VALSTYBĖS TARNYBA IR VALSTYBĖS TARNAUTOJAI

VALSTYBĖS TARNYBOS SĄVOKA, RŪŠYS

Tarnyba - tai viena svarbiausių žmonių, o taip pat ir visuomenės bei valstybės tikslingos veiklos
rūšių. Ši sąvoka suvokiama įvairiai: kaip žmonių veiklos rūšis, kaip socialinis teisinis institutas, kaip
valstybės institucijų speciali sistema. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas tarnybą apibrėžia kaip paslaugų
sistemą, įmonę, tarnavimą. Enciklopedijose pateikiamas ir toks apibūdinimas: „... iš sutarties arba iš kitokio
pagrindo kilusi teisinė pareiga, ką kieno naudai veikti, atlikinėti...“. Tarnyba sudaro valdymo esmę, be jos
nebūtų įmanoma įgyvendinti valstybinio valdymo. Vienos tarnybos priklauso privatinės teisės santykių
sričiai, kitos gi - viešosios teisės, kaip antai, valstybės tarnyba.
Valstybės tarnyba gali būti nagrinėjama įvairiais aspektais, kaip, pavyzdžiui, socialiniu (asmenų,
užimančių pareigas valstybinėse institucijose valstybės pavedimu atliekama naudinga veikla); politiniu
(veikla, kuria realizuojama valstybės politika); sociologiniu (valstybės funkcijų, valstybės institucijų
kompetencijos praktinis įgyvendinimas bei efektyvumo nustatymas); organizaciniu (valstybės tarnyba kaip
sistema, susidedanti iš valstybės aparato struktūrinių - funkcinių elementų); moraliniu (valstybės tarnybos
moralinių pagrindų nagrinėjimas) ir, svarbiausia, - teisiniu (valstybės tarnyba - kompleksinis teisinis
institutas, kurio teisės normomis reglamentuojami valstybiniai - tarnybiniai santykiai).
Egzistuoja įvairūs valstybės tarnybos apibūdinimai. Pasak J.N. Starilovo, valstybės tarnyba plačiąja
teorine prasme – „...valstybės organų kadrų valdymo funkcijos įgyvendinimas ir praktinė veikla visų asmenų,
gaunančių atlyginimą iš valstybės biudžeto ...“. Kati rusų autoriai, pavyzdžiui A.P. Aliochin ir J.M. Kozlov,
valstybės tarnybą plačiąja prasme supranta kaip valstybės tarnautojų pareigų vykdymą valstybinėse
organizacijose (valstybinės valdžios institucijose, įmonėse, įstaigose). Siaurąja prasme, anot autorių,
valstybės tarnyba susideda iš valstybės tarnautojų pareigų vykdymo tik valstybinės valdžios institucijose. Čia
gi dar galima priskirti asmenis, vykdančius vietos savivaldos institucijų jiems priskirtas funkcijas. V.M.
Manochin kritikuoja šį apibrėžimą, kai apsiribojama tik valstybės tarnautojų veikla, susijusia su pareigybinių
funkcijų realizavimu, nes tai neatspindi valstybės organizuojančio vaidmens šio instituto funkcionavimui.
Pasak pastarojo autoriaus, valstybės tarnyba – tai „...viena iš valstybės veiklos sričių, apimanti valstybės
institucijų ir kitų įstaigų personalo (organizacijų asmeninės sudėties) organizavimą ir teisinį reguliavimą, o
taip pat ir pati šio personalo veikla, praktiškai įgyvendinant valstybės pavestas funkcijas bei uždavinius...“.
Šią poziciją kritikuoja B.M. Lazarev, išskirdamas šiuos trūkumus: valstybės tarnybos suvokimas per
terminą „valstybės tarnautojas“ yra nepamatuotas, neatsižvelgiama į tai, kad valstybės tarnautojai ne vien
vykdo valstybės funkcijas, jiems gi tenka atlikti ir kitus socialiai būtinus uždavinius (gydytojai, moksliniai
darbuotojai ir kt). V.M. Manochin sujungia du skirtingus reiškinius - valstybės tarnybą ir jos organizavimo
bei teisinio reguliavimo veiklą. Pats B.M. Lazarev valstybės tarnybą apibūdina kaip „...tarnavimą valstybei,
tai yra valstybės nurodymu bei už mokestį valstybės institucijose vykdoma veikla, kuria realizuojami
valstybės uždaviniai bei funkcijos...“.
Apibendrinant šią įvairių nuomonių apžvalgą, valstybės tarnybą galima traktuoti kaip vieną
pagrindinių valstybės veiklos sričių, kurios metu formuojamas valstybės valdymo aparatas bei teisiškai
reguliuojami tarnautojų, užimančių tam tikras pareigas ir realizuojančių valstybės institucijų jiems priskirtas
funkcijas, darbo aspektai.
Tačiau svarbiausia aspektas apibrėžiant valstybės tarnybos sąvoka, yra jos atskleidimas Lietuvos
Respublikos teisės aktuose. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kuri yra vientisas aktas, nusakantis
valstybės valdymo pamatus, kyla pagrindiniai demokratinėms valstybėms būdingi valstybės tarnybos
principai. Konstitucija nustato esminius valstybės tarnybos organizavimo bei funkcionavimo pagrindus,
įtvirtina šias pagrindines nuostatas:
a) valdžios įstaigos tarnauja žmonėms;
b) piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą;
c) pilietis turi teisę įstatymo numatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį;
d) visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs;
e) valstybės tarnyboms ar jų pareigūnams draudžiama persekioti asmenis už valstybės valdžios
kritiką;
f) valstybės institucijų užgrobimas smurtu laikomas antikonstituciniais veiksmais yra neteisėti ir
negalioja.
Taigi, svarbiausia nuostata, jog valstybės tarnyba turi tarnauti viešajam interesui. Ši nuostata atėjusi
dar iš Lietuvos I - osios Respublikos laikais skelbtų mokslo darbų. M. Riomeris suformulavo viešojo intereso
teoriją, kurios esmė yra tai, jog valstybė turi tarnauti žmonėms. Nūdienos valstybės tarnybos santykiuose
viešasis interesas pačia bendriausia prasme apibūdintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 5
straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Tai reiškia, jog valstybės tarnautojai
vykdo specifines funkcijas, priklausomas nuo valstybės valdymo tarnybos paskirties. Tam, kad galėtų
tinkamai šias funkcijas įgyvendinti, pilietis, stojantis į valstybės tarnybą, turi atitikti įstatymų numatytas
sąlygas.
Šiuo metu galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas valstybės tarnybą apibrėžia kaip teisinių santykių,
atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl
valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje
įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą,
koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir
kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir
savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės
aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo
administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma.

VALSTYBĖS TARNYBOS PAGRINDINIAI PRINCIPAI

Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti pagrindiniai šio instituto principai, kurių pamatinės nuostatos
įtvirtintos Konstitucijoje. Šie principai priimti daugelyje Europos šalių.
Sutinkamai su Valstybės tarnybos įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama
įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus
sprendimus ir karjeros principais.
Pagal įstatymo viršenybės principą:
1) valstybės tarnautojo statusas, reglamentuotas Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų, negali būti
keičiamas kitaip negu įstatymu;
2) niekas neturi teisės dėl politinių ar kitų interesų versti valstybės tarnautoją atlikti veiksmus ar
priimti sprendimus, viršijančius jo įgaliojimus;
3) valstybės tarnautojui garantuojama teisė ginti savo teisėtus interesus visais įstatymų nustatytais
būdais.
Pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises stoti į
valstybės tarnybą, o valstybės tarnautojo statusas negali būti ribojamas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektyvių kitų aplinkybių.
Pagal lojalumo principą valstybės tarnautojas turi būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir jos
konstitucinei santvarkai ir savo veiksmais bei elgesiu neperžengti teisėtumo ir jam suteiktų įgalinimų ribų.
Pagal politinio neutralumo principą viešojo administravimo valstybės tarnautojas privalo nešališkai
tarnauti žmonėms, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, tarnybos metu nedalyvauti politinėje veikloje
(išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus).
Pagal skaidrumo principą bet kokia valstybės tarnautojo tarnybinė veikla yra vieša ir suprantama,
atvira įvertinti ir susipažinti su jo rengtais tarnybiniais dokumentais, išskyrus įstatymų ar kitų teisės aktų
saugomas valstybės ar tarnybos paslaptis.
Pagal karjeros principą priėmimas į valstybės tarnybą neterminuotam darbui ir aukštesnių ar kitų
pareigų siekimas yra grindžiamas pretendentų konkurencija, objektyviai įvertinant jų profesinį pasirengimą,
įgūdžius ir privalumus konkurso metu.
Valstybės tarnautojų veiklos svarbiausi etikos principai yra šie:
1) pagarba žmogui ir valstybei. Valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises
bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų
sprendimus;
2) teisingumas. Valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisydamas jų
tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti
teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia;
3) nesavanaudiškumas. Valstybės tarnautojas privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam
patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės
politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams;
4) padorumas. Valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti
dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką,
kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas;

2
 5) nešališkumas. Valstybės tarnautojas privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti
asmeniškumų;
6) atsakomybė. Valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus ir atsiskaito už juos
visuomenei;
7) viešumas. Valstybės tarnautojas privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą,
pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją gali riboti tik tuo atveju, kai tai būtina svarbiausiais
visuomenės interesais;
8) pavyzdingumas. Valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti
nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas.
Valstybės tarnautojų veiklos etikos principų įgyvendinimą ir atsakomybę už jų nesilaikymą
reglamentuoja Valstybės tarnybos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

VALSTYBĖS TARNAUTOJO SĄVOKA PLAČIĄJA IR SIAURĄJA PRASMĖMIS

Anot rusų teisininko J.A.Starilovo, valstybės tarnautojai - socialinė grupė, susidedanti iš individualių
teisės subjektų (fizinių asmenų), kurie vykdo valstybės įmonių, įstaigų, organizacijų uždavinius bei tam
tikras socialiai reikšmingas funkcijas.
Dažnai teisinėje literatūroje valstybės tarnautojo sąvoka aptariama siaurąja ir plačiąja prasmėmis.
Dažniausiai valstybės tarnautojas siaurąja prasme suprantamas kaip asmuo, užimantis tam tikras
pareigas valstybės administracijos sistemoje, valstybinės valdžios institucijos tarnautojas, įgyvendinantis
atitinkamos institucijos uždavinius ir funkcijas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis formomis bei
metodais.
Tuo tarpu valstybės tarnautojams plačiąja prasme priskiriami dirbantys ir kitokio pobūdžio valstybės
įstaigose, organizacijose, pvz., valstybinėse auklėjimo, švietimo medicinos įstaigose. Šiuo atveju ne visų
valstybės tarnautojų, plačiąja prasme, veikla turi tiesioginį ryšį su valstybės uždavinių ir funkcijų
įgyvendinimu. Kita vertus, visi valstybės tarnautojai atlygintinai dirba atitinkamose valstybės ar savivaldybių
institucijose, įstaigose bei įmonėse, todėl valstybė nustato vieningus valstybės tarnybos ėjimo pradmenis
visiems valstybės tarnautojams. Kaip tik todėl valstybės tarnybos sąvoka plačiąja prasme dažnai naudojama
įstatymų leidyboje. Tačiau be bendrojo valstybės tarnybos reguliavimo, valstybė specialiais teisės aktais
nustato valstybės tarnybos ypatumus viešojo administravimo institucijose. Šis teisinis reguliavimas
vykdomas atsižvelgiant į viešojo administravimo veiklos sritis. Šie ypatumai ypač būdingi karinei tarnybai,
tarnybai vidaus reikalų sistemoje, kai kuriose transporto šakose ir pan.
Valstybės tarnybos įstatymas įtvirtina valstybės tarnautojo sampratą siaurąja. Pagal šį įstatymą
valstybės tarnautojas - fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis viešojo
administravimo veiklą valstybės tarnybos srityje. Be to, šio įstatymo 4 straipsnyje aptariami asmenys,
kuriems minėtas įstatymas netaikomas.
Valstybės tarnautojai, skirtingai nei kiti darbuotojai, vykdo tik valstybės institucijų įpareigojimus,
sprendžia tik valstybinius uždavinius.
Valstybės tarnautojai užima valstybės tarnyboje apmokamas pareigas. Jie turi valstybes garantuotą
teisę gauti pareigybinę algą, darbo užmokesčio priedą, priemokas ir kt. išmokas. Iki Valstybės tarnybos
įstatymo priėmimo galiojusiame Valdininkų įstatyme esminiu požymiu, skiriančiu valstybės ar savivaldybės
tarnautoją nuo kitų darbuotojų (išskyrus politikus), buvo nurodytas atlyginimo, mokamo iš valstybės ar
savivaldybės biudžeto lėšų, gavimas. Valstybės tarnybos įstatyme gaunamo darbo užmokesčio šaltinis nėra
akcentuojamas kaip pagrindas atskirti valstybės tarnautoją nuo kitų darbuotojų. Čia tik nustatoma, kad
tarnautojas turi teisę į pareiginę algą, nustatytą darbo užmokesčio priedą, priemokas ir kitas išmokas. Šiai jų
teisei užtikrinti Vyriausybė teikiamame Seimui tvirtinti planuojamų metų valstybės biudžeto projekte, o
savivaldybės taryba, tvirtindama savivaldybės biudžetą, numato lėšas tarnautojų darbo užmokesčiui
(pareiginėms algoms, priedui už tarnybos stažą, priemokoms, kitoms išmokoms), taip pat lėšas tarnautojams
skatinti, mokyti ir kvalifikacijai kelti.

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ KLASIFIKAVIMAS, JŲ ADMINISTRACINIS TEISINIS

STATUSAS

Valstybės tarnautojai įgyvendina valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų uždavinius ir funkcijas

įvairiausiose visuomenės gyvenimo srityse. Taigi tarnautojų veiklos sfera labai plati. Valstybės tarnautojai
teisinėje literatūroje klasifikuojami įvairiausių kriterijų pagrindu. Rusijoje, Prancūzijoje valstybės tarnautojai
skiriami į dvi stambias grupes. Pirmąją iš jų sudaro civiliai valstybės tarnautojai, o antrąją - kariškiai, teismo,

3
mokesčių policijos pareigūnai. Pastarųjų veiklą dėl jų tarnybos ypatybių reguliuoja specialūs
įstatymai,nuostatai, statutai.
Administracinės teisės teorijoje valstybės tarnautojai skirstomi remiantis valdžių padalijimo
principu. Išskiriami įstatymų leidybos (atstovaujamosios), vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų,
įstaigų tarnautojai.
Pagal darbdavį ir institucijos, įstaigos, kurioje valstybės tarnautojai dirba, veiklos teritoriją, jie
skiriami į valstybės institucijų, įstaigų bei savivaldybių institucijų, įstaigų tarnautojus. Valstybės institucijų,
įstaigų tarnautojai funkcijas atlieka visoje valstybės teritorijoje. Darbo užmokestis jiems mokamas iš
valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybių institucijų, įstaigų tarnautojai turi įgaliojimus veikti tik tam tikroje
nustatytoje teritorijoje - savivaldybėje. Jiems užmokestis už darbą mokamas iš savivaldybės biudžeto lėšų.
Remiantis pareiginių įgaliojimų apimtimi, valstybės tarnautojai skirstomi į pareigūnus ir tarnautojus,
nesančius pareigūnais. Pareigūnai, skirtingai nei kiti tarnautojai, turi administracinius įgaliojimus pagal
pareigas pavaldžių, o taip pat ir nepavaldžių asmenų atžvilgiu.
Pagal tarnybinių teisinių santykių trukmę valstybės tarnyboje, tarnautojai gali būti:
1) paskirti į tarnybą nustatytam ribotam laikui (politinio (asmeninio) pasitikėjimo, pakaitiniai
valstybės tarnautojai ir įstaigų vadovai);
2) paskirti į tarnybą neterminuotam laikui (karjeros valstybės tarnautojai).
Pagal pareigybes valstybės tarnautojai skirstomi į:
1) karjeros;
2) politinio (asmeninio) pasitikėjimo;
3) įstaigų vadovus;
4) pakaitinius (valstybės tarnautojai, pakeičiantys laikinai negalintį eiti pareigų karjeros valstybės
tarnautoją).
Priklausomai nuo atliekamų funkcijų sudėtingumo, atsakomybės lygio, valstybės tarnautojams yra
keliami skirtingi išsilavinimo, profesinio pasirengimo reikalavimai. Šiuo pagrindu kiekvienas tarnautojas yra
priskiriamas vienam iš 3 pareigybių lygių.
Tuo tarpu, pavyzdžiui, Prancūzijos įstatymai numato 4 valstybės tarnautojų pareigybių lygius: "A"
lygio valstybės tarnautojai rengia įstatymų, įsakymų projektus, taip pat instrukcijas, reikalingas įstatymams
įgyvendinti. "B" lygio tarnautojų uždavinys - valdymo realizavimas. Jie vykdo pareigas, reikalaujančias
administravimo žinių ir patirties. "C" lygis apima specialistus, t.y. specializuotus vykdytojus, o "D" lygis -
pagalbinį personalą, techninius darbuotojus, t.y. paprastus vykdytojus.
Rusijos Federacijoje šiuo pagrindu valstybės tarnautojai gali būti priskirti vienam iš 5 pareigybių
lygių: aukščiausiajam, pagrindiniam, vadovaujančiam, vyriausiajam arba žemiausiajam pareigybių lygiui.
Pagal tarnautojų pareigybes valstybės tarnautojai šiuo metu gali būti klasifikuojami į 20 kategorijų
tarnautojus. Užsienio valstybėse numatomas įvairus valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų kiekis. Pvz.,
JAV įstatymais nustatyta - 18, VFR - 16 kategorijų.
Valstybės tarnautojai turi norminiais teisės aktais nustatytą tam tikrą teisinę padėtį (teisinį statusą).
Valstybės tarnautojų teisinį statusą išreiškia valstybės garantuojamų teisių, laisvių, pareigų, apribojimų,
draudimų, atsakomybės visuma.
Rusų teisinėje literatūroje išskiriamos valstybės tarnautojų teisinę padėtį apibūdinančios bendrosios
charakteristikos:
1) teisės ir pareigos, kaip taisyklė, nustatomos institucijų, kuriose jie tarnauja, kompetencijos ribose;
2) teisių ir pareigų vieningumas: teisės tuo pačiu yra ir pareigos, nes jie privalo veikti tarnybos
interesais, o pareigos, tam tikra prasme, yra teisės, kadangi neįgyvendinus teisių, neįmanoma įvykdyti
pareigų;
3) teisių ir pareigų įgyvendinimą garantuoja valstybė;
4) įstatymais nustatyti reikalavimai yra privalomi visiems valstybės tarnautojams;
5) siekiant tarnybinės veiklos efektyvumo, įstatymais nustatyti valstybės tarnautojams kai kurių
bendrapilietinių teisių apribojimai;
6) numatomos tam tikros lengvatos, o taip pat griežtesnė atsakomybė už padarytus teisės pažeidimus.
Anot A.Laurinavičiaus, valstybės tarnautojų teisinė padėtis yra ypatinga ir tuo, kad jie gali
disponuoti jiems suteikta diskrecine valdžia. Diskretinė valdžia - valstybės institucijoms ir jų tarnautojams
suteiktas tam tikras gebėjimas savo nuožiūra vykdyti ar susilaikyti nuo tam tikrų valdingų veiksmų. Tai
santykių sritis kurios detaliai nenagrinėja normos, nustatančios tarnybinius veiksmus, poelgius, jų vykdymo
laiką, būdą, trukmę ir kt. Tokiu atveju valstybės tarnautojas priima sprendimus, paremtus jo profesionalumu,
praktine tarnybos patirtimi ir net tam tikromis asmeninėmis savybėmis.

4
 Taigi, analizuojant valstybės tarnautojų teisinę padėtį, reikalinga apžvelgti jų priėmimą ir atleidimą
iš valstybės tarnybos, teises, pareigas, teisių apribojimus ir draudimus, atsakomybę bei įvairiausias jiems
teikiamas garantijas.
Anot J.N. Starilovo, valstybės tarnautojų statusas - diferencijuota ir kompleksinė sistema. Kiekvieno
konkretaus tarnautojo teisinę padėtį lemia:
1) kokiai tarnautojų rūšiai, pareigybių lygiui, kategorijai jis priklauso;
2) yra valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų tarnautojas;
3) valstybės tarnybos, kurioje eina pareigas, pobūdis.
Skirtingų valstybės tarnautojų rūšių teisinio statuso ypatumai yra sąlygoti tarnautojų vykdomų
uždavinių ir realizuojamų funkcijų specifikos.
Taigi tarnautojų teisinės padėties ypatumai priklauso nuo jų einamų pareigų (pareigybės rūšies,
lygio, kategorijos), jiems pavestų tarnybinių įgaliojimų pobūdžio, institucijos, įstaigos, kurioje tarnautojas
darbuojasi, veiklos specifikos bei teisinės padėties. Tačiau pažymėtina, kad valstybės tarnautojo statusas
negali būti apribojamas dėl tarnautojo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo,
įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektyvių kitų aplinkybių.

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ PAREIGYBIŲ LYGIAI IR KATEGORIJOS

Šiuo metu galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas numato, kad valstybės tarnautojų pareigybės yra
trijų lygių:
1) A lygio – pareigybės, kurioms būtinas aukštasis universitetinis arba jam prilygintas išsilavinimas;
2) B lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštasis neuniversitetinis arba jam
prilygintas išsilavinimas;
3) C lygio – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė
kvalifikacija.
Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos tik į 20 kategorijų. Aukščiausia yra 20 kategorija,
žemiausia – 1 kategorija.
Valstybės tarnautojo pareigybės lygis yra valstybės tarnautojo kvalifikacijos lygmuo, siejamas su šio
asmens išsilavinimu.
Valstybės tarnautojo pareigybės kategorija yra pareigybės kvalifikacijos laipsnis, nustatomas pagal
tokiu kriterijus kaip:
1) tarnybinės veiklos savarankiškumas;
2) tarnybinės veiklos sudėtingumas;
3) tarnybiniai ryšiai, bendradarbiavimas ir bendravimas;
4) darbo vieta ir tarnybos sąlygos.
Kiekvienas iš šių kriterijų turi savo dėmenis, kurie fiksuojami valstybės tarnautojo pareigybės
aprašyme ir į kuriuos atsižvelgiama vertinant pareigybes.
Kriterijaus „tarnybinės veiklos savarankiškumas“ galimi dėmenys yra:
1) Reikia plačių ir nuodugnių atitinkamos srities žinių, gebėti analitiškai įvertinti ir apibendrinti
problemas.
2) Atliekamos užduotys susijusios su atlikimo metodų ir technikos tobulinimu, kitais elementais,
kuriems reikia plačių ir nuodugnių atitinkamos srities žinių. Reikalavimai ir problemos nėra aiškiai apibrėžti.
3) Problemos nėra apibrėžtos, reikia įvairių sprendimo būdų. Tarnybinė veikla vertinama kaip labai
svarbi ir novatoriška.
4) Veikla nesavarankiška, dirbama pagal nurodytas procedūras. Užduoties vykdymo eiga nuolat
kontroliuojama. Užduotys atliekamos vadovaujantis paprastomis taisyklėmis ir procedūromis.
5) Užduotys atliekamos savarankiškai, kontroliuojamas tarpinis rezultatas. Savarankiškai
pasirenkami veiklos metodai.
6) Užduotys atliekamos visiškai savarankiškai, kontroliuojamas tik rezultatas, reikia plačių ir
nuodugnių atitinkamos srities žinių, gebėti analitiškai įvertinti ir apibendrinti problemas.
7) Užduotys atliekamos visiškai savarankiškai, vadovaujantis atlikimo metodų ir technikos
tobulinimu, kitais elementais, kuriems reikia plačių ir nuodugnių atitinkamos srities žinių. Reikalavimai ir
problemos nėra aiškiai apibrėžti.
Kriterijaus „tarnybinės veiklos sudėtingumas“ galimi dėmenys yra:
1) Veikla nelabai sudėtinga. Būtina gebėti atsirinkti ir taikyti tarnyboje įprastines taisykles ir
instrukcijas.

5
 2) Būtina gebėti rasti sprendimus susidarius įvairioms vidutinio sudėtingumo situacijoms dažniausiai
gerai pažįstamoje srityje. Reikia profesinės patirties
3) Susiduriama su įvairesnėmis ir sudėtingesnėmis problemomis, kurioms išspręsti reikia gebėti
analizuoti ir apibendrinti pateiktą medžiagą. Reikia profesinės patirties
4) Susiduriama su įvairiapusiškomis problemomis. Būtina nuolat teoriškai ir praktiškai tobulintis.
Reikia profesinės patirties
Kriterijaus „tarnybiniai ryšiai, bendradarbiavimas ir bendravimas“ galimi dėmenys yra“
1) Tarnybiniai ryšiai su kitomis įstaigomis ir visuomene.
2) Nuolatinis bendravimas su aukščiausiosiomis valdžios įstaigomis ir gyventojais.
3) Bendradarbiavimas tik su įstaigos padalinių valstybės tarnautojais.
4) Tarnybiniai ryšiai su kitų įstaigų valstybės tarnautojais, būtini funkcijoms vykdyti; būtini
bendravimo su gyventojais įgūdžiai.
5) Bendradarbiavimas tik su to paties padalinio valstybės tarnautojais.
6) Dažni tarnybiniai ryšiai su tos pačios įstaigos kitų padalinių valstybės tarnautojais.
7) Tarnybiniai ryšiai su kitų įstaigų valstybės tarnautojais, būtini funkcijoms vykdyti; būtini
bendravimo su gyventojais įgūdžiai.
8) Būtini nuolatiniai ryšiai ir bendradarbiavimas su kitų įstaigų valstybės tarnautojais.
Bendradarbiavimas su aukštesnės kategorijos tos pačios įstaigos ir kitų įstaigų valstybės tarnautojais; būtini
bendravimo su gyventojais įgūdžiai.
Kriterijaus „darbo vieta ir tarnybos sąlygos“ galimi dėmenys yra:
1) Tarnyba nustatytoje darbo vietoje, darbui atlikti nereikia didelės nervinės ir protinės įtampos.
2) Tarnyba kintant darbo vietai, tarnyba susijusi su sudėtingos informacijos apibendrinimu arba
darbas su nuteistais, areštuotais ir sulaikytais asmenimis, arba tarnyba susijusi su operatyvine veikla.
3) Tarnyba kintant darbo vietai bei nenormuojant darbo laiko, tarnyba susijusi su didele fizine,
nervine ir protine įtampa, pavojumi pareigūno gyvybei ir operatyvine veikla.
Pažymėtina, kad skirtingi vertinimo kriterijai ir netgi tapačių vertinimo kriterijų skirtingi dėmenys
gali būti nustatomi priklausomai nuo konkrečios pareigybės pobūdžio, t.y. skirtis įstaigų vadovų ir jų
pavaduotojų, struktūrinių padalinių vadovų, jų pavaduotojų ir patarėjų, specialistų pareigybėms.
Priklausomai nuo pareigybių vertinimo rezultatų, yra sudaromi valstybės tarnautojų pareigybių
sąrašai, kuriuose ir nurodoma valstybės tarnautojų pareigybių pavadinimai, lygiai ir kategorijos.
Valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Valstybės tarnautojų
pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės
20 d. nutarimu Nr.685 “Dėl Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo“.
Pareigybės aprašyme nustatomi pareigybės lygis, kategorija, specialūs reikalavimai, keliami šias pareigas
einančiam valstybės tarnautojui, pareigybei priskirtos funkcijos.
Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų ir sąrašų klausimus reglamentuoja Valstybės tarnybos
įstatymo 8 straipsnis.

PRETENDENTŲ Į VALSTYBĖS TARNYBĄ ATRANKA

Asmuo, priimamas į valstybės tarnautojo pareigas, turi atitikti šiuos bendruosius reikalavimus:
1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę;
2) mokėti lietuvių kalbą;
3) būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 62 metų ir 6 mėnesių (netaikomas politinio
(asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams);
4) turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą.
Į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo:
1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo ar nusikaltimo valstybės
tarnybai padarymo ir turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;
2) kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas;
3) kurio sutuoktinis, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo
pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję
tiesioginio pavaldumo santykiais;
4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu;
5) kuris yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys;
6) kitų įstatymų nustatytais atvejais.

6
 Be to, į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus,
nustatytus pareigybės aprašyme.
Pretendentų į valstybės tarnybą atranka vykdoma priimant į valstybės tarnautojo pareigas konkurso
būdu.

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ PRIĖMIMAS

Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priima:

1) Seimo kanceliarijoje – Seimo kancleris;
2) Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;
3) Vyriausybės atstovą Europos žmogaus teisių teisme – Vyriausybė;
4) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose – tų institucijų ir įstaigų vadovai;
5) Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, Lietuvos
vyriausiajame administraciniame teisme – teismo kancleris, o teismo kanclerį – teismo pirmininkas;
6) kituose teismuose – teismo pirmininkas.
Į įstaigų vadovų pareigas priima:
1) Seimui atskaitingose institucijose ir įstaigose – įstatymų įgaliotos institucijos ir asmenys;
2) Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;
3) Vyriausybės atstovą – Vyriausybė;
4) valstybės institucijose ir įstaigose – aukštesnių pagal pavaldumą valstybės institucijų ir įstaigų
vadovai;
5) savivaldybės administratorių ir savivaldybės kontrolierių – savivaldybės taryba.
Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priima:
1) Seimo Pirmininko, Seimo Pirmininko pavaduotojų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojus – Seimo Pirmininkas, Seimo Pirmininko pavaduotojai ar jų įgalioti asmenys;
2) Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;
3) Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Ministras
Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo;
4) ministerijoje – ministras;
5) apskrities viršininką ir jo pavaduotoją – Vyriausybė;
6) savivaldybės institucijose – savivaldybės meras.
Su valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos.

Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama:

1) konkurso būdu;
2) be konkurso.
Asmuo, konkurso būdu priimamas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, egzaminuojamas raštu
(testas) ir žodžiu (pokalbis). Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo
pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui
netaikomas reikalavimas turėti valstybės tarnybos stažą, išskyrus kitų įstatymų nustatytus atvejus. Be
konkurso į laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas gali būti priimami buvę karjeros valstybės
tarnautojui (išskyrus karjeros valstybės tarnautojus, kuriems suėjo 62 metai ir 6 mėnesiai), atleisti iš pareigų
dėl pareigybės panaikinimo (6 mėnesius nuo atleidimo dienos). Jeigu tokių asmenų yra du ir daugiau, jie
egzaminuojami žodžiu (pokalbis).
Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija
(toliau – valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo) gali skelbti konkursą dėl priėmimo į karjeros
valstybės tarnautojo pareigas, jeigu informaciją apie atsilaisvinusias karjeros valstybės tarnautojo pareigas
pateikė valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai ir per 7 darbo dienas nuo pateikimo
dienos negavo iš jos informacijos apie jau aptartus buvusius karjeros valstybės tarnautojus. Šie asmenys turi
būti priimti, jei atitinka pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus.
Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priimama be konkurso valstybės
politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasirinkimu. Į šias pareigas priimama ne ilgesniam kaip asmenį į
pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui.
Į įstaigų vadovų pareigas priimama konkurso būdu ar įstatymų nustatytais atvejais politinio
(asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos vadovo pareigas,
egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti
valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

7
 Pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į pareigas be konkurso. Pakaitiniai valstybės tarnautojai
priimami į laikinai negalinčio eiti karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir jas eina tol, kol sugrįžta negalėjęs
eiti pareigų karjeros valstybės tarnautojas, bet ne ilgiau kaip trejus metus.
Valstybės tarnautojų priėmimą į valstybės tarnybą detaliai reglamentuoja Priėmimo į valstybės
tarnautojo pareigas tvarka, patvirtinta 2002 m. birželio 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 966.

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ TEISĖS, PAREIGOS IR RIBOJIMAI

Valstybės tarnautojų teises, pareigas ir ribojimus nustato Valstybės tarnybos įstatymas.

Valstybės tarnautojai privalo:
1) laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų;
2) būti lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai;
3) gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams;
4) tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis;
5) laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos
principų ir taisyklių;
6) laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių;
7) teisės aktų nustatyta tvarka teikti informaciją apie savo tarnybą;
8) mokytis Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka;
9) nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato
įstatymai ar kiti teisės aktai;
10) nesinaudoti valstybės ar savivaldybių nuosavybe ne tarnybinei veiklai;
11) nedalyvauti su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinamoje veikloje ir nenaudoti tarnybos
(darbo) laiko kitiems tikslams, išskyrus mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės
tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą.
Įstatymai gali nustatyti ir kitų valstybės tarnautojų pareigų.
Valstybės tarnautojai turi teisę:
1) į karjerą valstybės tarnyboje pagal turimą kvalifikaciją. Ši teisė garantuojama tik karjeros
valstybės tarnautojams;
2) gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį;
3) į mokymą Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka už valstybės ir savivaldybių biudžetų
lėšas;
4) į Valstybės tarnybos bei kitų įstatymų nustatytas atostogas;
5) į valstybinio socialinio draudimo pensiją, Valstybės tarnybos įstatymo bei kitų teisės aktų
nustatytas socialines ir kitas garantijas;
6) streikuoti, išskyrus valstybės tarnautojus, einančius valstybės ar savivaldybės institucijos ar
įstaigos padalinio vadovo ar aukštesnes pareigas;
7) būti profesinių sąjungų, organizacijų ar susivienijimų nariais, taip pat politinių partijų ar
organizacijų nariais, ne tarnybos (darbo) laiku dalyvauti politinėje veikloje.
Kai pasibaigia asmens paskyrimo į valstybės politiko pareigas laikas, Seimo ar savivaldybės tarybos
kadencija arba asmuo atsistatydina ar yra atstatydinamas iš valstybės politiko pareigų, asmuo, kuris prieš
paskiriant į valstybės politiko pareigas ar išrenkant Seimo ar savivaldybės tarybos nariu buvo valstybės
tarnautojas (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus), turi teisę per 3 mėnesius nuo
šioje dalyje nurodytų aplinkybių atsiradimo Vyriausybės nustatyta tvarka atkurti valstybės tarnautojo
(išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo) statusą – grįžti į eitas arba, jeigu nėra
galimybės, kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas. Atlikusiam privalomąją pradinę karo tarnybą arba
alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą valstybės tarnautojui užtikrinama teisė grįžti į eitas pareigas toje
pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje.
Valstybės tarnautojai, kurie yra profesinių sąjungų atstovai, turi teisę dalyvauti sprendžiant valstybės
tarnautojų vertinimo, pareigų paaukštinimo, tarnybinių nuobaudų skyrimo klausimus, taip pat profesinių
sąjungų organizacinėje veikloje. Tam skiriama iki 10 valandų tarnybos (darbo) laiko per mėnesį ir už šį laiką
mokamas darbo užmokestis.
Įstatymai gali nustatyti ir kitų valstybės tarnautojų teisių.
Su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla, t.y. valstybės tarnautojui neleidžiama:
1) būti renkamu (skiriamu) įmonės organo nariu, išskyrus atvejus, kai šiuo nariu jis yra išrinktas ar
paskirtas valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos įgaliojimu, taip pat gauti atlyginimą ar kitas
išmokas už įmonės organo nario veiklą, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Valstybės tarnautojui, kuris yra

8
išrinktas (paskirtas) įmonės organo nariu, už šią veiklą skirtas atlyginimas ar kitos išmokos pervedami į
valstybės biudžetą, kai valstybės tarnautojui darbo užmokestis mokamas iš valstybės biudžeto, arba į
savivaldybės biudžetą, – kai valstybės tarnautojui darbo užmokestis mokamas iš savivaldybės biudžeto;
2) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje jis eina pareigas, vardu sudaryti
sandorius su individualiomis (personalinėmis) įmonėmis, ūkinėmis bendrijomis, kurių savininkas, tikrasis
narys ar komanditorius yra jis pats arba jo sutuoktinis, artimasis giminaitis ar asmuo, su valstybės tarnautoju
susijęs svainystės ryšiais, taip pat sudaryti sandorius su akcinėmis bendrovėmis, kuriose jis pats arba jo
sutuoktinis, artimasis giminaitis ar asmuo, susijęs su valstybės tarnautoju svainystės ryšiais, turi ar valdo
pagal kito asmens įgaliojimą daugiau negu 10 procentų įstatinio kapitalo arba akcijų;
3) atstovauti Lietuvos ir užsienio valstybių įmonėms, institucijoms ar įstaigoms arba už jų lėšas vykti
į užsienį, mokytis ar kitaip naudotis jų lėšomis;
4) dirbti samdomu darbuotoju, patarėju, ekspertu ar konsultantu privačiuosiuose juridiniuose
asmenyse, valstybės ar savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose, taip pat gauti kitą negu šio Įstatymo
nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose bei už
darbą pagal sutartis su rinkimų arba referendumo komisijomis, už mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose
mokyklose ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų švietimą,
už teisės aktų projektų rengimą (jei ši funkcija nenurodyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme), kai jis
Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo Pirmininko potvarkiu, Respublikos Prezidento
dekretu, Vyriausybės nutarimu ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti teisės aktų projektus,
taip pat išskyrus autorinį atlyginimą už kūrinius, kurie yra intelektinės nuosavybės teisių objektai;
5) eiti daugiau negu vienerias valstybės tarnautojo pareigas.

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ TARNYBOS VERTINIMAS

Valstybės tarnautojo ir jo tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – įvertinti įstaigos vadovo ar karjeros
valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos rezultatus bei kvalifikaciją. Valstybės tarnautojų kvalifikacinės klasės
yra trys; aukščiausia yra pirma, žemiausia – trečia kvalifikacinė klasė.
Karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą per kalendorinius metus vertina tiesioginis valstybės
tarnautojo vadovas, įstaigos vadovo tarnybinę veiklą vertina šį valstybės tarnautoją į pareigas priimantis
asmuo ar jo įgaliotas asmuo. Kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas
arba valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar jo įgaliotas asmuo valstybės tarnautojo tarnybinę
veiklą įvertina arba labai gerai, arba gerai, arba nepatenkinamai. Jei valstybės tarnautojo tarnybinė veikla
įvertinama labai gerai arba nepatenkinamai, valstybės tarnautoją vertina vertinimo komisija.
Karjeros valstybės tarnautoją vertina valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo
sudaryta vertinimo komisija. Įstaigos vadovus, vidaus audito tarnybos vadovus bei auditorius, vertinimo
komisijos narius ir 18–20 kategorijų valstybės tarnautojus vertina valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas
atliekančios įstaigos vadovo sudaryta vertinimo komisija. Valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios
įstaigos vadovas vertinimo komisiją sudaro iš skirtingų valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų
valstybės tarnautojų. Savivaldybės administratorių, savivaldybės kontrolierių ir savivaldybės institucijų ar
įstaigų valstybės tarnautojų vertinimo komisijos narius vertina savivaldybės tarybos sudaryta vertinimo
komisija.
Vertinimo komisija sudaroma dvejiems metams. Vertinimo komisija susideda iš 5 arba 7 valstybės
tarnautojų. Jei valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikia profesinė sąjunga, vienas vertinimo
komisijos narys turi būti valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos
atstovas.
Valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo apie būsimą valstybės tarnautojo vertinimą valstybės
ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje ne vėliau kaip prieš 20 darbo dienų iki vertinimo pradžios praneša
valstybės tarnautojui ir valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai. Valstybės tarnybos
tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas arba jo įgaliotas valstybės tarnautojas gali dalyvauti
valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vertinimo komisijos darbe šios komisijos nario teisėmis.
Vertinimo komisija gali įvertinti valstybės tarnautoją arba labai gerai, arba gerai, arba
nepatenkinamai. Vertinimo komisija turi teisę pakviesti dalyvauti savo posėdyje vertinamo valstybės
tarnautojo tiesioginį vadovą.
Vertinimo komisija, įvertinusi valstybės tarnautoją labai gerai, valstybės tarnautoją į pareigas
priėmusiam asmeniui siūlo:
1) suteikti valstybės tarnautojui aukštesnę kvalifikacinę klasę;
2) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į aukštesnes pareigas;

9
 3) palikti tą pačią (aukščiausią) kvalifikacinę klasę ir gaunamą priedą už kvalifikacinę klasę, jei toje
valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje nėra galimybės pasiūlyti aukštesnių pareigų.
Vertinimo komisija, įvertinusi valstybės tarnautoją nepatenkinamai, valstybės tarnautoją į pareigas
priėmusiam asmeniui siūlo:
1) tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją;
2) suteikti valstybės tarnautojui žemesnę kvalifikacinę klasę;
3) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas;
4) atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, jei du kartus iš eilės jis įvertintas nepatenkinamai.
Šio straipsnio 7 dalies 1 punkte ir 8 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodyti
Vertinimo komisijos siūlomi sprendimai suteikti valstybės tarnautojui aukštesnę kvalifikacinę klasę,
tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją, suteikti valstybės tarnautojui žemesnę kvalifikacinę klasę ar
atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, jei du kartus iš eilės jis įvertintas nepatenkinamai, valstybės tarnautoją
į pareigas priėmusiam asmeniui yra privalomi.
Valstybės tarnautojui, kurio tarnybinę veiklą tiesioginis jo vadovas įvertino gerai, paliekama ta pati
kvalifikacinė klasė. Jeigu dvejus metus iš eilės tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas valstybės tarnautojo
tarnybinę veiklą įvertina gerai, valstybės tarnautojas vertinamas tik jo prašymu.
Valstybės tarnautojui, kurio tarnybinę veiklą tiesioginis jo vadovas įvertino labai gerai, bet vertinimo
komisija taip neįvertina, paliekama jo turėta kvalifikacinė klasė.
Vertinimo komisija, įstaigos vadovą įvertinusi labai gerai, pasiūlo suteikti valstybės tarnautojui
aukštesnę kvalifikacinę klasę, o įvertinusi nepatenkinamai, – tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją,
suteikti valstybės tarnautojui žemesnę kvalifikacinę klasę ar atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, jei du
kartus iš eilės jis įvertintas nepatenkinamai.
Kai iškyla abejonių dėl įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos rezultatų
arba yra valstybės tarnautojo rašytinis prašymas perkelti į aukštesnes pareigas, tiesioginio valstybės
tarnautojo vadovo rašytiniu motyvuotu pasiūlymu ir valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens
sprendimu (įsakymu) gali būti neeilinis valstybės tarnautojo vertinimas. Neeilinis valstybės tarnautojo
vertinimas gali būti ne anksčiau kaip praėjus 6 mėnesiams nuo eilinio valstybės tarnautojo vertinimo dienos.
Nėščias ar krūtimi maitinančias valstybės tarnautojas vertinimo komisija vertina tik jų prašymu.
Valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimai, priimti pagal vertinimo komisijos
pasiūlymus, gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo tvarką, taip pat valstybės tarnautojų tarnybinės
veiklos vertinimo kriterijus ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarką nustato Vyriausybė.

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ KARJERA

Į aukštesnes valstybės tarnautojo pareigas be konkurso karjeros valstybės tarnautojas gali būti
perkeltas jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu tik tuo atveju, kai karjeros valstybės tarnautoją įvertina
valstybės tarnautojų vertinimo komisija (toliau – vertinimo komisija).
Kai yra tarnybinė būtinybė, karjeros valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę jį
laikinai perkelti į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės
institucijoje ar įstaigoje, esančioje toje pačioje arba kitoje gyvenamojoje vietovėje. Karjeros valstybės
tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę jį laikinai perkelti į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas
kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, esančioje toje pačioje arba kitoje gyvenamojoje
vietovėje, kai yra tarnybinė būtinybė ir institucijų ar įstaigų vadovai šį klausimą suderina. Karjeros valstybės
tarnautoją laikinai perkelti į kitas pareigas galima tik jo rašytiniu sutikimu, išskyrus karo padėties,
nepaprastosios padėties ar ypatingų situacijų atvejus. Laikinai perkeltas į kitas pareigas karjeros valstybės
tarnautojas negali būti ilgiau negu vienerius metus per penkerius tarnybos metus. Laikinai perkeltam į kitas
pareigas karjeros valstybės tarnautojui mokamas ne mažesnis kaip iki perkėlimo jo gautas darbo užmokestis.
Karjeros valstybės tarnautojas jo rašytiniu sutikimu gali būti perkeltas į kitas pareigas Lietuvos
Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų,
taip pat į kitų valstybių arba tarptautines institucijas, kai jis siunčiamas atstovauti Lietuvos Respublikai ir
laikinai dirbti į kitų valstybių ar tarptautines institucijas. Paprastai taip perkeltas karjeros valstybės
tarnautojas kitas pareigas gali eiti ne ilgiau kaip trejus metus, jeigu tarptautinė sutartis nenustato kitaip.
Karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į tokias pareigas, jeigu jis atitinka pareigybės, į kurią
perkeliama, aprašyme nustatytus specialius reikalavimus. Karjeros valstybės tarnautojų perkėlimo į tokias
pareigas ir atšaukimo iš šių pareigų tvarką, darbo apmokėjimo ir socialinių garantijų tarnybos užsienyje metu
ypatumus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai.

10
 Kai yra laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, karjeros valstybės tarnautojas jo prašymu gali
būti perkeltas į kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar
savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Gali būti sukeistos dviejų tos pačios kategorijos karjeros valstybės
tarnautojų pareigos, jeigu jie to prašo. Karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas tos pačios ar
žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje
pareigas jo prašymu, jei jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus.
Valstybės tarnautojų kvalifikacinės klasės yra trys; aukščiausia yra pirma, žemiausia – trečia
kvalifikacinė klasė. Priimant valstybės tarnautojus į pareigas, vertinimo būdu jiems gali būti suteikiama
trečia kvalifikacinė klasė.

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ DARBO UŽMOKESTIS IR KITOS IŠMOKOS

Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;
2) priedai;
3) priemokos.
Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.
Pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos
pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas
taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato Valstybės tarnybos įstatymas (priedėlis). Pareiginės
algos koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio.
Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš MMA.
Pareiginė alga apvalinama taip, kad paskutinis skaitmuo būtų 0 arba 5.
Valstybės tarnautojų, dirbusių ne visas mėnesio darbo dienas ar dirbančių ne visą darbo dieną, darbo
užmokestis apskaičiuojamas taip: pareiginės algos dydis padalijamas iš to mėnesio darbo valandų arba dienų
skaičiaus pagal valstybės tarnautojo ar valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos darbo grafiką; gautas
darbo valandos ar darbo dienos atlygis padauginamas iš valstybės tarnautojo dirbtų valandų arba dienų
skaičiaus.
Valstybės tarnautojams mokami šie priedai:
1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas);
2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją;
3) už laipsnį;
4) už diplomatinį rangą.
Valstybės tarnautojams priedą už tarnybos stažą sudaro 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus
trejus tarnybos Lietuvos valstybei metus. Šio priedo suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos.
Priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę
– 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos.
Priedas už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, už laipsnį ir už diplomatinį rangą yra
skiriamas iki valstybės tarnautojo kito vertinimo. Priedas už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę
kategoriją nemokamas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams.
Priedai už laipsnį ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams
statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams,
išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas.
Priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, už laipsnį ir už diplomatinį rangą negali
viršyti 55 procentų pareiginės algos.
Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos:
1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu;
2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis;
3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą
darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu.
Priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant
nustatytą darbo trukmę, atlikimą negali būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo, išskyrus
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius metus
tenka dirbti nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju sprendžiama dėl
valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo papildymo.
Aptartos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

11
 Atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui dėl to, kad 1) į tas pareigas teismo sprendimu
grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas arba paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į
pareigas buvo pažeisti šio Įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti, ar 2) tarnautojas
nedirba dėl laikino nedarbingumo ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per
paskutinius 12 mėnesių, jei įstatymų nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį
laiką, arba kai valstybės tarnautojas pagal medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali
eiti savo pareigų, jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio
išeitinė išmoka.
Atleidžiamam iš pareigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui dėl to, kad
pasibaigia pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo į laikinai negalinčio eiti karjeros valstybės tarnautojo
pareigas laikas arba valstybės tarnautojui sueina 62 metai ir 6 mėnesiai ar baigiasi jo tarnybos pratęsimo
terminas, arba baigiasi politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio valstybės
politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimai, jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama vieno
mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.
Atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui dėl to, kad valstybės tarnautojo pareigybė
panaikinama, išmokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė
išmoka, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo tarnybos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje stažą:
1) iki penkerių metų – 2 mėnesių;
2) nuo penkerių iki dešimties metų – 3 mėnesių;
3) nuo dešimties iki dvidešimties metų – 4 mėnesių;
4) daugiau kaip dvidešimt metų – 6 mėnesių.
Šią išeitinę išmoką moka valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, kurios vadovas priėmė
sprendimą dėl pareigybės panaikinimo. Jeigu pareigybė panaikinama Seimo ar Vyriausybės sprendimu,
išeitines išmokas moka įstatymu ar Vyriausybės nutarimu įgaliota institucija ar įstaiga.
Valstybės tarnautojams, paskirtiems į pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir
konsulinėse įstaigose ar perkeltiems į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse,
konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat į kitų valstybių arba tarptautines
institucijas, Vyriausybės nustatyta tvarka mokamos su jų darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacijos bei
kompensacijos valstybės tarnautojų sutuoktiniams ir vaikams (įvaikiams), išvykusiems į užsienį kartu su
paskirtais valstybės tarnautojais, išlaikyti.
Valstybės tarnautojas turi teisę Vyriausybės nustatyta tvarka gauti išmokas už komandiruotės
išlaidas.
VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ MOKYMAS

Valstybės tarnautojų mokymo rūšys yra šios:

1) įvadinis mokymas – priimtų į karjeros valstybės tarnautojo pareigas valstybės tarnautojų žinių
įgijimas ir įgūdžių formavimas. Įvadinis mokymas susideda iš mokymosi pagal programas, kurių turinys
visiems tos pačios kategorijos valstybės tarnautojams yra vienodas. Pradėję eiti pareigas karjeros valstybės
tarnautojai, kurie prieš tai nėra išklausę įvadinio mokymo bendrųjų programų, per metus nuo priėmimo į
pareigas dienos privalo jas išklausyti;
2) kvalifikacijos tobulinimas – tęstinės studijos, specialių profesinių žinių plėtimas, valstybės
valdymo ir administravimo įgūdžių bei gebėjimų tobulinimas paties valstybės tarnautojo arba valstybės ar
savivaldybės institucijos ar įstaigos iniciatyva per visą tarnybos einant pareigas arba siekiant aukštesnių
valstybės tarnautojo pareigų laiką. Valstybės tarnautojai, pradėję eiti 18–20 kategorijų pareigas, per dvejus
metus nuo paskyrimo į šias pareigas dienos privalo išklausyti patvirtintas 18–20 kategorijų valstybės
tarnautojų mokymo programas.
Valstybės tarnautojų mokymo programos rengiamos pagal vidaus reikalų ministro nustatytus
mokymo programų turinio reikalavimus. Kvalifikacijos tobulinimo bendrąsias programas integracijos į
Europos Sąjungą ir personalo vadybos srityse, 18–20 kategorijų valstybės tarnautojų mokymo programas
rengia ir pagal parengtas programas valstybės tarnautojus moko Lietuvos viešojo administravimo institutas.
Kitas mokymo programas rengia ir pagal jas valstybės tarnautojus moko vidaus reikalų ministro nustatyta
tvarka patvirtintos valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigos.
Valstybės tarnautojų mokymą finansuoja valstybė ir savivaldybės. Valstybės ir savivaldybių
institucijų ir įstaigų valstybės tarnautojų mokymui valstybės ir savivaldybių biudžetuose numatomos lėšos.
Jos turi sudaryti ne mažiau kaip 1 procentą ir ne daugiau kaip 5 procentus valstybės tarnautojų darbo
užmokesčiui nustatytų asignavimų.

12
 Jei mokymas trunka ilgiau kaip 3 mėnesius ir finansuojamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto,
su valstybės tarnautoju turi būti sudaroma sutartis dėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo. Šioje sutartyje turi
būti numatyta, kad lėšas valstybės tarnautojas grąžina, jeigu jis:
1) savo noru atsistatydina iš valstybės tarnautojo pareigų anksčiau negu po vienerių metų nuo
mokymo pabaigos;
2) dėl tarnybinės nuobaudos atleidžiamas iš pareigų.
Iš valstybės tarnautojo pareigų atleistas asmuo, su kuriuo buvo sudaryta sutartis dėl mokymui skirtų
lėšų grąžinimo, privalo per 6 mėnesius nuo atleidimo dienos grąžinti valstybės ar savivaldybės institucijai ar
įstaigai su jo mokymu susijusias valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos išlaidas. Jeigu asmuo su jo
mokymu susijusių išlaidų negrąžina, valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga privalo kreiptis į teismą
dėl šių lėšų išieškojimo.
Siekiančių tobulinti savo kvalifikaciją valstybės tarnautojų mokymas gali būti finansuojamas iš ne
tik iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų.
Prioritetinius valstybės tarnautojų mokymo tikslus ir prioritetines valstybės tarnautojų mokymo
grupes numato Vyriausybės patvirtinta valstybės tarnautojų mokymo strategija. Valstybės tarnautojų mokymą
valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose organizuoja ir už jį atsako valstybės tarnautojus į pareigas
priimantys asmenys. Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ATSAKOMYBĖ

Valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Už valstybės

ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn
atsakomybėn.
Už tarnybinius nusižengimus skiriamos Valstybės tarnybos įstatymo nustatytos tarnybinės
nuobaudos. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis,
aplinkybes ir padarinius. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių
tarnybinių nuobaudų:
1) pastaba;
2) papeikimas;
3) griežtas papeikimas;
4) atleidimas iš pareigų.
Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už:
1) dalyvavimą su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje;
2) Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą
siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar kitiems;
3) nebuvimą tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties;
4) buvimą tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar toksinių medžiagų,
jei valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės
institucijos ir įstaigos autoritetą;
5) kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Atleisti iš pareigų už neaptartą tarnybinį nusižengimą leidžiama, jei prieš tai valstybės tarnautojui
nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.
Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo
paaiškėjimo dienos. Tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama įstaigos vadovo, tiesioginio
valstybės tarnautojo vadovo iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo
tarnybinį nusižengimą. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei praėjo 6 mėnesiai nuo nusižengimo
padarymo dienos arba nuo tęstinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Į šiuos terminus neįskaitomas laikas,
kurį valstybės tarnautojas nėjo pareigų dėl ligos ar atostogų.
Už vieną tarnybinį nusižengimą galima skirti tik vieną tarnybinę nuobaudą.
Kai paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi baudžiamosios veikos ar administracinio teisės
pažeidimo požymių, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra sustabdoma ir tarnybinio patikrinimo medžiaga
perduodama institucijai, kompetentingai tirti atitinkamas bylas. Jeigu atsisakoma iškelti baudžiamąją arba
administracinę bylą ar asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, tarnybinės
nuobaudos skyrimo procedūra tęsiama ir tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną
mėnesį nuo šių sąlygų atsiradimo, jei po atitinkamą bylą tirti kompetentingos institucijos sprendimo
priėmimo nepraėjo daugiau kaip vieneri metai. Jei daugiau kaip vienerių metų terminas praėjo, tarnybinės
nuobaudos skyrimo procedūra nutraukiama.

13
 Tarnybines nuobaudas skiria valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo. Sprendimas dėl
tarnybinės nuobaudos paskyrimo gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta
tvarka.
Valstybės tarnautojas laikomas nebaustu tarnybine nuobauda, kai po tarnybinės nuobaudos
paskyrimo datos praėjo vieneri metai. Tarnybinė nuobauda ją paskyrusio asmens motyvuotu sprendimu gali
būti panaikinta anksčiau, negu sueis vienerių metų terminas arba kai valstybės tarnautojas gauna valstybės
apdovanojimą.
Valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir
įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Valstybės tarnautojas atlygina visą tiesioginę materialinę žalą,
jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6
vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą
žalą valstybės tarnautojas gali atlyginti savo noru.
Jei valstybės tarnautojas gera valia šalių susitarimu žalos neatlygino natūra ar pinigais, padarytos
žalos atlyginimas gali būti tą valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu išskaitomas iš
valstybės tarnautojo darbo užmokesčio neviršijant vidutinio darbo užmokesčio. Sprendimas dėl žalos
atlyginimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos. Neatlyginta žalos
dalis išieškoma pareiškus ieškinį teisme.
Atlyginant žalą išieškoma suma negali viršyti 20 procentų valstybės tarnautojui priklausančio per
mėnesį mokėti darbo užmokesčio.
Valstybės tarnautojas, nesutinkantis su jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu dėl valstybės ir
savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytos žalos atlyginimo, turi teisę kreiptis į teismą. Kreipimasis į
teismą sustabdo žalos atlyginimo išieškojimą.
Žala, atsiradusi dėl valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos neteisėtų veiksmų, atlyginama
Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės
institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos
atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Žalos
atlyginimas išieškomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio ir negali viršyti 20 procentų valstybės
tarnautojui priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio.
Kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos vadovas ir nariai privalo solidariai atlyginti
valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai žalą, padarytą dėl kolegialios institucijos sprendimų, priimtų
pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Nuo pareigos atlyginti žalą atleidžiami tie
asmenys, kurie balsavo prieš tokį sprendimą arba nedalyvavo posėdyje jį priimant ir per 7 dienas po to, kai
sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokį sprendimą, įteikė institucijos vadovui rašytinį pareiškimą. Kolegialios
valstybės ar savivaldybės institucijos vadovo ir nario atsistatydinimas ar atšaukimas iš pareigų neatleidžia jų
nuo padarytos dėl jų kaltės žalos atlyginimo. Ginčus dėl žalos atlyginimo sprendžia teismas.
Valstybės tarnautojui, kuris pasirodė tarnyboje (darbe) neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar
toksinių medžiagų, tiesioginis jo vadovas tą dieną gali neleisti dirbti ir sustabdyti darbo užmokesčio
mokėjimą. Kitais atvejais nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų tiesioginis jo vadovas gali tik įstatymų
nustatytais pagrindais. Tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas nušalina valstybės tarnautoją nuo pareigų ir
sustabdo jam darbo užmokesčio mokėjimą, remdamasis pagal įstatymus turinčių teisę nušalinti pareigūnų
arba valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos rašytiniu reikalavimu. Šiame reikalavime turi būti
nurodyta, kokiam laikui valstybės tarnautojas nušalinamas nuo pareigų, nušalinimo priežastys ir teisinis
pagrindas.
Nušalintas nuo pareigų valstybės tarnautojas jo sutikimu gali būti perkeltas į žemesnes pareigas, jei
tai neprieštarauja nušalinimo tikslui. Nušalinimo terminui pasibaigus, valstybės tarnautojas grąžinamas į
ankstesnes pareigas, jei dėl nušalinimo neatsirado pagrindas atleisti jį iš pareigų.
Valstybės tarnautojas, kuris tiesioginio jo vadovo arba įgaliotų valstybės ar savivaldybės institucijų
ar įstaigų arba pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo pareigų nepagrįstai, turi teisę reikalauti, kad jam
būtų įstatymų nustatyta tvarka atlyginta žala.

VALSTYBĖS TARNYBOS VALDYMAS

Valstybės tarnybos bendrąjį valdymą atlieka:

1) Vyriausybė;
2) vidaus reikalų ministras.
Vyriausybė:
1) įgyvendina valstybės tarnybos politiką;

14
 2) atlieka kitas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas valstybės tarnybos bendrojo
valdymo funkcijas.
Vidaus reikalų ministras:
1) teikia Vyriausybei su valstybės tarnyba susijusių teisės aktų projektus;
2) koordinuoja Valstybės tarnybos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimo kontrolę;
3) atlieka kitas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas valstybės tarnybos bendrojo
valdymo funkcijas.
Valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekanti įstaiga yra įstaiga prie ministerijos. Valstybės
tarnybos tvarkymo funkcijas atliekanti įstaiga:
1) kontroliuoja šio Įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimą;
2) tvarko valstybės tarnautojų registrą;
3) rengia su valstybės tarnyba susijusių teisės aktų projektus;
4) užtikrina vientisą valstybės tarnybos personalo valdymo ir valstybės tarnautojų karjeros
planavimo sistemą;
5) tvirtina valstybės tarnautojų mokymo programas;
6) koordinuoja valstybės tarnautojų mokymo strategijos įgyvendinimą;
7) nagrinėja su valstybės tarnautojų statusu susijusius skundus ir valstybės ir savivaldybių
institucijoms ir įstaigoms teikia išvadas bei pasiūlymus šiais klausimais;
8) rengia ir valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teikia informaciją apie valstybės
tarnybą;
9) atlieka kitas Valstybės tarnybos įstatymo nustatytas funkcijas.
Valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekanti įstaiga turi teisę prašyti ir iš valstybės ir
savivaldybių institucijų ir įstaigų gauti informaciją, kuri reikalinga jos funkcijoms įgyvendinti.
Valstybės registrų įstatymo, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta
tvarka yra steigiamas ir tvarkomas valstybės tarnautojų registras. Valstybės tarnautojų registre kaupiami
duomenys apie:
1) valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų struktūras, laisvas ir užimtas valstybės tarnautojų
pareigas;
2) valstybės tarnautojus bei jų darbo užmokestį;
3) darbuotojus, dirbančius valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pagal darbo sutartis ir
gaunančius darbo užmokestį iš valstybės, savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, bei jų darbo
užmokestį;
4) viešojo administravimo srities aukštąjį išsilavinimą turinčius asmenis;
5) asmenis, kuriems teismas yra atėmęs teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas.
Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, aukštosios mokyklos duomenis apie viešojo
administravimo srities aukštąjį išsilavinimą įgijusius asmenis teikia valstybės tarnautojų registrui.

VALSTYBĖS TARNAUTOJO STATUSO PRARADIMAS IR ATKŪRIMAS

Valstybės tarnautojas savo statusą praranda atleidus jį iš pareigų. Valstybės tarnautojas gali būti
atleidžiamas iš pareigų, kai:
1) atsistatydina savo noru;
2) savivaldybės kontrolierius ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas pradeda eiti tos
pačios savivaldybės tarybos nario pareigas arba Vyriausybės atstovas pradeda eiti savivaldybės, kurios
administracinę priežiūrą jis vykdo, tarybos nario pareigas;
3) praranda Lietuvos Respublikos pilietybę;
4) per Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme nustatytą terminą
neįgyja einamoms pareigoms būtino išsilavinimo;
5) pasibaigia įstaigos vadovo, priimto į pareigas iki šio Įstatymo įsigaliojimo, kadencija;
6) pasibaigia pakaitinio valstybės tarnautojo priėmimo į laikinai negalinčio eiti karjeros valstybės
tarnautojo pareigas laikas arba valstybės tarnautojui sueina 62 metai ir 6 mėnesiai ar baigiasi jo tarnybos
pratęsimo terminas, arba baigiasi politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio
valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimai;
7) politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas praranda į pareigas jį priėmusio valstybės
politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasitikėjimą;
8) paaiškėja, kad stodamas į valstybės tarnybą jis pateikė suklastotus dokumentus arba nuslėpė ar
pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas;

15
 9) valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama;
10) vertinimo komisija du kartus iš eilės valstybės tarnautoją įvertino nepatenkinamai ir siūlo atleisti
iš pareigų;
11) valstybės tarnautojas, atleistas iš privalomosios pradinės karo tarnybos arba alternatyviosios
krašto apsaugos tarnybos, per ilgesnį negu 2 mėnesių terminą negrįžta į eitas pareigas;
12) į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas arba
paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo
reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti;
13) nedirba dėl laikino nedarbingumo ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140
dienų per paskutinius 12 mėnesių, jei įstatymų nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos
ilgesnį laiką, arba kai valstybės tarnautojas pagal medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą
negali eiti savo pareigų;
14) valstybės tarnautojui įstatymų nustatyta tvarka atimtos specialios teisės, susijusios su jo
tiesioginių pareigų atlikimu;
15) paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų;
16) įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų nusikaltimą ar nusikaltimą
valstybės tarnybai arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų;
17) nesutinka sudaryti darbo sutarties, kai jo pareigybė nepriskiriama valstybės tarnautojų
pareigybėms.
Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas iš pareigų atleidžiamas paskutinę jį į
pareigas priėmusio valstybės politiko įgaliojimų dieną ar naujai sudarytos kolegialios valstybės institucijos
pirmajame posėdyje.
Ketinantis atsistatydinti savo noru valstybės tarnautojas privalo apie atsistatydinimą įspėti jį į
pareigas priėmusį asmenį ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų.
Valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikino nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų
metu, išskyrus 1, 6, 8, 13, 14 ir 16 punktuose nurodytus atvejus bei politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojo atleidimo atveju.
Nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas vaiko (vaikų) iki trejų metų priežiūros
atostogų metu negali būti atleisti iš pareigų 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar
įstaiga likviduojama), 10, 12, 13 ir 15 punktuose nurodytais pagrindais.
Valstybės tarnautojo statuso atkūrimas – tai teisės aktų nustatytą tvarka asmens grįžimas į valstybės
tarnybą. Viena iš Valstybės tarnybos įstatymo valstybės tarnautojams garantuojamų teisių, įtvirtintų 16
straipsnyje, yra betarpiškai siejama su valstybės tarnautojo statuso atkūrimu: kai pasibaigia asmens
paskyrimo į valstybės politiko pareigas laikas, Seimo ar savivaldybės tarybos kadencija arba asmuo
atsistatydina ar yra atstatydinamas iš valstybės politiko pareigų – asmuo, kuris prieš paskiriant į valstybės
politiko pareigas ar išrenkant Seimo ar savivaldybės tarybos nariu buvo valstybės tarnautojas (išskyrus
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus), turi teisę per 3 mėnesius nuo nurodytų aplinkybių
atsiradimo Vyriausybės nustatyta tvarka atkurti valstybės tarnautojo (išskyrus politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautojo) statusą – grįžti į eitas arba, jeigu nėra galimybės, kitas to paties lygio ir
kategorijos pareigas. Atlikusiam privalomąją pradinę karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos
tarnybą valstybės tarnautojui užtikrinama teisė grįžti į eitas pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės
institucijoje ar įstaigoje.

16