4 TEMA 

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS IR PASIBAIGIMAS

Nuosavybės įgijimo ir praradimo pagrindai – juridiniai faktai ar juridinių faktų

sudėtis, kuriems atsiradus asmuo įgyja arba praranda nuosavybės teisę į daiktus ar
kt. turtą.

CK 4.47 str. – pateikiamas nebaigtinis nuosavybės teisės įgijimo pagrindų sąrašas.

4.47 straipsnis. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai

Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:

1) pagal sandorius;

2) paveldėjimu;

3) pasisavinant vaisius ir pajamas;

4) pagaminant naują daiktą;

5) pasisavinant bešeimininkį daiktą;

6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;

7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus;

8) pasisavinant radinį, lobį;

9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus

(turtą) visuomenės poreikiams;

10) konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus

(turtą);

11) įgyjamąja senatimi;

 12) kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

TEORINIAI KLAUSIMAI

BENDRIEJI IR SPECIALIEJI NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMO

PAGRINDAI

1.      Bendrieji – tie, kuriais bet kuris subjektas (nesvarbu FA ar JA (įskaitant valstybę
ir savivaldybę) ir t.t.) gali įgyti nuosavybės teisę. Praktikoje dažniausiai pasitaiko
bendrieji pagrindai, nes dauguma įgijimo pagrindų – sandoriai (pirkimo-
pardavimo, mainų, dovanojimo, paveldėjimo ir t.t.)

2.      Specialieji - tik tam tikrus požymius atitinkantis subjektas gali įgyti nuosavybės
teisę.

Pvz.: pasisavinant bešeimininkį daiktą (žiūrint kokie tie besavininkiai daiktai,

priklauso koks subjektas gali įgyti nuosavybės teisę į jį – pvz.: rastą daiktą pasisavinti
gali tas, kas rado (arba valstybė) per gal 6 mėn., jeigu neatsirado jo savininkas.;
Lobis – tas kas rado, nebent lobį rasti įeina į jo pareigas – tada valstybė.
Bešeimininkio daikto pasisavinimas yra specialusis nuosavybės teisės įgijimo
pagrindas.

PIRMINIAI IR IŠVESTINIAI NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMO

PAGRINDAI, JŲ YPATUMAI

Skirstymo kriterijus – nuosavybės teisės perdavimas

·         Pirminiai – įprastas būdas įgyti NT į naujai atsiradusius ar suformuotus objektus.

Taip pat užvaldymas, radimas, prijungimas, įgyjamoji senatis. Ekspropriacija
(turto paėmimas valstybės nuosavybėn), konfiskacija, nuosavybės paėmimas
visuomenės poreikiams sąlyginai taip pat galėtų būti laikomi pirminiais NT įgijimo
pagrindais, tačiau neatmestini atvejai, kai tokiu būdu įgyjamos teisės į daiktą gali
priklausyti nuo ankstesniojo savininko teisių.

Pirminio teisių įgijimo pagrindo požymis – teisių perėmimo nebuvimas – kai

daiktas yra naujas (prieš tai nebuvo jokio šio daikto savininko) arba kai naujojo
savininko teisės nepriklauso nuo buvusiojo savininko teisių apimties. Pirminiai –
tokie, kuriais nuosavybės teisė nėra perimama! Jeigu įgyjamas jau egzistuojantis
 objektas, įgijėjo teisės atsiranda nepriklausomai nuo buvusio savininko
teisių apimties, todėl toks įgijimo būdas vadinamas pirminiu

·         Išvestiniai – visi kiti NT įgijimo pagrindai. Kai naujojo savininko teisių apimtis
tiesiogiai priklauso nuo ankstesniojo savininko teisių t. y tai NT įgijimo
pagrindai, kuriais perimama turima nuosavybės teisė iš kito asmens.

Labiausiai paplitęs – NT įgijimas pagal sandorį ar jį paveldint.

Kiti būdai: NT įgijimas teismo sprendimu ar kitaip realizuojant turtą pagal

prievoles, taip pat tiesiogiai įstatymo pagrindu.

Svarbus CK 4.48 str. – nurodo, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei turi
pats. 

4.48 straipsnis. Nuosavybės teisės įgijimas perdavimo būdu

1. Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas
asmuo.

2. Perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek

teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar
sutartis nenustato ko kita.

Iš paskaitos:

Ar gali būt situacijų kai asmuo įgyja daugiau teisių, nei buvęs savininkas? Gali.
Tai yra išimtis (gana reta), jei nuosavybės teisių turinys siejamas su subjektu, tai
tokiu atveju gali. Jei perims turtą toks subjektas, kuris dėl savo subjektiškumo turi
galių panaudoti tą nuosavybės teisės objektą įvairesniais būdais nei buvęs
savininkas, kurio subjektiškumas to neleido. Pvz.: ribotai esantys apyvartoj daiktai –
šaunamasis ginklas - jeigu asmuo, kuris pardavė ginklą priklausė tam tikrai
organizacijai tai jis jį galėjo naudoti jį pvz.: tik savigynai, o jeigu tas asmuo, kuris
nusipirko, priklauso tokiai pačiai ir dar kitai organizacijai pvz.: medžiotojų, tai jis dar
gali ir medžioti. Tai sąlygoja, kad ne pats daiktas tai nulemia, o subjektas. Lygiai taip
pat teisės gali susiaurėti.

Kodėl svarbu nustatyti ar pirminis, ar išvestinis? Yra bendra taisyklė 4.48 str.
Skirti du dalykus: paties objekto nuosavybės teisę ir teisės perdavimą. Tai gali
sutapti, bet gali ir nesutapti. Galimos situacijos, kai daikto perdavimas visai neįvyko ir
negalėjo įvykti (pvz.: pardaviau daiktą nors neturėjau į jį jokios teisės). Pvz.: daiktas
pereina, o nuosavybė nepereina (pvz.: kol pilnai neatsiskaitei). Nuosavybės
perėjimas ir daikto perėjimas nebūtinai sutampa.
 Kyla klausimas, ar nuosavybės teisės įgijimo pagrindų suskirstymas į pirminius ir
išvestinius pagal tai, ar naujojo savininko teisių apimtis priklauso nuo ankstesnio
savininko teisių, nėra būdas pateisinti nuosavybės nusavinimą. Vengiant platesnės
diskusijos šiuo klausimu, nuosavybės teisės įgijimo pagrindai klasifikuojami
vadovaujantis šiuo kriterijumi, tačiau atkreiptinas dėmesys į jo sąlyginumą.

·         Reikia skirti nuosavybės teisės atsiradimą, kai nuosavybės teisė į objektą atsiranda
pirmą kartą. Paprastai tai susiję su niekam nepriklausančio daikto užvaldymu arba
naujo objekto pagaminimu.

·         Kaip ypatingą nuosavybės teisės įgijimo būdą reikėtų išskirti universalų įgijimą, kai
įgyjama turto visuma. Universalus įgijimas – įgyjama turto visuma, perimamos ir
teisės, ir įsipareigojimai kaip visuma, paprastai neišskiriamos atskirtos turto dalys.
(Paveldėjimas, JA perėmimas). Įgyjant NT į turtą, registruotiną viešuosiuose
registruose (pvz.: nekilnojamąjį daiktą), taikomos specialios įstatymo taisyklės,
reglamentuojančios NT į tokį turtą registravimą.

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMO PAGRINDŲ KLASIFIKAVIMAS IR

ATSKIRŲ PAGRINDŲ YPATUMAI

CK 4.47 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis nuosavybės teisės įgijimo

pagrindų sąrašas. 

4.47 straipsnis. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai

Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:

1) pagal sandorius;

2) paveldėjimu;

3) pasisavinant vaisius ir pajamas;

4) pagaminant naują daiktą;

5) pasisavinant bešeimininkį daiktą;

6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;

7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus;

 8) pasisavinant radinį, lobį;

9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus

(turtą) visuomenės poreikiams;

10) konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus

(turtą);

11) įgyjamąja senatimi;

12) kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių mūsų visuomenėje nuosavybės įgijimo pagrindų

yra nuosavybės teisės įgijimas sudarant sandorius. Pagal sandorius nuosavybę
galima įgyti sudarant daikto ar turto pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokias
įstatymų numatytas sutartis. 

Kitas būdas įgyti nuosavybę yra paveldėjimas. Paveldėjimo būdu nuosavybės teisė
įgyjama kai miršta daikto arba tam tikro turto savininkas ir jis savo testamentu arba
pagal įstatymą palieka turėtą turtą savo įpėdiniams, valstybei ar kitiems asmenims.
Naujasis Civilinis kodeksas nurodo, kad nuosavybės teisę į tam tikrą daiktą
paveldėtojai įgyja praėjus trims mėnesiams nuo buvusio savininko mirties.
Nuosavybė įgyjama notarų kontorai išduodant paveldėjimo teisės liudijimą. 

Civilinis kodeksas pažymi, kad daikto duodami vaisiai, gyvulių prieaugis priklauso jų
savininkui, jeigu įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Daikto ūkinio naudojimo
rezultatai – produkcija ir pajamos – taip pat priklauso daikto savininkui, jeigu
įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Civilinis kodeksas numato aplinkybę, kai
asmuo, nors ir neturintis nuosavybės teisės į tam tikrą daiktą, gali pasisavinti to
daikto ar turto duodamus vaisius ar pelną. Civilinio kodekso 4.42 straipsnis nurodo,
kad žemės sklypo savininkas turi teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame žemės
sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas, esančias jo žemės
sklype, prieš tai įspėjęs kaimyninio žemės sklypo savininką ir nustatęs terminą jas
pašalinti.  

Dar vienas i nuosavybės įgijimo pagrindų yra naujo daikto pagaminimas. Asmuo,
pagaminęs naują daiktą iš savos ar svetimos medžiagos, tampa daikto savininku,
jeigu darbo vertė ir savos medžiagos vertė yra didesnė už svetimos medžiagos vertę
ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo arba neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam.
Šiuo atveju pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo privalo atlyginti medžiagos
savininkui jos vertę. 

Civilinio kodekso 4.57 straipsnis nurodo, kad nuosavybę galima įgyti į tam tikrą
daiktą, kuris yra be šeimininko, t.y. šeimininko nėra arba jis nežinomas.
Bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas
nežinomas. Bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba
savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės
institucijos pareiškimą. Be to, kilnojamieji daiktai, kurie niekam nepriklausė arba kurių
savininkas atsisakė tiesiai tai įsakydamas arba juos išmesdamas, tampa tuos daiktus
pradėjusio valdyti asmens nuosavybe. 

Į laisvėje esančius gyvūnus taip pat galima įgyti nuosavybę. Laisvėje esantys
laukiniai gyvūnai, kurie laikantis įstatymų buvo pagauti arba nušauti, tampa juos
pagavusiojo arba nušovusiojo nuosavybe, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.
Išskirtinis atvejis yra susijęs su laukinėmis bitėmis. Laukinių bičių šeima nuosavybės
teise priklauso žemės sklypo, kuriame ji yra sugauta, savininkui. Jeigu bičių spiečius
atskrenda į kito bitininko avilį pas jame esančias bites, atskridusių bičių savininkas
praranda nuosavybės teisę į jas. 

Naujajame civiliniame kodekse įtvirtinta norma, kad asmuo sulaikęs bepriežiūrį ar

priklydusį naminį gyvūną, privalo tuojau pranešti apie tai gyvūno savininkui ir grąžinti
jam gyvūną, arba, jei jam nežinomas gyvūno savininkas ar jo adresas, per tris dienas
pranešti apie gyvūno sulaikymą policijai ar savivaldybės institucijai. Policija ar
savivaldybės institucija gavusi tokį pranešimą atitinkamai imasi priemonių gyvūno
savininkui surasti. 4.61 straipsnyje nurodoma, jei bepriežiūrių ir priklydusių darbinių
gyvulių bei galvijų (ir jų prieauglio) savininkas paaiškėja per vieną mėnesį, o
smulkiųjų gyvūnų (ir jų prieauglio) – per dvi savaites nuo jų perdavimo laikyti ir
naudotis dienos, gyvūnas grąžinamas savininkui. Jis privalo atlyginti išlaikiusiam
gyvūną asmeniui visas išlaikymo išlaidas, įskaitant naudą, gautą iš naudojimosi juo.
Tačiau jei per nurodytąjį laikotarpį gyvūno savininkas nepaaiškėjo, jis netenka
nuosavybės teisės į tą gyvūną. Šiuo atveju gyvūnas neatlygintinai tenka jį ilaikiusio
asmens nuosavybėn. Tai dar vienas nuosavybės įsigijimo pagrindų. 

Kitas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas butų radinys. Kas tai yra radinys? Civilinis
kodeksas formuluoja tokią radinio sąvoką: radiniu laikomas pamestas daiktas, kurio
savininkas nežinomas. Nuosavybės teisė šiuo pagrindu įgyjama, kai asmuo radęs
pamestą daiktą, per savaitę praneša policijai apie radinį. Jei per tris mėnesius
neatsiranda daikto savininkas, daiktas neatlygintinai pereina radusiojo nuosavybėn
su sąlyga, kad jis sutinka atlyginti daikto išlaikymo ir su radiniu susijusias išlaidas, jei
radinį saugojo ne jis. Jei radęs asmuo nesutinka kompensuoti tokių išlaidų, radinys
neatlygintinai perduodamas valstybės nuosavybėn, o šiam asmeniui atlyginamos su
radiniu susijusios išlaidos. 

Nuosavybės teisė dar gali būti įgyjama randant lobį. Lobis – tai žemėje užkasti ar
kitaip paslėpti pinigai arba vertingi daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas
dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo. Nuosavoje žemėje ar
kitame nuosavybės teise radusiam asmeniui priklausančiame daikte rastas lobis
tampa jį radusio asmens nuosavybe. Svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte
ieskoti lobio draudžiama. Pažeidęs šią nuostatą asmuo negauna jokios rasto lobio
dalies, ir visas rastas lobis tenka žemės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis
savininkui. Tačiau, gali būti ir kitos rasto lobio dalies nuosavybės įgijimo aplinkybės.
Civilinio kodekso 4.65 straipsnio 4 dalis sako, kas asmuo, kuris rado lobį svetimoje
žemėje ar kitame svetimame daikte atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą
ieskoti lobio, gauna vieną ketvirtadalį lobio, o kiti trys ketvirtadaliai tenka žemės ar
kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui, jeigu jie nesusitarė kitaip.
Susitarimas turi būti rašytinis. 

Jeigu asmuo netinkamai laiko jam nuosavybės teise priklausančius daiktus, turinčius
visuomenei didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę, tai valstybės institucija, į kurios
 uždavinius įeina tokios rūšies daiktų apsauga, įspėja savininką, kad jis nustotų
netinkamai laikyti daiktus. Jeigu savininkas šio reikalavimo neįvykdo, tai pagal
atitinkamos institucijos ieškinį teisme gali šiuos daiktus iš savininko paimti. Paimti
daiktai pereina valstybės nuosavybėn. Asmeniui atlyginama paimtų daiktų vertė,
kurios dydis nustatomas buvusio savininko susitarimu su atitinkama institucija, o
esant ginčui jį nustato teismas. 

Kitas nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra daikto paėmimas. Naujajame

civiliniame kodekse, pažymėta, kad valstybei paimti daiktą iš savininko visuomenės
poreikiams teisingai atlyginant, taip pat valstybei neatlygintinai paimti daiktą, kaip
sankciją už teisės pažeidimą, leidžiama tik įstatymų numatytais atvejais ir tvarka. Tai
gali būti, pavyzdžiui, buto ar namo paėmimas ir pardavimas iš varžytinių, jei to namo
ar buto savininkas yra padaręs kam nors žalą, kurią privalo atlyginti arba yra kitam
asmeniui įsiskolinęs. Tokiu atveju yra būtinas teismo sprendimas. 

Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs
daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs
nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau
kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę
galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja
nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas
nustatomas teismo tvarka (LR CK 4.68 str.). Be to įgyjamąja senatimi nuosavybėn
gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais.
Naujame Civiliniame kodekse įtvirtinta nuostata, kad asmuo, įgyjantis daiktą
nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t.y.
užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį
teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą
įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi
neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių
būtų. Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar valdymas netrukdo
valdytojui įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti kitas sąžiningai įgytas ir valdomas
daikto dalis. Jeigu valdymo teisė įgyjama per atstovą, tai sąžiningumo reikalaujama ir
iš atstovo, ir iš atstovaujamojo.

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS PAGAMINANT NAUJĄ DAIKTĄ,

PASISAVINANT BEŠEIMININKĮ DAIKTĄ

Pagaminant naują daiktą –  NT gali atsirasti pagaminus ar sukūrus daiktą.

Apima viską (statyba irgi yra naujo daikto pagaminimas). Nesvarbu koks daiktas
pagaminamas – kilnojamas ar nekilnojamas.  Reiškia, kad tokio objekto nebuvo,
o gamybos procese sukuriamas naujas daiktas.

·         Kaip taisyklė, naujo daikto pagaminimui panaudojami kiti daiktai (žaliavos) –

suvartojami daiktai. CK atskirai reglamentuojamas daikto perdirbimas, t. y. naujo
daikto pagaminimas iš svetimos medžiagos,, taip pat naujo daikto pagaminimas iš
savos ir svetimos medžiagos. Jeigu naujas daiktas pagaminamas iš svetimos
medžiagos ir darbo vertė yra didesnė už medžiagos vertę (pvz., nutapomas
paveikslas), naują daiktą pagaminęs asmuo tampa jo savininku (CK 4.55 straipsnio
 1 dalis). Pažymėtina, kad toks asmuo turi veikti sąžiningai, t. y. turi nežinoti, kad
medžiaga priklauso kitam asmeniui. Pasinaudojęs medžiaga asmuo privalo atlyginti
medžiagos savininkui jos vertę. Jeigu medžiagos vertė yra didesnė už daikto
pagaminimo vertę (įdėtą darbą), medžiagos savininkas tampa pagaminto daikto
savininku, šiuo atveju jis turi apmokėti pagaminimo vertę. Medžiagos savininkas taip
pat turi teisę atsisakyti daikto (atiduoti jį daiktą pagaminusiam asmeniui) ir
pareikalauti atlyginti nuostolius (4.55 straipsnio 2 dalis).

4.55 straipsnis. Daikto pagaminimas iš svetimos medžiagos

1. Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos, tampa daikto

savininku, jeigu darbo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis
asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Šiuo atveju
pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo privalo atlyginti medžiagos savininkui jos
vertę.

2. Jeigu medžiagos vertė yra didesnė už daikto pagaminimo vertę, daikto

savininku pripažįstamas medžiagos savininkas. Jam suteikiama teisė arba pasilikti
daiktą sau ir apmokėti jo pagaminimo vertę, arba atsisakyti daikto jį pagaminusio
asmens naudai ir išieškoti iš šio nuostolius.

          Daiktai turi būti kuriami laikantis nustatytų taisyklių. Pavyzdžiui, jeigu statant
nekilnojamąjį daiktą pažeisti teisės aktų reikalavimai, toks nekilnojamasis daiktas
negali būti registruojamas. Asmenys, kurie pasistatė ar statosi statinį savavališkai ar
pažeisdami statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, neturi teisės
tokiu statiniu naudotis ar disponuoti (CK 4.103 straipsnio 1 dalis).

·         Nuosavybės teisė atsiranda ne nuo įregistravimo (išviešinimo), o būtent nuo daikto

sukūrimo, pagaminimo, jeigu jis atitinka reikalavimus ir jo sukūrimas yra teisėtas.
Įregistravimas nėra nuosavybės teises sukuriantis veiksnys!!!

·         Pripažinimo tinkamu naudoti aktas – jis nėra nuosavybę sukuriantis veiksnys, bet tai
pagrindas registruot nuosavybę, nes nurodoma, kas yra savininkas (statytojas). Tai
vienas iš pripažinimo savininku pagrindų. Kaip bus įrodinėjama? Kas statė, kieno
sąskaita ir t.t.

Teisės prasme kyla klausimas dėl daikto (pvz.: namo) esminio pasikeitimo
prilyginimo naujo daikto pagaminimui. Įstatymų leidėjas tiesiogiai pripažįsta, kad tam
 tikrose situacijose tai galima pripažinti (kai pakeitimai tokie esmingi tiek vertės
prasme, tiek kitomis, kad būtų galima konstatuoti, kad tai kokybiškai naujas daiktas).

Reikšminga bendra taisyklė – gamintojas (statytojas) tampa savininku.

Kas yra statytojas? Nebūtinai tas, kuris fiziškai stato. Jis apibrėžiamas ne kaip
rangovas, o tas, kurio naudai ir kurio sąskaita tas daiktas sukuriamas. Pvz.: rangos
sutarties atveju – statytojas bus užsakovas, o ne rangovas. Teisę įgis jeigu statoma
teisėtai, laikantis reikalavimų ir t.t. (nes tai viešasis interesas).

Pasisavinant bešeimininkį daiktą - daikto užvaldymas arba pasisavinimas

įmanomas, kai daiktas niekam nepriklauso, jį įmanoma turėti NT ir nė vieno asmens
teisės nėra pažeidžiamos užvaldymu.

Užvaldymas kaip NT įgijimo pagrindas svarbus pasisavinant vaisius, pajamas ir

produkciją. Užvaldymu pabrėžiamas valdymas ir trečiųjų asmenų informavimas apie
įgytas NT.

CK numatyta, kad NT gali būti įgyjama pasisavinant šį turtą: bešeimininkį daiktą,

laukinius gyvūnus, bepriežiūrius ir paklydusius naminius gyvūnus, taip pat
pasisavinant radinį ar lobį.

Bešeimininkiai daiktai - 4.57 straipsnis. Bešeimininkis daiktas

1. Bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas
nežinomas.

2. Bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas,

nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą.

3. Kilnojamaisiais bešeimininkiais daiktais gali būti gyvūnai, negyvi kilnojamieji

daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos
pametė ar paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis.

·         Laukinių gyvūnų užvaldymas nelaikomas pirminiu NT įgijimo būdu, nes šie gyvūnai
pagal įstatymą priklauso valstybei, ir valstybė nustato sąlygas, pagal kurias šie
gyvūnai gali būti užvaldomi. Prie laukinių gyvūnų priskiriamos žuvys.

· Radiniu (4.62 str.) laikomas daiktas, kurį pametė nežinomas savininkas. Radinį
       
radusiam asmeniui taikomi tam tikri reikalavimai – t. y. asmuo turi apie radinį pranešti
į policiją (kad pametęs asmuo galėtų surasti). Jeigu per 6 mėn. radinio niekas
neieško – jis gali tapti savininku (po šio termino buvęs savininkas jau nebegalės
 išsireikalauti daikto atgal vindikaciniu ieškiniu). Jeigu atsiranda savininkas –
radusiam asmeniui turi būti sumokėtas 5% daikto vertės užmokestis, jeigu viešu
paskelbimu nebuvo pažadėta daugiau.

·         Slapta užvaldęs rastą daiktą asmuo negali įgyti į jį NT. Radiniu gali būti laikomas
tik kilnojamasis daiktas. Juo laikytinas tik toks daiktas, pagal kurio radimo
aplinkybes galima pagrįstai suvokti, kad daiktas yra pamestas, o ne savininko
specialiai padėtas.

· Rasti paslėpti pinigai ar kt. vertybės, lobis (4.65 str.) priklauso juos radusiam
       
asmeniui, jei daiktai rasti šiam asmeniui priklausančiame žemės sklype ar kitame
objekte.

Lobio požymiai:

1.      Turi vienokią ar kitokią vertę

2.      Savininkas nežinomas dėl to, nes praėjo labai daug laiko nuo tada, kai
buvo žinomas jo savininkas. T. y. turi būti akivaizdu, kad lobį paslėpė tas,
kas dabar nėra žinomas.

3.   Lobis nėra tada, jei akivaizdu, kad kažkas negalėjo seniai paslėpti (pvz.:
namas pastatytas prieš 5 metus, o sienoj rastas įmūrytas lobis)

4.      Lobis įgyjamas nuo radimo momento

Bendra taisyklė, kad bešeimininkiai daiktai gali būti perduodami tik valstybei ar
savivaldybėms teismo sprendimu, tačiau kilnojamieji daiktai, kurie dar niekam
nepriklauso arba kurių savininkas aiškiai atsisakė, tampa daiktą pradėjusio valdyti
asmens nuosavybe.

·         Bešeimininkį daiktą reikia atriboti nuo tų, kurie savininko neturi arba jis nežinomas,
bet jis turi valdytoją, kuris įgyjamosios senaties pagrindu gali įgyti nuosavybę.

·        4.57 str.  3 d.  - reikšminga nuostata apie gyvūnus.

3. Kilnojamaisiais bešeimininkiais daiktais gali būti gyvūnai, negyvi kilnojamieji

daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar
paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis.
 ĮGYJAMOJI SENATIS

Toks nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, kuriuo FA arba privatus JA (kodėl

privatus? Nes jis nelaikomas bešeimininkiu), kuris nėra daikto savininkas, bet yra
sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą
valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne
mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo
teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja
nuosavybės teisę į tą daiktą.

Įgyjamąja senatimi gali būti perduodama nuosavybės teisė į tuos daiktus, kurie buvo
įgyti ir sąžiningai valdomi tam tikrą apibrėžtą laiką, bet į kuriuos dėl tam tikrų
priežasčių nuosavybės teisė neperėjo jų perdavimo momentu.

Siekiant užtikrinti civilinės apyvartos poreikius pripažinta, kad asmuo gali įgyti
nuosavybės teisę į tokius daiktus, jeigu juos valdė atvirai ir sąžiningai pakankamą
laiką. Vadinasi, asmuo, perėmęs tam tikrą daiktą ir sąžiningai jį valdęs tam tikrą
laiką, turi galimybę tapti daikto savininku, nors daikto perdavimo metu nuosavybės
teisė į daiktą jam dėl kokių nors priežasčių neperėjo.

Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjami slapta ar per prievartą užvaldyti daiktai
(CK 4.69 straipsnio 2 dalis). Negali būti įgyjami valstybei ar savivaldybei
priklausantys daiktai. Jeigu daiktas yra registruotas kito asmens vardu, nuosavybės
teisė taip pat negali būti įgyjama (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Pavyzdžiui, nebus
galima įgyti daikto, kuris nekilnojamųjų daiktų registre yra registruotas kito asmens
vardu.

Tiesiogiai neminima, kad daikto valdytojas turi būti įgijęs daiktą teisėtu pagrindu.
Tokia išvada vis dėlto darytina pagal CK 4.23 straipsnio 2 dalį, kur nurodyta, kad
teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosa -
vybės teisė. Kitaip valdymas traktuojamas kaip neteisėtas valdymas, t. y. per
prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas (CK 4.23
straipsnio 3 dalis). Teisėtu valdymu pripažįstamas toks valdymas, kuris
įgyjamas sutarties, paveldėjimo ar kitais pagrindais, pagal kuriuos gali būti
įgyjama nuosavybės teisė į daiktą, bet kuri dėl tam tikrų priežasčių neatsirado.

·     CK 4.68 reikia sistemiškai aiškinti su CK 4.22 - 4.36, nes įgyjamoji senatis yra
pagrindas NT įgyti jei daiktas yra valdomas, t. y. faktiškai turimas siekiant jį valdyti
kaip savą. Daiktas negali būti įgyjamas nuosavybėn, jei daikto valdytojas pripažįsta,
kad daiktu naudojamasi ir jis valdomas savininko sutikimu.

·       Įgyjamosios senaties esmė – yra visa eilė reikalavimų, kurie keliami tiek valdymo
įgijimui, tiek pačiam valdymui. Tik tada, jeigu visa tai atitinka reikalavimus, asmuo
gali įgyti nuosavybės teisę į tą daiktą.
 Reikalavimai įgyjamajai senačiai:

1.    Nėra daikto savininkas;

2.   Įgytas turi būti sąžiningai (asmuo negalėjo ir nežinojo, kad asmuo turi daugiau teisių
nei jis. Asmuo įsitikinęs, kad jis turi daugiausiai teisių į daiktą, tiek pradedant valdyti,
tiek per visą valdymo, tiek po n metų);

3.      Valdymas turi būti sąžiningas; atviras; nepertraukiamas; teisėtas; kaip savo.

4.      Kilnojamiesiems daiktams – 3 metai, nekilnojamiesiems metams – 10 metų.

5.      Per visą valdymo laikotarpį turėjo teisę į daiktą, bet ja nepasinaudojo.

·         Nuosavybės teisė į rastą ar bešeimininkį daiktą taip pat negali būti įgyjama įgyjamąja
senatimi

Įgyjamosios senaties ribos:

4.68 str. nustatytas laikotarpis yra būtinas. 

Esmė yra ta, kad valdymas yra faktinė būsena, bet pripažintina daiktine teise. Tas
terminas reikalingas asmeniui išvaldyti, kad asmuo turėtų laiko tarpą, per kurį galėtų
pareikšti reikalavimą. Negali būti terminai per trumpi. Terminai 3 ir 10 metų yra
susiję. Nuo kurio momento laikoma, kad asmuo tapo savininku pagal įgyjamąją
senatį, tai teismas nustato atitinkamą datą, nuo kurio bus laikomas savininku.
Teismas turi įvertinti visas aplinkybes, kadangi sprendimas turi būti teisingas. Tik
toks valdymas, kuris atitinka 4.68 str. 1 d. nustatytus reikalavimus yra laikomas
daiktine teise. Iš vienos daiktinės teisės, t. y. valdymo,  gali atsirasti kita daiktinė
teisė, t. y nuosavybės teisė. 4.24 str. 1d. 

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS SANDORIŲ PAGRINDU

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių mūsų visuomenėje nuosavybės įgijimo pagrindų
yra nuosavybės teisės įgijimas sudarant sandorius. Pagal sandorius nuosavybę
galima įgyti sudarant daikto ar turto pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokias
įstatymų numatytas sutartis. 
 NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS ADMINISTRACINIŲ AKTŲ
PAGRINDU

Nuosavybės teisių atkūrimas. Įstatymų leidėjas pasirinkęs tokį reguliavimą, pagal

kurį nuosavybės teisės atkūrimas yra kai priimami atitinkami administraciniai aktai.

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS SĄŽININGO ĮGIJĖJO APSAUGOS

BŪDU

1.80 straipsnis. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio

negaliojimas

4. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš

jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse
numatytus atvejus.

4.96 straipsnis. Daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo

1. Jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo

perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai
savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar
asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų
pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Šiuos reikalavimus savininkas
gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento.

2. Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus

atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

3. Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti

nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir
kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams.

Reikia žinoti 1.80 str. yra nukreipiama į 4.96 str. Esmė yra tokia, kad yra
reglamentuotas reikalavimas iš sąžiningo valdytojo. Tam tikrais atvejais jis yra
ginamas. Ne visais atvejais galima išreikalauti daikto vindikaciniu ieškiniu ar sandorį
pripažinus negaliojančiu savininkas gali susigrąžinti daiktą natūra, kai sandoris, kurio
pagrindu įsigijo daiktą, pripažintas neteisėtu. Kyla klausimas - kokiu pagrindu šitas
asmuo yra savininkas? Sąžiningo įgijėjo apsaugos būdu, nes įstatymas numato, kad
ginamos sąžiningo įgijėjo teisės. 
Teismų praktikoje vertinama ar įgijėjas, elgdamasis kaip bonus pater familias
privalėjo ir galėjo žinoti apie tam tikras aplinkybes. Sąžiningumas yra
preziumuojamas. Daiktą įgyjantis asmuo turėtų būti sąžiningas tiek sutarties
sudarymo metu, tiek ir iki daiktų perdavimo jam momento.

Tretieji asmenys pasikliauja įrašais viešuosiuose registruose arba faktiniu daikto

valdymu.

NUOSAVYBĖS TEISĖS Į DAIKTĄ ĮGIJIMO MOMENTAS, JO

NUSTATYMO REIKŠMĖ

 Nuosavybės teisės į daiktą įgijimo momentas pagal sandorius

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato bendrąją taisyklę, kad daikto (turto) įgijėjas
nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar
sutartis nenustato ko kita (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Šioje normoje atsispindi civilinės
teisės dispozityvumo principas, nes sutarties šalims suteikiama teisė sutartyje nusistatyti
kitokį nuosavybės teisės į daiktą įgijimo momentą nei nurodytas bendrojoje taisyklėje,
pavyzdţiui, sutartyje gali būti numatyta, kad nuosavybės teisė pereina įgijėjui nuo sutarties
pasirašymo momento, arba nuo daikto įregistravimo viešajame registre momento, arba tik po
to, kai jis įvykdys tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą.

Atskirai paminėtinas nuosavybės teisės įgijimas į būsimą, t. y. dar neegzistuojantį sutarties

sudarymo metu, daiktą. Pagal CK 4.49 straipsnio 4 dalį sutarties šalys gali susitarti, kad
nuosavybės teisė į būsimą daiktą perleidţiama iš anksto, išskyrus registruotinus daiktus.
Tačiau tai nereiškia, kad nuosavybės teisė į daiktą būsimam įgijėjui pereina nuo tokio
susitarimo sudarymo momento, nes nuosavybės teisė negali atsirasti iki tol, kol dar
nesukurtas pats nuosavybės teisės objektas. Juk nuosavybės teisę sudaro valdymo,
naudojimo, disponavimo teisės, o nesant pačio nuosavybės teisės objekto - daikto,
objektyviai neįmanoma įgyvendinti šių teisių, todėl nuosavybės teisė negali atsirasti tol, kol
neatsirado daiktas. Šiuo atveju manytina, kad pagal tokį šalių susitarimą nuosavybės teisė į
daiktą naujajam įgijėjui atsiras nuo daikto atsiradimo ar jo pagamino momento, jeigu daiktas
gali būti pakankamai apibrėţtas39. Toks šalių susitarimas vertintinas kaip dispozityvumo
principo ir iš jo išplaukiančio sutarčių laisvės principo išraiška. Taigi bendra taisyklė
sandoriams, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento,
netaikoma, jei šalys yra susitarę dėl kitokio nuosavybės teisės perėjimo momento. 

Nuosavybės teisės į daiktą įgijimo momentas paveldint daiktus 

Siekiant išsiaiškinti nuosavybės teisės į palikimą įgijimo momentą Lietuvoje, reikia nustatyti
juridinių faktų sudėtį: 

a) nuosavybės teisės į palikimą, kaip palikėjo turtinių teisių ir skolinių įsipareigojimų

kompleksą, įgijimo momentas yra palikimo atsiradimo momentas. Tačiau prieš tai palikimas
turi atsirasti ir būti priimtas įpėdinio; 
b) nuosavybės teisės į palikimą, kaip palikimo turinį sudarančius daiktus, įgijimo momentas
taip pat yra palikimo atsiradimo momentas. Tačiau prieš tai palikimas turi atsirasti ir būti
priimtas įpėdinio, o įpėdinis papildomai dar turi gauti paveldėjimo teisės liudijimą. 

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika galima teigti, kad paveldėjimo

teisiniuose santykiuose nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra paveldėtojo
(įpėdinio) vienašalis sandoris - palikimo priėmimas69. Minėtoje teismų praktikoje specialiai
paţymima, kad įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra ne
paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar jo įregistravimas viešame registre, bet būtent
palikimo priėmimo sandoris.

Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai: 

1) faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba,  

2) padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. 

Tai yra baigtinis sąrašas būdų, kuriais šiuo metu galima priimti palikimą Lietuvoje. 

Nuosavybės teisės į daiktą įgijimo momentas pagaminant naują daiktą 

Nuosavybės teisė į naujai pagamintą (sukurtą) kilnojamąjį daiktą atsiranda nuo daikto
pagaminimo. Kas laikoma daikto pagaminimu ar sukūrimu turbūt turėtų vertinama kiekvienu
konkrečiu atveju. Tačiau logiška manyti, kad kilnojamasis daiktas pagaminamas ir tampa
nuosavybės teisės objektu nuo to momento, kai daiktą galima naudoti pagal paskirtį.
Didesnių problemų kyla nustatant nuosavybės teisės įgijimo momentą į nekilnojamuosius
daiktus – statinius. Tačiau šiuo klausimu taip pat vyrauja nuomonė, jog nuosavybės teisės į
nekilnojamo daikto atsiradimo momentas yra šio daikto pastatymas.

Nuosavybės teisės į nebaigtą statinį įgijimo momentas 

Statybos įstatymo 34 straipsnis numato tam tikrus nebaigto statinio perleidimo apribojimus: 

nebaigto statyti statinio perleidimo kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui sutartis gali būti
notaro patvirtinta tik pateikus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie
Aplinkos ministerijos paţymą, kad statinys statomas, rekonstruojamas ar kapitališkai
remontuojamas be esminių nukrypimų nuo statinio projekto (statinių, kuriems privalomas
projekto tvirtinimas, – patvirtinto projekto), o kai perleidţiami kultūros paveldo statiniai, – taip
pat už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos tokio pat turinio
pažymą.  

Nebaigto statinio perleidimas šiuo atveju yra disponavimas daiktu. Vienintelis paaiškinimas,
kodėl šiame straipsnyje yra kalbama apie nebaigto statinio disponavimą – nebaigtas statinys
nuosavybės teise priklauso jo savininkui. Taigi nebaigtas statinys yra nuosavybės teisės
objektas. Todėl manytina, kad nuosavybės teisė į nebaigtą statinį įgyjama nuo nebaigto
statinio sukūrimo momento.

Nuosavybės teisės į daiktą įgijimo momentas pagal įgyjamąją senatį 

Tam, kad įgyti nuosavybės teisę į daiktą pagal įgyjamąją senatį, turi būti įvykdytos visos
įstatyme numatytos sąlygos. Jas nustato CK 4.70 straipsnio 1 dalis, pagal kurią, fizinis ar
juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąţiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai,
teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne maţiau kaip
dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne maţiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo
laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė
karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
detaliai išnagrinėjęs minėtas įgijimo sąlygas yra pasisakęs, kad nuosavybės teisę į daiktą
pagal įgyjamąją senatį įgyjama tik esant šių sąlygų visumai: 

1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąţiningai įgijęs (uţvaldęs)
daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kaţkas kitas (CK
4.22, 4.68 straipsniai). Daikto valdymas kitu pagrindu, pvz., pagal nuomos sutartį, neatitinka
nurodytos įstatymo sąlygos; 

2) asmuo, sąţiningai įgijęs daiktą, jį sąţiningai valdo. Tai reiškia, kad uţvaldydamas daiktą
asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau uţ jį teisių į uţvaldomą daiktą,
ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi ţinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą
nuosavybėn, jeigu tokių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai); 

3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas,
įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol
neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip
paţeidţiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4.69 straipsnio 2 dalį
įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei
priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo; 

4) daikto atviras valdymas (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą
kaip savą nesislapstydamas; 

5) nepertraukiamas nekilnojamojo daikto valdymas ne maţiau kaip dešimt metų (kilnojamojo

daikto – ne maţiau trys metai) (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąţiningai įgijo
(uţvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos,
jas uţginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal
įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą
(ieškinį) dėl daikto grąţinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripaţinus kito asmens
teisę į jį.

Nuosavybės teisės į bešeimininkį daiktą įgijimo momentas 

CK numato išimtinę teisę valstybei ir savivaldybėms pasisavinti bešeimininkius daiktus.

Asmenys, kurie nėra valstybė ar savivaldybės, nuosavybės teisę į bešeimininkį daiktą įgyja
tik išimtiniais atvejais, kai tai nurodyta įstatyme. Nuosavybės teisė į daiktą šiems asmenims
atsiranda nuo bešeimininkio daikto užvaldymo momento. 

Nuosavybės teisės į vaisių įgijimo momentas

Nuosavybės teisę į vaisių pagrindinio daikto savininkas įgyja nuo vaisiaus susiformavimo ir
individualizavimo momento. Vaisiaus atsiskyrimas arba atskyrimas nuo pagrindinio daikto
nėra būtina sąlyga nuosavybės teisės į vaisių, kaip savarankišką nuosavybės teisės objektą,
įgijimui. 

NUOSAVYBĖS TEISĖS ATSISAKYMAS IR KITOKS PASIBAIGIMAS

Nėra jokio straipsnio, kuriame būtų reglamentuotas nuosavybės teisės

pasibaigimas. 

Atsisakymas yra tuomet, kai asmuo atsisako nuosavybės į kilnojamąjį daiktą. Nuo
atsisakymo momento tas asmuo, kuris pasisavina, tampa daikto savininku -> CK
4.58 str. 4d. Kai pirminiu pagrindu įgijo, tai tuo pačiu ir atsisako.

4.58 straipsnis. Nuosavybės teisės į bešeimininkį daiktą įgijimas

4. Kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas

atsisakė tiesiai tai išsakydamas arba juos išmesdamas, tampa tuos daiktus
pradėjusio valdyti asmens nuosavybe.

NT gali būti prarandama tik įstatymų numatytais atvejais. NT paprastai negali baigtis
suėjus tam tikram terminui. Tačiau šalys savo susitarimu gali numatyti, kad NT
įgyjama iki tam tikro apibrėžto įvykio, pvz prievolės įvykdymo arba iki sueinant tam
tikram laikui.

 Vienam asmeniui praradus nuosavybę, ji atitenka kitam asmeniui. Toks NT

perėjimas gali įvykti pagal susitarimą, taip pat be savininko valios.
 Pagaminus naują daiktą NT į daiktui pagaminti sunaudotas medžiagas
prarandama.
 NT į daiktą gali būti prarandama ir visiškai suvartojus daiktą,
 Daiktas gali būti sunaikinamas.
 Taip pat atsisakant daikto (su tam tikromis išimtimis, pareigomis).
  

UŽDUOTYS

1.    (sprendėm)  A nusipirko 4 ha žemės sklypą. Po kurio laiko atvykęs apžiūrėti savo nuosavybės,
pamatė, kad kaimynystėje esančio sklypo savininkas B pastatė rąstinę pavėsinę, kurios statybai
panaudojo A nuosavybės teise priklausančią medieną, kurią A prieš savaitę buvo atsivežęs ir
sukrovęs savo sklype. Paaiškėjo, kad B medieną panaudojo per apsirikimą, kadangi buvo
įsitikinęs, kad naudoja medieną, kurią prieš dvi savaites nupirko iš UAB „Medis“, kurio direktorius
žadėjo po savaitės atvežti ją į B sklypą. B teigė, jog laikas, kada mediena buvo atvežta, sutapo
dienos tikslumu, todėl jis net nesuabejojo, jog UAB „Medis“ jam atvežė medieną, tik iškraudamas
supainiojo žemės sklypus.

A, atsižvelgdamas į tai, kad 80 procentų pavėsinės statybai panaudotos medienos priklauso jam,
pareikalavo grąžinti jam medieną arba atlyginti jos vertę, bet, jo teigimu, geriausia būtų, kad
pavėsinė būtų perkelta į jo žemės sklypą, kadangi jis planavo panašią pavėsinę statyti savo
žemės sklype.

Įvertinkite situaciją ir paaiškinkite, kuris iš A reikalavimų tenkintinas, nuo ko tai priklauso? Ar

situacija keistųsi, jeigu būtų paaiškėję, kad A medieną pavėsinės statybai B panaudojo
sąmoningai?

B panaudojo 80 % A medžiagos (medienos) ir 20 % savo, todėl reikia vadovautis CK

4.56 str. 

  4.56 straipsnis. Daikto pagaminimas iš savos ir iš svetimos medžiagos

1. Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš savos ir iš svetimos medžiagos, tampa daikto

savininku, jeigu darbo vertė ir savos medžiagos vertė yra didesnė už svetimos
medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga
priklauso kitam. Šiuo atveju pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo privalo atlyginti
medžiagos savininkui jos vertę.

2. Jeigu svetimos medžiagos vertė yra didesnė už darbo vertę ir savos medžiagos
vertę, daikto savininku pripažįstamas svetimos medžiagos savininkas. Jam
suteikiama teisė arba pasilikti daiktą sau ir apmokėti jo pagaminimo vertę bei
pagaminusiam daiktą asmeniui priklausančios medžiagos vertę arba atsisakyti
daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš jo nuostolius.

Atsižvelgiant į tai, A gali (jeigu medienos vertė didesnė už pavėsinės pagaminimo vertę):

1.       Palikti pavėsinę B ir atgauti panaudotos medienos vertę

2.       Perkelti pavėsinę į savo sklypą, bet apmokėti B pavėsinės pagaminimo vertę.

Jeigu medienos vertė mažesnė už B darbo vertę:

B turėtų atlyginti panaudotos medžiagos vertę, bet persikelti į savo sklypą pavėsinės A negalėtų.

Jeigu būtų nustatyta, kad B sąmoningai panaudojo A medieną pavėsinės statybai, atsakymas
keistųsi, nes tokiu atveju B veiksmai būtų nesąžiningi

2. (sprendėm)

Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo,

sąžiningai įgijęs daiktą ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą
valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto
savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto
nepasinaudojo ja.

Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja
senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas. Sąžiningas valdymas yra toks, kai
valdyti pradedantis asmuo (tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties
laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi) yra įsitikinęs, kad
niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti, nežino apie kliūtis,
trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių būtų (CK 4.26 straipsnio 3
dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Valdymas taip pat turi būti teisėtas – įgytas tais pačiais
pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis).

4.26 straipsnis. Valdymo atsiradimas sąžiningai ir nesąžiningai

3. Sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai

valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į
daiktą, kurį jis pradeda valdyti.

4.70 straipsnis. Sąžiningai įgytas ir valdomas daiktas

1. Asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik

sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs,
kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti
sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą
nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą
daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų.

4.23 straipsnis. Teisėtas ir neteisėtas daikto valdymas

2. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir

nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.
 1. Priešieškinį, kadangi šiuo atveju ieškinio senatis yra tenkintina,
kadangi formalus paveldėtojas kreipėsi į teismą po dvylikos metų, o A
kaip savą valdęs pilį ne mažiau kaip dešimt metų, t.y. dvylika metų, o Z
per visą valdymo laikotarpį turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo
teisę į pilį, bet nė karto nepasinaudojo ja.
2. Suėjo
3. Yra

1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs)
daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK
4.22, 4.68 straipsniai). 

2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą
asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą,
ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą
nuosavybėn, jeigu tokių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai); 

3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas,
įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol
neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip
pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4.69 straipsnio 2 dalį
įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei
priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo; 

4) daikto atviras valdymas (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą
kaip savą nesislapstydamas; 

5) nepertraukiamas nekilnojamojo daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68,
4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra
netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems
asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo
terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą
valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį.

3. (sprendėm)

A, lankydamasis teatre, pertraukos metu ant grindų šalia rūbinės pamatė nukritusį geltono metalo
vyrišką žiedą su išgraviruotais inicialais P. A. Paėmęs žiedą, A paklausinėjo rūbinės darbuotojų, ar šie
nematę, kas jį pametė. Rūbinės darbuotojai teigė nieko nežinantys ir pasidžiaugė A sėkme, kad šis
dabar turės puikų žiedą. A, būdamas labai sąžiningas, grįžęs namo, nieko nelaukdamas kitos dienos
rytą įdėjo skelbimą į vietinį laikraštį, kad yra rastas vyriškas geltono metalo, galimai auksinis žiedas su
inicialais. Taip pat skelbime nurodė laiką ir vietą, kada ir kur jį atrado. Savininkas pagal skelbimą
neatsirado. Po 10 mėnesių A vėl apsilankė tame pačiame teatre. Pertraukos metu kavinėje geriant
kavą, prie A priėjo vyras ir pareiškė, kad ant A piršto esantis vyriškas žiedas priklauso jam ir
pareikalavo, kad A žiedą grąžintų.
Įvertinkite situaciją, preziumuodami, kad pakanka įrodymų, jog A rasto žiedo savininkas iki jį pametant
buvo minėtas vyras. Ar keistųsi vertinimas, jeigu minėtas vyras būtų sutikęs A ir atpažinęs žiedą ne
po 10 mėnesių, bet po 4 metų?

Žiedas – radinys, todėl reikia remtis CK 4.62 str.

2 dalyje nurodyta, kad asmuo, radęs radinį (žiedą) per savaitę nuo jo radimo turi
pranešti apie radinį policijai ir radinį perduoti jai arba pasilikti saugoti pačiam. Jeigu
per 6 mėn. savininkas neatsiranda, daiktas neatlygintinai pereina jį radusiam
asmeniui.

Šiuo atveju A tik įdėjo skelbimą į vietinį laikraštį, bet policijai nepranešė, todėl nėra
laikytinas sąžiningu ir 6 mėn. terminas jam negali būti taikomas, taip pat pagal CK
4.64 str. 2 d. jis negalėtų gauti atlyginimo už daikto radimą.

Galima teigti, kad A žiedą užvaldė neteisėtai, todėl įgyjamoji senatis negali būti
taikoma, todėl nesvarbu ar tikrasis savininkas žiedą atpažintų po 4 mėn., ar po 4
metų.

4. (sprendėm)

A - savininkas – A, jis turi sumokėti už daiktus (4.49 1 dalis), nes perdavė daiktus

4.49 straipsnis. Momentas, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja
nuosavybės teisę

1. Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo
įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

B-A

C-B

D - B, kadangi braškės dar nebuvo perduotos

5. (sprendėm)

1. Pagal naują kodeksą savininkas yra sesuo B, jei sutartis sudaryta 2002-06-15, nes
tada buvo perduotas namas. 
 4.49 straipsnis. Momentas, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja
nuosavybės teisę

1. Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo
įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

Yra su tuo susijusi byla - registracija pati iš savęs nesukuria nuosavybės teisės. Tai reiškia,
jog ji sukuria deklaratyviąją pusę, o ne  konstutyvinę (kaip buvo ankstesniam CK).

2. Jei sutartis būtų sudaryta 2000 m. birželio 10 d.atsakymas keistųsi, kadangi tuo metu
būtų galiojęs senasis kodeksas, kuriame buvo įtvirtinta registracijos konstutyvinė
(privaloma) reikšmė. Registracija buvo kaip nuosavybę sukuriantis veiksnys.

Ne akto pasirašymas yra perdavimo momentas, o akto perdavimas.

6. (sprendėm)

4.65 straipsnis. Lobis

1. Lobis – tai žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi daiktai, kurių
savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo.

2. Nuosavoje žemėje ar kitame nuosavybės teise radusiam asmeniui

priklausančiame daikte rastas lobis tampa jį radusio asmens nuosavybe.

3. Svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte ieškoti lobio draudžiama. Pažeidęs

šią nuostatą asmuo negauna jokios rasto lobio dalies, ir visas rastas lobis tenka žemės ar
kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui.

4. Asmuo, kuris rado lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte

atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą ieškoti lobio, gauna vieną ketvirtadalį
lobio, o kiti trys ketvirtadaliai tenka žemės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis,
savininkui, jeigu jie nesusitarė kitaip. Susitarimas turi būti rašytinis.

5. Jeigu vertybių kasimas arba ieškojimas priklausė tarnybinėms lobį radusio asmens
pareigoms, šis asmuo neįgyja nuosavybės teisės į rastą lobį ar jo dalį.

6. Jeigu istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turintis lobis yra paimamas pagal
įstatymą visuomenės poreikiams, asmenims, turintiems teisę pagal šį straipsnį įgyti
nuosavybėn lobį ar jo dalį sudarančius daiktus, turi būti teisingai atlyginama.

7.
 1. A
2.  

4.49 straipsnis. Momentas, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės
teisę

1. Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui
momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

3. Taip, kadangi tai būtų vagystė.

KONTROLINIAI KLAUSIMAI

Kuo ypatingi specialieji nuosavybės teisės įgijimo

pagrindai inter alia turto privatizavimas, nuosavybės
teisių atkūrimas, konfiskacija, nacionalizacija?
Nurodykite, kokie asmenys ir kokiomis aplinkybėmis
tokiais pagrindais gali tapti savininkais?
Nes, NT gali įgyti tik tam tikri subjektai: kai kuriais pagrindais nuosavybės teisę
gali įgyti tik tam tikri apibrėžti subjektai, pvz.: valstybės nuosavybėn turtas
pereina jį konfiskavus įstatymų numatyta tvarka už teisės aktų pažeidimus.
Šiuo pagrindu privatūs subjektai praranda nuosavybės teisę, o ją įgyja
valstybė, įgyvendinusi savo valdžios įgaliojimus. 

Taigi, specialieji pagrindai ypatingi tuo, kad tam tikrus daiktus gali įgyti tik privatūs
arba vieši subjektai

PRIVATIZAVIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBEI IR SAVIVALDYBĖMS PRIKLAUSANČIŲ

AKCIJŲ PRIVATIZAVIMO ĮSTATYMAS

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos:

2. Potencialus pirkėjas – Lietuvos ar užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys, pagal šį

įstatymą įsigyjantys privatizavimo objektą. Potencialiu pirkėju negali būti Lietuvos
valstybės ir savivaldybių įmonės, akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, bankai ir
draudimo įstaigos, kuriuose daugiau kaip 1/2 akcijų, suteikiančių balso teisę
visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso valstybei ar
savivaldybei, taip pat iš Lietuvos ar užsienio valstybių ir savivaldybių biudžetų
išlaikomos įstaigos ir organizacijos.

3. Privatizavimas – valstybei ar savivaldybei priklausančių įmonių akcijų perdavimas

potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus
privatizavimo sandorius, taip pat valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas
valstybės ar savivaldybės kontroliuojamose įmonėse, kai iš papildomų įnašų
išplatinama nauja akcijų emisija.

NUOSAVYBĖS TEISIŲ ATKŪRIMAS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ

NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMAS 2

  straipsnis. Piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą

1. Nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą

atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams:

1. turto savininkui;
2. asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą,
nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo
turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams),
vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams;
3. turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–
1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos
pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams),
vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į
jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;
4. turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams
(įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;
5. asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir
tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo,
dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems
nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti
nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio
fakto nustatymo.

2. Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu

laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės
atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos
Respublikos pilietis.

3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį
nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta
sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams,
jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Neatsižvelgiant į piliečių, kurie pagal
sutartį dėl teisės perleidimo įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į miesto žemę,
skaičių, šios teisės jiems atkuriamos tokiomis pat sąlygomis ir tvarka, kaip jos būtų
atkuriamos šių teisių perleidėjui.

4. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės

teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo
turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai)
yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti
nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali
būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą.

3 straipsnis. Turtas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės

1. Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į

šį nekilnojamąjį turtą:

1)      žemę;

2)      miškus;

3)      vandens telkinius;

4)      ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius;

5)      gyvenamuosius namus bei jų priklausinius.

2. Nuosavybės teisės atkuriamos ir į neišlikusį šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3

punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisės atkuriamos ir į tą šio
straipsnio 1 dalies 4 bei 5 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m.
rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės
institucijų priimtų sprendimų.

Trumpai apie nuosavybės teisių atkūrimo SĄLYGAS:

 Kaimo vietovėje esanti žemė - Nuosavybės teisės atkuriamos į savininko

turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens
telkinius. Jeigu turėtos žemės plotas, įskaitant miškus ir vandens telkinius,
buvo didesnis kaip 150 ha, taip pat jeigu natūra gražinamas mažesnis žemės
plotas, negu savininkas turėjo, pilietis turi teisę buvusioje žemės valdoje
pasirinkti pageidaujamą žemės sklypo, miško, vandens telkinio, į kuriuos jam
pagal šį įstatymą turi būti atkurtos nuosavybės teisės, vietą.
  Miesto žemė - Nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne
didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius.
 Miškai ir vandens telkiniai - Nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą
mišką arba vandens telkinį, bet ne į didesnį kaip 150 ha ploto, įskaitant kaimo
vietovėje esančią žemę.
 Ūkinės komercinės paskirties pastatai ir jų priklausiniai - Šio įstatymo 2
straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į ūkinės-komercinės
paskirties pastatus ir jų priklausinius atkuriamos grąžinant juos natūra
Vyriausybės nustatyta tvarka, išskyrus pagal šio įstatymo 14 straipsnį
valstybės išperkamus ūkinės-komercinės paskirties pastatus.
 Gyvenamieji namai, jų dalys, butai - Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems
piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus
atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį
valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.

KONFISKACIJA

BEŠEIMININKIO, KONFISKUOTO, VALSTYBĖS PAVELDĖTO, Į VALSTYBĖS

PAJAMAS PERDUOTO TURTO, DAIKTINIŲ ĮRODYMŲ, LOBIŲ IR RADINIŲ
PERDAVIMO, APSKAITYMO, SAUGOJIMO, REALIZAVIMO, GRĄŽINIMO IR
PRIPAŽINIMO ATLIEKOMIS TAISYKLĖS. 

3.1. Konfiskuotas turtas apskaitomas pagal teismų nuosprendžius baudžiamosiose

bylose, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nurodytais
atvejais priimtus teismų, kitų valstybės institucijų (pareigūnų) nutarimus ir Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nurodytais atvejais priimtus prokurorų,
ikiteisminio tyrimo teisėjų (teismo) nutarimus (sprendimus).

NACIONALIZACIJA        

 Privačios nuosavybės pavertimas valstybine konfiskuojant arba išperkant.

 Ar nuosavybės teisė gali būti įgyjama į daiktus ir kitą

turtą, kurių dar nėra, bet ateityje bus sukurti? Jei taip,
tai kokie tai gali būti objektai? Pateikite pavyzdžių

Taip galima, pvz. statomas statinys, kuris nėra baigtas, tačiau jis turi būti
identifikuotas – turi būti atlikti kadastriniai skaičiavimai, įregistruota ir įvertinama ar
statyba yra teisėta, bet visa apimtimi negalima įgyvendinti savininko teisių.  

Statybos įstatymo 34 straipsnis numato tam tikrus nebaigto statinio perleidimo apribojimus: 
nebaigto statyti statinio perleidimo kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui sutartis gali būti
notaro patvirtinta tik pateikus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie
Aplinkos ministerijos pažymą, kad statinys statomas, rekonstruojamas ar kapitališkai
remontuojamas be esminių nukrypimų nuo statinio projekto (statinių, kuriems privalomas
projekto tvirtinimas, – patvirtinto projekto), o kai perleidžiami kultūros paveldo statiniai, – taip
pat už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos tokio pat turinio
pažymą.  

Nebaigto statinio perleidimas šiuo atveju yra disponavimas daiktu. Vienintelis paaiškinimas,
kodėl šiame straipsnyje yra kalbama apie nebaigto statinio disponavimą – nebaigtas statinys
nuosavybės teise priklauso jo savininkui. Taigi nebaigtas statinys yra nuosavybės teisės
objektas. Todėl manytina, kad nuosavybės teisė į nebaigtą statinį įgyjama nuo nebaigto
statinio sukūrimo momento.

Nuo kokio momento įgyjama nuosavybės teisė

įgyjamosios senaties pagrindu?
Tam, kad įgyti nuosavybės teisę į daiktą pagal įgyjamąją senatį, turi būti įvykdytos visos
įstatyme numatytos sąlygos. Jas nustato CK 4.70 straipsnio 1 dalis, pagal kurią, fizinis ar
juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąţiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai,
teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne maţiau kaip
dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne maţiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo
laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė
karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
detaliai išnagrinėjęs minėtas įgijimo sąlygas yra pasisakęs, kad nuosavybės teisę į daiktą
pagal įgyjamąją senatį įgyjama tik esant šių sąlygų visumai: 

1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąţiningai įgijęs (uţvaldęs)
daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kaţkas kitas (CK
4.22, 4.68 straipsniai). Daikto valdymas kitu pagrindu, pvz., pagal nuomos sutartį, neatitinka
nurodytos įstatymo sąlygos; 

2) asmuo, sąţiningai įgijęs daiktą, jį sąţiningai valdo. Tai reiškia, kad uţvaldydamas daiktą
asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau uţ jį teisių į uţvaldomą daiktą,
ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi ţinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą
nuosavybėn, jeigu tokių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai); 

3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas,
įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol
neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip
paţeidţiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4.69 straipsnio 2 dalį
įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei
priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo; 

4) daikto atviras valdymas (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą
kaip savą nesislapstydamas; 
5) nepertraukiamas nekilnojamojo daikto valdymas ne maţiau kaip dešimt metų (kilnojamojo
daikto – ne maţiau trys metai) (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąţiningai įgijo
(uţvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos,
jas uţginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal
įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą
(ieškinį) dėl daikto grąţinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripaţinus kito asmens
teisę į jį.

Kuo skiriasi radinys nuo lobio?

4.62 straipsnis. Radinys

1. Radiniu laikomas pamestas daiktas, kurio savininkas nežinomas.

2. Radęs pamestą daiktą asmuo privalo grąžinti jį pametusiajam, jeigu jis yra
žinomas. Jeigu toks asmuo nežinomas, pamestą daiktą radęs asmuo privalo per savaitę nuo
radimo dienos pranešti apie radinį policijai ir jai perduoti radinį, jeigu pats negali arba nenori
jo saugoti.

3. Daiktą radęs asmuo ar policija perduotą rastąjį daiktą privalo saugoti šešis
mėnesius. Saugojimo metu radiniu negalima naudotis. Jeigu per tą laiką paaiškėja daiktą
pametęs asmuo, daiktas jam grąžinamas, bet prieš tai jis turi atlyginti daikto išlaikymo ir kitas
su radiniu susijusias išlaidas. Jeigu pametęs daiktą asmuo per nurodytą laiką nepaaiškėja,
daiktas neatlygintinai pereina radusiojo nuosavybėn su sąlyga, kad šis sutinka atlyginti
daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas, jei radinį saugojo ne jis. Jeigu radęs
asmuo nesutinka kompensuoti tokių išlaidų, radinys neatlygintinai perduodamas valstybės
nuosavybėn, o šiam asmeniui atlyginamos su radiniu susiję turėtos išlaidos.

4. Teisės aktai gali numatyti kitokią radinių teisinio reglamentavimo tvarką.

4.65 straipsnis. Lobis

1. Lobis – tai žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi daiktai, kurių
savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo.

2. Nuosavoje žemėje ar kitame nuosavybės teise radusiam asmeniui

priklausančiame daikte rastas lobis tampa jį radusio asmens nuosavybe.

3. Svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte ieškoti lobio draudžiama. Pažeidęs

šią nuostatą asmuo negauna jokios rasto lobio dalies, ir visas rastas lobis tenka žemės ar
kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui.

4. Asmuo, kuris rado lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte atsitiktinai
arba turėdamas savininko leidimą ieškoti lobio, gauna vieną ketvirtadalį lobio, o kiti trys
ketvirtadaliai tenka žemės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui, jeigu jie
nesusitarė kitaip. Susitarimas turi būti rašytinis.

5. Jeigu vertybių kasimas arba ieškojimas priklausė tarnybinėms lobį radusio asmens
pareigoms, šis asmuo neįgyja nuosavybės teisės į rastą lobį ar jo dalį.

6. Jeigu istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turintis lobis yra paimamas pagal
įstatymą visuomenės poreikiams, asmenims, turintiems teisę pagal šį straipsnį įgyti
nuosavybėn lobį ar jo dalį sudarančius daiktus, turi būti teisingai atlyginama.

Radinys, laikomas pamestas daiktas, kurio savininkas yra nežinomas. Asmuo radęs
daiktą privalo pranešti. Asmuo gali saugoti daiktą, kad įgytų nuosavybės teisę į radinį
- radinys turi būti saugomas 6 mėnesius.

Lobis – tai žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi daiktai, kurių
savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų
užkasimo. Tačiau nuosavoje žemėje ar kitame nuosavybės teise radusiam asmeniui
priklausančiame daikte rastas lobis tampa jį radusio asmens nuosavybe.

 BYLOS

3K – 3 – 179/2009

Ginčo esmė:

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė

ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais atsakovo Molėtų rajono savivaldybės
administracijos direktoriaus

patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą sodybai atstatyti ir 2006 m. balandžio 7 d. bei

2006 m. gruodžio 13 d. atsakovui G. V. išduotus statybos leidimus atstatyti sodybą
žemės sklype, taip pat įpareigoti atsakovą G. V. nugriauti nebaigtus statyti
gyvenamąjį namą ir pirtį. Generalinio prokuroro teigimu, projektavimo sąlygų
sąvadas parengtas ir statybos leidimai išduoti pažeidžiant imperatyviąsias teisės
normas, todėl yra niekiniai, o statiniai nugriautini. Žemės sklypas yra draustinio
teritorijoje, kur draudžiama statyti statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose
sodybose; atsakovo G. V. pateikti dokumentai nepatvirtino, kad jo 2005 m. gegužės
30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytame žemės sklype yra buvusi sodyba. Be to,
pažeistas ir statinių užstatymo plotas, nesilaikyta privalomų atstumų iki vandens
telkinio linijos.
 

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai:

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė reguliuoja ūkinę

veiklą taip, jog ši tarnautų bendrai tautos gerovei. Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos, augalijos,
atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, jog su saiku būtų
naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.

Visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, reglamentuoja

Saugomų teritorijų įstatymas. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta
bendro pobūdžio taisyklė, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose
draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, tačiau ta pati
įstatymo nuostata minėtam statybų draustiniuose draudimui turi ir tam tikrų statybos
esamose ir buvusiose sodybose išlygų. Įstatymų leidėjas nurodo tris savarankiškus
būdus, kaip yra patvirtinamas buvusios sodybos faktas, kaip suteikiantis teisę statyti
saugomoje teritorijoje: 1) statinių ir (ar) sodų fizinių liekanų buvimas; 2) tos teritorijos
planai, žemėlapiai ir panašūs dokumentai, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; 3)
sodybos buvimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teismo sprendimu, kai
nėra išlikę nei archyvinių, nei grafinių sodybos buvimo dokumentų. Taigi sodybos
buvimo faktas, kaip suteikiantis galimybę vykdyti statybas draustinio teritorijoje, gali
būti patvirtintas vienu iš nurodytų trijų būdų.

Apeliacinės instancijos teismas vertino bylos įrodymų visumą ir sprendė, kad jie yra
pakankami išvadai apie tai, jog atsakovui nuosavybės teise priklausančiame sklype
buvo sodyba, padaryti. Teismo įsitikinimą sodybos egzistavimu suponavo archyvinės
1949 metų vietovės aeronuotraukos bei 1952 m. fotoplanas, kurie buvo ištirti VGTU
Geodezijos institute specialiu nuotraukų skaitymo prietaisu, gaunant trimatį vaizdą.

Nei Saugomų teritorijų įstatyme, nei Labanoro regioninio parko apsaugos reglamente
nenustatyta, kad buvusi sodyba būtinai turėjo priklausyti asmeniui, kuris yra
dabartinio žemės sklypo savininkas. Dėl tokio šių normų aiškinimo jau yra pasisakyta
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje

Vyriausybės nutarimu patvirtintų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų

127.9.1. punkto 2 dalyje nustatyta galimybė statyti statinius esamose sodybose ir
mažesniu nei šio punkto 1 dalyje nustatytu atstumu. Apeliacinės instancijos teismas,
nustatęs, kokiu atstumu nuo vandens telkinio yra išlikę namo bei pirties pamatai,
tinkamai taikė Reglamento 25 punkto nuostatas, suteikiančias prioritetą sodybų
atkūrimui jų buvusiose vietose, todėl teisingai sprendė, kad Specialiųjų žemės ir
miško naudojimo sąlygų 127.9.1. punkto išlyga dėl mažesnių atstumų taikytina ne tik
esamoms, bet ir atkuriamoms sodyboms. Šiuo atveju prokuroras manė, kad šis
reglamentavimas taikomas tik esamoms sodyboms. Kasacinis teismas šiuo atveju
buvo apeliacinės instancijos pusėje.

3K – 3 – 592/2009

Dėl restitucijos ir CK 4.96 straipsnio taikymo

Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo
neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą,
pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl
nenugalimos jėgos.

CK 4.96 straipsnis – daiktinės teisės savininko teisių apsaugos ir gynimo instituto

norma, reglamentuojanti savininko teisę išreikalauti daiktą iš sąžiningai jį įgijusio
asmens, t. y. tokio, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jam daiktą perleidžiantis
asmuo neturėjo teisės to daikto perleisti. Sisteminė CK 1.80 straipsnio 2-4 dalių,
6.145 ir 6.153 bei 4.96 straipsnių analizė leidžia daryti išvadą, kad CK 4.96 straipsnis
taikomas tais atvejais, kai ginčo objektu esantis daiktas yra pagal kitą sandorį
perleistas trečiajam asmeniui, kurio su buvusiu daikto savininku nesieja prievoliniai
teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl restituciją
reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad, vykdant
restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, netaikomos daiktinės teisės
normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo; taikant
restituciją sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl
restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), bet
ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir
aplinkybes (CK 4.96 straipsnio 1 dalis)

3K – 3 – 148/2011

Ginčo esmė: Pareiškėjas prašė nustatyti nuosavybės teisės į teisiškai neįregistruotus

daržinę, viralinę  ir vasarnamį, esančius, įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Jis teigė, kad
apie 1960 m. su daugiavaike šeima atsikėlė gyventi į miestelį, jiems buvo suteiktas butas,
tačiau neturėjo ūkinių pastatų, kuriuose būtų galima laikyti gyvulius, pašarus, kuro atsargas;
gavęs tuometės Pagėgių rajono valdžios žodinį leidimą, valstybės žemėje (dykvietėje) savo
lėšomis 1965 m. pastatė šiuos statinius ir iki šiol juos sąžiningai, teisėtai, atvirai ir
nepertraukiamai valdo. Tauragės teismas pareiškimą tenkino; pastatų teisinio įregistravimo
tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas įgyjamąja senatimi įgijo
nuosavybės teisę į teisiškai neįregistruotus daržinę, viralinę ir vasarnamį. Suinteresuotas
asmuo Pagėgių savivaldybės administracija, teigdama, kad teritorija, į kurią patenka teismo
sprendimo pagrindu VĮ Registrų centre įregistruoti nekilnojamieji daiktai ir pareiškėjo
nuosavybės teisė į juos, skirta mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai; savivaldybės
tarybos 2008 m. gegužės 8 d. sprendimu patvirtintas šios miesto dalies namų statybos
sklypų detalusis planas, prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies
7 punkto pagrindu. Tauragės rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi
prašymą tenkino.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai. Dėl įgyjamąją senatį reglamentuojančių

teisės normų taikymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo
pagal įgyjamąją senatį. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas
nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai
pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68
straipsnio 1 dalyje suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71
straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas
konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja
nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino
suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo
dalykas yra CK 4.58–4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo
teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės
įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį
taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į
daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose
nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra
įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai,
sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip
savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi
daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje
nustatytą terminą (3K-3-514/2008; 3K-7-67/2011; kt.).

Daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės
teisės objektu. Pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektas. Tai – teisei
neprieštaraujančiu būdu ir tvarka sukurtas daiktas. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas
sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai,
Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti
nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado
statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės
teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių
teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios
nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti
konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti.

Šioje byloje teismai nustatė, kad statiniai atsirado statybos būdu, bet pastatyti be projekto ir
teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo, t. y. nesilaikant teisės aktų nustatytos statybos
tvarkos, todėl netaikė įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės aktų. Kadangi neteisėtos
statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas (CK 4.67
straipsnio 1 dalis), tai bylą nagrinėję teismai teisingai konstatavo, kad nėra visų būtinų
sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71
straipsniai).
Dėl statybą reglamentuojančių teisės aktų

Remiantis teismų nustatytomis aplinkybėmis, kurių kasacinis teismas yra saistomas (CPK
353 straipsnio 1 dalis), ir vertinant nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad
ūkinis pastatas yra savavališkos statybos rezultatas, nes pastatytas be leidimo ir projekto, tai
–

Dėl proceso teisės normų taikymo, atnaujinant procesą užbaigtose bylose dėl nuosavybės
teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į pastatus, statinius ar įrenginius, esančius valstybinės
žemės sklype

Kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu
atnaujinto proceso civilinėje byloje atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas šiuo
pagrindu atnaujinamas dėl to, kad, nagrinėjant bylą, buvo pažeistas vienas pagrindinių
sąžiningo teismo proceso principų – teisė būti išklausytam. Atnaujinus bylą šiuo pagrindu,
teismo procesas turi būti pakartotas tam, kad anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtrauktas
asmuo galėtų pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis nuo pat bylos nagrinėjimo
pirmosios instancijos teisme pradžios. Inicijuoti proceso atnaujinimą šiuo pagrindu gali tik
neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad jeigu
sprendžiama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į pastatus ir statinius,
kurie yra valstybinės žemės sklype, įvertinama, ar teismo sprendimas turės įtakos žemės
sklypo savininko – valstybės – ir kitų asmenų teisėms ir pareigoms; jeigu tokios įtakos turės,
tai valstybė ar įstatymų nustatyta tvarka įgaliota jai atstovauti institucija turi būti įtraukiama į
civilinės bylos nagrinėjimą, nes vadovaujamasi principine nuostata, kad savininkas turi žinoti,
kas daroma su jo nuosavybe(3K-3-499/2008). Kasatoriui teigiant, kad suinteresuotas asmuo
nėra daiktų, į kuriuos prašoma nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo
faktą, savininkas, todėl esą nepatvirtinama, kad, jam dalyvaujant byloje, būtų kitaip
sprendžiama dėl daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo
atveju esminę reikšmę turi tai, kad teismo sprendimu nustatytas valstybinėje žemėje esančių
pastatų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas turėtų įtakos šios žemės
savininko (valstybės), šiuo atveju – jai atstovaujančios institucijos, kuri valdo valstybinę
žemę, teisėms ir pareigoms. Vykdydama įstatymų nustatytas pareigas, ši institucija turi teisę
dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, jeigu priimtas teismo sprendimas jai gali sukelti teisių ir
pareigų (3K-3-561/2008).

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

apsaugos konvencijos 2 (gyvybės apsauga) ir 3 (kankinimo, nežmoniško ar žeminančio
orumą elgesio uždraudimas) straipsniais

Kasatorius teigia, kad, netekęs galimybių ūkinius pastatus naudoti kuro atsargoms laikyti, jis,
1931 m. gimęs asmuo, paliekamas be galimybių būstui šildyti – tai pripažintina jo kankinimu,
keliančiu pavojų gyvybei. Kasatoriaus vertinimu, tai nepateisinama Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų laikymosi aspektu (2, 3 straipsniai).

<...> Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje konstatuotos aplinkybės ir joms taikytos teisės
normos nesuponuoja pagrindo spręsti dėl kasatoriaus pažeidžiamų teisių ar teisėtų interesų,
kurie patektų į valstybės specialių įsipareigojimų pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvenciją taikymo sritį.
Dėl teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principų

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad kasatorius turėjo pagrįstą lūkestį toliau naudotis
pastatais, ir šį argumentą grindžia jų naudojimu beveik 44 metus žodiniu tam tikrų pareigūnų
statybos leidimu.

CK 1.2 straipsnyje reglamentuojamas teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, kad būtina
pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo turi pagrindą tikėti, kad,
veikdamas pagal galiojančius įstatymus, jis gali siekti tam tikrų tikslų, ir tokio asmens
lūkesčiai turi būti apsaugoti. Taigi teisėtų lūkesčių apsaugos principas saistomas pareigos
laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teisės pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius
teisės aktus įgytos teisės bus išlaikomos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.
Byloje nustatyta, kad statiniai pastatyti, nesilaikant statybą reglamentuojančių teisės aktų
nustatytos tvarkos, t. y. savavališkai, todėl kasatoriui nebuvo pagrindo teisėtam lūkesčiui dėl
šių pastatų įgijimo nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį susiformuoti.

n u t a r i a :  Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.

spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

3K – 3 – 49/2012

Ginčo esmė: Byloje kilęs įgyjamosios senaties instituto taikymo klausimas. Pareiškėjas
Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Energetikas“ prašė nustatyti juridinę reikšmę
turintį faktą, kad jis nuosavybės teise įgijo ir valdo pastatą (garažą) 5G1p pagal įgyjamąją
senatį. Jis nurodė, kad pastatą pastatė Garažų statybos kooperatyvas „Energetikas“, kuriuo
teisių perėmėjas yra pareiškėjas. 2007 m. buvo atlikti pastato kadastriniai matavimai ir jam
suteiktas unikalus numeris, tačiau pareiškėjas negali šio pastato įregistruoti viešajame
registre, nes nėra akto dėl jo pripažinimo tinkamu naudoti. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno
apskrities viršininko administraciją dėl pastato pripažinimo tinkamu naudoti, tačiau ši
institucija prašymo netenkino, motyvuodama tuo, kad nepateikta statybos leidimo ir vykdymo
dokumentacijos, ir pasiūlė jam kreiptis į teismą, prašant nustatyti įgyjamosios senaties faktą,
nes neišlikusi dalis statybos dokumentų. Pareiškėjas teigia, kad yra visos CK 4.68–4.71
straipsniuose nustatytos sąlygos įgyjamosios senaties faktui į pastatą nustatyti.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Dėl įgyjamosios senaties taikymo sąlygų

Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms
nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti,
daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti
(3K-3-41/2011; 3K-7-67/2011).  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad
nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų
visuma (3K-7-67/2011):
1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje
nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas.
2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre
kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).
3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad
valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas
daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį
teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių
kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).
4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas
tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant
teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas
valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų
priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu
pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas.
5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro
valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas.
6. Daiktas valdomas nepertraukiamai.
7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto
savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi
būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas).
8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena,
kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi
(CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teisėtu daikto valdymu
įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir
nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis)( 3K-3-32/2008). Atsižvelgiant į
tai, kad, siekiant taikyti įgyjamąją senatį, turi būti nustatyta, jog faktinis daikto turėjimas
atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas turi
tęstis ilgą laiką ir išlikti sąžiningu, teisėtu, atviru, laikytina, jog nuosavybės teisės pripažinimo
įgyjamosios senaties pagrindu instituto paskirtis yra ,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės
teisę. Taikant šį institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir
ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos bei kitos klaidos,
suinteresuotų asmenų padarytos nekilnojamojo daikto įgijimo ar sukūrimo procese.

Dėl pastatų valdymo ir įgijimo teisėtumo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės, kad atviro
daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi
pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo
įregistruotas viešame registre, todėl teisme nustačius visas nuosavybės teisės įgijimo
įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjui gali būti
pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo
nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71
straipsniai). Pareiškėjas nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino
suėjimo datos gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (3K-7-67/2011).

Šioje byloje pareiškėjas prašė teismo nuosavybės teisės įgijimo tikslu nustatyti nuosavybės
teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį į pastatą (garažą ). Bylos duomenimis, ginčo pastato
būklė atitinka statinio esminius reikalavimus, jis nėra teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas
savavališka statyba ir nėra įregistruotas jokio kito asmens vardu.

<...> Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir laikydamas, kad
pateikti archyvų duomenys yra išsamūs, padarė išvadą, jog garažų statybos kooperatyvas
„Energetikas“ ginčo pastatus pastatė neteisėtai, todėl negali būti taikomos CK 4.47
straipsnio 4 punkto nuostatos. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia teismo išvada, nes byloje
nustatytos aplinkybės neleidžia padaryti vienareikšmiškos išvados, kad ginčo pastatai (6
garažų boksai) yra pastatyti neteisėtai. Byloje yra pateikta statybų projektavimo
dokumentacija, patvirtinta atitinkamų valstybės institucijų, taip pat valstybės ir savivaldybės
institucijų parengti žemės sklypų planai, teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose
konstatuojamas 6 garažų boksų egzistavimas, tačiau nė viename iš jų nėra nurodoma, kad
ginčo pastatai yra savavališka statyba ir turi būti pašalinami savavališkos statybos
padariniai. Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste ginčo pastatai negali
būti laikomi neteisėta statyba ir turi būti taikomas nuosavybės teisės pripažinimo
įgyjamosios senaties pagrindu institutas, nes tik jo pagalba galima įteisinti realiai
egzistuojančią nuosavybės teisę ir užpildyti nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragas,
taip pat ištaisyti valstybės institucijų bei suinteresuotų asmenų padarytas klaidas
nekilnojamojo daikto įgijimo ir sukūrimo procese, todėl CK 4.68–4.71 straipsnių nuostatų
netaikymas neatitiktų civilinėje teisėje taikomų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principų (CK 1.5 straipsnis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija sutinka su kasatorių pateiktu teisės taikymu ir aiškinimu, kad nuosavybės
teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei
priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką
neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos
nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio
daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti
pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip
valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių
teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti)
privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei
nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais
nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

Kiti kasacinio skundo argumentai neturi įtakos apskųsto apeliacinės instancijos teismo
sprendimo teisėtumui ir nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje išvardytų kasacijos pagrindų,
todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino CK 4.68–4.71 straipsnius, reglamentuojančius
įgyjamosios senaties institutą. Dėl to kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra
teisinio pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346
straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

3K – 3 – 395/2012

Ginčo esmė: Nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar ieškovų senelio iki 1940 m. valdytos žemės
vietoje yra likusios laisvos (neužstatytos) žemės, kuri jiems galėtų būti grąžinta natūra
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymo)
nustatyta tvarka, ar teisėti Kauno miesto savivaldybės direktoriaus įsakymas, kuriuo
patvirtintas ginčo sklypo detalusis planas, Kauno apskrities viršininko administracijos
įsakymai dėl šio žemės sklypo nuomos bei valstybinės žemės nuomos sutartis. <...> (beveik
3 puslapiai ginčo esmės ir reikalavimų, jei kam įdomu, įsijunkit ne santrauką;)
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Dėl bendrojo plano teisinės reikšmės
nagrinėjamoje byloje ir teisės atkurti nuosavybės teisę į miesto žemę įgyvendinimo sąlygų

<...> Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad bendrojo planavimo procesas yra
nuosekli ir procedūriškai sureguliuota administracinė veikla, skirta teritorijos naudojimo
prioritetams, raidos tikslams ir strategijai nustatyti ir kuri atliekama taikant teisinės patikros
procedūras, skirtas bendrųjų planų teisėtumui bei visuomeninių interesų įgyvendinimui,
nepažeidžiant žmogaus teisių, užtikrinti.

Detalusis planavimas – tai savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo naudojimo
ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms, teisėms ir prievolėms nustatyti, pakeisti arba panaikinti
(2003 m. liepą galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 2 straipsnio 5 dalis).
Individualus detaliojo plano pobūdis lėmė, kad Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8
dalyje buvo įtvirtinta imperatyvioji taisyklė, jog detalusis planas netvirtinamas, jeigu jis
prieštarauja bendrajam planui. Toks bendrojo ir detaliojo plano tarpusavio santykis
pabrėžiamas ir teismų praktikoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad egzistuoja svarbūs
bendrojo ir detaliojo plano skirtumai, nulemti šių dokumentų paskirties ir pobūdžio: bendrasis
ir detalusis planai yra skirtingo masto ir funkcijų dokumentai, todėl įstatyme, reglamentuojant
šių dokumentų tarpusavio santykį, nustatoma nevienoda jų reikšmė. Vienas detaliojo
planavimo uždavinių – detalizuojant bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo
dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, nustatyti
planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybinius ir kiekybinius parametrus.
Detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų
specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir
jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos
projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams.

<...>

Vertinant byloje ginčijamą detalųjį planą pažymėtina, kad jis neprieštarauja bendrajam
planui, t. y. nenustatyta, kad detaliuoju planu buvo netinkamai konkretizuoti miesto
bendruoju planu įtvirtinti teritorijos naudojimo prioritetai, raidos tikslai ir strategija.

Dėl Lietuvoje pritaikyto nuosavybės teisių atkūrimo modelio, atkreiptinas dėmesys į tai, kad
Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in
integrum, bet ribotą restituciją. Tai ne kartą pabrėžė Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas, inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m.
gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimuose formuodamas
oficialiąją konstitucinę piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
doktriną, pagal kurią tokį pasirinkimą lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos
materialinės bei finansinės valstybės galimybės; įstatymais reguliuojant paneigtų
nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo
kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitų objektyvių aplinkybių, dėl
kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį); įstatymų
leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti
nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką; kt. Vienas tokių nuosavybės atkūrimo ribojimų
išdėstytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5
straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d.
buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą
(neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip
pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo
dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį
priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis
nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte reglamentuojama, kad žemė
išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji buvo
miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka
patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams
(statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Nagrinėjamoje byloje
įrodžius, kad žemė yra reikalinga pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, ji
kvalifikuotina kaip valstybės išperkama ir natūra negrąžinama. Ieškovų teisių pažeidimas
tokiu atveju nekonstatuotinas.

Dėl galimybės konstatuoti, kad statinys nebeegzistuoja

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad žemės sklypas yra užstatytas, jeigu
jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės
sklypas ir yra naudojamas. Aplinkybė, ar žemės sklypas užstatytas, yra teisinę reikšmę
turinti faktinė aplinkybė, todėl jos negalima pakeisti administraciniu aktu. Ši faktinė aplinkybė
nustatoma įvertinus byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis) (3K-3-60/2011).
Nagrinėjamoje byloje ginčas inter alia kilo dėl to, ar ant siekiamos atkurti žemės yra statinių.
Bylą nagrinėję teismai teisingai konstatavo, kad aplinkybė, ar žemės sklypas užstatytas, yra
teisinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė, tačiau siekdami ją nustatyti ir remdamiesi
administraciniais norminiais teisės aktais teismai priėjo prie neteisingų išvadų.

<..> Kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šia išvada. Kaip nurodyta pirmiau
cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, spręsti apie tai, ar statinys egzistuoja,
reikia iš faktinių aplinkybių visumos. Šiuo atveju, nepaisant to, kad pagal byloje esančius
įrodymus UAB „Eproma“ nuosavybės teise priklausantys statiniai, nors iš dalies nusidėvėję,
faktiškai egzistuoja, teismai nusprendė, jog jie neišlikę. Teismai priėjo prie šios išvados ne
vertindami konkrečias faktines aplinkybes, bet taikydami Statybos techninį reglamentą
1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“, kuriame statybos numatymo
tikslais (Reglamento 1 punktas) nurodyta statinių gyvavimo trukmė. Toks formalus
Reglamento nuostatų taikymas nesuderinamas su konstituciniu nuosavybės apsaugos
imperatyvu (Konstitucijos 23 straipsnis). Valstybėje galiojanti privačios nuosavybės
apsaugos sistema nebūtų veiksminga ir atitinkanti Konstituciją, jei nuosavybės teisės į daiktą
ir paties daikto gyvavimas būtų imperatyviai ir formaliai apibrėžtas teisės akte nustatytu
terminu. Privačios nuosavybės teisių į daiktą pasibaigimas įstatyme nenustatytu pagrindu
laikytinas neteisėtu nusavinimu ir yra draudžiamas. Atitinkamai tai reiškia, kad šioje byloje
teismų padaryta išvada dėl statinių „pasibaigimo“ remiantis Statybos techninio reglamento
nustatytomis statinių gyvavimo trukmėmis yra neteisėta. Įvertinus byloje esančius įrodymus,
UAB „Eproma“ nuosavybės teise priklausantys statiniai egzistuoja, jais naudojamasi (2011
m. spalio 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, T. 5, b. l. 90–93), statiniai
įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o šio registro duomenys, vadovaujantis
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, yra teisingi ir išsamūs, kol jie nenuginčyti
įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to ši teismų sprendimų dalis naikintina kaip nepagrįsta ir
neteisėta.

Dėl teritorijos raidos programos parengimą detaliojo planavimo procese liudijančių

aplinkybių vertinimo pagal CPK 202 straipsnio nuostatas
Tenkindamas ieškinį ir pripažindamas detalųjį planą neteisėtu, pirmosios instancijos teismas
pažymėjo, kad nebuvo vykdomi ginčo detaliojo plano parengimo pirmojo etapo (planuojamos
teritorijos raidos ir programos parengimas ir aprobavimas) reikalavimai – neparengta ir
neaprobuota planuojamos teritorijos raidos programa (Detaliųjų planų taisyklių 23 punktas),
kuri yra būtina teritorijų planavimo dokumento dalis, turinti juridinę galią (Teritorijų planavimo
įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, Detaliųjų planų taisyklių 38 punktas), todėl jos nebuvimas tarp
teismui pateiktų šio detaliojo plano rengimo dokumentų leidžia daryti išvadą, kad raidos
programa nebuvo parengta, o tai yra esminis detaliojo planavimo procedūros pažeidimas.
Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo
klausimu, pažymėjo, kad atsakovų teismui pateikta dokumento, pavadinto žemės sklypo
teritorijos raidos programa, kopija nesudaro pagrindo paneigti teismo išvadas, nes pateiktas
dokumentas neatitinka CPK nustatytų įrodymų leistinumo ir sąsajumo reikalavimų: pateikta
CPK 114 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinkanti dokumento kopija, nesant dokumento
originalo, o dokumento forma neatitinka Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19
patvirtintų Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių.

Vertindama šias teismų išvadas bylos faktinių aplinkybių ir galiojančios teisės kontekste,
teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad detaliojo plano rengimo
procedūrų pažeidimai konstatuoti nepagrįstai. CPK 202 straipsnyje įtvirtinta, kad kai teismui
pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu
pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų
įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Šia nuostata įstatymo leidėjas suteikė
diskreciją teismams spręsti dėl dokumentų kopijų įrodomosios vertės iš anksto jos
neapribodamas, todėl teismai turi šią diskreciją įgyvendinti pagal savo vidinį įsitikinimą,
pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,
išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad
net jei teritorijos raidos programos dokumento forma ir neatitiktų Lietuvos archyvų
departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo
30 d. įsakymu Nr. 19 patvirtintų Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių, tai nesudarytų
pagrindo tokio įrodymo nevertinti pagal CPK 202 straipsnyje įtvirtintas taisykles.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai,
apsiribodami formaliu konstatavimu, kad pateiktos tik dokumentų kopijos, o detaliojo plano
raidos programos forma neatitinka Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių, be teisėto
pagrindo neatsižvelgė į tai, jog apie raidos programos parengimą liudija ne tik jos kopija, bet
ir valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos – Kauno apskrities
viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus
pateiktas Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas. Ši patikros procedūra yra
sudėtinė teritorijų planavimo procedūrų dalis, reglamentuota Teritorijų planavimo įstatymo IV
dalyje. Šios procedūros pažeidimų nenustatyta, todėl kasacinis teismas sprendžia, kad
teritorijos raidos programa buvo parengta, pateikta valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą
atliekančiai institucijai, dėl to konstatuoti detaliojo planavimo procedūrų pažeidimą nėra
teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus faktų vertinimo ir teisės taikymo

argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priimdami
sprendimą ir nutartį netinkamai aiškino ir taikė teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės
normas bei vertino įrodymus, todėl skundžiami sprendimas ir nutartis naikintini ir priimtinas
naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359
straipsnio 1 dalies 4 punktas).

 
3K – 3 – 470/2013