12 SEMINARAS 2018 12 13

CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI. CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS

Civilinių teisių objektų samprata ir rūšys

1.97 straipsnis. Civilinių teisių objektų rūšys

1. Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės,
intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir
neturtinės vertybės.

2. Daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais
atvejais. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai
nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota.

Apibendrinant civilinių teisių objektu reikia laikyti:

turtą ir civilinės teisės saugomas neturtines teises ir vertybes.

Trtas kaip civilinių teisių objektas – tai visos turtinės vertybės, į kurias asmenys (civilinės teisės
subjektai) įgyja teises ir (arba) dėl kurių šiems subjektams atsiranda pareigų.

Turtas yra skirstomas į materialų ir nematerialų.

 Materialus – tai daiktai, kurie savo ruožtu yra klasifikuojami į rūšis. Daiktų klasifikavimo reikšmė
yra tai, jog dėl to galimi skirtingi teisiniai padariniai, kurių atsiradimas priklauso nuo to, kokios
rūšies yra daiktas.
 Nematerialus – tai nematerialus finansinis turtas (pirmiausia nematerialūs pinigai ir vertybiniai
popieriai) ir visas kitas kilnojamas turtas, kuris nelaikomas daiktais. Iš tokio apibrėžino pirmiausia
išplaukia, kad nekilnojamo turto ir nekilnojamo daikto sąvokos privatinės teisės atžvilgiu
sutampta, tačiau kilnojamojo turto samprata yra gerokai platsnė už kilnojamojo daikto.

Viena iš svarbiausių nematerialaus turto rūšių – turtinės teisės (CK 1.112 str.)

1. Civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš
intelektinės veiklos rezultatų.

2. Turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos. Civilinių teisių objektas gali būti turtinės teisės,
jas galima parduoti, sudaryti kitus sandorius, įgyti į turtines teises kaip objektą nuosavybės ir kitas
daiktines teises, kiek tai neprieštarauja šių teisių prigimčiai.

Pavyzdžiui, tokios daiktinės teisės kaip nuosavybės teisė ir turto patikėjimo teisė laikomos neatsiejamom
nuo savo objekto, todėl nuosavybės teisė ar turto patikėjimo teisė savaime negali būti savarankiškas
civilinių teisių objektas – objektu laikysime konkretų turtą, į kurį asmuo turės nuosavybės arba
patikėjimo teisę. Tačiau hipotekos ar įkeitimo teisės, nors pačios jos yra teisinės, bet gali būti ir civilinių
teisių objektu – jomis galima disponuoti kaip turtu.

Civilinių teisių objektai taip pat galės būti ne visos prievolinės teisės:
 1) Dalis prievolinių teisių yra neturtinės ir nelaikomos savarakiškais civilinių teisių objektais.
2) Turtinės, tačiau asmeninio pobūdžio prievolinės teisės taip pat nelaikomos savarankiškais
civilinių teisių objektais, nes jomis įstatymas neleidžia disponuoti kaip turtu.
3) Teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų, gali būti ir turtinio pobūdžio, ir asmeninio
neturtinio pobūdžio, todėl dalis patenka į CK 1.112 str. 1 d., kita dalis į CK 1.114 str. taikymo sritį.

Nematerialiu turtu taip pat laikomi intelektinės nuosavybės objektai, kurie pagal įstatymą, galiojačnčias
TT sutartis ir ES teisės aktus priklauso autorių ir gretutinių teisių turėtojams ir pramoninės nuosavybės
subjektams.

Visi civiliniai teisiniai santykiai privalo turėti civilinių teisių objektą, todėl CK 1.113 str. nustato, kad
civilinių teisių objektai gali būti veiksmai ir jų rezultatai. Tai reiškia, kad esant prievoliniams teisiniams
santykiams, kurie neturi materialaus dalyko (pvz., paslaugų sutarčių atveju) ir kurių dalyką sudaro tik
veiksmai ir (arba) tų veiksmų rezultatai, būtent veiksmai ir (arba) jų rezultatai bus laikomi ne tik prievolės
dalyku, bet ir civilinių teisių objektu. Taip pat jie laikytini nematerialiu turtu.

Turtiniai kompleksai (dažnai asmenys disponuoja ne atskirais daiktais, o daiktų ar kito turto grupėmis,
kurios pasižymi viena paskirtimi ar kitomis savybėmis) – į turtinį kompleksą įeinantis turtas neprivalo būti
individualizuotas ir gali kisti vykdant įprastą ūkinę veiklą, turtiniam kompleksui neišnykstant ir išlaikant
savo tapatybę. Turto, įeinančio į turtinio komplekso sudėtį, net gali visiškai nelikti (pvz., jis visas
perleidžiamas), o turtinis kompleksas, kaip civilinių teisių objektas, gali neišnykti. Turtiniam kompleksui
gali būti taikomas tiek nekilnojamo, tiek kilnojamojo turto teisinis režimas.

Civilinės teisės saugomos neturtinės teisės ir vertybės – šiai objektų rūšiai būdingas išimtinis
reguliavimas, t.y. civilinė teisė reglamentuoja ne visus asmeninius neturtinius santykius, o tik tuos, kurie
yra tiesiogiai susiję su turtiniais ir kurių reguliavimas nustatytas įstatyme. Tam, kad asmeninė neturtinė
vertybė būtų laikoma civilinių teisių objektu, tą turi nustatyti įstatymas. CK 1.114 str. pateikiamas
asmeninių neturtinių teisių ir vertybių sąrašas nėra baigtinis. Kitos CK normos ir įstatymai gali nurodyti
saugotinas asmenines neturtines teises pvz., teisė į vardą, garbę ir orumą ir t.t.

CK 1.97 str. 2 d. civilinių teisių objektai tradiciškai skirstomi į:

1) Išimtus iš civilinės apyvartos (res extra commercio);

2) Objektus, kurių apyvarta yra ribota;
3) Objektus, kurių apyvarta yra neribota (res in commercio).

Galioja bendrasis principas – jeigu konkrečių daiktų civilinė apyvarta įstatyme nėra ribojama arba
įstatyme nenurodyta, kad daiktai iš civilinės apyvartos, pripažintina, kad tų daiktų civilinė apyvarta nėra
ribota (CK 1.97 str. 2 d.)

Šis skirstymas svarbus tuo, nes pagrindžia tai, jog kiekvienas asmuo, pagal bendrąją taisyklę, nuosavybės
teise gali turėti bet kokį turtą, kurio apyvarta neapribota (CK 4.7 str. 1 d.). išimtine valstybės nuosavybe
esantys daiktai laikomi išimtais iš civilinės apyvartos (žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus
vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos, kultūros objektai), jie negali būti perleidžiami
privačion ar savivaldybių nuosavybėn, kitiems asmenims naudojimosi teisė gali būti perduodama tik
įstatymų nustatyta tvarka.
Objektai, kurių apyvarta yra ribota, yra tam tikrų savybių turintys daiktai, kurių apyvarta yra ribojama
saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių (ginklai, psichotropinės medžiagos ar kiti
stipraus poveikio medikamentai ir kt. CK 4.7 str.)

Daiktai
Daiktai iš kitų civilinių teisių objektų išsiskiria materialia išraiška ir vartojamosiomis savybėmis, t.y.
daiktai gali būti tiesiogiai naudojami ir savo savybėmis tenkinti civilinių teisinių santykių subjektų
poreikius. Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio
dalykai (CK 4.1 str.)

CK 1.98 str. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai

1. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius.

2. Nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos
vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir
kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji).

3. Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems
nustatyta privaloma teisinė registracija. Įstatymai gali pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir kitą turtą.

4. Daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus
jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

Kilnojamieji ir nekilnojamieji:

 Ši klasifikacija itin svarbi, nes tam, kad būtų galima įsigyti teises į nekilnojamąjį daiktą ir juo
disponuoti, įstatymas kelia įvairių papildomų reikalavimų, nemažai iš kurių yra imperatyvūs.
 Taip pat teisiškai reikšminga siakiant nustatyti, kokie sandoriai gali būti sudaromi dėl šių objektų
(pvz., hipotekos objektas gali būti tik nekilnojamas daiktas, kilnojamieji daiktai gali būti įkeičiami
pagal įkeitimą reguliuojančias teisės normas).
 Parenkant daiktinių teisių gynimo būdus (pvz., atlygintinai įgytas nekilnojamas daiktas gali būti
išreikalautas iš sąžiningo neteisėto įgijėjo tik jei savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto
nusikaltimo).

Nekilnojamojo turto teisinis reguliavimas civilinėje teisėje yra griežtesnis, nes tradiciškai pripažįstama,
kad šis turtas yra vertingas, todėl šioje srityje teisė turi užtikrinti ne tik privataus, bet ir viešojo intereso
sampratą.

Šiuolaikinė Lietuvos civilinė teisė civilinių teisių objektu laiko ne šiaip žemę, o būtent žemės sklypą, kuris
gali būti civilinių teisių objektas. Jis turi turėti kadastro duomenis ir turi būti registruojamas
Nekilnojamojo turto registre.

Kalbant apie kitus nekilnojamus daiktus: vien fakto, kad daiktas atitinka visus CK 1.98 str. ir 4.2 str.
nurodytus požymius, nepakanka, kad daiktas būtų laikomas nekilnojamuoju daiktu civilinių teisių objekto
prasme. Jis turi ne tik atitikti CK nurodytus požymius, bet ir būti suformuotas kaip nekilnojamas daiktas.

Nekilnojamiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose nurodyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta
privaloma teisinė registracija.
Ši klasifikacija labai svarbi, nes tam, kad būtų galima įgyti teises į nekilnojamąjį daiktą ir juo disponuoti,
įstatymas kelia įvairių papildomų reikalavimų, nemažai iš kurių yra imperatyvūs.

Be to, toks daiktų skirstymas teisiškai reikšmingas siekiant nustatyti, kokie sandoriai gali būti sudaromi
dėl šių objektų (pvz. hipotekos objektas gali būti tik nekilnojamasis daiktas).

CK 1.99 str. sakoma, kad daiktai gali būti apibūdinti pagal:

o Individualius požymius - toks daiktas turi tik jam būdingus, konkrečius požymius, išskiriančius jį
iš kitų tos pačios rūšies daiktų. Šie daiktai laikomi nepakeičiamais. Jie gali būti išreikalaujami
natūra iš svetimo neteisėto valdymo
o Rūšies požymius - būdami tos pačios rūšies tarpusavyje nesiskiriantys daiktai, išskiriami pagal
skaičių, masę, svorį ar kitus matavimo vienetus. Šie daiktai gali būti pakeičiami, kitais tos pačios
rūšies daiktais.

Ši klasifikacija svarbi, sprendžiant tų daiktų pakeičiamumo klausimą (CK 4.3 str.). Taip pat šis skirtymas
reikšmingas nustatant sandorius, kurių objektai gali būti tokie daiktai.

Kitas skirstymas:

o Dalieji - tai daiktai, kuriuos fiziškai padalijus nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali
būti savarankiškas daiktas.
o Nedalieji - Daiktai gali būti nedalūs iš prigimties, kai juos fiziškai padalijus pasikeičia jų tikslinė
paskirtis ir pagal įstatymą, kai iš prigimties dalūs daiktai pripažįstami nedaliais.

Daikto dalumas svarbus, kai sprendžiamas bendrosios nuosavybės padalijimo klausimas. Atidalijant turto
dalį tiek iš bendrosios jungtinės nuosavybės, tiek iš bendrosios jungtinės nuosavybės, pirmumas
teikiamas turto atidalijimui natūra be proporcingos žalos jo paskirčiai.

Turtas, kurio negalima padalyti, priteisiamas vienam iš bendraturčių, o kitam bendraturčiui priteisiama
piniginė kompensacija.

Daikto dalumas taip pat svarbus sprendžiant dėl išieškotojo reikalavimo nustatyti skolininko dalį. Tokiu
atveju daikto dalys turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo
sprendimo įvykdymas taptų negalimas.

Kitas skirstymas:

o Suvartojami - tai daiktai, kurie panaudoti pagal paskirtį sunaikinami, prarandami arba iš esmės
pasikeičia (pvz.: statybinės medžiagos). Tokie daiktai negali būti sandorių, pagal kuriuos
perduodamas daikto naudojimas, dalykas (pvz.: nuomos sutarties objektas gali būti tik
nesunaudojamas kilnojamasis ar nekilnojamasis daiktas).
o Nesuvartojami - gali būti paskolos sutarties dalykas, be pinigų.

Kitas skirstymas:

o Pagrindiniai - jais laikomi daiktais, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais.
o Priklausiniai (antraeilių daiktų rūšis) - tai savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti
antraeiliai daiktai, kurie dėl savo savybių yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Tačiau jie nėra
sudedamosios pagrindinio daikto dalys.
 o Be priklausinių, antraeiliais daiktais taip pat laikomos esminės pagrindinio daikto dalys, iš
pagrindinio daikto gaunami:

Vaisiai - tai daiktai, kurie organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, atsiskiria nuo jo nepažeisdami
pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties.

Produkcija - tai daiktai, kurie sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos procese pagrindinius
daiktus.

Pajamos - siauraja prasme tai laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant
pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje. Plačiai suprantamos pajamos apima ir vaisius bei produkciją.

Esminės pagrindinio daikto dalys - tai daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip
neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būti
nepripažintas visaverčiu.

Daiktų skirstymo į pagrindinius ir antraeilius teisinė reikšmė yra ta, kad antraeilį daiktą ištinka
pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenurodyta kitaip.

Be CK 1.99 str. nurodytų daiktų rūšių, taip pat paminėtinas daiktų skirstymas pagal:

o Vertę (CK 4.11 str.) - tai labai įdomi norma, išskirianti įprastine, įpatingąją ir asmeniniais tikslais
pagrįstą daikto vertę. Nors labai retai taikoma praktikoje, iš tiesų ši norma nustato, ypač svarbią
ir nenuspėjamų padarinių galinčią sukelti taisyklę, itin reikšmingą žalos atlyginimo bylose.

Pvz.: jeigu senutėlis automobilis, paveldėtas iš senelio ir keliantis širdžiai mielus jausmus, nors neturintis
jokios kolekcinės ar istorinės vertės, pateko į avariją ir buvo nepataisomai sugadintas, iš kaltininko
galima reikalauti ne tik įprastinės rinkos vertės, bet ir gerokai didesnės vertės, nustatytos remiantis
asmeniniais tikslais.

Pinigai - CK 1.100 str. pinigai suprantami kaip teisėta atsiskaitymo priemonė konkrečioje valstybėje arba
valstybėse esantys banknotai, monetos ir negrynieji pinigai, kuriuos į apyvartą išleidžia ir iš jos išimta
atitinkamos valstybės (ar tarpvalstybinės organizacijos, tokios kaip ES) centrinis bankas ir kurių nominali
vertė bei vertė finansų rinkose nepriklauso nuo jų gamybos sąnaudų.

Tai pats likvidžiausias turtas, jų nereikia į nieką versti. Bet kokį turtą galima paversti pinigais.

Šitaip suprantimi pinigai yra savarankiška civilinių teisių objektų rūšis, patenkanti į kilnojamojo turto
sampratą ir teisės aktų taip pat pripažįstama viena iš vadinamojo finansinio turto rūšių.

Pinigai skirstomi į dvi pagrindines rūšis:

o Grynieji - tai banknotai ir monetos.

o Negrynieji pinigai - tai piniginės lėšos, esančios kreditų įstaigų atidarytose sąskaitose. Banko
sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento atidarytą sąskaitą,
vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo iš išmokėjimo iš sąskaitos ir atlikti
kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja sumokėti bankui už suteiktas
paslaugas ir atliktas operacijas.
Negrynieji pinigai naudojami kaip atsiskaitymo priemonė, o atsiskaitymai atliekami per kredito įstaigos,
kurios dalyvauja mokėjimų ir atsiskaitymo sistemose.

Pabrėžtina, kad įstatymas pirmumą teikia atsiskaitymams negrynaisias pinigais tarp juridinių asmenų,
taip pat dalyvaujant fiziniams asmenims, užsiimantiems ūkine komercine veikla. CK net nustato, kad šių
subjektų tarpusavio atsiskaitymai grynaisias pinigais galimi tik įstatymų nurodytais atvejais ir tvarka.

o Elektroniniai pinigai - jie suprantami kaip piniginė vertė, kuri yra naudotojo reikalavimo kredito
įstaogai išraiška, saugoma kredito įstaigos išleistoje priemonėje (kortelės, kompiuterio ar kitos
įrangos atmintyje). Su tapatybės patvirtinimo priemone jie gali būti panaudoti mokėjimams bet
kuriam gavėjui, galinčiam priimti tokius mokėjimus ir naudotojui gryniesiems pinigams gauti.

Visi pinigai pasižymi keletu teisiškai reikšmingų savybių:

Pinigai laikomi likvidžiausiu finansiniu turtu - būtent pinigai yra kito turto, įskaitant finansinį, likvidumo
matas (t.y. kaip greitai turtą galima paversti pinigais rinkos verte arba jai artima verte).

Pinigams ir piniginėms prievolėms būdingas vadinamasis nominalumo požymis. Formali pinigų vertė - tai
jų nominalas, kuris yra pastovus ir nekinta nuo pat jų emisijos momento.

Vertybiniai popieriai (CK 1.101 str. 1 d.) - tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens
įsipareigojimus šio dokumento turėtojui.

o Vertybiniu popieriu taip pat laikomas dokumentas, kuriuo tiesiogiai pavedama bankui išmokėti
tam tikrą sumą ar kuris patvirtina pareigą sumokėti tam tikrą sumą šiame dokumente
nurodytam asmeniui arba įrodo nuosavybės teisę į prekes.
o Vertybiniai popieriai gali būti ir nematerialūs (CK 1.101 str. 1d. tai leidžia, jeigu įstatymas
numato), t.y. jie nėra išleidžiami materialia dokumento forma, o pažymimi vertybinių popierių
sąskaitose.
o Vertybinio popieriaus esmė ta, kad civilinių teisių, įskaitant nuosavybės teisę, objektu yra
laikomas pats vertybinis popierius, o ne tik jo suteikiamos teisės. Tuo vertybiniai popieriai skiriasi
nuo paprastų sutarčių ar vienašalių sandorių.
o Kita savybė - perleidžiamumas: suprantant plačiai, perleidžiamumas būdingas visiems
vertybiniams popieriams, o tai reiškia, kad vertybinį popierių be ribojimų galima perleisti
tretiesiems asmenims, ir šis perleidimas atliekamas ne cesijos būdu, o supaprastinta forma -
indosamentu arba įprastiniu pirkimo - pardavimo sandoriu.

Vertybiniai popieriai įgijo ir kitų susijusių savybių:

o Vertybiniai popieriai, skirtingai nuo sandorių, kurių šalys visais atvejais turi būti žinomos, gali būti
anonominiia, t.y. jų turėtojas gali būti apskritai nežinomas ir teises pagal vertybinį popierių gali
įgyvendinti bet kuris jo pateikėjas.
o Jie turi turėti visus įstatymų nustatytus rekvizitus. Jei privalomų rekvizitų nėra, vertybinis
popierius negalioja, išskyrus įstatymų daromas išimtis.
o Lietuvoje įvestas visiškas vertybinių popierių, kuriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje (t.y.
biržoje) - dematerializavimas (galima tik vieša nematerialių vertybinių popierių apyvarta).

Yra skiriama pirminė ir antrinė vertybinių popierių apyvarta:

 o Pirminė - tai siūlymas įsigyti vertybinių popierių ir jų perleidimas išleidimo metu, gali vykti, kai
emitentas platina vertybinius popierius savo jėgomis ar pagal sutartis su tarpininkais.
o Antrinė - (tai siūlymas įsigyti vertybinių popierių ir jų perleidimas pasibaigus pirminei vertybinių
popierių apyvartai), gali vykti per biržą arba už biržos ribų sudaromais sandoriais.

Pagal vertybinių popierių įstatymą:

Investuotojas - tai asmuo, nuosavybės teise turintis finansinių priemonių arba ketinantis jų įsigyti.
Laikomasi nuostatos, kad nematerialių vertybinių popierių savininkas yra patikėjęs juos saugoti sąskaitas
tvarkančiam asmeniui pagal pasaugos sutartį.

Finansų maklerio įmonė, saugodama klietams priklausančias finansines priemones, privalo imtis
priemonių, užtikrinančių klientų nuosavybės teisės apsaugą, ypač finansų maklerių įmonės nemokumo
atveju.

Finansų maklerio įmonė privalo atskirai įtraukti į apskaitą savo ir kiekvieno kliento finansines priemones.
Sąskaitų tvarkytojas privalo nepertraukiamai užtikrinti savininko teisę disponuoti finansinėmis
priemonėmis.

Klientų piniginės lėšų, perduotos finansų maklerio įmonei finansinėms priemonėms pirkti, ir klientų
piniginės lėšos, pardavus klientui priklausančias finansines priemones, yra kliento nuosavybė, iš kurios
negali būti išieškomos finansų maklerio įmonės skolos.

CK 1.101 str. 5 d.: pagal suteikiamų teisių pobūdį išskiria:

o Nuosavybės - jis suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės kapitalo turėjimą ir
suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno, išskyrus įstatymų daromas išimtis.
o Piniginiai - jis suteikia teisę gauti jame nurodytą sumą (čekis, vekselis, obligacija).
o Prekiniai - suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip pat teisę gauti prekių (sandėliavimo
dokumentas ir t.t.).

Konkrečių vertybinių popierių rūšys:

o Akcijos - tai vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininko teisę dalyvauti valdant bendrovę,
jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti dividentą, teisę į dalį bendrovės turto, likusio ją
likvidavus ir kitas įstatymų nustatytas teises.

Akcinių bendro

vių akcijos gali būti tik materialios, uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti nematerialios arba
materialios.

Pabrėžtina, kad akcija nesuteikia akcininkui tiesioginių teisių į juridinio asmens turtą, nes pinigai, turtiniai
įnašai, kuriais apmokėtos akcijos tampa JA, veikiančio savarankiškas teisės subjektas, nuosavybe.

Taip pat akcija nesuteikia teisės akcininkui pareikšti reikalavimą bendrovei, t.y. norėdamas atgauti už
akciją sumokėtus pinigus, akcininkas neturi teisės reikalauti iš bendrovės grąžinti pinigus, o turi ją
perleisti kitiems asmenims.
 o Obligacija - jas gali leisti tiek viešieji juridiniai asmenys, tiek privatūs subjektai. Tai yra pinigų
skolinimosi būdas, įformintas specialiu skolos dokumentu.

Akcinių bendrovių įstatymo 55 str. 9 d. nustatyta, kad bendrovės obligacija yra terminuotas ne
nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį bendrovė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko
skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai.

o Vekselis - tai vertybinis popierius, kuris išrašomas įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs
asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą jame nurodytam
asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitams (CK 1.105 str. 1d.).

Tai yra viena iš seniausių atsiskaitymų negrynaisias pinigais formų. Tai yra universali atsiskaitymo ir
kreditavimo priemonė.

Įstatymas nurodo dviejų rūšių vekselius:

o Įsakomasis vekselis - vekselis, kurio davėjas įsako kitam asmeniui, kad šis vekselyje įrašytą sumą
sumokėtų jame nurodytam asmeniui.
o Paprastasis vekselis - vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti
veikselyje įraštytą sumą.

Vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas

suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui, t.y. jie galimi tik
griežtai apobrėžtais pagrindais.

Skolininkas negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais šio vekselio davėjo
arba ansktesnių vekselių turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas įgydamas veikselį, tyčia buvo
veikęs skolininko nenaudai.

o Konsamentas - tai dokumentas, įrodantis sutarties sudarymo faktą ir patvirtinantis jo turėtojo

teisę gauti iš vežėjo konosamente nurodytus daiktus (krovinį) ir jais disponuoti.

Konosamentu patvirtinamas krovinių vežimo jūra sutarties sudarymo faktas ir jo turinys.

o Indėlių liudijimas - tai rašytinis banko išduotas piniginių lėšų indėlio, suteikiančių indėlininkui
teisę suėjus nustatytum terminui gauti indėlį ir palūkanų, liudijimas. Banko indėlio sutartis gali
būti sudaryta nustatant banko ar kitos kredito įstaigos pareigą išmokėti indėlį pagal pirmą
pareikalavimą (indėlis iki pareikalavimo) arba praėjus tam tikram terminui (terminuotas indėlis).

Valstybės skolinis įsipareigojimas - LRV vertybiniai popieriai yra valstybės vardu vidaus rinkoje LRV
išleidžiami vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų turėtojo teisę nurodytais terminais gauti nominalią jų
vertę atitinkančią sumą, palūkanas ar kitą ekvivalentą.

LR vertybinių popierių rūšys:

o LR valstybės iždo vekseliai - vertybiniai popieriai, kurių galiojimo trukmė išleidžiant neviršija
vienų metų.
o LRV obligacijos - vertybiniai popieriai, kurių galiojimo trukmė išleidžiant viršija vienus metus.
o LRV taupymo lakštai - ne aukciono būdu išleidžiami vertybiniai popieriai, kurie pirminėje
apyvartoje parduodami tik fiziniams asmenims.
Jie yra išleidžiami nematerialia forma. Jie yra fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių
sąskaitose.

Žemės sklypas (CK 1.109 str.) - jis yra laikomas nekilnojamuoju daiktu. Žemės sklypas turi būti
identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas.

Civilinės teisės į žemę ir jų įgyvendinimas šiuolaikinėse visuomenėse yra ypač ribojama įvairių viešosios
teisės normų. Šitaip yra todėl, kad žemė laikoma ypatinga civilinių teisių objektu. Tokia funkcija
įpareigoja žemės savininkus naudoti žemę laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų, laikytis specialių
žemės naudojimosi sąlygų, naudoti ją pagal tikslinę paskirtį, saugoti ir racionaliai ją naudoti.

Atsižvelgiant į ypatumus, žemės santykių teisinis regulaivimas turi ir kitų svarbių ypatumų:

o Atitinkamo asmens (asmens, siekiančio įsigyti žemę nuosavybės teise, arba žemės savininko)
santykis su Lietuvos valstybe - jo buvimas nacionaliniu subjektu arba užsienio subjektu.
o Nacionaliniai subjektai (LR piliečiai fiziniai asmenys ir LR juridiniai asmenys) - LR gali įgyti
nuosavybės teise bet kokios paskirties žemės, išskyrus Lietuvos valstybei išimtinės nuosavybės
teise priklausančią žemę.

Užsienio subjektai - ne visi jie gali įsigyti nuosavybės teise žemės sklypą. LR įgytis nuosavybės teise
žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama tik tiems subjektams, kurie atitinka Lietuvos
pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Šiuos kriterijus atitinka užsienio juridiniai
asmenys, taip pat kitos užsienio organizacijos, įsteigti:

o Valstybėse, kurios yra ES narės, arba valstybėse, sudariusiose Europos sutartį su Europos
bendrijomis ir jų šalimis narėmis.
o Valstybėse, kurios yra ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos. Šiaurės Atlanto
sutarties Organizacijos narės, ir valstybėse, kurios yra Europos ekonominės erdvės susitarimo
dalyvės.

Įmonės ir kiti turtiniai kompleksai:

Pagal CK 1.110 str. civilinių teisių objektas gali būti įmonė kaip verslu užsiimančiam asmeniui
priklausantis turto ir turtinių teisių, bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma.

Šioje teisės normoje kalbama apie įmonę ne kaip apie civilinių teisinių santykių subjektą, bet kaip apie
civilinių teisinių santykių objektą, t.y. įmonės pripažinimą tam tikrų sandorių objektu. Iš esmės įmonė gali
būti tik pirkimo - pardavimo sutarties ir nuomos sutarties dalykas.

Parduodant (nuomojant) įmonę perleidžiamas ne juridinis asmuo, o jo turto visuma. Todėl įmonės, kaip
objekto, pardavimo negalima tapatinti su vertybinių popierių, kurie patvirtina dalyvavimą juridiniame
asmenyje, perleidimu.

Įmonė, kaip civilinių teisių objektas, praktiškai negali būti įkeičiama. Nors įstatymas šito tiesiogiai
nedraudžia, tačiau CK normos, reguliuojančios hipoteką ir įkeitimą, nenumato, kad hipotekos objektas
gali būti įmonė ar kiti turtiniai kompleksai.

Turtinės teisės:
CK 1.112 str. 1d. nurodyta, kad civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės,
atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų.

Turtinės teisės - gali būti perduodamos ir paveldimos, tačiau ne visos.

Tik dalis daiktinių teisių gali būti civilinių teisių objektas, nes dauguma daiktinių teisių yra neatsiejamos
nuo paties daikto, todėl galimybė perleisti daiktinę teisę kaip turtinę teisę, neperleidžiant paties daikto
yra veikiau išimtis nei taisyklė.

Negalima perleisti nuosavybės teisės be daikto, nes šios daiktinės teisės turinį sudaro galimybė turimu
daiktu naudotis, valdyti jį ir juo disponuoti, o nesant daikto, išnyksta daiktinės teisės turinys.

Prievolinė teisė - yra asmens teisinio santykio su asmeniu forma. Prievolinės teisės turinį sudaro
kreditoriaus teisė reikalauti aktyvių veiksmų iš konkretaus skolininko. Prievolės skirstomos į:

Turtinės - šią reikalavimo teisę dažniausiai kreditorius gali perleisti kitam asmeniui, gali perduoti, įkeisti,
ji gali būti paveldėta. Draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kuris negalės būti įgyvendintas priverstinai
išieškant, taip pat draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu.

Neturtinės

Turtinės teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų - intelektinės veiklos rezultato kūrėjui,
išradėjui, dizaineriui, atsiranda turtirnių ir neturinių teisių.

Asmeninės neturtinės teisės ir vertybės:

Ši rūšis ypatinga tuo, kad būdingas išimtinis reguliavimas, t.y. įstatymas saugo tik tas teises ir vertybes,
su kuriomis sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą.

Civilinė teisė saugo vardą, gyvybę, kūno neliečiamumą, garbę ir orumą, žmogaus privatų gyvenimą,
atvaizdą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, JA pavadinimą, prekių ženklus ir kitas vertybes.

Dauguma iš išvardytų teisių yra susijusios su fiziniu asmeniu, įgimtomis ir neatskiriamomis asmens
savybėmis.

Asmuo, kurio neturtinės teisės buvo pažeistos, turi teisę reikalauti nutraukti tokius veiksmus, reikalauti
atlyginti turtinę ir neturinę žalą.

Atkreiptinas dėmesys, kad privatūs asmenys naudojasi platesne neturtinių teisių apsauga, viešųjų
asmenų neturtinių teisių gynibo ribos yra siauresnės.

Komercinė (gamybos) ir profesinė paslaptis:

Informacija laikoma komercine paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią gamybinę vertę dėl to, kad jos
nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens,
kuriam savininkas yra ją patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.

Įstatymai nenustato, kas laikoma komercine paslaptimi, tačiau nurodo informaciją, kuri negali būti tokia
laikoma: Mokesčių administravimo įstatyme daromos išimtys, kokia informacija apie mokesčių
mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, nelaikoma paslaptyje.

Komercinė paslaptis:
Pagal Konkurencijos įstatymą, informacija, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimas,
perdavimas, skelbimas, be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas iš asmenų,
neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau, arba padarant
žalos šiam ūkio subjektui - draudžiamas kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai.

Bendroji taisyklė: kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių
sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjud ne mažiau kaip vieniems
metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pabaigos.

Gamybos ir komercinė paslaptis (know - how) - tai viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Teisės į
gamybos ir komercines paslaptis gali būti perleidžiamos ir paveldimos.

Pareiga saugoti konfidencialią informaciją - vadinama konfidencialumo pareiga. Šios pareigos turinį
sudaro draudimas atskleisti ar naudoti savo tikslams neteisėtu būdu iš kitos šalies per derybas gautą
informaciją. Pažeidus šią pareigą, šalis privalo atlyginti nuostolius.

Konfidencialumo pareiga:

Konfidencialumo pareigą turi sutartinių santykių šalys, kai šitai nurodyta sutartyje arba įstatyme. Iš
įstatymo kylančią pareigą paprastai turi pasitikėjimo teisinių santykių šalys: JA valdymo organo narys,
draudikas, prekybos agentas ir kt.

Konfidencialumo pareiga gali būti nustatyta ir darbo sutartyje, pagal kurią darbuotojas įsipareigoja
neatskleisti komercinės paslapties, gautos vykdant savo darbines funkcijas.

Komercinės paslapties pažeidimas: pažeidėjais laikytini asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją,
kuri yra komercinė paslaptis ir asmenys, atskleidę gautą komercinę paslaptį, pažeisdami sutartį.

Jie privalo atlyginti padarytus nuostolius, kuriais laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos
išlaidos ir negautos pajamos.

Profesinė paslaptis: tai informacija, kurią pagal įstatymus ar sutartį privalo saugoti tam tikros profesijos
asmenys (advokatai, gydytojai, auditoriai ir kt.). Tokią informaciją tie asmenys gauna atlikdami jiems
įstatymų ar sutarčių nustatytas pareigas.

Intelektinės veiklos rezultatai:

Pagal CK 1.111 str.: intelektinės veiklos rezultatais laikomi mokslo, literatūros ir meno kūriniai, išradimų
patentai ir kiti intelektinės veiklos rezultatai.

Tam, kad taptų civiliniais teisių objektais, jie turi būti išreikšti kokia nors objektyvia forma (pvz.: kūrinio
sukūrimo atveju), o tam tikri intelektinės veiklos rezultatai jais tampa nuo to momento, kai tokiais
pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka (pvz.: nuo įregistravimo momento).

Civiliniai teisiniai santykiai, atsirandatys iš intelektinės veiklos, yra laikomi absoliučiais,t.y. šių teisinių
santykių subjekto teisę atitinka visų trečiųjų asmenų pareiga nepažeisti jo turimų išimtinių teisių.

Bruožai:

Civiliniai teisiniai santykiai, atsirandantys iš intelektinės veiklos, priskiriami prie asmeninių neturtinių
santykių, susijusių su turtiniais, grupės - nors intelektinės veiklos rezultatai yra susiję su juos sukūrusio
asmens asmenybe, tačiau objektyvi, materiali jų forma leidžia šiuos objektus atskirti nuo asmens ir
sukuria prielaidas šiuos objektus naudoti civilinėje apyvartoje.

Autorių teisės ir gretutinės teisės - autorių teisės atsiranda sukūrus kūrinį ir jį išreiškus kokia nors
objektyvia forma. Autorius nuo minėtojo momento pagal įstatymą įgyja asmenines neturtines teises ir
turtines teises.

Asmeninės neturtinės autoriaus teisės - autorystės teisė, teisę į autoriaus vardą, teisė į kūrinio
neliečiamumą - saugomos neterminuotai, jų negalima atsisakyti ir jos negali būti perduotos kitiems
asmenims.

Autoriaus turtinės teisės - tai visos teisės, susijusios su galimasi kūrinio panaudojimo būdais:
atgaminimu, viešu platinimu įvairiais būdais, viešu paskelbimu ir kt. Jos saugomos terminuotai.

Gretutinės teisės - jas turi atlikėjai į savo atlikimus, fonogramų gamintojai į savo pagamintas ir išleistas
fonogramas, transliuojančios organizacijos į savo transliacijas ir audiovizualinio kūrinio pirmojo įrašo
gamintojai į filmo įrašą.

Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas gretutinių teisių subjektas turi teises tik į savo teisių objektą. Šios
teisės saugomos terminuotai - 50 m. po atitinkamo juridinio fakto, o jei per šį laikotarpį teisėtai
išleidžiamas arba teisėtai viešai paskelbiamas atlikimo įrašas - 50m. po pirmojo tokio atlikimo įrašo
išleidimo arba viešo paskelbimo datos.

Teisės į pramoninės nuosavybės objektus - tai išradimų patentai, pramoninis dizainas, prekių ženklai,
geografinės kilmės nuorodos arba kilmės vietos pavadinimai, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos,
augalų veislės.

Visi paminėti objektai turi būti registruojami, išskyrus keletą išimčių.

Patys svarbiausi pramoninės nuosavybės objektai:

Išradimų patentai - bendriausia prasme išradimų patentu galima laikyti pramonėje ar kitose srityse
galimų naudoti naujų, atitinkančių išradimo lygį techninių idėjų apsaugos formą. Patentą išduoda
kompetetinga valstybės institucija.

Įregistruoto patento savininko teisės saugomos 20 m. nuo patentinės paraiškos padavimo datos.
Išduotas patentas jo savininkui suteikia tokias išimtines teises apsaugos laikotarpiu leisti arba drausti
naudoti išradimą viešai kitiems asmenims:

o Gaminti, Naudoti, Siūlyti parduoti, Parduoti, Importuoti ar eksportuoti gaminį, kuris yra patento
objektas.

Prekių ženklai - pagrindinė fukcija yra skiriamoji,t.y. garantuoti ženklu pažymėtų prekių kilmę, kad
vartotojas galėtų atskirti tas prekes nuo kitų prekių, kurių kilmė kita. Prekių ženklai gali būti įvairūs
žymenys: žodiniai, vaizdiniai, erdviniai, kombinuotieji, netradiciniai ir pan.

Pagal prekių ženklų įstatymą, prekių ženklo savininkui suteikiamos taip pat išimtinės teisės drausti arba
leisti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinei veiklai naudoti bet kurį žymenį, tapatų ar panašų į
įregistruotą ženklą.
Dizainas - dizaino teisės apsaugos objektas yra gaminių estetinis, išorinis vaizdas. Tam, kad būtų
įregistruotas dizainas turi būti naujas ir turėti individualių savybių. Dizainais laikomas nauju, jeigu joks
kitas tapatus dizainas iki paraiškos registruoti padavimo datos nebuvo prieinamas visuomenei.

Įregistruoto dizaino savininkas turi išimtinę teisę dizainą naudoti, leisti arba drausti kitiems asmenims be
jo leidimo gaminti, siūlyti parduoti, parduoti, pateikti į rinką, kaupti bet kokius gaminius ar jų dalis, kurių
dizainas informuotam vartotojui nesudaro bendro įspūdžio, kuris yra skirtingas nuo įregistruoto dizaino.

Apibrendintai:

Kadangi iš esmės visos teisės į pramoninės nuosavybės objektus yra turtinės teisės, todėl jos gali būti
perleidžiamos kitiems asmenims sutarčių pagrindu, gali būti licencijuojamos pagal licencijos sutartis, taip
pat paveldimos.

Civilinių teisių įgyvendinimas ir gynimas

Civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo samprata

Nuo galimybės įgyvendinti civilines teises priklauso socialinė civilinės subjektinės teisės vertė. Kiekvienos
sbjektinės teisės paskirtis – tenkinti jos turėtojo turtinius ir neturitinius interesus. civilinės subjektinės
teisės turinį gali sudaryti trijų rūšių galimybės:

1) Galimybė turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą;

2) Galimybė reikalauti tam tikro elgesio (tiek aktyvaus, tiek pasyvaus) iš kito asmens;
3) Imtis pačiam arba reikalauti taikyti teisines priemones savo subjektinei teisei įgyvendinti ir ginti.

Siekiant įgyvendinti bet kurią iš šių galimybių, reikia atlikti atitinkamus veiksmus, kurie sudaro konkrečios
subjektinės teisės turinį.

 Taigi civilinių teisių įgyvendinimas yra tam tikri veiksmai (tiek aktyvūs, tiek pasyvūs), kuriuos
atlikdamas teisės subjektas, įgyvendindamas turimos subjektinės teisės galimybes, tenkina savo
turtinius ir neturtinius interesus.

CK 1.37 str. 1 d. asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Tai
reiškia, kad asmuo pats sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus.
Žinoma civilinės teisės turi būti įgyvendinamos laikantis įstatymų, sąžiningumo, protingumo principų,
bendro gyvenimo taisyklių.

Kita vertus, įstatymai gali apriboti civilinių teisių įgyvendinimą ir naudojimosi jomis savo nuožiūra laisvę.
Pvz., CK 3.35 str. 1 d. Sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo neturi teisės perleisti, įkeisti, išnuomoti ar
kitokiu būdu suvaržyti teisę į kilnojamąjį daiktą, naudojamą šeimos namų ūkyje.

Be to, įstatymai gali įpareigoti įgyvendinti teises nurodydami jų įgyvendinimo tvarką, principus ir kitus
reikalavimus. Pvz., CK 3.155 str. 2 d. Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus,
rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas
visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

Asmuo savo nuožiūra gali atsisakyti įgyvendinti civilinę subjektinę teisę, tačiau toks atsisakymas
nepanaikina šios teisės, nebent toks padarinys būtų nurodytas įstatyme. CK 1.137 str. 6 d. Atsisakymas
įgyvendinti civilinę subjektinę teisę nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pvz., CK
4.130 straipsnis. Servituto pasibaigimo pagrindai ir momentas 1. Servitutas baigiasi: 1) jo atsisakius;

Civilinių pareigų vykdymas gali pasireikšti pasyviais veiksmais (neatlikimu veiksmų, kuriuos atlikti
draudžia įstatymas ar sutartis) arba aktyviais veiksmais (atlikimu veiksmų, kuriuos atlikti įpareigoja
įstatymas ar sutartis). Civilinių pareigų vykdymas yra glaudžiai susijęs su civilinių teisių įgyvendinimu
kadangi civilinių teisių įgyvendinimo veiksmingumą lemia tinkamas civilinių pareigų vykdymas.

Civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principai ir būdai

Įgyvendinant civilines teises ir vykdant pareigas turi būti laikomas civilinės teisės principų.

Pirmiausia pabrėžtinas teisėtumo principas. Tai reiškia, kad įgyvendindamas savo subjektines teises,
teisės subjektas turi laikytis įstatymų, bendro gyvenimo taisyklių, geros moralės principų. Jeigu teisės
subjektas įgyvendina savo teises pažeisdamas teisėtumo principą, gali būti atsisakoma tokias teises ginti
arba atitinkamai sumažinamas teisių gynimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad negali būti ginamos
tokios teisės, kurių įgyvendinimas pažeidžia kitų asmenų teises, geros moralės normas, nes tokių teisių
gynimas reikštų veiklos, prieštaraujančios įstatymams ir geros moralės principams toleravimą ir gynimą.

Proporcingumo principas, šiuo atveju jis reiškia teisių įgyvendinimo ir kitų veiksmų atlikimo ribą, kai
teisių įgyvendinimas ar kitų veiksmų atlikimas neatitinka tikslo, kurio siekiama įgyvendinant teisę ar
atliekant veiksmus, ir priemonių bei padarinių, kurių atsiranda arba gali atsirasti įgyvendinant teisę arba
atliekant veiksmus, protingo santykio.

- Pvz., CK 6.228 str. Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo
metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų
aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo
tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra
ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip
pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą.
- Kitas pavyzdys, kad nustatant civilinės atsakomybės dydį vertinama nukentėjusiojo ir pažeidėjo
interesų pusiausvyra.
- Tačiau dėl įvairių svarbių aplinkybių galioja ir teisingo žalos atlyginimo principas, atsižvelgiant ir į
teisėtus pažeidėjo interesus, t.y. derinami abiejų šalių interesai (teismas atsižvelgia į šalių turtinę
padėtį, jų tarpusavio santykius, nukentėjusiojo kaltę dėl žalos atsiradimo, pažeidėjo kaltės
laipsnį, padaryta tyčia/netyčia ar dėl neatsargumo ir kt.).
- Kai tam tikri civilinių teisių gynimo būdai gali būti taikomi neatsižvelgiant į pažeidėjo kaltę, taip
pat turi būti paisoma proporcingumo reikalavimų.

CK 1.137 str. 4 d. Civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus
riboti konkurenciją ar piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje. Taigi civilinės teisės subjektai,
užsiimantys verslu, įgyvendindami savo teises, turi laikytis ir konkurencijos teisės normų reikalavimų. LR
Konkurencijos įstatymas.

 Civilinių teisių įgyvendinimui ir pareigų vykdymui būdingi ir kiti bendrieji civilinės teisės principai,
pvz., sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir kt.

Civilinių teisių įgyvendinimo būdai

Civilinės teisės subjektas gali įgyvendinti savo teises bet kokiais įstatymu neuždraustais būdais. Teises jis
gali įgyvendinti pats, o kiek nedraudžia įstatymas, jo teises gali įgyvendinti kitas asmuo – atstovas.

Teisės doktrinoje išskiriami faktiniai ir teisiniai teisių įgyvendinimo būdai. Faktiniai – kai pats civilinės
teisės subjektas įgyvendina savo teises nesudarydamas sandorių ar neatlikdamas kitokių teisinių veiksmų
su kitasi asmenimis, pvz., asmuo įgyvendindamas savo nuosavybės teisę faktiškai valdo turtą. Teisiniai –
tokie būdai, kai pats civilinės teisės subjektas įgyvendina savo teises sudarydamas sandorius ar
atlikdamas kitokius teisinius veiksmus, pvz., savininkas, norėdamas parduoti daiktą, sudaro pirkimo –
pardavimo sutartį su pirkėju.

Abu šie teisių įgyvendinimo būdai gali sukelti teisinių padarinių. Skirtumas tik tas, kad faktiniu būdu
atsiras padariniai tik įstatymų nurodytais atvejais, o dėl teisinių – padariniai atsiras visada. O atlikus
kitokius teisinius veiksmus, visais atvejais atsiras, pasikeis, pasibaigs civilinės teisės ir pareigos.

Civilinių teisių įgyvendinimo ribos

Minėta, kad civilinės subjektinės teisės turinį sudaro trys galimybės, o siekiant įgyvendinti bet kurią iš jų,
reikia atlikti atitinkamus veiksmus, kuriuos numato konkrečios subjektinės teisės galimybės. Subjektinės
teisės turinys atsako į klausimus:

- Kokių galimybių turi teisės subjektas?

- Kokius veiksmus jis gali atlikti?

O teisės įgyvendinimas atsako į klausimus:

- Kokiu būdu šios galimybės įgyvendinamos?

- Kaip, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis tie veiksmai gali būti atlikti?

Civilinių teisių įgyvendinimo ribas gali nustatyti įstatymai, gali lemti pačios subjektinės teisės turinys ir
pakirtis, geri papročiai, geros moralės principai. Taigi privaloma laikytis įstatymų, nevaržyti kitų žmonių
teisių ir laivių. Kitaip tariant, vienas iš pagrindinių civilinių teisių įgyvendinimo ribojimo pagrindų yra
teisėtumo principas.

Civilinių subjektinių teisių įgyvendinimo ribas gali lemti šių teisių turinys, kuris yra nustatomas įstatymo
arba sutarties. Pvz., CK 4.37 str. 1 d. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir
kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Negalima įgyvendinti civilinių subjektinių teisių, jeigu jų įgyvendinimas prieštarauja geriems papročiams.
Pvz., CK 1.137 str. 2 d. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų,
gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir
teisingumo principų; ir 5 d. Civilines teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės
įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės
principams.

Civilinių teisių įgyvendinimo ribas lemia ir sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Jeigu
minėtojo CK 1.137 str. 2 d. šie prinicipai būtų pažeisti, teisės įgyvendinamos nesąžiningai. Taip pat
nesąžiningai bus veikiama ir tada, kai asmuo savo veiksmais pažeis savo paties pareigas. Pvz., viena šalis,
turėjusi pirmiau įvykdyti sutartinę pareigą, jos neįvykdžiusi elgtųsi nesąžiningai reikalaudama iš kitos
šalies vykdyti šiai tenkančią pareigą. Pvz., akcininko teisės įgyvendinimas, kai jis pasinaudodamas teise
skųsti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą, jį apskųs ir dėl to tam tikrą laiką bendrovė negalės
atlikti svarbaus ekonominiu atžvilgiu veiksmo pvz., didinti kapitalo. Pvz., jeigu praėjus neprotingai ilgam
laikui nuo to momento, kuris buvo pagrindas pareikšti reikalavimus, tokie reikalavimai būtų pareiškiami.
Pvz., civilinės teisės subjektas, galėdamas įgyvendinti savo subjektinę teisę, jos ilgai neįgyvendina, kitas
amuo, kurio atžvilgiu turi būti įgyvendinta ta teisė, turi pagrindą manyti, kad ta subjektinė teisė baigėsi
arba, kad ji nebus įgyvendinama, tai vadinama “teisės netekimu”.

Piktnaudžiavimas teise. CK 1.137 str. 3 d. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama

įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų
asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų
subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas
taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.

o Teisės doktrinoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimas civilinėmis teisėmis pasireiškia tokiais trim
būdais:
1) Teisę turintis asmuo panaudoja jam subjektinės teisės suteiktas galimybes neleistinam
tikslui ir įgyvendina savo teisę ne pagal jos paskirtį;
2) Subjektinės teisės suteiktos galimybės įgyvendinamos neleistinomis priemonėmis;
3) Savo teisę asmuo gina įstatymo neleidžiamomis gynybos priemonėmis.

Pvz., ūkio subjektas, užimdamas dominuojančią padėtį rinkoje, sudarys konkurencijos teisės normų
draudžiamus susitarimus, atliks nesąžiningus konkurencijos veiksmus.

Civilinių teisių įgyvendinimo laiko ribos. Šios teisės įgyvendinimą riboja galiojimo terminas, kurį gali
nustatyti įstatymas arba sutartis. TERMINAI viskas pasakyti jau nagrinėtoje temoje ką reikia žinoti kada
nutrūksta civilinis teisinis santykis kai baigiasi koks terminas.

Civilinių teisių gynimas

Ubi jus, ibi remedium

Teisių gynimo samprata yra analizuojama teisės doktrinoje. Teisių gynimas pirmiausia siejamas su pačia
subjektine teise. Pagal šiuolaikinę koncepciją subjektinė teisė lemia teisę į gynybą, kitaip tariant, tai yra
sudedamoji subjektinės teisės dalis (ubi jus, ibi remedium), tai reiškia teisę į gynybą materialiuoju teisiniu
atžvilgiu. Teisė į gynybą gali būti suprantama ir teisiniu procesiniu atžvilgiu – tai asmens teisė kreiptis į
teismą su ieškiniu, pareiškmu ar skundu.

Civilinių teisių gynimą galima apibūdinti kaip visumą priemonių, skirtų pažeistoms teisėms atkurti,
pripažinti, apsaugoti nuo gresiančių ir pakartonių tolesnių pažeidimų, bet kuriems teisę pažeidžiantiems
veiksmams nutraukti, pašalinti, taip pat pažeidimu patirtai turtinei ir neturtinei žalai kompensuoti.

Civilinių teisių gynimo formos

Skiriamos dvi civilinių teisių gynimo formos:

1) Jurisdikcinė;
2) Nejurisdikcinė.

Jurisdikcinė – kai dėl teisių gynimo kreipiamasi į tas institucijas, kurios kompetetingos spręsti ginčus ir
taikyti atitinkamus teisių gynimo būdus. Pagrindinė institucija – teismas. Kiekvienas suinteresuotas
asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista, ginčijama jo teisė
ar įstatymo saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Taip pat tai konstitucinis principas, Konstitucijos 30 str.
1 d. jis dar gali būti vadinamas teisminės gynybos prieinamumo principu – kiekvienam asmeniui,
manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Įstatymai gali
numatyti, kad tam tikrais atvejais prieš kreipiantis į teismą dėl teisės gynimo, privaloma kreiptis į
kompetetingą valstybės instituciją, kuri laikoma privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo institucija. Taip
pat gali būti nurodoma, kad galima kreiptis į tokią instituciją prieš kreipiantis į teismą, bet tai
neprivaloma.

Nejurisdikcinė – kai dėl teisių gynimo neprašoma valstybės pagalbos, o reikalavimai pareiškiami
asmeniui, kuris pažeidė ar pažeidžia teises.

Civilinių teisių gynimo būdų samprata

Teisės doktrinoje yra priimta civilinių teisių gynimo būdais laikyti tam tikrus reikalavimus reiškiamus
vieno asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia realus pažeidimo pavojus (nukentėjusiojo),
kitam asmeniui, kuris pažeidžia teises arba kurio veiksmais gali būti pažeidžiamos teisės (pažeidėjui). Gali
būti reiškiami įvairaus materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai: reikalavimas atlyginti žalą, nutraukti
neteisėtus veiksmus, sutartį, uždrausti atlikti teises pažeidžiančius veiksmus ir kita.

 Civilinių teisių gynimo būdai – materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens,
kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms
teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti.

CK 1.138 str. Civilinių teisių gynimas.

Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiais būdais:

1. pripažindamas tas teises;

2. atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį;
3. užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius
pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys);
4. priteisdamas įvykdyti pareigą natūra;
5. nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį;
6. išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o
įstatymų arba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius);
7. pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus,
prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais;
8. kitais įstatymų numatytais būdais.

Šis sąrašas nėra baigtinis, nes tiek kitos CK normos, tiek kiti įstatymai gali nurodyti kitokių teisių gynimo
būdų. Įstatymai nurodo ne tik konkrečius teisių gynimo būdus, bet ir jų taikymo sąlygas bei ypatumus.
Bendroji taisyklė, kad gali būti reiškiami reikalavimai, kurių taikymo galimybę konkretau pažeidimo
atveju numato įstatymas ar šalių susitarimas, reguliuojantis tam tikrus teisinius santykius, kuriems esant
ir buvo padarytas teisės pažeidimas arba grėsė realus pavojus, jog pažeidimas bus padarytas.

Jeigu įstatymas arba šalių sutartis numato galimybę reikšti kelis alternatyvius reikalavimus, t.y.
nukentėjusysis gali pasirinkti, kokį reikalavimą konkrečiu atveju reikšti, nukentėjusiojo pasirinkimo laisvė
galioja tiek, kiek leidžia įstatymas arba sutartis. Pvz., CK 6.334 str. 1 d. Jeigu pardavėjas pažeidžia savo
pareigą ir perduoda pirkėjui daiktus nesupakuotus ar be taros arba netinkamai supakuotus ar
netinkamoje taroje, tai pirkėjas turi atsisakyti juos priimti ir reikalauti, kad pardavėjas daiktus supakuotų
ar pateiktų juos taroje arba pateiktų pakuotę ar tarą, jeigu ko kita nenumato sutartis arba nelemia
prievolės ir prekių pobūdis. Tačiau matyti, kad tam tikrais atvejais pasirinkimo teisės yra ribotos, nes,
pvz., reikalauti, kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba
atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, prikėjas gali, jeigu daikto trūkumus iš tiesų galima pašalinti.
Reikalauti, kad daiktas, apibūdintas rūšiniais požymiais, būtų pakeistas kitu tinkamos kokybės daiktu,
negalima, jeigu trūkumai yra nedideli arba atsirado dėl pirkėjo kaltės.

įstatymai gali nustatyti, kad tam tikri teisių gynimo būdai atitinkamu atveju negali būti taikomi arba
negali būti taikomi tam tikri gynimo būdai kartu, o reikia pasirinkti tik vieną iš kelių galimų. Pvz., CK
6.209 str. 2 d. Nustačiusi papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, nukentėjusi šalis gali šiam terminui
sustabdyti savo prievolių vykdymą ir pareikalauti atlyginti nuostolius, tačiau ji negali taikyti kitų gynimosi
būdų. Jeigu nukentėjusi šalis gauna kitos šalies pranešimą apie tai, jog pastaroji sutarties neįvykdys ir per
papildomą terminą, arba pasibaigus šiam terminui sutartis neįvykdoma, tai nukentėjusi šalis gali taikyti
kitus savo teisių gynimo būdus.

Įstatymai paprastai nurodo, kokioms sąlygoms esant gali būti taikomi atitinkami civilinių teisių gynimo
būdai. Pvz., žalos atlginimas – taikoma civilinė atsakomybė, jeigu nustatomos tokios sąlygos: neteisėti
veiksmai, žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys, kaltė (jeigu konkrečiu atveju kaltė yra būtina
civilinės atsakomybės sąlyga). O tarkim reikalavimui įvykdyti piniginę prievolę natūra pareikšti pakanka,
kad ji būtų neįvykdyta.

Civilinių teisių gynimo būdų rūšys

Gynimo būdai gali būti skirstomi į rūšis pagal tam tikrus kriterijus.

i. Pagal pažeistų teisių pobūdį – tai daiktinės ir prievolinės teisės gynimo būdai:
1) Daiktinių teisių gynimo būdus;
2) Prievolinių teisių gynimo būdus.

Daiktinių teisių gynimo būdai yra du:

1) Ieškinys dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

2) Ieškinys dėl nuosaybės teisės pažeidimo, nesusijusio su daikto valdymo netekimu, pašalinimo,
t.y. toks ieškinys reiškiamas, kai ginama nuosavybės teisė, kurią trukdoma įgyvendinti, nors pats
daiktas yra pas savininką.

Tai tokie būdai, kuriuos daiktinės teisės subjektas reikalauja taikyti remdamasis vien jam priklausančia
daiktine teise. subjektinė daiktinė teisė yra tokia teisė, kurią jos turėtojas gali įgyvendinti be kitų asmenų
pozityvių veiksmų. Kiti savininkai neturi trukdyti daiktinių teisių turėtojams įgyvendinti jiems
priklausančių teisių. Šie gynimo būdai taikomi tiems pažeidėjams, kurių su daiktinių teisių turėtoju
nesieja sutartiniai ar kitokie prievoliniai santykiai. Šiuos gynimo būdus galima taikyti tol, kol egzistuoja
daiktinė teisė, kol yra jos objektas.

Prievolinių teisių gynimo būdai – galima taikyti pažeidėjui, kai jį su kita prievolės šalimi (kreditoriumi)
sieja sutartiniai ar kitokie prievoliniai teisiniai santykiai. Prievolinių teisių gynimo būdų, palyginti su
daiktinių yra daugiau, pvz., visi išvardinti CK 1.138 str. yra prievolinių teisių gynimo būdai. Kartais gali
būti taikomi ir daiktinių teisių ir prievolinių teisių gynimo būdai. Pvz., jeigu dėl trukdymo naudotis
nuosavybės teise priklausančiu daiktu bus padaryta žalos, savininkas galės pareikšti ieškinį dėl
nuosavybės teisės pažeidimo, bet ir reikalavimą atlyginti pažeidžiant nuosavybės teisę padarytą žalą.
Tačiau gali skirtis gynimo būdų taikymo sąlygos, nes reikalavimą altyginti žalą galima pareikšti tik ji yra
kitos reikalingos sąlygos: kalė, žala, priežastinis ryšys.

ii. Pagal taikymo tikslą:

1) Kompensaciniai gynimo būdai;
2) Apsauginiai gynimo būdai.

Kompensaciniai gynimo būdai – konkretūs reikalavimai siekiant, kad nukentėjusiajam būtų kompensuoti
dėl jo teisės pažeidimo patirti neigiami turtiniai ar neturtiniai padariniai. Pagrindinis šio gynimo būdas
yra reikalavimas atlyginti žalą.

Apsauginiai gynimo būdai – teisių turėtojo reiškiami reikalavimai pašalinti, uždrausti teises
pažeidžiančius veiksmus, pripažinti teises. Tokie gynimo būdai yra: reikalavimas nutraukti neteisėtus
veiksmus arba uždrausti atlikti veiksmus, keliančius realią teisių pažeidimo grėsmę, atkurti pažeistas
teises, pripažinti teises ir kt.

Konkrečių civilinių teisių gynimo būdų apibūdinimas

Čia apibūdinami pagrindiniai ir bendri civilinių teisių gynimo būdai, nurodyti CK 1.138 str.

Teisių pripažinimas

CK 1.138 str. 1 p. sakoma, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka teismas gali ginti jas
pripažindamas. Reiškiant reikalavimą pripažinti teises siekiama nustatyti tam tikros teisės ar teisinio
santykio egzistavimą ir pašalinti būsimus ar ir jau esamus teisinius ginčus tuo klausimu.

Reikalavimai pripažinti teises gali būti skirstomi į rūšis pagal skirtingus kriterijus.

I. Pagal tai, reikalavimas dėl teisių pripažinimo taikomas savarankiškai ar kartu su kitais teisių
gynimo būdais, gali būti skiriamas:
1) Savarankiškas reikalavimas dėl teisių pripažinimo;
2) Šalutinis (nesavarankiškas) reikalavimas dėl teisių pripažinimo.

Savarankiškas reikalavimas pripažinti teises reiškiamas tada, kai norima, kad teismas patvirtintų esant
tam tikrą teisę ar teisinį santykį. Reiškiant tokį reikalavimą siekiama teismo patvirtinimo, kad yra
atitinkama teisė ar teisinis santykis ir tokio patviritnimo nebūtų galima gauti reiškiant kitus reikalavimus
(taikant kitus teisių gynimo būdus).

o Teisių pripažinimas sukuria papildomą teisių gynimo priemonę, kuria naudojantis galima
reikalauti priimti teisinę galią turintį sprendimą, kuris, taikant kitus teisių gynimo būdus,
negalėtų būti priimtas.
o Priežastys, dėl kurių gali reikėti pareikšti tokį reikalavimą gali būti įvairios: ieškovas,
neišsiaiškinęs teisės turėjimo klausimo, negali arba nežino, kaip ir ar apskritai ginti savo teises
kitais būdais, jo teisė yra ginčijama ar ne ir pan.
 o Ginant pažeistas teises būtinybė taikyti teisių pripažinimą kaip savarankišką teisių gynimo būda
atsiranda tada, kai teisės dar nepažeistos, bet yra jų pažeidimo grėsmė, pvz., teisės ginčijamos,
rengiamasi jas pažeisti, nėra tikrumo dėl jų buvimo ir pan.

Papildomas reikalavimas pripažinti teises taikomas kartu su kitais teisių gynimo būdais, pvz., kartu su
žalos atlyginimu, neteisėtų veiksmų nutraukimu ir pan.

o Jeigu civilinės teisės jau pažeistos, taikyti teisių pripažinimą kaip savarakišką teisių gynimo būdą
gali nebūti prasmės, todėl jis taikomas kartu su kitais teisių gynimo būdais.
o Tokiu atveju teismas, spręsdamas dėl kitų pažesistų civilinių teisių gynimo būdų taikymo, kartu
turi nuspręsti ir dėl teisių pripažinimo, t.y. išsiaiškinti ar ieškovas iš tikrųjų yra prašomų ginti
teisiš turėtojas.
o Tuo atveju, kai teisių pripažinimas kaip savarankiškas teisių gynimo būdas netaikomas, reikia
tinkamai tai išsiaiškinti, nes klaidingai nusprendus dėl teisių pripažinimo, pažeistos teisės gali likti
neapgintos arba apgintos teisės to asmens, kurių jis neturi.

II. Pagal tai, reikalavimu pripažinti teises norima patvirtinti teisės buvimą ar nebuvimą:
1) Pozityvūs reikalavimai;
2) Negatyvūs reikalavimai.

Pozityviu laikomas reikalavimas pripažinti. Jeigu ieškovas reikalauja pripažinti, kad teisė egzistuoja.
Reikalavimas, kadt teismas paneigtų teisės turėjimą – negatyvus.

Sąlygos pareikšti reikalavimą pripažinti teises

Pagrindinė sąlyga yra teisinis suinteresuotumas tokiu reikalavimu:

a) Neaišku ar teisė arba teisinis santykis egzistuoja;

b) Kai toks neaiškumas veikia tolesnę teisinę padėtį.

Teisinis suinteresuotumas paparastai pasireiškia tuo, kad atsakovas rimtai ginčija ieškovo teisę arba laiko
ginčijama teisę savo teise ir ja naudojasi. Pirmuoju atveju ieškovas turėtų reikalauti patvirtinti, kad ta
teisė priklauso jam (pozityvusis), o antruoju atveju galėtų reikalauti teismo patvirtinimo, jog ginčijama
teisė atsakovui nepriklauso (negatyvusis). Teiškai suinteresuotos ginčijamo dalyko patvirtinimu turi būti
ginčo šalys. Jeigu jos ginčijamu klausimu sutaria, bet jį ginčija kiti asmenys, pripažįstama, kad teisinio
suinteresuotumo nėra. Taigi tai patvirtina, kad reikalavimo pripažinti tikslas yra tarp ginčo šalių
atsiradusio neaiškumo dėl teisės pašalinimas.

Buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas

CK 1.138 str. 2 p. šiuo teisių gynimo būdu galima naudotis reiškiant kelis savarankiškus reikalavimus.
Galima naudotis tiek taikant daiktinių, tiek prievolinių teisių gynimo būdus.

o Siekiant atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį gali būti reiškiamas ne vienas reikalavimas.
Pvz., jeigu patenkinus reikalavimą grąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo grąžinamas
sugadintas daiktas, gali būti reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą, padarytą dėl daikto
sugadinimo.
o Šiuo atveju turi būti siekiama atkurti būtent tikrąją padėtį iki pažeidimo, t.y. nukentėjusysis
neturi patekti į geresnę padėtį, nei ta, kuri būtų buvusi nepažeidus jo teisių.
Teisę pažeidžiančių arba pagrįstą žalos atsiradimo grėsmę keliančių veiksmų uždraudimas
(prevencinis ieškinys)
Šie du teisių gynimo būdai nurodyti CK 1.138 str. 3 p. Prevencinio ieškinio galimybė numatyta ir CK 6.255
str.

Teisę pažeidžiančių veikmų uždraudimas

Tikslas yra apsauga nuo esamo ir būsimo teisės pažeidimo, todėl šis teisių gynimo būdas priskirtinas pri
prevencinių teisių gynimo būdų, kurių paskirtis – nutraukti esamus neteisėtus veiksmus, kartu užkertant
kelią jų atlikimui ateityje. Taip pat siekiama, kad būtų netrukdoma įgyvendinti turimas teises, nes tol, kol
jos yra pažeidžiamos, teisės negali būti tinkamai įgyvendinamos. Be to, nutraukiant teises pažeidžiančius
veiksmus kartu atkuriama iki teisių pažeidimo buvusi padėtis.

o Taikyti tokį reikalavimą kaip teisių gynimo būdą pakanka teises pažeidžiančių veiksmų fakto.
Asmens, atliekančio neteisėtus veiksmus kaltė nėra būtina sąlyga.
o Tačiau siekiant teises pažeidžiančių veiksmų uždraudimo būtina ir kita sąlyga, kad teisės
pažeidimas būtų tęstinis veiksmas.
o Reikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus galima tik tada, kai jie jau atliekami, nes jeigu yra
pavojus, kad neteisėti veiksmai bus atlikti, galima pasinaudoti kitu teisių gynimo būdu –
reikalavimu uždrausti atlikti tokius veiksmus ateityje (pareiškiant prevencinį ieškinį).

Pagrįstą žalos atsiradimo grėsmę keliančių veiksmų uždraudimas (prevencinis ieškinys)

Šiuo atveju veiksmai dar neatlikti, tačiau yra reali jų atlikimo grėsmė. Todėl prevencinio ieškinio objektas
– būsimi neteisėti veiksmai. Jo paskirtis – užkirsti kelią dar neįvykusiems veiksmams. Prevencinis ieškinys
gali būti reiškiamas tiek tada, kai jau padarytas pažeidimas ir gresia realus pavojus, kad jis bus
pakartotas, tiek tada, kai teisės pažeidimo dar nebuvo, bet gresia neteisėtų veiksmų atlikimas ateityje
pirmą kartą.

Reikalavimo uždrausti atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinio ieškinio)
taikymo sąlygos:

1) Realus pavojus (grėsmė), kad gali būti padarytas teisės pažeidimas. Įstatymai nenurodo kokios
aplinkybės gali reikšti pavojų, kad bus daromas teisės pažeidimas. Todėl teismas kiekvieną kartą
turi spręsti tenkinti tokį ieškinį ar ne. Realaus pavojaus aiškinimas yra teismų praktikos dalykas.
Teisę pažeidžiančių veiksmų grėsmė nėra preziumuojama, o turi būti įrodoma. Ieškovas turi
įrodyti, kad jo teisėms gresia konkretus pavojus. Paprastai tokia grėsmė preziumuojama jeigu
vienas teisės pažeidimas jau buvo padarytas. Realią teises pažeidžiančių veiksmų atlikimo
grėsmę gali įrodyti įvairios aplinkybės: atsakovo atliekami konkretūs veiksmai, parengiamieji
darbai, atsakovo nepripažinimas, kad kitas asmuo turi teisių.
2) Kaltė nėra būtina sąlyga, nes prevencinis ieškinys kaip ir reikalavimas uždrausti atliekamus
veiksmus, kildinamas iš negatorinio teisių gynimo.
3) Nebūtina įrodinėti, kad atlikus veiksmus bus padaryta žalos. Svarbiausia įrodyti, kad tokie
veiksmai gali būti atlikti.

Uždrausti atlikti realią teisių pažeidimo grėsmę keliančius veiksmus gali būti prašoma ir laikinosios
apsaugos priemonės pagrindu. Pagal CPK. Jeigu kartu pateikiamas ir prevencinis ieškinys, tai neužkerta
kelio bylos nagrinėjimui. Kadangi prevencinė laikinoji apsaugos priemonė tik padeda geriau užtikrinti
civilinių teisių gynybą, t.y. materialiojo civilinių teisių gynimo būdo taikymą. Tai užtikrina apsaugą kol
byla bus išnagrinėta iš esmės. Jeigu ieškovo reikalavimas atmetamas, būtų panaikinama ir nutartis, kuria
paskirta laikinoji apsaugos priemonė.

Tiek reikalavimas nutraukti jau atliekamus teises pažeidžiančius veiksmus, tiek reikalavimus uždrausti
atlikti veiksmus, keliančius realią grėsmę, yra savarankiški teisių gynimo būdai ir jie gali būti taikomi
kartu su kitais teisių gynimo būdais.

Priteisimas įvykdyti pareigą (prievolę) natūra

CK 1.138 str. 4 p. šio būdo taikymo tvarka ir sąlygos detalizuojamos kituose CK straipsniuose. Priteisimas
įvykdyti pareigą (prievolę) natūra gal būti taikomas tada, kai viena šalis turi vykdyti įstatymo ar sutarties
pagrindu atsiradusią pareigą kitai šaliai, o ši turi teisę reikalauti, kad kita šalis vykdytų pareigą.

Tokiu teisių gynimo būdu užtikrinami prievolių vykdymo privalomumo ir realumo principai. Pvz., CK
6.305 str. 1 d. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę)
kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir
sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Jeigu pirkėjas šios pareigos neįvykdo, pardavėjas turi teisę
pareikšti reikalavimą priteisti įvykdyti ją natūra, t.y. pareikalauti iš pirkėjo sumokėti.

Toks reikalavimas gali būti reiškiamas tiek tada, kai pareiga (prievolė) neįvykdoma, tiek tada, kai pareiga
(prievolė) įvykdoma netinkamai. Tačiau toks reikalavimas ne visada gali būti reiškiamas, antai CK 6.213
str.1. Jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų
įvykdyta natūra. 2. Jeigu šalis neįvykdo nepiniginės prievolės, kita šalis gali reikalauti įvykdyti prievolę
natūra, išskyrus atvejus, kai:

1) sutartinę prievolę įvykdyti natūra neįmanoma teisiškai arba faktiškai;

2) sutartinės prievolės įvykdymas natūra labai komplikuotų skolininko padėtį arba brangiai
kainuotų;
3) turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis gali protingai gauti įvykdymą iš kito šaltinio;
4) turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis nereikalauja įvykdyti prievolės per protingą terminą po
to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie sutarties nevykdymą;
5) neįvykdyta prievolė yra išimtinai asmeninio pobūdžio.

Reikalvimą įvykdyti pareigą (prievolę) natūra reglamentuoja CK 6.60 – 6.61 bei kiti str.

Teisinio santykio nutraukimas arba pakeitimas

Šis būdas dažniausiai naudojamas esant sutartiniams teisiniams santykiams. Vienas iš šio teisių gynimo
būdų yra reikalavimas nutraukti sutartį. Tinkamam sutarties nutraukimo taikymui svarbios materialinės
ir procedūrinės sutarties nutraukimo sąlygos. Materialinės – pagrindai, kuriems esant, sutarties
nutraukimas gali būti laikomas kaip teisių gynimo būdas. Procedūrinės – sutarties nutraukimo tvarka.

Materialinės sutarties nutraukimo sąlygos. Sutarties nutraukimas kaip teisių gynimo būdas gali būti
taikomas, jeigu jį numato konkrečiu atveju taikytinas įstatymas ar sutartis. Šiuo atveju sutartis gali būti
nutraukiama:
 1) abiejų šalių susitarimu (Kai sutartis nutraukiama abiejų šalių susitarimu, jokių papildomų sąlygų
nėra keliama)
2) vienos šalies reikalavimu (vienašališkai). Nesikreipiant į teismą, galima:
a) kai šalis sutarties neįvykdo arba netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas
(kad esminis sprendžiama atsižvegiant į konkrečias faktines aplinkybes);
b) kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, jeigu kita sutarties šalis neįvykdo sutarties per
papildomai nustatytą terminą;
c) Kai iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių matyti, kad kita šalis iš
esmės pažeis sutartį;
d) Kitais įstatymų ar sutarties numatytais atvejais.
3) teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį (kai įstatymas ar sutartis nesuteikia teisės
nutraukti sutartį vienašališkai).

Procedūrinės sutarties nutraukimo sąlygos

o Jeigu sutartis nutraukiama teismo tvarka, tvarką nustato CPK.

o Jeigu sutartis nutraukiama vienašališkai turi būti laikomasi CK 6.218 str. keliamų reikalavimų. 1.
Šio kodekso 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti
vienašališkai, nesikreipdama į teismą. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti
kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš
trisdešimt dienų. 2. Kai sutartį iš esmės pažeidusi šalis iki sutarties nutraukimo buvo pasiūliusi ją
įvykdyti, tačiau šis pasiūlymas buvo pareikštas pavėluotai arba dėl kitų priežasčių neatitinka
sutarties reikalavimų, nukentėjusi šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per
protingą terminą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai ji sužinojo ar turėjo
sužinoti apie pasiūlymą įvykdyti sutartį, arba toks pasiūlymas neatitinka tinkamo sutarties
įvykdymo.

Teisinio santykio nutraukimas kaip teisių gynimo būdas gali būti taikomas ne tik nutraukiant sutartį.

Teisinio santykio pakeitimas taip pat dažniausiai naudojamas ginant sutartines teises. Sutarties
pakeitimui kaip ir sutarties nutraukimui, būdingos materialinės ir procedūrinės sąlygos.

Materialinės sutarties pakeitimo sąlygos CK 6.223 str. 1. Sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. 2.
Vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu:

1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį;

2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais.

Sutartyje arba įstatymuose gali būti numatyta galimybė ir vienašališkai pakeisti sutartį.

Procedūrinės sutarties pakeitimo sąlygos CK 6.223 str. 3 d. Ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima
pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos negautas atsakymas
į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos.
Šios sąlygos yra susijusios su dviem reikalavimais:

a) Prieš kreipiantis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi būti kreipiamasi į kitą šalį su siūlymu
pakeisti sutartį. Nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo
tvarka;
 b) Į teismą gali kreiptis tik po to, kai kita šalis atsisako arba per 30 dienų negaunamas atsakymas.
Jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitokios pakeitimo formos.

Toks teisių gynimo būdas gali būti naudojamas, pvz., kai vykdant sutartį iš esmės pasikeičia aplinkybės,
palyginti su tomis, kurios buvo ją sudarant, arba yra esminė sutarties šalių nelygybė, kitais įst.
Numatytais atvejais.

Turtinės ar neturtinės žalos (nuostolių) netesybų iš teisę pažeidusio asmens išieškojimas

CK 1.138 str. 6 p. kai kalbama apie žalos atlyginimą ir netesybų sumokėjimą, turime omenyje civilinės
atsakomybės taikymą, todėl turi būti taikomos ir tos CK normos, kurios reglamentuoja civilinę
atsakomybę.

 Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis (kreditorius) turi teisę reikalauti
atlyginti žalą (nuostolius) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytą žąlą
(nuostolius) ar sumokėti netesybas.

Taigi kyla dvi civilinės atsakomybės formos – žalos (nuostolių) atlyginimas ir netesybų sumokėjimas,
tačiau netesybų sumokėjimas būdingas tik kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma. Civilinė
atsakomybė yra savarankiška turtinė prievolė, tai vienas iš civilinių teisių gynimo būdų, todėl gali būti
taikoma kartu su kitais teisių gynimų būdais.

Civilinė atsakomybė atsiranda tik esant keturioms sąlygoms:

1. Neteisėtiems veiksmams;
2. Kaltei;
3. Žalai;
4. Priežastiniam ryšiui.

Šios sąlygos būdingos, kai taikoma žalos atlyginimo forma. Įstatymai gali numatyti sąlygas, kai kaltė
nebūtina.

Jeigu taikoma netesybų forma, reikalingos dvi sąlygos:

1. Neteisėti veiksmai;
2. Kaltė.

Sutartį pažeidusio verslo subjekto atsakomybė tiek žalos atlyginimo, tiek netesybų sumokėjimo forma
atsiranda, nesvarbu, ar yra sutartį pažeidusio verslo subjekto kaltė, nebent sutartyje ar konkrečiois
aplinkybėmis taikytiname įstatym nustatyta kitaip.

Pagal atsiradimo pagrindą skiriama sutartinė civilinė atsakomybė, kuri atsiranda sutarties pažeidimo
pagrindu, ir deliktinė, kuri atsiranda delikto, t.y. įstatyme nustatytos teisinės pareigos ar bendrojo
pobūdžio pareigos egltis rūpestingai, kad nebūtų kitiems padaryta žalos, pažeidimo pagrindu. Prieš
atsirandant sutartinei atsakomybei šalis sieja sutartiniai santykiai, prieš atsirandant deliktinei – šalių
teisiniai santykiai nesieja, išskyrus atvejus, kai deliktinė civilinė atsakomybė taikoma ir dėl žalos,
susijusios su sutartiniais santykiais.

Turtinė žala, kurią atlyginti gali būti reikalaujama, suprantama kaip kiekvienam teisės saugomam ir
ginamam gėriui daromas žalingas poveikis. Žala, kurios negalima atlyginti natūra, atlyginama pinigais.
Kad būtų atlyginta pinigais, žala turi būti jais įvertinta. Pinigais įvertinta žala yra nuostoliai. Turtinė žala
skirstoma į: Tiesioginę žąlą (turto sunaikinimas, sugadinimas, turėtos išlaidos); Netiesioginę žąlą
(negautas pelnas).

6.249 straipsnis. Žala ir nuostoliai

1. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat
negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos
išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

2. Jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus
reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais.

3. Teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos
atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą,
periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.

4. Be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos:

1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti;

2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu;

3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.

5. Žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar
prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną.

6. Kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda
nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius.

6.250 straipsnis. Neturtinė žala

1. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas,
emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita,
teismo įvertinti pinigais.

2. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais,
kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų
nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą
padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai
aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

6.71 straipsnis. Netesybų samprata

1. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti
kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai).

2. Netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu.

3. Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną
termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t.
Valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktų, prieštaraujančių įstatymams,
pripažinimas negaliojančiais
CK 1.138 str. 7 p. jis apima tiek valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų priimtų teisės aktų –
norminių teisės aktų ir individualių teisės aktų, tiek fizinių aktų (veiksmų), prieštaraujančių įstatymams,
pripažinimą negaliojančiais.

CK 1.3 str. 5 d. Teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui
prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į
Konstitucinio Teismo kompetenciją. Teismas, pripažinęs tokį teisės aktą negaliojančiu, sprendimo
nuorašą per tris dienas privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs teismo
sprendimas skelbiamas teisės aktams oficialiai skelbti nustatyta tvarka.

CPK 3 str. 4 d. Nagrinėdamas konkrečią bylą nustatęs, kad norminis teisės aktas ar jo dalis, kurio
atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai,
gali prieštarauti įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi
tokiu teisės aktu vadovautis. Šiuo atveju bendrosios kompetencijos teismas sustabdo bylos nagrinėjimą
ir nutartimi kreipiasi į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas
ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo
sprendimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Teismas taip pat nutartimi sustabdo bylos nagrinėjimą,
kai administracinis teismas yra priėmęs nagrinėti kito teismo nutartyje suformuluotą paklausimą tuo
pačiu teisės klausimu ir teismas neturi kitų teisinių argumentų dėl norminio teisės akto ar jo dalies
atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui. Šiuo atveju teismas bylos į administracinį
teismą nesiunčia. Įsiteisėjus administracinio teismo sprendimui, teismas atnaujina bylos
nagrinėjimą. Norminis administracinis aktas ar jo dalis laikomas panaikintu ir paprastai negali būti
taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas
dėl tokio norminio akto ar jo dalies pripažinimo neteisėtu.

Dėl minėtų subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų pripažinimo negaliojančiais ar neteisėtais turi teisę
kreiptis ir patys civilinių teisinių santykių subjektai, kurių teises tie aktai ar veiksmai pažeidžia.

ABTĮ 17 straipsnis. Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai

1. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:

1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl
šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas atlikti veiksmus);

2) savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat
dėl šių subjektų vilkinimo atlikti veiksmus;

3) žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnis);

4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių

sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų;
5) tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas ar pareigūnas, taip pat ginčų, kylančių
dėl materialinės atsakomybės ir regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės įgyvendinimo pagal Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymą;

CK 6.271 straipsnis. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų

1. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės
biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo
kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš
savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės.

2. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar
savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip
pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas.

3. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų
veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams
(valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai
aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

4. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų
darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Savigyna
CK 1.139 str. aptariamas šis teisių gynimo būdas, o CK 6.253 str. 8 d. savigyna pateikiama kaip aplinkybė,
kuriai esant gali būti atleidžiama nuo civilinės atsakomybės. Nuo kitų teisių gynimo būdų savigyna skiriasi
tuo, kad ja vartodamas, asmuo, kurio teisės pažeistos, įgyvendina ir gina savo teises savo veiksmais
nesikreipdamas nei į patį pažeidėją, nei į kompetetingas valstybės institucijas.

Kaip tokį gynimo būdą asmuo gali taikyti tik ginant paties savo teises, negali jos taikyti kitų asmenų
teisėms ginti. Kad būtų galima taikyti savigyną būtinos tokios sąlygos, CK nurodo kelias savigynos
priemones: daikto sulaikymą, prievolės (įskaitant ir sutartinės prievolės) vykdymo sustabdymą.

Liko pasirašyti pusė puslapio