Riteris pakitusiame pasaulyje:Don Kichoto paveikso reikšmės.

Parodija, komizmas, tragizmas

Migelio de Servanteso kūrinys „Don Kichotas“ yra vienas iš įstabiausių kūrinių Europos ir
pasaulio literatūroje. Šis Renesanso epochos genealus kūrinys buvo sprogimas to meto literatūros
lauke. Šių dienų skaitytojui jis išlieka taip pat aktualus, nes kalba apie esmines ir universalias
žmogaus patirtis, mąstymo būdus, herojiškumą, vertybes bei moralę. Skaitytojas naujai žvelgia į
šią knygą ir mezga savitą dialogą su kūriniu iš šiandieninės perspektyvos.
Knygos fabula kalba apie du draugus Liūdnojo vaizdo riterį ir Sanča Pansa, kurie įkūnija dualaus
žvilgsnio į pasaulį vaizdinį. Riteris gyvena iliuzijų, vaizduotės pasaulyje, o jo draugas,
ginklanešys Sanča Pansa, realybės sukurtoje tikrovėje. Šių dviejų personažų duetas puikiai
iliustruoja tai, kad pasaulis nėra nedarnus, tačiau pasaulis stovi ant dviejų kojų, kurios
paženklintos idealizmo, iliuzijų ir realizmo derme. Juk realybė ir idealizmas yra neatsiejami
gyvenimo ir būties matai, todėl greičiau jie vienas kitą papildo, o ne supriešina. Sančo Pansos
realus žvilgsnis į pasaulį tarnauja Liūdnojo Vaizdo riterio svajonių pilims ir iliuzijų pasauliui.
Štai Don Kichoto idealizmas įkvepia draugą, budina jo vaizduotę iš letarginio realybės miego.
Visgi, ką šis klasikinis kūrinys gali atverti ir kaip praplėsti skaitytojo sąmonės lauką? Juk jis
šiandien kaip niekada atrodo aktualus ir toks artimas šiuoliakinei visuomenei. Kokį sutinkame
riterį pakitusiame šiandieniniame pasaulyje, ir kaip pinasi parodija, komizmas ir tragizmas šių
dienų riterių vaizdinyje?
Pirma, tai „Don Kichotas“ yra komedijos ir tragedijos mišinys. Juk kūrinyje tiek daug patyčių iš
žmogaus, kuris atrodo pamišęs, o jo idealizmas atrodo visiškai naivus, beprotiškas ir net
tragiškas. Kūrinyje veikia tiek daug blogio jėgų, tačiau joms atsispiria idealistinis riterio
tikėjimas kilnumu, drąsa ir herojiška žmogaus būties prigimtimi. Visgi, Don Kichotas tarsi
kovoja su vėjo malūnais, kurie simbolizuoja žmonių sugedimą, brutalumą ir vaizduotės stoką.
Regime idealistą Don Kichotą kaip tragiškai kovojantį su juo vis labiau netikinčiu pasauliu. Juk
ir šiomis dienomis galime atpažinti riterį mūsų aplinkoje, kuris tiki idealizmu ir naiviai suka vėjo
malūno sparnus. Pavyzdžiui, galime prisiminti šiandieninę žmogaus ir gamtos problematiką bei
tuos, kurie visgi tiki švaria, tvaria gamtos idėja, nors didžiosios pasaulio jėgos kenkia gamtai, nes
žvelgia tik į ekonominio traukinio spartumą ir pergalę. Taip pat, argi riteris šiais laikais drąsiai
nekovoja prieš visuotinį vartotojiškumą, kuris visiškai užtemdo žmogaus sąmonę, įsukdamas ją į
nesibaigiantį vėjo malūnų malimą, per kurį nebesigirdi žmogaus širdies plakimo, tikrųjų
vertybių, žmogiškumo. Šių laikų skaitytojui ši knyga primena apie tragišką žmogaus kovą prieš
didžiuosius malūnus ir vertybių nuosmukį, kurios vis dėlto gali būti išgelbėtos tik idealizmo,
tikėjimo, vaizduotės pagalba. Pasaulio malūnai gali suktis įvairiomis kryptimis ir šių dienų
riteriai, nors kartais tragiškai, tačiau nepailstamai tai bando įrodyti.
Antra, Don Kichotas kūrinyje išgyvena vertybių krizę, kuri ištinka to meto pereinamosios
viduramžių epochos žmones. Tai epocha, kurioje dar nėra naujų vertybių, moralės normų, o
senosios vertybės jau nustoja gyvuoti. Kūrinyje parodijuojami žmonių elgesio modeliai, atbukusi
visuomenė, skilusios vertybės. Tuometinėje visuomenėje, kaip matyti kūrinyje, buvo itin
paplitusios patyčios, cinizmas ir parodija. Juk šiais moderniais laikais žmogus taip pat gyvena
tarsi pakibęs ore, tarsi pereinamojoje stotelėje. Žmogus šiandien pavargo nuo begėdiško
tyčiojimosi, juoko, sarkazmo, tradicijų laužimo ir postmodernaus būvio, kuris skleidžia šaltį ir
tarsi juokiasi, tyčiojasi iš žmogaus. Šių laikų riteris išties pavargęs, išsekęs, o komediantai,
rodos, tik ir trokšta besikvatodami jį pavergti, pašiepti ir užvaldyti besaikiu vartojimu, valdymu
ir valdžia.

Šį nemarų kūrinį yra verta vis prisiminti, skaityti ir iš naujo apmąstyti šių dienų kontekste. Juk ir
šiandien mums aktualu suvienyti vaizduotę, idealizmą ir realizmą, tikrovę. Juk tik tikrovės ir
vaizduotės darna kuria šviesų, taikų, moralinėmis vertybėmis pagrįstą pasaulį. Don Kichoto ir
Sančos Pansos draugystė puikiai įkūnija vaizduotės ir tikrovės galimą vienybę. Juk tik su šia
vienybe tiek tada, tiek šiais laikais riteris gali išvengti skaudžios pasaulio būties tragedijos,
ciniško juoko, susvetimėjimo. Juk tik narsi riterio širdis kovoja prieš didžiulius vėjo malūnus ir
tiki herojiška pergale prieš bogį. Juk visais laikais esti idealistų, kurie skleidžia aplink save gal ir
iliuzinį, o kartais ir beprotišką idėjų pasaulį, tačiau drąsiai ir su tikėjimu, kad verta stengtis
vardan žmogiškųjų vertybių, garbės ir tikėjimo pasaulio darna, grožiu ir idealizmu, kuris ir kuria
šioje posmodernioje visuomenėje atsavarą žiauriai tikrovei, kvatokliškui juokui. Juk tik pakeltas
Don Kichoto žvilgsnis į besisukančius malūnų sparnus išjudina pasaulyje giliausius būties
procesus, kurie verčia tikėti, kurti ir pasitelkus vaizduotę susidraugauti su tikrove bei kurti
šiandien ją įkvėpta tikrųjų ir nemariųjų vertybių, kurios ir yra tokios svarbios šiuolaikiniam
žmogui bei skaitytojui.