Jūrate ir Kastytis

Viltė Kubiliūtė, Gundė

Grabauskaitė, Urtė Irician
3G
 Turinys
Baladė pradedama gražiu gamtovaizdžio aprašymu, kai jau „saulutė leidžias
vakaruos“. Kastytis keliauja prie jūros žvejybai, o motina jo laukia
nekantriai namuose. Jį vilioja marių dovanos. Staiga nakties fone iš vandes
„išplaukia dieviška Jūratė“. „Dieviška“ ne tik savo grožiu, bet ir prigimtimi.
Ji vaizduojama „balta kaip vandenų puta, / Žaliai lig pusės pridengta“.
Jūratės kreipimesi į Kastytį girdimas lyg ir priekaištas, jog žvejys vilioja jos
žuvis, nes kaip ji sako, „marės – mano viešpatija“. Todėl Kastytis laikomas
lyg ir įsibrovėliu, kurį Jūratė norėtų išvaryti lauk. Kastytis ne bailys, o vyras,
kuris „jėga tryško begaline“. Tačiau Jūratė „nemarioji“ šio vyro ne tik
nebijo, bet jai jis ima vis labiau patikti.  Būtent šiam „žemės sūnui“ Jūratė
padovanoja didžiausią savo turtą – skaistybę. Ji pamiršta visus draudimus,
kad žmonės ir dievai negali mylėti vienas kito, tačiau ta meilė stipresnė už ją
pačią. Veiksmas persikelia į patį jūros dugną, į gintaro namus, kuriuose
gyvena Jūratė. Šių dviejų įsimylėjėlių laimė, kaip ir gintaro namai, yra
sudaužoma į daugybę gabalėlių. Šią bausmę įvykdo mitinė būtybė –
Perkūnas. Tačiau Perkūnas dėl šių dviejų mylimųjų meilės kaltina ne Jūratę,
o būtent Kastytį. Jūratę dangaus dievas pateisina galbūt todėl, kad ji –
dieviškos prigimties, o dievai neklysta. Perkūnas liepia bangai išvilioti
 Tema
Tema: nelaiminga Jūratės ir Kastyčio
meilė.
 Ideja
Tikros meilės
nesustabdysi.
Problema
Kodėl meilei
jokių draudimų ar
apribojimų nėra?
 Laikas ir erdve

Kūrinio laikas – dabartis.

Kūrinio erdvė – jūra.
 Kontekstas
Baladė „Jūratė ir Kastytis“ yra paremta Jūratės ir Kastyčio legenda. Pirmą kartą ji buvo paskelbta
rašytojo, publicisto, etnografo, archeologo L. A. Jucevičiaus. Jis iš Palangos apylinkių
gyventojų girdėtą legendą užrašė ir paskelbė 1842 metais išleistoje knygoje „Žemaičių žemės
atsiminimai“. Kūrinys parašytas lenkų kalba.

Deivė Jūratė gyveno gintariniuose rūmuose, Baltijos jūros dugne. Ji buvo visų deivių gražiausia
ir nežinojo žmogiškosios meilės. Vos pamačiusi žveją, jūros valdovė jį įsimyli ir pati pasiūlo
sandorį: „Jei pasižadėsi mane mylėti – mano glėby rasi laimę. Jei paniekinsi valdovės Jūratės
meilę, tai tik vieną dainelę uždainuosiu ir žūsi amžinai – rinkis“.
Kastytis taip pat iš pirmo žvilgsnio pamilo Jūratę ir pasirinko meilę.
Meilužiai slapta susitikinėdavo ant kalnelio, Šventosios kranto pušynėlyje. Perkūnas,
sužinojęs apie dievaitės ir mirtingojo meilę, įširdo.  Didžiai užsirūstinęs jis nukreipė savo
žaibus į gintaro rūmus ir sugriovė juos. Kastytis buvo nužudytas, o Jūratė prirakinta prie
gintaro rūmų griuvėsių sienos. Blaškoma jūros bangų ji iki pat šiol ten vis rauda Kastyčio ir
nelaimingai pasibaigusios jų meilės. Kai jūra įsiaudrina jūros gelmėse nusėdusius gintaro
rūmų likučius, jūra  išplukdo juos į krantą ir ima ten juos barstyti. Tai – Jūratės ašaros.
 Lyrinis subjektas
Lyrinis subjektas baladės pradžioje yra lyg
veikiantysis asmuo, kuris pataria Kastyčiui
skubėti namo, nes „motulė laukuos
nekantruos“. Tolesniuose įvykiuose lyrinis
subjektas nedalyvauja, o tik stebi juos.
 Menines raiškos
priemones
Epitetai Personifikacija

01 Nemarioji („Aš – Jūratė nemarioji“);

Nelaiminga („Tai Jūratė
nelaiminga“); Ištemptas („Ir vėjo
ištemptas marias“); Dieviška
02
(„Išplaukia dieviška Jūratė“)
Nustebo dangus („Nustebo net
patsai dangus“);
Kasa ir lūpų geiduliai palietė
(„Kasa ir lūpų geiduliai/Kastytį
palietė meiliai“)

03
Deminutyvai
Saulutė („Saulutė leidžias
vakaruos“); Vakarėlio (Vakarėlio
jis nelaukia“); Žuvytėms(„Tik
žuvytėms tinklą traukia“)
 Teiginys

Meilė gali suteikti ne vien tik

džiaugsmo, tačiau ir skausmo bei
išukių.
Meilei apribojimų nėra, ji - vienas
svarbiausių dalykų.
 Suktas
klausimelis!
Su kokiu kitu privalomo autoriaus
kūriniu dažnai lyginama legenda
apie Jūratę ir Kastytį?
Jūrate ir Kastytis
Viltė Kubiliūtė, Gundė
Grabauskaitė, Urtė Irician
3G