Kreonto paveikslas

Sofoklio kūrinyje „Antigonė“ yra išryškinamas veikėjas Kreontas, kuris

parodomas kaip savanaudis, žiaurus, įstatymus mylintis žmogus. Jis turėjo
šeimą: žmoną Euridikę, sūnų Haimoną. Sūnus jį gerbė, šlovino. Kaip valdovas jis
stengėsi būti teisus, kad žmonėms būtų geriau gyventi. Nors galbūt ir atrodo,
kad jis yra valdovas ir turi būti teisus žmonėms, nesvarbu kas jie bebūtų ar
giminės, ar paprasti žmonės, bet mano manymu, Antigonė buvo be reikalo
nubausta. Gal jam ir atrodė jog elgiasi teisingai nubausdamas ją, bet miesto
gyventojams nepanašu į teisybę. Jie gina Antigonę, net pats Haimonas bando
atvesti tėvą į protą, kad čia nieko blogo nepadarė ji, tik norėjo palaidoti savo
mirusį brolį, kuris buvo toks pat jai brangus, kaip ir kiti šeimos nariai. Bet
Kreontas manė kitaip, jam vis kirbėjo galvoje mintys, kad Polineikas yra
išdavikas, o išdavikams mieste ne vieta ir jų niekas negerbia, o ką jau kalbėti
apie tinkamą palaidojimą po mirties! Kreontui nebuvo baisios dievų bausmės,
jam nebuvo baisu ir Hado karalystė. Jis jautėsi bebaimis, bet teisingas savo
atžvilgiu. Jo nuomonės niekas pakeisti negalėjo, net graudžios ašaros ar žodžiai,
net sūnaus išėjimas iš namų nepalietė jo širdies. Bet tuo pačiu, manau,
Kreontui teko didelis pasirinkimas: arba miesto gyventojai ir įstatymai, arba
šeimos gerovė. Ir jis pasirinko pirmąjį variantą, kad ir kokie jausmai buvo tarp
Antigonės ir Haimono, Kreontui nerūpėjo, jis šaltai nusisuko nuo šeimos ir
vykdė karaliaus pareigas. Bet pareigos buvo nešvarios, viskas jo paties naudai,
jo pačio poreikiams patenkinti. Tad, apibendrinant Kreonto asmenybę, galime
teigti, kad jis buvo kerštingas, savavalis, laikėsi įstatymų, nes bijojo, kad
žmonės šmeiš jį už tai, kad nesilaiko savo paties įstatymų.