PAVELDJIMO TEIS

1. Paveldjimo samprata. Mirusiojo asmens teisi permimo bdai

Fizinio asmens mirtis juridinis faktas (vykis), sukeliantis reikmingus teisinius
padarinius. Dalis subjektini teisi (galinim) negrtamai inykdavo drauge su asmens mirtimi. Tai,
vis pirma, pasakytina apie mirusiajam priklausiusius galinimus eimos teiss srityje. Mirtis reik
tvo valdios vaikams, vyro valdios monai, globjo, rpintojo funkcij pasibaigim.
Tuo tarpu turtinio pobdio teiss (iskyrus negausias iimtis) buvo paveldimos, t. y.
pereidavo mirusiojo pdiniams.
Paveldjimo teis viena i turtins teiss dali, apimanti teiss norm,
reglamentuojani paveldjim po asmens mirties, visum. Gajaus ir Justiniano Institucijose nuostatos,
susijusos su paveldjimo teise, yra dstomos antrojoje ir treiojoje knygose. Kitaip tariant, paveldjimo
teisiniai santykiai yra priskiriami ius quod ad res pertinet (teisei, susijusiai su daiktais). Tai, kaip
nurodo Gajus, aikintina tuo, jog palikimas (hereditas), nors daugiausiai j sudaro materialieji daiktai,
pats yra laikomas nematerialiuoju daiktu (res incorporales), kadangi paveldjimo teis esanti
nemateriali (G. 2, 14). Tuo tarpu pandektinje privatins teiss sistemoje paveldjimo teis yra vienas
i keturi poaki, sudarani specialij privatins teiss dal.
Paveldtojui, kuris taip pat vadinamas pdiniu (heres), pereidavo mirusiajam
priklausiusios turtins prigimties teiss ir pareigos. Kaip minta, nors daniausiai pagrindin paveldimo
turto mass dal sudarydavo materials daiktai, pdiniams pereidavo ir mirusiojo turtins teiss
(pavyzdiui, prievolins reikalavimo teiss, ems sklyp servitutai, aminosios nuomos teis
(emfiteuz) bei pareigos (pavyzdiui, i paskolos sutarties kylanti pareiga grinti skol).
Su fizinio asmens mirtimi pasibaigdavo ir pdiniams nepereidavo tokios subjektins
teiss, kurios, nors ir bdamos turtins prigimties, buvo ypa glaudiai susijusios su konkretaus
subjekto asmenybe. Toki subjektini teisi pavyzdys gali bti asmeniniai servitutai (usus, ususfructus,
habitatio), kuriuos romn jurisprudencija teig esant iura personalissima (itin asmeninio pobdio
teismis), todl ilgiausias terminas, kuriam ios teiss galjo bti nustatomos, buvo asmens, kurio
interesais teis nustatoma, gyvenimo trukm (iki gyvos galvos). Paveldima nebuvo taip pat ir prievol
sumokti baud u padaryt privatins teiss paeidim (delikt) bei i kai kuri delikt atsiradusios
reikalavimo teiss (t. y. teis reikalauti dl delikto kilusios alos atlyginimo).
Julijanas paveldjim apibria kaip visumos teisi, kurios priklaus mirusiajam, permim:
Hereditas nihil aliud est, quam successio in universum ius quod defunctus habuerit, t. y. paveldjimas
yra ne kas kita kaip visumos teisi, kurias turjo mirusysis, permimas (D. 50, 17, 62).
Paveldjimo atveju palikjo teisi ir pareig visuma pdiniui pereidavo vieno sandorio
pagrindu, todl paveldjimas yra universaliojo teisi permimo (universaliosios sukcesijos) pavyzdys.
pdinis tapdavo mirusiojo asmenybs tsju, o paveldtas turtas ipso iure susiliedavo su nuosavu
pdinio turtu.
Kita vertus, romn teisei buvo inomi atvejai, kai gyvieji asmenys perimdavo ne
mirusiojo turtini teisi ir pareig visum, o konkreias (pavienes) mirusiajam priklausiusias turtines
teises arba gaudavo tam tikr turtin naud palikimo sskaita netapdami kaip nors atsakingi u palikjo
skolas. Romn teisje tokiais mirusiojo asmens teisi permimo atvejais yra laikytini legatai ir
fideikomisai, kuriuos galima palyginti su iuolaikinje paveldjimo teisje inomu testamentins
iskirtins institutu. Kaip minta, prieingai nei hereditas, legatai ir fideikomisai laikytini singuliarinio
teisi permimo (singuliarinis sukcesijos) atvejais.
MIRUSIOJO
TEISI PERMIMO
BDAI

Universalus mirusiojo teisi permimas

Paveldjimas (hereditas)

Singuliarinis mirusiojo teisi permimas

Legatai, fideikomisai

2. aukimas paveldti. Paveldjimo pagrindai. pdini rys.

pdiniu (heres) galjo tapti tik aukiamas paveldti asmuo. aukimas paveldti (delatio
hereditatis) vykdavo: testamento (testamentinis paveldjimas, ex testamento, taip pat vadinamas
secundum tabulas) arba teiss norm pagrindu, t. y. nesant galiojanio testamento ar testamentui
netekus galios (paveldjimas be testamento - ab intestato).
Be i paveldjimo pagrind, romn teisei buvo inomas ir vadinamasis successio
contra tabulas, t. y. mirusiojo turto paskirstymas kitaip (prieingai) nei jis buvo nurods savo
sudarytame testamente. Taip atsitikdav tuomet, kai siekiant apsaugoti artimiausi mirusiojo eimos
nari turtinius interesus, palikjo sudarytas testamentas galjo bti pripaintas negaliojaniu kaip
sudarytas nesilaikant savo pareig eimos nari atvilgiu, taip pat tuomet, kai nepaisant to, kad vis
turt mirusysis paliko testamentiniam pdiniui, artimiausi mirusiojo eimos nariai pretenduodavo
privalomj palikimo dal.
PAVELDJIMO PAGRINDAI
Testamentinis paveldjimas
(successio ex testamento / successio secundum
tabulas)

Paveldjimas be testamento
(successio ab intestato)

Romn teisje teik itin aikiai ireikt pirmenyb paveldjimui pagal testament.
Testamentinis paveldjimas ir paveldjimas ab intestato eliminuodavo vienas kit, t. y. paveldjimas
pirmuoju bdu dar negalim paveldjim antruoju. Tai atspindi romn teiss principas: Nemo pro
parte testatus, pro parte intestatus decedere potest, t. y. Niekas negali mirti dl dalies turto sudars
testament, o dl dalies ne (paliks ir testamentini, ir statymini pdini) (D. 50, 17, 7). Pavyzdiui,
jei testatorius savo testamente paskyr pdin ir numat, jog jis turintis teis paveldti testatoriaus
turto, iam testamentiniam pdiniui, bet ne statyminiams pdiniams atitekdavo ir likusioji turto dalis.
inotos tik palyginus negausios io bendrojo principo iimtys. Tokiomis, vis pirma, laikytini
successio contra tabulas atvejai, nes tuomet tam tikros mirusiojo turto dalys atitekdavo ir
testamentiniam, ir statyminiais pdiniams, o taip pat kario testamentas (testamentum militis), kadangi
kariui paskyrus testamentin pdin ir numaius jo teis paveldti tik dal testatoriaus turto, likusioji
kario palikimo dalis atitekdavo jo testamentiniams pdiniams. Pabrtina, kad vlesni epoch teis
tokio absoliutaus testamentinio paveldjimo prioriteto principo, koks buvo inomas senovs Romos
teisei, neperm ir netvirtino. Pavyzdiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.22 straipsnio,
reglamentuojanio testamentu nepaskirtos turto dalies paveldjim, 1 dalyje nustatyta, jog testatoriaus
turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp pdini pagal statym.
aukimas paveldti (delatio hereditatis) - tai teisin galimyb aukiamam paveldti
asmeniui gyti palikim. iuo poiriu btina skirti dvi senovs Romos teiss inotas pdini ris. Tai
nam pdiniai arba, kitaip tariant, pdiniai, privalantys priimti palikim (heredes domestici et heredes
necessarii) bei paaliniai arba svetimieji pdiniai (heredes extranei).
Pirmj pdini grup sudar asmenys, palikjo mirties momentu esantys jo, kaip eimos
galvos, valdioje (in potestate). Pavyzdiui, vaikai, pavalds tvui, mona, paklstanti vyro valdiai,
vaikiai, esantys tvio valdioje. Palikjo mirties momentu nam pdiniai, kurie yra aukiami

paveldti pagal testament arba ab intestato, ipso iure gydavo palikim. Tai atsitikdavo net ir prie j
vali, nes nam pdiniai negaljo atsisakyti priimti eimos galvos palikim. Pasak Justiniano
Institucij: Omnimodo, sive velint, sive nolint, tam ab intestato quam ex testamento heredes fiunt, t.
y. pdiniais jie tapdavo bet kuriuo atveju: tiek jiems to norint, tiek ir nenorint, tiek nesant testamento,
tiek ir pagal testament (Inst. 2, 19, 2). Atsivelgiant tai, ios ries pdiniai vadinti pdiniais,
privalaniais priimti palikim (heredes necessarii).
Tuo tarpu antrosios ries pdinius Justiniano Institucijose teigiama deliberandi
potestas est de adeunda hereditate vel non adeunda, t. y. juos turint galimyb apsvarstyti, ar priimti
palikim, ar jo nepriimti (Inst. 2, 19, 5). Paalini arba svetimj pdini aukimas paveldti
laikytinas oferta, kuri ie laisva valia galjo akceptuoti arba atmesti. Taigi, paaliniai pdiniai
palikim gydavo tik pareik apie tai, kad jie palikim priima, t. y. dka aditio hereditatis.
Atsivelgiant tai, ios ries pdiniai dar yra vadinami savanorikais, o teis atsisakyti priimti
palikim ypa reikminga buvo tokiais atvejais, kai palikjo turto aktyvas (materialus turtas ir turtins
teiss) bdavs maesnis nei jo turto pasyvas (skoliniai sipareigojimai).
Schematikai palikimo gijim tais atvejais, kai j paveldi privalomieji ir, kai jis atitenka
savanorikiems pdiniams, galima pavaizduoti itaip:
Heredes domestici vel necessarii
I. Delatio hereditatis
(aukimas paveldti)

II. Aquisitio hereditatis

(Palikimo gijimas)

Heredes extranei vel voluntarii

I. Delatio hereditatis
(aukimas paveldti)

II. Aditio hereditatis

(Valios priimti palikim
pareikimas)

III. Aquisitio hereditatis

(Palikimo gijimas)

3. Paveldjimo teiss dualizmas: paveldjimas pagal ius civile (hereditas) ir pretori teis
(bonorum possessio)
Klasikinei romn teisei neretai bdingas dualizmas, t. y. situacijos, kai tam tikri privatiniai
santykiai yra reglamentuojami tiek civilins, tiek pretori teiss (pastarajai upildant egzistuojanias
civilinio teisinio reguliavimo spragas, tobulinant ar koreguojant jo nuostatas), ypa rykiai atsiskleidia
paveldjimo teiss srityje. Iki imperatoriaus Justiniano epochos, senovs Romos teisje koegzistavo dvi
paveldjimo sistemos: paveldjimas pagal ius civile bei paveldjimas pagal ius honorarium, t. y.
remiantis magistrat (didija dalimi pretori) kuriama teise. Aptarsime pagrindines i paveldjimo
sistem skirtybes ir tokio teisinio reguliavimo dualizmo susiklostymo prieastingum.
Paveldjimas (o taip pat ir palikimas) ius civile buvo vardinamas tuo paiu terminu
-hereditas, o pdinis pagal civilin teis heres. Didija dalimi pagrstas XII lenteli statymais,
civilinis paveldjimas reguliuotas itin grietomis teiss normomis, pagal kurias paveldjimo ab
intestato teis apribota labai siauru pdini ratu. Pernelyg siauras pdini ab intestato ratas tapo viena
i prieasi, nulmim, jog jau ikiklasikinje romn teisje greta paveldjimo pagal ius civile, m
funkcionuoti paveldjimas pagal pretori teis, vadintas bonorum possessio (veriant paodiui tai
reikt tiesiog turto valdymas). I esms bonorum possessio buvo suinteresuot asmen praymu
pretoriaus suteikiamas leidimas faktikai valdyti palikimo sudt einant turt. Paveldtojas pagal

pretori teis vadintas bonorum possessor. Pretorius j traktavo kaip pdin (loco heredis) ir teik
teisin gynyb. ia dera pabrti pagrindin skirtum tarp civilinio ir pretorinio pdinio: palikim
gijs civilinis pdinis tapdavo kviritiniu jo savininku, o tuo tarpu pretorinis tik faktiniu palikimo
valdytoju.
Istorikai bonorum possessio pirmiausiai reik teiss akt, pretoriaus suteikiam
pdiniui pagal civilin teis, kurio pagrindu jis galjo gyti palikimo valdym. Pretoriaus suteikiamas
possessio bonorum tuo paiu apsprsdavo ir tai, kas galimame teismo procese dl palikimo uims
atsakovo procesin padt. Bonorum possessio tai viena i pretori teiss pagelbjimo civilinei
teisei reglamentuoti atitinkamus teisinius santykius (adiuvandi iuris civilis gratia) apraik.
Be to, bonorum possessio tam tikra prasme ir modifikavo civilin paveldjimo teisini
santyki reglamentavim. Kaip minta, paveldjimo ab intestato teis ius civile apribojo palyginus
siauru pdini ratu. Tai atspindi jos principas: In legitimis hereditatibus successio non est, t. y.
Paveldint pagal civilin teis, pdiniai nra aukiami paveldti eilmis. Tai reikia, kad jei kart
paveldti aukti statyminiai pdiniai palikimo neprim, palikimas nebuvo silomas paveldti kitiems
(t. y. tolimesns eils pdiniams), o traktuotas kaip palikimas, kurio niekas neprim (bonum vacans).
Taigi, pagal civilin teis toks palikimas, kuris dar vadinamas imariniu, pereidavo valstybei.
Siekdamas ukirsti tam keli, pretorius suteikdavo teis valdyti mirusiojo turt asmenims, kurie galjo
bti pdiniai pagal ius civile, taiau nebuvo aukiami paveldti (kadangi paveldti aukiamas
artimesns eils pdinis palikimo neprim). iuo atveju bonorum possessio buvo civilins teiss
papildymo, kur atliko pretori teis (supplendi iuris civilis gratia), apraika.
Bgant laikui ir pamau silpstant agnatins giminysts reikmei eimos santyki
teisiniame reglamentavime ir tolydio stiprjant cognatio (kraujo giminysts) svarbai, pretorius galjo
perduoti mirusiojo palikim faktikai valdyti net ir asmenims, nepriklausantiems civilini pdini
ratui, pavyzdiui, emancipuotam snui, kurio (kaip nesusijusio su palikju pavaldumo (patria potestas)
ryiais civilin teis nelaik pdiniu ab intestato) . iuo atveju bonorum possessio traktuotinas kaip
civilins teiss koregavimo (taisymo) corrigendi iuris civilis gratia apraika.
Pretoriaus suteiktas faktinis palikimo valdymas kai kuriais atvejais galjo turti tik tam
tikros reliatyvios, t. y. ribotos reikms santykyje su paveldjimu pagal civilin teis (hereditas). iuo
poiriu, palikim sudaranio turto valdymas galjo bti: bonorum possessio cum re (su turtu, t. y.
definityvaus, galutinio pobdio) arba bonorum possessio sine re (be turto, t. y. provizorinio, laikino
(negalutinio) pobdio). Bonorum possessio cum re tai atvejis, kai paveldtojas pagal pretori teis
realiai gaudavo palikim sudarant turt, t. y., jei jo teis palikim bdavo laikoma turinia pirmenyb
prie teises, kurias palikim reikdavo pdiniai pagal civilin teis. Tuo tarpu bonorum possessio sine
re laikoma situacija, kai pretorinis pdinis - bonorum possessor buvo traktuojamas kaip turintis
silpnesn teis palikim ir privaldavs perduoti mirusiojo turt jo reikalaujaniam civiliniam
pdiniui, kuris savo ruotu laikytas turini palikim daugiau teisi.
Santykis tarp bonorum possessio cum re ir sine re iliustruotinas konkreia situacija
paveldjimu pagal vadinamj pretorin testament. Remiantis ius civile, testamentas galjo bti
sudaromas tik naudojantis odinmis io sandorio sudarymo formomis (pavyzdiui, atliekant
mancipacij). Ilgainiui paskutin testatoriaus valia imta dstyti raytiniame dokumente, kuris bdavo
pateikiamas tvirtinti liudytojams. Nors civilin teis tokio paskutins valios ireikimo bdo nelaik
tinkama testamento sudarymo forma ir tokiame raytiniame dokumente paveldtoju nurodytas asmuo
negaljo tapti civiliniu pdiniu, pretorius, remdamasis raytiniu testamentu, galjo perduoti palikim
faktikai valdyti asmeniui, kuris tokiame testamente nurodytas kaip pdinis. Taiau tuo atveju, jei jam
faktikai valdant palikim (iki sueis gyjamosios senaties terminai ir jis taps palikimo savininku),
civiliniai pdiniai ab intestato pareikdavo iekin dl palikimo ireikalavimo, pretorinis pdinis
privaldavo palikim perduoti jiems. Tai reikia, kad pretorin pdin teis traktavo kaip turint maiau
teisi palikim nei civiliniai pdiniai ab intestato, o jo bonorum possessio tokiu atveju buvo bonorum
possessio sine re, nes galiausiai turtas atitekdavo ne pretoriniam, o civiliniam pdiniui. Padtis pakinta

II a. (valdant imperatoriui Antonijui Pijui), kai pdiniui, paskirtam pretoriniu testamentu, suteikiama
teis civilini pdini ab intestato reikiam iekin dl palikimo ireikalavimo i svetimo valdymo
(hereditatis petitio), pateikti procesin ilyg (atsikirtim) exceptio doli. Teisjas, vertins tok
atsikirtim, civilinio pdinio ab intestato iekin atmesdavo, todl galiausiai palikimas visam laikui
atitekdavo bonorum possessor (t. y. pdiniui, paskirtam pretoriniu testamentu). iuo atveju jo
bonorum possessio laikytinas bonorum possessio cum re.
Paveldjimo teisini santyki reglamentavimo dualizmas egzistavo vis klasikin romn
teiss raidos laikotarp, o poklasikinje teisje skirtumai tarp paveldjimo pagal civilin ir pretori teis
laipsnikai nyko.
4. Paveldjimas pagal testament
4.1. Testamento samprata
Testamentas (testamentum) tai vienaalikas paskutins valios ireikimas mirties atveju, kuriuo
paskiriamas pdinis.
Kaip vienaalikas potvarkis, testamentas buvo tik testatoriaus (palikjo) valios iraika. Jo
galiojimui nebuvo reikalingas nei pdinio leidimas, nei jo sutikimas bti paskirtam testamentiniu
pdiniu. Be to, kaip sandoris, sudaromas mirties atvejui (mortis causa), testamentas, nors ir suraomas
testatoriui esant gyvam, teisinius padarinius sukelia tik po testatoriaus mirties.
Testamentui bdingas neatlygintinumo poymis, t. y. u teiss paveldti testatoriaus turt po jo
mirties suteikim negaljo bti reikalaujama kokio nors atlyginimo. Su atlygintinumu nesietinas
romn testamentuose pasitaikydavs modus, t. y. testamentiniam pdiniui numatomas pareigojimas.
Pavyzdiui, sutvarkyti ar priirti testatoriaus kapaviet, pastatyti jam paminkl ir pan. Pradioje
modus buvo greiiau moralinio pobdio pareiga, saisiusi pdin, kurios vykdymo nebuvo galima
reikalauti priverstine tvarka.
Apibendrintai pasakytina, kad testamentas tai neatlygintinis, vienaalis sandoris mirties
atvejui (mortis causa).
Atkreiptinas dmesys tai, jog testament romn teis laik paskutins valios (ultima
voluntas) pareikimu, todl iki pat testatoriaus mirties testamentas galjo bti ataukiamas arba
keiiamas. Tai atspindi romn teiss principas: Ambulatoria enim est voluntas defuncti usque ad vitae
supremum exitum, t. y. palikjo valia gali bti keiiama iki pat jo mirties (D. 34, 4, 4). Atitinkamai
mirusiojo turto paskirstymo klausimas buvo sprendiamas remiantis paskutiniu galiojaniu testamentu.
Esminis testamento turinio elementas arba btinoji testamento kaip sandorio slyga
(essentialia negotii) buvo testamentinio pdinio paskyrimas (institutio heredis). ios slygos
nenumaius, paskutins valios pareikimas jokiu bdu negaljo sukelti teisini padarini kaip
testamentas, o tik kaip kodicilas (t. y. neformalus palikjo praymas, adresuojamas statyminiams
pdiniams arba iskirtini gavjams (legatoriams). Testamentinis pdinis privaljo bti skiriamas kaip
viso palikim sudaranio turto paveldtojas arba tam tikros idealiosios io turto dalies paveldtojas tuo
atveju, jei testamentu yra paskiriami keli pdiniai. Konkrei daikt ar konkretaus turto paveldtojo
paskyrimas nebuvo laikomas testamentinio pdinio paskyrimu ir toks paskutins valios pareikimas
nesukeldavo teisini padarini kaip testamentas.
4.2. Testament rys ir testamento sudarymo formos
Romn teiss raida atskleidia testamento sudarymo form kitim. Seniausiomis
testamento sudarymo formomis laikytinos tos, kurias tvirtino Romos piliei teis ius civile. ioms
testamento sudarymo formoms bdingos dvi pagrindins savybs: vieumas ir odikumas. Gajus savo
Institucijose (G. 2, 101-102) nurodo civilin teis sukrus tris testament sudarymo formas.

Testamentum calatis comitiis laikytas paskutins valios ireikimas ir pdinio paskyrimas

tautos susirinkimo (comitia curiata) akivaizdoje Pasak Gajaus, tokius susirinkimus du kartus per metus
(greiiausiai kovo 24 ir gegus 24 dienomis) suaukdavo vyriausiasis pontifikas (pontifex maximus).
Taigi, pasinaudojimo ia testamento sudarymo forma galimyb buvo ribota, vis pirma, laiko poiriu.
Testamentum in procinctu (lot. in procinctu su ginklu, kovinje parengtyje) tai
paskutins valios pareikimas miui pasirengusio kariuomens dalinio akivaizdoje. i testamento
sudarymo forma buvo prieinama tik vyrams, atliekantiems karo tarnyb, bet ne vyresnio amiaus
asmenims, kuri nesaist karo prievol. Be to, ja pasinaudoti galima tik vykstant karo veiksmams, bet
ne taikos metu. Testamentas bdavo sudaromas kariui odiu ireikiant paskutin vali prie miui
pasirengus kariuomens br.
Dl ribot taikymo galimybi, aukiau nurodytomis testamento sudarymo formomis
ilgainiui nustota naudotis. Universaliausia ir patogiausia testamento sudarymo forma, sukurta Romos
piliei teiss laikytinas mancipacinis testamentas (testamentum per mancipationem), t. y. testamentum
per aes et libram (testamentas, sudaromas su variu ir svarstyklmis). i nauja, ikiklasikiniame romn
teiss raidos laikotarpyje susiformavusi testamento forma, lyginant su ankstesnmis, kurios buvo itin
vieos, pasiymi kur kas privatesniu pobdiu. Mancipacinio testamento esm sudaro tai, jog
tebebdamas gyvas, testatorius viso savo turto nuosavybs teis mancipacijos bdu perleisdavo
patiktiniui, kuris vadinamajam familiae emptor (eimos turto pirkjas). Turtas iuo atveju buvo
perleidiamas su odine arba raytine (numatoma atskirai nuo mancipacijos procedros sudaromame
raytiniame dokumente, kuris vadinamas nuncupatio) ilyga, jog po testatoriaus mirties jis privalo bti
perduotas perleidjo (testatoriaus) nurodytam asmeniui. Paymtina, kad sukurdama i testamento
sudarymo form, ius civile iradingai pasinaudojo mancipacijos kaip sandorio ir nuosavybs perleidimo
bdo abstraktumu, kur pastaroji gavo po to, kai Romoje atsirado kaltiniai pinigai (monetos), pakeit
iki tol vienintel prekiniuose mainuose naudot ekvivalent var. Jeigu iki atsirandant kaltiniams
pinigams, mancipacija buvo iimtinai pirkimo pardavimo mokant grynaisiais bdas (t. y. kauzalinis
sandoris), tai apyvartoje pasirodius kaltiniams pinigams, ant svarstykli lkts simbolikai metama
viena varin moneta, o ne nuosavybn gyjamo turto (daikto) vert atitinkanios mass vario gabalas.
Tai suponuoja, jog i paios mancipacijos procedros nebegalima nusakyti nuosavybs perleidimo
prieasties (causa). Naudojantis mancipacija nuosavyb turt kitam asmeniui galjo bti perleidiama
dl pai vairiausi prieasi. Aptariamu atveju tokia causa buvo siekis palikti turt testamentiniam
pdiniui.
Mancipacinis testamentas, o ypa greta mancipacijos procedros vis daniau sudaromas
raytinis dokumentas nuncupatio tapo reikmingu postmiu vadinamajam pretori teiss testamentui
susiformuoti ir pamau pereiti prie raytins testamento sudarymo formos. Pretorinis testamentas tai
vienaalikas paskutins valios ireikimas raytiniame dokumente, su kuriuo supaindinami septyni
liudytojai, valios pareikim tvirtinantys savo antspaudais. Atkreiptinas dmesys tai, kad civilin
teis tokios testamento sudarymo formos nenumat. Vadinasi, jos poiriu toks testamentas, kaip
sudarytas nesinaudojant teiss numatyta formalizuota paskutins valios reikimo tvarka, negali sukelti
teisini padarini, t. y. tokiame raytiniame testamente nurodytas paveldtojas negali tapti pdiniu
pagal civilin teis (heres). ios ries testamentas pretoriniu vadinamas btent todl, kad jo pagrindu
pretorius asmeniui, kuris nurodytas kaip testamentinis pdinis, utikrindavo galimybs faktikai
valdyti palikim sudarant turt suteikim bonorum possessio secundum tabulas. Kita vertus, kaip jau
minta, pradioje be asmens, pateikianio tok raytin dokument, egzistuojant netestamentiniam
pdiniui pagal ius civile (heres), pastarajam buvo teikiama pirmenyb paveldti mirusiojo turt (iuo
atveju pretorinio pdinio padt reikia vardinti kaip bonorum possessio sine re). Tik valdant
imperatoriui Antonijui Pijui (II a.), pretoriniams pdiniams pagal testament suteikta galimyb
netestamentinio pdinio pagal ius civile reikiam iekinin reikalavim hereditatis petitio atsikirsti,
jog civilinis pdinis elgiasi nesiningai ir naudojasi apgaule (exceptio doli). To pasekoje pretorinis
pdinis pagal testament realiai gydavo palikim sudarant turt, o jo padtis apibrtina kaip

bonorum possessio cum re. Tokios romn teiss nuostatos liudija kelet reikming joje
besiformuojani tendencij. Pirma, favor testamenti principo, reikianio, kad sprendiant testamento
galiojimo klausimus, visas kylanias abejones dera aikinti testamento galiojimo naudai. Tai inter alia
dar kart patvirtina Romos teiss testamentiniam paveldjimui teikt prioritet prie successio ab
intestato. Antra, tai yra nuostatos, jog nagrinjant sandori galiojimo problematik, turi bti tiriama
sandor sudariusio asmens vidin valia, o ne tik paisoma jos iorins iraikos, gyvendinimas.
Aptariamu atveju, nors palikjas palikti savo turt testamentiniam pdiniui ireik ir nesilaikydamas
ius civile numatyt formali procedr, jo tikroji valia buvo utikrinti, kad turtas neatitekt
statyminiams pdiniams. Testamentiniam pdiniui suteikiant procesin atsikirtim, t. y. teis pareikti,
kad reikalaudamas palikimo statyminis pdinis, nors formaliai ir turdamas teis paveldti, elgiasi
nesiningai, pirmj viet yra ikeliamas ne formali reikalavim laikymasis, o tikroji palikjo valia.
Kitokias testament sudarymo formas galima stebti poklasikiniu romn teiss raidos
laikotarpiu. ios gana vairios paskutins valios reikimo formos gali bti skirstomos : privaias ir
vieas (kai sudarant testament buvo btinas valstybs galiojimus turinio asmens dalyvavimas). Be
to, privats testamentai gali bti skirstomi tokius, kuriuos sudarant yra keliami sugrietinti
reikalavimai, bei tuos, kurie sudaroma supaprastinta tvarka.
prastinmis (ordinarinmis) privai testament sudarymo formomis Justiniano epochoje
laikytini, vis pirma, testamentum tripertitum, kuris sujung ius civile, pretori teiss ir imperatori
leidiam teiss norm akt nuostatas, susijusias su testamento sudarymu. i testamento form 439
metais ved imperatoriaus Teodosijaus II ir Valentiniano III konstitucijos. Ratu pareikt paskutin
vali testatorius pateikdavo susipainti liudytojams, vliau testament pasiraydavo testatorius ir
septyni liudytojai, galiausiai dokumentas buvo antspauduojamas. Taigi, i senosios ius civile buvo
perimtas reikalavimas, kad visi sudarant testament privalantys dalyvauti asmenys bt vienoje vietoje
ir vienu metu, i pretori teiss reikalavimas, kad sudarant testament dalyvaut septyni liudytojai bei
reikalavimas, kad testamentas bt antspauduojamas, i imperatori konstitucij reikalavimas, kad
testamentas bt pasiraytas testatoriaus ir liudytoj. Testamentum holographum (holografinis,
testatoriaus savo ranka raytas testamentas) tai nedalyvaujant liudytojams testatoriaus savo ranka
suraytas ir jo paties pasiraytas testamentas, kur 466 metais ved imperatorius Valentinianas III.
Be prastini privataus pobdio testament sudarymo form poklasikiniu laikotarpiu
taikytos ir ekstraordinarins (iimtins), kuriomis naudotasi susiklosius ypatingoms aplinkybms. ie
testament sudarymo bdai galjo bti susij su tam tikrais formos reikalavim suvelninimais arba
prieingai - sugrietintais reikalavimais. Formos atvilgiu supaprastintais testamentais laikytinas
testamentas, sudaromas siauiant epidemijai (testamentum tempore pestis conditum). Atsivelgiant
gresiant pavoj usikrsti greitai plintaniomis ligomis ir vengiant didesnio moni susibrimo, buvo
atsisakoma reikalavimo, kad testamentas bt sudarytas vienu metu dalyvaujant septyniems
liudytojams (liudytojai galjo pasirayti testament skirtingu metu). Kario testamentui (testamentum
militis) i esms apskritai nekelta joki konkretesni formos reikalavim. Bet kuris raytinis ar odinis
paskutins kario valios ireikimas sukeldavo teisines pasekmes kaip testamentas. Kaip minta, ios
ries testamentui netaikytinas vienas i pagrindini romn paveldjimo teiss princip, jog niekas
negali i dalies paveldti pagal testament, o i dalies pagal statym (Nemo pro parte testatus, pro
parte intestatus decedere potest). Kario atveju teis pripaino vienu metu esant galim ir testamentin
paveldjim, ir successio ab intestato. Pasak Ulpiano: Miles enim pro parte testatus potest decedere,
pro parte intestatus, t. y. karys gali mirti i dalies palikdamas [turt] testamentu, i dalies nepaliks
testamento (D. 29, 1, 6). Tai reikia, jog jei karys exempli gratia paskiria testamentin pdin ir
numato j turint teis paveldti testatoriaus turto, tai likusioji (testamentu nepaskirta) palikimo dalis
atitekt statyminiams kario pdiniams.
Kvalifikuotomis testamento sudarymo formomis, kuri atveju kelti grietesni
reikalavimai, priklauso inter alia neregio (kur pasirayti turjo ne tik septyni liudytojai, bet ir vietos
magistratas), kurnebylio (visas tekstas turjo bti suraytas paties testatoriaus) testamentai.

Labiau formalizuota sudarymo tvarka ir grietesniais reikalavimais pasiymjo ir vieieji

(oficials) testamentai. Sudarant ios ries testamentus, privaljo dalyvauti valstybs galiojimus
turintis asmuo arba tai buvo atliekama valstybins valdios institucijoje. Tokiomis testamento
formomis laikomos: imperatoriui saugoti perduotas testamentas (testamentum principi oblatum), kai
raytiniame dokumente idstyta paskutin testatoriaus valia buvo deponuojama saugoti imperatoriaus
kanceliarijai, bei testamentum apud acta conditum ( protokol raytas testamentas); iuo atveju
dalyvaujant teismo ar vietins valdios pareignui odiu pareikta paskutin testatoriaus valia buvo
fiksuojama teismo arba pareigno suraomame protokole.
4.3. Testamento galiojimas. Negaliojani testament rys.
Tam, kad bt utikrintas turto paveldjimas pagal testament, turt testamentu paliekantys bei
j pagal testament paveldintys asmenys privaljo disponuoti testamentiniu veiksnumu, kuris buvo
vienas i Romos pilieio privatinio teisinio subjektikumo element factio testamenti.
Tam, kad testamentas galiot, j sudarantis testatorius privaljo turti veiksnum,
reikaling testamentui sudaryti testamenti factio activa, t. y. aktyvj testamentin veiksnum. Toks
veiksnumas priklaus asmeniui, turiniam bendrj teisin subjektikum: teisnum ir veiksnum. Taigi,
juo disponavo Romos pilieiai, sulauks 14 (vyrai) arba 12 (moterys) met amiaus ir esantys
personae sui iuris. Tiesa, romn teis ino ir pastarojo reikalavimo (bti savosios teiss asmeniu
iimt). Karys, nors ir bdamas persona alieni iuris, turjo galimyb sudarydamas kario testament
palikti testamentiniam pdiniui karo pekulij (peculium castrense), kuris buvo laikomas pavaldaus
asmens, o ne eimos galvos nuosavybe.
Asmens galjim paveldti turt pagal testament romn teis vardina kaip testamenti factio
passiva, t. y. pasyvj testamentin veiksnum. Juo Romos pilieiams disponavo nepriklausomai nuo to,
ar jie buvo personae sui iuris, ar pakluso eimos galvos valdiai. Paymtina, jog teis draud
testamentiniais pdiniais skirti neapibrtus, konkreiai nevardintus asmenis (personae incertae).
Ilgainiui, atsivelgiant tai, kad teisin subjektikum romn teis pripaino ne tik jau gimusiam,
taiau taip pat ir pradtam kdikiui (nasciturus), jei tai yra susij su galimybe gauti turtins naudos,
iimtis i aukiau nurodyto bendro principo numatyta vaiko, gimusio po tvo mirties (postumus),
naudai. Klasikinje romn teisje pasyviuoju testamentiniu subjektikumu nedisponavo juridiniai
asmenys. J galimyb paveldti testamento pagrindu atsiranda tik poklasikinje teisje, kai testamenti
factio passiva suteikiama Banyiai, jos steigiamoms labdaroms staigoms (piae causae). Justiniano
Insitutcijose yra pabriama, jog pasyviuoju testamentiniu veiksnumu pdinis privaljo disponuoti:
testamento sudarymo metu, testatoriaus mirties momentu, o taip pat priimdamas palikim (Inst. 2, 19,
4).
Aptariant negaliojanius testamentus, vis pirma, btina iskirti niekin testament
(testamentum nullum). Tai absoliuiai negaliojantis (niekinis) sandoris, kuris ab initio (nuo pat pradi,
nuo sudarymo momento) negaliojo ir nesukeldavo joki teisini padarini. Taip atsitikdav, jei
sudarant testament, nebuvo laikytasi nustatyt jo turinio ir formos reikalavim: nepaskirtas pdinis (t.
y. nenumatyta esmin (btinoji) sandorio slyga, nesilaikyta teiss nustatytos formos, testatorius arba
pdinis neturjo testamenti factio, testamente nepasisakyta dl heredes sui. Kalbant apie pastarj
reikalavim, pabrtina, jog sudarant testamentus, romnus saist ne tik pareiga tinkamai paskirti
pdin, taiau taip pat ir aptarti testamente pavaldi eimos nari paveldjimo teis, t. y. skirti juos
pdiniais, numatyti j naudai legatus arba atimti i j paveldjimo teis (nualinti nuo paveldjimo).
Tuo atveju, jei pavaldus eimos narys testamente apskritai nebdavo pamintas, tai nulemdavo
testamento negaliojim.
Nuo niekinio testamento, kuris negalioja ab initio, atribotinas testamentas, kuris i
pradi buvo galiojantis, taiau neteko galios ex post (t. y. nustojo galios dl vliau atsiradusi juridini
fakt). Tai vadinamieji testamentum ruptum, testamentum irritum. Pavyzdiui, jei sudarius testament

testatori, vliau itiko capitis deminutio (net jei tai bt maiausias teisinio subjektikumo
sumajimo laipsnis capitis deminutio minima, dl kurio pakinta subjekto statusas eimoje), nes iuo
atveju asmuo prarasdavo aktyvj testamentin veiksnum (G. 2, 145); jei sudaromas naujas
testamentas, ankstesnysis netenka galios (G. 2, 144); jei sudars testament, testatorius atlieka
vaikinim - adoptio ar arrogatio (G. 2, 138), gyja valdi monos atvilgiu, jei po testamento
sudarymo gimsta testatoriaus vaikas, patenkantis savo tvo valdion, kadangi visais iais atvejais
isipleia testatoriaus valdioje esani asmen, apie kuri paveldjimo teis nieko nepasisakyta ex
ante sudarytame testamente, ratas.
Galiaugiai net ir galiojantis testamentas tam tikrose situacijose nesukeldavo reali teisini
padarini ir buvo vadinamas testamentum desertum vel destitutum. Tai exempli gratia vykdavo
pdiniui mirus anksiau u testatori, su atidedamja (suspensyvine) slyga paskirtam pdiniui
nevykdius ikeltos slygos arba testamentu aukiamam paveldti asmeniui paprasiausiai atsisakius
priimti jam silom palikim.
Kalbant apie testament galiojim, ypatingas dmesys atkreiptinas vien i testamentui,
kaip sandoriui, bding poymi, t. y. jo ataukiamum. Kaip paskutins valios iraikos aktas,
testamentas testatoriaus bet kuriuo momentu iki jo mirties galjo bti ataukiamas. Remiantis ius civile,
testamentas laikytas atauktu, jei testatorius sudarydavo nauj galiojant testament, taiau testament
sunaikinus arba sugadinus (pavyzdiui, paeidus antspaudus arba pakeitus pdinio vard), testamentas
isaugodavo gali. Pretori teis, kitaip nei ius civile, testamento ataukimo nesiejo su reikalavimu
sudaryti nauj testament. Jei testatorius sunaikino testament, paeid antspaudus, ibrauk asmen,
paskirt pdiniais, vardus, pretorius leisdavo palikim faktikai valdyti pdiniams ab intestato. Ius
novum, t. y. naujoji, Romos imperatori leidiamais teiss norm aktais kuriama teis testamento
ataukimo tvark laipsnikai supaprastino. Justiniano teisje suformuluota nuostata, jog prajus
deimiai met nuo testamento sudarymo, testatorius galjo j ataukti apie tai pareikdamas odiu,
dalyvaujant trims liudytojams arba teismo pareignui.
4.4. Kodicilas. Testamento ir kodicilo santykis. Kodicilin klauzul
Paveldjimo teiss srityje sudarom sandori kontekste pamintinas kodicilas
(codicillus). iame laiko forma suraomame palikjo prayme, kuriuo buvo galima kreiptis
statymin, testamentin pdin, o taip pat ir testamentins iskirtins (legato) gavj (legatori), buvo
praoma vykdyti tam tikrus palikjo potvarkius. Surayti kodicil galjo palikjas, nesudars
testamento (codicillus ab intestato) ir siekiantis tokiu bdu modifikuoti ar papildyti successio ab
intestato tvark. Kita vertus, teis surayti kodicil priklaus ir palikjui, sudariusiam testament
(codicillus testamentarius), taiau pageidaujaniam papildyti turto paveldjimo tvarka, idstyt
testamente. Greta testamento sudarytas kodicilas galjo bti testamente patvirtinamas (codicillus
confirmatus) arba ne (codicillus non confirmatus). Kodicilo turin galjo sudaryti vairs potvarkiai,
susij su paskutins valios ireikimu, iskyrus pdinio paskyrim ir nualinim nuo paveldjimo. Visi
remiantis ius civile daromi potvarkiai (legatai, globjo skyrimas, vergo ilaisvinimas) galjo bti
atliekami tik testamentu patvirtintame kodicile.
Nagrinjant testamento ir kodicilo santyk bei atskleidiant pastarojo teisin reikm,
pasakytina, jog kodicilas neretai tapdavo priemone, nors i dalies utikrinania testamente padaryt
palikjo potvarki dl jo turto galiojim tuomet, kai testamentas dl vien ar kit prieasi buvo
laikomas negaliojaniu. Formuluodami testamentus, romn testatoriai neretai papildydavo juos
vadinamja clausula codicillari kodiciline klauzule (slyga). Jos esm sudar palikjo reikalavimas,
jog paaikjus, kad dl vien ar kit prieasi jo sudarytas testamentas yra negaliojantis, jo ireikta
paskutin valia privalanti bti vykdoma kaip kodicilas. Tai yra sandorio konversijos atvejis, kai asmuo
ireikia valia siekdamas sudaryti vienos ries sandor (iuo atveju testament), taiau jo valios

pareikimas sigalioja ir teisinius padarinius sukelia kaip kitos ries sandoris (iuo atveju kodicilas).
Kodicilins klauzuls dka vykstanti sandorio konversija utikrindavo tai, kad palikjo ireikta
paskutin valia (bent jau ex parte) sukeldavo teisines pasekmes. Buvo traktuojama, kad is kodicilas
susaisto statymin pdin kaip universalusis fideikomisas. Tai reikia, jog prims palikim, jis
turdavs perduoti turt asmeniui, kur palikjas ketino paskirti savo pdiniu netinkamai sudarytame
testamente. Net ir tuo atveju, jei palikjo paskutins valios pareikimas negaljo sukelti teisini
padarini kaip testamentas dl tos prieasties, kad palikjas nepaskyr testamentinio pdinio,
kodicilin klauzul nulemdavo tai, kad palikim primusius statyminius pdinius saist, pavyzdiui,
pareiga vykdyti testamentines iskirtines (legatus), t. y. perduoti legatoriams konkret palikjui
priklausius turt, vykdyti j naudai tam tikras turtines prievoles. Taigi, ie paskutins valios elementai
isaugodavo savo gali nepaisant testamento negaliojimo.
4.5. Testamento turinys
Esminis testamento turinio elementas arba btinoji slyga, be kurios negalimas
testamento, kaip sandorio, sudarymas, buvo testamentinio pdinio paskyrimas (heredis institutio).
Pasak Gajaus, pdinio paskyrimas esantis viso testamento pradia ir pagrindas caput et
fundamentum [...] totius testamenti (G. 2, 229). Nepaskyrus pdinio, testamentas bdavo negaliojantis
(niekinis): Sine heredis institutio nihil in testamento scriptum valet, t. y. nepaskyrus pdinio, niekas,
kas parayta testamente, neturi galios. pdinis privaljo bti skiriamas nuosekliai laikantis teiss
nustatyt formali reikalavim. Vis pirma, nors pats testamentas galjo bti suraomas bet kuria
testatoriaus mokama kalba, klasikin romn teis susaist testatorius reikalavimu skiriant pdin
vartoti iimtinai lotyn kalb. Vlyvuoju dominato laikotarpiu atsiranda galimyb skirti pdin
graikikai. Antra, pdinis turjo bti skiriamas imperatyvia forma (t. y., vartojant liepiamj nuosak)
ir tik naudojantis teiss nustatytomis odinmis formuluotmis. Paymtina, jog bet kuriuo atveju
paskiriant pdin privaljo bti pavartotas odis heres. Taigi, pdinis galjo bti skiriamas exempli
gratia taip: Titus heres esto (Titas tebnie pdinis), Marcus heres sit (pdinis bus Markas),
Stichus heredem esse iubeo (Stichui liepiu bti pdiniu). Savo pdiniu testatorius turjo teis
paskirti ir verg, taiau tokiu atveju pirmiausia privaldavo atlikti testamentin jo manumisij
(ilaisvinim): Stichus servus meus liber heresque esto, t. y. Stichas, mano vergas, tebnie laisvas ir
pdinis (G. 2, 186). ie reikalavimai taikyti iki valdi ateinant imperatoriui Konstantinui. Treia,
Gajus, kalbdamas apie testamento turin, neveltui teigia pdinio paskyrim esant testamento galv
(caput testamenti). Mat btent nuo pdinio paskyrimo privaljo bti pradedama dstyti paskutin
testatoriaus valia. Prieingu atveju, visos slygos (pavyzdiui, legatai), raytos testamente pirmiau nei
paskirtas pdinis, laikytos negaliojaniomis paskyrim, laikytos negaliojaniomis. Ketvirta, pdinis
privaljo bti paskiriamas individualiai ir aikiai j vardinant. is reikalavimas laikytas vykdytu, jei
pdinis paskiriamas nurodant jo vard (nominatim) arba kitaip vienareikmikai j apibriant.
Pavyzdiui, mano pdinis tebna vyriausiasis mano snus. Paymtina, jog testamentiniu pdiniu
galjo bti skiriamas apibrtas asmuo persona certa, kur testatorius buvo pajgus aikiai vardinti
(rayti testamente jo vard). Tuo tarpu juo tapti negaljo neapibrtas asmuo persona incerta, todl
negaliojaniu bt laikomas exempli gratia testamentas, kuriame testatorius nurod pdiniu bsiant ir
jo turt paveldsiant asmen, kuris pirmasis ateis testatoriaus laidotuves. Reikalavimas, kad pdiniu
bt skiriamas apibrtas asmuo i pradi nulm tai, kad juo negaljo bti skiriamas postumus
vaikas, gimsiantis po testatoriaus mirties, kadangi testatorius neturjo galimybs tok pdin aikiai
vardinti (netgi nurodyti, kokios lyties kdikis tai bus), taiau vliau ie reikalavimai velnjo.
Pirmiausia numatyta iimtis postumus suus nuosavo testatoriaus vaiko, gimusio po testatoriaus
mirties naudai. Penkta, pdinio paskyrimas negaljo bti susietas su naikinamja slyga, kuriai
atsiradus teis paveldti turt inykt, bei su naikinamuoju ar atidedamaisiais terminais. Tok draudim

pagrindia romn teiss principas: Semel heres semper heres, t. y. syk pdinis, pdinis visam
laikui.
Tuo tarpu su atidedamja slyga pdinio teis paveldti testatoriaus turt galjo bti
siejama, t. y. pdinio paskyrimas su tokia suspensyvine slyga buvo galimas. Tais atvejais, kai pdinis
buvo paskiriamas su atidedamja, nuo jo valios priklausania (potestatyvine) ir negatyvia slyga (t. y.
numatant, jog teis paveldti testatoriaus turt asmuo gis tuomet, jei ko nors neatliks), ivada apie tai,
ar tokia slyga atsirado (buvo vykdyta) buvo galima padaryti tik pdiniu paskirto asmens mirties
momentu. Exempli gratia: Tegul pdinis bus Titas, jei jis niekada nepersikels Galij, o visam laikui
liks gyventi Romoje. Tam, kad tokia testatoriaus valia galt bti vykdyta, romn teis naudojosi
specialiu utikrinimo (kaucijos) institutu, kurio krju laikomas bene ymiausias ikiklasikins epochos
Romos teisininkas - Kvintas Mucijus Scevola. Jo vardu pavadintos Mucijaus kaucijos (cautio Muciana)
esm sudaro tai, kad asmuo, kuriam i sandorio turi atsirasti turtins teiss (iuo atveju tai - pdinis,
paskirtas su atidedamja, valine ir neigiama slyga), buvo stipuliacijos bdu sipareigodavo grinti
paveldjimo keliu gyt turt, jei slyga nebt vykdyta.
Paymtina, jog tais atvejais, kai testamentinis pdinis bdavo paskiriamas su
atidedamja (suspensyvine) slyga, taiau tos slygos objektyviai nebuvo galima vykdyti arba jos
turinys prietaraudavo teisei, moralei, geriems paproiams (contra bonos mores), buvo laikoma, kad
tokio pobdio slygos apskritai nebuvo raytos testament. Kitaip tariant, testamentinis pdinis
laikytas paskirtu beslygikai.
Ypatingu pdinio skyrimo su atidedamja slyga atveju pripaintinas buvo pakaitinio
pdinio paskyrimas (substitutio heredis).
Daniausiai romn testamentuose bdavo numatoma vadinamoji paprastoji substitucija
(substitutio vulgaris). iuo atveju testatorius nustatydavo, jog jeigu paskirtasis pdinis (heres
institutus) negalt priimti palikimo arba atsisakyt tai padaryti, teis paveldti testatoriaus palikim
gyta pakaitinis pdinis (heres substitutus). Pavyzdiui: Marijus tebnie pdinis; Jei Marius nebus
pdinis, pdinis tebnie Gajus (Marius heres esto, si Marius heres non erit, Gaius heres erit).
Pakaitinio pdinio teisin padtis buvo tolygi heres institutus padiai. Substitucija inykdavo
asmeniui, kuris paskirtas pdiniu, gijus palikim. Testatoriaus nesaist jokie ribojimai, susij su
pakaitini pdini skaiiumi. Taigi, testatorius galjo paskirti neribot skaii heredes substituti, o pats
substitutio institutas buvo reikminga garantija, kad kuris nors i pakaitini pdini priims palikim ir
tokiu bdu nebus atvertas kelias paveldjimui ab intestato. Substitucijos institutas itin rykiai
atskleidia romn teiss testamentiniam paveldjimui teikiam prioritet ir jos dedamas pastangas,
kad mirusiojo asmens teiss bt perimamos remiantis palikjo ireikta paskutine valia, paveldjim
ab intestato traktuojant tik kaip ultima ratio. Atkreiptinas dmesys, kad substitucijos institutas
numatytas ir galiojaniuose civiliniuose statymuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.21 str.
numato galimyb paskirti kit pdin tam atvejui, jeigu testatoriaus paskirtasis pdinis numirt iki
atsirandant palikimui arba jo nepriimt.
Be paprastosios substitucijos, senovs Romos teis numait dar du pakaitinio pdinio
skyrimo atvejus. Tai pupiliarin (substitutio pupillaris) ir kvazi-pupiliarin substitucija (substitutio
quasi-pupillaris). Pastaroji dar vadinama substitutio ad exemplum pupillaris substitutionis. Nuo
paprastosios substitucijos ie atvejai skiriasi tuo, kad paprastosios substitucijos atveju testatorius
pakaitin pdin paskiria pats sau, o aukiau nurodytais atvejais kitam asmeniui. Nors romn teis
laiksi koncepcijos, jog testamente sudaryti ir paskirti sau pdin asmuo gali tik pats asmenikai, iais
atvejais leista tokios nuostatos iimtis.
Pupiliarins institucijos esm sudaro tai, kad tvas (pater familias), savo testamentiniu
pdiniu skirdamas nepilnamet vaik, turjo teis paskirti pdin pastarajam, jeigu nepilnametis mirt
bdamas sui iuris asmuo (t. y. jau po savo tvo mirties isilaisvins i jo valdios), taiau nesulauks
pilnametysts. Vienas i pupiliarins institucijos tiksl inter alia buvo apsaugoti nepilnameio gyvyb
nuo suinteresuotum paveldti jo turt turini statymini pdini galimo ksinimosi j. Paymtina,

kad iuo atveju pakaitinio pdinio asmenyb daniausiai bdavo laikoma paslaptyje, t. y. substitucija
buvo raoma kitoje, atskirai atspauduojamoje vako lentelje.
ios ries substitucija pasibaigdavo nepilnameisui sulaukus pilnametysts, kai is gydavo galimyb
savarankikai tvarkyti savo turt (t. y. tapdavo visikai veiksnus) bei imdavo disponuoti factio
testamenti activa, t. y. galdavo pats sudaryti testament.
Kvazi pupiliarin substitucij (kitaip dar vadinama substitucija, kuri buvo nustatyta
sekant pupiliarins pavyzdiu), kurios galimyb galutinai tvirtino tik imperatoriaus Justiniano teis,
buvo susijusi su tuo, kad psichine liga serganio pdinio ascendentai (i tvo arba i motinos puss)
paskirdavo jam pdin tam atvejui, jei jis mirt po testatoriaus (savo ascendento) mirties, taiau taip ir
neatgavs psichins sveikatos. ios substitucijos atveju pdiniu paskirtas psichine liga sergantis asmuo
neprivaljo bti pavaldus testatoriui (in patria potestate testatoris), o substitucija baigdavosi pdinio
psichikos sveikatos bklei pagerjus.
Be pdinio paskyrimo, pakaitini pdini numatymo, testamente galjo bti ir kit
testatoriaus potvarki mortis causa. Pavyzdiui, testamente galjo bti skiriami globjai
nepilnameiams testatoriaus vaikams, rpintojai, raomos iskirtins legatai, fideikomisai. Kaip
minta, jeigu pdinio paskyrimas dl testatori, skiriant pdin, saisiusi reikalavim nesilaikymo
buvo pripastamas negaliojaniu, taiau testatorius savo testamente buvo ras kodicilin klauzul
(ilyg), tokie testatoriaus potvarkiai galjo likti galioti kaip kodicilas.
5. Paveldjimas prieingai nei nurodyta testamente (successio contra tabulas)
Aptardami paveldjimo pagrindus, minjome, jog be testamentinio paveldjimo bei
paveldjimo ab intestato senovs Romos teis numat atvejus, kai nepaisant to, kad testatorius savo
paskutinij vali idst testamente, jo turtas buvo paveldimas kitaip nei nurodyta testamente. Tai
vadinamasis prietestamentinis paveldjimas successio contra tabulas. Romn teiss mokslas skiria
formalj ir materialj successio contra tabulas.
Kalbant apie formalj prietestamentin paveldjim, dera prisiminti tai, k aptarme
nagrindami testamento turinio ir jo galiojimo problematik, o btent tai, kad testament sudarant
palikj ne tik saist pareiga numatyti btinj io sandorio slyg - paskirti testamentin pdin, taiau
taip pat aptarti jo valdioje esani eimos nari paveldjimo teiss klausim.
Pagal sius civile, pater familias sudarant testament, jame negaljo likti nepamintas nei
vienas i jam pavaldi bei sui heredes kategorijai priklausani asmen. ie asmenys privaljo arba
bti paaukti paveldti, arba nuo paveldjimo nualinti. Kita vertus, testatoriaus nesaist pareiga
motyvuoti nualinim nuo paveldjimo (exheredatio, exhereditatio), o tik formalizuota nualinimo nuo
paveldjimo tvarka. Nualinimo nuo paveldjimo formalumas pasireik tuo, kad kiekvienas palikjo
valdioje esantis snus nuo paveldjimo privaljo bti nualinamas nominatim. Pavyzdiui: Titius filius
meus exheres esto, t. y. Titas, mano snus, tebnie nuo paveldjimo nualintas (G. 2, 127). Vadinasi,
dl kiekvieno testatoriaus valdioje esanio snaus privaljo bti numatoma atskira testamento slyga,
kalbanti apie jo nualinim nuo paveldjimo. Likusieji asmenys, priklausantys sui heredes kategorijai
(dukros, ankai, mona in manu), nuo paveldjimo galjo bti nualinami vadinamuoju inter ceteros
(lot. visi kiti) bdu. Tai reikia, jog atimant i i asmen paveldjimo teis, pakako vienos tai
ireikianios testamento slygos. Pavyzdiui: Ceteri omnes exheredes sunto, t. y. Visi kiti tegul bna
nuo pavedjimo nualinti (G. 2, 128). Jei sudarius testament, testatoriaus valdion patekdavo kokie
nors kiti asmenys, iplt sui heredes rat, testamentas netekdavo galios (testamentum ruptum).
Daniausiai tai atsitikdavo paskutinij vali ireikusiam testatorius vliau sudarius santuok cum
manu arba atlikus vaikinim (adoptio, arrogatio). Testamento gali naikindavo ir po testatoriaus
mirties gims jo vaikas (postumus suus). Taip atsitikdav, kadangi visais pamintais atvejais
testatoriaus valdioje rasdavosi toki asmen, apie kuri paveldjimo teis niekaip neusimenama ex
ante sudarytame testamente. Sui heredes ratui isipltus dl conventio in manum arba vaikinimo,

testatorius turjo galimyb testament pakeisti, tuo tarpu gimus postumus, tokios galimybs nebebuvo.
Taigi, postumus gimimas beslygikai darydavo testament negaliojant, k atspindi paremija:
Postumus rumpit testamentum, t. y. Vaiko gimimas po tvo mirties naikina testamento gali. Siekiant
ukirsti tam keli, po testatoriaus mirties pasaul ivyd descendentai privaljo bti aukiami paveldti
arba nuo paveldjimo nualinami.
Atvejai, kai palikjas savo testamente neaptardavo descendent paveldjimo teiss arba
nuo paveldjimo juos nualindavo netinkamai (kitaip tariant, kai testatorius nevykd j saistani
formali reikalavim), ir sudaro formalj prietestamentin paveldjim. Skirtingos teisins pasekms
kildavo tinkamai nenualinus nuo paveldjimo snaus bei kit sui heredes. Kai testatorius tinkamai
nenualindavo nuo paveldjimo snaus, testamentas laikytas negaliojaniu visa apimtimi, dl ko buvo
atveriamas kelias paveldjimui ab intestato. Tuo tarpu, kai testamente nebuvo pasisakyta dl kit sui
heredes (monos, dukter, vaikaii), testamentas, tiesa, isaugodavo gali, taiau ne visa apimtimi.
Asmenys, apie kuriuos testamente buvo nutylta, galjo reikalauti palikimo dalies testamente vardint
pdini sskaita. Tokie atvejai buvo minto principo - Nemo pro parte testatus, pro parte intestatus
decedere potest iimtys, nes testamente nepamintiems asmenims leista paveldti drauge su pdiniais,
kuriuos testatorius paskyr testamentu. Kitaip tariant, dal palikjo turto pavelddavo testamentiniai, o
dal statyminiai pdiniai.
Kita vertus, jei testatorius grietai ir nuosekliai gyvendino visus formalius nualinimui nuo
paveldjimo keliamus reikalavimus, artimiausieji eimos nariai, neretai didij gyvenimo dal
ilikdami pater familias valdioje ir savo darbu prisiddami prie eimos turto (patrimonium, familia)
gausinimo, galjo likti be palikimo. Respublikos laikotarpio pabaigoje randasi teis ginyti testament,
kuriuo palikjas nuo paveldjimo nualino artimiausius eimos narius. Tokio pobdio testamentas
imtas laikyti paeidianiu pareigas, kurios saist testatori eimos nari atvilgiu (officium pietautis)
ir vardinamas kaip testamentum inofficiosum. Anot Marcelo: Inofficiosum testamentum dicere hoc est
allegare, quare exheredari vel praeteriri non debuerit, t. y. Pripainti testament nesuderinamu su
pareiomis, reikia pagrsti tai, kad kas nors neturjo bti nuo paveldjimo nualintas arba likti
nepamintas testamente (D. 5, 2, 3). Tokio testamento nuginijimui suteikiama speciali gynybos
priemon - iekinys, kuris vadinamas querella inofficiosi testamenti. Iekinio, kurio nagrinjimas i
pradi priklaus centumviri teismo kompetencijai, o vliau tai daryta kognicinio proceso tvarka,
tikslas buvo testamento pripainimas negaliojaniu ir kelio paveldjimui ab intestato atvrimas.
Pasyviai legitimuota alis (atsakovu traukiamas asmuo) io iekinio atveju yra pdinis, kur testamentu
paskyr palikjas, o iekinio pagrind sudaro tai, apie k inter alia usimena ir Marcelas, t. y. kad
nepagrstas iekovo nepaminjimas testamente arba nualinimas nuo paveldjimo. Kitaip tariant, is
iekinys buvo nukreiptas prie testamente idstyt testatoriaus vali. Aktyviai legitimuota alimi, t. y.
asmeniu, turiniu teis pareikti iekin, tokiame procese galjo bti tik toks testatoriaus eimos narys,
kuris jokiais kitais bdais (pavyzdiui, legato, fideikomiso, dovanojimo mortis causa) negavo bent jau
minimalios palikjo turto dalies, vadinamos pars legitima arba portio legitima. Pasinaudojimas ia
procesins gynybos priemone buvo apribotas iekinio senaties terminu, t. y. jis galjo bti reikiamas
per penkerius metus nuo testatoriaus mirties. Teismui patenkinus querella, testamentas bdavo
pripastamas netekusiu galios ir taip atveriamas kelias paveldjim ab intestato. Testamentinis
pdinis laikytas tarytum niekada nebt prims palikimo. o byl laimjusiam iekovui tekdavo visa
palikimo dalis, kuri jam priklaus paveldint ab intestato. Querella inofficiosi testamenti liudija tai, jog
prietestamentinio artimiausi testatoriaus eimos nari paveldjimo teis nebra iimtinai siejama su
tuo, kad testatoriaus nesilaik formali reikalavim (tinkamai nenualino eimynyki nuo
paveldjimo). Tai sudaro prielaidas greta formaliojo prietestamentinio paveldjimo rastis
materialiajam prietestamentiniam paveldjimui, inter alia atsiskleidianiam per privalomosios dalies
institut.
Privalomoji dalis (pars legitima, portio legitima, portio debita) tai minimali palikim
sudaranio turto dalis, kuri turi teis gauti artimiausieji palikjo eimos nariai. Ji buvo nustatoma

atsivelgiant tai, koki palikimo dal asmuo paveldt, jei mirusiojo turtas bt paveldimas ab
intestato. Klasikiniu laikotarpiu pars legitima sudar dal to, kas priklausyt paveldint ab intestato.
Exempli gratia: Testatorius X turjo 4 snus: A, B, C ir D. Kiekvienam i j tenkanti privalomoji dalis
sudaro 1/16 dal paveldimo turto mass, nes jei X bt mirs ab intestato (nesudars testamento), tai
kiekvienas snus turt teis paveldti palikimo dal (t. y., nuo , kuri tekt paveldint ab
intestato, ir sudaro 1/16 paveldimo turto mass dal).
X
Paveldjimas ab intestato
1/4
1/4

1/4

1/4

Privalomoji dalis (portio debita)

1/16
1/16

1/16

1/16

privalomj dal buvo skaitoma viskas, k j paveldintis prietestamentinis pdinis gavo i

testatoriaus sudaryt sandori mortis causa, t. y. tai, k jis paveldjo kaip palikimo dal (bdamas
paskirtas vienu i bendrapdini), gavo kaip iskirtin (legat, fideikomis), donatio (dovan) mortis
causa.
Imperatoriaus Justiniano teisje privalomosios dalies dydis iaugo iki 1/3, o atskirais atvejais
net iki dalies to, kas asmeniui priklausyt paveldint ab intestato. Be to, io laikotarpio teis numat,
jog asmuo, turintis teis privalomj palikimo dal, gali pareikti querella inofficiosi testamenti tik
tada, jei testamentu jam apskritai nieko nepalikta. Jei tam tikr turtin naud palikimo sskaita asmuo
vis dlto gavo, taiau jo patirtoji nauda yra maesn u portio legitima, buvo galima reikti actio ad
supplendam legitimam ir reikalauti priteisti privalomosios dalies ir i palikimo gautosios naudos
skirtum.
Bent minimalios palikimo dalies negavs narys, gindamas paeistus turtinius interesus, galjo
pareikti querella inofficiosi testamenti ir pasiekti, kad testamentas apskritai bt pripaintas
negaliojaniu. Tokiu atveju, jam tekdavusi ne tik privalomoji dalis, taiau visa palikimo dalis, kuri
priklausyt paveldint pagal statym (ab intestato). Paveldjimas po to, kai testamentas pripastamas
negaliojaniu dl privalomosios palikimo dalies negavimo, ir buvo vadinamas materialiuoju
prietestamentiniu paveldjimu. Pastarasis reikia, kad nepriklausomai nuo to, jog testatorius,
laikydamasis vis teiss nustatyt formalum, atm i eimos nari paveldjimo teis, pastarieji vis
dlto turjo teis pretenduoti ir realiai gauti tam tikr, kad ir gerokai maesn testatoriaus palikimo dal.
Tokiu bdu teis nustat minimalias pavaldi eimos nari turtini interes garantijas.
6. Paveldjimas ab intestato
6.1. Paveldjimo ab intestato samprata
Antrasis Romos teiss nustatytas paveldjimo pagrindas successio ab intestato.
iuolaikin paveldjimo teis tai vardina kaip paveldjim pagal statym. Kai kada ir romn teiss
moksle yra sutinkama svoka successio ex lege, taiau kur kas tiksliau ios paveldjimo tvarkos turin

atspindi terminas ab intestato, t. y. paveldjimas nesant testamento, nes skirtingais laikotarpiais iuos
teisinius santykius reglamentavo ne tik statymai (XII lenteli, imperatoriaus Justiniano ileistos
konstitucijos), taiau taip pat ir kitos ries teiss altiniai (pretoriaus ediktas.
Ab instestato buvo paveldima tuomet, jei palikjas mirdavo nesudars galiojanio testamento,
jo paliktas galiojantis testamentas neteko galios vliau (testamentum irritum vel ruptum) arba is
vienaalis sandoris paprasiausiai nesukl reali teisini padarini (t. y. jei nei vienas i testamentu
paveldti aukt asmen netapo pdiniu; pavyzdiui, paskirtasis testamentinis pdinis mir anksiau
u testatori arba atsisak priimti palikim).
Romn teiss istorija liudija i teis generavus tris paveldjimo pagal statym sistemas,
o paveldjimo ab intestato teisin reglamentavim intensyviai kitus. I pradi paveldjimo ab
intestato teisinius santykius reguliavo Romos piliei teis ius civile (tai padar jau XII lenteli),
vliau magistrat (pretori ediktas), o galiausiai imperatorikoji teis (kelios Justiniano
konstitucijos (novelos), priimtos jau po imperatoriaus iniciatyva parengto teiss rinkinio sudarymo).
Istorin paveldjimo ab instestato instituto raida romn teisje ypa raikiai atspindi
kraujo giminysts (cognatio) teisins reikms stiprjimo tendencija. Paveldjim, iimtinai pagrst
agnatine giminyste (pagal XII lenteli statymus), jau Respublikos laikotarpiu keisti ir tobulinti msi
pretori teiss sukurta paveldjimo sistema (bonorum possessio ab intestato), kuri pdiniais ab
intestato pradjo laikyti ir palikjo kognatus, neprilausanius jo valdiai; galiausiai nusistovjo
iimtinai kognatine giminyste paremta paveldjimo ab intestato tvarka (pagal Justiniano novelas).
Paveldjimas ab intestato buvo manomas tik po asmens, turjusio turtin teisin
subjektikum, mirties, todl nebuvo galima paveldti po peregrin ar verg mirties. Savo ruotu
pdiniu ab intestato galjo bti ne tik jau gims, bet ir pradtas kdikis (nasciturus); bti pdiniu ab
intestato negaljo juridinis asmuo.
Ius civile, reglamentuodama paveldjimo ab intestato teisinius santykius, laiksi principo:
In legitimis hereditatibus successio non est. is principas reikia, jog kai asmuo, kur su palikju siejo
artimesn agnatin giminyst, netampa pdiniu (negali priimti, atsisako palikimo), tolimesni agnatiniai
giminaiiai neaukiami paveldti. Tokiu atveju vykdavo usucapio pro herede, t. y. palikim senaties
bdu gydavo kitas asmuo. Pretori ir ja pasekusi imperatoriaus Justiniano teis laiksi prieing
nuostat. J sukurtose paveldjimo ab intestato sistemose taikytas successio ordinum et graduum
(klasi ir laipsni sekos; paveldjimo pagal klases ir laipsnius) principas. io principo turin sudar tai,
kad palikjo giminaiiai buvo skirstomi klases, kurias sudar tarpusavyje kraujo ryiais susij
asmenys, t. y. asmenys vienijami kilms i bendro protvio, bei nuostata, kad artimesns klass pdinis
nualina nuo paveldjimo tolimesni klasi pdinius. Esant keliems tos paios klass pdiniams, turt
paveldi artimiausias palikjo giminaitis, kuris nuo paveldjimo nualina tolimesnius, taiau tai paiai
pdini klasei priklausanius palikjo giminaiius. Apibendrintai tariant, kol buvo artimesnei klasei
priklausani pdini, tai alindavo tolimesns klass pdini galimyb paveldti (successio
ordinum), o esant keliems tos paios klass pdiniams, artimesnis palikjo giminaitis alindavo
galimyb paveldti tolimesniam (successio graduum).
6.2. Paveldjimas ab intestato remiantis ius civile (hereditas ab intestato)
Ius civile, o btent XII lenteli statymai, skyr tris pdini, kuriais tapti galjo tik agnatai,
klases.
Pirmoji pdini klas tai heredes sui, kuriai priskirti asmenys, pavalds palikjui jo
mirties metu, o iam mirus gydav teisin savarankikum (tapdav sui iuris asmenimis). Tai galjo
bti palikjo sns ir dukterys in potestate, mona in manu, anksiau u savo tv mirusi palikjo
sn ir dukter vaikai, t. y. palikjo vaikaiiai. Jie priskiriami heredes domestici arba necessarii (nam
arba privalomj pdini) kategorijai, todl palikim gydavo ipso facto, t. y. vien dl to, kad XII

lenteli statymas juos auk paveldti. Joks vienaalikas valios pareikimas (vienaalis sandoris),
kuriuo palikimas bt priimamas, iuo atveju buvo nereikalingas
Palikimas tarp ios klass pdini buvo dalinamas in capita bdu, t. y. tiek lygi dali, kiek
buvo pdini, jeigu visi sui heredes su palikju buvo susij to paties laipsnio agnatine giminyste. Jei
dalis pdini su palikju buvo susij skirtingo laipsnio giminyste (pavyzdiui, paveldti aukti palikjo
vaikai ir vaikaiiai, t. y. jo tiesiosios linijos emutins eils pirmo ir antro laipsnio gimianiai),
palikimas dalintas in stirpes bdu. Tai reikia, jog kartu su palikjo vaikais paveldintys jo vaikaiiai
drauge pamus gaudavo toki palikimo dal, koki bt gavs j tvas, jei bt buvs gyvas. Tai
vadinamasis paveldjimo atstovavimo teise (ius repraesentationis) atvejis. Analogikai paveldjim
atstovavimo teise apibria ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.12 straipsnis. Exempli gratia:
Jei X yra palikjas, turjs tris snus (A, B ir C) bei tris vaikaiius (D, E, F), o A trij sn - D, E ir F
tvas, mirs anksiau u savo tv X, tai X palikimas bus dalinamas in stirpes, kiekviena stirps (A, B
ir C) gaus po 1/3 palikimo dal, o 1/3 dal, kur atitekt A, jei is tebebt gyvas, D, E ir F pasidalina
tarpusavyje, kiekvienas gaudamas po 1/9 X palikimo dal:
X

Antroji pdini klas - proximi agnati, t. y. artimiausieji agnatai. Nesant sui heredes,
paveldti auktas artimiausias agnatas (agnatus proximus) arba artimiausieji agnatai (agnati proximi).
i pdini grup sudar alutins eils agnatiniai palikjo giminaiiai, kuriuos su palikju siejo
artimiausias giminysts laispnis. Vis pirma, tai buvo palikjo broliai ir seserys, toliau i eils sek
palikjo dds. Esant keletui agnat, kuriuos su palikju siejo tas pats agnatins giminysts laipsnis,
palikimas tarp pdini dalintas in capita bdu, lygiomis dalimis. Moteris taip pat turjo galimyb
paveldti kaip artimiausioji agnatin giminait, nes XII lenteli statymai, antrja eile aukdami pagal
statym paveldti artimiausius palikjo agnatus, nedar skirtumo tarp vyr ir moter. Kita vertus,
aikinant lex Voconia, ileisto 169 m. pr. Krist ir ribojusio moter paveldjimo teis, normas, i esms
panaikinta moters galimyb paveldti ab intestato po artimiausio agnato mirties. Iimt sudar tik
moterims palikta teis paveldti brolio arba sesers turt.
Treioji pdini klas - gentiles. Nesant agnat, paveldti buvo aukiami asmenys,
priklausantys tai paiai giminei kaip ir palikjas (gentiles). Tokiais laikyti asmenys, kil i bendro
protvio ir besinaudojantys tuo paiu gimins vardu (nomen gentilicium). Anot Gajaus, drauge su
giminins santvarkos suirimu, kuris Romoje buvo gana ankstyvas, i pdini ab intestato klas
Respublikos laikotarpio pabaigoje sunyko.
6.3. Paveldjimas ab intestato remiantis pretori ediktu (bonorum possessio ab intestato)
Pretoriaus ediktas skyr keturias pdini klases. Klasi pavadinimai formuluojami atsivelgiant
pirmuosius atskir pretori edikt teksto odius. Nesant testamento, pretorius galjo tokiems
pdiniams perduoti palikim sudarant turt faktikai valdyti.
Pirmoji pretorini pdini ab intestato klas vadinama unde liberi. Liberi reik vaikus (palikuonis),
todl pirmj pretoriaus aukiam paveldti pdini klas sudar visi palikjo tiesiosios emutins
eils kognatai, kitaip tariant jo descendentai (vaikai, vaikaiiai, provaikaiiai), nepriklausomai nuo to,

ar palikjo mirties momentu jie buvo jo in patria potestate, ar ne. Taigi, su ia pdiniu klase vienodai
auktas paveldti tiek filius in potestate, tiek ir snus, kur palikjs buvo i savo valdios ilaisvins
(filius emancipatus). Exempli gratia: Jei X yra palikjas, kuris mirdamas paliko jo valdioje buvus
sn (A) ir emancipuot sn (B), tai A priklausyt heredes sui kategorijai, o B jai nepriklauso, taiau
abu sns (A ir B) priskiriami liberi kategorijai, nes yra palikjo kognatai ir jo descendentai, todl
paveldi X palikim in capita, t. y. po palikimo dal
X

A (1/2)

B (1/2)

Drauge su unde liberi klass pdiniais nepavelddavo uxor in manu, t. y. mirusiojo sutuoktin,
pasidavusi vyro valdiai, nes ji nebuvo palikjo descendent. Po anksiau u palikj (t. y. senel)
mirusio savo tvo atstovavimo teise paveldintys pdiniai (vaikaiiai), gaudavo palikimo dal, kuri bt
tekusi tvui, jei is bt gyvas. Taigi, iuo atveju palikimas skaidytas in stirpes bdu. Tuo tarpu to
paties laipsnio descendentai pavelddavo in capita.
Antrj pretorini pdini klas sudaro unde legitimi. Tuo atveju, kai nebuvo pirmajai klasei
priskiriam pdini (t. y. mirusysis neturjo palikuoni vaik, vaikaii) arba nei vienas i j per
nustatyt termin negijo bonorum possessio, antrja klase pretorius auk paveldti visus asmenis,
turinius teis paveldti pagal ius civile. Vadinasi, teis paveldti tokiu atveju gydavo heredes sui bei
agnati proximi (gentiles, kaip minta, Respublikos laikotarpiu jau nebeegzistavo).
Treija klase - unde cognati paveldti aukti visi palikjo kognatai iki etojo laipsnio skaitytinai.
Artimesnio giminysts laipsnio kognatai nuo paveldjimo nualindavo tolimesnio laipsnio kognatus.
Esant keliems to paties laipsnio kognatams, palikimas tarp j dalintas in capita bdu. ios klass
pdiniai pavelddavo tiek po tvo, tiek po motinos mirties. Atkreiptinas dmesys, kad sui heredes
aukti paveldti su visomis trimis klasmis, o tai turjo svarbi praktin reikm, nes praleids
galimyb priimti palikim su pirmja ir antrja klase, heres suus dar turdavo galimyb paveldti kaip
treiosios klass pdinis.
Ketvirtja klase (Unde vir et uxor) paveldti vienas po kito (vyras po monos, o mona - po vyro
mirties) aukti sutuoktiniai. Taigi teis paveldti sutuoktinio turt j pergyvens sutuoktinis gydavo tik
tuomet, kai nebuvo jokio teis paveldti turinio giminaiio. Atkreiptinas dmesys tai, kad palikjui
pavaldi mona - uxor in manu pavelddavo jau su antrosios klass pdiniais kaip jo agnat (agnatus
proximus), nes agnatinje eimoje um dukters (filia familias) padt, o tuo tarpu uxor sine manu
(vyrui nepavaldi sutuoktin) tik su ketvirtja klase.
Principato laikotarpiu tolydio stiprjant kognatins giminysts teisinei reikmei, Romos teiskra djo
pastangas plsti kai kuri grupi kognat paveldjimo teises. ioje srityje reikminga Romos Senato
legislatyvin veikla, kiek modifikavusi pretori edikte numatyt pdini klasi struktr. Svarbiausios
su tuo susijusios nuostatos buvo numatytos senatus consultum Tertullianum, ileistame valdant
imperatoriui Hadrianui (117-138 m.), bei Marko Aurelijaus valdymo metais pasirodiusiame senatus
consultum Orphitianum (178 m.). Pagal SC Tertullianum, motina, kuriai priklaus ius trium liberorum,
t. y. turinti tris (jei pati yra gimusi laisva) arba keturis (jei yra libertin) vaikus, pavelddavo po savo
vaik mirties nepriklausomai nuo to, ar buvo j agnat, ar ne. Kitaip tariant, reikms neturjo tai, ar
vaikai buvo gim santuokoje cum manu, ar santuokoje sine manu. Vadinasi, minto Senato nutarimo
pagrindu, motina buvo aukiama paveldti jau su antrosios klass pdiniais (unde legitimi) kaip heres
legitimus, kai tuo tarpu pagal pretoriaus edikt, motina, pagimdiusi vaikus santuokoje sine manu, kaip

savo vaik kognat paveldti aukta tik su treija pdini klase (unde cognati). Remiantis SC
Orphitianum, vaikai po savo motinos mirties pavelddavo prie visus agnatus, t. y. kaip heredes
legitimi (su antrja pdini klase), kai tuo tarpu pagal pretoriaus edikt, vaikai, kaip motinos kognatai,
po gimdytojos mirties paveldti aukti tik su treiosios klass pdiniais.
6.4. Paveldjimas ab intestato imperatoriaus Justiniano teisje
Imperatoriaus Justiniano teis panaikino iki tol Romoje egzistavus paveldjimo dualizm (hereditas ir
bonorum possessio) 543 m. paskelbtos 118 novelos bei 548 m. pasirodiusios 127 novelos dka buvo
sukurta vieninga ir iimtinai kognatine palikjo ir pdini giminyste pagrsta paveldjimo ab intestato
sistema, kuri ir toliau nuosekliai rmsi klasi ir laipsni sekos (paveldjimo pagal klases ir laipsnius)
principu successio graduum et ordinum. Justinianas pdinius suskirst keturias klases:
Pirmja klase pavelddavo palikjo descendentai (descendentes), t. y. visi jo tiesiosios linijos emutins
eils kognatai (sns, dukterys, vaikaiiai, t. y. anksiau u palikj mirusi jo sn ir dukter vaikai),
nepriklausomai nuo j lyties ir giminysts laipsnio bei neatsivelgiant tai, ar jie buvo palikjui
pavalds. Jei palikjas turjo kelet descendent, kuriuos su juo siejo tas pats giminysts laipsnis
(pavyzdiui, kelet nuosav vaik), taiau kai kurie i j buvo mir anksiau nei palikjas, palikimas
dalintas in stirpes. Atskiras stirpes (gentis) sudar tiesiogiai palikjo descendentai (jo vaikai) ir i
palikuonys (palikjo ankai). Nebesant gyvo artimiausio palikjo descendento, jo dalis bdavo
iskaidoma tolimesnio laipsnio giminaiiais, kuriuos su palikju ir prie palikj mirusiu jo
descendentu siejo kraujo giminysts ryiai. Kitaip tariant, pastarieji atstovavimo teise pavelddavo
geniai (stirps) tenkani palikimo dal. Exempli gratia: Jei X yra palikjas, turjs sn (A), du
vaikaiius (D ir E), kurie yra mirusio X snaus - B vaikai, o taip pat tris provaikaiius - G, H, I, kurie
yra mirusios X dukters - C vaikaiiai (mirusio C snaus - F vaikai), tai X palikimas bus idalintas in
stirpes, kiekvienai geniai atiduodant po 1/3 palikimo dal. Taigi, A gaut 1/3, D ir E po 1/6, o G, H ir
I po 1/9 palikimo dal.

B

D E

GHI

Antroji klas suformuota i: palikjo tiesiosios auktutins linijos giminaii - ascendent, t. y. j

skaityti palikjo tvas, motina, seneliai, tikrj palikjo broli ir seser (germani, t. y. to paties tvo ir
tos paios motinos vaik) ir j vaikai. Jei visi ivardinti pdiniai bdavo gyvi, palikimas tarp j
skirstytas in capita bdu. Tik anksiau mirusi palikjo broli ir seser vaikai pavelddavo in stirpes,
t. y. tarpusavyje pasidalindavo t palikimo dal, kuri bt tekusi j tvui arba motinai, jei is palikimo
atsiradimo metu tebebt buvs gyvas
Treija klase pavelddavo netikrieji palikjo broliai ir seserys (t. y. tie, kuri ir palikjo tvas arba
motina buvo tas pats) bei j vaikai.
Su ketvirtja klase paveldti aukti visi onins linijos kognatai neatsivelgiant juo su palikju siejus
giminysts laipsn. Artimesnis giminysts laipsnis alindavo tolimesnio laipsnio kognat teis
paveldti. Palikimas tarp ketvirtosios klass pdini dalintas in capita bdu.

Justiniano teisje, panaiai kaip ir pagal pretori edikt, taikytas successio ordinum et graduum
principas, t. y. artimesns eils pdiniams negalint ar nenorint priimti palikimo, paveldti aukti
tolimesni eili pdiniai, tuo tarpu toje paioje pdini klasje pirmenyb paveldti palikjo turt
priklaus nuo giminysts laipsnio, siejusio palikj ir pdin, artumo.
velgiant Justiniano teiss suformuot paveldjimo ab intestato sistem, galima nesunkiai pastebti j
nenumaius pergyvenusio sutuoktinio paveldjimo teiss. Taigi, i pradi mona po vyro mirties
paveldti galjo tik tuo atveju, kai apskritai nebuvo joki kognatini mirusiojo giminaii. 537 m.
paskelbta 53 novela Justinianas suteik teis beturtei nalei (mulier inops et indotata), kuri po vyro
mirties neatgavo savo kraiio, paveldti vyro palikimo dal, taiau ne daugiau kaip 100 svar aukso.
Jeigu mirs sutuoktinis turjo vaik, nal i vyro palikimo negaljo gauti daugiau nei teko kiekvienam
i palikjo vaik. Tais atvejais, kai vyro palikim nal pretenduodavo drauge su palikjo vaikais,
kurie buvo bendri jos ir mirusiojo vaikai, ji, tiesa, turjo teis i palikimo gauti tiek pat, kiek tenka
kiekvienam i palikjo vaik, taiau iuo atveju paveldimas turtas jai nepereidavo nuosavybn, o
bdavo paskiriamas naudotis uzufrukto teise.
PAVELDJIMAS AB INTESTATO
Sistema
Pagal ius civile
Pobdis
Sistema, pagrsta
iimtinai agnatine
giminyste
Pagrindas
pdini klass

XII lenteli statymai

(451-450 m. pr. Kr.)
1)
sui heredes
(asmenys,
kurie
palikjo
mirties
momentu
yra jo, kaip
eimos
galvos,
valdioje;
2)
proximi
agnati
(artimiausi
agnatai);
3)
gentiles
(gentainiai).

Pagal ius praetorium

Miri sistema,
grindiama tiek
agnatine, tiek ir
kognatine giminyste
Pretoriaus ediktas
1) unde liberi
(tiesiosios
emutins
linijos
kognatai);
2) unde legitimi
(asmenys,
turintys teis
paveldti pagal
ius civile);
3) unde cognati
(likusieji
kognatai);
4) unde vir aut
uxor
(sutuoktinis);

Pagal Justiniano teis

Sistema, pagrsta
iimtinai kognatine
giminyste
118 novela (543 m.)
127 novela (548 m.)
1) desdendentes
(tiesiosios
emutins linijos
kognatai);
2) ascendentes
(tiesiosios
auktutins linijos
kognatai, tikrieji
broliai ir seserys);
3) germani
(netikrieji broliai
ir seserys);
4) kiti collaterales
(likusieji onins
linijos kognatai)

7. Palikimo gijimas ir jo sukeliami teisiniai padariniai

aukimas paveldti reik tik galimyb gyti palikim, taiau paalini (svetimj) pdini atveju
norint gyti palikim, reikjo pareikti vali palikim priimti (aditio hereditatis). Tai buvo galima
padaryti keliais bdais, reikiant vali tiek formaliai, tiek neformaliai, tiek tiesiogiai, tiek ir

konkliudentiniais veiksmais (per facta concludentia). Pirmasis j cretio. Tai remiantis ius civile.
dalyvaujant liudytojams daromas formalus, odinis pdinio pareikimas apie palikimo primim.
Paprastai testatoriai testamente paveldti aukiamiems pdiniams nurodydavo atlikti cretio per tam
tikr termin (daniausiai iam tikslui buvo paskiriamas 100 dien terminas). Daniausiai testament
bdavo raoma ir slyga, jog per paskirt termin cretio neatliks pdinis bus laikomas nualintu nuo
paveldjimo.
Jei nebuvo sakmaus palikjo reikalavimo priimti jo palikim cretio bdu, palikimas galjo bti
priimamas niekaip grieiau neformalizuoti valios pareikimu - nuda voluntas.
Treiasis palikimo primimo bdas - pro herede gestio nuo pirmj dviej skiriasi tuo, kad iuo atveju
valia tapti pdiniu yra reikiama netiesiogiai. is palikimo primimo bdas pasireik tuo, kad asmuo
imdavs rpintis palikimu kaip pdinis. Kitaip sakant, paveldti aukiamas asmuo atlikdavo tam tikrus
veiksmus, i kuri atsiskleisdavo jo valia priimti palikim. Pavyzdiui, jis praddavo valdyti
paveldimo turto mas einanius daiktus, dengti mirusiojo paliktas nesumoktas skolas, iiekoti skolas
i palikjo skolinink. Tai valios reikimo konkliudentiniais veiksmais (per facta concludentia) atvejis.
1) aukimas paveldti delatio hereditatis

2) Paalinio (svetimojo)
pdinio pareikimas apie
palikimo primim aditio hereditatis

3) Palikimo gijimas aquisitio hereditatis

Aditio hereditatis bdai:

cretio
nuda voluntas
pro herede gestio

Palikimo primimas reikdavo jo gijim. Paveldti auktas asmuo tapdavo paveldtoju (pdiniu):
heres pagal ius civile arba bonorum possessor pagal ius praetorium. Taps pdiniu jis uimdavo
palikjo viet visuose turtiniuose teisiniuose santykiuose, kuriuose pastarasis dalyvavo bdamas gyvas,
o tai reikia, jog tapdavo universaliuoju palikjo teisi permju (successor universalis). Visi
materials daiktai ir turtinio pobdio teiss (iskyrus tas, kurios inykdavo podraug su palikjo
mirtimi), sudarantys palikjo turt jo mirties momentu, pereidavo pdiniui. Dl universaliosios
sukcesijos paveldimas ir pdinio nuosavas turtas susiliedavo vienalyt turto mas, t. y. vykdavo
confusio bonorum (turto susijungimas, sumaiymas). Taigi, pdinis prisiimdavo sau palikjo
prievoles jo kreditori atvilgiu ir atsakomyb u palikjo skolas.

Paveldtam turtui susiliejus (susijungus) su nuosavu pdinio turtu, pdinis u palikjo skolas tapdavo
atsakingas ne tik paveldtu, taiau ir nuosavu turtu. Atskirais atvejais confusio bonorum galjo reikti
itin didel rizik paiam pdiniui arba palikjo kreditoriams, besitikintiems kreditorini reikalavim
patenkinimo i palikimo. Jeigu palikimas buvo apsunkintas skolomis, tai galjo bti labai nenaudinga
pdiniui, kuris u palikjo skolas atsak taip pat ir nuosavu turtu. Kita vertus, jei pats palikim
prims pdinis turjo nemaai skol, tai galjo bti itin nenaudinga palikjo kreditoriams, nes
palikimui susijungus su pdinio turtu, savo reikalavim patenkinim i vienalyt turto mas

nukreipdavo ne tik palikjo, bet ir gauss prasiskolinusio pdinio kreditoriai. Siekdamas apsaugoti
palikjo kreditorius nuo ios grsms, pretorius galjo taikyti beneficium separationis (separatio
bonorum), t. y. paveldto ir pdinio nuosavo turto atskyrim iki bus patenkinti palikjo kreditori
reikalavimai Tuo tarpu norint apsaugoti pdin nuo nuostoli, kurie potencialiai galjo kilti primus
praskolint palikim, taikyta priemon, kuri vadinama beneficium inventarii, t. y. privilegija aprayti
paveldt turt (sudaryti palikimo inventori).
Separatio bonorum esm sudar tai, kad palikjo kreditoriai, o taip pat iskirtini gavjai - legatoriai,
fideikomisoriai galjo reikalauti j turim reikalavim patenkinimo i palikimo pirmumo tvarka. iuo
atveju kreditoriai reikalaudavo, kad palikim sudarantis turtas bt traktuojamas kaip atskiras nuo
pdinio nuosavo turto iki bus patenkinti j kreditoriniai reikalavimai. Praymas taikyti separatio
bonorum galjo bti reikiamas per penkerius metus nuo to laiko, kai pdinis gydavo palikim. i
priemon taikyta pretoriaus sprendimu, prie tai susipainus ir ityrus bylos aplinkybes (causa cognita).
Pretoriui suteikus beneficium separationis, nuo pdinio asmeninio turto atribotam palikimui buvo
paskiriamas rpintojas, kurio udavinys buvo utikrinti palikjo kreditori reikalavim patenkinim.
Tai padarius, turtas, liks padengus palikjo skolas, susiliedavo su pdinio asmeniniu turtu.
Tuo tarpu siekdamas apdrausti pdin nuo nuostoli, galim primus praskolint palikim, Justinianas
531 m. paskelbtoje konstitucijoje numat speciali pdinio turtini interes apsaugos priemon beneficium inventarii, t. y. privilegij priimti palikim pagal apyra (inventorizuoti paveldim turt).
iuo atveju pdinio atsakomyb u palikjo skolos tapdavo ribota, t. y. u ias skolas pdinis atsak
tik aprayto turto verts ribose. Jei aprayto turto padengti visoms palikjo skoloms nepakakdavo,
pdinis tam neturdavs eikvoti savo asmeninio turto. Paveldto turto inventorius privaljo bti
sudaromas laikantis tam skirto termin, dalyvaujant notarui, palikjo kreditoriams bei legatoriams.
Palikimo gijimo teisiniai padariniai
1) pdinio asmeninio turto susiliejimas su paveldtu turtu
(confusio bonorum)
2) pdinio atsakomyb u palikjo skolas visu (paveldtu ir
asmeniniu) turtu
beneficium separationis
Paveldto ir pdinio nuosavo turto atskyrimas
siekiant kreditori ir iskirtins gavj
(legatori, fideikomisori) interes apsaugos

beneficium inventarii
Teis aprayti paveldt turt (sudaryti turto
inventori) siekiant pdinio interes apsaugos

Kai kada paveldti auktas ne vienas, bet keletas asmen, kurie vadinti bendrapdiniais - coheredes.
Kiekvienas i bendrapdini laikytas universaliuoju palikjo teisi permju. Kita vertus, atsivelgiant
kit bendrapdini teises palikjo turt, bendrapdinio galinimai apsiribodavo teise tam tikr
palikimo dal. Palikimas vienijo pdinius ir kas dl palikjo skol bei jam priklausiusi reikalavimo
teisi. Kiekvienas i j laikytas atsakingu u palikjo skolas ir turiniu palikjui priklausiusi
reikalavimo teisi proporcingai pdiniui tenkaniai palikimo daliai.
Jei kuris i paskirtj bendrapdini atsisakydavo palikim priimti arba mirdavo nespjs to padaryti,
o jo vietos neuimdavo pakaitinis pdinis (heres substitutus) ir nevykdavo aukimo paveldti teiss
perjimas (transmisija), likusi laisva palikimo dalis bdavo paskirstoma kitiems pdiniams, dl ko

proporcingai padiddavo (adcrescebat) jiems tenkanios palikimo dalims. Tai vykdavo be palikim
primusi pdini inios ir net prieingai j valiai ir buvo vardinama kaip pralikimo dali padidjimo
teise (ius adcrescendi).
Palikim kaip bendrapdiniams paveldint keliems palikjo descendentams, kurie palikjui esant
gyvam buvo i jo gav kokios nors turtins naudos, kildavo poreikis sulyginti pdiniams tenkanias
palikimo dalis. iuo tikslu romn teis numat skaitymo paveldimo turto mas (collatio bonorum)
institut. Vis pirma, paveldimo turto mas buvo skaitomas, pdiniais paskirt palikjo descendent,
kurie yra personae sui iuris, priimant palikim turtas asmeninis turtas. Taip buvo daroma vertinus tai,
kad i palikjo valdios iam tebesant gyvam ilaisvinti descendentai, gij turtin savarankikum,
turjo galimyb i sudarom civilini sandori gaunam turt ar turtines teises gyti savo nuosavybn,
kai tuo tarpu iliekantieji palikjo valdioje savo sudarom sandori dka gausindavo palikjo, kaip
eimos galvos turt. Be to, kaip ir minta, paveldim turt buvo skaitoma turtin nauda, kuri
palikjas, bdamas gyvas, suteik bendrapdiniui.
I a. pr. Kr. numatomas emancipuoto snaus turto skaitymas (collatio emancipati) paveldim turt. Tai
aikintina tuo, kad nuo ilaisvinimo i tvo valdios momento, visa tai, k gydavo emancipuotas snus,
tapdavo jo nuosavybe, o tuo tarpu vaik, esani in patria potestate ir neturini turtinio teisinio
veiksnumo, gytas turtas atitekdavo eimos tvui. Taigi, emancipuotam snui galjo bti leista paveldti
lygiai su kitais descendentais tik tuomet, kai vis savo turt jis prijungdavo prie paveldimo turto mass.
i skaitymo (prijungimo) ris taikyta tik paveldint pagal statym.
paveldim turt taip pat buvo skaitomas ir kraitis, kur dukra buvo gavusi i tvo iam esant gyvam
(collatio dotis). Poklasikinio laikotarpio teisje nustatomas bendro pobdio pareigojimas prie
paveldimo turto mass prijungti visa tai, k descendentai buvo gav i ascendent iems esant gyviems
(collatio descendentium). i skaitymo (prijungimo) paveldimo turto mas ris taikyta tiek paveldint
ab intestato, tiek ir pagal testament. Descendentai privaljo prie paveldimo turto mass prijungti visa
tai, k buvo gav i palikjo kaip neatlygintin turtin naud (ypa dovanas sutuoktuvi proga (donatio
propter nuptias) ir kit ri dovanas (donationes)). Pagrindinis tikslas, kurio siekta numatant collatio
institut, buvo utikrinti bendrapdini turtini interes paritet ir apsaugoti likusius descendentus nuo
galimos alos.
Kai savanorikas (svetimasis arba paalinis) pdinis heres voluntarius vel extraneus mirdavo prie
ireikdamas vali dl palikimo primimo, jo pdini paveldti nepriimto palikimo ius civile
nebeaukdavo; paveldti aukti tolimesni palikjo pdiniai (pavyzdiui, tolimesni klasi pdiniai ab
intestato). i pozicija buvo akivaizdiai netinkama tais atvejais, kai paveldti auktas asmuo valios
priimti palikim nepareik dl svarbi prieasi (pavyzdiui, jei buvo ivyks valstybs reikalais).
Tokiais atvejais jau klasikinje teisje pretorius galdavo taikyti restitutio in integrum. Kai aukiamas
paveldti maametis infans (vaikas, iki 7 met amiaus), esantis tvo valdioje, mirdavo iki jo tvui
(pater) pradedant palikim valdyti, aukimas paveldti pereidavo tvui. Taigi, iimtiniais atvejais
transmisij numat jau klasikin romn teis. Tuo tarpu imperatori teisje tvirtintas bendro pobdio
aukimo paveldti teiss perjimo - transmisijos (transmissio) institutas. auktam paveldti pdiniui
mirus nespjus pareikti valios dl palikimo primimo, teis priimti palikim pereidavo jo pdiniams.
Palikimo gijimo kontekste dera paminti ir romn teisei inom hereditas iacens gulinio
palikimo kategorij. Kaip minta, palikimo atsiradimo moment ir moment, kai svetimasis
(savanorikas) pdinis heres extraneus et voluntarius gydavo palikim, skiria tam tikras laikotarpis,
nes palikimo atsiradimas ipso facto nereikdavo savanorikj pdin tapus mirusiojo teisi permju.
Tam buvo reikalinga palikim priimti. Iki priimant atsiradus palikim, j sudarantis turtas neturjo
savininko, nes palikjas jau bdavo mirs, o aukiamas paveldti pdinis darjuo nepats. Hereditas
iacens laikytas beeimininkiu (niekieno) daiktu res nullius, todl bet kuris asmuo galjo uvaldyti
palikimo sudt einanius daiktus. Kita vertus, toks asmuo netapdavo palikimo savininku, o tik
gydavo galimyb gyti iuos daiktus nuosavybn senaties bdu (usucapio pro herede). Suinteresuot

asmen praymu galjo bti skiriamas gulinio palikimo kuratorius (curator hereditatis iacentis),
rpindavsis tokio turto administravimu ir utikrindavs jo isaugojim.
8. pdinio teisi apsauga ir gynyba
Palikim primusiam pdiniui romn teis teik specialias procesins gynybos priemones. J
suteikimas priklaus nuo to, ar turtas buvo paveldimas civilins, ar pretori teiss pagrindu. pdinis
pagal civilin teis (heres) naudojosi petitorine teisi gynyba, realizuojama hereditatis petitio pagalba;
pretoriniam paveldtojas teiktas posesin (interdiktin) gynyba. Pasinaudomas interdictum quorum
bonorum, pretorius galjo perduoti palikim pdiniui faktikai valdyti
Hereditatis petitio (daiktinis iekinys dl palikimo ireikalavimo i svetimo valdymo) buvo
universalaus pobdio civilinis iekinys, kuriuo reikalauta perduoti pdiniui paveldt turt. Aktyviai
legitimuotas asmuo (iekovas) hereditatis petitio atveju buvo asmuo, laikantis save pdiniu, pasyviai
legitimuotas (atsakovas) palikim sudaranio turto valdytojas. Aktyviai legitimuotas civilinis pdinis
galjo j reikti bet kuriam palikim faktikai valdaniam asmeniui, kuris nra pdinis. Iekiniu siekta
teisminio patvirtinimo, jog iekovas yra pdinis. Teismui prijus tokios ivados, atsakovas privaljo
iekovui perduoti valdom palikim arba jo dal.
Paveldjimas pagal pretori teis gintas specialia pretorins (posesins) gynybos priemone
interdictum quorum bonorum. io interdikto pagrindu pretorius paveldtojui pagal pretori teis
(bonorum possessor) suteikdavo paveldimam turtui priklausani materialij kilnojamj ir
nekilnojamj daikt valdym. Remiantis Gajaus pateikiama posesini interdikt klasifikacija,
interdictum quorum bonorum yra laikomas interdicta adipiscendae possessionis grups interdiktu,
kadangi remdamasis juo pdinis siekia faktikai uvaldyti turt, kurio anksiau niekuomet nevald (t.
y. naujai gyti valdym palikim sudarant turt). iuo interdiktu buvo galima efektyviai gintis prie
netitulin palikimo valdytoj, asmen, kuris faktin palikimo valdym grind jam paveldjimo teise
(possessor pro herede) bei t, kuris smoningai (tyia) atsisak palikimo valdymo (qui dolo malo desiit
possidere).
Justiniano teisje spariai nykstant takoskyrai tarp civilinio ir pretorinio paveldjimo, nyko ir civilini
bei pretorini pdini teisi gynybos skirtumai. iuo laikotarpiu ir pretorinis pdinis naudojosi
petitorine (iekinine) teisi gynyba, sukurta ad exemplum civilinio pdinio teikiamoms teisi gynybos
priemonms. Jam teiktas iekinys hereditatis petitio possessoria.
9. Singuliarinio mirusiojo asmens teisi permimo atvejai
9.1. Iskirtins samprata ir rys
Greta paveldjimo, kuris, kaip jau inome, yra universalus mirusiojo teisi permimo bdas ir susijs
su pdinio atsakomybe u palikjo skolas, Romoje danai naudotasi ir singuliarinio mirusiojo asmens
teisi perleidimo gyviesiems priemonmis. Tokia priemon yra iskirtins institutas, suprantamas kaip
dalin turtin nauda, kuri i palikimo gauna treiasis asmuo, vadinamas iskirtins gavju. Nuo
paveldjimo iskirtin skyrsi tuo, jog iuo atveju nekildavo naud gaunaniojo asmens atsakomyb u
palikjo skolas.
Senajai romn teisei buvo inoma vienintel iskirtins forma ius civile reglamentuota iskirtin,
kuri vadinama legatu (legatum). Legatas yra formalusis vienaalis sandoris, kur palikjas galjo
sudaryti tik reikdamas savo vali teiss imperatyviai apibrtu bdu, vartodamas specialias odines
formules. Legatas galjo bti raomas tik testamente.
Principato laikotarpis atnea nauj iskirtins form fideikomis (fideicomissum). Tai buvo
neformalus praymas, kuriuo palikjas kreipdavosi pdin (tiek testamentin, tiek statymin) arba
civilins iskirtins gavjui (legatoriui), praydamas jo nurodytam asmeniui (fideikomisoriui) suteikti

palikimo sskaita tam tikros turtins naudos. Jei legatai galjo bti raomi tik testamente, tai
fideikomisas daniausiai bdavo numatomas kodicile. I pradi fideikomiso vykdymas iimtinai
priklaus nuo fiduciarijaus geros valios, kai tuo tarpu legatorius jam paskirto turto galjo reikalauti
reikdamas legatu apsunkintam asmeniui civilinius iekinius, taiau Justiniano teisje abiej iskirtins
form legato ir fideikomiso skirtumai niveliavosi.
ISKIRTIN
Legatas
per vindicationem daiktinis
per damnationem prievolinis
sinendi modo suteikiant leidim
per praeceptionem i anksto pasiimant

Fideikomisas

9.2. Legat rys ir teiss apsunkinti palikim legatais ribojimas

Romn teis skyr dvi pagrindines legat ris. Pirmoji j tai daiktinis arba vindikacinis legatas legatum per vindicationem. is legatas buvo susijs su betarpiku iskirtins davjui (palikjui)
priklausanio daikto, kuris buvo jo nuosavyb tiek testamento sudarymo, tiek ir mirties momentu,
kviritins nuosavybs perklimu legatoriui (iskirtins gavjui). Kai tik testamentinis pdinis
priimdavo palikim, legatorius tapdavo jam paskirto daikto kviritiniu savininku. Iskirtin gijusiam
legatoriui priklaus vindikacinis iekinys (rei vindicatio), kurio jis galjo naudotis adversus omnes, t. y.
reikti bet kuriam treiajam asmeniui: tiek reikalauti jam paskirto turto perdavimo i legato
nevykdanio testamentinio pdinio, tiek i bet kurio paskirtj daikt valdanio treiojo asmens (i ia
ir kyla legato pavadinimas legatum per vindicationem). raant testamente vindikacin legat,
testatorius privaljo vartoti lotynikus odius: do/lego, t. y. duodu/uraau. Pavyzdiui, Markui
duodu/uraau savo verg Stich. Antroji legat kategorija prievoliniai legatai, kurie yra vadinami
damnaciniais (per damnationem nustatant prievol). Prieingai nei daiktinio legato atveju,
legatoriui nebuvo sukuriama jokia daiktin (nuosavybs) teis, o testamentinis pdinis pareigojamas
vykdyti tam tikr prievol legatoriaus naudai. is legatas lm kvazi-kontraktins prievols (obligatio
quasi ex contractu), susaistydavusios legatori, kuris ioje prievolje buvo kreditorius, ir pdin,
prievolje umus skolininko pozicij, atsiradim. Kaip minta, damnacinis legatas legatoriui
nesuteik jokios absoliutaus pobdio daiktins teiss, o tik asmenin reikalavimo teis pdinio
atvilgiu, kad is perduot legatoriui nuosavybn palikjo nurodyt daikt, sumokt tam tikr pinig
sum ar atliktu kitus veiksmus, sudaranius j saistanios prievols objekt. Paymtina, kad iuo
legatu pdinis galjo bti pareigojamas perduoti legatoriui net ir svetimus daiktus, t. y. tokius, kurie
testatoriui niekuomet nepriklaus nuosavybs teise. Tokiu atveju pdin saist pareiga gyti daikt ir
perduoti j legatoriui, o jei dl tam tikr prieasi to padaryti nemanoma (pavyzdiui, daikto
savininkas grietai atsisako j parduoti) - sumokti legatoriui daikto vert atitinkani pinigin
kompensacij. Jei pdinis legato nevykdo, t. y. nevykdo j saistanios prievols, legatorius galjo
reikti jam actio ex testamento asmeninio pobdio iekin dl prievols vykdymo. Numatant
prievolin legat, testamente bdavo raomi odiai damnas esto, t. y. tebnie mano pdinis
pareigotas; tegul j susaisto prievol. Exempli gratia: Mano pdinis tebna Liucijus Titas. Mano
pdinis tebnie pareigotas (damnas esto) sumokti Lukrecijai 100 000 sestercij.
Be pamint pagrindini legat ri, romn teisje egzistavo dar dvi legat atmainos.

Legatas sinendi modo (suteikiant leidim) laikytinas prievolinio legato atmaina. Juo pdinis buvo
pareigojamas leisti (sinere) legatoriui pasiimti ir arba pasilikti jo valdom daikt, kur testatorius
paskyr legatu. Paymtina, kad nuo prievolinio legato legatum sinendi modo skiriasi tuo, kad io
legato objektas galjo bti tik daiktai, kurie testatoriaus (iskirtins davjo) mirties momentu buvo jo
arba legatu apsunkinto pdinio nuosavyb. Exempli gratia: Mano pdinis tebna Markas. Tegul
mano pdinis bna pareigotas leisti (sinere), kad Lukrecija pasiimt man priklausanius auksinius
papuoalus.
Legatum per praeceptionem (i anksto pasiimant) suteikdavo legatoriui teis pasiimti iskirtins
objekt, kuris nejo dalinam palikim ir nebuvo vertinamas apskaiiuojat paveldimas dalis. Romos
teisinink nuomons dl io legato esms nebuvo vieningos. Sabiniei mokyklos atstovai laiksi
nuomons, kad toks legatas galjo bti uraomas tik vienam i bendrapdini. Tokiu atveju jis
bdavs ir vienas i palikjo pdini, ir legatorius. Tai reikia, kad mirus palikjui, toks legatorius
pirmiausia pasiimdavo jam legatu paskirt daikt, o paskui kartu su kitais bendrapdiniais
pasidalindavo likus palikim. Pavyzdiui: Mano pdiniai tebna Marijus ir Darijus. Darijus tegul i
anksto pasiima (praecepto) mano ieigin tunik. Reikalauti jam urayto daikto legatorius galjo
pareikdamas actio familiae erciscundae, kuriuo naudotasi dalinant palikim tarp pdini. Kiek
vlyvesn, prokuliei teiss mokyklos suformuota pozicija, kuri perm ir tvirtino imperatorius
Hadrianas, teig, jog toks legatas galintis bti uraytas ne tik bendrapdiniui, taiau ir be kuriam
treiajam asmeniui, taiau tuomet tai yra ne kas kita kaip paprasiausias daiktinis legatas.
Testamentinio pdinio apsunkinimas gausiais legatais Romoje buvo gana dana ir plaiai paplitusi
praktika. Atskirais atvejais tai nulemdavo viso palikimo sudt einanio turto iskirstym legatoriams.
Tai padariusiam testamentiniam pdiniui likdavo tik pdinio vardas ir atsakomyb u palikjo skolas,
o jokios turtins naudos pdinis negaudavo, todl panaiose situacijose testamentu paveldti aukiami
pdiniai neretai vengdavo priimti palikim. Tuomet bdavo ab intestato, kas neretai reikdavo, jog ir
visi testamente rayti legatai netekdavo galios (nebent testatorius bdavo papilds savo testament
kodiciline klauzule). Siekiant to ivengti, statymai m riboti testatori teiss apsunkinti palikim
legatais. Pirmj i toki ribojim nustat lex Voconia (169 m. pr. Kr.), udrauds legatoriui gauti i
palikimo daugiau turto nei tenka testamentiniam pdiniui. Lex Furia testamentaria draud apsunkinti
palikim legatais, kuri vert virija 1000 aukso as. Tai buvo lex minus quam perfecta, kas reik, kad
didesnis nei 1000 aukso as verts legatas buvo galiojantis sandoris, taiau j prims legatorius
bdavo baudiamas pinigine bauda, kelis kartus virijania paties legato vert. Kita vertus, tai nebuvo
pakankamai efektyvs ribojimai, nes testatorius vis savo turt galjo idalinti legatoriams,
numatydamas testamente daugyb nedidels (maesns nei 1000 as) verts legat. Svarbiausius
pakeitimus ioje srityje ved lex Falcidia (40 m. pr. Kr.), nustats, kad vykdydamas legatus, pdinis
privalo ileisti ne daugiau kaip paveldto turto, o tuo tarpu gryno, t. y. skolomis neapsunkinto
palikimo, likdavo pdiniui. Tai yra vadinamasis quarta Falcidia Falcidijos ketvirtis. Apskaiiuojant
Falcidijos ketvirt, buvo vertinamas palikjo turtas jo mirties momentu: i grynojo palikimo, likusio
padengus palikjo skolas, laidojimo ilaidas, atmus laisv paleist verg vert, bdavo skiriama
pdiniui. Liks palikim sudarantis turtas buvo proporcingai paskirstomas legatoriams, priklausomai
nuo legat dydio. grynojo palikimo virijantys legatai buvo laikomi ex parte negaliojaniais (dalyje,
virijanioje gryno palikimo). Tokius legatus vykdantis pdinis ipso iure proporcingai juos
maindavo.
9.3. Fideikomisai
Fideikomisas (fideicommissum) tai iskirtin, pasireikianti kaip neformalus praymas, palikjo
adresuojamas savo pdiniui (fiduciarius), kad is suteikt treiajam asmeniui (vadinamam
fideicommissarius) tam tikr turtin naud. Pradioje palikjo praymo vykdymas laikytas moraline
pareiga ir priklaus nuo fiduciarijaus geros valios. Tai patvirtintina paties termino fideikomisas kilm

i odio fides (tikjimas, pasitikjimas). Kita vertus, jau Principato pradioje fideikomisoriams imama
teikti procesin j teisi gynyba, kuri laiduoja konsulas ekstordinarinio proceso tvarka. Valdant
imperatoriui Klaudijui (13-47 m.), su fideikomisais susijusi teisini gin sprendimas priskiriamas
dviej specialiai iam tikslui steigt pretori praetores fideicommissarii jurisdikcijai. Kaip jau
minta, reikmingiausiais legato ir fideikomiso tarpusavio skirtumas yra tai, jog prieingai nei legat,
fideikomis atveju niekuomet nekelti jokie imperatyvs sandorio sduarymo formos reikalavimai.
Fideikomisas galjo bti raomas ne tik testamente, bet ir numatomas kituose sandoriuose mortis
causa (pavyzdiui, kodicile). Fideikomisas buvo nustatomas laisva forma (t. y. buvo galima vartoti bet
kokius odius), o ne grietai apibrtas odines formules kaip kad legat. Be to, fideikomiso
pritaikymo galimybs buvo kur kas platesns subjektine prasme. Jei legatu galjo bti apsunkinamas
tik testamentinis pdinis, tai fideikomisu - bet kuris asmuo, palikimo sskaita gaunantis turtins
naudos. Tai galjo bti net ir legatorius arba apdovanotasis mortis causa capio bdu, kuris buvo
suprantamas bet koks praturtjimas paskutiniosios palikjo valios pagrindu, kuris nebuvo nei
paveldjimas, nei kurios nors ries iskirtin.
Ypatinga fideikomiso ris buvo universalusis fideikomisas (fideicomissum hereditatis). Priemus
palikim pdin, vadinam heres fiduciarius (pdiniu patiktiniu), palikjas pareigodavo
nedelsiant arba atsiradus tam tikros aplinkybms (pavyzdiui, fideikomisoriui sulaukus pilnametyst),
vis palikim perduoti palikjo nurodytam treiajam asmeniui - fideikomisoriui. Pavyzdiui:
Antonijus Pijus tebnie pdinis. Antonijau Pijau, praau ir reikalauju, kad prims mano palikim,
atiduotum j ir perduotum Pijai Gracijai, kai tik ji taps pilnamet. Universalusis fideikomisas yra
iimtis i bendrojo romn paveldjimo teiss principo: Semel heres semper heres. nes prims
palikim heres fiduciarius turt gauna ne visam laikui, bet privalo tam tikru momentu perduoti j
fideikomisoriui. Savo ruotu fideikomisorius, kuris formaliai nebuvo laikomas palikjo pdiniu,
gydavo tik paveldimo turto aktyv (turt ir turtines teises). Tuo tarpu susaistytas atsakomybs u
palikjo skolas (net ir perdavs vis paveldt turt) likdavo fiduciarijus. Jei palikimas bdavs
praskolintas, heres fiduciarius, kur saist pareiga perduoti vis palikim sudarant turt
fideikomisoriui, baimindamasis dl atsakomybs u palikjo skolas, visikai nebuvo suinteresuotas tok
palikim priimti, todl daniausiai bdavo atsisakoma tai padaryti ir universalusis fideikomisas
nesukeldavo teisini padarini. Siekiant to ivengti ir apsaugoti pdin (heres fiduciarius) nuo turtins
rizikos 56 arba 57 m. paskelbtas senatusconsultum Trebellianum, nustats, jog perdavus palikim
fideikomisoriui, is tapdavo universaliuoju palikjo teisi permju (heredis loco) ir privaljo prisiimti
visas su palikimu susijusias skolas bei prievoles. Kita vertus, net ir paalinus rizik, susijusi su
atsakomybe u palikjo skolas, heres fiduciarius vis tiek nebuvo suinteresuotas priimti universaliuoju
fideikomisu apsunkint palikim. Turtin suinteresuotum priimti universaliuoju fideikomisu
apsnukint palikim sukr senatusconsultum Pegasianum (apie 73 m.), kuris numat fiduciarijaus
teis pasilikti sau ketvirt universaliuoju fideikomisu apsunkinto palikimo (quarta Pegasiana). Taigi,
fideikomisoriui buvo privalu perduoti ne daugiau kaip palikimo dalis.