Autoriteto problema Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“

Vienas teologas rašė: „Autoritetas – tai vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.

Visuomenėje, kuri kaskart darosi sudėtingesnė, mes nerimastingai dairomės autoriteto, kuris
nurodytų kur eiti ir užtikrintų saugumą.“ Gali kilti klausimas, kas gi yra tas autoritetas, kurio
daugelis taip dairosi? Autoritetas – tai kito asmens pripažįstamas žmogus, kurio pavyzdžiu
vadovaujamasi gyvenime. Vis dėlto autoritetas kartais gali būti problematiškas veiksnys.
Šiandien papasakosiu, kaip autoriteto problema atskleidžiama Juozo Grušo dramoje „Meilė,
džiazas ir velnias“.
Netinkamas autoriteto pasirinkimas gali vesti į pražūtį. Prisiminus cituotus teologijos
profesoriaus žodžius, galima daryti prielaidą, kad dažnas žmogus, tarsi norėdamas jaustis labiau
užtikrintas dėl pasirenkamos gyvenimo krypties, atkakliai ieško autoriteto. Kadangi tokios
paieškos neretai prasideda dar labai anksti, dažnai vaiko autoritetu tampa vienas iš tėvų. Vis
dėlto Juozo Grušo drama „Meilė, džiazas ir velnias“ atskleidžia, kad ne kiekvienas tėvas yra
vertas būti vaiko pavyzdžiu. Šį teiginį pagrindžia tragikomedijoje vaizduojamo jaunuolio
Andriaus ir jo tėvo pavyzdys. Andrius – visų likusiųjų, tai yra Juliaus, Luko ir Beatričės,
vadeiva. Alkoholis – nuolatinis visos kompanijos palydovas, tačiau Andrius iš savo draugų
išsiskiria dar ir polinkiu į sadizmą. Jis nuolat fantazuoja apie įvairius nusikaltimus, pavyzdžiui,
nužudymus ir išprievartavimus. Vaikinas demonstruoja nepagarbą netgi Beatričei – merginai,
kuria giliai širdyje iš tikrųjų žavisi. Iš Beatričės išgirdęs apie Andriaus būdą, jo tėvas stebisi
tokiu sūnaus elgesiu, jam kyla begalė klausimų: „Kuris iš mudviejų likimo auka? Tėvas ar
sūnus? Nežinau. Neturėjau laiko viską suprasti, permatyti. Dabar savęs klausiu, kaip tai galėjo
atsitikti, kad mano sūnus... aš jam kalbėdavau, o kartais, sukandęs dantis, tylėdavau. Buvau
griežtas. Ir nieko. Nieko! Kažkokios kitos jėgos užvaldė. Iš kur, kokios – neaišku...“ Iš vėlesnių
Andriaus žodžių galima suprasti, kad iš tikrųjų nėra taip sunku nuspėti, kokios jėgos jį užvaldė.
Dėl savo nuožmios sielos jaunuolis kaltiną tėvą, kuris, vaikino žodžiais tariant, buvo „įpratęs
skaldyti antausius“ ir taip sugriovė jų namų židinį. Vadinasi, kartais žmogui autoritetu tampa to
nevertas asmuo ir tai gali pastūmėti degradacijos link.
Visiškas autoriteto nebuvimas nebūtinai reiškia nelaimę. Žinoma, žmogui, ypač jaunam,
nelengva neturėti jokio pavyzdžio, kuriuo pasiremdamas jis galėtų priimti reikšmingus
sprendimus tada, kai susiduria su gyvenimo sunkumais. Vis dėlto, prisiminus Andriaus situaciją,
galima spėti, kad autoriteto neegzistavimas kartais pasitarnauja labiau negu sekimas netinkamu
pavyzdžiu. Tai iliustruoja kitos dramos „Meilė, džiazas ir velnias“ veikėjos, Beatričės, situacija.
Beatričė augo be tėvų, tik su močiute, kuri kartais net neįsileisdavo mergaitės namo. Vis dėlto
mergaitę Beatričės vardas ne veltui sieja su Dantės heroje: ji – tarsi moralinio taurumo
įsikūnijimas. Mergaitė net tokiomis aplinkybėmis toliau tiki ne tik močiutės gerumu, bet ir
apskritai viliasi, kad meilė dar išgelbės ne tik jos draugus, bet ir visą pasaulį. Tai įrodo jos
pokalbis su Andriaus tėvu. Kaip jau minėjau, Beatričė papasakoja pastarajam apie Andriaus
charakterį, tačiau taip pat sako jam tikinti, kad ir Andrius vis vien kada nors supras, kas tai yra
meilė. Ji viliasi, kad Andrius neperžengs ribos, po kurios, kaip ji pati sako, jau niekas
nebesvarbu. Tiesa, mergaitė rūpinasi ne tik Andriumi – visiems bičiuliams ji yra tarsi motinos
projekcija. Ji pasiruošusi juos ne tik apgaubti švelnumu, bet tuo pačiu ir pamokyti – ji aplanko ne
tik Andriaus, bet ir Juliaus, į gatvę išmetusio merginos, pagimdžiusios jam kūdikį, tėvą. Taigi,
kai kurie žmonės geba gyventi moralų gyvenimą net ir nesivadovaudami autoritetais.
Apibendrindama galiu daryti prielaidą, kad netinkamas autoriteto pasirinkimas gali būti
dar žalingesnis asmenybei, negu visiškas sektino pavyzdžio nebuvimas. Žinoma, kartais žmogus,
neturėdamas kuo vadovautis, gali lygiai taip pat nueiti klystkeliais, kaip ir tas, kuris seka nedoru
pavyzdžiu, tačiau kliaudamasis netinkamu autoritetu asmuo be abejonės pasuks tokiu pat
klaidingu keliu, o remiantis tik savo paties įsitikinimais, dar išlieka viltis pasirinkti teisingai ir
moraliai.
 Kalbėjimo planas
Tema: Autoriteto problema Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“
I. Įžanga (Nors dauguma žmonių jau nuo vaikystės atsiduria autoriteto paieškose, autoritetas
kartais gali būti problematiškas veiksnys.)
Tikslas: Sieksiu atskleisti klausytojams autoriteto problemą Juozo Grušo tragikomedijoje
„Meilė, džiazas ir velnias“.
Problemos: Kur gali nuvesti sekimas netinkamu pavyzdžiu? Kodėl neturėti jokio autoriteto
kartais geriau negu netinkamas autoritetas? Ar tėvai visada gali būti geras pavyzdys?
II. Dėstymas
1. Teiginys. Netinkamas autoriteto pasirinkimas gali vesti į pražūtį.
Argumentai:
a) Vaiko autoritetu dažnai tampa vienas iš tėvų, tačiau tėvai – ne visada geras pavyzdys.
b) Juozo Grušo dramos „Meilė, džiazas ir velnias“ veikėjas Andrius – nuožmios sielos, į
nusikalstamumą linkęs jaunuolis.
c) Andriaus tėvas stebisi sūnaus būdu, tačiau pačiam Andriui aišku, kad tokį jį suformavo tėvo
smurtas.
Dalinė išvada. Vadinasi, kartais žmogui autoritetu tampa to nevertas asmuo ir tai gali pastūmėti
degradacijos link.
2. Teiginys. Visiškas autoriteto nebuvimas nebūtinai reiškia nelaimę.
Argumentai:
a) Jaunam žmogui gali būti sunku neturėti kuo vadovautis gyvenime, tačiau kartais jokio
pavyzdžio geriau, nei blogas pavyzdys.
b) Beatričė auga be tėvų, o ir močiutė mergaite ne itin rūpinasi.
c) Nors ir augdama be autoriteto, Beatričė – moralinio taurumo įsikūnijimas.
d) Mergaitė rūpinasi visais savo draugais ir apskritai tiki, kad meilė išgelbės ne tik juos, bet ir
visą pasaulį.
Dalinė išvada. Taigi, kai kurie žmonės geba gyventi moralų gyvenimą net ir nesivadovaudami
autoritetais.
III. Apibendrinimas (Netinkamas autoriteto pasirinkimas gali būti dar žalingesnis asmenybei,
negu visiškas sektino pavyzdžio nebuvimas.)
Literatūros šaltiniai:
1) https://www.lituanistika.lt/content/27829;
2) https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/lietuviu-kalba/grusas-meile-dziazas-ir-velnias-kurinio-
analize;
3) http://www.studijoms.lt/tragikomedijos-meile-diazas-ir-velnias-veikeju-charakteriai.htm;
4) https://www.vle.lt/straipsnis/autoritetas/;
5) https://www.prizme.lt/zurnalas/?p=397;
6) Juozas Grušas „Meilė, džiazas ir velnias“.