Lietuvių kalbos kaip gimtosios vertė

„Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos nemokėti“ – prieš daugiau nei
100 metų mums tvirtino Jonas Jablonskis. Paradoksalu, tačiau per šimtą metų mažai kas pasikeitė.
Jei anuomet Lietuva kovojo su lenkų kalbos integracija, tai šiandien susiduriame su vis didesne
anglicizmų ir daroma žala gimtajai kalbai. Būtent todėl šiandien noriu pristatyti lietuvių, kaip
gimtosios kalbos, vertę ir įtaką mūsų gyvenime.
Kalba – esminis tautą jungiantis ryšys, per kurį atsiskleidžia didelė dalis kultūros. XVI
a. didžiausias kovotojas už gimtosios kalbos teises Mikalojus Daukša itin pabrėžė kalbos svarbą
tautos išlikimui. Savo veikale „Postilė“ jis rašė: „Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba
ir visados rūpinosi ją išlaikyti, tvirtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio
niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. [...] Kalba yra bendras meilės ryšys,
vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją, – sunaikinsi santaiką, vienybę
ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir
garbę“. Būtent šiais žodžiais M. Daukša drąsino tautą grįžti prie gimtosios kalbos vartojimo, kad
galėtume ne tik išvengti baisaus nulenkėjimo, bet ir sustiprintume tautos dvasią, kuri vestų tėvynę į
šviesią ateitį.
Dar vienas didis žmogus – Vincas Kudirka savo pavyzdžiu mums įrodo, kokia svarbi
yra gimtoji kalba ir kokiems didiems darbams ji įkvepia. Jaunystėje jautęs gėdą dėl lietuvių kalbos
ir universitete kalbėjęs tik lenkų kalba, V. Kudirka paėmęs į rankas Basanavičiaus „Aušrą“
pravirko. Jauną gydytoją, inteligentą užklupo nenumaldomas gėdos jausmas dėl baisios nemeilės
tėvynei ir lietuvių kalbai. Tą akimirką jis suprato kokia svarbi kalba yra tautai ir kiek pastangų
reikia įdėti norint, kad ši tauta išliktų. Šiandien galime džiaugtis ne vienu Kudirkos kūriniu, paliktu
ateities kartoms, o svarbiausia – tautiška giesme, kurią išgirdus kiekvienam lietuviui suvirpa širdis
iš meilės tėvynei.
Šiandien pasaulis ir visos jo tautos susiduria su vis didesne globalizacija, kuri reiškia
blėstančią gimtosios kalbos ir tradicijų reikšmę. Žmonės vis mažiau reikšmės teikia gimtajai kalbai,
kompensuodami tai kitų kalbų mokėjimu. Tai reiškia, kad kyla didelė grėsmė lietuvių tautos
išlikimui. Jauni žmonės vis dažniau pasirenka švęsti „Helovyną“ vietoj Užgavėnių, vakarėliuose
nuolat skamba populiarioji užsienio atlikėjų muzika, o žodį „okey“, ko gero, išgirstame daug kartų
dažniau nei „gerai“. Pasaulis yra itin spalvinga ir nuostabi vieta, bet kalba mus pririša prie
gimtosios žemės, prie mūsų namų ir tėvų. Tik pažinę save ir savo namus, galime ieškoti laimės
plačiajame pasaulyje be didelės baimės pasiklysti.