DIPLOMATINĖ IR KONSULINĖ TEISĖ

Diplomatinė ir konsulinė teisė yra TT šaka, kurios normos reglamentuoja taikių ir oficialių
santykių palaikymą tarp TT subjektų per specialias užsienio arba išorės santykių institucijas.
Užsienio kai kalbama apie valstybes, išorės – TO.
Svarbiausi šaltiniai:
 1961 Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių;
 1963 Vienos konvencija dėl konsulinių santykių;
 konvencija dėl specialiųjų misijų.
 Nacionalinės teisės aktai: diplomatinės tarnybos įstatymas.

1. Valstybės užsienio santykių institucijų sistema.

Sistemą sudaro valstybės institucijos, kurios formuoja ir palaiko tarptautinius santykius.
Sistemą sudaro:
a) BENDROSIOS KOMPETENCIJOS / POLITINĖS INSTITUCIJOS – daugiau
formuoja užsienio politiką, rečiau įgyvendiną. Be užsienio politikos yra vykdomos ir kitos
funkcijos. Užsienio politikos formavimas yra vyriausybės prerogatyva.
a. Užsienio vadovas – Lietuvoje prezidentas – sprendžia pagrindinius užsienio
politikos klausimus ir kartu su vyriausybe vykdo užsienio politiką, pasirašo
tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui, skiria diplomatinius atstovus (su
vyriausybe), priima kitų valstybių diplomatų įgaliojamuosius raštus. Prezidentas gali
turėti patariamąsias institucijas savo funkcijoms vykdyti. Šiuo metu nėra jokios.
b. Vyriausybė – kartu su prezidentu įgyvendina užsienio politiką; užmezga ir
palaiko diplomatinius santykius su TT subjektais. Šiuos įgaliojimus dažniausiai
įgyvendina užsienio reikalų ministerija. Teikia pasiūlymus dėl diplomatų paskyrimo
ir sutarčių.
c. Parlamentas – (žr. K). Įtakoja užsienio politiką per įstatymų leidybą. Pvz.:
nacionalinio saugumo strategija ir pan. Taip pat vykdo parlamentinę kontrolę –
užsienio reikalų komitetas (įtakoja diplomatinio korpuso formavimą) Europos
reikalų komitetas. Užsienio reikalų komiteto sprendimai nėra privalomi, bet dar
niekada nebuvo nesilaikyta. Seimas taip pat palaiko riboto apimti užsienio santykius
su kitų valstybių parlamentais ir dalyvauja TO parlamentinių institucijų darbe –
formuoja parlamentines delegacijas: pvz.: Baltijos asamblėja, Europos tarybos
parlamentinė asamblėja, NATO asamblėja ir t.t. Parlamentinių ryšių grupės – pačių
seimo narių iniciatyvą glaudesniam bendradarbiavimui su kitų valstybių
parlamentais.
b) SPECIALIZUOTOS INSTITUCIJOS
a. Veikiančios valstybės viduje
i. Užsienio reikalų ministerija – koordinuoja kitų institucijų veiksmus.
Nuostatuose pagrindiniai uždaviniai (5). Jai pavaldžios visos užsienyje
esančios institucijos.
ii. Kitos institucijos
b. Veikiančios valstybės išorėje
i. Nuolatinės
1. Diplomatinės atstovybės (diplomatinės atstovybės įstatymas) yra dvi
rūšys: diplomatinės atstovybės užsienio valstybėse ir atstovybės prie
TO. Jos vykdo šiek tiek skirtingas funkcijas.
2. Konsulinės įstaigos – generalinis konsulatas ((garbės) generalinis
konsulas); konsulatas ((garbės) konsulas); vicekonsulėtas ((garbės)
vicekonsulas); konsulinė agentūra ((garbės) konsulinis agentas). Yra
 karjeros konsulai ir garbės. Garbės konsulams tai nėra pagrindinis
darbas.
ii. Laikinos – specialiosios misijos.
1. Specialiosios misijos užsienio valstybėse – laikinos delegacijos
konkretiems klausimams spręsti (ad hoc).
2. Delegacijos TO institucijose – pvz.: valstybės vadovas važiuoja sakyti
kabos JT generalinėje asamblėjoje.

2. Diplomatinių atstovybių funkcijos pagal tarptautinę teisę ir Lietuvos Respublikos

įstatymus.
Diplomatinių atstovybių funkcijos:
a) Atstovavimas valstybei
b) Derybų vedimas
c) Savo valstybės ir jos FA ir JA interesų gynimas – diplomatinė gynyba – taikios priemonės,
kuriomis esant TT pažeidimui ginamos FA ir JA teisės užsienio valstybėje. Valstybė turi
būti padariusi TT pažeidimą ir tuo pažeisit savo įsipareigojimus. Reikia kad asmuo
priklausytų valstybės jurisdikcijai (pilietis arba registruotas – nacionalinė priklausomybė;
nuolat gyvenančių asmenų ir pabėgėlių atžvilgiu taip pat taikoma). Vidaus teisinės gynybos
priemonių išsėmimas – tik prieinamos ir efektyvios.
d) Informacinė funkcija, informacijos platinimas apie LR užsienio valstybėje
e) Draugiškų santykių plėtra
f) Gali vykdyti visas kosulines funkcijas, jas vykdant diplomatinės privilegijos ir imunitetai
išlieka
g) Paprastai kontaktuoja su centrinėmis priimančiosios valstybės institucija
Konsulinės pagrindinės funkcijos 5 Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių straipsnis:
a) Politinio atstovavimo valstybei nėra
b) Derybų funkcijos nėra
c) FA ir JA gynyba – kosulinė pagalba įvairių nelaimių atveju. Konsulinė pagalba.
a. Konsulinė gynyba – valstybės įstaigos sulaikiusios asmenį privalo pranešti kosuliniai
įstaigai (pagalba teikiama piliečių suteikimu).
b. Konsulinė pagalba
c. Konsulinė pagalba piliečio mirties atveju
d. Palikimo apsauga
d) Informacinė funkcija
e) Draugiškų santykių plėtra
f) Administracinės funkcijos – išduoda įvairius dokumentus
g) Notarinės funkcijos atliekamos ribotai
Nesant tam tikros šalies kosulinės atstovybės galiam kreiptis į bet kurios kitos EU šalies atstovybę.

3. Diplomatinių atstovybių privilegijos ir imunitetai.

● Diplomatinės atstovybės privilegijos ir imunitetai
Neliečiamybė yra svarbiausias diplomatinių privilegijų ir imunitetų elementas. Tarptautinis
Teisingumo Teismas JAV diplomatinio ir konsulinio personalo byloje pareiškė, kad „nėra
fundamentalesnės sąlygos valstybėms palaikyti santykius už diplomatinių pasiuntinių ir
ambasadorių neliečiamybę“.
Pagal VKDS 1 (i) str., į diplomatinės atstovybės patalpų sąvoką įeina „atstovybės tikslams
naudojami pastatai arba jų dalys, įskaitant atstovybės vadovo rezidenciją, ir jiems priklausantys
žemės sklypai nepriklausomai nuo to, kieno tai yra nuosavybė“. Tačiau ne visada aišku, kokios
patalpos gali arba turi būti priskirtos atstovybės patalpoms, naudojamos „atstovybės tikslams“.
Pavyzdžiui, ar gali būti jomis laikomos valstybės turizmo agentūra, atstovybės narių vaikams
įsteigta mokykla, prekybos atstovybė ir pan. Tokiais atvejais atstovybės patalpų arba joms
prilygstantis statusas gali būti suteikiamas priklausomai nuo to, kiek naudojimasis jomis yra susijęs
su diplomatinių funkcijų vykdymu. VKDS 12 str. nustato, kad „atstovaujamoji valstybė negali be
išankstinio vienareikšmio priimančiosios valstybės sutikimo steigti įstaigas, sudarančias
diplomatinės atstovybės dalį, kitose vietovėse nei pati atstovybė yra įsteigta“.
Patalpų neliečiamybės turinį sudaro priimančiosios valstybės įsipareigojimas susilaikyti nuo bet
kokių veiksmų, galinčių ją pažeisti (pasyvaus pobūdžio įsipareigojimas). VKDS 22 str. 1 d.
pasakyta: „Atstovybės patalpos neliečiamos. Priimančiosios valstybės valdžios atstovai negali į jas
įeiti negavę atstovybės vadovo sutikimo“.
Nors diplomatinė atstovybė turi imunitetą nuo priimančiosios valstybės jurisdikcijos - joje negali
būti atlikta krata, vykdoma rekvizicija, areštuojamas turtas bei vykdomi kiti prievartinio
pobūdžio vykdomieji veiksmai - ji apskritai nėra visiškai eliminuojama (panaikinama) iš buvimo
valstybės jurisdikcijos veikimo sferos. Atstovybės patalpoms ir jų turtui turi būti taikomos
priimančiosios valstybės taisyklės, reguliuojančios priešgaisrinę apsaugą, triukšmo lygį ir pan., taip
pat ir jų vykdymo priemonės, išskyrus tas priemones arba esant tokioms aplinkybėms, kai
jurisdikcijos vykdymas pažeistų patalpų neliečiamybę arba trukdytų vykdyti jos funkcijas.
Priimančioji valstybė privalo imtis visų reikiamų veiksmų (aktyvaus pobūdžio įsipareigojimas)
atstovybės patalpoms apsaugoti nuo bet kokio įsiveržimo ar žalos padarymo ir užkirsti kelią bet
kokiam jos rimties sutrikdymui ar jos orumo žeminimui. Šie veiksmai turi būti adekvatūs galimai
grėsmei.
Valstybės nesugebėjimas užtikrinti atstovybės patalpų neliečiamumą neatleidžia nuo padarytos
žalos atlyginimo, kadangi valstybė atsako už savo teritorijos kontrolę.
Diplomatinių atstovybių neliečiamybė yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsienio
valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso“ 11 str. 1 ir 2 d., kurios nustato:
„Diplomatinės atstovybės patalpos, jose esantis turtas ir jos transporto priemonės yra neliečiamos.
Lietuvos Respublikos valdžios atstovai gali į jas įeiti tik sutikus diplomatinės atstovybės vadovui“.
Šio įstatymo 16 str. numato: „Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato
kitokias normas negu šis įstatymas, taikomos tarptautinės sutarties normos“. Be to, atstovybės bei
atstovybės narių patalpų neliečiamybė yra nustatyta ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso (BPK) 194 str., kuriame reglamentuojama procesinių veiksmų atlikimo šiose patalpose
tvarka bei sąlygos.
Atstovybės patalpos naudojamos tik diplomatinėms funkcijoms vykdyti. Diplomatinės atstovybės
patalpų panaudojimas kitais, su diplomatinėmis funkcijomis nesuderinamais tikslais formaliai
nesuteikia priimančiajai valstybei teisės pažeisti jų neliečiamybę, tačiau leidžia panaudoti kitas
VKDS nustatytas priemones.
Tarptautinės teisės normos, nustatančios valstybių teisę į savigyną, neturėtų būti taikomos valstybių
atstovų piktraudžiavimų diplomatiniais imunitetais, nukreiptų prieš priimančiosios valstybės
piliečius, atvejais, o turi būti išnaudojamos pačios diplomatinės teisės nustatytos atsakomosios
priemonės.
Visais atvejais, kai asmuo, nesinaudojantis imunitetais nuo buvimo valstybės jurisdikcijos, įvykdo
nusikaltimą atstovybės patalpose, jis turi būti perduotas buvimo valstybės teisėsaugos institucijoms.
Atstovybės patalpose negali būti sulaikomas siunčiančiosios valstybės pilietis, esantis
priimančiojoje valstybėje, siekiant jį perduoti atstovaujamosios valstybės valdžios organams.
Atstovybės patalpos, jų baldai ir kitas turtas, taip pat transporto priemonės turi imunitetą nuo kratos,
rekvizicijos, arešto ir vykdomųjų veiksmų. Šis imunitetas yra absoliutus ir atspindi bendrą
valstybės imuniteto nuo kitos valstybės jurisdikcijos principą. Prie atstovybės turto priskirtinos
ir jos banko sąskaitos, skirtos užtikrinti atstovybės funkcijų vykdymą. Bet jeigu atstovybės
patalpose, transporto priemonėje yra nusikaltėlis, nesinaudojantis asmens neliečiamybe, jis gali būti
sulaikytas. Prievartiniai veiksmai šiuo atveju būtų nukreipti ne į transporto priemonę, o į konkretų
asmenį.
Priimančiosios valstybės pareiga gerbti ir saugoti atstovybės patalpas kartu su joje esančiu turtu ir
archyvais išlieka ir nutraukus diplomatinius santykius arba laikinai ar visam laikui atšaukus
atstovybės narius, taip pat kilus ginkluotam konfliktui. Be to, atstovaujamoji valstybė gali savo
atstovybės patalpas su joje esančiu turtu ir archyvais patikėti globoti trečiajai valstybei, dėl kurios
sutinka priimančioji valstybė.
Nutraukus diplomatinius santykius ar atšaukus atstovybės narius savo turtu turi pasirūpinti pati
valstybė.
Nors diplomatiniai santykiai kilus ginkluotam konfliktui tarp siunčiančiosios ir priimančiosios
valstybių paprastai nutraukiami, pastarajai išlieka pareiga gerbti bei saugoti atstovybės patalpas su
joje esančiu turtu ir archyvais.
● Diplomatinis prieglobstis
Diplomatinis prieglobstis yra susijęs su atstovybės patalpų neliečiamybe ir suprantamas kaip
galimybė asmeniui, persekiojamam dėl politinių motyvų, suteikti prieglobstį atstovybės patalpose.
Diplomatinį prieglobstį reikia skirti nuo politinio prieglobsčio, kitaip vadinamo teritoriniu
priglobsčiu, kurį valstybės gali suteikti savo teritorijoje.
Pagal bendrąją tarptautinę teisę, diplomatinės atstovybės patalpų neliečiamybė nesuteikia teisės
suteikti diplomatinį prieglobstį.
Diplomatinio prieglobsčio suteikimas diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje nesuteikia
priimančiajai valstybei teisės pažeisti jų neliečiamybę, taip pat nustato priimančiosios valstybės
pareigą užtikrinti prieglobstį gavusio asmens teisę išvykti į kitą valstybę ir, jeigu šia teise
pasinaudojama, suteikti garantijas dėl jo neliečiamumo, kai to prašo prieglobstį suteikusi
diplomatinė atstovybė. Tarptautinis Teisingumo Teismas Asylum byloje (1950) pareiškė:
„Sprendimas suteikti diplomatinė prieglobstį kartu yra ir valstybės suvereniteto pažeidimas. Tai
trukdo pažeidėjui taikyti teritorinės valstybės jurisdikciją ir tampa kišimusi į reikalus, kurie
priklauso išimtinai valstybės vidaus komepetencijai. Toks teritorinio suvereniteto pažeidimas negali
būti pripažįstamas, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju tam nėra nustatytas teisinis pagrindas“. Tuo
Teismas patvirtino, kad bendrojoje tarptautinėje teisėje nėra normos, leidžiančios suteikti
diplomatinį prieglobstį, taip pat kad tokia teisė gali būti numatyta konkrečioje sutartyje. Išimtinais
atvejais prieglobsčio suteikimas humanistiniais motyvais diplomatinių atstovybių ir konsulinių
įstaigų patalpose dėl politinių ar religinių motyvų persekiojamiems asmenims, nors ir be formalaus
teisinio pagrindo, yra pateisinamas ir yra pripažintas valstybių praktika.
● Nusavinimas viešųjų interesų labui
Bet kokiam privačios nuosavybės nusavinimui eminent domain pagrindu yra keliamos sąlygos,
apribojančios tokią valstybės galimybę:
1. nuosavybė gali būti nusavinama tik valstybei mokant kompensaciją;
2. kai to reikia visuomenės poreikiams, tikslams ar gerovei;
3. nusavinimas turi atitikti tikslus, dėl kurių nuosavybė nusavinama.
● Archyvų ir dokumentų neliečiamybė - Absoliutaus pobūdžio, neapribotas jokiomis išimtimis
imunitetas. Atstovybės archyvai ir dokumentai neliečiami bet kuriuo metu, kur jie bebūtų.
Nors atstovybės archyvų ir dokumentų sąvoka VKDS nėra apibrėžta, jais turi būti
laikomi visi jos dokumentai ir korespondencija. Visi atstovybės kompiuteriniai
diskai ir kitos šiuolaikinės inforamcijos kaupimo priemonės yra priskirtinos prie atstovybės
dokumentų. Būtina, kad archyvai ir dokumentai būtų pažymėti atstovybę
išskiriančiu ženklu, kadangi tik tokiu atveju galima bus ginti šios informacijos
konfidencialumą.
● Fiskalinis imunitetas - Jį sudaro atstovybei teikiamos lengvatos mokesčių atžvilgiu.
Atstovaujamoji valstybė ir atstovybės vadovas atleidžiami nuo visų valstybinių regioninių ir
municipalinių mokesčių bei rinkliavų už nuosavas ar nuomojamas atstovybės patalpas,
 išskyrus mokesčius už suteiktas konkrečias paslaugas. Nuo mokesčių už
teikiamas konkrečias paslaugas (elektros, vandens tiekimą ir pan.) atstovybė neatleidžiama.
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos
Respublikoje statuso 12 str.: „Diplomatinių atstovybių patalpos abipusiškai atleidžiamos nuo visų
valstybinių ir vietinių mokesčių bei rinkliavų, išskyrus paslaugų mokestį, imamą Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka“.
● Muitų privilegija
Priimančioji valstybė, vadovaudamasi savo įstatymais ir kitais teisės aktais, leidžia įvežti ir atleidžia
nuo visų muito mokesčių ir susijusių rinkliavų, išskyrus atlyginimą už sandėliavimą, pervežimą ir
panašias paslaugas, prekes, skirtas oficialiam atstovybės naudojimui. Todėl diplomatinės atstovybės
supažindinamos su atitinkamais priimančiosios valstybės įstatymais ir kitais teisės aktais,
reguliuojančiais tokių prekių įvežimą ir taikomas muito privilegijas.
● Teisė naudoti atstovaujamosios valstybės simbolius VKDS 20 str.: „Atstovybė ir jos vadovas
turi teisę kelti atstovaujamosios valstybės vėliavą ir kabinti jos herbą ant atstovybės patalpų,
įskaitant atstovybė vadovo rezidenciją, bei ant pastarojo transporto priemonių“.
4. Diplomatų privilegijos ir imunitetai.
Diplomato asmuo neliečiamas. Jis negali būti sulaikytas ar laikomas suimtas jokia forma.
Priimančioji valstybė turi reikšti jam tinkamą pagarbą ir imtis visų reikiamų priemonių, kad
būtų išvengta bet kokio pasikėsinimo į jo asmenį, asmens laisvę ir orumą.
1.Diplomatas naudojasi imunitetu nuo priimančiosios valstybės baudžia
mosios jurisdikcijos. Jis taip pat naudojasi imunitetu nuo civilinės ir
administracinės jurisdikcijos, išskyrus bylas dėl:
a) privataus nekilnojamojo turto, esančio priimančiosios valstybės te
ritorijoje, jeigu šis nėra valdomas atstovaujamosios valstybės var
du siekiant atstovybės tikslų;
b) paveldėjimo, kai diplomatas veikia kaip privatus asmuo, o ne at
stovaujamosios valstybės vardu, ir yra testamento vykdytojas, pa
veldimo turto globėjas, įpėdinis ar paveldėtojas;
c) bet kokios profesinės ar komercinės diplomato veiklos, neįeinan
čios į jo tarnybines pareigas.

2. Diplomatas neprivalo duoti parodymų kaip liudytojas.

2. Diplomatui negali būti taikomos jokios vykdomosios priemonės, iš
skyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 1 dalies a), b) ir c) punktuo
se, ir tik jei tokios priemonės gali būti taikomos nepažeidžiant jo as
mens ir jo rezidencijos neliečiamybės.
3. Diplomato imunitetas nuo priimančiosios valstybės jurisdikcijos ne
atleidžia jo nuo atstovaujamosios valstybės jurisdikcijos.

5. Diplomatinių atstovybių personalo kategorijos. Diplomatų rangai.

Sudaro 3 personalo rūšys:
a) Diplomatinis personalas – atstovybės personalo nariai turintys diplomatinį randą (įskaitant
diplomatinės atstovybės vadovą). Įstatymas numato, kad diplomatinį personalą sudaro
diplomatai, specialieji atašė ir jų pavaduotojai, kariniai atstovai ir jų pavaduotojai ir
specialieji patarėjai ir jų pavaduotojai (asmenys prilyginti diplomatiniam personalui). Jie yra
prilyginti diplomatams ir nesudaro diplomatinės tarnybos sudėties.
 a. Specialieji atašė – asmenys atstovaujantys specialiose srityse. Svarbiausias gynybos
atašė. (čia ne ranga, o pareigybė)
b. Kariniai atstovai – ginkluotojų pajėgų atstovai TO, kurios turi karines institucija
pvz.: atstovybė prie NATO karinis komitetas.
c. Specialieji patarėjai – asmenys siunčiami padėti atstovybės darbui savo
kompetencijos klausimais. Prie NATO yra gynybos patarėjas. Jei prilyginami
atitinkam diplomatiniam rangui.
b) Administracinis-techninis personalas – kanceliarijos funkcijas vykdo, sekretoriai ir pan.
c) Aptarnaujantis personalas – aptarnaujančios funkcijos: vairuotojai, ūkvedžiai ir pan.
Dažniausiai iš vietos valstybės.

6. Diplomatinių atstovų klasės ir diplomatiniai rangai, šių sąvokų skirtumai.

Diplomatiniai atstovai (diplomatinių atstovybių vadovai). Klasės (tik diplomatiniam atstovam – 14
Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių) parodo atstovavimo lygį. Paprastai dabar
atstovaujama ambasadorių lygiu. Jei siunčiama žemesnio lygio rodo arba įtemptus santykius arba
rodo, kad yra nesvarbūs santykiai:
a) Ambasadoriai ir nuncijai (šventojo sosto atstovas) – skiriami valstybių vadovų ir
akredituojami prie valstybės vadovo
b) Pasiuntiniai ministrai ir internuncijai – skiriami valstybių vadovų ir akredituojami prie
valstybės vadovo
c) Reikalų patikėtiniai – skiriami užsienio reikalų ministro ir akredituojami prie užsienio
reikalų ministro.
d) Laikinieji reikalų patikėtiniai – veikia kai nėra ambasadoriaus (išvykus ar atšaukus).
Diplomatiniai rangai suteikiami visam diplomatiniam personalui – reglamentuoja nacionalinė teisė,
bet paprastai nesiskiria nuo kitų šalių. Tai tarnybiniai laipsniai skirti karjerai žymėti ir pareigos,
kurias galima eiti.
a) Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius – gali vadovauti diplomatiniai atstovybei
b) Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras – gali vadovauti diplomatiniai atstovybei
c) Ministras patarėjas
d) Patarėjas
e) Pirmasis sekretorius
f) Antrasis sekretorius
g) Trečiasis sekretorius
h) Atašė
Diplomatinių atstovų skyrimo tvarka (žr. diplomatinė teisė knyga). 4, 5, 13 Vienos konvencijos
straipsniai ir diplomatinės tarnybos įstatymo apie 32 str. diplomatinio atstovo skyrimo tvarka.
Diplomatiniu atstovu asmuo gali būti skiriamas tik esant išankstiniam kitos valstybės sutikimui –
agremanui. Jis gaunamas diplomatiniais kanalais – notomis. Gautas turi būti teigiamas ir aiškus, per
protinga laiką. Jei nesutinka arba per 4-6 savaites negaunama (jei nepaprašo palaukti ilgiau)
laikoma, kad agremano negauta. Jei gaunama skiriamas – pirmuosius du skiria valstybės vadovas,
trečiąją užsienio reikalų ministras. Jie savo pareigas pradeda eiti priklausomai nuo nacionalinės
praktikas arba nuo įgaliojamųjų raštų įteikimo (taip yra Lietuvoje) arba rečiau nuo tada kai yra
pranešama apie atvykimą ir įgaliojamųjų raštų nuorašai įteikiami užsienio reikalų ministerijai.
Pagal nacionalinę teisę kandidatus parenka užsienio reikalų ministras, tada kandidatas teikiamas
užsienio reikalų komitetui Seime. Apsvarsčius prašomas agremanas. Jį gavus kandidatas teikiamas
vyriausybei. Vyriausybė nutarimu kreipiasi į prezidentą ir prezidentas dekretu skiria asmenį. Kad
dekretas įsigaliotų reikia kontrasignacijos MP.
Reikalų patikėtinius skiria užsienio reikalų ministras.
Skiriant atstovus prie TO agremanų nereikia.
7. Diplomatinių atstovų skyrimo tvarka pagal tarptautinę teisę ir Lietuvos Respublikos
įstatymus
Akreditacija - diplomatinės atstovybės vadovo skyrimo procedūra. Šį procesą sudaro: kandidato
parinkimas, agremano paprašymas, vidaus teisės akto dėl paskyrimo išleidimas. Tiek agremano
prašymas, tiek ir atsisakymas jį suteikti turi būti konfidencialūs (LR DTĮ 31 str. 4 d.).

LR Diplomatinės tarnybos įstatymo 31 straipsnis: „Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo

skyrimo tvarka
1. Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, Lietuvos Respublikos
diplomatinį atstovą užsienio valstybėje, gavus tos užsienio valstybės sutikimą priimti (agremaną),
Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo Ministras
Pirmininkas.
2. Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, Lietuvos Respublikos
diplomatinį atstovą prie tarptautinės organizacijos Vyriausybės teikimu skiria Respublikos
Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo Ministras Pirmininkas.
3. Lietuvos Respublikos diplomatiniu atstovu gali būti tik diplomatas, turintis Lietuvos
Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar Lietuvos Respublikos nepaprastojo
pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą.
4. Žiniomis apie kandidato į Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus skyrimo procesą
keičiamasi vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu.
Prašymo dėl sutikimo priimti (agremano) Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą užsienio
valstybėje pateikimo tvarką nustato užsienio reikalų ministras.“
Tokią pat tvarką įstatymas nustato ir skiriant Lietuvos diplomatinė atstovą prie tarptautinės
organizacijos, išskyrus tai, kad šiuo atveju agremano nereikia.

Gavus agremaną ir įforminus paskyrimą pagal nacionalinius įstatymus, išduodami įgaliojamieji

raštai, kurie yra diplomatinio atstovo veiklos teisinis pagrindas visam misijos laikotarpiui. Atvykus į
buvimo valstybę įgaliojamųjų ratų nuorašai įteikiami užsienio reikalų žinybos vadovui; po to
oficialios ceremonijos metu įgaliojamieji raštai įteikiami buvimo valstybės vadovui. Tuo baigiasi
akreditacija ir prasideda diplomatinio atstovo misija.

8. Konsulinių funkcijų specifika lyginant diplomatinių atstovybių funkcijomis. Konsulinių

funkcijų klasifikacija.
Pagrindiniai skirtumai:
1) Vadovo paskyrimas vadinamas, diplomatinėje atstovybėje - akreditavimu, o konsulinės
įstaigos - konsulinės įstaigos vadovo paskyrimas;
2) Paskyrime, konsulinės įstaigos - kiekvieną kartą paskirdama konsulinės įstaigos vadovą, suteikia
jam konsulinį patentą ar lygiavertį dokumentą, kuriame nurodomos jo pareigos ir paprastai jo
pavardė, kategorija ir klasė, konsulinė apygarda ir konsulinės apygardos buvimo vieta, o
diplomatinėje - akreditavimą sudaro, kandidatūros parinkimas, agremano paprašymas, vidaus
teisės akto dėl paskyrimo išleidimas;
3) Konsulinius pareigūnus skiria užsienio reikalų ministras, o diplomatinį atstovą skiria
Prezidentas dekretu, Vyriausybės teikimu ir taip pat pasirašo Ministras Pirmininkas;
4) Sutikimas priimti asmenį vadovu, konsulinėje įstaigoje - egzekvatūra, diplomatinėje -
agremanas;
5) Lietuvos Respublikos diplomatiniu atstovu gali būti tik diplomatas, turintis Lietuvos
Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar Lietuvos Respublikos nepaprastojo
pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą.

Lietuvos Respublikos konsuliniais pareigūnais gali būti: a)diplomatinėse atstovybėse ir

konsulinėse įstaigose dirbantys diplomatai, kuriems pavesta atlikti konsulines funkcijas; b) garbės
konsuliniai pareigūnai.

Diplomatinių atstovybių Konsulinės funkcijos (pagal 1961 m. Vienos konvencijos dėl

funkcijos konsulinių santykių 5, 17 ir 38 str.)
(pagal 1961 m. Vienos
konvencijos dėl diplomatinių
santykių 3 ir 27 str.)

atstovavimas valstybei politinio atstovavimo valstybei nėra

derybų vedimas derybų funkcijos nėra

savo valstybės ir jos fizinių bei valstybės ir jos fizinių bei juridinių asmenų interesų gynyba vykdom
juridinių asmenų interesų gynimas

informacinė funkcija informacinė funkcija vykdoma

draugiškų santykių plėtra draugiškų santykių plėtra vykdoma

gali vykdyti visas konsulines atskirus diplomatinius aktus galima atlikti tik nesant valstybės
funkcijas, jas vykdant diplomatinės atstovybės ir įgaliotos trečiosios valstybės atstovybės,
diplomatinės privilegijos ir priimančiajai valstybei sutinkant, tai nesuteikia teisės į diplomatines
imunitetas išlieka privilegijas ir imunitetus

paprastai kontaktuojama su paprastai kontaktuoja su vietinėmis konsulinės apygardos

centrinėmis priimančiosios institucijomis, rečiau su centrinėmis valstybės institucijomis
valstybės institucijomis

● konsulinės funkcijos ir jų klasifikacija

Pagal VKKS 5 str.: Konsulinės funkcijos yra šios:

a) atstovaujamosios valstybės, jos piliečių ir juridinių asmenų interesų gynimas priimančiojoje
valstybėje laikantis tarptautinės teisės normų;
b) prekybinių, ekonominių, kultūrinių ir mokslinių ryšių tarp atstovaujamosios ir priimančiosios
valstybių plėtojimas bei kitų draugiškų santykių tarp jų skatinimas laikantis šios Konvencijos
nuostatų;
c) informacijos apie priimančiosios valstybės prekybinį, ekonominį, kultūrinį ir mokslinį gyvenimą
bei įvykius rinkimas teisėtomis priemonėmis, šios informacijos perdavimas atstovaujamosios
valstybės vyriausybei bei jos teikimas suinteresuotiems asmenims;
d) pasų ir kelionės dokumentų išdavimas atstovaujamosios valstybės piliečiams, taip pat vizų ar
atitinkamų dokumentų išdavimas asmenims, ketinantiems vykti į atstovaujamąją valstybę;
e) pagalba atstovaujamosios valstybės piliečiams ir juridiniams asmenims;
f) notarinių, civilinės registracijos ir panašių veiksmų atlikimas, taip pat atskirų administracinių
funkcijų atlikimas su sąlyga, kad tai neprieštarauja priimančiosios valstybės įstatymams;
g) atstovaujamosios valstybės piliečių ir juridinių asmenų interesų apsauga palikimo atsiradimo
(succession mortis causa) atveju priimančiosios valstybės teritorijoje, laikantis pastarosios įstatymų;
h) nepilnamečių ir kitų asmenų, neturinčių visiško veiksnumo ir esančių atstovaujamosios valstybės
piliečiais, interesų gynimas nepažeidžiant priimančiosios valstybės įstatymų, ypač jei tokiems
asmenims reikia globos ar rūpybos;
i) remiantis priimančiosios valstybės praktika ir nustatyta tvarka, atstovavimas atstovaujamosios
valstybės piliečiams ar to atstovavimo organizavimas priimančiosios valstybės teismuose ar kitose
įstaigose siekiant pagal priimančiosios valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus imtis laikinų
priemonių šių piliečių teisėms ir interesams apsaugoti, jei šie piliečiai dėl buvimo vietos ar kitų
priežasčių negali tinkamu laiku pradėti ginti savo teisių ir interesų;
j) teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimas, teisminių pavedimų bei pavedimų apklausti
atlikimas pagal galiojančias tarptautines sutartis, o nesant tokių sutarčių, kitu būdu, atitinkančiu
priimančiosios valstybės įstatymus;
k) atstovaujamosios valstybės įstatymuose numatytų teisių prižiūrėti ir inspektuoti atstovaujamosios
valstybės laivus ir orlaivius bei jų įgulų narius įgyvendinimas;
l) pagalbos teikimas laivams ir orlaiviams, nurodytiems šio straipsnio k) punkte, bei jų įgulų
nariams, pareiškimų apie laivo kelionę priėmimas, laivo dokumentų nagrinėjimas ir tvirtinimas bei,
nepažeidžiant priimančiosios valstybės kompetentingų institucijų teisių, bet kokių atsitikimų, kurie
įvyko kelionės metu, tyrimas, kapitono, pareigūnų ir jūreivių ginčų sprendimas tiek, kiek leidžia
atstovaujamosios valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai;
m) vykdymas bet kokių kitų funkcijų, kurias atstovaujamoji valstybė paveda atlikti konsulinei
įstaigai, kurių nedraudžia priimančiosios valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai, arba dėl kurių
neprieštarauja priimančioji valstybė, arba kurie numatyti galiojančiose atstovaujamosios valstybės ir
priimančiosios valstybės tarptautinėse sutartyse.

Konsulinių funkcijų klasifikacija:

● pagrindinės (bendrosios) funkcijos:
a. atstovaujamosios funkcijos - atstovaujamosios valstybės, jos fizinių ir juridinių
asmenų interesų gynyba;
b. draugiškų santykių su priimančiąja valstybe plėtra;
c. informacinė funkcija;
d. administracinė funkcijos;
e. notarinės ir registracinės funkcijos.
● išvestinės (specialiosios) funkcijos:
a. konsulinė pagalba;
b. pasų, kelionės dokumentų, vizų išdavimas;
c. teisių perėmimo ir palikimo apsauga;
d. nepilnamečių globos ir rūpybos užtikrinimas;
e. laikinas piliečių ir juridinių asmenų interesų atstovavimas priimančiosios valstybės
įstaigose;
f. teisinė pagalba - teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimas, pavedimų atlikimas;
g. navigacinės funkcijos - atstovaujamosios valstybės laivų ir orlaivių priežiūra,
inspektavimas, pagalbos jiems teikimas ir ginčų sprendimas;
h. kitos funkcijos (jei nustato kitos sutartys ar nedraudžia priimančioji valstybė):
● ryšiai su išeivija;
● konsuline registracija;
● konsulinis dokumentų legalizavimas;
● rinkimų ir referendumų organizavimas;
● sanitarinė funkcija: informavimas apie pavojingas ligas ir epidemijas ar
epizootijas;
● mokslo ir kultūros ryšių stiprinimas;
● informacijos apie atstovaujamosios valstybės gyvenimą sklaida.

9. Konsulinių įstaigų steigimo ir veiklos tarptautinis teisinis reguliavimas.

1963m. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 4 straipsnis

KONSULINĖS ĮSTAIGOS STEIGIMAS
1. Konsulinė įstaiga gali būti įsteigta valstybės teritorijoje tik tai valsty
bei sutinkant.
2. Konsulinės įstaigos buvimo vietą, jos klasifikaciją ir konsulinę apy
gardą nustato atstovaujamoji valstybė, o patvirtina priimančioji vals
tybė.
3. Atstovaujamoji valstybė vėliau gali keisti konsulinės įstaigos buvimo
vietą, jos klasifikaciją ar konsulinę apygardą tik priimančiajai valsty
bei sutikus.
4. Priimančiosios valstybės sutikimas taip pat reikalingas tais atvejais,
jei generalinis konsulatas ar konsulatas ketina atidaryti vicekonsulatą
ar konsulinę agentūrą kitoje vietoje, nei jie patys yra įsteigti.
Išankstinis priimančiosios valstybės sutikimas taip pat reikalingas ati
darant įstaigą, kuri yra esamos konsulinės įstaigos dalis, jei ta įstaiga
yra kitoje vietovėje nei pati konsulinė įstaiga.

10. Konsulinių įstaigų (vadovų) klasės. Konsulinių pareigūnų rūšys.

konsulinių įstaigų vadovų klasės
Visos VKKS numatytos konsulinių įstaigų vadovų klasės nereiškia, kad turi būti skiriami visų
klasių vadovai, t.y. pačių valstybių diskrecijai paliekant nustatyti savo konsulinių įstaigų vadovų
klases. Skiriant konsulinių įstaigų vadovus svarbiausias kriterijus nustatant jų klasę yra konsulo
buvimo vietos ir konsulinės apygardos reikšmė palaikant konsulinius santykius. Į stambiausius
ekonomikos bei prekybos centrus ir uostus paprastai skiriami generaliniai konsulai, o konsulai - į
maţesnės reikšmės centrus.
Konsuliniai agentai doktrinoje apibūdinami kaip sudarantys atskirą kategoriją, kuri pagal kai
kuriuos bruožus (profesinis pasirengimas, tik kai kurių konsulinių funkcijų atlikimas, atlyginimas
už darbą, skyrimo būdas, pilietybės reikalavimas ir kt.) yra artimesnė garbės nei etatiniams
konsulams.
Konsulinio agento klasę reikia skirti nuo kai kuriuose konsulinėse konvencijose naudojamos
konsulinio agento sąvokos, kuri reiškia bet kurį konsulinį pareigūną. Be to, pagal kai kurių
valstybių įstatymus konsulinius agentus, kurie nėra konsulinių įstaigų vadovai, o tiesiog jam
pavaldūs konsuliniai pareigūnai, gali skirti, priimančiajai valstybei pritarus, ir aukštesniųjų klasių
konsulinių įstaigų vadovai. Tokie konsuliniai agentai skiriami vykdyti konkrečias jiems nustatytas
funkcijas tam tikruose konsulinės apygardos miestuose arba vietovėse. Jie paprastai yra pavaldūs
juos paskyrusiam konsulinės įstaigos vadovui.
VKKS 16 str. skirtas konsulinių įstaigų vadovų vyresnybei. Kiekvienos klasės konsulinių įstaigų
vadovų vyresnybė nustatoma pagal egzekvatūros suteikimo datą. Jei konsulinės įstaigos vadovas
prieš gaudamas egzekvatūrą yra priimtas laikinai atlikti savo funkcijas, jo vyresnybė nustatoma
pagal laikino priėmimo datą. Ši vyresnybė išlaikoma ir jam suteikus egzekvatūrą. Konsulinių įstaigų
vadovai yra aukštesnės vyresnybės už tokio statuso neturinčius konsulinius pareigūnus.
Vyresnybės tvarka tarp dviejų ar daugiau konsulinių įstaigų vadovų, kuriems suteikta egzekvatūra
ar jie buvo laikinai priimti tą pačią dieną, nustatoma pagal datą, kai jų konsuliniai patentai ar
lygiaverčiai dokumentai buvo įteikti priimančiajai valstybei.
Laikinai einantys pareigas konsulinių įstaigų vadovai pagal vyresnybės eiliškumą eina po
konsulinių įstaigų vadovų, o jų tarpusavio vyresnybė nustatoma pagal datą, kada jie pradėjo laikinai
vykdyti įstaigų vadovų funkcijas.
Atstovaujamosios valstybės diplomatinė atstovybė arba, jei ši valstybė neturi tokios atstovybės
priimančiojoje valstybėje, konsulinės įstaigos vadovas praneša priimančiosios valstybės užsienio
reikalų ministerijai arba jos paskirtai institucijai apie konsulinės įstaigos konsulinių pareigūnų
vyresnybės seką ir bet kokį jos pasikeitimą.
VKKS 10 str.: Konsulinių įstaigų vadovų skyrimas ir priėmimas 1. Atstovaujamoji valstybė skiria
konsulinių įstaigų vadovus, priimančioji valstybė juos priima atlikti konsulines funkcijas. 2.
Konsulinės įstaigos vadovo skyrimo ir priėmimo formalumus nustato atitinkamai atstovaujamosios
ir priimančiosios valstybės įstatymai ir papročiai, atsižvelgiant į šios Konvencijos nuostatas.
VKKS 11 str.: Atstovaujamoji valstybė, kiekvieną kartą paskirdama konsulinės įstaigos vadovą,
suteikia jam konsulinį patentą ar lygiavertį dokumentą, kuriame nurodomos jo pareigos ir paprastai
jo pavardė, kategorija ir klasė, konsulinė apygarda ir konsulinės apygardos buvimo vieta.
Atstovaujamoji valstybė perduoda konsulinį patentą ar lygiavertį dokumentą diplomatiniais kanalais
ar kitu tinkamu būdų valstybės, kurioje konsulinės įstaigos vadovas atliks savo funkcijas,
vyriausybei. Jei priimančioji valstybė sutinka, atstovaujamoji valstybė gali vietoj konsulinio patento
ar lygiaverčio dokumento nusiųsti priimančiajai valstybei pranešimą, kuriame pateikiami šio
straipsnio 1 punkte nurodyti duomenys.
VKKS 12 str.: Konsulinės įstaigos vadovui leidžiama pradėti atlikti savo funkcijas priimančiajai
valstybei suteikus leidimą – egzekvatūrą nepriklausomai nuo šio leidimo formos. Valstybė, kuri
atsisako išduoti egzekvatūrą, neprivalo nurodyti atstovaujamajai valstybei tokio atsisakymo
priežasčių. Atsižvelgiant į 13 ir 15 straipsnių nuostatas, konsulinės įstaigos vadovas nepradeda eiti
savo pareigų, kol negauna egzekvatūros.

Konsulinių įstaigų vadovų klasės:

● generalinis konsulas;
● konsulas;
● vicekonsulas;
● konsulinis agentas.

Konsulinės įstaigos personalas ir jo rūšys

Personalo rūšys:
● konsuliniai pareigūnai (diplomatinio personalo atitikmuo) – asmenys, įgalioti atlikti
konsulines funkcijas (įskaitant konsulinės įstaigos vadovą, kuriam pavesta vadovauti
konsolinės įstaigos darbui);
● konsuliniai darbuotojai (tarnautojai) –atlieka administracinį techninį darbą. Jie turi
sudaryti tinkamas sąlygas konsulinių pareigūnų darbui;
● aptarnaujantis personalas – aptarnauja konsulinę įstaigą. Tai vairuotojai sodininkai ir t.t.
Konsulinių pareigūnų rūšys:
● karjeros (etatiniai);
● garbės.

Konsuliniams pareigūnams gali būti priskirti ir kiti asmenys, kurių darbas konsulinėje įstaigoje
susijęs su konsulinių funkcijų vykdymu:
● prokonsulai – konsulų padejėjai Jungtinės Karalystės konuslinėse įstaigose vykdant atskiras
konsolines funkcijas;
● Pagal kai kurias dvišales konvencijas konsuliniams pareigūnams priskiriami stažuotojai –
asmenys, siunčiami į konsulinę įstaigą pasirengti būsimai konsulinei tarnybai;
● atašė – LR specialųjį ataše apibrėžia kaip LR pilietį, pagal jį delegavusios ministerijos, kitos
valstybės institucijos ar įstaigos kompetenciją padedantį įgyvendinti LR užsienio politiką.

11. Konsulinių įstaigų vadovų skyrimo tvarka. Jos pagrindiniai skirtumai nuo diplomatinių
atstovybių vadovų skyrimo.
Pagrindiniai skirtumai:
1) Vadovo paskyrimas vadinamas, diplomatinėje atstovybėje - akreditavimu, o konsulinės
įstaigos - konsulinės įstaigos vadovo paskyrimas;
2) Paskyrime, konsulinės įstaigos - kiekvieną kartą paskirdama konsulinės įstaigos vadovą, suteikia
jam konsulinį patentą ar lygiavertį dokumentą, kuriame nurodomos jo pareigos ir paprastai jo
pavardė, kategorija ir klasė, konsulinė apygarda ir konsulinės apygardos buvimo vieta, o
diplomatinėje - akreditavimą sudaro, kandidatūros parinkimas, agremano paprašymas, vidaus
teisės akto dėl paskyrimo išleidimas;
3) Konsulinius pareigūnus skiria užsienio reikalų ministras, o diplomatinį atstovą skiria
Prezidentas dekretu, Vyriausybės teikimu ir taip pat pasirašo Ministras Pirmininkas;
4) Sutikimas priimti asmenį vadovu, konsulinėje įstaigoje - egzekvatūra, diplomatinėje -
agremanas;
5) Lietuvos Respublikos diplomatiniu atstovu gali būti tik diplomatas, turintis Lietuvos
Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar Lietuvos Respublikos nepaprastojo
pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą.

Lietuvos Respublikos konsuliniais pareigūnais gali būti: a)diplomatinėse atstovybėse ir

konsulinėse įstaigose dirbantys diplomatai, kuriems pavesta atlikti konsulines funkcijas; b) garbės
konsuliniai pareigūnai.

Konsulinės įstaigos vadovo skyrimo tvarka:

Konsulinių įstaigų vadovai nėra akredituojami priimančiosios valstybės vadovui. Jų skyrimą
reguliuoja nacionalinė teisė. Paskyrimas – nuolatinis arba laikinas. Konsulinių įstaigų vadovais
pripažįstami asmenys, kuriems atstovaujamoji valstybė paveda vadovui konsulinės įstaigos darbui
kai tokį paskyrimą oficialiai pripažįsta priimančioji valstybė. Konsulinė teisė

Bylos:
1. NUOLATINIO TARPTAUTINIO TEISINGUMO TEISMO 1939 M.
VASARIO 28 D. SPRENDIMAS BYLOJE PANEVĖŽYS-SALDUTIŠKIS
(DIPLOMATINĖS GYNYBOS SĄLYGŲ ASPEKTU).
Ginčo esmė:
Ginčas kilo tarp Lietuvos ir Estijos, dėl geležinkelio ruožo nuosavybės (anksčiau tas ruožas
priklausė Rusijos imperijai, bet po Pirmojo pasaulinio karo, kai susikūrė Baltijos valstybės, jis
atiteko Lietuvai), į kurį savo teises ir pretenzijas bandė įgyvendinti Estijos geležinkelio bendrovė
teigdama, kad ji yra Rusijos imperijos bendrovės valdžiusios tą ruožą teisių perėmėja. Estijos
Vyriausybė, remdamasi kitais argumentais, 1937 m. iškėlė bylą Lietuvos Vyriausybei ir dar prašė
14 mln. aukso litų vertės nuostolių atlyginimo.
Estijos argumentai:
Estijoje atsiradusi įmonė yra tęsinys tos įmonės, kuri Rusijos imperijoje nutiesė geležinkelio ruožą,
todėl Lietuva turi sumokėti Estijai už naudojimąsi tuo geležinkelio ruožu. Galima sakyti, Estijos
Vyriausybė gynė privatų (įmonės) interesą. Taip pat Estija bandė reikalauti netaikyti vidaus
gynybos priemonių išsėmimo taisyklės dėl tariamo esamų priemonių neefektyvumo (tariamo
Lietuvos teismų angažuotumo pretenziją keliančios bendrovės tapatybės klausimu).

Lietuvos argumentai ir Teismo sprendimas:

Lietuva šioje byloje ginčijo pačią Estijos teisę perduoti šį ginčą Tarptautiniam teismui. Lietuva
rėmėsi dviem argumentais: 1) nurodė, kad Estija nesilaikė bendrosios tarptautinės normos,
reikalaujančios, kad ginčas turėtų ryšį su valstybe pareiškėja ne tik reikalavimo pateikimo metu, bet
ir tada, kai buvo padaryta žala. Antrasis argumentas: 2) Estija nesilaikė normos, reikalaujančios
pirma pasinaudoti visomis valstybės vidaus teisės suteiktomis priemonėmis ir tik tada kreiptis į
tarptautines institucijas. Šis antrasis Lietuvos argumentas lėmė bylos baigtį: Teismas Estijos
ieškinį atmetė remiantis procedūros argumentais ir pripažino, kad bylą nagrinėti turi būtent Lietuvos
teismas, o ne tarptautinis teismas. Taigi NTTT neišnagrinėjo šitos bylos iš esmės (neišnagrinėjo ir
pirmojo Lietuvos argumento).
Taip pat ieškovo iškeltoje byloje dėl įrodymų trūkumo Lietuvos nacionainis teismas negalėjo
pripažinti Estijos bendrovės Rusijos bendrovės teisių perėmėja, tačiau tai dar nereiškia, adk
Lietuvos teismai nepripažintų tokio Estijos bendrovės statuso, jeigu ji pati kreitųsi į teismą ir
pateiktų trūkstamus įrodymus.
Bylos reikšmė:
Ši byla labiausiai žinoma dėl diplomatinės gynybos klausimų. Ja netgi buvo remiamasi, kai JT
Tarptautinė teisės komisija rengė Diplomatinės gynybos straipsnių projektą. Kas svarbu dėl
diplomatinės gynybos: valstybė pirma turi išnaudoti visas vidaus gynybos priemones, o tik tada
kreiptis į tarptautines institucijas. Tai vadinama vidaus gynybos priemonių taisykle. Tačiau ji turi
dvi išimtis: pirma, jeigu nacionaliniai teismai nėra įgalioti priimti sprendimą, tai nėra priežasties į
juos ir kreiptis; antra, nėra būtina dar kartą kreiptis į šiuos teismus, jei dėl to tebus pakartotas
anksčiau priimtas sprendimas. Šios išimtys, nurodytos Panevėžio – Saldutiškio geležinkelio byloje,
išliko nepakitusios iki šiol.
2. TARPTAUTINIO TEISINGUMO TEISMO 1955 M. SPRENDIMAS BYLOJE
NOTTEBOHM.
Notebomas, gimęs Vokietijoje, vis dar buvo Vokietijos pilietis , kai 1939m. spalį jis kreipėsi į
Lichtenšteiną prašydamas pripažinti jį piliečiu natūralizacijos būdu. 1905m. jis atvyko į Gvatemalą
ir pradėjo vykdyti pagrindinę savo komercinę veiklą, kuri plėtėsi ir klestėjo. Kartais nuvykdavo į
Vokietiją verslo reikalais ar kitur atostogų, taip pat keliskart lankėsi ir Lichtenšteine, kur gyveno
vienas jo brolių, tačiau nuolatine buveine iki 1943m. ir toliau buvo Gvatemala. 1939m. kovą jis
išvyko iš Gvatemalos, nuvyko į Vokietiją, po to viešėjo Lichtenšteine, kur jis buvo 1939m spalio
pradžioj. Būtent tada, 1939m. spalio 9-ąją, praėjus šiek tiek daugiau nei mėnesiui po Antrojo
Pasaulinio karo pradžios, pradėto Vokietijai užpuolus Lenkiją, jis ir padavė prašymą Lichtenšteinui
dėl jo natūralizacijos.
Užsieniečių natūralizacijos sąlygos yra įtvirtintos Lichtenšteino įstatyme, be daugelio kitų
reikalavimų privaloma, kad pareiškėjas turi įrodyti, jog įgijus pilietybę jis bus priimtas į
Lichtenšteino bendruomenę, taip pat atsisakyti kitos šalies pilietybės, įrodyti, kad jis jos neteks
įgydamas Lichtenšteino pilietybę natūralizacijos būdu, taip pat, kad jis gyveno Lichtenšteine bent 3
pastaruosius metus, nors nuo šio pagrindo asmuo gali būti atleidžiamas esant aplinkybėms, kurios
reikalauja ypatingo svarstymo išimties tvarka, taip pat, jog jis su kompetentingomis
institucijomis pasirašė sutartį dėl tapimo „pilnaverčiu“ šalies mokesčių mokėtoju bei kad jis yra
sumokėjęs natūralizacijos mokestį. Natūralizacija gali būti vykdoma tik žinant visus reikiamus
faktus ir kad oficialus pilietybės suteikimas yra negalimas, kai aplinkybės leidžia suvokti, kad
Lichtenšteino valstybei tai sukels žalą.
Notebomas siekė būti atleistas nuo reikalavimo būti ištisai pragyvenus šalyje 3 metus,
nenurodydamas ypatingų aplinkybių, suteikiančių tokią teisę. Jis sumokėjo mokesčius valstybei,
kuriuos būtų turėjęs sumokėti asmuo, gyvenęs 3m. Lichtenšteine, taip pat natūralizacijos mokestį.
1939m. spalio 17 jis tampa Lichtenšteino piliečiu, priima ištikimybės priesaiką, sudaro sutartį dėl
jo mokestinių įsipareigojimų šaliai, gauna Lichtenšteino pasą, kuriame įspausta Generalinio
Gvatemalos konsulo viza. 1940m. jis grįžta į Gvatemalą, kur imasi ankstesnės savo veiklos.
Teismas minėtus faktus svarstė dėl jų galimumo būti priešpastatytais Gvatemalos atsikirtimams dėl
natūralizacijos proceso, dėl to, ar jis suteikė Lichtenšteinui teisę naudoti diplomatinę gynybą prieš
Gvatemalą bei ar tai buvo teisėtas kreipimasis su ieškiniu.
Norėdamas, kad ieškinys būtų pripažintas priimtinu, Lichtenšteinas teigė, kad Gvatemala anksčiau
pripažino natūralizaciją, kurią dabar neigia. Nagrinėjant Gvatemalos požiūrį į Notebomą nuo jo
natūralizacijos momento, teismas nustatė, kad Gvatemala nepripažino Lichtenšteino teisės ginti
Notebomą. Ji tuomet svarstė, ar Lichtenšteino pilietybės suteikimas tiesiogiai nustatė pareigą
Gvatemalai pripažinti jos galiojimą, kitaip tariant, ar tas vienašališkas Lichtenšteino dokumentas
gali būti toks, kuriuo remiamasi prieš Gvatemalą naudojantis kitos šalies apsauga. Teismas šį
klausimą svarstė nekreipdamas dėmesio į Notebomo natūralizacijos procesą Lichtenšteino įstatymų
aspektu.
Teismas nustatė, kad pilietybė yra valstybės jurisdikcijos dalis (t.y. šalies įstatymais nustatomos
taisyklės, susijusios su jos pilietybe). Bet teismas turi spręsti ne klausimus, kurie susiję su
Lichtenšteino teisine sistema; naudoti diplomatinę gynybą reiškia dalyvauti tarptautinėje teisėje.
Kai dvi šalys patvirtina savo pilietybę tam pačiam asmeniui, situacija išsiplečia į tarptautinę plotmę.
Reikia siekti nustatyti, ar pilietybė yra suteikta tokiomis aplinkybėmis, kurios leistų iškilti kitos
valstybės pareigai pilietybės valstybei pripažinti tos pilietybės galiojimą. Tam, kad išspręstų šį
klausimą, teismas nustatė tam tikrus kriterijus. Jis išreiškė pirmenybę tikrajai ir „veikiančiai“, t.y.
efektyviai pilietybei, kuri susijusi su tokiais faktais kaip stipresni faktiniai ryšiai tarp asmens ir
vienos iš valstybių, kurių pilietybė yra kvestionuojama. Čia svarstomi įvairūs faktoriai ir jų svarba
priklauso nuo bylos: tai liečia ir asmens gyvenamąją vietą, jo interesų koncentracijos vietą, jo
giminystės ryšius, jo dalyvavimą visuomeniniame gyvenime, jo rodomą prisirišimą vienai iš šalių,
jo vaikams diegiamą požiūrį į šalį ir pan. Taigi, įgyvendinant diplomatinės gynybos teisę,
reikalaujamas pilietybės ryšys turi būti ne formalus, bet efektyvus, veikiantis.
Teismas tvirtino, kad valstybė gali įgyvendinti diplomatinę gynybą kitos valstybės atžvilgiu, jei
asmuo turi faktinį ryšį su valstybe. Teismas nustatė, kad Notebomas neturėjo faktinio, veiksmingo
pilietybės ryšio su Lichtenšteinu. Ieškinys atmestas.
Diplomatinė gynyba turi būti vykdoma laikantis tarptautinės teisės normų, kad būtų
galima diplomatinė gynyba, reikia kad būtų šios sąlygos:
1) tarpt.teisės pažeidimas, kuriuo valstybės piliečiui padaroma žala,
2) teisinio ryšio tarp valstybės ir asmens, kurio atžvilgiu buvo padarytas pažeidimas, buvimas,
t.y., pilietybės sąlyga. Asmuo tiek pažeidimo momentu, tiek valstybei realizuojant diplomatinę
gynybą, turi būti pilietis.
3) Vidaus teisinių gynybos priemonių išsėmimas valstybėje, kurioje asmens teisės buvo
pažeistos.
4) tinkamas diplomatiškas nukentėjusiojo elgesys. Nukentėjęs asmuo neturi pats būti pažeidėjas.
Pilietybės suteikimas- tai nacionaliniais teisės aktais reglamentuojamas dalykas, kuris nereikalauja
tarptautinio pripažinimo. Priešingai situacija susiklosto tada, kai iš kitos valstybės ar tarptautinės
bendruomenės yra reikalaujama pripažinti asmens kaip piliečio statusą, taip pat, kai norima asmens
atžvilgiu taikyti diplomatinę gynybą. Užsienio valstybės yra neįpareigotos pripažinti suteiktos
pilietybės pagal nacionaliniais teisės aktais nustatytą tvarką. Valstybė gali reikalauti pripažinti pagal
savo nacionalinius aktus suteiktą pilietybę tik tada, kai ją suteikiant buvo laikytasi efektyvios
pilietybės principo. Lichtenšteino diplomatinė gynyba Notebomo atžvilgiu negalima, nes nėra
vienos iš būtinų diplomatinės gynybos sąlygų- efektyvaus teisinio ryšio tarp Notebomo ir
Lichtenšteino valstybių.

3. TARPTAUTINIO TEISINGUMO TEISMO 1970 M. SPRENDIMAS BYLOJE

BARCELONA TRACTION, LIGHT AND POWER COMPANY, LIMITED
(BELGIJA PRIEŠ ISPANIJĄ).
Ginčas tarp Belgijos ir Ispanijos kilo dėl to, kad Ispanijos valdžios institucijos pradėjo Kanadoje
įsteigtos ir veikusios Ispanijoje įmonės „Barcelona Traction“ bankroto procedūras. Didžioji dalis
„Barcelona Traction“ akcininkų buvo Belgijos piliečiai. Kadangi Ispanija nenorėjo nesutarimų
spręsti derybomis, Belgija pamėgino ginčą perduoti Tarptautiniam Teisingumo Teismui.
Konstatuodamas, kad byla yra nepriimtina nagrinėti, Teismas pareiškė, kad būtina skirti valstybės
įsipareigojimus tarptautinei bendrijai apskritai ir tuos įsipareigojimus, kurie kyla ginčuose dėl
diplomatinės gynybos kitai valstybei.
Teismo Barcelona Traction byloje priimtame sprendime teigiama, kad akcininkai negali paduoti
ieškinių dėl žalos, kurią patyrė įmonė, o ne jie patys.
“Pagrindines taisykles, nustatančias įmonių investuojančių į užsienio valstybes
gynybos ypatumus, nustatė Tarptautinis Teisingumo Teismas Barcelona Traction byloje. Pasak
Teismo įmonė turi tos valstybės nacionalinį priklausomumą, kurioje ji yra įsteigta, ir tik pastaroji
valstybė turi teisę diplomatiškai ginti tokios įmonės interesus. Tai yra logika paremta taisyklė,
kadangi įmonė negali egzistuoti už teisinės sistemos, kuri ją sukūrė, ribų. Tačiau ši taisyklė
neužtikrina įmonės akcininkų interesų gynimo. Barcelona Traction byloje Teismas nusprendė, kad
Belgija negali pateikti pretenzijų Ispanijai ir ginti savo piliečių, Kanados įmonės, kurią paveikė
Ispanijos administracinės ir teisinės priemonės, akcininkų.
Savo išvadoje Teismas taip pat nurodė, kad akcininkų apsaugos mechanizmų reikėtų ieškoti ne per
diplomatinius kanalus, o dvišalėse ir daugiašalėse investicijų apsaugos sutartyse. Kartais,
tarptautinėse sutartyse nustatytomis procedūromis, įmonėms yra suteikiama teisė tiesiogiai ginti
savo interesus prieš valstybes.
Kitaip tariant, Tarptautinis Teisingumo Teismas, nustatęs, kad akcininkai tarptautinėje
teisėje neturi savarankiškų teisų, šioje byloje pirmą kartą išsakė savo susirūpinimą dėl to, kad
investavimas į užsienio valstybes tapo plačiai paplitusiu reiškiniu, o teisiniai investavimo į užsienio
valstybes klausimai liko nesureguliuoti. Jis nurodė, kad geriausias būdas sunorminti tokius
santykius yra sudaryti dvišalius, daugiašalius arba netgi tiesioginius investuotojų ir valstybių
susitarimus.

4. TARPTAUTINIO TEISINGUMO TEISMO 1980 M. SPRENDIMAS BYLOJE DĖL JAV

DIPLOMATINIO IR KONSULINIO PERSONALO LAIKYMO ĮKAITAIS IRANE (JAV
PRIEŠ IRANĄ).
Ryškiausias diplomatinių imunitetų pažeidimo pavyzdys - JAV diplomatinės atstovybės ir
konsulinių įstaigų užgrobimas Irane. 1979 m. keletas šimtų Irano studentų, protestuodami prieš
tai, kad JAV priėmė nuverstą Irano šachą, jėga užėmė JAV ambasadą Teherane bei JAV konsulatus
kituose miestuose bei užgrobė jų archyvus ir dokumentus. 52 JAV piliečiai, iš jų 50 diplomatų,
buvo 444 dienas jėga sulaikomi atstovybės ir konsulatų patalpose kaip įkaitai, reikalaujant išduoti
šachą ir jo pervestas į JAV bankų sąskaitas lėšas bei atsiprašyti už tariamą JAV kišimąsi į Irano
vidaus reikalus jo valdymo laikais. JAV vyriausybė nedelsdama pareiškė protestą, atsisakydama
patenkinti reikalavimus, tačiau oficialios Irano institucijos faktiškai pritarė JAV diplomatinių
atstovybių bei konsulinių įstaigų personalo sulaikymui ir nesiėmė priemonių pažeidimų padariniams
pašalinti.
JAV ieškinyje Tarptautiniam Teisingumo Teismui buvo prašoma pripažinti, kad Iranas pažeidė
VKDS, VKKS bei dvišalę Sutartį dėl draugiškų santykių, ekonominių santykių ir konsulinių teisių ir
kad jis būtų įpareigotas išlaisvinti įkaitus, sumokėti reparacijas ir nubausti kaltus asmenis. Be to,
JAV prašė Teismo imtis skubių laikinųjų priemonių atkurti pažeistas teises. Tarptautinis
Teisingumo Teismas JAV diplomatinio ir konsulinio personalo Teherane byloje pirmiausia priėmė
sprendimą, reikalaujantį, kad Iranas atkurtų JAV kontrolę savo diplomatinės atstovybės patalpoms,
išlaisvintų įkaitus bei suteiktų JAV diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų personalui visišką
apsaugą, privilegijas ir imunitetus, kuriais jie naudojasi pagal sutartis ir bendrosios tarptautines
teisės normas. Irano vyriausybė savo atsakyme Teismui nurodė, kad šis incidentas yra tik dalis
problemos, kuri kilo dėl JAV neteisėtų veiksmų Irane, ir kad šio klausimo sprendimas yra jo vidaus
reikalas, ir atsisakė dalyvauti teismo procese, nors šios bylos atžvilgiu Iranui galiojo Teismo
jurisdikcija. Teismas 1979 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą dėl laikinųjų priemonių, kuriuo
Irano vyriausybė buvo įpareigota imtis visų būtinų veiksmų atkuriant JAV pažeistas teises. Iranas ir
JAV, be to, buvo įpareigojamos susilaikyti nuo bet kokių veiksmų ir užtikrinti, kad nebūtų
imamasi veiksmų, galinčių tarp jų padidinti įtampą ir pasunkinti ginčo sprendimą. 1980 m.
gegužės 24 d. Teismas priėmė sprendimą, pripažįstantį Irano vyriausybės įvykdytus tarptautinės
teisės normų pažeidimus, su analogiškais reikalavimais Irano vyriausybei. Teismo sprendime, be
kita ko, buvo sakoma: „diplomatinės teisės normos įtvirtina atskirą režimą, kuris iš vienos pusės
nustato priimančiosios valstybės pareigas suteikti diplomatinėms atstovybėms lengvatas,
privilegijas ir imunitetus, ir iš kitos atsižvelgia į piktnaudžiavimus, kuriuos gali įvykdyti atstovybės
personalo nariai, taip pat išvardija priemones, kuriomis disponuoja priimančioji valstybė, kad galėtų
atsakyti į piktnaudžiavimus“. Prieš tai, 1980 m. balandžio 24 d., JAV vyriausybė įvykdė
nesėkmingą karinę akciją, siekdama jėga išvaduoti įkaitus.
Teismas pripažino, kad Irano vyriausybės kaltinimai JAV ambasados atžvilgiu dėl neteisėtų
veiksmų prieš Iraną, net jeigu jie būtų įrodyti, negali pateisinti neteisėtos veikos JAV ambasados ir
konsulatų bei jų personalo atžvilgiu, kadangi diplomatinės teisės nustatyta pareiga nepažeisti
diplomatinių imunitetų yra imperatyvinė ir turi būti vykdoma bet kokiomis aplinkybėmis.
Teismas pabrėžė, kad šis atvejis yra unikalus ir ypač pavojingas, kadangi šiuo atveju ne tik privatūs
asmenys ar jų grupės nepaisė užsienio valstybės ambasados neliečiamybės, bet ir pati
priimančiosios valstybės vyriausybė. ši retą diplomatinių santykių incidentą pasmerkė ir JT
Saugumo Taryba, savo rezoliucija 457 (1979) paraginusi Iraną išlaisvinti įkaitus. Ši byla vis dėlto
buvo išspręsta ne teismo, o politinio susitarimo būdu. 1981 m. sausio 19 d. JAV ir Iranas,
trečiosioms šalims tarpininkaujant, sudarė sutartį, numačiusią ir įkaitų išlaisvinimą. Vienas iš JAV
prisiimtų įsipareigojimų buvo imtis priemonių nutraukti bylos nagrinėjimą Tarptautiniame
Teisingumo Teisme. JAV prašymu ir Iranui neprieštaraujant, 1981 m. gegužę Teismas bylą
nutraukė.