Po didelių potvynių Skoplėje,—-pasakoja Liubka,— mes
su Vanga nuvykome į svečius pas seną draugą. Jis buvo labai
prislėgtas, nes jų namą Skoplėje labai apgriovė vanduo, j r
jis prašė sesers patarti, ar jį remontuoti, ar kaupti pinigu*
naujam namui. O Vanga atsakė: „Koks naujas inun.i /uio
geli! Bėk iš Skoplės. Tenai netrukus bus labai baisu. Ir buk
čia, Strumicoje!"
Nepraėjus nei savaitei, Skoplėje įvyko labai stipru.*
drebėjimas, miestas katastrofiškai sugriuvo, buvo daug aukij..
70
ŽMOGUS IR JO NERAMUS LAIKAS
1968 metų pradžioje Vanga, būdama transo būsenoje, ke­
letą kartų sušuko; „Atsiminkite Prahą! Atsiminkite Prahą! Di­
delės jėgos supa miestą ir grasina: Karas! Karas! Praha pa­
virs didžiuliu tvenkiniu, kuriame gaudys žuvį!"
Buvo žiauru klausyti. Yra daug liudininkų, kurie girdėjo
tuos žodžius, nes ji tai kartojo keletą kartų.
Paskui iš tiesų visi tapome kruvinų Čekoslovakijos įvykių
liudininkais, tačiau ką reiški'a Vangos žodžiai „Praha pavirs
didžiuliu tvenkiniu" — nesuprantame iki šiol. Dažniausiai ji
neaiškina savo pasakymų ir tik retomis išimtimis ką nors ko­
mentuoja, ypač kalbėdama apie svarbius, lemtingus įvykius.
Vanga sako, jog ir pati visko nesupranta.
Paprastai ji vengia pokalbių apie politiką, nes jos žodžius
galima suprasti ir komentuoti labai įvairiai. Tačiau kartais,
nors ir labai šykščiai, prabyla tomis temomis. 1981 metais
įvyko labai įdomus pokalbis su Libano žurnalistu Abdel Amir
Abdala, kuris pasidalijo susitikimo įspūdžiais Beiruto poli­
tiniame savaitraštyje „Al kitach al arabi". Italų žurnalas
„Bulgarija di Odži" pasiūlė mums šio pokalbio vertimą (1982 m.
Nr. 2). Žurnalistas buvo „Sofijapres" svečias. Skelbiame jo
sutrumpintą pasakojimą:
,,Pas Vangą.
Kambarys — kaip ir daugelis kitų. Jo centre — elektros kros­
nis. Vanga sėdėjo ant sofos-lovos, uždengtos juostuotu au­
deklu. Stengiausi sukoncentruoti visas dvasios jėgas, kad ne-
pasiduočiau tos aklos moters įtakai. Nusiėmiau akinius ir pa­
žvelgiau į kitų trijų moterų, sėdinčių kambario kampe, vei­
dus. Jie gerai užsifiksavo mano sąmonėje.
Karaliavo tyla. Ji sklido ir iš Vangos veido. Paskui, pakė­
lusi galvą, Vangia prabilo stipriu, užtikrintu balsu, rodan­
čiu nepalaužiamą valią:
— Libano žurnaliste, prisiartink ir sėsk čia! O vairuotojas
tegu išeina!
Tai buvo pirmasis signalas, parodęs Vangos jėgą. Iš kur
ji žinojo, kad kambaryje vairuotojas?
— Duok man gabaliuką cukraus, Libano žurnaliste!
Išėmiau gabaliuką iš kišenės ir padėjau ant staliuko, no­
rėdamas pamatyti, kaip Vanga jį paims. Tačiau ji be jokių
pastangų ištiesė ranką ir paėmė cukrų. Pradėjo čiupinėti.
Ranka buvo tvirta.
Atsisuko į mane, ir man pasirodė, jog ji stebi iš vidaus.
Prabilo:
— Tu nešioji akinius, juos dažniausiai užsidedi per svar­
bius susitikimus ir kai kuriais kitais atvejais. Kodėl juos nu­
siėmei dabar?
71
Tai buvo antras smūgis, suduotas mano nepasitikėjimui.
— Klausyk,— sakė,— tavo tėvas ir tavo motina gyvi ir
yra Libane. Siuo metu motina namuose, o tėvas — ne; galbūt
jis lauke. Tu gyveni mieste ir vertiesi žurnalistika jau 12 me­
tų. Rašai apie paslaugas, bet sugebi rašyti ir apie politiką.
Tačiau tavo indėlis toje srityje nedidelis. 1982—1983 metais
tau labai seksis darbe. Turėsi septynis vaikus, o sulaukęs 42
metų, būsi didelio karo liudininkas. Bet aš tau nepasakysiu,
kas jį pradės.
Paskui girdėjau nerišlius žodžius, tarp kurių maišėsi įsa­
kymų ir susižavėjimų intonacijos.
— Tu esi musulmonas ir šventi visas musulmonų šventes.
Jos remiasi šventu tekstu — Koranu. Turi jį visą perskaityti,
yp'ač atidžiai 9, 10, 11 ir 12 dalis.
Vanga tęsė toliau:
— 1984 metais Sirija pradės didelį karą, ir padėtis labai
komplikuosis. Ar buvai Jeruzalėje? Dabar matau Bagdadą.
Kas yra Bagdadas? Tu nuvyksi ten.
Ji vis kalbėjo ir kalbėjo, neleisdama man užduoti klau­
simo.
— Libanui iškils daugybė problemų ir iš šiaurės, ir iš pie­
tų, ir iš rytų bei vakarų. Matau Nilą. Kas yra Nilas? Tu nu­
vyksi ir ten. Priešais tave l'abai daug kelių.
Klausyk, žurnaliste, tu privalai labai gerbti savo motiną,
privalai atminti, jog ji kažko nori iš tavęs.
Libanas skęsta liepsnose. Matau labai daug raudonų vai­
sių ir labai daug vandens. Tačiau jūsų šalis neturi ir neturės
naftos.
Paskui Vanga pakl'ausė:
— Kas tau pasakojo apie mane?
— Vyriausiasis redaktorius Ualid Al-Husein norėjo pakal­
bėti su tavimi.
Vanga nutilo, paskui vėl, p'ačiupinėjusi cukraus gabaliu­
ką, tarė:
— Dabar Libane labai daug ginklų. 1982 metų gegužės
mėnesį jo dangus pajuos. Libane yra labai daug komitetų, ta-
čJau jie nieko nepajėgia išspręsti. Apkasai liks atviri, o bari­
kados neišardytos.
Kas buvo jūsų pranašas? Ar tas, kuris pranašauja ir ma­
to tris planetas? Matau, kaip jo siela įeina į mano kambarį.
Kas yra Elijas Šarkis? Jūsų prezidentas, krikščionis, ne­
vedęs, arabų kilmės. Jis geras politikas. Tačiau dab'ar Libane
labai daug kariuomenės.
Jūsų santykiai su Sirija visuomet privalo būti labai geri.
Ateityje tie santykiai dar pagerės.
Vanga akimirką nutilo ir po to pridūrė:
72
Ar girdi, šiuo momentu Beirute vyksta karas. Si ugnis
bus užgesinta, bet po kiek laiko vėl įsiliepsnos.
Paskui paklausė:
— Ar tu pateisini šį karą?
— Ne, nepateisinu,— atsakiau.
Ponia Vanga man tai pasakė 1981 metų gruodžio 2 dieną,
8.45 vai. ryte.
Grįžęs į Libaną, archyvuose suieškojau praėjusių savaičių
laikraščius, juose buvo užsiminta, kad tą pačią dieną, kai aš
buvau pas Vangą, vakariniame Beiruto rajone įvyko dviejų
organizacijų ginkluotas susirėmimas.
Vanga vengia kalbėti apie politiką. Visi man tai kartojo.
Bet kodėl ji man užsiminė? Galbūt dėl to, kad mane labai
jaudino politinė situacija ir mano šalies likimas. Tik apie tai
galvojau prieš susitikimą. Vakare, eidamas miegoti, apie tai
mąsčiau, kad mano mintys atsispaustų cukraus gabalėlyje, o
Vanga, perleidusi jas per savo jausmų „chemiją", pasakytų
garsiai.
Grįždamas į Sofiją, ilgai mąsčiau apie šią moterį, kurios
talentą pripažino daugelis valstybių. Atvykęs į viešbutį, nu­
tariau nepublikuoti nei mane asmeniškai lietusio pokalbio, nei
to, ką pasakė apie mus visus ir svarbiausia — apie tėvynę Li­
baną.
Kodėl? Kadangi tai, ką pranašavo Vanga, buvo labai
baisu! Norėjau tikėti, kad tai tik žodžiai.
Nepavydėtinas Libano likimas, jeigu pasitvirtins Vangos
pranašystė!"
Apie politinę Nikaragvos padėtį ir ateitį 1978 metais Van­
ga kalbėjosi su šios šalies oficialiu asmeniu. Svečias tikėjosi,
kad padėtis šalyje galbūt greitai nors iš dalies normalizuosis,
tačiau aiškiaregė atsakė:
— Ne, ten prasilies dar labai daug kraujo. Tekės kraujo
upės. Jūs net negalite įsivaizduoti, kas jūsų dar laukia!
1981 metų gruodžio 24-oji — Kūčių vakaras. Sėdime prie­
šais židinį aplink Vangą ir žiūrime i rusenančias žarijas. Yra
toks senas padavimas: sudegus medžiams, pagal likusias ža­
rijas seni žmonės spėdavo, kokie bus ateinantys metai. Mes
stebime įmantrų liepsnos žaidimą ir tylime. Mūsų šeimos „se­
n i ū n ė " — Vanga, ir ją prašome pasakyti, ar laimingi bus kiti
metai. Ji, žinoma, nemato židinio liepsnos, bet „skaito" jos
pranašiškus ženklus savo neįtikėtinu talentu:
,,1981 metais planeta buvo veikiama labai blogo ženklo,
tačiau ateinančiais metais ją apgyvendins naujomis „dvasio­
mis". Jos atneš paguodą ir suteiks didelių vilčių. 1981 me­
tai nieko nedavė žmonėms, bet iš visų labai daug pareikala­
vo...
73
Bus ir daugiau tokių metų, miestai ir kaimai grius nuo
žemės drebėjimų bei potvynių, gamtos kataklizmai drebins
žemę, nugalės blogieji žmonės. O vagių, girtuoklių, išdavikų
ir klaidžiojančių nepajėgsime išvardyti.
Tarp žmonių įsiviešpataus nepastovūs, abejingi tarpusavio
santykiai, daugelis neturės ateities. Nepaprastai atpigs jaus­
mai, ir tik apgaulingos aistros, ambicijos bei egoizmas stimu­
liuos žmonių santykius.
1982-ieji — tai metai, kai nušvis nauja, geresnė šviesa. Že­
mė bus apgyvendinta naujomis sielomis, ir kai kurias iš jų
pamatysime. Ryški šviesa nušvis Jeruzalėje. Ateis ne kultūros,
bet žinių žmonės. Ateis žodis „Volga", ir jis viešpataus virš
planetos.
1981 metai daugeliui žmonių atnešė nelaimes, jie nušlavė
labai daug vadovų. O 1982-ieji bus palankūs kultūrai, išauš
diena ir šioje srityje dirbantiems žmonėms: juos atsijos ir
išvalys kaip javus nuo pupų. Sie metai įneš labai daug naujo­
vių ir daug gėrio. Jų veikimas prasideda kovo 22 dieną. Tai
bus aukštų postų, viešpatavimo ir jėgos metai, jie prasidės
pavasarį, kai gėlytė ištars: aš dygstu, ir paukščiai sugrįš iš
pietų.
Bus įvairių permainų, ateis nauji žmonės, kiti bus atleisti,
daug moterų eis aukštas pareigas, bet ta nauja tarnyba ne­
bus jų pašaukimas. Iš baimės daugelis pasitrauks į pensiją,
kiti bus „nušluoti" iki 1983 metų vasaros bei rudens. Lauki­
te pasikeitimų į gerąją pusę".
Jei paklausite Vangą, su kokiais žmonėmis labiausiai mėgs­
ta kalbėti, ji atsakys: „Man visi vienodi".
Dažnai šį savo teiginį ji įtvirtina tokiu posakiu: „Atėjo
metas, kai Dievas paliepė atidaryti visus kapus žemėje ir pa­
siuntė angelą pažiūrėti, kas juose yra. Kai angelas sugrįžo į
dangų, Dievas jo paklausė: „Sakyk, ką matei? Ar atskyrei,
kuris karys, kuris paprastas žmogus, o kuris teisėjas?" „Ne,
Dieve,— atsakė angelas,— mačiau vien tik baltus kaulus že­
mėje!"
Vangos dažnai klausia, ar nenusibosta tie žmonės, kurie
pas ją kas dieną lankosi. „ N e , — atsako ji (įrašas padarytas
1983 metais),— tik man nuobodu, kai ateina neprigirdinčios
močiutės. Kartoju, kartoju, o jos ir vėl atėjusios klausia: „Pa­
sakyk man dar kartą!" O labiausiai nusibosta tos moterys,
kurios lengvabūdiškai elgiasi su vyrais ir dar klausia, kaip
susirasti rimtą draugą. Ne, sakau, sėdėk namuose ir kęsk sa­
vo vyrą. „Bet kad negaliu jo daugiau pakęsti, ir aš turiu tei­
sę būti laiminga!" Kaip jos supranta laimę, nežinau... Laimę
žmonės suvoki'a įvairiai: laimingi, kai viskas sutvarkyta ir kai
neturi jokių problemų. Bet juk taip nebūna. Nėra žmogaus,
gimusio vien tik laimei. Stai vienam sekasi darbe, bet jis ne-
 75

74
SVEČIUOSE PAS AIŠKIAREGE

turi ramybės šeimoje. Kitas turi ir darbą, ir gerą šeimą, bet

M a n a u , visiems bus įdomu atskirti V a n g o s fenomeną nuo
nėra sveikatos. Trečias sveikas, tačiau serga vaikai. Ir t. t.
asmenybės ir pažvelgti į ją kaip į žmogų, gyvenantį t a r p
Kiekvienas ž m o g u s turi savyje ir gėrį, ir blogį. Taip sutvar­
mūsų. Štai kokia jos kasdienybė.
kytas pasaulis. Alano manymu, laimė priklauso nuo ž m o g a u s
Vėliausiai 5 valandą V a n g a jau a n t kojų, nors pati sako —
kantrybės. M a n ę s klausia, kodėl egzistuoja žemėje blogis, ko­
naktį ilsisi tik kūnas, o mintimis būna visur, matQ daugybę
dėl neįmanoma jo išvengti. Ogi todėl, kad žemė pareikalau­
dalykų. „Tyloje m a t a u ir girdžiu, kaip kiekvieną valandą skam­
ja dovanos už tai, kad mes į ją atėjome ir gyvename. Žemei
ba „dangiški v a r p a i " . Viskas, kas gyva, paklūsta šiam rit­
privalome mokėti mokesčius, kaip mokame už viską gyveni­
mui... Kaip m a n a i , — kreipėsi į m'ane,— iš kur gaidžiai žino,
me. Štai netgi ir už n a m u s , kuriuos skiria valstybė" i m a m a s
kada jiems pragysti, o paukščiai — kada pradėti rytmetinę
mokestis. Taip j a u yra. Visi mokame... Tiek metų stebiu, koks
dainą? Kaip sužino gėlytė, jog reikia išskleisti lapelius ir pa­
pasaulis.
busti naujai dienai? Viskas paklūsta šiam vieninteliam bal­
Laimingi tie žmonės, kurie gyvena kalnuose. Pasiima mote­ sui".
ris verpstę ir verpia. Išsiveda aveles į laukus ir dainuoja. Su­
Atsikėlusi p r a d e d a švarintis. (Vanga v a l g o labai mažai ir
sitinka su savo vyru ir pasimyli. Žiūri, kaip žaidžia gamtoje
niekada n e p u s r y č i a u j a ) . Kiekvienas, lankęsis pas ją Petričiu-
jų vaikai. Ir taip gyvena... O dideliuose miestuose kažkas
je, matė, kad ten viskas savo vietose ir spindi švara. Kas nors
b a i s a u s : m a t a u , kaip žmonės iki kaklo paskendę purve. P r a ­
gali pagalvoti, kad tai manija, bet ji aiškina kitaip: „Kas
eina pro mane, ir kiekvienas neša pasikabinęs lentelę su už­
dieną pas m a n e lankosi daugybė žmonių. Jie išeina apsivalę.
r a š u : „Aš veidmainys", „Aš v a g i s " , „Aš melagis". Kiti — „Aš
Bet m a n jie palieka ligas, rūpesčius, blogus s u m a n y m u s , liūd­
apgavikas", „Aš niekšas", ir d a u g kitokių. Todėl labai d a u g
nus prisiminimus ir įvairias kitas problemas. M a n o pečiams
žmonių sugrįžta į kaimus, ir tas procesas dar tęsis".
sunki ši kasdieninė n a š t a . Dėl to viską išvaliusi, jaučiu pa­
lengvėjimą".
Vasarą d a u g laiko skiria gėlėms, žydinčioms g r a ž i a m e so­
dely prie namų. Po to atvažiuoja merijos skirta m a š i n a , ir
V a n g a išvyksta į Rupitę, 14 km nuo miesto. Tenai, m a ž a m e
namelyje, aplink kurį žydi didelis, n u o s t a b u s gėlių sodas, ji
priiminėja lankytojus.
V a n g a visuomet dėvi t a m s i u s drabužius, ne tik dėl to, kad
yra našlė arba jau senyvo a m ž i a u s . „Vieną dieną buvau apsi­
rengusi labai gražia r a u d o n a palaidine, dovanota vienos ame­
rikietės. Ir staiga „balsas" m a n sušuko: „Negundyk savo dra­
bužiais!" Nusirengi'au, suvyniojau a t g a l , ir palaidinė taip guli
iki šios dienos".
Jai lankytojai prineša labai d a u g dovanų, tačiau sau pasi­
lieka tik tas, kurios primena b r a n g i u s žmones. Visa kita taip
pat kam nors p'adovanoj a. Nesižavi materialinėmis gėrybėmis,
daiktus vertina p a g a l jų grožį ir įdėtą darbą, bet ne p a g a l
brangumą.
V a n g a dažnai mums kartoja: „Neieškokite sau malonumo,
naudodamiesi m a n o daiktais, m a n o vardu, autoritetu, talentu,
nes visa tai g a u t a žmonių nelaimių kaina, ir kas ateina pas
m a n e su nešvaria širdimi ir klastingomis mintimis bei egois­
tiniais siekiais, tą liaudies kančia persekioja ir žiauriai bau­
džia. Eikite pas m a n e kaip tikri draugai, ir aš jums atsidė­
kosiu savo d r a u g y s t e ! Visi ateina ir kažko nori, tačiau niekas
nepaklausia: ko aš noriu, kodėl m a n liūdna, apie ką svajoju,
 76
kaip jaučiuosi? Juk ir aš esu gyvas žmogus. Ir niekas, kas
žmogiška, nėra man svetima!"
Ji įeina į lankytojams skirtą kambarį, ir pradeda seansus.
Priima įvairiausius žmones, ir kiekvienam skiria skirtingą lai­
ką, nes tiksliai nustato, kam ir kiek yra reikalingi jos žodžiai.
Daugelis žmonių išeina džiaugdamiesi, jog ne veltui laukė.
O nusivylusiems, nors tokių nedaug, reikia pasakyti, kad jie
privalo atsiminti pačius paprasčiausius Vangos žodžius. Nė
vieno sakinio ji neištaria be reikalo, ir juos būtina analizuoti.
Tam tikru momentu Vangos pasakytų žodžių vėliau neįma­
noma atkartoti. Tai panašu į lokatorių, gaudantį signalus
apie atskirą žmogų ir suteikiantį informaciją tik apie šią aki­
mirką gautą atskirą problemą ar vaizdą.
Seansų metu žmogaus atmintis tampa nepaslaugi, ir lan­
kytojas atsimen'a tik mažas nuotrupas. Tai atsitinka ne tik
lankytojams,— juos dar galima pateisinti,— prisilietimas prie
antgamtiško abstulbina žmones, blokuoja jų sąmonę. Tai atsi­
tinka ir mums, jos artimiesiems, kurie nuolat būname šalia
ir esame tarytum apsipratę su jos talentu. Stengiantis prisi­
minti įvairius atsitikimus bei nuostabų jos pranašysčių tiks­
lumą, tenka liūdnai konstatuoti, jog atmintyje išliko tik at­
skiros nuotrupos, ir dažniausiai kiekvienas prisimena skirtin­
gus dalykus.
Papasakosiu du jdomius atvejus.
Rašytojas Leonidas Leonovas, kartą lankęsis pas Vangą r
kito vizito metu nutarė užsir'ašyti jos kalbą magnetofono
juostoje, o vėliau išversti į rusų kalbą ir iššifruoti. Jau žinojo,
kad vertėjas arba jį lydintis asmuo, kaip ir praeitą kartą, at­
simins labai nedaug.
Atėjęs pas Vangą, pats įjungė magnetofoną ir griežtai per­
spėjo, kad niekas jo nepajudintų.
Vanga su dideliu įkvėpimu kalbėjo apie lemtingus jų ša­
liai įvykius. Rašytojas išėjo patenkintas, tačiau Sofijos vieš­
butyje vos neištiko priepuolis — juostoje nesigirdėjo nė vieno
Vangos žodžio. Pasitikėdami magnetofonu, kiti taip pat ne­
labai atidžiai klausėsi ir prisiminė visai mažai. Klausė Van­
gos, ar galėtų vėl atvykti pas ją, tačiau ji atsakė, jog nega­
lėsianti pakartoti praeito pokalbio. Ta akimirka nesugrąžina­
mai išskrido!
Tačiau buvo dar keistesnis atsitikimas. Du lankytojai —
rašytojai P. C. ir L. G . — taip pat įrašinėjo Vangos kalbą. Bet
sugrįžę į namus ir įjungę magnetofoną, išgirdo tik smagias
liaudies melodijas ir dainas, nors įrašo metu niekur negrojo
nei radijas, nei kitas magnetofonas...
Be abejo, yra ir pavykusių jos pranašysčių įrašų, netgi
prieš daugelį metų buvo susuktas apie ją filmas. Bet ji ne­
pritaria tokiems eksperimentams, nes mano, jog jautriausia
77
aparatūra negali užfiksuoti svarbiausių dalykų, neperteikia
visos gyvybės, iš jos spinduliuojančios dvasios, žodžiu, viso to,
kas charakterizuoja jos talentą.
Bet tęskime toliau.
Kai labai pavargsta, Vanga nutraukia seansus ir ilsisi.
Dažniausiai seserį Liubką prašo 1 pamasažuoti galvą, nes ji
labiausiai nuvargsta. Masažuojant Liubkai atrodo, kad jos
pirštai prisiliečia prie stipriai įkaitinto paviršiaus. Tai daro ji
ypač atsargiai, nes žaizda Vangos momenyje nėra visiškai
užgijusi, ir ta vieta labai jautri.
Vanga ne tik didelė švaruolė, bet ir puiki virėja. Atsime­
nu, kai vaikystėje eidavom pas ją į svečius, ji visuomet pa­
ruošdavo labai skaniai valgyti. Tada stebėdavausi, kaip gali
užkurti krosnį, iš kur ž i n o — k i e k ir ką įdėti į kiekvieną pa­
tiekalą. Dabar, senatvėje, ji jau negamina, tačiau visuomet
pataria kitoms šeimininkėms. Jaučiu, kaip ji nuolat mus ste­
bi ir pyksta, jeigu naudojame netinkamus arba nešvariai iš­
plautus indus. Kaip ji tai mato, nežinau. Vanga turi savus
valgių gaminimo receptus ir puikiai suderin'a, mūsų manymu,
nesuderinamus produktus. Visuomet būna labai skanu.
Po pietų ji ilsisi. Miega retai, bet mėgsta tyloje pagulėti,
pasilikti viena. Po 17 vai. ji vėl budri. Tada priiminėja sve­
č i u s — gimines, draugus, pažįstamus. Jie atvyksta iš Petričiaus,
Sandanskio, aplinkinių kaimų, tolimesnių vietų, netgi iš už­
sienio. Vanga turi nuostabią atmintį ir primena prieš daugelį
metų vykusius įvykius. Ji nuostabi pašnekovė. Tik dalyvavu­
sieji tose popietėse gali suprasti, ką aš noriu pasakyti. Šiuo­
se susibūrimuose, bendravime yra kažkas mielo, graudinan­
čio, patriarchališko. Eidama pas Vangą, aš dažnai įsivaizduo­
ju, kad ji yra žymaus bulgarų rašytojo Dimitro Talevo herojė —
Sultana, kuri surenka aplink židinį savo didelę šeimą ir kal­
basi su ja įvairiausiomis temomis.
Ji labai aktyviai dalyvauja ir visuomeniniame savo krašto
žmonių gyvenime. Išsako savo nuomonę apie statybas, tar­
nybas, visuomeninius pasikeitimus, ir kompetetingi asmenys
dažniausiai įsiklauso į jos nuomonę, nes beveik visuomet ta
nuomonė pasitvirtina. Labai sunku su ja ginčytis, nes Vanga
remiasi savo regėjimų argumentais ir turtinga gyvenimo pa­
tirtimi. Žmonės vertina didelius Vangos nuopelnus, pripažįs­
ta nenuginčijamą autoritetą ir labai gerbia. Tarp jų yra abi­
pusis ryšys: ji padeda žmonėms savo aiškiaregyste, o šie
dovanoja ilgametę draugystę ir nuoširdumą. Todėl galima
suprasti kitų žmonių kilnų pavydą Petričiaus gyventojams,
apdovanotiems ne tik nuostabia gamta ir jos turtais, bet ir
nepakartojama pranaše.
Jaudinantys būna tie momentai, kai pas Vangą padėkoti

78
ateina motinos, kurioms gamta jos pagalbos, patarimų ar
gydymo dėka padovanojo vaikučių.
Šiandien Vanga, kaip ji pati sakė, yra krikšto ir dvasios
motina daugiau kaip 5000 vaikų, daugelį jų prisimena, do­
misi, stebi jų gyvenimą ir p'ataria.
Po vakarienės, apie 22 vai., Vanga grįžta į Petričių ir
ilsisi namuose. Ją lydi tik iki kiemo vartų, tačiau ji nebijo*
grįžti namo viena. Ir visi mano, jog moteris puikiai ilsėsis
po dienos darbų.
Kalbėdama apie Vangos kasdienybę, siūlau dar vieną jos
sesers Liubkos pasakojimą:
„Vanga neturi baimės jausmo. į namus Petričiuj buvo
atšliaužusi gyvatė. Ji susiraitė ant pliušinio takelio, ir Van­
ga ją užmynė, tačiau neišsigando. Gyvatė taip pat neįkando,
o iššliaužė lauk ir niekada daugiau nepasirodė.
Nors gyvena viena ir yra akla, Vanga vidurnaktį nulipa
iš antro aukšto, vaikštinėja po sodą ir laisto gėles. Turi svei­
ką nervų sistemą ir yra labai ištverminga. Mes stebimės, kaip
ji turi kantrybės tiek metų klausyti, patarinėti, aiškinti ir mo­
kyti tūkstančius žmonių, beveik neparodydama jokio nuovargio.
Prieš keletą metų jos kasininku dirbo jaunas vaikinas. Sy­
kį Vanga liepė jam išduoti talonus žmonėms be jokių apribo­
jimų, nes žadėjo priiminėti tol, kol turės jėgų, nes žmonės ir
taip valandų valandas laukia.
Man buvo baisu: ilgiausia eilė žmonių, vieni užeina, kiti.
išeina, ir nėra pabaigos. Berniukas, jau net suprakaitavęs, ne­
suspėdavo rašyti talonų. Vienu metu jai tarė: „Teta Vanga,.
ar dar leisti? Rašau šimtąją pažymą". Ir tik supratus, kad
prie durų nebeliko nė vieno žmogaus, Vanga baigė darbą.
Visi buvom pavargę nuo tokio žmonių ėjimo ir nuo visko, ką
išgirdom. O Vangai — nieko. Budri, geros nuotaikos, vėl pa­
siruošusi ką nors veikti... Taip, žmonės jai suteikia neišsen­
kančios jėgos! Dar prieš trejus metus buvo labai stipri, pati
pajėgdavo iš vieno kambario galo į kitą stumdyti didelę
spintą.
Kitados turėjo tranzistorių „Sokol" ir visur jį nešiojosi
krepšyje. Klausydavome tik mes, nes ji mintimis būdavo ne­
žinia kur.
Prieš keletą metų nežinau kieno nurodymu įpareigoti as­
menys įsiveržė į jos namus ir aprašė visus daiktus — iki pa­
skutinės dovanos. Dėl šio grubaus poelgio Vanga susirgo ir
visą mėnesį gydėsi Sofijos ligoninėje. Tuo metu jos namai
buvo atviri, ir nesąžiningi tarnautojai pasisavino visa, kas
jiems patiko.
Sugrįžusi Vanga nepanorėjo eiti į namus, o pasiliko Ru-
pitėj. „Nenoriu eiti vagių pėdsakais!"
79
Mes viską perdažėme, išskalbėme, nuvalėme ir sutvarkė­
me. Tačiau ji sieloje išgyveno didžiulį skausmą, kuris ir šian­
dien dar nenuslūgo.
Kartą manęs paklausė, ar nemačiau jos tranzistoriaus. Aš
jo visur ieškojau, bet nepavyko surasti. O Vanga atsakė: „Nie­
ko, jis man pats atneš".
Anksčiau kasininku čia dirbo senyvas žmogus. Dabar, po
daugelio metų, sunkiai sunegalavęs, jis atėjo pas Vangą ir
prisipažino, jog prieš 15 metų pasisavino jos tranzistorių ir
daugiau daiktų, manydamas, kad ji nesugrįš iš ligoninės. Gra­
žino aparatą ir paprašė atleisti. Ji nepalietė daikto ir tarė:
„Tu jau užmokėjai už vagystę. Ir dar dėl to kentėsi".
Greitai žmogus mirė baisiose kančiose.
Nežinau, ar Vang"a jam atleido, niekada daugiau nekal­
bėjome apie tai, tačiau buvau nustebinta jos savitvardos ir
k a n t r y b ė s — 1 5 metų ji žinojo, bet niekam neprasitarė, kas
yra vagis, ir jo neužgavo. Ateina laikas, kai visi nusikaltę
prisiartina prie jos slenksčio ir prašo atleidimo. Tačiau ką
jie slepia savo sielose, žino tik viena Vanga.
Dažnai susėdę kalb'ame apie gyvenimą. Vanga sako:
„Gyvename sunkiais laikais. 2monės labai susvetimėję, vie­
nas kitam abejingi. Motinos gimdo vaikus, bet neturi pieno.
Skundžiasi, jog jos nervingos. Priežastis ne Čia. Vaikai neturi
nieko bendra su motinomis. Jie tik išvysta pasaulį jų dėka,
bet, nieko iš motinų negauna: nei pieno, nei šilumos. Tokius
mažylius jau atiduoda į darželius, vakarais juos guldo mie­
goti atskirame kambaryje. Kūdikiai retai mato šypseną moti­
nų veide. Jos nepatenkintos, kad vyrai nepakankamai jas ger­
bia, o vyrai mano, kad be reikalo vedė. Seni taip pat nelaimin­
gi, nes jaunieji jų negerbia. Visi vieni kitiems baisiai sveti­
mi. Žmonės domisi tik pinigais. Jie mano, kad, turėdami daug
pinigų, bus laimingi, ir nenori žinoti, jog vieną dieną šie pi­
nigai taps jiems visiškai nereikalingi...
Yra labai sena pasaka: buvo metas, kai vienas kupranuga­
ris kainavo net 10 grašių ir buvo labai vertinamas. Paskui
atsirado daugiau kupranugarių, ir vienas jų kainavo tik 1 asp-
rą. Tačiau jau nebuvo pirkėjų.
Pasvarstykite, nes ateis diena, kai žmonės turės visko,
bet nieko vertingo negalės nusipirkti, nes yra neįkainojamų
turtų — draugystė, meilė, gerumas ir užuojauta..."
Vieną dieną gavome laišką iš tolimos Ispanijos. Rašė mo­
teris, kuri buvo girdėjusi apie Vangos talentą. Galbūt net
domėjosi ja, nes žinojo daug smulkmenų apie aiškiaregės gy­
venimą. Prisimenu šias laiško eilutes: „Mane stebina tavo
i
talentas, Vang a. Kaip man aiškiau pasakyti: tu nesi mistike.
Tačiau aš tave suprantu ir žinau, kaip tau sunku. Įvykių

80
matymas, ateities žinojimas labai įpareigoja (o aš tikiu, kad
tai tiesa!): įkvėpti drąsos kiekvienam, kuris sustoja priešais
tave, ieškodamas pagalbos. Netgi tuomet, jei matai jo tra­
gišką lemtį..."
Labai taiklūs yra šios nepažįstamos ispanės žodžiai, api­
būdinantys pagrindinius Vangos bruožus — kilnumą ir didelį
humanizmą.
Turėjome bičiulį gydytoją. Jis buvo brangus mums žmo­
gus, nes daug metų palaikydavo žmonėms gyvybę savo išras­
tais vaistais. Jis daugiau kaip 25 metus laukė, kada gi pa­
galiau bus įvertintas jo įtemptas triūsas ir ilgametė praktika.
1987 metais Vanga jį pasikvietė ir ilgai kalbėjo apie jo-
vaistus. Ji patarė, ką reikia dar pridėti, kad vaistai veiktų
efektyviau. Atsisveikindama tarė:
— Labai esi pavargęs, Ivanai, pailsėk. Tau reikalingas
ilgas poilsis.
— Taip, atsakė gydytojas,— su artimaisiais vykstu prie
jūros. Jau daiktai sukrauti.
— Ne,— išsigando Vanga,— jokios jūros! Jūra atims ta­
vo jėgas. Tau reikia energijos semtis kalnuose.
Tačiau gydytojas išvyko prie jūros. Po to sunkiai susirgo
ir pasimirė. Jis dažnai klausydavo jos patarimų; kodėl nepa­
klausė dabar — nežinau...
Dar kartą noriu priminti, jog reikia įsidėmėti ir bandyti
išaiškinti kiekvieną Vangos žodį, nes dažnai jis pavartoja­
mas perkeltine prasme, kurią ne iš karto galima suvokti.
Visi žinome, o geriausiai aš, kad Vanga visiškai nemato.
Tačiau vieną rytą, susiruošusi vykti į Rupitę, pastebėjo, j o g
trūksta juodo tinklelio, kuriuo suimdavo plaukus. Kambaryje
buvo keturios moterys, ir visos labai stropiai ieškojo. Netgi
įjungėm šviesą. Bet tinklelis įkrito kaip į vandenį. Staiga iš­
tiesė dešinę koją ir pirštais parodė:
— Žiūri keturios poros akių, o nieko nemato!
Mano draugė Z. B. papasakojo tokį nuotykį:
„Pas Vanga atvykau žiemą. Mane priėmė tvarkingame ir
jaukiame kambaryje, židinyje dūko ugnis. Vanga sėdėjo me­
dinėje lovoje ir mezgė. Rankos judėjo greitai ir išradingai,,
kaip patyrusios mezgėjos. Nustebau. Kaip ji taip greitai ir
tankiai mezga, nesumaišydama nė vienos akies? Kpl aš nu-
steousi ir susižavėjusi stebėjau, Vanga staiga atsisuko ir pra­
bilo:
— Nueik ir pasakyk moteriškei, ruošiančiai valgį, kad iš­
imtų keptuvę, kurioje kepame žuvį.
Su malonumu atsikėliau ir, norėdama padėti, pasiūliau
sutvarkyti žuvį. O ji nusijuokė:
6. Užsak. Nr. 3579. 81
— Negali tu jos valyti, nes žuvies dar nėra, ji tik vežama
į mūsų namus. Tuojau ją atneš vaikinas iš Prepečenės kaimo.
Aš praradau žadą. 'lai, ką pasakė Vanga, buvo keista!
Atkakliai nutariau pasilikti ir palaukti, ar tai išsipildys. Po
kokių dviejų valandų atėjo jaunuolis ir pasisveikinęs tarė:
Teta Vanga, sugavau šviežios žuvies ir truputį tau at­
nešiau!"
Tokių atvejų yra labai daug. Vanga aprėpia visas žmogaus
gyvenimo sritis ir problemas, tačiau vėl sugrįžkime prie pa­
grindinio klausimo: koks žmogus yra Vanga? Visą gyveni­
mą būnu šalia jos ir galiu drąsiai teigti: ji gyvena kaip ir
visi žmonės. Nieko ypatingo jos buityje nėra. Yra gal tik vie­
nas skirtumas: Vanga gyvena absoliučioje harmonijoje bei
sąskambyje su gamta. Ji — gamtos dalis visa šio žodžio pras­
me. Todėl visa gamta taip aiškiai jai kalba ir skamba, o
Vanga gaudo jos signalus tobulais jutimo organais ir moka
priimti visus aplinkos siuntimus: žolių ir medžių, akmenų ir
paukščių, daiktų, kosmoso, praeities ir ateities. Kalnai ir klo­
niai jai atskleidžia tūkstantmetes praeities paslaptis, o upės —
legendas apie seniai egzistavusius miestus ir juose gyvenu­
sius žmones. Pasak jos, „viskas gyvena, ir nėra negyvos gam­
tos". Visa paklūsta aukštesniam protui.
Būna akimirkų, kai ji nenori nieko matyti, ir jei kas triukš­
mauja kieme, Vanga pyksta ir prašo duoti jai ramybę, nes ir
taip yra priversta valandų valandas išklausyti visų pasakoji­
mus ir skundus.
— Negražu trukdyti mane, kai esu taip įsigilinusi. Tai
mane slegia. Nors jūs ir nematote, su kuo aš šneku... Kartais
esu apsupta didelių viršininkų, kartais jų valdinių. Bet visi
jie iš Kosmoso. Kai jie kalba, jaučiu, lyg man būtų uždė­
tos ausinės, nes tie balsai sklinda iš labai toli ir skamba
kaip aidas. Dėl to man būtina tyla ir ramybė...
Kartais būnu labai nervinga, o žmonės mano, jog esu
pikta ir bloga. O aš regiu žiedą, juosiantį žemę, kuris nuolat
mažėja, išgyvenu visas žmonių kančias ir negaliu, nedrįstu vis­
ko paaiškinti, nes labai griežtas balsas nuolat mane įspėja
nesistengti visko aiškinti, nes žmonės nusipelnė tokio gyve­
nimo, kokį jie gyvena. Kaip man padėti tiems žmonėms, ku­
rie vis daugiau su niekuo nesiskaito, lenktyniauja, kaupda­
mi turtus, ir pamina viską, kas šviesu ir šventa, kas pasiekia­
ma tokia brangia — aukos — kaina...
1988 m. gegužės 30 d. Vanga man sakė, jog aplink ja
sklando labai graži moteris, baltai pasipuošusi, ir žiūri į atei
nančius žmones. Ji su malonumu tai stebėjo, nes moters ;ip-
82 83

ranga žėrėjo kaip sidabras. Daugiau niekas, aišku, tos mo­
ters nematė. , , , . ... ,
Kai tarnautojas pradėjo leisti lankytojus, sidabruota bū­
tybė pakilo nuo žemės porą metrų. Buvo nepaprastai graži.
Vanga sakė: „Niekad nemačiau tiek daug grožio, sukaupto
vienoje žmogiškoje figūroje, net tuomet, kai dar nebuvau ak­
la ir matydavau kaip jus".
PASIUNTINIAI
Pradedame labai subtilią pasakojimo dalį, kurią sąlygiškai
galėtume pavadinti „Pasiuntiniai". Tai patys vertingi ausi ir
keisčiausi pokalbiai su Vanga. Dalį jų aš jau paminėjau šios
knygos pradžioje. Todėl dabar pratęsiu.
1979 metai. Vanga kalba:
Matau juos jau beveik metus. Jie permatomi, panašūs
į žmogaus atspindį vandenyje. Apsirengę blizgančiais tary­
tum žuvų žvynai drabužiais. Tarp jų, atrodo, yra ir moterų.
Plaukai primena rusvus vandens augalus, yra švelnūs kaip
ančiukų pūkai ir supa galvas tarytum aureolės. Kartais ant
nugaros jie turi kažką panašaus į sparnus. Labai dažnai,
grįžusi į namus, randu svečius sėdinčius kambariuose. „Kal­
bu" su jais. Kartais, dar nepriėjusi kiemo vartų, jau iš toli
girdžiu lėtus ir pratisus garsus, panašius į melodiją ar choro
giedamas psalmes.
Jie man sakė, kad atvyksta iš planetos Vanfim, arba man
taip pasigirsta jos pavadinimas, ir kad ši planeta yra trečia
nuo Žemės.
— Trečia — nuo kur?
— To man jie neaiškina, o aš negaliu jų suprasti. Nesako
man, ir kokiais tikslais atvyksta. Kartais kuris nors jų paima
mane už rankos ir veda į savo žemę. Einu. Vaikštau po jų
planetą, „nusėtą žvaigždėmis". Atrodo, jog jas mindau. Tie,
kurie mane veda, labai greitai ir keistai juda, tarytum šokuo­
tų. Jie išvyksta ir vėl sugrįžta. Jų žemėje viskas nepaprastai
gražu, gamta ten nuostabi, tiesiog neįmanoma atpasakoti...
Bet nežinau, kodėl niekur nematyti namų.
Sios būtybės, arba ateiviai, nežinau, kaip juos vadinti, la­
bai griežti. Jų balsai dunda kaip aidas. Kartais ant mano au­
sų uždeda kažką panašaus į ausines. Ten, jų žemėje, viskas
labai sklandžiai suorganizuota ir daug yra dirbama. Tos bū­
tybės sako, kad aš esu jiem tiesiausias ryšys su Žeme. Jie
bendrauja tik su atskirais mūsų planetos žmonėmis. Jie mus
kontroliuoja.
Draudžia man pasakoti tai, ką išgirstu ir ką matau jų
žemėje. Kartais kai kurie sako:
— Atvykstame trumpam ir turime tuojau pat grįžti. Daug
iš mūsų neprašyk ir neklausinėk, nes mums draudžiama pa­
sakoti...
Vieną dieną dvejetas jų pastatė skulptūras, atrodo, Inlml
žymiems jų vyrams. Tiksliai žinau tą vietą, bi»t m e i l i u pu*
sakyti, kur ji.
Pirmoji skulptūra — vyro. Jis sėdi s u s l i i u j u l y l u i v l l l l i i irtH*
ka pasirėmęs galvą! Kita taip pnt

«4
šinėje rankoje laiko prietaisą, kuris vos vos primena pisto­
letą...
Statant šiuos paminklus, viena būtybė kalbėjo kitai:
— Ar nereikėtų juos truputį patraukti į šoną, kad nepa­
matytų žmonės?
O kita atsakė:
— Nebijok, ar nematai, kad jie yra akli.
Praėjo keletas metų. Grįždama iš Rupitės į Petričių, Van-
gos sesuo Liubka kažką pasakojo, o paskui įeidama paskui sa­
ve stipriai užtrenkė kiemo vartus. Vanga sudraudė:
— Nekalbėk garsiai ir nekelk triukšmo, nes namuose yra
labai daug „žmonių"!
Pasak Liubkos, ten nieko nebuvo, nes namai buvo tamsūs,
tylūs ir tušti. Tačiau šeimininkė manė kitaip:
— įėjusi į kambarį, atsisėdau svetainės viduryje pirmame
aukšte, o jie apsupo mane ratu. Visi buvo senyvi vyrai, vei­
kiau seneliai, apsirengę blizgančiais drabužiais. Jie taip stip­
riai žėrėjo, jog svetainė atrodė apšviesta saulės. Po to jie
tarė:
— Atsistok ir paklausyk, o mes tau bylosim apie ateitį!
Nieko nebijok, nes prie tavo durų budi sargas — „geležinis
stulpas" (?).
Man paaiškino, jog dar neatėjo laikas jums papasakoti
visko, apie ką jie kalba su manimi. Bet galiu jums pasakyti
štai ką: pasaulis labai pasikeis. Jis kils ir vėl leisis. Ir pusiau­
svyra įsivyraus tik tada, kai mes pradėsime kalbėti su žmo­
nėmis!
O štai kitas pasakojimas, kurį išgirdome prieš metus:
— Jūs nematote, bet danguje dabar juda didelės skraidan­
čios mašinos. Jų viduje dažniausiai skrenda po 3 sielas ir yra
labai įmantrūs prietaisai. Jos man kalba: „Ruoškis dideliam
įvykiui". Tačiau nepaaiškina, koks ir kada jis bus.
Vieną dieną būtybės man pasakė, kad Gagarinas nesudegė
ir nežuvo, o buvo paimtas. Kodėl ir kur — taip pat nepaaiškino.
Laiką Vanga apibūdina taip: yra „didelis laikas", laikas
ir laikai.
— Labai susidomėjusi stebėjau musų kosmonautus, pir­
muosius įkėlusius koją į Mėnulį. Tačiau jie nepapasakojo nė
garstyčios grūdo to, ką ten pamatė iš tikrųjų...
Kokios tos būtybės, kurios bendrauja su Vanga ir dažnai
lankosi jos namuose? Pasak jos, tarp būtybių egzistuoja hie­
rarchija, nes yra vyresnieji, kurie atvyksta rečiau, tuomet,
kai reikia pranešti svarbesnius įvykius arba kai gresia dideli
kataklizmai.
85
Tokiu momentu Vanga išbąla, ją ištinka priepuolis, o iš
burnos pasigirsta balsas, nieko bendra neturintis su jos bal­
su. Jis labai stiprus ir nevienodo tembro. Tuo metu t a n a m t
žodžiai ir sakiniai nepanašūs j tuos, kuriuos Vanga vartoja
kiekvieną dieną. Atrodo, jog joje įsikūnija svetimas protas,
svetima sąmonė ir jos lūpomis diktuoja žmonėms žinias apie
lemtingus įvykius.
Būtybės, su kuriomis bendrauja aiškiaregė, dažniausiai var­
toja terminus „didžiulė jėga" arba „didelė dvasia", tačiau tai.
neturi sukelti mūsų skeptiško šypsnio. Pavadinimus reikia su­
prasti sąlygiškai. Savo žodyne mes neturime terminų jiems
įvardyti ir paaiškinti. Paprasčiausiai pasirenka tokius žodžius,,
kurie, jos manymu, geriausiai nusako būtybių esmę.
„Balsas", nuolat kalbantis jos lūpomis, taip pat turi būti
priimamas sąlygiškai. Jis skamba joje, „mano galvoje", kaip
sako Vanga. Ir ji supranta, girdi, mintyse jam atsakinėja.
Kaip, kokia forma tai vyksta, ji pati negali paaiškinti. Ta­
čiau ji bendrauja lengvai ir natūraliai, be jokių pastangų;
Vanga jų nesikviečia ir negali jų nutraukti arba išvengti.
Vanga aiškina, jog tie „taškeliai" arba „jėgos" (naudoju
jos pasakymus, nes nežinau, kaip įvardyti), dažniausiai sklan­
do ore, nes žemė yra „nešvari". Gal egzistuoja ir kita prie­
žastis bei paaiškinimas, tačiau ji supranta būtent taip.
Dar kartą pabrėžiu, jog skaitytojas neturi tiesiogiai suprasti
šių Vangos elementarių aiškinimų „apie sielos atgimimą",,
apie „jėgas", kurios sup'a mus ore, arba apie „balsus", kuriuos
girdi ir supranta. Tačiau neturime vadinti šių būsenų prieta­
rais ar mistika, ar liga. Vanga yra nemokyta, jau senyva
moteris, ir ji bando savo pojūčius sutalpinti į visų priimtinas
normas, išreikšti mums suprantamais žodžiais, o tai padaryti
iš tiesų labai sunku. Todėl jokiu būdu negalima sumenkinti
pačios problemos ar paversti ją elementaria. Mes privalome
atkreipti dėmesį į kiekvieną pasakytą žodį ir stengtis ieškoti
protingų, moksliškų paaiškinimų.
Neseniai laikraštis „Narodna mladež" 1988 m. rugpjūčio
11 d. numeryje paskelbė 3 dalių publikaciją apie moterį is
Plovdivo, kuri, kaip ir maskvietė Džuna, gavo jėgą gydyti
rankomis. Pirmoje publikacijos dalyje pasakojama apie pačią
moterį, apie jos pojūčius. Ją taip pat aplankė kažkokios ne­
žemiškos būtybės, jos peržiūrėjo ir kažką taisė moters smege­
nyse. Tai mane labai sudomino, ir paprašiau motiną, nuvažia­
vus į Rupitę, paskaityti Vangai.
Ji atidžiai išklausė, o paskui keliais žodžiais pakomentavo:
„Kodėl jūs tuo stebitės? Juk „jie" jau vaikšto tarp mūsų!"
86
Po pavadinimu „Kur yra planeta X?" laikraštis „Rabotni-
česko delo" 1988 m. rugsėjo 23 d. numeryje išspausdino tokį
skelbimą: „Maskva, rugsėjo 22 d. ( B T A 1 ) . Žymus turkmėnų
mokslininkas Odekas Odekovas pasiūlė tarpusavyje susijusias
hipotezes, aiškinančias kai kuriuos gamtos reiškinius žemėje,
kuriems daro įtaką nežemiškos civilizacijos, praneša TASS-as
iš Ašchabado".
Mokslininkai teigia, jog maždaug kas 3600 metų Žemėje
susidaro palanki padėtis skrydžių iš planetos X zondavimui.
Apie šią paslaptingą planetą pasakoja astronomų piešiniai bei
užrašai, išlikę dar iš Šumerų civilizacijos laikų. Kaip teigia
mūsų protėviai, Saulės sistemą sudaro šie d'angaus kūnai:
Saulė, Mėnulis ir 10 planetų. Mokslininkai tęsia tos dešimto­
sios planetos paieškas. Ji apie Saulę sukasi pasvirusia orbita,
ir todėl labai sunku ją atrasti. Turint omeny, jog, skrendant
trečiuoju kosminiu g r e i č i u — 1 7 km/s, skrydis nuo tos plane­
tos iki Žemės mums tęstųsi tik 18 metų, todėl galimybė pas
mus apsilankyti nežemiškoms būtybėms yra visiškai reali.
Senovės sakmės apie atmosferos anomalijas išliko iki mū­
sų dienų užrašytos hieroglifais legendose bei bibliniuose mi­
tuose, jos beveik sutampa su nežemiškų civilizacijų lankymosi
laiku prieš 7600 ir 3600 metų...
Pabandykime akimirką įsivaizduoti, jog ši ilgai ieškoma
planeta 1979 metais jau buvo atrasta Vangos. Ji vadinasi Van-
fim ir yra trečia nuo Žemės, o ateiviai, su kuriais nuolat bend­
rauja ir kurie apdovanojo ją pranašystės jėga bei talentu,—
būtent tos planetos gyventojai. Ar tai galėtų tapti tiesa? Pa­
sak Vangos, turima palaukti dar 200 metų, kol sugausime
signalus iš Kosmoso, t. y. iš kitų protingų būtybių, arba kol
pradėsime tarpusavyje bendrauti. Tuomet gal pasitvirtins kol
kas labai fantastiškos prognozės.
Dabar papasakosiu vieną stulbinantį įvykį. Jį išgyvenau
prieš 8 metus, tačiau jis tvirtai užsifiksavo mano atmintyje.
Tačiau, išskyrus Vangą, aš absoliučiai nieko negaliu komen­
tuoti.
O buvo taip.
Aš jau pasakojau, j o c pas Vangą atvyksta įvairūs žmonės
su neįtikinamiausiais klausimais, norais ir problemomis. Pa­
sitaiko ir tokių, kurie prašo jiems nurodyti laimingus sporto
loterijos numerius arba reikalauja pasakyti, kur užkasti lobiai.
Jie atsineša senų raštų bei žemėlapių, manydami, jog, palai­
kiusi savo rankose, aiškiaregė geriau orientuosis ir tiksliai
nurodys vietą. Tokius Vanga pasipiktinusi išvaro. Ji smerkia
1
Bulgarijos telegrafo agentūra.
87
tuos, kurie įsigyja pinigų nesąžiningu darbu ir be jokių pa­
stangų.
Mano motiną Rupitėje kartą aplankė žmogelis, prašyda­
mas tarpininkauti, kad patektų pas Vangą. Ištraukė suglam­
žytą popieriaus skiautę, kurioje nepatyrusią ranka buvo pri­
rašyta 10 eilučių ir dar nupiešti kažkokie nesuprantami ženklai,,
labai panašūs į hieroglifus. Lapelis buvo pribraukytas ta­
rytum vaiko ranka. Žmogus teigė, jog ten nubraižytas žemė­
lapis.
Aš netikėjau ir nekreipiau dėmesio į jo šnekas, klausiausi
puse ausies su vis didėjančiu nuoboduliu. O tarpininkauti
manęs prašo labai daug žmonių. Aš neturėjau laiko, nes mums
labai skubiai reikėjo vykti į Petričių.
Žmogus ilgai ir išsamiai aiškino, jog jis rodė žemėlapį
įvairiems profesoriams Sofijoje, tačiau nė vienas nesugebėjo
iššifruoti. Netgi sakė, kad tai kvailystės, jų nuomone, tai pa­
prasčiausi ženklai, nepanašūs į jokį raštą ir nieko nereiškian­
tys. Tuomet žmogus atvyko pas Vangą, tikėdamas, jog ji
„paskaitys" ir pasakys, kur ieškoti pinigų.
Mano motina žinojo, jog Vanga labai nemėgsta tokių
klientų, todėl nutarė įtikinti žmogų atsisakyti šio sumanymo*
o būdama jautri visoms žmonių problemoms, mano didžiau­
siam (ir prisipažįstu — nemaloniam) nustebimui, išgirdau, kaip
išaiškino, kad jos dukra, tai yra aš, skaito hieroglifus ir gal
sugebės iššifruoti ir jo raštą. Kaip kiekviena motina, ji ma­
no galimybes, aišku, perdėjo.
Žmogus atėjo pas mane ir vėl viską papasakojo iš naujo.
J a u visiškai prislėgta mečiau žvilgsnį į suglamžytą lapelį,
kurį jis rodė. Kur ten! Kaip aš jį perskaitysiu, jeigu mano
universitetinės arabų ir senovės turkų hieroglifinių raštų ži­
nios, švelniai tariant, buvo menkos. Tai darbas ne mano jė­
goms. Be to, man atrodė, jog profesoriai iš Sofijos buvo tei­
sūs. Iš tiesų daugelis ženklų buvo labai panašūs į arabų hie­
roglifus, bet tarp jų maišėsi ir visiškai nematytų ženklų,
kurie veikiau reiškė kažkokias geometrines figūras nei raštą.
Supratau, jog mano pastangos tuščios. Tačiau aš jau bu­
vau apskelbta šios srities specialiste, todėl pasiūliau leisti
persirašyti tekstą ir pažadėj'au parodyti jį vertėjams bei spe­
cialistams. Galbūt jie ką nors įskaitys tame paslaptingame
rašte?
Žmogus sutiko, ir sutarėm, jog po kurio laiko pas mano
motiną sužinos rezultatus.
Tačiau j'au tą pačią valandą aš užmiršau pokalbį, nes bu­
vau įsitikinusi, kad visa ši istorija — išgalvotas nesveikos fan­
tazijos vaisius.
Su mama išvažfavom į Petričių, pripirkome produktų, su­
tvarkėme skubius reikalus ir po pietų vėl buvome Rupitėj. Van-

ga mane pasišaukė į kambarį, kuriame ilsėjosi, ir paaiškino,
jog girdėjo visą mūsų pokalbį. Tuomet aš papasakojau apie
hieroglifus ir žemėlapį, kategoriškai teigdama, jog apie tai
neverta kalbėti.
Vanga tyliai išklausė, paskui pamąsčiusi tarė:
Tai ne kvailystės! Cia slypi labai rimti dalykai, tai
šaukštas ne tavo ir ne to žmogaus burnai, kol kas tai nepasie­
kiama nė vienam žmogui. Šis tekstas ir žemėlapis jau per­
rašomas daug amžių daugelio kartų. Bet niekas negali jo per­
skaityti. Ir jame kalbama ne apie paslėptus lobius, o apie
raštiją, kol kas nežinomą pasauliui. Tai perrašyta nuo
vidinės pusės akmeninio karsto, užkasto giliai žemėje prieš
tūkstančius metų. Netgi jei bus surastas tas sarkofagas, niekas
neįstengs perskaityti šio rašto. O jis yra labai svarbus! Jame
užšifruota pasaulio istorija — du tūkstančiai metų į praeitį
ir du tūkstančiai metų į ateitį, jei skaičiuosime nuo mūsų am­
žiaus. S} sarkofagą paslėpė giliai žemėje nuo žmonių, atėju­
sių iš Egipto. Keliavo kupranugariais: kariai, vergai ir aukš­
tieji žmonės. Vieną tamsią naktį labai tyliai, paslapčia karstą
įleido labai giliai į žemę ir užkasė, o šiame darbe dalyvavu­
sius žmones visus iki vieno toje vietoje nužudė. Taip paslaptį
užantspaudavo nekaltų žmonių krauju, kad, atėjus laikui, ji
būtų atskleista ir parodyta pasauliui. Tai tūkstantmetinis ne­
įkainojamos vertės siuntinys.
Klausiausi Vangos nustebusi ir abstulbusi ir netikėjau sa­
vo ausimis. Ar įmanoma, kad įvyktų toks stebuklas — nežino­
ma iki šiol raštija, adresuota ateities žmogui tūkstančius me­
tų į priekį? Neturėjau jokių priežasčių netikėti Vangos žo­
džiais, bet tai pasirodė d'augiau negu neįtikėtina.
Grįžusi į Sofiją, parodžiau raštą savo kolegoms specialis­
tams ir vertėjams, bet jie visi vieningai pripažino, jog teksto
neįmanoma perskaityti. Aš pamažu vėl grįžau prie minties,
kad tai nerealu ir neįtikėtina, ir vieną dieną raštą sunaiki­
nau.
Po kiek laiko, būnant Petričiuje, visai netikėtai vėl kilo
kalba apie tą paslaptingą žemėlapį. Vangą nepaprastai domi­
no ši tema. Jaučiau, kad ji pati stebisi žodžiais, kuriuos ta­
ria! Paklausė, ar parodžiau raštą specialistams. Aš pasiskun­
džiau, jog patyriau visišką nesėkmę. Ji pradėjo kalbėti:
— Taip, jūs niekada jo neperskaitysite, nes dar neatėjo
jo metas!
Aš labai apgailestavau, nes kalbėjau apie tai su keletu
draugų, kurie nedelsdami buvo pasiruošę eiti bet kur, jei tik
Vanga nurodytų kryptį.
Vanga nieko neatsakė, o paskui atėjo žmonės, ir ji kalbėjo­
si su jais. Aš ją stebėjau ir jaučiau, jog akimirkomis Vanga
kažko klausosi, paskui lyg mato kažkokius vaizdus, nes jos
89
nuleistos blakstienos atsiverdavo, o akys, tarytum kažką
sekdamos, judėjo.
Kai vėl likom dviese, Vanga staiga nutraukė pokalbį ir
grįžo prie minėtos temos. Labai pamažu, aiškiai ir vaizdingai
ji ėmė pasakoti, lyg skaitytų knygą,— pirmiausia smulkiai api­
būdino kažkokią vietovę kalnuose. Jaučiau, kad tuo metu ji
stovėjo tenai, todėl ir man atpasakojo mažiausias smulkmenas,
viską, ką matė: nuo jos pastabumo nepasislėpė nė smulkiausi
augalai, nei akmenėliai, net ir beveik nematomas takelis. Baig­
dama užsiminė apie didelę uolą, liepdama mums nuvykti į tą
vietą būtinai gegužės 5 dieną. Paklausiau: kodėl?
— Tai priklauso nuo dangaus kūnų — turite stebėti pir­
muosius saulės spindulius ir mėnulio patekėjimą.
Ir leido suprasti, jog daugiau nenori kalbėti šia tema.
Visiškai nesupratau paskutinių žodžių, bet buvau įpratusi
neuždavinėti bereikalingų klausimų, todėl pasitenkinau tuo
paaiškinimu.
Jau gegužės 4-ąją nuvykome į kalnus. Priminėme „pėdse­
kius", ieškančius kažkokių nematomų pėdsakų. Aš prastai orien-
tuojuosi kalnuose, ir klaidžiojimas po kalnus veikiau mane
slegia nei suteikia malonumą. Dažnai mane užplūsdavo abe­
jonės dėl tų paieškų sėkmės ir prasmės. Keletą kartų siūliau
atsisakyti ir grįžti į miestą. Bet — didžiausiai mano nuosta­
b a i — apie pietus suradome nurodytą vietą. Vanga ją buvo taip
smulkiai nupasakojusi, jog neįmanoma buvo pasiklysti ar ne­
atpažinti. Siaurinėje nedidelės laukymės pusėje išvydome ir
ieškomą uolą. Atidžiai, daug kartų apžiūrėjome aplinką, ta­
čiau nieko ypatingo nepastebėjome. Saulės įšildyti žolynai,
įvairiausios vaistažolės skleidė labai gaivų kvapą, o mėlyno­
je dangaus žydrinėje skraidė peteliškės ir įvairūs vabzdžiai,
šnarėjo vėjyje didelių šakotų medžių lapai.
Tačiau po pietų dangus staiga apsiniaukė, sutemo, ir pra­
pliupo smarkus lietus. Suradome prieglobstį medžių paunks-
mėje, tačiau jis negelbėjo: po pusvalandžio visi peršlapome iki
siūlės. Lygioje ir patogioje vietoje buvome pasistatę palapinę,
o joje palikę visus viršutinius drabužius bei maistą, tačiau ir
brezentas neatlaikė stiprios liūties, ir vanduo prasiskverbė į
maisto paketus. Viskas permirko. Lijo apie porą valandų, po to
liovėsi, bet dangus liko debesuotas ir apniukęs. Sutemo. Su­
kūrėme didelį laužą, norėjom išsidžiovinti ir prie jo pernakvo­
ti. Man tai atrodė gan lengvabūdiškai, nes mes buvome tik
penki žmonės toje nepermatomoje naktyje. Aplinkui — nė gy­
vos dvasios, ir viskas, ką atsinešėme, buvo permerkta. Tačiau
bendražygiai nenorėjo nusileisti ir sustoti vidurkely. Jie troš­
ko sulaukti čia ryto ir įsitikinti, ar kas nors vyks, ar ne. Ma­
ne nuolat graužė nerimas, jog šis atvykimas į visiškai nepa-

90
žįstamą vietą tuščias, tuo labiau, kad dangus visą naktį bu­
vo debesuotas, riesim'atė nė vienos žvaigždės, ir aš nuoširdžiai
abejojau ryte išvysti saulę.
Ryto sulaukėme, kalbėdamiesi prie rusenančių žarijų. Dan­
gus pragiedrėjo ir ruošėsi sutikti pirmuosius saulės spindu­
lius.
Nedelsdami perėjome laukymę ir sustojome uolos papėdėje.
Nežinau, kodėl nutarėme sustoti toje vietoje ir laukti kažko
nežinomo. Toje vietoje sustojome gal dėl to, jog praeitą die­
ną vienas bičiulis viršutinėje uolos pusėje pastebėjo tikriausiai
iš senovės išlikusius iškaltus tris Saulės apskritimus, kaip
juos vadina archeologai. Apskritimai buvo kavos servizo lėkš­
telės didumo ir išsidėstę sudarė trikampį, kurio aštrus kam­
pas rodė į žemę.
Praėjo pusė valandos, bet nieko neįvyko. Paskui pamatėme,
kaip vienas saulės spindulys pradėjo žaisti pačioje uolos vir­
šūnėje, nusileido žemyn, p'alietė Saulės apskritimus ir pradėjo
judėti jais iš kairės į dešinę, paskui save brėždamas šviesos
trikampį. Stebėjome šį šviesos žaidimą apie 20 minučių, o
paskui visą uolą apšvietė saulė.
Aš nebuvau nei archeologė, nei šios srities specialistė ir
nesupratau, ar šviesos žaidimas buvo atsitiktinis, ar mes ta­
pome įdomaus reiškinio liudininkais. Tačiau faktas, jog Vanga
liepė stebėti pirmuosius saulės spindulius gegužės 5 dieną, pa­
sitvirtino (jeigu pasakė — vadinasi, pamatysim!). Tai keistai
sujaudino.
Paskui vėl pasikartojo vakarykštė istorija. Apie 15 vai.,
prieš sutemstant, pradėjo lyti, ir vėl mes peršlapome. Sute­
mo. Dangų aptraukė debesys. Stovėjome prieš uolą, nesitikė­
dami išvysti mėnulio. Tačiau debesys pamažu ėmė retėti, ir
po pusvalandžio danguje sužibo pirmoji žvaigždė.
Tą pačią akimirką vienas mėnulio spindulys, mes nesupra­
tome, kaip jis atsirado, pakartojo rytinį saulės spindulių švie­
sos žaidimą. Buvo apie 21 valanda.
Viskas skendėjo neperregimoje tamsoje. Spindulys palietė
uolos viršūnę, paskui daug kartų, iš kairės į dešinę liesdama^
Saulės apskritimus, per 15 minučių apibrėžė jau matytą tri­
kampį, kurio viršūnė vėl buvo nuleista į žemę. Tamsoje lyg
įbesti stovėjome už 2—3 metrų nuo juodos uolos, ir niekas
nesiryžo ištarti žodžio. Bet tikriausiai visi vėl galvojome tn
patį: ar šviesos žaidimas uoloje — atsitiktinumas, ar čia slypi
didelė paslaptis.
Bet neįtikinamiausi dalykai prasidėjo dabar.
Po keleto minučių lygesnė pietinė uolos pusė, priešais ku­
rią stovėjome, iš vidaus nušvito lyg televizoriaus ekranas, ir
vidur kalnų tamsos sužibo šviesiai pilka spalva. Po akimirkos
joje išryškėjo dvi baltos spalvos... figūros. Jos buvo didžiulės
91
ir užpildė beveik visą apšviestą erdvę — lygi uolos siena buvo
apie 5 metrų aukščio ir 3—4 metrų pločio. Figūros buvo mato­
mos taip aiškiai ir buvo taip reljefiškai atvaizduotos, jog at­
rodė — akimirka, ir jos atsiplėš nuo sienos ir pajudės mūsų
link. Vaizdas buvo sukrečiantis, ir mes net suakmenėjom nuo
to vaizdo (ko man slėpti?) ir iš baimės...
Taip gerai įsidėmėjau šias figūras, kad nepamiršiu jų iki
gyvenimo pabaigos. Kairėje uolos pusėje, pirmame plane, vi­
su ūgiu stovėjo senyvas vyriškis, greičiau senelis, apsisiautęs
žemę siekiančia tunika ir ilgais iki pečių plaukais. Jo kairė
ranka buvo nuleista, o dešinę jis buvo ištiesęs į priekį ir laikė
kažkokį daiktą, primenantį kamuolį, apvalų, bet tai buvo ne ka­
muolys, o tikriausiai mums nežinomas prietaisas.
Antrame plane, truputį aukščiau ir dešiniau, buvo matyti
antroji figūra. Man ji priminė faraoną. Tai jaunas vyras, jis
sėdėjo į krėslą pariašiame soste, suglaudęs kojas ir ant krės­
lo atlošo pasidėjęs rankas. Ant galvos dėvėjo aukštą kepurę,
iš kurios abiejų pusių virš ausų panašūs į trumpas antenas
kyšojo du nesuprantami prietaisai.
Figūros ant uolos matėsi g*ana ilgai, todėl mes suspėjome
jas apžiūrėti ir gerai įsidėmėti. Po to uola „užgeso", aptemo,
ir viską padengė nepermatomos sutemos šydas. Iš niekur dau­
giau neprasiskverbė net mažiausia švieselė, galėjusi leisti pa­
galvoti apie kažkokį atsitiktinį šviesos efektą.
Truputį atsipeikėję, prožektoriumi apšvietėm laikrodžius ir
išsiaiškinome, kad šį reiškinį stebėjome apie 20 minučių.
Paskui labai greitai grįžome prie palapinės, pagal neįsa­
kytą komandą per keletą minučių žaibiškai susirinkom daik­
tus ir tamsoje, pasišviesdami tik po kojomis, kliūdami už šaknų
ir akmenų, tylėdami, neįtikėtinu greičiu nusileidome žemyn,
ir po 2 valandų pamatėme miesto žiburius.
Tik ten pasijautėme saugūs ir pradėjome šnekėti. Išsiaiški­
nome, kad visi matėme figūras, ir mūsų apibūdinimai suta­
po... Galbūt mus ištiko masinė psichozė, bet mes juk nežino­
jome, kas turi įvykti, kodėl stebime uolą; mums net į galvą
nešovė, jog ką nors ten išvysime taip aiškiai. Tik dabar su­
pratau Vangos žodžius: „Turite stebėti pirmuosius saulės ir
mėnulio spindulius!"
Dėl to, kad esu Vangos giminė, kas nors gali pamanyti,
jog buvau psichologiškai p'arengta šiam įvykiui. Tačiau aš
nežinojau, kas turi įvykti. O ką kalbėti apie kitus bendrakelei­
vius. Buvome skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir sąmoningumo.
O Vangos regėjimus, kurių metu ji matė žmogaus akiai nema­
tomas skulptūras, pastatytas nežemiškų būtybių, tuo metu aš
buvau visiškai užmiršusi. Netgi iki šiol apie tai nepagalvo­
jau. Tai prisiminiau tik pradėjusi rašyti šią knygą, kai perskai­
čiau visus savo užrašus, kuriuos kaupiau savo bibliotekėlėj dar
92
nuo 1979 metų. Todėl negalima nė kalbėti apie kažkokia
įtaką. Kas tuomet įvyko? Ir kodėl Vanga išsiuntė mus į tą
vietą?
Nelaukusi, j'au kitą dieną, aš tetai viską smulkiai papasako­
jau. Ji labai įdėmiai klausėsi, tačiau nenorėjo nieko aiškinti.
Bet tai, ką tuomet išvydau, iki šiol neduoda ramybės. Ar
tai buvo tos pačios figūros, kurias regėjo Vanga, ar kitos?
Ar ten ta pati vieta, kurią ji žino ir slepia? Ar yra ir kita pa­
naši vieta? Kas čia per figūros, kas jas pastatė ir kokiu tikslu?
Nutarėme niekam nepasakoti apie šį pergyvenimą, nes ki­
tiems tai galėjo pasirodyti kaip fantastinio romano ištrauka.
Prisiminiau tetos žodžius: „Ateis laikas „stebuklams", ir moks­
las pasieks didelių laimėjimų dvasinėje srityje. Iki 1999 metų
tapsime liudininkais stulbinančių archeologinių atradimų, ku­
rie iš esmės pakeis nuo seniausių laikų vyravusį požiūrį į
pasaulį. Visas paslėptas auksas iškils į žemės paviršių, tačiau,
pasislėps vanduo! Taip yra skirta!"
Tikiu Vangos pranašystėmis apie būsimus mokslo atradi­
mus, viliuosi, kad vieną dieną jis atras raktą ir įmins šią keistą
mįslę, kuri suteikė galimybę prisiliesti prie kažko antgamtiš­
ko ir kuri taip diametraliai pakeitė mūsų supratimą apie dau­
gelį dalykų...
Nežinau, ar galėsiu kada nors rasti atsakymą į šiuos klau­
simus. Nežinau, ar kada nors suvoksiu, kam atstovauja Van­
gos fenomenas.
Tačiau nusileiskime iš žvaigždžių ir dar pasiklausykime,
ką pasakys Vanga apie mūsų žemę ir mūsų laiką.
Liubka; Buvo 1948 metai. Vanga man pasakė:
— Atmink mano žodžius: dabar Balkanuose labai neramu,
bet ateis laikas, kai visos Balkanų sostinės išties viena kitai
pagalbos ir draugystės ranką. Dideli vadai iš Sofijos, Buka­
rešto, Belgrado, Atėnų ir Ankaros susirinks ir tarsis, skatina­
mi draugiškumo ir santarvės jausmų.
Si Vangos prognozė, pasakyta prieš 40 metų, jau pradėjo
pildytis. Kai sėdau rašyti šią knygą, prasidėjo Balkanų šalių
užsienio reikalų ministrų susitikimas Belgrade, ir tuose po­
kalbiuose buvo aktuali taikos tema.
Ji dažnai mini: „Kovoti už taiką nereikia ginklų. Įkvėpti
žmonėms kilnius jausmus — tai irgi svarbus žingsnis, einant
taikos keliu. Daug įvairių šalių vadovų stengiasi tai Įgyven­
dinti. Mums nėra kito pasirinkimo. Jeigu to nesuvoksime — tai
suvokti privers nepermaldaujami Kosmoso įstatymai,— tik ta­
da bus jau vėlu ir l'abai brangiai kainuos... Stai kartais ma­
tau tokį vaizdą: pajuodusi ir apdegusi žemė, o po ją slankioja
kaip šešėliai pavieniai žmonės... Neturime leisti, kad žemėje
93
ISnyklij gyvybė dėl mūsų trumparegiškumo ir egoizme. Atėjo
(n^etiis maksimaliai stengtis visiškai apsivalyti nuo priešiškumo,
pavydo ir neapykantos. Taip yra skirta. Net jeigu ir stabdysi­
me, gyvenimas vis tiek žengs į priekį..."
Vanga, 1987 melai:
Štai yra kuriami nauji įstatymai, audžiami naujų spal­
vų drabužiai, kuriais turės persirengti žmonės. Bet dar pra­
eis daug laiko, kol pavyks išausti stiprų audeklą. Mums nerei­
kalingi dirbtiniai drabužiai, mums reikalingi toki e, nuo kurių
sklistų šiluma. Praeis laiko, ir ateis aukštas žmogus, ateivis,
o jis bus geras sukirpėjas ir geras siuvėjas...
Vanga, 1988 metai, sausis:
— Esame lemtingų įvykių žemėje liudininkai. Du didžiau­
si pasaulyje vadai paspaudė vienas kitam ranką ir pasirašė
taikos sutartį, norėdami įrodyti, kad jie jau žengė pirmą žings­
nį pasaulinės taikos labui. Bet praeis dar daug metų. Nute­
kės daug vandens... Ateis Aštuntasis, ir jis pasirašys galutinę
taiką planetoje.
Jeigu atmesime tuos sakinius, kurių nesuprantame, vis
vien galima tik žavėtis Vangos sugebėjimu taip poetiškai kal­
bėti. O jūs pabandykite įsivaizduoti: ką mums pasakytų,
jei turėtų aukštąjį išsilavinimą ir platesnę erudiciją?..
O gal turi būti būtent taip?..
* * *
Daug sunkių kelių praėjau, kol priartėjau prie šio pusla­
pio. Labai sąžiningai, vedama tyriausios meilės bei nuoširdu­
mo, pabandžiau kartu su jumis pažvelgti į paslaptingą Van­
gos pasaulį, parodyti ją žmonėms, norėjau papasakoti apie
jos aiškiaregystės visapusiškumą, apie kilnią moralę, apie sun­
kią misiją skelbti gėrį, meilę ir broliškumą. „Aš čia esu pa­
statyta, ir man paskirtas laikas, kiek turėsiu čia stovėti. Paduo­
du nusivylusiems ranką ir rodau, kur eiti!" Ar tai ne tas ke­
lias, kuris veda į žmonijos išsvajotą ateitį? „Turime būti geri
ir mylėti vieni kitus, kad išsigelbėtume. Ateinantis laikas pri­
klauso geresniems žmonėms, kurie gyvens nuostabiame pa­
saulyje. Jo mes dabar negalime net įsivaizduoti". Kiek vilčių,
tikėjimo, jog gyvybė žemėje negali žūti, šiuo neramiu laiko­
tarpiu savo pranašavimais mums įkvepfa Vanga, nes „ateis
laikas įkvepiančiam darbui, meilei ir brolybei tarp visos pla­
netos žmonių!" Šiam nuostabiam gyvenimui ji tarnauja jau
beveik 50 metų, ir mes galime ja pasitikėti, nes kasdienybė lei­
džia mums praregėti, o laikas nuolat tai patvirtina. Laikas!
 95
94
TURINYS
Tas amžinas, nepermaldaujamas teisėjas, kuris paneigia ir ati­
duoda užmarščiai viską, kas buvo netikra, neteisinga ir nerei­
kalinga. O Vanga garbingai eina per jį, vedama savo nuosta­ Įžanga
baus talento, ir nugali musų skeptiškumą, nepasitikėjimą ir Fenomenas ^
netikėjimą. Mūsų laikui būtinai reikalingas toks pranašas, nors ,,Aš ne sau gyvenu, o žmonėms" 22
mes ir daug ko nesuprantame. Dėl to jis ir atsirado tarp mū­ Gyvenimas vertas pagarbos 29
sų. Mes kol kas negalime paaiškinti šio reiškinio esmės, ta­ Pradžia 37
čiau viliamės, jog tai įspės ateitis... Kiekvienas turi teisę į laimę 41
Virš Rupitės kaimo krenta sutema. Aukštai į dangų iškėlę „Aš esu jiems vartai" 52
kaktas, rymo paslaptingi dantyti Kožucho kalnai, ir iš minera­ Gydomoji veikla 59
linių šaltinių veržiasi šilti garai, kurie kamuoliais kyla jų Žmogus ir jo dvasinė sveikata 67
papėdėje ir suteikia mistikos, paslaptingumo. Kažkur toii, Žmogus ir jo neramus laikas 70
kitoje kalnų pusėje, girdėti šiandienos civilizacijos garsai, ta­ Svečiuose pas aiškiaregę '5
čiau jie nepajėgia pažeisti šio gražaus kampelio tylos ir ra­ Pasiuntiniai
mybės. Čia laikas tarytum sustoja. Skurdūs Strumos upės van­
denys skalauja pačių seniausių laikų žmonių pėdsakus, kada
smalsaus aviganio skambučių melodija užpildydavo erdvę ža­
vesiu. Panašiai kaip ir dabar. O vėjas jam tyliai atsakydavo
medžių šakose ir žolėse, ir švelnūs gėlytės žiedeliai pritaria­
mai lingavo į taktą. Tik šitaip, kol viskas nurimsta, laukiant
naujos dienos, nešančios šviesą ir daug vilčių.
Kantriai laukdama „didelių įvykių", sode, tarp savo mėgs­
tamų gėlių, sėdi ir Vanga. Ji taip harmoningai ir natūraliai
dera tame gyvame paveiksle, tarytum visuomet būtų čia sė­
dėjusi. Kartais jos sustingęs veidas atgyja, o aklos akys pla­
čiai atsiveria. Ką gi ji mato tuo neįprastu žmogui regėjimu
šį ramų vakarą? Gal mintimis skrenda į praėjusius laikus
ar vėl peržengia ateities slenkstį? Gal sklaido žmogaus bū­
ties puslapius ar žvaigždės jai šnabžda apie kitus nepažįsta­
mus pasaulius, kurių siuntimus Vanga girdi ir supranta sa­
vo neįtikėtinais sugebėjimais, idant rytoj juos galėtų perduoti
mums? O kaip mes juos priimsime ir suprasime? Mes, žmo­
nės? Ar su gerumu ir meile, su ateities žmonių savigarba, nes
tokia mūsų laikų valia, kuriai tarnauja Vanga.

Neriu dar kartą pakartoti: „Tokia knyga dabar negali būti

parašyta". Iš tikrųjų negali. Ji gali būti tik be perstojo pil­
doma, o paskutinis taškas bus padėtas ateityje.
Būtų puiku, jei susikryžiuotų įvairūs, skirtingi požiūriai,
jei būtų bandoma palyginti skirtingas nuomones ir mokslinius
tyrinėjimus, kad ateitų ir mūsų eilė „praregėti" Vangos regė­
jimams, idant atskleistume paslaptį, vadinamą Vanga.
96

Stojanova K.
St 215 Aiškiaregė Vanga — K.: Nemunas, 1992.-96 p.—
(„Nemuno" žurn. priedas: 6)

Dukterėčios parengta dokumentinė knyga apie atokiame Bulgarijos kai­

melyje gyvenančią akląją likimo pranašautoją Vangą (g. 1911), stulbinančią
mokslo nepaaiškinamais sugebėjimais neklystamai atskleisti nežinomus pra­
eities, dabarties ir ateities reiškinius.

UDK 159.96

Redaktorius Robertas Keturakis

Techninis redaktorius Andiius Navalinskas
Viršelio dailininkė Algė Varnaitė
Korektorius Vaidotas Oškinis

Duota rinkti 1992 02 26. Pasirašyta spaudai 1992 03 17. SL 108.

Formatas 60X90/16. Popieiius spaudos.
Iškilioji spauda. 6 sąl. sp. 1. Tiražas 33000.
Užsakymas Nr. 3579. Kaina sutartinė.

„ N e m u n o " žurnalo priedas, Nr. 6

„ N e m u n o " redakcija. 3000 Kaunas, Gedimino 45
Rinko ir spausdino valstybinė „Aušros" spaustuvė. 3000 Kaunas, Vytauto pr. 23