1

AB-46-1

LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO NORMŲ,

NUSTATANČIŲ ĮTARIAMOJO IR KALTINAMOJO TEISES, TAIKYMO APŽVALGA (II)

Turinys
Įvadas ...............................................................................................................................................1
1. Įtariamojo (kaltinamojo) teisė turėti gynėją ................................................................................1
Būtinas gynėjo dalyvavimas (BPK 51 straipsnis) ...........................................................................2
Atsisakymas gynėjo (BPK 52 straipsnis) ........................................................................................5
Kai kurie teisės į gynybą (gynėjo pagalbos) efektyvumo užtikrinimo aspektai ..............................9
2. Įtariamojo (kaltinamojo) teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis ar (ir) bylos
medžiaga teisme ............................................................................................................................11
3. Įtariamojo (kaltinamojo) teisė pačiam apklausti liudytojus (nukentėjusiuosius) arba prašyti, kad
liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti ......................................................................................17
4. Įtariamojo (kaltinamojo) teisė, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką .....27
Išvados ...........................................................................................................................................34

Įvadas

Ši teismų praktikos apžvalga yra įtariamojo (kaltinamojo) teises nustatančių Lietuvos

Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normų taikymo apibendrinimo antroji
dalis – joje apžvelgiami tokių įtariamojo (kaltinamojo) teisių, kaip teisės turėti gynėją, susipažinti
su ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga, pačiam apklausti liudytojus (nukentėjusiuosius) arba
prašyti, kad liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti, taip pat teisės, kad byla būtų išnagrinėta per
įmanomai trumpiausią laiką, aiškinimo ir įgyvendinimo aspektai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
(toliau – ir kasacinės instancijos teismas) praktikoje.
Probleminiai įtariamojo (kaltinamojo) teisių įgyvendinimo baudžiamajame procese
klausimai apžvalgoje keliami ir analizuojami atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimtas 2005–2017 metais, kuriose
pasisakyta dėl BPK nuostatų, įtvirtinančių nurodytas teises, taikymo. Pažymėtina, kad ne visos su
nurodytomis įtariamojo (kaltinamojo) teisėmis susijusios BPK nuostatos teismų praktikoje kelia
jų taikymo problemų, todėl, atsižvelgiant į tai, BPK straipsnių aiškinimui apžvalgoje taip pat
skiriamas nevienodas dėmesys. Kaip antai, dėl įtariamojo (kaltinamojo) teisės turėti gynėją
pasisakyta tik būtino gynėjo dalyvavimo, gynėjo atsisakymo, gynybos efektyvumo užtikrinimo
aspektais (BPK 51, 52 straipsniai, 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Pažymėtina ir tai, kad apžvalgoje vartojamas įtariamojo (kaltinamojo) terminas neturėtų
būti suprastas per siaurai – kadangi tinkamas minėtų teisių įgyvendinimas yra svarbus viso
baudžiamojo proceso metu, apžvalgoje pateikti išaiškinimai, kiek aktualūs, taikytini
nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso stadijos, atsižvelgiant į asmens procesinio statuso
pasikeitimo ypatumus jose.

1. Įtariamojo (kaltinamojo) teisė turėti gynėją

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta asmens, kuris

įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamojo nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento
teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
 2

jurisprudencijoje, be kita ko, konstatuojama, jog Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota

kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos
procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti.
Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos byloje nustatymo garantijų. Ši teisė laikoma būtina
sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą
padariusį asmenį ir užtikrinanti, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon
atsakomybėn ir nuteistas (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Be to, pabrėžta,
kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti
advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis
sąlygomis (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).
Taigi teisės į gynybą užtikrinimas baudžiamajame procese yra viena iš teisingo bylos
išnagrinėjimo sąlygų. Teisė į gynybą, be kita ko, įgyvendinama sudarant sąlygas įtariamajam
(kaltinamajam) gintis pačiam arba užtikrinant teisę turėti gynėją (BPK 10, 44 straipsnio 8 dalis,
50 ir kt. straipsniai). BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos
padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas
pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo,
reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Iš šio
teisės į gynybą principo kylantys konkretūs reikalavimai yra įtvirtinti atskiruose baudžiamojo
proceso įstatymo straipsniuose, kaip antai, BPK 10 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad įtariamajam,
kaltinamajam, nuteistajam teisė į gynybą turi būti užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios
apklausos; BPK 50–52 straipsniuose detalizuota gynėjo kvietimo, paskyrimo, atsisakymo nuo jo
tvarka, nustatyti būtini gynėjo dalyvavimo atvejai ir kt. Pažymėtina, kad teisė gintis pačiam ar
padedant gynėjui įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –
Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c punkte, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47
straipsnyje. Taigi aiškinant ir taikant pirmiau nurodytas BPK nuostatas, be kita ko, aktuali Europos
Žmogaus Tiesų Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

Būtinas gynėjo dalyvavimas (BPK 51 straipsnis)

Būtinas gynėjo dalyvavimas yra viena iš veiksmingos gynybos užtikrinimo procesinių

priemonių, numatytų BPK 51 ir kituose BPK straipsniuose (pavyzdžiui, BPK 322 straipsnio 1
dalis, 435 straipsnis). BPK 51 straipsnyje yra įtvirtinti būtino gynėjo dalyvavimo pagrindai, tačiau
šis sąrašas nėra baigtinis, todėl gynėjo dalyvavimas turi būti užtikrintas ir kitais atvejais, jeigu be
jo pagalbos įtariamojo (kaltinamojo) teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami (BPK 51
straipsnio 2 dalis).
Nenustačius būtino gynėjo dalyvavimo pagrindo, jo dalyvavimas atliekant procesinius
veiksmus ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu neprivalomas, tačiau ikiteisminio
tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas visais atvejais privalo išaiškinti įtariamajam
(kaltinamajam) jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti
galimybę šia teise pasinaudoti (BPK 44 straipsnio 8 dalis, 50 straipsnio 1 dalis). Pavyzdžiui,
kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-488/2012 nuspręsta, kad pagrindo konstatuoti
teisės į gynybą pažeidimą nėra, nes byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių būtų būtinas gynėjo
dalyvavimas, taip pat kaltinamajam buvo tinkamai išaiškinta jo teisė turėti gynėją:
Pagal BPK 51 straipsnio 2 dalį teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad
gynėjo dalyvavimas būtinas, jeigu, jo nuomone, be gynėjo pagalbos kaltinamojo teisės ar teisėti
interesai nebūtų reikiamai ginami. Iš bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas tokių
aplinkybių nenustatė ir R. R. informavo, jog jis nepatenka į sąrašą asmenų, kuriems pagal BPK 51
straipsnio 1 dalį būtinas gynėjas, kartu išaiškino jam, kad pageidaudamas turėti gynėją jis turi
teisę sudaryti susitarimą su advokatu arba kreiptis į Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos
tarnybą dėl gynėjo skyrimo. Be to, iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad
teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškino kaltinamajam jo teises, taip pat ir numatytas BPK 22
straipsnio 3 dalyje, o R. R. pareiškė, jog savo teises suprato, tačiau prašymo turėti gynėją teismui
 3

nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta
dalyvaujant nuteistojo gynėjui, kuris procese buvo gana aktyvus, palaikė ginamojo prašymus ir
pats juos teikė, pasisakė baigiamųjų kalbų metu. Taigi nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad
jis apeliacinės instancijos teisme nebuvo ginamas. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo
konstatuoti nuteistojo teisės į gynybą pažeidimo.
Tai, kad procese dalyvauja ir nukentėjusiojo interesus gina jo atstovas, savaime
neįpareigoja ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme skirti įtariamajam (kaltinamajam)
gynėją, jei nenustatytas būtino gynėjo dalyvavimo pagrindas (BPK 51 straipsnis). Šiuo aspektu
pasisakyta, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2009:
Prokuroras skunde nurodo, kad apylinkės teismas nagrinėdamas bylą pažeidė
BPK 6 straipsnio 2 dalyje esantį asmenų lygiateisiškumo ir 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi
principą, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu neužtikrino E. T. gynėjo, nors nukentėjusiesiems
atstovavo advokatas. Bylą nagrinėjant apeliaciniame teisme jau dalyvaujant gynėjui, teismas
neatliko iš naujo visų įrodymų tyrimo ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Tokie prokuroro argumentai yra neteisingi. Apeliacinės instancijos teisme E. T. paaiškino, kad
ankstesnio proceso metu jis pats atsisakė gynėjo. Taigi ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant
nesunkaus nusikaltimo bylą teisme E. T. realizavo BPK 52 straipsnyje numatytą savo procesinę
teisę bet kuriuo proceso metu atsisakyti gynėjo. Šiuo atveju teismai pagrįstai nekonstatavo BPK 51
straipsnio 1 dalyje ir 52 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, kurių buvimas leistų teismui
nepriimti kaltinamojo pareikšto gynėjo atsisakymo. Tai, kad byloje nukentėjusiesiems atstovavo
gynėjas, nėra aplinkybė įpareigojanti teismą būtinai skirti ir kaltinamajam gynėją.
Pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 punktą gynėjo dalyvavimas yra būtinas nagrinėjant
bylas dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis. Šiuo aspektu svarbu, kad
nepilnamečiams įtariamiesiems (kaltinamiesiems) BPK numato papildomas procesines garantijas.
Pavyzdžiui, suteikus nepilnamečiui įtariamojo statusą, turi būti nuspręsta, kad procese yra būtinas
gynėjo dalyvavimas (BPK 10 straipsnis, 51 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Aktualu ir tai, kad
ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ir teismui neprivalomas nepilnamečio pareikštas
gynėjo atsisakymas (BPK 52 straipsnio 2 dalis). Todėl jei nepilnamečio įtariamojo (kaltinamojo)
parodymai yra gaunami neužtikrinus būtinojo gynėjo dalyvavimo (BPK 51 straipsnio 1 dalies 1
punktas), konstatuojamas esminis BPK pažeidimas:
Iš byloje užfiksuotų liudytojų J. B., M. S., L. S., M. T. parodymų, pareigūnų tarnybinio
patikrinimo medžiagos yra akivaizdu, kad 2009 m. sausio 6 d. į policijos įstaigą V. B. buvo
pristatytas kaip įtariamas nusikaltimų padarymu asmuo, o policijoje vyko faktinė įtariamojo
apklausa, tačiau, pažeidžiant BPK 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, V. B. nebuvo suteiktas
įtariamojo statusas. <...> V. B. 2009 m. sausio 6 d. buvo sulaikytas bei apklausiamas kaip
įtariamasis, šių veiksmų tinkamai procesiškai neįforminant. Tokiais veiksmais buvo padaryti BPK
140, 187, 188 straipsnių, nustatančių įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisykles, pažeidimai.
Laikantis BPK nuostatų 2009 m. sausio 6 d. V. B. privalėjo būti įteiktas pranešimas apie įtarimą,
išaiškintos ir užtikrintos nepilnamečio įtariamojo teisės ir tik po to galėjo būti siūloma duoti
parodymus apie, tikėtina, padarytas veikas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimuose išdėstyti motyvai, jog su V. B. veiksmai nebuvo atliekami pagal BPK, todėl kad tuo
metu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra tinkamas teisinis argumentavimas pareigūnų
elgesiui pateisinti. Ikiteisminio tyrimo nepradėjimas ar pavėluotas pradėjimas turint informacijos,
kad buvo padaryta nusikalstama veika, taip pat yra BPK pažeidimas. Asmeniui įstatymuose
numatytų teisių garantavimas negali priklausyti nuo pareigūnų galių laisvai pasirinkti ikiteisminio
tyrimo pradėjimo procesinio įforminimo laiką. <...>
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime Venskutė prieš
Lietuvą pateikti išaiškinimai dėl neteisėto laisvės suvaržymo ir siekio išgauti informaciją apie
galbūt padarytą nusikalstamą veiką taikytini ir nagrinėjamai bylai. Sutiktina su kasacinio skundo
argumentais, kad V. B. „atviri prisipažinimai“ gauti pažeidžiant draudimą versti duoti parodymus
prieš save (lot. nemo tenetur se ipsum accusare; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio
3 dalis, BPK 80 straipsnio 1 punktas). Be to, vertinant 2009 m. sausio 6 d. pareigūnų veiksmus,
 4

ypatingą reikšmę turi ir ta aplinkybė, kad V. B. buvo nepilnametis. Nepilnamečiams proceso

dalyviams BPK ir kiti teisės aktai numato papildomas garantijas. 2009 m. sausio 6 d. pareigūnams
manant, kad yra pagrindas laikinai sulaikyti V. B., apie laikiną sulaikymą, laikantis BPK 53
straipsnyje, 140 straipsnio 7 dalyje numatytų reikalavimų, turėjo būti informuotas V. B. atstovas
pagal įstatymą ir jam leista dalyvauti su V. B. atliekamuose veiksmuose. 2009 m. sausio 6 d.
pareigūnai V. B. de facto laikė įtariamuoju, todėl, kaip minėta, privalėjo jam suteikti įtariamojo
statusą ir laikydamiesi BPK 10 straipsnio, 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų nuspręsti,
kad yra būtinas gynėjo dalyvavimas. <...> Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios
instancijos ir apeliacinės instancijos teismai 2009 m. sausio 6 d. gautų V. B. prisipažinimų dėl jų
neatitikties BPK 20 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąvokai negalėjo vertinti kaip įrodymų, nes
prisipažinimai gauti ne įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimas) ir
pažeidus reikalavimą duomenis rinkti tik teisėtais būdais (BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas)
(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013).
BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad būtinas gynėjo dalyvavimas yra ir tais
atvejais, kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų
negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylos. Nustatęs, kad asmuo turi fizinių ar psichinių
trūkumų, teismas turi išsiaiškinti, ar tokie trūkumai buvo ir anksčiau baudžiamojo proceso metu,
taip pat ar tai yra trūkumai, neleidžiantys įtariamajam (kaltinamajam) pasinaudoti savo teise į
gynybą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendžia, ar procese yra pagrindas būtinam gynėjo
dalyvavimui (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat, ar dėl tokių aplinkybių nepaisymo
buvo pažeista įtariamojo (kaltinamojo) teisė į gynybą. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2010 konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas
neišsiaiškinęs, kokio laipsnio yra mišraus tipo klausos pakenkimas ir ar jis vykstant procesui buvo
ir anksčiau, objektyviai nenustatė, ar įtariamasis (kaltinamasis) galėjo pats procese realizuoti teisę
į gynybą:
Iš bylos dokumentų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu I. M., kuriam buvo išaiškinta teisė
turėti gynėją, jo atsisakė. Nesant duomenų apie tai, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, pirmosios
instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepaskyręs I. M. gynėjo. Apeliacine tvarka skųsdamas
apkaltinamąjį nuosprendį nuteistasis nurodė, kad neginčija tos nuosprendžio dalies, kur jis
nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už svetimo turto vagystę, tačiau nesutiko su pirmosios
instancijos teismo išvadomis dėl pavogto turto vertės bei civilinio ieškinio dydžio, taip pat – dėl jo
turto konfiskavimo. Apeliacinis skundas argumentuotas tuo, kad neištirtos aplinkybės apie realią
pavogtų aliuminio laidų vertę (ji nustatyta neteisingai), o automobilio konfiskavimas nebuvo
būtinas. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas 2009 m. rugsėjo 2 d. Molėtų rajono
pirminės sveikatos priežiūros centro išduotas pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad I. M.
diagnozuotas mišraus tipo klausos pakenkimas. Apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą teismas
nesiaiškino, ar šis sveikatos pakenkimas buvo ir anksčiau, kai byla buvo nagrinėjama pirmosios
instancijos teisme (o tokių duomenų ir nepateikta), kokio laipsnio yra šis pakenkimas, t. y. ar jis
yra toks fizinis trūkumas, kuriam esant I. M. negalėtų tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą.
Taigi teismas objektyviai nepatikrino minėtų duomenų, neapklausė I. M. apie jo sveikatos būklę
bei galimybę visavertiškai dalyvauti procese, todėl negalėjo spręsti apie teisių į gynybą suvaržymą.
<...> Tik išsiaiškinus minėtas aplinkybes galima spręsti, ar buvo pažeistos I. M. teisės į gynybą
baudžiamojo proceso metu.
Proceso metu turi būti užtikrintas gynėjo dalyvavimas, kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų
gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją (BPK 51 straipsnio 1 dalies 4
punktas). Gynybos interesų prieštaravimas – tai nesuderinami pozicijų skirtumai ginantis nuo
kaltinimo, kuriuos paprastai lemia kaltinimo pobūdis, apimtis, gynybos versijos ir pan. Tokie
prieštaravimai konstatuotini, kai, pavyzdžiui, vienas iš bendrakaltinamųjų prisipažįsta padaręs
nusikalstamą veiką, o kitas ginčija kaltinimo pagrįstumą; vieno iš bendrakaltinamųjų gynyba
grindžiama argumentais, kad nusikalstamą veiką padarė ne jis, o kitas byloje esantis įtariamasis
(kaltinamasis) ir pan. Gynybos interesų prieštaravimai turi būti pagrįsti realiais argumentais, o ne
prielaidomis. Šios nuostatos suformuluotos, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje
 5

byloje Nr. 2K-217/2013, kurioje nustatyta, kad prieštaravimų tarp bendrakaltinamųjų gynybos
interesų byloje nebuvo:
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įgyvendinant šalių rungimosi principą, užtikrinant
įtariamojo ar kaltinamojo asmens procesinę galimybę tinkamai gintis, baudžiamajame procese
numatyti būtinojo gynėjo dalyvavimo atvejai, vienas iš jų – kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų
interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją (BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Gynybos interesų prieštaravimas – tai nesuderinami skirtumai ginantis nuo kaltinimo, kuriuos
lemia kaltinimo pobūdis, apimtis, kaltininko pozicija, gynybos versijos ir pan. Gynybos interesų
prieštaravimai konstatuojami, kai, pavyzdžiui, vienas kaltininkas prisipažįsta padaręs
nusikalstamą veiką, o kitas (bendrininkas) ginčija kaltinimo pagrįstumą, gynybą grindžia
argumentais, jog nusikalstamą veiką padarė ne jis, o tas kitas (toje pačioje byloje), kai vienas
nurodo kaltinančias aplinkybes, kurias neigia kitas bendrininkas, ir t. t. Gynybos interesų
prieštaravimai turi būti realūs, o ne prielaidų lygmens. Šioje byloje nustatytos aplinkybės, vienodi
nuteistųjų parodymai dėl jų, sutampančios gynybos pozicijos, o ir jų pačių pasirinkimas rašyti
bendrą apeliacinį bei kasacinį skundus rodo, kad prieštaravimų tarp D. L. ir A. L. gynybos iš tiesų
nėra, todėl nė vieno iš jų teisė būti ginamiems iš esmės nebuvo pažeista ir nesukliudė teismams
priimti teisingus sprendimus.

Atsisakymas gynėjo (BPK 52 straipsnis)

Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje, BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje,

50 straipsnio 1 dalyje įtariamajam ir kaltinamajam garantuojama teisė į gynybą ir teisė turėti
gynėją yra susijusi ir su šio asmens teise atsisakyti gynėjo ir gintis pačiam. Pagal BPK 52 straipsnio
1 dalį įtariamasis (kaltinamasis) bet kuriuo proceso metu turi teisę atsisakyti gynėjo (išskyrus BPK
435 straipsnyje numatytą atvejį). Atsisakyti gynėjo leidžiama tik paties įtariamojo (kaltinamojo)
iniciatyva. Gynėjo atsisakymas laikytinas savanorišku tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas,
prokuroras ar teismas prieš įtariamajam (kaltinamajam) pareiškiant atsisakymą buvo tinkamai
išaiškinęs teisę turėti gynėją. Šis aspektas išaiškintas, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-563/2007:
Pagal BPK 52 straipsnį įtariamasis ar kaltinamasis turi teisę bet kuriuo proceso metu
atsisakyti gynėjo. Atsisakymas gynėjo turi būti savanoriškas ir leidžiamas tik paties įtariamojo
(kaltinamojo) iniciatyva. Atsisakymas gynėjo laikytinas savanorišku tada, kai ikiteisminio tyrimo
pareigūnas ir prokuroras užtikrino gynėjui realią galimybę dalyvauti procese įtariamajam
pareiškiant atsisakymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. birželio 10 d. įtariamoji R. K.
parašė prašymą Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui, prašydama ją apklausti dėl D. M.
nužudymo, nurodydama, kad nenori, jog apie jos duodamus parodymus sužinotų jos advokatė ir
kiti asmenys. 2004 m. birželio 11 d. jai dar kartą išaiškinus teisę turėti gynėją, R. K. pareiškė, kad
savo teises gins pati ir advokatės I. Ž. paslaugų atsisakė, patvirtindama tai savo parašu <...>.
Taigi R. K., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, 2004 m. birželio 11 d. raštu atsisakė ne tik
konkretaus gynėjo, bet apskritai gynėjo, nurodė ir šio atsisakymo priežastį, todėl, nors prieš
apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir nedalyvavo advokatas, nėra pakankamo pagrindo
pripažinti, kad šis atsisakymas nebuvo pačios įtariamosios iniciatyva.
BPK 52 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl įtariamojo (kaltinamojo) gynėjo atsisakymo
surašomas protokolas. Kasacinėje praktikoje vadovaujantis, be kita ko, EŽTT sprendimais,
pabrėžiama, kad procesiniai veiksmai ir įtariamojo (kaltinamojo) apsisprendimas procesui svarbiais
klausimais, įskaitant gynėjo pagalbos atsisakymą bendraujant su pareigūnais, turi būti tinkamai
užfiksuotas, kad būtų išvengta bet kokių abejonių dėl gynėjo atsisakymo savanoriškumo1.
Apžvelgus kasacinės instancijos teismo praktiką, matyti, kad sprendžiant dėl galimo gynybos

1
Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-475/2013 ir joje nurodomi EŽTT 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimas
byloje Titarenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 31720/02; 2010 m. balandžio 1 d. sprendimas byloje Pavlenko prieš Rusiją,
peticijos Nr. 42371/02; 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Martin prieš Estiją, peticijos Nr. 35985/09.
 6

teisių pažeidimo, patikrinama, ar įtariamojo (kaltinamojo) gynėjo atsisakymas pagal

BPK 52 straipsnio 1 dalį buvo užfiksuotas tinkamai, laikantis BPK nustatytų reikalavimų:
<...> įtariamasis (kaltinamasis) bet kuriuo baudžiamojo proceso metu savo iniciatyva
turi teisę atsisakyti gynėjo, o toks atsisakymas užfiksuojamas surašant protokolą
(BPK 52 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja išaiškino
įtariamajai R. Š. teisę turėti gynėją ir tai užfiksuota 2008 m. liepos 10 d. teisės turėti gynėją
išaiškinimo protokole <...>. Baudžiamojoje byloje yra 2008 m. liepos 10 d. R. Š. pasirašytas
protokolas dėl gynėjo atsisakymo <...>. Vadinasi, R. Š. pasinaudojo savo teise atsisakyti gynėjo,
numatyta BPK 52 straipsnio 1 dalyje, ir tai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų,
buvo tinkamai užfiksuota. BPK 51 straipsnio prasme gynėjo dalyvavimas nebuvo privalomas.
Todėl tai, kad jos, kaip įtariamosios, apklausoje nedalyvavo gynėjas, negali būti laikoma teisės į
gynybą pažeidimu. Be to, R. Š. neprarado ir jai nebuvo suvaržyta teisė gintis pačiai, taip pat
kviestis ar prašyti paskirti jai gynėją (BPK 52 straipsnio 3 dalis), tuo ji ir pasinaudojo vėliau,
2008 m. rugpjūčio 20 d. antrojo pranešimo apie įtarimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį pateikimo
metu <...>. <...> Pažymėtina, kad duomenų, jog gynėjo buvo atsisakyta ne pačios R. Š. iniciatyva,
o dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų įtakos – nėra. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje gynėjo nedalyvavimas pranešant R. Š. apie
įtarimą ir pirmą kartą apklausiant ją kaip įtariamąją nepažeidė ir nesuvaržė jos teisės į gynybą
(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2010).
Įtariamojo (kaltinamojo) atsisakymas gynėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui
ir teismui yra neprivalomas, jei kyla abejonių dėl jo galimybės veiksmingai pasinaudoti teise į
gynybą (BPK 51 straipsnio 2 dalis, 52 straipsnio 2 dalis). Gynėjo paskyrimas įtariamajam
(kaltinamajam) tokiais atvejais prieš jo valią savaime nepažeidžia teisės į teisingą bylos
nagrinėjimą. Šis išaiškinimas pateiktas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-
157/2008, kurioje konstatuota, kad teismas, suabejojęs nuteistojo galimybe savarankiškai
pasinaudoti teise į gynybą, pagrįstai netenkino prašymo atsisakyti gynėjo:
Pagal BPK 52 straipsnio 1 dalį kaltinamasis (nuteistasis) turi konstitucinę pasirinkimo
laisvę gintis pačiam ar padedant advokatui – gynėjui. Pasinaudodamas šia laisve kaltinamasis
(nuteistasis) turi teisę bet kuriame bylos nagrinėjimo etape atsisakyti gynėjo paslaugų. Vis dėlto
kaltinamojo atsisakymas gynėjo yra teismui neprivalomas tada, kai kyla abejonių dėl jo galimybės
pasinaudoti teise į gynybą (BPK 52 straipsnio 2 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1992 m.
rugsėjo 25 d. byloje Croissant prieš Vokietiją išaiškino, kad gynėjo paskyrimas kaltinamajam prieš
jo valią nepažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6
straipsnio 3 dalies c punkto bei 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.
Nagrinėjamu atveju bylos proceso, kaip visumos, įvertinimas leidžia konstatuoti, kad iš
kasatoriaus E. G. nebuvo atimta konstitucinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Ikiteisminio tyrimo
metu ir bylą pagreitinto proceso tvarka nagrinėjant teisiamajame posėdyje, E. G. buvo teikiama
reikiama teisinė pagalba, užtikrintas gynėjo dalyvavimas. Byloje nėra duomenų apie
kaltinamajam (nuteistajam) paskirto gynėjo nesugebėjimą veiksmingai ginti savo ginamojo.
Priešingai, iš protokolų turinio matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose
gynėjo teisinė pagalba kasatoriui buvo suteikta kvalifikuotai. Nuteistasis (apeliantas) valstybės
garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo paslaugų atsisakė nemotyvuotai, todėl suabejojusi
suimto apelianto galimybe savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą apeliacinio teismo teisėjų
kolegija pagrįstai tokio prašymo netenkino <...>. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad
nuteistojo E. G. teisės į gynybą kasaciniame skunde keliamu aspektu nebuvo pažeistos.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje, vadovaujantis, be kita ko, EŽTT praktika,
pabrėžiama, kad priimamas gali būti tik tinkamas gynėjo atsisakymas (pavyzdžiui, kasacinė
nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462-697/2015). Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 6
straipsnyje garantuojamų teisių (taigi ir teisės į gynėjo pagalbą) atsisakymas pripažįstamas
tinkamu tik tuo atveju, kai galima padaryti neabejotiną išvadą, jog asmuo sąmoningai atsisako
atitinkamos teisės; atsisakymas turi būti lydimas minimalių garantijų, atitinkančių šios teisės
svarbą, ir turi neprieštarauti svarbiam viešam interesui (pavyzdžiui, 2008 m. gruodžio 11 d.
 7

sprendimas byloje Panovits prieš Kiprą, peticijos Nr. 4268/04). Todėl ikiteisminio tyrimo metu ar
bylą nagrinėjant teisme turi būti itin kruopščiai vertinamas neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų,
kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų yra itin pažeidžiami, pareikštas gynėjo atsisakymas. Esant
BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytoms sąlygoms, gynėjo atsisakymas, dėl kurio asmens,
negalinčio pasinaudoti savo teise į gynybą, teisės bei teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami,
neturi būti priimamas. Kaip antai, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462-697/2015
konstatuota, kad, neužtikrinus būtino gynėjo dalyvavimo, įtariamasis (kuris gynėjo atsisakė) dėl
fizinių trūkumų ir senyvo amžiaus praktiškai negalėjo veiksmingai įgyvendinti savo teisės į
gynybą viso ikiteisminio tyrimo metu:
<...> teisinės pagalbos garantijos asmenims, turintiems fizinių bei psichinių trūkumų ir
atsižvelgiant į bylos aplinkybių sudėtingumą, yra įtvirtintos BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte,
kuris numato atvejus, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Šią normą sistemiškai aiškinant su BPK
52 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad asmens, kuris dėl fizinių ir psichinių trūkumų bei kitų
įstatyme nurodytų priežasčių negali tinkamai pasinaudoti teise į gynybą, pareikštas atsisakymas
gynėjo nėra privalomas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui, laikytina, jog esant
BPK 51 straipsnio 2 punkte nurodytoms sąlygoms atsisakymas gynėjo, dėl kurio asmuo, negalintis
pasinaudoti savo teise į gynybą, liktų nepadedamas gynėjo ir jo teisės bei teisėti interesai nebūtų
reikiamai ginami, neturi būti priimamas.
<...> B. Z. kaip įtariamasis apklaustas 2014 m. vasario 17 d.; jam buvo išaiškinta teisė
turėti gynėją, tačiau gynėjo jis atsisakė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apklausos metu B. Z. buvo
88 metai. Iš ranka rašytų jo tekstų matyti, kad asmuo turi sunkumų su rašyba, protokoluose
nenurodyta, tačiau jau vėliau teismui pateikti dokumentai patvirtina ir tai, kad B. Z. negirdi 80–
84 proc., mažai padeda ir klausos aparatas. Esant tokiems akivaizdiems asmens fiziniams
trūkumams bei atsižvelgiant į įtariamojo senyvą amžių, ribojantį galimybę suvokti įtarimų bei
atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų esmę, tyrėja privalėjo paskirti jam gynėją tam, kad
užtikrintų realias galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo. Šiuo atveju atsisakymas gynėjo, juolab
nenurodant motyvų, yra neprivalomas ikiteisminio tyrimo pareigūnui.
Atkreiptinas dėmesys ir į kitus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus šios bylos
ikiteisminio tyrimo metu. Vertinant ikiteisminio tyrimo veiksmus su B. Z. pažymėtina, jog
įtariamojo apklausos protokole nurodyta, kad jis kaltu neprisipažįsta, pasilieka prie ankstesnių
parodymų, daugiau jokių aplinkybių apklausos protokole neišdėstyta. Dėl šių parodymų nuorodos
į ankstesnę apklausą, atkreiptinas dėmesys, jog ankstesnėje apklausoje B. Z. buvo apklaustas ne
kaip įtariamasis, o kaip liudytojas, ir davė detalius parodymus dėl įvykio. Vėlgi, kaltinamajame
akte išdėstant įtariamojo parodymus, remiamasi B. Z. parodymais, kuriuos jis davė apklaustas
kaip liudytojas. Be visų šių pažeidimų, paminėtina ir tai, kad akistatų protokoluose su liudytoja S.
P., liudytoju S. G. ir nukentėjusiuoju A. P. B. Z. parodymai pažodžiui atitinka jo parodymus,
kuriuos jis davė apklausiamas kaip liudytojas. Šie duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo
veiksmai su B. Z. realiai nebuvo atliekami, o tik tiražuojami nukopijuojant parodymus iš jo kaip
liudytojo apklausos protokolo.
Visi šie esminiai nuteistojo teisių pažeidimai nebuvo ir negalėjo būti pašalinti ir
nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Nesutiktina su apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paskyrus nuteistajam
gynėją, ikiteisminio tyrimo metu padaryti pažeidimai buvo pašalinti. Pritarus tokiai pozicijai, iš
esmės būtų paneigta būtinojo gynėjo dalyvavimo instituto reikšmė ikiteisminiame tyrime, o kartu
ir Konstitucijoje įtvirtintos asmens garantijos į gynybą. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia
dėmesį į EŽTT praktikos nuostatas, pagal kurias kaltinamojo teisė į veiksmingą gynėjo, prireikus
paskirto valstybės, pagalbą yra vienas fundamentalių teisingo proceso požymių. Tam, kad teisė į
teisingą bylos nagrinėjimą būtų pakankamai reali ir veiksminga, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis
paprastai reikalauja, jog galimybė pasinaudoti gynėjo pagalba būtų suteikta nuo pirmosios
įtariamojo paklausos momento, išskyrus, kai yra įtikinamų priežasčių apriboti šią teisę (Didžiosios
kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Salduz prieš Turkiją, peticijos Nr. 36391/02;
Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Dvorski prieš Kroatiją, peticijos Nr.
 8

25703/11). EŽTT praktikoje yra pabrėžiama ikiteisminio tyrimo stadijos svarba parengiant
baudžiamąją bylą teismui, nes tyrimo metu surinkti įrodymai lemia baudžiamosios bylos
nagrinėjimo teisme pagrindą. Taigi įtariamajam jau šioje (tyrimo) stadijoje turi būti suteikiama
galimybė pasinaudoti gynėjo pagalba, o gynėjui, savo ruožtu, suteikiama galimybė užtikrinti
esminius gynybos aspektus (diskutuoti dėl bylos, rinkti įtariamajam palankius įrodymus,
pasirengti apklausoms, palaikyti įtariamąjį ir kt.) (Dvorski prieš Kroatiją). Konvencijos 6
straipsnio reikalavimų pažeidimai ikiteisminio tyrimo metu gali iš esmės pakenkti bylos
nagrinėjimo teisingumui. Nors EŽTT praktikoje dėl teisės į gynėjo pagalbą ribojimo ikiteisminio
tyrimo metu dažniausiai nagrinėjamos situacijos, kai įtariamasis nedalyvaujant gynėjui duoda
save kaltinančius parodymus (prisipažįsta), EŽTT yra nurodęs, kad gynybos teisėms gali būti
pakenkta ir įtariamajam nedavus tokių parodymų (žr., pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2015 m.
spalio 15 d. sprendimą byloje Gafgaz Mammadov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 60259/11).
Teisėjų kolegijos nuomone, tokia situacija yra ir nagrinėjamoje byloje, kai, nepaskyrus gynėjo
įtariamajam, šis dėl nurodytų priežasčių praktiškai negalėjo veiksmingai įgyvendinti savo teisės į
gynybą viso ikiteisminio tyrimo metu.
Pagal BPK 52 straipsnio 2 dalį teismui neprivalomas pareikštas atsisakymas gynėjo
asmens, kuris įtariamas ar kaltinamas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, kai dėl
bylos sudėtingumo ar didelės apimties arba kitais atvejais kyla abejonių dėl šio asmens galimybių
pasinaudoti savo teise į gynybą. Šiai sąlygai konstatuoti turi būti nustatoma ne tik tai, kad asmuo
yra įtariamas (kaltinamas) atitinkamos kategorijos nusikaltimo padarymu, bet ir tai, kad dėl bylos
sudėtingumo ar didelės apimties arba kitais atvejais kyla abejonių dėl šio asmens galimybės
pasinaudoti teise į gynybą. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-
407/2010 nuspręsta, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios
instancijos teismo nuosprendį, be kita ko, ir todėl, kad nurodė tik vieną iš sąlygų – kaltinimą
sunkaus nusikaltimo padarymu, tačiau visai netyrė ir nepasisakė dėl bylos sudėtingumo ar didelės
jos apimties ar kitokių aplinkybių, dėl kurių kaltinamasis negalėjo pasinaudoti teise į gynybą, nors
tai pagal BK 52 straipsnio 2 dalį padaryti privalėjo:
Apeliacinės instancijos teismas panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį
nutartyje nurodė, kad šis teismas be pagrindo priėmė kaltinamojo P. A. atsisakymą gynėjo, nors
teismui toks atsisakymas neprivalomas asmens, kaltinamo sunkaus nusikaltimo padarymu, tuo
pažeidė BPK 52 straipsnio 2 dalies nuostatas ir dėl šios normos pažeidimo buvo suvaržytos
įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės į gynybą. <...>
Byloje nenustatytos būtinos gynėjo dalyvavimo sąlygos, nurodytos BPK 51 straipsnyje.
Pagal BPK 52 straipsnio 2 dalį teismui neprivalomas pareikštas atsisakymas gynėjo asmens,
kaltinamo sunkaus nusikaltimo padarymu, kai dėl bylos sudėtingumo ar didelės apimties kyla
abejonių dėl šio asmens galimybių pasinaudoti savo teise į gynybą. Tuo tarpu apeliacinės
instancijos teismas nurodė tik vieną iš sąlygų - kaltinimą sunkaus nusikaltimo padarymu, tačiau
visai netyrė ir nepasisakė dėl bylos sudėtingumo ar didelės jos apimties ar kitokių aplinkybių, dėl
kurių kaltinamasis negalėjo pasinaudoti teisę į gynybą, nors tai pagal BK 52 straipsnio 2 dalį
privalėjo padaryti. Vien tik aplinkybės, kad asmuo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu,
buvimas ir jam atsisakius gynėjo, o teismui jį priėmus, negali būti laikoma BPK 52 straipsnio 2
dalies pažeidimu bei besąlygiška vada naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Atsisakymas gynėjo neatima iš įtariamojo (kaltinamojo) teisės vėliau bet kuriuo proceso
metu vėl turėti gynėją (BPK 52 straipsnio 3 dalis). Į tai, nustačius, kad vykstant procesui nebuvo
pažeista BPK 52 straipsnio 3 dalis, atkreiptas dėmesys, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2008:
<...> M. K. savo iniciatyva atsisakė gynėjo, t. y. realizavo savo teisę pagal
BPK 52 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pažymėjo, kad duomenų, jog
tai buvo padaryta ne paties M. K. iniciatyva, nėra, to netvirtino ir pats nuteistasis apeliacinės
instancijos teismo posėdžio metu. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą,
kad šioje baudžiamojoje byloje advokato nedalyvavimas pranešant M. K. apie įtarimą ir pirmą
kartą apklausiant jį kaip įtariamąjį nepažeidė ir nesuvaržė jo teisės į gynybą. Taip pat iš
 9

apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad pats nuteistasis nurodė, jog smurtas
prieš jį nebuvo naudotas, o veikos aplinkybes jis nurodė gera valia. Be to, iš bylos medžiagos
matyti, kad M. K. vis dėlto vėliau buvo paskirtas valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantis
gynėjas (2007 m. lapkričio 8 d. nutarimas paskirti gynėją) ir visi kiti procesiniai veiksmai
(parodymų patikrinimas vietoje, papildoma įtariamojo apklausa ir t. t.) buvo atlikti jau
dalyvaujant gynėjui. Vadinasi, nebuvo pažeista ir BPK 52 straipsnio 3 dalies nuostata, kad
atsisakymas gynėjo neatima iš įtariamojo teisės vėliau bet kuriuo proceso metu vėl turėti gynėją.

Kai kurie teisės į gynybą (gynėjo pagalbos) efektyvumo užtikrinimo aspektai

Gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad
būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, teikti
ginamajam reikiamą teisinę pagalbą (BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir sąžiningai atlikti
savo pareigas (Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalis). Šiuo aspektu svarbi Konstitucinio
Teismo jurisprudencijoje suformuluota nuostata, kad iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės
turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises
būtų reali (2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Neteisėtas gynybos priemones naudojantis gynėjas
yra nušalinamas (BPK 49 straipsnis).
Gynybos organizavimas ir jos vykdymas pirmiausia yra ginamojo ir jo gynėjo susitarimo
reikalas. Santykiai tarp gynėjo ir įtariamojo (kaltinamojo) yra konfidencialūs, todėl teismas,
prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos negali į juos kištis, išskyrus atvejus, kai gynėjo, paskirto
pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą, gynyba yra akivaizdžiai neveiksminga
arba į tai kokiu nors kitu būdu buvo atkreiptas teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigų
dėmesys. Tokia nuostata suformuluota, pavyzdžiui, kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose
Nr. 2K-551/2014, 2K-509/2014. Kaip antai, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-
509/2014, nenustačius ginamojo interesų netinkamo atstovavimo, pažymėta, kad tiek Konvencija,
tiek BPK siekiama garantuoti ne teorines ar iliuzines, bet praktines ir veiksmingas teises (1980 m.
gegužės 13 d. sprendimas byloje Artico prieš Italiją, peticijos Nr. 6694/74; 1993 m. lapkričio 24
d. sprendimas byloje Imbrioscia prieš Šveicariją, peticijos Nr. 13972/88). Kita vertus, valstybės
institucijos negali būti laikomos atsakingomis už visus pagal teisinės pagalbos sistemą paskirtų
advokatų veiklos trūkumus. Teisininko profesijos nepriklausomumas nuo valstybės suponuoja, kad
gynybos strategija iš esmės yra kaltinamojo ir jo gynėjo reikalas, nepriklausomai nuo to, ar
gynėjas būtų paskirtas pagal nemokamos teisinės pagalbos sistemą ar samdomas privačiai. Pagal
Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą reikalaujama, kad atitinkamos nacionalinės valdžios
institucijos įsikištų tik tada, jei pagal teisinės pagalbos sistemą paskirto gynėjo atstovavimas yra
akivaizdžiai neveiksmingas arba į tai kokiu nors kitu būdu buvo atkreiptas jų dėmesys (1989 m.
gruodžio 19 d. sprendimas byloje Kamasinski prieš Austriją, peticijos Nr. 9783/82, § 65; kasacinė
nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-320/2011). Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio
tyrimo, tiek proceso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu dalyvavo valstybės
paskirti gynėjai, palaikę A. G., kuris ir pats itin aktyviai įgyvendino savo teisę gintis pačiam,
poziciją. Akivaizdaus jų pagalbos neveiksmingumo požymių nenustatyta; tokių nei kasaciniame
skunde, nei anksčiau proceso metu nenurodė ir kasatorius. Kasaciniame skunde nepagrįstai
teigiama, kad valstybės paskirta gynėja netinkamai atliko savo pareigas dėl apeliacinio skundo
surašymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad advokatė V. N., gynusi A. G. ir pirmosios instancijos
teisme, apeliacinį skundą parašė, tačiau jis atsisakė jį pasirašyti. Tai patvirtina byloje esantis
advokatės parašytas ir nepažeidžiant procesinių terminų teismui pateiktas apeliacinis skundas,
kuriame nėra A. G. parašo <...>. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme A. G. pripažino,
kad advokatė buvo pas jį atėjusi ir susipažino su byla <...>. Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo
įžvelgti gynėjos pagalbos neveiksmingumo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos
teismo išvada, kad nurodyta situacija nelaikytina gynėjos atsisakymu ginti A. G.: priešingai,
atsisakydamas pasirašyti jos parengtą apeliacinį skundą ir pasirinkdamas skundą parašyti pats,
jis faktiškai atsisakė gynėjos paslaugų surašant šį skundą. Nagrinėjant bylą apeliacinės
 10

instancijos teisme, A. G. gynė kitas jam paskirtas advokatas V. K., dėl kurio darbo jis bylos
nagrinėjimo metu pretenzijų neturėjo. Kasaciniame skunde tik trumpai užsimenama apie tai, kad
paskirtas gynėjas nesurašė ir kasacinio skundo, tačiau nėra detalesnių argumentų šiuo aspektu ir
duomenų, patvirtinančių A. G. kreipimąsi dėl teisinės pagalbos skyrimo kasaciniam skundui
surašyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad gana didelės apimties (13 lapų) kompiuteriu atspausdinto
A. G. kasacinio skundo, kuris atitinka visus BPK reikalavimus, turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti
jo gynybos teisių pažeidimo požymių dėl teisinės pagalbos rengiant šį skundą stokos.
Gynyba turi būti reali, o ne formali. Apie tai, ar įtariamojo (kaltinamojo) interesų
atstovavimas buvo formalus, neužtikrinęs realios gynybos, sprendžiama pagal proceso aplinkybių
visumą. Toks vertinimas matyti, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje 2K-
214/2014, kurioje konstatuotas gynybos prieštaravimas nuteistojo interesams, gynybos formalus
pobūdis:
Iš bylos duomenų matyti, kad dieną prieš teismo posėdį (2013 m. rugsėjo 4 d.) apeliacinės
instancijos teismui buvo pateiktas advokatės L. D. orderis ginti D. B., nurodant gynybos pagrindą
BPK 51 straipsnio 2 dalį. Kitas dokumentas po orderio yra teismo posėdžio protokolas. Byloje
nėra jokios apeliacinės instancijos teismo motyvuotos nutarties, kaip to reikalauja BPK 51
straipsnio 2 dalis, kurioje būtų nurodyti motyvai, kodėl teismas savo iniciatyva pripažįsta, kad
gynėjo dalyvavimas yra būtinas, ir kodėl paskiria būtent šią advokatę. Iš bylos nėra aišku, kokiu
būdu byloje atsirado būtent ši gynėja, byloje nėra jokių prašymų valstybės garantuojamos teisinės
pagalbos tarnybai, nėra ir jokio tarnybos sprendimo paskirti būtent šią advokatę, kuri gintų
nuteistąjį D. B. Iš bylos medžiagos taip pat neaišku, kada 2013 m. rugsėjo 4 d. paskirta gynėja
spėjo susipažinti su 19 tomų byla ir pasirengti 2013 m. rugsėjo 5 d. vykusiam apeliacinės
instancijos teismo posėdžiui.
Iš teismo posėdžio protokolo turinio darytina išvada, jog gynėja tik formaliai atstovavo
nuteistojo interesams. Pažymėtina, kad byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. B. apeliacinį
skundą, kuriame jis kėlė netinkamo įrodymų ištyrimo ir vertinimo klausimus, nesutiko su
nuteisimu, skunde pateikė alternatyvius prašymus. Tuo tarpu gynėja nors ir nurodė, kad palaiko
nuteistojo skundą, tačiau neprašė atlikti įrodymų tyrimo, pažymėdama, kad jis nereikalingas, o tai
iš esmės prieštaravo nuteistojo apeliacinio skundo turiniui, taigi ir nuteistojo interesams. Gynėjos
baigiamoji kalba apsiribojo keliais sakiniais. Gynėja siūlydama tenkinti apeliacinį skundą
nenurodė, kuris iš skunde pateiktų prašymų (išteisinti arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios
instancijos teismui) turėtų būti tenkinamas ir kokiais argumentais remiantis tai turėtų būti daroma.
Visų šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo D. B. gynyba apeliacinės
instancijos teisme buvo tik formali, tinkamai neužtikrinta, be to, gynėja paskirta teismui
pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.
Įtariamojo (kaltinamojo) subjektyvi neigiama nuomonė apie jam suteiktos teisinės
pagalbos kokybę savaime nėra pagrindas konstatuoti teisės į gynybą suvaržymo, netinkamo
interesų gynimo ar realios teisinės pagalbos neturėjimo (pavyzdžiui, kasacinės nutartys
baudžiamosiose bylose Nr. 2K-328-511/2016, 2K-610/2012, 2K-320/2011). Antai, kasacinėje
nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328-511/2016 prieita prie išvados, kad byloje nėra
duomenų, pagrindžiančių netinkamą gynėjo funkcijų atlikimą, todėl nenustatytas teisės į gynybą
pažeidimas:
Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistąjį apeliacinės instancijos teismo posėdyje
gynusi advokatė nebūtų galėjusi tinkamai atlikti ir neatlikusi jai pavestų funkcijų. Iš apeliacinio
teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad gynėjos teisinė pagalba kasatoriui buvo realiai
suteikta. Gynėja pritarė nuteistojo nuomonei neatlikti įrodymų tyrimo, o savo baigiamojoje
kalboje, pritardama nuteistojo apeliaciniam skundui, rėmėsi platesne argumentacija, nei
apeliaciniame skunde pateiktoji – pasisakė ir dėl konkrečių liudytojų parodymų vertinimo. Tai
patvirtina, kad su bylos medžiaga gynėja buvo susipažinusi.
Pažymėtina, kad gynybos organizavimas iš esmės yra ginamojo ir jo gynėjo tarpusavio
reikalas, ir kasatoriaus subjektyvi neigiama nuomonė apie jam suteiktos teisinės pagalbos kokybę
nėra pagrindas konstatuoti teisės į gynybą suvaržymą ar netinkamą interesų gynimą, realios
 11

teisinės pagalbos neturėjimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-320/2011). Vertinant
kasatoriaus išdėstytus argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjant bylą apeliacine
tvarka buvo pažeista jo teisė į gynybą.
BPK 51 straipsnio pagrindu paskirtas gynėjas gali būti pakeistas kitu, jei jis akivaizdžiai
netinkamai gina įtariamojo (kaltinamojo) interesus, taip pat kai iš esmės išsiskiria įtariamojo
(kaltinamojo) ir gynėjo pozicijos dėl gynybos ar susiklosto konfliktinė situacija, arba nustatomos
kitos svarbios aplinkybės, dėl kurių tolesnis konkretaus gynėjo dalyvavimas byloje nebegalimas
(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-648/2016). Įtariamojo (kaltinamojo)
prašymas pakeisti pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą paskirtą gynėją, jei jis
netinkamai gina įtariamojo (kaltinamojo) interesus, negali būti atmetamas motyvuojant tik tuo,
kad pagal BPK 51 straipsnio nuostatas gynėjo dalyvavimas procese yra būtinas:
Iš nuteistojo E. Č. kasacinio skundo argumentų ir prie jo pateiktų dokumentų matyti, kad
ikiteisminio tyrimo metu jis kreipėsi su skundais į prokuratūrą nurodydamas, kad jam paskirta
gynėja advokatė L. D. neužtikrina jo teisių į gynybą, ir prašydamas paskirti kitą advokatą, tačiau
šie prašymai buvo atmesti motyvuojant tuo, kad įtariamasis yra suimtas, todėl pagal BPK 51
straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimus gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Atmetus įtariamojo E.
Č. prašymą paskirti kitą gynėją tais motyvais, kad jis yra suimtas ir todėl negali atsisakyti jam
paskirto gynėjo, buvo pažeistos BPK 52 straipsnio nuostatos, tačiau šis pažeidimas ištaisytas dar
ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam paskiriant kitą gynėją. E. Č. sutikus, jam buvo paskirtas
advokatas V. K., kuris dalyvavo apklausiant E. Č. kaip įtariamąjį bei visuose kituose procesiniuose
veiksmuose, taip pat jį gynė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-320/2011).

2. Įtariamojo (kaltinamojo) teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis ar (ir)

bylos medžiaga teisme

Įtariamojo (kaltinamojo) teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis (bylos

medžiaga teisme) gali būti laikoma viena iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą užtikrinimo sąlygų.
Kartu tai yra vienas iš teisės žinoti, kuo asmuo yra įtariamas (kaltinamas), galimybės veiksmingai
dalyvauti baudžiamajame procese, sekti proceso eigą, pasiruošti gynybai garantų. Šios teisės
tinkamas įgyvendinimas yra neatsiejamas ir nuo rungtyniško bylos nagrinėjimo principo
reikalavimų įgyvendinimo.
BPK 21 straipsnio 2 dalyje, be kitų įtariamojo teisių, numatyta, kad įtariamasis turi teisę
susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o kaltinamasis pagal BPK 22 straipsnio 2 dalį –
susipažinti teisme su byla, nustatyta tvarka pasidaryti reikiamų dokumentų išrašus arba nuorašus.
Susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga tvarką reglamentuoja BPK 181 ir 218 straipsniai.
BPK 181 straipsnyje numatyta, kad, be kita ko, įtariamasis ir jo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu
bet kuriuo momentu turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, išskyrus proceso
dalyvių asmens duomenis, saugomus atskirai nuo kitos ikiteisminio tyrimo medžiagos, taip pat
susipažinimo metu daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus. Kai ikiteisminis
tyrimas yra baigtas, su ikiteisminio tyrimo medžiaga gali būti susipažįstama pagal
BPK 218 straipsnio nuostatas.
Pagal BPK 181 straipsnio 1 dalį rašytinis prašymas susipažinti su ikiteisminio tyrimo
medžiaga ar susipažinimo metu daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus
pateikiamas prokurorui. Įtariamojo (kaltinamojo) ar jo gynėjo pateikti prašymai susipažinti su
ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga neprivalo būti motyvuoti. Prokuroras turi teisę neleisti
susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis ar jų dalimi, taip pat neleisti daryti
ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus, jei toks susipažinimas galėtų pakenkti
ikiteisminiam tyrimui (BPK 181 straipsnio 1 dalis) (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-525/2010). Toks atsisakymas turi būti motyvuotas. Įtariamajam ar jo gynėjui
nedraudžiama teikti pakartotinių prašymų leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis.
Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-526-693/2015 nenustatyta esminių
 12

BPK pažeidimų, be kita ko, ir todėl, kad prokuroro nutarime netenkinti prašymo susipažinti su
ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo pateikti aiškūs tokio sprendimo motyvai:
Kasaciniame skunde kaip proceso pažeidimas nurodomas faktas, kad I. M. nebuvo leista
susipažinti su bylos medžiaga. Iš tiesų byloje atliekant ikiteisminį tyrimą buvo priimtas prokurorės
nutarimas neleisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau pažymėtina, kad BPK 181
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro teisė spręsti dėl leidimo susipažinti su ikiteisminio tyrimo
duomenimis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad prokuroras turi teisę neleisti susipažinti su visais
ikiteisminio tyrimo duomenimis ar jų dalimi, jei toks susipažinimas, prokuroro manymu, galėtų
pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei, toks sprendimas turi būti motyvuotas. Iš prokuroro nutarimo
turinio matyti, kad jame pateikti aiškūs prašymo netenkinimo motyvai, t. y. kad atliekami tyrimo
veiksmai, reikalingi pareikštiems įtarimams patikslinti, ir tik atlikus šiuos ikiteisminio tyrimo
veiksmus bus galima priimti galutinius procesinius sprendimus. Tame pačiame nutarime nurodyta,
kad I. M. turi teisę nutarimą skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau iš bylos duomenų matyti,
kad šia teise ji nepasinaudojo, be to, pranešus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą jai buvo suteikta
teisė susipažinti su bylos medžiaga, šia teise I. M. pasinaudojo, pateikė savo pastabas, kartu su
bylos medžiaga susipažino ir jos gynėjas. Taigi esminio procesinio pažeidimo, atsisakant leisti I.
M. susipažinti su nebaigto ikiteisminio tyrimo duomenimis, nepadaryta.
Prokuroro priimtas nutarimas, kuriuo atsisakyta leisti susipažinti su visais ikiteisminio
tyrimo duomenimis ar jų dalimi ar daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus, gali
būti apskųstas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Išnagrinėjus tokį skundą ikiteisminio tyrimo teisėjo
priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama (BPK 181 straipsnio 1 dalis). Pavyzdžiui, kasacinėje
nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-370/2008 konstatuotas tinkamas BPK 181 straipsnio
nuostatų įgyvendinimas, nes įtariamajam buvo užtikrinta galimybė apskųsti prokuroro priimtą
nutarimą, be to, vėliau jis su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino baigus ikiteisminį tyrimą:
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad R. M. 2004 m. sausio 6 d. pateikė prašymą Klaipėdos
apygardos prokuratūrai leisti jam ir jo gynėjui susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga.
Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras M. N. 2004 m. sausio 9 d.
nutarimu įtariamojo R. M. prašymą atmetė ir nurodė tokio sprendimo motyvus. Prokuroro
nutarimą jis apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris 2004 m. sausio 28 d. nutartimi jo skundą
atmetė. Ši ikiteisminio tyrimo teisėjo priimta nutartis, kaip numatyta BPK 181 straipsnio 1 dalyje,
neskundžiama. Baigus ikiteisminį tyrimą R. M. buvo pateikta susipažinti visa bylos medžiaga ir jis
su ja susipažino, tą patvirtina 2005 m. spalio 7–10 d. protokolai.
Prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų,
pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, paskelbia įtariamajam, o jo
gynėjui praneša, kad ikiteisminis tyrimas baigtas ir jie turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo
medžiaga ir pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą (BPK 218 straipsnio 1 dalis). Kai
ikiteisminį tyrimą ar daugumą jo veiksmų atliko ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras gali
jam pavesti atlikti BPK 218 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus veiksmus, be kita ko, pranešti apie
ikiteisminio tyrimo pabaigą ir teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (BPK 218
straipsnio 4 dalis). Tokia situacija matyti, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-51/2006, kurioje nustatyta, kad minėtus veiksmus atliko ne prokuroras, o ikiteisminio
tyrimo pareigūnas:
BPK 218 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įtariamasis turi teisę per prokuroro nustatytą
terminą pateikti prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Anksčiau nurodytus
veiksmus prokuroro pavedimu gali įvykdyti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atlikęs daugumą
ikiteisminio tyrimo veiksmų (BPK 218 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje ši procesinė
taisyklė buvo taikoma. Ikiteisminio tyrimo pareigūnė 2005 m. sausio 31 d. įvykdė procesinę
pareigą paskelbti įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir išaiškinti jo teisę susipažinti su
ikiteisminio tyrimo medžiaga (BPK 218 straipsnio 1 dalis, BPK 45 straipsnis). Įtariamajam buvo
išaiškinta, kad suimtojo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga turi jo gynėjas, o
atsisakius gynėjo – įtariamasis (BPK 181 straipsnio 3 dalis). P. K. pageidavo, kad su ja
 13

susipažintų gynėja. Kasatoriaus gynėja per prokuroro nustatytą terminą susipažino su visa
ikiteisminio tyrimo medžiaga, papildymų ir prašymų dėl jos neturėjo.
Jei prokuroras, laikydamasis BPK 218 straipsnio 1 dalies reikalavimų, paskelbia apie
ikiteisminio tyrimo pabaigą, įtariamojo ar jo gynėjo prašymai leisti susipažinti su ikiteisminio
tyrimo medžiaga turi būti tenkinami.
Susipažinimo su baudžiamąja byla teisme tvarka nustatyta BPK 237 straipsnyje, pagal
kurio 1 dalį, be kitų proceso dalyvių, kaltinamasis ar jo gynėjas nuo bylos gavimo teisme dienos
turi teisę susipažinti su papildomai gauta po kaltinamojo akto surašymo, o per teisėjo nustatytą
terminą – ir su kita bylos medžiaga ir daryti jos išrašus ar kopijas. Kadangi BPK atskirai nenustato
susipažinimo su bylos medžiaga apeliacinio proceso metu tvarkos, šie klausimai sprendžiami pagal
analogiją taikant BPK 237 straipsnį. Šiame straipsnyje nenurodyti konkretūs tokio procesinio
veiksmo atlikimo terminai, todėl apeliacinės instancijos teismas susipažinimo su byla terminus
nustato atsižvelgdamas, be kita ko, į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme terminus
(BPK 321 straipsnis). Toks aiškinimas išplaukia iš kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr.
2K-633/2007:
Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė
BPK 237 ir 240 straipsniuose numatytą kaltinamojo gynėjo teisę susipažinti su byla, nes nurodyti
straipsniai reglamentuoja ne apeliacinės instancijos, o pirmosios instancijos teismo veiksmus.
BPK 240 straipsnio 2 dalyje numatytas dvidešimties dienų terminas reiškia ne terminą, kuris
skiriamas proceso dalyviams, tarp jų ir gynėjui susipažinti su bylos medžiaga, o terminą, per kurį
byla turi būti pradėta nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK skyriuose, reglamentuojančiuose
bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, nėra straipsnių, reglamentuojančių susipažinimą su
bylos medžiaga šiame teisme. Savaime suprantama, tai nereiškia, kad BPK draudžia susipažinimą
su bylos medžiaga šioje proceso stadijoje. Prireikus susipažinti su bylos medžiaga apeliacinės
instancijos teisme, pagal analogiją taikomas BPK 237 straipsnis. Šiame straipsnyje konkretūs
terminai susipažinti su byla, kuriuos teismas turėtų suteikti proceso dalyviams, nenumatyti, todėl
juos riboja tik BPK 321 straipsnyje nustatyti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
terminai. Apeliacinės instancijos teismui gavus nuteistojo L. L. gynėjo advokato A. K. prašymą
atidėti bylos nagrinėjimą, kuriame jis nurodė, kad iki gegužės 22 dienos jis bus išvykęs, byla buvo
paskirta nagrinėti gegužės 28 d. Savo apimtimi byla, kurioje nuteistas L. L., nėra didelė, todėl
likusio laiko visiškai turėjo užtekti susipažinti su jos medžiaga.
Įtariamojo (kaltinamojo) teisės į teisingą bylos nagrinėjimą įgyvendinimas laikytinas
tinkamu ir tais atvejais, kai pagal BPK nustatytą tvarką su ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga
susipažįsta jo gynėjas2. Kaip antai, BPK numato, kad tais atvejais, kai įtariamasis (kaltinamasis)
yra suimtas, teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga, taip pat daryti jos išrašus ar
kopijas turi jo gynėjas, o atsisakius gynėjo – įtariamasis (kaltinamasis) (BPK 181 straipsnio 3 dalis,
237 straipsnio 2 dalis). Gynėjas su ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga turi supažindinti
įtariamąjį (kaltinamąjį). Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-581/2005,
atsižvelgus į tai, kad su bylos medžiaga buvo susipažinęs tik gynėjas, bet nesupažindintas
kaltinamasis, konstatuotas esminis BPK pažeidimas:
Kasatorius teisus teigdamas, kad buvo pažeista BPK 237 straipsnio 2 dalis, nes jam
nebuvo suteikta galimybė susipažinti su bylos medžiaga. 2004 m. spalio 26 d. bylą perdavus
teismui V. K. ne vieną kartą prašė suteikti galimybę susipažinti su visa bylos medžiaga. Telšių
rajono apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 4 d. priėmė nutartį atmesti tokį jo prašymą, nes su
bylos medžiaga pavesta susipažinti advokatei L. L. ir apie bylos medžiagą informuoti kaltinamąjį.
2004 m. lapkričio 19 d. advokatė L. L. informavo V. K., išsiųsdama paštu pranešimą, kad ji
susipažino su bylos medžiaga <...>. Šios advokatės 2004 m. lapkričio 19 d. pranešime Telšių
rajono apylinkės teismo teisėjai V. L. nurodyta, kad ji su bylos medžiaga susipažino ir apie tai
informavo V. K. <...>. Byloje taip pat yra Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. lapkričio
17 d. raštas, kuriame nurodyta, kad V. K. skundžiasi, jog jį ginantis advokatas neįvykdė BPK 181

2
Pavyzdžiui, EŽTT 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Kamasinski prieš Austriją, peticijos Nr. 9783/82; 2005
m. vasario 1 d. sprendimas byloje Frangy prieš Prancūziją, peticijos Nr. 42270/98.
 14

straipsnio 3 dalies, 237 straipsnio 2 dalies reikalavimų. 2004 m. lapkričio 30 d. V. K. teisiamajame

posėdyje pareiškė nesutinkąs, kad jį gintų advokatė L. L., nurodė, kad ginsis pats, ir prašė leisti
susipažinti su bylos medžiaga. Teismas atsisakymą gynėjo protokoline nutartimi ir 2004 m.
lapkričio 30 d. nutartimi jo prašymą leisti susipažinti su bylos medžiaga atmetė, nurodydamas,
kad teismas gynėja paskyrė L. L., kuri yra susipažinusi su bylos medžiaga ir apie tai informavusi
teismą. V. K. 2004 m. gruodžio 2 d. vėl pareiškus tokį patį prašymą, 2004 m. gruodžio 9 d.
nutartimi toks prašymas pakartotinai atmestas nurodant, kad advokatė L. L. yra susipažinusi su
bylos medžiaga ir apie tai informavusi teismą. 2004 m. gruodžio 13 d. V. K. vėl pateikė prašymą
susipažinti su byla. 2004 m. gruodžio 29 d. protokoline nutartimi teismas prašymą atmetė,
nurodydamas, kad jeigu kaltinamasis yra suimtas, su byla susipažįsta jo gynėjas.
Pagal bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusią
BPK 237 straipsnio 2 dalį, jeigu kaltinamasis yra suimtas, su byla susipažįsta jo gynėjas,
neturinčiam gynėjo kaltinamajam gynėją paskiria teismas. Susipažinęs su byla, gynėjas apie bylos
medžiagą informuoja kaltinamąjį ir apie tai praneša teismui. Iš minėtų duomenų matyti, kad
teismas suimtam V. K. paskyrė gynėją advokatę L. L., kuri kaltinamajam išsiuntė paštu pranešimą
apie tai, kad ji susipažino su bylos medžiaga ir apie tai informavo teismą. Tačiau byloje nėra
duomenų, kad gynėja supažindino kaltinamąjį su visa bylos medžiaga, kaip to reikalauja BPK 237
straipsnio 2 dalies norma. Teismas savo nutartyse atmesti kaltinamojo prašymą leisti susipažinti
su byla taip pat nenurodo, kad gynėja supažindino V. K. su bylos medžiaga, o tik tai, kad ji pati
susipažinusi su bylos medžiaga.
Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios
instancijos teisme buvo pažeista kasatoriaus procesinė teisė susipažinti su bylos medžiaga ir tai
laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio buvo suvaržyta kaltinamojo
teisė į gynybą. Taip pat pažymėtina, kad esant suimto kaltinamojo pageidavimui pačiam
susipažinti su bylos medžiaga ir tokio prašymo netenkinimas prieštarauja BPK 22 straipsnio 3
dalyje įtvirtintai kaltinamojo teisei susipažinti teisme su byla.
A. K. savo apeliaciniame skunde ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme taip
pat buvo nurodęs, kad jam nesuteikta galimybė susipažinti su bylos medžiaga. Apygardos teismas,
atsakydamas į šį apelianto argumentą, nutartyje neteisingai konstatavo, kad gynėja L. L.,
susipažinusi su byla, apie bylos medžiagą informavo V. K., nes byloje duomenų, kad V. K. buvo
supažindintas su bylos medžiaga, nėra. Taip pasielgdamas apeliacinės instancijos teismas ne tik
neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo,
bet ir pats tokį pažeidimą padarė, todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, kad
šis pažeidimas būtų pašalintas.
BPK nenumato pareigos ikiteisminio tyrimo metu prokurorui, o bylą nagrinėjant teisme
– teismui savarankiškai, savo nuožiūra ir iniciatyva pateikti medžiagą įtariamajam (kaltinamajam)
susipažinti. Ši teisė yra įgyvendinama vadovaujantis BPK nuostatomis (BPK 181, 218, 237 ir
kt. straipsniai), todėl įtariamasis (kaltinamasis), norėdamas susipažinti su ikiteisminio tyrimo
(bylos) medžiaga, turi pats pateikti prašymą prokurorui ar teismui. Aktualu ir tai, kad BPK 45
straipsnyje numatytas įpareigojimas teisėjui, prokurorui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui išaiškinti
proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Teisė susipažinti
su ikiteisminio tyrimo medžiaga įtariamajam yra išaiškinama ikiteisminio tyrimo metu (BPK 21
straipsnio 4 dalis, 187 straipsnio 1 dalis), o teisė susipažinti su bylos medžiaga kaltinamajam –
teisiamojo posėdžio metu (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 268 straipsnis). Tai, kad susipažinti su
ikiteisminio tyrimo medžiaga yra būtinas BPK nustatyta tvarka paduotas prašymas, atkreiptas
dėmesys, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-746/2017:
<...> pagal baudžiamojo proceso įstatymą susipažinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga
yra proceso dalyvių, tarp jų ir įtariamojo, teisė. Prokuroras neprivalo imtis kokių nors veiksmų ar
iniciatyvos, kad proceso dalyviai, tarp jų ir įtariamasis, šia teise naudotųsi. Taigi proceso dalyvis,
tarp jų ir įtariamasis, norėdamas pasinaudoti jam baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teise
susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, su prašymu turi kreiptis į ikiteisminį tyrimą
kontroliuojantį prokurorą. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos matyti, kad kasatorius ikiteisminio
 15

tyrimo metu baudžiamąją bylą kontroliuojančiam prokurorui nepateikė prašymų susipažinti su

visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ar jos dalimi, o 2016 m. birželio 2 d. paskelbus jam apie
ikiteisminio tyrimo pabaigimą nurodė nepageidaujantis susipažinti su ikiteisminio tyrimo
medžiaga. Kartu kasatoriaus skundo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriui
ikiteisminio tyrimo metu tiek prieš atliekant su juo procesinius veiksmus, tiek pareiškiant jam
įtarimus buvo išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos įtariamojo teisės, tarp jų ir teisė
apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei
sprendimus, tačiau jis tokia savo teise nepasinaudojo.
Jei įtariamasis (kaltinamasis), kuriam BPK nustatyta tvarka buvo pateikta susipažinti
ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga, atsisako tą padaryti, prokuroras ar teismas neprivalo jo
supažindinti su pateikta medžiaga (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-
17-696/2016, 2K-165-648/2015, 2K-198/2011). Tokios pozicijos laikytasi, pavyzdžiui, kasacinėje
nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-696/2016:
Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo leista susipažinti su
ikiteisminio tyrimo medžiaga. Bylos duomenys patvirtina, kad 2013 m. birželio 12 d.,
vadovaujantis BPK 218 straipsnio 1 dalies nuostatomis, dalyvaujant advokatui V. Š., buvo
paskelbta E. V. apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą ir išaiškinta teisė susipažinti su ikiteisminio
tyrimo medžiaga, tačiau E. V. atsisakė skaityti paskelbimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą
protokolą, jo nepasirašė ir atsisakė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Taip pat E. V.
atsisakė priimti ir prokuroro siųstą kaltinamojo akto nuorašą.
Pradėjus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, pirmojo teisiamojo posėdžio metu
E. V. pareiškus pretenzijas, kad ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo leista susipažinti su
ikiteisminio tyrimo medžiaga, bylą nagrinėjanti teisėja protokoline nutartimi nusprendė daryti
vienos dienos pertrauką ir suteikti E. V. galimybę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga.
Tačiau iš Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyresniojo postinio
2013 m. rugsėjo 23 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad teismo patalpose E. V. pateikus bylą
susipažinti, šis jos neatsivertė, motyvuodamas tuo, jog pateikta byla yra ne jo.
Nuteistasis, tvirtindamas, kad nėra susipažinęs su byla, apeliacinės instancijos teisme
reikalavo pateikti jam visos bylos kopiją. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė patenkinti jo
prašymą iš dalies, t. y. už nustatytą mokestį pateikti tik bylos dokumentų kopijas, o byloje esančių
nuteistojo prašymų ir skundų kopijų nedaryti. Tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje žodžiu,
tiek 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje teismas išaiškino nuteistajam, kad pagal Kauno apygardos
teismo pirmininko įsakymu nustatytą tvarką bylos dokumentų kopijas norintis gauti proceso
dalyvis turi iš anksto susimokėti už kiekvieną lapą pagal nustatytus įkainius, tačiau E. V. nepateikė
kvito, patvirtinančio apie pinigų pervedimą į teismo depozitinę sąskaitą, dėl to kopijos jam nebuvo
pateiktos.
Taigi šie duomenys nepatvirtina nuteistojo teiginių, kad visose bylos proceso stadijose
buvo suvaržyta jo teisė susipažinti su bylos medžiaga, priešingai – tiek ikiteisminio tyrimo, tiek
teisminio bylos nagrinėjimo metu suteikus galimybę susipažinti su byla, E. V. sąmoningai ja
nepasinaudojo.
Ar įtariamojo (kaltinamojo) teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga
buvo realiai užtikrinta, sprendžiama, be kita ko, pagal tai, ar jam buvo sudarytos objektyvios
galimybės susipažinti su ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga, ar jis pats objektyviai tam turėjo
galimybę, ar šiam veiksmui buvo skirta pakankamai laiko, ar su medžiaga buvo iš tiesų
susipažinta, jei ne, kokios priežastys tą nulėmė, ir pan. Kaip antai, kasacinėje nutartyje
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-320/2011, atsižvelgus į visumą priemonių, kurių imtasi įgyvendinant
E. Č. teisę susipažinti su bylos medžiaga ir paties kaltininko veiksmus, konstatuota, kad jis tokia
teise pasinaudojo ir ją visiškai realizavo:
Nuteistasis ir jo gynėjas kasaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad prokuroras ir
teismai, neleisdami E. Č. susipažinti su visa byla, esmingai pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą bei
rungimosi principą. Šie kasacinių skundų argumentai <...> nepagrįsti. Iš byloje esančio 2010 m.
gegužės 31 d. paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokolo matyti, kad
 16

Kauno m. Santakos policijos komisariato tyrėja R. R., vadovaudamasi BPK 218 straipsniu,
įtariamajam E. Č. paskelbė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pabaigtas ir jis turi
teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Pasirašydamas protokolą E. Č. pareiškė, kad
susipažinti su bylos medžiaga pageidauja per protingus ir realius terminus, be to, patvirtino gavęs
bylos, kurią sudaro 202 lapai, kopiją. Tenkinant įtariamojo prašymą, susipažinimo su bylos
medžiaga terminas prailgintas. Nuteistojo teiginius, kad nebuvo supažindintas su bylos medžiaga,
paneigia jo paties įrašai 2010 m. birželio 2 d. visos bylos pateikimo susipažinti protokole bei tą
pačią dieną rašytas prašymas Kauno m. apylinkės prokurorei R. M. Iš jų matyti, kad kasatorius
turėjo pakankamai laiko ne tik susipažinti su bylos medžiagos originalu, bet ir sutikrinti ją su bylos
kopija ir pateikti dėl to savo pastabas. Nebuvo kliūčių E. Č. susipažinti ir su vaizdo medžiaga,
tačiau tai padaryti kasatorius net kelis kartus atsisakė. Taigi nuteistojo E. Č. teisės, numatytos
BPK 218 straipsnio 1 ir 2 dalyse, nebuvo suvaržytos. Be to, su visa bylos medžiaga bei prie jos
pridėtomis vaizdo kasetėmis susipažino E. Č. gynėjas V. K., tad kaltinamojo teisė į gynybą buvo
užtikrinta tinkamai.
Minėtais objektyvios galimybės ir pakankamo laiko kriterijais vadovaujamasi taip pat tais
atvejais, kai su ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga BPK nustatyta tvarka susipažįsta įtariamojo
(kaltinamojo) gynėjas:
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d.
nutartimi (BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu) P. N. ginti buvo paskirta advokatė A. G., kuri
orderį išrašė tą pačią dieną – 2015 m. vasario 10 d. Šio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartimi
P. N. baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir paskirtas jos
nagrinėjimo laikas – 2015 m. vasario 10 d. 13.30 val. Iš 2015 vasario 10 d. teisiamojo posėdžio
protokolo matyti, kad bylos nagrinėjimas teisme prasidėjo 13.50 val. Pažymėtina ir tai, kad tuo
metu baudžiamoji byla buvo nedidelės apimties (1 tomas, 163 lapai), joje nebuvo keliami itin
sudėtingi teisės taikymo ir aiškinimo klausimai. Be to, 2015 m. vasario 10 d. teisiamajame
posėdyje baudžiamoji byla nebuvo išnagrinėta, buvo paskelbta pertrauka daugiau kaip mėnesiui,
t. y. iki 2015 m. kovo 18 d. 11.00 val. teisiamojo posėdžio, kur kaltinamąjį vėl gynė ir jo interesams
atstovavo ta pati advokatė A. G. Iš to darytina išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog nuteistąjį ginti
paskirta advokatė nebuvo susipažinusi ar objektyviai neturėjo galimybės ar pakankamai laiko
susipažinti su P. N. baudžiamąja byla. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad
kaltinamasis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pastabų dėl teikiamos teisinės
pagalbos kokybės, kad jam paskirta gynėja būtų netinkamai atlikusi savo pareigas, nenurodė,
prašymo atsisakyti gynėjos ir paskirti kitą gynėją nepareiškė, nors procesinės teisės, numatytos
BPK 22 straipsnio 3 dalyje, jam buvo išaiškintos. Nuteistojo gynėja dalyvavo abiejuose
teisiamuosiuose posėdžiuose pirmosios instancijos teisme, palaikė kaltinamojo poziciją (kasacinė
nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-648/2016).
Įtariamojo (kaltinamojo) sąmoningas susipažinimo su ikiteisminio tyrimo (bylos)
medžiaga vilkinimas gali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu BPK 181, 218 ar 237 straipsniuose
numatytomis teisėmis. Tokia situacija, pavyzdžiui, konstatuota kasacinėje nutartyje
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-320/2011:
2010 m. gegužės 31 d. suimtam įtariamajam E. Č. paskelbta apie ikiteisminio tyrimo
pabaigimą, nustatant terminą susipažinti su byla iki 2010 m. birželio 4 d. terminą, jis gavo
baudžiamosios bylos kopiją (beje, 2010 m. birželio 2 d. protokole pažymėjo, kad bylos originalas
atitinka kopiją). 2010 m. birželio 2 d. jis pareiškė, kad dar nesusipažinęs su medžiaga ir nežino,
kokius epizodus jis turėtų žiūrėti vaizdo kasetėse, be to, blogai jaučiasi, neturi laiko dėl užimtumo
kitoje byloje, todėl šiuo metu negali susipažinti su bylos medžiaga ir vaizdo kasetėmis, ir paprašė
leisti susipažinti su byla per 15 dienų. Prokuroro 2010 m. birželio 3 d. nutarimu nustatytas ilgesnis
susipažinimo su byla ir prašymams pateikti terminas – iki 2010 m. birželio 7 d. įskaitytinai. Tą
dieną pristatytas susipažinti su byla E. Č. pareiškė, kad susipažinti negali, nes nepašalinti jam
įteiktos bylos kopijos techniniai trūkumai, be to, jo gynėjas skuba į teismą, o jis pats blogai
jaučiasi. Prokuroro 2010 m. birželio 9 d. nutarimu toks E. Č. elgesys įvertintas kaip susipažinimo
su bylos medžiaga vilkinimas, nes jam du kartus buvo suteikta galimybė susipažinti su bylos
 17

medžiaga, tačiau jis jos per prokuroro nustatytą laiką neišnaudojo. Esant nustatytai situacijai
nuteistojo teisė susipažinti su byla nebuvo suvaržyta, o jo elgesys sąmoningai vilkinant
susipažinimą su ikiteisminio tyrimo medžiaga laikytinas piktnaudžiavimu BPK 218 straipsnyje
numatytomis teisėmis.

3. Įtariamojo (kaltinamojo) teisė pačiam apklausti liudytojus (nukentėjusiuosius) arba

prašyti, kad liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti

Įtariamojo (kaltinamojo) teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai
būtų apklausti, yra numatyta BPK 44 straipsnio 7 dalyje, taip pat Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies
d punkte, ir laikoma sudėtine teisės į teisingą procesą dalimi. Įtariamojo (kaltinamojo) teisė
apklausti liudytojus yra susijusi su įvairiuose BPK straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, tarp jų
ir su BPK 7 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 3 dalimi, 184 straipsnio 4 dalimi, 238 straipsniu, 270
straipsnio 1 dalimi, 324 straipsnio 2 dalimi ir kt. Šiuo aspektu aktualu tai, kad nukentėjusysis yra
šaukiamas ir apklausiamas kaip liudytojas, išskyrus BPK numatytus ypatumus (BPK 185, 283
straipsniai).
Minėtoje Konvencijos nuostatoje įtvirtintas principas pagal EŽTT praktiką reiškia, kad
visi prieš kaltinamąjį liudijančio liudytojo parodymai turi būti kaltinamajam dalyvaujant tiesiogiai
ištirti teismo posėdyje. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos neturi pažeisti gynybos teisių,
t. y. kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti tokius parodymus ir
pateikti liudytojui klausimų tuo metu, kai jis duoda parodymus ikiteisminio tyrimo metu, arba
vėlesnėje baudžiamojo proceso stadijoje3. Paprastai teisės pačiam apklausti liudytojus arba prašyti,
kad liudytojai būtų apklausti, suvaržymu nelaikoma situacija, kai kaltinamasis ikiteisminio tyrimo
metu neturėjo galimybės pats apklausti liudytojo ar prašyti, kad liudytojas būtų apklaustas, tačiau
tai galėjo padaryti nagrinėjant bylą teisme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose
Nr. 2K-211-489/2016, 2K-23-976/2015, 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-539-976/2015,
2K-454/2013, 2K-7-48/2009, 2K-264/2008).
Apie būtinumą užtikrinti minėtą įtariamojo (kaltinamojo) procesinę teisę savo nutartyse
ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys
baudžiamosiose bylose Nr. 2K-6/2009, 2K-102/2009, 2K-476/2013, 2K-115/2014). Kaip antai,
kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115/2014 pripažinta, kad kaltinamajam
baudžiamajame procese neužtikrinus teisės pačiam užduoti klausimus kaltinimo liudytojams buvo
padarytas esminis BPK pažeidimas:
Nagrinėjamojoje byloje kaltinamojo A. B. teisė apklausti kaltinimo liudytojus
(nukentėjusiuosius) nebuvo užtikrinta. A. B. šioje byloje nuteistas už tai, jog viešai raštu užgauliai
pažemino teisingumą vykdančias (duomenys neskelbtini) r. apylinkės teismo teisėjas J. B., L. D. ir
L. T. dėl jų veiklos. L. D. ir J. B. pripažintos byloje nukentėjusiosiomis <...>. Svarbiais įrodymais
šioje byloje laikytini ir liudytojos J. P. (teisėjos, kuri inicijavo baudžiamąjį procesą prieš A. B.),
taip pat nukentėjusiosios statusą turinčios R. M. (antstolės) parodymai. Visų šių asmenų
parodymai yra tiesiogiai susiję su aplinkybėmis, kuriomis ir dėl kurių buvo rodoma nepagarba
teismui. Kita vertus, proceso metu A. B. turėjo galimybių užduoti klausimus tik nukentėjusiajai L.
D., kuri buvo apklausta teismo posėdyje. Tuo tarpu J. B., L. T., J. P. ir R. M. buvo apklaustos
ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo, jų parodymai teismo posėdyje buvo paskelbti vadovaujantis BPK
276 straipsnio 4 dalies pagrindu. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios liudytojos ir nukentėjusiosios
prašė teismo bylą nagrinėti joms nedalyvaujant, vadovautis jų parodymais, duotais ikiteisminio
tyrimo metu. Neatvykus šioms liudytojoms ir nukentėjusiosioms, teismas bylą išnagrinėjo joms
nedalyvaujant. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad, teisėjai paskelbus minėtų asmenų
ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamasis išsakė norą, jog visi šie asmenys būtų
apklausti teismo salėje kaip to reikalauja procesas, taip pat pareiškė apie savo teisę tiesiogiai

3
Pavyzdžiui, Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę
Karalystę, peticijų Nr. 26766/05, 22228/06, § 118; 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą,
peticijos Nr. 17095/02.
 18

užduoti jiems klausimus. Tokiam kaltinamojo prašymui pritarė ir jo gynėjas, tačiau teismas šiuos
prašymus atmetė <...>.
Pažymėtina, kad A. B. pareikšto kaltinimo pobūdis suponuoja būtinumą įvertinti ne tik
objektyvią formą, kuria teismui buvo demonstruojama nepagarba (šiuo atveju rašytinis
pareiškimas), bet ir konkrečiai pažemintų ir įžeistų asmenų (liudytojų ir nukentėjusiųjų) subjektyvų
požiūrį į kaltinamojo veiksmus, kaip jie suprato A. B. teiginius ir kaip juos įvertino. Tai svarbu ne
tik išaiškinant visą padarytos veikos kontekstą, bet ir sprendžiant klausimą, ar išsakyti teiginiai iš
tiesų traktuotini kaip užgaulus pažeminimas, ar jie negali būti įvertinti kaip mažareikšmė veika,
ar kaltinamasis, išsakydamas juos, turėjo atitinkamą tyčią pažeminti teisėjus, ar nėra pagrindo
veiką traktuoti kaip teismo negerbimą, užtraukiantį administracinę atsakomybę (Administracinių
teisės pažeidimų kodekso 186(1) straipsnis), ir pan. Todėl kaltinamojo A. B. išsakytas pageidavimas
tiesiogiai užduoti klausimus minėtiems asmenims šiuo atveju nevertintinas kaip formalus ir
neturintis reikšmės bylai teisingai išspręsti.
Teismas, nusprendęs netenkinti kaltinamojo ir jo gynėjo prašymų apklausti teismo
posėdyje minėtas liudytojas ir nukentėjusiąsias, suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises
(BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šio procesinio pažeidimo neištaisė,
o atsakydamas į apeliacinio skundo atitinkamą argumentą, klaidingai nurodė, kad A. B. šių
asmenų į teismo posėdį iškviesti neprašė, nors teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad toks
prašymas buvo pateiktas, teismo svarstytas ir atmestas <...>. Tai vertintina kaip pareigos
patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neįvykdymas (BPK 320 straipsnis
3 dalis) ir šis pažeidimas pripažintinas esminiu.
Savanoriškas, tinkamai procesine tvarka išreikštas ir įformintas suimto įtariamojo
atsisakymas dalyvauti prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo
apklausoje bei atsisakymas pasinaudoti teise reikalauti, kad tokioje apklausoje dalyvautų
įtariamojo gynėjas, netrukdo apklausti liudytojo, o tokios apklausos būdu gautus duomenis teisme
pripažinti įrodymais. Šiuo aspektu pasisakyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-
P-221/2008:
<...> baudžiamojo proceso įstatyme nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo, kuris tokiose
situacijose, kai įtariamieji pagal BPK 184 straipsnio 4 dalį turi teisę dalyvauti ikiteisminio tyrimo
teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje, tačiau atsisako tokia teise pasinaudoti, nustatytų
prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigą pakartotinai pranešti įtariamajam ar jo gynėjui apie
tokios apklausos vietą ir laiką. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato ir priverstinio
įtariamojo pristatymo į prokuroro prašymu BPK 184 straipsnio tvarka ikiteisminio tyrimo teisėjo
atliekamą liudytojo apklausą.
Sistemiškai aiškinant BPK 184 straipsnio nuostatas, pažymėtina, kad suimto įtariamojo
pristatymas į prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą apklausą būtinas tada, kai
toks įtariamasis pareiškia norą dalyvauti minėtoje apklausoje. Tokiu atveju be įtariamojo
dalyvavimo atlikta apklausa būtų neteisėta, o jos rezultatai niekiniai. Tačiau, jei suimtas
įtariamasis sąmoningai, savo valia pareiškia nenorą dalyvauti tokioje apklausoje, jis negali būti
prievarta verčiamas pasinaudoti tokia savo teise. Kita vertus, savanoriškas, tinkamai procesine
tvarka išreikštas ir įformintas suimto įtariamojo atsisakymas dalyvauti prokuroro prašymu
ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje negali tapti kliūtimi atlikti šį labai
svarbų procesinį veiksmą ir gauti faktinius duomenis byloje, o jį atlikus be suimto įtariamojo
dalyvavimo, gautus faktinius duomenis teisme pripažinti įrodymais. Tokią BPK 184 straipsnio
nuostatų dėl suimto įtariamojo dalyvavimo ar nedalyvavimo prokuroro prašymu ikiteisminio
tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje sampratą ir interpretaciją suponuoja ir tai, kad
BPK 184 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtinta įtariamojo – suimto ar laisvėje esančio – teisė, o ne
pareiga dalyvauti tokioje apklausoje. Suprantama, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą
įtariamieji turi ne tik žinoti apie tokios apklausos vietą ir laiką, bet jiems turi būti ir sudarytos
realios galimybės tokia teise pasinaudoti. Tais atvejais, kai suimtas įtariamasis atsisako dalyvauti
prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje ir kartu
nepareiškia noro, kad šioje apklausoje dalyvautų jo gynėjas, iš baudžiamojo proceso įstatymo
 19

nekyla pareiga prokurorui atskirai kviesti tokioje apklausoje dalyvauti suimto įtariamojo gynėją.
Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą tokiais atvejais atlikta minėta liudytojo apklausa
ir jos rezultatai dėl to, kad vykdant suimto įtariamojo valią joje nedalyvavo nei pats suimtas
įtariamasis, nei jo gynėjas, negali būti laikomi neteisėtais ir niekiniais. <...>
Tais atvejais, kai kaltinamajam sudaromos realios galimybės dalyvauti liudytojo
apklausoje, tačiau kaltinamasis tokia galimybe savo valia nepasinaudoja, EŽTT jurisprudencijoje
laikoma, kad kaltinamasis iš esmės „nebyliai pritarė“ tokiai apklausai. Kartu pabrėžtina, kad
ikiteisminio tyrimo metu gautų parodymų panaudojimas savaime neprieštarauja Konvencijos 6
straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto nuostatoms, jei kaltinamajam buvo sudaryta tinkama ir
pakankama proga ginčyti tokius parodymus tuo metu, kai jie duodami arba vėliau procese (žr.,
pavyzdžiui, 2001 m. gruodžio 20 d. sprendimą byloje P.S. prieš Vokietiją, peticijos Nr. 33900/96;
2005 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Accardi ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 30598/02; 2006
m. balandžio 20 d. sprendimą byloje Carta prieš Italiją, peticijos Nr. 4548/02; 2001 m. vasario 27
d. sprendimą byloje Lucà prieš Italiją, peticijos Nr. 33354/96).
Iš bylos medžiagos matyti, kad V. B. bei G. R. apie ikiteisminio tyrimo teisėjo prokuroro
prašymu atliekamą A. K. apklausą buvo pranešta laiku ir tinkamai, pasiūlyta joje dalyvauti.
Tačiau V. B. ir G. R. niekieno neverčiami, savarankiškai atsisakė dalyvauti šioje apklausoje. Tai
patvirtina byloje esantys V. B. ir G. R. pasirašyti 2005 m. kovo 18 d. protokolai dėl atsisakymo
dalyvauti A. K. apklausoje. Šiuose protokoluose taip pat nurodyta, kad įtariamieji nepageidauja,
jog A. K. apklausoje jiems atstovautų paskirtas gynėjas. Vadinasi, V. B. ir G. R. atsisakymas
patiems dalyvauti liudytojo A. K. apklausoje ar tai, kad jų interesus minėtoje apklausoje gintų
advokatas, įforminta laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
Taigi, kaip minėta, pagal baudžiamojo proceso įstatymą įtariamiesiems tinkamai ir laiku
pranešus apie tokią apklausą ir jiems atsisakius joje dalyvauti, suimti įtariamieji neprivalo būti
pristatyti į ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą liudytojo apklausą, todėl jų nedalyvavimas tokioje
apklausoje savaime negali būti laikomas teisės į gynybą pažeidimu. Pažymėtina ir tai, kad V. B. ir
G. R. neprašė atidėti liudytojo A. K. apklausos, jokių klausimų raštu šiam liudytojui nepateikė,
neprašė padaryti šios apklausos garso, vaizdo įrašų, kurie leistų įsitikinti atliekamos apklausos
teisingumu, nepareiškė ir kitų prašymų. V. B. ir G. R. pasinaudojo ir savo teise atsisakyti gynėjo.
Tai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, buvo tinkamai užfiksuota (BPK 52
straipsnio 1 dalis). Todėl tai, kad liudytojo A. K. apklausoje nedalyvavo įtariamųjų gynėjai, negali
būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu, o kartu tai reiškia, kad tokiu atveju apie ikiteisminio tyrimo
teisėjo atliekamos liudytojo apklausos vietą ir laiką gynėjas neprivalėjo būti informuotas. <...>
ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje liudytojo A. K. apklausoje nebuvo pažeisti BPK 184 straipsnio
4 dalies reikalavimai. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai rėmėsi šiais
parodymais, pripažindamas G. R. ir V. B. kaltais nužudžius R. P.
BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas yra tiesiogiai susijęs su lygių teisių
aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese užtikrinimu. Pagal jį kaltinimo ir gynybos šalys bylos
nagrinėjimo teisme metu, be kitų, turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus ir
pateikti prašymus. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte taip pat nurodoma, kad kaltinamasis
turi teisę į tai, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis kaip ir
kaltinimo liudytojai. Šis punktas teisę spręsti, ar tikslinga iškviesti tam tikrus liudytojus,
pirmiausia palieka nacionaliniams teismams. Jame nėra nuostatos, kad būtina iškviesti ir apklausti
absoliučiai visus ar kiekvieną iš kaltinamojo (jo gynėjo) nurodytų liudytojų, taip pat nėra taisyklių,
reglamentuojančių, kaip vertinti tokių liudytojų parodymus jų teisingumo aspektu (įrodymų
vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje). Todėl šiuo aspektu svarbu, kad būtų
užtikrinta proceso šalių lygybė apklausiant liudytojus ir kad kaltinamasis neatsidurtų nepalankioje
padėtyje, palyginus su kaltinimą palaikančia šalimi (pavyzdžiui, EŽTT 2006 m. liepos 13 d.
sprendimas byloje Popov prieš Rusiją, peticijos Nr. 26853/04, § 176–177). Ši konvencijos
nuostata įgyvendinama bylą nagrinėjančiam teismui motyvuotai įvertinus būtinybę apklausti
atitinkamą gynybos liudytoją ir, jeigu reikia, tokią apklausą atliekant. Kaltinamojo prašymas
apklausti gynybos liudytojus negali būti atmetamas nemotyvuotai, jo tinkamai neišsprendus.
 20

Pavyzdžiui, į tai atkreipus dėmesį kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2009,
konstatuotas esminis BPK pažeidimas, suvaržęs asmens teisę į gynybą:
<...> nuteistasis R. M., paduodamas apeliacinį skundą, prašė atlikti įrodymų tyrimą ir
apklausti liudytojus, neapklaustus pirmosios instancijos teismo posėdyje, t. y. T. Ž. ir L. R. To
paties (tik praplėsdamas liudytojų sąrašą) apeliantas prašė ir apeliacinės instancijos teismo
posėdyje, paaiškinęs kodėl yra svarbu išklausyti atitinkamus liudytojus <...>. Teismas,
atmesdamas prašymą, svarių argumentų nenurodė, o tik apsiribojo teiginiu, kad apeliantas turėjo
teisę apklausti liudytojus ikiteisminio tyrimo metu ir prašomi apklausti liudytojai gali būti
nuteistojo paveikti <...>. Kolegijos nuomone, tokia nepakankamai motyvuota, procesiškai ydinga
apeliacinės instancijos teismo nutartimi nebuvo tinkamai išspręstas nuteistojo (apelianto)
prašymas apklausti gynybos liudytojus. Pirma, rungtyniškai vykstančiame teismo procese
galimybė naudotis įstatyme numatytomis procesinėmis teisėmis kaltinamąjį, kaip ir įtariamąjį,
įgalina būti aktyviu proceso subjektu (BPK 7, 21, 22 straipsniai). Baudžiamojo proceso įstatymas
ne tik nustato priemones ir būdus, kuriais ginamasi nuo įtarimo ir kaltinimo, bet ir teisėsaugos
institucijų, teismo pareigą užtikrinti galimybę šiomis teisėmis pasinaudoti (BPK 10 straipsnis).
Taigi kasatoriui ikiteisminio tyrimo metu nepasinaudojus teise pareikšti prašymus apklausti
liudytojus, tokia teisė išliko bylą nagrinėjant teisme. Priešingai negu nurodyta apeliacinės
instancijos teismo protokolinėje nutartyje, šią teisę kaltinamajam (nuteistajam) garantuoja
baudžiamojo proceso įstatymas. Antra, siekiant užtikrinti išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimą, baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, kad teismas nagrinėdamas bylą turi
tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Vadinasi,
neapklausęs gynybos liudytojų ir tiesiogiai neištyręs jų parodymų apeliacinės instancijos teismas
negalėjo daryti išvados, jog apelianto prašomi apklausti liudytojai gali būti paveikti duoti šališkus
parodymus. Tai tik teismo išankstinė nuomonė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, šioje byloje motyvuotai neišsprendus nuteistojo R. M.
prašymo apklausti gynybos liudytojus, buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą, įtvirtintą BPK 10,
45 straipsniuose, 44 straipsnio 7 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 324 straipsnio 2 dalyje.
Aktualu tai, kad įtariamojo statusas baudžiamajame procese gali būti įgyjamas ne tik
įteikus asmeniui pranešimą apie įtarimą, bet ir jį sulaikius įtariant, kad jis padarė nusikalstamą
veiką (BPK 21 straipsnio 2 dalis). Įtariamojo teisė dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo
atliekamoje nukentėjusiojo apklausoje taip pat nėra siejama tik su pranešimo apie įtarimą jam
įteikimu (BPK 184 straipsnio 4 dalis). Dėl to ši teisė įtariamajam garantuojama nepriklausomai
nuo to, kokia procesine forma jam šis statusas buvo suteiktas. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2013 konstatuotas BPK 184 straipsnio 4 dalies pažeidimas, nes
asmeniui, sulaikytam įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, nebuvo užtikrintos teisės,
susijusios su liudytojo apklausa, tačiau šis pažeidimas nepripažintas esminiu, nes, be kitų
aplinkybių, nustatyta ir tai, kad galimybės jam ginčyti liudytojo parodymus ir pateikti jam
klausimus buvo sudarytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose:
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad
BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatos, įpareigojančios pranešti apie apklausą įtariamajam ir jo
gynėjui, nebuvo pažeistos, nes pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepilnametė nukentėjusioji buvo
apklausiama 2011 m. sausio 12 d., nuo 11.45 iki 13.30 val., t. y. tuo metu, kai A. J. dar nebuvo
įgijęs įtariamojo statuso, o pranešimas apie įtarimą A. J., kaip nurodyta įtariamojo apklausos
protokole, buvo įteiktas 2011 m. sausio 12 d., 16.10 val. Tačiau pažymėtina, kad įtariamojo
statusas gali būti įgyjamas ne tik įteikus asmeniui pranešimą apie įtarimą, bet ir jį sulaikius
įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką (BPK 21 straipsnio 2 dalis). Įtariamojo teisė dalyvauti
ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje nukentėjusiojo apklausoje taip pat nėra siejama tik su
pranešimo apie įtarimą jam įteikimu (BPK 184 straipsnio 4 dalis). Ši teisė, kurios įgyvendinimas
užtikrinamas, be kita ko, tinkamai pranešant įtariamajam ir jo gynėjui apie apklausą, suteikiama
įtariamajam nepriklausomai nuo to, kokia procesine forma jis įgijo šį statusą. Atsižvelgdama į tai,
kad A. J. buvo sulaikytas 2011 m. sausio 11 d. <...>, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jo teisė
 21

dalyvauti kitą dieną vykusioje nukentėjusiosios apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo
suvaržyta.
Vertindama BPK 184 straipsnio 4 dalies pažeidimo įtaką A. J. procesinėms teisėms ir
baudžiamojoje byloje priimtų teismų sprendimų teisingumui, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į
tai, kad šia BPK nuostata siekiama užtikrinti BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio
3 dalies d punkte įtvirtintą kaltinamojo teisę apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę,
kad šie liudytojai būtų apklausti. <...> Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti
gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama
galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo
metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (ibid). <...>
Nors nagrinėjamoje byloje neužtikrinus A. J. ir jo gynėjui galimybės dalyvauti
ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje nukentėjusiosios apklausoje jų teisė apklausti
nukentėjusiąją šioje baudžiamojo proceso stadijoje ir buvo suvaržyta <...>, kasatorius ir jo
gynėjas turėjo galimybę įgyvendinti šią teisę nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismuose. Taigi nėra pagrindo teigti, kad jiems kaip ir E. S. nebuvo suteikta galimybė ginčyti
prieš teisiamuosius asmenis duodamų nukentėjusiosios parodymų bei pateikti jai klausimų
vėlesnėje proceso stadijoje. Vadinasi, nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad nėra
pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo stadijoje padarytas BPK 184 straipsnio 4 dalies
pažeidimas būtų sukliudęs teismams priimti teisingus sprendimus, t. y. nėra esminis, dėl kurio
reikėtų keisti ar naikinti teismų nuosprendžius. <...> Apibendrinant darytina išvada, kad,
atsižvelgus į nagrinėjamų nusikaltimų pobūdį ir jų padarymo aplinkybes, nukentėjusiosios
socialinį pažeidžiamumą, įvertinus teisminio nagrinėjimo proceso eigą, nėra pagrindo teigti, kad
bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu buvo suvaržyta nuteistųjų ir jų
gynėjų teisė nukentėjusiajai užduoti klausimus.
Nuosprendis gali būti grindžiamas ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais liudytojo
parodymais, jei jis buvo apklaustas BPK 184 straipsnyje nustatyta tvarka ir šie parodymai buvo
paskelbti ir ištirti BPK 276 straipsnyje 1 dalyje nustatyta tvarka. Liudytojo parodymai, duoti
ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, pirmiausia panaudojami byloje esantiems
įrodymams patikrinti, jei šie parodymai buvo paskelbti ir ištirti BPK 276 straipsnio 4 dalyje
nustatyta tvarka.
Liudytojų, kurių kaltinamasis ar jo gynėjas negalėjo apklausti bylos nagrinėjimo teisme
metu, parodymai vertinami:
1) išsiaiškinus, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti
parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi (pavyzdžiui, dėl apklausos
teisme liudytojui būtų sukelta psichinė trauma ar atsirastų kitokių sunkių pasekmių4; liudytojas yra
miręs5; liudytojas nerandamas, nors buvo imtasi priemonių aktyviai jo paieškai6);
2) teismui ėmusis priemonių patikrinti liudytojo parodymus, taip pat nustačius, ar yra
pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą ir
tinkamai bei teisingai įvertinus tokio asmens parodymų patikimumą. Tokių garantijų, būtinų
siekiant užtikrinti bylos nagrinėjimo teisingumą, apimtis priklauso nuo nedalyvaujančio liudytojo
parodymų įrodomosios reikšmės (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-
211-489/2016, 2K-426-507/2016, 2K-295-507/2016, 2K-211-489/2016, 2K-539-976/2015, 2K-
23-976/2015, 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015).

4
Pavyzdžiui, 2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08; 2013 m. gruodžio
19 d. sprendimas byloje Rosin prieš Estiją, peticijos Nr. 26540/08; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo
byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10; 2014 m. vasario 11 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje
González Nájera prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61047/13.
5
Pavyzdžiui, Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę
Karalystę, peticijų Nr. 26766/05, 22228/06; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš
Italiją, peticijos Nr. 19874/92; 2006 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Bonev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 60018/00;
2009 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Mika prieš Švediją, peticijos Nr. 31243/06.
6
Pavyzdžiui, 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Gabrielyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 8088/05; 2006 m.
birželio 8 d. sprendimas byloje Bonev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 60018/00.
 22

EŽTT praktikoje įrodymai apibūdinami kaip lemiami remiantis šios sąvokos siaurąja
prasme, t. y. kaip tokios reikšmės ar svarbos įrodymai, kurie gali nulemti bylos baigtį. Tuo atveju,
kai liudytojo parodymus patvirtina kiti įrodymai, vertinimas, ar tokie parodymai yra lemiami,
priklauso nuo juos patvirtinančių įrodymų įrodomosios reikšmės. Kuo svaresni patvirtinantys
įrodymai, tuo mažiau tikėtina, kad teismo procese nedalyvaujančio liudytojo parodymai bus
traktuojami kaip lemiami (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-
Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05, 22228/06, § 131; kasacinė
nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).
Išdėstytų išaiškinimų kontekste kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, be
kita ko, dėl liudytojo parodymų, duotų kitoje baudžiamojoje byloje, panaudojimo galimybių. BPK
nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi
jie turi būti patikrinami bylą nagrinėjant teisme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose
bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-23-976/2015, 2K-601/2012, 2K-390/2009). Kasacinės instancijos
teismo praktikoje pažymėta, kad siekiant baudžiamajame procese panaudoti kitoje baudžiamojoje
byloje duotus liudytojo parodymus, turi būti užtikrintos kaltinamojo teisės, susijusios su liudytojo
apklausa. Šios teisės turi būti užtikrintos ir tais atvejais, kai teisės aktų nustatyta tvarka gaunami
duomenys iš užsienio valstybėje vykusio baudžiamojo proceso (kasacinė nutartis baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-36-693/2015). Todėl nepritartina praktikai, kai asmens kaltei pagrįsti panaudojami
kitoje byloje duoti liudytojo parodymai, kurie, nesant galimybės apklausti šį liudytoją
nagrinėjamoje byloje, yra teismo nepatikrinami. Tokia situacija matyti, pavyzdžiui, kasacinėje
nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-976/2015, kurioje konstatuotas esminis BPK
pažeidimas, suvaržęs kaltinamojo teisę pateikti klausimus kaltinimo liudytojui:
<...> siekiant naudoti kitoje baudžiamojoje byloje duotus liudytojo parodymus, turi būti
užtikrintos kaltinamojo teisės, susijusios su liudytojo apklausa (Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, taikomas kartu su šio straipsnio
1 dalimi, BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalys). Pažymėtina, kad vienas klausimų pateikimo liudytojui
tikslų yra patikrinti jo parodymus, siekiant atskleisti bet kokį jų nenuoseklumą (pavyzdžiui,
2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Rosin prieš Estiją, peticijos Nr. 26540/08). <...> Iš
nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams
nepavyko apklausti A. V., todėl prie ikiteisminio tyrimo medžiagos buvo pridėtas kaltinamasis
aktas, o vėliau ir nuosprendis iš kitos baudžiamosios bylos, nes šiuose procesiniuose
dokumentuose buvo užfiksuoti šio liudytojo parodymai, susiję su R. P. inkriminuota nusikalstama
veika, numatyta BK 223 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad A. V.
tikslinga apklausti kaip liudytoją, kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK, siekdamas išsiaiškinti, ar šiam
asmeniui dar tebėra paskelbta paieška. Gauta informacija, kad paieška nutraukta 2013 m. sausio
17 d., nustačius A. V. gyvenamąją vietą Šiauliuose, <...> vėliau (nuo 2013 m. vasario 4 d.)
gyvenamoji vieta deklaruota Vilniuje <...>. Teismas apie gautus duomenis informavo proceso
dalyvius, tačiau klausimo, ar kviesti šį liudytoją į teismo posėdį, nesvarstė; duomenų, kad
nurodytais adresais būtų siųsti šaukimai arba imtasi papildomų paieškos priemonių atsižvelgiant
į nustatytų adresų pobūdį <...> byloje nėra. A. V. teismo posėdyje nebuvo apklaustas. Pastebėtina,
kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas R. P. kaltę pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, teismo
nuosprendyje nesirėmė A. V. parodymais, nurodytais kitoje baudžiamojoje byloje surašytame
kaltinamajame akte.
Nuteistasis nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir jį apskundė apeliacine
tvarka. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK
223 straipsnio 1 dalį, R. P. tvirtino, kad šios nusikalstamos veikos nepadarė, nes visus įmonės
dokumentus išsaugojo ir juos perdavė naujajam bendrovės savininkui A. V. Šią aplinkybę,
apelianto teigimu, patvirtino A. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis teigė
gavęs UAB „R“ pažymėjimą ir kitus dokumentus, tačiau pirmosios instancijos teismas
teisiamajame posėdyje liudytojo A. V. neapklausė, todėl jo parodymai liko nepatikrinti. Tačiau
apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko ir A. V. parodymų teismo posėdyje taip
pat nepatikrino. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos
 23

teismo išvadai dėl R. P. kaltės padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą,
atsakydamas į pirmiau nurodytą apelianto argumentą, konstatavo, kad tokius nuteistojo
argumentus paneigia A. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai <...>. Taigi nagrinėjamoje
byloje apeliacinės instancijos teismas nuteistojo R. P. kaltei pagrįsti panaudojo A. V. parodymus,
kurie nebuvo patikrinti pirmosios instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
Iš bylos duomenų galima spręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas
liudytojo A. V. parodymus laikė svarbiais, tačiau nesiėmė pakankamų priemonių, kad A. V. būtų
apklaustas teisiamojo posėdžio metu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad taip pirmosios instancijos
teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes išsamiai ir nešališkai neištyrė
visų bylai reikšmingų aplinkybių. Šios klaidos apeliacinės instancijos teismas ne tik kad neištaisė,
bet padarė ir naujų BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo ir
neištyręs pirmosios instancijos teismo netirtų aplinkybių, savo nuosprendyje paneigdamas vieną
svarbiausių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad jis įmonės dokumentus perdavė
naujajam įmonės savininkui, rėmėsi neleistinu, teisminio bylos nagrinėjimo metu nepatikrintu
įrodymu. <...> Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių,
301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimus, kurie ir sukliudė teismui
išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, ir suvaržė įstatymų
garantuotą R. P. kaip kaltinamojo teisę, įtvirtintą BPK 22 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 7
dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, pateikti klausimus kaltinimo liudytojui (BPK
369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
Teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį jau mirusio liudytojo, kuriam kaltinamasis
neturėjo galimybės užduoti klausimų, parodymais, turi pareigą nustatyti, ar šie parodymai yra
lemiami, o pripažinus juos tokiais – įsitikinti, ar yra pakankamai tokius suvaržymus
kompensuojančių veiksnių, įskaitant priemones, leidžiančias teisingai ir tinkamai įvertinti mirusio
liudytojo parodymų patikimumą. Šis išaiškinimas pateiktas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-276-976/2015:
Nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina, kad, G. G. mirus, jos parodymai, duoti
ikiteisminio tyrimo metu, panaudoti kaip įrodymas dėl objektyvios priežasties, tačiau gynybos teisė
pateikti liudytojui klausimų niekada nebebus įgyvendinta. Tokiu atveju teismui šioje byloje kyla
pareiga nustatyti, ar G. G. parodymai yra lemiami, o pripažinus juos tokiais – įsitikinti, ar yra
pakankamų gynybos teises suvaržymus kompensuojančių veiksnių, įskaitant priemones,
leidžiančias teisingai ir tinkamai įvertinti G. G. parodymų patikimumą. <...>
Kasacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas,
neatlikęs įrodymų tyrimo, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį savo išvadas iš esmės grįsdamas G. G.
parodymais. Būtent juose pateikiama informacija apie V. R. inkriminuotą nusikalstamą veiką,
kurios aplinkybės buvo nurodytos kaltinime. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti,
kad išvados dėl V. R. kaltės taip pat grindžiamos liudytojų R. Č. ir R. D. parodymais ir, kaip
nurodo apeliacinės instancijos teismas, teismo vidiniam įsitikinimui formuoti vadovautasi V. A.
bei A. L. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Iš bylos duomenų matyti, kad šių
liudytojų parodymai tiesiogiai nesusiję su šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama veika: R. Č.
nurodo, kad ji dešimt metų moka pinigus V. R.; R. D. – kad 2011 m. lapkričio 22 d. V. R. davė
voką su 1500 Lt (435 Eur); V. A. – kad 2011 m. viduryje iš V. R. paėmė 2000 Lt (597 Eur); A. L.
M. – kad 2011 m. lapkričio mėn. davė V. R. 1600 Lt (464 Eur). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta,
G. G. parodymai šioje byloje vertintini kaip tokios svarbos įrodymas, kuris gali nulemti bylos
baigtį. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, padarė
išvadą, nepagrįstą bylos duomenimis, kad šie parodymai nėra vienintelis ir reikšmingas įrodymas
teisingam nuosprendžiui priimti, ir rėmėsi jais grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį,
netikrindamas, ar byloje yra pakankamai procesinių garantijų, kurios užtikrintų dėl liudytojo
mirties apsunkintą gynybos teisių įgyvendinimą.
Kitoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-489/2016 pasisakyta
įvairiais kaltinamojo teisės pačiam apklausti liudytojus (prašyti, kad liudytojai būtų apklausti),
 24

įgyvendinimo aspektais tais atvejais, kai vienas iš įtariamųjų ikiteisminio tyrimo metu yra
atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir vėliau procese dalyvauja kaip liudytojas:
Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad K. L. šioje byloje buvo įteiktas
pranešimas apie įtarimą pagal BK 227 straipsnio 2 dalį dėl E. J. ir V. K. papirkimo už K. L.
pageidaujamą KET taisyklių pažeidimo nefiksavimą. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis K. L.
buvo apklaustas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo teisėjo BPK 189 straipsnyje nustatyta tvarka.
Šiame straipsnyje įtariamojo ir jo gynėjo teisė dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje
kito įtariamojo apklausoje, užduoti jam klausimus, kai apklausa baigta – susipažinti su apklausos
protokolu ir teikti dėl jo pastabas, nenumatyta. Dėl šios priežasties įtariamieji E. J. ir V. K. bei jų
gynėjai nedalyvavo ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje įtariamojo K. L. apklausoje.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas BPK 189 straipsnio nuostatas, jose nenustatyta pareiga
užtikrinti įtariamojo ar jo gynėjo galimybes dalyvauti kito įtariamojo apklausoje ikiteisminėje
proceso stadijoje, t. y. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taigi tokie K. L. parodymai gauti
nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo.
Prokuroro 2014 m. birželio 19 d. nutarimu, kurį patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjas,
K. L. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir įtrauktas į kviestinų į
teismą liudytojų sąrašą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal BK VI skyriaus nuostatas atleistas
nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo teisiamajame posėdyje apie kitų asmenų veiksmus ir kitas
svarbias bylai aplinkybes gali būti apklausiamas pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles.
Šiuo atveju BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyti reikalavimai nėra pažeidžiami, nes tokio asmens
veika teisminės institucijos teisiškai jau yra įvertinta (pvz., kasacinė plenarinės sesijos nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas
prokuroro prašymą apklausti K. L. kaip liudytoją, per plačiai aiškino atleisto nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal laidavimą asmens teisę tylėti.
Kita vertus, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiame procese pakviestas liudyti
K. L. teisme atsisakė duoti parodymus, todėl teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1
dalies 2 punktu, teisiamajame posėdyje balsu perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo
teisėjui. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su svarbia apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K.
L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo tik vienas iš nuteistųjų E. J. ir V. K. kaltumą
patvirtinančių įrodymų, kurį patvirtino kiti įrodymai. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą lėmė
ne K. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, o bylos įrodymų visuma: slapto sekimo
protokolas, apžiūrų protokolai, liudytojo M. Š. parodymai, duomenys apie mobiliojo ryšio
telefono, kuriuo naudojosi K. L., buvusius telekomunikacijų įvykius, o svarbiausia – slapto sekimo
metu techninėmis priemonėmis užfiksuotas vaizdo ir garso įrašas. Šiame įraše užfiksuota ir teismų
įvertinta labai aiški informacija apie nuteistųjų ir K. L. veiksmus lėmė nuteistųjų kaltumą, šiems
padarius nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje. Iš abiejų baudžiamojoje byloje priimtų
žemesnės instancijos teismų sprendimų matyti, kad nuteistiesiems nieko neaiškinant apie kaltinime
kyšininkavimu nurodytas aplinkybes, teismai iš esmės suprato būtinybę itin kruopščiai patikrinti
K. L. parodymus atsižvelgiant į tai, kad gynyba neturėjo galimybės apklausti šio liudytojo.
Teismai nuosekliai ir detaliai įvertino šio asmens ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus
parodymus lygindami juos su kitais įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo
abejoti K. L. parodymų patikimumu, jais netikėti ir nesivadovauti, kadangi juos patvirtina kiti
baudžiamosios bylos duomenys. Minėta, kad šiuos parodymus, be kita ko, visiškai patvirtino
nusikaltimo metu padarytas garso ir vaizdo įrašas, dėl kurio turinio nuteistieji ir jų gynėjas jokių
klausimų teisme nekėlė, šį įrodymą apeliacinės instancijos teisme ginčijo tik leistinumo aspektu.
Svarbi garantija užtikrinant liudytojo parodymų patikimumą yra ir tai, kad jie buvo duoti
nepriklausomam teismo pareigūnui – ikiteisminio tyrimo teisėjui (žr., pvz., EŽTT 2016 m. gegužės
24 d. sprendimą byloje Przydział prieš Lenkiją, peticijos Nr. 15487/08, § 56). <...> Taigi teismai
turėjo pakankamai procesinių galimybių teisingai ir tinkamai įvertinti K. L. parodymų
patikimumą, nepaisant to, kad nuteistiesiems ir jų gynėjui nebuvo sudarytos galimybės apklausti
šį liudytoją.
 25

Nukentėjusiojo parodymų vertinimui gali turėti įtakos prieš jį padarytos nusikalstamos

veikos specifika (pavyzdžiui, nusikalstama veika žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ar
neliečiamumui), taip pat paties nukentėjusiojo ypatumai (pavyzdžiui, nepilnametis). EŽTT
praktikoje pripažįstami sunkumai, su kuriais susiduria nacionaliniai teismai nagrinėdami
nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui bylas, kurias
dažnai gaubia paslaptis, taigi daugeliu atvejų vienintelis ar lemiamas kaltinantis įrodymas yra
nukentėjusiojo parodymai, kurių atitiktį tikrovei ir patikimumą gynyba gali kvestionuoti
apklausdama juos duodantį asmenį (pavyzdžiui, 2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani
prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08). Taip pat atsižvelgiama į baudžiamųjų procesų dėl
nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui ypatybes: auka
tokį procesą dažnai supranta kaip sunkų išbandymą, ypač kai iš jos reikalaujama vėl susitikti su
kaltinamuoju. Tokios aukos neretai ieško būdų išvengti skausmingos akistatos atsisakydamos
duoti žodinius parodymus teisme (pavyzdžiui, 2005 m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo
byloje Scheper prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 39209/02). Šios ypatybės dar labiau išryškėja
bylose, kuriose nukentėjusysis yra mažametis arba nepilnametis (pavyzdžiui, 2013 m. balandžio 2
d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10).
Sprendžiant, ar tokiose bylose buvo užtikrinta įtariamojo (kaltinamojo) teisė į teisingą bylos
nagrinėjimą, turi būti atsižvelgiama taip pat į poreikį apsaugoti nukentėjusįjį ir jo privataus
gyvenimo neliečiamumą (2015 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Y. prieš Slovėniją, peticijos
Nr. 41107/10). Taigi, pripažįstama, kad nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo
laisvei ar neliečiamumui baudžiamosiose bylose ne tik gali, bet ir turi būti imamasi tam tikrų
priemonių siekiant apsaugoti nukentėjusįjį su sąlyga, kad tokios priemonės yra suderinamos su
tinkamu ir veiksmingu gynybos teisių įgyvendinimu (plačiau žr., pavyzdžiui, kasacines nutartis
baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2013, 2K-539-976/2015). Tačiau šių nusikalstamų veikų
specifika nepaneigia įtariamojo (kaltinamojo) teisių, susijusių su liudytojo apklausa.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje šių kategorijų bylose suformuluota nuostata, kad
vertinant nukentėjusiųjų parodymus ir pripažįstant juos įrodymais remiamasi dviem kriterijais: 1)
nustatoma, ar jie nebuvo gauti iš esmės pažeidžiant BPK reikalavimų; 2) sprendžiama, ar jie gali
būti pripažįstami patikimais. Byloje, be kita ko, turi būti išsamiai ištirti ir įvertinti kiti bylos
duomenys, juos gretinant su nukentėjusiojo parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, siekiant
nustatyti, ar jie patvirtina šiuos parodymus. Šie aspektai, sprendžiant dėl kaltinamojo teisės
apklausti mažametį nukentėjusįjį aptarti, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-539-976/2015, kurioje konstatuota, kad byloje imtasi pakankamai priemonių patikrinti šio
nukentėjusiojo parodymus ir toks vertinimas byloje neturėjo trūkumų:
<...> teismai, vertindami vaikų parodymus ir pripažindami juos įrodymais, iš esmės
remiasi dviem kriterijais: visų pirma, vertina, ar jie gauti esmingai nepažeidžiant baudžiamojo
proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais. <...>
Iš skundžiamų teismų nuosprendžių matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės
instancijos teismai atidžiai svarstė aplinkybes, dėl kurių buvo nuspręsta nekviesti į teismą
mažametės nukentėjusiosios R. Š. <...> teismai, remdamiesi nagrinėjamoje byloje esančia teismo
ekspertų padaryta ekspertizės išvada, kad dėl psichotraumuojančio įvykio poveikio R. Š.
nerekomenduojama kviesti į teismo posėdžius, pagrįstai nutarė, kad mažametės apklausa teisme
yra negalima. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme
metu teisiamajame posėdyje nei nuteistasis M. B., nei jo gynėjas prašymo kviesti ir pakartotinai
apklausti mažametę nukentėjusiąją nepareiškė. <...>
Iš skundžiamų teismų sprendimų matyti, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde,
teismai kruopščiai tyrė R. Š. pateiktų duomenų apie prieš ją atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus
nuoseklumą ir pagrįstai pripažino jos parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat pokalbiuose
su byloje apklaustais asmenimis pateiktą informaciją patikimais. Iš skundžiamų teismų sprendimų
turinio matyti, kad teismai, vertindami įrodymus, tinkamai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios
parodymai buvo pripažinti įrodymu neapklausus jos tiesiogiai, ir traktavo tokį įrodymą itin
atsargiai (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery
 26

prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05, 22228/, § 157; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas
byloje Sievert prieš Vokietiją, peticijos Nr. 29881/07, § 64).
Siekiant įsitikinti mažametės parodymų patikimumu, byloje buvo paskirta teismo
psichiatrijos-psichologijos ekspertizė <...>, kurioje pateikta išvada, kad R. Š. galėjo ir gali
teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, laikas, dalyviai
ir jų veiksmai) ir duoti apie tai parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad R. Š.
nuosekliai, t. y. nurodydama tas pačias įvykių aplinkybes, pateikė informaciją apie M. B. prieš ją
atliktus veiksmus, jų pobūdį, vietą ir laiką, tiek gydytojai akušerei–ginekologei, tiek apklausoje
pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek ekspertams, atliekantiems teismo psichiatrijos-psichologijos
ekspertizę <...>, tiek pokalbyje su socialine pedagoge, pagrįstai pripažino R. Š. parodymus
patikimais. <...>
Kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, kad teismai turi išsamiai ištirti ir
įvertinti kitus bylos duomenis, juos gretindami su nepilnamečio nukentėjusiojo (liudytojo)
parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, siekiant nustatyti, ar jie patvirtina nepilnamečio
(mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.
2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-494-677/2015). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos
teismas, ištyręs liudytojų L. M. T., vaiko namų auklėtojos, A. B. B., gydytojos akušerės–
ginekologės, B. P., vidurinės mokyklos, kurioje R. Š. pradėjo mokytis 2010/2011 mokslo metais,
socialinės pedagogės parodymus, taip pat specialisto išvadą <...> bei teismo psichiatrijos-
psichologijos ekspertizės akte <...> nurodytus duomenis, padarė pagrįstą bei plačiai motyvuotą
išvadą, kad minėti duomenys patvirtina R. Š. parodymų tikrumą ir patikimumą, o kartu ir
nusikalstamų veikų, inkriminuotų nuteistajam, aplinkybes. M. B. ir jo gynėjas galėjo teisme ginčyti
šiuos įrodymus ir šią savo teisę įgyvendino. <...>
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad
vaiko parodymų patikimumo vertinimas nagrinėjamoje byloje neturėjo trūkumų, kurie gali būti
pripažinti esminiais, ir teismai, apkaltinamuosius nuosprendžius grįsdami ir R. Š. parodymais,
duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, neapribojo kaltinamojo teisių nesuderinama su teise į gynybą
apimtimi ir nepadarė esminio proceso pažeidimo, kuris būtų sutrukdęs priimti teisėtą ir pagrįstą
teismo nuosprendį.
Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į nukentėjusiojo nepilnamečio apsaugos interesus, BPK
įtvirtinti reikalavimai tokio nukentėjusiojo apklausai (BPK 186, 283 straipsniai). Kita vertus,
įgyvendinant BPK 186 straipsnyje numatytus nukentėjusiųjų nepilnamečių apklausos
reikalavimus ir siekiant išvengti galimo teisės į gynybą pažeidimo, įtariamajam (kaltinamajam) ar
jo gynėjui turi būti sudaromos sąlygos užduoti klausimus nukentėjusiajam dar ikiteisminio tyrimo
metu laikantis BPK nustatytų tokios apklausos reikalavimų (pavyzdžiui, kasacinės nutartys
baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015).
Nuo nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui
nukentėjusio asmens apklausos metu kylantys sunkumai, kurių nepavyko pašalinti (pavyzdžiui,
nukentėjusysis neatsako į kai kuriuos ypač traumuojančius klausimus, duoda neišsamius
parodymus), gali būti pripažįstami pateisinamais ir, atsižvelgus į bylos nagrinėjimo teisme proceso
visumą, nevertinami kaip savaime rodantys teisės į teisingą procesą pažeidimą. Toks aiškinimas
gali būti suformuluotas atsižvelgiant į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2013:
Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl kaltinimo liudytojo atsisakymo duoti parodymus teisme
arba atsakyti į kaltinamojo gynybos klausimus gali būti iš esmės pakenkta kaltinamojo teisei
ginčyti liudytojo patikimumą ir jį apklausti (2012 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Pichugin prieš
Rusiją, peticijos Nr. 38623/03). Tačiau pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes kasacinės instancijos
teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų teisė
užduoti nukentėjusiajai klausimus nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
nebuvo suvaržyta. <...>
Nukentėjusiosios apklausos sunkumus, kurių vis dėlto nepavyko pašalinti, apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pateisinamus ir siejo su jos psichine būkle ir jai darytu
nusikalstamu poveikiu, kuris pripažintas įsiteisėjusiais ir neskundžiamais teismų sprendimais. Šis
 27

teismas konstatavo, kad byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, jog dėl patirtos seksualinės
prievartos nukentėjusioji patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, buvo išsigandusi, sutrikusi, uždara, jai
buvo nustatytas potrauminio streso sutrikimas ir skirtas medikamentinis gydymas, artimieji
nurodė jos neklausinėję apie įvykį, nes matė, kad jai apie tai buvo sunku kalbėti, po šio įvykio ji
tapo baikšti, ėmė bijoti tamsos, nors anksčiau tokių baimių nebuvo. Dėl šių priežasčių ir dėl to,
kad nukentėjusiajai buvo daromas įvairiai maskuojamas neteisėtas poveikis, teismas pripažino,
kad nukentėjusiajai itin sunku tiksliai nurodyti prieš ją įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes,
juo labiau jas prisiminti ir iš naujo kelis kartus pasakoti. Nukentėjusiosios atsisakymas atsakyti į
kai kuriuos ypač ją traumuojančius klausimus, kurį lėmė natūralūs žmogiškieji motyvai,
nevertintinas kaip savaime rodantis proceso kaip visumos nesąžiningumą. Esant nurodytoms
nukentėjusiosios elgesio apklausų metu priežastims, nėra ir pagrindo teigti, kad toks elgesys
vienareikšmiškai turėjo būti įvertintas pagal BK.
Nagrinėjamoje byloje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šioje kasacinėje nutartyje pirmiau
konstatuota, jog teismai suprato nukentėjusiosios parodymų svarbą byloje ir tinkamai įvertino jų
patikimumą, kruopščiai išanalizuodami bei lygindami su kitais įrodymais ir motyvuotai atmesdami
visas abejones dėl šių parodymų. Be kita ko, buvo argumentuotai atsakyta į gynybos argumentus
ginčijant nukentėjusiosios parodymus; aplinkybės, kurias nukentėjusioji nurodė, tačiau jų
nepatvirtino kiti įrodymai (dėl jos patekimo į A. J. namus būdo, kaltininkų galimybės suvokti jos
amžių), buvo pašalintos iš kaltinimo.
Apibendrinant darytina išvada, kad, atsižvelgus į nagrinėjamų nusikaltimų pobūdį ir jų
padarymo aplinkybes, nukentėjusiosios socialinį pažeidžiamumą, įvertinus teisminio nagrinėjimo
proceso eigą, nėra pagrindo teigti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos
teisme metu buvo suvaržyta nuteistųjų ir jų gynėjų teisė nukentėjusiajai užduoti klausimus.

4. Įtariamojo (kaltinamojo) teisė, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią
laiką

Kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens teisė, kad jo byla
būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 1
dalis), suponuoja atitinkamų valstybės institucijų, jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas
vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad prokuroras ir
ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal
savo kompetenciją privalo imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų
atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis). Šios nuostatos, be kita ko, gali
būti laikomos asmens teisės į operatyvų, kiek įmanoma trumpiausio laiko procesą užtikrinimo
garantija.
Baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į šiuos kriterijus:
bylos sudėtingumą, įtariamojo (kaltinamojo) elgesį, proceso poveikį jam ir institucijų veiksmus
organizuojant baudžiamąjį procesą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.
2K-44-699/2015, 2K-460-895/2015, 2K-186-942/2015, 2K-55-895/2015, 2K-150/2014, 2K-7-
109/2013, 2K-192/2011, 2K-7/2010, 2K-503/2010, 2K-256/2009).
Išvada dėl baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumo turi būti motyvuota ne pavienių, o
išsamia visų minėtų kriterijų analize. Nepritartina praktikai, kai sprendimas dėl bylos
išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo priimamas ir klausimas dėl bausmės
švelninimo šiuo pagrindu išsprendžiamas neargumentuotai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys
baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, 2K-54/2014, 2K-80/2013). Šiuo klausimu
pasisakyta, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54/2014, kurioje
nuspręsta, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pernelyg ilgos proceso trukmės yra
neišsamios, neatskleidžiančios ilgo baudžiamojo proceso priežastis:
Ar <...> proceso trukmė yra pagrindas taikyti teisingumo principą ir priimti sprendimą
skirti švelnesnę bausmės rūšį, teismai privalo išsiaiškinti, nustatydami, kokios priežastys lėmė ilgą
bylos procesą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas užsitęsusio bylos proceso priežastis,
 28

nurodė veikų daugiaepizodiškumą ir didelį bendrininkų skaičių. Tačiau dėl kasatorių ši aplinkybė
nėra tiksli, nes V. S. nuteista tik pagal du nusikalstamos veikos epizodus, V. R. – pagal vieną.
Apeliacinės instancijos teismas lakoniškai nurodė, kad bylos proceso metu nebuvo nustatyta
institucijų delsimo faktų vykdant proceso veiksmus, pažymėjo, jog du kartus byla buvo atidėta
pagal V. R. gynėjo prašymą, proceso dalyviai aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis. Tokių
išvadų nėra pagrindo pripažinti išsamiomis ir atskleidžiančiomis ilgo proceso priežastis, juolab
kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė argumentų, patvirtinančių, jog V. R. ir V. S. stengėsi
vilkinti bylos procesą. Tai, kad proceso dalyviai aktyviai naudojosi procesinių veiksmų
apskundimo teise, negali būti pagrindas pripažinti, jog dėl jų kaltės užsitęsė bylos tyrimas ir
nagrinėjimas teisme. Apeliacinės instancijos teismas skundo argumentų iš esmės nepatikrino tiek,
kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Nebuvo nustatyta, ar ilgą bylos tyrimą lėmė
didelis skaičius sudėtingų procesinių veiksmų, nesiaiškinta, ar jie buvo atliekami operatyviai ir
racionaliai pagal būtinumą, ar atlikti proceso veiksmai, dėl kurių užtruko procesas, buvo
reikšmingi priimant nuosprendį. Nebuvo nustatyta, ar bylos nagrinėjimas teisme vyko glaustu
grafiku, ar nebuvo nepagrįstų atidėjimų, labai ilgų intervalų tarp posėdžių ir pan. Šie bylos
apeliacinio nagrinėjimo trūkumai laikytini esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu,
sukliudžiusiu teismui išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus ir priimti pagrįstą ir teisingą
sprendimą dėl BK 54 straipsnio nuostatų taikymo.
Į motyvavimo trūkumus atkreiptas dėmesys taip pat kasacinėje nutartyje baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-80/2013, kurioje konstatuota, kad byloje neatlikta visų sprendimui dėl proceso
trukmės pagrįstumo reikšmingų aplinkybių analizė, todėl neišsami ir teismo išvada dėl teisės į
bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo:
Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, šis teismas prokuroro apeliacinį
skundą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo A. V. atmetė apsiribodamas teiginiais, kad pirmosios
instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė nuteistajam
teisingas bausmes, išsamiai motyvavo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą. Nutartyje išdėstyti
teoriniai samprotavimai apie bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir teisingumo principą,
cituojamos atskiros kasacinio teismo nutartys, baudžiamojo įstatymo nuostatos ir iš esmės
pakartotos pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje nurodytos aplinkybės,
panaudotos tiek skiriant nuteistajam bausmes, tiek nustatant nepateisinamai ilgą proceso trukmę.
Tačiau aiškių ir konkrečių atsakymų į prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl BK 54
straipsnio 3 dalies taikymo apeliacinės instancijos teismas nepateikė. Šis teismas pagal
apeliacinio skundo argumentus vertindamas, ar bylos procesas iš tiesų ilgas, dar kartą pakartojo
pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad A. V. nuteistas nuo nusikalstamos veikos
praėjus penkeriems metams, t. y. pabrėžė bendrą proceso laiką nuo nusikalstamos veikos
padarymo iki nuosprendžio priėmimo, tačiau visiškai nenagrinėjo bylos proceso trukmės
priežasčių. <...> Atkreiptinas dėmesys, kad išvada dėl pernelyg ilgos proceso trukmės, negali būti
daroma pasirenkant vienus kriterijus ir nutylint kitus, nevertinant šių kriterijų visumos. Šioje
byloje visų reikšmingų bylos aplinkybių, kuriomis galima pateisinti proceso trukmę ar paneigti jos
pagrįstumą, analizė neatlikta, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nuteistojo teisės ilgai
nelikti nežinioje dėl jo baudžiamosios bylos baigties pažeidimo yra neišsami. Kartu pažymėtina ir
tai, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskiras nuteistojo asmenybę apibūdinančias
aplinkybes, išsamiais teisiniais argumentais neatsakė į apeliacinio skundo teiginius dėl
nusikaltimo pavojingumo laipsnio įvertinimo, nusikaltimu padarytos ir neatlygintos žalos reikšmės
bei vengimo ją atlyginti, nuteistojo kaip organizuotos grupės nario darant nusikalstamas veikas
vaidmens įvertinimo, taip pat dėl nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir atsakomybę
lengvinančių aplinkybių nebuvimo ir kitų skunde keliamų klausimų, susijusių su nuteistojo A. V.
asmenybe. Šios aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste
itin svarbūs ir reikšmingi.
<...> teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK
320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma prokuroro
apeliaciniame skunde, atmesdamas skundo dalį dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistajam
 29

A. V., neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių
pažeidimas). Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė
teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Vien tik tai, kad įtariamasis (kaltinamasis) tam tikru laikotarpiu nedalyvavo jokiuose
procesiniuose veiksmuose, savaime nereiškia jo teisės į greitą procesą pažeidimo, jei
baudžiamajame procese tuo metu nebuvo nustatyta nepagrįstų procesinių delsimų (pavyzdžiui,
kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-257/2013).
Sprendžiant dėl bylos sudėtingumo, be kita ko, atsižvelgiama į bylos apimtį, padarytų
nusikalstamų veikų skaičių, jų pobūdį, įtariamųjų (kaltinamųjų) skaičių, jų organizuotumo darant
nusikalstamą veiką lygį, faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdį, įrodymų kiekį ir jų rinkimo
sudėtingumą, tarptautinius bylos elementus, teisinius bylos aspektus (pavyzdžiui, iškylančių teisės
klausimų sudėtingumą) ir kt. Ar nagrinėjamos bylos sudėtingumas pateisina baudžiamojo proceso
trukmę, sprendžiama pagal baudžiamojo proceso aplinkybių visumą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358/2011).
Didelė baudžiamosios bylos apimtis ir įrodymų tyrimų apimtis kaip baudžiamosios bylos
sudėtingumą rodančios aplinkybės aptartos, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-150/2014:
<...> nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo nepateisinamas
delsimas, t. y. kad valstybės institucijos dėl neveiklumo ilgą laiką būtų neatlikusios jokių
procesinių veiksmų. Kartu pažymėtina tai, kad baudžiamoji byla dėl didelės apimties ir
sudėtingumo buvo paskirta nagrinėti teisiamajame posėdyje 2011 m. lapkričio 17 d., o
nuosprendis priimtas 2013 m. sausio 31 d., t. y. bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
vyko šiek tiek daugiau kaip vienerius metus, per kuriuos įvyko dešimt teisiamųjų posėdžių su
pertraukomis. Kaip matyti, iš baudžiamosios bylos, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas R. S.
prašymu, o teisiamųjų posėdžių pertraukos daromos dėl didelės įrodymų tyrimų apimties,
papildomų dokumentų, turinčių reikšmės bylai išspręsti, reikalavimo, kaltinimo pakeitimo teisme
ar neatvykus liudytojams. Proceso apeliacinės instancijos teisme trukmė – du mėnesiai. Dėl to
nepateisinamų delsimų bylos teisminio proceso metu taip pat nenustatyta. R. V. ir R. S.
baudžiamojo proceso metu buvo taikoma švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis
pasižadėjimas neišvykti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojo proceso trukmė iki
kasacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo – ketveri metai penki mėnesiai – teismų
praktikoje savaime nėra laikoma labai ilga, todėl šioje baudžiamojoje byloje nenustačiusi
nepagrįstų delsimų baudžiamojo proceso metu, atsižvelgusi į bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija
neturi pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas, skirdamas R. V. ir R. S. bausmes, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio
3 dalies nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai
pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgus į pirmosios instancijos
teismo nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir bausmės
paskirtį (BK 41 straipsnio 1 dalies 5 punktas), R. V. S. skirtina vienerių, o R. S. – dvejų metų laisvės
atėmimo bausmė.
Bylos sudėtingumą, be kitų aplinkybių, gali rodyti ir tai, kad baudžiamajame procese
turėjo būti atlikta nemažai pakankamai sudėtingų, ilgai trunkančių procesinių veiksmų
(pavyzdžiui, ekspertizių):
Nagrinėjamoje byloje, vertinant, ar baudžiamojo proceso trukmė buvo pernelyg ilga,
atsižvelgtina į tai, kad buvo tiriama ir nagrinėjama sudėtinga nužudymo byla, kurioje, siekiant
teisingai išsiaiškinti J. P. mirties aplinkybes, buvo būtina atlikti nemažai pakankamai sudėtingų,
ilgai trunkančių procesinių veiksmų, pvz., ekspertizių. Kartu išsamiai turėjo būti patikrinta
kaltininko R. K. iškelta versija dėl J. P. savižudybės. Tikrinant šią versiją taip pat turėjo būti
atliekami sudėtingi, nemažai laiko reikalaujantys procesiniai veiksmai. Taigi, atsižvelgiant į
minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje proceso trukmė nėra išimtinė
aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų
 30

teisingumo principui ir dėl to turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė (kasacinė nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-460-895/2015).
Kita vertus, delsimai atliekant ekspertizes (nepakankamai operatyvus ekspertizės
atlikimas) taip pat, be kitų aplinkybių, gali prisidėti prie proceso užtęsimo ir bylos išnagrinėjimo
per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo. Tokia situacija konstatuota, pavyzdžiui,
kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-503/2010:
Vertinant valstybės institucijų elgesį byloje pirmiausia pažymėtina, kad ikiteisminio
tyrimo trukmė buvo nepateisinamai ilga; bylos tyrimas – nepakankamai aktyvus 2006 m., 2007 m.
viduryje. Dvejus metus nesidomėta Jungtinės Karalystės institucijoms išsiųsto prašymo dėl
informacijos pateikimo nagrinėjimo eiga ir rezultatais; pernelyg ilgai (apie šešis mėnesius)
užtruko pakartotinės nukentėjusiosios ekspertizės atlikimas (mutatis mutandis 2008 m. liepos 3 d.
sprendimas byloje Belov prieš Rusiją, peticijos Nr. 22053/02). Nepaisant to, kad pirmosios
instancijos teismas ėmėsi priemonių proceso operatyvumui užtikrinti (nurodė atvesdinti
neatvykusius liudytojus, įspėjo be pateisinamos priežasties neatvykusį kaltinamąjį ir pan.), šiame
etape pernelyg ilgai (aštuonis mėnesius) užtruko kaltinamosios psichiatrijos-psichologijos
ekspertizės atlikimas. <...> teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. J. baudžiamojoje byloje
proceso trukmė yra nepagrįstai ilga atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad procesinė būtinybė
nepateisino ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, buvo du delsimai atliekant ekspertizes (atitinkamai
pusė metų ir aštuoni mėnesiai), taip pat atsižvelgiant į visą proceso trukmę. Dėl to konstatuojamas
A. J. teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas.
Bylos sudėtingumą, be kitų aplinkybių, gali rodyti ir tarptautiniai baudžiamosios bylos
elementai (pavyzdžiui, nusikalstamos veikos buvo daromos ne vienoje valstybėje):
Iš bylos medžiagos matyti, kad jos proceso trukmę nulėmė didelė apimtis ir sudėtingumas:
nusikalstamos veikos buvo daromos tarptautiniu mastu, jose dalyvavo daug asmenų, veikusių
organizuota grupe; su šia byla susiję asmenys (D. N., A. D., A. I. ir kt.) įvairiais laikotarpiais buvo
suimti užsienio valstybėse (Lenkijoje, Prancūzijoje), dėl jų vyko teisminiai procesai; R. N. Ž., L. T.
ir R. V. kurį laiką gyveno užsienyje. Be to, šioje byloje nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų
veikų požymiai paaiškėjo ne iš karto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-257/2013).
Vertinant bylos sudėtingumą itin svarbu nustatyti, ar valstybės institucijos tinkamai
reagavo į tokį bylos pobūdį, siekdamos užtikrinti sklandų baudžiamojo proceso vyksmą.
Baudžiamosios bylos sudėtingumas neatleidžia valstybės institucijų nuo pareigos užtikrinti
operatyvų baudžiamąjį procesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358/2011).
Vertinant įtariamojo (kaltinamojo) elgesio įtaką baudžiamojo proceso trukmei, be kita ko,
atsižvelgiama į tai, ar įtariamasis (kaltinamasis) vengė teisingumo slapstydamasis nuo ikiteisminio
tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (pagal EŽTT praktiką valstybė už atitinkamų laikotarpių
trukmę neatsako) ar kitaip vilkino baudžiamąjį procesą. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2013 konstatuota, kad baudžiamojo proceso trukmę iš esmės
lėmė vieno iš kaltinamųjų slapstymasis:
Taigi iš nagrinėjamos bylos matyti, jog tam tikrą jos sudėtingumą proceso trukmės
prasme sudarė tai, kad joje buvo keli įtariamieji. Kaip matyti iš bylos duomenų, visos proceso
eigos, jos trukmę iš esmės lėmė N. M. slapstymasis, jo sulaikymas, po kurio jis buvo perduotas
Lietuvai tik 2011 m. gegužės 22 d., ir, atsižvelgiant į paties E. B. gynybos poziciją, įtarimų esmę –
kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo padarytos iš anksto sutartais bendrais visų
įtariamųjų veiksmais, tyrimo atskyrimo galimybės, siekiant, kad teisingas ir išsamus nusikalstamų
veikų išaiškinimas ir atskleidimas nebūtų aukojamas proceso operatyvumo vardan, nebuvimas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis
bei konstatuoti, kad bylos proceso trukmė nagrinėjamu atveju nepateisinamai viršijo įmanomai
trumpiausią laiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Įtariamojo (kaltinamojo) ar jo gynėjo procesinių prašymų, ypač tokių, kurie buvo
patenkinti, pateikimas negali būti laikomas proceso vilkinimu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys
baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54/2014, 2K-358/2011). Kita vertus, netinkamas procesinių teisių
įgyvendinimas (pavyzdžiui, aiškiai nepagrįstų prašymų daugkartinis pateikimas), atsižvelgus į
 31

proceso aplinkybių visumą, gali būti pripažintas piktnaudžiavimu tokiomis teisėmis, prisidėjusiu
prie proceso vilkinimo.
Vertinant valstybės institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, atsižvelgiama į tai,
ar jame nenustatyta nepagrįstų delsimų (pavyzdžiui, baudžiamajame procese tam tikru metu
neatliekama jokių procesinių veiksmų arba procesinio veiksmo trukmė yra nepateisinamai ilga,
arba dėl netinkamo procesinių veiksmų atlikimo juos tenka kartoti). Nepagrįsto delsimo trukmė
gali ir nebūti itin ilga – svarbesnę reikšmę turi tai, kad atitinkamas delsimas yra nepateisinamas ir
dėl jo užsitęsė visas procesas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2015). Kaip
antai, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011 konstatuota nepateisinamai ilga
baudžiamojo proceso trukmė, be kita ko, dėl ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso organizavimo
trūkumų:
2004 m. lapkričio 19 d. prasidėjęs ikiteisminis tyrimas truko iki 2006 m. birželio 21 d.
(surašytas kaltinamasis aktas), t. y. vienerius metus septynis mėnesius ir dvi dienas. Per šį
laikotarpį atlikta nedaug ir nesudėtingų procesinių veiksmų: daugiausia buvo vykdomos
nedaugelio liudytojų apklausos, apžiūrimi rašytiniai bylos dokumentai. Be to, susidaro įspūdis,
kad 2005 m. kovo – lapkričio laikotarpiu byloje iš esmės apskritai nebuvo atliekami jokie tyrimo
veiksmai. Taigi tyrimas buvo nepagrįstai ilgas.
Po kaltinamojo akto surašymo ir bylos perdavimo teismui (2006 m. birželio 22 d.) teismo
nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje priimta tik po beveik keturių mėnesių (2006
m. spalio 13 d.). Teisminis nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, prasidėjęs 2006 m. spalio
13 d. (nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje) ir vykęs iki 2009 m. liepos 3 d.
(priimtas apkaltinamasis nuosprendis), tęsėsi dvejus metus ir beveik devynis mėnesius. Per šį
laikotarpį teismo posėdžiai buvo atidėti dešimt kartų dėl gynėjo, nuteistojo K. B. ligos, gynėjo
užimtumo kitose bylose, jo tėvystės atostogų. Dėl šių priežasčių bylos nagrinėjimas užsitęsė
maždaug vienuolika mėnesių. Tačiau dar didesnių ir nepateisinamų delsimų būta dėl teismo
posėdžių organizavimo trūkumų. Nuo 2008 m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. gegužės 15 d., t. y. beveik
aštuonis mėnesius, neįvyko nė vieno teismo posėdžio. Be šios nepateisinamai ilgos pertraukos
byloje, posėdžiai neįvyko dar ir dėl teisėjo komandiruotės, prokurorės mokymų, taip pat beveik
tris mėnesius buvo delsiama paskirti posėdį gavus bylą po gynėjo apeliacinio skundo dėl teismo
nutarties, kuria buvo atmestas gynėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį
Teismą, išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Taigi darytina išvada, kad dėl valstybės
institucijos (teismo) delsimo teisminis nagrinėjimas nepagrįstai užsitęsė apie vienerius metus ir
šešis mėnesius.
Teisminis nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyko beveik metus (nuo
2009 m. spalio 21 d. iki 2010 m. spalio 29 d.). Nors teismo posėdžiai du kartus buvo atidėti dėl
gynėjo ligos, tačiau teismo nustatytos pertraukos buvo nepateisinamai ilgos (du trys mėnesiai),
todėl bylos nagrinėjimas irgi be pagrindo užsitęsė.
Taigi nagrinėjamoje byloje vertinamasis laikotarpis – nuo ikiteisminio tyrimo pradžios
(2004 m. lapkričio 19 d.) iki šios kasacinės bylos išnagrinėjimo (2011 m. balandžio 12 d.) – beveik
šešeri metai penki mėnesiai. <...> Nustatytas šešerių metų ir beveik penkių mėnesių baudžiamojo
proceso laikas jau pats savaime negali būti laikomas adekvatus bylos sudėtingumui. <...>
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į byloje
nustatytų aplinkybių, susijusių su padarytos veikos ir ją padariusio asmens pavojingumu, visumą
bei pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę, dėl kurios buvo pažeista asmens teisė į įmanomai
trumpiausią bylos procesą (EŽTK 6 straipsnio 1 dalis), nagrinėjamas atvejis gali būti vertinamas
kaip išimtinis ir pateisinantis apeliacinės instancijos teismo sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3
dalį.
Pernelyg ilgą procesą gali lemti tai, kad, aukštesniajam teismui panaikinus priimtą
procesinį sprendimą, byla grąžinama į ankstesnę baudžiamojo proceso stadiją, todėl procesas joje
kartojamas. Bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimas,
atsižvelgus į proceso aplinkybių visumą, paprastai konstatuojamas tuo atveju, kai atitinkamas
procesinis sprendimas buvo panaikintas dėl akivaizdžių proceso pažeidimų. Pavyzdžiui,
 32

kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256/2009 atkreiptas dėmesys į tai, kad asmuo
buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimą, negavus šį asmenį išdavusios
valstybės sutikimo, ir tai iš esmės nulėmė baudžiamojo proceso pakartojimą:
Nagrinėjamoje byloje vertinamasis laikotarpis – nuo ikiteisminio tyrimo pradžios
(2000 m. gegužės 30 d.) iki šios kasacinės bylos išnagrinėjimo – daugiau kaip devyneri metai. Šio
ilgo proceso trukmė iš dalies pateisinama bylos sudėtingumu. Baudžiamasis persekiojimas buvo
vykdomas aštuoniolikai asmenų, iš kurių devyni nuteisti. Byla susijusi su stambaus masto ir
sudėtingo mechanizmo nusikalstamomis veikomis, todėl tyrimas užsitęsė dėl būtinybės ištirti didelį
įrodymų kiekį, atliekant ekspertizes. Bylos sudėtingumą lėmė ir tarptautinis nusikalstamų veikų
pobūdis – baudžiamojo proceso metu reikėjo bendradarbiauti su trijų užsienio valstybių (Rusijos
Federacijos, Ukrainos ir Baltarusijos) teisėsaugos institucijomis. Bylos procese būta tam tikrų
delsimų, kuriuos lėmė ir nuteistojo B. A. elgesys – proceso pradžioje įtariamasis buvo pasislėpęs
nuo teisėsaugos pareigūnų. Taip pat būta delsimo, susijusio su teismo posėdžio atidėjimu dėl B.
A. sveikatos būklės. Vis dėlto, bylos sudėtingumas ar nuteistojo elgesys nepateisina viso proceso
trukmės. Ryškus proceso organizavimo trūkumas – padarytas esminis baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimas, dėl kurio B. A. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už
nusikaltimą, numatytą BK 249 straipsnio 1 dalyje (1961 m. BK 2271 straipsnio 1 dalis), negavus
asmenį išdavusios valstybės (Baltarusijos) sutikimo. Tai buvo pastebėta tik nagrinėjant bylą
kasacine tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-203/2006) ir tai iš esmės lėmė bylos grąžinimą
prokurorui ir baudžiamojo proceso dėl B. A. pakartojimą. Taigi procesas užsitęsė daugiau kaip
trejus metus dėl tarptautinių procesinių reikalavimų nesilaikymo, už kurį atsakingos Lietuvos
valstybės institucijos. Vien šios aplinkybės pakanka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimui
konstatuoti. Vadinasi, yra pagrindas tvirtinti, kad nuteistojo B. A. baudžiamojoje byloje procesas
užtruko nepateisinamai ilgai, jo teisė nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta.
Sprendžiant dėl baudžiamojo proceso poveikio įtariamajam (kaltinamajam), be kita ko,
atsižvelgiama į jam taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę. Tokio
vertinimo pavyzdys matyti, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-55-895/2015, kurioje konstatuota, kad kaltinamasis, įvertinus jam taikytas kardomąsias
priemones ir jų trukmę, nepagrįstų procesinių suvaržymų nepatyrė:
Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme nuo bylos su kaltinamuoju aktu gavimo
(2009 m. spalio 22 d.) iki nuosprendžio priėmimo (2010 m. rugpjūčio 25 d.) užtruko dešimt
mėnesių ir tris dienas. Pabrėžtina, kad įtariamojo, vėliau kaltinamojo E. D. laikinasis sulaikymas
ir suėmimas truko nuo 2009 m. birželio 2 d. (suėmimas paskirtas 2009 m. birželio 4 d. nutartimi –
trims mėnesiams, vėliau pratęstas) iki 2009 m. lapkričio 19 d. <...>, vėliau jam taikytos švelnesnės
kardomosios priemonės. Taigi, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos
teisme trukmė nebuvo pernelyg ilga, priešingai, proceso ilgis buvo optimalus, kaltinamasis E. D.
nepagrįstų procesinių suvaržymų, kaip matyti pagal jam taikytas kardomąsias priemones ir jų
taikymo trukmę, nepatyrė.
Neigiamą baudžiamojo proceso poveikį įtariamajam (kaltinamajam) rodo taip pat tie
atvejai, kai jam buvo taikyta švelnesnė procesinė prievartos priemonė (pavyzdžiui, rašytinis
pasižadėjimas neišvykti (BPK 136 straipsnis), tačiau jos taikymo trukmė ilga. Antai, kasacinėje
nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358/2011 atkreiptas dėmesys į tai, kad nors baudžiamojo
proceso metu R. P. taikyta švelniausia kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, vis
dėlto jos taikymo trukmė ilga – daugiau kaip septyneri metai.
Tai, kad baudžiamojo proceso metu įtariamajam (kaltinamajam) nebuvo taikytos
procesinės prievartos priemonės, nepaneigia to, kad jis ilgą laiką buvo netikrumo dėl baudžiamojo
proceso baigties būsenos, taip pat jo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir
atitinkamų valstybės institucijų pareigos per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti
nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011).
Konstatavus pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir įvertinus baudžiamojoje byloje
nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.), skiriama
bausmė gali būti švelninama neperžengiant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika,
 33

sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (pavyzdžiui, kasacinės nutartys

baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2015, 2K-147-677/2015, 2K-7-109/2013, 2K-102/2011,
2K-503/2010, 2K-256/2009) arba gali būti skiriama švelnesnė nei sankcijoje numatyta bausmė
(BK 54 straipsnio 3 dalis), jei atsižvelgus į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko
asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo
aplinkybes nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios
straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui
(pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2011, 2K-7-45/2007). Tokia
kasacinės instancijos teismo praktika formuojama atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, pagal
kurią bausmės švelninimas dėl įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimų laikomas
tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priemone7. Kartu
pabrėžtina, kad šios priemonės taikymas negali prieštarauti teisingumo principui ir bausmės
tikslams, nustatytiems BK 41 straipsnyje. Sprendimas dėl bylos išnagrinėjimo per įmanomai
trumpiausią laiką pažeidimo turi būti priimamas ir klausimas dėl bausmės švelninimo šiuo
pagrindu turi būti išsprendžiamas motyvuotai.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje šiuo aspektu pažymėta ir tai, kad teisės į bylos
išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo nustatymas nereiškia, kad bausmė bus
sušvelninta būtent taip, kaip prašo asmuo, kurio tokia teisė buvo pažeista. Antai, kasacinėje
nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2015 konstatuota, kad teismai pagrįstai netaikė
BK 54 straipsnio 3 dalies, kaip to prašė kaltininkas, o į pernelyg užsitęsusio proceso faktą
atsižvelgė skirdami bausmę neperžengdami straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5
punktas):
Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos
teisme truko šešerius metus (ketverius metus truko ikiteisminis tyrimas ir dvejus metus – bylos
procesas teisme). <...> Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs bylos medžiagą,
visas bylos aplinkybes, konstatavo, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo nepagrįstų delsimų, už
kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Ikiteisminio tyrimo metu didžioji dalis procesinių
veiksmų, įskaitant ir specialistų tyrimus, kurie paprastai trunka ilgai, buvo atlikti 2008 metais, o
byla į teismą buvo perduota tik 2011 metais. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 ir 2010 metais
ikiteisminio tyrimo veiksmai iš esmės nebuvo atliekami. Todėl visiškai pagrįstai apeliacinės
instancijos teismas nurodė, jog jau ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo pažeista nuteistųjų (kartu ir
M. A.) teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.
Tokia išvada savaime nelemia BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Be to, teisėjų kolegija
pažymi, jog teisės į įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo nustatymas nereiškia, kad bausmė bus
sušvelninta būtent taip, kaip prašo asmuo, kurio teisė pažeista. Pagal šią įstatymo nuostatą
švelnesnė bausmė gali būti motyvuotai skiriama tik tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje
numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. <...>
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 41 straipsnio 2 dalies 5
punktu, įvertino pernelyg užsitęsusio proceso trukmės faktą, nuteistojo asmenybę ir jo padarytų
nusikalstamų veikų pavojingumą. Todėl atsižvelgdamas į bausmės paskirtį užtikrinant teisingumo
principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) ir į tai, kad buvo pašalintos M. A.
atsakomybę sunkinančios aplinkybės, šis teismas pakeitė apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl
M. A. neteisingai paskirtų bausmių (BPK 328 straipsnio 2 punktas), paskirdamas jam pagal BK
182 straipsnio 2 dalį gerokai mažesnę už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį laisvės atėmimo
bausmę, o pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmes,
artimas sankcijos minimumui.
Kolegija laiko, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes laisvės atėmimo bausmė yra
teisinga ir vienintelė atitinka bausmės paskirtį. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas šioje
byloje prieštarautų teisingumo principui.

7
Pavyzdžiui, 2002 m. kovo 7 d. sprendimas byloje Wejrup prieš Daniją, peticijos Nr. 49126/99; 2004 m. rugsėjo 28
d. sprendimas byloje Tamás Kovács prieš Vengriją, peticijos Nr. 67660/01; 2005 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje
Ohlen prieš Daniją, peticijos Nr. 63214/00.
 34

Išvados

1. Teisės į gynybą užtikrinimas baudžiamajame procese yra viena iš teisingo bylos

išnagrinėjimo sąlygų. Teisė į gynybą, be kita ko, realizuojama sudarant sąlygas įtariamajam
(kaltinamajam) gintis pačiam arba užtikrinant teisę turėti gynėją (BPK 10, 44 straipsnio 8 dalis,
50 ir kt. straipsniai). Ši teisė yra numatyta taip pat Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje, Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir Europos
Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.
2. BPK 51 straipsnyje ir kituose BPK straipsniuose (pavyzdžiui, BPK 322 straipsnio 1
dalyje, 435 straipsnyje) yra numatyti būtino gynėjo dalyvavimo pagrindai. Jų sąrašas nėra
baigtinis, todėl gynėjo dalyvavimas turi būti užtikrintas ir kitais atvejais, jeigu be jo pagalbos
įtariamojo (kaltinamojo) teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami (BPK 51 straipsnio 2
dalis).
2.1. Jei nepilnamečio įtariamojo (kaltinamojo) parodymai yra gaunami neužtikrinus
būtinojo gynėjo dalyvavimo (BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 punktas), konstatuojamas esminis BPK
pažeidimas (žr. Apžvalgos 3 puslapį).
2.2. Nustatęs, kad asmuo turi fizinių ar psichinių trūkumų, teismas turi išsiaiškinti, ar
tokie trūkumai buvo ir anksčiau baudžiamojo proceso metu, taip pat, ar tai yra trūkumai,
neleidžiantys įtariamajam (kaltinamajam) pasinaudoti savo teise į gynybą. Atsižvelgęs į šias
aplinkybes teismas sprendžia, ar procese yra pagrindas būtinam gynėjo dalyvavimui (BPK 51
straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat ar dėl tokių aplinkybių nepaisymo buvo pažeista įtariamojo
(kaltinamojo) teisė į gynybą (žr. Apžvalgos 4 puslapį).
2.3. Procese turi būti užtikrintas gynėjo dalyvavimas, kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų
gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją (BPK 51 straipsnio 1 dalies 4
punktas). Gynybos interesų prieštaravimas – tai nesuderinami pozicijų skirtumai ginantis nuo
kaltinimo, kuriuos paprastai lemia kaltinimo pobūdis, apimtis, gynybos versijos ir pan. Tokie
prieštaravimai konstatuotini, kai, pavyzdžiui, vienas iš bendrakaltinamųjų prisipažįsta padaręs
nusikalstamą veiką, o kitas ginčija kaltinimo pagrįstumą; vieno iš bendrakaltinamųjų gynyba
grindžiama argumentais, kad nusikalstamą veiką padarė ne jis, o kitas byloje esantis įtariamasis
(kaltinamasis) ir pan. Gynybos interesų prieštaravimai turi būti pagrįsti realiais argumentais, o ne
prielaidomis (žr. Apžvalgos 4–5 puslapius).
2.4. Tai, kad procese dalyvauja ir nukentėjusiojo interesus gina jo atstovas, savaime
neįpareigoja ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme skirti įtariamajam (kaltinamajam)
gynėją, jei nenustatytas būtino gynėjo dalyvavimo pagrindas (BPK 51 straipsnis).
2.5. Nenustačius būtino gynėjo dalyvavimo pagrindo, jo dalyvavimas atliekant
procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu neprivalomas, tačiau
ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas visais atvejais privalo išaiškinti įtariamajam
(kaltinamajam) jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti
galimybę šia teise pasinaudoti (BPK 44 straipsnio 8 dalis, 50 straipsnio 1 dalis).
3. Pagal BPK 52 straipsnio 1 dalį įtariamasis (kaltinamasis) bet kuriuo proceso metu turi
teisę atsisakyti gynėjo (išskyrus BPK 435 straipsnyje numatytą atvejį). Atsisakyti gynėjo leidžiama
tik paties įtariamojo (kaltinamojo) iniciatyva. Gynėjo atsisakymas laikytinas savanorišku tada, kai
ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas prieš įtariamajam (kaltinamajam)
pareiškiant atsisakymą buvo tinkamai išaiškinęs teisę turėti gynėją. Įtariamojo (kaltinamojo)
apsisprendimas dėl gynėjo pagalbos atsisakymo turi būti tinkamai užfiksuotas, kad būtų išvengta bet
kokių abejonių dėl gynėjo atsisakymo savanoriškumo (žr. Apžvalgos 5–6 puslapius).
3.1. Įtariamojo (kaltinamojo) atsisakymas gynėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnui,
prokurorui ir teismui yra neprivalomas, jei kyla abejonių dėl jo galimybės veiksmingai pasinaudoti
teise į gynybą (BPK 51 straipsnio 2 dalis, 52 straipsnio 2 dalis). Gynėjo paskyrimas įtariamajam
(kaltinamajam) tokiais atvejais prieš jo valią savaime nepažeidžia teisės į teisingą bylos
nagrinėjimą.
 35

3.2. Ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme turi būti itin kruopščiai
vertinamas neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų yra itin
pažeidžiami, pareikštas gynėjo atsisakymas. Esant BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte
nurodytoms sąlygoms gynėjo atsisakymas, dėl kurio asmens, negalinčio pasinaudoti savo teise į
gynybą, teisės bei teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami, neturi būti priimamas (žr. Apžvalgos
6–8 puslapius).
3.3. Pagal BPK 52 straipsnio 2 dalį teismui neprivalomas pareikštas atsisakymas gynėjo
asmens, kuris įtariamas ar kaltinamas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, kai dėl
bylos sudėtingumo ar didelės apimties arba kitais atvejais kyla abejonių dėl šio asmens galimybių
pasinaudoti savo teise į gynybą. Šiai sąlygai konstatuoti turi būti nustatoma ne tik tai, kad asmuo
yra įtariamas (kaltinamas) atitinkamos kategorijos nusikaltimo padarymu, bet ir tai, kad dėl bylos
sudėtingumo ar didelės apimties arba kitais atvejais kyla abejonių dėl šio asmens galimybės
pasinaudoti teise į gynybą (žr. Apžvalgos 8 puslapį).
4. Gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus,
kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, teikti
ginamajam reikiamą teisinę pagalbą (BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir sąžiningai atlikti
savo pareigas (Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalis). Neteisėtas gynybos priemones
naudojantis gynėjas yra nušalinamas (BPK 49 straipsnis).
4.1. Gynybos organizavimas ir jos vykdymas pirmiausia yra ginamojo ir jo gynėjo
susitarimo reikalas. Santykiai tarp gynėjo ir įtariamojo (kaltinamojo) yra konfidencialūs, todėl
teismas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos negali į juos kištis, išskyrus atvejus, kai gynėjo,
paskirto pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemą, gynyba yra akivaizdžiai
neveiksminga arba į tai kokiu nors kitu būdu buvo atkreiptas teismo, prokuroro ar ikiteisminio
tyrimo įstaigų dėmesys (žr. Apžvalgos 9–10 puslapius).
4.2. Gynyba turi būti reali, o ne formali. Apie tai, ar įtariamojo (kaltinamojo) interesų
atstovavimas buvo formalus, neužtikrinęs realios gynybos, sprendžiama pagal proceso aplinkybių
visumą. Įtariamojo (kaltinamojo) subjektyvi neigiama nuomonė apie jam suteiktos teisinės
pagalbos kokybę savaime nėra pagrindas konstatuoti teisės į gynybą suvaržymo, netinkamo
interesų gynimo ar realios teisinės pagalbos neturėjimo (žr. Apžvalgos 10–11 puslapius).
4.3. BPK 51 straipsnio pagrindu paskirtas gynėjas gali būti pakeistas kitu, jei jis
akivaizdžiai netinkamai gina įtariamojo (kaltinamojo) interesus, taip pat kai iš esmės išsiskiria
įtariamojo (kaltinamojo) ir gynėjo pozicijos dėl gynybos ar susiklosto konfliktinė situacija, arba
nustatomos kitos svarbios aplinkybės, dėl kurių tolesnis konkretaus gynėjo dalyvavimas byloje
nebegalimas (žr. Apžvalgos 11 puslapį).
5. Įtariamojo (kaltinamojo) teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis (bylos
medžiaga teisme) numatyta BPK 21, 22, 181, 218, 237 straipsniuose ir laikoma viena iš teisės į
teisingą bylos nagrinėjimą užtikrinimo sąlygų.
Kadangi BPK atskirai nenustato susipažinimo su bylos medžiaga apeliacinio proceso
metu tvarkos, šie klausimai sprendžiami pagal analogiją taikant BPK 237 straipsnį.
6. Ar įtariamojo (kaltinamojo) teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga
buvo realiai užtikrinta, sprendžiama, be kita ko, pagal tai, ar jam buvo sudarytos objektyvios
galimybės susipažinti su ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga, ar jis pats objektyviai tam turėjo
galimybę, ar šiam veiksmui buvo skirta pakankamai laiko, ar su medžiaga buvo iš tiesų
susipažinta, jei ne, kokios priežastys tą nulėmė. Šios aplinkybės vertintinos ir tais atvejais, kai su
ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga BPK nustatyta tvarka susipažįsta įtariamojo (kaltinamojo)
gynėjas (žr. Apžvalgos 16 puslapį).
7. Įtariamojo (kaltinamojo) ar jo gynėjo pateikti prašymai susipažinti su ikiteisminio
tyrimo (bylos) medžiaga neprivalo būti motyvuoti.
Prokuroras turi teisę neleisti susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis ar jų
dalimi, taip pat neleisti daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus, jei toks
susipažinimas galėtų pakenkti ikiteisminiam tyrimui (BPK 181 straipsnio 1 dalis). Toks
 36

atsisakymas turi būti motyvuotas. Įtariamajam ar jo gynėjui nedraudžiama teikti pakartotinių

prašymų leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis.
Jei prokuroras, laikydamasis BPK 218 straipsnio 1 dalies reikalavimų, paskelbia apie
ikiteisminio tyrimo pabaigą, įtariamojo ar jo gynėjo prašymai leisti susipažinti su ikiteisminio
tyrimo medžiaga turi būti tenkinami.
8. BPK nenumato pareigos ikiteisminio tyrimo metu prokurorui, o bylą nagrinėjant teisme
– teismui savarankiškai, savo nuožiūra ir iniciatyva pateikti medžiagą įtariamajam (kaltinamajam)
susipažinti. Ši teisė yra įgyvendinama vadovaujantis BPK nuostatomis (BPK 181, 218, 237 ir
kt. straipsniai), todėl įtariamasis (kaltinamasis), norėdamas susipažinti su ikiteisminio tyrimo
(bylos) medžiaga, turi pats pateikti prašymą prokurorui ar teismui (žr. Apžvalgos 14–15
puslapius).
Jei įtariamasis (kaltinamasis), kuriam BPK nustatyta tvarka buvo pateikta susipažinti
ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga, atsisako tą padaryti, prokuroras ar teismas neprivalo jo
supažindinti su pateikta medžiaga. Įtariamojo (kaltinamojo) sąmoningas susipažinimo su
ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga vilkinimas gali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu BPK
181, 218 ar 237 straipsniuose numatytomis teisėmis (žr. Apžvalgos 15–16 puslapius).
9. Įtariamojo (kaltinamojo) teisės į teisingą bylos nagrinėjimą realizavimas laikytinas
tinkamu ir tais atvejais, kai pagal BPK nustatytą tvarką su ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga
susipažįsta jo gynėjas (žr. Apžvalgos 13–14 puslapius).
10. Įtariamojo (kaltinamojo) teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai
būtų apklausti, numatyta BPK 44 straipsnio 7 dalyje, taip pat Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d
punkte, ir yra laikoma sudėtine teisės į teisingą procesą dalimi. Įtariamojo (kaltinamojo) teisė
apklausti liudytojus yra susijusi su įvairiuose BPK straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, tarp jų
su BPK 7 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 3 dalimi, 184 straipsnio 4 dalimi, 238 straipsniu, 270
straipsnio 1 dalimi, 324 straipsnio 2 dalimi ir kt.
Nukentėjusysis yra šaukiamas ir apklausiamas kaip liudytojas, išskyrus BPK numatytus
ypatumus (BPK 185, 283 straipsniai).
11. Teisė dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje
įtariamajam garantuojama nepriklausomai nuo to, kokia procesine forma jam šis statusas buvo
suteiktas (BPK 21 straipsnio 2 dalis, 184 straipsnio 4 dalis).
Savanoriškas, tinkamai procesine tvarka išreikštas ir įformintas suimto įtariamojo
atsisakymas dalyvauti prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo
apklausoje bei atsisakymas pasinaudoti teise reikalauti, kad tokioje apklausoje dalyvautų
įtariamojo gynėjas, netrukdo apklausti liudytojo, o tokios apklausos būdu gautus duomenis teisme
pripažinti įrodymais.
12. Visi prieš kaltinamąjį liudijančio liudytojo parodymai turi būti kaltinamajam
dalyvaujant tiesiogiai ištirti teismo posėdyje. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos neturi
pažeisti gynybos teisių, t. y. kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti
tokius parodymus ir pateikti liudytojui klausimų tuo metu, kai jis duoda parodymus ikiteisminio
tyrimo metu, arba vėlesnėje baudžiamojo proceso stadijoje (žr. Apžvalgos 17 – 18 puslapius).
Paprastai teisės pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti,
suvaržymu nelaikoma situacija, kai kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu neturėjo galimybės pats
apklausti liudytojo ar prašyti, kad liudytojas būtų apklaustas, tačiau tai galėjo padaryti nagrinėjant
bylą teisme.
Užtikrinant bylos nagrinėjimą laikantis rungimosi principo, gynybos liudytojai turi būti
iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis kaip ir kaltinimo liudytojai. Kaltinamojo prašymas
apklausti gynybos liudytojus negali būti atmetamas nemotyvuotai (žr. Apžvalgos 20 puslapį).
13. Nuosprendis gali būti grindžiamas ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais liudytojo
parodymais, jei jis buvo apklaustas BPK 184 straipsnyje nustatyta tvarka ir šie parodymai buvo
paskelbti ir ištirti BPK 276 straipsnyje 1 dalyje nustatyta tvarka. Liudytojo parodymai duoti
ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui pirmiausia panaudojami byloje esantiems įrodymams
 37

patikrinti, jei šie parodymai buvo paskelbti ir ištirti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka
(žr. Apžvalgos 21–25 puslapius).
14. Nukentėjusiojo parodymų vertinimui gali turėti įtakos prieš jį padarytos
nusikalstamos veikos specifika (pavyzdžiui, nusikalstama veika žmogaus seksualinio
apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui), taip pat paties nukentėjusiojo ypatumai (pavyzdžiui,
nepilnametis).
14.1. Sprendžiant, ar nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ar
neliečiamumui bylose buvo užtikrinta įtariamojo (kaltinamojo) teisė į teisingą bylos nagrinėjimą,
turi būti atsižvelgiama taip pat į poreikį apsaugoti nukentėjusįjį ir jo privataus gyvenimo
neliečiamumą. Kita vertus, šių nusikalstamų veikų specifika nepaneigia įtariamojo (kaltinamojo)
teisių, susijusių su liudytojo apklausa (žr. Apžvalgos 25–26 puslapius).
Nuo tokių nusikalstamų veikų nukentėjusio asmens apklausos metu kylantys sunkumai,
kurių nepavyko pašalinti (pavyzdžiui, nukentėjusysis neatsako į kai kuriuos ypač traumuojančius
klausimus, duoda neišsamius parodymus), gali būti pripažįstami pateisinamais ir, atsižvelgus į
bylos nagrinėjimo teisme proceso visumą, nevertinami kaip savaime rodantys teisės į teisingą
procesą pažeidimą (žr. Apžvalgos 27 puslapį).
14.2. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo nepilnamečio apsaugos interesus, BPK įtvirtinti
reikalavimai tokio nukentėjusiojo apklausai (BPK 186, 283 straipsniai).
Kita vertus, įgyvendinant BPK 186 straipsnyje numatytus nukentėjusiųjų nepilnamečių
apklausos reikalavimus ir siekiant išvengti galimo teisės į gynybą pažeidimo, įtariamajam
(kaltinamajam) ar jo gynėjui turi būti sudaromos sąlygos užduoti klausimus nukentėjusiajam dar
ikiteisminio tyrimo metu laikantis BPK nustatytų tokios apklausos reikalavimų (žr. Apžvalgos 27
puslapį).
15. Kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens teisė, kad jo
byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis, Konvencijos
6 straipsnio 1 dalis), suponuoja atitinkamų valstybės institucijų, jų pareigūnų pareigą daryti viską,
kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo.
16. Baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į šiuos kriterijus:
bylos sudėtingumą, įtariamojo (kaltinamojo) elgesį, proceso poveikį jam ir institucijų veiksmus
organizuojant baudžiamąjį procesą. Išvada dėl baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumo turi būti
motyvuota ne pavienių, o išsamia visų nurodytų kriterijų analize (žr. Apžvalgos 28–29 puslapius).
Vien tik tai, kad įtariamasis (kaltinamasis) tam tikru laikotarpiu nedalyvavo jokiuose
procesiniuose veiksmuose, savaime nereiškia jo teisės į greitą procesą pažeidimo, jei
baudžiamajame procese tuo metu nebuvo nustatyta nepagrįstų procesinių delsimų.
16.1. Sprendžiant dėl bylos sudėtingumo, be kita ko, atsižvelgiama į bylos apimtį,
padarytų nusikalstamų veikų skaičių, jų pobūdį, įtariamųjų (kaltinamųjų) skaičių, jų
organizuotumo darant nusikalstamą veiką lygį, faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdį, įrodymų
kiekį ir jų rinkimo sudėtingumą, tarptautinius bylos elementus, teisinius bylos aspektus
(pavyzdžiui, iškylančių teisės klausimų sudėtingumą) ir kt. (žr. Apžvalgos 29–30 puslapius).
16.2. Vertinant įtariamojo (kaltinamojo) elgesio įtaką baudžiamojo proceso trukmei, be
kita ko, atsižvelgiama į tai, ar įtariamasis (kaltinamasis) vengė teisingumo slapstydamasis nuo
ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo ar kitaip vilkino baudžiamąjį procesą.
Įtariamojo (kaltinamojo) ar jo gynėjo procesinių prašymų, ypač tokių, kurie buvo
patenkinti, pateikimas negali būti laikomas proceso vilkinimu. Kita vertus, netinkamas procesinių
teisių įgyvendinimas (pavyzdžiui, aiškiai nepagrįstų prašymų daugkartinis pateikimas),
atsižvelgus į proceso aplinkybių visumą, gali būti pripažintas piktnaudžiavimu tokiomis teisėmis,
prisidėjusiu prie proceso vilkinimo (žr. Apžvalgos 31 puslapį).
16.3. Vertinant valstybės institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, atsižvelgiama
į tai, ar jame nenustatyta nepagrįstų delsimų (pavyzdžiui, baudžiamajame procese tam tikru metu
neatliekama jokių procesinių veiksmų arba procesinio veiksmo trukmė yra nepateisinamai ilga,
arba dėl netinkamo procesinių veiksmų atlikimo juos tenka kartoti). Nepagrįsto delsimo trukmė
 38

gali ir nebūti itin ilga – svarbesnę reikšmę turi tai, kad atitinkamas delsimas yra nepateisinamas ir
dėl jo užsitęsė visas procesas (žr. Apžvalgos 31–33 puslapius).
16.4. Sprendžiant dėl baudžiamojo proceso poveikio įtariamajam (kaltinamajam), be kita
ko, atsižvelgiama į jam taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę.
Tai, kad baudžiamojo proceso metu įtariamajam (kaltinamajam) nebuvo taikytos
procesinės prievartos priemonės, nepaneigia to, kad jis ilgą laiką buvo netikrumo dėl baudžiamojo
proceso baigties būsenos, taip pat jo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir
atitinkamų valstybės institucijų pareigos per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti
nusikalstamą veiką (žr. Apžvalgos 33 puslapį).
Neigiamą baudžiamojo proceso poveikį įtariamajam (kaltinamajam) rodo ir tie atvejai,
kai jam taikyta švelnesnė procesinė prievartos priemonė (pavyzdžiui, rašytinis pasižadėjimas
neišvykti (BPK 136 straipsnis), tačiau jos taikymo trukmė yra ilga.
17. Konstatavus pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir įvertinus baudžiamojoje
byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.),
skiriama bausmė gali būti švelninama neperžengiant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota
kaltininko veika, sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) arba gali būti skiriama
švelnesnė nei sankcijoje numatyta bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei atsižvelgus į
nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai
trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso
trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas
aiškiai prieštarautų teisingumo principui (žr. Apžvalgos 33–34 puslapius).
18. Sprendimas dėl bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo turi
būti priimamas ir klausimas dėl bausmės švelninimo šiuo pagrindu turi būti išsprendžiamas
motyvuotai.

Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas

Pritarta 2017 m. balandžio 6 d. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų pasitarime