Antigonės paveikslas

Antikinė literatūra yra senovės graikų ir romėnų literatūra, kuri užsimezgė, išaugo ir
suklestėjo dar gerokai prieš naująją erą. Antikinė literatūra – pirmoji Europos literatūra. Antikos
civilizacija pagimdė visos Europos civilizaciją, paskatino menininkų kūrybą, įkvėpė mokslininkų
mintį. Homero poemos, graikų tragedijos ir komedijos, Virgilijaus ,,Iliada”. Antikinėje
literatūroje svarbią vietą užėmė mitologija. Mitai – senoji graikų ideologija. Sofoklis buvo
sukūręs apie 120 dramų.Ir vienas iš jų yra ,,Antigonė‘‘.Papasokoju pati apie kūrinį.(įžanga)
Toliau aš norėčiau pristatyti:

Tragedija ,,Antigonė” prasideda prologu – įvadine dalimi iki choro pasirodymo.Antigonė

yra vienas gražiausių pasaulio literatūroj moters paveikslų. Jos išdidume blykčioja stipri valia,
gilus protas, dar gilesnis jausmas ir skausmas. Ji jauna, bet jau suspėjo pajusti gyvenimo laimę ir
panieką. Ji Edipo, pasmerktojo aklojo tėvo duktė, patyrusi viešą šeimos gėdą. Pati tragedija
prasideda dialogu tarp Ismenės ir jos sesers Antigonės. Apie ką pokalbis? Labiausiai tragedijoje
žavi Antigonės paveikslas. Ji narsi, ryžtinga. Antigonė nebijo žmogaus-karaliaus rūstybės.
Vėliau minimi Antigonės broliai: Polineikas ir Eteoklis susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo
Polineiką ir užėmė sostą. Tada Polineikas su savo armija puolė miestą, ir broliai dvikovoje žūsta,
karaliaus valdžią perima dėdė Kreontui. Jis įsako Eteoklį palaidoti, o Polineiką palikti nelaidotą.
Žuvusiųjų sesuo Antigonė nepaklūsta įsakymui ir ryžtasi palaidoti brolį. i myli abu brolius ir
negali sutikti, jog Polineiko palaikai būtų išniekinti. Antigonė yra kilni širdis mylinti savo
brolius. Ji įsitikinusi, kad Hado nuostatai galioja visiems ir nereikia mirusio priešo laikyti priešų.

Ji gimusi mylėti ir kitus to moko, Antigonė vadovaujasi ne rašytais įstatymais, o žmogiškaisiais,

saugo protėvių moralės nuostatus – draudimas palaidoti brolį prieštarauja žmogiškumo
normoms.Ji saugo tas vertybės, kurias ne žmogus, o dievai davė. Gyvenimo panieka išmokė
Antigonę nieko daugiau iš gyvenimo nesitikėti, kas ją galėtų padaryti laimingesnę ar
nelaimingesnę. Su skaisčiu gyvenimu ir jo džiaugsmu Antigonės ryšiai nutraukti. Iš visuomenės
gyvenimo išstumta ji, , prisiriša prie savo šeimos, kurios jau beveik nebėra. Mylėdama vedžiojo
tėvą. Tėvas mirė. Mylėjo brolius. Broliai žuvę. Net dar baisiau: Polineikas bus žuvęs ir
nepalaidotas. O Antigonė myli jį labiau nei vyrą, labiau nei vaikus. Brolį Antigonė myli labiau
nei savo gyvybę, nes gyvųjų tarpe jai nieko nebeliko. Vienintelė sesuo kalbinama eiti kartu
palaidoti brolį, išsigąsta ir atsisako priešintis valdžios norams. Antigonė pasijunta visiškai viena.
Suimta ir atvesta pas karalių Antigonė drąsiai, išmintingai, šaltai, nors liūdnai, įrodinėja, kad
žmogus neturi peržengti amžinųjų dievų įstatymų. Nerašytieji amžinieji dėsniai turį viešpatauti
aukščiau nei rašyta nedorybė. Jai nesvarbus Kreonto draudimas, nes religija ir meilė broliui jai
užima didesnę vietą gyvenime. Jei Kreontas nubaus ją mirtimi – ji su džiaugsmu numirs ir bus
viename kape su mylimuoju broliu, tėvu, motina. Antigonę pražudė meilė savo mirusiam broliui.
Tačiau ji nesigaili to, ką padarė. Antigonė eina mirti, ir betikėtai jai pasidaro gaila gyvenimo,
todėl, kad turi mirti nepažinus nei meilės, nei motinos jausmų, nei laimės auginti kūdikius.

Antigonė mirė kaip neteisingo karaliaus įsakymo auka, tačiau jos mirtis garbinga, ieškanti
teisybės ir besipriešinanti nedorybei. ,,Ne Dzeusas tą įstatymą paskelbė man. Ne teisingumas,
kurs su požemių dievais gyvena, duodamas įstatymus žmonėms. Įsakymo gi tavo nelaikau aš
taip galingu, jog, mirtingas, menkas būdamas, “ - Antigonė dar labiau parodo savo charakterį ir
savo požiūrius.Įrodo,kad Kreonto įsakymai jai nesvarbus ir drąsiai jo sulaužo. Antigonė
atsiskleidžia kaip be baimė kovotoja.

Deja, jos sesuo ne tokia kaip Antigonė, ji paklusni, baili ir nedrąsi mergina. Ji mano, kad
nė viena moteris negali prieštarauti vyrams.Ismenė nenuėjo palaidoti savo brolį Polineika kartu
su savo seserį, Antigonė buvo nelabai patenkinta jos tokio sprendimo, nes čia jų abiejų broliai,
bet Antigonė ir be Ismenės palaidotu broli. Čia Antigonė atsiskeidžia kaip ryžtinga asmenybė, ji
siekia savo tikslus,nors ją niekas nepalaikė. Antigonė vis pasijuto vieniša, dėl to, kad jos sesuo ją
nepalaikę.Tėbu gyventojai supranta ją ir palaikė jos žygdarbį. Antigonė vis tiek laikėsi kaip stipri
asmenybė iki paskutinio savo atodūsio. Kokia Antigonė nebebūtų stipri, jai vis tiek trūksta
palaikimo iš sesers pusės. Tai atskleidžia jos kitą charakterio pusę. Ismenė nepasaint
prieštaravimo, ji myli savo sesė ir nori ją apginti nuo valdžios įsakymo. ,,Tik tu, o sese,
nepaniekinki manęs,leisk mirti su tavim ir mirusį pagerbti.“ – nors ir Ismenė prieštaravo ir
nepalaidojo savo brolį kartu su Antigonė, bet jį parodo, kad jos brolis Polineikas jai svarbus ir
sesė irgi svarbi, ji bijojo įsakymo bausmė, mirti ir su abejojo jos sprendinį prieštarauti įsakymui.
„Nemirsi su manim. Kur rankos nepridėjai, to nesisavink. Bus gana, kad mirsiu aš” Antigonė
prieštarauja Ismenei,kad jie mirtu kartu, Ismenė gi ne ėjo prieš įstatymo, tai ko jai čia mirti dėl to
ką ir nedarė.

Taigi, Kreontas yra išdidus Tėbų karalius, kuris pamiršo, kad yra tik žmogus, kur turi paklusti
dievams, bet vis tiek uždraudžia Polineiką laidoti ir už tai kankinasi pats. Pasakojimo gale lieka
gyvas, bet kenčia dėl to ką padarė. ,,O, deja! deja! Niekas šios kaltės nuo mano galvos nesuvers
kitam. Juk aš pats tave, vargšas, pražudžiau, tai tikra tiesa. O mieli tarnai, Veskite mane, veskite
greičiau menkas aš buvau ir virtau nieku “ – Kreontas suprato savo poelgį prieš dievų
įsakymus,prieš žmonija ir gailėsi kas nutiko dėl jo įsakymo,dukterėčia Antigonė žuvo dėl jo
įsakymo nelaidoti jos antrąjį brolį, jo sūnus,Haimonas, kuris susižadėjo su Antigonė ir pražuvo
dėl jos ir žmoną kurį žuvo dėl sūnaus mirties, o jeigu Kreontas ne įstatytų šita įsakyma apie
nelaidojima ir panieka jo kūnaus Polineiko,tai nebūtų tiek aukų .Ir tik po Euridikės mirties
Kreontas suprato savo klaidą prieš dvasinių pobūdžių pačiu žmonių ir dievų.

Pasirinkau šita tema kalbėjimui todėl, kad Antigonė labiausia žavinga, mano manymu, iš antikų
laikų moters, įkvėpanti man. Ji labai panašus kaip dauguma moterių, tokios pat kovojanti, žinanti
ir saugančias savo vertybės,nebijančios parodyti savo charakterį ir nuomonę.