Teisė į būsto paramą

LR paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 9 str. numato sąlygas, kurias

turi atitikti valstybės paramos pirmajam būstui įsigyti ar išsinuomoti sąlygas.
Viena iš jų – prašantis valstybės paramos būstui išsinuomoti asmuo privalo būti
LR nuolatinis gyventojas, o jei  paramos prašoma pirmajam šeimos būstui
įsigyti – prašantysis turi būti LR pilietis.
Į Vilniaus miesto būstą kreipiasi trys asmenys, kurie  norėtų pretenduoti į
šiame įstatyme numatytą valstybės paramą.
Pirmasis asmuo – Ukrainos pilietė, viena auginanti vaiką Lietuvoje. Vaikas yra
LR pilietis.
Antrasis asmuo – Lenkijos pilietis, kuris į Vilnių periodiškai, keletą kartų per
mėnesį, atvyksta siūlydamas reklamos plotus medicininę įrangą gaminančioms
įmonėms specializuotuose Lenkijoje platinamuose žurnaluose.
Trečiasis asmuo – Latvijos pilietis, kuris gyvena Lietuvoje penkis mėnesius, ir
dirba legaliai vienoje Vilniuje veikiančioje statybų kompanijoje apdailos
meistru.
 
Vilniaus miesto būsto teisininkui atrodo, kad nė vienas šių žmonių
neturi teisės į valstybės paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, bet dėl
visa ko perduoda Jums įvertinti, ar toks sprendimas nepažeistų ES
teisės. Įvertinkite, ar pilietybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos
reikalavimas aptartomis aplinkybėmis gali būti laikomas teisėtu.
Motyvuokite savo atsakymą.  

Šio uždavinio problema – ar ES teisė kaip nors riboja valstybės galimybę

rezervuoti galimybę gauti paramą būstui įsigyti tik savo piliečiams ar
nuolatiniams gyventojams.
Visi įvardinti asmenys – Ukrainos pilietė, viena Lietuvoje auginanti vaiką, LR
pilietį, Lenkijos pilietis, atvykstantis į Vilnių periodiškai teikti reklamos
paslaugas, bei Latvijos pilietis, dirbantis statybų įmonėje, yra teisiškai
skirtingose situacijose, dėl to kiekvieną jų būtina aptarti atskirai.
Asmenų judėjimo laisvę reglamentuoja SESV 45 str., kuris taikomas
darbuotojams, SESV 49 str., bei SESV 56 str., taikomi savarankiškai
dirbantiems asmenims. Šie straipsniai Sutartyje yra nuo jos sudarymo 1958 m.
Į Sutartį jie buvo įtraukti, nes Sutarties tikslas buvo įsteigti bendrąją rinką
panaikinant kliūtis laisvam ekonomiškai aktyvių asmenų judėjimui. 1992 m.
SESV buvo papildyta ES pilietybės institutu (SESV 20 str.). ES pilietybę turi
kiekvienas asmuo, turįs bent vienos ES valstybės narės pilietybę. ESTT yra
pareiškęs, kad Sąjungos pilietybė (SESV 20 str.) ateityje turėtų tapti
pagrindiniu asmens statusą nulemiančiu teisės institutu (Grzelczyk). Tačiau
šiuo metu yra pripažįstama, kad jei situacijoje įmanoma pritaikyti kurį nors
straipsnį, taikomą ekonomiškai aktyviems asmenims, jie ir turėtų būti taikomi.
SESV 20 str. ESTT taiko tik tais atvejais, kai negali būti pritaikytas nei SESV
45, 49 ar 56 str.
Ukrainos pilietė, viena auginanti vaiką, LR pilietį
Sąlygoje nėra duomenų dėl to, kokiomis aplinkybėmis Ukrainos pilietė atvyko į
LR, gavo leidimą gyventi, ar buvo sudariusi santuoką, ir kaip jos vaikas tapo LR
piliečiu ir pan. Ši informacija gali būti teisiškai reikšminga siekiant įvertinti, ar
ši moteris gali būti laikoma ekonomiškai aktyvi, ar ne. Tačiau nesant šių
aplinkybių, nėra pagrindo konstatuoti, kad jai gali būti taikomas kuris nors
ekonomiškai aktyviems asmenims taikytinas SESV straipsnis. Atitinkamai,
kadangi nėra duomenų, leidžiančių šioje situacijoje taikyti SESV 45, 49 ar 56
str., belieka įvertinti, ar LR reikalavimas turėti LR pilietybę arba nuolatinio
gyventojo statusą pretenduojantiems į valstybės paramą būstui įsigyti ar
išsinuomoti neprieštarauja SESV 20 str.

SESV 20 str. įtvirtina visų ES valstybių narių piliečių teisę laisvai judėti ir apsigyventi
valstybių narių teritorijose. SESV 21 str. detalizuoja, kad kiekvienas Sąjungos pilietis turi
teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms
įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. SESV 18 str. uždraudžia bet
kokią diskriminaciją dėl pilietybės.
Aptariamu atveju ES pilietybę turi Ukrainos pilietės vaikas, kadangi jis yra LR,
ES valstybės narės, pilietis. Kadangi LR pilietis ginčija savo pilietybės valstybės
priemonę, būtina įvertinti, ar tai nelaikytina vidaus situacija, kuriai ES teisė
nebūtų taikoma.
Kaip ESTT nusprendė Zambrano byloje, vidaus situacija nelaikytini atvejai, jei
valstybės narės priemonė gali iš esmės apriboti asmens galimybę pasinaudoti
savo kaip ES piliečio teisėmis. Visgi Zambrano byloje ginčas tarp pareiškėjo,
kurio vaikai buvo Belgijos piliečiai, buvo dėl jo teisės gyventi Belgijoje. Jei
Belgija nebūtų šiam asmeniui pripažinusi teisės gyventi Belgijoje, ten nebūtų
galėję gyventi ir jo vaikai. Tad Zambrano situacijoje galimybė naudotis savo
kaip ES piliečių teisėmis būtų buvusi iš esmės apribota. Teismo praktika nėra
visiškai aiški dėl to, ar Teismas nelaikytų vidaus situacija tokių aplinkybių, kaip
aptartos šioje situacijoje, ir sutiktų su tuo, kad ši situacija patenka į SESV 20,
21 ir 18 str. taikymo sritį. Analizuojama priemonė aiškiai diskriminuoja LR
pilietį dėl jo tėvų pilietybės ir taip apsunkina jo galimybę naudotis savo
teisėmis į būstą visa apimtimi. Atsižvelgiant į ES pilietybės instituto aiškinimo
tendencijas, yra tikėtina, kad ESTT sutiktų su tuo, kad aptarta situacija
nelaikytina vidaus situacija. Visgi jei tai būtų pripažinta vidaus situacija,
pilietybės ar nuolatinio gyventojo statuso reikalavimą galėtų prieštarauti LR
Konstitucijai.
Savo praktikoje dėl ES pilietybės instituto ESTT pripažįsta, kad šis institutas
draudžia diskriminuojančias valstybių narių priemones pretenduojantiems į
socialines ir mokesčių lengvatas (Turpeinen, Pusa, N, Schwarz, Zanotti bylos).
Atitinkamai, yra nemaža tikimybė, kad kilus ginčui dėl šio epizodo, ESTT
pripažintų, kad pilietybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos reikalavimas
aptartomis aplinkybėmis būtų nesuderinamas su SESV 21 str. Kadangi
vertinama priemonė (pilietybės reikalavimas) yra tiesiogiai diskriminuojanti,
pateisinti ją galima tik siekiu užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką ir
visuomenės sveikatą (SESV 52 str.) Nėra pagrindo teigti, kad aptartomis
aplinkybėmis nuolatinės gyvenamosios vietos ar pilietybės reikalavimas
nustatytas siekiant kurio nors iš šių tikslų.
Latvijos pilietis
Trečiojo asmens situacija yra aiškiausia. Jis yra Latvijos pilietis, kuris Lietuvoje
dirba statybų įmonėje penkis mėnesius. Jis aiškiai laikytinas darbuotoju (jo
veikla yra reali ir efektyvi), tad jo situacija vertintina pagal SESV 45 str. Pagal
šį straipsnį jis turi teisę nebūti diskriminuojamas nei tiesiogiai nei netiesiogiai,
taip pat jo atžvilgiu negali būti taikomos jokios priemonės, kurios apsunkintų jo
galimybę gyventi Lietuvoje. Pagal reglamento 492/2011 7 str. jis turi teisę
naudotis tokiomis pat socialinėmis ir mokesčių lengvatomis, kaip ir vietiniai.
Itin svarbu, kad Reglamento 9 str. detalizuoja, kad darbuotojai turi tokias
pačias teises dėl būsto, kokias turi ir priimančios valstybės piliečiai:
1. Darbuotojas, kuris yra valstybės narės pilietis ir dirba kitos valstybės narės teritorijoje, naudojasi visomis teisėmis ir
privilegijomis būsto srityje, kurios yra suteiktos vietiniams darbuotojams, įskaitant teisę tapti būsto, kurio jam reikia,
savininku.
2. Darbuotojas, nurodytas 1 dalyje, turi tokią pačią teisę, kaip ir tos valstybės piliečiai, būti įtrauktas į sąrašą
būstui gauti tame regione, kuriame jis dirba, jeigu tokie sąrašai apskritai yra sudaromi, ir jis gali naudotis
visomis su tuo susijusiomis privilegijomis ir pirmumo teise.
Reglamento taikymas nesiejamas su gyvenimo šalyje terminu, todėl būdamas
darbuotoju asmuo turi teisę į tokias pačias socialines garantijas, kurios
užtikrinamos ir priimančios valstybės piliečiams.
Reglamentas yra tiesiogiai ir visuotinai taikomas teisės aktas, o aptariamu
atveju LR teisės į valstybės paramą būsto įstatymas aiškiai prieštarauja
reglamento nuostatai. Pagal ES teisės viršenybės principą kilus kolizijai tarp ES
teisės normos ir LR įstatymo normos būtina taikyti ES teisės normą. Tokią
pareigą turi ir Vilniaus miesto būstas, kaip viešojo administravimo įstaiga (žr.
Marschall). Atitinkamai, Vilniaus miesto būstas privalo pripažinti Latvijos
piliečio teisę į būsto lengvatą.

Lenkijos pilietis
Antrasis asmuo yra Lenkijos pilietis, kuris periodiškai atvyksta į Vilnių teikti
reklamos paslaugas.
Šis asmuo yra ekonomiškai aktyvus, nors pateiktų faktinių aplinkybių
nepakanka išvadai, jog jo veikla yra pakankamai tęstinė ir stabili, kas jis būtų
laikomas įsisteigusiu Lietuvoje (žr. SESV 49 str., Gebhard), taip pat nėra
informacijos apie tai, ar jis yra kokios nors įmonės darbuotojas, kad būtų
galima taikyti SESV 45 str. Turima informacija leidžia daryti prielaidą, kad jis
yra savarankiškai dirbantis asmuo, teikiantis paslaugas už atlyginimą. Į Lietuvą
jis atvyksta periodiškai, keletą kartų per mėnesį, tad jo veikla yra laikina. Be
to, jis yra Lenkijos pilietis, veikiantis Lietuvoje, tad tai nėra vidaus situacija. Iš
to seka, kad pilietybės arba nuolatinės gyvenamosios vietos reikalavimo
teisėtumą šiam asmeniui reikėtų vertinti taikant SESV 56 str.
ESTT pripažįsta, kad SESV 56 str. Draudžia tiek diskriminuojančias, tiek ir
nediskriminuojančias priemones, jei šios riboja ar apsunkina asmens galimybę
patekti į kitos valstybės narės rinką (žr. Sager). Paslaugų laisvės atveju nėra
antrinio teisės akto, kuris detalizuotų vienodo elgesio principo turinį;
Reglamentas 492/2011 paslaugų teikėjams netaikomas. Visgi ESTT yra
pripažinęs, kad pilietybės reikalavimas teikiant lengvatas būstui įsigyti
prieštarauja SESV 56 str. (žr. byla 63/86, Komisija v Italiją (Teisė į būstą
Italijoje)). Teismas taip pat pripažįsta, kad teikdama socialines lengvatas
valstybė narė gali reikalauti, kad asmuo pagrįstų ryšį tarp jo teikiamų paslaugų
pobūdžio ir socialinės lengvatos, kurios jis prašo. Šiuo atveju ryšys yra aiškus,
 dėl to manytina, kad pilietybės ar nuolatinio gyventojo statuso reikalauti iš
Lenkijos piliečio negalima.
Laisvo asmenų judėjimo taisyklės visa apimtimi taikomos tik tais atvejais, kai
asmuo užsiima ekonomine veikla. Šiuo atveju, galima teigti, kad antrasis
asmuo teikia paslaugas, o trečiasis - dirba pagal darbo sutartį, todėl laikytina,
kad jie užsiima ekonomine veikla.

Išvada

Iš aptarto seka, kad įstatymo reikalavimas asmeniui būti piliečiu arba

nuolatiniu gyventoju visais atvejais kelia abejonių dėl atitikimo ES teisei:
a) Ukrainos pilietės atveju jis galimai prieštarauja SESV 21 str., tačiau ES teisė
šiuo atveju nėra visiškai aiški;
b) Lenkijos piliečio atveju esama ES teisingumo teismo praktika aiškiai
draudžia reikalauti pilietybės užtikrinant teisę į būsto lengvatas, tačiau leidžia
reikalauti ryšio tarp paslaugų teikėjo ir jo teikiamos veiklos. Aptartos
aplinkybės pakankamai aiškiai rodo, kad toks ryšys yra, dėl to tiek pilietybės,
tiek nuolatinio gyventojo statuso reikalavimas prieštarauja SESV 56 str.
c) Latvijos pilietis aiškiai turi teisę į lengvatinį būsto kreditą pagal Reglamento
472/2011 7 str. bei 9 str.