Mitų reikšmė antikos ir dabarties žmogaus gyvenimui

Mitas antikos žmogui buvo pasaulio liudijimas, atpasakojant svarbiausius to meto

mitologinių herojų nuotykius, patirtis. Antikos žmonės tokiu būdu aiškino ne tik pasaulį, bet
ir savo pačių gyvenimo reiškinius. Svarbu tai, kad antikos mitai buvo reikšmingi ne vien
antikos žmonėms, tačiau tebėra aktualūs ir dabarties žmogui, kuris skaitydamas mitus ir juos
nagrinėdamas suvokia, kad antikos mitai nagrinėja gana panašias, šiuolaikinio pasaulio
žmonių problemas. Tad kokia mitų reikšmė yra antikos ir dabarties žmonėms, pristatysiu
kalboje, remdamasi mitais apie Sizifą, Narcizą ir Prometėją.
Mitas antikos ir dabarties laikų žmogui parodo galimas negarbingo gyvenimo
pasekmes. Antikos mituose dažnai yra pasakojama apie svarbius mitologinius herojus, kurie
susiduria su įvairiausiais iššūkiais. Dažniausiai šie iššūkiai kyla dėl jų elgesio, taigi tiek
antikos žmonėms, tiek dabartiniam žmogui šie mitai parodo kaip nereikėtų elgtis ir kokios
gali būti šių veiksmų pasekmės. Pirmiausia kaip pavyzdį galima paminėti mitą apie Sizifą.
Šiame kūrinyje tiek antikos laikų žmonės suprato, tiek dabartiniai žmonės gali suprasti, jog
apgaudinėjimas ir puikybė veda į pražūtį. Korinto karalius Sizifas buvęs labai įtakingas
valdovas turėjo labai daug pažinčių. Jis bičiuliavosi su Olimpo dievais, tačiau nebejausdamas
ribų, Sizifas pradeda elgtis amoraliai. Jis ne tik išpasakoja visas dievų paslaptis žmonėms,
besipuikuodamas savo santykiais su jais, tačiau taip pat ir apgaudinėja dievus, bandydamas
išsisukti nuo bausmės, skirtos jam už puikybę ir plepumą. Toks pavyzdys skatina visų laikų
žmones suprasti, jog tokie ydingi bruožai net ir paties įtakingiausio valdovo negali išgelbėti
nuo amžinos nemalonės ir kančių, kokias patyrė Sizifas, Hado karalystėje gavęs pačią
beprasmiškiausią bausmę - risti didelį akmenį į statų kalną. Ir taip visą amžinybę. Nors
šiuolaikinis žmogus gali tokią bausmę suprasti tik kaip darbą, tačiau giliau paanalizavęs mitą,
jis suvoktų, kad tai perspėjimas, kaip nereikėtų elgtis - puikuotis ir meluoti - ką labai dažnai
daro šiuolaikiniai žmonės, gyvendami materialiame pasaulyje, kuriame be puikavimosi ir
melo apsieiti neįmanoma. Labai panaši idėja plėtojama ir mite apie Narcizą. Šiame graikų
mitologijos tekste Narcizas matomas, kaip ypatingo grožio jaunuolis, kuris žavi visas
aplinkui esančias merginas. Tačiau veikėjas yra emociškai šaltas ir egoistiškas. Jis atstumia
visas gražuoles, kurios bando atkreipti jo dėmesį. Toks Narcizo elgesys pykdo. Už tokį elgesį
Narcizas yra nubaudžiamas. Jis pamato savo atvaizdą vandenyje ir įsimyli. Negalėdamas nuo
jo atsitraukti, veikėjas sunyksta ir miršta. Tai parodo, kad mitas skatina telktis ne vien savo,
tačiau ir kitų gerove. Egoistiškas žmogus negali gyventi tarp žmonių, nes toks žmogus
galiausiai aplinkinių, pajutusių jo šaltumą, yra pasmerktas kitų teismui. Manau, Antikos
žmogui egoistiškas žmogus tas, kuris griauna bendruomeniškumą ir yra vertas bausmės.
Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje egoistiškas žmogus yra gana normalus ir dažnas reiškinys.
Daugelis žmonių sunkiai dirbdami sau, vengia dalintis savo laisvalaikiu, turtu ar kitomis
gėrybėmis su kitais. Tai vadinama paprastu apsisaugojimu. Tačiau toks egoistiškas elgesys
dažnai palieka žmogų be draugų, taip kaip ir Narcizas buvo nubaustas, liko vienas, sunyko ir
mirė. Taigi, mitas antikos ir dabarties laikų žmogui parodo galimas negarbingo gyvenimo
pasekmes, taip įrodant, kaip negalima elgtis bei kas gali laukti negerbiant kitų.
Mitas antikos ir dabarties žmogui parodo tikrąją pasiaukojimo ir gerumo prasmę. Mano
nuomone, tiek antikos laikais, tiek šiais laikais, žmogus yra pajėgus suprasti, kas yra gerumas
ir pasiaukojimas. Tačiau antikos žmogui ir šių laikų žmogui šie reiškiniai kasdienybėje gana
svetimi. Todėl tie mitai, kurie pasakoja apie antikos laikų herojų pasiaukojimą ir gerumą -
liudija tų žmonių kilnius darbus antikos žmonėms, tačiau šiuolaikiniams žmonėms toks mitas
įkvepia ir parodo, kaip svarbu aukotis dėl kitų. Vienas tokių mitų yra mitas apie Prometėją.
Šiame tekste pasakojama apie paskutinį likusį gyvą titaną Prometėją, kuris matydamas
ištuštėjusią žemę sukūrė pirmuosius žmones. Tačiau pirmieji jo sukurti žmonės buvo silpni.
Juos sunaikinti dėl jų silpnumo ir niekingumo siekė Olimpo dievai. Tačiau Prometėjas, kaip
kūrėjas, suprato, kad net ir gresiant bausmei, juos gins ir saugos nepaisant nieko. Taigi tai
rodo, kad tikrai rūpestingas žmogus, kuriam svarbūs jo artimieji, pasiaukojimas ir gerumas -
tai kilnus veiksnys. Todėl Prometėjas remdamasis kilniu idealu - apsaugoti žmones -
priešinasi dievų valiai. Jis apgauna juos aukojimo reikalais, pavogia iš dievų Olimpo ugnį ir
perduoda ją žmonėms, taip suteikdamas jiems išmintingumo bei galiausiai priima bausmę už
pirmųjų žmonių gynimą. Todėl galima suprasti, kad antikos žmonės, vertindami tokį elgesį,
mite jį įprasmino, kaip dėmesio vertą elgesį, kuriuo turėtų sekti žmogus. Manau,
šiuolaikiniam žmogui toks mitas tampa įkvėpimo šaltiniu, padedančiu suprasti tikrąją
pasiaukojimo ir gerumo prasmę. Taigi, mitas antikos ir dabarties žmogui parodo tikrąją
pasiaukojimo ir gerumo prasmę, kuri antikos žmogui yra elgesio liudijimas, o dabarties
žmogui - įkvėpimo šaltinis.
Apibendrindama galiu teigti, kad graikų mitai - tai prasmingi senųjų laikų tekstai, kurie
ugdo, įkvepia ir pamoko. Antikos žmonėms tai buvo daugiau liudijimas apie to meto herojus,
kurių pavyzdžiai apibrėžė prasmingo gyvenimo taisykles, parodė, kaip elgtis dera, o kaip -
ne. Per tuos elgesio reiškinius parodė, kas laukia už netinkamą elgesį, kokiais idealais reikėtų
sekti. Šiuolaikinis žmogus mitus mato, kaip senuosius kūrinius, kurie atskleidžia antikos
kultūros prasmes. Nors šie mitai buvo parašyti prieš daugybę metų, dabarties žmogus gali
pamatyti, jog jie analizuoja labai panašias, kaip ir šiuolaikiniame pasaulyje, problemas. Todėl
šiuolaikinį žmogų antikos mitai įkvepia, parodo, kokiais pavyzdžiais reikėtų sekti, kokiais -
ne.