XI tema

Individo padėtis tarptautinėje teisėje

Pilietybės sąvoka, pilietybės įgijimas ir netekimas pagal tarptautinę teisę ir Lietuvos

Respublikos įstatymus; dviguba pilietybė.

Pagal TT :
Pagal tarptautinę teisę pilietybė laikoma nuolatiniu teisiniu ryšiu, kuriuo asmuo susijęs su
valstybe, kad ir kur šis asmuo būtų. Sis ryšys leidžia valstybei vykdyti savo jurisdikciją šio
asmens atžvilgiu net tada, kai jis yra užsienio valstybės teritorijoje arba tarptautinėse erdvėse
(atviroje jūroje, Antarktidoje, kosminėje erdvėje ir pan.). Iki šiol tarptautinėje teisėje
neabejotinai pripažintas bendras principas, kad valstybė pati nustato savo pilietybės įgijimo
sąlygas. Šioje srityje paprastai daroma nuoroda į Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo
konsultacinę išvadą Dekretų dėl pilietybės, priimtų Tunise ir Maroke (Décrets de nationalité
promulgués en Tunisie et au Maroc), byloje (1923): „Klausimas, ar tam tikras reikalas
yra, ar nėra valstybės jurisdikcijos reikalas, yra iš esmės sąlyginis klausimas: jis
priklauso nuo tarptautinių santykių lygio. Todėl, Teismo nuomone, esant dabartiniam
tarptautinės teisės lygiui pilietybės klausimas iš esmės priklauso šiai rezervuotai sričiai"
Tarptautinė teisė reguliuoja kai kuriuos pilietybės klausimus, pavyzdžiui, jei asmuo turi ne
vieną pilietybę (bipatridas - asmuo, turintis dvigubą pilietybę) arba jos visai neturi
(apatridas). Žymiausias tarptautinis precedentas šioje srityje - Nottebom byla (1955)
Tarptautiniame Teisingumo Teisme.
Dviguba pilietybė gali atsirasti taikant dviejų valstybių pilietybės įstatymus vienam
asmeniui, pavyzdžiui, jam tuokiantis. Vedybų pagrindu pagal antros valstybės įstatymus
sutuoktinis galėtų įgyti šios valstybės pilietybę. Dažnai valstybių įstatymai nepripažįsta savo
piliečių kitos valstybės pilietybės arba esant dvigubai pilietybei pripažįsta tik savo pilietybę
su visomis iš pilietybės galinčiomis išplaukti pasekmėmis pagal šios valstybės įstatymus:
pareiga atlikti karinę tarnybą, mokėti mokesčius ir pan.
Kilus pilietybių kolizijai tarptautinėje plotmėje, tarptautinės teisės požiūriu reikėtų vadovautis
efektyvumo principu. Tarptautinė teisė nedraudžia valstybei nustatyti, kad jos pilietis, įgijęs
kitos valstybės pilietybę, praranda jos pilietybę.
Pilietybės įgijimas :
Asmuo pilietybę gali įgyti :
● gimdamas (filiacija) arba
● vėliau įgyti ją pagal valstybės įstatymus (natūralizacija), paprastai pragyvenęs šios
valstybės teritorijoje tam tikrą laiką, nustatytą jos įstatymais (sėslumo cen¬zas), ir
išlaikęs kalbos, konstitucijos pagrindų egzaminą ir pan.
Pilietybės netekimas : (neradau)
Nors pilietybė ir toliau lieka valstybės vidaus teisės dalis, nes valstybė pati nustato pilietybės
įgijimo bei netekimo pagrindus ir tvarką, tarptautinė teisė yra pajėgi spręsti kai kuriuos
kolizinius pilietybės klausimus, pirmiausia asmeniui turint kelias pilietybes arba neturint
jokios pilietybės.
Du principai- us soli (žemės, pagal teritoriją) ir us sangvini (kraujo). JAV yra us soli
dažniausias pavyzdys.
Pagal LR pilietybės įstatymą
Lietuvos Respublikos pilietybė – asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos Respublika,
grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis.
Įgijimas :
Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama:
1) gimstant;
2) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka;
3) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka;(12str Pilietybės
įstatymas.
4) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka;
5) grąžinus Lietuvos Respublikos pilietybę;
6) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais.

Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:

1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;
2) įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus;
3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais;
4) jeigu Lietuvos Respublikos pilietis tarnauja kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos
Respublikos Vyriausybės leidimo;
5) įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę pateikus suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės
būdu;
6) paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių šiam asmeniui
Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta, grąžinta ar išsaugota;
7) paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidus šį
ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus;
8) jeigu Lietuvos Respublikos pilietis, būdamas kartu ir kitos valstybės pilietis pagal šio įstatymo
7 straipsnio 6 ir 7 punktus, sukakus 21 metams nėra atsisakęs kitos valstybės (valstybių)
pilietybės.

Piliečių diplomatinė gynyba užsienyje. Diplomatinės gynybos samprata. Diplomatinės

gynybos vykdymo teisėtumo sąlygos. Diplomatinės gynybos priemonės.

Diplomatinės gynybos sąvoka pateikiama Diplomatinės gynybos straipsnių projekto

1 straipsnyje – diplomatinę gynybą straipsnių projekto veikimo srityje sudaro valstybės
kreipimasis diplomatinėmis ar kitomis taikiomis priemonėmis dėl kitos valstybės
atsakomybės už žalą pirmosios valstybės pilietybę turinčiam fiziniam ar juridiniam
asmeniui, sukeltą antrosios valstybės įvykdytu tarptautinės teisės pažeidimu, siekiant
įgyvendinti šią atsakomybę. Remiantis tarptautine teise. Kaip teigiama šio straipsnio
komentare, nesiekiama pateikti išsamaus ir baigtinio apibrėžimo, tiesiog siekiama išskirti
esminius diplomatinės gynybos bruožus, kuriais remiamasi visame straipsnių projekte

Tarptautinio Teisingumo Teismo 1949 m. balandžio 11 d. konsultacinė išvada Reparations

for Injuries Suffered in the Service of the United Nations byloje „Valstybė negali reikalauti
reparacijos už kokio nors įsipareigojimo jos atžvilgiu pažeidimą, prieš tai neįsitikinusi, kad ji
turi teisę to reikalauti, kadangi normos šioje srityje tam numato dvi sąlygas:
● „Pirma, valstybė atsakovė pažeidė vieną savo įsipareigojimų valstybės, kurios
piliečiai nukentėjo, atžvilgiu.
● Antra, tik šalis, kurios atžvilgiu šis įsipareigojimas egzistuoja, gali pareikšti pretenziją
dėl jo pažeidimo"
Europos Sąjungos piliečių diplomatinė gynyba Europos Bendrijos steigimo sutartis (ištrauka)
20 (buv. 8c) straipsnis
„Kiekvienas Sąjungos pilietis trečiosios šalies teritorijoje, kurioje jo pilietybės valstybė narė
nėra atstovaujama, turi teisę į bet kurios valstybės narės diplomatinės ar konsulinės įstaigos
gynybą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir šios valstybės piliečiai. Valstybės narės tarpusavyje
nustato būtinas taisykles ir pradeda tarptautines derybas tam, kad užtikrintų šią gynybą."
Lietuvoje yra diplomatinė gynyba, ji įtvirtinta Konstitucijoje.
Valstybė padaro žalą tiek FA tiek JA, tačiau ne kiekvienas sutarties pažeidimas reiškia, kad
reikia imtis diplomatinės gynybos. Ji yra tik kraštutinė priemonė. Ji nėra privaloma, tai
valstybės teisė, bet ne pareiga.

Užsieniečių teisinis statusas ir režimai pagal tarptautinę teisę.

Pagal 1985 m. Deklaracijos 1 straipsnį užsieniečiu laikomas „bet koks asmuo, kuris nėra
pilietis valstybės, kurioje jis arba ji yra". Plačiąja prasme terminas „užsienietis" apima tiek
kitos valstybės piliečius, tiek asmenis be pilietybės.
Apsaugos standartas taikomas ir JA. Negalima atimti jo nuosavybės be jokio pagrindo. Jeigu
taip atsitiktų, atsirastų pagrindas ginti savo valstybės pilietį.
Užsieniečių teisinį statusą konkrečioje valstybėje (jų atvykimo ir išvykimo tvarką,
prieglobsčio suteikimą, išsiuntimą iš šalies, teisę įsidarbinti ir pan.) nustato pirmiausia šios
valstybės įstatymai. Tačiau tai nereiškia, kad tarptautinė teisė nereguliuoja teisinės
užsieniečių padėties. Jau klasikinėje tarptautinėje teisėje nusistovėjo papročiai,
nustatantys valstybių elgesio su užsieniečiais standartus (minimum standards of
treatment of aliens) . šio principo atsiradimas siejams su antikine sąvoka.
Šie standartai yra visuotinai pripažinti ir apima:
● užsieniečio teisę būti pripažintam teisinių santykių subjektu, užsieniečio teisę į
humanišką elgesį,
● teisę į tai, kad suimtas arba teisiamas jis turėtų teisę į baudžiamojo proceso garantijas,
● teisę kreiptis į teismą,
● teisę į gyvybės ir laisvės apsaugą,
● teisę į kompensaciją, jei užsieniečio turtą nusavina užsienio valstybė ir kt.

Asmenų be pilietybės teisinis statusas pagal tarptautinę teisę.

Asmens be pilietybės tarptautinis teisinis statusas yra šiek tiek siauresnis - nėra valstybės,
kuri vykdytų diplomatinę jo gynybą. Paprastai galima vykdyti tik savo piliečių diplomatinę
gynybą, todėl net valstybė, kurioje apatridas nuolat gyvena, negali vykdyti diplomatinės jo
gynybos.
Valstybė negali atimti asmens pilietybės.
Yra gentys, kurios neturi pilietybės. Taip pat istoriniai dalykai, pvz okupacija.

Pabėgėlio samprata. Pabėgėlių teisinis statusas.

Pagal 1951 m. Ženevos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį ir 1967 m. Protokolą
dėl pabėgėlių statuso pabėgėliu reikia laikyti asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės
būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei
grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba
bijo naudotis tos šalies gynyba. Juo reikia taip pat laikyti apatridą, negalintį grįžti į valstybę,
kurioje jis anksčiau nuolat gyveno, dėl anksčiau nurodytų priežasčių. Pabėgėliais nelaikomi
asmenys, dėl ekonominių priežasčių siekiantys patekti arba jau patekę į kitos valstybės
teritoriją net ir tada, kai tai daryti juos skatina skurdas arba badas.
Pabėgėlio statusas neatskiriamas nuo teisės į prieglobstį. Visuotinės žmogaus teisių
deklaracijos 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad „kiekvienas persekiojamas žmogus turi teisę
ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis". Taigi asmens teisė gauti teritorinį
prieglobstį ir atitinkama valstybės pareiga jį suteikti gali tiesiogiai išplaukti tik iš 1951 m.
Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso1 arba kitų sutarčių.
Negrąžinimo principas- negali grąžinti asmens į tą šaalį iš kurios pabėgo, jeigu jam ten gresia
pavojus. Konvencijoje yra įtvirtinti pagrindai, dėl kurių asmuo gali prašyti pabėgėlio statuso.
Yra ir prieglobsčio prašytojai, kurių stipriai apribotos teisės, jie turi būti uždaroje teritorijoje,
negali niekur išvykti, negauna medicininės pagalbos, tik tada gali prašyti pabėgėlio statusą.
ES teisės aktai, Dublino reglamentas, pagal kurį vykdomas perkėlimo procesas. Siekiant
sumažinti pabėgėlio skaičių tose šalyse, kur pabėgėlių skaičius didelis, siekiama juos perkelti

1 Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Ženevos konvenciją ir 1967 m. Protokolą 1997 m. sausio 21 d. Lietuvai Ženevos konvencija ir
Protokolas įsigaliojo atitinkamai 1997 m. liepos 27 d. ir 1997 m. balandžio 28 d.
į kitas šalis. Europa susiduria su pabėgėlių krize ne pirmą kartą. Lietuva dalyvauja pabėgėlių
perkėlimo programoje.