BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO NORMŲ, NUSTATANČIŲ BYLOS

NAGRINĖJIMO TEISME RIBAS, TAIKYMO TEISMŲ PRAKTIKOJE APŽVALGA

Įvadinės pastabos

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255, 256

straipsniuose įtvirtintos normos apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas, įtvirtina galimybę teisme
pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą bei reglamentuoja
tokio pakeitimo procedūrą. Tinkamas šių normų aiškinimas ir taikymas yra viena esminių teisingo
rungimosi principais paremto baudžiamojo proceso sąlygų.
BPK 255, 256 straipsniuose nustatytų normų taikymas kelia nemažai problemų. Ne visada
aišku, kokiais kriterijais vadovautis, sprendžiant, ar bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytos
kitokios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinime nurodytų, taigi,
ar jas galima pakeisti teismo iniciatyva; kada, keičiant veikos kvalifikavimą, apie tai iš anksto
reikia informuoti kaltinamąjį ir kitus nagrinėjimo teisme dalyvius; kokia prašymo pakeisti
kaltinimą išsprendimo procedūra; kokie reikalavimai taikomi keičiant nusikalstamos veikos
faktines aplinkybes ar jos kvalifikavimą apeliaciniame procese ir t. t. Dėl to siekiant atskleisti šių
normų turinį ir prisidėti prie jų tinkamo aiškinimo, parengta Baudžiamojo proceso kodekso normų,
nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalga (toliau – ir
apžvalga).
Rengiant apžvalgą išanalizuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijų nutartys, priimtos nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. gegužės 1 d.,
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nuosprendžiai ir nutartys,
taip pat daugiau kaip 300 apylinkių ir apygardų teismų nuosprendžių bei nutarčių, priimtų 2004–
2008 metais, kuriuose aiškinamos ir taikomos BPK 255, 256 straipsniuose nustatytos normos1[1].
Pagal poreikį analizuoti ir kiti baudžiamųjų bylų, kuriose priimti šie nuosprendžiai ir nutartys,
procesiniai dokumentai.

Bylos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 255 straipsnis)

BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė nuostata, apibrėžianti bylos nagrinėjimo
teisme ribas, – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl
kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje
suprantama kaip draudimas teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra
kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui.
Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji
perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Iš šios teisės normos
matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių
nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Įstatymo draudžiama teismui
išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti kaltais dėl
nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui (kasacinė byla Nr. 2K-7-13/2007; analogiškai
– kasacinės bylos Nr. 2K-383/2004, 2K-521/2008).
BPK 255 straipsnio 1 dalyje bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal
kaltinamuosius ir nusikalstamas veikas, kurių padarymu jie kaltinami. Konkrečias bylos
nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas ir teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti
teisiamajame posėdyje.

1[1] Pažymėtina, kad rengiant apžvalgą neanalizuota BPK 255, 256 straipsniuose nustatytų normų
taikymo atskirų kategorijų bylų procese problematika. Dėl to apžvalgos tekste ir išvadose tai
neatsispindi.
 Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl
tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos
nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą
nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi nagrinėjimo teisme ribos yra savotiški teisiniai rėmai, į
kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą –
įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų. Šioje
baudžiamojoje byloje dėl I. L. ir S. Š. nagrinėjimo teisme ribos nustatytos kaltinamuoju aktu <...>
ir Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartimi <...>. Apeliacinės
instancijos teismo nutarties teiginys, kad kaltinimą reikia išplėsti ir inkriminuojant
kaltinamiesiems jų veiksmus sankryžoje iki įvykio prie buvusios ūkio kontoros pastato,
prieštarauja BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nes šio įstatymo neleidžiama išnagrinėti
bylą ir pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui (kasacinė
byla Nr. 2K-203/2008).
Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai teisėjo nutarties bylą perduoti nagrinėti
teisiamajame posėdyje rezoliucinėje dalyje nenurodomas ar netiksliai nurodomas baudžiamasis
įstatymas, numatantis nusikalstamą veiką, o asmuo nuteisiamas pagal kaltinamajame akte
nurodytą veikos kvalifikavimą. Tokios teisėjo nutartyje esančios veikos kvalifikavimo neatitiktys
kaltinamajam aktui, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali būti vertinamos kaip techninės klaidos,
nesudarančios teisinio pagrindo konstatuoti, kad pažeistos kaltinamojo teisė žinoti kaltinimo
pobūdį ar kitos gynybos teisės.
Iš bylos dokumentų turinio matyti, kad D. Z. 2007 m. balandžio 16 d. įteiktas galutinis
pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir
260 straipsnio 1 dalyje. 2007 m. rugsėjo 13 d. kaltinamajame akte D. Z. kaltinamas padaręs BK
259 straipsnio l dalyje ir 260 straipsnio l dalyje numatytas nusikalstamas veikas, jos šiame akte
aprašytos nurodant pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Šiaulių miesto
apylinkės teismo teisėjas 2007 m. spalio 8 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 232 ir 233
straipsniais, perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nutarties įžanginėje
dalyje nurodyta, kad D. Z. kaltinamas pagal BK 259 straipsnio l dalį ir 260 straipsnio l dalį,
aprašomojoje dalyje nusikalstamos veikos, kurių padarymu kaltinamas D. Z., aprašytos detaliai
ir analogiškai kaip kaltinamajame akte, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad D. Z.
kaltinamas tik pagal BK 259 straipsnio l dalį. 2008 m. vasario 12 d. teisiamojo posėdžio protokole
pažymėta, kad kaltinamojo akto nuorašas D. Z. įteiktas. Šiame protokole nurodyta, kad
teisiamojo posėdžio pradžioje, dalyvaujant D. Z. ir jo gynėjui, posėdžio pirmininkas pranešė,
jog bus nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje D. Z. kaltinamas pagal BK 259 straipsnio l dalį ir
260 straipsnio l dalį. Prokuroras teisminio įrodymų tyrimo pradžioje perskaitė kaltinamąjį
aktą. Teisiamojo posėdžio pirmininkas paklausė kaltinamųjų, ar jie suprato, kuo kaltinami, ar
kaltais prisipažįsta, ar sutinka duoti parodymus ir atsakyti į klausimus. Kaltinamasis D. Z. pareiškė
suprantantis, kuo yra kaltinamas, visiškai prisipažino kaltu bei sutiko duoti parodymus ir
atsakyti į klausimus, o po to davė parodymus apie kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamų
veikų padarymo aplinkybes.
2008 m. vasario 27 d. teisiamojo posėdžio, kuriame dalyvavo ir D. Z. bei jo gynėja,
protokole nurodyta, kad prokuroras pateikė teismui rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą D. Z. ir
paskelbė prašymo turinį. Teisiamajame posėdyje pateiktame 2008 m. vasario 26 d. prokuroro
prašyme pakeisti kaltinimą D. Z. nurodyta, kad jo nusikalstama veika ikiteisminio tyrimo metu
aiškiai neteisingai kvalifikuota kaip dvi savarankiškos nusikalstamos veikos pagal BK 259
straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, todėl turi būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2
dalį. Posėdžio pirmininkas pranešė kaltinamajam D. Z. ir jo gynėjai apie teisę prašyti pertraukos
pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo. Kaltinamasis D. Z. ir jo gynėja neprieštaravo
prašymo pridėjimui prie bylos bei paprašė pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo,
kurią teismas padarė iki kovo 12 dienos. 2008 m. kovo 12 d. teisiamojo posėdžio protokole
nurodyta, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškino kaltinamajam D. Z. pasikeitusio
kaltinimo esmę, paklausė, ar šis suprato, kuo yra kaltinamas, ir ar prisipažįsta kaltu.
Kaltinamasis D. Z. pareiškė suprantantis, kuo yra kaltinamas, kaltu neprisipažino. Teisiamojo
posėdžio pirmininkas pasiūlė D. Z. duoti parodymus, pasikeitus kaltinimui. D. Z. pakartojo, kad
kaltu neprisipažįstąs ir kad viską jau yra pasakęs. Baigiamojoje kalboje D. Z. gynėja aiškiai
pasakė, kad jos ginamasis D. Z. buvo kaltinamas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio
1 dalį, tačiau prokuroro prašymu šis kaltinimas pakeistas į kaltinimą pagal BK 260 straipsnio 2
dalį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kaip matyti iš protokolo, D. Z. baigiamojoje kalboje
prašė atmesti prokuroro pakeistą kaltinimą.
Dėl visų nurodytų priežasčių akivaizdus 2007 m. spalio 8 d. nutarties įžanginėje ir
aprašomojoje dalyse nurodytų BK straipsnių nesutapimas su rezoliucinėje dalyje nurodytu vienu iš
BK straipsnių, pagal kurį kaltinamo D. Z. baudžiamoji byla perduodama nagrinėti teisiamajame
posėdyje, vertintinas tik kaip techninė klaida, neteikianti teisinio pagrindo pripažinti, kad
pažeistos D. Z. procesinės teisės į gynybą, apimančios ir teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, taigi
negali būti vertinama kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (kasacinė byla Nr.
2K-50/2009).
Reikalavimas bylą nagrinėti tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių ji perduota nagrinėti
teisiamajame posėdyje, reiškia tai, kad baudžiamasis procesas teisme vyksta tik dėl šių asmenų ir
teismas gali spręsti tik dėl jų kaltės ir dalyvavimo darant nusikalstamas veikas. Dėl kitų asmenų
nuosprendis negali būti priimamas. Taip pat nuosprendyje negali būti formuluočių, kuriomis
konstatuojama kitų asmenų, išskyrus jau nuteistų ar atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltė
padarius nusikalstamas veikas.
Teisėjų kolegija atkreipia teismo dėmesį į tai, kad naikinamame apkaltinamajame teismo
nuosprendyje (nustatomojoje ir aprašomojoje dalyse) padaryta išvada ir dėl asmens R. K., dėl
kurio baudžiamoji byla ikiteisminio tyrimo metu buvo išskirta ir kuriam nebuvo surašytas
kaltinamasis aktas, dalyvavimo kartu su I. P. ir M. B. sumušant nukentėjusiuosius E. G. ir A. J.,
taip iš esmės pažeidžiant ir BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad byla teisme nagrinėjama tik
dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame
posėdyje (kasacinė byla Nr. 2K-688/2007).
Tačiau sprendžiant kaltinamųjų baudžiamosios atsakomybės klausimą, šis reikalavimas
nedraudžia teismui analizuoti kitų asmenų elgesio atitikties teisės aktų reikalavimams.
Nukentėjusieji kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismai nuosprendžių
motyvuose nurodydami, jog Kelių eismo taisykles pažeidė ir žuvusysis G. U., netinkamai taikė BK
2 straipsnį ir 59 straipsnio 1 dalį.
BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Šios
nuostatos taikomos asmeniui, kuris padaro baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Tokią veiką
padariusio asmens kaltumas nustatomas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi
G. U. žuvo autoavarijos metu, tai jis nebuvo ir negalėjo būti kaltinamas kokios nors baudžiamojo
įstatymo numatytos veikos padarymu, nes mirusiajam baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3
straipsnio 1 dalies 7 punktas). Bylos proceso metu BPK nustatyta tvarka nebuvo sprendžiamas
žuvusiojo G. U. kaltumo padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką klausimas ir
skundžiamais teismų sprendimais jis nėra pripažintas kaltu padaręs tokią veiką. Vadinasi, nė viena
BK 2 straipsnyje numatyta baudžiamosios atsakomybės nuostata nepažeista.
Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad teismai netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalį, nes
nepadarė išvados, jog nuteistojo D. N. atsakomybę lengvina šios dalies 6 punkte numatyta
aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens
elgesys.
Nepagrįstai nukentėjusiųjų kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad, spręsdamas kito
asmens kaltumo nusikalstamos veikos padarymu klausimą, teismas negali analizuoti nukentėjusio
asmens elgesio, taip pat šio elgesio atitikties teisės aktų reikalavimams. Tokia analizė svarbi
sprendžiant daugelį bylos klausimų, pavyzdžiui, kaltininko kaltumo, jo atsakomybės, bausmės
dydžio ir kitus klausimus. Būtinybė analizuoti nukentėjusio asmens elgesio atitiktį teisės aktuose
nustatytiems reikalavimams kyla ne tik autoavarijų, bet ir, pavyzdžiui, darbų saugos ir sveikatos
apsaugos darbe reikalavimų pažeidimų, būtinosios ginties ribų peržengimo ir panašiose bylose.
Ši analizė visiškai nereiškia, kad tokiu atveju sprendžiamas nukentėjusiojo kaltumo klausimas ir
kad nustačius, jog nukentėjusysis pažeidė teisės aktų reikalavimus, jis už tai baudžiamas.
Apskųstuose teismų nuosprendžiuose konstatuota, kad žuvusiojo G. U. veiksmai
prieštaravo Kelių eismo taisyklių 5.10 punkte nustatytiems reikalavimams. Į šią aplinkybę teismai
atsižvelgė skirdami bausmę D. N. Šioje nutartyje minėta, kad žuvusiojo G. U. kaltumo klausimas
apskųstais teismų sprendimais nebuvo spręstas ir šiais sprendimais nenustatyta, kad dėl savo
žūties kaltas pats G. U., priešingai, šiais sprendimais nustatyta, jog dėl G. U. žūties kaltas D. N.
(kasacinė byla Nr. 2K-2/2005).
BPK 255 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė teisme pakeisti kaltinime nurodytos veikos
faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą, tačiau nei šiame, nei kituose BPK straipsniuose
nenumatyta galimybės bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam inkriminuoti naujas
nusikalstamas veikas. Apibendrinta teismų praktika rodo, kad naujomis laikomos nusikalstamos
veikos, kurių faktinės aplinkybės ar dalis jų kaltinime nenurodytos ir kurios su kaltinime
nurodytomis veikomis sudaro realią nusikalstamų veikų sutaptį.
V. Č., Dž. J. ir V. L. buvo atiduoti teismui ir kaltinami pagal BK 178 straipsnio 2 dalį tuo,
kad 2003 m. gruodžio 9 d., nuo 10.30 iki 12.30 val., Vilniuje pagrobė D. A. priklausantį 10 000 Lt
vertės automobilį „Audi 100“(valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su jame buvusiais daiktais: 3 Lt
vertės kasete, 10 Lt vertės ikona, 100 Lt vertės adatiniu spausdintuvu, taip padarė D. A. 10 121 Lt
turtinę žalą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagal pareikštą kaltinimą kaltinamuosius V. Č.,
Dž. J. ir V. L. išteisino, nenustatęs, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prokuroras pateikė prašymą
nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į BK 189
straipsnio 1 dalį ir suformulavo naują kaltinimą, pagal kurį V. Č., Dž. J. ir V. L. buvo kaltinami
tuo, kad įgijo ir naudojosi žinomai nusikalstamu būdu gautu turtu: veikdami grupe iš anksto
susitarusių asmenų, tyrimo nenustatytoje vietoje ir laiku iš nenustatytų asmenų įgijo ir 2004 m.
kovo 1 d., laikotarpiu nuo 13 iki 14 val., užsakytu taksi automobiliu „Volvo 740“(valst. Nr.
(duomenys neskelbtini), vairuojamu E. M., tempdami prikabintu trosu, transportavo D. A.
priklausantį automobilį „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris iš jo 2003 m.
gruodžio 9 d. buvo pagrobtas nenustatytų asmenų. Transportavimo metu automobiliui „Audi 100
Avant“ įklimpus sniege, bandė rankomis jį išstumti, tačiau buvo pastebėti Vilniaus miesto VPK
KP NTT ORP pareigūnų J. R. bei T. A., o šiems bandant juos sulaikyti, pabėgo iš įvykio vietos.
Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, gavęs
prokuroro prašymą pakeisti kaltinimą, apie tai pranešė proceso dalyviams, bet, atsižvelgęs į
proceso dalyvių nuomonę dėl kaltinimo pakeitimo, prokuroro prašymą atmetė. Apeliacinės
instancijos teismas, atmesdamas prokuroro prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, nurodė, kad
prokuroras prašyme pakeisti kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamos veikos faktines
aplinkybes iš esmės skirtingomis ir nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal lengvesnį nusikaltimą
numatantį įstatymą suformulavo ne šias iš esmės skirtingas faktines aplinkybes, o visiškai naują
kaltinimą dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo. Kartu buvo priimta nutartis pranešti
prokurorui, kad kaltinamieji gali būti padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio
1 dalyje.
V. Č., Dž. J. ir V. L. buvo kaltinami tuo, kad 2003 m. gruodžio 9 d., nuo 10.30 iki
12.30 val., Vilniuje pagrobė D. A. priklausantį 10 000 Lt vertės automobilį „Audi 100 Avant“
(valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su jame buvusiais daiktais: 3 Lt vertės kasete, 10 Lt vertės
ikona, 100 Lt vertės adatiniu spausdintuvu, taip padarė D. A. 10 121 Lt turtinę žalą. Prokuroro
prašyme pakeisti kaltinimą nurodomas visai kitas nusikaltimo padarymo laikas (2004 m. kovo 1
d.), kita vieta (duomenys neskelbtini), kaltinamiesiems inkriminuojami iš esmės kiti veiksmai (įgijo
ir naudojosi realizacijos tikslu žinomai nusikalstamu būdu gautu turtu), jau neinkriminuojami
padariniai. Nurodytas kitas Baudžiamojo kodekso straipsnis. Esant šioms aplinkybėms kolegija
laiko, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasis BPK 257
straipsniu, 2006 m. vasario 28 d. pagrįstai priėmė motyvuotą nutartį pranešti prokurorui, kad
išteisintieji V. Č., Dž. J. ir V. L. gali būti padarę BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą
veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, ir apie tai pranešė prokurorui. Esant šioms
aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas BPK 255 ir 256 straipsnių nepažeidė, todėl tenkinti
kasatoriaus skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (kasacinė byla Nr. 2K-567/2006).

Kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas teisme

Konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai suponuoja teismo

pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės
(Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d.
nutarimai). Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime
nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad
būtų nustatytos tikrosios. Tačiau, nagrinėjimo teisme metu nustatęs kitas nei kaltinime nurodytas
veikos faktines aplinkybes, teismas turi ribotas galimybes jas pakeisti. Sistemiškai aiškinant BPK
255 ir 256 straipsnių nuostatas, teismas, priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali tik patikslinti
kaltinime nurodytas faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau neesmingai. Iš esmės skirtingomis
kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos tik prokuroro ar nukentėjusiojo
iniciatyva, laikantis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų.
Baudžiamojo proceso įstatymo draudžiama teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame
akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Savo iniciatyva teismas gali tik patikslinti
kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos
aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis (kasacinė byla Nr. 2K-357/2005).
Nusikalstamos veikos esminės faktinės aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje pažymima, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra
užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei
turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės bylos Nr. 2K-7-198/2008, 2K-
7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt.).
BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų
ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 255
straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali
būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo
kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto
nebuvo pranešta. Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos skirtos vienai esminių kaltinamojo teisių –
teisei į gynybą – užtikrinti. Ir jeigu tokiais atvejais kaltinamajam iš anksto nepranešama apie
kaltinimo pakeitimo galimybę, kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, nes kaltinamasis turi
teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad būtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti
gynybai (kasacinė byla 2K-7-198/2008).
Teismų praktika rodo, kad klausimą, ar bylos nagrinėjimo metu nustatytos nusikalstamos
veikos faktinės aplinkybės laikytinos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytų, taigi, ar
teismas jas gali pakeisti savo iniciatyva, teismai sprendžia atsižvelgdami į BPK 255, 256
straipsniuose nustatytų normų paskirtį – nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos
iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie
tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Tai, ar, keičiant nusikalstamos
veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, teismai sprendžia
atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertindami, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba
dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis garantuoja asmeniui vieną iš svarbiausių
jo procesinių teisių – teisę į teisingą teismą. Sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis yra
asmens teisė į gynybą, kurios veiksmingas įgyvendinimas neįmanomas be kitų Baudžiamojo
proceso kodekso normų garantuotų teisių: teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22
straipsnio 3 dalis); teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis).
 Asmens teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte
išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas (veikos kvalifikavimas).
Atsižvelgiant į tai, kad nuo kaltinamojo akto įteikimo kaltinamajam momento jis žino, kuo yra
kaltinamas, ir atitinkama apimtimi gali rengtis gynybai, šis procesinis dokumentas turi būti
surašytas tiksliai ir išsamiai. Tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek jų teisiniam
vertinimui, taip pat ir tais atvejais, kai kaltinimo faktinis pagrindas bei jame išdėstytų aplinkybių
apimtis turi įtakos veikos kvalifikavimui pagal kitą, sunkesnį, baudžiamąjį įstatymą. Į šiuos
reikalavimus ne kartą yra atkreipęs dėmesį ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, pabrėždamas,
kad proceso teisingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į proceso visumą. Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos rodo, kad reikia
atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie
nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo įtariamajam momento
yra oficialiai raštu pranešta apie jam pateikiamo kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą <...>.
Esminis kasacinio skundo argumentas šioje byloje yra tai, kad veikos kvalifikavimui
reikšmingas yra tik veikos pabaigos momentas, todėl veikos laikotarpio trukmės prailginimas
retrospektyviniu aspektu, kasatoriaus manymu, nelaikytinas esminiu faktinių aplinkybių
pakeitimu, o yra tik kaltinimo patikslinimas. Su tokia argumentacija teisėjų kolegija negali sutikti.
BPK 219 straipsnio 4 punkte pažymėta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodyti pagrindiniai
duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad
apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos
veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios
aplinkybės.
Šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl nusikalstamos veikos trukmės yra glaudžiai
susijęs su kaltinamojo teise žinoti, kuo jis kaltinamas, ir su jo teise turėti procesines galimybes
gintis nuo pareikšto kaltinimo. Pirmosios instancijos teismas pakeitė ikiteisminio bylos tyrimo
metu inkriminuotos nusikalstamos veikos trukmę, nurodydamas, kad J. K. pasisavino jo žinioje
buvusį svetimą turtą ne laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 24 d. iki 2003 m. gruodžio 8 d., kaip
nurodyta kaltinamajame akte, o nuo 2002 m. liepos 12 d. iki 2003 m. gruodžio 8 d. Kolegijos
nuomone, taip buvo išplėstos bylos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 255 straipsnis), nes
nusikalstamos veikos laikotarpio išplėtimas nėra formali aplinkybė, todėl kad ši dimensija reiškia
ne tik atskaitos tašką laiko atžvilgiu ar tam tikrą laiko atkarpą, bet ir apima teisiškai reikšmingą
Lietuvos santarvės fondo veiklos laikotarpį bei atitinkamus J. K. veiksmus per šį laikotarpį, kurie
nebuvo išdėstyti kaltinamajame akte. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad
6890 Lt suma, dėl kurios pasisavinimo pirmosios instancijos teismas buvo pripažinęs J. K. kaltu,
neįeina į J. K. ikiteisminio bylos tyrimo metu pateikto kaltinimo laikotarpį, nes sąmatos apie
panaudotas fondo lėšas buvo sudarytos arba iki 2003 m. lapkričio 24 d., arba po 2003 m. gruodžio
8 d., kiti byloje esantys duomenys taip pat nepatvirtina kaltinimo dėl turto pasisavinimo per jame
nurodytą laikotarpį – nuo 2003 m. lapkričio 24 d. iki 2003 m. gruodžio 8 d. Todėl apeliacinės
instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pakeitęs kaltinime
išdėstytas aplinkybes iš esmės skirtingomis, jas išplėtė ir nepagrįstai nuteisė J. K., nesant BPK
256 straipsnio 1 dalyje išvardytų proceso dalyvių prašymo, ir taip pažeidė šio straipsnio nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teisingai pažymėjo, kad taip buvo pažeistos J. K.
teisės į gynybą, nes jam nebuvo pranešta apie naują kaltinimą ir bylos aplinkybių pasikeitimą,
kartu pažeidžiant ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3
dalies a ir b punktuose įtvirtintus reikalavimus (kasacinė byla Nr. 2K-233/2008).
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltinamojo teisė į gynybą paprastai
suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą
pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti
nusikalstama. Taigi tokios faktinės aplinkybės paprastai pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo
kaltinime nurodytųjų.
L. M. ir E. M. buvo kaltinami tuo, kad padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką:
2005 m. kovo 8 d., apie 19.30 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo esančiame kieme,
bendrininkaudami su L. P. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, vandališkais veiksmais
sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. iš chuliganiškų paskatų tyčia nulaužė V. M. 200 Lt vertės
automobilio „Renault 19“ šoninį veidrodėlį, padarydami jam 200 Lt turtinę žalą; tos pačios
dienos vakare prie to paties namo esančiame kieme dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudaužė
S. R. G. 120 Lt vertės automobilio GAZ 24-5 durelių stiklą, padarydami S. R. G. 120 Lt turtinę
žalą; be to, apie 20.30 val. to paties namo laiptinėje dėl chuliganiškų paskatų tyčia išdaužė
daugiabučių namų savininkų bendrijai priklausančių 110 Lt vertės trijų langų stiklus, padarydami
daugiabučių namų savininkų bendrijai 110 Lt turtinę žalą.
L. M. ir E. M. nuteisti pagal BK 284 straipsnio 2 dalį už tai, kad toje pačioje vietoje (namo
laiptinėje), tuo pačiu laiku (apie 20.30 val.), su tais pačiais asmenimis (L. P. ir dar keturiais
ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis), nenustatytiems asmenims daužant
daugiabučių namų savininkų bendrijai priklausančius langų stiklus, plūdosi necenzūriniais
žodžiais, šaukė, o V. P. mėginant juos sudrausminti, išplūdo šį necenzūriniais žodžiais; taip
L. M. ir E. M. necenzūriniais žodžiais trikdė visuomenės tvarką.
Kasacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje perkvalifikavus
L. M. ir E. M. veikas iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnio 2 dalį kaltinamajame akte
išdėstytos faktinės aplinkybės buvo pakeistos iš esmės skirtingomis nuo kaltinamajame akte
išdėstytųjų. Išanalizavus, kiek pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės skiriasi nuo
kaltinamajame akte nurodytų viešosios tvarkos pažeidimo aplinkybių, matyti, kad tam tikri
skirtumai yra esminiai.
Veikos, kurios padarymu buvo kaltinami L. M. ir E. M., ir veikos, už kurią jie nuteisti,
objektyvieji požymiai – vieta, laikas, subjektai – ir subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia –
nesiskiria, bet skiriasi kaltinamajame akte išdėstytos ir nuosprendyje pripažintos įrodyta veikos
padarymo būdai. Kaltinamajame akte išdėstytos nusikalstamos veikos padarymo būdas
(vandališki veiksmai) buvo pakeistas kitu, nauju nusikalstamos veikos būdu – necenzūrinių žodžių
vartojimu, taip pažeidžiant BPK 255, 256 straipsnių reikalavimus ir nepagrįstai suvaržant
kaltinamųjų L. M. ir E. M. įstatymo jiems garantuotą teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą.
Teisės į gynybą suvaržymai buvo esminiai, nes pagrindinė kaltinamųjų ginčijama aplinkybė buvo
būtent veikos padarymo būdas; kaltinamieji L. M. ir E. M. ginčijo vandališkų veiksmų atlikimą ir
neturėjo galimybės pateikti gynybos argumentų, susijusių su visiškai kitu veikos padarymo būdu –
necenzūrinių žodžių vartojimu (kasacinė byla Nr. 2K-7-13/2007).
Iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės
pripažįstamos ne tik tais atvejais, kai jos lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK specialiosios
dalies straipsnį, jo dalį ar punktą (kasacinės bylos Nr. 2K-296/2004, 2K-7-13/2007), tačiau ir tais
atvejais, kai jos lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK bendrosios dalies straipsnį ar jo dalį,
pavyzdžiui, dėl pasikeitusių aplinkybių veika kvalifikuojama kaip padaryta padėjėjo, o ne
vykdytojo (kasacinė byla Nr. 2K-216/06), kurstytojo, o ne organizatoriaus (kasacinė byla Nr. 2K-
16/2007).
G. S. buvo kaltinamas tuo, kad kartu su kitais kaltinamaisiais pagrobė du automobilius.
Apylinkės teismo nuosprendžiu jis dėl nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje (dėl dviejų
automobilių vagystės), išteisintas nenustačius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šias
nusikalstamas veikas.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, nuosprendyje
nurodė, kad, apeliantui pripažinus, jog surinkti įrodymai nepatvirtina G. S., kaip E. S. bei D. D.
automobilių vagysčių bendravykdytojo, kaltės, perkvalifikuoti G. S. veikos iš BK 178 straipsnio 2
dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį negalima, nes tokia nusikalstama veika
kaltinamajame akte nebuvo nurodyta, o pakeisti faktinių kaltinimo aplinkybių prokuroras neprašė
nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismo posėdžiuose. Teismas savo iniciatyva negalėtų
svarstyti kaltinime nenurodytų aplinkybių nepažeisdamas nagrinėjimo teisme ribų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad
apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisinga.
 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte
įtvirtinta kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją (1999 m.) nurodė, kad
reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie
nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam
yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą. Konvencijos 6
straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo
pagrindą, t. y. apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir
apie teisinį šių veikų vertinimą. Ši informacija turi būti išsami.
Baudžiamojo proceso įstatymo draudžiama teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame
akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Kaltinimas gali būti keičiamas tik BPK
256 straipsnio 1 dalyje nurodytų proceso dalyvių iniciatyva ir laikantis šioje normoje nustatytų
reikalavimų. Kolegijos nuomone, šios nuostatos turi būti taikomos ir tada, kai pagal
kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes kaltinamojo veiksmus galima vertinti kaip
nusikalstamos veikos vykdytojo, o teisminio nagrinėjimo metu išaiškėja, kad jis atliko padėjėjo
vaidmenį, nes tokiu atveju iš esmės keičiasi faktinės aplinkybės (kasacinė byla Nr. 2K-216/06).
Keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, veika gali būti kvalifikuojama pagal tą
patį BK specialiosios dalies straipsnį (jo dalį, punktą), tačiau inkriminuojamas kitas tame
straipsnyje (jo dalyje, punkte) nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties
alternatyvusis požymis arba, esant blanketinei dispozicijai, kitas to paties ar kito pažeisto teisės
akto straipsnis (jo dalis, punktas ir pan.). Tais atvejais, kai būtent pakeistos faktinės aplinkybės
lemia tokį veikos kvalifikavimą, jos taip pat pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime
nurodytųjų (kasacinės bylos Nr. 2K-104/2007, 2K-231/2007, 2K-573/2007, 2K-62/2008).
E. U. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, žinodamas, jog automobilis
„Mercedes Benz 200“ (duomenys neskelbtini) gautas nusikalstamu būdu, jį realizavo, t. y. iš
nenustatytos slėptuvės nuvarė į vietą Kaune, esančią kelyje (duomenys neskelbtini), ir ten paliko
M. R., kuris buvo sumokėjęs nenustatytiems asmenims už jo grąžinimą 700 eurų išpirką, o Ž. D.
pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 189 straipsnio 1 dalį – už šio nusikaltimo organizavimą.
E. U. ir Ž. D. nebuvo kaltinami dalyvavimu padarant minėto automobilio vagystę ir turto
prievartavimu. Pagal BK 189 straipsnio 1 dalį jie nebuvo kaltinami ir nusikalstamu būdu gauto
turto įgijimu.
Pagal BK 189 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą,
žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Įstatymo dispozicijoje objektyvieji požymiai
suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta
bent viena šių veikų. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad automobilio sugrąžinimas
jo tikrajam savininkui negali būti kvalifikuojamas kaip nusikalstamu būdu gauto turto
realizavimas, E. U. nuteisė už tai, kad jis, žinodamas, jog automobilis „Mercedes Benz 200“
(duomenys neskelbtini) gautas nusikalstamu būdu, naudojosi šiuo automobiliu jį ardydamas bei iš
nenustatytos slėptuvės nuvarydamas į vietą Kaune, esančią kelyje (duomenys neskelbtini), ir ten
paliko M. R., sumokėjusiam nenustatytiems asmenims už jį išpirką, o Ž. D. – už naudojimosi šiuo
automobiliu organizavimą.
Baudžiamojo proceso įstatymo draudžiama teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame
akte, taip pat BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka pakeistame kaltinime išdėstytas faktines
aplinkybes iš esmės skirtingomis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje faktines aplinkybes
pakeitė iš esmės skirtingomis – E. U. ir Ž. D. nebuvo kaltinami tuo, kad ardė automobilį ir taip juo
naudojosi – todėl nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. U. ir Ž. D. gynybos
teisės buvo suvaržytos, nėra pagrindo (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis) (kasacinė
byla Nr. 2K-104/2007).
V. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2004 m. birželio 7 d., apie 12.29 val., vairuodamas G. P.
priklausantį automobilį „Ford Escort“, važiuodamas Vilniuje (duomenys neskelbtini) gatvės
pirmąja eismo juosta (duomenys neskelbtini) gatvės link, ties įvažiavimu į (duomenys neskelbtini)
namo kiemą, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 50, 53, 172, 173 punktuose
nustatytus reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, buvo neatidus, nepasirinko
saugaus greičio ir nesustabdė transporto priemonės, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio
ir atsitrenkė į apšvietimo stulpą, dėl to keleiviui G. P. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. <...>
Byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu V. J. negalėjo valdyti savo veiksmų dėl epilepsijos
priepuolio sukelto sąmonės sutrikimo. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino kaip
apibūdinančią vieną iš nusikalstamos veikos sudėties požymių – kaltę, konstatavo, kad šio požymio
V. J. veikoje nėra, kartu nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. <...> Ši teismo išvada teisinga tik
iš dalies. V. J. žinojo, kad serga epilepsija, kad jį ištinka epilepsijos priepuoliai, tačiau,
nepaisydamas to, vairavo automobilį. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m.
gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 patvirtintos Vairuotojų sveikatos tikrinimo tvarkos 3 lentelės 36.11
punkte nurodyta, kad epilepsija su įvairaus pobūdžio paroksizmais nepriklausomai nuo lydinčių
psichikos, elgesio, intelekto pakitimų laikoma absoliučia kontraindikacija visų kategorijų
transporto priemonėms vairuoti. Kelių eismo taisyklių 68 punkte numatyta, kad draudžiama
vairuoti transporto priemonę susirgus, jeigu gali kilti pavojus saugiam eismui. V. J. nebuvo
kaltinamas tuo, kad pažeidė KET 68 punkte nustatytus reikalavimus. Ta aplinkybė, kad V. J.
vairavo automobilį sirgdamas epilepsija, paaiškėjo tik teisiamajame posėdyje. Tai yra nauja
faktinė aplinkybė, iš esmės besiskirianti nuo nurodytų kaltinamajame akte, tačiau nei prokuroras,
nei nukentėjusysis nesiėmė BPK 256 straipsnyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) numatytų
veiksmų kaltinimui pakeisti. Teismas savo iniciatyva neturėjo galimybės pakeisti kaltinamajame
akte išdėstytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis, todėl V. J. elgesys,
kai jis, sirgdamas epilepsija ir tai žinodamas, vairavo automobilį, liko teisiškai neįvertintas. Apie
galimą KET 68 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimą prokuroras užsiminė tik apeliaciniame
skunde, tačiau atitinkamai keisti kaltinimo neprašė, todėl šiuo metu nėra jokios procesinės
galimybės įvertinti V. J. 2004 m. birželio 7 d. elgesio atitikties KET 68 punkte numatytiems
reikalavimams aspektu (kasacinė byla Nr. 2K-62/2008).
Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad kaltinamojo teisė į gynybą paprastai
suvaržoma ir tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia
griežtesnės bausmės skyrimą, atitinkamai tokios faktinės aplinkybės taip pat pripažįstamos iš
esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų.
Lietuvos apeliacinis teismas visiems nuteistiesiems nustatė jų atsakomybę sunkinančią
aplinkybę, kad dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių (BK 60 straipsnio 1 dalies
11 punktas). Tokią išvadą apeliacinis teismas padarė tenkindamas prokuroro apeliacinio skundo
reikalavimą ir iš naujo įvertinęs teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto
duomenis, kad nukentėjusiajai tuoj po išžaginimo buvo atsiradęs psichinės sveikatos sutrikimas,
t. y. potrauminis stresas, yra priežastiniu ryšiu susijęs su padarytu nusikaltimu. Tačiau ši
atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir ją sudarantys faktai (psichinės sveikatos būklės pokyčiai,
potrauminis stresas) visiems nuteistiesiems pareikštuose įtarimuose bei kaltinamajame akte
nebuvo nurodyti, ir kaltinimas teismuose jiems nebuvo pakeistas. Šioje nutartyje minėtos Teismų
praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos 12 punkte nurodyta, kad jei
atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme ir nėra prokuroro, privataus kaltintojo ar
nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinimą, ji nepripažįstama kaip sunkinanti aplinkybė. Dėl to
apeliacinio teismo nuosprendžio dalis dėl šios sunkinančios aplinkybės pripažinimo yra naikintina
(kasacinė byla Nr. 2K-405/2008).
Tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos
kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką
pripažinti nusikalstama, sprendžiant, ar kaltinamojo teisė į gynybą bus suvaržyta, lemiamos
reikšmės neturi tai, kad kaltinamasis apie keistinas faktines aplinkybes žinojo ar net pats jas
nurodė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų
kolegija 2008 gegužės 20 d. nutartyje nurodė, kad <...> keičiant veikos kvalifikavimą iš esmės buvo
pakeistos ir faktinės bylos aplinkybės – prokuroro surašytame kaltinamajame akte bei prokuroro
paduotame apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad O. L. sukurstė J. M. suklastoti nedalyvavusio
šiame teismo posėdyje V. M. parašą, o apeliacinės instancijos teismas O. L. pripažino kalta už
kartu su J. M. į teismą atvykusio asmens tapatybės nepatikrinimą. Tai reiškia, kad O. L. viso
proceso metu buvo kaltinama nusikalstamus veiksmus atlikusi jai esant kabinete vien tik su J. M.,
bet apeliacinės instancijos teismo O. L. buvo nuteista už veiką, atliktą kabinete esant trečiajam
asmeniui, kurio tapatybė nenustatyta. <...> Apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą,
kuris proceso šalims tapo staigmena. Nei kaltinimas, nei gynyba proceso metu neturėjo jokios
galimybės dėstyti argumentų nei dėl galimybės veiką kvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį, nei dėl
galimybės nusikalstama pripažinti O. L. veiką, laikant, kad ji buvo padaryta skirtingomis nuo
kaltinamajame akte nurodytų faktinėmis aplinkybėmis. Nors O. L. duodama parodymus teigė, kad
jos kabinete J. M. buvo ne viena, kaip, remiantis J. M. parodymais, buvo nurodoma kaltinamajame
akte, bet kartu su vyriškos lyties asmeniu, kasatorė teisiamajame posėdyje neprivalėjo ir neturėjo
galimybės dėstyti teisinių argumentų, kad jos parodymų patikimais pripažinimo atveju jos veika
negali būti kvalifikuojama nei pagal kaltinamajame akte nurodytą, nei pagal jokį kitą BK straipsnį,
dalį ar punktą <...> (kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008).
Kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas teisme gali būti nesusijęs su
kitokiu veikos kvalifikavimu ar griežtesnės bausmės skyrimu, tačiau vis dėlto gali turėti įtakos
kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimui. Tai gali būti tiek nusikalstamų veiksmų (neveikimo)
apimties plėtimas, tiek laiko, vietos, būdo ar kitų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių
pakeitimas.
Apeliacinis teismas savo iniciatyva neturėjo jokios procesinės galimybės pakeisti
kaltinamajame akte nurodyto nusikaltimo padarymo laiko, jį išplėsti iki neapibrėžto keturių dienų
termino ir konstatuoti, kad R. V. nusikaltimą padarė liepos mėnesio pradžioje, 8–11 dienomis.
Tokiu atveju iš pagrindų keistųsi esminė faktinė aplinkybė ir kartu svarbus veikos objektyvusis
požymis – plėšimo padarymo laikas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad faktinės aplinkybės iš esmės
skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų ir tuo atveju, kai iš esmės pasikeičia nusikalstamos
veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar
kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą <...>. Teismui pačiam nuosprendyje suformulavus naują
kaltinimą, R. V. nebūtų suteikta galimybė gintis nuo tokio iš esmės pakeisto kaltinimo, ginčyti
naujai nustatytą plėšimo padarymo laiką apeliacine tvarka, todėl tokiu atveju kaltinimo pakeitimas
turėtų esminės įtakos nuteistojo teisės į gynybą įgyvendinimui. BPK 255 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta nuostata, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės
aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę
teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimas
neįmanomas atėmus jo teisę žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisę
pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis) (kasacinė byla Nr. 2K-34/2009).
Sprendžiant, ar tokiais atvejais pakeistos faktinės aplinkybės suvaržytų kaltinamojo teisę į
gynybą, teismai atsižvelgia į keistinų faktinių aplinkybių pobūdį ir į kitas bylos aplinkybes,
reikšmingas kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui.
D. B., M. P. ir A. T. buvo kaltinami tuo, kad J. D. motociklą pagrobė išlaužę durų užraktus
ir įsibrovę į autoserviso patalpas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jie nuteisti už tai,
kad motociklą pagrobė išlaužę apsaugines grotas, išėmę stiklo blokelius ir įlindę į autoserviso
patalpas. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė kitokį įsilaužimo į patalpą būdą, nei buvo
nurodyta kaltinamajame akte <...>.
Pirmosios instancijos teismas, minėta, nustatė kitokį įsilaužimo į patalpą būdą, nei buvo
nurodyta kaltinamajame akte. Įsilaužimo į patalpą būdas šiuo atveju yra tik vieno iš nusikaltimo
sudėties, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, objektyviųjų požymių – padarymo būdo – sudėtinė
dalis. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas kitoks įsilaužimo į
patalpą būdas nei kaltinamajame akte, visiškai nereiškia, kad buvo esmingai pakeistas vienas iš
būtinųjų vagystės, padarytos įsibraunant į patalpą, požymių – nusikaltimo padarymo būdas. D. B.,
M. P. ir A. T. buvo kaltinami ir nuteisti už vagystę, padarytą įsibraunant į patalpą. Įsibrovimas į
patalpą yra vagystę kvalifikuojantis objektyvusis požymis – nusikaltimo padarymo būdas.
Įsibrovimas yra neteisėtas patekimas į patalpą ir gali būti padaromas įvairiais būdais: įsilaužiant,
panaudojant apgaulę, panaudojant raktus, panaudojant technines priemones ir pan. Įsilaužimas
yra kliūčių, trukdančių paimti vagystės dalyką, nugalėjimas, pažeidžiant jų vientisumą (išlaužiant
duris, išmušant langą, išdaužant sieną, lubas ir pan.). Pakeičiant įsilaužimo į patalpą būdą,
nebuvo pakeistas nei patekimo į patalpą būdas, nei nusikaltimo padarymo būdas kaip vagystės,
padarytos įsibraunant į patalpą, objektyvusis požymis.
Be to, įsilaužimo į patalpą būdo pakeitimas neturėjo absoliučiai jokios įtakos nuteistųjų
veikos kvalifikavimui ir bausmei. Šis pakeitimas neturėjo jokios įtakos ir nuteistųjų teisės į gynybą
įgyvendinimui, nes įsilaužimo į patalpą būdo jie neginčijo (kasacinė byla Nr. 2K-357/2005).
Tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos nei
veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, jos
nepripažįstamos esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme ir teismas jas gali keisti savo
iniciatyva, nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams.
Kolegija atmetė nuteistosios gynėjo argumentą, kad teismas nuosprendyje inkriminavo
pakeistą kaltinimą ir taip pažeidė BPK 255 straipsnio reikalavimus. <...> Teismas nuosprendyje
tarp inkriminuojamų aplinkybių vietoj kaltinamajame akte nurodytos paviljonų neperleidimo
aplinkybės nurodė turgavietės neįteisinimą statytojų vardu. Kolegija konstatuoja, kad tai
nesuteikia pagrindo išvadai, jog teismas išėjo už kaltinimo ribų ir nuteisė J. D. už nusikalstamą
veiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. Turgavietės
neįteisinimo statytojų vardu aplinkybė natūraliai siejasi su kaltinamajame akte nurodytų
aplinkybių visuma ir turi tokią pat prasmę, kaip ir turgavietės paviljonų neperleidimas. Be to, kaip
ir statinių įregistravimas įmonės „M“ vardu, ši aplinkybė tik pagrindžia kaltinimo esmę – pinigų,
kuriuos nuteistajai patikėjo nukentėjusieji, pasisavinimą (kasacinė byla Nr. 2K-7-198/2008).
Prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės
skirtingomis iki įrodymų tyrimo pabaigos raštu gali pateikti prokuroras ar nukentėjusysis, taip pat
nukentėjusiojo atstovas (kasacinė byla Nr. 2K-700/2004). Teismas, priimdamas prašymą,
neprivalo nurodyti tokio sprendimo motyvų (kasacinė byla Nr. 2K-50/2009). Atmesti prašymą
teismas gali tik tuo atveju, kai jis neatitinka BPK 256 straipsnyje nustatytų reikalavimų,
pavyzdžiui, nenurodomos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės.
Iš pirmosios instancijos teismo priimtos protokolinės nutarties, kuria nukentėjusiosios Ž. S.
prašymas nuteistojo T. G. veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį
nusikaltimą, atmestas, matyti, kad teismas ne tik nesvarstė, ar prašymas atitinka BPK 256
straipsnio reikalavimus, bet, nepagrįstai atmesdamas prašymą kaip pateiktą ne laiku, esmingai
pažeidė procesinius įstatymus, nes suvaržė nukentėjusiosios įstatymo garantuotas teises. BPK 256
straipsnio 1 dalies prasme nukentėjusysis ir kiti proceso dalyviai bet kuriuo bylos nagrinėjimo
teisme metu gali pateikti prašymą pakeisti kaltinimą. Teismas, kurio konstitucinė pareiga yra
teisingumo vykdymas, negali daryti įtakos ar varžyti minėtų proceso dalyvių teisės pakeisti
kaltinimą teisme, t. y. gautas prašymas pakeisti kaltinimą yra privalomas teismui, nagrinėjančiam
bylą. Prašymas pakeisti kaltinimą teisme gali būti atmestas tik tada, jei jis neatitinka BPK 256
straipsnio reikalavimų (nepareikštas raštu, nesuformuluotos iš esmės skirtingos faktinės
aplinkybės ir pan.) (kasacinė byla Nr. 2K-169/2005).
Prašymas pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes neturėtų būti atmetamas vien
tuo pagrindu, kad pavadintas ne taip, kaip nurodyta BPK 256 straipsnyje, pavyzdžiui, „kaltinimo
patikslinimas“, „papildymas“ ir pan.
Nors prokuroras šioje byloje pateiktą prašymą įvardijo BPK normų nenurodytu prašymu
„patikslinti kaltinimą“, tačiau iš šio dokumento turinio matyti, kad buvo keičiamas bendrininkams
inkriminuojamo plėšimo padarymo būdas, tikslinamas jų vaidmuo, todėl prokuroras pagrįstai
vadovavosi BPK 256 straipsniu ir iš esmės nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo (kasacinė
byla Nr. 2K-500/2008).
Gavęs prašymą, teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis,
nedelsiant praneša apie tai kaltinamajam, įteikia prašymo nuorašus nagrinėjimo teisme dalyviams
ir užtikrina kaltinamojo teisės turėti pakankamai laiko pasiruošti gynybai įgyvendinimą. Tačiau,
atlikęs šiuos veiksmus, teismas neprivalo tenkinti prašymo. Išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad
nusikalstama veika padaryta kaltinamajame akte nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas
gali kaltinamąjį pripažinti kaltu remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Teismų praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai, aprašant nusikalstamą veiką,
kaltinamajame akte nenurodomos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą
inkriminuoti vieną ar kitą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymį. Tokiais atvejais,
nesant prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymo pakeisti nusikalstamos veikos faktines
aplinkybes iš esmės skirtingomis, teismas turi patikrinti, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219
straipsnio 3 punkto reikalavimus ir ar nėra pagrindo bylą perduoti prokurorui (BPK 254 straipsnio
3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada,
kad V. P. veika turėjo būti kvalifikuojama ne pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, kaip tai buvo
padaryta kaltinamajame akte, o pagal BK 313 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į nurodytų BK normų
teisines sankcijas, BK 313 straipsnio 2 dalis laikytina baudžiamuoju įstatymu, nustatančiu
lengvesnę nusikalstamą veiką už numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje. Tai reiškia, kad teismai,
vadovaudamiesi BPK 256 straipsnio 3 dalimi, itvirtinančia galimybę kaltinamojo nusikalstamą
veiką perkvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, gali keisti veikos kvalifikavimą iš BK 154 straipsnio 2 dalies į BK 313 straipsnio 2
dalį ir be prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinio prašymo pakeisti kaltinimą.
Tokį sprendimą teismas gali priimti, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos
aplinkybės. Kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos nutartyje nenurodoma apie
būtinybę iš esmės keisti faktines aplinkybes, todėl bylos perdavimas prokurorui dėl kaltinamojo
akto neatitikties BPK 219 straipsnio 5 punkto reikalavimams galėtų būti laikomas nepakankamai
motyvuotu. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis aktas neatitinka ir BPK 219 straipsnio 3
punkto reikalavimų, darytina išvada, kad kaltinamojo akto trūkumų visuma buvo pakankamas
pagrindas perduoti bylą prokurorui. Netinkamas veikos kvalifikavimas kartu su netinkamu
nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių aprašymu nagrinėjamoje byloje yra kaltinamojo akto
trūkumai, kurie nagrinėjant bylą teisme neištaisomi ir jie trukdo nagrinėti bylą.
Aprašant nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte tik nurodyta, kad V. P. kaltinamas tuo,
jog tyčia apšmeižė spaudinyje – knygoje „(duomenys neskelbtini)“, kurią leidykla „(duomenys
neskelbtini)“ išleido 2003 m., mirusį asmenį, buvusį Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėją – V.
L.–Ž., t. y. paskleidė apie jį melagingus, neatitinkančius tikrovės, pramanytus ir žeminančius šį
mirusį asmenį teiginius, bei pateiktos citatos. Toks nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių
aprašymas yra akivaizdžiai nepakankamas, neišsamus ir neaiškus.
Nagrinėjamoje byloje suformuluotame kaltinime neaiškiai aprašyta veika, netiksliai
nurodytas veikos, kuria kaltinamas V. P., padarymo būdas, laikas.
Aprašant veiką turi būti nurodomas ir kaltinamo asmens poelgis, už kurį traukiama
baudžiamojon atsakomybėn, ir tą poelgį atitinkantis teisinis terminas, įstatymų leidėjo
atskleidžiamas normos dispozicijoje. V. P. veika aprašyta tik nurodant, kad jis apšmeižė –
paskleidė tam tikrus teiginius. Žodžiai „apšmeižė“ ir „paskleidė“ yra poelgio teisinis vertinimas,
jo sulyginimas su BK specialiosios dalies normų dispozicijoje vartojamais terminais, bet ne paties
poelgio aprašymas. Iš kaltinamojo akto lieka neaišku, kokiais veiksmais ir kada V. P. padarė
nusikalstamą veiką: ar, pavyzdžiui, parašydamas rankraštį ir (ar) įteikdamas jį leidyklai, ar (ir)
pasirašydamas su ja sutartį, ar (ir) leidyklai išleidus pirmus knygos egzempliorius, ar (ir) platinant
visus 2003 m. išleistus egzempliorius ir pan. Teiginys, kad knygą „(duomenys neskelbtini)“
leidykla „(duomenys neskelbtini)“ išleido 2003 m., aiškiai neišreiškia kaltinimo pozicijos dėl
nusikalstamos veikos padarymo laiko. Kaltinimai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareikšti
ne leidyklai, o V. P., todėl kaltinamajame akte nurodytinas V. P. veikos atlikimo, o ne leidyklos
veiksmų laikas. Be to, 2003 metų nurodymas taip pat nėra tikslus – nagrinėjamoje byloje įmanoma
nustatyti tikslesnį V. P. veiksmų su leidykla, knygos išleidimo ir (ar) platinimo ir (ar) kitą laiką.
Už BK 313 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla
tada, kai melagingi prasimanymai paskleidžiami viešai. Taigi veikos padarymo būdas yra
privalomas nusikalstamos veikos sudėties požymis. Knygos išleidimas neabejotinai reiškia, kad
knygoje esanti informacija yra paskleidžiama viešai. Tačiau tokio pobūdžio byloje aprašant
nusikalstamos veikos būdą nepakanka nurodyti vien tik knygos išleidimo faktą. Sprendžiant
baudžiamosios atsakomybės klausimus yra būtina vertinti knygos išleidimo aplinkybes, jos
egzempliorių skaičių, platinimo būdus, platinimo teritoriją.
Sprendimas perduoti bylą prokurorui nagrinėjamoje byloje grįstinas ir bendraisiais teisės
principais. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodyta: „Nagrinėjant
baudžiamąsias bylas turi būti paisoma teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo,
teisėtumo principų, kitų bendrųjų teisės principų, kaip antai res judicata, nemo iudex in propria
causa, audiatur et altera pars, ubi ius – ibi remedium, onus probandi, impossibilium nulla
obligatio est ir kt.“ Protingumo, teisingumo, sąžiningumo, onus probandi principai įpareigoja,
kad šioje byloje prokuroro padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro. Esant situacijai, kai
prokurorai dėl paprastai privataus kaltinimo tvarka persekiojamos nusikalstamos veikos pradeda
ikiteisminį tyrimą ir reiškia netinkamai suformuluotus kaltinimus, nei pirmosios, nei apeliacinės
instancijos teisme nesinaudoja BPK įtvirtintomis galimybėmis keisti ir tikslinti kaltinimą, procesas
turi grįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, kitaip baudžiamojo proceso paskirtis nebūtų pasiekta,
nebūtų užtikrintos BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatytos nukentėjusiųjų teisės (kasacinė byla Nr.
2K-7-337/2006).

Kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimas teisme

Remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismas

turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai
taikyti baudžiamuosius įstatymus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio
8 d. nutarimai). Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą
kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik
tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis –
teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1
straipsnio 1 dalis).
Perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, teisėjas nutartyje nurodo ir
inkriminuotą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą (BPK 233 straipsnio 3 dalis).
Tačiau toks kvalifikavimo nurodymas tik atspindi prokuroro poziciją, išdėstytą kaltinamajame
akte, ir bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Teismas, bylos nagrinėjimo teisme metu
nustatęs, kad kaltinamojo padaryta veika atitinka kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
nei nurodyta kaltinamajame akte sudėtį, privalo veiką atitinkamai perkvalifikuoti.
Pažymėtina, kad pagal anksčiau galiojusią BPK 256 straipsnio redakciją (2003 m.
balandžio 10 d. įstatymas Nr. IX-1496, įsigaliojęs 2003 m. gegužės 1 d.) kaltinime nurodyta veika
teisme galėjo būti perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę
nusikalstamą veiką, tik prokuroro ar nukentėjusiojo iniciatyva. Teismas savo iniciatyva to padaryti
negalėjo. Dėl tokio teisinio reguliavimo teismai neretai atsidurdavo keblioje situacijoje, kai, nesant
prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo, pateikto BPK 256 nustatyta tvarka, nebuvo įmanoma
tinkamai kvalifikuoti kaltininko padarytos veikos (pavyzdžiui, kasacinė byla Nr. 2K-469/2004).
Pagal šiuo metu galiojančią BPK 256 straipsnio redakciją (2007 m. birželio 28 d. įstatymas Nr. X-
1236, įsigaliojęs 2007 m. rugsėjo 1 d.) teismas savo iniciatyva kaltinamojo padarytą nusikalstamą
veiką gali kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį tiek lengvesnę, tiek sunkesnę
nusikalstamą veiką.
Remiantis BPK 255 straipsnio 2 dalimi kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą
baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame
posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal BPK 256 straipsnį teismas apie tokią galimybę
praneša gavęs atitinkamą prokuroro prašymą arba savo iniciatyva (kasacinė byla Nr. 2K-
53/2009).
 Tačiau baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintos skirtingos kaltinime nurodytos veikos
kvalifikavimo pakeitimo taisyklės taikomos priklausomai nuo to, ar veika kvalifikuojama pagal
baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę ar lengvesnę nusikalstamą veiką.
Baudžiamojo įstatymo, numatančio sunkesnę nusikalstamą veiką, sąvoka BPK 255,
256 nėra apibrėžta. Teismų praktika rodo, kad kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimas yra
keičiamas pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, pavyzdžiui,
kai:
1) pritaikomas BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis, punktas), kurio sankcijoje
nustatyta griežtesnė bausmė (kasacinės bylos Nr. 2K-406/2005, 2K-725/2005, 2K-498/2008, 2K-
53/2009);
Bylos duomenimis, R. Š. buvo atiduotas teismui pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Bylos
nagrinėjimo metu 2004 m. lapkričio 29 d. posėdyje teismas gavo prokuroro prašymą R. Š.
nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, kvalifikuoti pagal baudžiamąjį
įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, t. y. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Apie tokį kaltinimo
pakeitimą kaltinamajam buvo pranešta, jis tam neprieštaravo, tik prašė laiko pasirengti gynybai,
pertrauka pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo buvo padaryta, kitas posėdis įvyko 2005 m.
sausio 4 d., taigi kaltinimo pakeitimo procedūra nebuvo pažeista ir kasatoriaus, kaip kaltinamojo,
procesinės teisės į gynybą nebuvo suvaržytos (kasacinė byla Nr. 2K-725/2005).
2) papildomai taikomas dar bent vienas BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis,
punktas) (kasacinė byla Nr. 2K-744/2007);
3) taikomas BK bendrosios dalies straipsnis (jo dalis), sunkinantis kaltininko teisinę padėtį,
pavyzdžiui, vietoje BK 21 straipsnio (rengimasis padaryti nusikaltimą) taikomas BK 22 straipsnis
(pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką) (kasacinės bylos Nr. 2K-16/2007, 2K-7-249/2006);
Bylos ikiteisminio tyrimo metu G. M. įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 21
straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl rengimosi nužudyti
J. K. dėl savanaudiškų paskatų organizavimo. Tokia nusikalstamos veikos kvalifikacija nepakito
iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, kai pirmosios instancijos teismas nuteistąją G. M.
pripažino kalta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9
punktą. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistosios G. M. nusikalstama veika
nutrūko ne rengimosi, bet pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką stadijoje, t. y. veiką
kvalifikavo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą. <...> Sunkesnė
nusikalstama veika gali būti inkriminuojama ir kaltinimas gali būti keičiamas tik BPK 256
straipsnio 1 dalyje nurodytų proceso dalyvių iniciatyva ir laikantis šioje normoje nustatytų
reikalavimų. Šios nuostatos taikomos ir tada, kai iš esmės keičiasi faktinės aplinkybės. Pirmosios
instancijos teismas, pakeitęs kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir
kvalifikavęs nuteistosios G. M. veiką pagal įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, nesant BPK
256 straipsnio 1 dalyje išvardytų proceso dalyvių prašymo, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Toks
įstatymo pažeidimas yra esminis, nes suvaržė nuteistosios G. M. teisę į gynybą ir sukliudė teismui
išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis)
(kasacinė byla 2K-16/2007).
4) pašalinamas kvalifikavimas pagal BK bendrosios dalies straipsnį (jo dalį), lengvinantį
kaltininko teisinę padėtį, pavyzdžiui, netaikoma BK 28 straipsnio 3 dalis (nusikalstamos veikos
padarymas peržengiant būtinosios ginties ribas);
Baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje kaltinant A. J. pagal BK 28
straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusiųjų
atstovas advokatas K. Č. pateikė teismui rašytinį prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką
kvalifikuoti pagal sunkesnį baudžiamąjį įstatymą, t. y. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
Kaltinamasis ir jo gynėjas prieštaravimų dėl šio prašymo pridėjimo prie bylos nepareiškė,
prašymas jiems įteiktas, pertraukos pasirengti gynybai neprašė. Taigi BPK 256 straipsnio
nuostatos, reglamentuojančios kaltinimo pakeitimą teisme, nepažeistos <...> (kasacinė byla Nr.
2K-700/2004).
 5) tęstinė nusikalstama veika perkvalifikuojama į nusikalstamas veikas, sudarančias realią
nusikalstamų veikų sutaptį.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prokurorė paprašė pakeisti kaltinimą
D. Č. dėl nukentėjusiosios E. K. turto pagrobimo, kvalifikuojant kaltinamojo veiksmus ne kaip
pavienę tęstinę veiką, bet kaip dvi savarankiškas nusikalstamas veikas. Toks kaltinimo pakeitimas
teisme neprieštarauja BPK 256 straipsnio nuostatoms, kad teismas gali patenkinti rašytinį
prokuroro prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą,
numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Kaltinamojo teisės nebuvo pažeistos,
nes iš bylos dokumentų matyti, kad teismas laikėsi BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų dėl
kaltinimo pakeitimo tvarkos (kasacinė byla Nr. 2K-278/2006).
BPK taip pat neapibrėžta baudžiamojo įstatymo, numatančio lengvesnę nusikalstamą
veiką, sąvokos. Pagal teismų praktiką inkriminuojamos veikos kvalifikavimas keičiamas
pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą,
pavyzdžiui, kai:
1) pritaikomas BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis, punktas), kurio sankcijoje
nustatyta švelnesnė bausmė (kasacinės bylos Nr. 2K-7-638/2005, 2K-455/2006, 2K-466/2006,
2K-7-13/2007, 2K-85/2007, 2K-553/2007);
G. M. nuteistas už veikas, kurios buvo nurodytos kaltinamajame akte. Jų padarymo faktinės
aplinkybės visiškai atitinka nurodytas kaltinamajame akte. G. M. surašytame kaltinamajame akte
buvo nurodyta, kad jis prieš policijos pareigūną Ž. S., atliekantį viešojo administravimo funkcijas,
vartojo įvairius necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, sudavė jam du smūgius į kairę ranką bei
vieną smūgį į veidą. Šie G. M. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo kvalifikuoti pagal BK 286
straipsnį.
Teismas, apkaltinamajame nuosprendyje konstatuodamas, kad Ž. S. prieš G. M. neatliko
viešojo administravimo funkcijų, ir remdamasis kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis,
kvalifikavo G. M. inkriminuotos veikos dalį – necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, pasakytus Ž. S.,
– pagal BK 290 straipsnį, o kitą veikos dalį – smūgių sudavimą Ž. S. – pagal BK 140 straipsnio 1
dalį. Apeliacinės instancijos teismas sumažino G. M. padarytos nusikalstamos veikos apimtį
pašalindamas iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad G. M. prieš Ž. S.
vartojo necenzūrinius žodžius. Šiuo atveju teismas teisiamajame posėdyje neprivalėjo iš anksto
pranešti G. M. apie kaltinimo pakeitimo galimybę, nes veikų, kurią teismas pripažino įrodytomis,
faktinės aplinkybės iš esmės nesiskyrė nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. G. M. veika teisme
nebuvo kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą. BK 286 straipsnis už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo
funkcijas atliekančiam asmeniui numato viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės atėmimą iki
trejų metų. BK 140 straipsnio 1 dalyje už fizinio skausmo sukėlimą numatyti viešieji darbai arba
laisvės apribojimas, arba areštą, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. BK 290 straipsnis už
valstybės tarnautojo įžeidimą numato baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų
(kasacinė byla Nr. 2K-455/2006).
2) pritaikomas BK bendrosios dalies straipsnis (jo dalis), lengvinantis kaltininko teisinę
padėtį, pavyzdžiui, inkriminuojama baigta nusikalstama veika perkvalifikuojama į pasikėsinimą
ją padaryti (BK 22 straipsnis) (kasacinės bylos Nr. 2K-314/2006, 2K-539/2007);
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas R. A. veiką netinkamai kvalifikavo kaip
baigtą nusikaltimą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. R. A. neįgijo galimybės savo valia valdyti,
naudoti ir disponuoti svetimo Ventos seniūnijai priklausančio turto, nes įvykio vietoje buvo
sulaikytas nusikaltimą mačiusių asmenų – nusikalstamos veikos jis negalėjo pabaigti dėl nuo jo
valios nepriklausančios aplinkybės (BK 22 straipsnio 1 dalis).
BPK 256 straipsnis taikomas ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme; esant
pagrįstam prokuroro prašymui kaltinimą pakeisti į lengvesnį, teismas jį turi tenkinti, be to, pakeisti
kaltinimą į lengvesnį jis gali ir savo iniciatyva, nes BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalys
perkvalifikuojant veiką į lengvesnę netaikomos. Apeliacinės instancijos teismas, šiuo konkrečiu
atveju siejęs kaltinimo keitimo teisme procesinę galimybę vien tik su apeliacinio skundo turiniu,
nepagrįstai netaikė BPK 256 straipsnio 3 dalies <...>. Taigi Šiaulių apygardos teismas,
neperkvalifikavęs R. A. nusikalstamos veikos iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 22 straipsnio 1
dalį, 178 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir padarė esminį
BPK pažeidimą, o Akmenės rajono apylinkės teismas, netinkamai kvalifikuodamas R. A.
nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o ne pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178
straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinė byla Nr. 2K-314/2006).
3) veikos, sudarančios realią nusikalstamų veikų sutaptį, perkvalifikuojamos į tęstinę
nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-45/2005, 2K-709/2007).
BPK 256 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti
reikalavimai, susiję su kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimu, yra taikomi tais atvejais, kai
teismui yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal
baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba taip kvalifikuoti veiką iki
įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Tuo tarpu veiką
kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali
procedūra BPK nenustatyta. Tai akcentuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
(kasacinės bylos Nr. 2K-7-638/2005, 2K-7-13/2007, 2K-555/2007 ir kt.).
BPK 256 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos
netaikomos tais atvejais, kai kaltinamojo nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį
įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia
faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Taigi pagal šį straipsnį, kai veika perkvalifikuojama
pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, jokia speciali procedūra nenustatyta,
veika perkvalifikuojama be išankstinio pranešimo apie tokią galimybę, ir kaltinimo pakeitimas,
kai faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo išdėstytųjų kaltinamajame
akte, nesuvaržo ir nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą (kasacinė byla Nr. 2K-7-13/2007).
Tokio BPK 255, 256 straipsnių aiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
laikytasi nepriklausomai nuo to, ar perkvalifikuojant veiką būdavo tik pašalinami ją apibūdinantys
teisiniai požymiai (lengvinant ar nepasunkinant kaltinamojo teisinės padėties), ar inkriminuojami
nauji (kasacinės bylos Nr. 2K-429/2006, 2K-431/2006, 2K-455/2006, 2K-466/2006, 2K-85/2007,
2K-539/2007, 2K-553/2007, 2K-555/2007, 2K-709/2007, 2K-744/2007, 2K-26/2008, 2K-61/2008
ir kt.). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių
teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje išaiškino, kad kaltinamasis neturi pareigos gintis
nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų ir keičiant kaltinimą, jei jo apimtis nėra vien tik
siaurinama, kaltinamajam apie tai iš anksto turi būti pranešama ir teismo proceso metu sudaromos
sąlygos dėl to išsakyti argumentus.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad keičiant kaltinimą apeliacinio proceso
metu buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais BPK
pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų
garantuotos kaltinamojo teisės. Apeliacinės instancijos teismas O. L. procesines teises pažeidė
nesuteikdamas jai galimybės teisiamajame posėdyje gintis nuo apeliacinės instancijos teismo
apkaltinamajame nuosprendyje nurodyto veikos kvalifikavimo.
Analogiška esamai nagrinėjamoje byloje veikos kvalifikavimo keitimo iš tyčinio
piktnaudžiavimo tarnyba į pareigų neatlikimą dėl neatsargumo situacija buvo nagrinėjama
Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Sipavičius prieš Lietuvą (Sipavicius v. Lithuania, no.
49093/99, 21 February 2002). Šioje byloje buvo konstatuota, kad kaltinamojo galimybėms gintis
nuo kaltinimo yra pakenkiama, jei kaltinamasis iki nuteisimo nežino apie veikos perkvalifikavimo
galimybę. Konvencijos pažeidimas nurodytoje byloje nebuvo nustatytas dėl to, kad pareiškėjas
turėjo teisę ginčyti apkaltinamojo nuosprendžio teisės ir faktų aspektus apeliacinės instancijos
teisme, be to, bylą kasacine tvarka peržiūrėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Veikos kvalifikavimo keitimo situaciją nagrinėjamoje byloje palyginus su veikos
kvalifikavimo keitimo aplinkybėmis Sipavičiaus byloje, pastebimi du svarbūs skirtumai:
pirma, nagrinėjamoje byloje veikos kvalifikavimo pakeitimas buvo atliktas apeliacinės
instancijos teisme, t. y. bylos nagrinėjimo teisme dalyviams paliekant tik galimybę paduoti
kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, tačiau, nesant galimybės teismo procese tikrinti faktų
nustatymo klausimų, tikėtina reikšmingų, nustatinėjant veikos perkvalifikavimo teisingumą;
antra, nagrinėjamoje byloje keičiant veikos kvalifikavimą iš esmės buvo pakeistos ir
faktinės bylos aplinkybės – prokuroro surašytame kaltinamajame akte bei prokuroro paduotame
apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad O. L. sukurstė J. M. suklastoti nedalyvavusio šiame
teismo posėdyje V. M. parašą, o apeliacinės instancijos teismas O. L. pripažino kalta už kartu su
J. M. į teismą atvykusio asmens tapatybės nepatikrinimą. Tai reiškia, kad O. L. viso proceso metu
buvo kaltinama nusikalstamus veiksmus atlikusi jai esant kabinete vien tik su J. M., bet apeliacinės
instancijos teismo O. L. buvo nuteista už veiką, atliktą kabinete esant trečiajam asmeniui, kurio
tapatybė nenustatyta.
Šie du veikos kvalifikavimo keitimo aspektai yra pagrindas daryti išvadą, kad priimant
apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų –
buvo pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į
gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta veikos esminių
aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą,
kuris proceso šalims tapo staigmena. Nei kaltinimas, nei gynyba proceso metu neturėjo jokios
galimybės dėstyti argumentų nei dėl galimybės veiką kvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį, nei dėl
galimybės nusikalstama pripažinti O. L. veiką, laikant, kad ji buvo padaryta skirtingomis nuo
kaltinamajame akte nurodytų faktinėmis aplinkybėmis. Nors O. L. duodama parodymus teigė, kad
jos kabinete J. M. buvo ne viena, kaip, remiantis J. M. parodymais, buvo nurodoma kaltinamajame
akte, bet kartu su vyriškos lyties asmeniu, kasatorė teisiamajame posėdyje neprivalėjo ir neturėjo
galimybės dėstyti teisinių argumentų, kad jos parodymų patikimais pripažinimo atveju jos veika
negali būti kvalifikuojama nei pagal kaltinamajame akte nurodytą, nei pagal jokį kitą BK straipsnį,
dalį ar punktą. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gindamasis nuo jam pareikštų
įtarimų ar kaltinimų neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei
kaltinimas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn
traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo
proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl
sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo (kasacinė byla
Nr. 2K-7-228/2008).
Taigi BPK esminio pažeidimo nustatymas šioje byloje argumentuojamas ne tik tuo, kad
apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, nesilaikant BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos,
iš esmės pakeistos inkriminuojamos veikos faktinės aplinkybės, bet ir tuo, kad šiuo nuosprendžiu
pakeistas inkriminuojamos veikos kvalifikavimas, nepranešus apie tokią galimybę baudžiamojon
atsakomybėn traukiamam asmeniui ir nesudarius galimybės gintis nuo pakeisto veikos
kvalifikavimo. Būtinybė užtikrinti kaltinamojo teises keičiant veikos kvalifikavimą konstatuota
nepaisant to, kad veika šioje byloje perkvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį
lengvesnį nusikaltimą. BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis nuo BK 229
straipsnyje įtvirtintos skiriasi subjektyviuoju nusikaltimo požymiu – kalte (pirmasis nusikaltimas
padaromas tyčia, antrasis – dėl neatsargumo). Perkvalifikuojant veiką šioje byloje kaltinimas
nebuvo vien tik siaurinamas: pašalinus tyčinę kaltės formą, buvo inkriminuota nauja – neatsargi
kaltės forma.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
lapkričio 25 d. nutartyje taip pat laikomasi nuostatos, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamam
asmeniui turi būti užtikrinta galimybė gintis ir nuo inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo
pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
gegužės 29 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 28 d. nuosprendis
panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – L. S. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisintas,
nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. <...> Kasacinio
bylos nagrinėjimo metu prokuroras pakeitė skundo reikalavimus ir prašė teismo panaikinti
Klaipėdos apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį bei perduoti bylą nagrinėti apeliacine tvarka,
nes L. S. veiksmai turėtų būti kvalifikuoti kaip turto pasisavinimas (BK 183 straipsnis) arba vagystė
(BK 178 straipsnis). Kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas iš esmės
teisingą sprendimą dėl savavaldžiavimo, visiškai nenagrinėjo galimybės dėl kaltinimo pakeitimo ir
veikos perkvalifikavimo į nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei ir taip padarė
esminį BPK 256 straipsnio pažeidimą. Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 3 dalimi, kasacinės
instancijos teismas gali pritaikyti lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, tačiau šiame
bylos nagrinėjimo etape negali spręsti išteisintojo L. S. padarytos veikos kvalifikavimo klausimų, nes
taip pakenktų asmens galimybei gintis nuo kaltinimo, jam nežinant apie veikos perkvalifikavimo
galimybę. Tai prieštarautų BPK 256 straipsnio nuostatoms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo
praktikai (Sipavičius prieš Lietuvą (Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99, 21 February 2002). <...>
Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, turi pareigą
patikrinti, ar pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes L. S. padarytoje veikoje, kaltinamajame
akte kvalifikuotoje kaip savavaldžiavimas, nėra lengvesnės nusikalstamos veikos požymių ir,
vadovaudamasis BPK nustatyta tvarka, išspręsti veikos perkvalifikavimo klausimą (kasacinė byla
Nr. 2K-509/2008).
Teismas, savo iniciatyva pranešęs apie kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo
pakeitimo galimybę, vis dėlto nėra saistomas tokio pranešimo. Taip pat teismas neprivalo tenkinti
prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti veikos kvalifikavimą. Atlikęs BPK 256 straipsnio
2, 3 dalyse nurodytus veiksmus ir išnagrinėjęs bylą, teismas kaltinamąjį gali pripažinti kaltu ir
remdamasis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu (kasacinės bylos Nr. 2K-52/2007,
2K-813/2007, 2K-7-1/2008).
Teismas privalo išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį
įstatymą, kad nusikalstamą veiką padarę asmenys būtų nubausti. Dėl to jis turi atitinkamai
reaguoti, jeigu nukentėjusysis, remdamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, įgyvendina savo teisę
bylos nagrinėjimo metu pateikti rašytinį prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti
pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą <...>
Tačiau teismui, toliau nagrinėjančiam bylą ir pagal BPK nuostatas privalančiam įvertinti
nukentėjusiojo prašymą, tokio prašymo tenkinti neprivaloma (kasacinė byla Nr. 2K-813/2007).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad prašyti pakeisti veikos kvalifikavimą teisme
nukentėjusysis gali dėl visų nusikalstamų veikų, ne tik dėl nurodytųjų BPK 167 straipsnio 1 dalyje
(kasacinė byla Nr. 2K-545/2007), be to, tai gali daryti ir nukentėjusiojo atstovas (kasacinė byla
Nr. 2K-700/2004).
Teismų praktikoje taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad apylinkės teismas, gavęs
prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymą kaltinime nurodytą veiką kvalifikuoti pagal
baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, turi patikrinti, ar, vadovaujantis
BPK nustatytomis baudžiamųjų bylų dalykinio teismingumo taisyklėmis, jis būtų kompetentingas
tokį prašymą tenkinti. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad tais atvejais, kai pateiktame
prašyme prašoma kaltinamojo veiką kvalifikuoti pagal BK straipsnį ar jo dalį, nurodytą BPK 225
straipsnio 1 dalyje, apylinkės teismas, įvertinęs tokio prašymo pagrįstumą ir nustatęs, kad jis
remiasi teisiniais argumentais ir nėra akivaizdžiai netinkamai motyvuotas, nedelsdamas privalo
priimti BPK 232 straipsnio 2 punkte numatytą nutartį perduoti bylą pagal teismingumą apygardos
teismui (kasacinės bylos Nr. 2K-7-1/2008, 2K-498/2008).
Nagrinėjamoje byloje įvairiose proceso stadijose buvo sprendžiamas teisės taikymo
klausimas dėl T. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Kaltinamajame akte nurodyta, kad T. G.
yra kaltinamas BK 132 straipsnyje („Neatsargus gyvybės atėmimas“) numatytos veikos
padarymu. Nukentėjusioji Ž. S. dar prieš prasidedant bylos nagrinėjimui Kauno miesto apylinkės
teismui pateikė prašymą keisti kaltinimą ir T. G. veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio
2 dalies 8 punktą, t. y. kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų; tokį prašymą nukentėjusioji
pakartotinai teikė ir vėlesniuose proceso etapuose. Pasibaigus procesui pirmosios instancijos
teisme, su nukentėjusiosios pozicija sutiko ir prokuroras, apeliaciniame skunde taip pat
išdėstydamas prašymą keisti kaltinimą. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai
kaltinimo pakeitimo klausimą sprendė neteisingai taikydami BPK nustatytas taisykles. Kauno
miesto apylinkės teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas dalykinio teismingumo taisykles, Kauno
apygardos teismas šios klaidos neištaisė, nors privalėjo Kauno apylinkės teismo nuosprendį
panaikinti ir pats išnagrinėti bylą kaip pirmosios instancijos teismas.
Pagal BPK 224 straipsnyje, 225 straipsnio 1 dalyje nustatytas dalykinio teismingumo
taisykles bylos dėl veikų, numatytų BK 132 straipsnyje, yra teismingos apylinkių teismams, o dėl
veikų, numatytų BK 129 straipsnyje, – apygardų teismams. Tai reiškia, kad Kauno miesto
apylinkės teismas pats neturėjo galimybės tenkinti nukentėjusiosios prašymo dėl kaltinimo
pakeitimo ir pripažinti kaltinamąjį kaltu pagal prašyme dėl kaltinimo pakeitimo nurodytą BK
straipsnį, jo dalį ir punktą; nepaisant to, šis teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė nuosprendį. Esant
tokioms aplinkybėms bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo pažeista
nukentėjusiosios teisė reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką
padaręs asmuo (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Nukentėjusiosios požiūriu, teisingas traukiamo
baudžiamojon atsakomybėn asmens nubaudimas buvo galimas tik veiką kvalifikuojant pagal BK
129 straipsnį, o Kauno miesto apylinkės teismas taip kvalifikuoti veikos nuosprendyje neturėjo
galimybių dėl minėtų teismingumo taisyklių. Pirmosios instancijos teismui priėmus nuosprendį,
apygardos teismas tapo apeliacine instancija, nors bylose dėl kaltinimų padarius BK 129
straipsnyje numatytą nusikaltimą šis teismas turėtų būti pirmosios instancijos teismas.
Tokioje situacijoje, kai kaltinamajame akte kaltinama nusikalstamos veikos, dėl kurios
byla pagal dalykinio teismingumo taisykles nagrinėtina apylinkės teisme, padarymu, tačiau iki
pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio pradžios ar jam prasidėjus prokuroras ar
nukentėjusysis pateikia prašymą pakeisti kaltinimą į sunkesnį ir byla pagal naujai siūlomą
kaltinimą teisminga apygardos teismui, apylinkės teismas privalo priimti BPK 232 straipsnio 2
punkte numatytą nutartį perduoti bylą pagal teismingumą apygardos teismui. Pats apylinkės
teismas nagrinėti bylą galėtų tik vieninteliu atveju – kai prašymas keisti kaltinimą nebūtų pagrįstas
teisiniais argumentais ar būtų akivaizdžiai netinkamai motyvuotas.
Jei esant tokiai situacijai bylą kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja apygardos
teismas, jis yra kompetentingas priimti visus BPK numatytus sprendimus, įskaitant ir
apkaltinamąjį nuosprendį pripažinti kaltinamąjį kaltu tiek pagal kaltinamajame akte suformuluotą
kaltinimą, tiek pagal pakeistą kaltinimą. Jei apylinkės teismas, gavęs motyvuotą prašymą keisti
kaltinimą, pats toliau nagrinėja bylą, proceso dalyviams gali kilti abejonių, ar teismas nėra
šališkas, nes teismo sprendimas, atsižvelgiant į teismingumo taisykles, yra lyg ir nuspėjamas, nes
apkaltinamasis nuosprendis pagal prašyme dėl kaltinimo pakeitimo formuluojamą kaltinimą
negali būti priimamas. Konstitucinis principas, kad teisingumą vykdo tik teismas, tinkamai
įgyvendinamas tik tada, kai bylą teisiamajame posėdyje nagrinėjantis teismas turi galimybę
teisiškai teisingai įvertinti padarytą nusikalstamą veiką ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.
Tuo atveju, kai bylą iš esmės nagrinėjantis teismas gali priimti tik dalį įstatyme nurodytų
sprendimų, teismo procesas negali būti pripažįstamas teisingu.
Nors BPK yra įtvirtinta galimybė nutartį perduoti bylą pagal teismingumą apygardos
teismui priimti ne tik apylinkės teisme rengiant bylą teisiamajam posėdžiui, bet ir vėlesniuose
proceso etapuose, įskaitant ir nuosprendžio priėmimo etapą, t. y. teismas po baigiamųjų kalbų ir
kaltinamojo paskutinio žodžio išėjęs priimti nuosprendžio turi teisę vietoj nuosprendžio priimti ir
paskelbti BPK 232 straipsnio 2 punkte numatytą nutartį perduoti bylą pagal teismingumą
apygardos teismui, tačiau toks sprendimas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, kai aplinkybės,
lemiančios bylos teismingumo pasikeitimą, paaiškėja baigiantis bylos nagrinėjimui teisme. Jei
pagrindas perduoti bylą apygardos teismui paaiškėja anksčiau, sprendimo perduoti bylą pagal
teismingumą priėmimas negali būti atidedamas, nes tokioje situacijoje procesas apylinkės teisme
netenka prasmės – bylos proceso pirmosios instancijos teisme stadija turi būti kartojama iš naujo
perdavus bylą į apygardos teismą. Be to, bylos nagrinėjimo teisme dalyviams tokiu atveju gali kilti
abejonių dėl šališkai vykstančio proceso, nes, perduodamas bylą apygardos teismui baigiamajame
bylos proceso pirmosios instancijos teisme etape, apylinkės teismas aiškiai išreiškia savo nuomonę
dėl būtinybės pripažinti kaltinamąjį kaltu pagal sunkesnį, apygardos teismui teismingą kaltinimą.
Tokia apylinkės teismo nuomonė nors ir nėra privaloma apygardos teismui, tačiau vis dėlto tokioje
situacijoje teisminės valdžios pozicija procese jau yra išreikšta ir proceso subjektams gali atrodyti,
kad kompetentingam teismui (apygardos teismui) dar nepradėjus nagrinėti bylos teisminės
valdžios požiūris dėl kaltinamojo kaltės jau yra išdėstytas. Dėl nurodytų priežasčių apylinkės
teismas bylą pagal teismingumą apygardos teismui turi perduoti iš karto, vos tik atsiradus
pakankamam pagrindui manyti, kad kaltinimas gali būti keičiamas į sunkesnį, dėl kurio nuspręsti
pagal teismingumo taisykles gali tik apygardos teismas (kasacinė byla Nr. 2K-7-1/2008).
Tokiais atvejais byla dėl nusikalstamos veikos, teismingos apygardos teismui, gali būti
išskirta (BPK 234 straipsnio 4 dalis).
Iš bylos dokumentų matyti, kad A. S. buvo įtariamas ir perduotas teismui ne tik pagal BK
178 straipsnio 2 dalį dėl vagystės iš nukentėjusiosios V. L. gyvenamojo namo, bet ir pagal BK 178
straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją R. D.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras,
remdamasis BPK 256 straipsniu, paprašė kaltinamojo A. S. nusikalstamą veiką prieš
nukentėjusiąją R. D. kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą –
BK 180 straipsnio 2 dalį. Teismas šį prašymą nutartimi patenkino ir dėl šios veikos išskyrė atskirą
bylą, kurią perdavė pagal teismingumą Šiaulių apygardos teismui. Šis teismo sprendimas yra
teisėtas, nes pagal BPK 225 straipsnio 1 dalį bylos dėl sunkių nusikaltimų, o BK 180 straipsnio 2
dalyje numatytas nusikaltimas įstatymo (BK 11 straipsnio 5 dalis) laikomas sunkiu, yra teismingos
apygardos teismui.
BPK 234 straipsnio 4 dalyje teismui leidžiama bylą išskirti į kelias tais atvejais, jeigu tai
padeda greičiau išnagrinėti išskirtas bylas. Šioje byloje dėl vagystės iš nukentėjusiosios V. L.
gyvenamojo namo bylos teisminis nagrinėjimas jau buvo baigtas (nutartis priimta baigiant
įrodymų tyrimą), todėl nebuvo jokios prasmės nesivadovauti BPK 234 straipsnio 4 dalies
nuostatomis, bylų neišskirti ir V. L. epizodą iš naujo nagrinėti apygardos teisme. Išskyrus bylas,
nei BPK 234 straipsnio nuostatos, nei įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės nepažeistos. Taip
pat nėra jokio pagrindo laikyti, kad buvo pasunkinta kaltinamojo teisinė padėtis (kasacinė byla
Nr. 2K-100/2004).
Atitinkamai šios nuostatos taikomos ir tais atvejais, kai apygardos teisme, pirmąja
instancija baudžiamąją bylą nagrinėjant vienam teisėjui, prokuroras ar nukentėjusysis (jo atstovas)
pateikia prašymą veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, dėl kurio taikymo byla pagal
BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles teisminga tik apygardos teismo trijų teisėjų
kolegijai.

Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar jos kvalifikavimo pakeitimas

apeliacinės instancijos teisme

Teismų praktika patvirtina, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos
kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant
pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės bylos Nr. 2K-469/2004,
2K-216/06, 2K-340/07, 2K-243/2007, 2K-34/2009 ir kt.). Tačiau, keičiant kaltinime nurodytos
veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą apeliaciniame procese, turi būti atsižvelgiama į
bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis).
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas gali kaltinime
nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, taip pat veiką kvalifikuoti
pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, tik tuo atveju, kai to prašoma
prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde. Ši nuostata taikoma nepaisant to,
kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pateikiamas atitinkamas prašymas BPK 256
straipsnyje nustatyta tvarka.
Prokuroras, pareikšdamas išteisintajam G. M. kaltinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį,
buvo nenuoseklus. Pradinis kaltinimas suformuluotas kaip didelės vertės svetimo turto
pasisavinimas, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis pakeistas į turtinės teisės
administruoti lėšas pasisavinimą. Iš prašymo pakeisti kaltinimą <...> matyti, kad prokuroras
kaltinimą pakeitė, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d.
nutarimo Nr. 53 9 punkte pateiktu išaiškinimu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras,
apeliacinės instancijos teismo posėdyje pakeisdamas kaltinimą, neatsižvelgė į baudžiamojo
proceso įstatyme įtvirtintas taisykles, apibrėžiančias apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas. Pagal
BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to skunde prašo apeliantas.
Nagrinėjamu atveju prokuroro apeliaciniame skunde nebuvo suformuluotas prašymas pakeisti
kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo
teisinės galimybės spręsti kaltinimo pakeitimo klausimo BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta
tvarka (kasacinė byla Nr. 2K-243/2007).
Tais atvejais, kai byla nagrinėjama pagal apeliacinį skundą dėl per švelnios bausmės
paskyrimo, teismas gali spręsti ir dėl veikos kvalifikavimo pakeitimo pritaikant baudžiamąjį
įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-16/2007, 2K-
475/2008). Tačiau pažymėtina, kad atsikirtimuose į nuteistojo (išteisintojo) apeliacinį skundą
suformuluoti prašymai pakeisti kaltinimą teismui tokios teisės nesuteikia.
Kaltinamajame akte aptariamos nusikalstamos veikos buvo kvalifikuotos pagal BK 178
straipsnio 2 dalį. BK 178 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta atsakomybė už sunkesnį nusikaltimą. Teisme
nei prokuroras, nei nukentėjusieji neprašė pakeisti kaltinimo į sunkesnį, neskundė jie nuosprendžio
ir apeliacine tvarka. Apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama tik pagal nuteistųjų apeliacinius
skundus. Nukentėjusieji B. J. ir J. Z. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad apeliacinės
instancijos teismas jų prašymą perkvalifikuoti aptariamas vagystes paliko nenagrinėtą.
Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šį prašymą teismas
aptarė atsakydamas į nuteistojo A. Z. apeliacinio skundo argumentus. Nutartyje teisingai
pažymėta, kad, nesant nukentėjusiųjų apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas neturi
įstatyminės galimybės svarstyti nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimo pagal BK
178 straipsnio 3 dalį. Tokia teismo išvada atitinka jau pirmiau nurodytų BPK 255, 256 straipsnių,
tiek 320 straipsnio 4 dalies nuostatas. BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinimo pakeitimo į
sunkesnį teisme tvarką (kad prašomas kaltinimo pakeitimas turi būti suformuluotas raštu ir kt.).
BPK 320 straipsnio 4 dalis nustatyta, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos
teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio
ieškovo skundai. Nukentėjusiojo atsikirtimas į nuteistojo apeliacinį skundą teismui tokios teisės
nesuteikia (kasacinė byla Nr. 2K-340/2007).
BPK 256 straipsnyje, skirtingai nei dėl veikos kvalifikavimo pakeitimo, nenumatyti teismo
įgaliojimai savo iniciatyva keisti veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Dėl to tam, kad
apeliaciniame procese veikos faktinės aplinkybės būtų pakeistos iš esmės skirtingomis, vien
prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliacinio skundo su atitinkamu prašymu nepakanka –
būtinas prašymas, pateiktas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka.
Panevėžio apygardos teismas 2005 m. spalio 24 d. nuosprendyje nurodė: Tai, kad byloje
surinkti įrodymai nepatvirtina kaltinimo G. S. kartu su Z. D. pagrobus E. S. automobilį, o su Z. D.
bei E. B. – D. D. automobilį, neginčijama ir apeliaciniame skunde. Tačiau apeliantui pripažinus,
kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina G. S., kaip D. D. bei E. S. automobilių vagysčių
bendravykdytojo, kaltės, apeliaciniu skundu prašoma G. S. veiką kvalifikuoti jau kaip nusikaltimų
vykdytojų Z. D. bei E. B. padėjėjo, t. y. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. Tokia
nusikalstama veika kaltinamajame akte nebuvo nurodyta. Pirmosios instancijos teisme prokuroras
neprašė pakeisti faktinių kaltinimo aplinkybių, jos neišdėstytos ir apeliaciniame skunde. Keisti
faktines kaltinimo G. S. aplinkybes, atitinkančias skundu prašomą veikos kvalifikavimą, nebuvo
prašoma ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Taigi net ir esant nustatytoms atitinkamoms
faktinėms bylos aplinkybėms teismas, nepažeisdamas nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255
straipsnio), savo iniciatyva negalėtų svarstyti kaltinime nenurodytų aplinkybių (baudžiamoji byla
Nr. 1A-333-337/2005). Šis Panevėžio apygardos teismo išaiškinimas aprobuotas Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 14 d. nutartimi
(kasacinė byla Nr. 2K-216/06).
Išvados

1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255, 256 straipsniuose įtvirtintos

normos aiškinamos ir taikomos neatskiriamai nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31
straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10,
22, 44 straipsniuose įtvirtintų teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, teisės žinoti kaltinimo
pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, rungimosi
principų, nukentėjusiojo teisės reikalauti, kad būtų teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs
asmuo.
2. Bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal kaltinamuosius ir nusikalstamas
veikas, kurių padarymu jie kaltinami. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia
kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK
255 straipsnio 1 dalies nuostata draudžia teismui nagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų
kaltinamųjų ar dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.
2.1. Teisėjo nutartyje bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje esančios BPK 233
straipsnio 3 dalyje nurodytų duomenų neatitiktys kaltinamajam aktui, atsižvelgiant į bylos
aplinkybes, gali būti vertinamos kaip techninės klaidos, nesudarančios teisinio pagrindo
konstatuoti, kad pažeista kaltinamojo teisė žinoti kaltinimo pobūdį ar kitos gynybos teisės.
2.2. Reikalavimas bylą nagrinėti tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių byla perduota nagrinėti
teisiamajame posėdyje, nedraudžia teismui analizuoti kitų asmenų elgesio atitikimo teisės aktų
reikalavimams, kiek tai turi reikšmės sprendžiant kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės
klausimą. Tačiau nuosprendyje negali būti formuluočių, kuriomis konstatuojama kitų asmenų,
išskyrus jau nuteistų ar atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltė padarius nusikalstamas
veikas.
3. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos
nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir
jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir
tvarkos.
Naujomis laikomos tokios nusikalstamos veikos, kurių faktinės aplinkybės ar dalis jų
nenurodytos kaltinime ir kurios su kaltinime nurodytomis veikomis sudaro realią nusikalstamų
veikų sutaptį.
4. Teismas, priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali tik patikslinti kaltinime nurodytos
veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos
iš esmės skirtingomis. Tai teismas gali padaryti iš anksto teisiamajame posėdyje nepranešęs
kaltinamajam ir kitiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams. Iš esmės skirtingomis kaltinime
nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos teisme tik prokuroro ar nukentėjusiojo (jo
atstovo) prašymu, laikantis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų.
4.1. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra
kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir
kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją
kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę.
4.2. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo
kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę
kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą.
4.2.1. Spręsdamas, ar kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, teismas, atsižvelgdamas į
konkrečios bylos aplinkybes, įvertina, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių
nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia.
4.2.2. Kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos
faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK bendrosios ar specialiosios dalies
straipsnį (jo dalį, punktą) arba tame pačiame BK specialiosios dalies straipsnyje (jo dalyje, punkte)
numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties alternatyvų požymį ar, esant
blanketinei dispozicijai, kitą to paties ar kito pažeisto teisės akto straipsnį (jo dalį, punktą ir t. t.),
taip pat kai jos lemia griežtesnės bausmės skyrimą.
4.2.3. Kaltinamojo teisė į gynybą gali būti suvaržyta ir tais atvejais, kai, pavyzdžiui,
pakeičiama nusikalstamų veiksmų (neveikimo) apimtis, nusikalstamos veikos padarymo vieta,
laikas, būdas, nors tai nelemia kitokio veikos kvalifikavimo ar griežtesnės bausmės skyrimo.
Tokiais atvejais teismas įvertina keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir kitas
bylos aplinkybes, reikšmingas kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui.
4.3. Teismas, iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos gavęs prokuroro ar nukentėjusiojo (jo
atstovo) rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės
skirtingomis, atlieka BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytus veiksmus. Išnagrinėjęs bylą ir
nustatęs, kad nusikalstama veika padaryta kaltinamajame akte nurodytomis faktinėmis
aplinkybėmis, teismas kaltinamąjį pripažįsta kaltu remdamasis nustatytomis faktinėmis
aplinkybėmis.
4.4. Tais atvejais, kai, aprašant nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte nenurodomos
nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą inkriminuoti vieną ar kitą
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymį, ir nėra prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo)
prašymo, pateikto BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, teismas turi patikrinti, ar
kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus ir ar nėra pagrindo bylą
perduoti prokurorui (BPK 254 straipsnio 3 dalis).
5. Teismas, priimdamas nuosprendį, privalo tinkamai kvalifikuoti veiką ir savo iniciatyva
gali nuteisti kaltinamąjį pagal kitą baudžiamąjį įstatymą negu nurodyta kaltinamajame akte –
numatantį tiek lengvesnę, tiek sunkesnę nusikalstamą veiką. Prašyti pakeisti kaltinime nurodytos
veikos kvalifikavimą teisme gali ir prokuroras ar nukentėjusysis (jo atstovas).
5.1. BPK 256 straipsnio 2–4 dalyse nustatytos skirtingos kaltinime nurodytos veikos
kvalifikavimo pakeitimo teisme taisyklės, taikomos priklausomai nuo to, ar veika kvalifikuojama
pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę ar lengvesnę nusikalstamą veiką.
5.1.1. Kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimas keičiamas pritaikant baudžiamąjį
įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, pavyzdžiui, kai:
– pritaikomas BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis, punktas), kurio sankcijoje
nustatyta griežtesnė bausmė;
– papildomai pritaikomas dar bent vienas BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis,
punktas);
– pritaikomas BK bendrosios dalies straipsnis (jo dalis), sunkinantis kaltininko teisinę
padėtį, pavyzdžiui, vietoje BK 21 straipsnio (rengimasis padaryti nusikaltimą) pritaikomas BK 22
straipsnis (pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką);
– pašalinamas kvalifikavimas pagal BK bendrosios dalies straipsnį (jo dalį), lengvinantį
kaltininko teisinę padėtį, pavyzdžiui, netaikoma BK 28 straipsnio 3 dalis (nusikalstamos veikos
padarymas peržengiant būtinosios ginties ribas);
– tęstinė nusikalstama veika perkvalifikuojama į nusikalstamas veikas, sudarančias realią
nusikalstamų veikų sutaptį.
5.1.2. Kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimas keičiamas pritaikant baudžiamąjį
įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, pavyzdžiui, kai:
– pritaikomas BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis, punktas), kurio sankcijoje
nustatyta švelnesnė bausmė;
– pritaikomas BK bendrosios dalies straipsnis (jo dalis), lengvinantis kaltininko teisinę
padėtį, pavyzdžiui, inkriminuojama baigta nusikalstama veika perkvalifikuojama į pasikėsinimą
ją padaryti (BK 22 straipsnis);
– veikos, sudarančios realią nusikalstamų veikų sutaptį, perkvalifikuojamos į tęstinę
nusikalstamą veiką.
5.2. BPK 256 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo teisės į
gynybą užtikrinimu, taikomi tais atvejais, kai teismui yra pagrindas manyti, kad kaltinime
nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę
nusikalstamą veiką, arba taip kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo
prokuroras ar nukentėjusysis (jo atstovas).
5.2.1. Teismas, savo iniciatyva pranešęs apie kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo
pakeitimo galimybę, nėra saistomas tokio pranešimo. Taip pat teismas neprivalo tenkinti
prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymo pakeisti veikos kvalifikavimą. Atlikęs BPK 256
straipsnio 2, 3 dalyse nurodytus veiksmus ir išnagrinėjęs bylą, teismas kaltinamąjį gali pripažinti
kaltu ir remdamasis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu.
5.2.2. Apylinkės teismas, gavęs prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymą kaltinime
nurodytą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką,
turi patikrinti, ar, vadovaujantis BPK nustatytomis baudžiamųjų bylų dalykinio teismingumo
taisyklėmis, jis būtų kompetentingas tokį prašymą tenkinti. Jei pateiktame prašyme prašoma
kaltinamojo veiką kvalifikuoti pagal BK straipsnį ar jo dalį, nurodytą BPK 225 straipsnio 1 dalyje,
apylinkės teismas, įvertinęs tokio prašymo pagrįstumą ir nustatęs, kad jis remiasi teisiniais
argumentais ir nėra akivaizdžiai netinkamai motyvuotas, nedelsdamas privalo priimti BPK 232
straipsnio 2 punkte nurodytą nutartį perduoti bylą pagal teismingumą apygardos teismui.
Atitinkamai šios nuostatos taikomos ir tais atvejais, kai apygardos teisme, pirmąja
instancija baudžiamąją bylą nagrinėjant vienam teisėjui, prokuroras ar nukentėjusysis (jo atstovas)
pateikia prašymą veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, dėl kurio taikymo byla pagal
BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles teisminga tik apygardos teismo trijų teisėjų
kolegijai.
5.3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamojo teisė į gynybą nuo pakeisto veikos
kvalifikavimo turi būti užtikrinama ne tik tais atvejais, kai pritaikomas baudžiamasis įstatymas,
numatantis sunkesnę nusikalstamą veiką. Jei kaltinimas keičiamas ne vien tik siaurinant jo apimtį
ir veika kvalifikuojama pritaikant naują teisinį požymį, būtina šią veiką pripažinti nusikalstama,
kaltinamajam turi būti iš anksto pranešama apie tokio pakeitimo galimybę ir teismo proceso metu
sudaromos sąlygos dėl to išdėstyti argumentus bei pateikti įrodymus.
6. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256
straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ir apeliaciniame procese, atsižvelgiant į bylos
nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis).

2009 m. birželio 25 d. Teismų praktikos apibendrinimo departamentas

Svarstyta Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų pasitarimuose. Pritarta spausdinti Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 31.