Ką gali duoti savo šaliai?

Savanaudiški individų siekiai, rūpinimasis tik savimi, noras kalbėti tik angliškai ir pamiršta gimtoji kalba
verčia susimąstyti apie savo šalies gerovę. Kiekvienas žmogus turi turėti bent dalelę patriotiškų jausmų,
noro dirbti tėvynės naudai. Be individų kurie nepasiduoda ir sunkiausiomis akimirkomis, stengiasi sau ir
kitiems įskiepyti gerąsias vertybes, pasaulyje būtų sunku. Tokie žmonės supranta, kad norint parodyti
meilę ir atsidavimą savo šaliai, reikia veikti, ir nepamiršti vieno ir svarbiausio mus jungiančio dalyko -
gimtosios kalbos.

Savo šaliai gali duoti meilę, išreiškiamą darbu ir ryžtu. Vien šiltų ir geranoriškų jausmų neužtenka.
Individas, norėdamas kurti ir puoselėti savo šalį, turi prisidėti gerais darbais. Tai daryti skatino XIX a. pab.
Romantizmo epochos atstovas, tautinio atgimimo dainius Jonas Mačiulis – Maironis. Romantizmo
epochos metu rašytojai kelia Tautų pavasario idealus, ugdo tautinę savimonę. Lietuvoje ši epocha irgi
įgauna tautinę kryptį. Maironio eilėraščių rinkinyje „Pavasario balsai” atskleidžiami tautinio įkvėpimo
šaltiniai: tai meilė tėvynei ir estetinis išgyvenimas. Poetas yra jaunas, nuliūdęs, kenčiantis, vienišas, nes
tuo taku „retai kas eiti gali”. Jis teigia, kad tautos atgimimas nėra savaiminis istorijos vyksmas, nes
suvokia, jog tėvynės ateitis priklauso nuo pačios tautos. Meilė tėvynei turi būti veikli – tai darbas, kova.
Rašytojas pabrėžia, kad tautos gyvybė skleidžiasi per jos kultūrą, o ateitis yra susijusi su kultūriniu darbu:
„Paimsime arklą, knygą, lyrą/ Ir eisim Lietuvos keliu!” gebėjimas aukotis rodo žmogaus dvasinę brandą,
ištikimybę tautos vertybėms. Pasirinkimas gyventi dėl jos nėra lengvas žingsnis, nes kyla abejonių ar
įvertins ateinančios kartos, jaučiama įtampa tarp pareigos ir asmeninių siekių. Individas turi suprasti, kad
meilė tėvynei nėra tik vieno lygmens emocija ar vienadienis reiškinys. Tai yra elgesio nuostatų ir
įsitikinimų darinys. Taigi, mylėti tėvynę reiškia įsipareigoti jai, suteikti galimybę plėstis jos kultūrai ir
bendruomenei.

Savo šaliai gali padėti puoselėti gimtąją kalbą, išlaikyti unikalumą. Dauguma individų užmiršta gimtosios
kalbos svarbą, jos nebevertina. Perimamos kitų šalių kultūros, kalba ir papročiai kelia grėsmę šalies
identitetui. Apie tai prabyla XVI a. Renesanso epochos atstovas, humanistas, rašytojas Mikalojus Daukša
pamokslų rinkinyje „Postilės ”„Prakalboje į malonųjį skaitytoją”. Ši prakalba laikoma gimtosios kalbos
išaukštinimo manifestu. Rašytojas prakalbą kuria lenkų kalba, adresuodamas šį veikalą sulenkėjusiems
Lietuvos bajorams. Skatina LDK žmones neatsisakyti gimtosios kalbos (nesmerkdamas kitų kalbų
vartojimo). Formuodamas tautinės tapatybės aspektus, argumentuoja remdamasis Renesanso epochai
būdingomis idėjomis. Jis teigia, jog kiekvienas kartu su motinos pienu gauna polinkį į gimtąją kalbą – ja
vartoti, skleisti, turtinti: „Kaip iš prigimties kiekvienas yra prisirišęs prie savo kilmės ir tautos, lygiai taip
pat ir prie savo gimtosios kalbos”. Daukša pateikia ir pavyzdžių iš gamtos, gyvenimo. Kas būtų, jeigu
varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala? Pranyktų savitumas. Dar vienas argumentavimo šaltinis – kitų
tautų pavyzdžiai. Arabų šalys, Italija, Graikija, Lenkija – šios valstybės rūpinasi išlaikyti ir skleisti savo
kalbą, „nėra jokių net sunkiausio turinio knygų, kurių jos nebūtų išvertę į savo kalbą”. Taip pat Daukša
perspėja, kas atsitiks, jeigu savo gimtąją kalbą žmogus paniekins: „Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką,
vienybę ir gerovę. Sunaikink kalbą – užtemdysi saulę danguje, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir
garbę”. Kalba žmogui turi būti pagrindinė vertybė, nes ji vienija visą tautą. Taigi, žmogus siekdamas tos
vienybės, skatina save ir kitus kalbėti gimtąją kalbą ir saugoti jos išskirtinumą.

Apibendrindama norėčiau teigti, jog žmogus neįsivaizduojamas be savo šalies. Nesavanaudiškas asmuo
gali savo šaliai suteikti meilę, įrodomą kilniais darbais ir nepasidavimu, o puoselėjantys gimtąją kalbą
individai duoda galimybę suprasti jos reikšmę tautai.