‘‘Arrow“

Sci-fi anime series

Produced by: Karolis Abramavičius

0
I dalis – pažabojant laiką ir
erdvę

1
Portalas
 Šiame veikale iš esmės visi veiksmai ir jų pasekmės yra susieti su tarpdimensine
sąveika tarp dviejų pasaulių — portalu. Portalu galime vadinti koridorių, kuriuo
įmanoma keliauti erdve.

 Portalas atsiveria tuomet, kada paralelios visatos yra pakankamai arti. Remiantis
multivisatų teorija, egzistuoja daugiau nei viena visata, kurioje esame: skaičius nėra
žinomas. Kad tarp paralelių visatų atsivertų portalas, abejose turi egzistuoti tokia pati
arba labai panaši planeta ar kitas kosminis kūnas.

 Planetos, kurias veikia portalas, tam tikrose geografinėse vietose pastebimos

elektromagnetinės anomalijos. Šios anomalijos lydimos suaktyvėjusių gamtos
reiškinių, stichijų. Audros arba kito reiškinio vietos epicentre būdingas esantis itin
stiprus žemų dažnių virpesys, gebantis netgi žmonėms atimti sąmonę.

 Manoma, jog egzistuoja daugiau nei vienas portalas, siejantis kūnus paraleliose
dimensijose.

 Portalai gali būti labai specifiški — tai ne tik tarperdvinis, bet ir laiko tunelis. Specifika
pasižymi tuo, jog portalas geba objektų molekules perkelti erdve į kitokį laiką, negu,
kad tam tikras objektas papuolė aname paraleliame pasaulyje — tai yra į praeitį, tokį
patį esamą laiką arba į ateitį.

 Yra kontraversiškų teorijų, jog egzistuoja ir portalai, veikiantys tarp daugiau nei dviejų
kosminių kūnų vienu metu, esančių skirtingose paraleliose visatose...

2
1 epizodas. Drakono trikampis.
– Ar esi girdėjęs apie Drakono trikampį? – paklausė profesorius Isao Nakamura savo draugo
Makotos, kai jiedu gėrė arbatą vienoje Tokijo gatvės užeigoje.

– Taip, esu. Senelis pasakodavo man istorijas, kai buvau mažas. Apie tą vietą nuo seno
sklinda legendos. Sakoma, kad visus ten dingusius laivus pasiglemžė drakonas.

– Sakai, drakonas? Skamba kaip iš fantastikos skyrelio. Mano nuomone, laivų dingimo
priežastis galėtų būti portalas į kitą visatą, – pareiškė profesorius.

– Portalas? – paklausė su šypsena profesoriaus draugas Makota. – Tik paklausyk savęs, pats
kalbi nerealius dalykus, tai, ką tik pasakei, galėčiau pavadinti ne ką prastesne fantastika, – atšovė.

– Na, atleisk, bet kadangi esu fizikas, man tokia įvykių versija yra priimtinesnė, – pareiškė I.
Nakamura.

– Ech, drakonas tai ar portalas, kaip tu sakai, vis tiek lieka paslaptimi. Žinoma, būtų įdomu
įsitikinti, kad tavo minima teorija egzistuoja. Negali žinoti, gal kada nors ir sužinosime... Na, atleisk,
turiu jau lėkti, nenoriu, kad žmona pyktų, jog vėluoju vakarienės, – čaižiai nusijuokė Makota. – Lik
sveikas, drauge. Ak, vos nepamiršau, štai pinigai už mane, – ištarė padėdamas jenų krūvelę ant
staliuko.

– Lik sveikas, – pasakė akimis nulydėdamas savo išeinantį draugą iš užeigos profesorius.
Profesorius buvo vienas iš tų žmonių, kurie tikėjo tuo, ką daro, turėjo savo tikslų ir nuolatos
siekė juos įgyvendinti. Jau įpusėjęs penktąją dešimtį, gana nedidelio ūgio konservatyvus japonas
laikėsi savo tautos tradicijų, tačiau tai jam netrukdė turėti novatoriškų idėjų ir tikslų. Mintis, kurią
atskleidė savo draugui kavinėje, pastaruoju metu jam (ko gero, kaip ir daugeliui pasaulio fizikų)
nedavė ramybės. Mintis, jog egzistuoja kiti pasauliai, atrodė tokia nereali ir kartu artima, kad Isao į
keistus įvykius, anomalijas pradėjo žvelgti būtent per šią teorijos prizmę – tiksliau kelias teorijos
prizmes, kurios skirtingai aiškino visatos atsiradimą, tačiau vienodai numatė galimybę, jog
egzistuoja kitos paralelios visatos, o kartu ir tokie pat pasauliai kaip mūsų. Profesorius laisvu metu
mėgdavo išėjęs pasivaikščioti arba būdamas namuose įsivaizduoti save gyvenantį viename iš
paralelių pasaulių.

Kai išėjo profesoriaus draugas, šis netrukus taip pat pakilo, sumokėjo už arbatą ir patraukė į
metro stotelę. Važiuodamas namų link, bandė įsivaizduoti tą draugo minėtą drakoną, ryjantį laivus.

***
Prabangi jachta priklausanti japonui verslininkui Mitsuo Akeno pavadinimu „Strėlė“ ramiai
skrodė Ramiojo vandenyno bangas visai netoli Filipinų jūros šiaurinės dalies, beplaukiant link
Tokijaus iš Šanchajaus. Oras gaivus, dvelkiantis vandenyno nešama drėgme ir šiltas, toks koks ir
turi būti puikus oras vasarą, toks, kuris dvelkia sėkme. Sėkmė tvyrojo ore, kadangi keletas stambių

3
verslininkų iš Japonijos ir JAV neseniai sudarė labai sėkmingą verslo sandorį, kurį kaip ir pačią
partnerystę nusprendė paminėti išvyka jachta.

- Pripažinsiu, pone Mitsuo, tai geriausia kelionė vandenynu kokią tik esu turėjęs, — ištarė
jaunas ir perspektyvus akcijų biržos makleris iš JAV Nikas Greenas, stovėdamas ant denio
ir keldamas sakės taurelę.
- Džiugu, kad mėgaujatės šia kelione. Palaukite kol įmerksime meškeres į tas dideles
bangas, patikėkite, ten ir patį velnią galima pagauti! — srėbdamas iš taurelės išpoškino
įtakingas verslininkas iš Tokijaus ponas Mitsuo.
- Kertu lažybų, kad pas jus Tokijaus žuvų turguje galėtume tokį velnią parduoti už nemenką
sumelę, — pajuokaudamas išrėžė Nikas.
- Manau tektų pavargti tokį darinėjant, — taip pat pajuokaudamas iššovė Mitsuo.
- Iš tiesų, — atkirto laikydamasis iš juoko už pilvo Nikas. Pagauti tokį padarą būtų puikus
sutapimas minint mūsų verslo sandorį.
- Kas tiesa, tas ne melas. Siūlau neilgai trukus stverti meškeres, iš karto po to kai duosime
„džiaugsmo“ toms mūsų karštoms merginoms, kurios mūsų laukia apačioje, neverskime
ilgiau laukti. Pamatysi ko vertos japonės merginos, – su smaguriška šypsena ištarė
japonas.

Iš tiesų visa popietė ir vakaras praėjo šauniai: panašu, kad merginos amerikiečio lūkesčius
viršijo kelis kartus, žūklė taipogi buvo sėkminga — nors velnio ir nepavyko pagauti, tačiau buvo
pagauta stambių tunų, kurie privertė paprakaituoti kovojant su jų pasipriešinimu, tačiau galiausiai
virtuvės šefas paruošė nepaprastai skanių valgių iš tuno filė, kurie visiems paliko didelį įspūdį —
Nikas Greenas jautėsi tarsi sapne.

Nikas Greenas pabudo nuo staigaus bangavimo savo kajutėje tarp dviejų karštų japonių.
Galva plyšo nuo pagirių. Pasilenkęs per vieną iš merginų pasiėmė nuo šalia stovėjusios spintelės
vandens stiklinę ir ją išgėrė. Netrukus po tom tiesiogine ta žodžio prasme iššoko iš lovos, apsirengė
savais rūbais (tiesa, teko pavargti kol rado visus savuosius, kadangi ant žemės buvo tikra netvarka)
ir patraukė į viršų – iki denio. Išėjęs ant denio iš karto pamatė, jog oras nuo vakarykščio skiriasi lyg
diena ir naktis – vietoje matytos kaitrios saulės dabar tebuvo matyti pilki debesys, vėjas buvo
pakilęs, dėl ko padidėjo ir pats bangavimas. Staiga jis Nikas išgirdo Mitsuo balsą:

- Panašu, kad artėja audra, - ištarė šis. – Bangos neša mus link Velnio jūros, nerimąstingu
balsu ištarė verslininkas.
- Atrodote dėl to fakto, kad plaukiame link tos jūros esate labiau sunerimęs negu dėl
pačios audros.
- Esu sunerimęs ne dėl to, kad pats tikėčiau istorijomis, kuriomis skamba ta vieta. Man
rūpestį kelia kapitono elgesys — panašu, kad jis ne juokais išsigandęs.
- Išsigandęs? Istorijomis? Apie ką kalbate pone Mitsuo? – klausiamu žvilgsniu žvelgdamas
paklausė Nikas.
- Kalbu apie Drakono trikampį.
- Drakono trikampį? Ar tai ką nors turi panašaus su esančiu Bermudų trikampiu?
- Galėtume taip teigti. Nors manau, kad tai tik pramanai, ką žmonės sako, tačiau yra
nemažai įvykių, kuomet toje vietoje dingo laivai, netgi lėktuvai. Jūreiviai, tokie kaip ir
mūsiškis, kapitonas senis Ayumu perdėtai tiki pramanais, jog ten yra negatyvi zona ir ten
laukia giltinė. Patikėkite, pone Greenai, sunku savo įguloje turėti prietaringų žmonių,
sunku tokius žmones palenkti savon pusėn, pavyzdžiui, kaip ir šiandien: panašu, kad
artėja audra, o mūsų maršrutas yra Tokijaus link, deja jis driekiasi per pačią taip

4
 vadinamą Velnio jūrą, taigi ir per patį „paslaptingąjį“, – pašaipia gaidele ištarė Mitsuo, -
Drakono trikampį. Lyg to būtų maža vakar tikrintose meteorologų prognozėse apie jokią
galimą audrą minėta taip pat nebuvo.
- Man tokios istorijos skamba gana įtikinančiai, — ištarė Nikas Greenas.
- Ak, nejaugi ir jūs?! – nusijuokė Mitsuo, - eime, pusryčiai laukia.

Pusryčiai buvo skanūs, nuo pagirių padėjo viena, kita sakės taurelė — sveikata gerėjo, tačiau
įgulos nuotaikos panašu ne. Vėjas pradėjo stiprėti, dangų supti tamsūs audros debesys, jachtą
mėtė į šalis vis stipriau ir stipriau. Audra truko apie pusę valandos. Galiausiai visų palengvėjimui
bangavimas pradėjo mažėti — audra pradėjo trauktis. Netrukus stojo štilis, dangus vis dar buvo
apniukęs. Jachtos kapitonas atrodė sunerimęs, sunerimęs dėl to, kad jachtos vietos nustatymo
prietaisai pradėjo streikuoti: dingo radijo ryšys, mobilusis ryšys, netgi įprasto kompaso rodyklė
užuot rodžiusi vieną kryptį sukosi greitai ratu aplink savo ašį. Apie tai sužinojus ponui Mitsuo
nerimas matėsi ir jo veide, tačiau jis stengėsi likusiems su juo keliaujantiems svečiams to
neperteikti, stengėsi palaikyti teigiamą atmosferą visus vaišindamas brangiu alkoholiu ir valgiais.

Po poros valandų dreifavimo štilyje staiga pasigirdo keistas garsas, kuris vis stiprėjo. Garsas
buvo tarsi žvėries kriokimas, lydimas žemų dažnių. Ilgainiui garsas pasidarė toks stiprus ir
intensyvus, kad visi laive buvę žmonės susiėmę už galvų glaudėsi prie žemės, prarado orientaciją
— prasidėjo tikra panikos ataka. Kapitonas Ayumu vedamas panikos atakos sukelto impulsyvaus
elgesio esančiame laivo prietaisų skyde įjungė prevencinę pavojaus įrangą, kuri ritmingai
kartodama siuntė SOS radijo signalą...

5
Specialusis DNR
„Exodus“ mokslininkai sukūrė teoretinį modelį, atskleisiantį kaip kinta DNR struktūra, kuomet
susijungia dviejų individų, kurie yra iš skirtingų dimensijų, lytinės ląstelės.

Lytinių ląsteliu sąveika paremta įprasto apvaisinimo modeliu tik vertinant DNR grandinės galimas
anomalijas dėl sukeltos molekulių vibracijos keliaujant per erdvę. Dėl minimos vibracijos tikėtina
pati anomalija.

Anomalija gali pasireikšti padidėjusiu smegenų aktyvumu, kas reikštų, jog naujagimis turėtų
specialių gebėjimų, susijusiu su ta pačia smegenų veikla, specifiniu aplinkos veikimu.

6
2 epizodas. „Naujoji diena“.
Slaptame „Exodus“ korporacijos akcininkų susirinkime nerimo karštos diskusijos. Visi
dalyvaujantys akcininkai, kurių buvo 10 buvo ypatingai pakylėti generalinio akcininko Ichiro
Nagomi pasiūlyta nauja idėja — tik pamanyk, nauja žmogaus rūšis?!

Iš tiesų, dabar pasaulis buvo tokioje padėtyje, kad pasaulio įtakos sferas jau seniai pasidalino
įtakingos korporacijos, kurios iš esmės perėmė valstybių vaidmenį: ilgainiui korporacijos
pasinaudodamos kariniais konfliktais tarp valstybių ir šitaip sustiprindamos įtaką, vis stipriau
diktuojant rinkos tendencijas, pradėjo savo įtaka panašėti į mini valstybes. Ilgainiui pačios
valstybės prasiskolino korporacijų turimiems bankams, kol galiausiai futuristinių socialistinių
pažiūrų politikai – verslininkai pasiūlė visuomenėms naują pasaulio valdymo modelį, kuris numatė
visų žmonių prieglobstį didžiųjų korporacijų glėbyje.

Dabar pasaulyje skirtingus regionus valdė atskiros didžiosios korporacijos: Azijos ir Japonijos
regionus valdė didelė „Exodus“ korporacija, Rusijos teritoriją ir Europą valdė dualistinė korporacija
pavadinimu „Eurocorp“, Šiaurės ir Pietų Amerikas valdė korporacija „Dos Americas“, Afrikos
žemyną valdė „Lion“ korporacija, Australiją valdė britų ir australų jungtinėmis politinėmis ir
ekonominėmis jėgomis sukurta „British“ korporacija (britai persimėtė į Australiją vengdami
„Eurocorp“ įtakos, kur didelę įtaką turėjo buvusios Rusijos oligarchai). Tuo tarpu, Grenlandija,
Islandija išlaikė savo autonomiją korporacijų atžvilgiu, kur išliko įprasta politinė struktūra, o
Antarktida buvo visų korporacijų vienas pagrindinių konkurencijos židinių, dėl ten glūdinčių
naudingųjų iškasenų, bei ledo, taigi kartu ir gėlo vandens klodų. Korporacijos savuose regionuose
valdė visus visuomenei būtinus sektorius, kuriems atsakingi buvo pagrindiniai akcininkai, o pačiai
korporacijai vadovavo vienas arba du („Eurocorp“ ir „Dos Americas“ atveju) generaliniai akcininkai.

Iš tiesų toks visuomeninis korporacinis modelis pasaulį atnešė į naują erą: didelių karinių
konfliktų beveik nebeliko, tačiau prieš korporacijas veikė opozicinės karinės pogrindžio grupuotės,
nešančios antikonformizmo idėją, kovojančios prieš korporacijų siekį visus suvienodinti ir paversti
savo marionetėmis — ypač tokių grupuočių veikla suaktyvėjo žmonėms privalomai diegiant
mikroschemas į jų organizmą, kurios atliko individo identifikacinę funkciją (nuo tokios politikos kol
kas susilaikė tik autonomiją turinčios šalys). Korporacijos pasinaudodamos sutelkta didele darbo
jėga bei turimomis geografiniais regionų privalumais pradėjo smarkiai tobulėti ir diegti modernias
technologijas, kurios palietė ir eilinių piliečių gyvenimą. Šitaip atrodė ano pasaulio ateities
visuomenė ir pasaulis.

***
- Gerbiamas generalinis akcininke, man jūsų idėja skamba pamišėliškai, — iššovė vienas iš
„Exodus“ korporacijos akcininkų.

Ichiro Nagomi nesutrikęs atsakė:

- Prieš mums išrandant laiko mašiną idėja apie ją taip pat atrodė pamišėliška, tiesa? Dabar
turime šansą sukurti naują žmogų, žmogų, kuris gali būti kitoks nei mes visi. Toks žmogus
būtų tobulybės įkūnijimu. Toks žmogus atneštų mums naują rytojų! Mūsų geriausi
mokslininkai ilgai dirbo prie slapto projekto pavadinimu „Naujoji diena“. Mūsų

7
 mokslininkai pasitelkę novatorišką tyrimų modelį tirdami galimą sąveiką tarp žmonių
genų, kurie yra veikiami magnetinių laukų sąveikos bei didelės molekulių judėjimo
spartos, keliaujant tarp dimensijų nustatė, kad yra įmanoma sukurti individą, turintį
genetinę anomaliją, kuri pasireikštų neįprastais sugebėjimais ar netgi išvaizda.
- Apie kokias anomalijas ir sugebėjimus kalbate? - paklausė vienas akcininkų.
- Kalbu apie naują anksčiau nematytą genetinę struktūrą. Manytina, kad toks individas
pasižymėtų neįprastai dideliu smegenų aktyvumu, kitokia biologine struktūra kas
pasireikštų tokiais sugebėjimais kaip neįtikėtinai greitas informacijos įsisavinimas,
telepatiniai ar telekinetiniai gebėjimai, taipogi žymiai didesnis fizinis pajėgumas, - po šio
pareiškimo kilo didelis šurmulys.
- Su visa derama pagarba pone Nagomi, bet jūs norite žaisti dievą, - rimtai ištarė akcininkė
Dženifer O‘Connell.
- Panele O‘Connell, jums laikas suprasti, kad Dievo nėra. Dievas yra pati civilizacija, -
pasakė Ichiro Nagomi. – Gerbiami akcininkai, jus čia šiandien sukviečiau kaip galimus
bendražygius, žinodamas jūsų ryžtą ir atsidavimą šiai korporacijai. Supraskite, kad mūsų
rankose yra geresnio pasaulio ateitis, tad sukurkime jį! - užsivedęs sušuko Ichiro. Kaip ir
minėjau mokslininkai ilgą laiką dirbo prie naujojo projekto ir mes jau esame pasiruošę
pradėti jo realizavimą. Tam atrinkome iš daugelio kandidačių puikia biologine sandara,
fiziniais gebėjimais bei intelektu pasižyminčia mūsų korporacijos agentę Akemi Kizano.
- O koks bus tikrasis jos vaidmuo? - neiškentusi paklausė O‘Connell.
- Ši puikioji agentė, turės nukeliauti į praeitį ir veikti pagal numatytą projekto „Naujoji
diena“ protokolą. Protokolų pavyzdžius matote šalia savęs mėlynoje papkėje, - ištarė
Ichiro.

Po pertraukėlės prabilo panelė O‘Connell:

- Zigotos formavimasis... Pastoti?!- klausdama sušuko O‘Connell, - jus norite, kad ji pastotų
su vienu iš jų?!
- Toks planas panele O‘Connell. Tai auksinė proga — tas įvykis mums atvėrė iki šiol
neregėtą galimybę. Protokoluose rasite detalesnę informaciją.

***
Profesorius Isao Nakamura pabudo nuo netikėto skambučio. Jis buvo toks netikėtas, kad iš
pradžių pamanė, jog vis dar sapnuoja, tad pašnekovas kitame laido gale turėjo šiek tiek luktelti,
kad profesorius atsitokėtų:

- Profesoriau? Profesoriau! – sušuko balsas iš telefono ragelio, - Ar girdite mane?

- Taip, girdžiu jus. - išlemeno profesorius.

- Profesoriau, dar kartą kartoju, jog esu savo kliento Mitsuo Akeno advokatas Minas Lee.
Neseniai jis dingo kartu su savo jachta ir mums reikalinga jūsų pagalba.

- Mano pagalba? – nustebęs ištarė Isao, - kuo fizikos profesorius gali būti naudingas dingusio
laivo paieškoje?

- Ši paieška ypatinga. Laivas dingo Drakono trikampyje... – nutylėdamas ištarė balsas iš kito
laido galo. - Pripažinsiu skeptiškai žiūriu į jūsų teorijas apie portalus, vedančius į kitas dimensijas,

8
tačiau esu beviltiškoje padėtyje. Supraskite, mano klientas yra ypatingas asmuo bei draugas ir
tikrai norėtų, kad imčiausi visų galimų priemonių, kad jį rasčiau. Tad, tad kreipiuosi į jus pagalbos,
pone Isao Nakamura.

- Iš kur jūs žinote apie mano teorijas? – nerimąstingai paklausė Isao.

- Ak, atleiskite, jūsų draugas Makota Mishimoto papasakojo apie jus – mes gana geri
pažįstami.

- Makota? Keista...

- Kas keista, profesoriau?

- Nesvarbu... Na jeigu manote, kad galėsiu padėti, tada mano pareiga jums padėti – ištarė
Isao.

- Ačiū pone Nakamura. Mes gerai jums atsilyginsime už jūsų bendradarbiavimą. Susisieksiu
su jumis 8 ryte. – po šių žodžių Minas Lee padėjo ragelį.

Kuomet Mitsuo Akeno advokatas Minas Lee beveik praradęs viltį naktį paskambino
profesoriui, dingusi jachta buvo ieškoma jau daugiau nei savaitę. Panašu, kad profesorius buvo
paskutinė viltis, paskutinis šiaudas galbūt gebantis atskleisti didžiąją dingimo paslaptį.

Profesorius 8 valandą skambučio nesulaukė, tačiau jo sulaukti neprarado vilties –

paskambino į darbą ir pranešė, kad prastai jaučiasi. Tai buvo tokia proga, kuri gali ir
nebepasikartoti. Toks vylimasis atsipirko – Isao Nakamura skambučio sulaukė jau vakare. Pakėlus
ragelį, pirmieji žodžiai įpavidalino atsiprašymą:

- Profesoriau, labai apgailestauju dėl vertimo jus laukti! – sušuko Minas Lee. Patikėkite tai,
ką pamatysite, atpirks jūsų laukimą. Aš ir pats užtrukau kol žadą atgavau, na bet viską
papasakosiu neužilgo, mes greitai jus paimsime automobiliu. Ar jūs namie?
- Taip, esu namie, tačiau norėčiau, kad kas nors pasirūpinto mano šunimi.
- Bus padaryta, - užtikrino Minas Lee.

Kaip ir minėta neilgai trukus atvyko automobilis - limuzinas, kuriame buvo pono Mitsuo
advokatas su dar keletu kostiumuotų žmonių. Profesoriui įlipus į automobilį, jį pavaišino
gaiviaisiais gėrimais ir pateikė naujienas:

- Džiugu, kad sutikote bendradarbiauti profesoriau. Štai pasirašykite šią sutartį, kuri jums
garantuoja atlygį, - tiesdamas popierius ištarė advokatas.

Pasirašius, Minas Lee ištarė:

- Nepaskambinau jums laiku, nes įvyko, tai, ko neplanavome. Jachta buvo rasta.
- Tuomet kam aš jums reikalingas? – paklausė profesorius.
- Neleidote man pabaigti. Jachta buvo rasta, tačiau ja keliavusių žmonių palaikai ne. O ir
pati jachta ar būtų geriau sakyti, tai kas iš jos liko, davė dar daugiau klausimų. Kaip
supratote, mums jau pavyko ją iškelti, kaip tik vykstame į sandėlį, kad galėtumėte
pamatyti viską savo akimis. Manau jūsų žinios ten tikrai pavers, - patikino advokatas.

9
 Automobilis sustojo prie uosto sandėlio durų. Visi jame sėdėję žmonės išlipo ir pajudėjo
sandėlio link. Ore tvyrojo žuvies kvapas – aplinkui buvo nemažai žvejybinių laivų, atplaukusių
išsikrauti savo žūklės dienos laimikio. Įėjus į sandėlį, jo viduryje stovėjo visas jachtos karkasas, kuris
iš tolo pasirodė kažkoks neįprastas. Priėjus arčiau matėsi, kad jachta atrodė tarsi laivas skenduolis
ištrauktas po keleto amžių pragulėjęs jūros dugne, tai, kad tai buvo ta dingusioji jachta bylojo tik
dumbliais aplipęs jos pavadinimas – „Strėlė“.

- Ar čia tikrai ta jachta?! – su nuostaba klausdamas sušuko profesorius.

- Mums irgi sunku tuo patikėti,- atsakė šalia stovėjęs ekspertas. Logiškai sunku paaiškinti
jachtos karkaso susidėvėjimą, kurį lėmė vandens erozija, slėgis ir sąveika su paviršiumi.
Be to dar tos skylės korpuse.
- Skylės? – paklausė dabar jau nustebęs ir advokatas.
- Taip, laivo korpuse taip pat aptikome daug šūvių paliktų skylių korpuse, taip pat panašu,
kad nuo kažkokio užtaiso ši jachta ir nuskendo, vertinant pažeidimus esančius korpuso
apačioje ties viduriu. Taip pat kapitono tiltelyje radome sieną aptaškytą krauju.
- Krauju? Šimts perkūnų! Profesoriau, ką jūs manote apie tai? – paklausė Minas Lee.
- Atsižvelgiant į tai, ką ką tik įvardino šis ekspertas, panašu, kad šis laivas keliavo laiku...
Panašu, kad turint omeny normalius gamtos procesus, tai yra sąveiką šio laivo korpuso
atžvilgiu, per normalų laiko tarpą, kaip minėjote jo ieškoma buvo apie 7 dienas, tai
panašu, kad ši jachta keliavo laiku, kadangi per tiek laiko neįmanoma, jog ši jachta
atrodytų būtent taip, kokią ją mes matome čia dabar.

Po šio profesoriaus pareiškimo dalis šalia stovėjusių žmonių į profesorių žiūrėjo

susidomėjusiais žvilgsniais, tuo tarpu skeptiškai nusiteikę žmonės iš jo tik pasijuokė.

- Esu per savo gyvenimą girdėjęs ir matęs daug, - ištarė advokatas, tačiau dabar neturiu
jokio kito pasirinkimo kaip tik tikėti jūsų išvada profesoriau, - tarė Lee. – Minėjote, jog ši
jachta keliavo laiku taip? Tačiau kaip tai įmanoma? Ar čia dėti tie portalai?
- Jūs teisus pone Lee, - sutiko Isao. Tikėtina, kad ši jachta keliavo per portalą. Tačiau išlieka
klausimas kaip ji sugebėjo grįžti per portalą. Sakyčiau, netgi įmanoma ir tai, jog ši jachta
netgi galėjo nukeliauti į kitos dimensijos praeitį arba ateitį – nebūtinai į tokį laiką,
kokiame dabar esame, ir kažkaip vėl grįžti į mūsų dimensiją atgal. Taip pat matomi
korpuso pažeidimai, kurie kaip sakė jūsų ekspertas, gali būti palikti šūvių, galėtų reikšti,
kad ši jachta kažkaip sugebėjo atsidurti kažkokio konflikto sūkuryje, kas galėjo pasibaigti
ir buvusių žmonių kraujo praliejimu.

Minas Lee žvelgė į profesorių su šypsena. Galiausiai ištarė:

- Numaniau, kad galite padėti, bet tokie „šiaudai“ nesimėto šiaip sau. Žinote ką pone
Nakamura? – Aš jumis tikiu. Tikiu, ne tik, kad nieko kito nebelieka, bet taip pat tikiu, nes
matau jūsų atsidavimą savoms idėjoms ir ryžtą. Vykime į mano ofisą, pone Nakamura,
ten pasišnekėsime akis į akį – čia jau pamatėte viską, ką norėjome jums parodyti.

Nuvykus į ofisą, profesorius bandė suprantamai išaiškinti pono Mitsuo advokatui apie visatos
kilmės teorijas, bei visatos struktūrą, aiškino teorijas apie kitas visatas ir jų galimą sąveiką:

- Sandėlyje jums minėjau, kad galbūt tai galėjo būti kelionė į kitos dimensijos skirtingą
laiką. Tokią išvadą padariau dėl to, kad vertinant mūsų planetos kaip ir visatos
elektromagnetinę sąveiką, pamatytume, kad ji yra labai savita — viskas turi savitą
energetiką, savitą krūvį.

10
 - Įsivaizduokime, kad jachta persikėlė mūsų dimensijoje laiku: tuomet mano minėta
energetinė sąveika išlieką ta pati, kadangi esame toje pačioje erdvėje. Tačiau, jeigu tai
buvo tarpdimensinė kelionė, susiduriame su atveju, kuomet sąveikauja kūnai iš skirtingų
dimensijų – jachta ir ten esanti aplinka. Galėtume teigti, kad ši sąveika ir lėmė tai, jog
rastas karkasas buvo nepalyginamai senesnis, negu, kad turėtų būti. Mano minėta
sąveika pasireiškia atomų virpesiais – tikėtina, kad persikėlus erdve, vyksta kūno dalelių
virpėjimas — čia būtina paminėti, kad šiuo atveju gyvi organizmai, kad ir jachtoje buvę
žmonės, šią sąveiką turėtų pakelti kitaip — jų atomai turėtų nustoti virpėję, normalizuotis
į normalią padėtį, kadangi kiekvieno žmogaus spinduliuojama elektromagnetinė energija
yra tarsi pastovus generatorius, kurio spinduliuojama energija sąveikauja su aplinka ir
susivienodina pasiekdama įprastą energijos – virpesių balansą, o tuo tarpu jachtos atveju
jos atomai, jų dalelės nesugebėjo normalizuotis iki tinkamos būklės, tuo labiau kelionė
portalu atgal lėmė patį daikto kaip materijos nykimo procesą.

Bandydamas suprasti, tai, ką išsakė profesorius, Minas Lee į stiklinę įpylė viskio, įdėjo ledo
kubelių ir padavė profesoriui. Vėliau viskio įsipylė ir pats. Po šiek tiek trukusios tylos, siurbčiojant
viskį, Minas Lee ištarė:

- Žinote Isao, jeigu leisite į jus kreiptis vardu. Viskas, ką papasakojote man atrodo kaip
sunkiai suvokiamas dalykas, tačiau pasikliausiu jūsų sprendimais ir atiduosiu visas jėgas,
duosiu visas priemones, kad tik rasčiau savo draugą. Šiandien buvo ilga diena, todėl
siūlau visiems pailsėti — jums yra užsakyti apartamentai viešbutyje su visais privalumais.
- Žinote Minai, - tarė Isao, - esu jums be galo dėkingas už šia galimybę ir viltis, kurias
dedate į mane. Pasistengsiu jūsų nenuvilti ir pasinaudoti visomis savo turimomis
žiniomis, kad padėčiau jums. – Po šių žodžių jiedu sudaužė viskio stiklinėmis, šitaip
palydėdami besibaigiančią dieną.

11
„Pažymėtųjų“ politika
Pasaulį valdančios korporacijos siekiant kuo didesnės ir tuo pačiu lengvesnės žmonių kontrolės
žmones valdo juos pažymėdami specialiomis mikroschemomis – čipais.

Čipas veikia kaip žmogaus identifikacinė priemonė, jo dokumentas. Čipas kartu talpina ir kitą
informaciją apie individą pavyzdžiui, socialinio draudimo duomenis, sveikatos duomenis, CV , kitus
žmogaus pasiekimus.

Yra konspiratorių, teigiančių, kad žmogų įmanoma sekti jam to nežinant ar netgi kontroliuoti...

Žmogui mirus, čipai yra išimami.

Laisvosios valstybės priešinasi tokiai žmonių žymėjimo tvarkai ir puoselėja senamadišką duomenų
tvarkymo sistemą.

12
3 epizodas. Kita pusė
Oras vis dar nykus – dangus apsiniaukęs, pradėjo lynoti. Staiga horizonte pasimatė baltas
taškas. Didelio japonų karinio laivo „YAMATO 3“ įgula sujudo: apie draugiškas laivyno jėgas jie toje
vandenyno dalyje nubuvo informuoti. Laivo kapitonas įsakė parengti pabūklus ir pasiruošti atremti
galimą priešo karinę agresiją. Priartėjus arčiau, kariai pamatė, jog anksčiau horizonte matytas
baltas taškas buvo nematytos konstrukcijos laivas. Kapitonas logiškai manydamas, kad joks įprastų
civilių laivas negalėtų plaukioti tokiose vandenyse, turint omenyje, kad tai buvo karinė zona,
pasiliko prie nuomonės, kad įmanoma, jog tas laivas galimai priešo žvalgybinis laivas. Tuo tarpu ta
neįprasta laivo išvaizda, ginkluotės nebuvimas tokias mintis dar labiau grindė.

***
Pagaliau tas baisus triukšmas ir virpėjimas baigėsi. Šiek tiek užtruko kol visi atsitokėję atsikėlė
nuo žemės. Visiems pasireiškė tas pats simptomas: galvos skausmas ir svaigulys. Mitsuo Akeno
atsipeikėjęs ištarė šalia buvusiam Nikui Greenui:

- Nikai, panašu, kad begaudant velnią, velnias pagavo mus, - nusijuokė.

- Po velniu, pone Mitsuo, kas čia po perkūnais nutiko?
- Galbūt milžiniškos migrenos banga iš anapus? Nežinau, - vėl pajuokavo.

Tuo tarpu jachtos kapitono veide matėsi siaubas. Kapitonas Ayumu sėdėjo nejudėdamas.
Patylėjus pradėjo vis nenuilsdamas tyliai kartoti:

- Mes pasmerkti. Mes visi pasmerkti... Pasmerkti...

- Pone Ayumu! – sušuko Mitsuo, - dėl Dievo meilės, pone Ayumu! Susiimkite į rankas. –
panašu, kad tokie raminimai nepadėjo.
- Mitsuo, einu pažiūrėsiu kaip laikosi likę žmonės, jie turėtų būti malonumų kambary, – tai
pasakęs Nikas išėjo ant denio, kad pereitų iki minėto kambario. Kambaryje merginos ir
kiti buvę verslo partneriai atrodė sunerimę. Niko raginimu visi pajudėjo link kapitono
tiltelio, o vėl išėjus ant denio visų nuostabai tolyje buvo matyti laivas:
- „YAMATO“? – keldamas retorinį klausimą paklausė vienas iš japonų verslininkų.
- Ką pasakėte pone Anisaka? – paklausė Nikas.
- Ten, ten karinis laivas... – nerišliai pasakė šis. Iš tiesų tolyje pažvelgus įdėmiau buvo
matyti didelės patrankos esančios ant to milžiniško laivo denio. – Tai vienas žymiausių
Antrojo pasaulinio karo Japonijos karinių laivų.
- Net nenumaniau, kad tokie dar plaukioja – atšovė Nikas.
- Ir neturėtų plaukioti... – išlemeno kolega.
- Ką turite omenyje?
- Karo metu tokie laivai buvo sunaikinti amerikiečių, – ištarė šis. - Nežinau, gal ir klystu,
tačiau tas laivas velnioniškai panašus į YAMATO tipo laivą.
- Eime ant kapitono tiltelio, - dar kartą paragino visus Nikas.

Atidarius duris visi sustingo iš nuostabos, iš to ką pamatė: vienas prieš kitą stovėjo kapitonas
Ayumi ir ponas Mitsuo. Kapitonas laikė į Mitusuo nukreipęs 38 kalibro revolverį... Jis lemeno savo
anksčiau kartotus žodžius:

13
 - Mes pasmerkti, visi pasmerkti...
- Kapitone, primygtinai reikalauju nuleisti ginklą! – sušuko Mitsuo. Panašu, kad kapitono
šie žodžiai tik paskatino tolimesniam kapitono drastiškam žingsniui:
- Aš nelauksiu kada mane pasiims. Aš neleisiu!, - šaukdamas prisidėjo revolverį sau prie
smilkinio ir nelaukęs nuspaudė gaiduką… Po šio iš kapitono baimių jį patį išlaisvinančio
gesto jo kūnas krito žemėn tarsi akmuo; kraujas aptaškė šalia buvusią sieną ir Mitsuo
veidą bei rūbus.
- Po velnių! - sušuko Nikas.
- Jam, jam pasimaišė protas... – išlemeno Mitsuo.

Po minutėlės Nikas pranešė Mitsuo apie laivą. Norėdamas įsitikinti tuo, jis išėjo ant denio ir
sustingo iš nuostabos. Galiausiai ištarė:

- O gal kapitonas buvo teisus...

- Jūs apie ką? – paklausė Nikas.
- Kad mes pasmerkti... – tyliai ištarė. Nikas Greenas žiūrėjo į jį tylėdamas ir matydamas
kaip dar labiau priartėjo šalimais beplaukiantis didelis karinis laivas galiausiai tarė:
- Nepulkime į paniką. Man irgi visa tai nepatinka. Geriau pamėginkime užkurti jachtą. To
laivo įgula gal būt galės mums padėti.

Kadangi Nikas Greenas yra plaukiojęs su laivais, nors ir mažesniais, jis susivokė kaip turėtų
būti valdomas laivas žvelgdamas į prietaisų skydą. Keista, nors veikė radijo ryšys, mobiliojo ryšio
nebuvo. Bebandant užvesti variklį staiga pasimatė netoli jachtos kylantys vandens purslai ir
pasigirdo duslus garsas, garsas ataidėjęs iš toli, po dar kartą tas pats. Trečias kartas buvo
lemiamas: pataikė į jachtos šoną — pabiro nuolaužos į orą. Po to pažiro daugybiniai didelio kalibro
ginklo kulkų smūgiai, darkantys laivo korpusą. Kilo panika:

- Į mus šaudo po velnių! – sušuko Mitsuo, - greičiau apsuk jachtą ir spausk kiek tik eina,
kitaip visi čia galą gausime!

Su Mitsuo raginimu kaip tik išėjo užkurti jachtos motorą, Nikas nieko nelaukdamas sumetė
šturvalą į priešingą pusę nei, kad buvo agresoriaus pabūklai, ir maksimaliai padidino greitį.
Beplaukiant šaudymas nesiliovė — laimei pataikiusios kulkos nepažeidė laivo korpuso tiek, kad
jachta pradėtų skęsti. Tačiau viltis pasprukti žuvo akimirksniu — tašką padėjo užtaisas. Užtaisas,
pavadinimu jūrinė mina, kuris čia buvo likęs nuo neseniai praūžusio laivų mūšio. Smūgis buvo
stiprus ir jachtai besisukant – šitaip vengiant kulkų krušos, mina sprogo tiesiai ties jachtos viduriu.
Jachta pradėjo skęsti — kunkuliuojančio vandens žiojančioje skylėje purslai bylojo apie šį laivą
pasitinkančią baigtį.

- Greičiau, šokime į gelbėjimosi valtį! – Sušuko Mitsuo modamas ranka visiems, kad bėgtų
paskui jį. Reikėjo nubėgti iki jachtos galo, kur buvo sukabintos gelbėjimosi valtys —
atleidus lyną viena, po to kita staigiai nukrito į vandenį. Mitsuo greitai nuo denio išmetė
kopėtėles, kad būtų galima nulipti iki valčių. Reaguoti reikėjo greitai. Galiausiai jachtoje
buvę žmonės susitalpino dvejose gelbėjimo valtyse. Keista tačiau jachtai skęstant
šaudymas liovėsi — tuo tarpu laivas vis artėjo. Neilgai trukus vienoje valčių buvusios
merginos ir verslininkai netruko įsitikinti, kad jų valtyje iš šono žiojėjo skylė, palikta nuo
sprogimo lėkusios korpuso skeveldros. Valtis pradėjo skęsti, tad galiausiai žmonės turėjo
įsikibti tos sveikos vandenyje plūduriuojančios gelbėjimosi valties. Laivas buvo visai arti

14
 — iš tiesų nuo denio matėsi milžiniški pabūklai, o ant korpuso nuo galiausiai išlindusios
vakaro saulės spindulių žvilgėjo pavadinimas „YAMATO 3“.

***
„Exodus“ korporacijos veikimo ribose kartu veikė ir pogrindyje esanti karinė grupuotė
pavadinimu „Skydas“. Ši grupuotė - organizacija susidėjo iš buvusių politinės valdžios šalininkų, jų
šeimų bei žmonių, kurie palaikė antikomformizmo idėją — idėją išsivaduoti iš korporacijų įtakos,
taip sutartinai primetamos sistemos, visų visuotinio kontroliavimo mechanizmo.

Skydo grupuotės vyriausieji susirinko į konferenciją. Priešais pjūklo formos stalą dideliame
ekrane buvo pavaizduota perbrėžta korporacijos „Exodus“ emblema, kurią sudarė viena ant kitos
esančios kortos – ant būgnų tūzo padėta kryžių trejeto korta, padėta taip, kad uždengtų vieną
rombo pusę ir šitaip paliekant tik tris matomus jo kampus, kuri simbolizavo siektiną visuotinę
vienybę — žemę, tautą ir korporaciją.

- Gerbiami „skydininkai“! - į prieš visus viduryje sėdintis vadas, kurį visi vadino Katana, dėl
jo taip puoselėjamų savo protėvių nuopelnų puoselėjant samurajų kardo kovos techniką
bei ginklus (bent jau jis taip deklaravo), kreipėsi į savo bendražygius. – Iki šiol užsibrėžtai
kovojome už savo siekius – žmogaus kaip atskiro ir nepriklausomo individo išlikimą, tą jau
ilgai darome. Tai ką šiandien išgirsite, pagaliau gali duoti mums tinkamą svertą prieš
mums taip brukamą sistemą. – Salėje kilo sambrūzdis. – Prašyčiau visus savo dėmesį
sutelkti į ekraną, - toliau tęsė. – Pagaliau galimai sužinojome vieno iš „Exodus“ akcininkų
tapatybę, kurias ši korporacija itin kruopščiai slepia. Mūsų agentai čia pasistengė iš
peties. – padėkojo už triūsą. - Dabar ekrane matote panelės Dženifer O‘Connell
nuotrauką, - ekrane pasirodė simpatiškos jaunesnės nei 30 metų blondinės nuotrauka.
- Ir kuo mums tai naudinga vade Katana? – paklausė skydo narys Jericho.
- Visad sakiau, kad kritika, padeda sukurti idealiai detalų planą, - ištarė Katana. - Iš tiesų
žinodami vienos iš „Exodus“ akcininkų tapatybę, turėsime progą daugiau sužinoti apie
šios korporacijos planus ir kaip juos sužlugdyti arba palenkti savo naudai. Kad mano
minima idėja būtų įgyvendinta, mes bendradarbiausime su panele O‘Connell.
- Turite omeny ją pagrobsime? – suabejojęs paklausė Jericho, - Vade Katana, bet jeigu ši
mergina yra viena iš pagrindinių žmonių korporacijoje, tai reiškia ir didelį dėmesį jos
saugumui. Kaip susitvarkysime su juo?
- Tuomet žaisime slaptų agentų žaidimus, - ištarė Katana. – Infiltruosimės į jų gretas, iš
tiesų mūsų agentai jau renka informaciją apie minėtas saugumo pajėgas. Tačiau čia
labiau būčiau rinktis pradėti nuo švelnesnių metodų. Galbūt nuo pokalbio.
- O kodėl manote, kad ji norės bendradarbiauti? – neiškentusi paklausė „skydininkė“
slapyvardžiu Lapė.
- Patikėkite galima konfrontacija, jog dirbi su pogrindžiu yra pakankamai svarus pagrindas
apsvarstyti bendradarbiavimo galimybę. Dosjė ir menamai tikrus ryšius sukurti nėra taip
sunku, - šyptelėjo Katana. – Tačiau kažkodėl tikiuosi, kad apseisime ir be to. Turiu
omenyje ankstesnius panelės O‘Connell nepaklusimus korporacijos sprendimams. Mūsų
agentai infiltravęsi į socialinio biuro gretas aptiko neatitikimus tarp deklaruotų duomenų
apie „pažymėtuosius“ ir atgautas mikroschemas. Kaip žinia korporacija žmones bando
kontroliuoti mikroschemų pagalba ir netgi mirus jų nešiotojams mikroschemos
atsiimamos. Minėtuose duomenų neatitikimuose buvo užfiksuota, kad pagal deklaruotus

15
 atgautų mikroschemų kiekius, tikrasis kiekis turėtų būti bent per pus didesnis — kas
įdomiausia yra tai, kad tų mikroschemų daugiau niekas ir nematė. Taigi drįsčiau teigti –
šyptelėjęs ištarė Skydo vadas, - kad ši moteris galėtų būti mūsų sąjungininkė, kadangi ji
yra paskirta kaip Socialinio biuro „pažymėtųjų“ kontroliere. Turint omenyje, kad tai yra
gana aukštos ir svarbios pareigos, galime manyti, kad tai kartu galėtų būti ir vienos iš
akcininkams priskirtinų pareigų. Korporacijos vidaus sistema yra taip uždangstyta, kad
netgi skirtingų sektorių korporacijos valdžią įgyvendinantys asmenys nieko nenutuokia
apie kitų sektorių veiklą — visi įgyvendina jiems patikėtas funkcijas nieko neklausinėdami
ir atsiduodami tik savo darbo funkcijai ir savo vadovui. Kiekviename valdymo sektoriuje
yra ypatingas korporacijos asmuo, agentas, kuris veikdamas slaptai, apsimesdamas
įprastu darbuotoju vykdo savo funkcijas ir teikia ataskaitas vyriausiajai valdžiai ir galimai
yra netgi toks įtakingas asmuo, kad kartu yra ir tos valdžios dalis — tai yra akcininkas.
- O kas nutiko su kitomis mikroschemomis? – paklausė Skydo narys Džekas.
- Sakyčiau galimi trys variantai: arba jų ir nebuvo arba jos yra naudojamos kitam tikslui,
arba deklaruoti mirusieji visai nėra mirę, - pareiškė Katana.

***
Įsėdus į nuosavą sportinį automobilį „Audi TTX“ Dženifer O‘Connell po ilgos darbo dienos
skubėjo savo namų link, lauke jau buvo sutemę, purškė smulkus lietus. Bevažiuojant keliu iš galo
greitai atlėkė sklandantis motociklas, kurio vairuotojas prie automobilio kėbulo prilipdė kažkokį
prietaisą, kuris netrukus paskleidė elektromagnetinį impulsą. Automobilio kompiuteris ėmė keistai
elgtis — netrukus po šių požymių Dženifer prarado automobilio kontrolę, automobilis pradėjo
vairuoti save pats įsijungęs autopiloto funkciją. Automobilis sustojo atokiau nuo kelio buvusioje
stovėjimo aikštelėje, durys užsirakino. Netrukus automobilio kompiuterio ekrane pasirodė senyvo,
6 dešimtį perkopusio vyro veidas. Šis prisistatė:

- Nereikia panikuoti panele Dženifer O‘Connell, - ištarė šis ramiu balsu.

- Kas... kas jūs? – neištvėrusi paklausė.
- Mane vadina Katana, - ištarė ekrane pasirodęs vyras. - Esu pogrindžio organizacijos
pavadinimu „Skydas“ vadas.
- Pogrindžio? Ko jūs norite iš manęs? – paklausė sutrikusi.
- Taip, organizacijos, kuri yra viena iš daugelio veikiančių prieš korporacijų primetamą
valdžios monopolį žmonėms pasaulyje. Dar kartą kartoju panele, nesijaudinkit, - pasakė
raminamai. – Šiuo metu šnekamės todėl, nes manau, kad galime būti vienas kitam
naudingi.
- Naudingi? Nesuprantu apie ką kalbate.
- „Exodus“ korporacija gana neblogas darbdavys tiesa? – ištarė Katana. – Mes žinome apie
jūsų „žygį“ su pažymėtaisiais. – Po šių žodžių Dženifer ištiko lengvas šokas. – Manau, kad
mano organizacija ir jūs galime pasiekti daug ko bendra.
- Net nemaniau, kad ponas Ichiro Nagomi gali žaisti tokius purvinus žaidimus. Pripažinsiu,
imtis tokių įtikinėjimų, tai jau žema. – pareiškė.
- Ichiro Nagomi? Patikėkite panele O‘Connell, jeigu šis žmogus žinotų apie jūsų veiksmus jo
korporacijoje jam už nugaros jūsų čia jau galimai nebūtų. Pamenate prieš metus vykusią
jūsų atstovaujamos korporacijos asmenų registrų sistemos sutrikimus trukusius porą
dienų? Tai mūsų darbas. Jeigu sutiksite bendradarbiauti, mes jums garantuojame
saugumą, - ryžtingai pareiškė Katana.

16
- Ko tikitės iš mano bendradarbiavimo? – paklausė šiek tiek patylėjusi, šį kartą jau
įžvelgdama galimą perspektyvą.
- Iš jūsų tikiuosi informacijos, korporacijos planų teikimo mums, jog galėtume tinkamai
trikdyti korporacijos veiklą.
- O kokie jūsų organizacijos tikslai?
- Tai, ko siekiame ir už ką kovojame jau daugelį metų. Mūsų tikslas sukurti naują politinę
santvarką, valdžią, kurios sprendimai būtų paremti politinių jėgų ir idėjų, o ne vieno
monopolio sprendimais. Be to, žinoma, siekiame atsikratyti pažymėtųjų politikos ir tokio
žmonių valdymo.
- Iš tiesų, pažymėtieji yra „Exodus“ kaip ir kitų korporacijų yda. Toks priverstinis žmonių
kontroliavimas jau žengia pernelyg toli... – pritarė Katanai. – Manau galėsiu jums pasiūlyti
kai ką įdomaus, jeigu garantuosite žadėtą saugumą ir pasirūpinsite žmoniškesnėmis
susitikimo aplinkybėmis.
- Dar susisieksime, ištarė Katana, - po šių žodžių jo atvaizdas dingo iš ekrano, automobilio
sistema vėl veikė be priekaištų. Dženifer šiek tiek luktelėjusi nurūko savo namų link.
Pakeliui jai vis lindo į galvą įkyri mintis — o jeigu tai iš tikrųjų parengta Nagomi pasala,
šitaip siekiant patikrinti narių lojalumą? Reikės būti akylai...

17
4 epizodas. Amerikietis
Admirolas Masaru Wanabe ryte gavo neįprastą raportą: „Vakar vakare įvyko kontaktas su
galimu priešo žvalgybiniu laivu, pasižymėjusiu neįprasta išvaizda. Laivas buvo nuskandintas, priešo
įgula bandė gelbėtis gelbėjimosi valtimis. Sulaikyta 10 žmonių, iš kurių: 6 moterys ir 4 vyrai. Jų
asmenybę identifikuojančių dokumentų nerasta. Asmenys vilkėjo neįprastos išvaizdos rūbus,
turėjo manomai žvalgybai taikytinų prietaisų. Asmenys tvirtina, jog yra Japonijos imperijos piliečiai
(3 vyrai ir 6 moterys), tuo tarpu vienas iš sulaikytų asmenų pasižymi europietiška išvaizda -
manoma yra amerikietis. Šiuo metu asmenys yra laikomi sulaikyti bunkeryje „X“. – Pasirašo karinio
laivo „YAMATO 3“ kapitonas K. T.“

***
Nikas Greenas pabudo nuo šalčio ir nuo smūgių sukeltų kūno sumušimų skausmo. Aplinkui
buvo tamsu nors į akį durk. Nikas sunkiai atsistojęs bandė susivokti kur esąs – ėmė čiupinėti sienas,
neužilgo suvokė, kad tai buvo keleto kvadratinių metrų kamera. Jam bestovint išgirdo iš tolo
sklindančio aulinių pakaustytų batų kaukšėjimo keliamo garso aidą. Staiga, prasivėrė apatinė durų
dalis — į Niko kamerą įslydo padėklas su maistu. Skląstis vėl buvo uždarytas. Girdėjosi kaip tolsta
žingsniai.

Nikas apgraibomis sučiuopė ant žemės padėkle gulėjusį šaukštą. Kadangi buvo seniai valgęs
spjovė bet kokias blogas mintis šalin ir išnaudojo galimybę pasisotinti. Iš pradžių maistą kramtė
lėtai, bandė suvokti, kas tai buvo. Staiga pats sau ištarė:

- Hmm, panašu, kad paskutinė vakarienė bus ryžiai. Galėjo bent druskos užbarstyti...

***
Admirolas Masaru Wanabe perskaitęs gautą raportą nieko kito daugiau neplanavo —
atšaukė visus būsimus susitikimus su karo vadais artimiausiu metu neapibrėžtam laikui ir
paskubomis išvyko į bunkerį „X“.

Minėtas bunkeris buvo vienas iš keleto Japonijos imperijoje, kuris buvo skirtas kurti
išradimus, kurie galėjo būti pritaikomi karo pramonėje, taip pat veikė kaip žvalgybinis ir
kontržvalgybinis padalinys.

- Admirole Wanabe, - atiduodamas pagarbą ištarė karys – Laukėme jūsų atvykstant. Sekite
paskui mane.

Kariai nuėjo į bunkeryje buvusį pasitarimų kambarį, kuriame laukė dar du pareigūnai, kurie
kontroliavo žvalgybinius ir kontržvalgybinius veiksmus – bunkerio „X“ žvalgybos viršininkas ir jo
pavaduotojas bei karinio laivo „YAMATO 3“ kapitonas. Admirolui atidavus pagarbą ir šiam
prisėdus, jį lydėjęs pareigūnas užvėrė duris. Sekant protokolu buvo įjungtas garso įrašymo
įrenginys. Viršininkas tarė:

- Admirole, kaip ir numatyta protokoluose, kurie numato žvalgybinius veiksmus ir jų

vykdymo tvarką, kuomet susiduriama su galimu priešo žvalgybiniu kontaktu vandenyse,

18
 laukėme jūsų, kad galėtume pasitarti kaip geriausiai tinkamai koordinuoti savo
žvalgybinius veiksmus. Kaip tikriausiai supratote iš kapitono gauto raporto, buvo
sulaikyta 10 asmenų, tarp kurių buvo vienas europietis. Įdomu tai, kad šis prašneko
japoniškai, ištarė kelis žodžius, tačiau neprisipažino, jog būtų amerikietis. Taip pat įdomu,
kad tarp sulaikytų asmenų buvo 6 moterys.
- Kapitone, raporte rašėte, jog laivas turėjo neįprastą išvaizdą. Gal galite smulkiau
nupasakoti kaip jis atrodė? – paklausė admirolas.
- Taip, admirole. Iš tiesų priešo laivas savo išvaizda atrodė neįprastai: buvo gana nedidelis,
baltos spalvos, pabūklų buvo nematyti, tačiau matėsi styrančios antenos. Taip pat buvo
nematytai greitas. Tiesa ta, kad laivas vos nepaspruko nuo mūsų, tačiau užplaukė ant
jūrinės minos.

Po kapitono pasakojimo žvalgybos viršininko pavaduotojas atsistojo ir paėmė maišelį su

daiktais, kurį padėjo ant stalo. Po to ištarė:

- Prieš save matote daiktus, kurie buvo paimti iš sulaikytųjų. – Tarp minėtų daiktų buvo
keli mobilieji telefonai, žiebtuvėlis, tušinukas ir 38 kalibro revolveris „Smith & Wesson“. –
Prašyčiau pažvelgti įdėmiau admirole ir pasakyti savo nuomonę apie šiuos neįprastus
prietaisus.

Apžiūrėjęs prietaisus admirolas, pareiškė:

- Iš tiesų, niekuo negaliu jums padėti ponai. Man šie prietaisai nieko nesako, nesu nieko
panašaus regėjęs. Ar nustatėte kam jie skirti?
- Išardžius minėtus prietaisus, ekspertai nustatė, kad abu šie keisti prietaisai susideda iš
baterijos ir neįprasto sudėtingumo mikroschemų. Beje užrašai ant dalių yra anglų kalba,
tačiau išvertus užrašus matoma, kad čia būta ir kinų darbo. Manytina, kad tai gali būti
kažkokie ryšio prietaisai, tuo labiau kad su jais galima surinkti skaičius, o esame ekrane
viskas vaizduojama spalvotame fone. Tai aukštos kartos žvalgybinės technologijos. Taip
pat kalbant apie ginklą būtina paminėti ir tai, jog ant jo parašyta, kad šis pagamintas JAV,
Springfield‘e; į ginklą telpa 7 šoviniai, tuo tarpu būgnelyje buvo 6 neiššauti, o vienas
iššautas.
- Tuomet ką kartu su 9 japonais veikė ir amerikietis? – paklausė Weiko Wanabe.
- Sprendžiant iš to, ką papasakojo 3 vyrai ir 6 moterys, tai jie visi keliavo tuo laivu
pramogoms. Kol kas amerikiečio neapklausėme, nes laukiame atvykstančios mums
siunčiamos žvalgybos specialistės iš Tokijo, kuri specializuojasi amerikiečių kultūros ir
mentaliteto tyrimuose, be to gebės susišnekėti su sulaikytuoju jo kalba. – ištarė
pareigūnas.
- Jie tvirtino, kad plaukė savu laivu link Tokijo, tačiau pateko į audrą, o po to liovusis audrai
išvydo artėjantį kapitono laivą, kuris pradėjo į juos šaudyti – papildė kitas.
- Pramogavo karinėje zonoje prie pat Japonijos krantų, - ironiškai pasakydamas nusijuokė
admirolas. – Amerikiečių žvalgyba galėjo ir geriau agentus paruošti. Be to vienas ginklas
tikrai apgailėtinai atrodo. Matyt ten jiems jau visai striuka nuo mūsų, - tarė admirolas.
Laivyno pajėgų didesnė koncentracija tam tikrose geografinėse vietose davė rezultatų,
pradėjome stumti amerikiečių laivyną atgal be didesnių nuostolių, praktiškai netgi
kamikadzės tampa tik paskutinai galima priemone priešui atremti ir sunaikinti.
- Kol kas tiek turime žinių, - vienas žvalgybininkų. – Kitus asmenis kaliname vienutėse iki
tolimesnio tyrimo veiksmų. Kol kas siūlau atsipūsti, admirole Wanabe, belaukdami mūsų
kolegės iš Tokijo.

19
 ***
- Kaip klostosi pasirengimas? – paklausė „Exodus“ generalinis akcininkas Ichiro Nagomi
vieno iš mokslininkų, kuomet lankėsi specialiame pasirengimų centre.
- Pasirengimas vyksta sėkmingai, netrukus būsime pasiruošę veikti. Kol kas daugiausiai
laiko užtrunka ruošiamos agentės parengimas infiltravimuisi, vietoje žvalgybos
pareigūnės, kuri turės būti pakeista. Tačiau tai neturėtų ilgai trukti, parinkta agentė tikrai
puikiai tvarkosi su pateikiamomis užduotimis ir greitai mokosi, - išdėstė mokslininkas.
- O ar kilo kokių nors nesklandumų?
- Kas liečia patį pasiruošimą kaip ir minėjau viskas klostosi puikiai. Būtų galima paminėti
agentei atsiradusius miego sutrikimus nuo jai duodamo serumo, siekiant sustiprinti jos
kūną ir palaikyti maksimalų fizinį potencialą. Manau neturėtume per daug nerimauti,
kadangi jau matomas mažesnis tokių sutrikimų kartotinumas, o kūnas bei sveikata taipogi
puikioje būklėje – raminamai pasakė mokslininkas.
- Džiugu girdėti. Lauksiu jūsų žinios, kada bus galima veikti, - ištarė Ichiro, nužvelgdamas
pasirengimų kambaryje buvusią agentę Akemi Kizano, kuri bėgo ant bėgimo takelio su
prilipintais elektrodais ant jos kūno.

***
Antrasis kontaktas tarp „Skydo“ organizacijos ir panelės Dženifer O‘Connell buvo toks pats
netikėtas kaip ir pirmasis. Maždaug po savaitės nuo pokalbio su Katana, Dženifer sėdėdama darbe
savo biure gavo neįprastą žinutę, kurios turinys susidėjo iš skaičių, kurie reiškė vietos koordinates,
bei laiką.

Dženifer iššifravusi gautą žinutę pamatė, kad ta vieta buvo Edogawa – Tokijaus priemestis.
Susitikimas turėjo įvykti 19:00. Iki susitikimo dar buvo likę 4 valandos.

Išėjusi iš savo ofiso, esančiame korporacijos Socialiniame biure, Tokijaus centre, nusileido į
požeminį garažą ir sulaukusi kol keltuvas atgabens jos automobilį, į jį įsėdo ir pajudėjo numatytos
susitikimo vietos link. Kelionė truko apie pusvalandį. Bevažiuojant matėsi kaip iš lėto leidžiasi saulė
giedrame vakaro danguje.

— Keista, - sau ištarė Dženifer, - aplinkui tiek daug dirbtinumo, kad netgi pamiršau kaip
atrodo saulėlydis...

Susitikimo vieta Edogawa‘oje buvo ten stovinčio didelio futbolo stadiono stovėjimo
aikštelėje. Dženifer atvykus aikštelėje dar nieko nebuvo. Laikrodis rodė lygiai 19:00. Praėjus
kelioms minutėms šalia jos privažiavo kitas automobilis ir šiam privažiavus aktyvavosi Dženifer
Audi durelės, kurios pačios atsivėrė, netrukus per garsiakalbį pasigirdo Katanos balsas:

- Sėskite į ką tik atvažiavusi automobilį panele O‘Connell.

Ji pakluso Katanos prašymui ir išlipusi iš automobilio patraukė prie atvažiavusio: netrukus

atsivėrė durys, tačiau viduje nieko nebuvo. Atsisėdus durys užsivėrė ir automobilis pajudėjo iš
vietos, pradėjo važiuoti keliu tolstant nuo sutartos susitikimo vietos. Netrukus automobilio ekrane
pasirodė jau matytas Katanos veidas ir jis ištarė:

20
 - Sveiki, panele O‘Connell. Atleiskite, kad turėjote persėsti, tačiau viskas saugumo
sumetimais. Nerimaujame, kad jūsų automobilis gali būti sekamas.
- Aš suprantu, - ištarė O‘Connell.
- Puiku. Netrukus susitiksime. Automobilis jus nuveš iki tikrosios susitikimo vietos.

Už 15 minučių automobilis sustojo uosto krantinėje, durelės atsivėrė. Tolumoje matėsi

stovintis nedidelio ūgio žmogaus siluetas. Žmogus pradėjo artėti. Dženifer išlipo iš automobilio,
neskubėdama patraukė jo linkui ir artėjant pamatė, kad tai buvo Katana. Šis pasisveikino:

- Panele Dženifer, malonu pagaliau susitikti, - ištarė linkteldamas.

- Pone Katana, man taip pat malonu jus regėti, - taipogi ištarė linktelėdama.
- Prašome sekite paskui mane, - tarė Katana ranka pamodamas į priekį. Jiedu nuėjo prie
sandėlių, kur stovėjo didelė skraidyklė. Netrukus įlipo vidun.
- Sėskitės panele, jauskitės kaip namuose – tarė Katana pamodamas ranka link sėdimų
vietų ir staliuko.

Abiems susėdus skraidyklė vertikaliai pakilo į orą. Katana įpylė Dženifer vynuogių sulčių ir
pradėjo kalbą:

- Žinote panele, nepaprastai džiaugiuosi jus čia matydamas. Kaip ir minėjau tikiuosi, jog
kartu galėsime pasiekti daug bendra.
- Pone Katana, - tarė Dženifer. – Matau kokie rimti jūsų kaip organizacijos bei kaip asmens
ketinimai ir esu pasiryžusi jums padėti. – Ištarus šį sakinį, iš rankinės ant šalia buvusio
staliuko padėjo holografinį įtaisą — netrukus prieš akis pasirodė duomenys.
- Tai, ką jums atnešiau padės kirsti skaudų smūgį korporacijai. Tai naujojo projekto
„Naujoji diena“ protokolai.

Katana peržvelgė informaciją per savo rankoje turėtą įtaisą. Staiga pasakė:

- Tai, tai beprotiška... Sukurti naują žmogų...

- Būtent todėl ir turite jį (Ichiro Nagomi) sustabdyti. Tai pernelyg nešvarus žaidimas ir
visiškai antihumaniškas – pasipiktinusi išrėžė.
- Iš tiesų. To negalime leisti. Žvelgdamas į protokolus matau, jog čia planuojama kelionė
laiku?
- Taip. Mūsų korporacijos mokslininkai ir tyrėjų komanda rado senuose buvusios Japonijos
valstybės įslaptintuose žvalgybiniuose protokoluose apie kontaktą su nežinia iš kur
pasirodžiusiu laivu, kuris buvo nuskandintas, ir jo įgulą, tarp kurios narių buvo ir
amerikietis. Sprendžiant iš tų asmenų parodymų ir rastų daiktų, tie asmenys galėjo būti
ne tik atkeliavę laiku bet dar ir galimai persikėlę per tarpdimensinę visatos savigraužos
skylę – portalą, žodžiu atkeliavo čia iš kitos visatos – pabaigė sakinį nutylėdama.
- Kelionė per dimensijas? Įdomu. Ir tada jūsų vadelis nutarė ten pasiųsti agentę, kad
sukurtų antžmogį pastodama nuo vieno iš jų? – paklausė piktai su nuostaba.
- Būtent. Pone Katana.
- Tai ką padarėte šiandien, panele Dženifer, nebus pamiršta. Panašu, kad man teks jūsų
visos mano korporacijos vardu paprašyti dar vienos paslaugos. Mums reiks laiko mašinos
brėžinių: kuris laikas bandome sukurti tokią, tačiau nelabai sėkmingai, papildomi
prototipo brėžiniai išeitų į naudą.
- Pažiūrėsiu ką galiu padaryti, - rimtai žvelgdama į Kataną tarė Dženifer.

21
 Aptarus dar keletą klausimų ir detalių skraidyklė nuskraidino visus prie stadiono, kur stovėjo
paliktas automobilis. Katana atsisveikindamas įteikė specialų prietaisą, kurio pagalba jis galės
susisiekti su Dženifer asmeniškai.

Mergina regėdama nuskrendančią skraidyklę, ant kurios šono puikavosi balto skydo
mėlyname fone atvaizdas susigūžė nuo šalto oro gūsio. Nusekus skraidyklę akimis kol ji buvo taip
toli, kad jos jau nebuvo galima matyti įsėdo į savo automobilį ir nuvažiavo savo namų pusėn,
prisimindama matytą saulėlydį pakeliui.

***
Bunkeris „X“ buvo įrengtas piečiau nuo Japonijos krantų esančioje nemažoje Jakušimos
saloje, maždaug nutolusi daugiau kaip 1000 kilometrų nuo Tokijaus pietvakarių kryptimi. Akemi
Kizano veikti turėjo jau Tokijuje.

Pasibaigus pasiruošimui misijai, Ichiro Nagomi leido pradėti. Netrukus Akemi jau stovėjo
priešais įrenginį, kuris buvo laikomas „Exodus“ korporacijos pasididžiavimu — mašina, gebanti
palenkti laiko ir erdvės kontinuumą žmogaus poreikiams, mašina leidžianti keliauti laiku.

Įrenginys buvo maždaug 2.5 m. aukščio su į šonais nusileidžiančiomis žarnelėmis nuo viršaus,
viduje įrenginio buvo kabina, kurioje žmogus turėjo stovėti. Išgirdus leidimą, Akemi įžengė į kabiną.
Durys užsivėrė. Netrukus pasigirdo ūžesys, laboratorijos vaizdas pradėjo nykti, tarsi holograma.

Net nespėjus mirktelėti Akemi Kizano jau stovėjo ant Tokijaus karinio oro uosto grindinio, lijo
smulkus pavasariškas vidurdienio lietus. Speciali Japonijos Imperijos žvalgybos agentė vardu Emiko
Nouri netrukus iš čia turės keliauti lėktuvu iki Jakušimos salos.

Akemi su savimi ant kairės rankos mūvėjo specialų įrenginį, kuris palaikė kontaktą su bazėje
buvusiu keliavimo laiku mašina. Įrenginys buvo nanotechnologijomis grūdinto plieno apyrankė,
kurioje taip pat buvo daug agentui veikti reikalingų funkcijų, tarp kurių ir funkcija pavirsti
nematomu. Akemi Kizano taip pat vilkėjo ir specialų kostiumą, kuris veikė kartu su įrenginiu. Prieš
pradedama veikti ji taip pat aktyvavo ir į grindinį įgrežė specialų mažą prietaisą, kuris turėjo
parūpinti nenutrūkstamą kelionės laiku atsivėrusio portalo veikimą tik prireikus.

Apsižvalgiusi agentė ant netoli buvusio pakilimo tako pamatė nedidelį keleivinį lėktuvą,
turėjusį skraidinti Emiko Nouri. Įsijungusi nematomą kostiumo režimą ji tyliai įsliūkino į lėktuvo
vidų pro šalia zujančius karininkus. Kadangi viduje buvo kelios eilės sėdimų vietų, pasislėpti nebuvo
sunku. Netrukus pasigirdo artėjantys žingsniai ir į lėktuvo vidų įžengė specialioji žvalgybos agentė
su palyda. Buvo užkurtas lėktuvo variklis ir nejučia jis jau sklendė ore.

Skrydis truko apie 3 valandas. Nutūpus Jakušimos saloje Akemi jau veikė vietoje Emiko Nouri.
Išlipus iš lėktuvo vakaro saulėje švytėjo ruda karininkės uniforma, tuo tarpu buvę palydovai elgėsi
taip lyg būtų pamiršę kur esą — migdančiosios amnezijos dujos puikiai suveikė. Akemi išgirdo
artėjantį karinio visureigio garsą. Jam sustojus iš jo išlipo pareigūnas ir atiduodamas pagarbą
paskelbė:

- Panele Nouri, pagaliau ir jūsų sulaukėme!

22
 - Atskubėjau taip greit kaip tik galėjau, - pareiškė. – Kitą kartą būčiau dėkinga, jeigu palyda
būtų nepiktnaudžiaujanti alkoholiu, - pamodama dviejų kareivių likusių lėktuve link
parodė Akemi.

Karininkas sutrikęs žiūrėdamas tarė:

- Pasirūpinsime, kad taip daugiau nenutiktų, - patvirtino ir tuo pačiu kitiems šalia visureigio
buvusiems kariams linktelėdamas galvą nusižengusios palydos pusėn, parodė, jog
susitvarkytu su problema.
- Nagi, panele Nouri, vykime iki bunkerio, visi su nekantrumu laukia. – Belipant į visureigį
girdėjosi duslūs smūgiai ir aimanos.

Bevažiuojant miško keliukais iki minėto bunkerio Akemi svarstė kiek laiko užtruks kol bus
rastas tikrasis agentės Emiko Nouri kūnas, kurį ji paliko bagažo skyriuje. Tačiau ją ramino ta žinia,
jog niekas negalės atpažinti, kad tai būtent dingusios agentės kūnas, nes specialus serumas su
nanorobotais jau bus palikęs praktiškai tik šlapią vietą, kadangi jis specialiai sukurtas suardyti visus
organinius audinius.

Už maždaug 20 minučių buvo pasiektas bunkeris. Iš pažiūros jis atrodė kaip paprastas
administracijos pastatas, tačiau įėjus priekyje matėsi liftas, prie kurio jau laukė sargyba. Tylėdami
pareigūnai ir Akemi leidosi liftu žemyn. Po minutėlės liftas sustojo, atsivėrė durys. Visi patraukė
ilgu ryškia geltona šviesa apšviestu koridoriumi link posėdžių salės, kurioje jau laukė 2 žvalgybos
pareigūnai ( bunkerio žvalgybos viršininkas ir jo pavaduotojas) ir admirolas.

- Na pagaliau, - tarė admirolas Masaru Wanabe, - džiugu jus matyti panele Emiko Nouri.
- Ar kelionė praėjo sklandžiai? – paklausė bunkerio žvalgybos viršininkas.
- Viskas tvarkoje, - tarė Akemi.
- Puiku, - jeigu esate pasiruošusi, galime apklausą pradėti dabar – tarė nekantraudamas
admirolas.
- Taip, galiu veikti dabar, tačiau siūlau šiek tiek palaukti. Norėsiu veikti viena, akis į akį, -
pareiškė visiems.
- Jeigu tai tik duos rezultatų, panele Nouri, - tarė vyresnis pagal išvaizdą žvalgybininkas.
- Puiku, - tarė Akemi. – Kur šiuo metu laikomas amerikietis?
- Laikome jį vienutėje.
- Vienutėje? Perkelkite jį į padoresnę kamerą, duokite švarius rūbus ir pamaitinkite, -
pareikalavo Akemi.
- Jūs juokaujate? Jis belaisvis, o ne svečias, - tarė bunkerio žvalgybos viršininko
pavaduotojas.
- Aš atvykau čia ne tam, kad būtų kvestionuojami mano veiklos metodai. Darykite kaip
sakau. Jeigu asmeniui suteiksime geresnes sąlygas, informacija iš jo bus lengviau
išgaunama negu, kad jį kankinant, - tvirtai pareiškė.
- Kaip pageidaujate, kolege.

23
5 epizodas. Akistata
Nuo „Strėlės“ radimo praėjo jau apie pusę mėnesio. Per šį laiką profesorius Isao Nakamura
kooperuojant su Minu Lee pasistūmėjo nemažai į priekį, tirdami laivo dingimo anomaliją. Vieną
dieną Minas Lee paklausė:

- Sakykite profesoriau, ar sutiktumėte dalyvauti kelionėje bandant persikelti per portalą,

kuriuo galimai keliavo mano klientas Mitsuo Akeno su savo jachta?
- Nejaugi tikrai svarstote idėją mėginti pakartoti šią nenusisekusią kelionę? – nustebęs
paklausė Isao.
- Supraskite, aš esu žodžio žmogus. Dėl savo kliento padarysiu viską. Mudu su ponu Akeno
esame artimi draugai ir tikrai nenurimsiu, kol bent nesužinosiu ar jis vis dar gyvųjų tarpe.
- Net jeigu dėl to į pavojų pastatysite ir savo paties gyvybę? Juk net nežinome kas yra
kitoje pusėje, tuo labiau nežinome ar įmanoma tokią kelionę iš viso pakartoti. –
abejodamas išreiškė savo nuomonę Isao.
- Net jeigu tai ir kainuos mano paties gyvybę... – patikino Minas Lee. – Isao, manau jūs
nusipelnėte žinoti, jog mudu su ponu Mitsuo Akeno esame įbroliai. O dėl kelionės
perspektyvų norėčiau, kad imtumėtės išsamaus tyrimo su mūsų turima mokslininkų -
tyrėjų komanda. Gal būt reikėtų užmesti akį ties vieta, kurioje buvo rastas laivas — gal
būt rasite kokių nors išskirtinumų. Laivas su komanda bus parūpintas.
- Dabar pradedu suprasti jūsų ryžtą, – tarė Isao. – Gerai, jeigu tik pageidaujate. Imsimės
tyrimų.
- Džiugu girdėti, profesoriau Isao, - ištarė paspausdamas šiam ranką.

***
Apklausa prasidėjo sekančią dieną po specialiosios žvalgybos agentės atvykimo iš Tokijo.
Apklausos kambarys buvo gana nedidelė – apie 10 kvadratinių metrų patalpa. Kambarėlyje tebuvo
stalas ir po kėdę iš skirtingų jo pusių. Viršuje ant lubų švietė blyški geltonos šviesos lempa.

Pirmas į kambarėlį buvo dviejų kareivių atvesdintas ir pasodintas ant kėdės Nikas Greenas.
Šiems išėjus stojo tyla. Nikui apsižvalgius jis pamatė prieš jį ant stalo gulinčią tvarkingą lapų krūvelę
bei stiklinę vandens, o sau iš dešinės kabantį didelį veidrodį ant sienos.

5 minutės atrodė kaip amžinybė. Tas greitai pasikeitęs elgesys su juo kaip kaliniu Nikui kėlė
nerimą. Prasivėrė durys. Į kambarėlį įžengė apie 1,6 metro ūgio smulkaus kūno sudėjimo
simpatiška siaurų akių mergina, vilkinti rudą karinę uniformą, rankoje laikydama papkę su
dokumentais. Netrukus ji prisėdo ant priešais Niko pusę buvusios kėdės. Nužvelgusi Niką netrukus
prašneko raiškia anglų kalba:

- Malonu matyti, kad jumis pagaliau tinkamai pasirūpino. Na taip gerai tinkamai kaip tik
įmanoma kaliniui. Aš vardu Emiko Nouri.
- Tai klaida. Jūs mane įkalinote per klaidą. Aš nieko nepadariau. Kur mano draugai?
- Jūsų draugai saugioje vietoje, - tarė raminamai Akemi. – Nusiraminkite, jeigu būtume
norėję, jog būtumėte negyvas, toks jau būtumėte. Noriu iš jūsų bendradarbiavimo, kad
atsakytumėte į mano pateikiamus klausimus.

24
 - Mano rankos surakintos, tad niekur nepabėgsiu, neturiu kitos išeities, tiesa? – ironiškai
paklausė. – Kitą kartą galėtumėte bent druskos užbarstyti ant ryžių.
- Jūs esate vienintelis įgulos narys, kurio asmenybės mes dar nežinome. Prašome
prisistatyti, kas toks esate.

Atsidusęs tarė:

- Esu Nikas Greenas, 25 metų verslininkas iš Jungtinių Amerikos valstijų.

- Kaip atsidūrėte tokioje vietoje, pone Greenai?
- Atsidūriau čia jums mus suėmus ir vos nepražudžius, - pareiškė žvelgdamas agentei tiesiai
į akis.
- O kaip jūsų laivas atsidūrė karinėje zonoje? – su susidomėjimu paklausė Akemi.
- Emiko, žinote, tai man tokia pat paslaptis kaip ir jums. Papuolėme į netikėtai prasidėjusią
audrą, kuri baigėsi taip pat greitai kaip ir prasidėjo. Paskui stojo štilis, o po to tie garsai...
Sunku paaiškinti, bet atrodė tarsi drakono riaumojimas. Tas garsas mus visus atjungė...
- Atjungė?
- Taip, netrukus jis pasidarė toks stiprus, kad visi kritome žemėn ir praradome sąmonę. –
Patylėjęs tęsė toliau, - po to prabudus išėję ant denio pamatėme tą didelį karinį laivą,
kuris vos mus į kapus nenuvarė pradėjęs šaudyti.
- Ir tada jūs pradėjote bėgti nuo kulkų?
- O ką jūs būtumėte darę, kai į jus pradeda šaudyti vidury baltos dienos? – piktai paklausė
Nikas.
- Ar tas laivas buvo jūsų?
- Ne, jis priklausė mano verslo partneriui Mitsuo Akeno.

Po šių žodžių, Akemi specialiai užkliudė ant stalo stovėjusią stiklinę vandens, šitaip
sukeldama dėmesio nukreipimą. Išsipylus vandeniui, ji ėmė sausinti stalo paviršių panaudodama
lapus iš šalia buvusios jų krūvelės. Bevalydama, ji vieną iš jų numetė ant žemės taip, kad Nikas
galėtų aiškiai matyti, kas buvo užrašyta.

Nikas perskaitė tokią žinutę: „Neminėk datų“. Po to pažvelgė Akemi į akis ir ši jam vos
matomai linktelėjo.

- Atleiskite, už netvarką, - tarė Akemi.

- Jūs japonai, tikrai neįprasti žmonės. Kalinate žmogų ir dar atsiprašinėjate dėl sąlygų,
kurias yra priverstas iškęsti tas žmogus, - su nuostaba veide ištarė Nikas.

Akemi nesutrikdama tęsė apklausą:

- Taigi jūs neigiate bet kokias sąsajas su JAV žvalgyba?

- Žinoma, kad neigiu!
- O tuomet kaip pasiaiškinsite dėl su jumis rastų daiktų?, - paklausė ištraukdama daiktų
nuotraukas.

Pažvelgęs į nuotraukas tarė:

- O kas čia dar neaiškaus, tai tiesiog mobilieji telefonai ir ginklas savigynai.
- Mobilieji telefonai? Ar tai kažkokios specialios ryšio priemonės?
- Jūs turbūt juokaujate, taip? Noriu pasikalbėti su Amerikos ambasada. Jūs neturite teisės
manęs čia laikyti. Aš turiu teises po velnių!

25
 - Amerikos ambasada? – paklausė Akemi Kizano nusijuokdama, - Gal jūs iš mėnulio
nukritote pone Greenai? Bet kokie diplomatiniai santykiai su Amerika nutraukti vos tik
prasidėjus karui, - pasakiusi šiuos žodžius mirktelėjo Nikui, leisdama suprasti, jog reikia
žaisti pagal jos dūdelę.
- Taip, prasidėjus karui... – tarė Nikas.
- Apklausa baigta, - tarė susirinkdama popierius ir pažvelgdama į sienoje buvusį veidrodį
Akemi.

***
- Emiko Nouri, man kyla abejonių dėl jūsų kompetentingumo atliekant apklausą – išrėžė
admirolas Masaru Wanabe, po apklausos Akemi atėjus į pasitarimų kambarį, kuriame
buvę žvalgybininkai ir admirolas stebėjo vykstančią apklausą.
- Ką turite omenyje? – nesutrikusi paklausė.
- Per lengvai jį paleidote – kandžiai ištarė.
- Tai tikrai nebuvo paskutinė apklausa, admirole – ramiai žiūrėdama į jį ištarė. – Aš čia
atvykau ne tam, kad būtų abejojama mano metodais. Jeigu turite priekaištų kreipkitės į
Centrą.

***
Nuo paskutinio susitikimo su Katana praėjo maždaug savaitė. Šį kartą Dženifer per specialų
jai duotą įrenginį pranešė Katanai apie atliktą užduotį — jai pavyko parūpinti laiko mašinos
brėžinius. Susitikimas įvyko sklandžiai, panašia tvarka kaip ir pirmasis – su keletu persėdimų
saugumo sumetimais. Žvelgdamas į brėžinius, Katana negalėjo sulaikyti savo džiugesio, dėl tokio
netikėto progreso:

- Panele O‘Connell, esu neapsakomai jums dėkingas. Dabar galėsime veikti žaibiškai
veiksmingai.
- Viskas dėl geresnio rytojaus tiesa? – paklausė Dženifer.
- Tikrai taip. Kartu sukursime naują rytojų, - ištarė su šypsena.

***
Nikas Greenas po apklausos buvo atvesdintas į kamerą. Šį kartą sąlygos buvo geresnės –
netgi buvo šviesa, lova ir stalas su kėde.

Pravėrus kameros duris, kareivis nuo jo rankos nuėmė antrankius ir pastūmęs jį uždarė duris.
Pasigirdo užrakinamas užraktas. Nikas sulaukęs kol nutilo kareivio žingsniai, pagaliau atsipalaidavo
— tiesiogine ta žodžio prasme nuvirto į lovą. Netrukus buvo išjungtos ir šviesos.

Po poros valandų pasigirdo garsus aliarmas. Girdėjosi žmonių masės bėgimas. Neilgai trukus
Nikas išgirdo rakinant jo kamerą. Durys prasivėrė. Priešais stovėjo jau matyta tardytoja.

- Jūs? – paklausė sutrikęs.

- Ramiai, Nikai. Aš esu čia tam, kad tau padėčiau.
- Kas jūs?

26
 - Galime sakyti, jog mane siuntė jūsų draugai.
- Draugai? Kaip jūs man žadate padėti?
- Pradžioje norėčiau tave nuraminti – ištarė užverdama kameros duris. Nikas stovėdamas
žiūrėjo į Akemi. Ji išsiėmė plaukų segę ir pasileido plaukus. Po to lėtai ėmė segtis savo
kareiviško paltelio sagas, nusimetė batelius.
- Ką jūs darote? – sutrikęs paklausė.
- Juk sakiau, norėčiau tave nuraminti...

Tą ištarusi, numetė švarkelį ant žemės ir puolė Nikui į glėbį. Šis bučiuojamas bandė moterį
atitraukti, tačiau galiausiai pasidavė pagundai.

Žmogiškas instinktas paėmė viršų. Ko mažiausiai Nikas galėjo tikėtis, tai seksas lyg iš giedro
dangaus. Po malonaus netikėtumo, Akemi lėtai pakilo iš lovos ir ėmė rengtis. Po to tarė:

- Aš atsiprašau. Turėčiau labiau tvardytis. Patarsiu jums nepanikuoti. Greitai būsite laisvas.

Patylėjęs ištarė:

- O kaip kiti mano draugai iš laivo? Kas jiems nutiko?

- Suprantu, kad turite daug klausimų, Nikai. Siūlyčiau rūpintis tik savo gerove. Ir išlaikykite
šią mūsų mažą paslaptį – Tą ištarusi prie kameros durų pridėjo kairės rankos dilbį —
užraktas atsirakino. Sirenos jau buvo nutilusios.

***
- Pone Nagomi, turime gerų naujienų – ištarė mokslininkas pasitikdamas generalinį akcininką
tyrimų centre.
- Nujaučiau, kad šiandien bus gera diena. Na, ką turime naujo?
- Gavome žinią iš agentės Kizano. Zigota jau susiformavo.
- Šaunu! Kada planuojamas sugrįžimas?
- Kai tik agentė vėl nusigaus į Tokijų.
- Vėl į Tokijų? Ar jūs tuo tikri?
- Taip. Mūsų laiko mašinos veikimo spindulys yra gana nedidelis — žmogų galime nukelti
laiku į vietą per maždaug 10 kilometrų spinduliu nuo mūsų tyrimo centro. Agentei belieka
vėl nusigauti iki Tokijaus oro uosto, - pareiškė mokslininkas.

Ichiro Nagomi giliai atsidusus, šis paklausė:

- O kaip vyksta antrosios grupės pasiruošimas?

- Pasiruošimas vyksta pagal planą, viskas tvarkoje, pone. Neilgai trukus bus galima veikti.
- Džiugu girdėti. Žiūrėkite, kad mašina veiktų Akemi sugrįžtant.
- Nesijaudinkite pone, viskas veikia ir veiks pilnu pajėgumu, - užtikrino mokslininkas.

***
Sekantį rytą vyko dar vienas žvalgybininkų susirinkimas. Visi susirinko pasitarimų kabinete.

27
 - Gerai panele Nouri, metas antram raundui. Iškvoskite visą informaciją, kokią tik įmanoma.
Nedera ilgai laukti, ypač po vakarykščio visai netoli vykusio laivų mūšio. Nors mūsų
kamikadzės parodė iš kur kojos dygsta, bet žinant amerikiečius reikia ruoštis dar aršesnei
kovai.
- Skaitote mano mintis, kolega, - tarė vienam žvalgybininkų.

Akemi šį kartą į apklausos kambarį įėjo pirma. Įėjus, prisėdo ant kėdės. Netrukus turėjo būti
atvestas ir Nikas Greenas pakartotinei apklausai.

Staiga prasivėrė apklausos kambario durys ir karys sušuko:

- Panele Nouri!
- Taip?
- Kalinys negyvas!
- Ar jūs tuo tikri? – sutrikusi paklausė.
- Deja, taip. Eime su manimi, pati pamatysite.

Po šių žodžių Akemi Kizano pakilo nuo savo kėdės ir skubėdama paskui karį nuėjo link Niko
kameros. Ten jau būriavosi grupė žmonių.

Įžengus į kamerą atsivėrė gana kraupus vaizdas: ant lovos gulėjo aukštielninkas Nikas
Greenas su įbestu peiliu į širdį.

- Mirė prieš kelias valandas, - tarė įvykio vietoje buvęs karo medikas.
- Po velnių, kam galėtų šauti į galvą mintis nužudyti kalinį? – paklausė vienas karių.
- Tai nepaprastas kalinys, argi ne taip panele Nouri? – paklausė admirolas Masaru Wanabe.
- Ar manote, kad čia aš dėta? – piktai paklausė.
- Turint omeny taikytas nuolaidas šio asmens atžvilgiu iš jūsų pusės galėčiau taip teigti. Argi
tik nebus mūsų „laive“ apsigyvenusi žiurkė ponai? – paklausė vietoje buvusių vyrų. Visi
sužiuro į Akemi.
- Admirole, jūs turite nesveiką humoro jausmą. Jei būčiau norėjusi šio asmens mirties, jis jau
būtų miręs. Be to kas jūs manote esąs, kad galėtumėte kvestionuoti centro sprendimus
skiriant agentus užduočiai ir tų agentų veiklos metodus?
- Gana rietenų! – ėmė raminti bunkerio žvalgybos viršininkas. – Aptarkime situaciją
pasitarimų kambaryje. Kol kas skelbiamas draudimas – niekas nepaliks ir nepateks į bunkerį
iki tolimesnio nutarimo.

Toliau pasitarimų kambaryje pylėsi kaltinimai. Visi buvo ne juokais sunerimę. Galiausiai
Akemi pareiškė:

- Turėčiau informuoti centrą apie šį įvykį.

- Gal palaukime, bent jau kol bus aiškus kaltininkas? – tarė bunkerio žvalgybos viršininkas.
- O ko čia dar laukti? Na galiu suteikti jums laiko ir pranešti raportuodama apie įvykį centre,
man ten nuvykus.
- Maniau, kad draudimas galioja visiems, netgi ir jums Emiko Nouri, - tarė admirolas
pažvelgdamas į gana žemo ūgio senyvą bunkerio „X“ žvalgybos viršininką. - Nejaugi esate
toks naivus?
- Manau padarysiu išimtį. Šitaip laimėsime laiko.
- Turite omeny save patį? – nusijuokdamas paklausė Wanabe. – Juk taip tik atitolinate, kas
neišvengiama, baudžiamas būsite vis tiek.

28
- Liaukitės admirole, vyresnysis pareigūnas šioje vietoje esu aš. Prašau to nepamiršti. Šitaip
bent turėsiu laiko surasti žudiką.
- Ir tuo pačiu paleisite potencialų žudiką į laisvę? – pašaipiai paklausė admirolas.
- Prasmekit skradžiai Wanabe, - pasakė Akemi.
- Aš pasitikiu centro sprendimu. Suprantu, turite veikti pagal protokolą, panele Nouri. Vykite,
nelaikau jūsų.
Jau Akemi judant prie išėjimo viršininkas paėmė už jos rankos ir tarė žvelgdamas į akis:
- Tik nepamirškite užtarti mane geresniu žodeliu. – Po šių žodžių ji linktelėjo ir žengė pro
duris į koridorių.

29
6 epizodas. Pirmieji žingsniai
- Minai Lee, - kalbėdamas telefonu tarė profesorius Isao Nakamura, - kai ką radome
neįprasto zonoje, kurioje rasta jachta.
- Taip ir maniau, kad mėnuo nenuėjo veltui, - ištarė Minas Lee džiaugsmingai. – Na kas ten
tokio neįprasto?
- Manau turėtumėte pamatyti savomis akimis. Atvykite į tyrimų centrą.
- Skubu profesoriau.

Atvykęs Minas Lee sutiko rimtai nusiteikusį profesorių. Šis nieko nelaukdamas kompiuterio
ekrane parodė diagramas, atspindinčias elektromagnetinių bangų pokyčius tirtoje teritorijoje.

- Ekrane matote diagramas, atspindinčias elektromagnetinių bangų pokyčius ir jų palyginimą

teritorijoje, kurioje buvo rasta jachta ir aplink tą vietą per 20 kilometrų spindulį. Įdomiausia
tai, kad šių bangų neįprastas suaktyvėjimas matomas būtent ties vieta, kur ir rastas mūsų
laivas ir dar apie kilometrą aplinkui.
- Ką tai galėtų reikšti, profesoriau?
- Labai galimas daiktas, kad ten yra ta zona, kuri veikia kaip portalas.
- Portalas į kitą dimensiją tiesa?
- Drįstu taip manyti – tvirtai ištarė profesorius.
- Sakyčiau mums reiktų įsitikinti ar jūsų teorija atitinka tiesą.
- Ką turite omenyje?
- Pabandyti ten nusiųsti kokį nors prietaisą, kurį galėtume stebėti. Ką manote profesoriau?
- Puikiai mąstote Minai Lee. Manyčiau tam reiktų laivo ir palydovinio stebėjimo, kuomet
būtų užmegztas tiesioginis ryšys su minimu prietaisu. Visgi reikėtų pasitarti su inžinieriais ir
kitais technikais kokio tipo tai turėtų būti prietaisas.
- Puiku profesoriau! Viskas jūsų rankose. Imkitės ko tik reikia, finansai ne problema.

Po maždaug savaitės Minas Lee rankose laikė ataskaitą apie ruošiamą prototipą, kuris bus
„bandomuoju triušiu“ ir ko gero pirmasis tyrimo tikslais nukeliavęs prietaisas į kitą dimensiją.
Planas ambicingas, tačiau iš kur sužinosi, jeigu nepabandysi?

Prototipas turėjo būti tarsi maža povandeninio laivo kopija, prikišta modernių technologijų:
kamerų, antenų, įvairių sensorių.

- Profesoriau, kada bus galima išbandyti mūsų prototipą? – paklausė Minas, atvykęs į tyrimų
centrą.
- Kol kas dar vykdomi įprastiniai bandymo veiksmai – tikrinamas įrangos pajėgumas ir
patvarumas, taip pat paties korpuso tvirtumas. Šiame prototipe įdiegėme modernią
elektromagnetinę įrangą, kuri geba atpažinti magnetinių laukų svyravimus ir juos
suvienodinti tam tikroje erdvėje — šiuo atveju prototipo erdvėje.
- Jei gerai pamenu, čia tam, kad būtų galima išvengti to, kas nutiko „Strėlės“ atveju?
- Teisingai. „Strėlės“ atveju laivas keliavo per erdvę du kartus. Ten nebuvo atitinkamos
įrangos, gebančios išvengti sukeltų dalelių – atomų virpesių padarinių, kas galiausiai išardė
atomus ir korpusas neatpažįstamai pasikeitė. Mūsų projektuojamas laivelis, jeigu galime jį
taip pavadinti, turės minėtą modernią įrangą, kuri padės to išvengti.

30
 - Bet juk tyrimas bus aiškus, kada turėsime visus reikiamus duomenis tiesa? Tad tam juk
reiks, kad prototipas sugrįžtų atgal?
- Ir vėl jūs teisus Lee. Minima elektromagnetinė įranga bus aprūpinta sensoriais, kurie
užfiksavę elektromagnetinių spindulių kaitą gebės ne tik aktyvuoti mikroklimato
spinduliuotės balanso užtikrinimą prototipe, bet ir gebės atpažinti supančios aplinkos
spinduliuotę. Sensoriams aptikus išorinę spinduliuotės kaitą, prototipo kompiuteris
automatiškai nukreips mūsų aparatą atgalios — į šią erdvę.
- Velnioniškai gudru profesoriau! Puikiai padirbėjote! – susižavėjęs sušuko Minas Lee. –
Laukiu nesulaukiu bandymo dienos.

***
Akemi Kizano važiavo nuo bunkerio „X“ visureigiu link oro uosto kartu nustebusi kaip jai
palankiai susiklostė visos aplinkybės, ir tuo pačiu sunerimusi dėl Niko Greeno žmogžudystės.
Panašu, kad tai buvo ženklas, jog jai paskirta misija nesibaigs taip sklandžiai kaip turėtų. Bet kokiu
atveju pirmas žingsnis yra palikti Jakušimos salą.

Gana nedidelis apie 10 vietų karinis lėktuvas jau laukė užkurtas vietoje ant pakilimo tako.
Išlipus iš visureigio Akemi atidavė pagarbą ją atvežusiam kariui bei apsaugai belaukiančiai prie
įėjimo į lėktuvą. Netrukus jai ir dviems jos palydovams susėdus į vietas lėktuvas greitai pakilo.

Po pusantros valandos skrydžio atsitiko keistas dalykas. Staiga lėktuvas prarado stabilumą ir
pradėjo krypinėti į šonus. Netrukus pilotas sušukdamas pareiškė:

- Praradome abu variklius! Jie neveikia, po velnių, neveikia!

Akemi pažvelgusi pro lėktuvo iliuminatorių matė kaip lėtėja dešinio sparno sraigto sukimasis.
Netrukus piloto paliepimu visiems buvo įteikti parašiutai. Šis sušuko:

- Staigiai prarandame aukštį, bandysiu išlaikyti šitą „paukštį“ kiek tik galima ilgiau. Kai
išgirsite mano komandą šokite!

Vienas karių pravėrė lauko liuką — į lėktuvo vidų plūstelėjo šaltas oras. Apačioje driekėsi
gudus miškas.

- Šoksiu pirmas, jūs būsite antra! – sušuko karys Akemi.

Netrukus iš piloto buvo gautas ženklas. Iššokus kariui atėjo Akemi eilė. Priėjus prie krašto ji
iškvėpė — atsispyrusi po sekundės dalies jau buvo ore. Pažvelgusi kairėn pamatė ir antrąjį karį, tuo
tarpu lėktuvas nuskrido toliau vis prarasdamas aukštį.

Aukštis buvo gana nedidelis – pora kilometrų. Žemė greitai artėjo. Akemi sekė kitų pavyzdžiu,
vadovaudamasi kada išskleisti parašiutą. Likus apie 900m. pirmasis parašiutą išskleidė dešiniau
buvęs karys – per sekundę Akemi ir jis prasilenkė dėl momentaliai atsiradusio kritimo greičių
skirtumo. Patraukus rankenėlę dešinėje pusėje ji pajuto kaip staigia jėga buvo kilstelta aukštyn.

Vos spėjusi susivokti savo kairėje pamatė kaip kitam kariui pasisekė daug mažiau nei jiems
dvejiems: kito kario pagrindinis parašiutas buvo susivyniojęs tarsi virvė ir visiškai neatliko savo
funkcijos. Žemė greitai artėjo. Kariui veikti reikėjo žaibiškai. Matėsi kaip jis desperatiškai bando

31
nupjauti pirmojo parašiuto virves. Tą pavyko padaryti. Deja, atsarginis parašiutas ištrauktas jau
nebespėjo išsiskleisti... Karys dingo iš viršaus matomoje medžių jūroje.

***
Prototipas pavadintas dingusio bičiulio Mitsuo vardu jau skrodė bangas Drakono trikampyje,
visai netoli tos vietos, kur buvo rasta „Strėlė“. Netoliese laive plaukė ir visa mokslininkų bei kitų
specialistų palyda.

- Mums pasisekė, - tarė profesorius Isao šalia kartu ant kapitono tiltelio prie prietaisų ir
ekranų stovinčiam Minui Lee. – Oras kaip užsakytas – jokių trikdžių.
- Iš tiesų, viliuosi, kad nesklandumų ir nekils. – tarė Minas, pažvelgęs per iliuminatorių į
saulės nušviestą horizontą.

Stebėdami kompiuterio ekranus staiga visi sujudo: prototipas jau pasiekė zoną, kurioje buvo
pastebėta elektromagnetinių bangų anomalija.

- Greitai įsitikinsime teorijos pagrįstumu, - tarė Isao.

Diagramoje matėsi kaip staiga pakilo spinduliuotės aktyvumas. Kitame ekrane per palydovą
matėsi sekamo prototipo atvaizdas. Visi stebėjo įvykius su nekantrumu. Ekrane, kuriame buvo
įjungtas pritvirtintos prie prototipo kameros fiksuojamas vaizdas, šis pradėjo trūkinėti.

- Dingo,- tyliai pasakė Minas Lee. – Visuose ekranuose tesimatė viena ir ta pati žinutė: „Ryšys
prarastas“.

***
Nusileidimas buvo skaudokas ir kietokas, besibraunant per medžių šakas kadangi pievos ar
kitos patogios vietos nusileidimui aplinkui nesimatė. Nors sakoma, kad pirmas blynas visada būna
prisvilęs, panašu, kad Akemi atveju, tai buvo išimtis — pirmas šuolis parašiutu praėjo praktiškai be
nesklandumų, neskaitant to paties kieto nusileidimo.

Parašiutas užstrigo tarp medžių šakų — virves teko pjauti, norint atsidurti ant žemės, kuri
buvo už 3 metrų.

Išsilaisvinusi Akemi vėl šoktelėjo į medį, užsilipo į pačią viršūnę, norėdama apsižvalgyti.
Užsilipusi tolumoje pamatė kylantį juodų dūmų stulpą — štai kur sudužo lėktuvas.

Toliau besižvalgant priešingoje pusėje tolumoje Akemi pamatė retesnį medžių plotą, o jame
stovintį namą.

- Panele Nouri ar jūs nesusižeidėte? – staiga iš apačios pasigirdo kario balsas.

- Susižeidę žmonės po medžius nelaipo, - atkirto nusijuokdama.

Nusileidusi ant žemės Akemi pamatė jos laukiantį karį, bevartantį peilį rankose.

- Žinau kur mums reikia eiti, - tarė Akemi.

- Manau, kad jūs jau atvykote kur jums reikėjo, - ištaręs savo žodžius karys metėsi link Akemi
užsimojęs peiliu.

32
 Akemi staigiai atšoko nuo užpuoliko — peilis kliudė šalia buvusio medžio kamieną.

- Ką visa tai reiškia?! – sušuko piktai.

- Padarysiu paslaugą bunkerio žvalgybos viršininkui leisdamas mažam nesusipratimui likti
neišgirstam... – tą taręs vėl šoko link Akemi užsimojęs peiliu. Netrukus karys sustingo
vietoje. Peilis nukrito ant žemės. Tamsiai raudonas kraujas tekėjo jam per delnus pro
užspaustą žaizdą pilve...

Akemi stovėdama su kruvinu peiliu rankose žiūrėjo kaip karys suklumpa ant žemės.

- Tu kvailys, - ištarusi nusigręžė ir patraukė šiaurės pusėn link matytos vietovės, palikdama
vyrą likimo valiai.

***
- Profesoriau Isao, kas nutiko? – paklausė Minas Lee stebėdamas išblyškusį Isao veidą.
- Ko gero pamiršome numatyti vieną atvejį, su kuriuo galimai šiuo metu susidūrė mūsų
pasiųstas prototipas „Mitsuo“.
- Ką turite omenyje?
- Sakyčiau, kad mūsų „bandomojo triušio“ sistemą galėjo paveikti elektromagnetinės
spinduliuotės kaita ir sistemai gali reikti šiek tiek laiko, kad ji vėl būtų pajėgi pakelti ją
pakelti persikeliant atgal erdve.
- Ar norite pasakyti, kad galimai gali atsitikti ir taip, kad kompiuteris nustatęs jūsų minėtą
spinduliuotės kaitą aktyvuotų prototipą, jog šis judėtų atgalios, šitaip sukeliant didelę riziką
būti sunaikintam?
- Jūs teisus Lee. Belieka tikėtis, kad sistemai pakaks to laiko tarpo, kad ji spėtų vėl pasikrauti.
Blogiausiu atveju gali atsitikti tas, kas ir „Strėlės“ korpusui — įranga kaip ir joje esantys
duomenys būtų negrįžtamai pažeisti.
- Nekaltinkite savęs, profesoriau, - tarė raminamai Minas Lee, - čia nemažai ir mano kaltės.
Skuba prie gero nepriveda...

***
- Gerbiami akcininkai, džiugu matyti jus vėl čia susirinkusius, džiaugiuosi už jūsų visų
nuopelnus šiai korporacijai - tarė Ichiro Nagomi „Exodus“ pokylių salėje žvelgdamas į prieš
save sėdinčius 10 ištikimiausių žmonių. – Paskutiniame susitikime jums pristačiau vykdomą
projektą „Naujoji diena“. Šiandien norėčiau apžvelgti mūsų projekto įgyvendinimą.

Stojo tyla. Viduryje salės pasirodė ekranas, netrukus pasirodė „Exodus“ emblema – vėliau
žmogaus anatomiją atspindintis piešinys.

- Ponai ir ponios, prieš save matote tai, ką galime visi turėti.

- Ar tai tikrai įmanoma? – pasigirdo vieno akcininko abejonė.

Ichiro tyliai nusijuokė ir tarė pakiliai:

- Žinoma! Ateitis mūsų rankose. Projektas jau vykdomas, belieka sulaukti grįžtant mūsų
agentės. Ekrane matote galimus mano anksčiau minėtus biologinius pokyčius žmogaus

33
 organizmui. Planas yra sukurti serumą, pasitelkiant gimsiančio individo DNR. Tiesa poveikį
reiks dar ištirti, bet labai didelė tikimybė, kad serumas gali veikti kaip amžino gyvenimo
formulė...

Salėje kilo šurmulys.

- Pone Nagomi, papasakokite detaliau apie esamą progresą, – tarė Dženifer O‘Connell.
- Galiu jus nuraminti, kad zigota sėkmingai susiformavo. Visgi iškilo šokių tokių nesklandumų.
- Nesklandumų?
- Taip. Paaiškėjo, kad mūsų agentė pateko į avariją, nukritus lėktuvui. Ji sveika, tik panašu,
kad misija šiek tiek prailgs...
- Negerai. Derėtų pasiųsti agentų į pagalbą, nemanote? – paklausė Dženifer.
- Puikus mąstymas panele O‘Connell. Iš tiesų, taip bus efektyviau.

***
Neužilgo pradėjo temti. Miškas buvo gana senas ir tankus. Ant dilbio buvusi išmanioji įranga
pradėjo strigti, neveikė tam tikros funkcijos — visgi žinutę centrui pavyko išsiųsti apie
nesklandumus kelionėje.

Viena iš funkcijų, kurios prietaisas ant dilbio jau nebeatliko buvo geografinės padėties
nustatymas. Visgi čia pasitarnavo ne kas kitas, o danguje matomos žvaigždės — tiksliau pati
ryškiausia pietinė Ptolemėjaus žvaigždė; einant priešinga kryptimi nuo tos žvaigždės buvo gana
nesunku judėti į šiaurę. Tiesa kartais tekdavo ir į medį palypėti.

Po poros maždaug 3 valandų ėjimo Akemi priėjo retesnį miško plotą. Dar paėjus tolėliau
pamatė jau anksčiau pastebėto namo žiburius tolumoje, kuris buvo kiek aukštėliau nei ta vietovė,
kur nusileido parašiutu ji pati. Tai buvo senas namas — tą bylojo jo architektūra: priešai namą
stovėjo trišakė arka. Pats namas buvo gana didelis, viduje degė šviesa.

Akemi priėjus prie durų tris kartus pabeldė. Pasigirdo žingsniai. Duris atvėrė senyva moteris.

- Labas vakaras, - tarė Akemi.

- O kas gi čia? - tarė užsidėdama akinius. – Kokia staigmena! Net nežinojau, kad kariuomenei
gali kažko prireikti iš manęs, - tarė nustebusi moteris. – Atrodote nekaip, nagi užeikite
vidun!

Gana nustebusi nuo tokio senutės svetingumo Akemi linktelėjusi įžengė vidun į namą bei
užvėrė duris. Viduje degė daug žvakių, rūko smilkalai, skleisdami aitriai saldų kvapą, ant pakylos
matėsi įvairių statulėlių, kampe gulėjo juoda katė. Moteris pamojo sėsti už stalo. Akemi atsisėdus,
jai buvo įpilta tirštos sriubos.

Ji valgė tylėdama. Pabaigusi porciją tarė:

- Labai dėkoju jums už vaišingumą!

- Tai mažiausia ką galėjau padaryti moteriai, užsukusiai naktį pas mane į namus, - tarė
nužvelgdama uniformą. – Galite vadinti mane Azami.
- Malonu, ponia Azami. Aš vardu Emiko, - tarė Akemi.
- Jei jau taip sakote, - su susidomėjimu nužvelgusi nelauktą svečią tarė.
- Ar tie juodi dūmai turi kažką bendro dėl ko jūs esate čia?

34
 - Atspėjote, skrydžio metu sugedo lėktuvas, todėl buvome priversti leistis avariniu būdu.
- Ar jūs nenukentėjote?
- Išlikau sveika. Beje gal galite pasakyti kokioje vietoje mes randamės?
- Esate mano namuose, vieno iš dievų sukūrusių pasaulį — deivės Izanami šventykloje. Sergiu
šiuos namus kaip savo akį.
- Izanami sakote? – susidomėjus paklausė.
- Taip, ji kartu su kitu dievu Izanagi sukūrė mūsų Japonijos salas, o po to ir kitas dievybes,
stichijas.

Akemi susidomėjusi klausėsi senutės pasakojimo apie kitas dievybes, kultūros epizodus, šios
jaunystę ir piligrimišką gyvenimą.

- Jau vėlu, galiausiai pratarė senutė, laikas miegoti, eime parodysiu jums jūsų lovą.
- Jūs labai maloni, ponia Azami.
- Pripažinsiu, esu taikos šalininkė, - tarė nelauktai senolė. – Tačiau žmoniškumą dera
parodyti netgi ir karo metu, panele Emiko, - maloniai nusišypsojo.

***
- Signalas! Turime signalą! – sušuko vienas iš laive buvusių specialistų, stebėjusių ekraną.

Iš tiesų: ekranuose pasirodė elektromagnetinių bankų skalės bei iš palydovo matomas

vaizdas.

- Neužtruko taip ilgai kaip tikėjomės, - tarė Isao, - Įdomu ar to laiko tarpo pakako.
- Viliuosi, profesoriau, labai viliuosi. Nagi pasukime laivą prototipo link ir išsiaiškinkime, - tarė
Lee.

Lauke oras buvo gana subjuręs: dangus apsiniaukęs, purškė lietus. Neilgai trukus tyrimų
grupės laivas priplaukė šalia prototipo. Buvo nuleista valtis ir prototipas buvo atplukdytas ir
įkeltas į laivą. Korpusas buvo aplamdytas.

- Atrodo dar neblogai, - tarė Lee.

- Pažiūrėkime kaip laikosi duomenys, - tarė profesorius.

Netrukus tyrimų laivas pasuko link Tokijaus krantų link Tokijaus uosto. Atvykus šis buvo
nugabentas tiesiai į tyrimų laboratoriją.

- Na, profesoriau Isao, kokios naujienos? – paklausė Minas Lee po atliktos įrangos duomenų
analizės.
- Panašu, kad šį kartą nusišypsojo sėkmė. Įranga gana gerai atlaikė, nepaisant tokio
neapsižiūrėjimo... Visgi iš vaizdo įrašų nelabai daug naudos: ekspertai vis dar bando išgauti
kas tik įmanoma. Viliuosi, kad pavyks pamatyti tai, ką užfiksavo kameros anoje pusėje...
- Visgi įrangos atlikta elektromagnetinio lauko kaitos analizė byloja, kad buvo keliauta per
erdvę, - tęsė toliau. - Minai Lee, norėčiau jums padėkoti, kad leidote įsitikinti manųjų
teorijų tikrumu ir pasitikėjote manimi. Tai ką mums pavyko pasiekti galime vadinti lūžiu
mokslo srityje! Gal būt netgi lūžiu ir pačiam sociologijos mokslo plėtrai! – sušuko
susijaudinęs Isao.
- Džiaugiuosi jus turėdamas komandoje Isao, - tarė spausdamas šiam ranką. – Tikiu, kad
mūsų laukia dar daug atradimų priešakyje.

35
 - Pažadu, kad atiduosiu tam visas jėgas, - tarė šypsodamasis.

Po pusdienio:

- Profesoriau Nakamura! – sušuko vienas tyrimų laboratorijos specialistų, - jau gavome įrašą!

Profesorius paėmė iš kolegos diską su įrašu. Paskubomis įkišo jį į kompiuterį ir paleido. Jį

peržvelgęs paskambino Minui Lee. Šiam atsiliepus mieguistu balsu Isao tarė:

- Atleiskite, kad pažadinau. Būkite pasiruošęs keliauti į kitą praeitį! – sušuko susijaudinęs.

36
7 epizodas. Kietas riešutėlis
Tai, apie ką nežinojo Akemi dėl tada tyrimų laboratorijoje suleisto specialaus serumo
šalutinio poveikio, ją privertė išsigąsti. Tą pačią naktį ji pabudo rėkdama nuo skausmo. Netrukus į
jos kambarėlį atbėgo senutė Azami su žvake rankoje.

- Jūs nėščia?! , - pašvietusi arčiau Akemi žvake ir pamačiusi kraujo klaną bei padidėjusį jos
pilvą., - Nė neįtariau.
- Taip... – išlemeno ir vėl suaimanavo iš skausmo.
- Žinau kas jums gali padėti. – Tai ištarusi išėjo iš kambarėlio ir po gerų 5 minučių atėjo su
dubenėliu keistai kvepiančios žalsvos tyrės. – Nagi, suvalgykite tai.
- Kas čia?
- Tai vaistai. Padės nuo skausmo.

Bebandydama suvalgyti tą tyrę Akemi, jautėsi apgauta, kadangi net nenutuokė, kad tas
specialusis serumas jos organizmą paveiks taip, kad paspartins vaisiaus augimą. O kraujas
tikriausiai dėl to, kad placenta turėjo susidaryti palyginus žaibišku greičiu, embriono ląstelėms
prisitvirtinant prie gimdos.

- Imkite dar vandens, - tarė Azami duodama puodelį. – Kelintas mėnuo? Sakyčiau trečias.
Keista, galėčiau prisiekti, kad nemačiau, jog jūs su pilvu įžengdama pas mane. Gal čia mano
prastas regėjimas arba smilkalai kalti...
- Jūs teisi — pilvo nebuvo... – tyliai ištarė.

Senutė žiūrėjo į ją kelias sekundes ir daugiau nieko neklausė, tik atnešė naujus patalus ir
juos pakeitė. Suvilgė skudurėlį ir uždėjo Akemi ant kaktos ir palaukė kol ši vėl užmigs.

Kuomet Akemi prabudo jau buvo šviesu. Atsikėlusi ir pravėrusi savo kambarėlio duris pamatė
senutę klūpinčią ant kelių ir belaikančią smilkalus rankose priešais dievybių statulėles.

- Jau pabudote. Puiku. Kaip jaučiatės?

- Jaučiuosi geriau, ačiū.
- Puode galite pasisemti sriubos, turite valgyti už du, tad nesidrovėkite.

Akemi bevalgant senolė priėjo prie stalo ir atsisėdusi vėl įdėmiai ją nužvelgė.

- Žinote, man nesvarbu kuo dedatės esanti negu, kad yra iš tikrųjų, bet panašu, kad jus
aplankė dievybės.
- Dievybės?
- O kaip kitaip pavadinti tokią staigmeną? – žvilgtelėjo į pūpsantį pilvuką. – Jus pasirinko.
Pasirinko tik dievybėms žinomam aukštesniam tikslui.
- Jei jau taip sakote...
- Nenusiminkite Emiko, jeigu jūsų toks tikrasis vardas, nes jums pasisekė. Jums pavesta
įgyvendinti aukštesniųjų galių valią realiu pavidalu.
- Aš turėčiau keliauti... – tarė Akemi. Ar čia netoliese yra koks miestas?
- Keliauti? Jūsų vietoje to vengčiau. Taip, už maždaug 10 kilometrų yra Haikuno miestelis.

37
 - 10 kilometrų sakote? Puiku, - tarė staigiai atsistojusi. – Aš jau keliausiu, ačiū už viską, ponia
Azami.
- Pėsčiomis? Gal pakvaišote? Palaukite.

Azami pakilusi nuo stalo skubiai įdėjo maisto į krepšelį kelionei bei juodą apsiaustą,
kuriuos įteikė Akemi į rankas. Po to išėjo į lauką palikdama praviras duris. Akemi taipogi išėjus ji
pamatė senutę atsivedant pabalnotą širmą arklį.

- Negaliu jums leisti keliauti pėsčiomis. Jokite iki miestelio su manąja Rože.
- Aš lieku jums amžinai skolinga, ponia Azami. O kaip jūs susigrąžinsite arklį?
- Nesijaudinkite ji ras kelią namo.

***
- Neįtikėtina..., - iš nuostabos tarė žiūrėdamas gautą vaizdo įrašą Minas Lee.

Tai ką jis pamatė prilygo filmo scenarijui. Pradžioje jis matė betrūkčiojantį vaizdą. Po to
vaizdas dingo ir girdėjosi tik garsai, primenantys Geigerio prietaiso, fiksuojančio radiaciją, veikimą.
Įraše girdėjosi pabūklų šūviai. Vaizdas tapo bespalviu, tačiau matėsi, kad oro sąlygos skyrėsi tarsi
diena ir naktis – ten buvo apniukę, buvo padidėjęs bangavimas. Maža to, daugiausiai žado atėmė
vaizdas, kuris paaiškino girdėtų pabūklų griausmą — didesnei bangai mestelėjus prototipą
aukščiau karėje pusėje pasirodė kariniai laivai — jų matėsi trys.

- Tai mūšis... – tarė Lee.

- Būtent, tai Antrojo pasaulinio karo kariniai Amerikiečių laivai, - tarė šalia stovintis vienas iš
ekspertų.

Staiga matomame vaizdo įraše pasigirdo ūžesys ir sprogimai.

Tai ką matote, yra kamikadzių antskrydis., - tarė specialistas. Po jo žodžių matėsi kaip vienas
pakirstas lėktuvas nukrito visai šalia prototipo — Vaizdas nuo patirto smūgio dingo visam
sekančiam laikui.

- Dabar aišku iš kur tie aplamdymai, - tarė Minas Lee. Tik pamanyk, Antrasis pasaulinis karas
mūsų ekrane, – tarė susižavėjęs.
- Įdomu, tai, kad pasak mūsų karinių archyvų, ten mūsų istorijoje panašaus mūšio nėra
buvę,- tarė Isao, - tai patvirtina, jog kitoje visatoje yra kitokie veiksmų dėsningumai.
- Dabar jau aišku kaip nuskendo „Strėlė“. Visgi klausimas kas nutiko mano broliui Mitsuo.
Ruoškimės kelionei kaip įmanoma atsakingiau.
- Sutinku su jumis, - tarė Isao.

***
Bejojant miško keliuku Akemi pajuto, jog kažkas ją seka. Ji sustabdė arklį — šis prunkštelėjo.
Staiga kojomis greitai paskatino arklį lėkti pirmyn — instinktas neapgavo, vos tik pajudėjus ties ta
vieta kur turėjo būti jos galva kulka kliudė šalia buvusio medžio kamieną, pakeldama į orą žievės
daleles.

38
 Belekiant dideliu greičiu staiga dešinį petį pervėrė aštrus skausmas — antra kulka pataikė.
Akemi suaimanavo iš skausmo. Netrukus arklys krito žemėn, susipainiojus kojoms nuo ant kelio
patiesto užmaskuoto tinklo.

Akemi begulėdama ant žemės iš ant dešinės kojos buvusio pistoleto dėtuvės jį išsitraukė su
sveika kaire ranka. Išgirdusi artėjant žingsnius, iššovė jų linkui.

- Kalė! Ta kalė pataikė man į ranką! – pasigirdo vyriškas šauksmas.

Kitas vyras atėjęs iš priešingos pusės staigiu kojos judesiu paguldė ir primynė Akemi ranką. Ši
bandydama pasipriešinti iššovė dar keletą kartų, iki tol kol galiausiai buvo atimtas pistoletas.

- Po velnių, na ir arši.

Akemi priešais save pamatė stovint dar tris vyrus, su modernia karine ekipuote. Ant krūtinės
matėsi balto skydo mėlyname fone emblema.

- Kas... Kas jūs?

- Mes tie, kurie atskubėjo čia tam, kad padarytume tavo korporacijos juokeliui, tai yra tavo
vykdomai misijai galą Akemi Kizano. O tu kietas riešutėlis, deja netgi ir tokie galiausiai skyla,
- pareiškė viduryje stovėjęs vyras.
- Supratau... – išlemeno Akemi. – Staigiu judesiu pasilenkusi link kairės rankos dilbio buvusio
prietaiso nuspaudė specialų ant prietaiso šono buvusį mygtuką. Adrenalinas padėjo puikiai
įveikti padarytos šautinės žaizdos petyje skausmą.

Visi keturi (ir tas buvęs už jos) krito ant žemės besikratydami. Aplink jų kūnus dar matėsi
elektros srovės sukelta iškrova. Prietaise buvusi savigynos masinio elektrošoko funkcija suveikė
kaip ir pridera.

Akemi atsistojo ant kojų, paėmė nusviestą pistoletą ir tarė:

- Deja buvote naivūs manydami, kad esate pasiruošę perskelti kietą riešutą, — pasigirdo jos
juokas.

Juoką užgožė tolimesni 4 vienas po kito sekantys kontroliniai šūviai, nulėmę užpuolikų
gyvavimo baigtį...

***
- Jie turėtų pasirodyti jau netrukus jums nuvykus. Turėkite omenyje, kad turite veikti be
priekaištų. Jus uoste pasitiks savas žmogus. – rėžė kalbą „Exodus“ generalinis akcininkas
Ichiro Nagomi prieš jį stovinčiai 10 agentų grupelei. – Sėkmės ponai, viliuosi neužilgo
pasimatysime jau jums atlikus misiją. Sekite alfa agento nurodymus.

Agentai atidavę pagarbą, vienas po kito lipo į laiko mašiną, bestovinčią „Exodus“ tyrimų
centre. Išvykus paskutiniajam, kabinos viduje dar tetvyrant dūmams Ichiro paklausė šalia buvusio
mokslinių tyrimų vadovo:

- Ar yra kokių nors žinių iš Akemi?

- Jokių naujienų, pone. Matomai, jos ryšio prietaisas buvo pažeistas.
- Keista, ji jau turėjo būti grįžusi... Kiek laiko dar turime?

39
- Sakyčiau kiek daugiau nei savaitę.
- Savaitę? Visa tai man nebepatinka... Nujaučiu čia dar kažką nagus prikišus.
- Pone?
- Nesvarbu. Tęskite savo darbą. Jei bus naujienų noriu jas gauti nedelsiant.

***
- Ponai, netrukus išsirengsime į kelionę iš kurios galime ir nebegrįžti... Tačiau! Tačiau riziką
atperka faktas, kad būsime pirmieji keliautojai erdve tą suvokdami. Tai istorinis įvykis tiek
mūsų istorijos tėkmėje, tiek moksle. Tai galimybė įsitikinti savo egzistenciniu trapumu ir
visatos didybe: tiksliau visatų didybe! – kalbėjo užsidegęs Isao Nakamura.
- Visgi prievolės keliauti nėra, - papildė profesorių Minas Lee. – Tai jūsų pasirinkimas. Žinau,
rizika didi, bet tuo pačiu jūs galite ir palikti savąjį istorinį pėdsaką kaip vieningos gelbėjimo
ekspedicijos dalyviai. Dalyviai, kurie gali išgelbėti ten įstrigusiems žmonėms gyvybę ir tuo
pačiu pamatyti ten esantį pasaulį iš savos perspektyvos.

Šių dviejų žmonių įdėmiai klausėsi visa išankstiniuose tyrimuose dalyvavusi tyrimų
komanda. Tai buvo per 30 žmonių, savos srities specialistų — mokslininkų.

Jeigu nuspręsite dalyvauti būsite apmokomi kaip elgtis su ginklais — karinės parengties.
Saugumas svarbiausia, turint omenyje kokioje zonoje atsidursime. – tarė Minas Lee.

Tuo tarpu Isao toks pareiškimas šiek tiek šokiravo: ko gero tik po jo jis suvokė situacijos
rimtumą. Nežinia kodėl Isao iki tol į viską žvelgė tarsi iš šalies, lyg į mokslinės fantastikos filmą,
kuriame buvo pagrindiniu herojumi. Šį kartą Isao pirmą kartą pajuto baimę — baimę dėl
galimos grėsmės savo gyvybei, tačiau tai buvo baimė, kurią malšino smalsumas.

- Iš tiesų — saugumas svarbiausia. Būtina pasiruošti viskam. – Po minutėlės pritarė ir

profesorius Lee žodžiams.
- Turite laiko apsispręsti per 24 valandas. Rytoj lauksime savanorių tokiu metu čia — mūsų
tyrimų centre. – Tarė Lee.

***
- Jis kažką įtaria.
- Iš ko sprendžiate?
- Mums buvo paskirti susitikimai atskirai dalyvaujant tik jam ir mums kiekvienam.
- Kada jūsų susitikimas Dženifer?
- Jau Rytoj. Man neramu Katana.
- Nusiraminkite, išlaikykite šaltą protą, neleiskite emocijoms imti viršaus. Iki šiol puikiai
laikotės. Juk jis jumis pasitiki labiausiai tiesa?
- Berods... – šiek tiek patylėjusi tarė, žodžių tylą užpildant jos ir Katanos žingsnių garsams,
jiems vaikštant šalia prieplaukos. - O jeigu jis išsiaiškino apie mikroschemas?
- Tai neįmanoma, panele Dženifer.
- Kodėl? Juk jūs tai sužinojote.

40
 - Mes saugome savus žmones. Pasitikėkite manimi. – Pažvelgė jai į akis raminančiu žvilgsniu.
– Beje esu dėkingas už informaciją, kurią suteikėte apie agentės veiklą. Mūsiškiai jau
darbuojasi.
- Tikiuosi jie tokie geri kaip ir sakote. Ta agentė ne iš kelmo spirta.
- Kuo ji tokia išskirtinė? – susidomėjo Katana.
- Atleiskite, kad tik dabar tą sakau, bet man pavyko sužinoti, kad ji turi giminystės saitų su
Misunų šeima.
- Misunų? Nesu tokios girdėjęs.
- Mažai kas apie ją tegirdėjęs, nes dauguma žinančių apie jos egzistavimą paprasčiausiai
negyvi. Tai šeima, kadaise valdžiusi nindzių klaną. O Akemi Kizano jeigu galime taip sakyti,
turi to „aristokratiškojo“ kraujo ir būdo — ji mokyta žudyti nuo mažens.
- Nagomi nemėgsta rizikuoti kaip matau. Turėsiu tai omenyje panele, Dženifer, bet manau
maniškiai susitvarkys: elitiniai kariai irgi ne iš kelmo spirti: nors pripažinsiu, kad išsisukti
jūsų korporacijos siųsta agentė tikrai moka.

***
Vaizdiniai keitė vienas kitą. Juos sekė kažkada girdėtos frazės, pokalbiai:

- Jeigu taip laikysi kardą, greitai būsi nuginkluota. Svarbiausia yra stovėsena – tarė sensėjus.
- Taip, stovėsena...

Sekantį vaizdinį ji susiejo su savo pačia didžiausia gyvenimo tragedija, kuri ją padarė stipria
kaip niekad: vieną naktį į trobelę įsiveržė keletas plėšikų, kurių vienas nė nesudvejojęs peiliu
perrėžė sensėjui gerklę, o jaunutę Azami pasiėmė kartu su rastu turtu.

Vaizdinį nutraukė lauke pasigirdęs dunksėjimas. Azami atsimerkė, susivokė besėdinti savos
trobelės viduryje šalia statulėlių ir smilkstančių smilkalų.

- Rožė. – tarė sau atsikeldama. Pravėrusi duris pamatė ant arklio leisgyvę begulint Akemi.
- Kas tau nutiko?! – atsako nebuvo. Azami greitai nubėgusi į trobelę ištempė šiaudais kimštą
čiužinį, kurį padėjo šalia arklio. Iš visų jėgų besistengdama galiausiai nukėlė Akemi nuo
arklio ir paguldę ją ant šalia gulėjusio čiužinio.

Akemi pabudo jausdama skausmą dešiniame petyje. Tai pamačius netrukus prabilo Azami:

- Na tu ir sunki. Vos atitempiau tave vidun. Tu karščiuoji. Kas tave sužeidė?

- Norėję mano mirties. – tarė šnabždėdama.

Azami daugiau nieko neklausė. Tik atnešė sultinio su keistai kvepiančiomis žolelėmis. Padėjo
Akemi jį suvalgyti.

- Ilsėkis. Pašnekėsime kai prabusi. Petys sugis – kulka perėjo kiaurai.

- Ačiū jums... – tarė patylomis.

Prabudimo nereikėjo ilgai belaukti – po poros valandų apie jį sužinojo Azami pagal Akemi
šauksmą, jai susapnavus košmarą.

41
- Tu karščiuoji. – tarė senutė palietus Akemi kaktą.
- Aš noriu jums kai ką pasakyti... Noriu, kad įdėmiai paklausytumėte.
- Pataupyk jėgas mieloji.
- Ne! Tai negali palaukti!

Azami šiek tiek sutriko po tokio pareiškimo.

- Kaip ir sakiau mane sužeidė žmonės norėję mano mirties. Viskas dėl vaiko.
- Dėl jūsų kūdikio?
- Taip. Noriu, kad pasirūpintumėte juo, kai jis gims. Noriu, kad jį apsaugotumėte.
- Mieloji, juk pati galėsi jį apsaugoti. Neužilgo būsi sveika, o tavajam kūdikiui iki momento,
kada jis išvys šį pasaulį liko dar nemažai laiko.
- Ne. Jis nebus su manimi saugus. O laiko liko mažai. – Prieštaraudama savo įsitikinimams,
tačiau gana įtikinamai Akemi pareiškė — Šio kūdikio prigimtis nėra visai žmogiška: čia
prisidėję bus ir dievai. Jam su manimi nebus saugu.
- Pranašystė... – tarė Azami.
- Kas?
- Kažkada maža vaikystėje girdėjau šamanės pranašystę, kuri bylojo, kad seną moterį
aplankys bemerdinti palaimintoji, kuri tarsi ne iš šio pasaulio ir tai, kad ji su savimi atneš
dvilypę dievybę į šį pasaulį... Niekad nesusiejau to su savimi, tačiau dabar atrodo kitaip...
- Pažadėkite, - tarė Akemi. – pažadėkite, kad padarysite ko prašau.
- Padarysiu, - tarė linktelėjusi.

42
8 epizodas. Pasitikėjimas
- Visi trys žuvę? Po velnių, nusiunčiu vienus geriausių savo vyrų ir šnipštas! Kas ji –
antžmogis? – pasipiktinęs išrėžė Katana gavęs raportą apie vykdomą misiją.
- Laikas peržvelgti savo planus, siekiant ją sustabdyti, vade, - tarė „Skydo“ agentė
slapyvardžiu Lapė.
- Iš panelės O‘Connell gavau informacijos, kad agentės paieškon bus siunčiama papildoma
agentų grupė. Mes turime juos sustabdyti.
- Ar norite, kad juos nužudytumėme vos tik su jais susidūrę?
- Ne, palaukite, kol jie patys ras besislapstančią agentę — šitaip sutaupysime laiko ir jėgų.
Kertu lažybų, kad ji slepiasi kažkur netoli tos vietos, kur vyko pasala.
- Supratau vade. Surinksiu komandą — greitai būsime pasiruošę veikti.

***
- Sėskitės panele O‘Connell. – Tarė Ichiro Nagomi šiai apsilankius jo ofise.
- Kaip liepsite, pone.
- Ar žinote kodėl jus čia pasikviečiau?
- Nutuokiu, kad tai susiję su kažkokia problema?
- O jūs nuovoki, - šyptelėjo Nagomi. – Jūs esate paskutinė iš akcininkų, kuriuos kviečiau pas
save pokalbiui. Sakykite ar yra pagrindo jus įtarti veikiant prieš mūsų korporaciją?
- Čia jau jums spręsti pone. Noriu, kad žinotumėte, jog esu lojali tiek jums, tiek ir šiai
korporacijai bei jos idealams.
- Tai atsakymas, kurį man nepaprastai malonu iš jūsų girdėti panele O‘Connell. Iš tiesų
žvelgiant į jūsų darbo ataskaitas bei pasiektą rezultatą per metus, kuriuos esate mūsų
komandoje belieka tik šypsotis. Visgi manau nesupyksite jeigu atliksime su jumis keletą
testų?
- Testų? Ką turite omenyje?
- Tai tik paprasti testai sekant pagal esančius saugumo protokolus, siekiant įsitikinti
kiekvieno nario lojalumu.
- Sakau atvirai: jūsų metodai pagarbos jūsų atžvilgiu jums nesuteikia, pone Ichiro Nagomi.
- Štai kodėl jus mėgstu panele O‘Connell — visada turite ką pasakyti ir sukritikuoti. Visgi tokia
tvarka, taikytina visiems. Tai ilgai netruks, pažadu.
- Jeigu tik reikia...
- Sekite paskui mane, - tarė atsistojęs iš savo krėslo ir eidamas pro savo ofiso duris.

Beeinant koridoriais Dženifer aplankė mintys, kad minimi testai išaiškins jos visas
paslaptis — atvejį su mikroschemomis, bendradarbiavimą su „Skydu“.

- Atėjome, - tarė Ichiro Nagomi sustojęs prie laboratorijos durų. Įėjus vidun Dženifer pamatė
keistus įrenginius, keletą baltais drabužiais apsirengusių vyrų — mokslininkų.
- Prašome atsigulti - tarė vienas iš jų priėjus prie aparato primenančio gultą, tik kad su
mygtukais.

Dženifer atsigulus virš jos užsidarė stiklinis gaubtas. Garsiakalbyje pasigirdo Ichiro balsas:

43
- Pradėsime panele O‘Connell. Dabar norėsiu, kad atsakytumėte į kelis bazinius klausimus. –
atsikrenkštęs toliau tarė, - Ar jūsų vardas Dženifer O‘Connell?
- Taip.
- Ar jūs dirbate „Exodus“ korporacijoje?
- Taip.
- Ar jūs dirbate Socialiniame biure „pažymėtojų“ kontroliere?
- Taip.
- Ar turite ką nors bendro su incidentu su mikroschemomis, įvykusiu prieš pusmetį?
- Ne.
- Ar jums žinoma pogrindžio organizacija pavadinimu „Skydas“?
- Ne.
- Ar jums ką nors sako slapyvardis Katana?
- Ne.
- Ar esate lojali šiai korporacijai?
- Taip, - trumpai sudvejojusi tarė.
- Manau galime baigti, - tarė Ichiro. Netrukus pakilo gaubtas, Dženifer atsikėlė.
- Na, ką rodo jūsų testų rezultatai? – paklausė ši.
- Kaip ir maniau — nėra dėl ko nerimauti – tarė šyptelėjęs Ichiro.
- O Katana iš tiesų gerai nutuokia šios korporacijos metodus, - pagalvojo sau Dženifer. Vis
dėlto pavyko prasmukti. Dženifer pasijuto, tarsi jai akmuo nuo širdies būtų nuriedėjęs.
- Siūlau grįžti į mano ofisą.

Grįžus generalinis akcininkas tarė:

- Supraskite, testai, kuriuos atlikome su jumis buvo atlikti ir su kitais. Nenoriu, kad
manytumėte, jog nenusipelnėte pasitikėjimo ar pagarbos, tačiau kas vyksta šiuo metu
verčia imtis nebūtų saugumo priemonių.
- Ką turite omenyje? – paklausė susidomėjusi.
- Anksčiau minėjau, kad bevykdant misiją mūsų agentei kilo sunkumų. Esmė tame, kad tie
sunkumai atrodo, jog būtų kilę taip, tarsi būtų kažkieno suplanuoti.
- Ar manote, kad turime kurmį?
- Būtent. Kažkas skleidžia gautą informaciją tiems, kas norėtų mums pakenkti. Šiai dieniai
tokiu priešu galėčiau įvardinti veikiančią niekšų ir samdinių korporaciją „Skydas“ su savo
vadu Katana priešaky.
- Neteko tokios girdėti... O kodėl manote, kad visa tai suplanuota?
- Tiesiog atsitiktinumai taip dažnai nenutinka, sunkumai išlenda tarsi tai būtų kažkieno plano
dalis. Agentė jau turėjo būti grįžusi, o užuot buvusi čia pas mus ji įstrigusi kažkur miške,
keistu būdu sudužus šios lėktuvui. Nuo tada jokių žinių apie ją nėra — man neramu dėl jos
saugumo, tai galėjo būti pasala. Dėl to žadu siųsti į pagalbą dar agentų.
- Minėjote pogrindžio vadą Kataną.
- Taip, tai labai suktas žmogus — kas įdomiausia jis pats atsisuko prieš savo nuo pat pamatų
sukurtą kūrinį.
- Norite pasakyti, kad jis kažkada buvo generaliniu akcininku?!
- Ne, klystate, jis buvo vienu iš pagrindinių akcininkų iki tol, kol nenusprendė nutraukti šią
korporacijos veiklą. Galiausiai jis surengė sąmokslą — pasikėsino į tuo metu valdžiusio
generalinio akcininko gyvybę, tačiau nepavykus buvo priverstas bėgti. Galiausiai jis dingo,
bet generalinis akcininkas visgi mirė paslaptingomis aplinkybėmis.

44
 - Čia tai bent... , - tarė nustebusi.
- Būtent todėl mums reikalinga lojali žmonių komanda – patvirtino Ichiro. Matau, kad jūs
esate viena iš lojaliausių.
- Tikrai taip, pone. Esu pilnai atsidavusi korporacijai ir jos idealams.
- Visgi ne visi tokie... – Pamenate klausėme jūsų apie „pažymėtojų“ mikroschemas? Tyrimų
rezultatai rodo, kad prie to prisidėjęs mūsų ilgametis akcininkas Renzo Nikagi. Čia
greičiausiai nagus prikišęs ir pats Katana.
- Nikagi? Neįtikima...
- Aš irgi tą patį pamaniau. Niekada negali žinoti, kas tau nugarą atsuks. Reikės imtis
priemonių. Čia viliuosi sulauksiantis jūsų pagalbos panele O‘Connell.
- Su malonumu.

- Ji mano, kad išsisuko. Gerai, mums taip tik palankiau. Noriu, kad ją stebėtumėte 24
valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Meskite tiek žmogiškųjų išteklių kiek tik prireiks. Jei
ji bendrauja ar susitinka su Katana, tai vyksta tą maskuojant.
- Kas galėjo pamanyti, pati Dženifer O‘Connell, - nusijuokė specialiosios parengties agentų
būrio vadas Rei.
- Reikėjo akyliau stebėti savus žmones jau žymiai anksčiau. Nežinia, kiek jie jau mums pridarė
žalos, tokiais savo žygdarbiais.

***
Visi 30. Visi 30 laivo įgulos narių — savo plauko specialistų ir mokslininkų stovėjo lauke
priešais tyrimų centrą Tokijaus užmiestyje, belaukdami atvykstant Mino Lee bei Isao Nakamuros.
Staiga iš už kampo iš tolo nuo tekančios saulės spindulių sublizgo artėjantis limuzinas, kuris
privažiavo prie žmonių grupės. Išlipę vyrai negalėjo patikėti savomis akimis. Paskui juos atvažiavo
autobusas, turėjęs nugabenti savanorius į specialią treniruočių stovyklą.

- Ponai ir ponios, man nepaprastai džiugu matyti jus visus čia susirinkusius. Pripažinsiu,
nesitikėjau, kad visi tam pasiryšite. Visgi džiaugiuosi jūsu atsidavimu ir avantiūrizmu, -
pareiškė Minas Lee stovintis priešais susirinkusiuosius. – Kviečiu visus lipti į autobusą. Jis
nuveš jus į treniruočių stovyklą. – Tai ištaręs pats įlipo į autobusą ir atsisėdo priekyje
belaukdamas kitų sulipant.

Kelionė truko apie valandą. Autobusas galiausiai nuo kelio nusuko į mišką, važiavo miško
keliu gal dar gerą dešimtį minučių, kol galiausiai pasimatė dideli vartai ir sargybos bokšteliai šalia.
Iš lėto autobusui privažiavus vartai prasivėrė. Viduje jau laukė būrelis karių.

Išlipus visiems iš autobuso Minas Lee pareiškė:

- Štai ir atvykome. Ši vieta bus mūsų visų bendrais namais. Čia vyks karinio parengimo
treniruotės: apimančios išgyvenimo įgūdžių ugdymą, šaudymą. Taip pat rasite ir patalpas,
kuriose stovi moksliniai įrenginiai naujiems tyrimams atlikti. Na, žinoma, pramogų irgi
galėsite rasti — viskuo pasirūpinta, tereikia tik jūsų atsidavimo ir ryžto.
- Mums didelė garbė, Minai Lee, dalyvauti jūsų projekte, - tarė vienas mokslininkų.
- Stengsimės iš visų jėgų, - atšovė kitas.

45
 - Dabar tikrai turėsiu ką papasakoti savo vaikams, - nusijuokė viena jauna inžinierė.
- Džiugu matyti jus visus geros nuotaikos. Sekite paskui karius, jie jums parodys patalpas,
supažindins su pradine tvarka. Pirmosios pratybos numatytos 10:00 — susimatysime tada.

***
Agentų būrelis atsidūrė Tokijaus kariniame jūrų uoste. Visi vilkėjo karines jūrininkų
uniformas.

- Gerai, sekite paskui mane, susiraskime savąjį laivą. Jis jau turėtų būti atvykęs. , - tarė alfa.

Visi patraukė link matomų prisišvartavusių laivų. Priartėjus prie laivų, kurie buvo tikrai
įspūdingo dydžio šalia 10 vyrų būrelio privažiavo karinis visureigis. Išlipo pareigūnas ir nužvelgęs
visus kreipėsi į alfą, kuris buvo su karininko uniforma:

- 10 vorų gaudo musę.

- Tik musei reikia leistis būti pagautai, - atkirto.
- Tas tiesa, - nusijuokė besikreipiantysis pareigūnas. - Lauksime jūsų prie laivo numeriu 482.
Sekite paskui džipą.

Linktelėjęs pamojo savo vyrams eiti iš paskos. Priėjus laivą, ten buvo nuleistas metalinis
trapas, kuriuo visi užlipo ant denio. Netrukus visus pasitiko tas pats pareigūnas ir tarė:

- Sekite paskui mane iki kapitono tiltelio, turime aptarti veiksmų planą.

***
Visgi ką Akemi papasakojo buvo tiesa: ant tako gulėjo 4 vyrų kūnai su šautinėmis žaizdomis
galvoje. Azami atsitempė ant kelio gulėjusį tinklą, sudėjo visus kūnus ant jo ir surišo per viršų,
sutvirtindama. Tada su arklip pagalba visus nutempė gilyn į mišką. Kūnus uždangstė šakomis bei
lapais, o rastus ginklus užkasė šalia.

Parjojant link savųjų namų ji išgirdo Akemi keliamą aimanavimą. Įžengusi vidun pamatė, kad
gimdymas beveik prasidėjęs — tik ką nubėgo vandenys. Reaguoti reikėjo skubiai.

- Palengva mieloji, palengva... , - ramino ši Akemi.

Netrukus išlindo kūdikio galvutė, o greit ir visas kūnelis — pasigirdo verksmas. Tačiau lyg to
būtų buvę negana pasirodė ir antra galvutė. Gimė dvyniai berniukai.

- Pranašystė... , - tyliai tarė sau Azami.- Pailsėk, nusipelnei poilsio mieloji,- ramino ji Akemi. –
pasirūpinsiu tavo vaikučiais.

Po gimdymo Akemi greitai išsekusi užmigo. Prabudusi pamatė senolę besupant du mažylius.

- Ponia Azami, noriu, kad įdėmiai paklausytumėte. Turite išvykti iš čia su šiais kūdikiais.
- Apie ką tu kalbi?
- Jiems ir jums tuo pačiu čia nebebus saugu. Aš esu medžiojama.
- Bet juk jiems reikia jūsų pieno. Motinos pienas svarbus kūdikiams.

46
 - Jūs teisi, leiskite pamaitinsiu juos. O po to turėsite išvykti. Pažadėkite! Tai tik laiko
klausimas, kada tie, kurie nori mano galo ras šią vietą.
- Supratau... , - tarė sutrikusi Azami.
- Atleiskite, kad iš pradžių neatskleidžiau savojo tikrojo vardo, neplanavau čia užsilikti. Aš
vardu Akemi.
- Suprantu, kuomet gresia pavojus tavajai gyvybei esi priverstas saugotis... Aš radau 4 vyrų
kūnus pakeliui link Haikuno miestelio. Taip pat jų ginklus. Aš viską paslėpiau, niekas nė
nesuuos.
- Esu jums širdingai dėkinga, — nesulaikydama ašaros tarė Akemi.
- Suprantu, kad esate karė. Aš irgi esu daug ką patyrusi gyvenime, žudyti irgi teko, - tarė
pažvelgusi į ant sienos kabantį samurajaus kardą — kataną. –Tai, ką dėl jūsų padariau
įtakojo pagarbos savai „rūšiai“ jausmas. Nuo seno atgailauju už savas nuodėmes, todėl
mielai priimsiu šią naują naštą ir pasirūpinsiu jūsų naujagimiais, kad ir kiek man tai
kainuos...

***
Po pirmosios treniruočių dienos visi buvo ne juokais nuvargę, bet kartu ir tryško entuziazmu.
Galiausiai visiems susirinkus valgykloje vienas iš mokslininkų paklausė:

- Sakykite Minai Lee, o kam mes turime mokytis šaudyti? Nejaugi ten vyksime kariauti?
- Ne, tikrai nevykstame ten kariauti. Tačiau vertinant turimas žinias mokėjimas elgtis su
ginklais tikrai bus ne pro šalį. Priminsiu, kad vykstame į laikotarpį, kuomet vis dar tęsėsi
Antrasis pasaulinis karas.
- Visgi šio karo tendencijos, įvykiai gali ir kardinaliai skirtis nuo tų, kuriuos žinome iš mūsų
dimensijos istorinio laikotarpio. – papildė Isao.
- Bet juk nuo laivo vis tiek neapsiginsime, - ir kitas suabejojo.
- Nuo laivo gal ir neapsiginsime, tačiau, jeigu būsime pakankamai atsargūs jokio bereikalingo
kontakto ir nebus. – tarė Lee.
- O iš kur žinosime ko ieškoti ir kuris kontaktas bus kaip jūs sakote „reikalingas“?
- Profesoriau? – tarė Minas Lee.
- Taip... Tik persikėlę į kitą pusę seksime paskui elektromagnetinius pėdsakus.
- Bet jeigu jų laivas, kuriuo jie keliavo rastas nuskendęs, tai ką belieka sekti?
- Pono Lee dėka, man pavyko sukurti prietaisą, gebantį iš visuotino elektromagnetinio fono
išskirti tam tikrą spinduliuotę skleidžiančius šaltinius. Šiuo atveju ieškosime pagal
energetiką, kurią paliko mūsų dingę keleiviai, kadangi remiantis pastaraisiais mūsų siųsto
prototipo duomenimis galėsime lengvai sulyginti elektromagnetinių laukų pakitimus,
atsižvelgiant į ten tvyrančius įprastinius virpesius.
- Ar bus įmanoma susekti tokius pėdsakus? Juk jie ( įgula) jau senokai dingę.
- Mano minėtas aparatas geba retrospektyviai fiksuoti elektromagnetinių dalelių ir jų lauko
pakitimus — tai yra ir tokius, kurie vyko praeityje, netgi nefiksavus jų prieš tai, ir sulyginti su
dabartiniais duomenimis. Taigi spėsime užfiksuoti ir nuskendusios jachtos pėdsakus,
kadangi jau žinome, kada buvo pasiųstas SOS signalas... Po to iš esančio energetinio fono
turėtų būti nesunku atskirti ir keletą taškelių — dingusią įgulą, kadangi jie taipogi
spinduliuos skirtingą energetiką nuo aplinkos, tiesa mažesniu stipriu. Turėtume juos
nesunkiai užfiksuoti turint omenyje keliavimo portalu sukeltus dalelių virpesius.
- Taigi realiai vaikysimės vaiduoklius? – pesimistiškai paklausė vienas iš mokslininkų.

47
- Energetinius vaiduoklius, mano mielieji. Kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra. O kas liečia
tinkamą kontaktą, sakyčiau toks kontaktas bus lygus jokiam kontaktui. Jo paprasčiausiai
reikės vengti.
- Visgi dar reikės pasirūpinti tinkamu elektromagnetinio generatoriaus sukūrimu, kuris tiktų
mūsų kelionės laivui. Prototipo sukūrimas patvirtino tokio įrenginio sėkmę, tad galime būti
dėl jo ramūs.

48
9 epizodas. Provokacija
- Iš tiesų meditacija įdomus būdas nusiraminti — Azami buvo teisi, - mąstė sau Akemi
sėdėdama lotuso pozoje priešais sustatytas dievybių statulėles ir smilkstant smilkalams.

Vos girdimai už jos nugaros prasivėrė durys.

- Agentė Akemi? – tarė vienas iš įžengusių užsimaskavusių karių. Stojo tyla.

- Mes jums siųstas pastiprinimas. – tarė kitas.

Akemi lėtai atsimerkė. Po akimirkos ir atsistojo vis dar likdama atsukusi nugarą svečiams.
Netrukus atsisuko ir pamatė stovint tris vyrus apsirengusius moderniomis karinėmis aprangomis —
ant antpečių matėsi „Exodus“ emblema su viena kitą dengiančiomis kortomis.

- Pagaliau pasiuntė ką nors mane rasti. Žavu, - su ironiška gaidele tarė Akemi.
- Vadovybei buvo neramu. Ar jūs sveika?
- Kaip matote man parišta ranka, taigi nesu sveika.
- O kūdikis?
- Jis saugus.
- Puiku, pasiimkime jį ir vykime, - nerimąstingai tarė karys.

Už stovinčių vyrų per paliktas praviras duris lauke Akemi pamatė kažką šmėstelint, - netrukus
jai net nespėjus susivokti krito vienas iš šalia durų stovėjęs karys, kuomet kulka pataikė tiesiai į
galvą, paskleisdama kraujo purslus nuo milžiniškos smūgio jėgos link Akemi. Toliau krito antrasis.
Akemi ir likęs karys puolė žemėn ieškodami priedangos.

Už minutėlės į vidų buvo įmesta ašarinių dujų granata, užpildžiusi visą vidų dujomis. Akemi
matė vidun žengiančius siluetus, kurių vienas priėjęs pistoletu su pritaikyti duslintuvu pribaigė
likusį „Exodus“ pakaliką. Jie visi mūvėjo dujokaukes. Akemi pajuto spyrį į šoną, nuo kurio pradėjo
žiaukčioti skausmui trukdant tinkamai kvėpuoti.

Išsisklaidžius dūmams Akemi pamatė priešais ją stovinčią moterį su karine ekipuote — ši

nusiėmė dujokaukę ir tarė:

- O tave nelengva surasti.

- Atėjote pabaigti darbo, kurio nesugebėjo tavo draugeliai užbaigti? - sušvokštė per dantis.

Dar vienas spyris, kuris vėl atėmė Akemi kvapą.

- Atspėjai, - nusijuokė moteris. – Dabar noriu pasakyti, kur tavo nevalingasis naujagimis.
- Aš jį pribaigiau. Jeigu aš jo negaliu turėti, jo neturės niekas.
- Pribaigei? Tik pamanyk — agentė su sentimentais. – Vėl nusijuokė. – sakyk, nes mano
kantrybė jau baigiasi... – sušnibždėjo palinkusi prie gulinčios agentės.
- Jau pasakiau.
- O tu užsispyrusi. Na nieko — skausmas padeda atlyžti. Pririškite ją prie kėdės! – nurodė
keliems viduje buvusiems pakalikams.

***
49
 - Pone Nagomi, turite išgirsti šį įrašą. – tarė į jo ofisą atėjęs kostiumuotas vyras. Jis netrukus
sukonfigūravo savo išmanųjį nešiojamą įrenginį su ofise buvusiu kompiuteriu. Pasigirdo
nežymus traškesys, po kurio ir Dženifer balsas:
- „Klausau jūsų...
- Tai ką jums pasiūlysiu gali jus išmušti iš vėžių, tačiau noriu ,kad gerai tai apsvarstytumėte.
Noriu, kad bendradarbiautume vienas su kitu laisva valia.
- Sakykite savo pasiūlymą.
- Čia mums prireiks jūsų žinių ir patirties su mikroschemomis. Smogsime tokį smūgį, po kurio
ši korporacija negalės atsikelti. Sutrikdysime tinklą ir jų veikimą galutinai.
- Su malonumu. Laukiu nurodymų.
- Puiku! Būkite pasiruošus veikti.“
- Viskas, - tarė pasibaigus įrašui atėjęs vyras.
- Katana... Taip ir maniau... Taip ir maniau, kad ji įsivėlusi. Ar jau išsiaiškinote ką jie tiksliai
suplanavo?
- Iššifravus vėliau gautus duomenis nustatėme, kad panelės O‘Connell užduotis bus per
valdymo pultą, esančią socialiniame biure paskleisti algoritmą, kuris sutrikdys visų
„pažymėtojų“ kontrolę ir tuo pačiu finansines operacijas.
- Ar galime juos sustabdyti?
- Mes jau perkalibravome valdymo pultą taip, kad šis algoritmą neutralizuotų.
- Tai štai kokiu būdu anksčiau buvo apeita mūsų sistema prieš metus. Algoritmai... O ta
O‘Connell tikra lapė. Būkite pasiruošę veikti. Noriu, O‘Connell pričiupti veiksmo įkarštyje.
Turėsime puikų svertą derybomis su tuo išdaviku Katana... Kada jie planuoja vykdyti savo
planą?
- Panašu, kad už kelių dienų.
- Įdomu, kodėl delsia... Noriu, kad akylai stebėtumėte duomenų bazes ir O‘Connell veiksmus.

***
Po minutėlės atlikus komandą, moteris vėl prabilo:

- Kas tau padėjo? Kur tas žmogus? Ar jis pasiėmė vaiką?

- Juk sakiau — jo jau nebėra.
- Sakyk, „mieloji“ ar bijai adatų?
- Eik velniop, - tarė ir spjovė šiai į veidą.
- Manau tu ten pirmiau nueisi, - tarė rankove besišluostanti veidą. Po to iš už diržo išsitraukė
keletą ilgų adatų. – Dar turi progą pasakyti kur jis. Nors tenka žudyti, bet nesu beširdė.
- Nejuokink.
- Dar pažiūrėsime, kuris čia juoksis paskutinis. Laikykite, kad nespurdėtų, - vėl nurodė
buvusiems parankiniams.

Skausmas buvo stiprus, tačiau Ichiro Nagomi savajai misijai parinko stiprią kandidatę — jos
valios nepalaužė netgi kišamos adatos po nagais. Netgi svilinami padai...

- To dar nemačiau... – tarė nustebusi kankintoja.

- Greičiau užbaik viską. – paragino ją Akemi.
- Ar mirtis tavęs nebaugina?
- Nė kiek. Mirtis yra nauja pradžia.
- Argi verta mirti dėl informacijos?

50
 - Manai mane paveiksi savu sentimentalumu? Vis tiek mane nudėtum.
- Protinguolė ką? – po žodžių sekė smūgis į pilvą iš rankos.
- Arklio pėdsakai, - tarė vienas karių buvusių lauke.
- Su tavimi neįdomu žaisti, Kizano. Manau laikas atsisveikinti, neturiu laiko su tavimi ilgiau
terliotis, – tarė išsitraukdama pistoletą su pritvirtintu duslintuvu.
- Paskutinis noras, - tarė Akemi.
- Noras? O tu ne iš kelmo spirta, - nusijuokė moteris. – Na, rėžk.
- Cigaretė.
- Ar turite kas nors cigaretę? – paklausė. Vienas karys išsitraukė pakelį ir padavė savo vadei.
– Še, tarė įkišusi jai į burną ir pridegusi.
- Ir dar šis tas. – tarė pro sukastus dantis. – Eik velniop! – sušuko išspjovusi cigaretę ir
išpūtusi dūmus tiesiai į veidą.

Provokacija pasibaigė duslaus šūvio garsu. Galiausiai apie buvusį incidentą tebylojo deganti
taip puoselėta Azami šventovė, kuriai ji atidavė didžiąją dalį savo gyvenimo, kur ji rado savo tikrąjį
pašaukimą, palikdama didelį juodų dūmų stulpą, kylantį virš miško.

***
- Nagomi toks pats nuspėjamas kaip ir tikėjausi, - tarė Katana priešais susirinkusiems
bendražygiams, savo komandai.
- O koks tikrasis mūsų planas?
- Jie jau bus pasirengę atremti mūsų kibernetinę ataką. Mūsų tikslas buvo išpešti jų sistemos
apsaugos algoritmus.
- Tai tolimesnių veiksmų nebebus?
- Klystate. Ketinu kreiptis į visuomenę. Jei tik kas gali apginti žmones, tai tik mes. Tuo metu,
kai tik panelė O‘Connell paleis mūsų jai duotus algoritmus, pradės veikti minėta apsauga —
apsauginė programa. Būtent jai suveikus pasitelksime šios algoritmus tam, kad visi
pamatytų mūsų žinią. Tai ko jie nepamatė stebėdami mūsų nusiųstus algoritmus, yra tai,
kad jie nepaprasti — jų pagalba galėsime pasitelkti jų tinklą saviems tikslams greičiau negu
bet kada, kadangi mūsų programa bus tarsi jų apsauginės programos kopija, todėl jie
negalės kontroliuoti tai ką esame paruošę.
- Labai gudru vade Katana, - tarė vienas bendražygių.
- Sakėte kreipsitės į visuomenę?
- Iš tiesų. Ketinu priversti žmones protestuoti prieš jiems diegiamą kontroliavimo
mechanizmą, nuolatinį stebėjimą, prieš korporacijos primetamą monopolį.
- Manote jie lengvai pakels ginklą prieš visuotinę tvarką?
- Didžiausias žmogaus ginklas yra jo jausmai. Belieka žmonėms leisti suprasti kaip jie yra
valdomi, o po to emocijų pagrindu sukurtas vienijimasis bus nesustabdomas, jeigu tik mes
žmonėms padėsime.
- O kaip panelė O‘Connell?
- Jai nieko nenutiks. „Exodus“ jos nedrįs liesti po to, kai visi žinos kas ji tokia ir ką padarė
žmonių labui. Savuoju skydu atremsime monopolijos priespaudą.

***

51
 - Pėdsakai veda netoliese esančio miestelio link. Visgi pėdsakai nėra švieži — mažiausiai
dienos senumo, - tarė vienas iš 4 karių būrelio be pačios jų vadės. – Ką darysime Lape?
- Seksime paskui, žinoma. Tačiau mums reiks tinkamos maskuotės. Veikime tyliai, kad niekas
nesuuostų.

Beeinant miško keliuku priekyje buvęs žvalgas pamatė jų linkui važiuojantį vežimą, prikrautą
įvairiausių daiktų.

- Štai ir mūsų priedanga, - tarė Lapė, ištikima Katanos parankinė. – Būkite pasiruošę pašalinti
vežiką. Nors ne, geriau sulaikykime, sužinosime ar ką nors žino.

Visi nepastebimai greitai sulindo į miško tankmę belaukdami vežimo priartėjant. Kuomet
vežimas buvo jau pakankamai arti, Lapei davus ženklą, vienas karių iššovė migdančią kulką, kuri
pataikiusi vežikui į šlaunį į ją įsmigo, paskleisdama specialų preparatą.

***
Nuo pirmosios treniruočių dienos stovykloje jau praėjo kiek daugiau nei dvi savaitės. Tai
buvo paskutinioji diena.

- Pagaliau išaušo ta akimirka, kuomet galiu mus visus pasveikinti sugebėjus įveikti paruoštus
išbandymus, kurių metu išmokome ir pasiruošėme kaip išgyventi laukinėje gamtoje, kaip
apsiginti tiek ginklu tiek ir kūnu, taip pat sustiprėjome tiek fiziškai, tiek dvasiškai. – Tarė
Minas Lee stovėdamas prieš susirinkusius bendražygius.
- Prisidėdamas prie Mino Lee norėčiau visiems padėkoti už jūsų ryžtą bei atsidavimą, - tarė
Isao Nakamura. – Rytoj Tokijaus uoste mūsų visų laukia jau kelionei paruoštas laivas.
Viliuosi, kad tai nebus tokia apniukusi ir lietinga diena kaip šiandien, tačiau ne ore esmė.
Esmė mūsų visų ryžte.
- Tai paskutinė diena, tad gerai pailsėkite — nusipelnėte, - tarė Lee.

Vėliau tą pačią dieną Isao paklausė Mino Lee:

- Sakykite, tik atvirai. Ar mūsų kelionės tikslas vis dar surasti poną Mitsuo Akeno?
- Tiesą pasakius, profesoriau, aš nelabai tikiu, kad rasime mano įbrolį. Visgi jūsų dėka
supratau, kad šiai dienai turime tokią galimybę, kuri gali daugiau niekada ir nepasikartoti.
- Ką turite omenyje? – sutrikęs paklausė Isao.
- Na gi kelionę erdve. Manau, kad dabar mūsų pagrindinis tikslas vis dėlto yra toks.
- Vadinasi norite, kad visa mūsų komanda keliautų vien dėl to, kad pažiūrėtume kas kitoje
pusėje?
- O ar tai neverta rizikos, profesoriau? Kurgi dingo jūsų ankstesnis entuziazmas?
- Pripažinsiu man kaip niekad smalsu ir tuo pačiu metu baugu.
- Suprantu kaip jaučiatės. Bet juk rizika ir daro šį mūsų tikslą žaviu. Kaip ir sakėte, gal netgi
rasime progą palikti savo pėdsaką istorijoje, o gal rasime kontaktų kitoje pusėje. Galime į
tai žiūrėti kaip į rizikingą nuotykį, kurio metu susidursime su viena didžiausių pasaulio
paslapčių.
- Jūs teisus, pabandykime! Visgi toks šansas pasitaiko vieną kartą...

52
 ***
- Jis pabudo, - tarė karys stebėjęs vežiką.
- Viliuosi bendradarbiavimo, - tarė priėjusi prie senyvo vyro Lapė.
- Kas, kas jūs? – paklausė šis sutrikęs ir suvokęs, kad negali pajudėti dėl jam už nugarų surištų
rankų.
- Mes rimti žmonės, kuriems reikia pagalbos.
- Pagalbos?
- Kur važiavote su šiuo vežimu?
- Pas senolę Azami.
- Azami? Ar ji gyvena tame dideliame name šio kelio gale?
- Jūs teisi.
- O ką vežate?
- Tai siunta, kuri ateina kas mėnesį.
- Siunta?
- Taip. Ji yra žinoma ir gerbiama šventikė, tad gauna paramą iš kitų šventikų.
- Šit kaip. O kada paskutinį kartą matėte tą šventikę?
- Praeitą mėnesį.
- Juk jūs nemeluojate? Aš nemėgstu melagių.
- Ne, sakau tiesą. Prisiekiu! – išsigandęs sušuko senukas.
- Gerai jau. Ponios Azami namuose nėra, tad jums teks grįžti atgalios į netoliese esantį
miestelį, į kurį nuvešite kartu ir mus. Miestelyje turėsite sužinoti kur ji yra.
- Nėra?
- Kvailys. Ar matai tuos kylančius juodus dūmus? Sakau, kad nėra.
- Su- supratau, - sumikčiojo vyras.

Netrukus vežimas dardėjo atgal link Haikuno miestelio, kuriame užsidengę gulėjo
penketas žmonių.

Priartėjus prie miestelio Lapė įspėjo senuką:

- Nebandyk kvailioti. Gausi galą greičiau negu, kad sugebėsi suvokti. – Atsakydamas vyras
nežymiai linktelėjo.

Įvažiavus į miestelį, Lapė tarė:

- O dabar eik ir rask mums visiems tinkamus įprastus drabužius ir tuo pačiu paklausinėk ar
niekas nematė tos Azami. Nebandyk kvailioti seni.

Senukas vedėsi už pavadžio savo arklį, kuris traukė vežimą. Beeinant ieškojo drabužių bei
paklausinėdamas įvarių produktų kainų pas vietinius prekybininkus taip pat bandė sužinoti apie
šventikę. Galiausiai laukimas turėjo vaisių — moteris pardavusi reikiamus drabužius taip pat
prasitarė mačiusi senolę bejojant arkliu vėlai vakare šiaurės kryptimi, maždaug prieš keletą dienų.

Sustojus nuošaliau nuo aplinkinių akių senukas davė reikalaujamus drabužius. Galiausiai
neiškentęs tarė:

- Čia tai ko prašėte. Apie jūsų ieškomą Azami taip pat girdėjote. Ar jau galiu keliauti savais
keliais?

53
 - Deja turiu tave nuvilti, turėsime keliauti paskui, o vienintelis žmogus gerai žinantis kelią
kaip ir pažįstantis pačią senę visgi esi tu. Jei vykdysi mano nurodymus gal ir liksi gyvas bei
sveikas. O gal nori dabar galą gauti?
- Darysiu taip, kaip sakote. Žinau kelią...

***
- Panele Dženifer O‘Connell, prašome pasitraukti nuo įtaiso. – iš kažkur pasigirdo įsakmus
vyriškas balsas Dženifer bestovint prie Socialinio biuro duomenų bazę valdančios konsolės.
- Per vėlu. – tarė greitai suvedusi kažkokius duomenis. Netukus pasigirdo šūvis — kulka
kliudė šalia jos kolių buvusį metalinį grindinį, sukeldama žiežirbas.
- Galite nesivarginti panele O‘Connell. Tai nesuveiks, - tarė Ichiro Nagomi, kurio balsas
pasigirdo iš už nugaros. Netrukus jis priėjo visai šalia pat Dženifer. – Štai, leiskite, aš jums
netgi padėsiu parodydamas, kad tai neveikia. – Pasakęs priėjo prie buvusios konsolės ir
šalia buvusios Dženifer didelei nuostabai pats paspaudė funkciją „vykdyti“. – Stebėkite kaip
jūsų purvinas sąmokslas lieka visiškai beverčiu.

Į visa tai Dženifer atsakė pradėjusi kvatoti. Ir iš tiesų netrukus pats Ichiro įsitikino dėl ko
kilo jos juokas — konsolėje jis pamatė informaciją, kuri bylojo įvykusią sistemos klaidą.

- Tu kale, - tarė supykęs ir išsitraukęs savo pistoletą nukreipė į ją.

- Jeigu iššausi, tą pamatys visi.
- Ką čia skiedi?!
- O tu tikrai nuspėjamas. Katana buvo teisus, - vėl nusijuokė.

Dženifer juoką pertraukė iš paties pulto iškilęs transliuojamas įrašytas vaizdo įrašas — už
stalo sėdintis pats Katana, už kurio nugaros puikavosi „Skydo“ organizacijos vėliava (baltas skydas
mėlyname fone). Jis pareiškė:

- „Gerbiamieji, neišsigąskite. Esu Katana, organizacijos pavadinimu „Skydas“ vadas. Mane

matote todėl, kad mano partnerei Dženifer O‘Connell, - netrukus pasirodė pačios Dženifer
nuotrauka, - pavyko įgyvendinti savo užduotį. Noriu jums pranešti, kad aš ir mano
organizacija esame pasiruošę jums visiems padėti. Padėti vėl būti laisvais ir
nekontroliuojamais. Ar jaučiatės laisvi jausdami savo turimų mikroschemų jungą ir
nuolatinę kontrolę, šitaip kraudami „Exodus“ korporacijai turtus ir būdami valdomi jos
primetamos monopolijos? Ar jaučiatės saugūs žinodami, kad 24 valandas per parą, 7 dienas
per savaitę esate stebimi? Turite šansą viską pakeisti. Nuo šiol esate laisvi... „ – Įrašas
išsijungė, palikdamas pilką vaizdą ekrane.
- Ką visa tai reiškia?! – sušuko Ichiro.
- Jūsų korporacijos karaliavimo era baigiasi. Netrukus pats tuo įsitikinsite.
- Aš nudėsiu tave! – tarė nukreipęs ginklą pasiruošęs už akimirksnio iššauti.
- Jeigu mane nužudysite jums nebebus išsigelbėjimo — visa tai pamatys visi. Katana tuo
pasirūpins.
- Mėgstate blefuoti susidūrus su grėsme mirti? – nusijuokė „Exodus“ generalinis akcininkas.
- Aš jūsų nebijau. Jūs silpnas ir apgailėtinas žmogus, betrokštantis valdžios ir vaizduojantis
kažkokį dievą, norintis sukurti naują žmogų. Visgi dar turite šansą išsigelbėti nuo pačių
skaudžiausių padarinių.
- Nori, kad tave paleisčiau? – čaižiai nusijuokė...

54
10 epizodas. Pasitinkant likimą
- Ar toli iki vietos? – paklausė „Exodus“ siųstų agentų būrio vadas Alfa juos pasitikusio
kapitono, jiems jau visiems beplaukiant vandenyne, netoli paslaptingojo trikampio vietos,
kur portalu į erdvę pateko „Strėlė“.
- Sakyčiau visai nebetoli. O kaip su laiku? Ar dar daug jo turime?
- Remiantis mūsų turimu raportu, turime bent 3 valandas.
- Puiku, tikrai spėsime. Galėsime tinkamai pasiruošti ir stebėti aplinką. Vadas davė įsakymą
juos paimti kaip įmanoma labiau apsieinant be ginklų, tad juos naudosime tik tada, kai tai
bus paskutinė priemonė, leidžianti pasiekti savo tikslą. – tarė kapitonas.
- Supratau. Praneškite, kuomet būsime vietoje,- tarė Alfa išeidamas į laiptinę pro duris.

***
- „Šiandien, nuo pat ankstaus ryto minios žmonių išėjo į Tokijaus ir kitų miestų gatves
protestuodami prieš „Exodus“ korporacijos valdymą, naikindami viešą turtą su korporacijos
simbolika, puldami ir niokodami administracijos pastatus, degindami vėliavas. Tokią
žmonių agresiją iššaukė vakar vakare visur viešai pasirodęs vaizdo įrašas, kuriame kaip
minima pogrindžio organizacijos pavadinimu „Skydas“ vadas, vadinamas Katana, skatino
visuomenę priešintis esamam valdžios modeliui. Įrašas paplito po to, kai manoma viena iš
korporacijos akcininkių Dženifer O‘Connell bandė įvykdyti sąmokslą prieš savo žmones,
turėdama prieigą prie socialinio biuro sistemos ir paleisdama virusą. Neužilgo po pirmojo
įrašo pasirodė ir kitas, kuriame vaizduojamas korporacijos „Exodus“ generalinis direktorius
nutaikęs ginklą į panelę O‘Connell...“ – visur girdėjosi žinių vedėjos skaitomas pranešimas
apie pastarosios paros ekstravagantiškus įvykius.
- Kvailys, pats sau pasirašė mirties nuosprendį. – tarė pats sau Katana nežinia kelintą kartą
stebėdamas ekrane bestovinčius vienas priešais kitą Dženifer ir Ichiro Nagomi.
- „Tiesa minėtas virusas sutrikdė turimų ID mikroschemų darbą taip, kad jos netgi daugeliu
atvejų nustojo funkcionuoti. Be to pradėjo strigti ir vidaus rinkoje taikoma elektroninės
valiutos atsiskaitymo sistema — gyventojai išgyvena milžiniškus nepatogumus, kadangi
netgi neturi kaip susimokėti už maisto produktus. Daugėja vagysčių ir plėšimo atvejų...“
- Vade, ką toliau darysime? – paklausė vienas Katanos pakalikų Jericho.
- Kol kas lauksime, tegul kiti įsiaudrina. Noriu, kad gyventojams parūpintumėte maisto
produktų. Paruoškit ir ginklų partiją.
- Ginklų? Ar jūs tuo tikras? – paklausė nustebęs Jericho.
- Prioritetu lieka maistas. Ginklus būkite pasiruošę paskleisti, kuomet liepsiu. Gal to ir
neprireiks.
- Supratau...
- Ar yra žinių iš Lapės?
- Taip. Neseniai gavome žinią, kad misija užtruks, kadangi atsirado netikėtų sunkumų.
- Kas per sunkumai?
- Agentę kaip ir jos palydą rado ir pašalino, tačiau vaiko rasti nepavyko. Dabar jie bando jį
rasti.
- Kažkokia velniava... Kaip ir minėjau noriu, kad pasirūpintumėte maistu. Noriu sužinoti visą
naują informaciją apie misiją nedelsiant.
- Kaip liepsite. Ar galiu jums užduoti asmeninį klausimą?

55
 - Pirmyn.
- Ar tikėjotės tokios pastarųjų įvykių baigties?
- Turėjau numatyti, kad taip atsitiks... Manau ji ir pati riziką nutuokė. Visgi nemaniau, kad
Nagomi toks šaltakraujis.
- Ji buvo puiki partnerė, - tarė Jericho.
- Taip, buvo... , - atsiduso Katana. – Belieka užtikrinti, kad jos atiduota auka žmonėms
suteiks pakankamai ryžto kovoti.
- Manau tokia dramatiška mirtis kaip šūvis į širdį tikrai liks giliai kiekvieno galvoj, vade
Katana...
- Jūs teisus, kraujo praliejimas yra pats geriausias katalizatorius norint pokyčių...

***
Įgulos nariai susirinko nurodytu laiku Tokijaus jūrų uoste, kur jų laukė paruoštas laivas, ant
kurio šono puikavosi pavadinimas „Kolumbas“. Oras buvo puikus: švietė skaisti vidurdienio saulė,
danguje nebuvo nei debesėlio.

Pačią įgulą sudarė per 50 žmonių: Minas Lee, Isao Nakamura, 30 bendražygių, su kurie kartu
ruošėsi būsimai kelionei, 8 samdiniai kariai, bei laivo kapitonas ir keletas jūreivių. Laivas buvo gana
nedidukas, tačiau aprūpintas moderniomis technologijomis, tarp jų ir elektromagnetinio lauko
stabilizatoriumi, kuris bus būtinas siekiant užtikrinti tinkamą laivo funkcionavimą ir galimybę
sugrįžti atgalios be didesnių sunkumų ar padarinių.

Galiausiai visiems susirinkus ant laivo denio Minas Lee pareiškė:

- Sveiki visi susirinkę šią didžią dieną. Šiandien visi būsime pačios neįprasčiausios ir ko gero
rizikingiausios kelionės dalyviai bei liudytojai. Šiandien kursime istoriją. – tarė pakiliu balsu.
– Ačiū, kad pasiryžote man padėti surasti dingusią įgulą — to tikrai nepamiršiu.
- Na gana sentimentų. Keliaukime pasitikti savo likimo! – sušuko profesorius.

Žodžius palydėjus ovacijoms laivas netrukus pajudėjo iš uosto pietvakarių kryptimi nuo
Tokijaus skrosdamas bangas.

***
- Jie netrukus turi pasirodyti... – tarė Alfa.
- Supratau. Paruošime katerius: geriausia būtų juos apsupti. – tarė kapitonas.
- Teisingai mąstote. Tačiau būtų naivu tikėtis, kad jie negali būti ginkluoti. Pamenate
raportą?
- Pamenu raportą Alfa. Jų ginklai čia jiems nepadės. Norėčiau, kad neabejotumėte mano
sprendimais.
- Tiesiog noriu sėkmingai įvykdyti misiją su minimaliomis nepageidautinomis pasekmėmis.
- Jų nebus. Turite mano žodį.

***
- Mes jau nebetoli iki „Strėlės“ radimo vietos. Būkite pasiruošę. – tarė profesorius.

56
 - Kaip laikosi įranga? – pasidomėjo Lee.
- Viskas tvarkoje. Stabilizatoriaus rodmenys taip pat geri — mes pasiruošę.
- Džiugu girdėti.
- Artėja audra! – sušuko kapitonas.
- Audra? Juk lauke giedras oras. – nustebo Minas Lee.
- Pažvelkite per iliuminatorių, - tarė Isao. Žvelgdamas į didelį juodų debesų frontą.
- Na ką gi, pirmasis iššūkis, - nusijuokė Lee.

Po gerų dešimties minučių pradėjo smarkiai lyti, padidėjo bangavimas. Audra truko apie
pusvalandį.

- Čia kažkas keisto... – išlemeno kapitonas.

- Ką turite omenyje? – paklausė Minas Lee.
- Įprastai audros taip greitai nepasibaigia... Tik jau ne tada, kuomet susiduriama su tokiu
dideliu audros debesų frontu. Pripažinsiu, tikėjausi bent poros valandų trukmės.
- Na juk čia Velnio jūra. Visko pasitaiko, neveltui ši vieta apipinta legendomis, - tarė Isao.
- Na štai, pagaliau nurimo... – tarė Minas Lee, matydamas lauke vėl išlindusią saulę. –
Profesoriau, ar mes jau vietoje?
- Audra šiek tiek privertė mus nukrypti nuo trajektorijos, tačiau sakyčiau, kad esame zonoje,
kur dingo ir buvo rastas laivas.
- O kas dabar?
- Reikia ieškoti ženklų, anomalijų. Turime nuolatos judėti, nes dreifavimas nepadės.
Kapitone, pamėginkime šiek tiek į pietus.

Ir iš tiesų: atsakymas buvo pietuose. Nežinia iš kur ataidėjo ūžesys, lydimas žemų dažnių.

- Atvykome! – sušuko profesorius pažvelgęs į kompiuterio ekrane matomus rodmenis,

bylojančius elektromagnetinio lauko kitimus, o toje vietoje jie buvo itin ženklūs.

Visų entuziazmą pertraukė dar labiau suaktyvėjusios garso bangos, kurios privertė visus pulti
ant žemės užsidengus ausis, kadangi triukšmas buvo tiesiog nepakenčiamas.

***
Dvi mažos burnos, reikalaujančios maisto skleidė verksmo garsus. Senolė Azami Haikuno
miestelyje prieš tai buvo nusipirkusi ožkos pieno, tačiau šis jau ėjo į pabaigą. Priekyje laukė dar
nemažai kelio. Kelionę šiek tiek palengvino pasikeitęs kraštovaizdis — miškingas vietoves pakeitė
kalnuotesnės. Nors kelionė ilga, tačiau Azami nežinojo kur daugiau bekeliauti — šiaurėje esančioje
šventyklą šalia Nagoya miesto ji bus priimta kaip sava.

Bejojant šventikė vis galvojo apie tą keistą moterį, kurios vaikus pasiryžo apsaugoti.
Apmąstymus vėl pertraukė verksmas. Laimei besileidžiant nuokalne Azami išvydo apačioje slenyje
tūnančio miestelio šviesas. Lauke jau temo, reikėjo paskubėti.

***
- Sakyk seni, ką žinai apie tą moterį? – paklausė Lapė.
- Turite omenyje Azami?

57
 - Tą pačią.
- Težinau, kad ji šventikė. Ji buvo atsiskyrėlė, neturėjo draugų. Teko girdėti ir neregėtų
pasakojimų apie tą moterį.
- Pasakojimų? Darosi įdomu. Noriu išgirsti daugiau.
- Taip... – sutrikęs atsakė. – Na girdėjau žmones šnekant, kad ši moteris puikiai moka kautis
kardu, kad vaikystėje ji žiauriai nužudžiusi savo pagrobikus, šitaip kartu ir kerštaudama už
sensėjaus mirtį. Dar sako, kad ji turi neįprastų sugebėjimų.
- Kokių?
- Na neva moka burti.

Ištarus žodžius pasigirdo Lapės kvatojimas.

- Didesnės nesąmonės dar neteko girdėti. Sakyk ar nutuoki, kur ji galėtų keliauti?
- Manau į šventyklą šalia Nagoya miesto.
- Ar dar toli iki tos šventyklos?
- Dar nemažai kelio.
- O kodėl būtent šventykla?
- Ji pripažinta šventikė. Būtent per Nagoya ir atvykau čia, kur man davė nugabenti siuntą,
kurią išmetėt.
- Vadinasi mums reikia paskubėti ir ją pasivyti, kitaip bus sunku ją pričiupti. Vežimu greit
nepalėksime. Sekančioje gyvenvietėje reikės susiveikti po arklį.

***
Isao prabudo dar bespengiant galvoj. Jam nespėjant susivokti, pajautė kaip kažkas jį
parverčia ant pilvo ir užveržia rankas. Visur girdisi greiti žingsniai lyg kažkas bėgiotų.

- Čia švaru! – sušuko šalia buvęs nepažįstamasis.

- Kontaktas! – sušuko iš kažkur toli. Netrukus pasigirdo šūvių serija. Toliau sekė duslus
sprogimas.
- Kas, kas jūs? – paklausė Isao sutrikęs šalia buvusio nepažįstamojo.
- Mes tie, kurių nelaukėte. Jei bendradarbiausite pažadu, kad nenukentėsite. Ar ten viskas
tvarkoj? – sušuko kur aidėjo šūviai.
- Grėsmės nebėra. Tau derėtų tai pamatyti! – sušuko iš tolumos.

Netrukus išgirdęs žodžius vyras nuėjo link tos vietos. Isao gulėdamas ant šalto grindinio
pasukęs galvą pamatė daug vyrų su šviesiomis karinėmis uniformomis, kurie stovėjo prie taip pat
sukaustytų žmonių, sudariusių laivo įgulą. Po minutėlės Isao išgirdo vėl artėjant žingsnius.

- Na kelkis, - tarė keldamas profesorių jį surišęs karys. – Veskite visus ant denio – pamojo
kitiems kariams.
- Tai kažkokia klaida...
- Ne, profesoriau, tai likimas, - nusijuokė jį bevedantis karys.
- O iš kur žinote, kad aš profesorius? – nustebęs paklausė.
- Mes viską žinome. Vienas žmogus nori su jumis pasimatyti, todėl mes esame čia.

Isao daugiau nieko neklausė, reginys kurį krašteliu pamatė jį visai sukrėtė: beeinant pro šalia
buvusią kapitono kajutę, kur vyko konfliktas, matėsi ištiškęs kraujas. Po minutėlės visi (beveik visi)

58
buvę įgulos nariai buvo nuvesti ant denio. Vyras, atvedęs Isao šį pastatė į eilę ir stojęs prieš visus
pareiškė:

- Nuo šiol esate mūsų belaisviai. Jeigu bendradarbiausite ir vykdysite mūsų nurodymus liksite
sveiki.
- Alfa, Štai ginklai, kuriuos pavyko rasti, - tarė karys iš šalia priėjusių karių būrelio, atnešusių
ir padėjusių ginklus ant žemės.
- Oho, ar ruošiatės karui? – nusijuokė Alfa. – Dabar sulauksime katerio, kuris mus visus
nugabens pas mus štai tą matomą laivą, - parodė pirštu į kiek tolėliau stūksantį gana
nedidelį karinį laivą. - Ten bendrausime toliau. Tai neliečia profesoriaus Isao Nakamuros.
Norėčiau, kad aprodytumėte man laivą – tarė žvelgdamas į profesorių.
- Nieko jam nesakykite, profesoriau, - staiga pareiškė Minas Lee.
- Tai būtų neprotinga. Dėl jūsų pačių labo. – tarė Alfa.
- Vade kateriai paruošti, - tarė vienas lyg iš giedro dangaus atsiradusių karių.
- Supratau. Veskite belaisvius. Ar kapitonas atvyko?
- Taip, vade.
- Gerai. Manau jam irgi bus įdomu pamatyti ką mums parodys ir papasakos profesorius apie
šį laivą.

Pradėjus vesti laivo įgulą prie stovinčių Alfos ir surišto profesoriaus prisiartino kapitonas,
tardamas:

- Tai čia tas žymusis profesorius?

- Tas pats. Kaip tik laiku, kapitone. Profesorius pažadėjo pravesti turą.

***
Priartėjus prie miestelio kūdikiai jau snaudė, pagaliau leisdami Azami nors kiek atsipūsti.
Miestelyje prijojusi prie užeigos, trumpam paliko savo arklį su vaikais, kad pasiklaustų dėl pastogės
ir maisto.

Užeigoje tvyrojo stiprus tabako dūmų tvaikas, nuo kurio senolė užsikosėjo ir mojuodama
ranka patraukė link užeigos prižiūrėtojo.

- Taurelę? – ištarė šis.

- Gal vėliau, - lengvai nusijuokė. - Mane domina ar rastumėte man kokią vietelę, kurioje
galėčiau pernakvoti. Taip pat maisto.
- Berods visi kambariai jau užimti. Prekybininkai net ir vykstant tam nelemtam karui vis
neatitrūksta nuo savos rutinos.
- Gal tai leis apsispręsti, - tarė ant stalo paberdama keletą auksinių monetų.
- Žinau jums puikią vietą, - tarė užeigos prižiūrėtojas šypsodamasis imdamas monetas.
- Puikus būdas atminčiai sužadinti tiesa? – nusijuokė ši.
- Štai jūsų raktas. Gal padėti nusinešti daiktus?
- Ne, ačiū, aš pati. Ak, vos nepamiršau — dar norėčiau, kad pasirūpintumėte manuoju arkliu.
- Taip, žinoma. Kaip tik turime arklidę.

***

59
 - Atriškite jam rankas, - tarė Alfa rodydamas į profesorių.
- Ką norėtumėte, kad jums parodyčiau?
- Eime ant kapitono tiltelio. Noriu, jog aprodytumėte ten esančius įtaisus.

Nuėjus ant tiltelio profesorius parodė lokacinius įrenginius, radijo bei palydovinę techniką.
Viską įdėmiai protokolavo ir fotografavo dar keletas buvusių karių.

- Dabar norėtume pamatyti tą specialųjį įrenginį.

- Apie ką kalbate? – nustebęs paklausė Isao.
- Ak, profesoriau, nėra reikalo bandyti mus apkvailinti. Kalbu apie tą elektromagnetinį
prietaisą.
- Eime į mašinų skyrių.

Nulipus žemyn mašinų skyriuje vyrai išvydo didelį įrenginį aplink save nuolatos palaikantį
elektros iškrovą.

- Įspūdinga, - tarė kartu buvęs kapitonas.

- Papasakokite apie šio prietaiso paskirtį, profesoriau, - tarė Alfa.

Stojo tyla. Alfa išsitraukęs ginklą nukreipė jį į Isao.

- Viskas, ko prašau, bendradarbiauti – tarė.

- Na tai prietaisas gebantis suvienodinti atomų dalelių elektromagnetinius virpesius.
- Ir tai padeda keliaujant erdve? – tarė Alfa.

Isao iš netikėtumo atsisuko į jį ir tarė:

- Taip... Šis prietaisas reikalingas tam, kad daiktų dalelės galėtų pakelti kelionės erdve
sukeltus svyravimus ir išlaikyti savo integralumą, funkcionuoti kaip įprasta.
- Ką būtent turite omenyje?
- Be šio įrenginio tam tikri prietaisai čia tiesiog neveiktų, o kelionė atgal būtų pasmerkta
pražūčiai, kadangi laivas tiesiog subyrėtų į šipulius. Būtų panašus į skardinę.
- Sprendžiant į visą šią modernią įrangą darau išvadą, kad jūs ne iš to paties laikotarpio kaip
dabar?
- O koks dabar laikotarpis?
- Dabar 1944 metai. Japonija kariauja su JAV pasauliniame kare.
- Jūs teisus, pas mus 2014 metai.
- 2014? Įdomu. Bet kaip tai įmanoma?
- Panašu, kad portalas, kuriuos atkeliavome veda būtent į praeitį tokiu metu: keliaujama ne
tik erdve bet ir tuo pačiu laiku.
- Leiskite atspėsiu, jus čia dėl dingusio laivo ir jo įgulos?
- Teisingai... – tarė prarasdamas žadą Isao. – Ar žinote, kur juos rasti?
- Apgailestauju. Jie nebegyvi. Japonijos žvalgyba gyvų nepalieka. Jums pasisekė, kad
papuolėte ne į jų rankas.
- Negyvi... O iš kur žinote kas aš ir ką čia veikiu?
- Na mes žinojome, kad čia būsite. Daugiau papasakos žmogus, kuris primygtinai nori su
jumis susitikti.
- Žinojote? Kas tas žmogus?
- Prašau, profesoriau Nakamura, turėkite kantrybės, neilgai trukus atsakysime į visus jums
rūpimus klausimus. Tuo tarpu vykime į mūsų laivą.

60
11 epizodas. Medžioklė
- Pagaliau gyvenama vieta, - tarė Lapė matydama tolumoje žėrinčius slėnyje esančio
miestelio namų žibintus. - Ar žinai kur galime gauti arklių? O gal automobilį?
- Abejoju, kad pavyks rasti automobilių - jų turi tik kariškiai. Dėl arklių galėsime paklausti
miestelio užeigoje, kiek žinau ten yra ir arklidė.
- Manau nereiks atsiklausti. Galėsime tiesiog pasiimti.
- Kažkam tai nepatiks... – tarė patylomis senukas.
- Kažkam pasiseks, kad dar tik tiek praranda. Nagi, paskatink tą savo kuiną!
- Gal ją rasime šiame miestelyje.
- Manai jau galėjome ją pasivyti?
- Nebūtų kažkas netikėto. Ją matė maždaug prieš dieną jums pasirodant, o kadangi
keliaujame ir naktimis, tai turėjome nemažai ir pasivyti. Man ir pačiam praverstų šilta ir
minkšta lova... – tarė užsikosėdamas.
- O kam ji jums reikalinga? – toliau paklausė.
- O čia jau ne tavo nosiai, seni, - pareiškė Lapė.

***
Neilgai trukus profesorius su laivo kapitonu ir Alfa jau stovėjo ant karinio laivo pažymėtu
numeriu 482 denio.

- Kur mano draugai? – neiškentęs paklausė.

- Nesijaudinkite, jie saugūs. – tarė Alfa.
- Ar galiu juos pamatyti?
- Galėsite vėliau. Dabar keliausime iki jūsų kajutės, kur turėsite pabūti.
- Ar kiti irgi savose kajutėse?
- Galime ir taip sakyti... – nežymiai šyptelėjo

Nusileidus žemyn nuo denio, netrukus profesorius buvo atvestas prie savo kajutės.

- Užeikite, - pamojo ranka jį anksčiau surišęs nepažįstamasis.

Isao įžengus, už jo užsivėrė kajutės durys, pasigirdo rakinamas užraktas. Patalpa nebuvo labai
didelė, apie 7 kvadratinių metrų, šone prie sienos stovėjo lova, kitoje pusėje stalas ir kėdė. Viršuje
degė geltonos spalvos lemputė. Profesorius pavargęs nuo įtampos žlegtelėjo ant lovos ir
užsimerkė. Galvoje vis pynėsi mintys:

- „Kas tie žmonės? Iš kur jie žinojo apie mūsų kelionę? Iš kur jie žinojo apie mus? Kas tas
paslaptingas žmogus, kuris mane nori pamatyti? Kur kiti bendražygiai? Kas toliau?...“

***
- Vade Katana, maisto daviniai išdalinti! Atliekami ginklai irgi paruošti! – tarė Jericho.
- Puikiai padirbėta. Kaip dėl misijos?

61
 - Gavome žinią, kad objektą pasiėmė iš kažkur atsiradusi senyva moteris, vardu Azami, kuri
keliauja į šiaurės kryptimi nuo agentų veikimo vietos, siekdama gauti prieglobstį ir kartu
apsaugą vaikui. Visgi viename miestelyje grupei pavyko aptikti šios pėdsakus.
- Puikios žinios! O kaip atsiliepė gyventojai gavę maisto?
- Visi buvo niūrūs dėl kilusios suirutės, tačiau davinį priėmė su džiaugsmu. Netgi buvo tokių,
kurie prašė pasimatyti su jumis. Kai kurie tikrai pasirengę kovoti!
- Regis reikalai klostosi geriau nei tikėtasi. Gerai, surenkime susitikimą su aktyviausiais.
- Ar vis dar manote, kad geriausia laimėti ginklu?
- Patikėk, mums dar prireiks tikrai nemažo ginkluotų žmonių kiekio.
- Ką suplanavote? Panašu, kad „Exodus“ korporacijai jau nejuokais spėjo pakenkti ir jūsų
ankstesnis išpuolis, sutrikdęs finansų sistemą ir uždegęs norą žmonėms kovoti už savo
laisvę.
- Gal būt taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tačiau ar pastebėjote, kad iš jų pusės nebuvo beveik
jokio pasipriešinimo? Vidaus saugumo dalinių veiksmų praktiškai nebuvo. Net neabejoju,
kad šiuo metu renkamos pajėgos ne tik iš šios korporacijos, bet ir padedant kitoms. Visgi
yra dar vienas tikslas, kurį turime pasiekti, kad šie iššaukti neramumai nepasisuktų mūsų
nenaudai.
- Ką turite omenyje, vade Katana?
- Turiu omenyje jų tyrimų centrą. Ten yra jų šerdis, kurią sunaikinus, jie negalės panaudoti
prieš mus savo purvinų technologijų, kurių net neabejoju turi apsčiai. Deja, mes tuo
pasigirti per daug negalime... Taip pat galutinai užkirsime kelią jų planams su
eksperimentavimais laiku.
- Suprantu... Tuomet turime greitai veikti.
- Skaitote mano mintis, Jericho, dabar užsiimkite minėto susitikimo organizavimu. Reikalai
klostosi netgi geriau, negu, kad tikėjausi.

***
Sustojus prie užeigos Lapė liepė kartu buvusiems dar 4 pakalikams apžiūrėti arklidę ir
parūpinti arklių. Netrukus iš už užeigos kampo išlindo jau būdami raiti ir dar vieną vesdami už
pavadžio.

- Rodos šiandien mums sekasi. – tarė Lapė. – Palaukite čia už kampo, eisime su seniu į vidų
pašniukšinėti, gal ką sužinosime.

Senukas pežvelgęs į atvestą už pavadžio pilką kumelę prisiminė, kad berods yra kažkur
panašų arklį matęs. Bet juk panašių arklių būna visur. O gal tai tas...

Užeigoje tvyrojo stiprus tabako dūmų tvaikas. Buvo susirinkę nemažai žmonių, gurkšnojančių
sakę ir alų. Panašu, kad dauguma buvo pirkliai. Paragintas senukas priėjo prie užeigos prižiūrėtojo,
bestovinčio už prekystalio ir tarė:

- Atleiskite, gerasis žmogau, ar negalėtumėte man pavargusiam senukui pasakyti ar čia

nebuvo apsilankiusi viena senyva moteris.
- Senuk, apsidairyk, čia juk daug senų žmonių gali rasti.
- Na nematyta senyva moteris, turinti ant dešinio žando randą. Matote, jos ieškau, nes turiu
jai svarbią žinią, o ji šiuo metu keliauja.
- Atleiskite, nemanau, kad jums galiu kuo nors padėti.

62
 - O jūs gerai pagalvokite, - atkirto šalia buvusi Lapė. – Matote, ta žinia labai svarbi...
- Įprastai svarbi informacija kainuoja... – atkirto užeigos prižiūrėtojas.
- Sakyk, o tu savo gyvybę įkainoji didele suma? – paklausė Lapė.
- Ką čia šnekate?
- Tu mane gerai išgirdai, - tarė iš už palto užslėpto diržo traukdama pistoletą su duslintuvu ir
pasidėdama ant stalo.
- Aš nenoriu nemalonumų... , - tarė pažvelgęs į nematytą ginklą.
- Puiku, kad pagaliau radome bendrą kalbą. Na tai ar matei ją?
- Moteris, atitinkanti jūsų apibūdinimą kaip tik šiuo metu čia vieši.
- Tikrai? Po perkūnais, geriau ir būti negali, - sušuko susijaudinusi. – Kur ji?
- Viršuje, 3 kambaryje...
- Seni, eik pranešk kitiems, kad ją radome. Aš tuo tarpu eisiu ją aplankyti.

Netrukus Lapė jau iš lėto lipo laipteliais į antrą aukštą, kur buvo nuomojami kambariai. Ant
antrų durų dešinėje pusėje puikavosi skaičius 3. Priėjusi pabeldė 3 kartus ir atsirėmusi nugarą į
sieną ir išsitraukusi ginklą laukė beatsidarant durų. Jokio atsako nebuvo.

- Velniop tą mandagumą, - tarė sau agentė ir šovė į spyną.

Pastūmus duris jos nesunkiai atsivėrė. Ant tolėliau esančios lovos Lapė pamatė gulintį lopšį.
Paėjus į priekį netrukus sustingo vietoje. Staiga instinktyviai pajutusi grėsmę iš už nugaros, bandė
atsisukusi nukreipti ginklą ties vieta, kurią atsiveriančios durys uždengė. Besisukant pasigirdo šūvis.

Iki galo nespėjusi susivokti Lapė pamatė priešais ją stovinčią senutę, kuri ką tik neįtikėtinai
vikriu judesiu jai į pilvą įbedė savo katanos kardą. Pistoletas nukrito ant žemės. Tamsus kraujas
varvėjo pro įbestus kardo ašmenis.

Bežiūrėdama nepažįstamajai į akis Azami greitu judesiu ištraukė kardą ir stebėjo kaip ši
sukniumba parklūpdama ant žemės, besilaikydama už pilvo. Kuomet atskubėjo 4 parankiniai, jie
terado tik jų vadę beklūpinčią perbalusiu veidu — šventikės jau buvo ir pėdsakai atšalę.

- Po velnių! – sušuko vienas karių.

- Greičiau, dar spėsite ją pasivyti, man jau nebepadėsite - tyliai išlemeno Lapė. – Dar
padelskite su žinia dėl mano būklės. Nenoriu, kad vadas per daug jaudintųsi.
- Kaip liepsite. – tarė sutrikęs karys.

***
Karinis laivas pažymėtas numeriu 482 skrosdamas bangas plaukė link Tokijaus karinio jūrų
uosto. Laivo krovinių skyriuje virė tikra drama: likusieji „Kolumbo“ įgulos nariai buvo dvejomis
eilėmis suklupdyti ant kelių, buvo su surištomis rankomis už nugarų. Šalia stovėjo kariai nutaikę
ginklus, stovėdami su nebyliais veidais, netardami nei žodžio.

Po geros valandos krovinių skyriuje pasirodė ir Alfa. Beeidamas pro parklupdytus žmones
juos nužiūrėjo, lyg jie būtų buvę kažkokie antrarūšiai. Pasistatęs medinę dėžę ant jos užsilipęs
pareiškė:

63
 - Kaip matote iki šiol tęsėjau savo pažadą. Vis dar esate gyvi. Ar tokiais liksite priklausys nuo
jūsų elgesio artimiausiu metu. Dabar noriu, kad atsistotų tie žmonės, kurie prisidėjo prie
elektromagnetinio įrenginio gamybos.

Stojo tyla. Niekas nepajudėjo iš vietos.

- Dar kartą kartoju. Noriu matyti žmones, kurie prisidėjo prie elektromagnetinio įrenginio
gamybos, kuris buvo įrengtas pas jus laive mašinų skyriuje. Aš čia su jumis ne žaisti atėjau.

Vėl jokio judesio. Alfa neiškentęs išsitraukė iš savo pistoleto dėtuvės pistoletą ir greitai
nušokęs nuo medinės dėžės, ant kurios stovėjo, priėjo prie eilės krašte buvusio senyvo vyro ir
įrėmė jam ginklą į pakaušį tardamas:

- Skaičiuosiu iki trijų. Su lyg skaičiumi 3, nematydamas tų žmonių nudėsiu šitą senį. – Visi
sužiuro į jo pusę. Netrukus buvo pradėta skaičiuoti, - Vienas. Du.
- Palaukite! – pasigirdo moters šauksmas iš kitos eilės pusės. Netrukus atsistojo mergina.
- Na štai, pagaliau matau rezultatą! Deja, nematau visų žmonių, kurie turėtų stovėti. Trys... –
tarė ir šovė tiesiai vyrui į pakaušį — šis netrukus sukniubo ant žemės. Kraujas lėtai liejosi
ant grindų.

Įgulą sudarę žmonės į reginį žiūrėjo pakraupę. Netrukus atsistojo dar 4 vyrai. Po minutėlės
atsistojęs Minas Lee piktai žiūrėdamas į Alfą sušuko:

- Jūs niekšas!
- Neįtikėtina kaip žmonės pamatę kraują tampa sukalbamesni! – sau susižavėjimą išreiškė
Alfa. - Tebūnie tai pamoka, kad nurodymus reikia vykdyti iš karto.
- Tai, tai nežmoniškas elgesys! – pasipiktinęs sušuko Minas Lee.

Po tokio pareiškimo Alfa pradėjo kvatoti. Nurimęs šalia stovėjusiam kariui liepė atvesti
šūkalių į priekį, šalia pakylos. Lee bandė priešintis besimuistydamas, tačiau smūgis iš šautuvo
buožės į krūtinę privertė nusiraminti.

Bestovint šalia pakylos, prie jo priėjo ir pats Alfa. Netrukus pareiškė:

- 5 žmonės, kurie atsistojote man liepus eisite kartu su manimi. Likę būsite nuvesti į kameras.
O už nepaklusnumą kai kas nusipelnė bausmės. – tarė žiūrėdamas į Miną Lee. Netrukus vėl
išsitraukė savo pistoletą ir nusitaikė į jo galvą. Minas užsimerkė, susitaikęs, kad atėjo
paskutinioji jo gyvenimo akimirka. Visgi šūvis nuaidėjo pistoletą pridėjus šonu beveik prie jo
kairės ausies, šaunant į tolėliau stovėjusias dėžes. Iš skausmo Minas suriko palenkęs galvą.
- Mano darbas čia baigtas. Jūs 5 einam su manimi. Likusiais pasirūpinkite kaip ir sakiau. –
tarė žvelgdamas į karius.

***
- Nagi greičiau, ta senė turi būti kažkur netoliese! – sušuko vienas Lapės parankinių kitiems.
- Čiupkime arklius! – sušuko kitas.

Iš užeigos išbėgus į lauką už kampo pririšti vis dar stovėjo 5 arkliai, tarp kurių buvo ir Azami
pilkoji kumelė. Visgi senuko su vežimu jau nebebuvo.

64
 - Po velnių, senis pabėgo!
- Velniop jį, greičiau raskime tą senę kol dar nepaspruko. Nors gali būti, kad jis susiruošė jai
padėti išgirdęs, kas dedasi.
- Ką daryti su 5 arkliu?
- Palik, jis vis tiek bus nebereikalingas. Siūlau išsiskirstyti — taip galėsime apžiūrėti didesnį
plotą. Visi žinote ko ieškoti: senė kartu nešasi lopšį su vaiku. Ir dar panašu, kad turi kardą...
Na pėsčiomis ji negalėjo toli pasprukti.

Visi kaip ir susitarę išsiskirstė į keturias skirtingas puses. Jiems nujojus netrukus atsirado ir
Rožės šeimininkas...

***
- Vade Katana, jie jau atvyko, - tarė Jericho.
- Puiku, vesk juos čia, į mano ofisą.
- Kaip liepsite.

Po keleto minučių prieš Kataną stovėjo 5 augaloti jauni vyrai.

- Girdėjau, jog prašėte susitikimo su manimi. Na štai ir susitikome, ponai.

- Mes norime jums padėti, pone Katana, - tarė už visus prakalbęs vaikinas vardu Manzo.
- Iniciatyva sveikintina, tačiau man įdomu ką jūs nusiteikę pasiekti.
- Tai, ką jūs ir skatinote mus siekti. Norime nepriklausomybės! Norime kitokios santvarkos!
- Ar sutiktumėte dalyvauti vadovaujant žmonių skatinimo operacijoms, berengiant ginkluotą
pasipriešinimą?
- Jeigu tik to prireiks. Noriu, kad žinotumėte, jog jūsų didvyriškas žingsnis daugeliui žmonių
atmerkė akis — jie pamatė galimybę, galimybę gyventi geriau su jūsų pagalba. Priverstinė
korporacijos tvarka nedarė nieko kito kaip tik skatino dar didesnę prarajos atsiradimą tarp
skirtingų visuomenės sluoksnių, paliekant įprastus žmones, darbininkus likimo valiai,
gaunant žymiai mažesnes socialines garantijas, kreditus (atlygį už darbą). O dar tie
implantuojami čipai...
- Noriu įspėti, kad besiginklavimo atveju kraujo nebus išvengta. Jeigu tik esate pasiryžę
žengti tokį žingsnį turite mano palaiminimą.
- Kraujas pateisinama auka, jeigu tai padės pasiekti geresnį rytojų.
- Puiku. Netrukus būsite nuvesti patikrinimui ir supažindinti su veikimo tvarka pagal turimus
mūsų saugos protokolus. Nuo šiol tapsite „Skydo“ organizacijos dalimi.
- Esame neįprastai dėkingi už tokią galimybę, pone Katana. – tarė Manzo lenkdamas galvą.
- Tai aš turėčiau jums dėkoti. Su tokiais žmonėmis kaip jūs galime pasiekti viską! – sušuko
atsistojęs ir taip pat nusilenkė.

***
Azami dar nepamena kada taip buvo greitai bėgusi. Netgi nešdama lopšį su dvejais
naujagimiais ji nepaprastai vikriai ir greitai sugebėjo dingti iš užeigos, išlipusi per langą ir
stryktelėjusi žemėn.

- Greičiau, lipkite į vežimą! – pašnibždomis sušuko balsas, kurio savininką Azami jau žinojo.
- Jūs? Pone Kikuchiro?

65
 - Taip, tai aš, greičiau lipkite!

Įlipusi į vežimą ji negalėjo patikėti tokiu atsitiktinumu.

- Aš jus nuvešiu kur saugu. Miestelyje gyvena vienas mano draugas — pirklys. Ar ta pilka
kumelė jūsų?
- Taip. – tarė šiek tiek sutrikusi.
- Taip ir maniau, kad atmintis manęs neapgauna...
- Iš kur jūs čia atsiradote, pone Kikuchiro.
- Papasakosiu vėliau, dabar turime paskubėti, - tarė paragindamas arklį.

Prijojus iš kitos pusės prie pat arklidžių, Azami atsirišo savo kumelę ir pasiėmusi kartu lopšelį
su vaikais nujojo paskui senuką su vežimu. Iš pažiūros, žvelgiant iš aukšto nuo kalno miestelis
neatrodė toks didelis, tačiau siauros ir painios gatvelės, kuriomis jiedu judėjo privertė pakeisti
Azami supratimą.

Po gerų dešimties minučių, kurios praslinko praktiškai vien su tyla (naujagimiai buvo pradėję
verkti, tačiau juos greitai spėta nuraminti pieno doze iš gertuvės). Po minėto laiko tarpo jiedu
prijojo prie gana didelių vartų, už kurios slėpėsi dar didesnis namas.

Senukas išlipo iš vežimo ėmė skambinti šalia vartų buvusiu varpeliu. Teko šiek tiek luktelėti.
Galiausiai vartus atvėrė suirzusi senutė, kuri pamačiusi prašalaičius liko nustebusi.

- Kas jūs tokie? – paklausė ši.

- Aš esu pono Kazamio draugas Kikuchiro.
- Draugas sakote? Palaukite čia, - tarė vėl užvėrusi vartus.

Po 5 minučių vartai vėl atsivėrė, tačiau kartu su moterimi buvo ir namų šeimininkas.

- Kikuchiro? Čia tikrai jūs! – sušuko nustebęs.

- Sveiki Kazami, seniai besimatėme. Gal galime užeiti į vidų, mums reikia jūsų pagalbos.
- Žinoma. – tarė nužvelgęs ir ant arklio sėdinčią gobtuvu apsisiautusią Azami su lopšiu
priekyje savęs.

66
12 epizodas. Nesklandumai
- Pone Ichiro Nagomi, kaip žadate taisyti padėtį, kodėl padoriai nesipriešinate sukilimams? –
paklausė garbaus amžiaus ponas sėdėdamas su akiniais nuo saulės anapus ekrano. – Beje
kaip klojasi mano Akemi misija?
- Norime smogti tada, kada jie to mažiausiai tikėsis, jau rengiame žmones, kad kuo greičiau
numalšintume neramumus. O kas liečia Akemi misiją... – tarė šiek tiek nutylėdamas, - misija
nepavyko.
- Ką turite omenyje nepavyko?
- Su ja jau praradome kontaktą prieš daug laiko, siuntėme agentus, kurie irgi negrįžo. Manau,
kad čia prisidėjo tas pats Katana.
- Tu nori pasakyti, kad mano dukterėčia nebegyva?! – sušuko piktai.
- Pone, tiek mes abu, tiek ir ji pati žinojo kokia tai rizika...
- Pradžioje tvirtinote kitaip. O gal pamiršote?! Kodėl nesiuntėte iš karto kelių žmonių, kurie
būtų vienas kitą prižiūrėję?
- Matote, atsitiko taip, kad pas mus „įsiveisė kurmis“...
- Ar čia ta pati mergina, kurią nušovėte tiesioginiame eteryje? Nemokate atsirinkti žmonių,
siekdamas pasipuikuoti apie mūsų planus išpasakojote kitiems akcininkams, kas lėmė
informacijos nutekėjimą... Per jūsų tokį egoizmą buvo sutrikdyta visa finansų sistema, čipų
veikla. Jums trūksta savitvardos, pone Ichiro Nagomi. Manau, jūs daugiau nebesate
tinkamas eiti generalinio direktoriaus pareigų, atsiųsiu žmogų, kuris jus pakeis.
- Prašau dar vieno šanso! Jie buvo geriau pasirengę, negu galėjome tikėtis...
- Šanso? Galėsite man atnešti arbatos, kuomet paliepsiu. Vien tokia padėtis jums bus
pernelyg dėkinga, atsižvelgiant į tai, ką per savo nemokšiškumą ir infantilumą pridarėte.
Reikia galiausiai susitvarkyti su Katana visam laikui.

***
Po to, kuomet siųstų korporacijos „Exodus“ agentų vadas Alfa išėjo iš laivo krovinių skyriaus
kartu su 5 asmenimis, dirbusiais prie taip dominusio elektromagnetinio įrenginio, ir dar keletu
karių, kurie buvo žemesnio rango agentai, atlikę palydos funkciją, pačiame krovinių skyriuje liko 24
„Kolumbo“ įgulos nariai ir dar 7 kariai. Minėtiems asmenims išėjus, tuo jau pat buvo pradėta
vykdyti Alfos duota komanda: visi turėjo būti nuvesti į kameras.

Buvę 24 įgulos nariai neužilgo netruko įsitikinti, kad minėta komanda tebuvo tik koduotė
karių veiksmams, kurie sekė vėliau. 7 kariai krovinių skyriuje išsidėstė strategiškai, kad vienas kito
nesužeistų. Po akimirkos pasigirdo iš įvairių pusių keliamo nepaliaujamo kulkų pliūpsnio garsas,
kurios buvo skirtos ten beklūpantiems 24 žmonėms.

Minėtieji nelaimingieji buvo išsidėstę dvejomis eilėmis. Antros eilės viduryje buvęs vienas iš
keleto Mino Lee samdinių, vedamas instinkto metėsi į šalį, pamatęs ką nesvetingieji žmonės
sumanė. Jam pavyko pasislėpti už dėžių, tačiau slėptis jis ir tegalėjo, kadangi jam baisia trukdė jam
už nugaros surištos rankos. Pritūpus už dėžės pasigirdo šalia skriejančios kulkos, pabiro pjuvenos.

Staiga apsižvalgęs vyras pamatė netoli jo kojų gulintį stiklinį tuščią vyno butelį, kurį spėjo
palikti norėję atsipūsti kariai, pasislėpę nuo valdžios. Tai buvo vilties spindulys: tereikėjo butelį

67
sudaužyti ir spėti nusipjauti rankas varžančią virvę, kol jis dar netapo lengvu taikiniu. Bandydamas
sudaužyti butelį suėmęs jį rankomis, girdėjo aimanuojančių žmonių garsus, kurie prašė pasigailėti.

- Vienas ten už dėžių! - sušuko kažkuris karys kitiems bendrams.

Butelis dužo ganėtinai nesunkiai, tik reikėjo gerai įsisiūbuoti kūno svoriu. Ilgas kaklelis taip
pat padarė paslaugą — jį belaikant vyras sugebėjo išsilaisvinti iš virvių. Begirdint artėjančius
bėgančių žmonių žingsnius, jis apsidairęs pasilypėjo ant vaizdą užstojančių dėžių. Atbėgę jie terado
tik stiklinio butelio šukes.

- Jis greičiausiai užsilipo dėžėmis į viršų. Nagi sekite paskui! – sukomandavo vyresnis pagal
rangą karys.

Du kariai susižvalgę ėmė lipti dėžėmis, tuo tarpu kiti 5 nuėjo į kitą kraštą, nutaikę ginklus į
aukščiau buvusias dėžės besiruošdami šauti į tarp jų tarpų besislapstantį bėglį.

- Ei, ar jums ten viskas gerai?! – po 5 minučių sušuko vyresnysis karys. Atsako nebuvo. – Po
velnių! Atidenkite ugnį, man jau nusibodo žaisti! – galiausiai tarė praradęs savitvardą.

Vėl pasigirdo kurtinamas šūvių garsas, kulkos draskė viršiau buvusias tuščias dėžes.
Iššaudžius po dėtuvę visi žiūrėjo įdėmiai sukoncentravę žvilgsnius, stengdamiesi pamatyti bent kokį
judėjimą. Iš automatinių ginklų kilo garas. Apačioje, žiojėjo tikra kraujo jūra, palikta 23 kūnų, visur
mėtėsi šovinių tūtelės.

- Nagi, jūs du, palipėkite, pasižiūrėkite. – sukomandavo dar dvejiems.

Šiems nuėjus į kitą galą, kur buvo patogu užlipti ir palikus karininką, jo pusėje pasigirdo
šūviai. Šį kartą sunerimo jau patys kariai, kurie pasižiūrėjo vienas į kitą. Pritūpę pradėjo sėlinti
atgal, tačiau, net nespėjus normaliai sureaguoti šalia savęs išvydo besiridenančią fragmentinę
granatą, kuri sprogo lygiai po vienos sekundės, savo skeveldromis nešdama mirtį aplinkui
esantiems per 20 – 25 metrų spindulį.

***
- Kikuchiro, minėjote, jog atėjote ieškodami pagalbos. – tarė Kazamis, svečių kamabaryje
įpylęs visiems arbatos.
- Taip. Jos reikia šiai moteriai — Azami.
- Įdomu, o ką tokia moteris veikia su dvejais naujagimiais? – pasidomėjo Kazamis.
- Aš pažadėjau juos apsaugoti... – tarė Azami. – Tai mano prievolė.
- Atneškite pieno! – sušuko šeimininkas savo tarnaitei. – Apsaugoti nuo ko? Kieno tai vaikai?
- Mane jų mama įspėjo, kad būčiau atsargi ir įtikino iškeliauti kartu su jais. Kažkokie blogi
žmonės nori jų... O tos moters gerai nepažinojau.
- Begalo keista... – tarė nusistebėjęs Kazamis.
- Drauge Kazami, - tarė senukas Kikuchiro, - pamenu, kad esate skolingas man paslaugą.
- Iš tiesų. Tačiau nemanau, kad galiu jums padėti apsisaugoti nuo tų piktavalių.
- Jeigu padėsite man nukeliauti iki šventyklos šalia Nagoyos atiduosiu jums savo arklį. – tarė
Azami. – Man vienai keliauti jau nebesaugu...
- Dosnus pasiūlymas. Gerai. Ryte liepsiu pirkliams keliauti į šiaurę, prie kurių galėsite
sėkmingai prisijungti ir jūs. Bus nauja proga užmegzti ir naujų prekybinių saitų.

68
 - Dėkoju jums, pone Kazami. – tarė senolė.
- Paruošėme jums kambarius, pailsėkite iki ryto.

***
- Alfa, turime problemų! – sušuko prie jo pribėgęs karys visai ne už ilgo išėjus iš laivo krovinių
skyriaus — dabar jis stoviniavo denyje.
- Kas per problemos? – paklausė nustebęs.
- Problemos krovinių skyriuje. Visi mūsų kariai negyvi, o vieno žmogaus trūksta iš sulaikytųjų
įgulos.
- Po velnių, nejaugi norite man pasakyti, kad vienas žmogus sugebėjo nudėti 7 karius?! –
išrėžė pasipiktinęs.
- Panašu... 3 kariai su šautinėmis žaizdomis, 2 pasmaugti, iš dviejų likę tik šlapia dėmė...
Tiesa, vienas pasmaugtųjų buvo be savos uniformos, automatas taip pat buvo dingęs.
- Sumanė užsimaskuoti. Būkite budrūs. Juk pažįstate vieni kitus laive, greitai pastebėsite
nepažįstamąjį, laivas nėra labai didelis. Noriu, kad būtų skirta daugiau apsaugos tai
penkeriukei bei profesoriui, patalpai, kurioje saugomi ginklai. Nekelkite panikos, elkitės
įprastai.
- Supratau vade, - tarė atiduodamas pagarbą.

***
Po neramumų Tokijuje pradžios praėjo jau beveik savaitė. Sukilėliai gana nesunkiai užėmė
korporacijos biurius, tvarkiusius skirtingas visuomenines sritis. Kol kas ginklų naudoti nebuvo
reikalo, nes Katana apdairiai nenorėjo suteikti preteksto priešininkams taip pat imtis ginklų ir šitaip
atrodyti kaltesniems negu, kad yra iš tikrųjų.

Nepatenkintas Ichiro Nagomi vadovavimu korporacijai ir lengvabūdiškais sprendimais

korporacijos valdžią Rai Kizano (Akemi Kizano dėdė) perdavė savo patikėtiniui Itachi Watanabei.
Visgi Ichiro Nagomi pavyko išlaikyti nuolankumą šiam prasitarus apie gimusio vaikos paieškas ir dar
vieną vykdomą misiją, kuri galinti tapti koziriu ilgalaikėje korporacijos valdymo perspektyvoje. Su
nauju žmogumi valdžioje, atsirado kartu didesnis ir nuožmesnis pasipriešinimas sukilėliams.

- Vade Katana, nejaugi jūs iš tiesų laukiate kada prieš gyventojus bus panaudotos kulkos,
kad galėtumėte pulti visa jėga?
- Teisingai mąstote Jericho. Kol kas nebuvo jokio išpuolio, neskaitant mitingų, prie pat jų
didžiojo korporacijos pastato, o ten įrengta jų slaptoji laboratorija ir tyrimų centras.
Palauksime kraujo nuo kulkų ir pulsime tarsi cunamis. Ar naujieji nariai pasiruošę veikti?
- Taip. Apginklavome nemažą kiekį žmonių. Įdomu tai, kad visi itin užsidegę kovoti — jie tiki
jumis.
- Būtent to mums ir reikia, - tarė nusišypsojęs.
- Vade, ar galiu užduotį asmeninį klausimą?
- Na, užduokite.
- Ar tiesa, jog kažkada jūs pats buvote „Exodus“ nariu?
- Manau, jog mano paslaptys jau nebėra paslaptimis. Taip, buvau vienu iš akcininkų.
- O kas nutiko?

69
 - Tas netikša Ichiro Nagomi pakišo mane, vos tik išgirdęs, jog pretenduoju tapti generaliniu
akcininku, kadangi senasis norėjo perleisti valdžią. Tas padugnė, nužudė generalinį
akcininką ir visas aplinkybes sudėliojo taip, kad likčiau kaltas. Žinoma, buvau priverstas
pasitraukti...
- Oho. Dabar suprantu kodėl jūs reiškiate panieką Ichiro Nagomi, tačiau kodėl kartu ir
korporacijai?
- Matote, su laiku tik apsidžiaugiau, kad taip nutiko. Mano idealai pasikeitė, kuomet
pamačiau visą korporacijos veiklą iš šalies — tada supratau, kad tai nieko daugiau kaip tik
didžiulė piktžolė nuolat vis labiau beįsišaknijanti ir šitaip nuodijanti žmonių gyvenimus,
primetant jiems būtiną žymėjimą, čipus, nesudarant padorių lygių galimybių kaip
individams veikti ir siekti savo tikslų visuomenėje.
- O ką tikitės pakeisti su korporacijos nugriovimu?
- Viliuosi, jog pavyks sukurti tarpinį teritorijos valdymo modelį, kuris atrodytų kaip
korporacijos ir valstybės parlamento mišinys. Pats žinote, kad korporacijos valdymo regione
yra ne tik Japonija – ten patenka ir kitos Azijos valstybės. Sakyčiau šiandien primetama
monopolija tik stabdo visuotinį progresą ir dauguma individų tiesiog lieka neišgirsti ir
nuskriausti. Visgi tai nebus lengva, kadangi pati korporacija irgi turi paramą iš išorės...
- Žinote vade, žaviuosi jūsų drąsa. Liksiu su jumis, kad ir kas benutiktų.
- Ačiū jums už ištikimybę. Ištikimų žmonių niekada nebus per daug.

***
Karinio laivo pažymėto numeriu 482 kapitonas, kurio vardo niekas nežinojo, net ir nesistengė
sužinoti, tenkindamiesi sąlyga, jog šis yra korporacijos infiltruotas agentas, stovėjo ant kapitono
tiltelio ir sekė lokacinius įrenginius. Jo darbą sutrukdė pasigirdę žingsniai. Jam atsisukus jis pamatė
stovintį karį, nukreipusį automatą tiesiai į jį.

- Ką čia išdarinėji?! – sušuko kapitonas.

- Apsukite laivą.
- Ką? Kareivi, nusileiskite ant žemės. Nuleiskite ginklą.
- Aš nejuokauju.
- Palaukite, jūs man kažkur matytas... Norite grįžti į savo laivą tiesa? – nusijuokė kapitonas.
- Būtent... – tarė šiek tiek sutrikęs nuo tokios kapitono reakcijos. – darykite kaip sakau.
- Deja, turiu jus nuliūdinti, laivo jau vis tiek neberastume.
- Ką čia šnekate?!
- Jo paprasčiausiai nebėra.
- Nebėra?
- Jis jau seniai vandenyno dugne.
- Meluoji šunsnuki! – sušuko ir stipriau suspaudė rankose ginklą.
- Jeigu mane nušausi, tai tau nieko neduos. Nuo to tik dar labiau nukentėsi.
- Gal jūs juokaujate? Vis tiek mane nušautumėte, taip pat kaip ir kitus!
- Atspėjote, - pasigirdo balsas už bebandančio išgyventi atsidūrus beviltiškoje padėtyje vyro
nugaros. Po žodžių iš karto sekė šūvis. Kūnas sukniubo ant žemės — iš galvos liejosi kraujas.
- Alfa, matau nesugebate padaryti savo darbo iki galo... – tarė kapitonas.
- Pasirodo, pasitaikė vienas aršesnis už kitus. Visgi belieka žavėtis žudikišku instinktu. Kaip tik
laiku užsukau pas jus.

70
 - Žudikiškas instinktas šiam jau nebepadės atsikelti iš kraujo klano. – nusijuokė kapitonas. –
Sutvarkykite šitą jovalą.
- Ar toli iki Tokijaus?
- Dar pora valandų kelio.
- Gera girdėti. Noriu greičiau dingti iš šio laiko. Visgi gaila, kad negalime laivo parsigabenti
kartu.
- Pats žinote, kad įrenginiai geba perkelti tik žmones ir smulkesnius daiktus... O laivo įprastai
plūduriuoti toje vietoje taip pat negalėjome, kaip ir plukdyti kartu su savimi. Jeigu būtų
suuodęs karinis laivynas, nežinia kuo viskas būtų pasibaigę.

***
Sekantį ankstyvą rytą miestelio pirklio Kazamio namo kiemelyje suburzgė sunkvežimio
variklis. Azami su dvejais kūdikiais įsitaisė gale, tarp sudėtų prekių dėžėse, šitaip siekiant užtikrinti
maksimalią priedangą. Atsisveikinus, sunkvežimis pajudėjo šiaurės kryptimi, tepalikdamas dulkes
už savęs.

Po paieškos nakties ryte sėdėdami ant žirgų miestelyje kalbėjosi 4 likę „Skydo“ korporacijos
nariai.

- Dingo. Po velnių, dingo abu. – tarė vyriausiasis pagal rangą karys.

- Matyt senis jai padėjo pasprukti. – tarė kitas.
- Ką dabar darysime? – paklausė trečias.
- Vyksime į Tokijų. Nebeturime daugiau ką čia veikti. Misija nepavyko.
- Apmaudu.
- Ar manęs ausys neapgauna?
- Aš irgi girdžiu...
- Senis sakė, kad tik kariai čia važinėja su automobiliais ir tai retai.
- Jokime arčiau! – tarė vyriausiasis.

Pajojus apie minutę, visi prijojo kelią, ant kurio tolėliau matėsi dulkių kamuolį paliekantis po
savęs riedantis karinis sunkvežimis.

- Ką mąstote, vade?
- Ten arba kariai arba tai maskuotė.
- Maskuotė? Tikrai taip manote?
- Šiandien manęs niekas nebestebina. Siūlau pasivyti ir pažiūrėti arčiau.
- Bet jeigu ten kariai jie mūsų tikrai nesutiks išskiestomis rankomis, tuo labiau, kad esame
apsirengęs civiliais rūbais.
- Bet turime ginklus, - atšovė trečias.
- Būtent, nagi pasivykime ir užkirskime kelią. Viskas arba nieko.
- Tai kvailystė... – tarė pagaliau prabilęs ketvirtasis karys. – Jeigu ten tikrai kariai, tuomet
galime pradėti nepageidautiną istorijos įvykių grandinę.
- Tikrai? Sakyčiau mes jau pradėjome tokią istorinę įvykių grandinę vos čia atvykę. Dar
keletas faktinių aplinkybių nieko svaraus neturės.
- Viliuosi...

71
 - Nagi, paskatinkime žirgus! – sušuko vadas.

- 4 raiteliai. – tarė karinę uniformą vilkintis sunkvežimio vairuotojas šalia sėdinčiam draugui.
- O Kazamis sakė, kad čia bus tik paprastas pasivažinėjimas.
- Nenuostabu, kad liepė vilktis šiuos karinius apdarus... – tarė vairuotojas. – Pamėginsiu
padidinti greitį, gal pavyks nuo jų atsiplėšti. – Laikykitės ten! Važiuosime greičiau – sušuko
pabeldęs į kabiną gale sėdinčiai Azami.

Padidinus greitį, sunkvežimis pasidarė sunkiai bepavejamas 4 iš paskos jojantiems raiteliams,

kurie galiausiai nieko nepešę dingo iš šoninio sunkvežimio veidrodėlio vaizdo.

Po keleto valandų:

- Įdomu, kas ten per moteris. O dar tas vaikas. – tarė link Nagoyos riedančio sunkvežimio
vairuotojas.
- Tikrai. Lyg maža to, ji su savimi turėjo kataną. – tarė šalia sėdintis palydovas.
- Kataną? Ar tu tuo tikras? Gal dar neišsiblaivei dorai?
- Šaipykis kiek nori. Sakau tiesą.
- Įdomu... Mums liepė važiuoti link Nagoyos. Nujaučiu, kad ta vieta kažkaip susijusi su ja.
- Na šalia Nagoyos yra didelis vienuolynas. Ji galėtų būti ir vienuolė...
- Vienuolė? – šaipydamasis paklausė vairuotojas, - kas galėtų medžioti vienuolę, kuri kartu
keliauja su neaišku iš kur atsiradusiu vaiku lopšyje ir dar be visa ko turi ir su savimi senovinį
samurajaus kardą.
- Tuomet kas manai ji yra?
- Kažkodėl nujaučiu, kad mes buvome įvelti į kažkokį vidinį mūsų tarnybų konfliktą.
- Tai sakai, kad ji gali būti karininkė ar agentė? – paklausė nustebęs palydovas.
- Arba informatorė, atsidūrusi ne vietoje ir ne laiku.
- Kažkaip nesueina galai. Kuo greičiau nugabensime juos iki vietos, tuo patiems bus saugiau.
Ar dar toli?
- Tu teisus. Sakyčiau dar diena kelio, jeigu važiuosime panašiu ritmu.
- Diena? Išprotėsiu.
- Pastoviai zyzi. Bosas juk gerai užmokės. Geriau pailsėk, nes naktį vairuoti teks tau.

Po 9 valandų pradėjo temti. Vyrai apsikeitę vietomis dardėjo keliu toliau. Važiuojant
vinguriuotais kalnų keliais vairuotojas staiga pamanė, kad ką tik šoniniame vaizdo veidrodėlyje
pamatė šviesas. Po minutėlės šis netruko įsitikinti, kad tai buvo tiesa — link sunkvežimio greitai
artėjo karinis visureigis.

Priartėjus visureigiui pro priekines kairės pusės dureles persisvėrusi žmogysta pradėjo
šaudyti sunkvežimiui į ratus. Po keleto serijų kulka pataikė į kairį galinį ratą.

Sunkvežimiui sulėtėjus dar labiau priartėjęs visureigis gana siaurame kelyje sugebėjo aplenkti
sunkvežimį, rizikuodamas nudardėti žemyn aukštu skardžiu. Išniręs priešais, ėmė stabdyti.

- Nebandyk stoti, - tarė sunkvežimio vairuotojui kolega.

72
 Po šių žodžių pasipylė šūvių virtinė į priekyje sėdinčių vyrų pusę. Vienas vyrų buvusių
sunkvežimyje iššovė kartą iš šratinio šautuvo.

- Po velnių! Mano petys! – sušuko sunkiasvorės mašinos vairuotojas. Įdomu tai, kad skausmo
dozė šį žmogų paveikė taip, kad jį užplūdo pyktis. Adrenalino ir pykčio vedamas šis
spustelėjo greičio pedalą ir sulaukęs palankios progos taranavo priešais buvusį visureigį jam
iš dešinės pusės, mėgindamas jį nuridenti žemyn stačiu skardžiu.

Kadangi greitis nebuvo labai didelis, lemiamą įtaką turėjo masių santykis — taranuoto
visureigio kairė pusė prarado tvirtą pagrindą ir pradėjo pamažu slysti žemyn — procesą sulaikė tik
buvusio visureigio vairuotojo karštligiškos pastangos išlaikyti mašiną nuspaudus greičio pedalą ir
bandant visais ratais kabintis į pagrindą. Visgi nepaisant tokių karštligiškų pastangų visureigis
nesugebėjo išsilaikyti ir beveik nugarmėjus žemėn, iš jo pavyko iššokti gale buvusiam vienam iš
keleivių.

Tuo tarpu taranavęs visureigį sunkvežimis taipogi nuo smūgio tapo sunkiai suvaldomas ir
vairuotojui nespėjus laiku pasukti vairo priekinė dešinė pakabos dalis kliudė šalia kelio buvusius
stambius akmenis, dėl ko jis buvo priverstas sustoti.

- Vienas iššoko! – sušuko iš skausmo už dešinio peties susiėmęs vairuotojas.

Kolega linktelėjęs čiupo šalia savęs turėtą šratinį šautuvą ir nužvelgęs vaizdą veidrodėlyje
išlipo iš kabinos. Lauke buvo tamsu. Iš lėto beeidamas pro automobilį išgirdo iš vidaus sklindantį
verksmą.

- Du? – sau mintyse pagalvojo.

Sunkvežimio gale pasigirdo šūvis. Netrukus vaizdas, kurį pamatė sunkvežimio gale jį šokiravo:
ten ant žemės kraujo klane gulėjo iš krintančio visureigio lyg iš skęstančio laivo išsigelbėjęs karys.
Tuo tarpu ant pakylos sunkvežimyje sėdėjo senolė Azami, kuri ramiai valė savo kardą.

***
- Vade Katana, tyrimų centras paimtas, - tarė ištikimas palydovas Jericho, įžengęs į vado
ofisą.
- Ar daug aukų?
- Keli šimtai žuvusiųjų.
- Keli šimtai...
- Visgi atrėmėme stiprų korporacijos pajėgų pasipriešinimą. Mūsų moderni ginkluotė buvo į
naudą. Ir dar... Dar pavyko sučiupti vieną iš nežinia kur atsiradusių karių.
- Kaip suprasti?
- Laboratorijoje, buvo karių su senomis karinėmis uniformomis.
- Karinėmis uniformomis sakai?
- Taip. Panašu, kad iš Antrojo Pasaulinio karo laikotarpio.
- Juk ten siuntėme savus agentus. Panašu, kad tai gali būti ir jų agentai veikę ten,
bevykdydami savąsias misijas. Kur tas karys?
- Jis medicinos skyriuje. Buvo sužeistas kulkų, tačiau, gyvens. Ir dar šis tas: į laboratoriją
turėjo atkeliauti dar daugiau žmonių. Prietaisai rodo, kad kitų „nusleidimo“ vieta buvo

73
 pakeista, visgi, koordinatės neišliko. Bandome tirti surinktą įrangą, gal pavyks ką nors
atsekti.
- Įdomu... Gerai padirbėta, Jericho. Nekantrauju sužinoti ką jie dar nuo mūsų slepia...
- Vade, o kaip su mūsų misija?
- Kol kas jokių žinių. Nujaučiu, kad tas karys man padės sudėti visus taškus ant i, sužinant
visus faktus.

***
Laivas pažymėtas numeriu 482 jau prisišvartavo kariniame Tokijaus jūrų uoste. Netrukus
nusileido trapas, kuriuo leidosi būrys žmonių: priekyje ėjo du aukšti pareigūnai, už jų 6 belaisviai su
maišais ant galvos, varomi priekin skatinant juos ginklais (pastumiant).

Po maždaug dešimties minučių ėjimo uoste, visi sustojo — pasigirdo veriamų sunkų
metalinių durų garsas. Netrukus 6 belaisviai suprato esantys angare.

- Dabar noriu, kad ramiai stovėtumėte, nuo to priklausys ar liksite su galūnėmis. – tarė
vienas pareigūnų. – Gerai, jūs pirmi. – tarė vėliau kažkam vykdyti nežinomą komandą.

Po jo žodžių pasigirdo ūžimas, kuris greitai liovėsi, sukeldamas vėjo gūsį.

- Paruoškite juos. – tarė tas pats balsas.

Netrukus Isao Nakamura pajuto ant savo dešinės surištos rankos ant dilbio dedamą
apyrankę. Girdėjosi kažkokie mechaniniai garsai, o galiausiai jis pajuto lyg adatos dūrio sukeltą
skausmą.

- Paruošta, vade – tarė vyras atlikęs komandą.

- Puiku. Kaip ir minėjau, dabar stovėkite savose vietose, kitaip galite rimtai susižeisti.

Po šio priminimo vėl pasigirdo ūžimas, aplinkui pakilo oro gūsis — likę 12 žmonių išnyko
erdvėje.

- Kas čia dabar po velnių...

- Kaip mes čia atsidūrėme?!
- Mes turėjome atsidurti mūsų tyrimų centre. Jeigu esame čia, vadinasi atsirado
nesklandumų — kažkas pakeitė „nusileidimo“ vietą. Jei neklystu iki vietos mums apie 15 km
kelio. Galite nuimti jiems maišus nuo galvų, tegul pasigroži ateitimi – tarė Alfa
nusijuokdamas.

Isao nuėmus maišą nuo galvos, šis prisimerkė apakintas besileidžiančios saulės spindulių.
Apsipratus akims jis kaip ir dar 5 išgyvenusieji jo bendražygiai priešais save pamatė dar neregėtą
pasaulį: tolyje matėsi milžiniški dangoraižiai, viršuje skraidė kažkokie aparatai. Apsižvalgęs aplinkui
suprato, kad jie randasi kažkokiame sename Tokijaus priemiestyje, kadangi aplinkui buvo pilna
apgriuvusių pastatų, o jie buvo viename jų, palėpėje.

- Tiesa, atspėjau. Gavau nelaimės signalą. Įrašas – paklausykime, - tarė ir nuo ant kairės
rankos buvusio prietaiso pasirodė holograma. Joje pasirodė vienas iš misijoje buvusių

74
 agentų, kuris pareiškė: „Vade Alfa, tyrimų centras apgultas sukilėlių jėgų, - kažkur už
šnekančio kario nugaros pasigirdo sprogimas, nuo kurio pradėjo trūkčioti vaizdas ekrane, -
bandome laikytis iš paskutiniųjų, perkonfigūruoju prietaisus, kad nukeltų jus į saugią zoną.
Sėkmės.“
- Sukilėliai? – paklausė kapitonas.
- Panašu, kad Katanos darbas... Pamenu Ichiro Nagomi jau prieš išvykstant nerimavo. Turime
būti atsargūs.
- O kur juos gabenti?
- Lauksime tolimesnės informacijos.
- Tiesiog lauksime?
- Tą sako protokolas. Ar jau pamiršote kapitone?
- Ne, žinoma, ne...
- Puiku, lauksime. Duokite visiems pavalgyti, gali ir užtrukti.

75
II dalis – novatoriškas rytojus

76
Laiko mašina
 Norint keliauti laiku tą padaryti galima tik su specialios mašinos, kuri tiesiogiai veikia
laiką, pagalba. Dvi viena prieš kitą veikiančios jėgos — „Exodus“ korporacija ir
pogrindžio organizacija „Skydas“ naudojasi skirtingais tokių mašinų prototipais.

 Laiko mašinos veikimas apibrėžtas tam tikra teritorija, jos dydžiu — veikimo
spinduliu, galinčiu siekti iki dešimčių kilometrų, priklausomai nuo technikos
galingumo. Spindulys reiškia tai, kad laiko mašina esanti viename geografiniame taške
tam tikrame laike, geba perkelti žmones ir objektus į kitą laiką bet kur įmanomo
spindulio ribose. Veikimo spindulys yra ribotas atsižvelgiant į pradinį laiko mašinos
geografinį tašką.

 Įprastinis laiko mašinos modelis geba perkelti žmones (po vieną arba grupėmis), taip
pat smulkius objektus. Siekiant perkelti didesnius objektus reikia masyvių apimčių ir
galingumo įrenginio, atsižvelgiant į perkeliamų objektų dalelių masę.

 Atvykus į paskirties vietą spindulio ribose, specialus įrenginys, kurį kartu su savimi
nešasi laiku keliaujantis žmogus, geba aktyvuotis toje pačioje spindulio teritorijoje
esant būtinybei vykti atgal. Prietaisas įgauna energijos (būtinos keliauti laiku atgal į
tą, iš kurio buvo atkeliauta iš pradžių), iš pirminės pačios laiko mašinos ir prietaiso
palaikamo ryšio — sąsajos.

 Laiko mašina veikti geba tik dviejų skirtingų laikų sąveikoje — būtent dabarties ir
praeities atžvilgiu. Nuvykus į praeitį, atgal grįžtama į „minimalią“ ateitį — tai yra
naujausią dabarties momentą, nuo to, kada buvo išvykta (praleistas laiko tarpas
tolygus tiek dabartyje, tiek ir praeityje).

 Laiko mašina gali būti užimta tik kelionėmis į vieną laikotarpį, kadangi nuolatos turi
palaikyti ryšį su prietaisais, kuriuos turi agentai ir su kuriais gali keliauti laiku – tai jos
minusas (turima pasirūpinti didesne tokių įrenginių gausa, siekiant apsidrausti).

 Laiko mašina, gebanti nukelti į ateitį yra neišrasta ir yra pagrįstai abejojama, kad tą iš
viso įmanoma padaryti...

77
13 epizodas. Alter ego
Fenomenalumas yra bruožas, kuriuo apibūdinamas pats fenomenas. Tuo tarpu fenomenas
yra apibūdinamas kaip retas, išskirtinis reiškinys arba materija, pavyzdžiui, žmogus. Su tokiu
fenomenu, tiksliau dvejais, teko gyventi deivės Izanami vardu pavadintoje šventykloje, esančioje
netoli Nagoyos miesto, ten esantiems vienuoliams.

Dvynukų fenomenalumas pradėjo skleistis jų trečiaisiais gyvenimo metais. Visus tiesiog

apstulbino jų neįprasti gebėjimai: berniukai savo intelektu jau prilygo paaugliams, lengvai šnekėjo
japonų kalba. Maža to, jie dar turėjo ir antgamtiškų sugebėjimų — tiesa, vieno iš sugebėjimo
atradimo metu vos skaudžiai nenukentėjo keli žmonės, vos pavykus išvengti į juos lekiančios
didelės senovinės vazos. Vaza buvo judinama ne fizine jėga, tačiau proto galia — telekinezės
pagalba.

Berniukams augant jie dar atrado ir telepatijos gebėjimus. Jos pagalba galėdavo bendrauti
net ir būdami toliau vienas nuo kito.

Jiems ūgtelėjus senolė Azami vis dar būdama neįprastai gyvybinga pagal savo amžių, pradėjo
juos mokyti kautis su kardu. Abu berniukai greitai sugebėdavo išmokti naujus judesius, techniką,
tačiau pačios Azami įveikti vis tiek nepavykdavo. Ypač šiuos žavėjo senolės turimas senas
samurajaus kardas – katana, kurio ašmenys buvo neįtikimai aštrūs, tokie aštrūs, kad netgi žinant
apie jų aštrumą būdavo baisu pagalvoti ką tokie ašmenys galėtų padaryti žmogui. Iš dalies pačios
Azami tikslas buvo berniukus ne tik išmokyti kovos technikos, bet ir kartu išmokyti juos gerbti ir
suprasti patį kovos procesą, ginklo dvasią — turimą milžinišką žudymo potencialą.

Metai bėgo ir Azami jau buvo beveik pamiršusi tą paslaptingąją moterį, tuos žmones, kurie ją
persekiojo, norėdami pagrobti vaikus. Azami stengėsi būti griežta mokytoja ir kartu mama,
suprantant vaikų neįprastus sugebėjimus ir būtinybę jiems augti su tinkama priežiūra. Berniukus
senolė pavadino savo kadaise žuvusių brolių vardais — Satoru ir Tame, kurie Azami dar labiau
padėjo pamilti berniukus, juos savotiškai sutapatinant su savų brolių asmenybėmis.

Rodės tokiai susiklosčiusiai unikaliai idilei ši būtų galėjusi tęstis ilgai ir netrukdomai. Visgi visi
geri dalykai vieną dieną baigiasi — ne išimtis buvo ir tokia idilė...

Ankstyvą rytą prie šventyklos vartų pasigirdo varpelio skambėjimas, bylojantis, kad kažkas
atvyko. Vienam vienuolių, vilkinčiam baltos spalvos rūbus, atidarius vartus, šis pamatė pašto
vežimą – kabiną. Netukus prakalbo vežikas:

- Labas rytas, turime jums siuntinį.

- Duokite man, perduosiu kam reikės.
- Bijau, kad to padaryti negalėsime.
- Kodėl? – paklausė nustebęs vienuolis.
- Siuntinys per didelis, kad pats jį pakeltumėte – nusijuokė vežikas.
- Ak šit kaip, na gerai, sekite paskui mane, parodysiu kur galėsite išsikrauti, - tarė kartu
pamodamas rankos mostu sekti paskui.

78
 Vežikas paklusęs paragino arklį. Pamažu besekant vienuoliui įkandin priešais atsivėrė įstabus
vaizdas — senovinės architektūros pastatai, gražus sodas. Galiausiai svetys ir šventovės gyventojas
priėjo akmenimis grįstą aikštelę, apsuptą didelių senų sienų.

- Štai, čia galėsime iškrauti krovinį. Tuoj pakviesiu daugiau žmonių į pagalbą.
- Bijau, kad to nebeprireiks, - tarė vežikas vikriai nušokęs nuo sėdimosios pakylos ir pabeldęs
į pačia pašto kabiną. Po to išsitraukė su savimi turėtą pistoletą su duslintuvu, kurį nukreipė
tiesiai į vienuolį.
- Ką visa tai reiškia?! – sušuko išsigandęs vyras, žvelgdamas į jį nukreiptą keistą įnagį. Dar
labiau jį išgąsdino momentas, kada jis pamatė iš pačios pašto kabinos belipant dar kitus
svetimus žmones, kurių buvo 4.
- Tik ramiai, nereikia panikos, - tarė raminamai vežikas. Mums tereikia berniuko.
- Nežinau apie ką kalbate... – tarė sutrikęs vienuolis.
- Neversk manęs priversti tavęs kentėti. Parodyk kur yra berniukas ir liksi sveikas.
- Kas čia vyksta? – paklausė staiga į vidinį kiemelį išėjęs kitas vienuolis pamatęs susirinkusią
kompaniją.
- Po velnių, - tarė vežikas ir net nesudvejojęs suvarė ką tik pasirodžiusiam žmogui kulką į
krūtinę, sritį ties širdimi. Nespėjęs tinkamai susivokti vyras krito žemėn kartu ne su
skausmą, bet su nuostabą rodančia išraiška, bylojančia, kad šis negalėjo patikėti mirštantis
net jam jau praktiškai mirus.
- Nagi, berniukas! – sušuko po savo desperatiško veiksmo šventyklos idilę kartu su savo
sėbrais sujaukęs vežikas.
- Ge- gerai, aš jus nuvesiu, tik nereikia daugiau kraujo.
- Štai ką noriu girdėti. Eime! O jūs meskite kūną į vežimą, - nurodė 2 savo parankiniams.
- Paskui mane, - tarė išsigandęs vienuolis.

Bežygiuojant koridoriais šventovės bendruomenės narys visą laiką svarstė kodėl jiems
reikalingas vienas iš berniukų? Kuris būtent? Ne, jie negali drumsti šventos ramybės — juos privalu
sustabdyti.

Vienuolis sustojo.

- Ko sustojai? Ar jau atėjome? – paklausė vežikas.

- Jūs atėjote pakankamai toli. – Tai taręs vyras metėsi ant į jį ginklą nukreipusio įsibrovėlio ir
vikriu judesiu jam išrankų išmušęs ginklą delnu smūgiavo į krūtinę. Judesys privertė
priešininką gaudyti orą, o jo sėbrus nukreipti į jau besprunkantį šventiką ginklus.

Pasigirdo duslūs šūviai, laimei koridorius vedė į lauką ir buvo gana neilgas, tad vienuoliui
pavyko laiku pasislėpti už kampo. Koridorius vedė į šventyklos vidinį sodą, kuriame vienuoliai
rinkdavosi medituoti arba praktikuotis kovos menus. Tą rytą ten buvo vienas brolių – Satoru ir
senolė Azami. Tuo tarpu kitas brolis Tame tuo metu meditavo.

Šūvių lauke buvę žmonės negirdėjo, tad labai nustebo pamatė link jų beatbėgantį išsigandusį
vienuolį, kuris galiausiai sušuko:

- Įsibrovėliai! Bėkite! Jie nori berniukų!

- Ką?! – sušuko Azami. Neturkus jos klausimas buvo atsakytas pamačius iš to paties tunelio
išlendant 5 svetimus vyrus. Tą akimirką ji pažvelgė į šalia buvusį Satoru ir tolėliau buvusį
Tame. Galiausiai tarė:

79
 - Bėkite, pasiimk brolį ir bėkite!
- Kas jie tokie? Mes galime kautis.
- Neklausinėk! Bėkite sakau, šaukite kitus pagalbon. O jūs su broliu slėpkitės. Jie čia dėl jūsų.
- Štai ir atvedei mus į vietą. O čia turbūt tas berniukas? – pasigirdo vežiko balsas.
- Ko jūs norite?! – sušuko klausiamai Azami.
- Atiduokite mums berniuką ir paliksime šią vietą.
- Tik per mano lavoną, - tarė traukdama savo kataną iš makšties.
- Kaip pageidausite. Pabaikit darbą, - liepė saviems parankiniams, kurie jau buvo į stovėjusią
trijulę nukreipę modernius automatus.

Dar nespėjus iššauti į 4 puslankiu sustojusių karių nugaras rėžėsi kažkas sunkaus, kas privertė
juos visus nugriūti. Aplinkui ore ir galiausiai ant žemės pabiro medžio šipuliai – tai buvo
sutrupėjusio suolo dalys.

Azami staigiai žvilgtelėjo į šalia stovėjusį Satoru, kuri jai tiesiog linktelėjo. To jai užteko, kad
sekančiame savo žingsnyje bėgtų link vyrų grupės pasiruošusi pasišvaistyti savo kardu.

Kitame sodo gale išgirdęs triukšmą akis pramerkęs Tame pamatė bręstantį konfliktą, tačiau
staiga buvo sustabdytas nuo tolimesnių veiksmų šalia buvusių vienuolių, kurie jį suėmę už rankų
pradėjo tempti į saugią vietą, kuo toliau. Tame bandė priešintis, tačiau greitai nurimo, jam trenkus
į miego arteriją.

Sekantis vaizdas kurį Tame tą dieną pamatė jau tebebuvo iš toli matomas juodų dūmų
stulpas, kylantis pro tankaus miško medžius, kurie nuolat keitė vienas kitą greitai sunkvežimiui
beriedant žvyruotu miško keliu.

***
- Ko gero tau dabar laikina amnezija. Ar dar atsimeni, kuomet po to, kai buvo užpulta
šventykla, tu su keliais vienuoliais važiavote iki Nagoya‘os miesto? Tikriausiai toje užeigoje
buvę žmonės tave išgąsdino. Visgi jų darbo ir pastangų dėka tu esi čia.
- Taip, pradedu prisiminti... Mano brolis... Man sakė, kad jis žuvo... Bet, kas jūs toks, kaip aš
čia patekau?
- Taip, Satoru žuvo, bet labai seniai nuo dabar.
- Iš kur jūs žinote jo vardą? Kas jūs?! Kur aš esu? – bandydamas suvokti padėtį, kurioje buvo,
paklausė priešais Kataną krėsle sėdintis išsigandęs dešimtmetis berniukas.
- Žmonės toje užeigoje veikė mano paliepimu, jie atgabeno tave čia. Tu esi ateityje. O aš esu
tu.
- Suprantu, kad tau dar tą sunku suvokti, - šnekėjo toliau Katana neleisdamas berniukui
prabilti, - Aš kaip ir tu, tu kaip ir aš niekad neturėjome tėvų, kurie mus augintų. Netgi
pavardė neturime, tik vardą – Tame. Belieka dėkoti, kad mūsų abiejų kaip ir mūsų brolio
Satoru gyvybę išgelbėjo ta ne iš kelmo spirta senutė vardu Azami. Ne tik išgelbėjo, bet dar
ir augino bei auklėjo. Tą dieną, kuomet buvome priversti išvykti, tą dieną vėl išsprūdome
mirčiai iš nagų.
- Iš kur jūs viską žinote? – su nuostaba spoksojo krėsle sėdinti berniukas į priešais jį aukščiau
sėdintį senstelėjusį vyrą vilkintį kimono ir susirišusį jau žilus plaukus į kasytę.
- Aš esu tu, Tame. Tik ateityje, už daugiau nei šimto metų nuo tada, kada vyko mano ką tik
pasakoti įvykiai.

80
- Netikiu, - atsisakydamas tikėti pareiškė berniukas.
- Tai tave įtikins... – tarė Katana, nuspausdamas mygtuką ant stalo, kuris suveikdamas
atidengė dangoraižyje buvusio ofiso langus, pro kuriuos pasimatė futuristinio miesto
panorama.
- Aš sapnuoju... – tarė berniukas. Nušokęs nuo kėdės nubėgo prie langų ir kartu iš karto
atšoko nuo jų, pamatęs kaip aukštai jis buvo.
- Taip mes aukštai, - tarė nusikvatojęs Katana. Ar dabar tiki?
- Ateitis... – tarė iš lengvo šoko dar neatsigavęs Tame. – Ir aš esu tu?
- Taip. Matai tą pieštuką ant stalo? Stebėk. – taręs savo minčių galia ore pakabino prieš tai
ant stalo gulėjusį pieštuką.
- Ir jūs tai mokat?!
- Tą mokėjo ir Satoru ar ne? Suprantu, kad tau labia sunku tuo patikėti, bet me sesame tas
pats asmuo, tik mus skiria bene šimtas metų. Sėsk į krėslą, noriu tau dar kai ką svarbaus
pasakyti.

Tame atsisėdus Katana tęsė toliau.

- Tu esi čia todėl, nes aš norėjau, kad čia būtum. Man reikėjo, kad čia būtum. Tie žmonės
šventykloje ieškojo tavęs.
- Manęs? O kaip mano brolis?
- Jie nežinojo, kad tu turėjai brolį, jie galvojo, kad esi tik tu ir norėjo tave pagrobti, kad turėtų
pas save.
- Dėl ko pagrobti?
- Dėl to, koks esi. Dėl tavo sugebėjimų ir neatrasto potencialo.
- O iš kur jie apie mane žinojo?
- Nes žinojo apie mūsų motiną. Žinau, kad tau sunku tuo patikėti, bet mes esame kitokie
žmonės. Mes nauja žmonių rūšis, besiskirianti sugebėjimais nuo kitų įprastų žmonių, bet tu
ko gero jau turėjai laiko tuo įsitikinti. Visgi Azami buvo kietas riešutėlis ar ne? – paklausė
nusijuokdamas.
- Na mums su broliu nebuvo pernelyg sunku ką nors nauja išmokti, bet nemaniau, kad tai
kuo nors skiriasi nuo įprastų žmonių sugebėjimų.
- Patikėk manimi, Tame, skiriasi ir net labai.
- Jei jau taip sakote... Bet, jeigu mes esame tas pats asmuo ir dabar esame tame pačiame
laike, tai kaip čia išeina, jog jūs dar esate čia, nors nuo manęs priklauso visa įvykių
grandinė?
- Cha! Matai ką turiu omenyje? Esi 10 metų, bet mąstai kaip suaugęs asmuo ir dar sugebi
suprasti laiko ir erdvės kontinuumo procesus! – sušuko šypsodamasis, - į tavo klausimą
galiu atsakyti taip: kadangi mes esame čia vienu metu, tame pačiame laike, tai reiškia, kad
laiko tarpas nuo tada, kada mano žmonės tave paėmė iš užeigos Nagoya‘os mieste, ir kartu
sukurta įvykių grandinė jau buvo. Mes – tu ir aš jau buvome nugyvenę tą laiko tarpą iki tos
akimirkos, kada tu atsiradai čia. Pripažinsiu, nežinau ar tai veikia taip pat su kitais
žmonėmis, bet yra taip kaip sakau. Laiko ir erdvės reakcijos procesus suprasti yra be galo
sunku.
- Bet kuo gi mes tokie išskirtiniai? – paklausė mažasis Tame.
- Mes šiame pasaulyje atsiradome kitaip. Mes gimėme mokslinio eksperimento metu... O
mūsų tėvas nėra iš šios planetos...

81
 Jaunasis Tame sunkiai begalėdavo suprasti ir kartu suvokti tą, ką jis pats sau sakė. Visgi,
Katana kantriai dėstė apie jų bendrą prigimtį, apie pasaulį ir jo tvarką bei, žinoma, galiausiai apie
pačią „Exodus“ korporaciją ir kovą už laisvę.

Po labai ilgo pokalbio mažasis Tame paklausė:

- Taigi taip išeina, kad tu aukojai savo žmonių gyvybes, kad paskatintum įvykių eigą taip, kad
mūsų motina Akemi Kizano, atsidurtų ten kur reikėjo? Ir galiausiai netgi siuntei žmones,
kad ją pačią nužudytų?
- Pripažinsiu, ne viską žinojau iki galo. Vietomis viskas atrodė tarsi lošimas be jokių garantijų.
Buvo ir „slidžių“ momentų, kurie būtų galėję užbaigti visą šį triūsą netgi mums negimus.
Negali numatyti visų žmonių poelgių. Galiausiai supratau, kad tik pats dirbtinai skatindamas
visą įvykių seką galiu gimti. Tik mano spaudimo jėga Azami buvo priversta keliauti iki deivės
Izanami šventyklos. Visgi viskas dėl kilnaus tikslo — dabar būdami čia žvelgiame į galimybę
sukurti naują ateitį, naują visuomenę, naują tvarką pasaulyje.
- O iš kur sužinojote apie tokią įvykių grandinę ir būtinybę įsikišti?
- Panelės O‘Connell dėka. Tai moteris, atskleidusi man „Exodus“ korporacijos planus.
Galiausiai, nors ir pradžioje veikdamas spontaniškai, atsekiau dėsningumą, kad šie įvykiai
susiję su manimi.
- Ar mano mirtis reikštų mūsų abiejų mirtį? – staiga paklausė berniukas.
- Nemalonu pripažinti, bet taip... Būtent todėl, tave atgabenau čia, kad mus apsaugočiau.
- Bet iš kur žinojai, kad mane reikės saugoti, jeigu jau nugyvenai laiką be savęs, tai yra
manęs, gelbėjimo?
- Nes tie patys žmonės vėl norėjo mūsų mirties. Nelabai suprantu kaip tai veikia, kad mes
esame abu čia vienu metu, bet džiaugiuosi, kad man pavyko. Pripažinsiu, laiko mašina kelia
grėsmę visai mūsų kaip žmonijos egzistencijai. Žaidimas su laiku, gali patį laiką ir erdvę
savotiškai iškreipti — sukurti anomaliją.
- Vadinasi tu rizikavai savo egzistavimu vien mane čia atgabendamas?
- Taip. Mirties akivaizdoje griebiamės paskutinio šiaudo. Tačiau, dabar galime daug daugiau,
negu, kad galėjau prieš tai, kai tavęs čia nebuvo.
- O jeigu tu mirsi? – staiga paklausė jaunasis Tame.
- To nebus.
- Ar tada mirsiu aš? – neatlyžo.
- Na gerai. Jeigu mirsiu, drįstu teigti, kad tu gyvensi — pagal idėją tu turėtum išgyventi tiek
laiko kiek ir aš per pirmąjį baigties ciklą. Tačiau, jeigu tu mirsi, mirsime mes abu
neišvengiamai.

82
14 epizodas. Suprantant baigtis
Po to, kai Itachi Watanabe buvo paskirtas naujuoju „Exodus“ korporacijos generaliniu
akcininku, šis užsimojo atremti kilusį gyventojų pasipriešinimą ir užbaigti pogrindžio organizacijos
„Skydas“ kaip ir jos vado Katanos egzistavimą. Vienas bandymas buvo siunčiant agentus į praeitį,
kad Katana būtų sumedžiotas dar ten.

- Koks bus tiksliai mūsų planas? – paklausė Itachi Watanabe turėjusių vykdyti misiją agentų
būrio vado.
- Taigi, remiantis surinktais duomenimis infiltruosimės į deivės Izanami šventyklą, esančią
netoli Nagoyos miesto. Tam panaudosime pašto karietą kaip priedangą.
- Kas jūsų šaltinis? Nepamirškite, jeigu tik įmanoma atgabenkite jį gyvą. Visgi jis yra
vienintelis mums pavykęs sukurti žmogaus prototipas. Pasak mokslininkų komandos, dėl
kilusių sunkumų ir nepilno laboratorijos technikos pajėgumo jūs galėsite nukeliauti į praeitį
tik po maždaug dešimties metų nuo vaiko gimimo.
- Supratau. Mūsų infiltruota agentė, veikusi „Skydo“ paskutinėje misijoje, bebandant jiems
surasti vaiką, po to, kai buvusi akcininkė O‘Connell jiems nutekino informaciją apie mūsų
misiją. Paskutinė jos žinia buvo apie galimybę, jog taikinys keliauja iki šventyklos netoli
Nagoyos.
- Sunku patikėti, kad viskas galėjo taip susiklostyti... Tik pamanyk, patys sukūrėme savo
didžiausią priešą, - tai taręs Watanabe nusijuokė.
- Pone Watanabe, leiskite paklausti: iš kur sužinojote, jog Katana yra tas vaikas?
- Pripažinsiu, tai įvyko gana atsitikitinai. Man atvykus pradėjau vykdyti auditą, tikrinti
duomenis ir jų sąsajas. Man pasidarė smalsu, ar Katana turėjo dar savų žmonių mūsų
gretose – tad ėmiau ir sulyginau jo DNR ir visų esančių priregistruotų darbuotojų. Žinoma,
tai ką pamačiau mane iš vertė iš koto, tačiau duomenys teisingi — Katana turi pusę mūsų
siųstos agentės Akemi Kizano DNR, o tai reiškia, kad šis yra jos vaikas...
- Kvailystė... Pripažinsiu, atrodo, kad šį kartą su savo planais patys užlipome ant pelėkautų
belaukdami pačios pelės. – tokiu vaizdingu palyginimu išsireiškė agentų būrio vadas.
- Jūsų pareiga ištaisyti šią klaidą.

- Pone Itachi Watanabe, misija atlikta. Visgi berniuko atgabenti negalėjome, jis nebegyvas. –
tarė agentų būrio vadas stovėdamas priešais generalinį akcininką jo ofise.
- Gaila... Nors gal taip ir geriau, dabar kai Katanos nebėra, lengviau perimsime regiono
kontrolę. Ar visi grįžote?
- Pavyko sugrįžti tik man...
- Aišku... Bet kokiu atveju džiaugiuos bent jus čia matydamas.

Itachi Watanabe suprato klydęs tą patį vakarą, vėl per televiziją transliuojamas naujienas
pamatęs naują visuomenei skleidžiamą žinią, kurią dėstė Katana.

- Ką po velnių tai reiškia „paštininke“?! – šaukė ant agentų būrio vado įpykęs Watanabe, jį
tuo pačiu praminęs nauja pravarde.
- Pone, misija įvykdyta... Nesuprantu kaip taip gali būti...
- Arba jūs meluojate, laikydamas mane kvailio vietoje, arba yra dar kažkas, ko mes nežinome.

83
- Prisiekiu, pone. Sakau tiesą! Pats mačiau kaip jis mirė nuo kulkos, bebandant išsigelbėti nuo
jo keliamos grėsmės.
- Kokios dar grėsmės?
- Jis mokėjo judinti daiktus telekinezės būdu...
- Telekinezės? Gal juokauji?
- Ne, prisiekiu! Ėmė mėtyti ginklus ir įvairius daiktus į mus.
- Bet panašu, kad tai nebuvo jis, jeigu šiuo metu kalba per prakeiktą televiziją!
- Nežinau ką atsakyti pone... – tarė sutrikęs karys.
- Tam turi būti logiškas paaiškinimas. Jeigu tu sakai, kad jis mirė, vadinasi tai nebuvo Katana.
O jeigu tai nebuvo Katana, tai buvo...
- Jo brolis? – nutraukė generalinio akcininko žodžius agentų būrio vadas.
- Hmm, brolis... Brolis dvynys. Ar tai įmanoma?
- Jums to derėtų paklausti pono Ichiro Nagomi.
- Gerai sakai, tuojau jam paskambinsime... – tai taręs konsolėje spustelėjęs keletą mygtukų,
išvydo Ichiro Nagomi veidą šiam atsiliepus.
- Nagomi, turiu jums svarbų klausimą. Ar galėjo taip nutikti, kad Akemi Kizano galėjo
pagimdyti dvynukus?
- Dvynukus? – paklausė nustebęs Nagomi.
- Būtent. Ar tai galėjo nutikti?
- Tai beprotiška... Visgi paskutiniai medicininiai duomenys, bylojantys apie Kizano nėštumą
buvo gauti jai dar esant žvalgybiniame bunkeryje. Jai iš ten išvykus ryšys praktiškai dingo,
po to, kai ją skraidinęs nelauktai sudužo. Tada tegavome tik SOS signalą ir vietos
koordinates.
- Tai sakote, jog tokia galimybė įmanoma?
- Turint omenyje medicininius preparatus, kurie veikė Kizano organizmą, pagreitindami patį
nėštumo procesą, sakyčiau yra tokia galimybė. Nors ji egzistuoja ir įprastai, mes iš
duomenų tematėme, tik patį pradinį vaisiaus vystymosi procesą, tiksliau težinojome
sėkmingai susiformavus zigotą.
- Kad mane velniai. Vadinasi tai tiesa... – tarė su lengva nuostaba Watanabe. – Dėkoju už
informaciją, - taręs išjungė ryšį.
- „Paštininke“, noriu, kad suorganizuotumėte dar vieną misiją. Ir šį kartą padarykite tai
nelemtai žmogystai galą...
- Kaip liepsite, pone.

***
Jaunasis Tame paklausė vyresniojo savęs jį kankinusio klausimo:

- Aš vis bandau suprasti, tačiau man vis dar nepavyksta. Minėjote, kad įžvelgėte būtinybę
mane išgelbėti tuomet, kai sužinojote, kad tie patys žmonės, kurie siekė mane nužudyti, vėl
tą patį bandė padaryti. Tačiau kokiu būdu jūs tą sužinojote?
- Pabandysiu paaiškinti kaip įmanoma paprasčiau, tačiau tai vis tiek gali atrodyti sudėtinga ir
mažai tikėtina. – Katana pradėjo kalbą, jiems vėl besėdint jo ofise.
- Tai susiję su galimomis įvykių tam tikro laiko atžvilgiu baigtimis. Pavyzdžiui, pirmoji baigtis
būtu ta, kuri susiklostė man po to, kai buvo užpulta šventykla, sėkmingai pasprukus ir
pragyvenus visą laikotarpi iki tos dienos, kada supratau esant dideliam reikalingumui save
patį gelbėti — tai yra tave. Pirmoji baigtis yra kertinė, tarsi kitų galimų baigčių pagrindas.

84
- Įdomu. O kiek dar baigčių yra? — susidomėjęs paklausė berniukas.
- Man žinomos yra 3 baigtys: viena ta, apie kurią ką tik papasakojau. Kitos dvi susiję su
atsiradusiais naujais neplanuotais įvykiais, dirbtinais įvykiais. Visgi gali būti ir taip, kad nors
dabar esame trečiosios baigties liudytojai ir dalyviai, ši baigtis gali būti pagrindu dar kitoms
sekančioms baigtims.
- Taigi trečioji baigtis yra ta, kuomet jūs mane išgelbėjote įsikišdamas į įvykių seką ir taip
sukurdamas naują įvykį?
- Būtent, - su šypsena atsakė Katana. – Visgi čia svarbiausia yra antroji baigtis, kuriai nutikus
sužinojau, ko reikia imtis. Antroji baigtis skiriasi tam tikru kertiniu momentu, kuris atvėrė
kelią naujai ir dirbtinai — iš anksčiau sugalvotai, įvykių sekai. Pirmosios baigties atveju tokio
momento nebuvo. Tuo tarpu antrosios baigties žinojimas leido suprasti svarbiausius
būtinus veiksmus, kurie atvėrė kelią trečiajai baigčiai: tą buvo galima suprasti tik antrajai
baigčiai įvykus.
- O kokia buvo ta antroji baigtis?
- Antroji baigtis buvo priešinga trečiajai. Jai įvykus aš buvau pagrobtas. Štai čia ir mįslė —
apie tokią įmanomą įvykių baigtį aš sužinojau tebegyvendamas pirmosios įvykių baigties
cikle. Visgi panašu, kad antrosios baigties įvykių sekoje išlikau gyvas iki to momento, kada
sužinojau apie galimą įvykių baigtį tame pačiame pirmajame įvykių cikle, kitu atveju mūsų iš
viso nebebūtų.
- Bet kaip tai paaiškinti?
- Bene pagrindine galėtume įvardinti galimybę, kad laiko mašina geba sukurti laiko ir tuo
pačiu sekančių įvykių anomalijas, įprastai baigčiai neprognozuotus įvykius. Dirbtinis
kišimasis ir bandymas laiką pakreipti sava linkme gali pakeisti viską, drįstu teigti, kad gali
pakeisti viską taip, jog net nieko nebeliktų... Žinoma, nežinau kaip kitiems individams, bet
manau aš sužinojau apie tokią įvykių baigtį dėl to, kad ir pats esu neplanuotos įvykių
baigties rezultatas... Mes — tu ir aš, buvome sukurti minėtos anomalijos pagalba. Ir dar lyg
to būtų maža tarp individų, kurie buvo iš skirtingų dimensijų...
- Dimensijų? Kas tai?
- Dimensija yra tarsi savitas vienetas, turintis savą laiką ir erdvę, taigi ir savas įvykių sekas.
Tačiau jų yra ne viena — ten šie dalykai skiriasi, nors gali būti ir labai panašūs, pavyzdžiui,
abiejose dimensijose, jų erdvėse, egzistuojant tokioms pačioms planetoms, šiuo atveju
Žemėms. Belieka, kad tokios dimensijos būtų netoli viena kitos, jog būtų įmanomas
tarpusavio kontaktas, pavyzdžiui, toks kaip keliavimas per jas. „Exodus“ korporacijai pavyko
aptikti tokio reiškinio atradimą ir galiausiai nusiuntus žmones, kad tas reiškinys būtų
pasitelktas jų naudai. To pasekmė yra pats mūsų egzistavimas.
- Tai, beprotiška...
- Dar ir kaip... Dar labiau beprotiškai atrodo ta galimybė, jog egzistuoja sekančios įvykių
baigtys. Belieka viltis, kad sugebėsime jas pažaboti, apie jas sužinant ir kontroliuojant —
būtent tą mes mėginsime pasiekti, sužinant ateitį, nors to jokios technologijos dar
nesugeba perteikti, tik nustatyti prognozes.

***
- Sunkvežimis, štai kaip jis paspruko, — tarė „paštininkas“ su juo buvusiems dar 3 agentams,
jiems visiems bestovint ant kalvos, nuo kurios atsivėrė strateginis vaizdas: matėsi jau
bedeganti šventykla ir iš jos vedantys keliai.

85
 - Nagi! Skubėkime įkandin. – paragino savo žmones visiems aktyvuoti savo kostiumus,
kuriuose buvo įdiegta skraidyklės funkcija.

Beskrisdami agentai gana greitai pasivijo apačioje beriedantį sunkvežimį, tačiau nesugebėjo
imtis veiksmų, kadangi šis jau buvo pasiekęs Nagoya‘os miestą. Ten jis sustojo šalia užeigos.
Sėkmingai niekam nepastebėjus „Exodus“ korporacijos pakalikai nusileido netoli į miestą
vedusio kelio, apsupto tankių medžių, ir buvo pasiruošę pačią užeigą apversti aukštyn kojomis,
nesvarbu kam bereiktų atimti gyvybę.
Užeiga jau buvo beveik ranka pasiekiama, sunkvežimis dar vis buvo toje pačioje vietoje.
- Jūs du eisite per viršų, mes iš skirtingų įėjimų. – sukomandavo visiems vadas. Linktelėję visi
nukako į savas vietas.

„Paštininkas“ ejo pro pagrindinį įėjimą, šalia kurio ir stovėjo sunkvežimis. Pravėrus duris ir
įėjus į vidų, ten nieko nebuvo — nei vienos žmogystos. Staiga pasirodė ir kitas agentas, kuris ėjo
pro užpakalinį įėjimą. Vyrai pažvelgė vienas į kitą ir gūžtelėjo pečiais. Gestu vadas parodė eiti
viršun.
Priešakyje laiptais lipant parankiniui staiga abu apakino nežinia iš kur atsiradęs blyksnis, kurį
lydėjo kūno paralyžius. Belipę vyrai jau ridenosi žemyn, galiausiai pasiekę laiptų apačią net
negalėjo pajudinti nei vienos kūno dalelės.
- Naujas paraližatorius veikia geriau nei tikėjausi! — iš laiptų viršaus pasigirdo kažkieno
šūksnis.
- Pakliuvote padugnės. — Staiga prabilo kitas. — Ko gero užplūsta apmaudus nevilties ir
bejėgiškumo jausmas bebandant pajudinti nors vieną pirštą? — paklausė ir tuo pačiu
nusijuokė jau prie pat gulinčių ant žemės vyrų priėjęs nepažįstamasis.
- Žinote kas dar jums turėtų atrodyti apmaudžiau? — paklausė tas pats nepažįstamasis, —
tai, kad jūsų misija baigiasi šnipštu. Linkėjimus siunčia Katana ir linki blogiausios kloties. —
vėl pradėjo juoktis.
- Na ar baigiate ten? – pasigirdo trečias balsas iš viršaus.
- Viskas tvarkoje, jau susitvarkėme.

Apie minėtą tvarką toliau bylojo tik vėliau į užeigą užsukusio prašalaičio pamatytas vaizdas:
dvi krūvelės tvarkingai numestų rūbų ir šlapios kraujo dėmės juose, pačioje laiptų aikštelės
apačioje, likusios po nanorobotų serumo poveikio, naikinančio organinius junginius.

86
15 epizodas. Priėmimas
- Tai štai kaip atrodo žmonės, susiruošę atkeliauti pas mus netgi iš kitos dimensijos. — tarė
Itachi Watanabe, žvelgdamas į pirmą kartą matomų žmonių penkeriukę. — Puikiai
padirbėjote, Alfa. Dabar norėčiau pasilikti pokalbiui kartu su profesoriumi, o kitus veskite į
paruoštus kambarius ir įkurdinkite.
- Kaip liepsite. — atsakė savimi patenkintas sėkmingai įvykdžius jam paskirtą misiją Alfa.
Patalpoje, papuoštoje „Exodus“ simbolika, beliko dviese Itachi Watanabe ir profesorius Isao
Nakamura.
- Džiaugiuosi jus čia matydamas, profesoriau. – Pradėjo pokalbį Itachi. — Kaip ko gero jau
supratote jūs čia esate ne atsitiktinai.
- Aš pavargau nuo šitų purvinų žaidimų. — tarė su šleikštuliu. — Ko jums reikia? Kur kiti
žmonės, buvę mano laivo įguloje?
- Pone Nakamura, mums reikia jūsų paties ir tų keturių žmonių, atvykusių su jumis žinių ir
sugebėjimų. Nesijaudinkite dėl savo įgulos, mes tais žmonėmis pasirūpinome, — tarė
raminamu balsu.
- Visiems į pakaušį po kulką įstatydami?
- Nesuprantu apie ką kalbate, profesoriau. Mums rūpi jūsų gerovė.
- Tol, kol galėsime duoti jums naudos? Juk taip?
- Profesoriau, noriu jus užtikrinti, kad mums bendradarbiaujant bus pasiekta abipusė nauda.
- Ko jums reikia iš manęs?
- Gerai, atidenkime kortas: jūs su savais žmonėmis mums pagaminsite elektromagnetinį
įrenginį, tokį, koks buvo jūsų laive. Tai garantuos jums mūsų jums galimą suteikti gerovę.
- O jei atsisakysiu?
- Tada pastatytumėte save ir savo draugus į labai rizikingą padėtį. Supraskite, kuo daugiau
jėgų skirsite mūsų bendradarbiavimui, tuo gerovės garantija bus realesnė. — Patikino
profesorių.
- Kas pasak jus yra man turinti rūpėti mano ir mano draugų gerovė? Jeigu sutiksiu jums
padėti, pažadate, jog nenudėsite manęs dabar pat čia, šioje kėdėje, besėdinčio lyg kokio
šuns? Tą norite pasakyti?
- Profesoriau, jūs per daug jautriai reaguojate. Aš garantuoju, kad padėję jūs visi gausite
bilietą į laisvę.
- Kažkodėl vis nesiliauju manęs, kad tą laisvę jūs tapatinate su mirtimi.
- Manykite kaip norite. Turite parą laiko apgalvoti mano pasiūlymui.
- Man paros nereikia — aš nesutinku. — Pareiškė Isao.
- Netikite manuoju žodžiu? Profesoriau, juk suprantate, kad jūs esate tokioje padėtyje,
kuomet derėtis tiesiog negalite. Pripažinsiu, vyliausi, kad galėsime apsieiti be šito...
Tai taręs Itachi Watanabe nuspaudė mygtuką šalia savęs buvusiame valdymo skyde ir šone
atsivėrė holografinis vaizdas, kuriame kambarėlyje ant kėdžių viena greta sėdėjo susodinti tie trys
vyrai ir viena moteris, kurie čia buvo atgabenti kartu su profesoriumi. Žmonių rankos buvo surištos
jiems už nugaros.
- Ką visa tai reiškia?! — sušuko profesorius.
- Juk minėjau, kad nesutikdamas statote tiek savo, tiek ir kitų gerovę į riziką. Prieš jūsų akis
yra minimos rizikos ekranizacija. — Po šių žodžių į ekrane matomą kambarėlį įėjo keturi
vyrai, kurie sustoję už ant kėdžių sėdinčių belaisvių atrėmė šiems į pakaušį po ginklą.

87
- Profesoriau? Darykite ką nors! – girdėjosi išsigandusių bendražygių šūksnis iš anapus
ekrano.
- Girdėjote? Jūsų pasirinkimas, Isao Nakamura.
- Paleiskite juos! Jūs bailys! Tik bailiai taip elgiasi! — šaukė nepatenkintas.
- Paleisti? Žaidimas dar tik prasideda. Na, be kurio inžinieriaus apsieitumėte? Pagalvokite
apie jų gerovę, profesoriau. Turite šansą padovanoti šiems žmonėms gyvybę.
- Po velnių! Aš sutinku! Jūs kraugerys! — sušuko pasipiktinęs Isao.
- Na štai. Pagaliau girdžiu atsakymą, kurį ir norėjau išgirsti pačioje pradžioje. Būtume galėję
apsieiti ir be tokio dramatizmo. Nevadinčiau savęs kraugeriu, profesoriau, — tiesiog
desperatiški laikai reikalauja desperatiškų priemonių.

- Pone, Kizano, profesorius ir jo inžinierių komanda jau atgabenti. Sutikimas bendradarbiauti

gautas.
- Puiku, Itachi, labai gerai! O kaip dėl esamo elektromagnetinio įrenginio kūrimo progreso?
- Darbai jau pradėti. Visgi sužinojome naują svarbią detalę, kurią jums reikia žinoti.
- Nagi?
- Profesoriui keliaujant tuneliu per dimensiją, jie atkeliavo į mūsų dimensijos praeitį —
laikotarpių skirtumas tarp jų ir mūsų dimensijos buvo apie 70 metų. Panašu, kad tų žmonių
atrastas portalas veikia tokiu principu, kad juo keliaujant iš jų pusės jis nukelia į mūsų
dimensijos praeitį, o keliaujant atgal patenkama atgal į jų esamą laiką.
- Kur čia kabliukas? — paklausė Kizano.
- Kabliukas tame, kad nežinome, į kokį laikotarpį nusikeltume keliaudami iš mūsų laiko:
klausimas yra ar į to laiko ateitį ar į praeitį, o gal dabartį?
- Keblu. Ką siūlote?
- Yra trys variantai: arba rizikuojame, arba kažkokiu būdu sugebame transportuoti žmones ir
techniką į praeitį ir bandome keliauti iš ten užtikrintai žinant į kurį kitos dimensijos laiką
pateksime, arba ieškoti naujų tunelių. Pasak profesoriaus Isao Nakamuros jie erdvės tunelį
atrado prieš tai užfiksavę dingusio laivo paieškos zonoje buvusią magnetinę anomaliją, kur
magnetinis aktyvumas buvo neįprastai didelis. Su mūsų technologijomis galėtume tokias
magnetines anomalijas rasti palyginus nesunkiai visoje planetoje. Visgi egzistuoja ir tokia
galimybė, kad netgi atradus naują tunelį, jis gali mus nukelti ne tik į neapibrėžtą laiką į ateitį
arba praeitį mūsų esamo laiko atžvilgiu, bet ir galėtų nukelti gal būt netgi ir į dar kitoje
dimensijoje esančią tokią pat žemę...
- Kebliau, nei būčiau galėjęs įtarti... — tarė ponas Kizano. — Ieškokite vietų, kur gali būti tos
magnetinės anomalijos. Sakote yra galimybė netgi patekti į trečią dimensiją? Kaip viskas
painu... Mano akimis bene užtikrinčiausia alternatyva, bet visgi labai rizikinga yra naujo
būdo kaip transportuoti žmones ir techniką į praeitį išradimas. Visgi tai gali ilgai užtrukti,
turint omeny šios korporacijos padėtį ir nesiliaujančią kovą su „Skydu“, kurią panašu laimi
jie. Mes sunkioje padėtyje, bet išsikapstysime — susisieksiu su kitomis korporacijomis, turiu
ten savų žmonių, manau jos bus suinteresuotos prisijungti prie mūsų plano, turint omenyje,
kad ir pas juos paplito panašūs neramumai į prasidėjusius mūsų valdomoje teritorijoje.
- Nejaugi dalinsitės informacija apie keliavimą per dimensijas?
- Pamatę naudą, kitos korporacijos mums padės. Koziris vis tiek bus mūsų rankose —tik mes
turime tokį profesorių ir mašiną.
- Pone, ką jūs planuojate daryti, jei jums pavyktų nukeliauti į kitą dimensiją?
- Sukurti naują visuomeninę santvarką ir valdyti pasaulį, kuriame tebūtų tik mano tvarka.

88
 - Norite valdyti visą svetimą pasaulį? — nustebęs paklausė Watanabe. — Tai juk beprotiška...

***
- „Po poros mėnesių trukusių neramumų ir kraujo liejimo, pogrindžio organizacija „Skydas“ ir jos
vadovas, vadinamas Katana, skelbia, jog nauja rytojaus tvarka jau ne už kalnų. Po to, kai
sukilėliams po įnirtingos kovos su korporacijos pajėgomis pavyko užimti „Exodus“ korporacijos
biurus ir tuo pačiu pagrindinį korporacijos dangoraižį, „Skydas“ skelbiasi perėmęs kontrolę į savas
rankas. Na bent jau kol kas tematyti, jog kontrolei paklūsta tik Japonijos didžioji dalis regionų. Vis
dar lieka klausimas kaip naujosios valdžios šalininkai gebės suderinti pozicijas su likusiu anksčiau
„Exodus“ valdytu dideliu regionu, apimančiu didelę rytų Azijos dalį bei salynus. Šiai dienai matyti,
jog naujajai vadovybei pritaria tik mažesnes populiacijas turinčios teritorijos. Pasaulis su dideliu
susidomėjimu ir nerimu stebi kur nuves didžiausi neramumai per 50 metų, nuo tada, kai didžiąją
dalį pasaulio teritorijų savo valdžion perėmė stambiosios korporacijos.“

- Sveikinu, vade Katana. Jums pavyko! — savo vadą sveikino jo dešinioji ranka Jericho.
- Dar per anksti džiaugtis. Prieš akis laukia ilgas ir sunkus kelias. Belieka laukti naujo atkirčio
iš „Exodus“ pusės.
- Bet juk deklaravote, jog kontrolė mūsų rankose.
- Taip, tai tiesa. Taip sakiau, nes norėjau, kad žmonės būtų pasirengę esminėms
permainoms. Visgi per naivu būtų nuvertinti tokį priešą per anksti. Mes laimėjome kovą,
bet mūšio baigtis dar nežinoma. Bet galiu pažadėti, kad bent jau Japoniją turėsime savo
glėbyje. Jau dabar pasaulyje kyla neramumai, tačiau didžioji žmonijos dalis to nežino, nes tą
ydinga žinoti. Kova prasidėjo ir darosi vis įnirtingesnė — tą byloją gaunama informacija iš
patikimų šaltinių.
- Ar sakote, kad gali kilti nauji karai?
- Negalime atmesti tokio varianto. Nors mes kontrolę paėmėme jėga, ta jėga buvo paremta
pačių gyventojų valia veikti. Viliuosi, kad ateityje gebėsime išvengti kraujo praliejimo ir
apsiriboti tik diplomatija. Visgi, nors ir apmaudu, kraujas yra neišvengiamas laisvės
komponentas...

***
- Vade Katana, jus nori matyti kažkoks vyras. Sako turi informacijos, kurią tikrai norėtumėte
išgirsti. – per garsiakalbį pranešė sekretorė.

- Kas jis per vienas?

- Neprisistatė.

- Gerai, patikrinkite jį ir veskite pas mane.

- O jus lengviau rasti, negu anksčiau. – Pradėjo kalbą į Katanos ofisą įžengęs nepažįstamasis.

- Dabar nebėra ko slapstytis — esame prieinami visuomenei ir norime jai padėti.

- Pastebėjau, - tarė vyras.

89
- Kas jūs esate? Man minėjo, jog norite man perduoti kažkokią mane turinčią dominti
informaciją?

- Aš esu Itachi Watanabe, dabartinis „Exodus“ korporacijos generalinis akcininkas. Tai, ką

pasakysiu, yra slapta informacija ir noriu, jog mainais į ją užtikrintumėte mano saugumą iš iš
laikytumėte maksimalų diskretiškumą.

- Sakote esąs generaliniu akcininku? Argi juo nėra Ichiro Nagomi?

- Ne, jis buvo nušalintas. Dabar esu vietoje jo.

- Nušalintas? Įdomu. Bet ką tuomet toks žmogus kaip jūs veikaite čia pas mane? Pripažinsiu
drąsus žingsnis. Ar norite derybų?

- Noriu pagalbos. Esu čia tam, nes noriu, kad padėtumėte sustabdyti kur kas pavojingesnį įvykį
negu, kad kilęs konfliktas tarp mūsų organizacijų ir išaugęs žmonių nepasitenkinimas. Jei
sutiksite, padėsiu jums nuversti „Exodus“. – Pareiškė Watanabe. — Už tai tenoriu apsaugos ir
tvirtos pozicijos jūsų naujai formuojamoje valdžioje.

- Jūs blefuojate? Nejaugi norite, kad patikėčiau, jog pats „Exodus“ generalinis akcininkas nori
savo korporacijos žūties?

- Bet tai tiesa! Patikėkite, statau save į labai rizikingą padėtį būdamas čia, tačiau tai vienintelė
išeitis! Jūs esate vienintelė jėga, kuri yra pajėgi užkirsti kelią šiai korporacijai , ką jau įrodėte
įtvirtindamas savo valdžią Japonijoje. — Dėstė Watanabe.

- Apie kokį įvykį kalbate, kuriam turima užkirsti kelią?

- Beabejo jūs žinote apie mūsų projektą „Naujoji diena“. Žinote ir tai, jog jis susijęs su
tarpdimensine sąveika. Problema ta, jog mūsų agentai pagrobė ir atgabeno čia dalį žmonių
įgulos, kuri leidosi ieškoti pirmiau atvykusios jachtos „Strėlė“ įgulos, kurioje buvo ir jūsų tėvas.
— Tai taręs sužaibavo akimis tokiu žvilgsniu, kuris rodė, jog Katanos paslaptis yra puikiai
žinoma šiam žmogui. — Tie pagrobtieji žmonės yra keturi inžinieriai ir vienas fizikos
profesorius, vardu Isao Nakamura. Minėtasis profesorius sugebėjo ištirti ir atsekti dėsningumus
kur gali būti tarpdimensinis portalas bei sukurti specialų įrenginį, gebantį subalansuoti tarp
erdvių keliaujančių daiktų dalelių elektromagnetinę sąveiką, kuri linkusi žymiai kisti. Šis
įrenginys lemia tai, jog daiktai, kurie yra perkeliami į kitą erdvę gebėtų tinkamai funkcionuoti, o
grįžus į savą erdvę išlaikyti savo pirminę būklę.

- Ko gi tiksliai jūs iš manęs tikitės? — paklausė Katana.

- Esmė tame, kad „Exodus“ korporacijai vadovauja Kizano šeima, o šiuo metu jos atstovas Rai
Kizano. Šis žmogus, pasinaudojęs profesoriaus išradimu, persikelti į kitą dimensiją ir jau ten
pradėti korporacijų erą, tiksliau pradėti monopolizuoti pasaulį, pasitelkiant korporacinį modelį,
koks yra čia pas mus jau bene 50 metų. Aš nenoriu, kad taip nutiktų. — Savo susirūpinimą
išreiškė nelauktas svečias.

- Bet vis dėlto kas jus verčia priešintis Rai Kizano norams? Turint omeny jūsų užimamą poziciją,
jūs neliktumėte nuskriaustas.

90
- Suprantu, kad jums kyla pagrįstų abejonių ir tai pilnai suprantama, suprantant mudviejų
padėtį. Pripažinsiu, kad esu čia pas jus, nes turiu su Rai Kizano nesuvestų sąskaitų. Matote, pati
Akemi Kizano, buvo mano sužadėtinė, o jis ją pasiuntė myriop... Ar esate kada nors mylėjęs?
Mylimo žmogaus netektis pasaulį apverčia aukštyn kojomis... — Stojo trumpa tyla. Netrukus
vyras tęsė toliau. — Tas žmogus yra neįtikėtinas egoistas, pasiryžęs saviems tikslams pasiekti
aukoti net jam artimiausius žmones. Ar įsivaizduojate kaip atrodytų valdomas pasaulis,
paremtas jo išrypusios utopijos idėja?

- Jeigu, tai ką sakote yra tiesa, ar tiesa ir tai, kad Kizano čia nėra pajėgus veikti vienas, kad
įgyvendintų savo planą?

- Būtent. Į pagalbą jis kviečiasi kitas korporacijas, finansuotojus, kurie galėtų suteikti trūkstamą
kiekį įrangos bei žmoniškųjų išteklių.

- Jeigu iš jūsų lūpų skambantys žodžiai turi tiesos, gausite tai, ko prašote. Kada pradedamas
vykdyti ruošiamos operacijos planas?

- Turimomis žiniomis sparčiai ruošiamasi pirminės žvalgybos ir savo agentų infiltracijai, kurie
turėtų įvairiose pasaulio vietose sukurti bendrą tinklą ir sudarytų sąlygas veikti toliau.

- Gerai, noriu žinoti detalesnę informaciją apie esamą progresą, kada agentai žada veikti, jų
planų detales, kokia įranga, metodai bus naudojami, kas prisideda prie tokios operacijos.

- Bus padaryta! — Pakylėtas sušuko Watanabe. — Dėkoju, dėkoju, kad sutikote padėti.

- Dar anksti dėkoti, pone Watanabe. Likite sveiki.

- Noriu, kad sužinotumėte viską, kas tik įmanoma, apie Rai Kizano ir Itachi Watanabe. — Svečiui
išėjus nurodė Jericho.

- Bus padaryta.

Po kelių dienų: (?)

- Jis prašo manęs su juo susitikti. Reikia būti budriems. — tarė Katana jaunesniajam Tamei.

- Ką jis dar sako savoje žinioje? — paklausė šis.

- Mini, jog perduos sekančią būtiną informaciją apie pirminės žvalgybos veiksmus. Susitikimas
šiandien vakare, dokuose.

- Tai gali būti pasala. — išreiškė susirūpinimą jaunėlis.

- Taip, pritariu tau. Visgi ketinu surizikuoti, tenoriu, kad mane saugotų iš visų pusių.

Iš lėto į senąją Tokijaus jūrų uosto dalį įriedėjo limuzinas. Sustojus prie nurodyto doko
pradžios, netrukus prasivėrė automobilio durelės ir išlipo Katana — tik išlipus jam į veidą
plūstelėjo stipraus vėjo nešami smulkaus lietaus lašai.

91
 Tolumoje doko matėsi kažkokios žmogystos figūra. Senasis Tame pradėjo judėti jo linkui.
Priėjus pakankamai arti, kad būtų galima susišnekėti, ta anksčiau tolyje matyta žmogysta, kuri
kaip ir Katana buvo įsisiautusi į apsiaustą, prabilo:

- Džiaugiuosi jus matydamas.

- Pripažinsiu turėjau abejonių.

- Nieko nuostabaus. — nusijuokė Watanabe. Nuo vėjo sukeltų bangų purslai plovė doko grindinį
vyrams po kojomis.

- Kaip ir minėjau, turiu jums žadėtą informaciją. — tarė tiesdamas kairę ranką, kurios delne laikė
kietąjį diską. — Laiko nedaug, progresas vyksta sparčiau, nei tikėjausi.

- Supratau, įvertinsime situaciją. — pareiškė paėmęs kietąjį diską Katana.

Vėliau tą dieną:

- Tai rimta. Tai labai rimta. Jie bepročiai...

- Tai vis dėlto jis nemelavo? — paklausė kartu su savo vadu buvęs Jericho.

- Panašu, kad ne. Būtent kaip ir jis minėjo, šie duomenys atspindi būsimų žvalgybinių veiksmų seką.
Matyti, jog čia prisidėjo ir kitos korporacijos, įvardijamos kaip finansų tiekėjai. Panašu, kad
Watanabe‘ės minėtas elektromagnetinis įtaisas, tiksliau jo vienetai, jau bebaigiami montuoti į
žvalgybininkų laivus. Teturime porą dienų pasiruošti.

- Apie kiek laivų kalbame?

- Visur marga skaičius 20. 20 laivų su žmonėmis, pasiruošusių pradėti naują kolonizacijos etapą
kitame pasaulyje. Panašu, kad laivai rengiami Japonijoje, skirtingose vietovėse.

- Ką ketinate daryti? Ko imsimės? — pasiruošęs veikti paklausė savo vado ginklanešys.

- Turime žūt būt juos sustabdyti. Regis planuojama, kad visi laivai turėtų plaukti į tam tikrą Drakono
trikampio zoną, visai netoli Japonijos krantų.

- Ar ketinate juos nuskandinti?

- Tai viena iš išeičių. Kita išeitis — perimti laivo kontrolę. Turime du pasirinkimus: arba medžioti
visus po vieną, arba visus iš karto besirenkant prie nustatytos zonos. Manyčiau veiksime pagal
pirmąjį pasirinkimą.

***
- Ar girdėjai, ką sugalvojo mūsų korporacija? Jie nori mus visus išplukdyti iš Japonijos! — šviežiomis
naujienomis vienas su kitu dalinosi keletas „Exodus“ korporacijos darbuotojų.

- Gal juokauji? Kodėl? Kur išplukdyti? O kaipgi mūsų čia turimas turtas?

92
- Nejuokauju: išgirdau šiandien darbuotojų konferencijoje. Panašu, kad vyksime į kažkur Kiniją,
kadangi ten saugiau. Kas liečia turtą, tai jo didžioji dalis bus finansuota.

- Kiek turime laiko pasiruošti?

- Turime 3 dienas. Tiek laiko, kad suregistruotumėm savo šeimų narius bei turtą. Po velnių, niekad
nesitikėjau, kad vieną dieną teks palikti savo šalį.

- Tai jau seniai nebe šalis, o tik viena iš korporacijos valdomų teritorijų, — į pokalbį įsiterpė
trečiasis šalia buvęs darbuotojas, — turėtume džiaugtis turėdami tokį atsakingą ir rūpestingą
darbdavį kaip „Exodus“ — nei kiek neabejoju jų ketinimų tikrumu.

***
- Vade, mes pasiruošę sutikti laivus.

- Puiku, atminkite, kad ginklo imkitės tik būtiniausiu atveju.

- Kaip liepsite. — dar kartą raportavo Jericho.

Po maždaug 15 minučių nuo paskutinė žinios pradėjo plūsti įvairūs keisti pranešimai, kurių
vienas skambėjo taip:

- „Sutikome laivą. Bandėme susisiekti, tačiau negavome jokio atsako. Atrodo, kad jis tuščias... Taip!
Laivas tuščias.“

Sekanti keista pranešimų virtinė išvertė Kataną iš koto:

- „Mus pastebėjęs laivas atidengė ugnį — užfiksavome „protingąsias“ torpedas! Lyg būtų laukęs ir
žinojęs kur būsime! Pagal jūsų nurodymą ėmėmės atsakomųjų veiksmų — priešą neutralizavome.
— Netrukus šį pranešimą papildė to paties „Skydo“ organizacijos sutrikusio kapitono balsas. —
Ten, ten tik paprasti žmonės! Ten civiliai! “

Panašūs buvo dar keli pranešimai, byloję atidengtą priešo ugnį, atsaką į ją ir nelauktas civilių
aukas. Daugiau laukti nebebuvo galima — liepta visiems kuo skubiau pasišalinti, kol situacija
netapo dar labiau komplikuota. Visgi tokį savo vado sprendimą lydėjo klausimas:

- Ar gelbėti civilius? Dar galime tam tikrą kiekį išgelbėti…

- Ne, negelbėkite. — šaltakraujiškai teatsakė beklausiantiems vadas, suprasdamas, kad jau nuo
suteptų krauju rankų jo nebenuplausi...

93
16 epizodas. Čia ir anapus
- „Šiandien gauta žinia, kad netoli Japonijos Shizuokos prefektūros pietinių krantų pakeliui į
Kiniją nuskendo 3 korporacijos „Exodus“ keleiviniai laivai, plukdę korporacijos darbininkus
su šeimomis — žuvusiųjų skaičius siekia daugiau nei porą tūkstančių. Tvirtinama, kad laivai
buvo nuskandinti, o tai galėjo būti „Skydo“ organizacijos darbas: liudytojai pasakoja, jog
tolumoje pasirodė laivo siluetas, netrukus savo laive pasigirdo sprogimai, jis pradėjo skęsti.
– „Į mus šaudė torpedas! Buvo aišku, kad mus nori nuskandinti.“- tvirtino vienas liudytojų.
Visgi čia belieka moralinis klausimas: ar yra pateisinama žudyti civilius suvedinėjant
sąskaitas?“ — paklausė vakaro žinių vedėja.

- Tas niekšas, jis mus pakišo! — šaukė susinervinęs Katana.

- Padarėte viską, kas geriausia. — ramino jį Jericho.
- Man nereikėjo juo pasitikėti... Tik pamanyk, nelaimingai pasibaigusi meilė ir nepatinkantis
utopinis mąstymas... Kokios žmonių nuotaikos? — paklausė sunerimęs.
- Sunku pasakyti. Nemanau, kad tai pakirs žmonių pasitikėjimą jumis, visgi „Exodus“ įgavo
svertą, kuriuo žmonių palankumą gali bandyti nusverti savo naudai, pastatydamas mus kaip
galvažudžius.
- Tie šunsnukiai netgi patys konfliktą išprovokavo... Žinoma, to visuomenė nesužinos. Jie
(„Exodus“) yra dar didesni padugnės negu, kad įsivaizdavau: siųsti laivus su žmonėmis ir tuo
pačiu provokuoti konfliktą yra daugiau nei amoralu. Laimei vienas mūsų laivų buvo
pažeistas pataisomai, kitaip dugne būtų atsidūręs ir mūsų laivas.
- Nejaugi jie tikėjosi pelnyti žmonių palankumą sukeldami tokį ažiotažą? — paklausė Jericho.
- Bijau, kad čia gali būti tik kažkokio sukto plano pradžia... Pažvelkime į mūsų operaciją
kitomis akimis: Watanabės sutiekti duomenys juk buvo teisingi! Laivai iš tiesų plaukė, nors
ir ne visi su žmonėmis... Manau, kad tai tebuvo tik diversija.
- Ar sakote, kad jie tikrai galvoja įgyvendinti savo planus?
- Tikrai reikia tai labai rimtai įvertinti. Jeigu jie šitiek dėmesio skyrė, jog mes susimautume,
netgi atskleisdami savo planus ir duomenis, sakyčiau yra labai didelė galimybė, kad tie
planai bus įgyvendinami. Jau galime manyti, kad žinome kaip jie bus įgyvendinami. Telieka
klausimas kada. Manau Itachi Watanabe pasvėrė riziką dalį informacijos, kurią perdavė,
palikti autentišką iš tos, kuri paremta jų tikrajam veiksmų planui.
- Tokiu atveju belieka manyti, kad jie yra tokie užtikrinti, kad mes jiems negalėsime
sutrukdyti, jog net savo plano detales atskleidžia šitaip mums leisdami „paslysti“ tokiu būdu
besityčiojant. Ką dabar darysime?
- Lauksime. Bijau, kad turėtume tikėtis korporacijos remiamų sukilėlių išpuolių, siekiant
sukelti dar didesnę sumaištį.

94
- „Vertindami nerimstančią įtampą rytinėje Azijos dalyje, tiksliau Japonijos salose, gavę
„Exodus“ korporacijos prašymą, padėti užtikrinti stabilumą jos valdomame regione,
nusprendėme įkurti Korporacijų Sąjungą, kuri bus kompetentingas organas spręsti
klausimus ir suteiki reikiamą pagalbą kilus tokiems kilusiems neramumams. Iš karto, nieko
nelaukdami padėsime tirti neseniai įvykusį incidentą, nusinešusį daug civilių gyvybių, ir
padėti įvykdyti teisingumą.“ – per vakaro žinias kalbėjo „Eurocorp“ korporacijos vienas iš
generalinių akcininkų Karlas Svajeris, pasaulio korporacijų atstovų suvažiavime, kuris vyko
Dubajuje.

***
- Puikiai padirbėjote Itachi Watanabe! – sveikino jį Rai Kizano.
- Dėkoju pone! Visgi argi nemanote, kad rizikavome per daug atskleidami savo plano
detales?
- Ak, liaukitės. Jis nieko negali pakeisti, net ir jas žinodamas. Jo beatodairiškas troškimas
sunaikinti šią korporaciją jį patį kaip ir jo organizaciją netrukus ištrins nuo šios žemės
paviršiaus — juk žudyti civilius nevalia, — nusijuokė Kizano.
- Visgi kaipgi klostosi mūsų pasiruošimas kelionei? — staiga paklausė.
- Geros žinios, netrukus galėsime veikti, jau bebaigiami visi darbai.
- Šaunu. Pagaliau galėsime pradėti kolonizavimo projektą ir tuo pačiu išnaikinsime tuos
prakeiktus „skydininkus“.
- Tikrai taip, bose. Su manimi susisiekė kitų korporacijų atstovai. Jie siunčia mums savo
karinius dalinius, kad galėtume smogti iš peties. — tarė Watanabe.
- Supratau. Informuokite, kada būsite pasiruošę veikti. — su šiais žodžiais Rai Kizano baigė
savo pokalbį, išjungdamas holografinę transliaciją.

***
- Ar girdėjai ką išdarinėja „Skydas“? – paklausė savo kartu ėjusio Tokijaus gatvėmis draugo
eilinis civilis Yoshi, tik ką neseniai išgyvenęs valdžios perversmą.
- Nejaugi ir vėl naujas išpuolis? – atsakė jo draugas Haruto.
- Taip, tik šį kartą Europoje. Organizacija kaltinama numušusi beskrendantį „Eurocorp“
lainerį. Žuvo daugiau nei 200 civilių. Maža to Kinijoje oirganizacijos remiamos grupuotės
apšaudė „Exodus“ korporacijos pastatus — žuvo 2 žmonės ir tuntai sužeistų.
- Ką jie sau galvoja? Nejaugi jie tokie dviveidžiai, tokie šliužai? Juk padėjome, parėmėme juos
kovojant prieš „Exodus“, tikėdami, kad jie gebės sukurti mums geresnę ateitį, o dabar šitai?
Koks to tikslas?
- Belieka paklausti paties Katanos apie tai. Visgi gresia dar didesnė sumaištis. Korporacijų
sąjunga pažadėjo „įvesti tvarką“ mūsų regione. – pabrėžė Yoshi.
- Aš sutrikęs. Jeigu Katana tikrai imasi tokių purvinų metodų, kovodamas prieš korporacijas,
kad netgi imasi žudyti civilius, belieka palaikyti senąją valdžią.
- Pritariu. Girdėjau, kad korporacijų sąjungos atstovybė kvies savanorius, padedant užtikrinti
tvarką. Žadu prisijungti, o ir pinigai neblogi.
- Ar esi tuo tikras? Tavimi dėtas laikyčiausi kuo toliau nuo tokių neramumų.
- Juk reikia kažko imtis. Be to ir darbo vieta suteikia nemažai garantijų, galimybė pakilti
karjeros laiptais. Kuo greičiau turėsime tvirtą valdžią, tuo geriau. – pareiškė Yoshi.

95
 - „Tai daugiau tęstis negali. – pabrėžė Korporacijų Sąjungos paskirtas vadovas Karlas Svajeris,
kartu esantis ir „Eurocorp“ vienu iš generalinių akcininkų. – Turime imtis kuo skubesnių
veiksmų sustabdyti tokiam terorizmo plitimui, kurio šaltinis yra ne kas kita kaip organizacija
„Skydas“ ir jos remiamos smulkios pogrindžio grupuotės aplink pasaulį. Mes padėsime
korporacijai „Exodus“ išrauti šį blogį su šaknimis.“ – toks pranešimas skambėjo pasaulio
žiniasklaidoje. Šio pranešimo rimtumu netruko įsitikinti ir pati minėta „Skydo“ organizacija.

Po mėnesio trukusių įvairių propagandinių išpuolių, pagaliau ją skleidžiančioji pusė ėmėsi

realių veiksmų — smogta tiesiai į paširdžius.

- Vyrai, esame čia tam, kad padėtumėte vietiniams žmonėms gyventi stabilią ir teisėtą
valdžią turinčiame regione. Mūsų tikslas įvesti tvarką. – postringavo Korporacijų Sąjungos
paskirtas operacijų būrio vadas savo vyrams, tarp kurių buvo ir surinktieji savanoriai. -
Gerbiu jus už ryžtą ir atsidavimą. Numatytas veiksmų planas bus vykdomas rytoj, 4 valandą
ryte.

Vėliau tą vakarą:

- Tai bus lemiamas smūgis. – tarė Yoshi.

- Nesitikėk, kad viskas lengvai klostytis. – suabejojo savo draugo iš pažiūros lengvabūdiška
nuotaika Haruto.
- Ak, liaukis. Tik pažvelk kokias pajėgas turime! Be to savanoriai veiks tarsi užnugaris, tad
mums rizika tenka pati mažiausia.
- Tu juk suvoki, kad rytoj kažkas žus?
- Žinoma! Juk tai karas po velnių! Galvažudžiai turi sumokėti krauju už jų pačių pralietą
kraują.

Rytojus, 4 valanda ryto. Į Tokijaus megapolio centrą, talpinančio per 30 milijonų žmonių,
pajudėjo 10 modernių šarvuočių. Tikslas — dangoraižio, kuriame įsikūrusi „Skydo“ organizacija
šturmas. Formalus šturmo tikslas — sulaikyti Kataną ir jo pakalikus, perimti duomenų bazes ir
šitaip užbaigti šios organizacijos egzistavimą.

Priekyje pasirodė dangoraižio siluetas. 10 minučių ir visi jau vietoje: neturkus visi išlipo ir
sustojo belaukdami sekančio instruktažo bei komandos veikti.

- Atvykome, vyrai. Metas veikti. Pirmosios dvi grupės, šturmuosite pirmieji, valydami pirmąjį
aukštą. Likę trauksime į viršų. Savanoriai liks čia ir lauks tolimesnės komandos. Priminsiu,
kad prioritetas yra Katana bei jo žinomi aukšti pareigūnai — juos reikia paimti gyvus. Tiek
kalbų, metas veikti! – visus paragino operacijos vadas.

Pagal komandą pirmieji veiksmų ėmėsi pirmieji būriai: per nešiojamas patrankas iššauti
sviediniai su dujomis, dideliu griausmu išdaužę langų stiklus ir paskleidę dujas didžiulu spinduliu. Iš
karto po to į vidų subėgo pirmieji du būriai. Girdėjosi šūviai. Netrukus gauta komanda judėti
likusiems būriams, turėjusiems skirtingas iš anksto numatytas užduotis. Lauke šalia šarvuočių liko
budėti būrelis – per 30 savanorių, laukiančių savo komandos.

96
 - Po velnių! Kai jau savanoris, tai esi niekas! – piktinosi Yoshi.
- Ką, o ko tu tikėjaisi? Užnugaris irgi svarbi funkcija. – pareiškė Haruto.
- Aš čia ne stovėti atėjau...
- Kantrybės, Yoshi.

Kantrybės išbandymu tapo sekanti valanda, kurios metu vyravo radijo tyla, kol:

- Dėmesio, savanoriai! – sušuko operacijos vadas. – Netrukus susidursite su objektu „X“,

sulaikykite jį!

Netrukus po vado komandos pasigirdo ūžesys. Jis girdėjosi iš viršaus – tai buvo krintančios
skraidyklės garsas. Dar 5 sekundės ir aparatas tėškėsi žemėn, tiesiai prieš laukiančius savanorius.
Vyrai į aparatą nukreipė ginklus.

Prasivėrė skraidyklės liukas, pasipylė balti dūmai. Netrukus pro juo buvo galima įžvelgti ir
žmogaus siluetą. Po poros akimirkų visi įsitikino, kad tai tas pats minėtasis objektas „X“. Senyvas
žmogus, kuriam neliko nei įbrėžimo po ką tik įvykusios avarijos, nužvelgė į priešais jį stovėjusius
žmones su į jo pusę nukreiptais ginklais.

- Ar mane nušausite? – paklausė senyvas vyras.

- Čia jau nuo tavo sekančių veiksmų priklausys, Katana. – tarė Yoshi.
- Šit kaip. Na jums derėtų pasitraukti iš čia kol dar nenukentėjote.
- Nenukentėjome. Gal kvaištelėjai, seni? Čia į tave nukreipta 30 automatų. – nusijuokė Yoshi.
- Na tai šaukite. Aš jums nesiruošiu pasiduoti. – atkirto Katana.
- Ar sulaikėte objektą „X“? – per raciją pasigirdo operacijos vado balsas.

Į klausimą niekas nespėjo atsakyti. Visi suskubo veikti — 30 ginkluotų vyrų grupės link greitai
pradėjo bėgti senukas. Kiekvieno ten buvusio savanorio galvoje tuo metu pradėjo kirbėti mintis: ką
daryti? Ar šauti į juos bebėgantį žmogų? Jie nespėjo atsakyti į šį klausimą, nes senukas jiems dingo
iš akių taip pat greitai kaip ir pradėjo bėgti — tiesiog išnyko ore.

Visi stovėjo netekę žado, o tylą perskrodė tas pats pareigūno kartojamas klausimas.

- Kur dingo? – paklausė Haruto.

- Ten, už mūsų! – sušuko vienas savanorių rodydamas pirštu kryptimi, buvusioje visiems už
nugaros — ten vidury tuščios gatvės stovėjo Katana, kuris šį kartą šypsojosi.
- Kas per... – tarė Yoshi nusitaikydamas į senuką. Iššauti jis nespėjo, nes po akimirkos jis
pats, likę savanoriai ir netgi keletą tonų sveriantys šarvuočiai pakilo į orą tikrąja tą žodžio
prasme.
- Na ar dar norite žaisti? – paklausė Katana.
- Paleisk, paleisk! Kas tu per velnias?! – šaukė ore plūduriuojantys, negalintys pajudėti vyrai.
- Pats baisiausias. – tarė ir didžiausia įmanoma jėga sutraiškė vieną šarvuotį, jį priplodamas
prie žemės. Po to dar kitą. Ir dar kitą... Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad smūgio jėgos
paveikti žmonės skrido pastato link ir išdaužę langus dingo kažkur pastato viduje.

Šou baigėsi taip pat greitai kaip ir prasidėjęs. Driokstelėjo galingas šūvis. Kulka skrosdama orą
galiausiai pasiekė savo paskirties tašką — pakirto senuką tiesiai į krūtinę. Senukas dar spėjęs
žvilgtelti į pastato viršų parklupo ant kelių ir galiausiai iš lėto nukrito žemėn. Medžioklę pabaigė ant
„Skydo“ organizacijos pastato užsiropštęs tvarkdarių būrio snaiperis.

97
 ***
Penkios dešimtys laivų. Toks skaičius keturių pagrindinių pasaulį pasiskirsčiusių korporacijų
laivų turėjo keliauti į „kitą pusę“. Beliko tik visus perkelti į reikiamą laiką, iš kurio kelionė šalia
Japonijos krantų, Drakono trikampyje, esančiu tarpdimensiniu portalu buvo bene labiausiai
garantuota savo sėkme.

Tai buvo grandiozinė operacija, kuriai korporacijos skyrė milžinišką dalį savo pajamų ir kitų
išteklių. Iš viso reikėjo sukurti 5 didžiulius teleportavimo įrenginius, kurie būtų pajėgus perkelti
tokius milžiniškus objektus laiku kaip laivas. Be to reikėjo laike, į kurį ketinta kelti laivus paruoši
„nusileidimo“ aikšteles — saugias zonas, kad būtų galima veikti be vietinės to laiko valdžios žinios
ir be bereikalingų kontaktų.

Profesoriaus Isao Nakamuros ir keleto su juo buvusių inžinierių užduotis buvo sukurti
elektromagnetinius įrenginius, kurie užtikrintų laivų molekulinės sandaros stabilumą keliaujant
erdve. Darbo buvo itin daug, tad prie kiekvieno laivo darbui buvo paskirta po mažą inžinierių
komandą, kuri pagal profesoriaus nurodymus ir pavyzdį montavo ir galiausiai sukalibravo šiuos
specialius įrenginius pagal specialų tik profesoriui žinomą algoritmą.

Po dviejų mėnesių trukusio pasiruošimo buvo pasiruošta veikti. Pirmieji turėjo keliauti 10
laivų, kurių kiekvienas atstovavo savą korporaciją („Exodus“ siuntė 3 laivus) kurie turėjo atlikti
žvalgybinę funkciją ir išlaipinti pirmuosius agentus, kad šie padėtų infiltruotis sekančiais laivais
beplaukiantiems agentams.

1944 metai. Iš rūko šalia vienas kito išniro šalia Tokijaus Karinio jūrų uosto „nusileidę“ 10 iš
išvaizdos niekuo per daug nuo įprastų karinių laivų nesiskiriančių laivų, kurie kaip dera pažymėti
savais serijiniais numeriais, stiebus puošė Japonijos imperijos vėliavos. Šią dešimtinę lydėjo jų
belaukę dar 2 laivai.

Laivų kolona pajudėjo link geografinio taško, kurioje buvo tas nesuvokiamos kilmės laiko ir
erdvės tunelis. Po valandos nuo savo pasirodymo laivų dešimtinė dingo taip pat greitai kaip ir
pasirodžiusi — jų siluetams staiga pranykus gūdaus rūko gilumoje.

Sekanti laivų grupė (40 laivų) turėjo vykti iki portalo kuomet pirmieji nukeliavę laivai atsiųs
žinią, jog agentai gali būti priimami — iš anos dimensijos portalu nusiuntus mažus radijo zondus.
Minėtų zondų signalus vadovybė gavo po gero mėnesio nuo išvykimo.

- Pagaliau! – gavęs signalą apsidžiaugė Rai Kizano. – Ruoškimės kelionei, Watanabe.

- Jūs norite, kad ir aš keliaučiau? – nustebęs paklausė Itachi Watanabe.
- Žinoma! Be jūsų būtų sunku sukurti naują veiksmingai veikiančią organizaciją. Man kaip ir
jums čia (2070m.) nebėra ką veikti. Laikas sukurti savo vienų pasaulį.
- Mielai padėsiu jį bekuriant. – patenkintas atsakė Watanabe.

98
 - Matote, profesoriau, kaip ir žadėjome duosiu jums laisvę. Dar geriau, grąžinsime jus namo.
– tarė Rai Kizano profesoriui, kuomet šie vienu laivu jau 1944 metais plaukė link portalo.
- Su pernelyg daug svečių. – atšovė profesorius.
- Jų nebus tiek daug... – nusijuokė Kizano.

Artėjant prie vietos laivų kolona buvo įsidėsčiusi taip, kad priekyje plaukė „Exodus“ 15 laivų
grupė (pirmajame laive, pažymėtame skaičiais 01, beplaukiant „Exodus“ lyderiams), gale paliekant
likusius laivus.

Kizano frazė, jį privertusi nusijuokti netrukus pasirodė reiškianti realias pasekmes. Ir iš tiesų
— „svečių“ neturėjo būti tiek daug. Kizano laivai plaukė pirmieji ne be reikalo: neturkus šie pradėjo
keisti savo plaukimo kryptis staigiai mesdamiesi į šonus. Netrukus buvo aišku kodėl — užnugaryje
vienas po kito pasigirdo sprogimai.

Laivai skendo nuo korpusuose išmuštų skylių, kurios atsirado pasirūpinus, jog patogioje
vietoje būtų jūrinių minų laukas. Tiesiog akimirksniu daugiau nei pusė užnugaryje beplaukusių laivų
jau grimzdo jūros dugnan.

- O dabar fanfaros! – sušuko besijuokdamas Rai Kizano. Jo juoką užgožė besigirdintys

pabūklai.

Šaudė nežinia iš kur iš abiejų pusių išdygusi laivų virtinė, apsupusi iš paskos plaukusią laivų
koloną. Suvarpyti degantys laivai grimzdo paskui pirmesnius. Per radiją tesigirdėjo nerimstantys
kitų korporacijų atstovų šūksniai ir keiksmai.

- Atleiskite, ponai, bet aną pasaulį valdysiu tik aš vienas. Visgi ačiū už jūsų bendradarbiavimą
- be jūsų manęs čia nebūtų. Apmaudu, kad susiklostė tokios aplinkybės. Nors ne atvirkščiai
— džiugu, kad susiklostė tokios aplinkybės, nes pagaliau matau jūsų visų galą. Belieka
klausimas kaip jūsų korporacijos išgyvens be savo galvų? Na jūs jau to nepamatysite. –
baigdamas prakalbą piktdžiugiškai nusikvatojo Kizano.

Po didelio liepsnų ir garsų šou sekė tyla. Lygiai 5 minutes, kol galiausiai Kizano kreipėsi į
profesorių:

- Štai, pone Nakamura, svečių tapo mažiau. Netrukus išvysite savo namus, mes jau nebetoli.
- Ar visada taip elgiatės su savo sąjungininkais?
- Leiskite jus pataisysiu: jie nebuvo mano sąjungininkai, o tiesiog naivūs garbėtrošiški
žmonės, pasiryžę kitiems gerklę perpjauti tik atsiradus tinkamai progai. Šiuo atveju gerklė
buvo perpjauta jiems, man pasinaudojus tinkama proga. – taręs nusikvatojo.
- Visgi jūs esate mano sąjungininkas, o tokius žmones gerbiu ir noriu jiems padėti. Kaip ir
žadėjau, gausite laisvę. Netgi geriau, grįšite namo. – patikino profesorių Rai Kizano.
- Taip... Vertinu, jog laikotės savo žodžio. – tarė šaltai profesorius.
- Priekyje audros frontas! – sušuko laivo kapitonas. Priekyje pro iliuminatorių matėsi didelis
tamsi debesų stulpas, apimantis visą horizontą, blyksėjo žaibai.
- Jau čia pat... – su užsidegimu sumurmėjo Kizano.

99
 Netrukus sustiprėjo vėjas, padidėjo bangos — laivus pradėjo smarkiai supti. Po 20 minučių
grumtynių su gamtos jėgomis audra staigiai nurimo, nors aplinkui tebejuodavo audros debesys,
visai kaip patekus į tornado audros akį, epicentrą.

Po keleto ramybės minučių pasigirdo vis stiprėjantis gausmas. Jam dar iki galo
neįsismarkavus, kol dar buvo galima susišnekėti Isao Nakamura tarė:

- Štai ir mūsų stotelė. Visgi aš nesiruošiu grįžti namo, o jums irgi nelemta toliau nukeliauti.
- Ką tai reiškia? – nustebęs paklausė Kizano.

Isao neatsakė, tiesiog nusišypsojo šypsena, būdinga žmogui, kuris šypsosi paskutinį kartą.
Šypsena, kuri kartu perteikia iškentėtą skausmą ir džiaugsmą, kad iškentėtas skausmas netrukus
atsipirks kerštu.

Gausmas darėsi užgožiantis klausą. Laivų mašinų skyriuje įtaisyti elektromagnetiniai įtaisai
aktyvavo savo specialų režimą. Dėl specialaus Isao pritaikyto algoritmo mašinų darbas, kaip ir
turėjo atsitikti, sutriko... Virpėdami laivų siluetai dingo erdvėje.

***
Iš slaptos Japonijos žvalgybinių organų ataskaitos vadovybei:

- „2014 metų rugpjūčio 2 dieną žvejybinis laivas pranešė vandenų apsaugos tarnyboms apie
Japonijai priklausančiuose vandenyse (Šizuokos prefektūros pietinių krantų) pastebėtus
vietoje dreifuojančius 15 karinių Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos Imperijos
gamintų laivų. Žvalgybininkams pradėjus tirti šį atvejį paaiškėjo, jog laivų viduje buvo rasta
daugybė kūnų — žmonių skeletų su rūbais.
Maža to nerimą kelia tai, jog tuose pačiuose laivuose rasta ir mums nematytų ir nežinomų
technologijų, prietaisų. (Nuotraukas ir filmuotą medžiagą pamatysite priede).
Pradėjus tirti žmonių kūnus ir daiktus paaiškėjo, kad kūnai pagal savo biologinę sandarą yra
kelių šimtų metų senumo. Tą byloja ir rasti daiktai ir netgi pačių laivų korpuso būklė.
Viename iš laivų pažymėtame skaičiais 01 šalia vieno iš skeletų pavyko rasti popieriaus
skiautę (turinį matysite vienoje iš nuotraukų). Turinio kontekstas yra savotiškai painus ir
keliantis ne vieną klausimą be aiškių atsakymų.
Laivai ir kūnai nugabenti į specialias saugyklas.

Pagarbiai, agentas K.I.“

Minėtoje popieriaus skiautėje, kurią agentai rado šalia vieno iš skeletų buvo štai kas
parašyta:

- „Dienorašti,... Ką aš turėčiau tau pasakyti? Keista, net nenutuokiu, nes niekad anksčiau
neturėjau dienoraščio. Na manau norėčiau pasakyti, kad šiuo metu tu vienintelis, galintis
mane išklausyti. Norėčiau, kad tu būtum žavi ir seksuali mergina, tačiau teks tenkintis tavo
tikrąją forma.
Ko gero norėčiau pasakyti, kad laikas, kuriame dabar esu yra labai ypatingas. Netgi nesu
savame laike, kur turėčiau būti. Ir maža to, esu priverstas dirbti bloga menantiems
žmonėms, su nerimu laukdamas rytojaus.

100
Norėčiau, kad būčiau klydęs. Norėčiau, kad būčiau klydęs tvirtindamas, kad yra paralelios
visatos ir jų pasauliai. Norėčiau atsukti laiką atgal. Norėčiau, kad visa tai neegzistuotų...
Šitiek žmonių, šitiek žmonių padėjo galvą pasitikėję manimi...
Nors ne! Tai antras šansas! Aš turiu vienetinį šansą viską užbaigti... Aukos nenueis perniek,
nenueis... Taip — atpildo kupina pabaiga jau čia pat.
Sudie, dienorašti, kuris esi ko gero pats trumpiausias dienoraštis istorijoje.
I.N. 2070 metai, iš anapus.“

THE END?

101
 ***
Jaunasis Tame paklausė vyresniojo savęs jį kankinusio klausimo:

- Aš vis bandau suprasti, tačiau man vis dar nepavyksta. Minėjote, kad įžvelgėte būtinybę
mane išgelbėti tuomet, kai sužinojote, kad tie patys žmonės, kurie siekė mane nužudyti, vėl
tą patį bandė padaryti. Tačiau kokiu būdu jūs tą sužinojote?
- Pabandysiu paaiškinti kaip įmanoma paprasčiau, tačiau tai vis tiek gali atrodyti sudėtinga ir
mažai tikėtina. – Katana pradėjo kalbą, jiems vėl besėdint jo ofise.
- Tai susiję su galimomis įvykių tam tikro laiko atžvilgiu baigtimis. Pavyzdžiui, pirmoji baigtis
būtu ta, kuri susiklostė man po to, kai buvo užpulta šventykla, sėkmingai pasprukus ir
pragyvenus visą laikotarpi iki tos dienos, kada supratau esant dideliam reikalingumui save
patį gelbėti — tai yra tave. Pirmoji baigtis yra kertinė, tarsi kitų galimų baigčių pagrindas.
- Įdomu. O kiek dar baigčių yra? — susidomėjęs paklausė berniukas.
- Man žinomos yra 3 baigtys: viena ta, apie kurią ką tik papasakojau. Kitos dvi susiję su
atsiradusiais naujais neplanuotais įvykiais, dirbtinais įvykiais. Visgi gali būti ir taip, kad nors
dabar esame trečiosios baigties liudytojai ir dalyviai, ši baigtis gali būti pagrindu dar kitoms
sekančioms baigtims.

Tarus paskutinį žodį Katana susiėmė savo galvą nuo staiga atsiradusio galvos skausmo.
Skausmas buvo toks intensyvus, kad jis net pradėjo rėkti. Galiausiai jam liovusis jis kurį laiką sunkiai
ir giliai kvėpavo.

- Ar jums viskas gerai? – paklausė jaunasis Tame.

- T-taip... – ištarė sunkokai. – Regėjau viziją...
- Ką jūs matėte?
- Mačiau ko dar nebuvo... Mačiau dar nebuvusius įvykius ir jų baigtį... – taręs atsistojo ir
priėjo prie didžiulio lango, pro kurį matėsi viso miesto panorama.
- Aš žuvau... – tarė pusbalsiu su nuostabos gaidele. Trečioji baigtis. Taip! Tai buvo trečiosios
baigties pabaiga!
- Ką dabar darysite?
- Mielas vaike, dabar darysiu priešingai, negu, kad dariau. – nusijuokė. – Turiu, ne – turime,
progą sukurti ketvirtąją baigtį.
- Ar tai reiškia, kad daugiau nemirsite? – su smalsumu paklausė vaikas.
- Būtent. Daugiau nežūsime, o jeigu ir žūsime, žinosime kaip nežūti. Gal būt tą vėliau regėsi ir
suvoksi pats, gal būt jau be manęs – giltinė taiko visiems vienodas sąlygas, nes galiausiai
mirti turi visi...

102
103