Aštuntas seminaras – 2021 m. balandžio 26, 27 d.

DAIKTINĖ TEISĖ. DAIKTŲ RŪŠYS, VALDYMAS

 Daikto samprata
Res gali reikšti objektą, aplinkybę, reikalą, įvykį, veiksmą, taip pat ginčo objektą, dalyką,
pagaliau net ir patį teismo procesą, teisme nagrinėjamą bylą.
Res publica - valstybinių reikalų visetas.
Res corpores (materialieji daiktai) - nusakomi konkretūs, pavieniai, materialūs objektai,
kuriuos žmogus galėjo užvaldyti ir vartoti savo poreikiams tenkinti. Tai i daiktai, kuriuos
žmogus gali suvokti savo pojūčių, pirmiausia, lytėjimo, dėka.
Res incorporales – turtinės teisės, vartotas kalbant apie visą turtą, apimantį tiek materialius
objektus, tiek ir nematerialius dalykus (bona ir patrimonium sinonimas). Buvo laikomi
daiktai, kurie galėjo egzistuoti tik žmogaus sąmonėje.
Daiktų skirstymą į materialiuosius ir nematerialiuosius užsimena būtent Gajus –
elementaraus pobūdžio teisės pradmenų vadovėlio – „Institucijų“ autorius, kiti tokio
klasifikavimo nepateikia.
Hereditas (paveldėjimo teisę), tiek obligatio (prievolę) romėnų teisė priskiria nematerialiųjų
daiktų kategorijai.

 Daiktinių teisių (iura in re) samprata

Vienas reikšmingiausių romėnų pasiekimų privatinės teisės srityje yra daiktinių absoliutaus
pobūdžio subjektinių turtinių teisių (iura in re, iura in rem), kuriomis galima naudotis prieš
bet kuriuos trečiuosius asmenis (erga omnes) atribojimas nuo reliatyvaus pobūdžio (inter
partes) prievolinė teisė, kuria galima naudotis tik prieš konkrečiai įvardintą asmenį.
Actiones in rem (daiktiniai ieškiniai) galima buvo pateikti bet kuriam asmeniui, pagal tokį
ieškinį atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, kuris nėra legitimuotas aktyviai.
Daiktinės teisės yra juridinės valdžios, kurią asmuo gali įgyti materialaus daikto atžvilgiu
(ius in re, in re potestas), išraiška.
Tai asmeniui į materialųjį turtą priklausanti subjektinė teisė, kuri teisiniu pagrindu suteikia
visišką arba ribotą teisę į daiktą, kurio turi laikytis likę teisės subjektai – erga omnes.

Daiktinių teisių kategorijoje:

a) Skiriama nuosavybės teisė, kurią laikoma suteikiant visišką valdžią daiktui.
 b) Ribotos (ex definitione) daiktinės teisės, kurias Romos jurisprudencija įvardija kaip
teises į svetimus daiktus (iura in re aliena). Ribotos daiktinės teisės (teisės į svetimus
daiktus) suteikia ne visišką, o gerokai siauresnės apimties valdžią į daiktą.

1. Kurios suteikia galimybę tik ribotai pasinaudoti svetimu daiktu (pavyzdžiui,

servitutas)

2. Kurios atveria galimybę, esant nustatytoms sąlygoms, svetimu daiktu disponuoti

(pavyzdžiui, skolininkui neįvykdžius prievolės, kuri užtikrinta hipoteka,
hipotekinis kreditorius turi teisę reikalauti priverstinio įkeisto turto realizavimo)

3. asmuo, kuris perima daiktą nuosavybėn, gauna jį su visais apsunkinimais,

pasireiškiančiais kaip į daiktą nustatytos ribotos daiktinės teisės (servitutai,
įkeitimas).

4. Galiausiai daiktinių teisių požymiu yra laikytinas jų pranašumas lyginant su

prievolinėmis teisėmis. Pavyzdžiui, keliems kreditoriams siekiant patenkinti savo
prievolinius reikalavimus iš skolininko turto, pirmenybę gauti reikalavimų
patenkinimą turi kreditorius, kurio prievolinė reikalavimo teisė yra užtikrinta
įkeitimu. Tad hipotekinio kreditoriaus padėtis yra pranašesnė lyginant su kitais to
paties skolininko kreditoriais.

Tiek nuosavybė, tiek ir teisės į svetimus daiktus yra teisės erga omnes (jos galioja prieš visus
trečiuosius asmenis).
Šiandien daiktinėje teisėje yra taikomas vadinamasis numerus clausus principas, reiškiantis,
jog civiliniai įstatymai numato baigtinį daiktinių teisių katalogą ir negali būti nustatomos
kitokios daiktinės teisės, nei yra numatytos civiliniame įstatyme.
Romėnų teisė niekada to tiesiogiai neįgalino, tik atskiruose romėnų teisės raidos tarpsniuose
tolydžio formuojasi naujos daiktinės teisės, kurioms teikiama absoliutaus pobūdžio gynyba
daiktiniais ieškiniais.

 Daiktai, kurie yra civilinės apyvartos objektai, ir iš civilinės apyvartos išimti

daiktai
Klasikinio laikotarpio teisininkai, ar daiktas gali tapti privatinių subjektinių teisių objektu,
juos skirsto į:
a) res in commercio – civilinės apyvartos objektus;
b) res extra commercium - daiktus, išimtus iš civilinės apyvartos, kurių negalima
valdyti privatinės nuosavybės ar kitos subjektinės teisės pagrindu.
Iš civilinės apyvartos daiktai galėjo būti išimami pasaulietinės (jie buvo apibrėžiami kaip res
humani iuris) arba sakralinės (res divini iuris) teisės pagrindu.
Pasaulietinė teisė - Res extra commercium humani iuris
a) Res omnium communes – visiems žmonėms bendri daiktai (daiktai, kuriais lygiomis
sąlygomis galėjo naudotis visi žmonės). Jie nelaikyti nei privačios, nei valstybinės
nuosavybės teisės objektais. Priskiriama oro erdvė, tekantis vanduo, jūra ir jos krantai.
b) Res publicae – viešieji daiktai. Tai daiktai, kurie negalėjo būti niekeno turtas, jie
priklausė tam tikrai bendruomenei. Tokiais laikyti keliai, uostai, stadionai, paminklai,
tiltai, gatvės, viešosios aikštės, teatrai, termos (pirtys) ir t. t.

Sakralinė teisė - res extra commercium divini iuris

a) Res sacrae – dangaus dievams pašvęstieji daiktai, kaip antai, šventyklos ir altoriai. Iš
privatinės apyvartos šie daiktai buvo eliminuojami sakralinės valdžios atstovams –
pontifikams atliekant jų pašventinimą, o valstybės pareigūnams – paskyrimą kulto
reikmėms. Jie Galėjo vėl tapti apyvartos daiktais atlikus profanatio.

b) Res religiosae – daiktai, pašvęsti dievybėms, susijusioms su mirusiųjų garbinimu,

pavyzdžiui, kapavietės bei urnos su mirusiųjų palaikais ar pelenais.

c) Res sanctae – daiktai, kuriems ir be specialaus pašventinimo akto buvo taikoma

sakralinė apsauga, t. y. tikėta, jog jie apgaubti ypatinga dievybių globa. Šiai daiktų
kategorijai priklausė miesto sienos, vartai bei skirtingiems savininkams priklausančių
sklypų ribas žymintys riboženkliai.

Gajus, priešingai nei kiti klasikinės jurisprudencijos atstovai, daiktus skirsto ne į civilinės
apyvartos objektus ir tuos, kurie iš apyvartos eliminuoti, o nurodo vienus daiktus esant „mūsų
turto sudėtyje“, o kitus nepriklausant konkrečiam Romos piliečiui nuosavybės teise.
Antai, laukiniai gyvūnai tol, kol jų niekas nesumedžioja arba nesugauna, buvo niekieno
nuosavybė, tačiau toks daiktas gali būti privatinių teisinių santykių (privačios nuosavybės
teisės) objektu.

 Daiktų, kurie yra civilinės apyvartos objektai, klasifikavimas

visus daiktus romėnų teisė skirstė į: mancipuojamus ir nemancipuojamus, kilnojamuosius ir
nekilnojamuosius, vienalyčius, sudėtinius ir surinktinius, apibūdintus rūšiniais ir
individualiais požymiais, arba pakeičiamuosius ir nepakeičiamuosius, suvartojamuosius ir
nesuvartojamuosius (besidėvinčius), daliuosius ir nedaliuosius, pagrindinius ir antraeilius.

Vienas iš seniausių archainėje, o vėliau ir klasikinėje romėnų teisėje taikytų daiktų

skirstymų buvo res mancipi ir res nec mancipi atskyrimas.
Res mancipi kategorijai buvo priskirti Italijoje esantys žemės sklypai, seniausieji kaimo
žemių servitutai, vergai, kinkomieji ir nešuliniai gyvuliai (jaučiai, arkliai, asilai, mulai).
a) Perleidžiant nuosavybės teisę į res mancipi, buvo būtina atlikti formalius ius civile
numatytus juridinius veiksmus, jie užtikrino res mancipi apyvartos viešumą.
b) Apyvartos dalyviai negalėjo būti svetimšaliai.
c) Res nec mancipi perleidimui pakako neformalaus daikto perdavimo įgijėjui – traditio.

Res nec mancipi - provincijose esantys žemės sklypai, pinigai, gyvūnai (pavyzdžiui,
drambliai arba kupranugariai). Poklasikinėje teisėje, išnykus mancipatio, šis skirstymas
faktiškai jau nebebuvo taikomas, tačiau formaliai jį panaikino tik imperatorius Justinianas.

Civilinės apyvartos objektus romėnų teisė skirstė ir į:

a) nekilnojamuosius (res immobiles), kurių lokacijos nebuvo galima pakeisti,
b) kilnojamuosius (res mobiles, res per se moventes), kuriuos galima perkelti iš vienos
vietos į kitą nepakeičiant daikto esmės

Buvo svarbu senaties klausimu, nes dar XII lentelių įstatymai numatė skirtingus
įgyjamosios senaties terminus res mobiles ir res immobiles; posesinė gynyba taikant
posesinius interdiktus, nes skirtingais interdiktais buvo ginamas faktinis žemės sklypų ir
kilnojamo turto valdymas; vindikacinis procesas (reikalaujant daikto sugrąžinimo iš svetimo
valdymo); kraitis, kadangi teisiškai ribota vyro galimybė perleisti tretiesiems asmenims į
žmonos kraičio sudėtį įeinantį nekilnojamąjį turtą be jos sutikimo; deliktinė atsakomybė,
nes klasikinės epochos teisėje tik kilnojamieji daiktai galėjo būti vagystės (furtum) objektas.

Sklypų kategorijos:
a) Praedia rustica - žemės ūkio paskirties žemės sklypai;
b) Praedia urbana - pastatų statybai skirti sklypai,
c) Praedia suburbana – miesto teritorijoje esantys, tačiau žemės ūkio paskirties,
pavyzdžiui, skirti daržams sodinti, sklypai,
d) Agri arcifini - turintys natūralias ribas, pavyzdžiui, kai sklypo riba yra pro šalį
tekanti upė arba besidriekiantis kelias,
e) Agri limitati - turintys dirbtines ribas, pavyzdžiui, pažymėti matininkų –
agrimensores,
f) Praedia Italica - Italijos žemės sklypai,
g) Praedia provincialia - provincijų žemės sklypai.

Materialiuosius daiktus (res corporales) romėnų jurisprudencija skirstė į tris rūšis:

a) Vienalyčiai (vienalypiai) – tokie, kurie sudarė vientisą ir nedalomą visumą - corpora
quae continentur uno spiritu. Tokie daiktai galėjo atsirasti (susiformuoti) natūraliai
 (pavyzdžiui, akmuo, vergas, gyvulys) arba dirbtiniu būdu, dėl žmogaus vykdomos
veiklos (pavyzdžiui, paveikslas, vaza). Šiems daiktams būdinga tai, kad tol, kol jie
egzistuodavo gamtoje kaip visuma, su jais susiję teisiniai santykiai apimdavo visą šį
daiktą. Ir tik tokį daiktą padalijus, galėjo susiklostyti nauji teisiniai santykiai.

b) Sudėtiniai – daiktai, sudaryti iš kelių sudėtinių dalių, nuolatinio pobūdžio saitais

sujungtų į vieną visumą suformuojant naują daiktą – corpora ex contingentibus.
Pavyždiui, daiktas yra įtrauktas į sudėtinį daiktą kaip jo dalis (pavyzdžiui, statant
namą panaudota sija arba į jo sieną įmūryta plyta, vežimo ratas kaip sudėtinė vežimo
dalis), jis nustoja buvęs savarankiškas teisės objektas.

Daikto, kuris tapo sudėtinio daikto dalimi, savininkas galėjo reikalauti jį atidalinti tik
tuomet, jei tai būdavę fiziškai įmanoma. Teisinė priemonė, kuria pasinaudojant buvo
galima siekti šio reikalavimo įgyvendinimo, buvo ieškinys dėl daikto pateikimo –
actio ad exhibendum. Tuomet kai atsakovas vengdavęs savo noru pateikti ginčo
daiktą, ieškovas, pareikšdamas rei vindicatio, galėjo reikalauti daiktą grąžinti.

c) Surinktiniai daiktai - buvo kelių daiktų (vienalyčių arba sudėtinių) rinkinys, turintis
bendrą pavadinimą ir kaip visuma pasižymintis viena ūkine paskirtimi (pavyzdžiui,
gyvulių banda, biblioteka, muziejinių vertybių kolekcija). Kiekviena į surinktinio
daikto sudėtį įeinanti dalis turėjo savarankišką būtį, nepriklausomą nuo visumos
būties.

Savarankiškas teisinių santykių ir atitinkamai civilinių sandorių objektas galėjo būti

atskiri į surinktinio daikto sudėtį įeinantys daiktai (pavyzdžiui, vienos asmeninei
bibliotekai priklausančios knygos arba vienos kieno nors bandai priklausančios avies
pardavimas) arba surinktinis daiktas kaip visuma (pavyzdžiui, visos bibliotekos arba
bandos pardavimas)

Romėnų teisė taip pat skirstė į rūšiniais (genus) ir individualiais (species) požymiais
apibūdintus daiktus, kurie atitinkamai dar vadinti pakeičiamais (res fungibiles) ir
nepakeičiamais (res infungibiles).

Pakeičiami (res fungibiles) - tie, kurie apyvartoje buvo apibūdinami rūšiniais požymiais
(genus), pavyzdžiui, miltai, aliejus, pinigai, javai. Paprastai pakeičiamieji daiktai buvo
apibrėžiami kaip tokie, kuriuos galima pasverti, suskaičiuoti, pamatuoti.

Nepakeičiami (res infungibiles) - individualiai apibūdinti daiktai (species) laikyti tie, kurie
buvo įvardinami pasitelkiant individualius, specifinius požymius. Pavyzdžiui, vergas
Stichas, Fidijaus darbo deivės Veneros skulptūra, arabų veislės žirgas Pegasas ir pan.
Pavyzdžiui: Toks skirstymas pakankamai reikšmingas teisinei ir komercinei apyvartai.
Paskolos bei netaisyklingos paslaugos sutarties objektas galėjo būti tik rūšiniais požymiais
apibūdinti daiktai, nes šių sutarčių pagrindu daiktas kitai sutarties šaliai yra perduodamas
nuosavybėn ir ji įgyja teisę daiktu disponuoti (pavyzdžiui, išleisti, investuoti pinigus,
suvartoti grūdus ir pan.), todėl, pasibaigus sutarties terminui arba kitai sutarties šaliai
pareikalavus, privalu grąžinti ne tuos pačius daiktus, tačiau tokį patį kiekį (skaičių)
atitinkamos rūšies daiktų.
Pavyzdžiui: prievolių teisėje atsitiktinai žuvus (casus) daiktui, kurį skolininkas buvo
įpareigotas perduoti kreditoriui, vienokios nuostatos taikytos tuomet, kai daiktas būdavo
apibūdintas rūšiniais požymiais, o visai kitos, kai tai būdavęs species.

Skirstant daiktus į suvartojamuosius (res quae ipso usu consumuntur) ir

nesuvartojamuosius (res quae ipso usu non consumuntur):

a) Suvartojamieji - šių daiktų kategorijai priskirti tie daiktai, kurių normalus vartojimas,
atsižvelgiant į ūkinę paskirtį, nulemdavo jų suvartojimą (sunaikinimą). Kitaip tariant,
naudos žmogui suvartojamasis daiktas atneša tik tuomet, kai jis yra sunaikinamas arba
pakeičiama jo esmė. Pavyzdžiui, vynas, aliejus, grūdai, kuras. Šiai daiktų grupei
romėnų teisė priskyrė ir pinigus (pecunia), kurių suvartojimą reikšdavo jų išleidimas.

b) Nesuvartojamieji - visi kiti daiktai teisine prasme laikyti nesuvartojamaisiais, kuriuos

galima vartoti daug kartų (pakartotinai). Pavyzdžiui, arklys, vergas, žemės sklypas,
baldai, drabužis.
Romėnų teisėje tai, ar daiktas suvartojamas, ar nesuvartojamas, buvo reikšminga sudarant
sandorius, kurių pagrindu savininkas suteikdavo teisę kontrahentui laikinai naudotis daiktu. ą.
Pavyzdžiui, tik nesuvartojamieji daiktai galėjo būti nuomos sutarties objektai.

Skirstymas į daliuosius (partes pro diviso) ir nedaliuosius (partes pro indiviso):

a) Dalieji – partes pro diviso, galima nepakeičiant esmės ir nesumažinant vertės

išskaidyti į mažesnes dalis (pavyzdžiui, vynas, aliejus, miltai), iš kurių kiekviena
sudarė naują, savarankišką visumą, nuo pirminio daikto besiskiriančią tik dydžiu ir
apimtimi, bet išlaikančią visas pirminiam daiktui būdingas savybes.

b) Nedalieji – partes pro indiviso, daiktai, kurių negalima padalinti nepažeidžiant

esminių daikto savybių ir nesumažinant jo vertės (pavyzdžiui, paveikslas, statula,
žirgas). Šiuo atveju į dalis yra padalinamas ne pats daiktas, bet į jį turima teisė.
Pavyzdžiui, jei keliems bendrasavininkiams bendrosios nuosavybės teise priklauso
daiktas, kuris yra fiziškai nedalus, arba kelių asmenų naudai į tokį daiktą yra nustatyta
uzufrukto teisė, laikoma, kad kiekvienam iš bendrasavininkių tenka atitinkama
idealioji nuosavybės arba uzufrukto teisės dalis.
Romėnų jurisprudencija skyrė pagrindinius daiktus (res principalis), bei antraeilius
(papildomus).
a) Pagrindiniai daiktai (res principalis) – jie laikyti savarankiškais teisės objektais.
Dėl pagrindinio daikto sudaromo sandorio sukeliamos teisinės pasekmės buvo
automatiškai taikomos ir accessio atžvilgiu – accessio cedit principali. Tai fiziškai ir
teisiškai savarankiškas daiktas, kuris nebuvo sudėtinė pagrindinio daikto dalis, tačiau
tarnavo efektyviam ūkiniam pagrindinio daikto naudojimui (pavyzdžiui, langinės
buvo namo, raktas – spynos, mėšlas, šiaudai, javai – žemės sklypo, irklai – laivo
priklausiniai).

Inventorius (instrumentum), tarnaujantis sklypui kaip pagrindiniam daiktui

(pavyzdžiui, žemei įdirbti skirti įnagiai, galvijai arba vergai), buvo perleidžiamas
kartu su pagrindiniu daiktu, jeigu perleidėjas sutartyje numatydavo papildomą sąlygą,
kad šie daiktai yra laikomi darnia visuma (fundus cum instrumento – žemės sklypas
drauge su inventorium.

b) Antraeiliai (papildomus) - accessio – neatskiriamai su pagrindiniu daiktu susijusi

sudėtinė jo dalis. Accessio nebuvo savarankiškas teisės objektas.

Atskirą daiktų kategoriją sudarė vaisiai (fructus) - vaisiais buvo laikomas derlius,
sudarantis įprastą, paprastai periodiškai iš tam tikro daikto gaunamą ūkinį prieaugį,
dėl kurio pats daiktas iš esmės nepakinta arba nesunyksta (pavyzdžiui, augalai, mediena,
vaismedžio vedami vaisiai, pienas, vilna, gyvulių prieauglis, vergų darbas ir pan.).
Vaisiai, dar neatsiskyrę nuo motininio daikto (fructus pendentes), nebuvo laikomi
savarankiškais daiktais ir civilinės apyvartos objektais.
Vaisiai reiškė bet kokią gaunamą naudą, pajamas. Tai gali būti, pavyzdžiui, nuomos
mokestis, gaunamas išnuomojus namą arba žemės sklypą, už suteiktą paskolą gaunamos
palūkanos.
Šių vaisių rūšių atskyrimas buvo ypač aktualus vindikaciniame procese. Pavyzdžiui, iš
blogos valios valdytojo vindikaciniu ieškiniu buvo galima reikalauti visų vaisių, kuriuos davė
jo valdomas daiktas.

Savarankiškais daiktais jie tapdavo tik atsiskyrę nuo motininio daikto. Šis atsiskyrimas
galėjo būti dvejopas:
a) Separatio - jeigu vaisius nuo motininio daikto atsiskiria natūraliai, organiškai, be
žmogaus įsikišimo, pavyzdžiui, obuoliai nukrinta nuo obels.
b) Perceptio - jeigu vaisius nuo motininio daikto atsiskiria tarpininkaujant žmogui, dėl
jo vykdomos veiklos ir yra žmogaus užvaldomas.
Vaisių vartojimo atskyrimas:
a) fructus exstantes - nesuvartotus vaisius, kuriuos natūra turi juos surinkęs asmuo.
b) fructus consumpti - vaisius, kurie buvo suvartoti.
c) fructus percipiendi vel neglecti - vaisius, kurie galėjo būti surinkti, bet tai nebuvo
padaryta dėl aplaidumo.

 Asmens valdžios daiktui rūšys

Valdžia, kurią asmuo įgyja daikto atžvilgiu, galėjo būti dvejopo pobūdžio:
a) Faktinio - faktinio pobūdžio valdžia pasireiškia kaip faktinis daikto valdymas
(possessio)
b) Juridinio – juridinės valdžios daiktui išraiškos formos yra, visų pirma, nuosavybė,
taip pat kitos daiktinės teisės, kurias romėnų teisė įvardina kaip teises į svetimus
daiktus (iura in re aliena). Joms priskiriami servitutai, įkeitimo teisė, emfiteuzė ir
superficijus.
Romėnų teisė pirmoji atskyrė juridinę ir faktinę valdžią daiktui. Tai laikoma ne tik vienu
didžiausių romėnų teisinės minties pasiekimų bet ir viena iš svarbiausių teisinių idėjų, kurias
senovės Romos teisė perdavė vėlesnių epochų teisei.
Valdžios daiktui rūšys
Faktinė valdžia daiktui Juridinė valdžia daiktui
Faktinis daikto valdymas (possessio) Daiktinės teisės:
• nuosavybė
• teisės į svetimus daiktus (iura in re aliena):
servitutai, įkeitimas, emfiteuzė, superficijus

 Faktinis daikto valdymas (possessio) (faktinio daikto valdymo samprata, genezė

ir teisinė reikšmė, valdymo turinys (corpus et animus), valdymo rūšys, valdymo
įgijimas ir pasibaigimas, valdymo gynimas, posesinė gynyba, tarytum valdymas
(quasi possessio, possessio iuris)

Faktinio daikto valdymo samprata, genezė ir teisinė reikšmė

Valdymas – tai faktinė valdžia, kurią asmuo įgyja daiktui.
Romėnų jurisprudencija aiškiai priešino valdymo (possessio) ir nuosavybės (dominium,
proprietas) sąvokas.
Teisė valdyti daiktą (ius possidendi) yra viena iš savininkui priklausančių teisių ir sudėtinis
nuosavybės teisės turinio elementas, todėl visais tais atvejais, kai daikto savininkas savo
nuosavybę valdo pats, o nėra, pavyzdžiui, sutarčių pagrindu perdavęs valdymo kitiems
asmenims, toks valdymas yra pagrįstas nuosavybės teise ir kyla iš jos.
Privatinės teisės instituto formavimuisi ir raidai esminės reikšmės turėjo du istoriniai
romėnų teisės institutai:
a) Usus - faktinis valdymas, sudarantis pagrindą įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamosios
senaties būdu.

Usus buvo žinomas jau XII lentelių įstatymams, kurie įtvirtino nuostatą, jog tas, kuris
įstatyme nustatytą laiką faktiškai valdo daiktą, įgyjamosios senaties būdu įgyja į jį
nuosavybės teisę.

b) Possessio et usufructus - eksploatuojant provincijų žemės sklypus, laikytus Romos

valstybės nuosavybe, susiklostantys santykiai.

Pirma, valdymas, kaip faktinė valdžia daiktui, buvo pagrindas ateityje tapti daikto savininku
dėl įgyjamosios senaties. Antra, valdymui taikyta savarankiška teisinė gynyba, kuri buvo
įgyvendinama pretorių interdiktais
SKIRTUMAS Romos teritorijai ir augant valstybinės žemės fondui, didžiuliai provincijoje
esantys žemės plotai valstybės reikmėms nebuvo būtini, todėl ši buvo suinteresuota užtikrinti,
kad ši žemė būtų dirbama, o ne dirvonuotų. Tuo tikslu ji būdavo perduodama naudotis
privatiems asmenims (pasireiškia possesio et ususfructus, kai asmuo galėjo valdyti žemės
sklypą, juo naudotis ir įgyti nuosavybėn jame užauginamą derlių (motininio daikto vaisius).
Šiuo atveju skirtumas tarp valdymo ir nuosavybės akivaizdus: sklypo savininkė yra valstybė,
o valdytojas – sklype ūkininkaujantis asmuo.

Valdymo turinys. Corpus et animus

(Klasikiniu laikotarpiu) valdymo turinį skyrė du elementai:
a) Corpus - reiškiantis fizinį asmens santykį, kontaktą su daiktu, kuris suinteresuotam
asmeniui atverdavo galimybę daiktą fiziškai veikti (valdyti). Tai buvo išorinis
(objektyvusis, materialusis) valdymo elementas. Apibrėždami šį valdymo elementą,
romėnai vartodavo sąvokas: tenere, obtinere, esse in possessione.

Daikto valdytojas yra tas, kuris daiktą gavo, pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, dovanojimo
sandorių pagrindu arba kitaip jį užvaldė. Vadinasi, net jei daiktas buvo užvaldytas vagystės ar
plėšimo būdu, tokiais būdais jį įgijęs asmuo yra daikto valdytojas (nes turi fizinį kontaktą su
daiktu). CORPUS

b) Animus - reiškė valią (ketinimą, užmojį) pasilikti daiktą sau, valdyti jį kaip nuosavą –
animus rem sibi habendi. Tai buvo vidinis (subjektyvusis, psichinis) valdymo
elementas, kurį romėnai apibrėždavo kaip animus possidendi.
Asmuo, gavęs daiktą pasaugai ar panaudai, suvokia, jog daiktas jam perduotas laikinai
(pavyzdžiui, tam tikram sutartyje nustatytam terminui) ir nesiekia jo pasilikti sau, nes daikto
savininku pripažįsta esant kitą asmenį (pasaugos ar panaudos davėją). ANIMUS
Atitinkamai, kurio nors vieno iš jų netekimas reiškia faktinio daikto valdymo pasibaigimą.
Valdymas, kuris apėmė corpus ir animus, buvo ginamas posesinės gynybos
priemonėmis. Tokios priemonės buvo pretorių interdiktai, o jais ginamas valdymas ir
vadintas interdiktiniu – possessio ad interdicta.
PAVYZDŽIUI Jei kas nors daiktą iš asmens atėmė, valdymas pasibaigia, nes asmuo
praranda fizinį kontaktą su daiktu (corpus). Kita vertus, tai nereiškia nuosavybės teisės
pasibaigimo, jeigu asmuo daiktą valdė kaip jo savininkas, nes, praradęs faktinį savo
nuosavybės valdymą, jis gali imtis procesinių gynybos priemonių, t. y. reikšti vindikacinį
ieškinį ir reikalauti, kad asmuo, atėmęs daikto valdymą ir valdantis jį be teisinio pagrindo,
daiktą sugrąžintų.

Valdymo rūšys
Skiriamas į civilinį (possessio civilis) ir natūralųjį arba kūniškąjį valdymą (possessio
naturalis, possessio corporalis)
a) Possessio civilis buvo apibrėžiamas kaip valdymas, apimantis faktinę valdžią daiktui
(corpus) bei valią pasilikti daiktą sau. Civilinis valdytojas valdė daiktą savo nuosavu
vardu. Kadangi drauge su kitų įgyjamosios senaties sąlygų įgyvendinimu, toks
valdymas buvo pagrindas įgyti nuosavybės teisę į daiktą pagal senatį t. y. valdymas
iki sueis įgyjamosios senaties terminas ir asmuo pagal senatį įgis nuosavybės teisę į
valdomą daiktą.

b) Possessio naturalis - kai asmuo daiktą valdė fiziškai, tačiau neturėjo ketinimo
(valios) pasilikti daiktą sau, natūralųjį valdymą galima apibūdinti kaip grynai faktinį,
jokiu teisiniu pagrindu neparemtą, netitulinį valdymą.

Detencija reiškė daikto valdymą teisinio santykio (pavyzdžiui, sutarties), siejančio

detentorių su daikto savininku arba jo valdytoju, pagrindu. Tai buvo valdymas
svetimu vardu. Detentoriais laikytinas, pavyzdžiui, asmuo, kuris gavo daiktą
panaudai, pasaugai, uzufrukto teisės pagrindu, išsinuomojo. Detentoriams iš esmės
nebuvo teikiama posesinė gynyba pretorių interdiktais (valdytojams buvo).

Būta keleto ypatingų laikytojų (detentorių) kategorijų, kurie galėjo asmeniškai ir tiesiogiai
kreiptis į pretorių interdiktinės gynybos, neprašydami, kad daikto savininkas padėtų
susigrąžinti prarastą daikto valdymą. Tokiais detentoriais romėnų teisė pripažino esant:
a) kreditorių, kuriam skolininkas, užtikrindamas prievolės įvykdymą, įkeitė ir perdavė
savo daiktą, t. y. įkaito gavėją (įkaito turėtoją),
b) prekaristą, t. y. asmenį, kuriam daiktas buvo perduotas iki pareikalavimo,
c) sekvestro depozitorių, t. y. asmenį, kuriam daiktas deponuotas saugoti teismo nutartimi
arba ginčo šalių sutikimu iki baigsis teismo procesas ir bus išspręstas šalių ginčas dėl
daikto,
d) emfitentą, kuriam daiktas perduotas amžinosios nuomos teisės pagrindu, bei
superficiarijų, t. y. asmenį, kuris naudojosi pastatu, pastatytu svetimame sklype.
Klasifikuojant valdymą, reikia skirti teisėto (possessio iusta) ir neteisėto (possessio
iniusta) valdymo atvejus:
a) Possessio iusta (teisėtas valdymas) - kai daikto valdymas sutapo su kokia nors teise,
pavyzdžiui, kai asmuo valdė daiktą į jį turimos nuosavybės teisės pagrindu arba kai
kreditorius valdė įkeistą daiktą įkeitimo teisės pagrindu. Teisėto valdymo atveju
valdymo įgijimo pagrindas atitinka teisinę tvarką (iustus titulus).

b) Possessio iniusta (neteisėtas valdymas) - susiklostydavo tuomet, kai valdymas

nebuvo susijęs su jokia teise, o atsirasdavo teisės pažeidimo (delikto) pagrindu
(pavyzdžiui, vagies įgytas valdymas). Neteisėtas valdymas dar buvo apibūdinamas
kaip ydingas.
Su valdymo skirstymu į teisėtą ir neteisėtą glaudžiai siejasi valdymo gera (possessio
bonae fidei) ir bloga (possessio malae fidei) valia kategorijos.
a) Possessio bonae fidei (valdymas gera valia) - kai valdytojas buvo įsitikinęs, kad jo
valdymas atitinka teisę į daiktą.

b) Possessio malae fidei (valdymas bloga valia) - kai valdytojas suvokė, jog jo
valdymas neatitinka teisinės padėties (pavyzdžiui, vagis arba vogtų daiktų supirkėjas)
ir pažeidžia kitų asmenų daiktines teises į daiktą.
Ar valdytojas yra geros, ar blogos valios, lemia causa possessionis – valdymo pagrindas.
Vien daiktą valdančio asmens subjektyvios valios nepakanka pakeisti santykius dėl daikto,
kurie siejo valdytoją su trečiaisiais asmenimis.
Valdymas gera valia buvo pagrindas įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamosios senaties būdu.

Valdymo įgijimas ir pasibaigimas

Valdymas buvo įgyjamas įgyjant fizinę valdžią daiktui, kuri buvo susijusi su valia daiktą
pasisavinti.
Fizinio valdymo elemento (corpus) įgijimui taikytos šios nuostatos:
a) Pirminiu būdu (nedalyvaujant ankstesniajam daikto valdytojui) įgyjant kilnojamojo
daikto valdymą, buvo reikalaujama daikto užvaldymo (pavyzdžiui, sumedžioti
laukinius žvėris, pasiimti daiktą su savimi, iškasti žemėje paslėptą lobį). Tuo tarpu
įgyjant nekilnojamojo daikto valdymą, reikalauta įžengimo (įėjimo) į sklypą bei jo
užvaldymo ūkine prasme (pavyzdžiui, sklypo aptvėrimo).

b) Išvestiniu būdu (iš ankstesniojo savininko) įgyjant nekilnojamojo daikto valdymą,

klasikinė romėnų teisė reikalavo tiesioginio fizinio įgijėjo kontakto (sąlyčio) su
daiktu. Pavyzdžiui, reikėdavę įžengti į žemės sklypą arba apeiti jo ribas. Imperijos
laikotarpio teisėje šie reikalavimai sušvelninti: pakako vien prisiartinti prie daikto ir jį
pamatyti dalyvaujant ligtoliniam valdytojui. Įgyjant kilnojamojo daikto valdymą,
pakako, kad daiktas patektų įgijėjo valdžios sferon – in conspectu. Pavyzdžiui, būtų
paliktas įgijėjo namuose, įgijėjui būtų įteikti raktai nuo sandėlio, kuriame saugomos jo
 nupirktos prekės, pats įgijėjas pastatytų prie sandėlio sargybą, antspauduotų ar kitaip
paženklintų įsigytas prekes.

Įgyjant valinį valdymo elementą, taikytos tokios taisyklės:

a) Pirminio valdymo įgijimo atveju pats daikto užvaldymo panaudojant jėgą faktas
aiškiai rodydavo subjekto valią valdyti daiktą (animus), pasilikti jį sau.

b) Įgyjant valdymą išvestiniu būdu, apie įgyjančiojo animus spręsta atsižvelgiant į

pagrindą, kuriuo daikto valdymas įgytas. Pavyzdžiui, jei valdymas buvo įgytas
pirkimo-pardavimo ar dovanojimo sutarties pagrindu, neabejotinai laikyta asmenį
turint ketinimą (valią) pasilikti daiktą sau, valdyti kaip savo nuosavybę.

Tam tikri asmenys laikyti negalintys savarankiškai suformuoti ir išreikšti valią įgyti teisių
(tokie buvo teisinio veiksnumo neturintys asmenys, pavyzdžiui, vaikai iki 7 metų, asmenys,
sergantys psichikos liga, valdymą jie įgydavo per tarpininką – globėją arba rūpintoją.

Valdymo įgijimas vien valios dėka (solo animo)- valdymas tokiais atvejais yra įgyjamas
vien kintant subjektyviajam elementui, t. y. keičiantis valios pobūdžiui, o su fiziniu elementu
(corpus) jokių pokyčių neįvyksta, nes daiktą turi tas pats asmuo
Traditio brevi manu – tai atvejis, kai ligtolinis detentorius, sutarties, sudarytos su asmeniu,
iki tol valdžiusiu daiktą (valdytoju), pagrindu įgydavo daikto valdymą. Pavyzdžiui, Marijus
perdavė Darijui pasaugoti sidabrinę paterą. Vėliau Marijus pardavė paterą Darijui. Asmuo, iki
tol buvęs tik laikytojas (šiuo atveju depozitorius), pasikeitus valdymo pagrindui (causa
possessionis), tampa daikto valdytoju.
Constitutum possessorium yra situacija, kai asmuo, iki tol valdęs daiktą, atsisakydavo
valdymo, tačiau likdavo daikto detentoriumi, t. y. valdytoju kito asmens vardu (alieno
nomine). Pavyzdžiui, Marijus, Kampanijoje esančios vilos valdytojas ir drauge jos
savininkas, parduoda vilą Darijui, tačiau lieka gyventi joje nuomininko (conductor) teisėmis.

PRARANDAMAS
a) Valdymas baigdavosi negrįžtamai praradus fizinį galimumą veikti daiktą, t. y.
netekus corpus, kai, pavyzdžiui, daiktas iš valdytojo pavagiamas arba valdytojas jį
pameta.

b) Faktinio valdymo pabaigą ženklino ir animus praradimas valdytojui nutarus, jog

jis daugiau nebenori valdyti daikto, ir išreiškus tokią savo valią. Pavyzdžiui, jei
valdytojas ilgą laiką nebesirūpina žemės sklypu, jo nedirba, išmeta kilnojamąjį daiktą
(šiuo atveju netenkama abiejų valdymo elementų.
 c) Valdymas taip pat baigdavosi mirus valdytojui arba įvykus jo capitis deminutio
maxima (net ir karo belaisviui grįžus į Romą ir atgavus teisinį subjektiškumą, faktinis
daikto valdymas (panašiai kaip ir santuoka, kuri laikyta faktinio pobūdžio santykiais)
neatsinaujindavo).

d) Valdymo pabaiga laikytas ir daikto fizinis sunaikinimas, taip pat ir jo eliminavimas iš

civilinės apyvartos (pavyzdžiui, jei daiktas paskiriamas viešosioms (res publicae) arba
religinio kulto (res sacrae) reikmėms).

Posesinės gynybos samprata ir reikšmė

Teisinės priemonės, skirtos valdymui ginti, buvo posesiniai interdiktai, kuriais pretorius
uždrausdavo savavališkus trukdymus valdyti daiktą arba įsakydavo sugrąžinti daiktą, kuris iš
ankstesniojo valdytojo buvo atimtas.
Šia tvarka gintas išimtinai tik valdymas kaip faktinė padėtis, o argumentams, susijusiems su
teise į daiktą, reikšmės neteikta. Pretoriui svarbu buvo išsiaiškinti tik tai, kas buvo paskutinis
neydingas daikto valdytojas bei kas valdymą pažeidė.

Posesinės gynybos ir petitorinio proceso skirtumai

Atskyrimo kriterijus Posesinė gynyba Petitorinis procesas

Gynybos objektas Faktinis daikto valdymas Daiktinė teisė (nuosavybė)

Įrodinėjimo dalykas Paskutinio valdymo ir jo Nuosavybės teisė į daiktą

pažeidimo faktai

Gynybos pobūdis Administracinė procedūra Teismo procesas

(interdiktais) (įgyvendinama ieškiniais)

Gynybos priemonė Posesinis interdiktas Daiktinis ieškinys (petitum)

(interdictum)

Posesinės gynybos priemonės. Posesinių interdiktų sistema

Trys posesinių interdiktų grupės:
a) Interdicta retinendae possessionis, jais siekta pašalinti trukdymus valdyti daiktą.
paprastai priskiriami interdictum uti possidetis bei interdictum utrubi, nors jais buvo
galima ne tik šalinti trukdymus daiktą valdyti (defenzyvinio pobūdžio apsaugos
priemonė), bet ir susigrąžinti prarastą daiktą (ofenzyvinio pobūdžio gynybos
priemonė).

b) Interdicta recuperandae possessionis – jais siekta prarasto valdymo atkūrimo, buvo

skirti valdymo apsaugai (gynimui)
Skiriami tiek retinendae ir recuperandae grupėms:
 Interdictum uti possidetis taikytas nekilnojamojo turto (žemės sklypų ir pastatų)
valdytojams ginti. Šiuo interdiktu valdytojas naudojosi prieš asmenį, kuris
panaudodamas jėgą arba paslapčia padarė tam tikrus pakeitimus valdytojui
priklausančiame žemės sklype. Šiuo interdiktu pretorius nurodydavo faktiniu daikto
valdytoju laikyti tą šalį, kuri interdikto paskelbimo metu priešingosios šalies atžvilgiu
buvo neydingas valdytojas. Interdikto tekste įrašytas draudimas naudoti jėgą buvo
adresuojamas abiem šalims.

Interdictum utrubi taikytas kilnojamų daiktų (dažniausiai vergų) valdytojams ginti.

Teisę kreiptis dėl interdictum utrubi turėjo ne tik kilnojamojo daikto valdytojas,
kuriam tretieji asmenys trukdė valdyti daiktą, tačiau ir tas, kuris daikto valdymą buvo
praradęs. Ginčą laimėdavo ta šalis, kuri per paskutiniuosius vienerius metus iki
paskelbiant interdiktą ilgiau neydingai valdė daiktą (nebuvo įgijusi klasta ir pan).

Interdictum si uti frui prohibitus esse dicetur buvo nukreiptas prieš asmenį, kuris
jėga trukdydavo ieškovui įgyvendinti uzufrukto teisę. Klasikinėje teisėje šiuo atveju
ieškovui buvo keliamas neydingo valdymo reikalavimas, kurio Justiniano teisėje buvo
atsisakyta.

Interdictum unde vi taikytas siekiant neydingam valdytojui grąžinti nekilnojamojo

daikto valdymą, kuris iš jo buvo atimtas jėga (vi). Interdikto unde vi atveju atsakovas
galėjo būti ne tik asmuo, atėmęs daikto valdymą ir valdantis ginčo objektą, tačiau ir
trečiasis asmuo, kurio vardu ar nurodymu valdymas buvo atimtas panaudojant jėgą.
Interdikto tikslas buvo atgauti žemės sklypą su visais jo duotais vaisiais. Galėjo
kreiptis per vienerius metus.

Interdictum de precario bei interdictum de clandestina possessione. Pirmuoju

naudotasi prieš prekaristą, kuris, nepaisydamas savininko (precarium dans)
reikalavimo, negrąžino daikto, perduoto iki pareikalavimo. Teisė pasinaudoti šiuo
interdiktu nebuvo ribojama senaties terminu.

c) Interdicta adipiscendae possessionis grupės interdiktais naudotasi siekiant įgyti

valdymą daikto, kurio anksčiau asmuo nevaldė. Šiai grupei priskirtini:

1. salviškasis interdiktas (interdictum Salvianum), kuriuo hipotekinis kreditorius

galėjo reikalauti perduoti jam faktiškai valdyti skolininko (žemės sklypo
nuomotojo, kuris hipotekiniu įkeitimu užtikrino prievolės sumokėti žemės nuomos
mokestį įvykdymą) hipotekos būdu įkeistą žemės ūkio inventorių (invecta et
illata),
2. interdictum quorum bonorum, kuriuo pretorinis įpėdinis galėjo reikalauti
perduoti jam valdyti palikimą sudarantį turtą.
Tarytum valdymas (quasi-possessio, possessi
Klasikinė romėnų teisė laikėsi nuomonės, jog faktinio valdymo objektas galintis būti tik
materialusis daiktas (res corporales), nes tik tokie daiktai turintys corpus (materialų pavidalą),
kurį galima užvaldyti.
Pozicija, jog valdyti galima ir nematerialiuosius daiktus, kitaip tariant, turtines teises,
atsiranda tik poklasikinėS epochos teisėje, kurioje tokia situacija imama kvalifikuoti kaip
tarytum valdymas (quasi-possessio, possessio iuris).
Šiuo atveju dažniausiai turėta mintyje faktinį tam tikros teisės į svetimą daiktą įgyvendinimą.
Pavyzdžiui, nors servitutas jo naudai nenustatytas, asmuo semia vandenį iš kaimyniniame
sklype esančio telkinio, renka vaismedžių duodamus vaisius, nors sodo savininkas uzufrukto
jo interesais nėra nustatęs. Kai kuriais atvejais (kai dėl tokio elgesio kildavo ginčas arba buvo
mėginama užkirsti kelią tokiam elgesiui) pretoriai tarytum valdymą įgyvendinantiems
asmenims teikdavo interdiktinę gynybą (pavyzdžiui, asmeniui, kuris faktiškai naudojosi
vandens sėmimo servitutu, teiktas interdictum de aqua).

Pagrindinė literatūra: 1. Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. Vilnius:
Justitia, 2007, p. 97-120. 2. Jonaitis M. Romėnų privatinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio
universitetas, 2014, p. 173- 202