2 seminaras

Romėnų teisės sąvoka, sistema

1. Teisės definicija romėnų jurisprudencijoje.

Ius Romanum (Romėnų teisė) nevienalytė, sudaryta iš trijų sistemų ir jų pošakių:
a) 2 teisės raidos atkarpa
 Ius publicum (viešoji teisė) – teisė reguliuojanti valstybinius Romos reikalus.
 Ius privatum (privatinė teisė) – teisė taikoma pavieniams asmenims,
reguliuojant jų santykius, bet interesų negina. Pirkimo pardavimo sutartys bus
privačios, ne viešos.

b) 1 teisės raidos atkarpa

 Ius civile (civilinė teisė) - Romos piliečių teisė. Reguliuoja visas jų teises ir
pareigas, tiek viešosios tiek privarinės teisės srityje.
 Ius peregrinorum (svetimšalių teisė) – peregrinų teisė. Visa apimanti teisė.
 Ius gentium (tautų teisė) – romėnų privatinės teisės šaka, reguliavusi ir piliečių
ir svetimšalių teises ir pareigas privatinės teisės srityje. Taip pat gali vadintina
ius naturale kaip prigimtinė teisė. Nėra tokia formali kaip ius civile, remiasi
pasitikėjimo ir teisingumo principais.

c)
 Ius commune (bendroji teisė)- universali teisė apimanti bendras teisės normas.
 Ius singulare (išimtinė teisė) – speciali teisė galiojanti kai ius commune negali
sureguliuoti arba negali tinkamai sureguliuoti tam tikro atvejo.

Romėnų teisės discipilina – romėnų klasikinė ir poklasikinė civilinės (privatinės) teisės

institutų raidos bei šios teisės recepsijos analizė. Universalaus, vieno aiško paaiškinimo
nėra. Atsakymas priklausytų nuo esamo Romos Imperijos laikotarpio. Ulpianas leidžiasi į
definicijos šaknis sakydamas kad žodis teisė kilo iš žodžio teisingumas.
Aequitas – dorovinė sąvoka, kaip principas, bet reikia suvokti kaip gėrį visuomenei, todėl
vergovei netinka.
Humanitas – žmogiškumas, bet visuomenės gerovė yra aukščiau visko.
Vergai – daiktai.
Actio bona fides – gerosios valios ieškiniai.

2. Ius cogens, Ius dispositivum

Ius cogens – imperatyvios viešosios teisės normos.
Ius dispositivum – tai privatinės teisės normos, kurios dažniausiai buvo dispozityvios, tai reiškia
teisinių santykių dalyviai patys nusistato savo teises ir pareigas. Tik dažnai teisinių santykių dalyviai
nenustatydavo kas būna pažeidus susitarimus, todėl ius dispositivum yra subsidiarios (papildomos),
kai dalyviai patys neranda kaip išspręsti ginčo.
3. Teisė, susijusi su asmenimis (personae), daiktais (res) ir ieškiniais (actiones)
Skirstymas pagal Gajų. (institucinė teisės sistema)
ius commune ir ius singulare.
Ius singulare atsiranda dėl 3 priežasčių: 1. asmenų amžiaus skirtumai ir įvairūs nesutapimai, kai
teisė tapdavo neveiksni, 2. vergų klausimas, kai jų nusikaltimai netekdavo jų šeimininkams, 3.
Daiktų klausimai, nevienodi įsigijimo principai ir nuostatos, pasenę formalumai.
4. Ius strictum, ius aequum
Ius strictum – teisės normos aiškinamos griežtai, nelanksčiai (pretorių aiškinimas)
Ius aequm – aiškinant prioritetas skiriamas teisingumo ir geros valios principams.
Procese reikšminga.
5. Ius naturale. Jos santykis su pozityviąja teise
„prigimtinė teisė yra tai, ko prigimtis yra išmokiusi visas gyvas būtybes.“ Ulpianas
Bet ius naturale ne visada sutampa su pozityviąja teise, nes pvz vergystė buvo legitimi.
Ratio naturalis – sveiko proto kriterijus
Natura rerum – įgimtos dvasinės savybės žmonėse, kurios suprantamos kaip normalios.
6. ius honorarium
vystėsi pretorių praktika. Pretorių ieškinių formulės. Ediktai. Pretorių teisė. Pretorių tikslas taisyti
civilinę teisę, kuri atrodė neteisinga ir turėjo spragų.
7. ius vetus, ius novum.
Nuo Karakalos konstitucijos 212 m.
Ius vetus – senoji teisė
Ius novus – naujoji teisė

3 Seminaras
ROMĖNŲ TEISĖS ŠALTINIAI, ROMĖNŲ TEISĖS RAIDA VIDURAMŽIAIS BEI NAUJAISIAIS LAIKAIS,
ROMĖNŲ TEISĖS RECEPCIJA
1. Romėnų teisės šaltinių samprata ir rūšys
 Romėnų šaltinius galime suprasti dvejopai: pirma – kaip normų atsiradimo, jų išraiškų
formas, tai yra norminiai aktai, teisiniai papročiai, precedentai ir panašiai. Ir antra –
kaip dabar matome Romėnų teisės šaltinius, tai kaip istorinis palikimas iš ko žinome
apie senovės Romos civilizaciją.
 Šaltiniai gali būti rašytiniai ir nerašytiniai.
Paprotys tampa teisiniu papročiu kai jis būna sankcionuotas.
 Pagrindiniai teisės šaltiniai:
1) Papročių teisės
2) Įstatymai
3) Senato nutarimai
4) Imperatorių konstitucijos
5) Pretorių ediktai
6) Teisės mokslas
 teisės pažinimo šaltinių rūšys:
a) teisiniai – išlikę norminiai aktai
b) neteisiniai (literatūriniai) – įvairūs pagalbiniai tekstai.
c) Epigrafiniai – inskripcijos – užrašai ant įvairaus palikimo, antkapiai, vazos ir t.t.
d) Papirologiniai
e) archeologiniai.
 Išskiriamos dvi didžiulės teisės šaltinių šakos pagal svarbą:
1) Įvairūs:
a) Papročiai
b) Įstatymai: lex, plebiscitum
c) Senato nutarimai
d) Imperatorių konstitucijos: ediktai, mandatai, dekretai, reskriptai
e) Pretorių ediktai
f) Teisės mokslas
2) Corpus iuris civilis:
a) Codex
b) Digesta
c) Institutiones
d) Novellae

2. Romėnų teisės šaltinių istorija

3. Archainės (senosios) romėnų teisės šaltiniai (753 m. pr. Kr. III a. pr. Kr.)
 Paprotys ir religinė tvarka (fas) – romėnų įsivaizdavimas kas yra privalu ir teisinga.
(usus, mos maiorum, consuetudo)
 Teisminė ir įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė karaliui – tautos surinkime
suformuluojamos bendrosios taisyklės, o karalius joms pritaria arba ne.
 Vėliau karalių įstatymai (leges regiae) iš esmės tampa akceptuotais papročiais.
 Po 509 m. pr. Kr. išvijus karalius teisminė valdžia atitenka - konsulatui, o įstatymų
leidžiamoji – senatui. (magistratams – bendras abiejų institutų pavadinimas). Čia Roma
tampa Respublika.
 Įstatymai – tada jis buvo comitium – tautos susirinkimo priimtas aktas. Užrašyti
papročiai. Tautos susirinkimas įstatymus priimdavo magistrato siūlymu. Sandara:
praescriptio (įžanga)- elgesio taisyklės, iniciatoriaus vardas, rogatio (teisiniai
reikalavimai) – įstatymo tekstas, sanctio – priemonės garantuoti laikymąsi.
 Plebis scita – plebėjų priimti įstatymai.
 12 lentelių įstatymai (449 m. per. Kr.) – Romos teisinės sistemos pagrindas.
Susistemino daugybę fas ir leges regiae. Apribota patricijų savivalė. Pirmasis paprotinės
teisės rinkinys, kaip pirmas žingsnis prie valstybinės rašytinės teisės. Pirmą kartą
suformuotos įvairios teisės kategorijos, privatinė, šeimos teisė, nuosavybės teisė ir t.t.
4. Ikiklasikinės romėnų teisės šaltiniai (367 – 17 m. pr. Kr.)
 Sutartys, kurias sudarant nesilaikoma ius civile reikalavimų, o tik šalių valia, yra ginamos
pretorių.
 Pretorių ediktai – viešai paskelbiami ediktai, kuriuose skelbiama kokie teisiniai santykiai bus
ginami. Čia pretoriai galėjo prisidėti prie formuojamos teisės (kai įsigalėo formuliarinis
procesas), nes jie įgavo kompetenciją reguliuoti santykius, kurių nereguliuoja ius civile, o
 kartais jai net prieštarauja. Iš pradžių reikalingi buvo užpildyti teisės spragas. Taisyti civilinę
teisę.

5. Klasikinės romėnų teisės šaltiniai (I – III a.)

 Išnyksta ius civile ir ius gentium skirtumas. Nes 212 m. išleidžiamas Karakalos ediktas,
kuriuo visi imperijos gyventojai įgauna piliečių statusus.
 Senato ir princepso leidžiami aktai.
 Teisės mokslas. – labiausiai klestėjo respublikos pabaigos laikais ir principato laikais.
Kurti pradėjo pontifikai. Ius publice respondenti – suteikta teisė konsultuoti teisės
klausimais ir magistratai rekomendacijų turėjo paisyti. Vykdomas trimis kryptimis: 1.
Respondere- teisinės konsultacijos, cagere, agere – aktų rengimas.
6. Poklasikinės romėnų teisės šaltiniai (III a. vid. – 565 m. Imp. Justiniano mirties metai)

Imperatorių (dominus) konstitucijos – bandymas supaprastinti ir suvienodinti šaltinius.

Keli konstitucijų tipai: Ediktai – bendro pobūdžio norminiai, mandatai – instrukcijos
valdininkams, taip pat reiškia suteikiamą diskreciją ir įgaliojimus. Tuo pačiu galioja ir
valdininkui pavaldiems asmenims. Dekretai – imperatoriaus kaip teisėjo sprendimai.
Bylos ir jų aiškinimai. Reskriptai – imperatoriaus atsakymai į teisėjų, pretorių ar
paprastų žmonių klausimus susijusius su teise.
 Leges – imperatorių leidžiami įstatymai. Tai ką pasakė imperatorius yra teisė.
 Codex – leges rinkiniai.
 Corpus iuris civilis. Justiniano teisės sąvadas – kodeksas( imperatorių konstitucijų
ištraukos), digestai - Romos teisininkų veikalų ištraukos, institucijos ( romėnų teisės
pagrindų rinkinys), novelos (tolimesnė teisinė raida, Justiniano palikuonių leisti aktai).
Pirmos trys išleistos esant gyvam Justinianui. Iš esmės tai teisės kompiliacija, bet kad
išvengti teisės prieštaravimų leistos interpoliacijos (sudarinėtojų korekcijos).
7. Romėnų teisės raida po imperatoriaus Justiniano.

8. Bizantiškoji romėnų teisė ir jos rinkiniai

 Ekloga, Teofilijaus parafrazė – – Corpus iuris civilis santrauka 726 m.

Justiniano kodifikacijos trumpinys ir vertimas į graikų kalbą. Teofilijus yra Bizantijos rūmų
mokslininkas.
 Bazilikos – karalių įstatymai. Vientisas įstatymų rinkinys, sujungti kodeksai ir digestai
papildytos aktualiomis novelomis.
 XI a. teisėkūra apmiršta.
 Šešiaknygis (Hexabiblos) – taip pat kompiliacija. Galiojo iki XX a. po Bizantijos žlugimo
XV a.

9. Romėnų teisės istorija po Vakarų Romos žlugimo ir jos vaidmuo Vakarų Europos teisės raidai
 IX XI a. atsiranda susidomėjimas romėnų teise, pradedamos steigti mokyklas kur yra
dėstoma tokia teisė. Ypač svarbus Bolonijos universitetas. Glosos – teisės raštų
komentarai ir aiškinimai. Atgyja teisės mokslas, romėnų teisė tyrinėjama glosatorių.
  Lex generalis – romėnų teisė papildyta tuometiniais principais ir kanonais ir taip tampa
nauja naudojama ir universalia teise. Ši teisė pradeda plisti Europoje, ją parima ir
feodalai ir prekybininkai.
 Glosatoriai – teisės aiškintojai, pagrinde tyrinėjo corpus iuris civilis. Pagal juos nėra
klausimo, kurio neatsakytu justiniano kodifikacija.
 XVII-XVIII – trečiasis romėnų teisės atgimimo laikotarpis, kai išleidžiami šios teisės
įvairūs produktai – Napoleono kodeksas ir kiti.
10. Romėnų teisės recepcija
 Žlugus imperijai išliko romėnų teisė ir ji vėliau buvo plėtojama ir vystėsi, atsirandančios valstybės šią
teisę išlaikė ir toks daug metų trunkantis procesas vadinamas recepcija.
 Pandektistika – romėniškoji teisė sujungta su vokiškąja teise ir pritaikyta praktiškai, pandektinė
teisė.

4 seminaras

1. Asmens ir teisės subjekto samprata

 Civilinės teisės subjektai – visuomeninių, privalomų ir valstybės sankcionuotų elgesio taisyklių

visumos dalyviai. Tai fiziniai asmenys ar jų grupės. Tačiau ne visi asmenys yra civilinės teisės
subjektai ir tai priklauso nuo asmens gebėjimo turėti civilinių teisių ir pareigų.

2. Fizinio asmens kaip romėnų privatinės teisės subjekto atsiradimo ir pasibaigimo momentai

3. Teisnumas – tai gebėjimas turėti civilinių teisių ir pareigų.

Civilnės teisės subektas tai asmuo turintis ir veiksnumą ir teisnumą. Tačiau galimas atvejis yra kai yra tik
teisnumas, nes kito asmens veiksnumą gali prisiimti kitas asmuo tapdamas globėju.

Caput (šių laikų teisnumas – gebėjimas turėti teises ir pareigas) – gebėjimas būti civilinės teisės subjektu.
Caput habent arba caput non habent. Tipo yra arba nėra.

Persona – teisnus žmogus. Paprastai žmogus teisiniu subjektu buvo visą gyvenimą, tačiau buvo išimčių. Pvz.
dar įsčiose esančio vaiko apsauga.

Persona – tarsi tam tikra privilegija įgaunant ją atitikus tam tikras sąlygas: 1. Caput (laisvė, pilietybė, šeimos
galvos padėtis). Capitis deminutio – kurio nors caput elemento praradimas ar sumažėjimas dėl ko dingsta
pilnas persona (pilnateisio teisnaus ir veiksnaus asmens statutas.) 3 tie statuso sumažėjimai: 1. Midi, media,
Maxima.

Veiksnumas – gebėjimas savo veiksmais įgyti tam tikrų teisių ar pareigų.

4. Status libertatis (laisvės statusas) su šituo statusu prarandami visi kiti likę statusai.
Status libertatis (laisvė - maxima) turėjo visi išskyrus vergus. Tai pagrindinė ir svarbiausia prielaida būti
civilinės teisės subjektu. (1 iš 3 caput sudedamųjų dalių). Tam kad įrodyti jog turi šį statusą, užtekdavo
įrodyti jog nesi vergas.

Vergas – servus. Ne teisės subjektas, o teisės objektas. Tai ne persona (asmuo), o res (daiktas). Vergas
neturi šeimos ir jo šeimyninis gyvenimas nelaikomas santuoka. Vergas nieko neturi ir net negali kreiptis į
teismą, kreiptis gali tik jo šeimininkas dėl žalos atlyginimo kaip po jo daikto sugadinimo. Bet tuo pačiu tai
nėra daiktas, o žmogus ir tiesiog jo turėjimas sulyginamas su vaikais: vergas yra šeimininko valdžioje (in
dominica potestate) o vaikai yra tėvo valdžioje (in patria potestate).

Obligatio naturalis – vergo prievolės, kurios yra laikomos prigimtinėmis.

Vergovės šaltiniai:

1. skolininkas nebegali grąžinti skolos ir parsiduoda

2. šeimos narių pardavimas vergijon
3. priešų karių paėmimas į nelaisvę
4. svetimšalių pavertimas vergais
5. gimimas iš vergės (laisvojo santuoka su vergu nebuvo leidžiama)
6. sugautas nusikaltimo vietoje laisvasis galėjo būti padarytas vergu
7. vergu galėjo tapti nuteitieji mirties bausme ar katorga
8. moteris turėjusi intymių ryšių su vergu ir nenutraukusi jų po įspėjimo.

Peculium castrense – turtas priklauso patria protestas, bet sūnaus (kareivio) įgytas turtas atitenka pačiam
sūnui ir jo sūnaus įpėdiniams paveldėjimo teise. Pradžia mažinti patria protestas galią dėl jo valdžioje
esančių asmenų turto.

5. Status civitatis (pilietybės statusas -)

Dar viena caput ar persona sudedamųjų dalių. Tik romos piliečiai galėjo būti ginami teisės. Nėra pilietybės
nėra ir laisvės ir tada gali tapti vergu (daiktu).

Romos gyventojai status civitatis požiūriu sudarė 5 grupes:

1. romos piliečiai (laisvieji) – gimę laisvi ir niekada nepakeitę tokio statuso.

2. lotynai
3. peregrinai
4. atleistiniai
5. kolonai

6. Status familiae - 3 caput dalis.

Pater familia – vienas galingiausias šeimos narys kuriam atskaitingi yra visi kiti likę. Net giminė tolima.

7. Religijos įtaka asmens teisiniam subjektiškumui

8. Teisinis veiksnumas
Veiksnumas – gebėjimas išpildyti savo teises ir pareigas. Veiksmais įgyti teisių ir pareigų.

Vaikai iki 7 metų neturi veiksnumo, infantes.

Nuo 7 metų dalinis veiksnumas, galėjo daryti sandorius kurie neštų jiems naudą. Jie negalėjo tapti
skolininkais. Neprisiimdavo pareigų.

Nuo 14 m berniukai, mergaitės nuo 12 visiškai veiksnūs. Galėjo sudaryti santuoką ir visus sandorius.

Restitucija – sandorį sudariusios šalys grąžinamos į padėtį kuri buvo prieš sandorį.

9. Juridinio asmens samprata ir rūšys

6 seminaras

1. Romėniškos šeimos pobūdis ir struktūros ypatumai

 Siaurasis romėniškos šeimos supratimas- familia – tai turtas (res) žmonės (personae), kilę iš tos
pačios giminės (vaikai, vaikaičiai), arba to paties namo žmonės (marčios, tėvo žmona) ir taip pat
vergai.
 Platesniu požiūriu Romėniška šeima – bendruomenė jungianti visus kognatus (asmenys susiję
kraujo ryšiais. Ir taip pat visi agnatai.
 Šeima sukurti gali tik Romos pilietis turintis ius conubii.
 Šeima monogaminė, grįsta agnatine giminyste ir svarbiausias asmuo yra pater familias.
 Visi šeimos nariai pavaldūs pater familias.
 Šeimoje visiškai teisnus yra tik pater familias, tik jis turi persona sui iuris, visi kiti priklausomi nuo
pater familias yra alienni sui iuris.

2. Giminystės samprata, rūšys ir teisinė reikšmė

 Giminystės ryšiai susieti šeimos galvos - pater familias valdžia, bet tai ne kraujo ryšiais
grindžiama valdžia. Iš pradžių tai mažai skyrėsi nuo vergystės, bet vėliau šis priklausomybės
pobūdis išsiskyrė į pater familias kaip valdžia žmonai, o valdžia visų kitų šeimos narių
atžvilgiu vadinta patria protestas.
 Pater familias priklausė visi sandoriai sudaryti jo valdžioje esančių asmenų, visas įgautas jų
turtas, taip pat priklausė ir šeimos narių gyvybės ir pardavimo klausimai. Tik sūnūs mirus
pater familias arba jam atsisakius šio titulo jie išsilaisvindavo iš patria protestas ir patys
tapdavo pater familias ir jų valdžion patekdavo jų žmonos ir mamos rūpyba.
 Nors pater familias valdžia išgyvavo visą Romos gyvavimo laikotarpį, per visą laiką tos
valdžios teisės vienaip ar kitaip tapdavo ribojamos ir pradėtos labiau ginti sui teisės.
 Šeima pagrįsta pater familias vadžia vadinta agnatine, ir visi giminystės ryšiai tiek krauijiniai
ir nekraujiniai čia laikomi agnatiniais. (giminystė siejama su vyro linija).
 Kognatinės giminystės samprata pradeda formuotis dėl civilinės apyvartos stabdymo ir dėl
negalėjimo palikti turto vaikams ir vaikaičiams. Ši giminystė grindžiama kraujo ryšiais. Čia
 taip pat yra tiesioginės ir šalutinės eilės skirstymas ir čia atsiranda dar vienas skirstymas į
žemutinę ir aukštutinę gimines.
3. Santuokos teisė (santuokos sudarymo sąlygos, santuokos sudarymo tvarka, santuokos
pasibaigimas ir naujos santuokos sudarymas, žmonos pasidavimas vyro valdžiai, santuokos
sukeliamos teisinės pasekmės, bendro gyvenimo nesudarius teisėtos romėniškos santuokos
formos)

 Skiriamos dvi santuokų rūšys: teisėta romėniška santuoka (iustum matrimonium) ir

peregrinų bei kitų laisvųjų, kurie negali sudaryti teisėtos romėniškos santuokos.
 Teisėta romėniška santuoka dviejų rūšių: cum manu – santuoka, kurios metu žmona visiškai
atitenka vyro globon, tai veikia žmonos caput, įvykdavo capitis deminutio. Žmona tampa
persona allieni iuris. Kita – sine manu – iš šios santuokos nekyla jokios teisinės
priklausomybės vyrui ir žmona išlieka buvusios šeimos agnate.
 Sponsalia – sužieduotuvių institutas.
 Trys santuokos sudarymo būdai: confarreatio- religinis aktas. Sakralininės apeigos, tik
asmenys gimę iš šios santuokos galėjo būti šventikais ir tai tik patricijų santuokos būdas. ,
coemptio- tariamas žmonos pirkimas iš jos pater familias ar globėjo. ir usus- faktinis
sutuoktinių gyvenimas vienus metus. Po metų atsiranda moters priklausomybė nuo vyro. –
visos šios santuokos yra cum manu.
 Įsigaliojimus sine manu atsiranda naujos santuokos formos, o senosios nyksta. Išpopuliarėja
paprastas sutuoktinių susitarimas kuriant esant išvengiamas manus. Tik kad santuoka būtų
teisėta, reikėjo atitikti tokias sąlygas kaip: 1. amžiaus cenzas, 2. abiejų pusių laisvas
susitarimas ir žmonos globėjo ar pater familias sutikimas. Vėliau reikalingi tapo visų ir
esamų ir galimai būsimų pater familias sutikimas. Ius conubii turėjimo sąlyga (turbūt reikia
būti iš tų pačių luomų ar socialinių sluoksnių arba/ir negalėjimas būti artimais giminaičiais).
 Santuokinis amžius – vyrai 14 m, moterys 12 m.
 Santuoka nutraukimas įvyksta nutikus capitis deminutio (3 rūšių – Maxima, media, minima)
4. Tėviškoji valdžia (patria potestas) (tėviškos valdžios atsiradimas ir pasibaigimas, tėviškos valdžios
turinys, pater familias ir jam pavaldžių šeimos narių tarpusavio turtiniai teisiniai santykiai)

5. Globa ir rūpyba

 Globos institutai – tutela (globa) ir cura (rūpyba).

Sui iuris asmenys ne visi gali disponuoti savo teisėmis, todėl tokiai pagalbai reikalingi buvo globėjai.
Globėjai skiriami švaistūnams, moterims ir nepilnamečiams.
Rūpintojėliai skiriami bepročiams, minores (neturintiems 25 m.) ir eikvotojams.


7 seminaras

1. Paveldėjimo samprata. Mirusiojo asmens teisių perėmimo būdai

 Paveldimos yra turtas ir skolos.
  Pater familia kaip neribotą valdžią turinti galva ir globėjas privalo pasirūpinti turtine šeimos
narių padėtimi po jo mirties. Ir čia 12 lentelių įstatymai palieka laisvą formą kaip pater
familia sudaryti testamentą. Jis turtą gali palikti kam tik nori.
 Seniausiu laiku mirus šeimininkui jo turtas pasidaro niekieno, taip pat išnyksta skolos ir
prievolės. Taigi ir pavogtas bešeimininkį turtą tai nebūdavo laikoma vagyste.
 Capitis deminutio atveju skolos ir turtas taip pat dingsta nuo asmens. Jis tampa tarsi kaip
miręs, mirusi pilietybė, miręs caput.
 Vėliau įsivyravus patriarchaliniam šeimos modeliui paveldėtojas tampa universaliu
mirusiojo turto ir pareigų paveldėtoju, šitaip jam tenka atlyginti skolą ir gautu ir asmeniniu
turtu.
 Hereditas – kai mirusio žmogaus asmenybė išlieka jo palikuonyje ar paveldėtojuje.
 Legata – tai paties mirusiojo paskirtos turto ar teisės dalys konkrečiam asmeniui.
 Paveldėjimas yra giminystės pagrindas ir tai priklauso nuo giminystės laipsnio. Paveldėtojas
to negali keisti ar atšaukti.
 Taigi iki 12 lentelių įstatymų kai pater familia galėjo palikti turtą kam nori, vyravo hereditas
legitima –kai paveldi pirmo laipsnio giminaitis ir to keisti nei viena pusė negali. Bet čia
testamentinis paveldėtojas yra tik pater familia priklausantis narys.
 Hereditas testamentaria – paveldėjimas pagal testamentą, ne pagal pirmą giminės laipsnį.
Tai naikina hereditas legitima (įstatyminį paveldėtoją) ir visą turtą, net tą kuris nėra
nurodytas paveldi testamentinis (hereditas testamentaria) paveldėtojas. Bet
 Privalomasis paveldėjimas – kai pater familia narys yra šaukiamas paveldėti.
 Bonorum possesio – kai pater familia narys pretendavo į palikimą bet dėl kokių nors
priežasčių nebuvo šaukiamas paveldėti., tada jam perleidžiamas turtas.
 Succesio graduum et ordinum – kai paveldimas turtas keliauja pagal giminystės laipsnį vis
kitam, kai ankstesnis atsisako priimti turtą. Čia galėjo turtas keliauti ir emancipuotiems
vaikams, kurie nėra kraujo linijos nariai.

2. Šaukimas paveldėti. Paveldėjimo pagrindai. Įpėdinių rūšys

3. Paveldėjimo teisės dualizmas: paveldėjimas pagal ius civile (hereditas) ir pretorių teisę
(bonorum possessio)

4. Paveldėjimas pagal testamentą (testamento samprata, testamentų rūšys ir testamento

sudarymo formos, testamento galiojimas, negaliojančių testamentų rūšys, kodicilas,
testamento ir kodicilo santykis, kodicilinė klauzulė, testamento turinys)

 Testamentų rūšys – testamentum comitiis calatis – susrinkimo metu žodžiu pareiškiamas įpėdinis
ir tada buvo galima daryti bet kokius patvarkymus dėl turto. ir testamentum in procinctu –taip pat
valios pareiškimas prieš tautą, tik ne paprasto susirinkimo metu o prieš karius kurie ruošiasi į mūšį.
 Testamentum per aes et libram arba testamentum per mancipationem – paskiriamas patikėtinis
familiae emptor kuriam pavedama tvarkyti paveldėjimo reikalus ir pareiškėjo valią.
 Taip pat žinomi ir viešieji testamentai kai valia išreiškiama dalyvaujant valdžios atstovams ar
teismuose, kai testamento protokolas perduodamas saugoti imperatoriui.
 Factio testamenti activa – turėjimas teisę sudaryti testamentą. Factio testamenti passiva –
galėjimas būti paveldėtoju. Tai turi tik sui iuris žmonės išskyrus moteris, jos sudaryti testamentą
galėjo tik tada kai panaikinta privaloma jų globa.
 Kodicilinė klauzulė –raštas pridedamas prie testamento skirtas apginti mirusiojo paskutinę valią.

5. Paveldėjimas priešingai nei nurodyta testamente (successio contra tabulas)

6. Paveldėjimas ab intestato (paveldėjimo ab intestato samprata, paveldėjimas ab intestato

remiantis ius civile (hereditas ab intestato), paveldėjimas ab intestato remiantis pretorių
ediktu (bonorum possessio ab intestato), paveldėjimas ab intestato imperatoriaus Justiniano
teisėje)

 Paveldėjimas pagal įstatymą vyksta kai testamento dėl kokių nors priežasčių negalima
įvykdyti, pvz kai paveldėtojas miršta anksčiau testatorių arba kai jis nenori priimti
testamento arba kai testamentas būna pripažinimas niekiniu. Tada yra šaukiami pagal
įstatymą paveldėti turintys teisę asmenys.
 3 paveldėjimo sistemos: 1. Senosios ius civile paveldėjimas, kurios pagrindas yra agnatinė
giminystė. 2. Pretorinės sistemos pagrindas kai žiūrima pagal kognatinę ir agnatinę
giminystę. 3. Pagal justinianą kur svarbi yra tik kognatinė giminystė.
 Pirma paveldi visa agnatinė pater familia šeima, kurie mirus tėvui tampa sui iuris. Jie tampa
turto bendrasavininkai šeima ir turto tesėjai. Jei šeimos nėra tada paveldi mirusiojo broliai
ir seserys (agnatus proximus ir agnati proximi). Nesant agnatų paveldėti šaukiami gentiles
tai yra genčiai kuriai priklausė mirusysis.
 Pagal pretoriaus ediktą bonorum possesio ab intestatio yra 4 eiilės pagal kurias šaukiama
paveldėti: 1. Unde liberi emancipuoti vaikai ir tie kurie atiduoti įsūnyti jei jie jau nepriklausė
kitam patriae potestas. 2. Unde legitimi –šaukiama legitimi heredes. 3. Unde cognati –
šaukiami visi ir vyriškosios ir moteriškosios pusės giminaičiai iki 6 giminystės laipsnio
imtinai. 4. Unde vir aut uxor – šaukiamas paveldėti buvęs sutuoktinis.
 Pagal Justinianą paveldėjimo eiliškumas buvo supaprastinamas, nes pretorių sistema kada
reikia skirti pirmenybę kognatinei ir kada agnatinei giminystei pasidarė labai paini. Pagal
justinianą sukuriamos 4 paveldėjimo eilės: 1. Descdendai – visi palikuonys, sūnūs, dukros
arba anūkai. Viskas dalijama į lygias dalis. 2. Ascendentai – motina, tėvas, senelis ir panašiai,
tai yra tai kas giminėje yra aukščiau. Taip pat čia vėliau eilėje yra broliai ir sesės. Dalijama į
dalis, viena pusė į motinos pusę, kita į tėvo. 3. Netikri mirusiojo broliai ar sesės. 4. Visi kiti
įrodyti įmanomi giminaičiai pagal jų giminystės laipsnio artumą. Taip pat svarbu kad jei
pasirodo jog yra neturtinga našlė ji paveldi ¼ turto su bet kuriuo paveldėtoju kartu. Jei
įpėdinių neatsiranda turtas tampa išmariniu ir keliauja iždui.
7. Palikimo įgijimas ir jo sukeliami teisiniai padariniai
 Paveldėjimas turi dvi stadijas: 1. Šaukimas paveldėti (delatio hereditatis) atsiranda
iškart mirus testatoriui. 2. Palikimo priėmimas (acquisitio hereditatis). Paveldėtojas yra
tas kuris pašauktas priėmė palikimą.
 Įpėdinių kategorijos: 1. Domestici heredes – mirusiojo šeimos nariai, kurie su juo
gyveno ir kurie jam mirus tapo persona sui iuris. Šiuo atveju jie iškart tampa
paveldėtojais ir didelių ceremonijų čia nereikia. Atsisakyti palikimo negalėjo. 2. Extranei
 heredes – asmenys nepriklausantys šeimai (familia). Reikalinga jų valia sutikti priimti
palikimą (aditio heredatis). Savotiški savanoriai. Cretio – tokio palikimo perdavimo
procedūra. Hereditas iacens – gulintis palikimas, niekam neperduotas ir laukiantis savo
likimo išsprendimo. Tai bešeimininkis turtas ir jį paimti nėra vagystė. Jei per metus
niekas nesikreipia tampi pavogto turto šeimininku. Bet tuo pačiu su paimtu turtu tampi
ir skolininku.
 Teisiniai padariniai priėmus palikimą – 1. Tampa heres- asmuo tarytum tęsia mirusiojo
asmenybę ir jam pereina mirusiojo teisės. Taip pat skolos pereina ir gali būti taip, kad
pats paveldėtojas skolų turi daug todėl senieji mirusiojo kreditoriai dėl to nepatenkinti.

8. Įpėdinio teisių apsauga ir gynyba

Privalomoji dalis – kai palikimas atitekdavo pašaliniams agnatams svarbu, kad turtiškai būtų apginti
sui heredes kurie prisidėjo kurdami turtą ir panašiai, todėl jiems buvo teisiškai garantuojama tam
tikra turto dalis.
Querela inofficiosi – jei asmuo yra nušalintas nuo paveldėjimo, bet jis pagal įstatymą turtą turėtų
gauti tai jis gali reikšti šį ieškinį ir reikalauti bent jau ¼ jam priklausančios turto dalies. Čia
privalomoji dalis.

Testatorius negali pašalinti įstatyminių paveldėtojų ir privaloma yra palikti tam tikrą dalį
įstatyminiams įpėdiniams ir jie to turto negali atsisakyti.

O jeigu turtas jau paveldėtas ir yra atitekęs tai galima turtą atimti jei paaiškėja kad gavėjas prisidėjo
prie mirusiojo mirties arba turėjo įtakos sudarant testamentą.

9. Singuliarinio mirusiojo asmens teisių perėmimo atvejai (išskirtinės samprata ir išskirtinių

rūšys, legatų rūšys ir teisės apsunkinti palikimą legatais ribojimas, fideikomisai)
 Singuliarinis teisių perėjimas – tai atskirų teisių perėjimas. Tai konkretūs vienetiniai
daiktai ar prievolės paskiriami testatoriaus konkrečiam žmogui kaip išimtis iš viso
palikimo, bet toks gavėjas nėra laikomas paveldėtoju. Pvz neatsakė už skolas. Kita
vertas toks patvarkymas galioja tik sumokėjus visas skolas.
 Legatas – tai teisės ginamas testatoriaus įsipareigojimas testamentiniam įpėdiniui
įgyvendinti jo paskutinę valią ir įvykdyti kurią nors prievolę vieno ar kelių asmenų
naudai. Artimi asmenys.
 4 legatų rūšys: 1. Legatum per vindicationem –legatoriui perleidžiamas konkretus
daiktas arba servitutas. 2. Legatum per damnationem – legatorius įpareigojamas
įvykdyti kokią nors prievolę. 3. Legatum sinendi modo –kai įpėdinis įpareigojamas
netrukdyti legatoriui paimti tam tikrą turtą. 4. Legatum per praeceptionem – pirmosios
rūšies porūšis.
 Fideikomisas – skundas skirtas apginti ir netrukdyti mirusiojo valiai įvykdyti jei įpėdinis
ar kitos priežastys trukdo tai padaryti. Geros valios dalykas. Kad apginti būdavo
teikiamas skundas magistratoriui. Kiti asmenys įpareigojami.
 Įgautas turtas susimaišo su turėtu ir tenka atsakyti.
 8 seminaras

SUBJEKTINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS (ROMĖNŲ CIVILINIS PROCESAS)

• Subjektinių teisių įgyvendinimo ir gynimo būdai. Savigyna ir jurisdikcija

 Seniausiais laikais Romoje buvo du savigynos būdai: ofenzyvinis ir defenzyinis. Ofenzyvinis – tai kai
reikalavimo teisės įgyvendinamos savarankiškai be valstybės įsikišimo. Defenzyvinis – suprantama
kaip būtinoji gintis.
 Iurisdictio – magistratų teikiama privatinių teisių gynyba. Skirstoma į: iurisdictio contentiosa (ginčo
teiseną, pagrįstą rungimosi principu). iurisdictio voluntaria (ne ginčo, arba ypatingąją, teiseną).


• Civilinio proceso samprata, raida ir formos

 Dvi privatinių teismų atmainos: ordinarinis ir ekstraordinarinis.

 Ordinariniu procesu laikoma seniausioji ir iki II a. pr. Kristų vienintelė romėnų civilinio proceso
forma – legisakcinis procesas.
 Taip pat ordinarinis yra ir vėliau atsiradęs – formuliarinis procesas.
 Dar vėliau atsiranda ekstraordinarinis procesas- kognicinis.
 Ordinarinio proceso bruožas – padalinta procesą į dvi stadijas – in iure ir in iudicium.
 In iure - Pirmojoje stadijoje magistratas susipažindavo su ginčo esme, tirdavo teismo
kompetencijos, teismingumo klausimus, šalių procesinę legitimaciją, užkirsdavo kelią nereikšmingų
ir tinkamai neparengtų bylų nagrinėjimui, o svarbioms duodavo tolesnę eigą, suteikdamas ginčo
šalims atitinkamas procesines priemones (actio, exceptio) bei paskirdamas teisėją, spręsiantį jų
bylą. Iškeliama byla arba atsisakoma ją iškelti, jei iškeliama tai ir ruošiamasi jai.
 In iudicium - antrojoje stadijoje bylą vienasmeniškai nagrinėdavo privatus teisėjas (iudex) arba kai
kuriais atvejais – kolegialus teismas; joje buvo tiriami ir vertinami įrodymai bei priimamas teismo
sprendimas, kuriuo šalių ginčas išsprendžiamas iš esmės.
 Ekstraordinarinio proceso atveju dalinimas nėra būdingas – viskas atliekama iškart nuo pradžios iki
pabaigos.

• Ieškinio samprata ir rūšys

 Ieškinys – actio (lot. agere –„veikti, bylinėtis, vesti bylą teisme, dalyvauti teismo procese“.
 Formaliąja prasme – tai procesinis veiksmas, kuriuo ieškovas (actor) pradėdavo teismo procesą
prieš jo teises pažeidžiantį atsakovą (reus).
 Materialiąja prasme actio – tai ieškovo teisė į ieškinį, kylantį iš jam priklausančios subjektinės teisės.
 Ieškinių rūšys: Actiones in rem buvo skirti absoliutaus pobūdžio teisėms, suteikiančioms valdžią
daikto (pavyzdžiui, nuosavybė, servitutai) arba asmens (pavyzdžiui, vaikų) atžvilgiu, ginti; jais buvo
galima naudotis prieš bet kurį asmenį. Actiones in personam gintos prievolinės reikalavimo teisės;
priešingai nei daiktiniai, jie buvo santykinio pobūdžio, t. y. naudojami tik prieš prievolės nevykdantį
skolininką, kurio vardas nurodomas intentio. Actiones rei persecutoriae buvo siekiama arba daikto
sugrąžinimo (restitucijos), arba padarytos turtinės žalos atlyginimo (kompensacijos). actiones
poenales buvo siekiama už padarytą teisės pažeidimą (deliktą) priteisti iš atsakovo baudą, kuri
paprastai būdavusi dvigubai (duplum) ar net daugiau kartų (triplum, quadruplum) didesnė nei
 sukeltoji žala. actiones mixtae siekta keleto tikslų: prisiteisti žalos atlyginimą, taip pat išieškoti iš
deliktinėn atsakomybėn traukiamo atsakovo baudą.
 Atskira grupė ieškinių, arbitražiniai ieškiniai - teisėjas, visų pirma, ragindavo (arbitrium) atsakovą
sugrąžinti daiktą ieškovui natūra. Jei atsakovas raginimui nepaklusdavo, iš jo būdavo priteisiama
pinigų suma, kuri galėdavusi būti gerokai didesnė nei ginčo objekto rinkos vertė, nes ginčo objekto
vertę įvardindavo ieškovas, patvirtindavęs tokį įvertinimą priesaika (iusiurandum).
 du ieškinių tipai: civiliniai ir pretoriniai. Civiliniai ieškiniai (actiones civiles) buvo grindžiami ius civile
normomis (in ius conceptae), visų pirma, XII lentelių ir kitais įstatymais, paprotine teise bei
jurisprudencija. Šiai kategorijai priskiriami ieškiniai, skirti ginti daiktines teises. Pretoriniai ieškiniai
(actiones praetoriae), kurie dar vadinti actiones honorariae, buvo pagrįsti pretorių teise (ius
praetorium) ir savo ruožtu klasifikuoti į actiones in factum conceptae, actiones utiles bei actiones
ficticiae.
 Pretorius suteikdavo teisinę gynybą tokiems reikalavimams, kurie, jo vertinimu, privalėjo būti
ginami, nors ius civile konkrečių tokių teisių procesinės gynybos priemonių nenumatė.

• Proceso šalys. Procesinis veiksnumas ir legitimacija. Procesiniai atstovai

 Ieškovas (actor) pradėdavo procesą kreipdamasis su ieškiniu dėl procesinės teisių gynybos. Tas kuris
prašo ar ko nors reikalauja.
 atsakovas (reus), kuriam pareiškiamas ieškinys. tas, kuris šaukiamas stoti teisman.
 Ginčo šalimi negalėjo būti vergas, apskritai nelaikomas teisės subjektu. Legisakcinio proceso šalys
galėjo būti tik Romos piliečiai, tačiau formuliniame jau leista dalyvauti lotynams bei peregrinams.
Įtakos procesiniam veiksnumui turėjo ir padėtis šeimoje (status familiae): proceso šalimi negalėjo
būti turtinio savarankiškumo neturintys pater familias pavaldūs asmenys (filii familias). Be to,
procesinis veiksnumas nepriklausė neveiksniems ar ribotai veiksniems asmenims, todėl jo neturėjo
mažamečiai ir nepilnamečiai, psichikos ligoniai, o iki principato pabaigos savarankiškai teismo
procese negalėjo dalyvauti ir moterys.
 Nuo bendrojo procesinio veiksnumo atribotina procesinė legitimacija – galimybė būti ieškovu
(aktyvioji procesinė legitimacija) arba atsakovu (pasyvioji procesinė legitimacija) konkrečiame
procese. Pavyzdžiui, vindikaciniame procese (dėl daikto išreikalavimo iš svetimo valdymo) aktyviai
legitimuotas buvo daikto savininkas, o pasyviai – faktinis daikto valdytojas, procese, pradėtame
konfesorinio ieškinio pagrindu – aktyviai legimituotas buvo asmuo, kurio interesais nustatyta
servituto teisė, o pasyviai – tarnaujančio daikto savininkas, kurio nuosavybės teisė suvaržyta
servitutu ir pan.
 Legisakcinio proceso šalys privalėjo teismo procese dalyvauti asmeniškai, o formuliniame jau leista
vesti bylą per atstovą: cognitor arba procurator.
 Cognitor („žinovas“) buvo skiriamas formaliai, žodiškai, dalyvaujant priešingai proceso šaliai. Visa
atsakomybė atitenka atstovaujamajam.
 Prokuratorius skirtas neformaliai (duodant pavedimą) ir nebūtinai dalyvaujant priešingai ginčo
šaliai. Prokuratorius privalėjo pateikti užtikrinimą, kad atstovaujama šalis sutiks su teismo priimtu
sprendimu ir patvirtins prokuratoriaus procese atliktus veiksmus, nes kitaip atsakys pats
prokuratorius.

• Civilinių ginčų teismingumas ir teismo sudėtis

  Nustatant, kuris teismas kompetentingas spręsti ginčą, buvo atsižvelgiama į teritorinį (ratione loci)
ir dalykinį, arba materialųjį, teismingumą (ratione materiae).
 Pagrindinis nustatant teritorinį teismingumą taikytas principas: Actor sequitur forum rei reiškė, jog
ieškovas privalo kreiptis į atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismą (magistratą).
 Spręsti pažeidėjo deliktinės atsakomybės klausimą buvo kompetentingas pažeidimo padarymo
vietos teismas.
 dėl daiktinių teisių tai galėjo būti turto buvimo vietos teismas.
 prievoliniuose teisiniuose ginčuose – sutarties sudarymo (forum contractus) arba jos vykdymo
vietos (forum solutionis) teismas.
 Kai kuriais atvejais šalys turėjo teisę sudaryti susitarimą dėl ginčo perdavimo nagrinėti kitam jų
pasirinktam teismui (prorogatio fori, forum prorogatum).
 Dalykinį teismingumą lemdavo ginčo rūšis ir magistrato kompetencija. Pavyzdžiui, ieškiniai dėl
pirkimo-pardavimo sutartimi įgyto vergo ar gyvulio trūkumų buvo priskirti kurulinių edilų,
prižiūrėjusių viešosios tvarkos laikymąsi ir kontroliavusių prekybą vergais ir gyvuliais Romos
prekyvietėse, kompetencijai.
 Karalystės laikais teisminę valdžią greičiausiai įgyvendino pats karalius.
 Respublikos epochoje ji iš pradžių priklausė konsulams.
 Antrojoje legisakcinio ir formulinio proceso stadijoje (apud iudicem) bylą nagrinėjo ir sprendimą
priimdavo teisėjas, kuris buvo ne valstybės pareigūnas, o kompetentingo magistrato skiriamas
privatus asmuo (iudex unus et privatus), kuris neprivalėjo būti profesionalus teisininkas, o galėjo
naudotis tarėjų (profesionalių iurisprudentes) pagalba.


• Legisakcinis procesas ir jo formos

 Seniausioji romėnų civilinio proceso forma buvo įstatymu pagrįstas procesas (legis actiones), kuriam
būdingas griežtas formalizmas, apibrėžtų žodžių (certa verba) vartojimas bei simbolinių gestų
(veiksmų) atlikimas, o šių reikalavimų nesilaikymas lemdavo tai, kad procesinis veiksmas
nesukeldavo teisinių pasekmių.
 Procesą pradėdavo ieškovas, šaukdamas atsakovą atvykti pas magistratą (in ius vocatio). Šaukimas
atvykti į bylos nagrinėjimą buvo žodinis ir privatus. Jei atsakovas nenorėjo į bylos nagrinėjimą vykti
savo noru, ieškovas, remdamasis XII lentelių įstatymais, galėjo atvesdinti jį jėga.
 Antroji proceso stadija (apud iudicem) prasidėdavo praėjus nustatytam terminui. Joje bylą
nagrinėjo privatus teisėjas, kurį pirmojoje proceso stadijoje, dalyvaujant magistratui, išsirinkdavo
šalys arba kai kuriais atvejais kolegialus teismas, kuris ištyręs ir įvertinęs įrodymus priimdavo žodinį
ir neskundžiamą teismo sprendimą (sententia). Jei viena iš bylos šalių neatvykdavo, teisėjas po
vidurdienio priimdavo sprendimą atvykusiosios šalies naudai (sprendimą už akių).
 Gajus mini penkias legisakcinio proceso formas, iš kurių trys buvo skirtos teisminiam bylų
nagrinėjimui, o likusios dvi – teismo sprendimų vykdymui.
 Teisminio nagrinėjimo formomis laikytinos: legis actio sacramento, legis actio per iudicis arbitrive
postulationem, legis actio per condictionem, o teismo sprendimų vykdymui buvo skirtos legis
actio per manus iniectionem bei legis actio per pignoris capionem.
 Sacramentum – lažybų kas laimės užstatas.
 legis actio sacramento – dažniausiai naudojamas ir dėl turto ir dėl teisinių santykių. Naudojama
vindikacinė lazdelė turtui įrodyti, paskiriamas lažybų užstatas, kažkam paskiriamas valdyti turtas iki
 kol bus baigtas bylinėjimasis, vėliau laiduotojai turi užtikrinti, kad turtas bus atiduotas laimėjusiam
bylą. Po pirmos stadijos ruošiamasi rinkti įrodymus savo teisumui.
 Legis actio per iudicis arbitrive postulationem, kaip galima spręsti iš XII lentelių įstatymų, naudotas
reiškiant tik tam tikrų apibrėžtų rūšių reikalavimus, dažniausiai atsiradusius žodinių sutarčių
(sponsio) pagrindu.
 legis actio per condictionem, kuria naudojantis buvo galima reikšti reikalavimus dėl aiškiai
apibrėžtos pinigų sumos (certa pecunia), o lex Calpurnia (III a. pr. Kristų) išplėtė šios formos taikymą
ir reiškiant reikalavimą dėl daikto (certa res) priteisimo.
 legis actio per manus iniectionem. Atvesdinęs bylą pralaimėjusį atsakovą pretoriaus akivaizdon,
ieškovas uždėdavo ant jo ranką ir tardavo nustatytą formulę. Taip jis įgydavo visišką valdžią
atsakovo atžvilgiu. Jei ginti atsakovo tuo metu nestodavo trečiasis asmuo (vindex), kuris galėdavęs
„numesti ieškovo ranką“ (manum depellere) ir taip prisiimti atsakomybę už teismo sprendimo
įvykdymą, ieškovas, remdamasis XII lentelių įstatymais, galėjo atsakovą supančioti ir kalinti savo
namuose 60 dienų.
 Legis actio per pignoris capionem (lot. pignoris capio – „užstato paėmimas“) reiškė atsakovo daikto
paėmimą nedalyvaujant magistratui, kuris buvo atliekamas siekiant užtikrinti teismo sprendimu
patvirtintos skolininko prievolės įvykdymą.
 Legis actio rūšys drūčiau ir trumpiau: Teisminio nagrinėjimo: 1) legis actio sacramento a) in rem –
ginčas dėl daikto arba asmens b) in personam – reikalavimas dėl prievolės įvykdymo 2) legis actio
per iudicis arbitrive postulationem – bylos dėl prievolių, atsiradusių stipulatio (sponsio) pagrindu,
įvykdymo, dėl palikimo ar bendrosios nuosavybės padalijimo, sklypų ribų nustatymo 3) legis actio
per condictionem – ginčai dėl apibrėžtos pinigų sumos (certa pecunia) arba daikto (certa res).
Vykdymo proceso: 4) legis actio per manus iniectionem – teismo sprendimo vykdymo nukreipimas
į atsakovo asmenį 5) legis actio per pignoris capionem – išskirtiniais atvejais teismo nustatytos ar
pripažintos prievolės įvykdymo užtikrinimui paimant užstatą.

• Formuliarinis procesas (formuliarinio proceso samprata ir susiformavimo priežastys, formuliarinio

proceso eiga, pretoriaus vaidmuo formuliariniame procese)

 Tais atvejais, kai viena iš ginčo šalių neturėjo Romos pilietybės, peregrinų pretorius (qui inter
peregrinos ius dicit), skirdamas bylai išspręsti teisėjų kolegiją (rekuperatorius), teikdavo jiems ir tam
tikras bylos nagrinėjimo bei šalių ginčo sprendimo gaires. Ilgainiui tokios direktyvos įgavo rašytinės
formulės (formula), kurioje magistratas apibrėždavo ginčo esmę ir pavesdavo teisėjams, ištyrus
faktinę bylos sudėtį, patenkinti ieškinį arba atleisti atsakovą nuo atsakomybės, pavidalą. Romos
miesto pretorius šį bylinėjimosi būdą ėmė taikyti ir ginčuose tarp Romos piliečių, kilusiuose iš gera
valia pagrįstų teisinių santykių (pavyzdžiui, sinalagmatinių geros valios sutarčių (pirkimo-pardavimo,
nuomos), globos, fiducijos), kurių nereglamentavo ius civile.
 Formuliniame procese, palyginti su legisakciniu, išauga pretoriaus vaidmuo, nulemtas galimybės
modifikuoti rašytinės formulės turinį ir teikti efektyvią teisinę gynybą, atitinkančią teisingumo
(iustitia, aequitas) sampratą ir turinį. Ginčo šalims formulinis procesas buvo palankesnis, visų pirma,
dėl to, kad jame ženkliai sumažėjo tikimybė pralaimėti bylą dėl formalaus pobūdžio suklydimų, kuri
legisakciniame procese buvo itin didelė, taip pat ir dėl galimybės vesti bylą per atstovą. Kita vertus,
atkreiptinas dėmesys, kad formuliniame procese išliko proceso skaidymas į dvi stadijas – in iure ir
apud iudicem.
 Teismo procesai galėjo būti dvejopo pobūdžio: pagrįsti įstatymu arba magistrato valdžia.
  Įstatymu pagrįstais (iudicium legitimum) laikyti teismo procesai, vykstantys pačioje Romoje arba
mylios spinduliu aplink ją, kurių šalys buvo Romos piliečiai, o bylą vienasmeniškai nagrinėjo privatus
teisėjas (iudex unus). Likusieji, t. y. neatitinkantys nors vienos iš išvardintų sąlygų, vadinti
magistrato valdžia (imperium) grindžiamais procesais.
 Proceso dispozityvumas lemia tai, kad bylinėjimasis prasideda suinteresuoto asmens iniciatyva,
todėl ieškovas, kuris suinteresuotas procesine savo teisių ir interesų gynyba, visų pirma, privalėjo
iškviesti atsakovą atvykti pas pretorių. šaukiama turėjo būti ne atsakovo namuose, bet viešoje
vietoje (gatvėje, aikštėje). Atsakovui atsisakant vykti, tai turėdavę patvirtinti kviestiniai, o ieškovas
galėjo imtis priverstinio atvesdinimo, taikydamas manus iniectio (privatų areštą).
 Pirmoji proceso stadija baigdavosi formaliu tarp šalių kilusio ginčo konstatavimu (litis contestatio),
apibrėžiant ieškovo reikalavimo dalyką, jo vertę, pagrindą, teisinį ginčo pobūdį.
 Pirma, atlikdamos litis contestatio, šalys įsipareigodavo paklusti privataus teisėjo, kuris, remdamasis
procesine formule, antrojoje proceso stadijoje turėjo iš esmės išspręsti šalių ginčą, priimtam
sprendimui. Antra, įvykdavo iki tol egzistavusio teisinio santykio novacija (pasikeitimas). Trečiasis ir
reikšmingiausias litis contestatio efektas buvo ieškinio konsumpcija, reiškiantis ieškovą netekus
teisės ateityje pareikšti ieškinį tapačioje byloje. Ketvirta, po litis contestatio, ieškovo reikalavimas,
nepriklausomai nuo jo pobūdžio (ar tai buvo reikalavimas grąžinti daiktą iš svetimo valdymo, ar
įvykdyti prievolę), būdavo perkeičiamas į piniginį.


• Kognicinis (ekstraordinarinis) procesas (cognitio extra ordinem)

• Pretorinės (neprocesinės) gynos priemonės

Pasižiūrėti vindikacinį, negatorinį ir publiciana

vindikacinis ieškinys – ieškinys dėl nuosavybės, tiksliau daikto, grąžinimo

negatorinis – ieškinys kai trukdoma naudotis nuosavybe

publiciana – pretorinis ieškinys skirtas ginti faktinį daikto valdytoją.

Ieškiniai pagal tikslą: restituciniai ir tie kurie siekia nubausti ir yra mišrūs kur siekia ir nubausti ir atstatyti
žalą.

Ekstraordinario ir ordinarinio proceso skirtumai

Litis contestatio – pirmo etapo pabaiga, šalių įsipareigojimas paklusti teisėjui.

Kondikcijos – labiau asmeniniai ieškiniai, bet neaišku kas tai yra, nes tai abstraktus reikalavimas.

Consortis litis – daugėtas, kai bylos šalyje ne vienas asmuo, o daug asmenų kaip grupė kuriuos vienija
bendri interesai.

Procesinė legitimacija – viena iš būtinų sąlygų pradėti ieškinį. Negali pradėt tas diskriminuojamas ratas,
gali tik visiškai veiksnūs piliečiai.
Pagrindinė literatūra: 1. Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. Vilnius: Justitia, 2007, p. 31-60.
2. Jonaitis M. Romėnų privatinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014, p. 405- 436.

DAIKTINĖ TEISĖ. DAIKTŲ RŪŠYS, VALDYMAS

Daikto samprata

Res gali reikšti objektą, aplinkybę, reikalą, įvykį, veiksmą, taip pat ginčo objektą, dalyką, pagaliau
net ir patį teismo procesą, teisme nagrinėjamą bylą.

Res publica - valstybinių reikalų visetas.

Res corpores (materialieji daiktai) - nusakomi konkretūs, pavieniai, materialūs objektai, kuriuos
žmogus galėjo užvaldyti ir vartoti savo poreikiams tenkinti. Tai i daiktai, kuriuos žmogus gali
suvokti savo pojūčių, pirmiausia, lytėjimo, dėka.

Res incorporales – turtinės teisės, vartotas kalbant apie visą turtą, apimantį tiek materialius
objektus, tiek ir nematerialius dalykus (bona ir patrimonium sinonimas). Buvo laikomi daiktai,
kurie galėjo egzistuoti tik žmogaus sąmonėje.

Daiktų skirstymą į materialiuosius ir nematerialiuosius užsimena būtent Gajus – elementaraus

pobūdžio teisės pradmenų vadovėlio – „Institucijų“ autorius, kiti tokio klasifikavimo
nepateikia.

Hereditas (paveldėjimo teisę), tiek obligatio (prievolę) romėnų teisė priskiria nematerialiųjų daiktų
kategorijai.

Daiktinių teisių (iura in re) samprata

Vienas reikšmingiausių romėnų pasiekimų privatinės teisės srityje yra daiktinių absoliutaus
pobūdžio subjektinių turtinių teisių (iura in re, iura in rem), kuriomis galima naudotis prieš bet
kuriuos trečiuosius asmenis (erga omnes) atribojimas nuo reliatyvaus pobūdžio (inter partes)
prievolinė teisė, kuria galima naudotis tik prieš konkrečiai įvardintą asmenį.

Actiones in rem (daiktiniai ieškiniai) galima buvo pateikti bet kuriam asmeniui, pagal tokį ieškinį
atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, kuris nėra legitimuotas aktyviai.

Daiktinės teisės yra juridinės valdžios, kurią asmuo gali įgyti materialaus daikto atžvilgiu (ius in re,
in re potestas), išraiška.

Tai asmeniui į materialųjį turtą priklausanti subjektinė teisė, kuri teisiniu pagrindu suteikia visišką
arba ribotą teisę į daiktą, kurio turi laikytis likę teisės subjektai – erga omnes.
Daiktinių teisių kategorijoje:

a) Skiriama nuosavybės teisė, kurią laikoma suteikiant visišką valdžią daiktui.

b) Ribotos (ex definitione) daiktinės teisės, kurias Romos jurisprudencija įvardija kaip teises į
svetimus daiktus (iura in re aliena). Ribotos daiktinės teisės (teisės į svetimus daiktus)
suteikia ne visišką, o gerokai siauresnės apimties valdžią į daiktą.

1. Kurios suteikia galimybę tik ribotai pasinaudoti svetimu daiktu (pavyzdžiui, servitutas)

2. Kurios atveria galimybę, esant nustatytoms sąlygoms, svetimu daiktu disponuoti

(pavyzdžiui, skolininkui neįvykdžius prievolės, kuri užtikrinta hipoteka, hipotekinis
kreditorius turi teisę reikalauti priverstinio įkeisto turto realizavimo)

3. asmuo, kuris perima daiktą nuosavybėn, gauna jį su visais apsunkinimais,

pasireiškiančiais kaip į daiktą nustatytos ribotos daiktinės teisės (servitutai, įkeitimas).

4. Galiausiai daiktinių teisių požymiu yra laikytinas jų pranašumas lyginant su

prievolinėmis teisėmis. Pavyzdžiui, keliems kreditoriams siekiant patenkinti savo
prievolinius reikalavimus iš skolininko turto, pirmenybę gauti reikalavimų patenkinimą
turi kreditorius, kurio prievolinė reikalavimo teisė yra užtikrinta įkeitimu. Tad
hipotekinio kreditoriaus padėtis yra pranašesnė lyginant su kitais to paties skolininko
kreditoriais.

Tiek nuosavybė, tiek ir teisės į svetimus daiktus yra teisės erga omnes (jos galioja prieš visus
trečiuosius asmenis).

Šiandien daiktinėje teisėje yra taikomas vadinamasis numerus clausus principas, reiškiantis, jog
civiliniai įstatymai numato baigtinį daiktinių teisių katalogą ir negali būti nustatomos kitokios
daiktinės teisės, nei yra numatytos civiliniame įstatyme.

Romėnų teisė niekada to tiesiogiai neįgalino, tik atskiruose romėnų teisės raidos tarpsniuose
tolydžio formuojasi naujos daiktinės teisės, kurioms teikiama absoliutaus pobūdžio gynyba
daiktiniais ieškiniais.

Daiktai, kurie yra civilinės apyvartos objektai, ir iš civilinės apyvartos išimti daiktai

Klasikinio laikotarpio teisininkai, ar daiktas gali tapti privatinių subjektinių teisių objektu, juos
skirsto į:
 a) res in commercio – civilinės apyvartos objektus;
b) res extra commercium - daiktus, išimtus iš civilinės apyvartos, kurių negalima valdyti
privatinės nuosavybės ar kitos subjektinės teisės pagrindu.
Iš civilinės apyvartos daiktai galėjo būti išimami pasaulietinės (jie buvo apibrėžiami kaip res
humani iuris) arba sakralinės (res divini iuris) teisės pagrindu.

Pasaulietinė teisė - Res extra commercium humani iuris

a) Res omnium communes – visiems žmonėms bendri daiktai (daiktai, kuriais lygiomis
sąlygomis galėjo naudotis visi žmonės). Jie nelaikyti nei privačios, nei valstybinės nuosavybės
teisės objektais. Priskiriama oro erdvė, tekantis vanduo, jūra ir jos krantai.
b) Res publicae – viešieji daiktai. Tai daiktai, kurie negalėjo būti niekeno turtas, jie priklausė
tam tikrai bendruomenei. Tokiais laikyti keliai, uostai, stadionai, paminklai, tiltai, gatvės,
viešosios aikštės, teatrai, termos (pirtys) ir t. t.

Sakralinė teisė - res extra commercium divini iuris

a) Res sacrae – dangaus dievams pašvęstieji daiktai, kaip antai, šventyklos ir altoriai. Iš
privatinės apyvartos šie daiktai buvo eliminuojami sakralinės valdžios atstovams –
pontifikams atliekant jų pašventinimą, o valstybės pareigūnams – paskyrimą kulto
reikmėms. Jie Galėjo vėl tapti apyvartos daiktais atlikus profanatio.

b) Res religiosae – daiktai, pašvęsti dievybėms, susijusioms su mirusiųjų garbinimu,

pavyzdžiui, kapavietės bei urnos su mirusiųjų palaikais ar pelenais.

c) Res sanctae – daiktai, kuriems ir be specialaus pašventinimo akto buvo taikoma sakralinė
apsauga, t. y. tikėta, jog jie apgaubti ypatinga dievybių globa. Šiai daiktų kategorijai
priklausė miesto sienos, vartai bei skirtingiems savininkams priklausančių sklypų ribas
žymintys riboženkliai.

Gajus, priešingai nei kiti klasikinės jurisprudencijos atstovai, daiktus skirsto ne į civilinės apyvartos
objektus ir tuos, kurie iš apyvartos eliminuoti, o nurodo vienus daiktus esant „mūsų turto sudėtyje“,
o kitus nepriklausant konkrečiam Romos piliečiui nuosavybės teise.

Antai, laukiniai gyvūnai tol, kol jų niekas nesumedžioja arba nesugauna, buvo niekieno nuosavybė,
tačiau toks daiktas gali būti privatinių teisinių santykių (privačios nuosavybės teisės) objektu.

Daiktų, kurie yra civilinės apyvartos objektai, klasifikavimas

visus daiktus romėnų teisė skirstė į: mancipuojamus ir nemancipuojamus, kilnojamuosius ir

nekilnojamuosius, vienalyčius, sudėtinius ir surinktinius, apibūdintus rūšiniais ir individualiais
požymiais, arba pakeičiamuosius ir nepakeičiamuosius, suvartojamuosius ir nesuvartojamuosius
(besidėvinčius), daliuosius ir nedaliuosius, pagrindinius ir antraeilius.

Vienas iš seniausių archainėje, o vėliau ir klasikinėje romėnų teisėje taikytų daiktų skirstymų
buvo res mancipi ir res nec mancipi atskyrimas.

Res mancipi kategorijai buvo priskirti Italijoje esantys žemės sklypai, seniausieji kaimo žemių
servitutai, vergai, kinkomieji ir nešuliniai gyvuliai (jaučiai, arkliai, asilai, mulai).

a) Perleidžiant nuosavybės teisę į res mancipi, buvo būtina atlikti formalius ius civile numatytus
juridinius veiksmus, jie užtikrino res mancipi apyvartos viešumą.
b) Apyvartos dalyviai negalėjo būti svetimšaliai.
c) Res nec mancipi perleidimui pakako neformalaus daikto perdavimo įgijėjui – traditio.

Res nec mancipi - provincijose esantys žemės sklypai, pinigai, gyvūnai (pavyzdžiui, drambliai arba
kupranugariai). Poklasikinėje teisėje, išnykus mancipatio, šis skirstymas faktiškai jau nebebuvo
taikomas, tačiau formaliai jį panaikino tik imperatorius Justinianas.

Civilinės apyvartos objektus romėnų teisė skirstė ir į:

a) nekilnojamuosius (res immobiles), kurių lokacijos nebuvo galima pakeisti,

b) kilnojamuosius (res mobiles, res per se moventes), kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į
kitą nepakeičiant daikto esmės

Buvo svarbu senaties klausimu, nes dar XII lentelių įstatymai numatė skirtingus įgyjamosios
senaties terminus res mobiles ir res immobiles; posesinė gynyba taikant posesinius interdiktus, nes
skirtingais interdiktais buvo ginamas faktinis žemės sklypų ir kilnojamo turto valdymas;
vindikacinis procesas (reikalaujant daikto sugrąžinimo iš svetimo valdymo); kraitis, kadangi
teisiškai ribota vyro galimybė perleisti tretiesiems asmenims į žmonos kraičio sudėtį įeinantį
nekilnojamąjį turtą be jos sutikimo; deliktinė atsakomybė, nes klasikinės epochos teisėje tik
kilnojamieji daiktai galėjo būti vagystės (furtum) objektas.

Sklypų kategorijos:

a) Praedia rustica - žemės ūkio paskirties žemės sklypai;

b) Praedia urbana - pastatų statybai skirti sklypai,
c) Praedia suburbana – miesto teritorijoje esantys, tačiau žemės ūkio paskirties, pavyzdžiui,
skirti daržams sodinti, sklypai,
d) Agri arcifini - turintys natūralias ribas, pavyzdžiui, kai sklypo riba yra pro šalį tekanti upė
arba besidriekiantis kelias,
e) Agri limitati - turintys dirbtines ribas, pavyzdžiui, pažymėti matininkų – agrimensores,
 f) Praedia Italica - Italijos žemės sklypai,
g) Praedia provincialia - provincijų žemės sklypai.

Materialiuosius daiktus (res corporales) romėnų jurisprudencija skirstė į tris rūšis:

a) Vienalyčiai (vienalypiai) – tokie, kurie sudarė vientisą ir nedalomą visumą - corpora quae
continentur uno spiritu. Tokie daiktai galėjo atsirasti (susiformuoti) natūraliai (pavyzdžiui,
akmuo, vergas, gyvulys) arba dirbtiniu būdu, dėl žmogaus vykdomos veiklos (pavyzdžiui,
paveikslas, vaza). Šiems daiktams būdinga tai, kad tol, kol jie egzistuodavo gamtoje kaip
visuma, su jais susiję teisiniai santykiai apimdavo visą šį daiktą. Ir tik tokį daiktą padalijus,
galėjo susiklostyti nauji teisiniai santykiai.

b) Sudėtiniai – daiktai, sudaryti iš kelių sudėtinių dalių, nuolatinio pobūdžio saitais sujungtų į
vieną visumą suformuojant naują daiktą – corpora ex contingentibus. Pavyždiui, daiktas
yra įtrauktas į sudėtinį daiktą kaip jo dalis (pavyzdžiui, statant namą panaudota sija arba į jo
sieną įmūryta plyta, vežimo ratas kaip sudėtinė vežimo dalis), jis nustoja buvęs
savarankiškas teisės objektas.

Daikto, kuris tapo sudėtinio daikto dalimi, savininkas galėjo reikalauti jį atidalinti tik
tuomet, jei tai būdavę fiziškai įmanoma. Teisinė priemonė, kuria pasinaudojant buvo galima
siekti šio reikalavimo įgyvendinimo, buvo ieškinys dėl daikto pateikimo – actio ad
exhibendum. Tuomet kai atsakovas vengdavęs savo noru pateikti ginčo daiktą, ieškovas,
pareikšdamas rei vindicatio, galėjo reikalauti daiktą grąžinti.

c) Surinktiniai daiktai - buvo kelių daiktų (vienalyčių arba sudėtinių) rinkinys, turintis
bendrą pavadinimą ir kaip visuma pasižymintis viena ūkine paskirtimi (pavyzdžiui, gyvulių
banda, biblioteka, muziejinių vertybių kolekcija). Kiekviena į surinktinio daikto sudėtį
įeinanti dalis turėjo savarankišką būtį, nepriklausomą nuo visumos būties.

Savarankiškas teisinių santykių ir atitinkamai civilinių sandorių objektas galėjo būti atskiri į
surinktinio daikto sudėtį įeinantys daiktai (pavyzdžiui, vienos asmeninei bibliotekai
priklausančios knygos arba vienos kieno nors bandai priklausančios avies pardavimas) arba
surinktinis daiktas kaip visuma (pavyzdžiui, visos bibliotekos arba bandos pardavimas)

Romėnų teisė taip pat skirstė į rūšiniais (genus) ir individualiais (species) požymiais
apibūdintus daiktus, kurie atitinkamai dar vadinti pakeičiamais (res fungibiles) ir
nepakeičiamais (res infungibiles).
Pakeičiami (res fungibiles) - tie, kurie apyvartoje buvo apibūdinami rūšiniais požymiais (genus),
pavyzdžiui, miltai, aliejus, pinigai, javai. Paprastai pakeičiamieji daiktai buvo apibrėžiami kaip
tokie, kuriuos galima pasverti, suskaičiuoti, pamatuoti.

Nepakeičiami (res infungibiles) - individualiai apibūdinti daiktai (species) laikyti tie, kurie buvo
įvardinami pasitelkiant individualius, specifinius požymius. Pavyzdžiui, vergas Stichas, Fidijaus
darbo deivės Veneros skulptūra, arabų veislės žirgas Pegasas ir pan.

Pavyzdžiui: Toks skirstymas pakankamai reikšmingas teisinei ir komercinei apyvartai. Paskolos

bei netaisyklingos paslaugos sutarties objektas galėjo būti tik rūšiniais požymiais apibūdinti daiktai,
nes šių sutarčių pagrindu daiktas kitai sutarties šaliai yra perduodamas nuosavybėn ir ji įgyja teisę
daiktu disponuoti (pavyzdžiui, išleisti, investuoti pinigus, suvartoti grūdus ir pan.), todėl, pasibaigus
sutarties terminui arba kitai sutarties šaliai pareikalavus, privalu grąžinti ne tuos pačius daiktus,
tačiau tokį patį kiekį (skaičių) atitinkamos rūšies daiktų.

Pavyzdžiui: prievolių teisėje atsitiktinai žuvus (casus) daiktui, kurį skolininkas buvo įpareigotas
perduoti kreditoriui, vienokios nuostatos taikytos tuomet, kai daiktas būdavo apibūdintas rūšiniais
požymiais, o visai kitos, kai tai būdavęs species.

Skirstant daiktus į suvartojamuosius (res quae ipso usu consumuntur) ir nesuvartojamuosius

(res quae ipso usu non consumuntur):

a) Suvartojamieji - šių daiktų kategorijai priskirti tie daiktai, kurių normalus vartojimas,
atsižvelgiant į ūkinę paskirtį, nulemdavo jų suvartojimą (sunaikinimą). Kitaip tariant,
naudos žmogui suvartojamasis daiktas atneša tik tuomet, kai jis yra sunaikinamas arba
pakeičiama jo esmė. Pavyzdžiui, vynas, aliejus, grūdai, kuras. Šiai daiktų grupei romėnų
teisė priskyrė ir pinigus (pecunia), kurių suvartojimą reikšdavo jų išleidimas.

b) Nesuvartojamieji - visi kiti daiktai teisine prasme laikyti nesuvartojamaisiais, kuriuos

galima vartoti daug kartų (pakartotinai). Pavyzdžiui, arklys, vergas, žemės sklypas, baldai,
drabužis.
Romėnų teisėje tai, ar daiktas suvartojamas, ar nesuvartojamas, buvo reikšminga sudarant
sandorius, kurių pagrindu savininkas suteikdavo teisę kontrahentui laikinai naudotis daiktu. ą.
Pavyzdžiui, tik nesuvartojamieji daiktai galėjo būti nuomos sutarties objektai.

Skirstymas į daliuosius (partes pro diviso) ir nedaliuosius (partes pro indiviso):

 a) Dalieji – partes pro diviso, galima nepakeičiant esmės ir nesumažinant vertės išskaidyti į
mažesnes dalis (pavyzdžiui, vynas, aliejus, miltai), iš kurių kiekviena sudarė naują,
savarankišką visumą, nuo pirminio daikto besiskiriančią tik dydžiu ir apimtimi, bet
išlaikančią visas pirminiam daiktui būdingas savybes.

b) Nedalieji – partes pro indiviso, daiktai, kurių negalima padalinti nepažeidžiant esminių
daikto savybių ir nesumažinant jo vertės (pavyzdžiui, paveikslas, statula, žirgas). Šiuo atveju
į dalis yra padalinamas ne pats daiktas, bet į jį turima teisė. Pavyzdžiui, jei keliems
bendrasavininkiams bendrosios nuosavybės teise priklauso daiktas, kuris yra fiziškai
nedalus, arba kelių asmenų naudai į tokį daiktą yra nustatyta uzufrukto teisė, laikoma, kad
kiekvienam iš bendrasavininkių tenka atitinkama idealioji nuosavybės arba uzufrukto teisės
dalis.

Romėnų jurisprudencija skyrė pagrindinius daiktus (res principalis), bei antraeilius

(papildomus).

a) Pagrindiniai daiktai (res principalis) – jie laikyti savarankiškais teisės objektais. Dėl
pagrindinio daikto sudaromo sandorio sukeliamos teisinės pasekmės buvo automatiškai
taikomos ir accessio atžvilgiu – accessio cedit principali. Tai fiziškai ir teisiškai
savarankiškas daiktas, kuris nebuvo sudėtinė pagrindinio daikto dalis, tačiau tarnavo
efektyviam ūkiniam pagrindinio daikto naudojimui (pavyzdžiui, langinės buvo namo, raktas
– spynos, mėšlas, šiaudai, javai – žemės sklypo, irklai – laivo priklausiniai).

Inventorius (instrumentum), tarnaujantis sklypui kaip pagrindiniam daiktui (pavyzdžiui,

žemei įdirbti skirti įnagiai, galvijai arba vergai), buvo perleidžiamas kartu su pagrindiniu
daiktu, jeigu perleidėjas sutartyje numatydavo papildomą sąlygą, kad šie daiktai yra laikomi
darnia visuma (fundus cum instrumento – žemės sklypas drauge su inventorium.

b) Antraeiliai (papildomus) - accessio – neatskiriamai su pagrindiniu daiktu susijusi sudėtinė

jo dalis. Accessio nebuvo savarankiškas teisės objektas.

Atskirą daiktų kategoriją sudarė vaisiai (fructus) - vaisiais buvo laikomas derlius, sudarantis
įprastą, paprastai periodiškai iš tam tikro daikto gaunamą ūkinį prieaugį, dėl kurio pats
daiktas iš esmės nepakinta arba nesunyksta (pavyzdžiui, augalai, mediena, vaismedžio vedami
vaisiai, pienas, vilna, gyvulių prieauglis, vergų darbas ir pan.).

Vaisiai, dar neatsiskyrę nuo motininio daikto (fructus pendentes), nebuvo laikomi
savarankiškais daiktais ir civilinės apyvartos objektais.

Vaisiai reiškė bet kokią gaunamą naudą, pajamas. Tai gali būti, pavyzdžiui, nuomos mokestis,
gaunamas išnuomojus namą arba žemės sklypą, už suteiktą paskolą gaunamos palūkanos.
Šių vaisių rūšių atskyrimas buvo ypač aktualus vindikaciniame procese. Pavyzdžiui, iš blogos
valios valdytojo vindikaciniu ieškiniu buvo galima reikalauti visų vaisių, kuriuos davė jo valdomas
daiktas.

Savarankiškais daiktais jie tapdavo tik atsiskyrę nuo motininio daikto. Šis atsiskyrimas galėjo būti
dvejopas:

a) Separatio - jeigu vaisius nuo motininio daikto atsiskiria natūraliai, organiškai, be žmogaus
įsikišimo, pavyzdžiui, obuoliai nukrinta nuo obels.
b) Perceptio - jeigu vaisius nuo motininio daikto atsiskiria tarpininkaujant žmogui, dėl jo
vykdomos veiklos ir yra žmogaus užvaldomas.

Vaisių vartojimo atskyrimas:

a) fructus exstantes - nesuvartotus vaisius, kuriuos natūra turi juos surinkęs asmuo.
b) fructus consumpti - vaisius, kurie buvo suvartoti.
c) fructus percipiendi vel neglecti - vaisius, kurie galėjo būti surinkti, bet tai nebuvo padaryta
dėl aplaidumo.

Asmens valdžios daiktui rūšys

Valdžia, kurią asmuo įgyja daikto atžvilgiu, galėjo būti dvejopo pobūdžio:

a) Faktinio - faktinio pobūdžio valdžia pasireiškia kaip faktinis daikto valdymas (possessio)
b) Juridinio – juridinės valdžios daiktui išraiškos formos yra, visų pirma, nuosavybė, taip pat
kitos daiktinės teisės, kurias romėnų teisė įvardina kaip teises į svetimus daiktus (iura in re
aliena). Joms priskiriami servitutai, įkeitimo teisė, emfiteuzė ir superficijus.
Romėnų teisė pirmoji atskyrė juridinę ir faktinę valdžią daiktui. Tai laikoma ne tik vienu didžiausių
romėnų teisinės minties pasiekimų bet ir viena iš svarbiausių teisinių idėjų, kurias senovės Romos
teisė perdavė vėlesnių epochų teisei.

Valdžios daiktui rūšys

Faktinė valdžia daiktui
Faktinis daikto valdymas (possessio)
Juridinė valdžia daiktui
Daiktinės teisės:
• nuosavybė
• teisės į svetimus daiktus (iura in re aliena):
servitutai, įkeitimas, emfiteuzė, superficijus
Faktinis daikto valdymas (possessio) (faktinio daikto valdymo samprata, genezė ir teisinė reikšmė,
valdymo turinys (corpus et animus), valdymo rūšys, valdymo įgijimas ir pasibaigimas, valdymo gynimas,
posesinė gynyba, tarytum valdymas (quasi possessio, possessio iuris)

Faktinio daikto valdymo samprata, genezė ir teisinė reikšmė

Valdymas – tai faktinė valdžia, kurią asmuo įgyja daiktui.

Romėnų jurisprudencija aiškiai priešino valdymo (possessio) ir nuosavybės (dominium, proprietas)

sąvokas.

Teisė valdyti daiktą (ius possidendi) yra viena iš savininkui priklausančių teisių ir sudėtinis
nuosavybės teisės turinio elementas, todėl visais tais atvejais, kai daikto savininkas savo nuosavybę
valdo pats, o nėra, pavyzdžiui, sutarčių pagrindu perdavęs valdymo kitiems asmenims, toks
valdymas yra pagrįstas nuosavybės teise ir kyla iš jos.

Privatinės teisės instituto formavimuisi ir raidai esminės reikšmės turėjo du istoriniai romėnų
teisės institutai:

a) Usus - faktinis valdymas, sudarantis pagrindą įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamosios senaties
būdu.

Usus buvo žinomas jau XII lentelių įstatymams, kurie įtvirtino nuostatą, jog tas, kuris
įstatyme nustatytą laiką faktiškai valdo daiktą, įgyjamosios senaties būdu įgyja į jį
nuosavybės teisę.

b) Possessio et usufructus - eksploatuojant provincijų žemės sklypus, laikytus Romos

valstybės nuosavybe, susiklostantys santykiai.

Pirma, valdymas, kaip faktinė valdžia daiktui, buvo pagrindas ateityje tapti daikto savininku dėl
įgyjamosios senaties. Antra, valdymui taikyta savarankiška teisinė gynyba, kuri buvo įgyvendinama
pretorių interdiktais

SKIRTUMAS Romos teritorijai ir augant valstybinės žemės fondui, didžiuliai provincijoje esantys
žemės plotai valstybės reikmėms nebuvo būtini, todėl ši buvo suinteresuota užtikrinti, kad ši žemė
būtų dirbama, o ne dirvonuotų. Tuo tikslu ji būdavo perduodama naudotis privatiems asmenims
(pasireiškia possesio et ususfructus, kai asmuo galėjo valdyti žemės sklypą, juo naudotis ir įgyti
nuosavybėn jame užauginamą derlių (motininio daikto vaisius). Šiuo atveju skirtumas tarp valdymo
ir nuosavybės akivaizdus: sklypo savininkė yra valstybė, o valdytojas – sklype ūkininkaujantis
asmuo.

Valdymo turinys. Corpus et animus

(Klasikiniu laikotarpiu) valdymo turinį skyrė du elementai:

 a) Corpus - reiškiantis fizinį asmens santykį, kontaktą su daiktu, kuris suinteresuotam
asmeniui atverdavo galimybę daiktą fiziškai veikti (valdyti). Tai buvo išorinis (objektyvusis,
materialusis) valdymo elementas. Apibrėždami šį valdymo elementą, romėnai vartodavo
sąvokas: tenere, obtinere, esse in possessione.

Daikto valdytojas yra tas, kuris daiktą gavo, pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, dovanojimo
sandorių pagrindu arba kitaip jį užvaldė. Vadinasi, net jei daiktas buvo užvaldytas vagystės ar
plėšimo būdu, tokiais būdais jį įgijęs asmuo yra daikto valdytojas (nes turi fizinį kontaktą su
daiktu). CORPUS

b) Animus - reiškė valią (ketinimą, užmojį) pasilikti daiktą sau, valdyti jį kaip nuosavą –
animus rem sibi habendi. Tai buvo vidinis (subjektyvusis, psichinis) valdymo elementas,
kurį romėnai apibrėždavo kaip animus possidendi.
Asmuo, gavęs daiktą pasaugai ar panaudai, suvokia, jog daiktas jam perduotas laikinai
(pavyzdžiui, tam tikram sutartyje nustatytam terminui) ir nesiekia jo pasilikti sau, nes daikto
savininku pripažįsta esant kitą asmenį (pasaugos ar panaudos davėją). ANIMUS

Atitinkamai, kurio nors vieno iš jų netekimas reiškia faktinio daikto valdymo pasibaigimą.

Valdymas, kuris apėmė corpus ir animus, buvo ginamas posesinės gynybos priemonėmis.
Tokios priemonės buvo pretorių interdiktai, o jais ginamas valdymas ir vadintas interdiktiniu
– possessio ad interdicta.

PAVYZDŽIUI Jei kas nors daiktą iš asmens atėmė, valdymas pasibaigia, nes asmuo praranda fizinį
kontaktą su daiktu (corpus). Kita vertus, tai nereiškia nuosavybės teisės pasibaigimo, jeigu asmuo
daiktą valdė kaip jo savininkas, nes, praradęs faktinį savo nuosavybės valdymą, jis gali imtis
procesinių gynybos priemonių, t. y. reikšti vindikacinį ieškinį ir reikalauti, kad asmuo, atėmęs
daikto valdymą ir valdantis jį be teisinio pagrindo, daiktą sugrąžintų.

Valdymo rūšys

Skiriamas į civilinį (possessio civilis) ir natūralųjį arba kūniškąjį valdymą (possessio naturalis,
possessio corporalis)

a) Possessio civilis buvo apibrėžiamas kaip valdymas, apimantis faktinę valdžią daiktui
(corpus) bei valią pasilikti daiktą sau. Civilinis valdytojas valdė daiktą savo nuosavu vardu.
Kadangi drauge su kitų įgyjamosios senaties sąlygų įgyvendinimu, toks valdymas buvo
pagrindas įgyti nuosavybės teisę į daiktą pagal senatį t. y. valdymas iki sueis įgyjamosios
senaties terminas ir asmuo pagal senatį įgis nuosavybės teisę į valdomą daiktą.

b) Possessio naturalis - kai asmuo daiktą valdė fiziškai, tačiau neturėjo ketinimo (valios)
pasilikti daiktą sau, natūralųjį valdymą galima apibūdinti kaip grynai faktinį, jokiu teisiniu
pagrindu neparemtą, netitulinį valdymą.
 Detencija reiškė daikto valdymą teisinio santykio (pavyzdžiui, sutarties), siejančio
detentorių su daikto savininku arba jo valdytoju, pagrindu. Tai buvo valdymas svetimu
vardu. Detentoriais laikytinas, pavyzdžiui, asmuo, kuris gavo daiktą panaudai, pasaugai,
uzufrukto teisės pagrindu, išsinuomojo. Detentoriams iš esmės nebuvo teikiama posesinė
gynyba pretorių interdiktais (valdytojams buvo).

Būta keleto ypatingų laikytojų (detentorių) kategorijų, kurie galėjo asmeniškai ir tiesiogiai kreiptis į
pretorių interdiktinės gynybos, neprašydami, kad daikto savininkas padėtų susigrąžinti prarastą
daikto valdymą. Tokiais detentoriais romėnų teisė pripažino esant:

a) kreditorių, kuriam skolininkas, užtikrindamas prievolės įvykdymą, įkeitė ir perdavė savo

daiktą, t. y. įkaito gavėją (įkaito turėtoją),
b) prekaristą, t. y. asmenį, kuriam daiktas buvo perduotas iki pareikalavimo,
c) sekvestro depozitorių, t. y. asmenį, kuriam daiktas deponuotas saugoti teismo nutartimi arba
ginčo šalių sutikimu iki baigsis teismo procesas ir bus išspręstas šalių ginčas dėl daikto,
d) emfitentą, kuriam daiktas perduotas amžinosios nuomos teisės pagrindu, bei superficiarijų, t. y.
asmenį, kuris naudojosi pastatu, pastatytu svetimame sklype.
Klasifikuojant valdymą, reikia skirti teisėto (possessio iusta) ir neteisėto (possessio iniusta)
valdymo atvejus:

a) Possessio iusta (teisėtas valdymas) - kai daikto valdymas sutapo su kokia nors teise,
pavyzdžiui, kai asmuo valdė daiktą į jį turimos nuosavybės teisės pagrindu arba kai
kreditorius valdė įkeistą daiktą įkeitimo teisės pagrindu. Teisėto valdymo atveju valdymo
įgijimo pagrindas atitinka teisinę tvarką (iustus titulus).

b) Possessio iniusta (neteisėtas valdymas) - susiklostydavo tuomet, kai valdymas nebuvo

susijęs su jokia teise, o atsirasdavo teisės pažeidimo (delikto) pagrindu (pavyzdžiui, vagies
įgytas valdymas). Neteisėtas valdymas dar buvo apibūdinamas kaip ydingas.
Su valdymo skirstymu į teisėtą ir neteisėtą glaudžiai siejasi valdymo gera (possessio bonae
fidei) ir bloga (possessio malae fidei) valia kategorijos.

a) Possessio bonae fidei (valdymas gera valia) - kai valdytojas buvo įsitikinęs, kad jo
valdymas atitinka teisę į daiktą.

b) Possessio malae fidei (valdymas bloga valia) - kai valdytojas suvokė, jog jo valdymas
neatitinka teisinės padėties (pavyzdžiui, vagis arba vogtų daiktų supirkėjas) ir pažeidžia kitų
asmenų daiktines teises į daiktą.
Ar valdytojas yra geros, ar blogos valios, lemia causa possessionis – valdymo pagrindas. Vien
daiktą valdančio asmens subjektyvios valios nepakanka pakeisti santykius dėl daikto, kurie siejo
valdytoją su trečiaisiais asmenimis.

Valdymas gera valia buvo pagrindas įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamosios senaties būdu.
Valdymo įgijimas ir pasibaigimas

Valdymas buvo įgyjamas įgyjant fizinę valdžią daiktui, kuri buvo susijusi su valia daiktą
pasisavinti.

Fizinio valdymo elemento (corpus) įgijimui taikytos šios nuostatos:

a) Pirminiu būdu (nedalyvaujant ankstesniajam daikto valdytojui) įgyjant kilnojamojo

daikto valdymą, buvo reikalaujama daikto užvaldymo (pavyzdžiui, sumedžioti laukinius
žvėris, pasiimti daiktą su savimi, iškasti žemėje paslėptą lobį). Tuo tarpu įgyjant
nekilnojamojo daikto valdymą, reikalauta įžengimo (įėjimo) į sklypą bei jo užvaldymo
ūkine prasme (pavyzdžiui, sklypo aptvėrimo).

b) Išvestiniu būdu (iš ankstesniojo savininko) įgyjant nekilnojamojo daikto valdymą,

klasikinė romėnų teisė reikalavo tiesioginio fizinio įgijėjo kontakto (sąlyčio) su daiktu.
Pavyzdžiui, reikėdavę įžengti į žemės sklypą arba apeiti jo ribas. Imperijos laikotarpio
teisėje šie reikalavimai sušvelninti: pakako vien prisiartinti prie daikto ir jį pamatyti
dalyvaujant ligtoliniam valdytojui. Įgyjant kilnojamojo daikto valdymą, pakako, kad
daiktas patektų įgijėjo valdžios sferon – in conspectu. Pavyzdžiui, būtų paliktas įgijėjo
namuose, įgijėjui būtų įteikti raktai nuo sandėlio, kuriame saugomos jo nupirktos prekės,
pats įgijėjas pastatytų prie sandėlio sargybą, antspauduotų ar kitaip paženklintų įsigytas
prekes.

Įgyjant valinį valdymo elementą, taikytos tokios taisyklės:

a) Pirminio valdymo įgijimo atveju pats daikto užvaldymo panaudojant jėgą faktas aiškiai
rodydavo subjekto valią valdyti daiktą (animus), pasilikti jį sau.

b) Įgyjant valdymą išvestiniu būdu, apie įgyjančiojo animus spręsta atsižvelgiant į pagrindą,
kuriuo daikto valdymas įgytas. Pavyzdžiui, jei valdymas buvo įgytas pirkimo-pardavimo ar
dovanojimo sutarties pagrindu, neabejotinai laikyta asmenį turint ketinimą (valią) pasilikti
daiktą sau, valdyti kaip savo nuosavybę.

Tam tikri asmenys laikyti negalintys savarankiškai suformuoti ir išreikšti valią įgyti teisių (tokie
buvo teisinio veiksnumo neturintys asmenys, pavyzdžiui, vaikai iki 7 metų, asmenys, sergantys
psichikos liga, valdymą jie įgydavo per tarpininką – globėją arba rūpintoją.

Valdymo įgijimas vien valios dėka (solo animo)- valdymas tokiais atvejais yra įgyjamas vien
kintant subjektyviajam elementui, t. y. keičiantis valios pobūdžiui, o su fiziniu elementu (corpus)
jokių pokyčių neįvyksta, nes daiktą turi tas pats asmuo

Traditio brevi manu – tai atvejis, kai ligtolinis detentorius, sutarties, sudarytos su asmeniu, iki tol
valdžiusiu daiktą (valdytoju), pagrindu įgydavo daikto valdymą. Pavyzdžiui, Marijus perdavė
Darijui pasaugoti sidabrinę paterą. Vėliau Marijus pardavė paterą Darijui. Asmuo, iki tol buvęs tik
laikytojas (šiuo atveju depozitorius), pasikeitus valdymo pagrindui (causa possessionis), tampa
daikto valdytoju.

Constitutum possessorium yra situacija, kai asmuo, iki tol valdęs daiktą, atsisakydavo valdymo,
tačiau likdavo daikto detentoriumi, t. y. valdytoju kito asmens vardu (alieno nomine). Pavyzdžiui,
Marijus, Kampanijoje esančios vilos valdytojas ir drauge jos savininkas, parduoda vilą Darijui,
tačiau lieka gyventi joje nuomininko (conductor) teisėmis.

PRARANDAMAS

a) Valdymas baigdavosi negrįžtamai praradus fizinį galimumą veikti daiktą, t. y. netekus

corpus, kai, pavyzdžiui, daiktas iš valdytojo pavagiamas arba valdytojas jį pameta.

b) Faktinio valdymo pabaigą ženklino ir animus praradimas valdytojui nutarus, jog jis
daugiau nebenori valdyti daikto, ir išreiškus tokią savo valią. Pavyzdžiui, jei valdytojas ilgą
laiką nebesirūpina žemės sklypu, jo nedirba, išmeta kilnojamąjį daiktą (šiuo atveju
netenkama abiejų valdymo elementų.

c) Valdymas taip pat baigdavosi mirus valdytojui arba įvykus jo capitis deminutio maxima
(net ir karo belaisviui grįžus į Romą ir atgavus teisinį subjektiškumą, faktinis daikto
valdymas (panašiai kaip ir santuoka, kuri laikyta faktinio pobūdžio santykiais)
neatsinaujindavo).

d) Valdymo pabaiga laikytas ir daikto fizinis sunaikinimas, taip pat ir jo eliminavimas iš

civilinės apyvartos (pavyzdžiui, jei daiktas paskiriamas viešosioms (res publicae) arba
religinio kulto (res sacrae) reikmėms).

Posesinės gynybos samprata ir reikšmė

Teisinės priemonės, skirtos valdymui ginti, buvo posesiniai interdiktai, kuriais pretorius
uždrausdavo savavališkus trukdymus valdyti daiktą arba įsakydavo sugrąžinti daiktą, kuris iš
ankstesniojo valdytojo buvo atimtas.

Šia tvarka gintas išimtinai tik valdymas kaip faktinė padėtis, o argumentams, susijusiems su teise į
daiktą, reikšmės neteikta. Pretoriui svarbu buvo išsiaiškinti tik tai, kas buvo paskutinis neydingas
daikto valdytojas bei kas valdymą pažeidė.

Posesinės gynybos ir petitorinio proceso skirtumai

Atskyrimo kriterijus Posesinė gynyba Petitorinis procesas

Gynybos objektas Faktinis daikto valdymas Daiktinė teisė (nuosavybė)

Įrodinėjimo dalykas Paskutinio valdymo ir jo Nuosavybės teisė į daiktą

 pažeidimo faktai

Gynybos pobūdis Administracinė procedūra Teismo procesas

(interdiktais) (įgyvendinama ieškiniais)

Gynybos priemonė Posesinis interdiktas Daiktinis ieškinys (petitum)

(interdictum)

Posesinės gynybos priemonės. Posesinių interdiktų sistema

Trys posesinių interdiktų grupės:

a) Interdicta retinendae possessionis, jais siekta pašalinti trukdymus valdyti daiktą. paprastai
priskiriami interdictum uti possidetis bei interdictum utrubi, nors jais buvo galima ne tik
šalinti trukdymus daiktą valdyti (defenzyvinio pobūdžio apsaugos priemonė), bet ir
susigrąžinti prarastą daiktą (ofenzyvinio pobūdžio gynybos priemonė).

b) Interdicta recuperandae possessionis – jais siekta prarasto valdymo atkūrimo, buvo skirti
valdymo apsaugai (gynimui)
Skiriami tiek retinendae ir recuperandae grupėms:

Interdictum uti possidetis taikytas nekilnojamojo turto (žemės sklypų ir pastatų)

valdytojams ginti. Šiuo interdiktu valdytojas naudojosi prieš asmenį, kuris panaudodamas
jėgą arba paslapčia padarė tam tikrus pakeitimus valdytojui priklausančiame žemės sklype.
Šiuo interdiktu pretorius nurodydavo faktiniu daikto valdytoju laikyti tą šalį, kuri interdikto
paskelbimo metu priešingosios šalies atžvilgiu buvo neydingas valdytojas. Interdikto tekste
įrašytas draudimas naudoti jėgą buvo adresuojamas abiem šalims.

Interdictum utrubi taikytas kilnojamų daiktų (dažniausiai vergų) valdytojams ginti. Teisę
kreiptis dėl interdictum utrubi turėjo ne tik kilnojamojo daikto valdytojas, kuriam tretieji
asmenys trukdė valdyti daiktą, tačiau ir tas, kuris daikto valdymą buvo praradęs. Ginčą
laimėdavo ta šalis, kuri per paskutiniuosius vienerius metus iki paskelbiant interdiktą ilgiau
neydingai valdė daiktą (nebuvo įgijusi klasta ir pan).

Interdictum si uti frui prohibitus esse dicetur buvo nukreiptas prieš asmenį, kuris jėga
trukdydavo ieškovui įgyvendinti uzufrukto teisę. Klasikinėje teisėje šiuo atveju ieškovui
buvo keliamas neydingo valdymo reikalavimas, kurio Justiniano teisėje buvo atsisakyta.

Interdictum unde vi taikytas siekiant neydingam valdytojui grąžinti nekilnojamojo daikto

valdymą, kuris iš jo buvo atimtas jėga (vi). Interdikto unde vi atveju atsakovas galėjo būti ne
tik asmuo, atėmęs daikto valdymą ir valdantis ginčo objektą, tačiau ir trečiasis asmuo, kurio
vardu ar nurodymu valdymas buvo atimtas panaudojant jėgą. Interdikto tikslas buvo atgauti
žemės sklypą su visais jo duotais vaisiais. Galėjo kreiptis per vienerius metus.
 Interdictum de precario bei interdictum de clandestina possessione. Pirmuoju naudotasi
prieš prekaristą, kuris, nepaisydamas savininko (precarium dans) reikalavimo, negrąžino
daikto, perduoto iki pareikalavimo. Teisė pasinaudoti šiuo interdiktu nebuvo ribojama
senaties terminu.

c) Interdicta adipiscendae possessionis grupės interdiktais naudotasi siekiant įgyti valdymą

daikto, kurio anksčiau asmuo nevaldė. Šiai grupei priskirtini:

1. salviškasis interdiktas (interdictum Salvianum), kuriuo hipotekinis kreditorius galėjo

reikalauti perduoti jam faktiškai valdyti skolininko (žemės sklypo nuomotojo, kuris
hipotekiniu įkeitimu užtikrino prievolės sumokėti žemės nuomos mokestį įvykdymą)
hipotekos būdu įkeistą žemės ūkio inventorių (invecta et illata),
2. interdictum quorum bonorum, kuriuo pretorinis įpėdinis galėjo reikalauti perduoti jam
valdyti palikimą sudarantį turtą.

Tarytum valdymas (quasi-possessio, possessi

Klasikinė romėnų teisė laikėsi nuomonės, jog faktinio valdymo objektas galintis būti tik
materialusis daiktas (res corporales), nes tik tokie daiktai turintys corpus (materialų pavidalą), kurį
galima užvaldyti.

Pozicija, jog valdyti galima ir nematerialiuosius daiktus, kitaip tariant, turtines teises, atsiranda tik
poklasikinėS epochos teisėje, kurioje tokia situacija imama kvalifikuoti kaip tarytum valdymas
(quasi-possessio, possessio iuris).

Šiuo atveju dažniausiai turėta mintyje faktinį tam tikros teisės į svetimą daiktą įgyvendinimą.

Pavyzdžiui, nors servitutas jo naudai nenustatytas, asmuo semia vandenį iš kaimyniniame sklype
esančio telkinio, renka vaismedžių duodamus vaisius, nors sodo savininkas uzufrukto jo interesais
nėra nustatęs. Kai kuriais atvejais (kai dėl tokio elgesio kildavo ginčas arba buvo mėginama užkirsti
kelią tokiam elgesiui) pretoriai tarytum valdymą įgyvendinantiems asmenims teikdavo interdiktinę
gynybą (pavyzdžiui, asmeniui, kuris faktiškai naudojosi vandens sėmimo servitutu, teiktas
interdictum de aqua).

Pagrindinė literatūra: 1. Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. Vilnius: Justitia, 2007, p. 97-120.
2. Jonaitis M. Romėnų privatinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014, p. 173- 202.