Ko mus moko antikos literatūra?

Literatūra visais laikais teikė ne tik informaciją apie žmones, meną, jausmus, tačiau kūrinių
eilutės yra kupinos ir gyvenimiškų pamokų. Norėčiau išskirti antikos literatūrą, kuri turėjo
labai didelę įtaką ne tik Graikijos ir Romos, bet ir visos Europos kultūros formavimuisi.
Antikos literatūrai būdingi gyvenimo grožio, harmonijos ir tobulumo idealai, protėvių ir
dievų darbų išaukštinimas, ji taip pat gali būti suvokiama ir kaip labai prasmingas mokymosi
šaltinis, kuris atskleidžia svarbias gyvenimo tiesas bei vertybes. Tad šiame kalbėjime noriu
iškelti klausimą – kokių gyvenimiškų pamokų ar žmogaus bruožų moko antikos literatūra ne
tik mus, šiuolaikinį jaunimą, bet ir visų amžių žmoniją?

Meilė tėvynei visais laikas buvo viena didžiausių vertybių. Daugelis žmonių išvyksta į užsienį
studijuoti, dirbti ar gyventi, tačiau tai nereiškia, kad taip jie išsižada savo tėviškės. Būtent čia,
savo gimtojoje žemėje, mes jaučiamės savi ir priklausantys tam tikrai bendruomenei,
priešingai nei išvykę į svetimą šalį. Tokia meilė tėvynei atsispindi ir literatūros kūriniuose,
ypač graikų mituose. Kaip pavyzdį galime panagrinėti mitą „Dedalas ir Ikaras“. Kūrinyje
pasakojama, kaip Dedalas buvo ištremtas į Kretos salą, kurioje jis nesijautė laimingas. Jį
kasdien graužė tėvynės ilgesys. Tuometu didžiausias jo troškimas buvo kuo greičiau grįžti į
savo gimtąją žemę. Kūrinyje rašoma: „ vienintelė jo svajonė tebuvo dar kartą pamatyti
Atėnus, savo mylimą, gimtąjį miestą.“ Toks Dedalo užsispyrimas grįžti namo parodo, kad
savo gimtojoje žemėje žmogus jaučiasi laimingas ir jokios kitos šalies nemyli taip stipriai,
kaip savo tėviškės. Todėl Dedalas, rizikuodamas savo gyvybe kūrė planą, kaip išsivaduoti iš
Kretos karaliaus nelaisvės. Jis nulipdė sau bei savo sūnui Ikarui sparnus ir išskrido. Tačiau jų
kelionė baigėsi tragedija. Ikaras nepaklausė savo tėvo ir kilo vis aukščiau, arčiau saulės.
Berniuko sparnų vaškas ištirpo. Nebegalėdamas skristi jis nukrito į jūrą ir negailestingos
bangos pasiglęmžė jo gyvybę. Dedalas, nors sukrėstas sūnaus mirties, kelionės nenutraukė.
Palaidojęs sūnų atvyko į Siciliją ir ten gyveno iki pat mirties. Taigi, dėl tėvynės ilgesio galima
pasiryžti neįmanomam žygdarbiui, tačiau reikia žinoti savo galimybių ribas ir jų galimas
pasekmes.

Antikos literatūroje mokoma ne tik branginti ir saugoti savo namus, tačiau taip pat yra
ugdomos doro žmogaus savybės. Šį teiginį pagrindžia Homero herojinis epas ,,Odisėja”. Tai
pasakojimas apie didvyrio kelionę iš Trojos karo namo, kuri truko net 10 metų. Mito herojus
Odisėjas tik neišsižadėdamas ir nepamiršdamas savųjų vertybių pasiekia savo namus - Įtakę.
Tad gimtasis kraštas taip pat yra svarbi vertybė šiame mite, kuri atsiskleidžia Odisėjo
kelionėje, atsižvelgiant į jo pasirinkimus ir poelgius. Gimtųjų namų netekimas bei jų ilgesys
leidžia atsiskleisti kitoms , pačioms moraliausioms žmogaus savybėms : drąsai , ištikimybei ,
atkaklumui. Siužete matome, kaip herojus visose situacijose stengiasi rasti išeitį sau ir savo
draugams. Odisėjas be jokių dvejonių leidosi į pagalbą bendražygiams atsidūrus piktosios
raganos Kirkės burtuose, apgavo milžiną Kiklopą Polifėją, gynė draugus kovoje prieš jūrų
pabaisas Skilą ir Charibdę. Herojus visada išliko jiems ištikimas ir dėl jų ne kartą rizikavo savo
gyvybe. Taigi, matome, jog mite atsiskleidžia tauriausios žmogiškosios savybės kaip: meilė
gimtąjam kraštui ir šeimai, ištikimybė draugams, ryžtas ir drąsa.

Antikos literatūros žmogus išsiskiria savo herojiškumu ir meile artimiesiems. Šios

žmogiškosios savybės yra vaizduojamos Sofoklio dramoje ,,Antigonė”. Antigonės paveikslas
yra laikomas vienu gražiausių moters vaizdavimų literatūros kūrinyje. Herojės išdidume
blykčioja stipri valia, gilus protas ir dar gilesni jausmai . Moteris be galo mylėjo savo šeimą,
kuomet mirė jos broliai, veikėjai yra labai svarbu juos tinkamai palaidoti, tačiau valdovas
Kreontas uždraudė laidoti Antigonės brolį Polineiką. Jį Antigonė myli labiau nei savo gyvybę,
todėl ryžtasi pasipriešinti karaliaus įsakymams. Nors ir negaudama palaikymo iš savo sesės,
Antigonė aukoja savo gyvybę ir jai pavyksta išgelbėti brolio ramybę, bet jos mirties bausmė
yra neišvengiama. Šie herojės poelgiai parodo šeimos, kaip vienos didžiausių gyvenimo
vertybių, išaukštinimą. Auka, dėl tinkamo brolio palaidojimo taip pat moko vertinti religiją,
mylėti žmones ir dievus. Pasak Antigonės, Dievų įsakymai yra svarbesni, nei žmogaus. Nors
jos likimas pasibaigė tragedija, tačiau jos mirtis garbinga, ieškanti teisybės ir besipriešinanti
nedorybei. Antigonė rodo besąlygiško pasiaukojimo ir savo principų laikymosi pavyzdį,
siekdama kilnių tiklsų.

Apibendrindama galiu teigti ,jog literatūra visada stengėsi teigti teisingas ir garbingas
žmogaus gyvenimo vertybes. Antikos literatūroje teigiami labai svarbūs gyvenimiški
pamokymai formuoja žmogaus charakterį, kelia tikslus ir nustato prioritetus. Nagrinėdami
Sofoklio tragediją ,,Antigonė“ pastebėjome dvi pagrindines savybes – tai šeima ir religija,
mite „Dedalas ir Ikaras“ akcentuojama vertybė yra meilė gimtajam kraštui o Homero epe
,,Odisėja“ taip pat dar ir pabrėžiama draugystė. Šios vertybės yra amžinosios ir
nepakeičiamos. Tačiau amžiams slenkant, keitėsi žmonių gyvenimo būdas, kasdienybė, ir vis
daugiau amžinųjų vertybių keitė materialinės. Vis dėlto gyvenimiškos problemos visada
išlieka panašios, tad turėtumėme patirties semtis iš senųjų rašytojų kūrybos, suprasti kūrinių
nešamas žinutes ir savo gyvenimus statyti ant svarbiausių vertybių pamatų.