Migelis de Servantesas Savedra

Migelis Servantesas gimė 1547 m. Madrido provincijos miestelyje. Jis buvo ketvirtas vaikas karo
gydytojo šeimoje. Apie M. Servanteso vaikystę žinoma nedaug. Spėjama, kad jis galėjo lankyti
jėzuitų mokyklą. Nuo pat vaikystės labai daug skaitė. 
1568 m. išvyko į Italiją, dalyvavo kare su turkais mūšyje Servantesas buvo sužeistas, jam
suparalyžiavo kairiąją ranką, bet jis ir toliau dalyvavo įvairiose kovose. Už parodytą drąsą ir
atkaklumą Ispanijos karaliui buvo pasiųstas prašymas suteikti Servantesui aukštesnį karininko
laipsnį. Su šiuo raštu kareivis Servantesas patraukė į tėvynę.
Laivą, kuriuo jis keliavo, jūroje užpuolė piratai ir Servantesas pateko į nelaisvę. Radę karaliui
siunčiamą laišką, piratai mane, kad jis yra svarbus žmogus, todėl pareikalavo už jį didelės
išpirkos Skurdžiai gyvenanti šeima tokios išpirkos sumokėti negalėjo. Per penkerius nelaisvėje
praleistus metus, jis keturis kartus bandė pabėgti, bet vis nepavykdavo. 1580 m. šeima surinkus
pinigus išpirko belaisvį.
Grįžęs į tėvynę Servantesas apsigyveno Madride –Ten bendravo su poetais, pats ėmė rašyti.
Sukūrė šeimą, tačiau skurdas privertė ją palikti ir keliauti ieškoti uždarbio. Apkaltintas
išeikvojimu, kelis kartus sėdėjo kalėjime, kur ir parašė žinoma romaną „Don Kichotas“
Servantesas mirė Madride 1616 m. balandžio 23 d. Tais pačiais metais kaip ir Šekspyras. Iki šiol
jo kapas nežinomas.

Don Kichotas
Pradėkim nuo tuo, kad tikras Don Kichoto vardas yra Kichana.Yra tai senas bajoras, turintys
daug laisvo laiko. Don Kichotas taip pat kaip ir jo kūrėjas Servantas labai mėgo skaityti, tad vieną
kartą prisiskaitęs romanų apie riterius pats nusprendžia juo tapti. Kaip tikrasis riteris Don
Kichotas gina riteriškius vertybes tarnauti tikėjimui, garbei ir damai, tad stato sau tikslą ginti
nuskriaustuosius ir saugoti teisingumą. Matant kas dedasi aplink jis negali tiesiog sėdėti, jis
supranta, kad jam būtina veikti. O jei kas ir nepavyksta būsimoje kelionėje, jis užsidega
optimizmu, guodžia ne tik save, bet ir savo bendražygį Sanšą Pansą. Don Kichotas yra idealistas,
todėl dėl savo idealų jam tenka nukentėti: malūno sparnai sulaužo jam šonkaulius, smuklėje per
muštynes netenka dantų.
Don Kichotas knygoje yra parodytas, kaip komiškas, bet tuo pat metu ir tragiškas veikėjas.
Tragikomizmą galime patyti jau knygos pradžioje, kaip Don Kichotas padaro sau šalma iš
kartono ir yra įsitikinęs, kad jis išlaikys. Taip pat pavadina savo seną ir lėsą arklį iškilmingu vardu
Rosinantas. Servanteso Don Kichotas – vienas didžiausių Renesanso literatūros kūrinių, įrašantis
autorių į vieną gretą su kitais garsiais renesansinės literatūros kūrėjais: Frančesku Petrarka arba
Erazmu Roterdamiečiu. Tačiau Don Kichotas buvo sukurtas Renesanso ir Baroko sandūroje, todėl
jame, ypač antroje jo dalyje, nemažai ir Barokui būdingų bruožų: ryškios tikrovės – iliuzijos, sapno –
budrumo, gyvenimo – išmonės, melo – tiesos priešpriešos.

Sanča Pansa
Servanteso romane Sanča Pansa tai paprastas, nelabai protingas kaimietis. Prisiklausęs Don
Kichoto melagingu pažadėjimų (kad po kelionės gaus savo salą ir bus ten karaliumi) Sančas
sutiko būti Don Kichoto ginklanešiu. Pagrindinė priežastis, dėl kurios Sanča sutiko tarnauti Don
Kichotui buvo didelė meilė savo žmonai ir vaikams. Per visą kelionės laiką Sanča labai garbino
Don Kichota, tartum jis būtų Dievas.

Sančas Pansa ir Don Kichotas kelionės metu tampa tikrais draugais. Nežiūrint į tai, kad yra išvys
skirti žmonės (vulgarus realistas Sančas Pansa ir svajotojas Don Kichotas) romane draugai girdi
vienas kitą ir net darosi panašūs vienas į kitą, pavyzdžiui Sanča tarnaujant Don Kichotui tampa
protingesnis.

400 metų atgal Servantesas parašė savo geriausį kūrinį „Don Kitochas“ ir iki šiol šis romanas yra
skaitomas, analizuojamas ir jame atrandama vis daugiau neatrastų autorio tikslų ir poteksčių.
Verta paminėti, kad Don Kichoto motyvais sukurta daugybė meno kūrinių: paveikslų, skulptūrų,
dramų, filmų, muzikos kūrinių. Don Kichotas tapo „amžinuoju įvaizdžiu“, tokiu kaip Prometėjas,
Antigonė ir Hamletas. Donkichotizmo motyvų randame ir lietuvių literatūroje, pvz., Jono Aisčio
eilėraštis „Hidalgo“ ar Tomo Venclovos – „Hidalgo“.