,,Antigonė‘‘

Sofoklis parašė šią tragediją remdamasis vadinamuoju Tėbų mitų ciklu. Tėbų karalaičiai, Antigonės
broliai Polineikas ir Eteoklis susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė sostą. Surinkęs
armiją Polineikas puolė miestą. Abu broliai žuvo dvikovoje. Karaliaus valdžia atiteko jų dėdei Kreontui.
Šis įsakė Eteoklį palaidoti su visomis apeigomis, o Polineiką palikti nelaidotą. Žuvusiųjų sesuo Antigonė
ryžtasi nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreonto įsakymui ir palaidoti brolį.

Lavono išniekinimą graikai laikė barbarų papročiu.Net atsitiktinai radusio lavoną žmogaus pareiga
buvo jį palaidoti. Aišku, nėra ko teisinti Polineiko, kariavusio prieš gimtąjį miestą, bet Kreontas galėjo jį
atiduoti palaidoti svetur. Taip graikai darė. Draudimas laidoti Polineiką prieštaravo visoms normoms :
religinėms (mirusysis laikomas požemio dievų nuosavybe), dorovinėms (įžeidžiami artimųjų jausmai),
higieninėms (gali kilti epidemija). Sofoklis beveik neįrodinėja Antigonės teisumo, išryškina amžinųjų
žmonių giminės normų ir valdžios išleistų įstatymų susidūrimą. Įstatymų laikymasis buvo kiekvieno
piliečio pareiga. Atėniečiai ginčijosi, ką reiškia ,,protingi įstatymai“? Galbūt tie ginčai ir paskatino
Sofoklį parašyti ,,Antigonę‘‘. Dramaturgas vertina narsumą saugant protėvių moralės nuostatas.

Tragedijoje nematome Antigonės apsisprendimo. Prologe ji ateina jau ryžtingai nusiteikusi nunešti
aukų požemio dievams, keletu smėlio saujų užberti išniekintą brolio lavoną, nors žino, kad už tokį
beprotišką narsumą gresia mirties bausmė. Seseriai Ismenei ir Kreontui Antigonės poelgis atrodo
kvailas. Pati Antigonė jį vertina kaip beprotišką, bet ne kvailą. Kai ją sargybinis atveda pas Kreontą, ji
tokia pat ryžtinga bei narsi, jos nesugniuždo auksu tviskančio karaliaus didybė. Jausdamasi vykdanti
šventą dievų skirtą priedermę, Antigonė nebijo Kreonto rūstybės. Jos kilni širdis myli abu brolius. Ji
suvokia amžinuosius žmonių giminės dėsnius ir jais vadovaujasi. Narsus Antigonės poelgis patraukia
Ismenę, ši pasiryžta mirti kartu su seserimi. Tačiau Antigonė šiurkščiai atmeta šį pavėluotą aukojimąsi.

Nenorėdamas miesto suteršti žmogaus krauju, Kreontas sugalvoja užmūryti gyvą Antigonę oloje.Ji
graudžiai atsisveikina su gyvenimu, su jaunyste. Sofoklis atskleidžia kitą, labai žmogišką jos ypatybę.
Sielos gilumoje ji švelni mergaitė, sielojasi, kad mirs neapraudota, bet vis tiek ji neatsižada įsitikinimų,
nesigaili dėl savo poelgio.

Kreontas yra Antigonės priešininkas. Jis įsitikinęs, kad jo išleisti įsakymai tarnauja visuomenės
gerovei, kurią jis laiko aukščiausiu savo veiklos tikslu. Fanatiškai saugodamas valstybės tvarką, jis
tampa tironu. Jam visur vaidenasi maištas- net protingi sūnaus žodžiai jam kvepia maištu. Jis nepasitiki
net dievų valią aiškinančiu pranašu Teiresijumi. Tik tragedijos pabaigoje jis suvokia klydęs ir bando
taisyti klaidas, tačiau jau per vėlu –jis netenka artimiausių žmonių. Sugniuždytas karaliussuvokia esąs
nei protingas, nei galingas.

Kiti tragedijos veikėjai paryškina pagrindinių personažų bruožus. Haimonas savo poelgiu
atskleidžia meilę sužadėtinei, prieš tai bandęs paveikti tėvą protingais žodžiais. Kiekvienas žmogus
turėtų įsiklausyti į kitų patarimus. Pabaigoje nuskamba choro žodžiai, kad žmogaus protas ir
išradingumas gali nuvesti į blogį. Laimė, sėkmė lydi tik krašto papročius gerbiantį bei dievų priesakų
besilaikantį žmogų: ,,Žmogus tenedrįsta dievams prieštarauti‘‘. Gražus ir geras tas žmogus, kuris
laikosi amžinų, dievų duotų papročių ir įstatymų, kuris nepraranda kultūrinės atminties.