Žmogaus Teisių Apsauga

ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGA
1. Tarptautinė žmogaus teisių chartija ir jos sudėtinės dalys (trumpai jas

apibūdinti).
Tarptautinė žmogaus teisių chartija – žmogaus teisių katalogą įtvirtinantys ir jų laikymosi
kontrolės tarptautinį mechanizmą nustatantys tarptautinės teisės aktai.
Sudėtinės dalys:
● 1948 12 10 Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (patvirtinta JT GA rezoliucija)

– pagrindas, universalios paprotinės normos.
Pirmą kartą universaliu mastu žmogaus teisės buvo apibrėžtos 1948 m. gruodžio 10 d. GA
priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Ji buvo priimta balsų dauguma. Ji, kaip ir
kitos GA rezoliucijos, yra rekomendacinis dokumentas. Ji tapo teisiniu dokumentu, nes
tarptautinė teisinė praktika ir teisinė opinija (opinio iuris) suteikė jos rekomendacinėms
normoms privalomą pobūdį. Deklaracija apibrėžia žmogaus teises ir pagrindines laisves bei
jų ribas. Deklaracijos formuluotės labai aiškios ir lakoniškos. Pagrindinės, arba
elementarios, kiekvieno asmens teisės yra apibrėžtos Deklaracijos 3-19 str.: teisė į gyvybę,
asmens laisvės apsaugą, apsaugą nuo kankinimų, lygybę prieš įstatymą, teisminę teisių
apsaugą, viešą ir teisingą bylos nagrinėjimą nepriklausomame ir nešališkame teisme, į
nekaltumo prezumpciją, asmeninio bei šeimos gyvenimo apsaugą, buto neliečiamybę,
susirašinėjimo slaptumą, laisvo kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvę,
prieglobstį, pilietybę, santuoką, nuosavybę, minties, sąžinės ir religijos laisvę, įsitikinimų ir
jų reiškimo laisvę ir kt. Deklaracija taip pat įtvirtina politines teises: teisę į taikių susirinkimų
ir asociacijų laisvę (20 str.), teisę dalyvauti savo valstybės valdyme tiesiogiai arba per
išrinktus atstovus (21 str.) ir ekonomines bei socialines teises: į socialinį aprūpinimą, darbą,
poilsį, pakankamą gyvenimo lygį, mokslą, kultūrą, ir teisingą visuomeninę tvarką (22-28
str.).
Deklaracija, kaip ir kiti žmogaus teisių apsaugos tarptautiniai aktai, nenustato jokios teisių ir
laisvių viršenybės. Ji taip pat neskirsto teisių į absoliučias ir neabsoliučias (kurių
naudojimasis gali būti apribotas kitų asmenų teisių apsaugos, viešosios tvarkos, valstybės
saugumo, moralės ar visuomenės sveikatos sumetimais). Tačiau 29 str. įtvirtinta apsauginė
formulė — (1) asmuo turi pareigas visuomenei bei (2) naudojimosi teisėmis ir laisvėmis
apribojimai gali būti nustatyti tik įstatymu ir vien tik tam, kad būtų pripažįstamos ir
gerbiamos kitų žmonių teisės ir laisvės ir kad būtų patenkinti teisingi moralės, viešosios
tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimai demokratinėje visuomenėje. Tačiau šie apribojimai
dėl konkrečių teisių ar laisvių nesukonkretinami, kaip tai daroma, pavyzdžiui, Tarptautiniame
pilietinių ir politinių teisių pakte bei EŽTK.
Deklaracija nenumato jokio savo nuostatų kontrolės mechanizmo. Tačiau JT organų
praktikoje susiformavo tam tikra bendra žmogaus teisių kontrolės praktika, kai JT Ekonominė
ir socialinė taryba (ECOSOC) 1967 m. rezoliucija Žmogaus teisių komisijai suteikė
kompetenciją nagrinėti informaciją dėl „sunkių žmogaus teisių pažeidimų“. Žmogaus teisių
komisijos pakomisė dėl diskriminacijos prevencijos ir mažumų apsaugos parenka Komisijai
pranešimus apie sunkius ir sistemingus žmogaus teisių pažeidimus, dėl kurių Komisija rengia
pranešimus ECOSOCui, tačiau jos rezoliucijos šioje srityje yra tik rekomendacinio pobūdžio.
● 1966 12 16 Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas – universali

tarptautinė sutartis (elgesio įsipareigojimai – valstybės “įsipareigoja gerbti ir garantuoti”
visiems jų jurisdikcijai priklausantiems asmenims Pakte pripažįstamas teises);
Šis paktas specialiai išskiria elementarias žmogaus teises. Tai daroma įtvirtinant galimybę
įvesti žmogaus teisių apribojimus karo padėties ar nepaprastosios padėties sąlygomis.
Šio pakto 4 str. 1 d. nustato, kad susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurios iškyla grėsmė
tautos išlikimui ir apie kurią yra oficialiai paskelbta, valstybės gali imtis priemonių,
kuriomis nuo jų įsipareigojimų pagal šį Paktą nukrypstama tik tiek, kiek tai reikalinga
dėl padėties kritiškumo, jeigu tokios priemonės nėra nesuderinamos su kitais tarptautinės
teisės nustatytais jų įsipareigojimais ir jeigu jos nesukelia diskriminacijos vien dėl rasės, odos
spalvos, lyties, kalbos, religijos ar socialinės kilmės. 4 str. 3 dalis nustato, kad valstybės,
kurios pasinaudoja teise nukrypti nuo nustatytų įsipareigojimų, per JT Generalinį Sekretorių
nedelsdamos praneša kitoms valstybėms apie nuostatas, nuo kurių jos nukrypo, ir apie
priežastis, paskatinusias tokį sprendimą. Per tą patį tarpininką papildomai pranešama data,
nuo kurios toks nukrypimas nebetaikomas. Šio str. 2 dalis daro nuorodą į elementarias
žmogaus teises ir laisves, nuo kurių nukrypti negalima net ypatingos padėties metu:
teisę į gyvybę, kankinimų, žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmės
draudimas, vergijos ir nelaisvos būklės draudimas, draudimas atimti laisvę dėl negalėjimo
įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės, draudimas įvesti baudžiamąją atsakomybę už
veiksmus, kurie anksčiau nebuvo laikomi nusikaltimais, ir sugriežtinti bausmes už anksčiau
padarytus nusikaltimus, teisę būti pripažintam teisinių santykių subjektu (draydumas būti už
įstatymo ribų ir pan.) ir teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę.
9 str. įtvirtinama teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę bei teisinės jos garantijos:
suėmimas arba sulaikymas tik pagal įstatymą, pareiga pranešti apie suėmimo priežastį
suėmimo momentu ir skubiai pateikti kaltinimą, skubiai pristatyti sulaikytąjį/suimtąjį teisėjui
ar kitam kompetentingam organui, nuteisimas per „pagrįstą laiko tarpą“, teisė kreiptis į
teismą dėl sulaikymo arba suėmimo teisėtumo (habeas corpus), neteisėto sulaikymo arba
suėmimo aukos teisė į nuostolių atlyginimą.
10 str. garantuoja asmenų, kuriems atimta laisvė, teises: su jais turi būti elgiamasi
humaniškai ir gerbiant žmogaus asmenybę, kaltinamieji turi būti laikomi atskirai nuo
nuteistųjų ir jiems taikomas atskiras režimas, nepilnamečiai atskiriami nuo pilnamečių,
laisvės atėmimo režimo esminis tikslas turi būti nuteistųjų pataisymas ir socialinis
perauklėjimas.
14 str. garantuoja teismines garantijas. Visi asmenys yra lygūs prieš teismus ir tribunolus,
Nustatoma teisė į teisingą civilinės arba baudžiamosios bylos nagrinėjimą: byla turi būti
nagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis kompetentingo, nepriklausomo ir nešališko
teismo. Asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas
neįrodytas pagal įstatymą. Kaltinamajam turi būti teikiamos šios teisminės garantijos: skubus
ir išsamus pranešimas apie kaltinimą; suteikimas pakankamai laiko ir galimybių pasirengti
savo gynybai ir susisiekti su savo pasirinktu gynėju; teisė į gynėją, įskaitant teisę į nemokamą
gynėją; teisė į teisimą be nepateisinamo delsimo; teisė apklausti liudytojus; draudimas versti
duoti parodymus prieš save ar pripažinti kaltę. Taip pat garantuojama teisė į baudžiamosios
bylos peržiūrėjimą aukštesnėje instancijoje, teisę į kompensaciją, jei asmuo byvo nepagrįstai
nuteistas, draudimas atrą kartą bausti už tą patį nusikaltimą (non bis in idem).
17 str. nustato draudimą kištis į asmeninį ir šeimos gyvenimą, buto neliečiamybę,
susirašinėjimo slaptumą, teisę į apsaugą nuo neteisėto kėsinimosi į garbę ir orumą.
Taip pat įtvirtinamas draudimas kliudyti laikytis įsitikinimų ir įtvirtina įsitikinimų reiškimo
laisvę; teisę steigti profsąjungas ir stoti į jas; teisę dalyvauti savo valstybės valdyme, balsuoti
ir būti išrinktam periodiškai rengiamuose teisinguose rinkimuose, bendromis lygybės
sąlygomis stoti į savo šalies valstybinę tarnybą; šeimos teisę į visuomenės ir valstybės
apsaugą, teisė tuoktis ir sudaryti šeimą, santuokos sudarymo laisvės principą, sutuoktinių
lygiateisiškumą; teisę kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą ir kt.
Svarbus Pakto 27 str., kuris kol kas yra vienintelė universali sutartinė nuostata, įtvirtinanti
etninių, religinių ir kalbinių mažumų teises (Tose valstybėse, kur yra tautinių, religinių ir
kalbinių mažumų, asmenims, priklausantiems tokioms mažumoms, negali būti atimta teisė
drauge su kitais jų grupės nariais turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją ar
vartoti gimtąją kalbą).
Pagal Pakto 4 str. įsteigtas Žmogaus teisių komitetas. Jo funkcijos skirstomos į tris grupes:
1. Komitetas nagrinėja valstybių pranešimus apie Pakto įgyvendinimą. Valstybė,
tapusi Pakto dalyve, privalo per vienerius metus praneši apie priemones, kurių ji
ėmėsi savo įsipareigojimams pagal Paktą įgyvendinti. Kas 5 m. teikiami eiliniai
pranešimai, jie svarstomi dalyvaujant valstybių atstovams. Komitetas gali pateikti
bendrus komentarus, apsvarstęs pranešimą.
2. Komitetas gali nagrinėti tarpvalstybinius skundus dėl žmogaus teisių ir
laisvių, įtvirtintų Pakte, pažeidimų, tačiau tik su sąlyga, kad abi valstybės
(skundžiama ir besiskundžianti) padarė secialų pareiškimą pagal Pakto 41 str., jog
pripažįsta Komiteto kompetenciją tokius skundus nagrinėti. Kita skundų nagrinėjimo
sąlyga — jie gali būti nagrinėjami tik tada, kai nukentėję asmenys panaudojo visas jiems
prieinamas vidaus teisinės gynybos priemonės valstybėje, kurios veiksmai skundžiami.
Komitetas, nagrinėdamas skundą, teikia savo geras paslaugas abiems valstybėms, kad jos
pasiektų susitarimą draugiškumo dvasia, remdamosi pagarba žmogaus teisėms. Jeigu toks
susitarimas nepasiektas, Komitetas parengia pranešimą, kuriame išdėstomi ir įvertinami
faktai. Komitetas teisminių ar arbitražinių funkcijų neatlieka, todėl teisiškai jo
pranešimas yra rekomendacnio pobūdžio.
3. Komitetas gali nagrinėti individualias peticijas dėl Pakte įtvirtinamų teisių
pažeidimų, tačiau su sąlyga, kad valstybė, prieš kurią nukreipta peticija, yra 1966 m.
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto Fakultatyvaus protokolo dalyvė.
● 1966 12 16 Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvusis
protokolas (I fakultatyvinis protokolas) – JT Žmogaus teisių komiteto kompetencija
nagrinėti individualias peticijas;
Šiuo fakultatyviu protokolu valstybės atsižvelgdamos į tai, kad toliau siekiant Pilietinių ir
politinių teisių pakto tikslų ir įgyvendinant jo nuostatas reikėtų suteikti Žmogaus teisių
komitetui galimybę priimti ir svarstyti, kaip numatyta šiame Protokole, privačių asmenų,
teigiančių, kad jie yra Pakte išdėstytų teisių pažeidimų aukos, pranešimus.
Protokolo šalys pripažįsta Komiteto kompetenciją priimti ir svarstyti jos jurisdikcijai
priklausančių privačių asmenų pranešimus, kuriuose teigiama, kad toji valstybė, šio
Protokolo Šalis, yra pažeidusi tam tikras Pakte išdėstytas jų teises. Komitetas nepriima jokio
pranešimo, susijusio su valstybe, Pakto Šalimi, kuri nėra šio Protokolo Šalis. (1 str.)
Asmuo, kurio teisės buvo pažeistos ir kuris išbandė ir panaudojo visas turimas vidaus
teisinės gynybos priemones, gali kreiptis į Komitetą su rašytiniu pranešimu, kad Komitetas
jį išnagrinėtų. (2 str.) Komitetas gali atmesti anoniminius pareiškimus ar tokius, kuriais
piktnaudžiaujama teise pateikti tokius pranešimus, arba kurie yra nesuderinami su Pakto
nuostatomis. (3 str.)
Šį Protokolą ratifikuoja kiekviena valstybė, ratifikavusi Paktą ar prisijungusi prie jo.
Ratifikavimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Prie šio
Protokolo gali prisijungti kiekviena valstybė, ratifikavusi Paktą ar prisijungusi prie jo.
Prisijungiama prisijungimo dokumentą deponuojant Jungtinių Tautų Generaliniam
Sekretoriui. (8 str.)
● 1989 12 15 Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvusis
protokolas mirties bausmei panaikinti (II fakultatyvinis protokolas)
Šiuo fakultatyviu protokolu valstybės tikėdamos, kad mirties bausmės panaikinimas padeda
kelti žmogaus orumą ir skatina laipsnišką žmogaus teisių plėtotę, prisimindamos Visuotinės
žmogaus teisių deklaracijos 3 straipsnį (Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens
saugumą.) ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 6 straipsnį (Kiekvienas
žmogus turi neatimamą teisę į gyvybę. Šią teisę saugo įstatymas. Negalima savavališkai
atimti niekieno gyvybės), pažymėdamos, kad Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 6
straipsnyje apie mirties bausmės panaikinimą kalbama taip, jog yra aišku, kad mirties bausmę
pageidautina panaikinti, įsitikinusios, kad visos priemonės mirties bausmei panaikinti turėtų
būti laikomos pažanga naudojantis teise į gyvybę, norėdamos šiuo Protokolu prisiimti
tarptautinį įsipareigojimą panaikinti mirties bausmę. (preambulė)
Susitarta, kad Valstybių jurisdikcijoje niekam negali būti įvykdyta mirties bausmė ir kad
kiekviena Valstybė Šalis imasi visų būtinų priemonių mirties bausmei savo jurisdikcijoje
panaikinti.
Šį Protokolą gali pasirašyti bet kuri valstybė, kuri yra pasirašiusi Paktą. Jį privalo
ratifikuoti kiekviena Valstybė, kuri yra ratifikavusi Paktą arba prie jo prisijungusi.
Ratifikavimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Prie šio
Protokolo gali prisijungti kiekviena Valstybė, kuri yra ratifikavusi Paktą arba prie jo
prisijungusi. Prisijungiama deponuojant prisijungimo dokumentą Jungtinių Tautų
Generaliniam Sekretoriui. (7 str.)
● 1966 12 16 Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas –
universali tarptautinė sutartis (rezultato įsipareigojimai – valstybės “įsipareigoja … visais
turimais ištekliais imtis priemonių …, kad laipsniškai būtų visiškai įgyvendintos Pakte
pripažįstamos teisės”);
Daugeliui Pakto straipsnių, įtvirtinančių konkrečias teises, būdinga tai, kad kartu numatomos
tam tikros priemonės, reikalingos šioms teisėms įgyvendinti. Tai teisė į darbą, šeimos,
motinystės, kūdikystės ir vaikystės apsauga, teisė į pakankamą gyvenimo lygį, sveikatos
apsaugą, mokslą, teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime, naudotis mokslo pažangos
laimėjimais ir teisė į autoriaus teisių apsaugą. Kiti straipsniai, nors ir nenumato tam tikrų
priemonių, yra gana išsamūs.
Paktas įpareigoja valstybes pateikti ECOSOCui pranešimus pagal šios Tarybos patvirtintą
programą. Pranešimuose turi būti įvardinti sunkumai, su kuriais susiduria valstybės,
įgyvendinančios Paktą. ECOSOC gali perduoti pranešimus JT žmogaus teisių komisijai, o ji
gali teikti rekomendacijas.
<plačiau apie paktą 4 pagrindinis klausimas>
● 2008 12 10 Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto
fakultatyvusis protokolas – steigiamas panašus į Žmogaus teisių komitetą JT
Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas (valstybių pareiškimų ir individualių
peticijų nagrinėjimas)
1. Žmogaus teisių kartos ir individualių žmogaus teisių klasifikacija.
Žmogaus teisių kartos:

● I kartos – individualios teisės (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos
katalogas). Pvz., teisė į gyvybę, laisvę bei asmens neliečiamybę ir kt.
Tarp kitko:: tautų apsisprendimo teisės įtraukimas į tarptautines sutartis, skirtas individualių
žmogaus teisių apsaugai, paaiškinamas tuo, kad tautos apsisprendimo teisės įgyvendinimas
(savarankiškos valstybės sukūrimas, politinės ar kultūrinės autonomijos įtvirtinimas ir pan.)
sudaro svarbias prielaidas žmogaus teisių įgyvendinimui. Ir priešingai – tautos
nepriklausomybės slopinimas tiesiogiai veda prie šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų
● II kartos – kolektyvinės (tautų apsisprendimo teisė, čiabuvių tautų teisės, tautos
teisė laisvai disponuoti savo gamtos turtais ir ištekliais – šios teisės yra įtvirtintos 1966 m.
tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose)
Kartais prie kolektyvinių žmogaus teisių taip pat priskiriamos tautinių mažumų teisės, nors
vis dar vyrauja nuomonė, kad tautinių mažumų teisės, kaip ir visos kitos žmogaus teisės, yra
individualios, tai yra šiuo atveju – asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisės (pvz.,
teisė turėti savo kalbą).
● III kartos – žmogaus ir tautų gerovę apibrėžiančios teisės (teisė į taiką, tolygią
plėtrą, sveiką aplinką, vandenį, kt.). Nors šioje srityje JT GA ir priėmė nemažai
rezoliucijų, tačiau atrodo, kad „trečios kartos“ teisės dar neturi konkrečiai apibrėžto ir
įpareigojančio teisinio turinio.
P.S. Žmogaus teisės pagal savo prigimtį lieka individualios „neatskiriamos nuo žmogaus
asmenybės“ ir priklausančios atskiram žmogui, o ne kolektyvui (išimtis tautų apsisprendimo
teisė). Be abejo, žmogus savo teisėmis gali naudotis kartu su kitais, tačiau nuo to jos netampa
kolektyvo teisėmis.
Žmogaus teisės nėra siejamos su pilietybe. Išimtis čia yra teisė į rinkimus bei teisė dalyvauti
savo valstybės valdyme, pasireiškianti asmens teise eiti valstybines pareigas. Su pilietybe taip
pat siejama teisė įvažiuoti į savo šalį, kaip teisės kilnotis sudedamoji dalis. Bendroji TT
nepripažįsta teisės įvažiuoti į užsienio valstybę.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija nenustato jokios teisių ir laisvių viršenybės. Ji taip pat
neskirsto teisių į absoliučias ir teises, naudojimasis kuriomis gali būti apribotas, kitų asmenų
teisių apsaugos, viešosios tvarkos, valstybės saugumo, moralės ar visuomenės sveikatos
sumetimais. Bet apsauginė formulė įtvirtinta 29 str., kur sakoma, kad kiekvienas turi pareigas
bendruomenei, kurioje vienintelėje yra galimas laisvas ir visokeriopas jo asmenybės
vystymasis, kiekvienam, kuris naudojasi savo teisėmis ir laisvėmis, gali būti taikomi tik tokie
apribojimai, kokie yra nustatyti įstatymo, tik tam, kad būtų užtikrintas kitų teisių ir laisvių
pripažinimas ir pagarba joms ir kad demokratinėje visuomenėje būtų laikomasi teisėtų
moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimų, šiomis teisėmis ir laisvėmis
jokiais atvejais negali būti naudojamasi tam, kas prieštarauja Jungtinių Tautų tikslams ir
principams.
● Pagal turinį:
1. Elementarios teisės – neatimamos ir neribojamos, be kurių žmogaus asmenybė
negalima (EŽTK 2, 3 str. (Konvencijos šerdis) – teisė į gyvybę, apsauga nuo kankinimų ir
nežmoniško elgesio; EŽTK 4 str. – vergijos ir priverčiamojo darbo draudimas; 6 ir 13
Protokolai (mirties bausmės panaikinimas), 4 Protokolo 1 str. (draudimas atimti laisvę dėl
sutartinės prievolės nevykdymo), EŽTK 14 str. ir 12 Protokolas (diskriminacijos
draudimas))
2. Teisė į laisvę ir saugumą – EŽTK 5 str. (leidžiami teisėti laisvės apribojimo
pagrindai ir garantijos sulaikytiesiems)
3. Teisminės garantijos – teisė į teisingą teismą, baudžiamojo proceso garantijos
(įskaitant teisę į apeliaciją ir žalos atlyginimą), nullum crimen sine lege ir ne bis in idem,
teisė į veiksmingą gynybos priemonę (EŽTK 6, 7, 13 str., 7 protokolo 2, 3, 4 str.)
4. Privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamybė – pagarba privačiam ir šeimos
gyvenimui, būsto ir korespondencijos neliečiamybė, teisė į santuoką ir sutuoktinių
lygiateisiškumas, teisė į mokslą (EŽTK 8, 12 str., 1 Protokolo 2 str., 7 Protokolo 5 str.)
5. Pagrindinės laisvės – demokratijos, kaip Europos viešosios tvarkos, pagrindas:
minties, sąžinės ir religijos, saviraiškos, susirinkimų ir asociacijų, rinkimų laisvės (EŽTK
9, 10, 11 str., 1 Protokolo 3 str.)
6. Nuosavybės teisė – socialinė jos paskirtis (1 Protokolo 1 str.)
7. Kilnojimosi laisvė ir garantijos prieš savavališką išsiuntimą – judėjimo laisvė,
draudimas išsiųsti piliečius, draudimas kolektyviai ar savavališkai išsiųsti užsieniečius (4
Protokolo 2, 3, 4 str., 7 Protokolo 1 str.)
● Pagal apimtį:
1. Absoliučios – besąlyginės ir neribojamos – elementarios teisės: teisė į gyvybę,
kankinimų ir vergijos draudimas, nullum crimen sine lege, ne bis in idem (EŽTK 2, 3 str.,
4 str. 1 d., 7 str., 7 Protokolo 4 str.)
2. Ribojamos – EŽTK nustatyti ribojimo pagrindai, nėra valstybių nuožiūros laisvės:
teisė į laisvę (EŽTK 5 str., 4 Protokolo 1 str.)
3. Sąlyginės – ribojamos valstybių nuožiūros laisvės (margin of appreciation) ribose
atsižvelgiant į individualias politines, istorines, socialines ir ekonomines sąlygas, EŽTK
nenustato ribojimo pagrindų, tik sąlygas ir kriterijus: privataus ir šeimos gyvenimo
neliečiamybė, pagrindinės laisvės, nuosavybės teisė, kilnojimosi laisvė ir draudimas
savavališkai išsiųsti užsieniečius (EŽTK 8, 9, 10, 11, 12 str., 1 Protokolo 1, 2, 3 str., 4
Protokolo 2 str., 7 Protokolo 1, 5 str.)
1. pagarba žmogaus teisėms principas; nediskriminacijos principas; pozityvi ir negatyvi
diskriminacija
Pagarba prigimtinėms žmogaus teisėms pati savaime yra neatsiejama Lietuvos konstitucinės
tapatybės dalis.
Pagarbos žmogaus teisėms principas:

● JT tikslas, tapęs TT principu – visuotinės pagarbos žmogaus teisėms ugdymas ir
skatinimas (JT Chartijos 1 str. 3 p.)
● Prigimtinis žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pobūdis (“visos jos išplaukia iš
žmogaus orumo ir turi esminę reikšmę jo asmenybei”)
● Valstybių pareigos gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves bei skatinti jų
įgyvendinimą
● Nediskriminacijos principas – žmogaus teisės užtikrinamos visiems be skirtumų
dėl rasės, lyties, kalbos, religijos, kt.
● Visuotinė žmogaus teisių reikšmė – visuotinis jų užtikrinimas yra svarbus
taikai, teisingumui bei valstybių bendradarbiavimui (ryšys su kitais TT principais)
● Žmogaus teisių būklė nėra valstybės vidaus reikalas – antrinė tarptautinės
bendrijos atsakomybė (ESBK Žmogiškojo matmens dokumentai: rūpestis žmogaus
teisėmis nėra kišimasis į valstybės vidaus reikalus)
● Tarptautinės žmogaus teisių chartijos (ir kitų) dokumentų nuostatų realus
įgyvendinimas
Esminiai teiginiai: žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, o ne valstybės suteikia teises ir
laisves. Jas įgyja pačiu gimimo faktu. Išplaukia iš žmogaus prigimtinio orumo ir turi esminę
reikšmę.
Pozityviosios pareigos eina toliau nei tik žmogaus teisių paisymas.
Nediskriminacijos principas – nėra išsamaus nediskriminavimo pagrindų sąrašo.
Visuotina reikšmė – ten kur yra šiurkštūs pažeidimai nuo to taikai yra blogiau. Žmogaus
teisės nėra vidaus reikalas. Atsakomybė ginti doktrina, antrinė pareiga ginti – tarptautinės
bendrijos. Dėl to tai nėra tik valstybės vidaus reikalai.
Realus įgyvendinimas – turi būti realiai, o ne deklaratyviai ginamos žmogaus teisės.

Iš Helsinkio baigiamojo akto: žmogaus teisės yra ne duotybė – jų niekas nesuteikia, jos
turimos savaime – prigimtinis žmogaus teisių pobūdis. Jeigu valstybė suteikia žmogaus teises
– ji jau nebe demokratinė (implicitinė nuostata – išplaukianti iš tam tikro str., pvz. LR
Konstitucijos 1 str. – žmogaus teisės yra prigimtinės).
Iš principo išvedamos valstybių pareigos: gerbti – negatyvios pareigos, susilaikyti nuo

pažeidžiančių veiksmų [socialioji diskriminacija]; negatyvios pareigos – nepažeisti,
susilaikyti nuo veiksmų; skatinti – sukurti kuo palankesnes sąlygas žmogaus teisių
įgyvendinimui – sukurti ir gerinti tas sąlygas; skatinti grupių, mažumų dalyvavimą
socialiniame gyvenime.
Nediskriminavimo principas: žmogaus teisės užtikrinamos visiems be jokios diskriminacijos.

Žmogaus teisės turi visuotinę reikšmę ir jų užtikrinimas svarbi taikos ir saugumo sąlyga. (Š.
Korėja kelia grėsmę savo pažeidinėjimu tarptautinei taikai ir saugumui).
EŽTK 14 str.: „Naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti
garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos,
politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei
mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.“
ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS

PROTOKOLAS Nr. 12: „Bendrasis diskriminacijos uždraudimas: 1. Naudojimasis bet kuria
įstatyme įtvirtinta teise yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos
spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės,
priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokios padėties. 2. Niekas negali
būti diskriminuojamas jokios viešosios valdžios nė vienu 1 dalyje paminėtu pagrindu.“
Pozityvioji diskriminacija - teisinės normos diferencijuotai taikomos vienodus požymius
turintiems asmenims ar jų grupėms siekiant pozityvių, visuomenei reikšmingų tikslų.
Pozityvioji diskriminacija padidina asmenų ar jų grupių, nepajėgiančių garantuoti savo teisių
(neįgaliųjų, vaikų, tautinių mažumų), teisinę apsaugą.
Negatyvioji diskriminacija - asmens ar asmenų grupės teisių suvaržymas ar atėmimas
(teisinės padėties pakeitimas) be objektyviai pateisinamo pagrindo.
1. Europos Sąjungos prisijungimas prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos
Pagarba žmogaus teisėms ir orumui, taip pat laisvės, demokratijos, lygybės ir teisinės
valstybės principai – bendros visų Europos Sąjungos (ES) valstybių narių vertybės. Jomis
grįsta ES veikla tiek šiapus, tiek anapus jos sienų.
Žmogaus teisės yra universalios, priklausančios be išimties kiekvienam žmogui. Jų riboti
negali nei teisinė valstybės sistema, nei kiti vietiniai veiksniai. Tokias žmogaus teises kaip
teisė į gyvenimą, laisvę, asmens neliečiamybę, pilietines ir politines laisves gina Jungtinių
Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Europos Tarybos priimta Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau -Europos žmogaus teisių konvencija), kitos
tarptautinės sutartys ir priimti teisės aktai.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra tarptautinis teismas, galintis nagrinėti asmenų,
organizacijų ir įmonių, teigiančių, kad buvo pažeistos jų teisės, įtvirtintos Europos žmogaus
teisių konvencijoje, skundus. Konvencija yra tarptautinė sutartis, kuria didelė dalis Europos
valstybių susitarė užtikrinti tam tikras pagrindines žmogaus teises.
Europos Sąjunga yra įsipareigojusi, palaikydama savo išorės santykius, remti demokratiją ir
žmogaus teises, laikydamasi pagrindinių laisvės, demokratijos, taip pat pagarbos žmogaus
teisėms ir pagrindinėms laisvėms principų bei teisinės valstybės principo. ES siekia įtraukti
žmogaus teisių klausimus į visų sričių politiką ir programas ir, vykdydama konkrečius
veiksmus, taiko įvairias žmogaus teisių politikos priemones, įskaitant konkrečių projektų
finansavimą naudojant ES finansines priemones.
Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 2 straipsnis dėl ES vertybių. „Sąjunga yra
grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine
valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises.“
ES sutarties 3 straipsnis dėl ES tikslų. „Palaikydama santykius su platesniu pasauliu“, ES
prisideda prie „skurdo panaikinimo ir žmogaus, ypač vaiko, teisių apsaugos, taip pat prie
griežto tarptautinės teisės, įskaitant Jungtinių Tautų Chartijos principus, laikymosi ir jos
plėtojimo“.
Teisinės valstybės principo elementais (vienas iš jų pagarba žmogaus teisėms. Jų ribojimas
galimas tik įstatymo numatytais atvejais, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje, laikantis
proporcingumo principo. Pagal Konstituciją žmogaus teises ir laisves galima riboti, jeigu yra
laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje,
siekant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat
konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais negali būti paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei
jų esmė; turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Proporcingumo principas žmogaus teisių ribojime reiškia tai, kad įstatyme numatytos
priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti
būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai
laibiau, negu reikia šiems tikslams pasiekt. (Tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra).
3.Individualių žmogaus teisių ribojimo rūšys, pagrindai ir kriterijai (sąlygos) pagal

tarptautinę teisę (įskaitant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvenciją).
1. Nuolatiniai apribojimai. Tai yra bendri apribojimų reikalavimai: jie galimi tik
toms teisėms ir laisvėms, kurių apribojimus leidžia pati Konvencija, jie turi būti „įstatymo
numatyti“ ir „būtini demokratinėje visuomenėje“. Įstatymas turi nustatyti, kokiomis
sąlygomis ir kokiais pagrindais, pvz., gali būti ribojama teisė pasinaudoti taikių
susirinkimų laisve.
Apribojimai gali būti skirti visuomeninei tvarkai palaikyti.
Pagrindas. Taikomi ir nepaprastosios padėties, ir įprastinėmis sąlygomis.
Apribojimai taikomi ribojamoms ir sąlyginėms teisėms. Ribojamoms pagrindus nustato
tarptautinė teisė, taikomi būtinumo ir proporcingumo kriterijai. O sąlyginėms - nustato
valstybė nuožiūros laisvės ribose.
Įstatyminis ribojimų pagrindas - apribojimai nustatomi įstatymu (viešumas).
Tikslas - valstybės ir visuomenės saugumas, ekonominė gerovė, viešoji tvarka, nusikaltimų
prevencija, žmonių sveikatos ar moralės apsauga, kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga.
Būtinumas demokratinėje visuomenėje - visuomeninis imperatyvas.
Apribojimai turi būti proporcingi visuomeninimams tikslams ir nedaryti pačios teisės tik
teorine galimybe. Valstybės turi tam tikrą vertinimo laisvę spręsdamos, kokios gali būti šių
apribojimų nustatymo ir taikymo ribos.
1. Laikinieji apribojimai. Šie apribojimai galimi karo ir nepaprastosios padėties
atveju. Taip, pvz., karo metu valstybė gali griežtai riboti susirinkimų laisvę. Tačiau ir
tokiomis sąlygomis valstybė negali riboti elementarių žmogaus teisių (15 str. 2 d.):
teisės į gyvybę, teisės į apsaugą nuo kankinimų arba žiauraus, nežmoniško ar žeminančio
elgesio ar bausmės, vergijos draudimo; valstybė taip pat, pasinaudodama karo ar
nepaprastąja padėtimi, negali taikyti baudžiamojo įstatymo atgal (naudoti bausmių
atgalinį taikymą arba taikyti naujai įvestas griežtesnes bausmes atgal).
Pagrindas – karo ar kitokia nepaprastoji padėtis, dėl kurios kyla grėsmė valstybės (tautos)
gyvavimui.
EŽTK 15 str. - Kilus karui ar susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurių iškilo grėsmė
tautos gyvavimui, kiekviena Aukštoji susitarianti šalis gali imtis priemonių, kuriomis
nukrypstama nuo įsipareigojimų pagal šią Konvenciją tik tiek, kiek to reikalauja padėties
kritiškumas, su sąlyga, kad tokios priemonės neprieštarauja kitiems jos įsipareigojimams
pagal tarptautinę teisę.
Ribojimų kriterijai – būtinumas ir proporcingumas (tiek, kiek reikia dėl susidariusios
padėties).
Ribojimų sąlygos – neprieštaravimas kitiems tarptautiniams įsipareigojimams (pvz., dėl
prievartinių dingimų draudimo) ir nediskriminuojantis pobūdis.
Procedūrinis reikalavimas – depozitaro (ET ar JT Generalinio sekretoriaus) informavimas
apie priemones ir jų priežastis bei jų nutraukimą
Pagal EŽTK:
● 8 str. - Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos
gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.
● 9 str. - Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima
laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar
tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, atliekant
apeigas, praktikuojant tikėjimą ar mokant jo.
● 10 str. - Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo
nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir
nepaisant valstybės sienų.
● 11 str. - Kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į
asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo
interesams ginti.
● 8. 9, 10, 11 straipsnių valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi
šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir, kai tai būtina demokratinėje
visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės
interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat
žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
1. Žmogaus teisių apsaugos mechanizmas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvenciją (toliau - EŽTK) ir jos protokolus. Europos Žmogaus Teisių
Teismo (toliau - EŽTT) nagrinėjamų bylų rūšys; peticijų pagal EŽTK ir jos protokolus
priimtinumas; žmogaus teisių apsauga pagal EŽTK ir jos protokolus. EŽTT reformų
apžvalga. EŽTT sprendimų vykdymas
EŽTK yra daugiašalė tarptautinė sutartis, skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugai Europoje, pasirašyta 1950 m. Romoje Europos Tarybos valstybių (tuo metu 12), o
įsigaliojo 1953 m. Lietuva prie konvencijos prisijungė 1993 m., o ratifikuota buvo 1995 m.
Tai buvo pirmoji tarptautinė sutartis, kurioje buvo kodifikuotos žmogaus teisės. Žmogaus
teisės pavestos konkrečiais teisiniais įsipareigojimais. Žmogaus teisių apsauga yra pagrindinė
Europos Tarybos, kurios rėmuose sudaryta Konvencija, veiklos sritis.
Konvencija pildoma ir taisoma protokolais. http://lrv-atstovas-eztt.lt/page/konvencija-ir-jos-

protokolai
Pagal EŽTK sukurtas ypatingas regioninis žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
mechanizmas, Susidedantis iš bendrų ir specialių (įsteigtų pagal EŽTK) ET institucijų. Šis
mechanizmas sudarė sąlygas asmenims veiksmingai ginti savo teises, jei to nepavyksta
padaryti nacionaliniuose teisminėse institucijose, bei unifikuoti unifikuoti žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių sampratą bei praktiką Europoje.
Dabar žmogaus teisių kontrolės mechanizmą sudaro specialioji institucija – Europos žmogaus
teisių teismas (EŽTT) ir viena bendroji institucija – Ministrų Komitetas (MK). Taip pat
mechanizme dalyvauja Plenarinė Asamblėja (tik renkant EŽTT teisėjus) ir ET generalinis
sekretorius.
EŽTT veiklos teisinis pagrindas – ne tik pati Konvencija (keista protokolais), bet ir jos
Protokolas Nr. 4, ir Teismo reglamentas. Teismą sudaro tiek Teisėjų, kiek yra ET narių (47,
po vieną iš kiekvienos). Juos renka Plenarinė Asamblėja iš VN pasiūlytų kandidatų sąrašo.
Teismo nariai dirba savo vardu, negali eiti kitų pareigų, nesuderinamų su jų
nepriklausomumu, nešališkumu, teisėjo pareigų reikalavimais. Teisėjai renkami 6 m., kas 3
m. pakeičiama pusė.
MK – bendros kompetencijos ET institucija ir tik dalis jos veiklos susijusi su EŽTK. MK

susideda iš VN užsienio reikalų ministrų, tad MK nariai savo funkcijas atlieka kaip
vyriausybės atstovai. Iki Protokolo Nr. 11 įsigaliojimo MK turėjo alternatyvią kompetenciją
nagrinėti bylas dėl EŽTK pažeidimo. Bendra MK kontrolės funkcija žmogaus teisių apsaugos
srityje – valstybių įsipareigojimų gerbti ir laikytis žmogaus teisių vykdymo priežiūra –
išplaukia iš ET Statuto nuostatos, suteikiančios galią MK sustabdyti vasltybės narystę ET,
pasiūlyti jai išstoti ar pašalinti ją iš ET, jeigu ši valstybė šiurkščiai pažeidžia savo
įsipareigojimus, kylančius iš narystės ET.
ET generalinis sekretorius yra EŽTK, kaip ir kitų ET parengtų ir priimtų konvencijų bei
susitarimų, depozitaras. Jam perduodami valstybių dalyvių ratifikaciniai raštai, išlygos pagal
EŽTK 57 str., teritoriniai pareiškimai pagal EŽTK 56 str., jis turi būti informuojamas apie
laikinus valstybių nukrypimus nuo įsipareigojimų pagal Konvenciją pagal EŽTK 15 str., jis
atsako už informacijos, susijusios su EŽTK galiojimu ir taikymu, teikimą (57-59 str.). Taip
pat galimi ET generalinio sekretoriaus paklausimai Konvencijos šalims pateikti paaiškinimus,
kaip jos vidaus teisėje užtikrinamas Konvencijos nuostatų įgyvendinimas (52 str.).
Teismo kompetenciją apima visus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo
klausimus (32 str.). Pagal EŽTK Teismas nagrinėja tarpvalstybines bylas (33 str.) ir bylas
pagal individualias peticijas (34 str.). Tarpvalstybinės bylos tai tokios bylos, kai viena
Konvencijos dalyvė kreipiasi į Teismą dėl kitos Konvencijos dalyvės padaryto Konvencijos
ar jos protokolų nuostatų pažeidimo. Antrosios rūšies bylos nagrinėjamos pagal individualias
peticijas, kurias gali pateikti fiziniai asmenys, nevyriausybinės organizacijos ar asmenų
grupės, kad jos tapo Konvencijos dalyvės padaryto Konvencijos ar jos protokolo pažeidimo
auka.
Iki įsigaliojant Protokolui Nr. 11 (1998 m. lapkričio 1 d.) žmogaus teisių laikymosi kontrolės
mechanizmą sudarė Europos žmogaus teisių komisija ir EŽTT, taip pat MK, PA ir
Generalinis sekretorius kaip bendrosios institucijos. Iki tol Komisija būdavo institucija, kuri
pirmoji gaudavo ir nagrinėdavo valstybių pareiškimus ir individualias peticijas (tarsi filtras
EŽTT atžvilgiu). Nuo šio protokolo įsigaliojimo EŽTT tapo nuolatine institucija. EŽTT
jurisdikcija būdavo fakultatyvi (individualias peticijas galėjo nagrinėti tik jeigu skundžiama
valstybė padarė specialų pareiškimą, kad pripažįsta Komisijos ir Teismo kompetenciją
nagrinėti peticijas, nagrinėdavo tik jam perduotas bylas), bylos nagrinėjamos uždaruose
posėdžiuose Komisijos ir MK. Teismas būdavo aukščiausioji instancija iš EŽTK institucijų.
Dabar Teismas yra nuolat funkcionuojanti institucija, turinti privalomąją jurisdikciją nagrinėti
individualias peticijas ir valstybių pareiškimus. Reformos tikslas buvo padidinti žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių gynybos Konvencijos institucijose veiksmingumą, supaprastinant
bylų nagrinėjimo procedūras ir išlaikant aukštą žmogaus teisių apsaugos lygį.
EŽTT prioritetinis uždavinys – siekti draugiško šalių susitarimo (susitaikymo, paprastai

įforminamo taikos sutartimi). Bylos nagrinėjamos kartu su šalių atstovais (galimas trečiosios
šalies dalyvavimas numatytas 36 str.), prireikus Teismas imasi tyrimo, kuriam Konvencijos
šalys sudaro visas riekiamas sąlygas (38 str.). Bylą galima užbaigti taikiu susitarimu bet
kurioje stadijoje, tokios susitarimo sąlygų vykdymo priežiūrą atlieka MK (39 str.).
Teismui pateiktas bylas nagrinėja vieno teisėjo Teismas (27 str.), komitetai (3 teisėjai; 28
str.), kolegijos (7 teisėjai; 29 str.) ir Didžioji kolegija (17 teisėjų; 30, 31 str.). Teismo
struktūra įtvirtinta EŽTK 20-26 str.
27 straipsnis.
Vieno teisėjo Teismo kompetencija:
1. Vieno teisėjo Teismas gali paskelbti, kad pagal 34 straipsnį pateikta peticija yra
nepriimtina, arba išbraukti ją iš Teismo bylų sąrašo, jei toks nutarimas gali būti priimtas
neatliekant tolesnio nagrinėjimo.
2. Šis nutarimas yra galutinis.
3. Jeigu vieno teisėjo Teismas nepaskelbia, kad peticija yra nepriimtina, arba neišbraukia jos,
jis perduoda ją toliau nagrinėti komitetui arba kolegijai.
28 straipsnis. Komitetų kompetencija

1. Komitetas, atsižvelgdamas į pagal 34 straipsnį pateiktą peticiją, gali vienbalsiai:
a) pripažinti ją nepriimtina arba išbraukti iš bylų sąrašo, jeigu toks nutarimas gali būti
priimtas toliau nenagrinėjant, ar
b) pripažinti ją priimtina ir kartu priimti sprendimą dėl esmės, jei Teismo praktika su
Konvencijos ir jos protokolų aiškinimu ar taikymu susijusiu bylos klausimu jau yra
nusistovėjusi.
2. 1 dalyje minėti nutarimai ir sprendimai yra galutiniai.
3. Jei teisėjas, išrinktas nuo byloje dalyvaujančios Aukštosios Susitariančiosios Šalies, nėra
komiteto narys, komitetas, atsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes, taip pat ir į tai, ar Šalis
yra užginčijusi 1 dalies b punkte nustatytos procedūros taikymą, bet kurioje proceso stadijoje
gali pakviesti jį į vieno iš komiteto narių vietą.
29 straipsnis. Kolegijų sprendimai dėl peticijų priimtinumo ir esmės

1. Jei nutarimas pagal 27 ar 28 straipsnį arba sprendimas pagal 28 straipsnį nepriimamas,
kolegija nusprendžia dėl individualių peticijų, pateiktų pagal 34 straipsnį, priimtinumo ir
esmės. Nutarimas dėl priimtinumo gali būti priimamas atskirai.
2. Kolegija sprendžia dėl tarpvalstybinių peticijų, pateiktų pagal 33 straipsnį, priimtinumo ir
esmės. Nutarimas dėl priimtinumo priimamas atskirai, nebent Teismas išimtiniais atvejais
nuspręstų kitaip.
30 straipsnis. Bylos perleidimas Didžiajai kolegijai

Kai kolegijos nagrinėjama byla kelia sudėtingą Konvencijos ar jos protokolų aiškinimo
klausimą arba kai klausimo svarstymas kolegijoje gali lemti nesuderinamą su ankstesniu
Teismo sprendimu rezultatą, bet kuriuo metu iki sprendimo priėmimo kolegija gali nutarti
perleisti bylą Didžiajai kolegijai, jei bylos šalys tam neprieštarauja.
31 straipsnis. Didžiosios kolegijos įgaliojimai

Didžioji kolegija:
a) priima sprendimus dėl peticijų, pateiktų pagal 33 arba 34 straipsnius, kai kolegija
perleidžia bylą pagal 30 straipsnį arba kai byla jai perduodama svarstyti pagal 43 straipsnį;
b) sprendžia klausimus, Ministrų Komiteto perduotus Teismui pagal 46 straipsnio 4 dalį;
ir c) svarsto prašymus pateikti konsultacinę išvadą pagal 47 straipsnį.
Bylos nagrinėjamos viešai, nebent Teismas nuspręstų kitaip (40 str.). Viešai skelbiami
galutiniai sprendimai (tai Didžiosios kolegijos sprendimai ir kolegijos sprendimai 44 str.
numatytais atvejais).
Visi Teismo sprendimai ir nutarimai privalo būti motyvuojami, teisėjams sudaryta galimybė
skelbti atskirasias nuomones (45 str.). EŽTT sprendimai daro didelę įtaką Europos teisės
formavimui ir plėtrai žmogaus teisių srityje, Konvencijos valstybių nacionaliniai teismai
kasdienėje praktikoje iš esmės vadovaujasi Teismo sprendimais. EŽTT sprendimai yra
galutiniai ir neskundžiami. Galutinis Teismo sprendimas perduodamas MK, kuris prižiūri
sprendimo vykdymą. Jei sprendimo vykdymui trukdo su jo aiškinimu susijusi problema, MK
kreipiasi į Teismą dėl išaiškinimo. Jei MK mano, kad Konvencijos dalyvė nevykdo
sprendimo byloje, kurios šalis yra, jis oficialiai įspėjęs šalį gali perduoti šį klausimą nagrinėti
Teismui. Jei nustatomas įsipareigojimų nesilaikymas, MK svarsto, kokių priemonių imtis (o
jei nenustatomas, MK užbaigia bylą). (46 str.).
Kaip jau minėta, pagal EŽTK Teismas nagrinėja tarpvalstybines bylas (33 str.) ir bylas pagal
individualias peticijas (34 str.). Tarpvalstybinės bylos tai tokios bylos, kai viena Konvencijos
dalyvė kreipiasi į Teismą dėl kitos Konvencijos dalyvės padaryto Konvencijos ar jos
protokolų nuostatų pažeidimo. Valstybė gali pateikti pareiškimą dėl Konvencijos pažeidimų,
kuriuo siekiama ginti nebūtinai savo piliečius, t. y. valstybė gali ginti asmenis, valstybė gali
ginti asmenis, neesančius jos piliečiais ir nukentėjusius nuo EŽTK pažeidimų, įskaitant ir
pažeidusios Konvenciją valstybės piliečius. Pareiškėja net neprivalo nurodyti konkrečių
nukentėjusių asmenų, jei valstybės įstatymų leidyba ar administracinė praktika neatitinka
EŽTK nuostatų. Tokiu atveju pats tariamo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas imtis
veiksmų ir pateikti pareiškimą Teismui.
Antrosios rūšies bylos nagrinėjamos pagal individualias peticijas, kurias gali pateikti fiziniai
asmenys, nevyriausybinės organizacijos ar asmenų grupės, kad jos tapo Konvencijos dalyvės
padaryto Konvencijos ar jos protokolo pažeidimo auka. Pabrėžtina, kad EŽTK veikla susijusi
tik su individo ir valstybės institucijų ar pareigūnų santykiais (t. y. peticija galima tik dėl
tokių pažeidimų, už kuriuos gali būti laikoma valstybės institucija ar pareigūnas). EŽTK
neskirsto fizinių asmenų pagal veiksnumą, todėl peticijas gali paduoti bet kuris fizinis asmuo,
kurio teisės pagal Konvenciją buvo pažeistos. Asmuo negali paduoti peticijos in abstractio
dėl valstybės vidaus teisės normų ar praktikos, kuri yra susijusi ne su konkrečiomis jo
teisėmis, o su kitais asmenimis.
Pagal 35 str. 1 d. Teismas gali priimti bylą nagrinėti tik po to, kai pagal visuotinai pripažintus
tarptautinės teisės principus buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos
priemonės, ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius (4 mėn., jei įsigalios Protokolas Nr. 15) nuo
tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas (šios dvi sąlygos yra bendros priimtinumo
sąlygos, jos galioja ir valstybių pareiškimams, ir individualioms peticijoms).
Atvejai, kai Tesimas nepriima nagrinėti peticijos numatyti 35 str.: tai yra, kai peticija
anoniminė (1), kai pagal savo esmę tokia pati peticija jau buvo Teismo svarstyta arba
perduota kitai institucijai ir peticijoje nėra bylai reikšmingos naujos informacijos (2). Taip pat
Teismas paskelbia nepriimtina individualią peticiją, jei mano, kad peticija nesuderinama su
Konvencija ir jos protokolais, yra aiškiai nepagrįsta ir pateikta piknaudžiaujant individualios
peticijos teise (1) arba pareiškėjas nepatyrė didelės žalos, išskyrus atvejus, kai iš pagarbos
žmogaus teisėms pagal Konvenciją ir jos protokolus peticiją reikia nagrinėti iš esmės, ir jokia
byla negali būti atmesta šiuo pagrindu, jei jos tinkamai neišnagrinėjo valstybės teismas (2)
(antroji išimties dalis „ir jokia byla negali būti atmesta šiuo pagrindu, jei jos tinkamai
neišnagrinėjo valstybės teismas“ panaikinama Protokolu Nr. 15).
Susisteminant, peticijos nepriimtinumo (inadmissibility) pagrindus galima suskirstyti į

penkias grupes:
1. Nepriimtinumas ratione temporis: peticijoje skundžiami įvykiai, atsitikę iki
Konvencijai įsigaliojant skundžiamos valstybės atžvilgiu.
2. Nepriimtinumas dėl to, kad nukentėjęs asmuo nesiėmė vidaus gynybos priemonių. Tai
tik laikina kliūtis bylai EŽTT nagrinėti.
3. Nepriimtinumas dėl to, kad praleistas 6 mėn. (jei įsigalios Protokolas Nr. 15 – 4 mėn.)
terminas nuo galutinio sprendimo priėmimo valstybės viduje.
4. Nepriimtinumas ratione materiae (iš esmės). Teismas kompetentingas nagrinėti
peticijas tik dėl pažeidimų teisių ir laisvių, įtvirtintų Konvencijoje ir jos protokoluose.
Peticija nepriimama, kai ji aiškiai nesuderinama su Konvencijs nuostatomis, aiškiai
nepagrįsta arba yra piktnaudžiavimas peticijos teise. Taip pat, kai pagal savo esmę tokia
pati peticija jau buvo Teismo svarstyta arba perduota kitai institucijai ir peticijoje nėra
bylai reikšmingos naujos informacijos (non bis in idem).
5. Nepriimtinumas ratione presonae (dėl netinkamo subjekto). Teismas kompetentingas
nagrinėti peticijas tik dėl valstybės organų ar pareigūnų veiksmų ar neveikimo, kuriais
pažeisti šios valstybės įsipareigojimai pagal Konvenciją.
Teismas gali teikti konsultacines išvadas Konvencijos ir jos protokolų nuostatų aiškinimo
klausimais (47 str.). Dar neįsigaliojusiame Protokole Nr. 16 numatytas Konvencijos
papildymas nuostatomis, leidžiančiomis Teismui teikti konsultacines išvadas Konvencijos
dalyvių aukščiausiųjų teismų ir tribunolų prašymu. Protokole aptariamos tokio prašymo ir
išvados teikimo sąlygos bei procedūra.
Dar neįsigaliojusiame Protokole Nr. 15 (įsigaliojimui reikalingas visų ET valstybių

pasirašymas ir ratifikavimas, pasirašė 45, o ratifikavo 37 valstybės – 2017 11 12, Lietuva
pasirašė ir ratifikavo protokolą) numatyti keli EŽTK pakeitimai:
1. Papildyti Konvencijos preambulę punktu: „patvirtindamos, kad, vadovaujantis
subsidiarumo principu, užtikrinti šioje Konvencijoje ir jos protokoluose apibrėžtas teises
ir laisves pirmiausia yra Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių atsakomybė ir tai darydamos jos
naudojasi vertinimo laisve, prižiūrint pagal šią Konvenciją įsteigtam Europos Žmogaus
Teisių Teismui“.
2. Vietoj nuostatos, kad teisėjų kadencija baigiasi jiems sukakus 70 m., įtvirtinamas
reikalavimas siūlomiems kandidatams – jie paskutinę kandidatų sąrašo pateikimo dieną
turi būti ne vyresni nei 65 m. amžiaus.
3. Jei kolegija turi pagrindą perduoti bylą nagrinėti Didžiajai kolegijai, nebereikia šalių
sutikimo.
4. Terminas, kada galima paduoti peticija po galutinio sprendimo priėmimo valstybės
vidaus gynimo sistemoje, sutrumpinamas nuo 6 mėn. iki 4 mėn.
5. Iš sąlygos paskelbti peticiją nepriimtina dėl to, kad pareiškėjas nepatyrė didelės žalos,
išbraukiama išimtis, kad „jokia byla negali būti atmesta šiuo pagrindu, jei jos tinkamai
neišnagrinėjo valstybės teismas“.
Kalbant apie žmogaus teisių apsaugą pagal EŽTK būtina aptarti ir jos tiesioginį veikimą.
Nors daugelyje Europos valstybių Konvencija taikoma tiesiogiai, pati Konvencija
neįpareigoja valstybių ją įtraukti į vidaus teisę. Pati valstybė nustato, kaip jos vidaus
teisėje įgyvendinama Konvenciją. Visoms valstybėms galioja viena taisyklė – valstybės
turi tarptautinę teisinę pareigą užtikrinti, kad normos, įtvirtintos Konvencijoje, būtų
taikomos valstybių vidaus teisėje. Tokia taisyklė išplaukia iš Konvencijos 1 str., kuriuo
visos Konvencijos dalyvės įsipareigoja kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam
asmeniui užtikrinti Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves, ir 13 str., pagal
kurį „kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, nustatytos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi
teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės
instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias
pareigas“.
Lietuvos teisėje Konvencija taikoma tiesiogiai ir turi įstatymo galią. Esant prieštaravimui
tarp Lietuvos teisės akto (išskyrus Konstituciją) ir Konvencijos atveju pirmenybė turėtų
būti teikiama Konvencijai.
ES yra prisijungusi prie Konvencijos. Iki 2010 metų pagrindinės teisinės kliūtys, dėl kurių
ES negalėjo prisijungti prie EŽTK, inter alia, buvo Sąjungos prisijungimo kompetencijos
trūkumas ir faktas, kad EŽTK buvo atvira prisijungti valstybėms, bet ne tarptautinėms
organizacijoms. Lisabonos sutartis ir Konvencijos 14 protokolas pašalino šias kliūtis.
EŽTK 59 str. 2 d. dabar numatyta, kad „ES gali prisijungti prie šios konvencijos“, o ES
sutarties 6 str. 2 d. įtvirtintas teisinis imperatyvas – „Sąjunga prisijungia prie EŽTK“.
Bylos:
JT Žmogaus teisių komiteto bylos:
1. Hammel prieš Madagaskarą (pranešimo Nr. 155/1983), 1987 m. balandžio
3 d. išvada.
Bylos esmė:
Maitre Hammel, Prancūzijos pilietis, 19 m. Madagaskare dirbo advokatu, jis daugiausia gynė
politinius nusikaltėlius. 1980m. ir 1981m. jis buvo sulaikytas politinės policijos ir paleistas
po visą dieną trukusios apklausos. 1982m. vasario 11 d. buvo priimtas sprendimas išsiųsti jį
iš šalies, kuriame buvo numatyta, kad asmuo po sprendimo įsigaliojimo šalyje gali likti dar
24h . Taigi Hammel šalyje galėjo likti iki vasario 12d. 2h, nes sprendimas įsigaliojo 11d. 2h.
Tačiau jis buvo išsiųstas tos pačios dienos vakarą, davus jam 2h ir prižiūrint politinės
policijos pareigūnams susipakuoti daiktus. Kadangi tai buvo vienintelis lėktuvas, kuriuo jis
galėjo išskristi iš šalies nepažeisdamas termino. Hammel tvirtina, kad jis tapo Tarptautinio
pilietinių ir politinių teisių pakto 9, 13, 14 str. auka.
Komisijos išvados:
Pareiškėjas tapo Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 13 str. auka, kuriame teigiama,
kad užsienietis teisėtai esantis kurios nors valstybės, šio Pakto Šalies, teritorijoje, gali būti
išsiųstas tik vykdant pagal įstatymą priimtą sprendimą, ir jeigu imperatyviais valstybės
saugumo sumetimais nereikalinga kitaip, jis turi galimybę pateikti argumentus prieš savo
išsiuntimą ir kad kompetentinga institucija arba tokios institucijos specialiai paskirtas asmuo
ar asmenys iš naujo peržiūrėtų jo bylą ir tam tikslui jis būtų atstovaujamas. Nors Hammel ir
buvo ištremtas vykdant pagal įstatymus priimtą sprendimą, tačiau kaip numatyta 13 str. jam
nebuvo suteikta galimybė pateikti argumentus prieš savo išsiuntimą, kad jo byla būtų
peržiūrėta iš naujo. Toks staigus išsiuntimas ir neleidimas su niekuo kontaktuoti per tą 2h
laikotarpį atėmė iš Hammel galimybę pasinaudoti šia teise. Valstybės institucijos specialiai
susitarė ir priėmė sprendimą išsiųsti jį iš šalies būtent dieną ir tokiu laiku, kad jis negalėtų
pasinaudoti teisės aktuose nustatyta teise apskųsti tokį sprendimą. Suinteresuota šalis
nenurodė įtikinamų priežasčių, kad ši teisę būtų buvę galima atimti.
Taip tat buvo pažeista 9 str. 4 dalis, kurioje teigiama, kad kiekvienas asmuo, kuriam laisvė
atimta jį areštavus ar sulaikius, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis nedelsdamas priimtų
sprendimą dėl jo sulaikymo teisėtumo ir įsakytų jį paleisti, jei sulaikymas neteisėtas, kadangi
nuo jo suėmimo momento iki sprendimo išsiųsti priėmimo Hammel buvo laikomas vienutėje
ir jam nebuvo leista nei susirašinėti su advokatu nei su kunigu, nei su šeimos nariais, Hammel
nebuvo leista nei gauti, nei rašyti, nei siųsti laiškų. Jam buvo uždrausta kontaktuoti su bet kuo
2. Paksas prieš Lietuvą (pranešimo Nr. 2155/2012), 2014 m. kovo 25 d. išvada

Bylos esmė:
2003 m. sausio 5 d. tiesioginiuose ir demokratiškuose rinkimuose autorius buvo išrinktas
Lietuvos Respublikos Prezidentu. 2003 m. balandžio 11 d. autorius priėmė dekretą Nr. 40 (jį
pasirašė ir vidaus reikalų ministras), kuriuo Rusijos verslininkui Jurijui Borisovui išimties
tvarka už nuopelnus Lietuvai buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
2003 m. lapkričio 6 d. Lietuvos parlamentas (Seimas) kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar Prezidento dekretas Nr. 40 neprieštarauja Konstitucijai ir Pilietybės
įstatymui. Seimas nurodė, kad pilietybės suteikimo išimties tvarka procedūra šiuo atveju
buvo pritaikyta netinkamai, kadangi J. Borisovas nebuvo tiek nusipelnęs, jog su juo būtų
elgiamasi išskirtinai, ir kad autorius suteikė jam pilietybę atsilygindamas už didelę finansinę
paramą jo rinkimų kampanijai.
Skundas:
Autorius teigia, kad buvo pažeisti Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio
1 ir 2 dalys, 15 straipsnis bei 25 straipsnio a, b ir c punktai. 3.2 Autorius mano, kad jo
skundas turi būti pripažintas priimtinu dėl to, kad: a) jis pateikė jį 2011 m. birželio 24 d., taigi
Europos Žmogaus Teisių Teismui 2011 m. sausio 6 d. priėmus sprendimą Nr. 34932/04
nedelsė kreiptis į Komitetą, ir b) kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencija ratione materiae aspektu neapima teisės būti renkamam prezidentu, Europos
Žmogaus Teisių Teismas šio klausimo nenagrinėjo.
Autorius tvirtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimu Nr. 24/04 jam nustatytas draudimas
visą gyvenimą būti renkamam ir užimti pareigas, kuriose reikia duoti konstitucinę priesaiką,
grindžiamas Pakto 14 straipsnio 2 daliai prieštaraujančia kaltės prezumpcija, ir šis draudimas
buvo jam pritaikytas atgaline data, taip pažeidžiant Pakto 15 straipsnį.
Išvada:
● Komitetas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 6 d.
sprendime (peticijos Nr. 34932/04) konstatavo, jog dėl to, kad autoriui visam laikui ir
negrįžtamai buvo atimta teisė eiti parlamento nario pareigas, buvo pažeista jo teisė būti
renkamam parlamento nariu. Autorius ginčija vėlesnį Konstitucinio Teismo 2012 m.
rugsėjo 5 d. nutarimą, tvirtindamas, kad juo atsisakoma vykdyti Europos Žmogaus Teisių
Teismo sprendimą. Komitetas pažymi, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 46 straipsnio 2 dalį galutinių Europos Žmogaus Teisių Teismo
sprendimų vykdymą prižiūri Europos Tarybos Ministrų Komitetas, ir mano, kad šiuo
metu šis klausimas yra aktyviai nagrinėjamas pagal kitą tarptautinio tyrimo ar ginčų
sprendimo procedūrą. Todėl Komitetas mano, kad šiomis aplinkybėmis pagal
fakultatyvaus protokolo 5 straipsnio 2 dalies a punktą pranešimo dalis, susijusi su
draudimu autoriui visą gyvenimą eiti parlamento nario pareigas, yra nepriimtina.
● Komitetas pažymi, kad kiti autoriaus skundai Europos Žmogaus Teisių Teismui,
susiję su draudimu eiti kitas, ne parlamento nario, pareigas, buvo paskelbti ratione
materiae nesuderinami su Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatomis.
Dėl tariamo draudimo būti renkamam į savivaldybių tarybas dėl 2008 m. rugsėjo 15 d.
priimtų Vietos savivaldos įstatymo pataisų Komitetas atkreipia dėmesį į valstybės,
Pakto Šalies, argumentą, kad šios pataisos neturi įtakos autoriaus teisei būti
renkamam į savivaldybių tarybas, nes naujiems savivaldybių tarybų nariams nustatyta
priesaika skiriasi nuo konstitucinės priesaikos, kurią autoriui draudžiama duoti.
Komitetas mano, kad autorius nepakankamai pagrindė savo teiginius dėl savivaldybių
tarybų rinkimų ir skelbia šį skundą nepriimtinu pagal fakultatyvaus protokolo 2
straipsnį.
Europos Žmogaus Teisių Teismo bylos:

1. Soering v. the United Kingdom (no. 14038/88, 1989-07-07) / 3 str.
Bylos esmė:
Soering (Vokietijos pilietis) būdamas 18 m. su savo 20-mete drauge amerikiete
Virdžinijos valstijoje nužudė jos tėvus. Po to abu pabėgo į Angliją, kur juos sugavo.
Draugė buvo ekstradijuota į Jav ir nuteista 90 m. kalėti. Pagrindinis ginčas vyko dėl
galimo Soering ekstradijavimo į JAV, kadangi tos valstijos įstatymai numatė galimą
jam mirties bausmę už tokį nusikaltimą. Buvo išduotas arešto orderis jį suimti, bet
galutinis sprendimas jį išduoti JAV nepriimtas. Soering apskundė visom galimom
instancijoj, tačiau buvo atsisakyta net nagrinėti motyvuojant tuo kad arešto orderis dar
nereiškia galimo ekstradijavimo. Soering padavė pareiškimą Komisijai. Ji pripažino
buvus pažeistą Konvencijos 13 str., bet jokio pažeidimo 3 str. ir 6 str. 3 d. nerado.
Tarp JAV ir Anglijos 1972 m. pasirašyta ekstradicijos sutartis, kurioje buvo toks
straipsnis: jei už nusikaltimą prašančioje valstybėje gali būti taikoma mirties bausmė,
o ta, kurios yra prašoma išduoti asmenį, tokios bausmės už tokį patį nusikaltimą
nenumato, tai tokia valstybė gali atsisakyti išduoti asmenį nebent yra užtikrinama, kad
tuo atveju net jei ir būtų asmuo nuteistas myriop, mirties bausmė nebūtų įvykdyta.
Savo ruožtu JAV institucijos pareiškė, kad bus atsižvelgta į tai, kad jis nusikaltimą
įvykdė būdamas tik 18 m., ir būdamas nestabilios psichinės būklės (tai konstatavo
psichiatrai) ir bus stengiamasi, kad jis nebūtų mirties bausme nebūtų nuteistas.
EŽTT teismo išvados:

Konvencijos 1 str. yra numatyta, kad susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų
jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas Konvencijos pirmame skyriuje.
Teismas konstatavo, kad Konvencija turi galią tik ją pasirašiusioms valstybėms ir neturi
jokios galios tarp valstybių- ne konvencijos narių. Teismas taip pat konstatavo, kad tokia
norma įpareigoja priimančią prašymą valstybę saugot Konvencijos pirmam skyriui apibrėžtas
teises ir laisves, bet ne prašančią valstybę. Taigi jei yra nors pati menkiausia galimybė kilti
tokių laisvių ir teisių pažeidimams, valstybė privalo atsisakyti išduoti asmenį.
Dėl konvencijos 3 str.:

Pagal Virdžinijos valstijos praktiką, nuo nuosprendžio nuteisti asmenį myriop iki
sprendimo įvykdymo paprastai praeina 6-8 m. („Mirties laukimo sindromas“). Tai sąlygoja
daugybę galimybių nuteistajam apskųsti tokį sprendimą, taip kad toks sprendimas būtų
teisėtas ir teisingas. Teismas konstatavo, kad jis jokiu būdu nenagrinėjo Virdžinijos valstijos
įstatymų (teisėti jie ar ne) ir yra pilnai įsitikinęs tokių įstatymų teisingumu ir teisėtumu.
Tačiau laukimą mirties Teismas traktavo kaip psichologinį kankinimą 3 str. aspektu ir pasakė,
kad toks laukimas/atidėliojimas patenka į Konvencijos 3 str. ribą. Pagal Teismą, jei yra nors
pati menkausia galimybė, kad ekstradijuojamas asmuo atsidurs nors šiek tiek blogesnėj
situacijoj nei dabar yra, šalis privalo atsisakyti išduoti tokį asmenį. JAV pareigūnų
pareiškimus, kad bus stengiamasi, kad jis nebūtų nuteistas myriop, Teismas traktavo kaip
nepakankamą pagrindą užtikrinant, kad jam nebūtų įvykdyta mirties bausmė. Tuo labiau, kad
tokiu atveju JAV teismai būtų varžomi tokio pareiškimo, ribojama jų teisė priimti teisingą
sprendimą, kuris yra priimamas tik išnagrinėjus bylą. Taigi atsižvelgiant į nurodytas
aplinkybes, į tai, kad nusikaltimo padarymo metu jam buvo 18 m. ir jis buvo nestabilios
psichikos, priėmus sprendimą jį išduoti JAV, būtų pažeistas Konvencijos 3 str. ir kad
tiesiogiai šis straipsnis nėra pažeistas, nes dar nėra galutinio sprendimo jį išduoti JAV.
Dėl mirties bausmės apskritai: Teismas konstatavo, kad Konvencija mirties bausmės
neuždraudžia, tačiau kartais mirties bausmės aspektai gali būti Konvencijos 3 str. pažeidimo
pagrindu, ypač kai kalbama apie mirties bausmės laukimą, bausmės neproporcingumą
padarytam nusikaltimui ir pan., tuo labiau, kad toks traktavimas prieštarautų Konvencijos 2
str. 1 d. („Niekam negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį už
nusikaltimą, už kurį tokia bausmė įstatymo numatyta“). Konvencijos 6 ame protokole šalys
įsipareigojo panaikinti mirties bausmę, bet šalys nėra apribotos laike, kada joms tą padaryti.
2. Jėčius v. Lithuania (no. 34578/97, 2000-07-31) / 5 str.

Faktinės aplinkybės: pareiškėjas buvo įtartas padarytu nužudymu. Nužudymo byla
buvo nutraukta dėl įrodymų nebuvimo. Pareiškėjas buvo sulaikytas po metų nuo bylos
nutraukimo, vėliau bylos tyrimas atnaujinta ir iki išteisinamojo nuosprendžio pareiškėjas
buvo laikomas suimtas. Jis skundėsi neteisėtu suėmimu, suėmimo trukme ir galimybių
ginčyti suėmimo teisėtumą nebuvimu. Kadangi vėliau pareiškėjas mirė, norą tęsti bylą
pareiškė jo našlė.
Dėl pareiškėjo mirties
EŽTT pažymėjo, kad tais atvejais, kai pareiškėjas miršta bylos del suėmimo nagrinėjimo
metu, įpėdiniai gali tęsti bylą pareiškėjo vardu. Dėl to pareiškėjo našlė turi teisėtą interesą
tęsti procesą pareiškėjo vardu.
Dėl Konvencijos 5 str. 1 d. pažeidimo
bylai reikšminga dalis numato:
„1. Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta
kitaip, kaip šiais atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka: …
c) kai jis teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai

teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai
manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, tokį
nusikaltimą padaręs, gali pabėgti; … .”
1) Dėl prevencinio sulaikymo: Teismas išaiškino, kad pagal 5 str. 1 d. c punktą asmuo gali
būti sulaikytas tik baudžiamosios bylos kontekste, siekiant pristatyti jį kompetetingai teismo
institucijai, įtariant jį padarius nusikaltimą. Kadangi nebuvo nusikaltimo, nuo kurio padarymo
jis turėjo būti sulaikytas, prevencinis sulaikymas šioje byloje nebuvo galimas, todėl
Konvencijos 5 str. 1 d. buvo pažeista.
2) Dėl kardomojo kalinimo: Teismas išaiškino, kad pagal 5 str. 1 d. laikyti asmenį suimtą be
konkretaus teisinio pagrindo ir aiškių normų stokos, kai asmeniui gali būti atimta laisvė
neribotam laikotarpiui be teisminės sankcijos, yra nesuderinama su teisinio aiškumo ir
apsaugos nuo savavališkumo principais, kurie yra bendras Konvencijos ir teisės viršenybės
koncepcijos bruožas. Kadangi nebuvo galiojančio pagal vidaus teisę sprendimo pareiškėjo
kardomajam kalinimui pateisinti, todėl Konvencijos 5 str. 1 d. buvo pažeista.
3) Dėl antrojo kardomojo kalinimo: Apygardos teismas savo sprendime nepasakė, kad jis
paskiria naują kardomąją priemonę, tačiau šio sprendimo reikšmė, kad pareiškėjas turi likti
suimtas, turėjo būti aiški visiems dalyvavusiems posėdyje, įskaitant pareiškėjo advokatą.
Teismas nerado, kad apygardos teismas būtų neteisingai pritaikęs bylai reikšmingus vidaus
įstatymus, todėl Konvencijos 5 str. 1 d. nebuvo pažeista.
Dėl Konvencijos 5 str. 3 d. pažeidimo

Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeista 5 straipsnio 3 dalis, kuri skelbia:
“Kiekvienas sulaikytasis arba suimtasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto
nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas
yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per
įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu. Paleidimas gali
būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.”
1)Dėl skubaus pristatymo teisėjui ar kitam pareigūnui: Teismas išaiškino, kad

pareiškėjas nebuvo pristatytas tinkamam pareigūnui, kai buvo paskirtas jo kardomasis
kalinimas, negalėjo sudaryti Konvencijos pažeidimo tol, kol išlyga iš pristatymo
pareigūnui galiojo. Nustojus galioti išlygai Lietuva nebeturėjo pareigos skubiai
pristatyti pareiškėją tinkamam pareigūnui, todėl Konvencijos 5 str. 3 d. nebuvo
pažeista.
2)Dėl suėmimo trukmės: Teismas išaiškino, kad pagrįsto įtarimo, kad sulaikytas
asmuo padarė nusikaltimą, buvimas yra būtina besitęsiančio suėmimo teisėtumo
sąlyga, bet praėjus tam tikram laiko tarpui ji nebėra pakankama. Taigi įtarimas, jog
jog pareiškėjas įvykdė nužudymą, iš pradžių galėjo būti pateisinti jo suėmimą, bet jis
negalėjo būti reikšmingas ir pakankamas pagrindas 15 mėnesių sulaikymui, todėl
Konvencijos 5 str. 3 d. buvo pažeista.
Dėl Konvencijos 5 str. 4d. pažeidimo

Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis, kuri skelbia:
„Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą,
kad šis greitai priimtų sprendimą dėl kalinimo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai,
nuspręstų jį paleisti.”
1)Dėl apskundimo galimybės: Teismas išaiškino, kad pareiškėjo pareikštas civilinis ieškinys
kalėjimo administracijai nėra reikšmingas Konvencijos 5 str. 4 d. prasme, nes civiliniai
teismai nebuvo kompetentingi paleisti pareiškėją, kaip galėtų reikalauti ta nuostata. Bet
kokiu atveju, nagrinėdami pareiškėjo civilinį ieškinį, teismai tik patikrino, ar buvo formalios
nutartys, sankcionuojančios suėmimą, nenagrinėdami šių nutarčių pagrindu paskirto
suėmimo teisėtumo. Iš to seka, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė ginčyti procesines ir
materialines sąlygas, esmines jo kardomojo kalinimo (suėmimo) teisėtumui. Taigi buvo
pažeista Konvencijos 5 str. 4 d.
Taigi, EŽTT konstatavo EŽTK 5 str. 1, 3, 4 d. pažeidimus ir priteisė, kad Valstybė atsakovė
turi sumokėti pareiškėjui per tris mėnesius tokias sumas: 60 000 LTL neturtinei žalai atlyginti
bei 40 000 LTL bylinėjimosi išlaidoms padengti.
3. Daktaras v. Lithuania (no. 42095/98, 2000-10-10) / 6 str.
Esminės bylos aplinkybės:

1996 m. vasario 18 d. Generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo skyriaus
prokuroras iškėlė baudžiamąją bylą pareiškėjui (Henrikui Daktarui), kuris buvo įtariamas
bendrininkavimu reikalaujant ir gaunant 7000 USD išpirką už pavogto J.M priklausiusio
automobilio grąžinimą. Tų pačių metų balandžio 1-ą dieną pareiškėjui buvo pateikti
kaltinimai iš keturių punktų įskaitant turto prievartavimą ir poveikį nukentėjusiajam, kad jis
duotų melagingus parodymus. Pareiškėjas parengtinio tyrimo metu prokuroro prašė bylą
nutraukti, bet prašymas buvo atmestas. 1997 m. vasario 13 dieną Vilniaus apygardos teismas
pripažino pareiškėją kaltu. H. Daktaras nuteisiamas kaip turto prievartavimo vykdytojas
septyneriems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimu. Taip pat jam paskiriama 15 000
litų bauda ir turto konfiskavimas.
Apeliacinis teismas pripažino, kad pareiškėjas buvo bendrininkas, o ne vykdytojas, bet
bausmė išliko ta pati.
Pareiškėjas pateikė skundą Aukščiausiajam Teismui, nurodydamas, kad abu žemesnieji
teismai klydo dėl teisės ir fakto klausimų ir kad jis nepadarė nusikaltimų, kurie jam buvo
inkriminuojami. Aukščiausias Teismas panaikino Apeliacinio teismo nuosprendį ir paliko
galioti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, atmesdamas pareiškėjo skundą ir
patenkindamas kasacinį teikimą. Aukščiausias Teismas nusprendė, kad pareiškėjas buvo turto
prievartavimo vykdytojas.
Kreipdamasis į Teismą pareiškėjas nurodo, kad Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjęs jo
baudžiamąją bylą, kasacine tvarka nebuvo bešališkas teismas Konvencijos 6 straipsnio 1
dalies prasme ir prokuroras pažeidė nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą 6 straipsnio 2 dalyje,
savo sprendime, priimtame parengtinio tyrimo stadijoje 1996 m spalio 1 dieną.
II. Dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies („Sprendžiant (tam tikram) asmeniui pareikšto
baudžiamojo kaltinimo klausimą, toks asmuo turi teisę, kad bylą ... teisingai išnagrinėtų
... nepriklausomas ir bešališkas teismas ... .“) pažeidimo.
Pareiškėjas skundėsi, jog šios straipsnio dalies prasme Aukščiausiojo Teismo teisėjų
kolegija nagrinėjusi bylą kasacine tvarka, nėra bešališka, kadangi Aukščiausiojo Teismo
baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko teikimu buvo nurodyta panaikinti apeliacinės
instancijos sprendimą ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį; taip pat pats
pirmininkas byloje paskyrė teisėją pranešėją ir parinko kolegijos narius.
Teismas nurodė, kad bešališkumas turi du aspektus. Visų pirma, teismas turi būti
subjektyviai bešališkas (nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinės nuomonės
ar būti tendencingas). Asmeninis bešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam
prieštaraujančių įrodymų. Vertinant šiuo aspektu pažymėjo, kad nebuvo pateikta įrodymų,
kurie teigtų Aukščiausiojo Teismo teisėjų asmeninį tendencingumą. Antra, teismas turi būti
bešališkas objektyviąja prasme, t.y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet
kokią su tuo susijusią abejonę.Vertinant šį aspektą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų,
kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų bešališkumo. Teismas mano, kad rekomenduodamas
priimti ar panaikinti konkretų sprendimą, pirmininkas neišvengiamai tampa teisiamojo
sąjungininku arba oponentu.
Be to, pažymima, kad kuomet Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas
ne tik imasi prokuroro vaidmens, bet ir, greta savo organizacinių ir vadybinių funkcijų,
sudaro teismą, negalima pasakyti, kad, vertinant objektyviai, egzistuoja pakankamso
garantijos, pašalinančios abejones dėl nuleistino spaudimo nebuvimo. Tas faktas, kad
pirmininki įsikišimą paskatino pirmosios instancijos teismas, tik sunkina situaciją.
Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, Teismas nustatė, kad vertinant, ar konkrečioje byloje
laikomasi minėtos 6 straipsnio nuostatos, bet kokia pagrįsta abejonė dėl teismo bešališkumo
pati savaime yra pakankama šios nuostatos pažeidimui nustatyti. EŽTK 6 str. 1d. buvo
pažeista. Teismas nustato, kad 6 str. 1 d. pripažinimas pats savaime yra pakankamas teisingas
atlyginimas už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
III. Dėl Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies („Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo
padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymus“)
pažeidimo.
Teismas pasisakydamas šiuo aspektu primena, kad nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta 6 str. 2
d. yra vienas iš teisingų baudžiamojo proceso, kurio reikalauja 6 str. 1 d. elementų. Kad
nekaltumo prezumpcija būtų pažeista pakanka, kad būtų tam tikri samprotavimai, iš kurių
leidžiama datyti išvadą, kad pareigūnas kaltinamąjį laiko kaltu. Nekaltumo prezumpciją gali
pažeisti ne tik teismas ar teisėjas, bet ir kitos valdžios institucijos, įskaitant prokurorus, ypač
tais atvejais, kai prokuroras, kaip šioje byloje, vykdo kvaziteisminę funkciją išspręsdamas
pareiškėjo prašymus panaikinti kaltinimus parengtinio tyrimo stadijoje, kurią jis kontroliuoja
procesine prasme. Nustatant ar pareigūno teiginys pažeidžia nekaltumo prezumcpiją, reikia
vertinti konkrečias bylos aplinkybes. Teismas mano, kad šioje byloje prokuroro teiginiai
buvo išsakyti kontekste, kuris nebuvo nepriklausomas nuo paties baudžiamojo proceso, bet
pradinėje šio proceso stadijoje motyvuotame sprendime, atmentačiame pareiškėjo prašymą
nutraukti baudžiamąjį presekiojimą. Šios bylos kontekste, teismas mano, kad prokuroras
kalbėjo ne apie klausimą, ar įrodymai nustato pareiškėjo kaltę, bet apie klausimą, ar bylos
medžiagoje pakako pareiškėjo kaltės įrodymų, kad byla būtų perduota teismui.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad prokuroro sprendime naudoti
teiginiai nepažeidė nekaltumo prezumpcijos.
4. Butkevičius v. Lithuania (no. 48297/99, 2002-03-26) / 6 str.
Bylos esmė:
1997m. rugpjūčio 12 dieną pareiškėjas buvo saugumo ir prokuratūros pareigūnų sulaikytas

viešbučio vestibiulyje, kai iš K.K. ėmė voką su 15 000 JAV dolerių (USD). Vietoje
apklaustas ir paleistas, kadangi tuo metu buvo Seimo narys. Seimas prokuroro prašymu
panaikino A.Butkevičiui neliečiamybę ir leido jam taikyti kardomuosius veiksmus.
DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 2 DALIES PATŽEIDIMO
Pareiškėjas (Audrius Butkevičius) skundžiasi, kad Generalinio prokuroro teiginiai, paskelbti

spaudoje 1997 m. rugpjūčio 14 ir 16 dieną, ir Seimo Pirmininko teiginiai, išspausdinti 1997
m. rugpjūčio 15 ir 20 bei 1998 m. spalio 6 dieną, pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį,
kuri numato: „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol
jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.“
Pareiškimai spaudai:
1997m. rugpjūčio 14 dieną didžiausiame nacionaliniame dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo

išspausdintas straipsnis „Seimo nario pastangos išsisukti nuo sunkumų prokurorui atrodo
juokingos“: „Generalinis prokuroras patvirtino, kad jis turi pakankamai svarių A.
Butkevičiaus kaltės įrodymų.“.
1997 m. rugpjūčio 15 dieną „Lietuvos ryte“ buvo išspausdintas straipsnis „Seimo Pirmininkas
neabejoja A. Butkevičiaus kaltumu“: „Paklaustas, ar jis neabejoja, kad A. Butkevičius paėmė
kyšį, Seimo Pirmininkas sakė: „Mano turimos medžiagos pagrindu abejonių neturiu.“
1997 m. rugpjūčio 16 dieną dienraščio „Respublika“ straipsnyje „A. Butkevičius ruošiasi

kovai ir kalėjimui“ buvo pacituotas Generalinis prokuroras: „Aš kvalifikuoju nusikaltimą
kaip pasikėsinimą sukčiauti...“.
Seimo Pirmininkas, pacituotas „Lietuvos ryto“ 1997 m. rugpjūčio 20 dienos straipsnyje „A.
Butkevičiui bus iškelta baudžiamoji byla“: „Vienas ar du faktai buvo ir yra įtikinami. A.
Butkevičius paėmė pinigus, žadėdamas nusikalstamas paslaugas.“
„Lietuvos ryto“ 1998 m. spalio 6 dienos straipsnyje „A. Butkevičiaus gynėjai sugeba
politizuoti kyšininkavimo bylą“ buvo pacituotas Seimo Pirmininkas, sakęs, kad „Centro ir
Naujoji sąjungos koordinuoja kyšių ėmėjo gynybą“ ir kad šios partijos bando vilkinti procesą
bei dirbtinai „padaryti A.Butkevičių auka.“
Vyriausybė atsakydama į skundą, teigė, kad ginčijami teiginiai nepažeidė nekaltumo
prezumpcijos. Ginčijami teiginiai turi būti interpretuojami kaip paaiškinantys visuomenei
baudžiamosios bylos iškėlimo poreikį, o ne kaip pareiškimai, kad jis yra kaltas dėl
nusikaltimo.
A.Butkevičius ginčijos šias Vyriausybės pastabas, tvirtindamas, kad nurodomi teiginiai

pažeidė nekaltumo prezumpciją. Jis pažymėjo, kad Vyriausybė pripažino ginčijamų teiginių,
prilygstančių pareiškimui, kad jis yra kaltas padaręs nusikaltimus, dėl kurių jam buvo ar
nebuvo pareikšti kaltinimai, autentiškumą. Pareiškėjo nuomone, tų pareiškimų formuluotės
negali būti pateisintos poreikiu informuoti visuomenę apie tikėtiną ar pradėtą baudţiamąją
bylą.
Teismas pažymėjo, kad nekaltumo prezumpcija yra vienas iš teisingo baudžiamojo proceso
elementų. Ji bus pažeista, jei pareigūno teiginys, susijęs su asmeniu, kuriam pareikšti
kaltinimai dėl nusikaltimo, atspindės nuomonę, kad jis yra kaltas, prieš tai, kai tai bus įrodyta
pagal įstatymą. Pakanka, kad būtų tam tikri samprotavimai, leidžiantys daryti išvadą, kad
pareigūnas laiko kaltinamąjį kaltu. Be to, nekaltumo prezumpciją gali pažeisti ne tik teisėjas
ar teismas, bet ir kitos valdžios institucijos.
Pareiškėjas remiasi dviem Generalinio prokuroro teiginiai, kad jis turi „pakankamai svarių
[pareiškėjo] kaltės įrodymų“, o antrasis, kai jis kvalifikavo pareiškėjo „nusikaltimą kaip
pasikėsinimą sukčiauti“. Nors šie teiginiai, ypač nuoroda į pareiškėjo kaltę, kelia
susirūpinimą, bet Teismas sutinko, kad jie gali būti interpretuojami tiesiog kaip Generalinio
prokuroro tvirtinimas, kad yra pakankamai įrodymų, kuriais remdamasis teismas galėtų
pripaţinti kaltę, ir tai pagrindţia kreipimąsi į Seimą dėl sutikimo iškelti baudžiamąją bylą.
Svarbesni buvo Seimo Pirmininko išsakyti teiginiai, kad jis neabejoja, kad pareiškėjas paėmė
kyšį, ėmė pinigus „žadėdamas nusikalstamas paslaugas“ ir buvo „kyšio ėmėjas“. Šiuo
požiūriu Teismas ypač atsižvelgė į tai, kad Seimas atėmė iš pareiškėjo Seimo nario asmens
neliečiamybę, kad būtų galima jam iškelti baudžiamąją bylą. Žiniasklaida ir visuomenė prieš
nuteisiant pareiškėją dažnai interpretuodavo kaip „kyšininkavimą“. Vyriausybė netvirtino,
kad konstatuodamas, jog pareiškėjas buvo „kyšio ėmėjas“, Seimo Pirmininkas nekalbėjo apie
šią baudžiamąją bylą. Todėl, Teismo nuomone, ši pastaba gali būti interpretuojama kaip
patvirtinanti Seimo Pirmininko nuomonę, kad pareiškėjas padarė nusikaltimus, dėl kurių jam
buvo pareikšti kaltinimai.
Nors ginčijamos Seimo Pirmininko pastabos visais atvejais buvo trumpos ir išsakytos
skirtingomis progomis, Teismo nuomone, jos buvo valstybės pareigūno pareiškimai dėl
pareiškėjo kaltės, kurie skatino visuomenę tikėti jo kaltumu ir suformavo nuomonę dėl faktų
anksčiau, negu juos įvertino kompetentingos teisminės institucijos. Todėl Teismas
konstatavo, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis.
5. L v. Lithuania (no. 27527/03, 2007-09-11) / 8 str., 35.1 str., 41 str.

Bylos esmė:
Pareiškėjas L. yra Lietuvos pilietis, gimęs įregistruotas moteriškos lyties, jam suteiktas
moteriškas vardas. Tačiau jau nuo ankstyvo amžiaus L. ėmė suvokti savo psichologinę lytį
kaip vyrišką, tokiu būdu jausdamas prieštaravimą tarp savo psichinio bei fizinio lytinio
identiteto. 1997 m. Vilniaus Universiteto Santariškių klinikose L. buvo diagnozuotas
transseksualumas. Keletą metų trukęs gydymas, taip pat ir chirurginis, buvo sustabdytas dėl
laiku nepriimto lyties keitimo sąlygas bei procedūrą reglamentuojančio įstatymo.
Dėl tos pačios priežasties nebuvo tęsiamas ir pareiškėjo civilinio statuso asmens dokumentų
keitimas – pareiškėjas spėjo pakeisti vardą ir pavardę bei įrašą apie lytį, tačiau jo asmens
kodas liko nepakeistas ir identifikuoja jį kaip moterį. Dėl to L. susiduria su dideliais
sunkumais kasdieniniame gyvenime – jis negali kreiptis dėl įdarbinimo, mokėti socialinio
draudimo mokesčių, kreiptis į gydymo įstaigą, gauti banko paskolą, kirsti valstybės sieną, ir
t.t.
Lietuvos teisės aktai pripažįsta transseksualių asmenų teisę keisti ne tik lytį, bet ir civilinį
statusą. Tačiau būtent čia egzistuoja teisės spraga – chirurginis lyties keitimas nėra teisiškai
reglamentuotas. Taigi pareiškėjas atsidūrė pereinamojoje padėtyje – jam atlikta dalinė
chirurginė intervencija prieš atliekant pilną lyties keitimą bei iš dalies pakeistas civilinis
statusas asmens dokumentuose. Tačiau kol pareiškėjui neatlikta pilna lyties keitimo operacija,
jam nesuteikiamas naujas asmens kodas, atitinkantis lytį, ir tokiu būdu pareiškėjui svarbiose
privataus gyvenimo situacijose, tokiose kaip įdarbinimas ar kelionės į užsienį, jis ir toliau
laikomas moterimi.
Dėl šių priežasčių 2007 m. L. kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). 2007 m.
rugsėjo 11 d. EŽTT pripažino Lietuvą byloje L. prieš Lietuvą pažeidus:
 EŽTK 8str. asmens teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, kadangi valstybių
pareiga pripažinti lyties pakeitimą transeksualams, kuriems atlikta operacija, inter
alia pakeičiant jų civilinės būklės aktų įrašus su tolesniais to padariniais. O nesant
įstatymo, kuris tai reglamentuoja, egzistuoja teisės spraga, susijusi su lyties pakeitimo
operacijomis, dėl to pareiškėjas yra atsidūręs kankinančioje nežinioje dėl savo
privataus gyvenimo ir tikrosios tapatybės pripažinimo, kadangi, kol iki galo jam
nebus atlikta lyties pakeitimo operacija, pareiškėjo asmens kodas nebus pakeistas,dėl
to pareiškėjas tam tikrose gyvenimo situacijose, tokiose kaip įsidarbinimas, išlieka
moterimi. Taipogi Teismas teigia, kad vilkinant įstatymo priėmimą ir atsižvelgiant į
tai, kad yra nedaug suinteresuotų asmenų Lietuvoje norinčių pasikeisti lytį , tai
nesukeltų valstybei didelės biudžetinės naštos suteikti galimybę asmenims atlikti
lyties pakeitimo operaciją užsienyje, jei tokios galimybės nėra Lietuvoje, todėl
nebuvo išlaikyta pusiausvyra tarp viešo intereso ir pareiškėjo teisių ;
 pagal EŽTK 41str. ir įpareigojo atlyginti pareiškėjui patirtą žalą, priimant pagal
Civilinio kodekso 2.27 str. reikalingą specialų įstatymą dėl lyties pakeitimo per 3
mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo tuo atveju, jei įstatymas per numatytą laikotarpį
nebūtų priimtas, sumokėti 40.000 eurų turtinei žalai bei 5000 eurų neturtinei žalai
atlyginti.
Įvykiai po EŽTT sprendimo priėmimo

LR Vyriausybė, nesutikdama su Teismo sprendimu, pateikė prašymą perduoti bylą nagrinėti
Didžiajai Teismo kolegijai. 2008 m. kovo 31 d. Teismo atrankos komitetas nusprendė atmesti
LR Vyriausybės prašymą ir teismo sprendimas įsigaliojo. Įsigaliojus teismo sprendimui,
Lietuva atlygino pareiškėjui teismo priteistą turtinę ir neturtinę žalą, tačiau nepriėmė
reikiamo Lyties pakeitimo įstatymo.
Nors EŽTT sprendimas buvo palankus pareiškėjui, L. ir toliau susidūrė su sunkumais keičiant
civilinės būklės aktų įrašus. 2009 m. L. buvo atlikta pilna lyties keitimo operacija ir jo lytis
buvo pakeista iš moteriškosios į vyriškąją, tačiau civilinės metrikacijos skyrius atsisakė
dokumentuose pakeisti lytį, bei pasiūlė kreiptis į teismą. 2011 m. pirmosios instancijos
teismas pripažino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, ir įpareigojo civilinės metrikacijos
įstaigą pakeisti gimimo liudijimo įrašus, o Gyventojų registro tarnybą – asmens kodo įrašą.
1. Shub v. Lithuania (dec.) (17064/06, 2009-06-30) / I Pr. 1 str.
Bylos esmė:
Tel Avive gyvnantis Izrealio pilietis kreipėsi atkurti nuosavybės teisę į pastatą, kuris
priklausė jo giminaičiams prieš sovietų nacionalizaciją. Jo prašymas buvo atmestas, remiantis
tuo, jog jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis ir negyvena Lietuvoje. Terminas pateikti
prašymą atkurti nuosavybės teises baigėsi 2001m. gruodžio 31d., tačiau to, jis negalėjo
padaryti, ens tuomet dar neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kuri jam išimties tvarka
buvo suteikta 2003 m. balandžio 11d.
Teismo išvada:
Europos Žmogaus Teisių Kovencijos 1 protokolo, 1 straipsnis teigia: ,,Kiekvienas fizinis ar
juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti
atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai
įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus,
kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą
atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba, kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų
mokėjimą.“
Tačiau šioje byloje Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d.
nepriklausė asmenų, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymą turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kategorijai, kadangi jis nebuvo Lietuvos
Respublikos pilietis. Pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikta 2003
m. balandžio 11 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pilietybės suteikimo išimties tvarka
procesą inicijavo tik 2002 m., tai yra pasibaigus terminui paduoti prašymus dėl nuosavybės
teisių atkūrimo, nors objektyvių kliūčių atlikti šiuos veiksmus anksčiau nebuvo. Teismas
padarė išvadą, kad pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. neturėjo teisės teikti prašymą dėl
nuosavybės teisių atkūrimo ir nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas praleido terminą
tokiam prašymui paduoti, o tuo pačiu ir terminą atnaujinti.
Sprendimo reikšmė:
Šioje byloje Teismas dar kartą pažymėjo, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis nesukuria
Susitariančiosioms Šalims bendro pobūdžio pareigos atkurti nuosavybės teises į nuosavybę,
eksproprijuotą prieš joms ratifikuojant Konvenciją, ir negarantuoja nei pačios teisės atkurti
nuosavybę, nei riboja valstybės laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas.
Taip pat EŽTT pažymėjo, kad Konvencija negarantuoja teisės gauti pilietybę ir
Susitariančiosios Šalys gali laisvai nustatyti reikalavimus ir procedūras prašymams dėl
pilietybės suteikimo
2. Jasinskij and others v. Lithuania (no. 38985/97, 1998 09 09) / I Pr. 1 str.
Pareiškėjai skundėsi dėl Lietuvos atsisakymo išpirkti TSRS obligacijas ir dėl su tuo
susijusių teismų sprendimų, kai tokie valstybės/jos pareigūnų ir organų veiksmai, anot
pareiškėjų, pažeidė jų nuosavybę. Komisija pabrėžė, kad nors ekonominę vertę
turintys vertybiniai popieriai ir gali būti laikomi „nuosavybe“, Lietuvos Respublika
nėra Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, todėl neatsako už jos skolas. Todėl ši
pareiškimo dalis yra aiškiai nepagrįsta. Šioje byloje taip pat buvo pabrėžta svarbi
nuostata, kad Konvencija negarantuoja teisės į diplomatinę gynybą.

Žmogaus Teisių Apsauga

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Žmogaus Teisių Apsauga

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGA

1. Tarptautinė žmogaus teisių chartija ir jos sudėtinės dalys (trumpai jas

● 1948 12 10 Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (patvirtinta JT GA rezoliucija)

● 1966 12 16 Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas – universali

1. Žmogaus teisių kartos ir individualių žmogaus teisių klasifikacija.

Žmogaus teisių kartos:

Pagarbos žmogaus teisėms principas:

Nediskriminacijos principas – nėra išsamaus nediskriminavimo pagrindų sąrašo.

Realus įgyvendinimas – turi būti realiai, o ne deklaratyviai ginamos žmogaus teisės.

Iš principo išvedamos valstybių pareigos: gerbti – negatyvios pareigos, susilaikyti nuo

Nediskriminavimo principas: žmogaus teisės užtikrinamos visiems be jokios diskriminacijos.

ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS

1. Europos Sąjungos prisijungimas prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

3.Individualių žmogaus teisių ribojimo rūšys, pagrindai ir kriterijai (sąlygos) pagal

Konvencija pildoma ir taisoma protokolais. http://lrv-atstovas-eztt.lt/page/konvencija-ir-jos-

MK – bendros kompetencijos ET institucija ir tik dalis jos veiklos susijusi su EŽTK. MK

EŽTT prioritetinis uždavinys – siekti draugiško šalių susitarimo (susitaikymo, paprastai

28 straipsnis. Komitetų kompetencija

29 straipsnis. Kolegijų sprendimai dėl peticijų priimtinumo ir esmės

30 straipsnis. Bylos perleidimas Didžiajai kolegijai

31 straipsnis. Didžiosios kolegijos įgaliojimai

Susisteminant, peticijos nepriimtinumo (inadmissibility) pagrindus galima suskirstyti į

Dar neįsigaliojusiame Protokole Nr. 15 (įsigaliojimui reikalingas visų ET valstybių

2. Paksas prieš Lietuvą (pranešimo Nr. 2155/2012), 2014 m. kovo 25 d. išvada

Europos Žmogaus Teisių Teismo bylos:

EŽTT teismo išvados:

Dėl konvencijos 3 str.:

2. Jėčius v. Lithuania (no. 34578/97, 2000-07-31) / 5 str.

c) kai jis teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai

Dėl Konvencijos 5 str. 3 d. pažeidimo

1)Dėl skubaus pristatymo teisėjui ar kitam pareigūnui: Teismas išaiškino, kad

Dėl Konvencijos 5 str. 4d. pažeidimo

3. Daktaras v. Lithuania (no. 42095/98, 2000-10-10) / 6 str.

Esminės bylos aplinkybės:

4. Butkevičius v. Lithuania (no. 48297/99, 2002-03-26) / 6 str.

1997m. rugpjūčio 12 dieną pareiškėjas buvo saugumo ir prokuratūros pareigūnų sulaikytas

DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 2 DALIES PATŽEIDIMO

Pareiškėjas (Audrius Butkevičius) skundžiasi, kad Generalinio prokuroro teiginiai, paskelbti

1997m. rugpjūčio 14 dieną didžiausiame nacionaliniame dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo

1997 m. rugpjūčio 16 dieną dienraščio „Respublika“ straipsnyje „A. Butkevičius ruošiasi

A.Butkevičius ginčijos šias Vyriausybės pastabas, tvirtindamas, kad nurodomi teiginiai

5. L v. Lithuania (no. 27527/03, 2007-09-11) / 8 str., 35.1 str., 41 str.

Įvykiai po EŽTT sprendimo priėmimo

1. Shub v. Lithuania (dec.) (17064/06, 2009-06-30) / I Pr. 1 str.

You might also like