Riteris pakitusiame pasaulyje: Don Kichoto paveikslas

Renesansas – Vakarų Europos kultūros ir visuomenės minties raidos epocha. Tai

pereinamasis laikotarpis nuo viduramžių prie naujųjų amžių epochos. Renesansas — didelių
visuomeninio gyvenimo pasikeitimų laikotarpis, mokslo pakilimo, meno ir literatūros
suklestėjimo epocha, nukreipta prieš viduramžių tamsumą, žmogaus asmenybės ir jo
įsitikinimų varžymą.

Renesanso literatūra jau realistiškai vaizdavo tikrovę, pamažu atsisakydama viduramžių

literatūrai būdingo alegorinio vaizdavimo būdo. Ypač tai pastebima, kuriant žmonių
charakterius. Jeigu Viduramžių literatūros kūriniuose dažnai veikdavo įasmenintos ydos arba
dorybės (Tiesa, Gėris, Neapykanta, Baimė ir kt), tai Renesanso literatūroje — gyvi, realūs
žmonės, kuriems būdingi ir teigiami, ir neigiami bruožai. Ši epocha- humanizmo epocha,
todėl rašytojai sukūrė daug ryškių, psichologiškai gilių ir sudėtingų personažų.

Šio didingo laikmečio atstovas yra Migelis de Servantesas Savedra – XVII amžiaus pradžios
ispanų literatūros genijus, parašęs žymųjį romaną „Don Kichotas“.

Kritikai nesutaria dėl Servanteso romano tikslų. Vieni jame įžvelgia fantastiškų riterių
romanų parodiją, antri – sunykusios ispanų bajorijos nenaudingumo demaskavimą ir tos
bajorijos išgarbinimą ir išaukštinimą, treti jame mato didelio idealisto tragediją, susidūrus su
pilko gyvenimo kasdienybe, ketvirti – dviejų amžinų tipų – idealisto ir realisto – vaizdavimą
komiška forma.

„Don Kichotas“ – ne tik Renesanso epochos kūrinys, kartu jis yra reakcija, pasipriešinimas
kai kurioms Renesansui būdingoms tendencijoms. Viena iš jų – beprotiškas riterinių romanų
populiarumas, tapęs tarsi liga. Pasak paties autoriaus, „Vienintelis mano troškimas buvo
atgrasyti žmones nuo klaikių bei melagingų riterių istorijų, kurios mano tikrojo Don Kichoto
pakirstos, jau susverdėjo ir netrukus grius visiškai“. „Don Kichotas“ buvo parašytas kaip
riterinių romanų parodija, išjuokianti jų netikroviškus svaičiojimus bei absurdiškus
nuotykius. Tai vienas humoristinių pasaulinės literatūros romanų, savo parodija sudavęs
didelį smūgį fantastinei literatūrai.
 „Don Kichoto“ fabula yra visiems puikiai žinoma - iš La Mančos miestelio kilęs doras ir
neturtingas bajoras Alonso Kichano, prisiskaitęs riterinių romanų, nusprendžia pats tapti
riteriu Don Kichotu ir leistis į keliones padėdamas skriaudžiamiesiems. Vos pajudantis kuinas
tampa žirgu Rosinantu, o netoliese gyvenanti jauna sodietė Aldonsa Lorenso (turbūt patikusi
senstančiam bajorui) - riterio širdies dama Dulsinėja iš Toboso. Kaimietis Sanča Pansa su
savo asilu sutinka lydėti Don Kichotą ir tarnauti jam kaip ginklanešys.

Jie ilgainiui tampa tikrais draugais. Šie kaip žemė ir dangus skirtingi žmonės, atstovaujantys
tikrovei (vulgarus realistas Sanča Pansa) ir vaizduotei bei tikėjimui (šį pasaulį atvirai
niekinantis Don Kichotas, kuriam realybe tampa tik tai, kuo jis tiki), ne sako vienas nuo kito
atitrūkusius monologus, o girdi vienas kitą ir net darosi panašūs vienas į kitą. Kiek draugai
gali koreguoti vienas kitą ir pratęsti savo dorybes bei silpnybes vienas per kitą, tiek visa tai
mes stebime šiame romane - tikrame paminkle draugystei. Don Kichoto pamišimas yra daug
kartų analizuotas įvairiose studijose - jis nuostabiai išmintingai samprotauja visais
klausimais, demonstruoja ne tik apsiskaitymą, bet ir kilnumą bei lipšnumą, bet vos reikalas
pajuda link riterystės, šis žmogus iškart praranda sveiką nuovoką ir pradeda kliedėti apie
riterius, jų žygius ir piktuosius burtininkus bei fėjas. Nelaimėlės avys tampa priešo
kariuomene, malūnai - piktaisiais milžinais, barzdaskučio dubuo - Mambrino šalmu. Ne
veltui ant jo kapo užrašyta epitafija skelbia, jog čia ilsisi Alonso Kichano, gyvenęs kaip
beprotis, bet miręs kaip sveikos nuovokos žmogus. Kadangi tikrovę jis suvokia kitaip negu
visi žmonės, jo žygiai tampa ne tik beprasmiški, bet ir žalingi. Kadangi riterio dalia yra daug
kentėti, o visi didieji riteriai- žmonijos pažangos kūrėjai- daug kentėjo, buvo persekiojami,
todėl toks yra ir Don Kichoto siekis. Juo labiau riteris kenčia, tuo doresnė jo širdis tampa.
Jokios nesėkmės, niekas negali priversti atsižadėti savo siekių. Netgi mirties akivaizdoje Don
Kichotas negali pripažinti, kad Dulsinėja, jo širdies dama, jo idealas, nėra gražiausia moteris
pasaulyje. Juk tikram riteriui gyvenimas turi prasmės tol, kol jis gyvai tiki savo idealu, o jo
netekęs, riteris turi mirti morališkai arba fiziškai.
Don Kichotas yra idealistas, tačiau jo idealizmas yra nesuderinamas su realybe. Jis atneša
blogo ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams. Herojus, gyvendamas vaizduotėje susikurtame
pasaulyje, siekia pakeisti pasaulį, priartinti jį prie savo idealų, o ne pats prisiderinti prie
tikrovės.
.
Taigi Servanteso romane „Don Kichotas“ mes stebime, kaip galutinai pasibaigia
Viduramžių pasaulis. Niekas seniai nebetiki jokia riteryste, tarnavimu skriaudžiamiesiems,
savo širdies damai, o tokius riterių romanus, kaip Don Kichoto numylėtasis „Galijos
Amadis“, laiko skatiko neverta lektūra. Kita vertus, ir Servanteso Don Kichotas atsisako
pripažinti socialinę tikrovę, kurioje tyčiojamasi iš praeities, tradicijų, didžiųjų asmenybių ir
kultūros kanono,, nes Don Kichotas yra pereinamosios epochos žmogus. Tai epocha, kurioje
nustoja veikti praėjusių amžių vertybės ir idėjos, kurioje nėra nei tikro džiaugsmo, nei gilaus
liūdesio. Tai atbukusių jausmų ir išsekusių reakcijų epocha. Geriausia, ką joje mokama
daryti, tai ciniškai tyčiotis iš tų, kurie mąsto arba ką nors aktyviai veikia.

Apibendrindama galiu drąsiai teigti, kad Servanteso romane ,„Don Kichotas“ sukurtas
pagrindinio veikėjo Don Kichoto paveikslas yra ryškus ir išskirtinis, tačiau drauge jau
nebepanašus į kitų riterinių romanų veikėjus. Riterio samprata čia iš esmės traktuojama
savaip. Noriu tik pridurti, kad ,„Don Kichotą“ itin pravartu skaityti šiandien. Jis daug ką
pasako ir apie mūsų laikmetį - pačią tikriausią pereinamąją epochą.