Velniška ir dieviška žmogaus prigimtis

Velniškos žmogaus prigimties puikus įrodymas yra istorija apie Adomą ir Ievą – pirmuosius žmonės, kurie
nepakluso Dievui ir suvilioti piktų jėgų nusižengė jo įstatymams. Velnias – blogio ir visų nedorybių
simbolis, priešingai nei Dievas, kuris yra visų krikščioniškųjų dorybių skatintojas. Individui per ilgą savo
gyvenimą tenka susipažinti su jį aplankusia tamsiąja (velniška) prigimtimi ir šviesiąja (dieviška). Šios dvi
jėgos nuolatos grumiasi tarpusavyje, neleisdamos individui nuspręsti kuri iš jų stipresnė. Tad kyla
klausimas, kaip žmogus nusprendžia kuri iš jų nugali.

Žmogus pasitelkdamas patirtį ir visus išgyvenimus nusprendžia kuri prigimtis nugali. Asmuo kuris trokšta
pažinti visą būties begalybę, neišvengiamai susidūria su neviltimi, nepasitenkinimu ir blogiu. Šios patirtys
jį formuoja, keičia jo savimonę ir pasaulėžiūrą. Apie tokį žmogų prabyla XVII a. Apšvietos epochos
atstovas, vokiečių poetas, dramaturgas Johanas Volfgangas Gėtė dramoje „Faustas”. Apšvietos epocha
skatino žmogų pasitikėti savo jėgomis, pažinti save ir pasaulį. Toks žmogus buvo ir dramos „Faustas”
pagrindinis veikėjas Faustas. Jam įgriso gyvenimo monotoniškumas, ieškojimas jo prasmės knygose.
Pagrindinis Fausto tikslas buvo visuotinis pažinimas, kuris tapo ir savęs paties pažinimo kelione. Deja,
sudaręs sandorį su Velniu, pagrindinis veikėjas pasiduoda jo daromai blogai įtakai. Vedamas tamsaus
savo prado, nors ir visiškai to nesiekdamas, amžiams užmigdo Margaritos mamą, o vėliau nužudo ir jos
brolį Valentiną. Dramoje iškyla dvi jėgos – blogis ir gėris, kaip atitikmuo Fausto velniškos ir dieviškos
prigimties. Jo bendrininkas Mefistofelis šaiposi iš Fausto siekių, žmogų laiko silpna būtybe, kuri
nepajėgtų per savo gyvenimą pažinti visko. Kūrinio prologe Dievo ir Mefistofelio dialoge išryškinama
žmogaus dvilype prigimtis – gėris ir blogis pinasi, nesutaikomos jėgos abi dalyvauja žmogaus ir pasaulio
kūrime. Dievas pasitiki žmogumi, pateisina jo ieškojimus, o Mefistofelis skeptiškai vertina žmogaus
siekius, vadina jį menku ir niekingu. Galiausiai, Faustas atsispiria Mefistofelio pagundoms, svarbiausias
jam tampa kilnus darbas dėl kitų gerovės. Individas patiria nuopuolius, užmezga santykius su
netinkamais žmonėmis, tačiau visa tai suteikia didžiulę pamoką ir padeda žmogui pasirinkti dalykus,
kurie daro teigiamą įtaką. Taigi, žmogus nėra apsaugotas nuo klystkelių, tačiau tik per juos jis suranda
tikrą kelią ir paisirenka dievišką prigimtį.

Žmogus pasirenka savo prigimtį, pagal jį valdančius instinktus. Daugelis žmonių neturi krikščioniškųjų
vertybių, kaip užuojauta, supratingumas. Dažniausiai tokie asmenys lieka ištikimi nusistovėjusiems
principams ir elgiasi savanaudiškai, negalvodami apie kitų gerovę. Tokius žmones puikiai pavaizduoja XX
a. vidurio literatūros modernistas, prozos atnaujintojas, rašytojas Jurgis Savickis. Jo novelių personažai
neįdealizuojami – atskleidžiama dažniausiai negatyvi jų prigimtis. Novelėje „Ad astra” pagrindinis
veikėjas ūkininkas Dalba nusprendžia reformuoti gyvenimą. Viena iš jo reformų – seno šuns
atsikratymas. Jis nuskandina jį net ir tada, kai tas šuo jam pačiam išgelbėja gyvybę. Panašiai rašoma ir
novelėje „Vagis” kurioje vaikas yra gėrio ir dievškos prigimties apraiška, priešingai nei tėvas, kuris jo
akivaizdoje sumuša, susprado arkliavagį neparodydamas nė kruopelytės gailesčio ar žmogiškumo.
Individai paveiktas blogio, elgiasi žiauriai, nepaisydamas moralės normų. Vedami primapradžių instinktų,
jie nesistengia nuslėpti savo prigimties, elgiasi taip kaip jiem atrodo tinkama. Taigi, amoralūs poelgiai
nepaveikia sąžinės ir empatijos neturinčių, velniškos prigimties valdomų žmonių.

Apibendrindama norėčiau teigti, jog velniška ir dieviška prigimtis nuolatos kovoja tarpusavyje, tačiau nuo
pačio žmogaus charakterio, gyvenimo būdo priklauso kuri prigimtis nugalės. Jei žmogus yra žingeidus,
sumanus ir siekiantis pokyčių - jame dominuos dieviška prigimtis, tačiau jei asmuo yra negailestingas,
nenori ugdyti savo charakterio ir elgiasi netinkamai – jį valdo velniška prigimtis.