Dėl papildomos kriminalinės bausmės - turto konfiskavimo

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

NUTARIMAS
 Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrosios dalies ir Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai
 Vilnius, 1993 m. gruodžio 13 d.
 
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo
Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio
Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1993 m. gruodžio 2 d.
išnagrinėjo bylą Nr. 7 pagal pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegijos
prašymą ištirti, ar Baudžiamojo kodekso normos, numatančios turto konfiskavimą, ir Baudžiamojo
proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija 1993 m. kovo 31 d. nagrinėjo baudžiamąją bylą
pagal nuteistojo A. Vorobjovo kasacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 1993 m. sausio 18
d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 250 straipsnio antrąją dalį, 146
straipsnio antrąją ir trečiąją dalis, 90 straipsnio antrąją dalį, 148 straipsnio antrąją dalį ir 153
straipsnio pirmąją dalį. Subendrinus bausmes, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas
šešeriems metams su turto konfiskavimu. Kartu su dalimi bausmės, neatliktos vykdant ankstesnįjį
nuosprendį, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams griežtojo režimo
pataisos darbų kolonijoje su turto konfiskavimu. Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteisti ir kiti
asmenys, kurių atžvilgiu nuosprendis neapskųstas ir neužprotestuotas.
Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija, tikrindama nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą,
savo nutartimi sustabdė baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar Baudžiamojo kodekso normos, numatančios turto konfiskavimą, ir Baudžiamojo
proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23
straipsniui.
Nutartyje Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija prašymą motyvuoja tuo, kad Šiaulių
rajono apylinkės teismas, remdamasis Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrąja dalimi,
A.Vorobjovui, be pagrindinės – laisvės atėmimo bausmės, taip pat paskyrė papildomąją bausmę –
turto konfiskavimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje skelbiama: „Nuosavybė
neliečiama“, todėl kasacinės instancijos teismui iškilo abejonė, ar Baudžiamojo kodekso normos,
numatančios turto konfiskavimą, neprieštarauja šiam Konstitucijos straipsniui.
Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegijos nuomone, jeigu pagal Baudžiamąjį kodeksą turto
konfiskavimas negalimas, reikėtų pripažinti, kad teismų ir kitų valstybės organų (pavyzdžiui,
muitinių) veiksmai vykdant konfiskavimą pagal Baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2
punktus, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodeksą ir kitus administracinės
teisės aktus taip pat yra neteisėti.
Rengiant bylą Teismo posėdžiui, pareiškėjo atstovas paaiškino, kad Aukščiausiojo Teismo
baudžiamųjų bylų kolegija, šioje byloje priimdama nutartį, ją suformulavo taip, kad Konstitucinis
Teismas atsakytų, ar turto konfiskavimas yra galimas apskritai, o ne tik pagal tuos Baudžiamojo
kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso straipsnius, kurie buvo taikyti šioje byloje.
Suinteresuoto asmens atstovas rengiant bylą Teismo posėdžiui paaiškino, kad jeigu turtas įgytas
neteisėtai, yra pažeidžiamos kitų žmonių teisės. Todėl ir tais atvejais, kai neteisėtas kapitalas vėliau
įdedamas kad ir į teisėtą verslą, galima teigti, jog visas kapitalas yra neteisėtas. Tačiau jeigu
nuosavybė visiškai nėra susijusi su padarytu nusikaltimu, kyla abejonių, ar tokį turtą galima
konfiskuoti. Taigi turto konfiskavimas pagal Baudžiamąjį kodeksą turėtų likti tik tokiu atveju, kai
galima nustatyti ryšį tarp turimo turto ir nusikaltimo padarymo.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija, kasacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą,
suabejojo, ar galima skirti papildomąją bausmę – turto konfiskavimą pagal Baudžiamojo kodekso 148
straipsnio antrąją dalį ir konfiskuoti nusikaltimo įrankius pagal Baudžiamojo proceso kodekso 93
straipsnio 1 ir 2 punktus. Kasacinės instancijos teismo nutartyje turto konfiskavimo klausimas
keliamas dar plačiau – ar ši baudžiamojo įstatymo sankcija ir baudžiamojo proceso tvarka taikomos
priemonės daiktinių įrodymų atžvilgiu apskritai yra suderinamos su Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, skelbiančia: „Nuosavybė neliečiama“.
Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja tik
įstatymų ar kitų teisės aktų, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, atitikimą Konstitucijai. Todėl
Konstitucinis Teismas šioje byloje nagrinėja tik Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrosios dalies
ir Baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktų atitikimą Konstitucijai. Tuo pačiu
pagrindu Konstitucinis Teismas nenagrinėja ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso normų,
numatančių turto konfiskavimą, atitikimo Konstitucijai.
Dėl Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrosios dalies, numatančios papildomąją bausmę –
turto konfiskavimą, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrojoje dalyje, be pagrindinės bausmės – laisvės atėmimo,
numatyta ir papildomoji bausmė – turto konfiskavimas. Sprendžiant, ar Baudžiamojo kodekso
normos, numatančios papildomąją bausmę – turto konfiskavimą, atitinka Konstituciją, pirmiausia
reikia išsiaiškinti, ar turto paėmimas prieš savininko valią apskritai yra galimas, nes Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama“.
Nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti,
kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo
neteisėto kėsinimosi į ją.
Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Tuo
tikslu yra sukurta ištisa civilinės ir kitų teisės šakų normų sistema. Tačiau teisės teorijos požiūriu
nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes
teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas. Kita vertus,
subjektinės teisės, tai yra savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti, gali būti įstatymais
ribojamos dėl turimo turto pobūdžio (ginklai, narkotinės priemonės ir kt.), arba dėl visuomenei būtino
intereso (ekologinės problemos ir kt.), arba dėl savininko padarytų veiksmų. Įstatymuose nustatyta,
kad į savininko turtą gali būti nukreipti išieškojimai pagal prievoles, atsirandančias iš sutartinių,
deliktinių, šeimos ar kitų santykių. Tai, kad turtas gali būti paimamas, patvirtina ir Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio trečioji dalis, kurioje numatyta: „Nuosavybė gali būti
paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“.
Nuosavybės teisių apribojimai gali kilti ir iš tarptautinių sutarčių, nes ratifikuotos tarptautinės sutartys
pagal Konstitucijos 138 straipsnio trečiąją dalį tampa Lietuvos Respublikos teisinės sistemos
sudedamąja dalimi.
Nuostata, kad nuosavybės teisės tam tikromis sąlygomis gali būti varžomos, yra ir Visuotinės
žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio 2 punkte. Jame skelbiama: „Iš nieko negali būti savavališkai
atimta jo nuosavybė“. Tai reiškia, kad nuosavybė gali būti paimta, bet tai turi būti daroma įstatymais
nustatyta tvarka ir kompetentingo valstybės organo.
Vadinasi, nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės
teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba
apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo.
Nuosavybės neliečiamumo užtikrinimas, kaip ir kitos konstitucinės garantijos, negali būti aiškinamas
atitrauktai nuo viso Konstitucijos teksto, juo labiau kad Konstitucijos 6 straipsnyje nustatyta, jog
Konstitucija yra vientisas aktas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje yra įtvirtintas visuotinis reikalavimas:
„Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Jeigu asmuo,
realizuodamas nuosavybės ar kitokias teises, veikia priešingai kitų asmenų teisėms ir laisvėms, jis gali
būti patrauktas atsakomybėn ir nubaustas (Konstitucijos 30 ir 31 straipsniai). Kaip nubausti tokį
asmenį, ar taikyti vienokius ar kitokius apribojimus jam ar jo nuosavybei, nustato atskirų teisės šakų
įstatymai remiantis bendraisiais Konstitucijos reikalavimais, tos teisės šakos sankcijų formavimo
principais, atsižvelgiant į bausmės tikslus.
Nusikaltimais yra šiurkščiausiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, svarbiausi teisės ginami gėriai.
Todėl baudžiamieji įstatymai, nustatydami griežtą ir diferencijuotą bausmių sistemą, turi tikslą ne tik
padaryti atitinkamą poveikį nuteistajam (suvaržant jo asmenines, turtines ar kitas teises), bet ir
užtikrinti nukentėjusiųjų bei visuomenės interesų gynimą, taip pat vykdyti nusikaltimų prevenciją.
Konstitucijos preambulėje tarp svarbiausių Lietuvos siekių yra įrašytas siekimas atviros, teisingos,
darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Baudžiamosios teisės požiūriu tai reiškia, kad
siekiama sukurti tokią visuomenę, kuri yra pakankamai laisva ir saugi nuo nusikalstamų veiksmų.
Tačiau negalima teigti, kad visuomenė yra teisinga ir humaniška, jeigu nusikaltėliai gali elgtis laisviau
negu žmonės, kurie laikosi įstatymų reikalavimų. Pastarųjų metų nusikalstamumo duomenys rodo,
kad visuomenei grėsmė didėja ne tik dėl nusikalstamumo augimo tempo, bet ir dėl jo struktūros. Vis
dažniau kėsinamasi į gyventojų turtą, tokių nusikaltimų yra daugiau kaip du trečdaliai.
Nusikalstamumo struktūra ir dinamika negali daryti įtakos sprendžiant klausimą, ar kuri nors bausmė
atitinka Konstitucijos nuostatas, tačiau nevertinti situacijos ir netiesioginio poveikio, daromo šiam
reiškiniui nustatytomis bausmėmis, negalima.
Daug nusikaltimų yra padaroma, kai kaltininkas panaudoja savo turtą nusikalstamai veiklai užtikrinti,
pavyzdžiui, nusikaltimo priemonėms sandėliuoti, pagrobtam turtui slėpti, jam perdaryti, išvaizdai
pakeisti, „nešvariems“ pinigams legalizuoti ir pan. Šiais atvejais kaltininkas pasinaudoja savo turtu
kaip priemone kitų asmenų turtinėms ar asmeninėms teisėms pažeisti. Todėl toks turtas gali būti
nusavintas įstatymuose numatyta tvarka ir sąlygomis.
Savo ruožtu turto konfiskavimu, kaip papildomąja kriminaline bausme, yra siekiama daryti poveikį tai
nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri visų pirma sąlygoja savanaudiškų nusikaltimų padarymą.
Papildomosios bausmės paskirtis yra labiau individualizuoti bausmę, išplėsti jos taikymo ribas
užtikrinant poveikio nusikaltėliui pasirinktinumą, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir
laipsnį, kaltininko asmenybę. Taip derinant baudžiamąsias teisines priemones gali būti didinamas jų
efektyvumas ir sukuriamos prielaidos maksimaliai siekti bausmės tikslų.
Argumentai, kuriais neigiama papildomoji bausmė – turto konfiskavimas, nėra pakankamai pagrįsti.
Teigiama, kad konfiskavus turtą asmuo paliekamas visai be turto. Pagal galiojančius įstatymus
konfiskuojamas ne visas turtas. Baudžiamojo kodekso 36 straipsnyje yra nustatyta, koks turtas negali
būti konfiskuotas. Be to, kiekvienoje baudžiamojoje byloje teismas, individualizuodamas nuteistajam
skiriamą bausmę, atsižvelgia į nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir
kitas bylos aplinkybes. Teismas taip pat turi galimybę atsižvelgti į teisiamojo turtinę padėtį, įgyto
turto šaltinius, įvertinti, ar nuteistojo turtas buvo susietas su padarytu nusikaltimu, ir kt. Tuo
pasiremdamas teismas gali skirti dalies turto ar atskirų daiktų konfiskavimą.
Neigiant turto konfiskavimą yra naudojamas argumentas, kad nuteistojo turto konfiskavimas gali
turėti įtakos jo artimųjų ar kitų asmenų turtiniams interesams. Tačiau būtina pažymėti, kad
konfiskuojamas tik pačiam nuteistajam priklausantis turtas. Be to, dabartinėje bausmių sistemoje
daugelis bausmių liečia ne tik nuteistojo interesus, nes jam paskyrus didelę baudą ar ilgalaikį laisvės
atėmimą jo artimieji gali turėti ne mažiau turtinio pobūdžio sunkumų negu konfiskavus dalį turto ar
atskirus daiktus.
Vertinant turto konfiskavimą kaip papildomąją bausmę pažymėtina, kad ir Jungtinės Tautos savo
rezoliucija yra patvirtinusios „Minimalias standartines taisykles dėl priemonių, nesusijusių su laisvės
atėmimu“ (Tokijo taisyklės A/RES/45/110), kurių 8.2 punkte rekomenduojama, be kitų bausmių,
taikyti turto konfiskavimą arba nuosavybės teisės į turtą atėmimą.
Reziumuojant visa tai galima teigti, kad turto konfiskavimas yra viena iš teisinių priemonių, kuriomis
siekiama užkirsti kelią visų pirma sunkiems savanaudiškiems nusikaltimams, kuriais kėsinamasi į
Konstitucijos saugomą kitų asmenų nuosavybę. Tokiu nusikaltimu yra Baudžiamojo kodekso 148
straipsnio antrojoje dalyje numatyta veika (plėšimas).
Remdamasis išdėstytais motyvais, Konstitucinis Teismas daro išvadą, kad Baudžiamojo kodekso 148
straipsnio antrojoje dalyje numatyta papildomoji bausmė – turto konfiskavimas neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatų atitikimo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
 
Baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 punkte yra numatyta, kad kaltinamajam priklausantys
nusikaltimo įrankiai turi būti konfiskuojami ir perduodami atitinkamoms organizacijoms arba
sunaikinami. Šio straipsnio 2 punkte numatyta, kad pinigai ar kitos vertybės, gauti ar įgyti
nusikalstamu būdu, jeigu jų savininkai nenustatyti, teismo nuosprendžiu turi būti perduodami į
valstybės pajamas. Kiti daiktai atiduodami teisėtiems savininkams, o jei šie nenustatomi, pereina
valstybės nuosavybėn. Ginčas, kilęs dėl šių daiktų priklausomybės, sprendžiamas civilinio proceso
tvarka.
Kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti
nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu tai nebūtų daroma, kaltininkas, atlikęs
bausmę, kai kuriais atvejais turimą turtą (pavyzdžiui, pinigų padirbimo įrangą, ginklus) gali vėl
panaudoti nusikaltimams padaryti, todėl baudžiamojo proceso įstatymai pagrįstai numato tokio
kaltininko turto paėmimą.
Žmonių, visuomenės ar valstybės interesams pakenkiama, kai turtas naudojamas ne tik kaip
nusikaltimo priemonė, bet ir kaip nusikaltimo dalykas (neteisėtai pervežant per valstybės sieną
medžiagas, daiktus, valiutą ir kt.). Be to, kai kurios medžiagos ir daiktai kelia tiesioginę grėsmę
žmonių gyvybei, sveikatai ar saugumui. Turto kontrabanda daro žalą ekonominiams žmonių ir
visuomenės interesams. Todėl įstatymuose pagrįstai yra nustatytas tokių daiktų konfiskavimas.
Remdamasis išdėstytais motyvais, Konstitucinis Teismas daro išvadą, kad Baudžiamojo proceso
kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas

nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antroji dalis ir Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktai neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Dėl įvairių rūšių alkoholio gaminimo, laikymo, gabenimo, pardavimo
ir realizavimo
Byla Nr. 10/97-3/98-10/98
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
Dėl 1996 m. liepos 2 d. ir 1997 m. sausio 9 d. įstatymų, kuriais buvo padaryti Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 310 straipsnio pakeitimai ir papildymai, atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai
Vilnius, 1998 m. liepos 9 d.
 
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus
Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono
Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams vidaus reikalų ministrui
Stasiui Šedbarui ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto padėjėjui Alfonsui Čepui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje
1998 m. birželio 18 d. išnagrinėjo bylą Nr. 10/97-3/98-10/98 pagal pareiškėjų – Kėdainių rajono
apylinkės teismo, Trakų rajono apylinkės teismo ir Tauragės rajono apylinkės teismo prašymus ištirti,
ar 1996 m. liepos 2 d. ir 1997 m. sausio 9 d. įstatymais padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 310 straipsnio pakeitimai ir papildymai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Kėdainių rajono apylinkės teismas 1997 m. gegužės 6 d. nagrinėjo baudžiamąją
bylą, kurioje R. K. kaltinama nusikaltimu, numatytu Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310
straipsnio antrojoje dalyje. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar 1996 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 35, 283,
284, 289, 290 ir 310 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 67-1159), kurio 6
straipsniu buvo pakeista BK 310 straipsnio antroji, trečioji ir ketvirtoji dalys, neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsniui.
Pareiškėjas – Trakų rajono apylinkės teismas 1997 m. gruodžio 23 d. nagrinėjo baudžiamąją
bylą, kurioje I. D. kaltinama nusikaltimu, numatytu, BK 310 straipsnio antrojoje dalyje.
Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
BK 310 straipsnio antroji dalis, numatanti baudžiamąją atsakomybę už 5 ir daugiau litrų
nedenatūruoto etilo alkoholio laikymą, jeigu tas alkoholis teisėtai įsigytas iki 1996 m. liepos 2 d.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 35, 283, 284, 289, 290 ir 310 straipsnių pakeitimo ir
papildymo įstatymo ir 1997 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio
pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 5-71) įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjas – Tauragės rajono apylinkės teismas 1998 m. kovo 17 d. nagrinėjo baudžiamąją
bylą, kurioje J. J. kaltinamas nusikaltimais, numatytais BK 310 straipsnio antrojoje dalyje ir
207 straipsnio pirmojoje dalyje. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į
Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 1996 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 35, 283, 284, 289, 290 ir 310 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 6 straipsnis
nustato baudžiamąją atsakomybę už nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio,
techninio etilo alkoholio, taip pat jų skiedinių (mišinių) laikymą neturint leidimo, nenustačius šių
produktų, įsigytų iki šio įstatymo priėmimo, legalizavimo tvarkos, sąlygų, būdų ir terminų,
neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad visi trys prašymai yra dėl tų pačių normų atitikimo
Konstitucijai, 1998 m. birželio 9 d. sprendimu juos sujungė į vieną bylą.
II
Pareiškėjai savo prašymus grindžia šiais argumentais.
 1. Kėdainių rajono apylinkės teismas nurodo, kad 1996 m. liepos 2 d. priimtu ginčijamu
įstatymu keičiant BK 310 straipsnio antrąją dalį buvo suformuluota nauja norma, kuri ne tik
nustatė naujus valstybės ir piliečių tarpusavio santykius dėl įvairių rūšių etilo alkoholio
gaminimo, laikymo, gabenimo, pardavimo ir kitokio realizavimo, bet ir palietė senuosius
visuomeninius, ypač nuosavybės, santykius šioje srityje. Šis įstatymas, iš karto pripažindamas
nusikalstamomis beveik visas minėtų objektų laikymo ir apyvartos aplinkybes, ne tik visiškai
nesureguliavo jau nusistovėjusių visuomeninių santykių, bet ir iš esmės prieštarauja
pagrindinėms Konstitucijos nuostatoms, pažeidžia dalies šalies piliečių konstitucines teises ir
laisves.
Įstatymų leidėjas, priimdamas ginčijamą teisės normą, neatsižvelgė į keletą svarbių aplinkybių.
1.1. Teisinis minėtų santykių reguliavimas praeityje.
Iki 1996 m. liepos 2 d. įstatymo įsigaliojimo nebuvo apribota etilo alkoholio ir jo produktų apyvarta,
jie buvo paprasti nuosavybės teisės objektai, kurių valdymą, naudojimą ir disponavimą kuriais
reglamentavo šalyje galioję įstatymai, nenumatę ypatingų apribojimų ar suvaržymų. Tuomet dalis
gyventojų, tarp jų ir teisiamoji, etilo alkoholį bei jo produktus įsigijo ir valdė teisėtai (Civilinio
kodekso (toliau – CK) 109 straipsnis). Ginčijamas įstatymas to neišskyrė.
1.2. Nuosavybės statusas pagal šių dienų sampratą.
Konstitucija, pripažindama žmogaus teisių ir laisvių prigimtinį pobūdį, akcentuoja, kad nuosavybė yra
neliečiama. Tai – imperatyvi nuostata, su kuria turi būti derinami kiti įstatymai, poįstatyminiai aktai
bei jų taikymo praktika. Ginčijamas įstatymas kėsinasi į piliečių asmeninę nuosavybę ir prieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios dalies reikalavimams.
1.3. Nuosavybės teisių apimtis.
Subjektyviąja prasme nuosavybę suprantant kaip savininko teises turtą valdyti, juo naudotis ir
disponuoti (CK 96 straipsnis), nuosavybės neliečiamumo principas tiesiogiai užtikrina visus šios
teisių visumos elementus. Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta nuostata, kad
nuosavybės teises saugo įstatymai, nereiškia galimybės apriboti vienas ar kitas savininko teises tuo
atveju, jeigu valdomam objektui jau nustatytas teisinis režimas.
1.4. Nuosavybės teisių įstatyminės apribojimo galimybės.
Konstitucijos 23 straipsnio trečiojoje dalyje yra numatyta galimybė prieš savininko valią keisti
nuosavybės objekto teisinį režimą esant šioms sąlygoms: tai darant visuomenės poreikiams; vienu
būdu – tik paėmus iš savininko; teisingai atlyginant.
Priėmus minėtą įstatymą paskutinės dvi sąlygos buvo ignoruotos: teisėtai įsigyto turto režimas buvo
pakeistas nepaėmus jo iš savininko ir už tai neatlyginus. Šis klausimas taip pat nebuvo sprendžiamas
atskiru norminiu aktu, numatančiu ginčijamo įstatymo įsigaliojimo tvarką.
Netiesiogiai ginčijamo įstatymo pataisa įstatymų leidėjas dalį šalies gyventojų įstatymo įsigaliojimo
momentu pripažino asmenimis, įvykdžiusiais nusikalstamas veikas, nes jau pats etilo alkoholio ir jo
produktų laikymas vertinamas kaip nusikaltimas. Nebuvo išspręsta, kaip elgtis jų turintiems
asmenims.
2. Trakų rajono apylinkės teismas nurodo, kad pagal BK 310 straipsnio (1996 m. liepos 2 d. ir
1997 m. sausio 9 d. redakcija) normas nusikaltimas yra nedenatūruoto etilo alkoholio
laikymas neturint leidimo, jeigu tokio alkoholio laikoma penki ir daugiau litrų. Padaryti BK
310 straipsnio pakeitimai visiškai nereglamentuoja, ar gali baudžiamąja tvarka atsakyti
asmenys, iki šio straipsnio naujos redakcijos įsigaliojimo teisėtai įsigiję tokį kiekį etilo
alkoholio ir jį tebelaikantys. Todėl teismui yra neaišku, ar dabar galiojantis BK 310 straipsnis
arba atskiros jo dalys bei jame nurodytų veikų kai kurie požymiai neprieštarauja Konstitucijai.
3. Tauragės rajono apylinkės teismas nurodo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamąją
atsakomybę už veikas, už kurias iki tokios atsakomybės nustatymo nebuvo baudžiama, turėtų
išspręsti turto, kuris tampa baudžiamojo įstatymo persekiojimo dalyku, legalizavimo tvarką,
sąlygas, būdus ir terminus. Šie klausimai yra neišspręsti, todėl yra pagrindo teigti, kad BK
310 straipsnio antroji dalis gali prieštarauti Konstitucijos 23 straipsniui.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui suinteresuoto asmens atstovas A. Čepas nurodė, kad
1996 m. liepos 2 d. įstatymu buvo suformuluota nauja BK 310 straipsnio norma, keičianti valstybės ir
fizinio asmens santykius dėl įvairių rūšių etilo alkoholio gaminimo, laikymo, gabenimo bei
realizavimo. Šis įstatymas pakeitė daugelio Lietuvos gyventojų nuosavybės teisių į turimas vertybes –
įvairių rūšių etilo alkoholio medžiagas – turinį, kadangi numatė baudžiamąją atsakomybę ne tik už šių
medžiagų gaminimą ar realizavimą, bet ir už jų gabenimą arba laikymą neturint leidimo.
Atstovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo, priimto 1995 m.
balandžio 18 d., 4 straipsnyje numatyta, kad alkoholio produktai priskiriami specialiems gaminiams ir
jiems pagal įstatymus taikomas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas, o šio įstatymo 3 skyriuje
detaliai reglamentuota alkoholio produktų gamyba, realizavimas, jo vartojimo draudimai ir leidimai.
Įstatymuose nustačius alkoholio produktų nuosavybės teisių apribojimus, buvo sudaryta galimybė
pasirinkti: gauti leidimą jais naudotis, juos realizuoti arba sunaikinti.
Įvairių rūšių etilo spirito, kaip alkoholio produktų, gamybos ir realizavimo apribojimų, nustatytų
įstatymuose, pažeidimai paskatino įstatymų leidėją suformuluoti BK 310 straipsnio antrosios,
trečiosios ir ketvirtosios dalių pakeitimus. Šie pakeitimai nėra nauji. Iš tiesų jie tiktai pakartoja
ankstesnius apribojimus, padarytus įvairiais Vyriausybės nutarimais.
Atstovas pabrėžė, kad 1996 m. liepos 2 d. įstatymu padarytais BK 310 straipsnio pakeitimais ir
papildymais nebuvo kėsintasi paimti teisėtai įsigytos nuosavybės, todėl jie nepažeidžia Konstitucijos
23 straipsnyje nustatytų nuosavybės neliečiamumo nuostatų.
IV
Teisminiame posėdyje suinteresuoto asmens atstovas A. Čepas iš esmės pakartojo rašte išdėstytus
argumentus ir papildomai paaiškino, kad 1996 m. liepos 2 d. įstatymas įsigaliojo nuo jo paskelbimo
dienos. Dėl to dalis alkoholio produktų laikytojų tapo asmenimis, padariusiais nusikalstamas veikas.
Atstovo nuomone, minėto įstatymo įgyvendinimo aplinkybės buvo nereglamentuotos, t. y.
nenurodytos sąlygos, kurioms esant būtų galima išvengti atsakomybės už teisėtai įsigytų alkoholio
produktų laikymą arba gabenimą. Todėl 1998 m. kovo 26 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl atleidimo
nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, nustatytų Baudžiamojo kodekso 310 straipsnyje už
spirito ir jo skiedinių (mišinių) laikymą bei gabenimą“, kuriame numatytos galimybės realizuoti
turimus alkoholio produktus. Nors šis įstatymas galiojo tik penkias dienas, tačiau tiek laiko
pakanka pranešti policijai apie turimą alkoholį.
Suinteresuoto asmens atstovas S. Šedbaras nurodė, kad daugelyje valstybių, tarp jų ir nepriklausomoje
Lietuvoje 1923–1940 m., buvo spirito ir degtinės prekybos monopolis. Okupavus Lietuvą Sovietų
Sąjungai, buvo įvestas Sovietų Sąjungoje galiojęs degtinės ir spirito gamybos monopolis. Įstatyme
„Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ ir Lietuvos Respublikos Laikinajame
Pagrindiniame Įstatyme įtvirtintos nuostatos, kad teisės aktai galioja ne tik iki 1990 m. kovo 11 d., bet
ir po Konstitucijos priėmimo, jeigu jie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui ar
Konstitucijai. Teisės aktai galioja tol, kol jie bus suderinti, pakeisti ar panaikinti. Teisės aktų,
panaikinančių spirito gamybos ir prekybos monopolį, nėra. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje
buvo bandoma šią problemą reglamentuoti. 1991 m. gegužės 7 d. buvo priimtas Sveikatos apsaugos
ministerijos įsakymas „Dėl vaistų receptų rašymo ir vaistų išdavimo vaistinėse tvarkos“, kuriame
nurodoma, kad nepriklausomai nuo koncentracijos gryno alkoholio ar vaisto sudėtyje viename recepto
blanke gydytojas gali išrašyti spirito iki 100 gramų. Vyriausybės 1992 m. lapkričio 20 d. nutarimu
nuo tų pačių metų gruodžio 1 d. visų nuosavybės formų įmonėms, išskyrus vaistines, buvo uždrausta
pardavinėti gyventojams spiritą. Vyriausybės 1993 m. sausio 26 d. nutarimu teisė įvežti etilo spiritą
buvo suteikta septynioms įmonėms. Šiame nutarime taip pat nurodoma, kad etilo spiritas
parduodamas gyventojams tik vaistinėse, o prekybos ir viešojo maitinimo įmonėms uždraudžiama juo
prekiauti. 1993 m. kovo 19 d. 23 įmonėms buvo suteikta teisė įvežti maistinį etilo spiritą, tačiau jau
1994 m. kovo 21 d. išvis uždrausta jį įvežti į Lietuvą.
Atstovas pažymėjo, kad teisėtai spirito įsigyjama tik pirkimo–pardavimo būdu. Dėl teisės aktuose
numatytų draudimų asmenys, legaliai pirkdami po 100 gramų spirito, negali jo sukaupti daugiau nei
10 litrų. Taigi neteisėtai įsigytas dalykas netampa nuosavybe tokia prasme, kokia ją gina Konstitucijos
23 straipsnis.
Kartu atstovas paminėjo tai, kad šiais metais BK 310 straipsnis nebuvo keičiamas. 1998 m. kovo 26 d.
priimtas įstatymas „Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, nustatytų
Baudžiamojo kodekso 310 straipsnyje už spirito ir jo skiedinių (mišinių) laikymą bei gabenimą“
bandė reglamentuoti jo taikymo tvarką. 1998 m. balandžio 7 d. buvo priimtas naujas Įstatymo „Dėl
atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, nustatytų Baudžiamojo kodekso 310
straipsnyje už spirito ir jo skiedinių (mišinių) laikymą bei gabenimą“ pripažinimo netekusiu galios
įstatymas.
V
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautos specialistų – Vilniaus universiteto Teisės
fakulteto Civilinės teisės ir proceso katedros doc. dr. A. Vileitos, Teisės akademijos Teisės filosofijos
katedros vedėjo doc. dr. A. Vaišvilos ir teisingumo viceministro G. Švedo paaiškinimai.
1. Vileita, remdamasis Konstitucijos 23 straipsniu, CK ir BK straipsnių turinio analize, padarė
išvadą, kad nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio ir techninio etilo
alkoholio įsigijimo neturint leidimo uždraudimas ir baudžiamoji atsakomybė gali būti taikomi
tik tiems asmenims, kurie minėtą alkoholį įsigijo įsigaliojus naujai BK 310 straipsnio
redakcijai. Iki šios datos asmenys turėjo teisę nurodytas alkoholio rūšis įsigyti, laikyti ir
perleisti kitiems asmenims, tai yra galėjo įgyvendinti savininko teises į jam priklausantį turtą.
Visi teisėtai įsigyti daiktai yra juos įsigijusio asmens nuosavybė ir ši nuosavybė neliečiama
(Konstitucijos 23 straipsnis). Įstatymų leidėjas gali keisti atitinkamų nuosavybės teisės
objektų teisinį režimą (apriboti jų įsigijimą, saugojimą, vartojimą, realizavimą), bet negali iš
savininko atimti nuosavybės teisių, bausti savininko už teisėtai įsigytų daiktų laikymą,
naudojimą ar disponavimą jais.
Paaiškinime pabrėžiama, kad įstatymų leidėjas, tardamas, jog nurodytas alkoholis yra žalingas
visuomenei, galėjo priimti sprendimą rekvizuoti asmenų teisėtai įsigytą alkoholį, tai yra jį išpirkti
priverstine tvarka, nustatant tokio išpirkimo tvarką ir terminą. Pasibaigus išpirkimo terminui tolesnis
šio alkoholio laikymas taptų neteisėtas ir būtų galima kaltus asmenis traukti baudžiamojon
atsakomybėn, o neteisėtai laikomą alkoholį konfiskuoti. Įstatymų leidėjas to nepadarė.
1. Vaišvila savo paaiškinime teigė, kad BK 310 straipsnio antroji, trečioji ir ketvirtoji dalys,
nustatydamos baudžiamąją atsakomybę už spirito laikymą ir gabenimą neturint leidimo,
suponuoja prielaidą, jog yra kitas reguliacinis įstatymas (civilinis), kuris reikalauja, kad
teisėtai įsigytas spiritas toliau būtų laikomas ir gabenamas turint tam leidimą. Jeigu
baudžiamasis įstatymas, be baudimo funkcijos, ima vykdyti ir jam nebūdingą draudimo
(bendrojo teisinio reguliavimo) funkciją, tuomet jis turi paisyti ir kitų reguliaciniams
įstatymams būdingų požymių – duoti laiko tiems paliepimams įvykdyti. BK 310 straipsnio
atveju draudimas ir baudimas atsiranda tuo pačiu metu (1996 m. liepos 2 d. įstatymo
paskelbimo ir įsigaliojimo data ta pati – 1996 m. liepos 17 d.). Be to, A. Vaišvila pažymėjo,
kad BK 310 straipsnis, reikalaudamas spiritą laikyti ir gabenti tik turint leidimą, bet
nepalikdamas laiko tokiam leidimui įsigyti, daro spirito laikymą ir gabenimą tarsi neteisėtu
nuo pat jo įsigijimo momento. O tai reiškia, jog jis ima galioti ir toms veikoms, kurios
atsirado prieš priimant minėto straipsnio pataisas ir kurios apsunkina asmens, teisėtai
įsigijusio etilo alkoholio, teisinę padėtį.
2. Švedas paaiškino, kad baudžiamoji atsakomybė už nedenatūruoto, denatūruoto bei techninio
etilo alkoholio gaminimą, laikymą, gabenimą, pardavimą ar kitokį realizavimą neturint
leidimo buvo nustatyta tik Seimui priėmus Baudžiamojo kodekso 35, 283, 284, 289, 290 ir
310 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą. Tačiau priėmus šį įstatymą nebuvo išspręstas
teisėtai įsigytų alkoholio produktų klausimas. Paaiškinime nurodyta, kad nuosavybės teisė yra
plačiausia savo turiniu asmens teisė, tačiau ir jos ribojimas yra galimas, nes priešingu atveju
atsirastų prielaidos pažeisti kitų asmenų teises. Tai, kad alkoholio produktai yra priskiriami
specialiems gaminiams, kurių gamybai, importui, prekybai ir vartojimui taikomas ypatingas
valstybinio reguliavimo režimas, nustatė ir Alkoholio kontrolės įstatymo 4 straipsnis. Taigi
nuosavybės teisių ribojimą turėtų nustatyti įstatymas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Seimas 1996 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 35, 283, 284,
289, 290 ir 310 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 6 straipsniu BK 310
straipsnį taip išdėstė:
„310 straipsnis. Naminės degtinės, brogos, kitų namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų,
nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio ir jų skiedinių,
aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas ir realizavimas.
Naminės degtinės, brogos ar kitų namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gaminimas, laikymas,
gabenimas, pardavimas ar kitoks realizavimas, taip pat ir aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas,
gabenimas, pardavimas ar kitoks realizavimas –
baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų ir bauda arba tik bauda.
Nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio, taip pat jų
skiedinių (mišinių) gaminimas, laikymas, gabenimas, pardavimas ar kitoks realizavimas neturint
leidimo –
baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų ir bauda arba tik bauda.
Ta pati veika, numatyta pirmojoje ir antrojoje dalyse, padaryta dideliais kiekiais, baudžiama laisvės
atėmimu iki penkerių metų.
Už veiką, numatytą šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse, baudžiamoji atsakomybė
atsiranda, jeigu pagaminama, laikoma, gabenama, parduodama ar kitaip realizuojama dešimt
ir daugiau litrų naminės degtinės, brogos ar kitų namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų,
nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio ir techninio etilo alkoholio arba jų
skiedinių (mišinių).
Šiame straipsnyje dideliu kiekiu laikoma penki šimtai ir daugiau litrų naminės degtinės, brogos, kitų
namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio
ir techninio etilo alkoholio arba jų skiedinių (mišinių).“
Seimas 1997 m. sausio 9 d. įstatymu dar kartą keitė BK 310 straipsnį, tam tikra dalimi išplėsdamas ir
sugriežtindamas atsakomybę už aukščiau išvardytas veikas.
Naujojoje straipsnio redakcijoje buvo išskirtos, kaip pavojingesnės, veikos, kai yra gaminami,
laikomi, gabenami, parduodami ar kitaip realizuojami nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo
alkoholio, techninio etilo alkoholio skiediniai (mišiniai), turintys pavojingų žmogaus gyvybei ar
sveikatai nuodingų medžiagų ar tokio pobūdžio priedų.
Itin kvalifikuota veika buvo pripažinti tokie atvejai, kai parduoti ar kitaip realizuoti nedenatūruoto
etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio skiediniai (mišiniai), pagaminti
naudojant pavojingas žmogaus gyvybei ar sveikatai nuodingas medžiagas ar tokio pobūdžio priedus,
sukėlė žmogaus mirtį ar kitas sunkias pasekmes.
Šiuo įstatymu baudžiamoji atsakomybė buvo išplėsta ir tuo aspektu, kad ji atsiranda, jeigu
pagaminama, laikoma, gabenama, parduodama ar kitaip realizuojama penki ar daugiau litrų
nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio ar techninio etilo alkoholio (pagal anksčiau
galiojusią BK 310 straipsnio redakciją minimali riba, nuo kurios numatyta galimybė patraukti asmenį
baudžiamojon atsakomybėn, buvo 10 litrų).
2. Pareiškėjams kilo abejonė: Kėdainių rajono apylinkės teismui – ar 1996 m. liepos 2 d.
įstatymu padarytas BK 310 straipsnio pakeitimas, antrojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse
nustatantis baudžiamąją atsakomybę už nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo
alkoholio, techninio etilo alkoholio, taip pat jų skiedinių (mišinių) gaminimą, laikymą,
gabenimą, pardavimą ir kitokį realizavimą neturint leidimo, neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui; Tauragės apylinkės teismui – ar minėtu 1996 m. liepos 2 d. įstatymu padarytas
BK 310 straipsnio pakeitimas, antrojoje dalyje nustatantis atsakomybę už tų pačių alkoholio
produktų laikymą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui; Trakų apylinkės teismui – ar
tai, kad tuo pačiu 1996 m. liepos 2 d. įstatymu padarytu BK 310 straipsnio ketvirtosios dalies
pakeitimu ir 1997 m. sausio 9 d. įstatymu padarytu BK 310 straipsnio pakeitimu nustatyta
baudžiamoji atsakomybė už 5 ir daugiau litrų teisėtai įgyto nedenatūruoto etilo alkoholio
laikymą, neprieštarauja Konstitucijai.
Pažymėtina, kad Kėdainių ir Tauragės teismams kilo abejonė, ar BK 310 straipsnio antrosios dalies
normos, nustatytos 1996 m. liepos 2 d. įstatymo, atitinka Konstitucijos 23 straipsnį. Nors minėtos
normos vėliau pakeistos 1997 m. sausio 9 d. įstatymu, tačiau pareiškėjų prašymas ištirti BK 310
straipsnio (1996 m. redakcijos) normų atitikimą Konstitucijai nagrinėtinas. Toks prašymas siejamas
su teismų sustabdytų bylų būsimu nagrinėjimu, nes vėlesniu įstatymu baudžiamoji atsakomybė už
atitinkamas veikas yra išplėsta ir sugriežtinta.
Pareiškėjai iš esmės kelia abejonę, ar BK 310 straipsnio normos, kurios numato baudžiamąją
atsakomybę už nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio ir
jų skiedinių (mišinių) gaminimą, laikymą, pardavimą ar kitokį realizavimą neturint leidimo,
nepažeidžia konstitucinių asmens nuosavybės teisių. Atsižvelgiant į draudžiamų veikų pobūdį
išskirtinas, pirma, šių produktų laikymo neturint leidimo, ir antra, jų gaminimo, pardavimo ar kitokio
realizavimo neturint leidimo baudžiamumo nustatymo atitikimas Konstitucijos 23 straipsniui.
Alkoholio kontrolės įstatyme apibrėžiant jame vartojamas sąvokas nurodyta: alkoholio produktai –
nedenatūruotas etilo alkoholis, denatūruotas etilo alkoholis, techninis etilo alkoholis, alkoholiniai
gėrimai, ingredientai ir žaliavos, kuriuose yra etilo alkoholio; alkoholiniai gėrimai – gėrimai, kurių
tūrinė etilo alkoholio koncentracija sudaro nuo 1 iki 50 procentų ir kt. Šiame Konstitucinio Teismo
nutarime toliau bus vartojama modifikuota sąvoka „alkoholio produktai“, kuri apima nedenatūruotą
etilo alkoholį, denatūruotą etilo alkoholį, techninį etilo alkoholį ir jų skiedinius (mišinius).
3. Dėl BK 310 straipsnio pakeitimais nustatytos baudžiamosios atsakomybės už alkoholio
produktų laikymą neturint leidimo atitikimo Konstitucijos 23 straipsniui.
3.1. Vertinant baudžiamosios atsakomybės už alkoholio produktų laikymą be leidimo nustatymo
atitikimą Konstitucijos 23 straipsniui svarbūs yra šių produktų gamybos, laikymo, pardavimo teisinio
sureguliavimo istoriniai aspektai.
Lietuvoje pagal 1934 m. priimtą Akcizų ir finansinių monopolių įstatymą spirito monopolis sudarė
išimtinę valstybės teisę: 1) supirkti pagamintą žalią spiritą, 2) gaminti iš žalio spirito geriamąjį spiritą,
degtinę ir denatūruotą spiritą, 3) įvežti iš užsienio spiritą ir degtinę. Pagal šį įstatymą degtinę ir spiritą
galėjo pardavinėti mažmeninės alkoholinių gėrimų parduotuvės, kurios turėjo įsigijusius akcizo
patentus alkoholiniams gėrimams pardavinėti.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu valstybės monopolis buvo griežtesnis. Varyti etilo spiritą iš maisto
žaliavų buvo leista tik maisto pramonės įmonėms. Pardavinėti spiritą valstybinės ir kooperatinės
prekybos įmonėse apskritai nebuvo leidžiama. Šie draudimai ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę
oficialiai nebuvo panaikinti.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė 1992 m. lapkričio 20 d. nutarimą Nr. 871 „Dėl prekybos
alkoholiniais gėrimais“. Juo nuo tų pačių metų gruodžio 1 d. visų nuosavybės formų įmonėms
(išskyrus vaistines) buvo uždrausta gyventojams pardavinėti įvežtą į Lietuvą etilo spiritą. Pardavinėti
falsifikuotus alkoholinius gėrimus ir prekiauti įvežtu į Lietuvą etilo spiritu buvo uždrausta ir tuo pačiu
nutarimu patvirtintose „Prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklėse“ (7.3 ir 8 punktai).
Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad nemažai alkoholinių gėrimų, įformintų kaip eksporto prekės,
neapmokestinti patenka į Lietuvos rinką, 1994 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 1094 uždraudė įmonėms
be Finansų ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos leidimo eksportuoti etilo spiritą ir parduoti jį
privatiems ūkio subjektams bei fiziniams asmenims.
1995 m. balandžio 18 d. priimtas Alkoholio kontrolės įstatymas. Jis sureguliavo santykius, susijusius
su alkoholio produktų, maisto produktų su alkoholio priedais, kitų produktų, kuriuose yra etilo
alkoholio, gamyba, vidaus prekyba, laikymu, gabenimu, importu, eksportu, vartojimu, bei nustatė
alkoholio kontrolės Lietuvoje pagrindus. Šiame įstatyme taip pat nustatyti alkoholio produktų
gamybos bei prekybos monopolio įvedimo ir valstybės monopolinės teisės gaminti alkoholio
produktus suteikimo ūkio subjektams teisiniai pagrindai. Įstatymo 20 straipsnio 12 punkte nustatytas
draudimas parduoti gyventojams nedenatūruotą, denatūruotą etilo alkoholį bei techninį etilo alkoholį,
išskyrus nedenatūruotą etilo alkoholį, kuris vaistinėse gyventojams gali būti parduodamas Sveikatos
apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.
Taigi galima konstatuoti, kad po 1990 m. kovo 11 d. nebuvo priimta teisės aktų, tiesiogiai
įtvirtinančių leidimą parduoti gyventojams etilo spiritą, išskyrus vaistines. Tuo tarpu atskirais
Vyriausybės aktais nuo 1992 m. gruodžio 1 d. buvo uždrausta parduoti gyventojams importuotą etilo
spiritą, o nuo 1994 m. lapkričio 8 d. – apskritai etilo spiritą. Šis draudimas vėliau buvo patvirtintas
Alkoholio kontrolės įstatymu.
3.2. Konstitucinis Teismas, vertindamas gyventojų alkoholio produktų įsigijimo teisinį reguliavimą,
atkreipia dėmesį ir į kitas aplinkybes.
Vyriausybė 1991 m. gruodžio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 578 „Dėl spaudos leidinių, turinčių erotinį
pobūdį, apmokestinimo bei prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos“, kurio 3 punkte buvo nustatyta,
kad kiekviena prekybos ir viešojo maitinimo įmonė, pardavinėjanti alkoholinius gėrimus, privalo
turėti specialų leidimą, kurį išduoda miesto ar rajono valdyba.
Iš tikrųjų miestų ir rajonų valdybos išduodavo leidimus prekybos ir viešojo maitinimo įmonėms
prekiauti ne tik tradiciniais alkoholiniais gėrimais, bet ir spiritu. Antai vien Vilniaus miesto valdyba
1992 m. liepos–lapkričio mėn. išdavė per 50 leidimų įvairioms įmonėms, kuriuose buvo specialiai
nurodyta teisė prekiauti, be kitų alkoholinių gėrimų, ir spiritu.
Pažymėtina ir tai, kad specialaus etilo spirito importo teisinio sureguliavimo kurį laiką apskritai
nebuvo. Vyriausybė šiuos klausimus reglamentavo 1993 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 26 „Dėl
prekybos alkoholiniais gėrimais“. Šio nutarimo 2.1 punktu buvo leista septynioms šalies įmonėms, be
alkoholinių gėrimų, importuoti taip pat ir etilo spiritą, kuris galėjo būti parduodamas tik įmonėms.
Vyriausybės 1993 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 187 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m.
sausio 26 d. nutarimo Nr. 26 dalinio pakeitimo ir papildymo“ 2.7 punkte buvo nustatyta, kad
techninio spirito, reikalingo gamybai, įvežimo į Lietuvos Respubliką tvarką nustato ir leidimus bei
kvotas išduoda Pramonės ir prekybos ministerija.
3.3. Teisės aktais įtvirtinus draudimus parduoti gyventojams etilo spiritą, sankcijos už jų pažeidimą
buvo nustatytos tik pardavėjams. Iki 1996 m. liepos 2 d. BK 310 straipsnio pakeitimų priėmimo
baudžiamoji atsakomybė už alkoholio produktų įsigijimą nebuvo nustatyta. Asmuo galėjo būti
patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nubaustas tik tuo atveju, jei šie alkoholio produktai buvo
įsigyti nusikalstamu būdu (pvz., kontrabanda). Taip pat už alkoholio produktų laikymą iki 1996 m.
liepos 2 d. padarytų BK 310 straipsnio pakeitimų ir papildymų baudžiamoji atsakomybė nebuvo
nustatyta.
Apie alkoholio produktų įsigijimo ir laikymo teisinio sureguliavimo gyventojams nenuoseklumą ir
netgi tam tikrą prieštaringumą byloja ir Seimo 1998 m. kovo 26 d. priimtas įstatymas „Dėl atleidimo
nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, nustatytų Baudžiamojo kodekso 310 straipsnyje už
spirito ir jo skiedinių (mišinių) laikymą bei gabenimą“, kuris tų pačių metų balandžio 7 d. įstatymu
buvo pripažintas netekusiu galios.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą galiojusių teisės normų analizę negalima paneigti prielaidos, kad
gali būti asmenų, kurie, nepažeisdami ankstesnės tvarkos, buvo įsigiję ir laikė alkoholio produktus.
3.4. Nuosavybės teisės požiūriu Konstitucijos 23 straipsnio normos, sudarydamos vieningą visumą,
atskleidžia nuosavybės teisių gynimo esmę, pabrėžia nuosavybės konstitucinę apsaugą. Kartu
Konstitucinis Teismas pažymi, kad nuosavybės teisės yra ginamos, kai turtas įsigytas ir laikomas
teisėtai.
Konstitucijos, kitų įstatymų, taip pat tarptautinių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog
nuosavybės teisės gali būti ribojamos, kad būtų išvengta kitų asmenų teisių pažeidimo. Subjektinės
savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti gali būti įstatymais ribojamos dėl visuomenei
būtino intereso (ekologinės problemos ir kt.), dėl turto pobūdžio (ginklai, narkotinės priemonės ir kt.)
ir kt. Alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių gamybai, importui, prekybai
ar kitokiam realizavimui yra reikalingas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas. Tai yra susiję ir
su tuo, kad dėl nekontroliuojamo ar nepakankamai kontroliuojamo alkoholio produktų pardavimo
gyventojams vis daugėja socialinės patologijos reiškinių (nužudymų ir kūno sužalojimų buityje,
savižudybių, apsinuodijimo ir mirties nuo alkoholio vartojimo atvejų ir t. t.).
Įstatymų leidėjas, įvertinęs įvairius socialinius veiksnius, kurie, jo manymu, yra esminiai, turėjo
pagrindo nustatyti alkoholio produktų laikymo apribojimus ir taip suvaržyti nuosavybės teisių
įgyvendinimą. Tokiems apribojimams įgyvendinti buvo galimos įvairios teisinės priemonės. Tai, kad
pasirinktos baudžiamosios teisės priemonės, yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Baudžiamosios
atsakomybės už alkoholio produktų laikymą nustatymas savaime nepažeidžia asmenų nuosavybės
teisių, tačiau šios atsakomybės įgyvendinimo nustatymas yra susijęs su tam tikrais reikalavimais.
Baudžiamųjų įstatymų draudimai visuomet yra orientuoti į ateitį. Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Niekas negali būti
nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus
įstatymus ar tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama griežtesnė
bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.“
Baudžiamųjų įstatymų grįžtamojo galiojimo draudimas taip pat įtvirtintas BK 7 straipsnio trečiosios
dalies normoje: „Įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip
sunkinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.“ Taigi visose šiose
normose yra suformuluoti du pagrindiniai baudžiamosios teisės principai: nullum crimen sine
lege ir nulla poena sine lege, kurie reiškia, kad asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn
tik už tokią veiką, kuri jos padarymo metu buvo numatyta baudžiamajame įstatyme kaip nusikaltimas,
ir kad draudžiama taikyti asmeniui griežtesnę bausmę nei nustatyta įstatyme, galiojusiame veikos
padarymo metu. Tik išimtiniais atvejais įstatymų leidėjas, specialiai tai aptaręs, gali nustatyti
baudžiamojo įstatymo grįžtamąjį galiojimą.
3.5. Ginčijamais įstatymais BK 310 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trunkamąją
veiką – alkoholio produktų laikymą be leidimo. Tuo tarpu, kaip jau buvo pažymėta, yra nepaneigtos
prielaidos, jog gali būti asmenų, kurie alkoholio produktų buvo įsigiję teisėtai ir juos laikė iki
ginčijamų įstatymų priėmimo ir įsigaliojimo.
Šioje byloje ginčijamo BK 310 straipsnio normų, numatančių baudžiamąją atsakomybę už alkoholio
produktų laikymą be leidimo, analizė leidžia tvirtinti, kad tai yra bendro pobūdžio draudimai, kuriuos
nustatyti yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Taigi savaime šios normos nėra neteisėtos. Pareiškėjų
keliamos problemos iš esmės yra susijusios su teisinio reguliavimo ydomis, dėl kurių kyla neaiškumų
taikant tas normas. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjų keliamas normų dėl alkoholio produktų
laikymo be leidimo teisėtumo klausimas faktiškai yra ne tiek šių normų esmės, t. y. jų turinio, kiek jų
praktinio taikymo problema.
Baudžiamųjų įstatymų leidyboje, ypač kai yra kriminalizuojamos trunkamosios veikos, paprastai
suformuluojamos šių normų įgyvendinimo tvarkos teisinės taisyklės. Taip daroma siekiant išspręsti
probleminius klausimus, kurių gali atsirasti įgyvendinant naujas teisės normas.
Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės normų taikymo klausimai yra teismų praktikos objektas. Tai reiškia,
kad juos gali spręsti bendrosios kompetencijos teismas, konkrečioje byloje priimdamas atitinkamą
teismo aktą. Tokiais atvejais vadovaujamasi bendraisiais teisės principais, taip pat ir principu, kad
baudžiamasis įstatymas be specialaus nurodymo negali turėti atgalinio veikimo galios.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas normas, kurios numato baudžiamąją atsakomybę už alkoholio
produktų laikymą, keitė du kartus, tačiau nė vienu atveju nesprendė šių normų taikymo klausimo.
Todėl darytina išvada, kad šios normos galioja veikoms, padarytoms po šių įstatymų įsigaliojimo.
3.6. Vertinant nustatytą baudžiamąją atsakomybę už alkoholio produktų laikymą negalima
nepastebėti, kad Lietuvoje yra paplitęs pavojingas nusikaltimas – etilo spirito kontrabanda, taip pat iš
jo pagamintų skiedinių (mišinių) pardavimas. Antai vien Muitinės departamentas prie Finansų
ministerijos 1997 m. užfiksavo 10 spirito kontrabandos atvejų, kai buvo vežama daugiau kaip 600
tūkst. litrų etilo spirito.
Etilo spirito kontrabanda ir tokio spirito ar jo skiedinių (mišinių) pardavimas baudžiamųjų įstatymų
yra pripažinti nusikaltimais ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Nusikaltimas gali būti ir kiti
neteisėti alkoholio produktų įsigijimo būdai (pvz., vagystė). Nusikalstamu būdu įsigytų alkoholio
produktų laikymas yra arba ankstesnio nusikaltimo, pavyzdžiui, kontrabandos, tęsinys, arba atitinka
naujo nusikaltimo, numatyto BK 310 straipsnyje, požymius, taip pat gali sudaryti sutaptį su kitais
nusikaltimais. Taigi šiais atvejais alkoholio produktai yra nusikaltimo dalykas, nuosavybės teisės į
juos neatsiranda ir todėl negali būti ginama teisinėmis priemonėmis remiantis Konstitucijos 23
straipsniu.
4. Dėl BK 310 straipsnio pakeitimais nustatytos baudžiamosios atsakomybės už alkoholio
produktų gaminimą, pardavimą ar kitokį realizavimą neturint leidimo atitikimo
Konstitucijos 23 straipsniui.
Pareiškėjas – Kėdainių rajono apylinkės teismas, keldamas klausimą, ar 1996 m. liepos 2 d. įstatymu
padarytas BK 310 straipsnio pakeitimas atitinka Konstitucijos 23 straipsnį, taip pat nurodo ir kitas
veikas – alkoholio produktų gamybą, pardavimą ar kitokį realizavimą, dėl kurių uždraudimo gali kilti
teisėtumo klausimas.
Kaip jau buvo minėta, alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių gamybai,
importui, prekybai ir vartojimui yra taikomas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas. Alkoholio
kontrolės įstatyme yra nustatyta, kad gaminti alkoholio produktus leidžiama tik toms įmonėms, kurios
turi Vyriausybės ar jos pavedimu Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos leidimą. Tai
reiškia, kad asmenys jau pagal Alkoholio kontrolės įstatymą neturėjo teisės kokiu nors būdu gaminti
alkoholio produktų. BK 310 straipsnyje nustatytas alkoholio produktų gamybos draudimas naujų
suvaržymų nenumato. Juo iš esmės tik sugriežtintos sankcijos už šią veiką.
Gyventojams užsiimti pardavimu ar kitokiu alkoholio produktų realizavimu apskritai neleidžiama. Šį
draudimą įstatymų leidėjas taip pat tik sugriežtino nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už
alkoholio produktų pardavimą ar kitokį realizavimą be leidimo.
Taigi ginčijamais įstatymais padaryti BK 310 straipsnio pakeitimai, kurių normos nustatė
baudžiamąją atsakomybę už alkoholio produktų gaminimą, pardavimą ar kitokį realizavimą,
neprieštarauja Konstitucijai.
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54 ir 56
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad 1996 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 35, 283, 284, 289,
290 ir 310 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio ir 1997 m. sausio 9 d.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo
normos, nustatančios baudžiamąją atsakomybę už etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio,
techninio etilo alkoholio ir jų skiedinių (mišinių) gaminimą, laikymą, gabenimą, pardavimą ar
kitokį realizavimą neturint leidimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
 Dėl Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos
mirties bausmės
Byla Nr. 2/98
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
 Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės
atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai
 Vilnius, 1998 m. gruodžio 9 d.
 
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus
Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono
Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo Teisės ir
teisėtvarkos komiteto pirmininkui dr. Stasiui Stačiokui ir Seimo nariui Egidijui Bičkauskui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės
departamento konsultantui Juozui Nociui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 1998 m. lapkričio 16
d. išnagrinėjo bylą Nr. 2/98 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatyta mirties bausmė neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau
nutarime – BK) 105 straipsnyje nustatyta sankcija, numatanti, kad asmuo gali būti baudžiamas mirties
bausme, neprieštarauja Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai. Pareiškėjas prašymą
grindžia šiais argumentais.
Šiuo metu galiojantis BK 105 straipsnis (Lietuvos Respublikos 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo,
1995 m. birželio 8 d. įstatymo ir 1997 m. balandžio 30 d. įstatymo redakcija) nustato, kad už
tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis asmuo gali būti baudžiamas mirties bausme.
Konstitucijos 18 straipsnyje nurodoma, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Svarbiausia
prigimtinė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę. Pagal Konstitucijos 19 straipsnį žmogaus teisę į gyvybę
saugo įstatymas. Vadinasi, įstatymų, leidžiančių atimti žmogaus teisę į gyvybę, neturėtų būti.
Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo
orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Nors pagal BK 105 straipsnį mirties
bausmė gali būti skiriama tik tiems asmenims, kurie padarė labai sunkų nusikaltimą – tyčinį
nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, tačiau vargu ar nusikaltimo sunkumas ir žiaurumas gali būti
laikomas pagrindu pateisinti bausmės žiaurumui. Vykdant mirties bausmę sukeliamos kančios, kurios
gali būti vertinamos kaip asmens kankinimo forma.
II
Rengiant bylą teisminiam posėdžiui suinteresuoto asmens atstovas J. Nocius sutiko su pareiškėjo
nuomone, jog mirties bausmė nesiderina su Konstitucijos nuostatomis.
Akivaizdžiausias prieštaravimas yra tarp ginčijamo baudžiamojo įstatymo ir Konstitucijos 21
straipsnio 3 dalies. BK 22, 24 ir 105 straipsniuose už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis
nustatyta galimybė skirti mirties bausmę – atimti gyvybę nusikaltėliui jį sušaudant. Tuo tarpu
Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje skelbiama, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo
orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Konstitucijoje tiesiogiai nepasakyta,
kad draudžiama nustatyti bausmes, kuriomis žmogui atimama gyvybė, tačiau tai savaime aišku iš
konteksto, nes Konstitucija draudžia nustatyti žmogų žalojančias bausmes. Žmogų žaloja ne tik jo
plakimas, kankinimas, kūno dalies atskyrimas ir panašios bausmės, kurių mūsų baudžiamasis
įstatymas nenustato, bet ir žmogaus sušaudymas, kuri įstatymas nustato. Baudžiamojo įstatymo ir
Konstitucijos nesuderinamumo nepašalintų mirties bausmės vykdymo būdo pakeitimas
humaniškesniu būdu. Mirties bausmės neįmanoma įvykdyti nenutraukus pasmerktojo kūno
fiziologinių funkcijų, nepaveikus jo organizmo taip, kad jis mirtų, t. y. vienaip ar kitaip nesužalojus
jo.
III
Rengiant bylą teisminiam posėdžiui buvo gauti Vilniaus Arkivyskupo Metropolito A. J. Bačkio,
Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komiteto pirmininko E. Zingerio, Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroro K. Pėdnyčios, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės dr. T.
Birmontienės, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinės teorijos katedros vedėjo dr. A.
Dobrynino, Lietuvos Respublikos gydytojų sąjungos prezidento dr. L. Labanausko, Europos teisės
departamento generalinio direktoriaus habil. dr. V. Vadapalo, Teisės instituto direktoriaus A. Dapšio,
Lietuvos teisės akademijos dekano dr. K. Stungio ir Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“
pirmininko dr. M. Bloznelio paaiškinimai.
1. J. Bačkio nuomone, negalima imtis griežčiausių priemonių ir bausti žmogaus mirties bausme
be būtino reikalo. Visuomenę galima apginti kitais būdais. Šiandien, nuosekliai pagerėjus
baudžiamosios sistemos organizacijai, būtinybė bausti mirtimi labai reta, o praktiškai gal ir
nebūtina. Dabar Lietuvoje įmanoma apsiginti nuo nusikaltėlių kitais būdais, vengiant bausti
mirties bausme. Mirties bausmės panaikinimu būtų išreikšta pagarba kiekvieno žmogaus
gyvybei. Be to, mirties bausmės panaikinimas būtų ženklas, kad nenorima atimti gyvybės už
gyvybę, kad galima pasiūlyti humaniškesnių priemonių nusikalstamumui sustabdyti.
2. Zingeris, remdamasis ne vien teisiniais, bet ir kitais motyvais, padarė išvadą, kad būtina
panaikinti mirties bausmę ir ratifikuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos Šeštąjį protokolą.
3. Pėdnyčia savo paaiškinime nurodė, kad, atsižvelgiant į sudėtingą kriminogeninę situaciją bei
visuomenės ir valstybės interesus, mirties bausmė bausmių sąraše ribotą laiką galėtų išlikti, o
vėliau jos būtų galima atsisakyti, kaip, beje, ir yra numatyta naujo Baudžiamojo kodekso
projekte. Teisingiausias sprendimas dėl mirties bausmės tikslingumo galėtų būti priimtas
referendumu.
4. Birmontienės paaiškinime atkreipiamas dėmesys į tai, kad pasibaigus daug gyvybių
nusinešusiam Antrajam pasauliniam karui įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose
dokumentuose buvo pateikiami žmogaus teisių katalogai. Visi jie buvo pradedami teise į
gyvybę. Taip yra ir viename iš svarbiausių dokumentų žmogaus teisių klausimais, kuris buvo
pagrindas įvairioms žmogaus teisių konvencijoms, – 1948 m. Jungtinių Tautų (JT) priimtoje
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.
Konstitucijos 19 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, atsižvelgiant į
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje numatytos teisės į gyvybę interpretavimo raidą per 50 metų,
turėtų būti interpretuojama kaip neleidžianti įstatymu nesaugoti bet kokio žmogaus, kad ir padariusio
sunkų nusikaltimą, teisės į gyvybę.
1. Dobrynino teigimu, mirties bausmė neprieštarautų teisei į gyvybę tik tuo atveju, jeigu būtų
įrodyta, jog ji apsaugo kitų žmonių gyvybę. Tačiau, kaip rodo kriminologiniai tyrimai, kol kas
nerasta koreliacijos, kaip ir priežastinio ryšio, tarp mirties bausmės ir žmogaus gyvybės
apsaugojimo. Mirties bausmės klausimas yra ne tik loginė arba teisinė problema, bet ir
politinė programa. Ir socialinėse, ir politinėse teorijose bausmė siejama su valdžios
legitimacijos problema. Būtent per bausmes valdžia rodo savo galimybes kontroliuoti
visuomenę. Kiekviena bausmė, taip pat ir mirties, atspindi tam tikrus kultūrinius ir istorinius
aspektus, būtent todėl taip radikaliai gali keistis visuomenės požiūris į mirties bausmės
problemą. Viešoji nuomonė yra gana rimtas ir svarbus valdžios legitimacijos elementas, ypač
demokratinėje visuomenėje. Viešoji nuomonė ir visuomenės požiūris į mirties bausmę
nemažai priklauso nuo jos socialinio saugumo ir nuo to, ar mūsų valdžia įstengia užtikrinti
socialinę tvarką. Tai matyti ir iš atliktų tyrimų. Respondentų buvo klausiama, ar jie pritartų
mirties bausmei, jeigu pavojingas nusikaltėlis būtų deramai izoliuotas arba resocializuotas.
Dauguma respondentų atsakė, kad mirties bausmė tokiu atveju nereikalinga. Taigi nors
apskritai 70–80 proc. respondentų pasisako už mirties bausmę, tačiau jei jiems užtikrinama,
kad nusikaltėlis bus izoliuotas, jie keičia savo nuomonę. Tai rodo, kad viešoji nuomonė remia
teisingumą ir tvarką.
 2. Labanauskas pažymėjo, kad dėl itin prastos kriminogeninės situacijos Lietuvoje šalies
baudžiamuosiuose įstatymuose turėtų būti numatyta mirties bausmė už ypač sunkius
nusikaltimus.
3. Vadapalo paaiškinime teigiama, kad šiuo metu pasaulyje ryškėja akivaizdi tendencija
panaikinti mirties bausmę.
Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentų analizė rodo, kad mirties bausmės
panaikinimas Europoje tampa privaloma norma.
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja savo Rekomendacijoje 1246 (1994) nurodė:
„Asamblėja mano, kad mirties bausmei neliko jokios teisėtos vietos šiuolaikinės civilizuotos
visuomenės baudžiamosios teisės sistemose ir kad jos taikymas gali tikrai būti prilygintas kankinimui
ir laikomas nežmoniška ir žmogaus orumą žeminančia bausme pagal Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.
Ji, be to, primena, kad mirties bausmės, kaip bauginimo priemonės, skyrimas pasirodė neveiksmingas
ir, atsižvelgiant į žmogiškojo teisingumo galimas klaidas, tragiškas dėl nekaltų žmonių egzekucijų.“
Nuo 1994 m. Europos Taryba kiekvienai valstybei, stojančiai į Europos Tarybą, kelia reikalavimą
įsipareigoti panaikinti mirties bausmę. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Rezoliucija 1044
(1994) nustato, kad noras pasirašyti ir ratifikuoti Konvencijos Šeštąjį protokolą ir įvesti moratoriumą
mirties bausmei įstojus į Europos Sąjungą yra sąlyga, kurią Asamblėja kelia valstybių narystei
Europos Taryboje. Dėl to visos naujos Europos Tarybos narės pareiškė, kad įvykdys šį reikalavimą.
1997 m. įvykęs Europos Tarybos valstybių narių vadovų susitikimas paragino visuotinai panaikinti
mirties bausmę, o iki tol išlaikyti Europoje galiojantį moratoriumą mirties egzekucijoms.
Mirties bausmės panaikinimas yra ir narystės Europos Sąjungoje sąlyga, nors joks Europos Sąjungos
teisės aktas tokios formalios sąlygos kol kas nenustato.
1997 m. lapkričio 10 d. Europos Sąjungos valstybių konferencijoje, kurioje buvo priimta Amsterdamo
Sutartis, modifikuojanti Europos Sąjungos Sutartį ir Europos Bendrijų steigimo sutartis bei kai
kuriuos su jomis susijusius aktus, taip pat buvo priimta Deklaracija dėl mirties bausmės panaikinimo.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos institucijų jurisprudencijoje
ryškėja tendencija pripažinti, kad mirties bausmės taikymas gali būti kvalifikuotas kaip nežmoniška ir
žmogaus orumą žeminanti bausmė.
1. Vadapalas pažymėjo, kad Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie kai kurių tarptautinių
sutarčių, nustatančių tam tikrus mirties bausmės taikymo apribojimus, t. y. prie Tarptautinio
pilietinių ir politinių teisių pakto, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais
ir 1949 m. Ženevos konvencijos dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu. Tarptautinio
pilietinių ir politinių teisių pakto 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „šalyse, kur nepanaikinta
mirties bausmė, mirties nuosprendžiai gali būti priimami tik už sunkiausius nusikaltimus,
kurie galiojo tuo momentu, kai buvo padarytas nusikaltimas, ir kurie neturi prieštarauti Pakto
ir Konvencijos dėl genocido nusikaltimui kelio užkirtimo ir baudimo už jį nuostatoms. Ši
bausmė gali būti įvykdyta tik pagal kompetentingo teismo priimtą galutinį nuosprendį“. Šio
straipsnio 5 dalis skelbia, kad „mirties nuosprendis negali būti priimtas už nusikaltimus,
kuriuos padarė jaunesni kaip aštuoniolikos metų asmenys, ir negali būti vykdomas nėščioms
moterims“.
2. Vadapalo nuomone, Lietuvos Respublika, būdama Europos Tarybos narė ir Europos žmogaus
teisių konvencijos dalyvė, privalo panaikinti mirties bausmę bent taikos metu. Mirties
bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje gali būti vertinamas kaip prieštaraujantis
Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 3 straipsnio nuostatoms.
3. Dapšys savo paaiškinime nurodė, kad BK numato bausmės paskirtį. Mirties bausmė sunkiai
derinasi su BK 21 straipsnio nuostatomis, nes galimybė nuteistajam daryti naujus
nusikaltimus yra visiškai atimama. Todėl mirties bausmė nėra bausmė. Tai yra dar viena
legalizuota gyvybės atėmimo arba nusikaltėlio fizinio sunaikinimo priemonė, kurią šiuo
atveju vykdo valstybė.
Kriminologiniai tyrimai rodo, kad mirties bausmės buvimas ar nebuvimas mažai teturi įtakos
nusikalstamumo lygiui šalyje. Kaltininkas, darydamas nusikaltimą, dažniausiai negalvoja apie
bausmę. Dalis nužudymų yra afektiniai. Todėl negalima teigti, kad mirties bausmės buvimas sulaiko
nuo nusikaltimų. Dalis žmogžudžių po nužudymo tampa nebepavojingi visuomenei, nes išnyksta
realus nusikaltimo motyvas (pvz., kerštas).
Atlikti tyrimai rodo, kad dalį nužudymų, už kurių padarymą sunkinančiomis aplinkybėmis BK
numato mirties bausmę, padaro riboto pakaltinamumo ar ties jo riba esantys asmenys. Tai reiškia, jog
šiuo metu Lietuvoje yra pavojus, kad mirti gali būti pasmerkiami psichiškai ne visai sveiki asmenys.
Nuteisus žmogų mirtimi ir įvykdžius šią bausmę, klaidos, kurių, kaip rodo istorija, pasitaiko, yra
nebepataisomos. Tokios klaidos auka gali būti visiškai nekaltas žmogus.
1. Stungys paaiškino, kad, be išvardytų Konstitucijos straipsnių, yra kitų norminių aktų,
užtikrinančių žmogaus teisę į gyvybę. Visi šie aktai nustato visuomenės ir atskirų jos individų
įpareigojimą gerbti ir saugoti žmogaus gyvybę. Žmonės, darantys sunkius nusikaltimus,
sąmoningai, piktybiškai žudantys žmones, nėra apsaugoti minėtų teisės normų, reguliuojančių
normalius santykius. Kategoriškai pasisakyti prieš mirties bausmę – tai reiškia privilegijuoti
žudiką aukos požiūriu.
2. Bloznelis padarė išvadą, kad baudžiamuosiuose įstatymuose derėtų atsisakyti mirties
bausmės. Ji gali būti taikoma tiktai kare ar kitais ekstremaliais atvejais.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai iš esmės patvirtino prašyme išdėstytus argumentus.
1. Stačioko teigimu, teisė į gyvybę yra visų žmogaus teisių pagrindas, be jos nėra kitų žmogaus
teisių. Jeigu negarantuojama ir nerealizuojama žmogaus teisė į gyvybę, atėmus gyvybę
nelieka žmogaus teisių subjekto.
1992 m. Konstitucijos, priimtos Lietuvos valstybės piliečių valia, preambulėje savo tautos tradicijų ir
šiuolaikinės civilizacijos pagrindu yra išreikšta esminė žmonių gyvensenos vertybė – įkūnyti
prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje. Konstitucijos
18 straipsnyje skelbiama: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Taip Konstitucija visiems ir
kiekvienam garantuoja prigimtines žmogaus teises. Tai yra fundamentalus Konstitucijos ir jos
pagrindu kuriamos konstitucinės tvarkos, konstitucingumo principas: valstybė įpareigota ginti ir
saugoti žmogaus prigimtines teises.
Tačiau rengiant Konstitucijos tekstą žmogaus teisė į gyvybę buvo suformuluota tik bendru teiginiu
(19 straipsnis): „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ Konstitucijos tekste nėra nieko pasakyta
apie mirties bausmės uždraudimą ar jos leistinumą kokiomis nors išimtinėmis aplinkybėmis. Šis
konstitucinis teiginys neleidžia numatyti kokių nors šios teisės apribojimų arba išimčių. Minima
nuostata yra teigianti, o ne neigianti arba netgi ne alternatyvi. Akivaizdu, kad negalima saugoti
gyvybės įstatyme numatant galimybę ją atimti. Be to, gyvybė, kaip subjektyviosios teisės kategorija,
negali būti laipsniuojama. Arba gyvybė yra, arba jos nėra. Jos negalima riboti ir laiko atžvilgiu, kaip
kitų bausmių rūšių (pavyzdžiui, laisvės atėmimo terminai arba kitų asmens teisių laiko apribojimai).
1. Stačiokas pažymėjo, kad nėra patikimų mokslinių įrodymų, pateisinančių mirties bausmės
taikymą, ir dažnai mirties bausmė tėra savotiškas tam tikros nepakankamai informuotos
visuomenės dalies nuraminimas. Tačiau nustatyta, kad dauguma nusikaltėlių, darančių
sunkius nusikaltimus, nusikaltimo momentu negalvoja apie numatomą bausmę. Taigi mirties
bausmė savo esme ir „griežtumu“ nėra pateisinama kaip atgrasinimo nuo žiaurių nusikaltimų
priemonė.
Mirties bausmė nėra bausmė savo esme, tai – susidorojimo priemonė, kuri, šiaip ar taip, yra už teisės
ribų. Visuomet išlieka tikimybė, kad gali būti nuteistas nekaltas asmuo.
Šios bausmės egzistavimas taip pat turi netiesioginės įtakos visos bausmių sistemos reformai
Lietuvoje. Tai, kad mirties bausmė formaliai vis dar legali, visuomenėje palaiko apskritai nevisiškai
teigiamą nuostatą bausmių politikos švelninimo atžvilgiu. Mirties bausmė tik sutvirtina požiūrį į
valstybę kaip į jėgą, galinčią „reikalui esant“ tam tikroms visuomenės vertybėms apsaugoti panaudoti
net ir pačią nehumaniškiausią priemonę. Tačiau toks požiūris nėra logiškas ir negali būti teisingas.
Savo esme mirties bausmė išsiskiria iš bausmių sistemos, teisinės atsakomybės sampratos, bausmės
tikslų. Kriminalinė bausmė, kaip baudžiamosios atsakomybės realizavimo priemonė, turi specifinius
tikslus, kurie įvairiose valstybėse akcentuojami skirtingai, tačiau visgi sutariama dėl tokių dalykų:
pataisymas, perauklėjimas, izoliacija, visuomenės apsauga (būdinga norminės teisės doktrinai),
integracijos į visuomenę siekimas (būdingas socialinėms doktrinoms). Visi šie dalykai siejami su
konkrečiu subjektu ir jam taikomais apribojimais, kas ir yra teisinės atsakomybės esmė (socialiniai,
materialiniai ir kiti suvaržymai bei apribojimai). Mirties bausmė neatitinka atsakomybės realizavimo
būdo esmės, nes jos įgyvendinimas yra susijęs ne su apribojimu, o su subjekto „pašalinimu“ iš
visuomenės.
Mirties bausmė savo esme negali būti tikroji bausmė dar ir dėl to, kad ji yra absoliutinė, arba, kitaip
tariant, baigtinė, fatališka. Ji negali būti pakeista po to, kai įvykdoma. Tuo tarpu teisingumas niekada
negali būti fatališkas. Teisingumas yra procesas, bet ne vienkartinis aktas. Kitaip tariant, teisingumas
vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus
naujoms aplinkybėms. Kartais dėstomi motyvai, kad teismo klaidos bylose, kuriose skelbiamas
mirties nuosprendis, yra labai retos, negali būti priimtini, nes ir vieno tokio klaidingo nuosprendžio
tikimybė kelia pavojų teisingumui kaip svarbiausiai žmonių gyvensenos vertybei. Negali būti laikomi
pagrįstais ir šioje byloje pateikiami motyvai, pateisinantys mirties bausmę. Jau šiame amžiuje yra
žinoma atvejų, kai ne vienoje valstybėje teismas padarė lemtingą klaidą skelbdamas mirties
nuosprendį.
Dėl Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar BK nuostatos dėl mirties bausmės neprieštarauja
Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, pareiškėjo atstovas nurodė, kad vienas iš opiausių psichologiniu
požiūriu mirties bausmės uždraudimo aspektų yra santykis tarp nusikaltėlio ir aukos. Nusikaltėlis turi
gauti tinkamą atpildą už padarytą nusikaltimą. Žudikas turi būti baudžiamas sunkiausia bausme –
mirties bausmės alternatyva yra įkalinimas iki gyvos galvos. Tai yra nuolatinis jo, kaip žmogaus,
teisių apribojimas, bet saugant teisę į gyvybę. Tačiau vyraujanti visuomenės nuomonė yra tokia,
kad ši bausmė neadekvati padarytam nusikaltimui ir aukos artimųjų kančiai. Konstitucinė problema –
ar nusikalstamo veiksmo adekvatumas yra toks pat veiksmas nusikaltėlio atžvilgiu? Psichologiškai
tokia nuostata yra suprantama. Tačiau taikant šią logiką kitoms nusikaltimų kategorijoms darosi
akivaizdu, kad principas „nusikalstamas veiksmas turi būti baudžiamas tokiu pat veiksmu“ yra
nepriimtinas. Nusikaltėlis, suluošinęs savo auką, negali būti adekvačiai suluošinamas. Tai nepriimtina
šiuolaikinei civilizacijai, kurios dalis yra ir mūsų Konstitucija.
Pareiškėjo atstovas E. Bičkauskas pabrėžė, kad mirties bausmės klausimas neatsiejamas nuo bendros
bausmių politikos, bausmių griežtėjimo, racionalėjimo klausimų. Lietuvoje nuo 1990 m. iki dabar
nusikalstamumo lygis išaugo daugiau kaip du kartus. Nubaustųjų laisvės atėmimu per tą laikotarpį
padaugėjo net tris kartus. Palyginti su Europos šalimis, tai vieni didžiausių skaičių. Jau šiandien apie
300 tūkst. Lietuvos gyventojų yra bausti laisvės atėmimo bausme. Galiojantis BK, nors po
sovietmečio iš esmės jau visiškai pakeistas, yra bene pats griežčiausias Europoje ir toliau plėtojamas
griežtinimo linkme. Taigi kova su nusikalstamumu dažnai yra tiktai regimybė. Antai sugriežtinus
bausmes už transporto priemonių vagystes, vagysčių ne sumažėjo, bet atvirkščiai – padaugėjo. Vienas
iš populiariausių argumentų teisinant mirties bausmę yra tas, kad ją panaikinus toliau didėtų
nusikalstamumas, taip pat daugėtų nužudymų. Teigiama, kad mirties bausmė turi stabdomąjį poveikį.
Tačiau iš tikrųjų bausmių griežtinimas nedaro įtakos nusikalstamumo lygiui. Kai kurie duomenys,
gauti apklausus asmenis, padariusius nusikaltimus, už kuriuos būtų galima bausti mirties bausme,
rodo, kad net devyni iš dešimties darydami nusikaltimą negalvojo apie jų laukiantį atpildą. Jungtinių
Tautų iniciatyva atliktų mirties bausmės panaikinimo galimybių tyrimų rezultatų apibendrinime
nurodoma, jog „negauta jokių moksliškai pagrįstų duomenų, patvirtinančių, kad mirties bausmė daro
didesnį stabdantį poveikį nei įkalinimas iki gyvos galvos“. Tai rodo ir valstybių, atsisakiusių šios
bausmės, praktika. Lietuvoje mirties bausmė nevykdoma nuo 1996 m. Tai žino visuomenė, taip pat ir
nusikalstamas pasaulis, bet nužudymų per šį laikotarpį ženkliai sumažėjo. Todėl galima daryti
prielaidą, kad tokios bausmės taikymo poveikis kovojant su nusikalstamumu dažnai yra
pervertinamas. Mirties bausmė, kaip ir kitų bausmių besaikis griežtinimas, nėra nusikalstamumo
problemų sprendimo raktas, bet ji sukuria iliuziją, jog su nusikalstamumu yra smarkiai kovojama, ir
atitraukia dėmesį nuo kur kas sudėtingesnių sprendimų. Nustatyta, kad daugelis asmenų, už nužudymą
nubaustų ne mirties bausme, laisvės atėmimo vietoje elgiasi kur kas geriau, nei nuteistieji už kitokio
pobūdžio nusikaltimus. Jų recidyvinis nusikalstamumas, palyginti su kitais, yra net mažesnis.
Lietuvoje nebuvo atliekama mirties bausmės nuosprendžių analizė. 1987 m. tokio pobūdžio tyrimus
atlikus JAV nustatyta, kad 1900–1985 m. net 350 nuteistųjų, nubaustų mirties bausme, buvo nekalti.
Mirties bausmė visiškai atėmė galimybę atitaisyti klaidą. Taip pat galima konstatuoti, jog tarp
nuteistųjų myriop yra ir tokių asmenų, kurie ateityje nebūtų padarę jokio nusikaltimo. Visuomenė ir
be mirties bausmės turi nemažai galimybių parodyti savo neigiamą požiūrį į nusikaltimą ir nusikaltėlį.
Teisė į gyvybę yra visų žmogaus teisių pagrindas, todėl mirties bausmės problema negali būti vien
teisinė, kovos su nusikalstamumu problema. Tai – moralinė, visai visuomenei bendra problema, dėl
kurios egzistavimo pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės. Prigimtinę žmogaus teisę į gyvybę
dovanoja ne valstybė, todėl vargu ar ji turi teisę ją dovanoti už gerą elgesį arba sąmoningai atimti už
blogą.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovas J. Nocius papildomai nurodė, kad
galiojančio BK 105 straipsnio sankcija, numatanti mirties bausmę, priėmus Konstituciją iš
esmės nebuvo keičiama. Seimas mirties bausmės nepanaikino, bet suformulavo naujas BK 22,
24 straipsnių redakcijas, numatančias mirties bausmę. BK 1998 m. balandžio 21 d. buvo
papildytas 71 straipsniu dėl genocido, kurio 2 dalies sankcijoje taip pat numatyta mirties
bausmė. Tai reiškia, kad Seimas vis dėlto yra už mirties bausmę.
Atstovo nuomone, diskutuotina pareiškėjo nuostata, kad mirties bausmė prieštarauja Konstitucijos 18
straipsniui. Konstitucijoje konstatuojama, kad įstatymas gina žmogaus laisvę. Žmogaus laisvė taip pat
yra prigimtinė teisė, kurią gina įstatymas. Tačiau teismai už nusikaltimo padarymą dažnai skiria
laisvės atėmimo bausmę. Galiojantis BK numato netgi laisvės atėmimą iki gyvos galvos.
VI
Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai – Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių
reikalų komiteto pirmininkas E. Zingeris, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė T. Birmontienė,
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinės teorijos katedros vedėjas A. Dobryninas,
Europos teisės departamento generalinis direktorius V. Vadapalas. Jie iš esmės pakartojo raštu
išdėstytus argumentus.
 
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Baudžiamajame kodekse mirties bausmė yra minima keturiuose straipsniuose: BK bendrosios
dalies 22 straipsnyje, įtvirtinančiame bausmių sistemą, 24 straipsnyje, apibrėžiančiame
mirties bausmės išimtinumą, taip pat BK specialiosios dalies 105 straipsnyje, numatančiame
mirties bausmę už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, ir 71 straipsnyje, numatančiame
mirties bausmę už genocidą, padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis.
BK 22 straipsnyje apibrėžiant bausmių sistemą yra išsamiai, tam tikra tvarka, kaip vieninga visuma,
išdėstytos visos bausmių rūšys. Joje įtvirtintos skirtingo turinio ir griežtumo bausmės, kurios
kiekviena atskirai arba derinama su kitomis leidžia individualizuoti bausmę ir siekti jai keliamų tikslų.
BK 22 straipsnyje visos bausmės yra suskirstytos į pagrindines ir papildomas. Viena iš keturių
pagrindinių bausmių – mirties bausmė. Be jos, šiame straipsnyje yra numatyti laisvės atėmimas,
pataisos darbai be laisvės atėmimo ir bauda. Straipsnyje taip pat nustatyta, kad įstatymo numatytais
atvejais kartu su pagrindinėmis bausmėmis nuteistiesiems gali būti skiriamos papildomos bausmės.
BK 24 straipsnyje apibūdinant mirties bausmę nustatyta, kad ji yra išimtinė bausmė. Mirties
bausmės išimtinį pobūdį lemia tokios aplinkybės:
1) Ši bausmė gali būti paskirta tik už du BK numatytus nusikaltimus – nužudymą
sunkinančiomis aplinkybėmis ir genocidą. 2) Mirties bausmė gali būti paskirta tik tuo atveju,
kai BK 105 straipsnyje numatytas nužudymas yra pabaigtas. 3) Mirties bausmė negali būti
skiriama, o paskyrus – vykdoma moterims, asmenims, kuriems nusikaltimo padarymo
momentu nebuvo suėję 18 metų. Mirties bausmė taip pat negali būti skiriama, kai įstatymas
leidžia teismui spręsti, ar traukti baudžiamojon atsakomybėn ir vykdyti nuosprendį, kai
padarytas nusikaltimas, už kurį gali būti skirta mirties bausmė, bet yra praėjęs senaties
terminas. Teismui pripažinus, kad konkrečiu atveju negalima taikyti senaties, mirties bausmė
keičiama laisvės atėmimu. 4) Teismas, nuteisdamas asmenį mirties bausme, gali pakeisti ją
laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 5) Mirties bausmė gali būti pakeista laisvės atėmimu iki gyvos
galvos amnestijos arba malonės tvarka.
BK specialiosios dalies 71 straipsnio 1 dalyje yra numatyti bendrieji genocido nusikaltimo požymiai.
Tai veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors
nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, pasireiškę šių grupių narių žiauriu
kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyčiniu sudarymu tokių
gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų
perdavimu iš šių grupių į kitas ar priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamumą,
panaudojimu. Už tokius veiksmus yra baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties
metų.
Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalyje numatyti veiksmai, pasireiškę žmonių žudymu, taip pat
šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų veiksmų organizavimu ar vadovavimu jiems, yra baudžiami
laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos, arba
mirties bausme.
BK 105 straipsnyje nustatyta mirties bausmė už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis: savo
tėvo arba motinos; dviejų ar daugiau asmenų; nėščios moters; pavojingu daugelio žmonių gyvybei
būdu; itin žiauriai; darant kitą sunkų nusikaltimą; turint tikslą paslėpti kitą sunkų nusikaltimą; dėl
savanaudiškų paskatų; dėl chuliganiškų paskatų; ryšium su nukentėjusiojo vykdymu savo valstybinės
ar pilietinės pareigos; jeigu tai (išskyrus 106 ir 107 straipsnius) padarė itin pavojingas recidyvistas;
jeigu tai padarė asmuo, anksčiau nusikaltęs tyčiniu nužudymu, numatytu šio kodekso 104 ir 105
straipsniuose; mažamečio ar bejėgiškos būklės asmens. Šių veikų padarymas yra baudžiamas laisvės
atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba mirties bausme.
2. Pareiškėjui kyla abejonė, ar BK 105 straipsnyje nustatyta sankcija, kad asmuo, padaręs tyčinį
nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, gali būti baudžiamas mirties bausme, neprieštarauja
Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai.
Pažymėtina, kad pareiškėjui jau pateikus prašymą ištirti ginčijamos normos konstitucingumą Seimas
1998 m. balandžio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 62 (1), 71
straipsniais ir 8 (1), 24, 25, 26, 35, 49, 54 (1), 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Žin.,
1998, Nr. 42-1140), kuriuo BK buvo papildytas 71 straipsniu, numatančiu atsakomybę už genocidą.
Kadangi pareiškėjas nekelia BK 71 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo
Konstitucijai klausimo, Konstitucinis Teismas nagrinės tik tai, ar BK 105 straipsnio sankcijoje
nustatyta mirties bausmė atitinka Konstitucijos 18, 19 straipsnius ir 21 straipsnio 3 dalį. Kartu
Konstitucinis Teismas pažymi, kad BK 105 straipsnio sankcija yra tiesiogiai susijusi su šio kodekso
bendrosios dalies 22 ir 24 straipsniuose nustatytomis normomis. Todėl BK 105 straipsnio sankcijoje
nustatytos mirties bausmės atitikimas Konstitucijai bus nagrinėjamas atsižvelgiant ir į paminėtas BK
bendrosios dalies normas.
3. Sprendžiant klausimą, ar ši BK 105 straipsnio sankcijoje numatyta bausmė atitinka
Konstituciją, reikia atsižvelgti į tai, kad Konstitucija yra vientisas aktas, kurio įvairiuose
straipsniuose įtvirtinama žmogaus gyvybės apsauga. Svarbu įvertinti atitinkamas tarptautinės
bendrijos nuostatų dėl mirties bausmės tendencijas, Lietuvos valstybės tarptautinius
įsipareigojimus ir Lietuvos valstybės istorinės raidos patirtį įtvirtinant šią bausmę
baudžiamuosiuose įstatymuose. Taigi mirties bausmės teisėtumo problema nagrinėtina
įvairiais aspektais.
3.1. Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės siekis. Vienas svarbių šio siekio įgyvendinimo būdų yra demokratinės, humanistinės
teisinės tvarkos įtvirtinimas remiantis konstitucinėmis nuostatomis ir principais.
Teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę, be kitų požymių, suponuoja kiekvieno
žmogaus ir visos visuomenės saugumas nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Užtikrinti tokį saugumą yra
vienas iš prioritetinių šiuolaikinės mūsų valstybės uždavinių. Jam įgyvendinti rengiamos priemonės,
padedančios sudaryti prielaidas kontroliuoti nusikalstamumą kaip socialinį reiškinį.
Kriminologijos doktrina vienareikšmiškai pripažįsta, kad bet kuri viena atskirai paimta priemonė,
skirta nusikalstamumo kontrolei (kriminalinė bausmė, dorovinė, auklėjamojo pobūdžio ar prevencinė
priemonė, teismų ar kitų teisėsaugos institucijų veikla ir pan.), neduoda norimo efekto, t. y.
neužtikrina žmonių saugumo. Be to, paminėtina, kad ir sutelktomis pastangomis stengiantis sumažinti
nusikalstamumą akivaizdūs pokyčiai išryškėja ne išsyk. Socialiniai sukrėtimai, dorovinių nuostatų
deformacijos bei kiti neigiami veiksniai ir toliau gali daryti įtaką žmonių antivisuomeniniam elgesiui.
Siekiant užkirsti kelią nusikaltimams pagrindinę reikšmę turi efektyviai įgyvendinama įvairių
prevencinių priemonių sistema. Tačiau visų nusikaltimų užkardyti neįmanoma. Asmuo, padaręs
nusikaltimą, turi būti surastas ir atitinkamai nubaustas. Teisingas ir laiku atliktas baudimas taip pat
turi prevencinės reikšmės. Tačiau kriminalinė bausmė turi savo specifiką. Kriminalinė bausmė –
valstybės reakcija į jau padarytą nusikaltimą. Tai yra valstybės prievartos priemonė, apkaltinamuoju
nuosprendžiu skiriama nusikaltimą padariusiam asmeniui ir apribojanti nuteistojo teises bei laisves.
Pagal baudžiamosios teisės doktriną bausmės esmę sudaro asmens, padariusio nusikaltimą,
nubaudimas, o jos turinį – nuteisto asmens tam tikrų teisių ir laisvių suvaržymas. Nuteistojo patiriami
apribojimai bei suvaržymai yra objektyvūs bausmės požymiai, antraip ji netektų savo prasmės.
Baudžiamojoje teisėje pabrėžiama, kad bausmės griežtumas (nubaudimo laipsnis) turi atitikti padaryto
nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, nusikaltėlio asmenybę, bylos aplinkybes, kurios lengvina
ar sunkina atsakomybę. Kriminaline bausme nuteistam asmeniui nustatyti apribojimai ir suvaržymai
tam tikru atžvilgiu yra atpildas už jo padarytą nusikaltimą. Tačiau šiuolaikinė baudžiamosios teisės
teorija kategoriškai atsiriboja nuo senovės visuomenėse ir valstybėse egzistavusio Taliono principo
(akis už akį, dantis už dantį ir pan.).
Kriminaline bausme yra siekiama paveikti nusikaltimą padariusį asmenį, kad jis nebepadarytų naujų
nusikaltimų, t. y. pataisyti nusikaltėlį, taip pat daryti poveikį kitiems visuomenės nariams, kad jie
nenusikalstų. Kartu atkuriama pažeista tvarka ir teisingumas. Šiems tikslams įgyvendinti
baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtinama atitinkama bausmių sistema, kurioje kartais dominuoja
labai griežtos bausmės. Tarp jų ypatingą vietą užima mirties bausmė, kuri savo žiaurumu turėtų
įbauginti potencialius nusikaltėlius, kad jie nedarytų nusikaltimų. Mirties bausmė yra fizinis nuteisto
žmogaus sunaikinimas, gyvybės atėmimas nepriklausomai nuo to, kokiu būdu tai daroma: sušaudant,
pakariant, suleidžiant mirtiną vaistų dozę ar kitokiu būdu. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje ši bausmė
susilaukia vis daugiau priešingų vertinimų. Pakankamai didelį pritarimą turi nuomonė, kad mirties
bausmės įtvirtinimas baudžiamuosiuose įstatymuose iš esmės reiškia, jog valstybė nuvertina žmogaus
gyvybę. Tuo tarpu toks gyvybės nuvertinimas veikia ir visą visuomenę, daro ją brutalesnę, o moralėje
kerštas suvokiamas kaip derama priemonė, kuria atsakoma į neteisėtą elgesį. Tai reiškiasi ir nuolatiniu
žmonių nepasitenkinimu, kad nustatomos per švelnios bausmės, ir reikalavimu jas vis labiau
griežtinti. Tačiau, kaip rodo užsienio šalių ir Lietuvos patirtis, griežtų bausmių nustatymas savaime
neužkerta kelio nusikaltimams. Pastaraisiais metais vienas iš bausmių griežtinimo politikos rezultatų
Lietuvoje yra tai, kad daugiau negu 40 proc. nuteistųjų buvo skiriama reali laisvės atėmimo bausmė,
tačiau tai nusikalstamumo didėjimo nesustabdė (žr.: Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų
veikla, Vilnius, 1998, p. 11–20). Šiuo atveju vertėtų prisiminti klasikinės baudžiamosios teisės
pradininką C. Beccaria, kuris daugiau kaip prieš du šimtmečius teigė, kad žiaurios bausmės daro
žiauresnę pačią visuomenę.
Pagaliau sprendžiant mirties bausmės teisėtumo klausimą būtina atsižvelgti į tai, kad BK yra kitų
labai griežtų bausmių: laisvės atėmimas iki dvidešimt penkerių metų arba iki gyvos galvos. Jos
numatytos už daug platesnį nusikaltimų ratą ir šiuo požiūriu gali daryti didesnę įtaką užkertant kelią
nusikaltimams.
3.2. Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio
politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti
šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines teises bei laisves, prisideda prie
teise ir teisingumu pagrįstos tvarkos.
Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos
Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.
Interpretuojant šiuos Konstitucijos straipsnius pažymėtina, kad Lietuvos valstybė, pripažindama
tarptautinės teisės principus ir normas, šalies gyventojams negali taikyti iš esmės kitokių standartų.
Save laikydama lygiateise tarptautinės bendrijos nare, ji savo valia priima ir pripažįsta šiuos principus
bei normas, jos papročius, dėsningai integruojasi į pasaulio kultūrą ir tampa natūralia jos dalimi.
Tarptautinė bendrija, spręsdama gyvybės apsaugos problemą ir su ja susijusį mirties bausmės
klausimą, nuėjo sudėtingą ir prieštaringą kelią.
Veikiant humanistinėms idėjoms, kai kuriose valstybėse jau XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje buvo
pradėta naikinti mirties bausmę. Tarptautiniai susitarimai dėl mirties bausmės ribojimo ir galutinio
atsisakymo buvo pradėti rengti po Antrojo pasaulinio karo.
Vienas pirmųjų tarptautinių dokumentų, kuris universaliu lygiu iškėlė mirties bausmės problemą,
buvo 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimta Visuotinė žmogaus
teisių deklaracija. Deklaracijos 3 straipsnyje teigiama, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę,
laisvę ir asmens neliečiamybę. Nors tai nebuvo tiesioginė nuoroda į mirties bausmės ribojimą ar
uždraudimą, tačiau suprantama, kad teisė į gyvybę yra neatskiriamai susieta su mirties bausme. Kitaip
tariant, galima teigti, kad Deklaracijos 3 straipsnis numato mirties bausmės atsisakymo perspektyvą.
Tai patvirtina ir JT generalinio sekretoriaus 1973 m. padaryta ataskaita, kurioje teigiama, jog būtent iš
Deklaracijos 3 straipsnio kyla mirties bausmės apribojimas ir galų gale panaikinimas. JT XXVIII
Generalinėje Asamblėjoje tezė, kad Deklaracijos 3 straipsnis ir mirties bausmės panaikinimas
laikytini neatsiejamais dalykais, susilaukė daugumos valstybių pritarimo. Pažymėtina, jog jau rengiant
Deklaraciją buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad mirties bausmės panaikinimo klausimas gali būti
siejamas ir su jos 5 straipsniu, draudžiančiu kankinimą, žiaurų, nežmonišką elgesį ar bausmę.
1966 m. JT Generalinė Asamblėja priėmė Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, prie kurio
Lietuva prisijungė 1991 m. lapkričio 20 d. Jis Lietuvoje įsigaliojo nuo 1992 m. vasario 20 d. Paktas
yra vertinamas kaip tarptautinė sutartis ir priskiriamas veiksmo sutarčių kategorijai, nes įpareigoja jį
pripažinusias valstybes imtis konkrečių veiksmų jo nuostatoms įgyvendinti. Pakto 6 straipsnis apima
daugiau klausimų ir, be to, tiesiogiai yra skirtas mirties bausmei. Jame skelbiama:
1. Teisė į gyvybę yra neatimama kiekvieno žmogaus teisė. Ši teisė saugoma įstatymo. Niekam
negali būti savavališkai atimta gyvybė.
2. Šalyse, kur mirties bausmė nepanaikinta, mirties nuosprendžiai gali būti priimami tik už
pačius sunkiausius nusikaltimus, pagal įstatymus, kurie galiojo tuo momentu, kai buvo
padarytas nusikaltimas.
3. Kai gyvybės atėmimas sudaro genocido nusikaltimą, jokia šio straipsnio nuostata neduoda
valstybėms – šio Pakto dalyvėms teisės nukrypti nuo įsipareigojimų, prisiimtų pagal
Konvencijos dėl genocido nusikaltimui kelio užkirtimo ir baudimo už jį nuostatas.
4. Kiekvienas nuteistasis mirties bausme turi teisę rašyti malonės prašymą arba prašyti
nuosprendį sušvelninti.
5. Mirties nuosprendis negali būti skirtas už nusikaltimus, kuriuos padarė jaunesni kaip 18 metų
asmenys, ir negali būti vykdomas nėščioms moterims.
6. Jokia šio Pakto nuostata negalima remtis, kad kuri nors valstybė – šio Pakto dalyvė atidėliotų
mirties bausmės panaikinimą arba neleistų jos panaikinti.
Taigi Paktas tiesiogiai yra orientuotas į dvi esmines nuostatas: 1) mirties bausmė gali būti taikoma tik
už ypač sunkius nusikaltimus ir griežtai laikantis įstatymų apibrėžtų procesinių procedūrų; 2)
panaikinti mirties bausmę yra tarptautinio žmogaus teisių modelio tikslas.
1989 m. JT Generalinė Asamblėja priėmė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto Antrąjį
fakultatyvinį protokolą. Protokolo 1 straipsnyje nurodoma: 1) mirties bausmės nuosprendis negali būti
vykdomas jokiam asmeniui, esančiam valstybės – šio Protokolo dalyvės jurisdikcijoje; 2) kiekviena
valstybė dalyvė savo jurisdikcijoje imasi reikiamų priemonių tam, kad panaikintų mirties bausmę.
Šis Protokolas neleidžia valstybėms daryti išlygų numatant mirties bausmę, išskyrus sunkius
nusikaltimus, padarytus karo metu. Be kita ko, pagal Protokolą sąvoka „karas“ turi būti aiškinama
siauriau, t. y. ji neapima netarptautinio pobūdžio konfliktų.
Pakto Antrasis fakultatyvinis protokolas mirties bausmės uždraudimo pasauliniu mastu klausimu
baigė tam tikrą evoliucijos proceso etapą. Nors 1991 m. liepos 11 d. įsigaliojusio Antrojo
fakultatyvinio protokolo ratifikacijos procesas nėra itin intensyvus, jis rodo tarptautinės
bendruomenės principinį požiūrį į mirties bausmę.
Būtina pažymėti, kad panašus procesas dėl mirties bausmės panaikinimo vyko ir Europoje. Europos
Taryba nuo pat jos sukūrimo viena iš svarbiausių savo veiklos krypčių laiko pagarbos žmogaus
teisėms užtikrinimą, taip pat JT priimtų dokumentų šiais klausimais sukonkretinimą ir kryptingesnį jų
įgyvendinimą.
1950 m. lapkričio 4 d. dešimt valstybių – Europos Tarybos narių pasirašė Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kuri įsigaliojo 1953 m. rugsėjo 3 d.
Šios Konvencijos 2 straipsnyje skelbiama:
1. Kiekvieno žmogaus teisė gyventi turi būti saugoma įstatymo. Niekam negalima tyčia atimti
gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį už nusikaltimą, už kurį tokia bausmė numatyta
įstatymo.
2. Gyvybės atėmimas negali būti laikomas prieštaraujančiu šiam straipsniui, jeigu tai įvyko
neviršijant tokio jėgos naudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina:
3. a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;
4. b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti;
5. c) nustatyta tvarka atliekamas teisėtais veiksmais malšinant riaušes ar sukilimą.
Konvencija ir jos 2 straipsnis orientavo Europos Tarybos nares į mirties bausmės atsisakymą, o 1983
m. balandžio 28 d. priimtas Konvencijos Šeštasis protokolas dėl mirties bausmės jau kategoriškai
nustatė:
 1. Mirties bausmė panaikinama. Niekas negali būti nei nuteistas mirties bausme, nei nubaustas.
2. Valstybė turi teisę savo įstatymuose numatyti mirties bausmę už veiksmus, padarytus karo ar
neišvengiamo pavojaus kilti karui metu; tokia bausmė gali būti taikoma tik įstatymų
numatytais atvejais ir pagal jų nuostatas. Toji valstybė privalo pranešti Europos Tarybos
generaliniam sekretoriui minėtų įstatymų dėl mirties bausmės nuostatas.
3. Šio Protokolo nuostatose negali būti jokių išlygų remiantis Konvencijos 15 straipsniu.
4. Šio Protokolo nuostatose negali būti jokių išlygų remiantis Konvencijos 64 straipsniu.
Taigi Europos Taryba vienareikšmiškai ragina valstybes – šios Tarybos nares panaikinti mirties
bausmę.
Pažymėtina, kad 1995 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Taip pat jis ratifikavo Pirmąjį, Ketvirtąjį, Septintąjį
ir Vienuoliktąjį protokolus. Tačiau iki šiol neratifikuotas Konvencijos Šeštasis protokolas, kuris, kaip
minėta, be išlygų reikalauja panaikinti mirties bausmę.
Mirties bausmės klausimą Europos Taryba yra svarsčiusi ne vieną kartą, nuolatos vis griežčiau
reikalaudama šią bausmę panaikinti. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 1994 m. spalio 4 d.
priėmė Rekomendaciją 1246 dėl mirties bausmės panaikinimo, kurioje nurodė: Asamblėja pripažįsta,
kad mirties bausmė šiuolaikinėje civilizuotos visuomenės baudžiamojoje sistemoje (bausmių
sistemoje) neturi teisėtos vietos, kad jos taikymą galima prilyginti kankinimams ir ją laikyti
nežmoniška bei žeminančia bausme, kaip nurodyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 3 straipsnyje.
Toliau Asamblėja priminė, kad mirties bausmės taikymas nėra efektyvi prevencijos priemonė, ir,
kadangi teismai gali suklysti, mirties bausmė gali virsti nekalto žmogaus nubaudimo tragedija.
Asamblėja nematė būtinybės įvesti mirties bausmę karo metu, jeigu taikos metu ji buvo netaikoma.
Atvirkščiai, Asamblėjos nuomone, yra rimtų priežasčių atsisakyti mirties bausmės taikymo ir karo
metu: mirties bausmės nuosprendžiais, priimtais karo metu, paprastai siekiama įbauginti kitus nuo
panašių nusikaltimų darymo, ir jie yra įvykdomi greitai, kad būtų išlaikytas tokio baiminimo efektas.
Dėl to emocionaliomis karo sąlygomis ne visada laikomasi taisyklių ir padidėja rizika, kad bus
nubaustas nekaltas asmuo.
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 1994 m. spalio 4 d. priėmė Rezoliuciją 1044, kurioje
suformulavo tokias esmines nuostatas:
„[…] 3. Esant neginčijamų argumentų prieš mirties bausmės taikymą, Asamblėja kviečia visas
valstybes – Europos Tarybos nares, dar išlaikančias mirties bausmę taikos ir / ar karo metu, ir
valstybes, kurių parlamentinės delegacijos turi specialų svečio statusą, galutinai panaikinti
įstatymuose mirties bausmę.
5. Asamblėja kviečia visas valstybes – Europos Tarybos nares, kurios dar nepasirašė ir
neratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Šeštojo
protokolo, tuojau pat tai padaryti. […]
6. Adekvatus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo
vykdymas turi būti nuolatiniu Asamblėjos rūpesčiu. Pasirengimas ratifikuoti šį Protokolą turi
būti sąlyga įstoti į Europos Sąjungą.“
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja mirties bausmės panaikinimo klausimą dar kartą svarstė
1996 m. ir priėmė Rezoliuciją 1047 bei Rekomendaciją 1302, iš esmės kėlusias analogiškus
reikalavimus.
Europos Parlamentas 1997 m. birželio 13 d. svarstė mirties bausmės panaikinimo klausimą ir priėmė
Rezoliuciją, kurioje nurodė:
„1. Patvirtina savo griežtą nusistatymą prieš mirties bausmės taikymą bet kurioje pasaulio dalyje ir
kviečia visas šalis priimti mirties bausmės taikymo moratoriumą ir ją visiškai panaikinti. […]
3. Kviečia tas Europos valstybes, kuriose tebėra mirties bausmė, jos nebetaikyti ir galutinai ją
panaikinti visiems nusikaltimams kaip įmanoma greičiau. […]
4. Mano, kad į mirties bausmės panaikinimą privaloma atsižvelgti visose derybose dėl narystės
ir bendradarbiavimo sutarčių.“
Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentų analizė rodo, kad mirties bausmės panaikinimas
Europoje tampa visuotinai pripažinta norma, o Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos Šeštąjį protokolą yra pasirašiusios visos valstybės – Europos Tarybos narės, išskyrus
Albaniją, Bulgariją, Kiprą, Lietuvą, Turkiją. Jį pasirašė, bet kol kas neratifikavo, Belgija, Latvija,
Rusija ir Ukraina. Reikalavimas panaikinti šią bausmę yra praktiškai įgyvendintas. Šiuo metu mirties
bausmė nevykdoma jokioje Europos valstybėje.
Taigi šiuolaikinėje Europos šalių baudžiamojoje teisėje pastebima akivaizdi tendencija: kriminalinė
bausmė turėtų derinti bausmę su žmoniškumo, pagarbos žmogui, jo orumui išsaugojimu, o bausmės
tikslas būtų atkurti nusikaltimu pažeistą tvarką bei užtikrinti žmonių saugumą. Svarbu yra nusikaltimą
padariusio asmens resocializacija, jo pagarbos įstatymams ugdymas per bausmės atlikimo laiką.
Reikšmingas baudžiamųjų įstatymų principas yra tas, jog juose įtvirtintos bausmės neturi būti
griežtesnės negu reikia, kad padaręs nusikaltimą asmuo pasitaisytų, t. y. ateityje nebenusikalstų.
3.3. Apžvelgiant mirties bausmės teisinio reguliavimo Lietuvoje istorinę patirtį pažymėtina, kad jau
žymiausiame Lietuvos teisės paminkle – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutuose (Pirmajame
– 1529 m., Antrajame – 1566 m. ir Trečiajame – 1588 m.) buvo nustatyti mirties bausmės taikymo
apribojimai. Ji galėjo būti paskirta tik teismo nuosprendžiu. Nuosprendžio įvykdymu privalėjo
rūpintis pats teismas arba nukentėjusioji šalis.
Pagal Statutus mirties bausmė nebuvo skiriama, jeigu nusikaltimas buvo padarytas esant
neišvengiamam būtinumui arba būtinajai ginčiai. Šia bausme taip pat nebuvo baudžiami tarnai už
pono įsakymu padarytą nusikaltimą ir asmenys, nužudę išdaviką ar paskelbtą už įstatymo ribų
nusikaltėlį.
Nuo mirties bausmės taikymo tuo metu buvo atleidžiami nepilnamečiai, nėščios moterys ir asmenys,
padarę nusikaltimus iš kvailumo ar dėl pamišimo. Pagaliau įstatymas leido šalims bet kada susitaikyti:
tai jos galėjo padaryti tiek iki teismo sprendimo, tiek jį priėmus.
Mirties bausmės panaikinimo klausimas Lietuvos valstybėje buvo nagrinėtas XX a. pradžioje, po
Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumas 1919 m.
sausio 16 d. priėmė Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą (Vyriausybės žinios,
1919, Nr. 2-3), kuriuo buvo receptuotas 1903 m. patvirtintas Rusijos baudžiamasis statutas. Jį įvedant
galioti Lietuvoje, buvo panaikinti iš esmės visi straipsniai, kurie numatė mirties bausmę, išskyrus 108
straipsnį (valstybės išdavimas). Tačiau ir pagal jį mirties bausmė negalėjo būti taikyta, nes
įvedamomis įstatymo nuostatomis buvo nustatyta, jog vietoje mirties bausmės yra skiriamas sunkiųjų
darbų kalėjimas. Taigi, valstybėje nesant ekstremalių aplinkybių, mirties bausmė Lietuvos
nepriklausomybės atkuriamuoju laikotarpiu de jure buvo panaikinta, ir tai rodė jos aiškią orientaciją į
pažangios demokratinės valstybės kūrimą. Kartu reikia pažymėti, kad dėl tam tikrų istorinių
aplinkybių šio siekio nepavyko visiškai įgyvendinti.
Steigiamasis Seimas mirties bausmės klausimą Lietuvoje nagrinėjo dar kartą. 1920 m. gegužės 28 d.
jis priėmė „Mirties bausmėm sustabdyti įstatymą“, pagal kurį sustabdė mirties bausmės vykdymą iki
amnestijos įstatymo priėmimo ir konstitucinio šios problemos sprendimo. 1920 m. birželio 10 d.
priėmus Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, jos 16 straipsnyje buvo numatyta: „Mirties
bausmė naikinama.“ Šio straipsnio pastaboje buvo nurodyta, jog „karo metu, taip pat valstybei
gresiančiam pavojui pašalinti konstitucinės garantijos gali būti sustabdytos įstatymu“.
Lietuvos valstybės 1922 m. Konstitucijoje mirties bausmės klausimas nebuvo reguliuojamas. Jį buvo
palikta spręsti paprastiesiems įstatymams. Atsižvelgiant į tai, kad didžiojoje Lietuvos valstybės
teritorijos dalyje 1920–1940 m. nepriklausomybės laikotarpiu galiojo nepaprastoji padėtis, mirties
bausmė buvo numatyta įstatymuose ir realiai taikoma.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jos teritorijoje buvo įvestas galioti RSFSR baudžiamasis
kodeksas, kuris nustatė mirties bausmę už daugelį vadinamųjų kontrrevoliucinių, valstybinių ir kitų
nusikaltimų. Nustačius grįžtamąjį svetimos valstybės įstatymo galiojimą, Lietuvoje pagal RS FSR BK
mirties bausme buvo nubausta tūkstančiai Lietuvos žmonių.
3.4. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo paliktas galioti dar okupaciniu
laikotarpiu priimtas Baudžiamasis kodeksas, kuriame mirties bausmė buvo numatyta už 18
valstybinių ir kriminalinių nusikaltimų bei 16 karinių nusikaltimų. Pažymėtina, kad nepriklausomos
Lietuvos aukščiausios valdžios institucijos ne kartą nagrinėjo mirties bausmės problemą ir priėmė
esminius sprendimus dėl jos taikymo apribojimų.
Jau 1991 m. gruodžio 3 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso ir
Pataisos darbų kodeksų pakeitimo ir papildymo“ nusikaltimų, už kuriuos buvo numatyta mirties
bausmė, skaičius sumažintas iki vieno – už pabaigtą tyčinį nužudymą, padarytą sunkinančiomis
aplinkybėmis, kuris numatytas BK 105 straipsnyje.
1994 m. liepos 19 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Pataisos darbų ir
Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ buvo numatyta, kad mirties bausmė negali
būti skiriama, o paskyrus – vykdoma moterims, asmenims, kuriems nusikaltimo padarymo momentu
nebuvo suėję 18 metų, taip pat asmenims, pripažintiems ribotai pakaltinamais. Taip pat buvo
nustatyta, kad teismas, nuteisdamas asmenį mirties bausme, gali pakeisti ją laisvės atėmimu iki gyvos
galvos. Mirties bausmė gali būti pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos ir malonės tvarka.
Respublikos Prezidentas 1996 m. liepos 25 d. dekretu pateikė Seimui svarstyti įstatymo dėl mirties
bausmės vykdymo sustabdymo projektą. Respublikos Prezidento nuomone, priėmus tokį įstatymą,
laikinai, kol bus priimtas naujas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, kuriame būtų galutinai
apsispręsta dėl mirties bausmės reikalingumo, šios bausmės vykdymas būtų sustabdytas. Nors
Respublikos Prezidento pateiktas įstatymo projektas dar nepriimtas, tačiau nuo 1996 m. teismų
paskirta mirties bausmė nevykdoma, nes Respublikos Prezidentas nesvarsto šių asmenų malonės
prašymų. Be šios procedūros mirties bausmė nevykdoma.
Vyriausybės 1996 m. pateiktame Seimui svarstyti naujo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
projekte mirties bausmė nenumatyta.
Mirties bausmės klausimą 1997 m. balandžio 27 d. svarstė Baltijos Asamblėja. Priimtoje rezoliucijoje
ji rekomendavo trijų Baltijos valstybių parlamentams ir vyriausybėms pasirengti ratifikuoti Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Šeštąjį protokolą. Kartu Baltijos
Asamblėja pripažino, kad tokiam sprendimui priimti privalomos sąlygos yra:
iš esmės sumažinti nusikaltimų lygį, palyginti su dabartine padėtimi, ypač sunkių nusikaltimų prieš
asmenį;
teisės aktuose, kurie šiandien leidžia nuteisti mirties bausme, nustatyti įkalinimo iki gyvos galvos
normas;
iš esmės reorganizuoti ir atnaujinti kalėjimų sistemą, kad ji atitiktų priimtus Europos standartus ir
sudarytų galimybes atskirai laikyti asmenis, padariusius skirtingo sunkumo laipsnio nusikaltimus.
Analogiško turinio rezoliucijos projektą 1997 m. birželio 24 d. svarstė Seimas, ir jo priėmimas yra
įtrauktas į tolesnę Seimo darbotvarkę. Pažymėtina, kad Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos
1997 m. rugsėjo 22 d. Rekomendacijoje 1339 tai buvo įvertinta kaip teisinis pagrindas esamam
mirties bausmės moratoriumui ir kaip įvykdyta išankstinė sąlyga ratifikuoti Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Šeštąjį protokolą.
4. Dėl BK 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Konstitucijos 18
straipsniui.
Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Prigimtinis
žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei
su tauta. Prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės
aktuose, ar ne. Šias teises turi kiekvienas žmogus, tai reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji
žmonės.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad iš prigimtinių teisių tarptautinė bendruomenė išskiria žmogaus
gyvybę ir orumą. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas skelbia, kad kiekvienas žmonių
bendruomenės narys turi prigimtinį orumą, o žmogaus orumas yra svarbiausias teisių šaltinis, nes
žmogaus teisės „kyla iš žmogaus asmenybei būdingo orumo“.
Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir
orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės
žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio
gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos
kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes.
Taigi žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra
aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės.
Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai
keliami visų pirma pačiai valstybei.
Konstitucijos II skirsnyje įtvirtintas žmogaus teises ir laisves traktuodamas kaip vientisą katalogą,
Konstitucinis Teismas atkreipia dėmesį į šių teisių ir laisvių formulavimo ypatumus. Šiame
Konstitucijos skirsnyje išvardytos pamatinės teisės paprastai pateikiamos kaip bendra norma. Tačiau
kai ši bendra norma turi išimčių, jos nurodomos. Antai Konstitucijos 20 straipsnyje nustatyta:
„Žmogaus laisvė neliečiama.“ Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas savavališkai sulaikyti
žmogų arba laikyti jį suimtą, išskyrus tuos pagrindus ir tokias procedūras, kuriuos nustatė įstatymas.
Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama“, o šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta,
kad nuosavybė gali būti paimta įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai
atlyginus. Konstitucijos 21 straipsnis, nustatęs, kad „žmogaus orumą gina įstatymas“, 2 dalyje
patikslina, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias
bausmes. Panašiai formuluojami Konstitucijos straipsniai dėl žmogaus privataus gyvenimo
neliečiamumo (22 straipsnis), žmogaus būsto neliečiamumo (24 straipsnis) ir kt. Tuo tarpu
Konstitucijos 19 straipsnis turi tik vieną bendrą normą: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ Iš
jo darytina prielaida, kad Konstitucijos 19 straipsnio normoje nėra nustatyta jokių išimčių, kurios
valstybės vardu leistų atimti gyvybę.
Todėl galima teigti, kad Konstitucijos 18 straipsnyje numatyta išskirtinė prigimtinių teisių apsauga iš
esmės užkerta kelią BK 105 straipsnio sankcijoje nustatyti mirties bausmę.
5. Dėl BK 105 straipsnio sankcijos, numatančios mirties bausmę, atitikimo Konstitucijos
19 straipsniui.
Konstitucijos 19 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ Kaip jau buvo
minėta, demokratinių šalių teisėje žmogaus gyvybė pripažįstama aukščiausia vertybe. Tai matyti iš jai
apibūdinti vartojamų sąvokų: „viena svarbiausių teisių“, „pagrindinė iš visų teisių“, „visų kitų teisių
pagrindas ir kertinis akmuo“, „būtina visų kitų teisių prielaida“, „visų žmogaus teisių pamatinė teisė“
ir pan. Toks teisinis vertinimas visiškai suprantamas. Teisės konkrečiam žmogui egzistuoja tol, kol jis
yra gyvas, nes teisė apskritai yra skirta žmonių tarpusavio bendravimui suderinti. Reikia atkreipti
dėmesį į tai, kad Konstitucija reikalauja įstatymais užtikrinti teisę į gyvybę, o ne pačią gyvybę.
Žmogaus teisę į gyvybę užtikrina gana plati teisinių priemonių sistema, įtvirtinta ir pačioje
Konstitucijoje, ir daugelyje kitų įstatymų. Teisinis reguliavimas kartu su moralės, religijų ir kitomis
socialinėmis normomis, pirmiausia skirtas saugoti žmogaus teisei į gyvybę.
Atskirą grupę sudaro baudžiamojo įstatymo normos, nustatančios atsakomybę už neteisėtų veiksmų
padarymą, kuriais kėsinamasi į žmogaus gyvybę. Tai visų pirma įstatymų normos, kurios numato
atsakomybę už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. BK 105 straipsnyje nustatyta, kad
tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis yra baudžiamas laisvės atėmimu iki gyvos galvos
arba mirties bausme. Taigi įstatymas nustato, kad žmogaus gyvybė yra saugoma grasinant
padariusiam tokį nužudymą kaltininkui taip pat atimti gyvybę. Todėl kyla klausimas, ar toks teisės į
gyvybę gynimas baudžiamuoju įstatymu atitinka Konstitucijoje įtvirtintą jos apsaugą.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje
negali paneigti konkrečios žmogaus teisės apskritai. Tokį problemos sprendimą žmogaus teisių ir
laisvių doktrina ir ja besiremianti tarptautinė ir nacionalinė teisė sieja su racionaliu santykiu,
laiduojančiu, kad apribojimai nepažeis atitinkamos žmogaus teisės esmės. Kaip buvo pažymėta
anksčiau, teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Ji yra nedaloma. Arba gyvybė yra,
arba jos nėra. Teismo nuosprendžiu teisiamajam gali būti atimama gyvybė arba ne. Pastaruoju atveju
paskiriama kitokia bausmė. Paskyrus mirties bausmę ir ją įvykdžius, žmogaus gyvybės nebelieka.
Kartu paneigiama ir šio žmogaus prigimtinė teisė į gyvybę, kurią gina Konstitucijos norma.
BK 105 straipsnyje įtvirtinta sankcija, numatanti mirties bausmės ir laisvės atėmimo alternatyvą, taip
pat kelia dar vieną konstitucinę problemą, kuri kyla iš jau minėto nedalomo šios bausmės pobūdžio.
Pažymėtina, kad visos BK numatytos sankcijos sukonstruotos taip, kad teismas galėtų pasirinkti
tinkamą jos intervalą ir paskirti teisingą bausmę. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis baudžiamųjų
įstatymų nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, pagal sankciją teisiamajam parenka optimalią
bausmę. Esminis skirtumas atsiranda, kai skiriama mirties bausmė. Šiuo atveju teismas turi tik tokį
pasirinkimą, kad gali paskirti šią bausmę arba jos neskirti. Tačiau įstatymas vienareikšmiškai
nenurodo ir negali nurodyti, kada mirties bausmė turi būti paskirta. Todėl galima teigti, kad tokiu
atveju galutinis sprendimas dėl mirties bausmės skyrimo priklauso ne tik nuo įstatymo, bet ir nuo
teismo. Vadinasi, bus priimtas sprendimas skirti mirties bausmę ar ne – tai gali priklausyti nuo teisėjų
psichologinės būsenos (gailesčio ar atvirkščiai – griežtumo, baimės priimti neteisingą sprendimą ir
pan.), gynybos ar kaltinimo profesionalumo ar aktyvumo, taip pat daugelio kitų subjektyvių
aplinkybių.
Pagaliau verta dėmesio ta aplinkybė, kad teismui gali būti sunku pagal objektyvius kriterijus spręsti,
kuris žmogus nusipelnė mirties bausmės, o kuris – įkalinimo iki gyvos galvos. Be to, kad ir kokios
garantijos teisinės valstybės baudžiamajame procese yra užtikrinamos, neatmestina klaidos galimybė.
Kaip matyti iš įvairių valstybių teismų praktikos, teismai negali būti apsaugoti nuo tokios klaidos, tuo
tarpu mirties nuosprendį įvykdžius nebėra jokių galimybių klaidą atitaisyti. Jau pati tikimybė, kad
mirties bausme gali būti nuteistas asmuo, nenusipelnęs jos arba visiškai nekaltas, nesiderina su
Konstitucijoje garantuota teise į gyvybę.
6. Dėl BK 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Konstitucijos 21
straipsnio 3 daliai.
Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą,
žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.“ Draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo
orumą, žiauriai su juo elgtis bei nustatyti tokio pobūdžio bausmes taip pat yra įtvirtintas daugelyje
tarptautinių dokumentų: Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966 m.), Deklaracijoje,
saugančioje visus asmenis nuo kankinimų ir kito žiauraus, nežmoniško ir žeminančio orumą elgesio ir
baudimo (1975 m.), Konvencijoje prieš kankinimą ir kitą žiaurų, nežmonišką ar žeminantį orumą
elgesį ar baudimą (1984 m.), Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. rugsėjo 15 d. ratifikuotoje Europos
konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (1987 m.).
Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylą Airija prieš Jungtinę Karalystę (1978 m.), taip
apibūdino draudžiamo elgesio tipus:
kankinimas – sąmoningas nežmoniškas elgesys, sukeliantis dideles kančias;
nežmoniškas elgesys arba baudimas – didelių moralinių ar fizinių kančių sukėlimas;
žeminantis elgesys arba baudimas – toks elgesys, kuriuo tam, kad įžeistų, pažemintų arba palaužtų
fizinį ar moralinį pasipriešinimą, aukai siekiama sukelti baimės, sielvarto ar nepilnavertiškumo
jausmą. Tačiau „žeminantis“ negali būti interpretuojamas tik kaip nemalonus ar nepriimtinas.
Visų pirma pažymėtina, kad Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis, kaip ir tarptautiniai dokumentai,
draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą sieja visų pirma su
valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla. Tai reiškia, jog tokie draudimai yra nustatyti siekiant
apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus,
veiksmų.
Analizuojant Konstitucijos draudžiamą elgesį pažymėtina, kad ne kiekvienas pareigūno elgesys,
turintis žmogui nemalonių padarinių, gali būti pripažintas neteisėtu. Antai neigiamų padarinių ir tam
tikru atžvilgiu kentėjimas atsiranda pritaikius baudžiamajame įstatyme numatytas ir tarptautinės
bendrijos pripažįstamas sankcijas (pvz., laisvės atėmimą, baudą, teisių apribojimą ir pan.), kurios
nustato atitinkamus asmens suvaržymus. Jie sudaro būtinąjį bausmės elementą ir dėl jų teisėtumo
nekyla problemų. Tai reiškia, kad tie atvejai, kai, pavyzdžiui, sulaikytas įtariamasis ar asmuo už
padarytą nusikaltimą teismo nubaudžiamas laisvės atėmimu ir dėl to jis patiria tam tikrų nepatogumų
ar kenčia, negali būti traktuojami kaip Konstitucijos draudžiamos bausmės.
Kitaip vertintina mirties bausmė. Visuotinai pripažįstama, kad ji yra žiauri. Tačiau negalima
nepaminėti tokio aspekto: ji yra numatyta už nužudymą, padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis. Taigi
konstatuotina, kad tokiu atveju susiduria du žiaurumo atvejai: nusikaltimo žiaurumas ir bausmės
žiaurumas. Vis dėlto reikia pripažinti, kad nusikaltimo žiaurumas savaime neatsveria mirties bausmės
žiaurumo. Tuo tarpu nuolatos kartojami žiaurumo aktai negali nedaryti įtakos visos visuomenės
socialinei psichologinei būsenai, taip pat ir pakantumo nuolatiniam žiaurumui ugdymui.
Vertinant mirties bausmę per Konstitucijos draudžiamo elgesio prizmę, išryškėja specifinis jos
aspektas. Nuteistojo orumo pažeminimas iš esmės kyla iš pačios mirties bausmės žiaurumo.
Žiaurumas pasireiškia tuo, kad įvykdžius mirties nuosprendį kartu yra paneigiama ir nusikaltėlio
žmogiškoji esmė, jis netenka bet kokio žmogaus orumo, nes valstybė asmenį tuomet traktuoja tik kaip
objektą, kuris turi būti eliminuotas iš žmonių bendrijos.
7. Vertinant Konstitucijoje įtvirtintą žmogaus gyvybės apsaugą būtina pažymėti, kad gana
didelis padarytų sunkių nusikaltimų skaičius yra vienas iš svarbiausių argumentų ne tik
žmonių, bet ir įvairių institucijų, manančių, kad Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose
panaikinti mirties bausmę šiuo metu dar yra per anksti.
Neįvertinti kriminogeninės padėties nederėtų, nes situacija iš tikrųjų yra sudėtinga. Tačiau mirties
bausmė galėtų daryti įtaką tik tų nusikaltimų dinamikai, už kuriuos ji yra numatyta, t. y. nužudymams,
padarytiems sunkinančiomis aplinkybėmis, nes, kaip žinoma, už kitus kriminalinius nusikaltimus
tokia bausmė nenustatyta. Tačiau tiesioginis koreliacinis ryšys tarp mirties bausmės ir nužudymų
skaičiaus praktiškai niekur nenustatytas. Beje, Lietuvoje 1996–1998 m., kai mirties bausmė yra
nevykdoma, registruotų nužudymų taip pat nepadaugėjo.
Kita vertus, žmonių saugumą atspindi ne vien didesnis ar mažesnis nužudymų skaičius, nors būtent
šie nusikaltimai ir kelia žmonėms daugiausia baimės. Pastaraisiais metais nusikalstamumo lygio
augimas, taip pat smurtinių nusikaltimų skaičiaus didėjimas ne tik susijęs su nukentėjusiems padaryta
žala, pažeistu jų orumu, bet ir parodo realų saugumo laipsnį. Tai vertintina kaip viena iš svarbiausių
prielaidų, kodėl dauguma žmonių reikalauja maksimaliai griežtų bausmių ir yra linkę pritarti mirties
bausmei, kuri, jų manymu, yra būtina saugumą užtikrinanti priemonė.
Pažymėtina, kad jei nepakankamai rūpinamasi gyventojų saugumu, net ir panaikinus mirties bausmę
psichologinis poreikis ją įvesti gali vėl atsirasti. Tai patvirtina atvejai, kai tose Europos šalyse, kurių
baudžiamuosiuose įstatymuose mirties bausmės jau pakankamai ilgai nėra, gyventojai, patyrę stresą
dėl labai sunkaus nužudymo, greitai ima reikalauti vėl ją įvesti. Tai reiškia, kad svarbu ne tik išspręsti
klausimą, galima panaikinti mirties bausmę ar ne, bet ir realiai užtikrinti žmonių saugumą.
8. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į šio nutarimo konstatuojamojoje dalyje išdėstytus
argumentus, tautos referendumu priimtos Konstitucijos normų, saugančių žmogaus teisę į
gyvybę ir orumą, visumą, mano, kad Konstitucijoje nėra prielaidų įstatymo normoje nustatyti
mirties bausmę. Todėl darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105
straipsnio sankcijoje numatyta mirties bausmė už nužudymą, padarytą sunkinančiomis
aplinkybėmis, prieštarauja Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nutaria: 
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatyta mirties
bausmė prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl baudžiamųjų įstatymų grįžtamojo galiojimo
Byla Nr. 7/99-17/99
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
 Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai
 Vilnius, 2001 m. sausio 11 d.
 
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus
Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio,
Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės
departamento vyresniajam konsultantui Gintarui Godai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2001 m. sausio 3 d.
išnagrinėjo bylą Nr. 7/99-17/99 pagal šiuos prašymus:
Panevėžio apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7
straipsnio 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 29 straipsnius, 31 straipsnio 4 dalį ir
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą;
Panevėžio miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7
straipsnio 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 29 straipsnius, 31 straipsnio 4 dalį ir
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą.
Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 13 d. sprendimu sujungti į vieną bylą.
 
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 1999 m. kovo
5 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,
ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 7 straipsnio 2 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 7, 29 straipsniams, 31 straipsnio 4 daliai ir Konstitucijoje
įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 1999 m.
liepos 1 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7, 29 straipsniams, 31 straipsnio 4
daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
II
Pareiškėjai savo prašymus grindžia šiais argumentais.
1. Pareiškėjų nuomone, BK 7 straipsnio 2 dalies turinys nėra aiškus. Tam tikrais atvejais BK 7
straipsnio 2 dalį susiejus su konkrečiomis BK Ypatingosios dalies normomis, BK 7 straipsnis
netaikomas, t. y. galioja sąlyginai. Pareiškėjai teigia, kad BK 7 straipsniu nustatoma ne
universali teisinė taisyklė, bet taisyklė, kuri gali būti taikoma su tam tikromis išlygomis.
2. Pareiškėjams kyla abejonių, ar BK 7 straipsnio 2 dalis dėl, jų nuomone, teisinio
neapibrėžtumo nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, įtvirtinančios tai, kad bausmė
gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, taip pat 29 straipsnyje nustatyto lygybės
principo.
Pareiškėjai taip pat abejoja, ar BK 7 straipsnio 2 dalis atitinka Konstitucijos 7 straipsnį, kuriame
nurodyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, nes paskelbta įstatymo norma tam tikrais atvejais
negalioja. Pareiškėjai prašo ištirti, ar BK 7 straipsnio 2 dalis nepažeidžia ir Konstitucijoje įtvirtinto
teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės normų aiškumą, besąlyginį jų galiojimą, įstatymų
viršenybę teisės sistemoje.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G.
Godos rašytiniai paaiškinimai.
1. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad BK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta humaniška ir
civilizuota norma, leidžianti, keičiantis valstybės baudžiamajai politikai, sušvelninti anksčiau
(prieš baudžiamojo įstatymo pakeitimą) baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų padėtį.
2. Godos teigimu, pareiškėjų abejonės dėl BK 7 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 7
straipsnyje įtvirtintai nuostatai, kad galioja tik paskelbti įstatymai, yra nepagrįstos.
Konstitucijoje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, o teismai kelia problemą dėl
galiojančio įstatymo netaikymo.
3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjai nepateikia argumentų, kaip taikant BK 7
straipsnį ar jo netaikant galėtų būti pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų
lygybės principas. BK 7 straipsnyje nėra įtvirtinta jokių privilegijų ar diskriminacinių
taisyklių dėl lyties, rasės, tautybės ar kitų požymių.
4. Goda tvirtina, kad BK 7 straipsnio 2 dalis suformuluota pakankamai aiškiai. Joje nėra
nustatyta išimčių ar prielaidų, leidžiančių patraukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn
nesiremiant įstatymais, todėl BK 7 straipsnio 2 dalis nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 4
dalies.
Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, BK 7 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta, kad ginčijamos
normos galioja tik esant tam tikroms sąlygoms. BK 7 straipsnio 2 dalis nekvestionuoja ir įstatymų
viršenybės teisės sistemoje principo. Taigi BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja ir teisinės valstybės
principui.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjo
pavaduotojo teisėsaugos reikalams K. Šimkaus, Europos teisės departamento prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, teisingumo viceministrės R.
Budbergytės, Teisės instituto direktoriaus A. Dapšio, Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto
Baudžiamosios teisės katedros ir šio universiteto Policijos fakulteto dekano dr. P. Ancelio rašytiniai
paaiškinimai dėl pareiškėjų argumentų.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovas G. Goda iš esmės pakartojo savo
rašytiniuose paaiškinimuose Konstituciniam Teismui išdėstytus teiginius.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Dėl Baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.
1. Baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Įstatymas, panaikinantis veikos
nusikalstamumą, sušvelninantis bausmę arba kitokiu būdu palengvinantis veiką padariusiojo
asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią, tai yra taikomas asmenims, padariusiems
atitinkamą veiką iki tokio įstatymo įsigaliojimo, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems
teistumą.“
Pareiškėjų prašymuose nurodoma, kad BK 7 straipsnio 2 dalis nėra aiški: atskirais atvejais BK 7
straipsnio 2 dalis, susieta su konkrečiomis BK normomis, netaikoma, t. y. galioja sąlyginai, BK 7
straipsnio 2 dalyje nustatoma ne universali taisyklė, bet taisyklė, kuri gali būti taikoma su tam
tikromis išlygomis. Pareiškėjų nuomone, BK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma tam tikrais atvejais
negalioja. Jiems kyla abejonė, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsniui,
kuriame nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai.
Pažymėtina, kad nors pareiškėjai prašo ištirti, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja visam
Konstitucijos 7 straipsniui, tačiau prašymuose pateikiami motyvai dėl BK 7 straipsnio 2 dalies
prieštaravimo ne visam Konstitucijos 7 straipsniui, o tik jo 2 daliai, kurioje nustatyta, jog galioja tik
paskelbti įstatymai, todėl Konstitucinis Teismas tirs, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.
2. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Galioja tik paskelbti įstatymai.“
Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai
paskelbti. Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos
yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų,
kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali
būti nepaskelbtų įstatymų.
Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje taip pat atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į
ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir
pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai
galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės
viešpatavimo, teisinės valstybės elementas.
3. Kartu pažymėtina, kad teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi
grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos
baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit)
(1998 m. kovo 25 d. nutarimas).
BK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendra taisyklė dėl baudžiamųjų įstatymų grįžtamojo galiojimo:
grįžtamąją galią turi tie naujai priimti baudžiamieji įstatymai, kurie, palyginti su anksčiau
priimtais, pagerina asmenų, padariusių baudžiamas veikas, teisinę padėtį, t. y. panaikina veikos
nusikalstamumą, sušvelnina bausmę arba kitokiu būdu palengvina teisinę padėtį.
4. Pažymėtina, jog BK 7 straipsnio normos derinasi su tarptautinės teisės aktų nuostatomis, kad
niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų vykdymo momentu
galiojusius valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais,
kad negali būti skiriama bausmė, griežtesnė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo
padarymo momentu (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio 1 dalis,
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalis, Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalis). Tarptautinio pilietinių ir
politinių teisių pakto 15 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta: „Jeigu po šio nusikaltimo
padarymo įstatymas nustato lengvesnę bausmę, pažeidėjas turi tuo pasinaudoti.“
5. Pareiškėjai, prašydami ištirti, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7
straipsnio 2 daliai, nurodo, kad BK 7 straipsnio 2 dalis tam tikrais atvejais netaikoma, t. y.
galioja sąlyginai, taikoma su tam tikromis išlygomis. Pareiškėjai taip pat teigia, kad BK 7
straipsnio 2 dalis yra paskelbta, tačiau kai kada negalioja.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad BK 7 straipsnio 2 dalis, kaip sudedamoji BK dalis, įstatymų
nustatyta tvarka yra paskelbta ir galioja. Kaip minėta, BK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendra
taisyklė, kad baudžiamieji įstatymai, panaikinantys veikos nusikalstamumą, sušvelninantys bausmę
arba kitokiu būdu palengvinantys veiką padariusio asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią. Ši
taisyklė grindžiama konstituciniais teisingumo, humanizmo principais ir neprieštarauja Konstitucijai.
BK 7 straipsnio 2 dalies konstitucingumo problema pareiškėjams iškilo sprendžiant, ar turi būti
taikomas kitas įstatymas, t. y. 1998 m. kovo 26 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl
atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, nustatytų Baudžiamojo kodekso 310
straipsnyje už spirito ir jo skiedinių (mišinių) laikymą bei gabenimą“ (toliau – 1998 m. kovo 26 d.
priimtas Įstatymas). Šis įstatymas 1998 m. balandžio 7 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl
atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, nustatytų Baudžiamojo kodekso 310
straipsnyje už spirito ir jo skiedinių (mišinių) laikymą bei gabenimą“ pripažinimo netekusiu galios
įstatymu buvo pripažintas netekusiu galios. Pareiškėjų nuomone, 1998 m. kovo 26 d. priimtas
Įstatymas, kaip palengvinantis tam tikros kategorijos asmenų teisinę padėtį, nors ir panaikintas,
remiantis BK 7 straipsnio 2 dalimi turėjo būti toliau taikomas. Taigi pareiškėjų motyvai šioje prašymų
dalyje yra susiję ne su BK 7 straipsnio 2 dalies turinio atitiktimi Konstitucijai, bet su kitų įstatymų
taikymo klausimais.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis
Teismas įstatymų taikymo klausimų nesprendžia. Abejones dėl įstatymų taikymo turi pašalinti pats
teismas, išsiaiškindamas taikomas normas (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.
II
Dėl Baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.
Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:
„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“
Pareiškėjams kyla abejonių, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje
įtvirtintam asmenų lygybės principui.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir
juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai
ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (1996 m. sausio 24 d. nutarimas).
BK 7 straipsnio 2 dalyje nėra išskiriamos pagal Konstitucijos 29 straipsnyje nurodytus požymius
asmenų kategorijos, kurioms taikytina BK 7 straipsnio 2 dalis. BK 7 straipsnio 2 dalies nuostatos nėra
diskriminacinės, jos bendrais pagrindais pagal tas pačias sąlygas ir ta pačia tvarka taikytinos visiems
pavojingas veikas padariusiems asmenims: įtariamiesiems, kaltinamiesiems, teisiamiesiems,
nuteistiesiems, taip pat asmenims, turintiems teistumą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsniui.
III
Dėl Baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai.
Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis
įstatymu.“
Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad bausmė gali būti skiriama ir taikoma remiantis ne bet kokiu
teisės aktu, o tik įstatymu. Taip sudaromos teisinės prielaidos užtikrinti veiksmingą asmenų, kuriems
skiriamos ar taikomos bausmės, teisių ir laisvių apsaugą.
Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatos yra konkretinamos ir plėtojamos Baudžiamajame
kodekse ir kituose įstatymuose.
Kaip minėta, BK 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad įstatymai, sušvelninantys bausmę, turi
grįžtamąją galią. Taigi pagal BK 7 straipsnio 2 dalį bausmės sušvelninimo klausimai
sprendžiami tik įstatymu. BK 7 straipsnio 2 dalyje nėra normų, neatitinkančių Konstitucijos 31
straipsnio 4 dalies nuostatų.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 7 straipsnio 2 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai.
IV
Dėl Baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės
principui.
Pareiškėjams kyla abejonių, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam
teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės normų aiškumą, besąlyginį jų galiojimą, įstatymų
viršenybę teisės sistemoje.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus
principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad
teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose (2000 m. vasario 23
d., spalio 18 d. nutarimai).
Pažymėtina, kad BK 7 straipsnio 2 dalis yra aiškiai suformuluota, kaip BK sudedamoji dalis yra
paskelbta ir galioja, ji neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam įstatymų viršenybės principui; BK 7
straipsnio 2 dalis grindžiama konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Be to, šiame
Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 31 straipsnio 4 daliai.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja
Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl baudžiamosios atsakomybės už kontrabandą
Byla Nr. 13/02-22/02
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 45 STRAIPSNIO (1998 M.
LIEPOS 2 D. REDAKCIJA) IR 312 STRAIPSNIO 3 DALIES (1998 M. VASARIO 3 D.
REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2003 m. birželio 10 d.
Vilnius
 
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano
Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus,
Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės
departamento vyresniajam patarėjui Antanui Jatkevičiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. birželio 3 d.
išnagrinėjo bylą Nr. 13/02-22/02 pagal šiuos prašymus:
1) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) ir 312 straipsnio 3
dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) numatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo
bausmė neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui;
2) pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 2 daliai.
Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 28 d. sprendimu sujungti į vieną bylą.
 
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas
nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 45 straipsnio 4
dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 1998, Nr. 67-1937) ir 312 straipsnio 3 dalyje
(1998 m. vasario 3 d. redakcija; Žin., 1998, Nr. 17-397) numatyta minimali penkerių
metų laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31
straipsnio 2 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas
nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 2 daliai.
II
1. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašymą grindžia šiais argumentais.
Valstybė privalo užtikrinti veiksmingą žmogaus apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir sukurti
sistemą, kuria remiantis baudžiamojo įstatymo draudimus pažeidę asmenys būtų traukiami
baudžiamojon atsakomybėn. Sankcijų už baudžiamojo įstatymo numatytų veikų padarymą nustatymas
yra įstatymų leidėjo prerogatyva, tuo tarpu asmenį pripažinti kaltu nusikaltimo padarymu bei skirti
nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį atitinkančią bausmę turi teismas.
Pareiškėjo manymu, BK numatytos sankcijos turėtų būti sukonstruotos taip, kad teismas,
vadovaudamasis baudžiamųjų įstatymų nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, galėtų paskirti
teisiamajam teisingą bausmę, taip užtikrindamas teisinės valstybės principo ir asmens teisės į teisingą
bylos išnagrinėjimą realizavimą.
Nusikaltimus padarę asmenys turi būti nubausti teisingai, t. y. skiriama bausmė turi priklausyti nuo
pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės reikšmingumo, padaryto nusikaltimo pobūdžio, jo
pasekmių, teisę pažeidusio asmens pavojingumo laipsnio ir kitų svarbių aplinkybių. Pagal
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai
ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Pareiškėjo nuomone, teisingumas reiškia
ne tik tai, kad būtų išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės,
tačiau ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė būtų adekvati padarytam nusikaltimui:
bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį.
Pareiškėjas mano, kad BK 312 straipsnio 3 dalimi (1998 m. vasario 3 d. redakcija), kurios sankcijoje
numatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, apimamos pagal pavojingumo laipsnį
labai įvairios veikos. Nors pagal BK kai kuriais atvejais teismui leidžiama paskirti kaltininkui
švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę (BK 45 straipsnis), tačiau šių nuostatų taikymą griežtai
riboja formalios sąlygos ir draudimai. Nesant šių sąlygų, teismo galimybė paskirti kaltininkui teisingą
bausmę yra suvaržyta. Kai taikoma BK 312 straipsnio 3 dalis (1998 m. vasario 3 d. redakcija), teismas
yra įpareigotas baudžiamąjį įstatymą pažeidusiam asmeniui skirti ne mažesnę kaip penkerių metų
laisvės atėmimo bausmę ir baudą, nors tokios griežtos sankcijos skyrimas ne visais atvejais atitinka
teisingumo principą. Pagal BK 45 straipsnį, esant tam tikroms sąlygoms, teismui leidžiama išvengti
kai kuriais atvejais aiškiai neteisingos bausmės paskyrimo ir skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta
bausmę, jeigu konkrečios sankcijos ribos neleidžia pakankamai atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį ir į jį
padariusį asmenį. Tačiau BK 45 straipsnio 4 dalyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) yra numatytos
nusikalstamos veikos, kurias padariusiems asmenims netaikoma BK 45 straipsnio 2 dalis, leidžianti
paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu, išskiriant
atskiras nusikaltimo sudėtis, kurioms esant draudžiamas švelnesnės nei konkrečioje sankcijoje
numatytos bausmės skyrimas (t. y. BK 45 straipsnio taikymas), yra apribojama teismo galimybė
teisingai išnagrinėti bylą bei individualizuoti bausmę.
2. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas prašymą grindžia šiais argumentais.
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę,
kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisingumas reiškia ne
tik tai, kad būtų išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir
tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė būtų adekvati padarytam nusikaltimui.
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms
ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.
Pareiškėjo nuomone, BK 45 straipsnio 4 dalimi (1998 m. liepos 2 d. redakcija) išskyrus atskiras
nusikaltimo sudėtis, kurios savo pobūdžiu nėra pačios pavojingiausios visuomenei, ir uždraudus už
šias nusikaltimo sudėtis skirti švelnesnę nei konkrečioje sankcijoje numatyta bausmę, yra apribojama
teismo galimybė teisingai išnagrinėti bylą bei individualizuoti bausmę.
III
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo
atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto M. Girdausko 2002
m. rugsėjo 12 d. ir 2003 m. sausio 27 d. rašytiniai paaiškinimai.
Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį bausmė gali būti
skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Remiantis Konstitucijos 109 straipsniu teisėjai,
nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Taigi teismas asmeniui, pripažintam kaltu nusikaltimo
padarymu, turi teisę skirti tik įstatyme numatytą bausmę. Tačiau įstatymų leidėjas nėra visiškai laisvas
nustatydamas bausmes už nusikalstamas veikas. Valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucijos 5
straipsnio 2 dalis). Pasak suinteresuoto asmens atstovo, remiantis konstituciniais teisingumo ir teisinės
valstybės principais už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti
proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius
tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Kitaip tariant,
įstatymai turi sudaryti teismui galimybes už kiekvieną nusikaltimą, esant pagrindui, skirti jį
atitinkančią, proporcingą bausmę, kad būtų įgyvendinta asmens konstitucinė teisė į tai, kad jo bylą
teismas išnagrinėtų teisingai ir nešališkai.
 1. Girdausko teigimu, pagal BK 45 straipsnio 4 dalį (1998 m. liepos 2 d. redakcija) teismui
neleidžiama už kontrabandą stambiu mastu kaltinamam pilnamečiam asmeniui skirti
švelnesnės negu sankcijoje už kontrabandą stambiu mastu numatytos minimalios penkerių
metų laisvės atėmimo bausmės, jei nėra BK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, nors
ir yra to paties straipsnio 2 dalyje nurodytosios. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, BK
312 straipsnio 3 dalies (1998 m. vasario 3 d. redakcija) formuluotė apima ne tik labai
pavojingų veikų, už kurias taikytinos griežtos bausmės, bet ir mažiau pavojingų veikų
požymius.
Suinteresuoto asmens atstovo manymu, yra pagrindas abejoti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m.
liepos 2 d. redakcija) ir 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) numatyta minimali
penkerių metų laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja Konstitucijai.
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat buvo gautas suinteresuoto asmens –
Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo patarėjo Antano
Jatkevičiaus 2003 m. gegužės 30 d. raštas, kuriame jis pritaria suinteresuoto asmens – Seimo
atstovo M. Girdausko rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytiems argumentams.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos finansų ministrės D.
Grybauskaitės, Lietuvos Respublikos ūkio ministro P. Čėsnos, teisingumo viceministro G. Švedo,
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus J. Liaudansko, Lietuvos Respublikos
generalinio prokuroro A. Klimavičiaus, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės
katedros vedėjo prof. dr. V. Pavilonio, Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos
katedros vedėjos prof. dr. G. Babachinaitės ir Teisės instituto specialistų rašytiniai paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas A. Jatkevičius iš esmės
pakartojo Seimo atstovo M. Girdausko rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Kartu A. Jatkevičius pažymėjo, kad BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija)
numatyta laisvės atėmimo bausmė gali būti vertinama kaip neprieštaraujanti Konstitucijai, jeigu BK
bendrojoje dalyje būtų numatyta, kad teismas gali skirti žemesnę bausmę negu BK specialiosios dalies
konkrečių straipsnių sankcijoje numatytas minimumas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Seimas 1998 m. vasario 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 8 1, 11, 26,
35, 49, 54, 55, 207, 231, 2312, 2313, 2321, 2322, 2324, 2325, 2326, 234, 2341, 2342, 2343, 2344,
236, 285, 287, 288, 289, 290, 294, 295, 312 straipsnių pakeitimo ir papildymo 1321, 2141,
3121, 3212straipsniais įstatymą, kurio 29 straipsniu pakeitė ir papildė BK 312 straipsnį.
Seimas 1998 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 8 1, 25, 32, 35, 45, 471,
531, 54, 55, 131, 239, 241, 242, 306, 3212 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei papildymo 1313,
3101 straipsniais įstatymą, kurio 5 straipsniu pakeitė ir papildė BK 45 straipsnį.
2. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m.
liepos 2 d. redakcija) ir BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) numatyta
minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2
daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas prašo ištirti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2
d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 2 daliai.
3. Seimas 2002 m. gruodžio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 8 1, 111,
45, 531, 2321, 2322, 2325, 2328, 312, 3212 straipsnių pakeitimo, 2323 straipsnio pripažinimo
netekusiu galios ir kodekso papildymo 3401 straipsniu įstatymą, kurio 3 straipsniu BK 45
straipsnio 4 dalį pripažino netekusia galios, o 10 straipsniu pakeitė BK 312 straipsnį, inter
alia jo 3 dalyje numatytą minimalią penkerių metų laisvės atėmimo bausmę sumažindamas
iki trejų metų.
Seimas 2003 m. sausio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 1 straipsnio
pripažinimo netekusiu galios, 411, 45, 2271 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo
512 straipsniu įstatymą, kurio 3 straipsniu BK 45 straipsnį papildė nauja 6 dalimi, o 7 dalį pakeitė.
 4. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą, kuriuo patvirtino naująjį Baudžiamąjį kodeksą.
Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m.
rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d.
įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr.
IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, kurio 1 straipsniu inter alianustatė, kad
naujasis Baudžiamasis kodeksas įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d.
5. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai
neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja
Konstitucijai arba įstatymams (102 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal
Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar
kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai,
teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti,
ar šis įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Šios konstitucinės nuostatos reiškia, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą
nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonių dėl toje byloje, teismo nuomone, taikytino įstatymo
atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės
akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo
prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne
(Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas).
6. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar BK 312 straipsnio 3
dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) numatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo
bausmė neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės
valstybės principui.
Taip pat minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar BK 45 straipsnio 4
dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir
Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas –
ar ši dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 2 daliai. Iš prašymų
motyvų matyti, kad pareiškėjai abejoja ne visos BK 45 straipsnio 4 dalies (1998 m. liepos 2 d.
redakcija) atitiktimi Konstitucijai, o tik tuo, ar Konstitucijai ši dalis neprieštarauja ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma asmenims, nuteistiems už nusikalstamą veiką,
numatytą BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija).
7. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjų prašymus tirs, ar BK 312 straipsnio 3 dalies (1998 m.
vasario 3 d. redakcija) nuostata „baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių <...> metų“ ir BK
45 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma
asmenims, nuteistiems už nusikalstamą veiką, numatytą BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m.
vasario 3 d. redakcija), neprieštaravo Konstitucijai.

II
Dėl Baudžiamojo kodekso 312 straipsnio 3 dalies (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nuostatos
„baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių <...> metų“ atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2
daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. BK 312 straipsnyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) buvo nustatyta:
„312 straipsnis. Kontrabanda
Prekių, pinigų, meno vertybių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimas per Lietuvos
Respublikos valstybės sieną per muitines, nepateikiant jų muitinei arba kitaip išvengiant muitinės
kontrolės, arba naudojant suklastotą muitinės deklaraciją ar kitus dokumentus, arba gabenant kitų
pavadinimų prekes ar daiktus, nei nurodyta muitinės deklaracijoje ar kituose dokumentuose, –
baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų ir bauda ar be baudos arba bauda.
Prekių, pinigų, meno vertybių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimas per Lietuvos
Respublikos valstybės sieną ne per muitines, taip pat šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų,
sprogstamųjų, radioaktyviųjų ar kitų strateginių prekių, nuodingųjų ir stipriai veikiančių,
psichotropinių ar narkotinių medžiagų, prekursorių gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės
sieną, nepateikiant jų muitinei arba kitaip išvengiant muitinės kontrolės arba neturint leidimo juos
pervežti, –
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki šešerių metų ir bauda ar be baudos.
Veika, numatyta šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse, padaryta grupės iš anksto susitarusių
asmenų arba pakartotinai, arba stambiu mastu, arba didelio kiekio šaunamųjų ginklų, šaudmenų,
sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų kontrabanda –
baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių iki dešimties metų ir bauda.“
2. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m.
vasario 3 d. redakcija) numatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė
neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės
valstybės principui.
3. Konstitucijos 31 straipsnyje nustatyta:
„Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas
įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų
nepriklausomas ir bešališkas teismas.
Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.
Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.
Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios
apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“
3.1. Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtinti baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės
konstituciniai pagrindai. Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į tai, kad
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, taip pat į tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtintos
žmogaus teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės ir jos turi būti saugomos ir ginamos. Viena iš
žmogaus teisių ir laisvių, kitų konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamoji
atsakomybė už nusikalstamas veikas.
3.2. Teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas,
kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad
tokia žala atsiras; įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir
nustatomos bausmės už jų padarymą; jais asmenys ir visuomenė saugomi nuo nusikalstamų
kėsinimųsi grasinant bausmėmis ir nustatomi pagrindai, kuriais remiantis nusikaltę asmenys yra
baudžiami norint juos pataisyti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią
bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją
įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat
baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas. Nustatydamas, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat
baudžiamąją atsakomybę už jas, jis yra saistomas Konstitucijoje įtvirtinto prigimtinio teisingumo ir
proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės reikalavimų.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardyti tik tas
veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis daroma didelė žala asmens, visuomenės ir
valstybės interesams.
3.3. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis
įstatymu, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas bausmes, skiriamas už nusikalstamas veikas, ir šių
bausmių dydžius turi nustatyti tik įstatymu; bausmės turi būti nustatytos už kiekvieną nusikalstamą
veiką.
Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme
nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai inter
alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės
turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas
negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs
nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 21 straipsnio 3
dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti
tokias bausmes. Bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami
atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą.
Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis),
teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas,
klauso tik įstatymo (3 dalis). Todėl baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės ir jų sistema turi būti
tokios, kad teismas, skirdamas bausmes, galėtų vykdyti teisingumą.
Pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (bausmių ar
jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą,
negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką.
3.4. Įstatymų leidėjas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus nustatyti bausmes už nusikalstamas
veikas ir šių bausmių dydžius, turi pareigą nustatyti bausmių už tam tikras nusikalstamas veikas
aukštutines ribas. Baudžiamajame įstatyme nenustačius bausmės, skiriamos už konkrečią
nusikalstamą veiką, aukštutinės ribos, būtų sudarytos prielaidos skirti ir taikyti nepagrįstai dideles
bausmes ir šitaip pažeisti žmogaus teises ir laisves. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas taip pat gali
nustatyti bausmių už tam tikras nusikalstamas veikas žemutines ribas.
Įvardydamas tam tikras veikas kaip nusikalstamas ir nustatydamas bausmių už šias veikas aukštutines
ir žemutines ribas, įstatymų leidėjas gali naudoti įvairius minėtų bausmių dydžių įtvirtinimo būdus,
taip pat ir tokį, kai žemutinė ir aukštutinė bausmės riba nurodoma baudžiamojo įstatymo normos,
nustatančios atsakomybę už tam tikros nusikalstamos veikos padarymą, sankcijoje.
Įstatymų leidėjas, pasirinkęs tokį sankcijos už nusikalstamą veiką padarymą konstravimo būdą, kai
pačiame atsakomybę už nurodytą nusikalstamą veiką nustatančiame straipsnyje yra nustatyta tokia
minimali laisvės atėmimo bausmė, kuri yra griežta, kartu turi įstatymu nustatyti ir tokį teisinį
reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už šią nusikalstamą veiką, turi turėti galimybę
atsižvelgti į visas baudžiamąją atsakomybę lengvinančias bylos aplinkybes, taip pat ir į tas, kurios
nėra expressis verbis nurodytos įstatyme, ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.
3.5. Minėta, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi
teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą, bešališką ir nepriklausomą
teismą. Aiškinant 31 straipsnio 2 dalį kartu su šio straipsnio 4 dalimi, pagal kurią bausmė gali būti
skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal
Konstituciją nepriklausomas ir bešališkas teismas, nagrinėdamas bylą ir tirdamas visas bylos
aplinkybes, negali bausmės paskirti, nesiremdamas įstatymu.
Pažymėtina, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso
metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame
įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti
numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam
nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę. Neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra
pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis bei konstitucinis
teisinės valstybės principas.
4. Pagal BK 312 straipsnio 3 dalį (1998 m. vasario 3 d. redakcija) prekių, pinigų, meno vertybių
ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės
sieną per muitines nepateikiant jų muitinei arba kitaip išvengiant muitinės kontrolės, arba
naudojant suklastotą muitinės deklaraciją ar kitus dokumentus, arba gabenant kitų pavadinimų
prekes ar daiktus, nei nurodyta muitinės deklaracijoje ar kituose dokumentuose, taip pat
prekių, pinigų, meno vertybių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimas per
Lietuvos Respublikos valstybės sieną ne per muitines, taip pat šaunamųjų ginklų, šaudmenų,
sprogmenų, sprogstamųjų, radioaktyviųjų ar kitų strateginių prekių, nuodingųjų ir stipriai
veikiančių, psichotropinių ar narkotinių medžiagų, prekursorių gabenimas per Lietuvos
Respublikos valstybės sieną nepateikiant jų muitinei arba kitaip išvengiant muitinės kontrolės
arba neturint leidimo juos pervežti, jeigu šios veikos padarytos grupės iš anksto susitarusių
asmenų arba pakartotinai, arba stambiu mastu, arba didelio kiekio šaunamųjų ginklų,
šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų kontrabanda baudžiami laisvės atėmimu
nuo penkerių iki dešimties metų ir bauda.
Taigi BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nustatytos laisvės atėmimo bausmės
už joje nurodytą nusikaltimą žemutinė riba – penkeri metai.
5. Minėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti bausmių už tam tikras
nusikalstamas veikas žemutines ribas.
Tai, kad BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) buvo nustatyta laisvės atėmimo
bausmės už joje nurodytą nusikaltimą žemutinė riba ir kad ši riba buvo penkeri metai, savaime
nereiškia, kad teismas, taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėjo individualizuoti konkrečiam
asmeniui už konkrečią šioje dalyje nurodytą nusikalstamą veiką skiriamos bausmės ir kad teismas,
skirdamas bausmę, negalėjo vykdyti teisingumo.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 312 straipsnio 3 dalies (1998
m. vasario 3 d. redakcija) nuostata „baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių <...> metų“
neprieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
Dėl Baudžiamojo kodekso 45 straipsnio 4 dalies (1998 m. liepos 2 d. redakcija) atitikties
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės
principui.
1. BK 45 straipsnyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta:
„45 straipsnis. Švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas
Teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta
bausmę, jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą, pats savanoriškai atvyko ir prisipažino padaręs nusikaltimą
ir, be to, nuoširdžiai gailisi, atlygino padarytą žalą ir padėjo tardymui bei teismui išaiškinti
nusikaltimą.
Teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta
bausmę taip pat, kai atlyginta nusikaltimu padaryta žala, jeigu byloje yra atsakomybę kitų
lengvinančių aplinkybių, ir:
1) nuteistojo išlaikomi asmenys serga sunkia liga ir nėra kam juos prižiūrėti, arba
2) nuteistasis išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl įstatyme numatytos bausmės paskyrimo nebus
kam prižiūrėti, arba
3) nuteistojo vaidmuo bendrininkų padarytame nusikaltime buvo antraeilis, arba
4) nusikaltimas pagal šio Kodekso 16 straipsnį nutrūko rengimosi arba pasikėsinimo stadijoje.
Taip pat teismas, atsižvelgdamas į byloje esančias atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir kai bent iš
dalies atlyginta nusikaltimu padaryta žala, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę,
kai nusikaltimą padarė nepilnametis.
Šio straipsnio 2 dalis netaikoma asmenims, nuteistiems už nusikaltimus valstybės tarnybai (282–290
straipsniai), apmokestinamų prekių neteisėtą laikymą, gabenimą ar realizavimą (310 1 straipsnis),
kontrabandą (312 straipsnis), neteisėtą prekių ar produkcijos neišvežimą iš Lietuvos Respublikos
(3121 straipsnis), apgaulingą apskaitos tvarkymą (323 straipsnis), mokesčių ar įmokų vengimą (325
straipsnis), taip pat organizuotos grupės bei nusikalstamo susivienijimo nariams.
Švelnesnė negu įstatymo nustatyta bausmė taip pat gali būti paskirta, kai nusikaltimas padarytas
peržengiant būtinosios ginties ribas.
Esant šio straipsnio pirmojoje, antrojoje, trečiojoje ar penktojoje dalyse nurodytoms sąlygoms,
teismas gali:
1) paskirti mažesnę bausmę negu žemiausioji riba, įstatymo numatyta už padarytą nusikaltimą, arba
2) paskirti švelnesnę bausmės rūšį negu numatyta įstatyme už padarytą nusikaltimą, arba
3) neskirti papildomos bausmės tais atvejais, jei jos paskyrimas pagal įstatymą yra privalomas,
išskyrus turto konfiskavimo bausmę.“
2. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m.
liepos 2 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijoje
įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas prašo ištirti, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2
d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 2 daliai.
3. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, baudžiamajame įstatyme tam tikras veikas įvardydamas
kaip nusikalstamas ir nustatydamas bausmes už jas bei šių bausmių žemutinę ribą, turi
įgaliojimus nustatyti ir pagrindus, kuriems esant gali būti skiriama švelnesnė negu įstatymo
numatyta bausmė.
4. BK 45 straipsnyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyti švelnesnės negu įstatymo
numatyta bausmė skyrimo pagrindai. Šie pagrindai skirtingi.
4.1. Pagal BK 45 straipsnio 1, 3 ir 5 dalis teismas, esant šiose dalyse nustatytiems pagrindams ir
atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, galėjo asmeniui, padariusiam bet kurį nusikaltimą, paskirti
švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Pagal BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 1
dalį teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę gali
paskirti bet kurį nusikaltimą padariusiam asmeniui, jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą, pats
savanoriškai atvyko ir prisipažino padaręs nusikaltimą ir, be to, nuoširdžiai gailisi, atlygino padarytą
žalą ir padėjo tardymui bei teismui išaiškinti nusikaltimą; pagal 3 dalį – jeigu nusikaltimą padarė
nepilnametis, be to, yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta
nusikaltimu padaryta žala; pagal 5 dalį – jeigu nusikaltimas padarytas peržengiant būtinosios ginties
ribas.
4.2. Pagal BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į visas
bylos aplinkybes, galėjo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę asmeniui, padariusiam
nusikaltimą (išskyrus nusikaltimus, nurodytus BK 45 straipsnio 4 dalyje), jeigu yra atlyginta
nusikaltimu padaryta žala, byloje yra kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra dar bent viena iš
šių sąlygų: 1) nuteistojo išlaikomi asmenys serga sunkia liga ir nėra kam juos prižiūrėti; 2) nuteistasis
išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl įstatyme numatytos bausmės paskyrimo nebus kam prižiūrėti; 3)
nuteistojo vaidmuo bendrininkų padarytame nusikaltime buvo antraeilis; 4) nusikaltimas pagal šio
kodekso 16 straipsnį nutrūko rengimosi arba pasikėsinimo stadijoje.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 2
dalyje minimos atsakomybę už nusikaltimo padarymą lengvinančios aplinkybės, į kurias atsižvelgtina
skiriant bausmę, buvo nustatytos BK 40 straipsnio 1 dalyje: 1) kaltininkas užkirto kelią žalingoms
padarytojo nusikaltimo pasekmėms arba savo noru atlygino padarytą nuostolį ar pašalino padarytą
žalą; 2) nusikaltimas padarytas dėl susidėjusių sunkių asmeninių ar šeiminių aplinkybių; 3)
nusikaltimas padarytas dėl grasinimo ar prievartos arba dėl materialinio, tarnybinio ar kitokio
priklausomumo; 4) nusikaltimas padarytas dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti
nukentėjusiojo veiksmai; 5) nusikaltimas padarytas gynybos nuo pavojingo visuomenei kėsinimosi
atveju, nors ir peržengiant būtinosios ginties ribas; 6) nusikaltimą padarė nepilnametis; 7) nusikaltimą
padarė nėščia moteris; 8) kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba pats atvyko ir prisipažino padaręs
nusikaltimą, arba aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ar susekti kitus nusikaltėlius. BK 40 straipsnio
2 dalyje buvo nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas taip pat gali atsižvelgti ir į nenurodytas
įstatyme lengvinančias aplinkybes.
Pagal BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 2 dalį švelnesnės negu įstatyme numatyta
bausmės skyrimas buvo saistomas nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, kitų atsakomybę
lengvinančių aplinkybių buvimo ir dar kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų: nuteistojo išlaikomi asmenys
serga sunkia liga ir nėra kam juos prižiūrėti, arba nuteistasis išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl
įstatyme numatytos bausmės paskyrimo nebūtų kam prižiūrėti, arba nuteistojo vaidmuo bendrininkų
padarytame nusikaltime buvo antraeilis, arba nusikaltimas pagal BK 16 straipsnį nutrūko rengimosi
arba pasikėsinimo stadijoje.
Vienas iš BK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, kuriuos padariusiems asmenims teismas net
ir esant šio straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms negalėjo skirti švelnesnės negu įstatyme
numatyta bausmės, buvo kontrabanda (BK 312 straipsnis).
Taigi BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 2 ir 4 dalyse buvo nustatytas toks teisinis
reguliavimas, pagal kurį inter alia teismui buvo neleidžiama asmeniui, padariusiam nusikalstamą
veiką, nurodytą BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija), skirti švelnesnės negu
įstatyme numatyta bausmės net ir esant BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 2 dalyje
nustatytoms sąlygoms.
5. Minėta, kad įstatymų leidėjas, pasirinkęs tokį sankcijos už nusikalstamą veiką padarymą
konstravimo būdą, kai pačiame atsakomybę už nurodytą nusikalstamą veiką nustatančiame
straipsnyje yra nustatyta tokia minimali laisvės atėmimo bausmė, kuri yra griežta, kartu turi
įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už šią
nusikalstamą veiką, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas baudžiamąją atsakomybę
lengvinančias bylos aplinkybes, taip pat ir į tas, kurios nėra expressis verbis nurodytos
įstatyme, ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.
Taip pat minėta, kad Konstitucijoje yra įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės, kitos konstitucinės
vertybės ir jos turi būti saugomos ir ginamos, kad viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų konstitucinių
vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas. Todėl
švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas yra ne taisyklė, bet išimtis – švelnesnę negu
įstatymo numatyta bausmę teismas gali skirti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms
aplinkybėms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyta bausmė, jeigu ji būtų paskirta, būtų
akivaizdžiai neteisinga. Teismas turi pareigą švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo
institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir
valstybės interesai. Kiekvienu konkrečiu atveju teismo sprendimas skirti švelnesnę negu įstatymo
numatyta bausmę turi būti motyvuotas. Nepagrįstai ir (arba) nemotyvuotai paskyrus švelnesnę negu
įstatymo numatyta bausmę teisingumas nebūtų įvykdytas. Tai prieštarautų teisingumui,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nustatyta žemutinė laisvės
atėmimo už kontrabandą, padarytą grupės iš anksto susitarusių asmenų arba pakartotinai, arba
stambiu mastu, arba didelio kiekio šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų
medžiagų kontrabandą bausmės riba yra penkeri metai.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad BK 312 straipsnio 3 dalies (1998 m. vasario 3
d. redakcija) nuostata „baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių <...> metų“ neprieštaravo
Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
7. Pažymėtina, jog tai, kad BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nustatyta
žemutinė laisvės atėmimo bausmės riba – penkeri metai, reiškia, kad už šioje dalyje nurodytą
veiką nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė yra griežta.
Nors įstatymų leidėjas kontrabandą (taigi ir kontrabandą, padarytą grupės iš anksto susitarusių
asmenų arba pakartotinai, arba stambiu mastu, arba didelio kiekio šaunamųjų ginklų, šaudmenų,
sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų kontrabandą) priskyrė prie sunkių nusikaltimų (BK
81 straipsnis), tačiau net ir kiekvienu konkrečiu šio sunkaus nusikaltimo padarymo atveju gali būti ir
tokių BK 45 straipsnyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) nenurodytų aplinkybių, kurioms esant BK 312
straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nustatyta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė
gali būti akivaizdžiai per griežta ir, jeigu būtų paskirta, ši bausmė nebūtų teisinga.
8. Įstatymų leidėjas, pasirinkęs tokį sankcijos už kontrabandą, padarytą grupės iš anksto
susitarusių asmenų arba pakartotinai, arba stambiu mastu, arba didelio kiekio šaunamųjų
ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų kontrabandą (BK 312 straipsnio 3
dalis (1998 m. vasario 3 d. redakcija)), konstravimo būdą, kai pačiame atsakomybę už šią
nusikalstamą veiką nustatančiame straipsnyje yra nustatyta tokia minimali laisvės atėmimo
bausmė, kuri yra griežta (šiuo atveju penkeri metai), kartu turi įstatymu nustatyti ir tokį teisinį
reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už nurodytą nusikalstamą veiką, turi turėti
galimybę atsižvelgti į visas baudžiamąją atsakomybę lengvinančias bylos aplinkybes, taip pat
į tas, kurios nėra expressis verbis nurodytos įstatyme, ir paskirti švelnesnę negu įstatymo
numatyta bausmę.
9. BK 45 straipsnyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas,
pagal kurį teismas asmeniui, padariusiam BK 312 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą
veiką, švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę galėjo skirti tik esant šio straipsnio 1, 3 ir 5
dalyse expressis verbis nustatytoms sąlygoms – lengvinančioms aplinkybėms, o šio straipsnio
2 dalies tokiam asmeniui pagal šio straipsnio 4 dalį apskritai negalėjo taikyti.
Taigi pagal BK 45 straipsnyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą teismas,
spręsdamas bausmės už BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nurodytą
nusikalstamą veiką skyrimo klausimą, buvo suvaržytas BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d.
redakcija) 1, 2, 3, 4 ir 5 dalyse nurodytų sąlygų. Pagal įstatymą teismas, net ir konstatavęs, jog yra
kitos, BK 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 1, 2, 3 ir 5 dalyse expressis verbis nenurodytos
lengvinančios aplinkybės, negalėjo į jas atsižvelgti ir negalėjo asmeniui paskirti švelnesnės negu
numatyta BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) bausmės, net ir tuo atveju, kai
šioje dalyje nustatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją paskyrus, būtų akivaizdžiai
neteisinga.
Toks BK 45 straipsnyje (1998 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nesiderino su
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teise į teisingą teismą, su konstituciniu teisinės
valstybės principu.
10. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad BK 45 straipsnis (1998 m. liepos 2
d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas, taip pat ir
įstatyme nenurodytas, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, skirti švelnesnę negu įstatymo
 numatyta bausmę už BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nurodytą
nusikalstamą veiką, prieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
11. Minėta, kad pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas prašo ištirti, ar BK 45 straipsnio 4
dalis (1998 m. liepos 2 d. redakcija) neprieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad BK 45 straipsnis (1998 m. liepos 2 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria buvo suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas, taip pat ir į įstatyme
nenurodytas, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę
už BK 312 straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nurodytą nusikalstamą veiką,
prieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas netirs, ar BK 45 straipsnio 4 dalis (1998 m. liepos 2 d.
redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 45 straipsnis (1998 m. liepos
2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas, taip
pat ir į įstatyme nenurodytas, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, skirti švelnesnę
negu įstatymo numatyta bausmę už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 312
straipsnio 3 dalyje (1998 m. vasario 3 d. redakcija) nurodytą nusikalstamą veiką,
prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 312 straipsnio 3 dalies (1998
m. vasario 3 d. redakcija) nuostata „baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių <...>
metų“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl prokuroro įgaliojimų pradėti ikiteisminį tyrimą
Byla Nr. 45/04
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 148 STRAIPSNIO (2004 M.
LIEPOS 5 D. REDAKCIJA) 2 DALIES, 168 STRAIPSNIO (2000 M. RUGSĖJO 26 D.
REDAKCIJA) 3 DALIES, 182 STRAIPSNIO (2004 M. LIEPOS 5 D. REDAKCIJA) 4 DALIES,
183 STRAIPSNIO (2000 M. RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA) 5 DALIES, 186 STRAIPSNIO
(2003 M. BALANDŽIO 10 D. REDAKCIJA) 4 DALIES, 187 STRAIPSNIO (2003 M.
BALANDŽIO 10 D. REDAKCIJA) 4 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI
2006 m. birželio 15 d.
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano

Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus,
Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariui
Raimondui Šukiui ir advokatui Gyčiui Kaminskui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės
departamento patarėjui Giriui Ivoškai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. birželio 13 d.
išnagrinėjo bylą Nr. 45/04 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės,
susidedančios iš Eligijaus Masiulio, Gintaro Steponavičiaus, Dalios Teišerskytės, Armino Lydekos,
Raimundo Palaičio, Algio Kašėtos, Jono Čekuolio, Sauliaus Lapėno, Raimondo Šukio, Gintaro
Šileikio, Stanislovo Buškevičiaus, Sergejaus Dmitrijevo, Klemenso Rimšelio, Nikolajaus Medvedevo,
Artūro Meliano, Vasilijaus Popovo, Dobilo Jono Kirvelio, Juliaus Sabatausko, Gražinos
Šmigelskienės, Alfonso Puloko, Rimanto Sinkevičiaus, Sigitos Burbienės, Giedrės Purvaneckienės,
Janės Narvilienės, Irenos Šiaulienės, Romano Algimanto Sedlicko, Jurgio Razmos, Justino Karoso,
Antano Valio, Artūro Vazbio, Jono Korenkos, prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 148 straipsnio 2 dalies, 168 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 4 dalies, 183 straipsnio 5
dalies, 186 straipsnio 4 dalies, 187 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad už šiose dalyse nurodytas veikas
asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar
prokuroro reikalavimas, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo
kodekso (toliau – ir BK arba naujasis BK) 148 straipsnio 2 dalies, 168 straipsnio 3 dalies, 182
straipsnio 4 dalies, 183 straipsnio 5 dalies, 186 straipsnio 4 dalies, 187 straipsnio 4 dalies nuostatos,
kad už šiose dalyse nurodytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens
skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, neprieštarauja konstituciniam
teisinės valstybės principui. Šis prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2004 m. lapkričio 12 d.
II
Pareiškėjo prašymas grindžiamas tuo, kad, pasak pareiškėjo, ginčijamos nuostatos reiškia, jog
ikiteisminis tyrimas pagal prokuroro reikalavimą gali būti pradėtas ir tada, kai nėra nukentėjusiojo;
taigi atitinkamos veikos gali būti kriminalizuojamos (nepagrįstai ir neproporcingai), baudžiamoji
atsakomybė už jas gali būti taikoma būtent dėl to, kad prokuroras turi diskreciją pradėti dėl jų
ikiteisminį tyrimą arba jo nepradėti.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G.
Ivoškos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos nuostatos konstituciniam teisinės
valstybės principui neprieštarauja. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais
argumentais.
1. Nuostatų, analogiškų toms, kurių atitiktį ginčija pareiškėjas, yra ir BK 139 straipsnio 3 dalyje,
140 straipsnio 3 dalyje, 145 straipsnio 3 dalyje, 149 straipsnio 5 dalyje, 150 straipsnio
5 dalyje, 151 straipsnio 3 dalyje, 152 straipsnio 2 dalyje, 154 straipsnio 3 dalyje, 155
straipsnio 3 dalyje, 165 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 5 dalyje, 179 straipsnio 5 dalyje,
184 straipsnio 5 dalyje, 188 straipsnio 3 dalyje, 294 straipsnio 3 dalyje, 313 straipsnio 3
dalyje, tačiau jų atitikties Konstitucijai pareiškėjas nekvestionuoja.
2. Baudžiamosios teisės teorijoje veikų kriminalizavimas yra apibrėžiamas kaip požymių, kurie
sudaro nusikalstamos veikos sudėtį, atrinkimas ir jų įtvirtinimas baudžiamajame įstatyme
konstruojant straipsnių dispozicijas. Diskrecija įtvirtinti baudžiamajame įstatyme požymius,
kurie sudaro nusikalstamos veikos sudėtį, pagal Konstituciją priklauso ne prokurorui, o
įstatymų leidėjui.
3. Baudžiamojo proceso teisėje sąvoka „nukentėjusysis“ yra apibūdinamas fizinis asmuo,
kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos, ir tai yra pripažinta
ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi (Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK arba naujasis BPK) 28 straipsnio 1 dalis).
Baudžiamojoje teisėje sąvoka „nukentėjusysis“ yra apibūdinamas bet koks privatus ar
viešasis, fizinis ar juridinis asmuo, jų grupė, kurių teisės, laisvės ar interesai yra pažeisti
nusikalstama veika.
4. Pareiškėjo ginčijamose nuostatose nurodytas prokuroro reikalavimas – tai baudžiamojo
proceso pradėjimo forma, skirta viešajam interesui ginti, o nukentėjusio asmens pareiškimas
ir jo teisėto atstovo skundas skirti privačiam interesui ginti. Šios teisėtos baudžiamojo proceso
pradėjimo formos neturi būti suprantamos kaip viena kitą paneigiančios, jos yra skirtos
žmogaus ir asmens teisėms bei laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams ginti.
5. Dėl tam tikrų nusikalstamų veikų (inter alia numatytų pareiškėjo nurodytuose BK
straipsniuose) baudžiamasis procesas yra pradedamas esant nukentėjusiojo skundui ar jo
teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui. Pagal BPK 167 straipsnį, taip pat XXX
skyriaus straipsnius nukentėjusysis turi teisę spręsti, ar pradėti baudžiamąjį procesą, ar imtis
kitose teisės šakose nustatytų priemonių savo pažeistoms teisėms ir interesams ginti.
6. Prokuroras gali reikalauti pradėti baudžiamąjį procesą dėl minėtų veikų, kai jos turi
visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl bejėgiškos būklės, fizinių ar
psichinių trūkumų, tarnybinės ar materialinės priklausomybės nuo kaltininko ar kitokių
svarbių priežasčių neįstengia ginti savo teisių bei teisėtų interesų.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos generalinio
prokuroro A. Klimavičiaus, Teisės instituto direktoriaus A. Čepo rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai R. Šukys ir
G. Kaminskas pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir pateikė
papildomus paaiškinimus. Jie inter alia paaiškino abejojantys ginčijamų nuostatų
konstitucingumu ta apimtimi, kuria prokuroras turi diskreciją spręsti, pradėti baudžiamąjį
procesą dėl atitinkamų nusikalstamų veikų ar jo nepradėti, ne tik tais atvejais, kai šios veikos
turi visuomeninę reikšmę arba nukentėjusysis (jo atstovas) dėl fizinės ar psichinės negalios
arba kitų svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų, bet ir tais, kai tokių svarbių
priežasčių nėra. Pareiškėjo atstovai taip pat teigė, kad nors pagal Konstitucinio Teismo 2006
m. sausio 16 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131
straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies
(2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 407 straipsnio (2003 m. birželio
19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3
dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija),
414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos
 Konstitucijai ir dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ prokuroras ir privataus kaltinimo bylose
turi pareigą reikalauti patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, jeigu reikia ginti viešąjį
interesą arba jeigu asmuo dėl savo negalios, psichinės būklės ar kitų priežasčių pats negali
apginti savo pažeistų teisių, prokuratūros veikloje ir toliau yra laikomasi nuostatos, kad pagal
ginčijamą teisinį reguliavimą prokuroras turi labai plačią diskreciją spręsti, ar reikalauti, kad
asmuo už atitinkamas nusikalstamas veikas būtų traukiamas baudžiamojon teisinėn
atsakomybėn ir tais atvejais, kai nėra nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo
pareiškimo.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas G. Ivoška iš esmės
pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 148 straipsnio 2 dalies,
168 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 4 dalies, 183 straipsnio 5 dalies, 186 straipsnio 4 dalies,
187 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad už šiose dalyse nurodytas nusikalstamas veikas asmuo
atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar
prokuroro reikalavimas, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino naująjį BK ir pagal kurio 2
straipsnį naujojo BK įsigaliojimo data turėjo būti nustatyta atskiru įstatymu.
Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m.
rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d.
įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr.
IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, pagal kurio 1 straipsnį naujasis BK turėjo
įsigalioti 2003 m. gegužės 1 d., o pagal 47 straipsnio 1 dalį, įsigaliojus naujajam BK, turėjo netekti
galios iki tol galiojęs Baudžiamasis kodeksas. Naujasis BK įsigaliojo šiuo nustatytu laiku.
3. Naujasis BK buvo keičiamas ir (arba) papildomas šiais įstatymais: Seimo 2003 m. balandžio
10 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d.
įstatymu Nr. VIII-1968, 4, 7, 9, 23, 25, 37, 39, 44, 46, 47, 48, 51, 61, 62, 65, 67, 74, 75, 90,
92, 95, 97, 102, 105, 118, 119, 143, 175, 178, 186, 187, 188, 189, 199, 202, 212, 213, 215,
227, 249, 250, 251, 257, 260, 263, 272, 281, 291 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei
kodekso papildymo 391 ir 3061straipsniais įstatymu; Seimo 2003 m. liepos 4 d. priimtu
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139, 140, 176, 180, 181, 190, 201, 212, 249, 281
straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2004 m. sausio 29 d. priimtu Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 13, 162, 191, 196, 197, 203, 206, 216, 219, 221, 309
straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 1981 ir 1982 straipsniais įstatymu;
Seimo 2004 m. kovo 30 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233, 235
straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymu; Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 1 straipsnio papildymo bei kodekso papildymo 91,
1231 straipsniais ir priedu įstatymu; Seimo 2004 m. liepos 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 20, 42, 63, 67, 68, 72, 75, 77, 82, 90, 91, 92, 95, 97, 128, 144, 148, 150,
178, 182, 194, 195, 201, 204, 205, 210, 211, 212, 220, 221, 222, 223, 230, 236, 246, 248, 260,
263, 287, 306 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 2281 straipsniu
įstatymu; Seimo 2004 m. spalio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
XXXVI skyriaus pavadinimo pakeitimo ir kodekso papildymo 2531 straipsniu įstatymu;
Seimo 2004 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
papildymo 2501 straipsniu įstatymu; Seimo 2004 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio pakeitimo ir priedo papildymo įstatymu;
Seimo 2005 m. birželio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48, 60,
145, 147, 157, 212, 213, 214, 215, 226, 249, 251, 252, 256, 267, 270, 272, 274, 280 straipsnių
ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 1471, 1991, 1992, 2671, 2701,
3081 straipsniais įstatymu; Seimo 2006 m. sausio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos
 baudžiamojo kodekso 300, 302 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 3021straipsniu
įstatymu.
4. Pareiškėjo prašymo padavimo Konstituciniam Teismui metu pareiškėjo nurodyti BK
straipsniai buvo išdėstyti:
– BK 148 straipsnis „Žmogaus veiksmų laisvės varžymas“ – 2004 m. liepos 5 d. redakcija; jame
nustatyta:
„1. Tas, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų
atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam
asmeniui ar jo artimiesiems,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio
asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
3. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.“
– BK 168 straipsnis „Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar
panaudojimas“ – 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija; jame nustatyta:
„1. Tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo
informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar
profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas šio kodekso 165–167
straipsniuose numatytą veiką,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu
iki trejų metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
3. Už šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens
skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“
– BK 182 straipsnis „Sukčiavimas“ – 2004 m. liepos 5 d. redakcija; jame nustatyta:
„1. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės
arba ją panaikino,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu
iki trejų metų.
2. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė
didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino,
baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
3. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę,
išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, padarė baudžiamąjį nusižengimą
ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
4. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra
nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
5. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridiniai asmenys.“
– BK 183 straipsnis „Turto pasisavinimas“ – 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija; jame nustatyta:
„1. Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę
teisę,
baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.
3. Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę
teisę, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.
4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridiniai asmenys.
5. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra
nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“
– BK 186 straipsnis „Turtinės žalos padarymas apgaule“ – 2003 m. balandžio 10 d. redakcija; jame
nustatyta:
„1. Tas, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė
privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų
metų.
2. Tas, kas apgaule kitam asmeniui padarė nedidelės turtinės žalos, padarė baudžiamąjį
nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra
nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“
– BK 187 straipsnis „Turto sunaikinimas ar sugadinimas“ – 2003 m. balandžio 10 d. redakcija; jame
nustatyta:
„1. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų
metų.
2. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar
sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino ar sugadino
didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
3. Tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį
nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
4. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra
nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“
5. Iš pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo argumentų, taip pat iš pareiškėjo atstovų
paaiškinimų Konstitucinio Teismo posėdyje matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių ir
Konstitucinio Teismo yra prašoma ištirti, ar konstituciniam teisinės valstybės principui
neprieštarauja BK 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 2 dalis, 168 straipsnio (2000
m. rugsėjo 26 d. redakcija) 3 dalis, 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalis, 183
straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalis, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d.
redakcija) 4 dalis, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalis tuo aspektu, kad
nustatyta, jog už šiose dalyse nurodytas nusikalstamas veikas asmuo atsako ne tik tuo atveju,
kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir ne tik tuo atveju, kai
to reikalauja prokuroras, nes atitinkama veika turi visuomeninę reikšmę ir (arba) yra svarbių
priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis arba jo atstovas negali ginti savo teisių bei teisėtų
interesų, bet, kaip mano pareiškėjas, ir tuo atveju, kai yra prokuroro reikalavimas, nors
atitinkama veika neturi visuomeninės reikšmės ir nėra svarbių priežasčių, dėl kurių
nukentėjusysis arba jo atstovas negali ginti savo teisių bei teisėtų interesų.
Konstatuotina, kad pareiškėjui nekilo abejonių dėl baudžiamosios atsakomybės nustatymo už jo
nurodytuose BK straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas ar dėl sankcijų už šias veikas dydžio,
dėl šių nusikalstamų veikų priskyrimo nusikaltimams ar baudžiamiesiems nusižengimams, taip pat dėl
to, ar Konstitucijai neprieštarauja kiti, pareiškėjo nenurodyti, BK straipsniai (jų dalys), kuriuose yra
nuostatų, analogiškų toms, kurias ginčija pareiškėjas. Pareiškėjui nekilo abejonių ir dėl teisinio
reguliavimo, įtvirtinančio baudžiamosios atsakomybės už atitinkamas nusikalstamas veikas subjektus;
šiame kontekste paminėtina, kad juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė Lietuvos baudžiamojoje
teisėje yra naujas institutas, kol kas nenagrinėtas ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje; šioje
konstitucinės justicijos byloje ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tiriant pareiškėjo
nurodytu aspektu, su juo susijusios nuostatos dėl baudžiamosios atsakomybės už atitinkamas
nusikalstamas veikas subjektų nėra tyrimo dalykas.
6. Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamos nuostatos neprieštarauja konstituciniam teisinės
valstybės principui, atsižvelgtina į prokuroro konstitucinį statusą, jo pagal Konstituciją
turimus įgaliojimus baudžiamajame procese, kaip jie yra išaiškinti oficialiojoje konstitucinėje
doktrinoje.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijoje (inter alia jos 118 straipsnyje) įtvirtintas prokuroro
institutas yra siejamas su asmens konstitucine teise į tinkamą teisinį procesą, kitomis konstitucinėmis
vertybėmis. Pagal Konstitucijos 118 straipsnį prokurorai vykdo šias funkcijas: organizuoja ikiteisminį
tyrimą ir jam vadovauja, palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (1 dalis); įstatymo
nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus (2 dalis).
Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra
nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.
Pabrėžtina, kad iš Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog prokuroras įstatymo nustatytais
atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, įstatymų leidėjui kyla
pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokuroras iš tikrųjų galėtų ir privalėtų ginti
asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus: visais atvejais, kai asmens, visuomenės
ar valstybės teisės bei teisėti interesai buvo pažeisti, yra pažeidžiami arba kėsinamasi juos pažeisti,
turi būti užtikrinta veiksminga tokių teisių bei teisėtų interesų apsauga ir gynimas, inter alia nuo
nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
7. 7. BK straipsniuose, kurių nuostatų atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, yra nustatyta
baudžiamoji atsakomybė už tam tikras nusikalstamas veikas: žmogaus veiksmų laisvės
varžymą, neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą,
sukčiavimą, turto pasisavinimą, turtinės žalos padarymą apgaule, turto sunaikinimą ar
sugadinimą. Ginčijamos BK nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į tam tikras BPK nuostatas dėl
tokių baudžiamojo proceso rūšių, kurios skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso
konstitucinio modelio. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo 2006 m. sausio 16 d.
nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija neužkerta kelio įstatymu
įtvirtinti įvairių baudžiamojo proceso rūšių, kurios skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso
konstitucinio modelio, tačiau skirtingų baudžiamojo proceso rūšių nustatymas turi būti
konstituciškai pagrįstas, turi būti paisoma Konstitucijos normų ir principų, inter
alia įtvirtinančių prokurorų konstitucinį statusą. Pabrėžtina ir tai, kad nustatant bet kokias
bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio išimtis privalu paisyti iš Konstitucijos
kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog įstatymų leidėjas turi diskreciją
nustatyti, kad už tam tikras nusikalstamas veikas asmuo baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas
tik tada, kai yra nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimasis (prašymas, pareiškimas, skundas ar
kt.) dėl nusikalstamos veikos, ir kad ikiteisminis tyrimas tokiose bylose nėra atliekamas, o prokuroras
valstybinio kaltinimo teisme nepalaiko (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas); tačiau
ir tokiais atvejais prokuroras (pagal Konstituciją privalantis įstatymų nustatytais atvejais ginti asmens,
visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus) privalo, jeigu tai numatyta įstatyme, pradėti
baudžiamąjį procesą, net jeigu nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimosi (prašymo, pareiškimo,
skundo ar kt.) dėl atitinkamos nusikalstamos veikos nėra; minėta prokuroro pareiga pradėti
baudžiamąjį procesą yra sietina su atitinkamos veikos visuomenine reikšme ir (arba) su tuo, kad šia
veika buvo pažeistos asmens, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisių bei teisėtų interesų,
teisės. Įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad už tam tikras
nusikalstamas veikas asmuo baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas tik tada, kai yra nukentėjusio
asmens (ar jo atstovo) kreipimasis (prašymas, pareiškimas, skundas ar kt.) dėl nusikalstamos veikos,
bet ikiteisminis tyrimas tokioje byloje yra atliekamas, o prokuroras valstybinį kaltinimą teisme
palaiko; ir šiuokart įstatymų leidėjas gali nustatyti atvejus, kai prokuroras privalo pradėti baudžiamąjį
procesą, nors nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimosi (prašymo, pareiškimo, skundo ar kt.)
nėra; tokia prokuroro pareiga taip pat yra sietina su atitinkamos nusikalstamos veikos visuomenine
reikšme ir (arba) su tuo, kad šia veika buvo pažeista asmens, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti
savo teisių bei teisėtų interesų, teisės.
Apibendrinant pažymėtina, kad visais atvejais, kai baudžiamoji atsakomybė pagal įstatymus kyla
nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimosi (prašymo, pareiškimo, skundo ar kt.) dėl
nusikalstamos veikos pagrindu, ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir (arba) baudžiamosios atsakomybės
atsiradimas yra sietini su tuo, kaip atitinkamą nusikalstamą veiką ar ja padarytą žalą vertina asmuo,
kurio teisės bei teisėti interesai buvo pažeisti; akivaizdu, kad esama ir tokio vertinimo subjektyvumo
momento. Tuo tarpu prokuroro pareiga pradėti baudžiamąjį procesą dėl minėtų nusikalstamų veikų (t.
y. dėl tokių veikų, už kurias asmuo baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas tik tada, kai yra
atitinkamas nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimasis (prašymas, pareiškimas, skundas ar kt.)),
ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir (arba) baudžiamosios atsakomybės atsiradimas yra sietini su tuo,
kad atitinkama nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę arba ja buvo pažeista asmens, kuris dėl
svarbių priežasčių negali ginti savo teisių bei teisėtų interesų, teisės bei teisėti interesai; nors kai
kuriais iš tokių atvejų prokuroro sprendimai, grindžiami visų reikšmės turinčių aplinkybių vertinimu,
gali priklausyti nuo įvairių veiksnių, pagal Konstituciją prokuroras šioje srityje neturi diskrecijos.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, prokurorų, kaip
valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią
jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti;
tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra
įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
8. Ginčijamos BK nuostatos, kaip ir visas pareiškėjo nurodytuose BK straipsniuose įtvirtintas
teisinis reguliavimas, yra aiškintini atsižvelgiant į:
– BPK XXX skyriaus „Privataus kaltinimo bylų procesas“ (407–417 straipsniai; 2002 m. kovo 14 d.
redakcija su pakeitimais ir papildymais, padarytais Seimo 2003 m. birželio 19 d. priimtu Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151, 168, 276, 407, 409 straipsnių pakeitimo ir papildymo
įstatymu ir Seimo 2004 m. liepos 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
65, 94, 103, 109, 139, 151, 154, 158, 168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360,
364, 370, 377, 403, 409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 457, 458 straipsnių ir XXXV skyriaus
pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymu) nuostatas dėl privataus kaltinimo bylų proceso – į šias
nuostatas turi būti atsižvelgiama aiškinant BK 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 2 dalį,
168 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 3 dalį, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d.
redakcija) 4 dalį, inter alia ginčijamas šių dalių nuostatas;– BPK 166 straipsnio „Ikiteisminio tyrimo
pradžia“ 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ir 167 straipsnio „Ikiteisminio tyrimo pradžia tik
pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą“ (2002 m.
kovo 14 d. redakcija) nuostatas dėl tam tikrų ikiteisminio tyrimo pradžios ypatumų – į šias nuostatas
turi būti atsižvelgiama aiškinant BK 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalį, 183
straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalį, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija)
4 dalį, inter alia ginčijamas šių dalių nuostatas.
9. BPK XXX skyriuje „Privataus kaltinimo bylų procesas“ (407–417 straipsniai; 2002 m. kovo
14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) reglamentuojamas privataus
kaltinimo bylų procesas yra viena iš specifinių baudžiamojo proceso rūšių – toks teisinis
konfliktų sprendimo būdas, kai tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens
patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia ne valstybės institucijų (pareigūnų), bet
nukentėjusiojo valia kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas
baudžiamasis procesas, kai asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kaltina ne prokuroras,
palaikydamas valstybinį kaltinimą, o pats nukentėjusysis (ar jo atstovas), ir kai iki pat asmens,
kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi
galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį
procesą. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų,
numatytų BK 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148, 152, 154, 155, 165, 168
straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188, 313 straipsniuose, procesas pradedamas tik
tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; šiose bylose
ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus (BPK 407
straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija)). Jeigu atitinkamos nusikalstamos veikos, dėl
kurių baudžiamųjų bylų procesas turi vykti pagal privataus kaltinimo bylų proceso taisykles,
turi visuomeninę reikšmę arba jomis buvo padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių
negali ginti savo teisėtų interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę (t. y.
įgaliojimus) pradėti ir prokuroras (BPK 409 straipsnio 1 dalis (2003 m. birželio 19 d.
redakcija)).
9.1. BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos apima ir
nusikalstamas veikas, nurodytas BK 148, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse (į jas daroma
nuoroda šio straipsnio 4 dalyje, kurios nuostatą ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos
byloje), kurių nuostatas ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje.
9.2. Aiškindamas BPK XXX skyriuje „Privataus kaltinimo bylų procesas“ (407–417 straipsniai; 2002
m. kovo 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą teisinį reguliavimą
Konstitucinis Teismas savo 2006 m. sausio 16 d. nutarime inter alia yra konstatavęs:
– pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras, net jei nėra
nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, turi įgaliojimus pradėti baudžiamąjį procesą
dėl tokių BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų (kaip minėta, jos apima ir nusikalstamas
veikas, nurodytas BK 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 2 dalyje, 168 straipsnio (2000 m.
rugsėjo 26 d. redakcija) 3 dalyje, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalyje (kurioje
daroma nuoroda į šio straipsnio 1 ir 3 dalis), kurių nuostatas ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės
justicijos byloje), kurios turi visuomeninę reikšmę arba kuriomis buvo padaryta žala asmeniui, kuris
dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų;
– BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) formuluotė „dėl svarbių priežasčių
negali ginti teisėtų savo interesų“ apibūdina tokias situacijas, kai asmuo arba apskritai negali (pats
arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali (pats arba per
teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus
interesus imtųsi ginti (pavyzdžiui, dėl fizinės ar psichinės negalios, teisinio subjektiškumo nebuvimo
ir t. t.), arba, nors ir gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti teisėtus savo interesus
ir atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais šiuos teisėtus savo interesus imtųsi ginti, tačiau šių veiksmų
(kitų priemonių) objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti (pavyzdžiui, dėl negalėjimo
gauti reikalingą informaciją, neturėjimo teisės atlikti reikalingus proceso veiksmus ir t. t.);
– BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) formuluotė „nusikalstamos veikos
turi visuomeninę reikšmę“ yra sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar
keliais iš jų (pavyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, su nusikalstamos veikos
sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos
padarymo aplinkybėmis: sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu
atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu
dėl šios veikos ir kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas;
– BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nuostata „baudžiamąjį procesą dėl šių
veikų turi teisę pradėti ir prokuroras“ negali būti aiškinama kaip leidžianti prokurorui savo nuožiūra
spręsti, pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija)
nurodytos nusikalstamos veikos, kai yra kuri nors iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19
d. redakcija) nurodytų sąlygų (t. y. kai ta veika turi visuomeninę reikšmę ar kai ja padaryta žala
asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų), ar baudžiamojo proceso
nepradėti. Šią nuostatą aiškinant privataus kaltinimo bylų proceso santykių visuminio teisinio
reglamentavimo BPK, baudžiamojo proceso principų ir tikslų, taip pat nuostatų, įtvirtinančių
prokuroro konstitucinį statusą, kontekste konstatuotina, kad ji įtvirtina prokuroro, turinčio
konstitucinę priedermę ginti inter alia asmens teises bei teisėtus interesus (Konstitucijos 118
straipsnio 2 dalis), nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį procesą visais atvejais, kai: 1) BPK
407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę
reikšmę, – nesvarbu, yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar jo nėra; 2) BPK
407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodyta nusikalstama veika padaryta žala
asmeniui, kuris apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus
interesus ir (arba) negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų
priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, – nesvarbu, yra nukentėjusiojo skundas
ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar jo nėra; 3) BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija)
nurodyta nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris gali (pats arba per teisėtą savo atstovą)
išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir yra (pats arba per teisėtą savo atstovą) ją išreiškęs (yra
pats arba per teisėtą savo atstovą įstatymų nustatyta tvarka kreipęsis į kompetentingą instituciją ar
pareigūną), tačiau veiksmų, kuriuos jis gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti (kitų priemonių,
kurių jis gali imtis) šiems savo teisėtiems interesams ginti, objektyviai negali pakakti, kad tie interesai
būtų apginti;
– pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras neturi įgaliojimų
pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos
nusikalstamos veikos, kai nėra nė vienos iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d.
redakcija) nurodytų sąlygų (ta veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nėra padaryta žala asmeniui,
kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų). Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003
m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras taip pat neturi įgaliojimų pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK
407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nusikalstama
veika, kuri neturi visuomeninės reikšmės, buvo padaryta žala asmeniui, kuris gali (pats arba per
teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus, tačiau tokios valios nei pats, nei per
teisėtą savo atstovą neišreiškia, t. y. nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo.
9.3. Minėta, kad BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos
veikos apima ir nusikalstamas veikas, nurodytas BK 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 2
dalyje, 168 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 3 dalyje, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10
d. redakcija) 4 dalyje (kurioje daroma nuoroda į šio straipsnio 1 ir 3 dalis), kurių nuostatas ginčija
pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje.
Todėl pareiškėjo ginčijamos išvardytų dalių nuostatos pareiškėjo nurodytu aspektu taip pat yra
aiškintinos kaip įtvirtinančios prokuroro, turinčio konstitucinę priedermę ginti inter aliaasmens teises
bei teisėtus interesus, nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį procesą visais atvejais, kai: 1)
atitinkama nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, – nesvarbu, yra nukentėjusiojo skundas ar jo
teisėto atstovo pareiškimas ar jo nėra; 2) atitinkama nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris
apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba)
negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais
šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, – nesvarbu, yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas ar jo nėra; 3) atitinkama nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris gali (pats arba
per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir yra (pats arba per teisėtą savo
atstovą) ją išreiškęs (yra pats arba per teisėtą savo atstovą įstatymų nustatyta tvarka kreipęsis į
kompetentingą instituciją ar pareigūną), tačiau veiksmų, kuriuos jis gali (pats arba per teisėtą savo
atstovą) atlikti (kitų priemonių, kurių jis gali imtis) šiems savo teisėtiems interesams ginti, objektyviai
negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti. Ginčijamos nuostatos negali būti aiškinamos kaip
įtvirtinančios prokuroro įgaliojimus pradėti baudžiamąjį procesą dėl atitinkamų nusikalstamų veikų,
kai nėra nė vienos iš nurodytų aplinkybių – konstituciškai pagrįstų sąlygų. Būtent šitaip aiškinant
ginčijamas BK 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 2 dalies, 168 straipsnio (2000 m. rugsėjo
26 d. redakcija) 3 dalies, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalies nuostatas jos
negali būti vertinamos kaip pareiškėjo nurodytu aspektu prieštaraujančios Konstitucijai, inter
alia konstituciniam teisinės valstybės principui.
10. BPK 166 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ir 167 straipsnyje (2002 m. kovo
14 d. redakcija) yra nustatyti tam tikrų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo, priskirtino
baudžiamojo proceso modeliui, turinčiam ir privataus kaltinimo bylų proceso modelio, ir
bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio požymių, pradžios ypatumai: šiame
baudžiamojo proceso modelyje tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens
patraukimą baudžiamojon atsakomybėn paprastai lemia nukentėjusiojo ar jo atstovo valia
kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas,
tačiau nuo privataus kaltinimo bylų proceso modelio jis skiriasi inter alia tuo, kad ikiteisminis
tyrimas visada yra atliekamas, baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka (valstybinį
kaltinimą teisme palaiko prokuroras). Šiame kontekste pažymėtina, jog BPK 166 straipsnio 2
dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) yra įtvirtinta, kad BPK nustatytais atvejais ikiteisminis
tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas; BPK 167 straipsnio 1
dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK
145 straipsnyje, 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 1 dalyje, 178
straipsnio 1 ir 4 dalyse, 179 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse,
183 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 184 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 186 straipsnyje, 294 straipsnio 1
dalyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo
teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiais atvejais procesas vyksta bendra tvarka; BPK 167
straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje
numatytais atvejais ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas prokuroro reikalavimu.
10.1. BPK 167 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos
apima ir nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse (į jas daroma nuoroda šio
straipsnio 4 dalyje, kurios nuostatą ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje), 183
straipsnio 1 ir 3 dalyse (į kurias daroma nuoroda šio straipsnio 5 dalyje, kurios nuostatą ginčija
pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje), 186 straipsnyje, kurių nuostatas ginčija pareiškėjas
šioje konstitucinės justicijos byloje.
10.2. BK 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalyje, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d.
redakcija) 5 dalyje, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalyje, kurių nuostatas
ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje, taip pat BPK 167 straipsnyje (2002 m. kovo
14 d. redakcija) įtvirtinti prokuroro įgaliojimai pradėti baudžiamąjį procesą savaime negali kelti
abejonių dėl jų atitikties Konstitucijai, nes, kaip minėta, prokuroras pagal Konstituciją turi priedermę
ginti inter alia asmens teises bei teisėtus interesus, nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį
procesą inter alia tais atvejais, kai atitinkama nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kai šia
veika padaryta žala asmeniui, kuris apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios
ginti savo teises bei teisėtus interesus ir (arba) negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam
tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šias savo teises bei teisėtus interesus imtųsi ginti. Tačiau
pabrėžtina, kad pagal Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalį asmens, visuomenės ir valstybės teises bei
teisėtus interesus prokuroras gina būtent įstatymo nustatytais atvejais; minėta, kad iš šios nuostatos
įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokuroras iš tikrųjų
galėtų ir privalėtų ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Nagrinėjamos
konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėta nuostata suponuoja tokį teisinį
reguliavimą, kai atvejai, kuriais prokuroras turi įgaliojimus pradėti baudžiamąjį procesą, turi būti
aiškiai apibrėžti įstatyme.
10.3. Tarp BPK nuostatų, reglamentuojančių inter alia šio kodekso 166 straipsnio 2 dalyje (2002 m.
kovo 14 d. redakcija) ir 167 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) įtvirtintą baudžiamojo proceso
modelį, turintį ir privataus kaltinimo bylų proceso modelio, ir bendrojo baudžiamojo proceso
konstitucinio modelio požymių, nėra tokių, kurios apibrėžtų atvejus, kuriais prokuroras turi
įgaliojimus savo iniciatyva pradėti baudžiamąjį procesą dėl atitinkamų nusikalstamų veikų. Dėl to,
taip pat dėl BK 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalies, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo
26 d. redakcija) 5 dalies, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalies, kurių nuostatas
ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje, lakoniškumo ir tam tikro neapibrėžtumo
atsiranda tam tikros teisinės prielaidos ir tokiam šio teisinio reguliavimo interpretavimui bei tokiam
atitinkamų nuostatų taikymui, kai prokuroro įgaliojimai savo iniciatyva pradėti baudžiamąjį procesą
arba jo nepradėti yra traktuojami ir kaip jo diskrecijos dalykas – subjektinė teisė, kurią prokuroras gali
įgyvendinti savo nuožiūra. Tokia teisės taikymo praktika būtų ydinga, konstituciškai nepagrįsta. Todėl
teisinis reguliavimas, dėl kurio atsiranda minėtos prielaidos ydingai teisės taikymo praktikai, yra
taisytinas.
Tačiau tai, kad ir pasirinkus aptariamąjį baudžiamojo proceso modelį atvejai, kuriais prokuroras turi
įgaliojimus savo iniciatyva pradėti baudžiamąjį procesą, pagal Konstituciją turi būti aiškiai apibrėžti
įstatyme, nereiškia, jog atitinkamas teisinis reguliavimas turi būti įtvirtintas būtent BK 182 straipsnio
(2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalyje, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalyje, 186
straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalyje, kurių nuostatas ginčija pareiškėjas šioje
konstitucinės justicijos byloje. Veikiau atitinkamas teisinis reguliavimas, paisant teisės sistemos
nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų, nustatytinas baudžiamojo proceso įstatyme
(BPK).
10.4. Todėl tai, kad tarp BPK nuostatų, reglamentuojančių inter alia šio kodekso 166 straipsnio 2
dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ir 167 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) įtvirtintą
baudžiamojo proceso modelį, turintį ir privataus kaltinimo bylų proceso modelio, ir bendrojo
baudžiamojo proceso konstitucinio modelio požymių, nėra tokių, kurios apibrėžtų atvejus, kuriais
prokuroras turi įgaliojimus savo iniciatyva pradėti baudžiamąjį procesą dėl atitinkamų nusikalstamų
veikų, taip pat minėtas BK 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalies, 183 straipsnio
(2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalies, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalies,
kurių nuostatas ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje, lakoniškumas ir tam tikras
neapibrėžtumas savaime negali būti pagrindu pripažinti BK 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d.
redakcija) 4 dalį, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalį, 186 straipsnio (2003 m.
balandžio 10 d. redakcija) 4 dalį pareiškėjo nurodytu aspektu prieštaraujančiomis Konstitucijai, inter
alia konstituciniam teisinės valstybės principui.
11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 148 straipsnio (2004 m. liepos
5 d. redakcija) 2 dalis, 168 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 3 dalis, 182 straipsnio
(2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalis, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5
dalis, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalis, 187 straipsnio (2003 m.
balandžio 10 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
 12. Paminėtina, kad kai kurios pareiškėjo ginčijamos nuostatos BK buvo įtvirtintos dar iki
Konstitucijos 118 straipsnį išdėstant jo dabartine (2003 m. kovo 20 d.) redakcija ir iki
įsigaliojant (2003 m. balandžio 21 d.) atitinkamai Konstitucijos pataisai. Iki įsigaliojant šiai
Konstitucijos pataisai BPK buvo įtvirtintos ir kai kurios nuostatos, kurios yra aiškinamos ir
kuriomis yra remiamasi šiame Konstitucinio Teismo nutarime. Kita vertus, naujasis BK, kaip
ir kartu su juo įsigaliojęs naujasis BPK, įsigaliojo jau galiojant Konstitucijos 118 straipsniui
(2003 m. kovo 20 d. redakcija). BK nuostatų santykis su Konstitucija tuo laikotarpiu, kai
Konstitucijos 118 straipsnis buvo išdėstytas ankstesne (1992 m. lapkričio 2 d.) redakcija, šioje
konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d.
redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741; 2004, Nr. 108-4030) 2 dalis, 168 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d.
redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741) 3 dalis, 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija; Žin., 2000,
Nr. 89-2741; 2004, Nr. 108-4030) 4 dalis, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija; Žin., 2000,
Nr. 89-2741) 5 dalis, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741;
2003, Nr. 38-1733) 4 dalis, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-
2741; 2003, Nr. 38-1733) 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl prašymo dalies grąžinimo ir atsisakymo nagrinėti jo dalį
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO – ŠIAULIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI
LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 225 STRAIPSNIO (2000 M.
RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA) 4 DALIES, 227 STRAIPSNIO (2003 M. BALANDŽIO 10 D.
REDAKCIJA) 2 DALIES (2000 M. RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA) ATITIKTĮ LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2007 m. birželio 27 d.
Vilnius
 
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano
Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus,
Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo
prašymą (Nr. 1B-27/2007) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio
(2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis, 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalis
(2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo kodekso
(toliau – ir BK) 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis, 227 straipsnio (2003 m.
balandžio 10 d. redakcija) 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos
29 straipsniui.
Šis pareiškėjo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2007 m. birželio 11 d.
II
Pareiškėjo prašymas grindžiamas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis, aiškinančiomis
konstitucinius teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principus, inter alia nuostatomis, kad
diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų
visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais ir kad jeigu tam tikra grupė asmenų,
kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip
traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas
traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo
principas. Pareiškėjo manymu, objektyviai nėra pateisinama tai, kad pagal BK 227 straipsnio (2003
m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) asmens, duodančio kyšį
valstybės tarnautojui ir siekiančio neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, veika yra
nusikaltimas ir už ją numatyta laisvės atėmimo bausmė iki ketverių metų, o BK 225 straipsnio
(2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalyje valstybės tarnautojui, „analogišką“ neteisėtą veiką
padariusiam vykdant įgaliojimus, atsakomybė numatyta tik kaip už baudžiamąjį nusižengimą.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar BK 225 straipsnio (2000 m.
rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis, 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalis
(2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
2. Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio „Kyšininkavimas“ (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4
dalyje nustatyta:
„Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs,
pažadėjęs ar susitaręs priimti mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už
teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, padarė baudžiamąjį nusižengimą
irbaudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu.“
3. Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio „Papirkimas“ (2003 m. balandžio 10 d. redakcija)
2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) nustatyta:
„Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, siūlydamas, pažadėdamas duoti arba
duodamas didesnės negu 250 MGL vertės kyšį arba tokius veiksmus padarė siekdamas neteisėtos
paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos vykdant įgaliojimus,baudžiamas
laisvės atėmimu iki ketverių metų.“II
1. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 2 punktą prie teismo nutarties,
kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto
nuorašas. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo
tvarkos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (2005 m. liepos 7 d. redakcija) oficialus įstatymų
paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“. Pagal Konstitucinio Teismo
reglamento VI skyriaus 1 skirsnio 15 punktą ginčijamo teisės akto (jo dalies) nuorašu
laikytinas teisės akto tekstas, paskelbtas „Valstybės žiniose“ (jeigu tas teisės aktas yra
paskelbtas „Valstybės žiniose“).
2. Prie pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymo yra pridėtos ne oficialiai
„Valstybės žiniose“ paskelbtų BK ginčijamų straipsnių (jų dalių) teksto kopijos, o kitokios šių
straipsnių (jų dalių) teksto kopijos.
3. Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo
pirmininkas savo iniciatyva arba teisėjo siūlymu grąžina pareiškėjui prašymą, jeigu prašymas
arba jo priedai neatitinka šio įstatymo 66 ir 67 straipsniuose nustatytų reikalavimų (1 dalis),
taip pat kad prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka,
kai bus pašalinti buvę trūkumai (2 dalis).
III
1. Iš pareiškėjo prašymo ir pridėtos baudžiamosios bylos matyti, kad prašoma ištirti, ar
Konstitucijai neprieštarauja inter alia BK 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija)
4 dalies nuostatos, t. y. tokios nuostatos, kurios pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo
nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neturi būti taikomos.
2. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas
ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai,
teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti,
ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su
prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, tuo atveju, jei yra pagrindo
manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja
Konstitucijai.
Vadinasi, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas į Konstitucinį Teismą gali
kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas
teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti
taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.
Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d. sprendime (aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį
ir Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį) konstatuota, kad pagal Konstituciją ir
Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris
neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.
3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas
savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu
prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymą ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar
Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsniui, atsisakytina nagrinėti.
IV
1. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja ne tuo, ar Konstitucijai
neprieštarauja atskirai paimta BK 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalis
 (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir atskirai paimta BK 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d.
redakcija) 4 dalis, o tuo, ar Konstitucijai neprieštarauja minėtų BK straipsnių dalys, paimtos
kartu, nes, kaip minėta, pareiškėjo teigimu, pagal BK 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d.
redakcija) 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) asmens, duodančio kyšį valstybės
tarnautojui ir siekiančio neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, veika yra
nusikaltimas ir už ją numatyta laisvės atėmimo bausmė iki ketverių metų, o BK 225 straipsnio
(2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalyje valstybės tarnautojui, padariusiam „analogišką“
neteisėtą veiką vykdant įgaliojimus, atsakomybė numatyta tik kaip už baudžiamąjį
nusižengimą. Taigi pareiškėjo abejonės, ar BK 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d.
redakcija) 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d.
redakcija) 4 dalis neprieštarauja Konstitucijai, grindžiamos ne tokiais argumentais, kurie
atskleidžia, kodėl atskirai paimta BK 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija)
2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir atskirai paimta BK 225 straipsnio (2000 m.
rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o tokiais,
kurie atskleidžia, kad nurodytosios BK straipsnių dalys, pareiškėjo nuomone, prieštarauja
Konstitucijai dėl to, kad nėra darnos tarp BK normų, nustatančių baudžiamąją atsakomybę už
BK 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d.
redakcija) nurodytą nusikaltimą ir už BK 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4
dalyje nurodytą baudžiamąjį nusižengimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo
prašyme nėra pateikta argumentų, iš kurių matytųsi, ar jis abejoja BK 225 straipsnio (2000 m.
rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalies atitiktimi Konstitucijai (dėl to, kad šioje BK straipsnio dalyje
nustatyta teisinė atsakomybė yra per švelni, palyginti su teisine atsakomybe, nustatyta BK
227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija)),
ar BK 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d.
redakcija) atitiktimi Konstitucijai (dėl to, kad šioje BK straipsnio dalyje nustatyta teisinė
atsakomybė yra per griežta, palyginti su teisine atsakomybe, nustatyta BK 225 straipsnio
(2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalyje).
Taigi pareiškėjas iš esmės abejoja atitinkamų BK straipsnių dalių tarpusavio suderinamumu.
2. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nesprendžia vienodos galios teisės aktų
suderinamumo, konkurencijos klausimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d.
sprendimas). Jeigu įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, jas pašalinti yra
įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d.
sprendimai).
Jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo,
konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Pagal
Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai yra pagrindas atsisakyti nagrinėti
prašymą (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimai).
3. Kita vertus, tai anaiptol nereiškia, kad tam tikrais atvejais teisės aktų (jų dalių)
nesuderinamumas negali suponuoti jų (ar kai kurių iš jų) prieštaravimo Konstitucijai ir kad
Konstitucinis Teismas tam tikromis aplinkybėmis negali to konstatuoti.
4. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatavus, kad atsisakytina nagrinėti pareiškėjo –
Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymą ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Baudžiamojo
kodekso 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos
29 straipsniui, konstatuotina, kad į pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo argumentus,
kuriais grindžiama jo abejonė dėl BK 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2
dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, negali būti atsižvelgiama, nes
tie argumentai siejami su BK 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalyje ir BK
227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija)
nustatyto teisinio reguliavimo tarpusavio santykiu.
5. Kartu konstatuotina, kad pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymas ištirti inter
alia BK 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d.
redakcija) atitiktį Konstitucijai neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2
dalies 5 punkto, pagal kurį teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą dėl teisės
akto atitikties Konstitucijai, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės
akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.
 6. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį, jeigu prašymas arba jo priedai
neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo inter alia 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų,
prašymas grąžinamas pareiškėjui (1 dalis); prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į
Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai (2 dalis).
7. Taigi pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymas ištirti BK 227 straipsnio (2003
m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai
grąžintinas pareiškėjui. Tai nereiškia, kad šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo
konstitucingumas apskritai negali būti ginčijamas Konstituciniame Teisme, to nesiejant inter
alia su teisiniu reguliavimu, nustatytu BK 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija)
4 dalyje, ir šių dalių tarpusavio santykiu.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 28, 69, 70 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
1. Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 4 dalis
(Žin., 2000, Nr. 89-2741) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.
2. Pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 227 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 dalis (2000 m.
rugsėjo 26 d. redakcija (Žin., 2000, Nr. 89-2741)) neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsniui, grąžinti pareiškėjui.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO – KAUNO MIESTO APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO (NR. 1B-30)
IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 192 STRAIPSNIO
1 DALIS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS
42 STRAIPSNIO 3 DALIAI
2007 m. rugsėjo 6 d.
Vilnius
 
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano
Abramavičiaus, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės,
Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo
prašymą (Nr. 1B-30) ištirti, „ar LR BK 192 str. 1 d. numatytas objektyvusis didesnės nei 100 MGL
mažmeninės kainos požymis neprieštarauja autoriaus teisėms ginti numatytam Lietuvos Konstitucijos
42 str. 3 d., ar mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių
teises galiojančio baudžiamojo įstatymo pagrindu“, ir „ar LR BK 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to,
kad, baudžiamojoje byloje nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai
atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
1. Pareiškėjas – Kauno miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas nutartimi
bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, „ar LR BK
192 str. 1 d. numatytas objektyvusis didesnės nei 100 MGL mažmeninės kainos požymis
neprieštarauja autoriaus teisėms ginti numatytam Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3 d., ar
mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises
galiojančio baudžiamojo įstatymo pagrindu“, ir „ar LR BK 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl
to, kad, baudžiamojoje byloje nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais
neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3
d. nuostatas“.
Pastaba. Čia pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymo tekstas cituojamas toks, kokį jį
Konstituciniam Teismui pateikė pareiškėjas, – su paties pareiškėjo padarytais trumpinimais, teisės
aktų pavadinimų ir nuostatų formuluotėmis ir kt. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime pareiškėjo
argumentai taip pat cituojami netaisant kalbos.
2. Pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo nutartis, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą
(prašymo Nr. 1B-30), buvo priimta dar 2006 m. lapkričio 10 d., tačiau į Konstitucinį Teismą
ji buvo išsiųsta tik 2007 m. liepos 12 d., t. y. nuo jos priėmimo praėjus daugiau nei 8
mėnesiams. Konstituciniame Teisme ši pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo nutartis
gauta 2007 m. liepos 17 d.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Tas, kas neteisėtai atgamino literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį ar jo dalį arba importavo,
eksportavo, platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė
pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu
iki dvejų metų.“
2. Pareiškėjas – Kauno miesto apylinkės teismas prašo ištirti, „ar LR BK 192 str. 1 d. numatytas
objektyvusis didesnės nei 100 MGL mažmeninės kainos požymis neprieštarauja autoriaus
teisėms ginti numatytam Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3 d., ar mažmeninės kainos kriterijus
 atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises galiojančio baudžiamojo įstatymo
pagrindu“, ir „ar LR BK 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje
nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių
kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.
3. Šitaip suformuluotas pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymas, atsižvelgiant į
tai, kas nustatyta BK 192 straipsnio 1 dalyje, traktuotinas kaip prašymas ištirti:
– ar BK 192 straipsnio 1 dalies nuostata „jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines
kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą“ dėl to, kad šioje dalyje nustatytas „mažmeninės kainos
kriterijus“, kaip mano pareiškėjas, neatitinka autorinio atlyginimo sampratos, neprieštarauja
Konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai;
– ar tai, kad, kaip mano pareiškėjas, pagal BK 192 straipsnio 1 dalį neteisėtai atgamintos kūrinio
kopijos visais atvejais yra sunaikinamos, neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai.
4. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime šis pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo
prašymas toliau vadinamas ir prašymu ištirti, ar BK 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai.
II
1. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 2 punktą
prie teismo nutarties, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti pridedamas ginčijamo
teisės akto viso teksto nuorašas, o pagal šio straipsnio 4 dalį teismo nutartis ir ginčijamo teisės
akto nuorašas pateikiami Konstituciniam Teismui po 30 egzempliorių.
Prie pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo nutarties, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą,
yra pridėtas ne ginčijamos BK 192 straipsnio 1 dalies, bet Lietuvos Respublikos autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymo pakeitimo įstatymo, t. y. teisės akto, kurio atitikties pareiškėjas neginčija,
nuorašas.
2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 1 punktą prie teismo nutarties,
kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti pridėta sustabdytoji teismo byla.
Prie pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo nutarties, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą,
sustabdytoji teismo byla nėra pridėta.
3. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymas ištirti, ar BK 192
straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai, neatitinka Konstitucinio
Teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktų, 4 dalies reikalavimų.
4. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį prašymas, kuris neatitinka
Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų, yra grąžintinas pareiškėjui.
III
1. Minėta, kad BK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tas, kas neteisėtai atgamino literatūros,
mokslo, meno ar kitokį kūrinį ar jo dalį arba importavo, eksportavo, platino, gabeno ar laikė
komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų
mažmenines kainas viršijo 100 minimalaus gyvenimo lygių (toliau – MGL) dydžio sumą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki dvejų metų.
2. Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Dvasinius ir materialinius autoriaus interesus,
susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.“
3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto
atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties
Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus, o pagal 67
straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti
nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai
argumentai.
Minėtas iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas
reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto
(jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar
teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja
Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir
kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos
teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais
argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17
d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai).
4. Vienais argumentais, kuriais savo prašymą grindžia pareiškėjas – Kauno miesto apylinkės
teismas, kvestionuojama ne BK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis
Konstitucijai, bet tikras ar tariamas jo nesuderinamumas su žemesnės nei Konstitucija galios
teisės aktų (inter alia paties BK) nuostatomis, kaip antai: „galiojanti LR BK 192 str. norma
nesuderinta su specialiais teisės aktais, tarptautinėmis sutartimis ir neužtikrina literatūros,
mokslo, meno ar kitokio kūrinio autoriaus teisių apsaugos, kai yra pažeistos autoriaus teisės,
numatytos ATGTĮ, Berno konvencijoje, Romos konvencijoje, Pasaulinės prekybos sutarties
III dalyje, Europos Tarybos direktyvose bei kituose teisės aktuose“; „kelia abejonių, ar
pagrįstai Baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė už tokias veikas, kaip neteisėtai
atgamintų kūrinių platinimas, gabenimas, laikymas ir pan.“, nes „Baudžiamajame kodekse
tokia atsakomybė numatyta, tačiau tik už nusikaltimus, susijusius su žmogaus sveikata,
gyvybe ar pavojumi visuomenei“, o „kūrinio, atgaminto kompaktinėje plokštelėje, kitoje
laikmenoje ar knygos pavidalu laikymas, gabenimas, platinimas ar gali būti prilygintas
ginklams, radioaktyviosioms medžiagoms, narkotikams, netikriems pinigams ir pan.“;
„teisėtai atgaminti bet kokia forma kūriniai laisvai cirkuliuoja be jokių apribojimų, todėl jų
laikymo, gabenimo, platinimo pripažinimas nusikalstamomis veikomis yra abejotinas ir
neadekvatus kitų nusikaltimų atžvilgiu“; „autorinis atlyginimas už autoriaus sukurtų kūrinių
panaudojimą nesiejamas su išleistų į apyvartą kūrinių mažmenine kaina, nes tame autorinis
atlyginimas sudaro tik nedidelę dalį“, o „kūrinio egzemplioriaus kainą sudaro autorinis
atlyginimas, kūrinio išleidimo, parengimo ir gamybos kaštai, pervežimas, saugojimas, muitai,
pridėtinės vertės ir kiti mokesčiai bei gamintojų, pardavėjų, perpardavėjų pelnas“, todėl kyla
klausimas, „ar mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą ginant
autorių teises galiojančio baudžiamojo įstatymo pagrindu“.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, kaip savo aktuose jis ne
kartą yra konstatavęs, nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos
klausimų; jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų
suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, ir
pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai yra pagrindas atsisakyti
nagrinėti prašymą.
Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog tai, kad jis pagal Konstituciją nesprendžia
vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų, nereiškia, kad tam tikrais atvejais
teisės aktų (jų dalių) nesuderinamumas negali suponuoti jų (ar kai kurių iš jų) prieštaravimo
Konstitucijai ir kad Konstitucinis Teismas tam tikromis aplinkybėmis negali to konstatuoti
(Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimas). Tokiais atvejais turi būti vertinama
pareiškėjo prašymo argumentų visuma.
5. Kitais pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo argumentais kvestionuojamas ne pats BK
192 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, bet tai, kaip yra arba gali būti
taikomos šios dalies nuostatos, kaip antai: „galiojančio įstatymo pagrindu subjektai gali būti
traukiami atsakomybėn ir už naudojimąsi autorinės teisės nesaugomais kūriniais, nes nuorodų
įstatyme, kad jis taikomas tik saugomiems kūriniams, nėra“; „praktikoje beveik visais atvejais
baudžiamosios bylos LR BK 192 str. pagrindu keliamos ir tiriamos bei nagrinėjamos už
kompaktinių plokštelių platinimą, laikymą, gabenimą komerciniais tikslais, nenustačius ir
neįvardijus kompaktinėse plokštelėse įrašytų kūrinių pavadinimų ir jų autorių“; „LR BK 192
str. dispozicija, šios kategorijos bylų nagrinėjimo praktika neužtikrina autoriaus teisių
gynimo, todėl kyla abejonė, ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 str. 3
d.“; „šios kategorijos bylų nagrinėjimo praktika neužtikrina autoriaus teisių gynimo“; „teisėtai
atgamintos ir įvežtos į Lietuvą pardavimui kūrinio kopijos be jokių apribojimų gali būti
platinamos be autoriaus ar gamintojo sutikimo, tačiau to negalima suprasti iš galiojančios BK
192 str. normos“.
Be to, kai kurie iš tokių su teisės taikymu susijusių argumentų yra suformuluoti kaip klausimai,
kuriais siekiama išsiaiškinti BK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo turinį ir tai, kaip
ši dalis turi būti taikoma, kaip antai: „ar ginant autoriaus teises į jo sukurtą kūrinį, nenustačius paties
autoriaus, nebus pažeista nuostata, kad autoriaus dvasinius ir materialinius interesus gina įstatymas, ar
tam būtina nustatyti autorių ir jo sukurtą kūrinį“.
Tokie argumentai teisiškai nepagrindžia, kodėl, pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo
nuomone, jo ginčijama BK 192 straipsnio 1 dalis prieštarauja (atitinkama apimtimi) Konstitucijos
42 straipsnio 3 daliai.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, kaip jis yra konstatavęs, pagal Konstituciją
ir Konstitucinio Teismo įstatymą nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius
klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų,
dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m.
rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai).
Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo
klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m.
lapkričio 20 d. sprendimas); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti
teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo
2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito
teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m.
rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimai).
6. Dar kiti pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo argumentai akivaizdžiai yra dirbtiniai ir
fiktyvūs. Antai teigiama, kad „yra abejonių, ar teisinis reguliavimas Lietuvos Respublikos BK
192 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos ATPK 21410 str. 1 d., taip pat ar LR BK 192 str. 1 d.
dispozicija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai,
visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 31 str. 4 d.“
Tačiau BK 192 straipsnio 1 dalis, kurios atitiktį (atitinkama apimtimi) Konstitucijos 42 straipsnio 3
daliai (bet ne 31 straipsnio 4 daliai ar konstituciniam teisinės valstybės principui) ginčija pareiškėjas –
Kauno miesto apylinkės teismas, apskritai nereguliuoja su neteisėtai atgamintų kūrinių kopijų
sunaikinimu susijusių santykių.
7. Konstatuotina, kad nors prašyme vartojama teisinė terminija, nei atskiri (pavieniai)
argumentai, nei jų visuma teisiškai nepagrindžia, kodėl, pareiškėjo nuomone, jo ginčijama BK
192 straipsnio 1 dalis prieštarauja (atitinkama apimtimi) Konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai,
taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar BK 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 42
straipsnio 3 daliai, yra grindžiamas ne teisiniais, o kitais motyvais.
8. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą Konstitucinis Teismas
savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, jeigu
prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Kauno miesto
apylinkės teismo prašymą ištirti, ar BK 192 straipsnio 1 dalis (pareiškėjo nurodyta apimtimi)
neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 28 straipsniais,
69 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:
Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-30) ištirti, „ar LR
BK 192 str. 1 d. numatytas objektyvusis didesnės nei 100 MGL mažmeninės kainos požymis
neprieštarauja autoriaus teisėms ginti numatytam Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3 d., ar mažmeninės
kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises galiojančio baudžiamojo
įstatymo pagrindu“, ir „ar LR BK 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje
nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos
sunaikinamos, atitinka Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO – KAUNO MIESTO APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO (NR. 1B-31)
IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 192 STRAIPSNIO
1 DALIS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS
42 STRAIPSNIO 3 DALIAI
2007 m. rugsėjo 12 d.
Vilnius
 
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano
Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus,
Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo
prašymą (Nr. 1B-31) ištirti, „ar LR BK 192 str. 1 d. numatytas objektyvusis didesnės nei 100 MGL
mažmeninės kainos požymis neprieštarauja autoriaus teisėms ginti numatytam Lietuvos Konstitucijos
42 str. 3 d., ar mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių
teises galiojančio baudžiamojo įstatymo pagrindu“, ir „ar LR BK 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to,
kad, baudžiamojoje byloje nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai
atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
1. Pareiškėjas – Kauno miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas nutartimi
bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, „ar LR BK
192 str. 1 d. numatytas objektyvusis didesnės nei 100 MGL mažmeninės kainos požymis
neprieštarauja autoriaus teisėms ginti numatytam Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3 d., ar
mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises
galiojančio baudžiamojo įstatymo pagrindu“, ir „ar LR BK 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl
to, kad, baudžiamojoje byloje nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais
neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3
d. nuostatas“.
Pastaba. Čia pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymo tekstas cituojamas toks, kokį jį
Konstituciniam Teismui pateikė pareiškėjas, – su paties pareiškėjo padarytais trumpinimais, teisės
aktų pavadinimų ir nuostatų formuluotėmis ir kt. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime pareiškėjo
argumentai taip pat cituojami netaisant kalbos.
2. Pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo nutartis, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą
(prašymo Nr. 1B-31), buvo priimta dar 2006 m. lapkričio 30 d., tačiau į Konstitucinį Teismą
ji buvo išsiųsta tik 2007 m. liepos 12 d., t. y. nuo jos priėmimo praėjus daugiau nei 7
mėnesiams. Konstituciniame Teisme ši pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo nutartis
gauta 2007 m. liepos 17 d.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Tas, kas neteisėtai atgamino literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį ar jo dalį arba importavo,
eksportavo, platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė
pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu
iki dvejų metų.“
2. Pareiškėjas – Kauno miesto apylinkės teismas prašo ištirti, „ar LR BK 192 str. 1 d. numatytas
objektyvusis didesnės nei 100 MGL mažmeninės kainos požymis neprieštarauja autoriaus
teisėms ginti numatytam Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3 d., ar mažmeninės kainos kriterijus
 atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises galiojančio baudžiamojo įstatymo
pagrindu“, ir „ar LR BK 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje
nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių
kopijos sunaikinamos, atitinka Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.
3. Šitaip suformuluotas pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymas, atsižvelgiant į
tai, kas nustatyta BK 192 straipsnio 1 dalyje, traktuotinas kaip prašymas ištirti:
– ar BK 192 straipsnio 1 dalies nuostata „jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines
kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą“ dėl to, kad šioje dalyje nustatytas „mažmeninės kainos
kriterijus“, kaip mano pareiškėjas, neatitinka autorinio atlyginimo sampratos, neprieštarauja
Konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai;
– ar tai, kad, kaip mano pareiškėjas, pagal BK 192 straipsnio 1 dalį neteisėtai atgamintos kūrinio
kopijos visais atvejais yra sunaikinamos, neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai.
4. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime šis pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo
prašymas toliau vadinamas ir prašymu ištirti, ar BK 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai.
II
1. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 2 punktą
prie teismo nutarties, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti pridedamas ginčijamo
teisės akto viso teksto nuorašas, o pagal šio straipsnio 4 dalį teismo nutartis ir ginčijamo teisės
akto nuorašas pateikiami Konstituciniam Teismui po 30 egzempliorių.
Prie pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo nutarties, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą,
yra pridėtas ne ginčijamos BK 192 straipsnio 1 dalies, bet Lietuvos Respublikos autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymo pakeitimo įstatymo, t. y. teisės akto, kurio atitikties pareiškėjas neginčija,
nuorašas.
2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 1 punktą prie teismo nutarties,
kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti pridėta sustabdytoji teismo byla.
Prie pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo nutarties, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą,
sustabdytoji teismo byla nėra pridėta.
3. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymas ištirti, ar BK 192
straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai, neatitinka Konstitucinio
Teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktų, 4 dalies reikalavimų.
4. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį prašymas, kuris neatitinka
Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų, yra grąžintinas pareiškėjui.
III
1. Minėta, kad BK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tas, kas neteisėtai atgamino literatūros,
mokslo, meno ar kitokį kūrinį ar jo dalį arba importavo, eksportavo, platino, gabeno ar laikė
komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų
mažmenines kainas viršijo 100 minimalaus gyvenimo lygių (toliau – MGL) dydžio sumą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės
atėmimu iki dvejų metų.
2. Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Dvasinius ir materialinius autoriaus interesus,
susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.“
3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto
atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties
Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus, o pagal 67
straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti
nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai
argumentai.
Minėtas iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas
reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto
(jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar
teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja
Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir
kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos
teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais
argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17
d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai).
4. Vienais argumentais, kuriais savo prašymą grindžia pareiškėjas – Kauno miesto apylinkės
teismas, kvestionuojama ne BK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis
Konstitucijai, bet tikras ar tariamas jo nesuderinamumas su žemesnės nei Konstitucija galios
teisės aktų (inter alia paties BK) nuostatomis, kaip antai: „galiojanti LR BK 192 str. norma
nesuderinta su specialiais teisės aktais, tarptautinėmis sutartimis ir neužtikrina literatūros,
mokslo, meno ar kitokio kūrinio autoriaus teisių apsaugos, kai yra pažeistos autoriaus teisės,
numatytos ATGTĮ, Berno konvencijoje, Romos konvencijoje, Pasaulinės prekybos sutarties
III dalyje, Europos Tarybos direktyvose bei kituose teisės aktuose“; „kelia abejonių, ar
pagrįstai Baudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė už tokias veikas, kaip neteisėtai
atgamintų kūrinių platinimas, gabenimas, laikymas ir pan.“, nes „Baudžiamajame kodekse
tokia atsakomybė numatyta, tačiau tik už nusikaltimus, susijusius su žmogaus sveikata,
gyvybe ar pavojumi visuomenei“, o „kūrinio, atgaminto kompaktinėje plokštelėje, kitoje
laikmenoje ar knygos pavidalu laikymas, gabenimas, platinimas ar gali būti prilygintas
ginklams, radioaktyviosioms medžiagoms, narkotikams, netikriems pinigams ir pan.“;
„teisėtai atgaminti bet kokia forma kūriniai laisvai cirkuliuoja be jokių apribojimų, todėl jų
laikymo, gabenimo, platinimo pripažinimas nusikalstamomis veikomis yra abejotinas ir
neadekvatus kitų nusikaltimų atžvilgiu“; „autorinis atlyginimas už autoriaus sukurtų kūrinių
panaudojimą nesiejamas su išleistų į apyvartą kūrinių mažmenine kaina, nes tame autorinis
atlyginimas sudaro tik nedidelę dalį“, o „kūrinio egzemplioriaus kainą sudaro autorinis
atlyginimas, kūrinio išleidimo, parengimo ir gamybos kaštai, pervežimas, saugojimas, muitai,
pridėtinės vertės ir kiti mokesčiai bei gamintojų, pardavėjų, perpardavėjų pelnas“, todėl kyla
klausimas, „ar mažmeninės kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą ginant
autorių teises galiojančio baudžiamojo įstatymo pagrindu“.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, kaip savo aktuose jis ne
kartą yra konstatavęs, nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos
klausimų; jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų
suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, ir
pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai yra pagrindas atsisakyti
nagrinėti prašymą.
Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog tai, kad jis pagal Konstituciją nesprendžia
vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų, nereiškia, kad tam tikrais atvejais
teisės aktų (jų dalių) nesuderinamumas negali suponuoti jų (ar kai kurių iš jų) prieštaravimo
Konstitucijai ir kad Konstitucinis Teismas tam tikromis aplinkybėmis negali to konstatuoti
(Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimas). Tokiais atvejais turi būti vertinama
pareiškėjo prašymo argumentų visuma.
5. Kitais pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo argumentais kvestionuojamas ne pats BK
192 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, bet tai, kaip yra arba gali būti
taikomos šios dalies nuostatos, kaip antai: „galiojančio įstatymo pagrindu subjektai gali būti
traukiami atsakomybėn ir už naudojimąsi autorinės teisės nesaugomais kūriniais, nes nuorodų
įstatyme, kad jis taikomas tik saugomiems kūriniams, nėra“; „praktikoje beveik visais atvejais
baudžiamosios bylos LR BK 192 str. pagrindu keliamos ir tiriamos bei nagrinėjamos už
kompaktinių plokštelių platinimą, laikymą, gabenimą komerciniais tikslais, nenustačius ir
neįvardijus kompaktinėse plokštelėse įrašytų kūrinių pavadinimų ir jų autorių“; „LR BK 192
str. dispozicija, šios kategorijos bylų nagrinėjimo praktika neužtikrina autoriaus teisių
gynimo, todėl kyla abejonė, ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 str. 3
d.“; „šios kategorijos bylų nagrinėjimo praktika neužtikrina autoriaus teisių gynimo“; „teisėtai
atgamintos ir įvežtos į Lietuvą pardavimui kūrinio kopijos be jokių apribojimų gali būti
platinamos be autoriaus ar gamintojo sutikimo, tačiau to negalima suprasti iš galiojančios BK
192 str. normos“.
Be to, kai kurie iš tokių su teisės taikymu susijusių argumentų yra suformuluoti kaip klausimai,
kuriais siekiama išsiaiškinti BK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo turinį ir tai, kaip
ši dalis turi būti taikoma, kaip antai: „ar ginant autoriaus teises į jo sukurtą kūrinį, nenustačius paties
autoriaus, nebus pažeista nuostata, kad autoriaus dvasinius ir materialinius interesus gina įstatymas, ar
tam būtina nustatyti autorių ir jo sukurtą kūrinį“.
Tokie argumentai teisiškai nepagrindžia, kodėl, pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo
nuomone, jo ginčijama BK 192 straipsnio 1 dalis prieštarauja (atitinkama apimtimi) Konstitucijos
42 straipsnio 3 daliai.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, kaip jis yra konstatavęs, pagal Konstituciją
ir Konstitucinio Teismo įstatymą nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius
klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų,
dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m.
rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai).
Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo
klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m.
lapkričio 20 d. sprendimas); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti
teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo
2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito
teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m.
rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimai).
6. Dar kiti pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo argumentai akivaizdžiai yra dirbtiniai ir
fiktyvūs. Antai teigiama, kad „yra abejonių, ar teisinis reguliavimas Lietuvos Respublikos BK
192 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos ATPK 21410 str. 1 d., taip pat ar LR BK 192 str. 1 d.
dispozicija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai,
visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos sunaikinamos neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 31 str. 4 d.“
Tačiau BK 192 straipsnio 1 dalis, kurios atitiktį (atitinkama apimtimi) Konstitucijos 42 straipsnio 3
daliai (bet ne 31 straipsnio 4 daliai ar konstituciniam teisinės valstybės principui) ginčija pareiškėjas –
Kauno miesto apylinkės teismas, apskritai nereguliuoja su neteisėtai atgamintų kūrinių kopijų
sunaikinimu susijusių santykių.
7. Konstatuotina, kad nors prašyme vartojama teisinė terminija, nei atskiri (pavieniai)
argumentai, nei jų visuma teisiškai nepagrindžia, kodėl, pareiškėjo nuomone, jo ginčijama BK
192 straipsnio 1 dalis prieštarauja (atitinkama apimtimi) Konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai,
taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar BK 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 42
straipsnio 3 daliai, yra grindžiamas ne teisiniais, o kitais motyvais.
8. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą Konstitucinis Teismas
savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, jeigu
prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Kauno miesto
apylinkės teismo prašymą ištirti, ar BK 192 straipsnio 1 dalis (pareiškėjo nurodyta apimtimi)
neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 3 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 28 straipsniais,
69 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-31) ištirti, „ar LR
BK 192 str. 1 d. numatytas objektyvusis didesnės nei 100 MGL mažmeninės kainos požymis
neprieštarauja autoriaus teisėms ginti numatytam Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3 d., ar mažmeninės
kainos kriterijus atitinka autorinio atlyginimo sampratą, ginant autorių teises galiojančio baudžiamojo
įstatymo pagrindu“, ir „ar LR BK 192 str. 1 d. dispozicija, kad dėl to, kad, baudžiamojoje byloje
nustačius, jog kūriniai atgaminti neteisėtai, visais atvejais neteisėtai atgamintos kūrinių kopijos
sunaikinamos, atitinka Lietuvos Konstitucijos 42 str. 3 d. nuostatas“.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO – KAUNO APYGARDOS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS
RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 20 STRAIPSNIO 1, 2, 3 DALYS (2000 M.
RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA), 20 STRAIPSNIO 5 DALIS (2004 M. LIEPOS 5 D.
REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2009 m. birželio 4 d.
Vilnius
 
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano
Abramavičiaus, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo
Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Kauno apygardos teismo
prašymą (Nr. 1B-29/2009) ištirti:
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d.
redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2,
4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2, dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31
straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas nutartimi atidėjo bylos
nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:
– ar Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės
principui;
– ar Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2, dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46
straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas prašo ištirti, ar Baudžiamojo kodekso 20  straipsnio 1,
2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio
kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsnio 1, 2, dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3
dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Konstitucinis Teismas 2009 m. gegužės 21 d. pradėjo nagrinėti bylą Nr. 34/2008-36/2008-
40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009-9/2009-12/2009-13/2009-14/2009-17/2009-
18/2009-19/2009-20/2009-22/2009 pagal:
1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam
teisinės valstybės principui, taip pat ar šio kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d.
redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1
daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės
principui (prašymas Nr. 1B-37/2008);
2) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31
straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-42/2008);
3) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-45/2008);
4) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-48/2008);
5) pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-1/2009);
6) pareiškėjo – Jonavos rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31
straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-3/2009);
7) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-4/2009);
8) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31
straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-5/2009);
9) pareiškėjo – Klaipėdos rajono apylinkės teismo prašymą  ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29
straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-6/2009);
10) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti:
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam
teisinės valstybės principui,
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31
straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui (prašymas Nr. 1B-12/2009);
11) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti:
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės
valstybės principui,
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31
straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui
(prašymas Nr. 1B-14/2009);
12) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31
straipsnio 1, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-16/2009);
13) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti:
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam
teisinės valstybės principui,
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31
straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui
(prašymas Nr. 1B-18/2009);
14) pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-20/2009);
15) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31
straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-21/2009);
16) pareiškėjo – Klaipėdos apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31
straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-23/2009);
17) pareiškėjo – Pasvalio rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29
straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-25/2009).
3. Konstatuotina, kad gautajame pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašyme ginčijama tų
pačių Baudžiamojo kodekso nuostatų atitiktis Konstitucijai, dėl kurių konstitucingumo
Konstitucinis Teismas jau yra pradėjęs nagrinėti bylą.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 4 punktą Konstitucinis Teismas savo
sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu jis yra pradėjęs
nagrinėti bylą dėl to paties dalyko.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Kauno apygardos
teismo prašymą ištirti, ar Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo
26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4
dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio kodekso 20 straipsnio 5
dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2, dalims,
29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28
straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:
Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-29/2009) ištirti:
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d.
redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2,
4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2, dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31
straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl kai kurių Baudžiamojo kodekso nuostatų, reglamentuojančių
juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę
Byla Nr. 34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009-9/2009-12/2009-13/2009-
14/2009-17/2009-18/2009-19/2009-20/2009-22/2009
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 20 STRAIPSNIO 1, 2,
3 DALIŲ (2000 M. RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA), 20 STRAIPSNIO 5 DALIES (2004 M.
LIEPOS 5 D. REDAKCIJA), 43 STRAIPSNIO 4 DALIES (2000 M. RUGSĖJO 26 D.
REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2009 m. birželio 8 d.
Vilnius
 
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano
Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus,
Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovams Seimo nariui Vydui Gedvilui ir advokatui
Valdemarui Bužinskui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Teisės departamento
Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus patarėjui Giriui Ivoškai ir Civilinės teisės skyriaus
vyresniajam patarėjui Dainiui Zebleckiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. gegužės 21, 25, 26 d.
išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-
7/2009-9/2009-12/2009-13/2009-14/2009-17/2009-18/2009-19/2009-20/2009-22/2009 pagal:
1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam
teisinės valstybės principui, taip pat ar šio kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d.
redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1
daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės
principui (prašymas Nr. 1B-37/2008);
2) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31
straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-42/2008);
3) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-45/2008);
4) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-48/2008);
5) pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-1/2009);
6) pareiškėjo – Jonavos rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31
straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-3/2009);
7) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-4/2009);
8) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31
straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-5/2009);
9) pareiškėjo – Klaipėdos rajono apylinkės teismo prašymą  ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-6/2009);
10) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti:
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam
teisinės valstybės principui,
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31
straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui (prašymas Nr. 1B-12/2009);
11) pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti:
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės
valstybės principui,
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31
straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui
(prašymas Nr. 1B-14/2009);
12) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31
straipsnio 1, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-16/2009);
13) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti:
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam
teisinės valstybės principui,
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31
straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui
(prašymas Nr. 1B-18/2009);
14) pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-20/2009);
15) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31
straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-21/2009);
16) pareiškėjo – Klaipėdos apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31
straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-23/2009);
17) pareiškėjo – Pasvalio rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-25/2009).
Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“
pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-37/2008 (byla Nr. 34/2008),
pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas Nr. 1B-42/2008 (byla Nr. 36/2008), pareiškėjo –
Kauno apygardos teismo prašymas Nr. 1B-45/2008 (byla Nr. 40/2008), pareiškėjo – Kauno apygardos
teismo prašymas Nr. 1B-48/2008 (byla Nr. 1/2009), pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo
prašymas Nr. 1B-1/2009 (byla Nr. 4/2009), pareiškėjo – Jonavos rajono apylinkės teismo prašymas
Nr. 1B-3/2009 (byla Nr. 5/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr. 1B-4/2009
(byla Nr. 6/2009), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas Nr. 1B-5/2009 (byla Nr. 7/2009),
pareiškėjo – Klaipėdos rajono apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-6/2009 (byla Nr. 9/2009), pareiškėjo
– Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr. 1B-12/2009 (byla Nr. 12/2009), pareiškėjo – Kauno
apygardos teismo prašymas Nr. 1B-14/2009 (byla Nr. 13/2009), pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio
teismo prašymas Nr. 1B-16/2009 (byla Nr. 14/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo
prašymas Nr. 1B-18/2009 (byla Nr. 17/2009), pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo
prašymas Nr. 1B-20/2009 (byla Nr. 18/2009), pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr.
1B-21/2009 (byla Nr. 19/2009), pareiškėjo – Klaipėdos apygardos teismo prašymas Nr. 1B-23/2009
(byla Nr. 20/2009), pareiškėjo – Pasvalio rajono apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-25/2009 (byla Nr.
22/2009) buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-
5/2009-6/2009-7/2009-9/2009-12/2009-13/2009-14/2009-17/2009-18/2009-19/2009-20/2009-
22/2009.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d.
redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims,
konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004
m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1
daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės
valstybės principui (prašymas Nr. 1B-37/2008). Prašymas Konstituciniame Teisme gautas
2008 m. spalio 31 d.
2. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m.
spalio 29 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1,
3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-42/2008).
3. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m.
gruodžio 8 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31
straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-45/2008).
4. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008 m.
gruodžio 22 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-48/2008).
5. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2008
m. gruodžio 19 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-1/2009).
6. Pareiškėjas – Jonavos rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m.
sausio 13 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1,
3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-3/2009).
7. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m.
sausio 19 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31
straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-4/20098).
8. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. sausio
23 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,
ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5
dalims (prašymas Nr. 1B-45/2008).
9. Pareiškėjas – Klaipėdos rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009
m. sausio 27 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31
straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-5/2009).
 10. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m.
vasario 27 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti:
– ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1,
2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio
1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims,
konstituciniam teisinės valstybės principui,
– ar BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-12/2009).
11. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. kovo 6
d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:
– ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1,
2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio
1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims,
konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-14/2009).
12. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m. kovo
6 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 5 dalims
(prašymas Nr. 1B-16/2009).
13. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m.
balandžio 8 d. nutartimi atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti:
– ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1,
2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui,
– ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio
1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims,
konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-18/2009).
14. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009
m. balandžio 15 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
31 straipsnio 1, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-20/2009).
15. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m.
balandžio 9 d. nutartimi atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-21/2009).
16. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m.
kovo 30 d. nutartimi atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-23/2009).
17. Pareiškėjas – Pasvalio rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m.
balandžio 14 d. nutartimi atidėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsniui, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims (prašymas Nr. 1B-25/2009).
II
1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-37/2008) grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę specifiniam subjektui – juridiniam
asmeniui, neapibrėžė šio subjekto sąvokos, juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindų bei
sąlygų. Toks reguliavimas suponuoja išvadą, kad įstatymų leidėjas juridinio asmens statusą
patraukimo baudžiamojon atsakomybėn aspektu prilygino fizinio asmens statusui, todėl šių subjektų
baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir pagrindai, laikantis konstitucinio asmenų lygybės principo,
turėtų būti vienodi. Tačiau minėtas konstitucinis principas, pareiškėjo teigimu, yra pažeistas, kadangi
fiziniai asmenys baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiami tik už jų pačių padarytas
nusikalstamas veikas, o juridiniams asmenims BK 20 straipsnio 2, 3 dalyse baudžiamoji atsakomybė
yra numatyta ne už jų pačių, bet už kitų subjektų – fizinių asmenų padarytas nusikalstamas veikas.
1.2. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą numatytas juridinio asmens patraukimas baudžiamojon
atsakomybėn už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką iš tikrųjų reiškia, kad traukiant juridinį
asmenį baudžiamojon atsakomybėn pažeidžiami baudžiamųjų įstatymų reikalavimai nustatyti visus
nusikaltimo sudėties požymius, įskaitant kaltę. Taip įtvirtinamas objektyvus pakaltinamumas, o tai
pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpcijos principą, asmens
teisę į teisingą teismą, bausmės skyrimo tik remiantis įstatymu taisyklę, taip pat ir konstitucinį teisinės
valstybės principą.
1.3. Pareiškėjas savo abejones dėl BK 20 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2
dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam
teisinės valstybės principui grindžia tuo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas skirtingas
baudžiamosios atsakomybės ribas privataus kapitalo ūkio subjektams ir viešiesiems juridiniams
asmenims, toje pačioje ūkinės veiklos srityje veikiančius subjektus, atsižvelgdamas į jų kapitalo
kilmę, baudžiamosios atsakomybės požiūriu traktuoja skirtingai.
2. Pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas (Nr. 1B-42/2008), pareiškėjo – Kauno
apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-45/2008), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo
prašymas (Nr. 1B-48/2008), pareiškėjo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-
49/2008), pareiškėjo – Jonavos rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-3/2009), pareiškėjo
– Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-4/2009), pareiškėjo – Kauno apygardos teismo
prašymas (Nr. 1B-5/2009), pareiškėjo – Klaipėdos rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-
6/2009), pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas (Nr. 1B-16/2009), pareiškėjo –
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-20/2009), pareiškėjo – Vilniaus
apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-21/2009), pareiškėjo – Klaipėdos apygardos teismo
prašymas (Nr. 1B-23/2009), pareiškėjo – Pasvalio rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-
25/2009) grindžiami šiais, iš esmės analogiškais, argumentais.
2.1. Ginčijamas BK 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinis asmuo
baudžiamojon atsakomybėn traukiamas už kito (fizinio) asmens nusikalstamą veiką, o fizinis asmuo
pagal baudžiamuosius įstatymus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už jo paties padarytą
nusikalstamą veiką ir tik esant jo kaltei pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės principą. Be to, juridinį
asmenį traukiant baudžiamojon atsakomybėn už kito (fizinio) asmens padarytą nusikalstamą veiką,
baudžiamosios atsakomybės taikymas juridiniam asmeniui priklauso nuo fizinio asmens, įtariamo
nusikalstama veika, kaltės nustatymo rezultato. Toks juridinio asmens gynybos nuo pareikštų įtarimų
ar kaltinimų būdas, kai gynyba priklauso nuo fizinio asmens gynybos, gali būti neveiksmingas,
nepakankamas ir nesuderinamas su asmenų lygiateisiškumo baudžiamajame procese principu.
2.2. BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias fizinio asmens kaltė perkeliama juridiniam
asmeniui, kelia abejonių ir dėl jų atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nekaltumo
prezumpcijos principui.
2.3. Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 3
daliai grindžia tuo, kad, juridiniam asmeniui pranešus apie kito (fizinio) asmens nusikalstamą veiką,
padarinių atsiranda ir juridiniam asmeniui. Būdamas savarankiškas baudžiamosios teisės subjektas,
juridinis asmuo, kaip ir fizinis asmuo, negali būti įstatymo verčiamas duoti parodymus prieš save ir
sudaryti tokios situacijos, kad pareigos vykdymas (pranešimas apie kito (fizinio) asmens, atitinkančio
BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatytus požymius, nusikalstamą veiką) sukeltų neigiamų padarinių
(baudžiamosios atsakomybės taikymą) pačiam juridiniam asmeniui.
2.4. Pareiškėjai teigia, kad taikant BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą, pagal kurį
juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė gali kilti tik esant fizinio asmens padarytai nusikalstamai
veikai, sukuriama situacija, kai už tą pačią nusikalstamą veiką baudžiamas ir ją padaręs fizinis asmuo,
ir įmonė (juridinis asmuo), taip pažeidžiant Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad niekas
negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus.
3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-12/2009) grindžiamas šiais
argumentais.
3.1. Iš Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio nuostatų turinio matyti, kad juridinis asmuo traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn ne už savo, o už fizinio asmens nusikalstamas veikas. Toks kaltės, kito
subjekto padarytų nusikalstamų veikų perkėlimas juridiniam asmeniui yra nesuderinamas su
Konstitucijoje įtvirtintais visų subjektų lygybės įstatymui (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis),
nekaltumo prezumpcijos (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis), teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą
(Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), asmens baudimo tik remiantis įstatymu (Konstitucijos 31
straipsnio 4 dalis), teisinės valstybės principais.
3.1.1. Pagal Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2, 3 dalių prasmę juridinis asmuo traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn, jeigu baudžiamojon atsakomybėn traukiamas fizinis asmuo. Taip už tą
patį nusikaltimą baudžiamojon atsakomybėn yra traukiami ir teisiami du asmenys. Toks teisinis
reguliavimas įtvirtina nubaudimo antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką taisyklę, pažeidžiančią
Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį.
3.1.2. Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad juridinis asmuo atsako už
fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas, akivaizdžiai apriboja juridinio asmens teises į gynybą
nuo pareikštų įtarimų ar kaltinimų, kadangi juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo
klausimas tiesiogiai priklauso nuo fizinio asmens, esą padariusio nusikalstamą veiką, teisės į gynybą
realizavimo. Susidaro situacija, kai vienintelis juridinio asmens gynybos būdas nuo jam pareikštų
kaltinimų yra fizinio asmens nekaltumo įrodinėjimas. Toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 31
straipsnio 6 dalies nuostatai, įtvirtinančiai įtariamojo arba kaltinamojo teisę į gynybą.
3.2. Pareiškėjui kyla abejonių ir dėl BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
nustatyto teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam lygybės įstatymui principui, Konstitucijos
46 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatoms, teisinės valstybės principui ta apimtimi, kad valstybė,
reguliuodama ūkio subjektų veiklą bei įstatymais įtvirtindama jų veiklos reglamentavimą ir
atsakomybę, numato skirtingą jų baudžiamąją atsakomybę – tam tikrus ūkio subjektus visiškai
atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės.
3.3. Ginčydamas Baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalies nuostatos konstitucingumą pareiškėjas
pažymėjo, kad juridiniam asmeniui skiriamos baudos, kaip bausmės, dydžio nustatymo kriterijai
baudžiamajame įstatyme nėra reglamentuoti, o jei tos pačios rūšies bausmė – bauda skiriama fiziniam
asmeniui, baudų dydžiai yra aiškiai apibrėžti, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą.
Įstatymų leidėjas nenurodo kriterijų, pagal kuriuos juridiniam asmeniui turėtų būti skiriama bausmė,
parenkama jos rūšis ir dydis.
4. Pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-14/2009) ir pareiškėjo – Vilniaus
apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-18/2009) grindžiami šiais, iš esmės analogiškais,
argumentais.
4.1. Iš Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio nuostatų turinio matyti, kad juridinis asmuo traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn ne už savo, o už fizinio asmens nusikalstamas veikas. Toks kaltės, kito
subjekto padarytų nusikalstamų veikų perkėlimas juridiniam asmeniui yra nesuderinamas su
Konstitucijoje įtvirtintais visų subjektų lygybės įstatymui (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis),
nekaltumo prezumpcijos (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis), teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą
(Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), asmens baudimo tik remiantis įstatymu (Konstitucijos 31
straipsnio 4 dalis), teisinės valstybės principais.
4.2. Pareiškėjams kyla abejonių ir dėl BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
nustatyto teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam lygybės įstatymui principui, Konstitucijos 46
straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatoms, teisinės valstybės principui ta apimtimi, kad valstybė,
reguliuodama ūkio subjektų veiklą bei įstatymais įtvirtindama jų veiklos reglamentavimą ir
atsakomybę, numato skirtingą jų baudžiamąją atsakomybę – tam tikrus ūkio subjektus visiškai
atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės.
4.3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-18/2009) taip pat pabrėžia, kad pagal
Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2, 3 dalių prasmę juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn, jeigu baudžiamojon atsakomybėn traukiamas fizinis asmuo. Taip už tą patį nusikaltimą
baudžiamojon atsakomybėn yra traukiami ir teisiami du asmenys. Tai reiškia, kad už tą pačią veiką
baudžiama du kartus: baudžiamas nusikalstamą veiką padaręs fizinis asmuo ir juridinis asmuo, jeigu
nusikalstamą veiką padaręs fizinis asmuo atitinka BK 20 straipsnio 2 ar 3 dalyse nustatytus kriterijus.
Toks teisinis reguliavimas įtvirtina nubaudimo antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką taisyklę,
pažeidžiančią Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį. Be to, Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta nuostata, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas,
akivaizdžiai apriboja juridinio asmens teises į gynybą nuo pareikštų įtarimų ar kaltinimų, kadangi
juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas tiesiogiai priklauso nuo fizinio
asmens, esą padariusio nusikalstamą veiką, teisės į gynybą realizavimo. Toks reguliavimas
prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatai, įtvirtinančiai įtariamojo arba kaltinamojo
teisę į gynybą.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų
Seimo Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus patarėjo G. Ivoškos ir
Civilinės teisės skyriaus vyresniojo patarėjo D. Zebleckio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama,
kad ginčijamos Baudžiamojo kodekso nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens –
Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. BK 20 straipsnio ir specialiosios dalies straipsnių, kuriuose nustatyta, kad už tuose
straipsniuose nurodytas veikas atsako ir juridinis asmuo, sisteminė analizė leidžia daryti
išvadą, kad įstatymų leidėjas baudžiamosios atsakomybės taikymo požiūriu juridinio asmens
teisinės padėties neprilygina fizinio asmens teisinei padėčiai. Lietuvos baudžiamojoje teisėje
juridinis asmuo nelaikomas nusikalstamos veikos subjektu – tai ypač akivaizdu, jei imsime
tokias nusikalstamas veikas kaip išžaginimas ar gyvybės atėmimas, už kurias taip pat
numatyta juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė. Todėl skirtingi baudžiamosios
atsakomybės taikymo juridiniams asmenims ir fiziniams asmenims pagrindai ir sąlygos yra
konstituciškai pagrįsti ir negali būti vertinami kaip pažeidžiantys Konstitucijos 29 straipsnyje
įtvirtintą lygybės principą.
2. Tai, kad juridinis asmuo nėra nusikalstamos veikos subjektas, taip pat reiškia, kad juridinis
asmuo negali būti prilygintas fiziniam asmeniui kaip galintis atsakyti už nusikalstamą veiką
esant savarankiškai, atskirai ar kitaip nuo fizinio asmens nepriklausančiai kaltei. Kartu tai
reiškia, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė atsiranda dėl fizinio asmens kaltės.
Tačiau tai negali būti tapatinama su fizinio asmens kaltės perkėlimu juridiniam asmeniui.
Juridinis asmuo negali būti laikomas kaltu baudžiamosios teisės požiūriu, nes jo veiklos
politiką, taikytinus standartus, su juo siejamas vertybes lemia vienas ar daugiau fizinių
asmenų. Todėl nėra pagrindo nagrinėti BK 20 straipsnių nuostatų atitikties Konstitucijos 31
straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai nekaltumo prezumpcijos principą, ir konstituciniam teisinės
valstybės principui.
3. Nėra pagrindo juridiniam asmeniui taikyti Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų
procesinių garantijų, kadangi ne juridinis, o fizinis asmuo yra nusikalstamos veikos subjektas,
kartu ir proceso dalyvis, kuriam taikomos procesinės garantijos.
4. Sutikdami su pareiškėjų teiginiu, kad pagal BK fizinio asmens ir juridinio asmens
bendrininkavimas negalimas, suinteresuoto asmens atstovai nesutinka, kad ginčijamas
reguliavimas pažeidžia principą non bis in idem. Paaiškinimuose pabrėžiama, jog
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje minėtas principas aiškinamas kaip reiškiantis tai, kad
asmuo antrą kartą negali būti baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą, t. y. vienas asmuo antrą
kartą negali būti baudžiamas tos pačios rūšies sankcija. Tuo tarpu juridinio asmens
atsakomybė už fizinio asmens padarytą veiką reiškia, kad yra skirtingų asmenų baudžiamoji
atsakomybė už tą pačią veiką.
5. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalies atitiktis
Konstitucijos 23, 46 straipsnių nuostatoms negali būti šios konstitucinės justicijos bylos
nagrinėjimo dalykas, kadangi BK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyti juridiniai asmenys nėra ūkio
subjektai ar asmenys, kurių veikla grindžiama privačios nuosavybės teise arba asmens ūkinės
veiklos laisve ar iniciatyva.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo narys V. Gedvilas ir
advokatas V. Bužinskas pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, advokatas V. Bužinskas
taip pat atsakė į teisėjų klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus.
Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai G. Ivoška ir D. Zebleckis pakartojo rašytiniuose
paaiškinimuose išdėstytus argumentus. G. Ivoška taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į
teisėjų klausimus.
 
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Kaip minėta, pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam
teisinės valstybės principui, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2,
4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas
Nr. 1B-37/2008), pareiškėjai – Lietuvos apeliacinis teismas (prašymas Nr. 1B-42/2008),
Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-45/2008), Kauno apygardos teismas (prašymas
Nr. 1B-48/2008), Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-1/2009), Jonavos
rajono apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-3/2009), Vilniaus apygardos teismas (prašymas
Nr. 1B-4/2009), Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-5/2009), Klaipėdos rajono
apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-6/2009), Lietuvos apeliacinis teismas (prašymas Nr. 1B-
16/2009), Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-20/2009), Vilniaus
apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-21/2009), Klaipėdos apygardos teismas (prašymas Nr.
1B-23/2009), Pasvalio rajono apylinkės teismas (prašymas Nr. 1B-25/2009) prašo ištirti, ar
BK 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 3,
5 dalims, pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-12/2009) prašo ištirti, ar
BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio
1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar BK
20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio
1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims,
konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui, pareiškėjas – Kauno apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-14/2009) prašo ištirti, ar
BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio
1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004
m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1
daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės
valstybės principui, pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-18/2009)
prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar BK 20
straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1,
2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Atsižvelgdamas į pareiškėjų prašymų turinį, apimtį, argumentus, šioje konstitucinės justicijos
byloje Konstitucinis Teismas tirs:
– BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsniui, konstituciniam
teisinės valstybės principui;
– BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2
dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam
teisinės valstybės principui;
– BK 43 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
1. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę galiojo 1961 m. birželio 26 d.
priimtas Baudžiamasis kodeksas. Šiame kodekse nebuvo nuostatų, įtvirtinančių juridinio
asmens baudžiamąją atsakomybę.
2. Seimas 2002 m. sausio 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 1, 32, 35,
282, 284, 290 straipsnių pakeitimo, kodekso papildymo 111, 221, 321, 322, 3022 straipsniais ir
319, 320 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą. Šiuo įstatymu tuo metu
galiojusiame Baudžiamajame kodekse (1961 m. birželio 26 d. redakcija) inter alia buvo
įtvirtintos nuostatos, susijusios su juridinių asmenų baudžiamąja atsakomybe, kaip antai:
(1)
„11  straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė
Juridinis asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik už kyšio priėmimą (282 straipsnis),
papirkimą (284 straipsnis) ir pinigų plovimą (326 straipsnis).
Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytus nusikaltimus tuo atveju, kai nusikaltimą juridinio
asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu,
jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę:
1) atstovauti juridiniam asmeniui arba
2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba
3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikaltimus ir tuo atveju, jeigu juos juridinio asmens naudai padarė
juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyto asmens
nepakankamos priežiūros arba kontrolės.
Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė
arba padėjo padaryti nusikaltimą, baudžiamosios atsakomybės.
Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė
viešoji organizacija.
<...>
22(1) straipsnis. Bausmių rūšys juridiniams asmenims
Juridiniam asmeniui už padarytą nusikaltimą gali būti skiriamos šios bausmės:
1) bauda;
2) turto konfiskavimas;
3) juridinio asmens veiklos apribojimas;
4) juridinio asmens likvidavimas.
Teismas, paskyręs bausmę juridiniam asmeniui, gali nutarti paskelbti šį nuosprendį per visuomenės
informavimo priemones.
Juridiniam asmeniui už vieną nusikaltimą gali būti skiriamos ne daugiau kaip dvi bausmės.
Juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio kodekso ypatingosios dalies straipsnių sankcijose
nenurodomos. Teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio pirmojoje
dalyje nustatytu bausmių sąrašu.
<...>
32(1) straipsnis. Juridinio asmens veiklos apribojimas
Teismas, skirdamas juridinio asmens veiklos apribojimo bausmę, uždraudžia juridiniam asmeniui
verstis tam tikra veikla arba įpareigoja uždaryti tam tikrą juridinio asmens padalinį.
Juridinio asmens veikla gali būti apribota nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės terminas
skaičiuojamas metais ir mėnesiais.
32(2) straipsnis. Juridinio asmens likvidavimas
Teismas, skirdamas juridinio asmens likvidavimo bausmę, įpareigoja juridinį asmenį nutraukti visą
ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius.“
3. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą, kuriuo buvo patvirtintas Baudžiamasis kodeksas (1
straipsnis) ir nustatyta, kad jis įsigalioja kartu ir tik suderintas su naujais Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo
kodeksu, kurių (kartu ir Baudžiamojo kodekso) įsigaliojimo data nustatoma atskiru įstatymu
(2 straipsnis).
Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m.
rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d.
įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr.
IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, kuriame inter alia nustatė, kad  Baudžiamasis
kodeksas įsigalioja 2003 m. gegužės 1 d. (1 straipsnis) ir kad įsigaliojus naujajam Baudžiamajam
kodeksui netenka galios senasis Baudžiamasis kodeksas (47 straipsnio 1 dalis).
3.1. BK 20 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), kurio nuostatos ginčijamos šioje
konstitucinės justicijos byloje, įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su juridinių asmenų
baudžiamąja atsakomybe. Šiame straipsnyje nustatyta:
„20 straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė
1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso
specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė.
2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu
nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs
 individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas
juridiniame asmenyje, turėjo teisę:
1) atstovauti juridiniam asmeniui arba
2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba
3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
3. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens
naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio 2 dalyje
nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.
4. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė,
organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės.
5. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei
tarptautinė viešoji organizacija.“
3.2. BK 43 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), kurio 4 dalies nuostatos ginčijamos šioje
konstitucinės justicijos byloje, yra įtvirtintos juridiniams asmenims taikomos bausmių rūšys ir kai
kurie bausmių skyrimo juridiniams asmenims ypatumai. Šiame straipsnyje nustatyta:
„43 straipsnis. Bausmių rūšys juridiniams asmenims
1. Juridiniam asmeniui už padarytą nusikalstamą veiką gali būti skiriamos šios bausmės:
1) bauda;
2) juridinio asmens veiklos apribojimas;
3) juridinio asmens likvidavimas.
2. Teismas, paskyręs bausmę juridiniam asmeniui, gali nutarti paskelbti šį nuosprendį per
visuomenės informavimo priemones.
3. Juridiniam asmeniui už vieną nusikalstamą veiką gali būti skiriama tik viena bausmė.
4. Juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio kodekso specialiosios dalies straipsnių
sankcijose nenurodomos. Teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio
straipsnio 1 dalyje nustatytu bausmių sąrašu.“
3.3. Šiame kontekste paminėtinos ir kitos BK nuostatos, susijusios su baudžiamosios atsakomybės
juridiniams asmenims taikymo pagrindais ir sąlygomis, inter alia:
– BK 47 straipsnio, reguliuojančio tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims taikomos bausmės –
baudos skyrimo sąlygas, 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo nustatyta: „Juridiniam
asmeniui nustatoma iki 10 000 MGL dydžio bauda“;
– BK 52 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) reglamentuojamas tik juridiniam asmeniui
taikomos bausmės – juridinio asmens veiklos apribojimo skyrimas. Šiame straipsnyje nustatyta:
„Teismas,  skirdamas juridinio asmens veiklos apribojimo bausmę, uždraudžia juridiniam asmeniui
verstis tam tikra veikla ar įpareigoja uždaryti tam tikrą juridinio asmens padalinį“ (1 dalis); „Juridinio
asmens veikla gali būti apribota nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausmės terminas skaičiuojamas
metais ir mėnesiais“ (2 dalis);
– BK 53 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) reglamentuojamas taip pat tik juridiniam
asmeniui taikomos bausmės – juridinio asmens likvidavimo skyrimas. Šiame straipsnyje nustatyta:
„Teismas, skirdamas juridinio asmens likvidavimo bausmę, įpareigoja juridinį asmenį per teismo
nustatytą terminą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus
juridinio asmens padalinius“;
– BK 67 straipsnio, reguliuojančio baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį ir rūšis, 4 dalyje (2000
m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo nustatyta, kad juridiniam asmeniui gali būti skiriamas turto
konfiskavimas;
– BK 72 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) nustatyta BK 67 straipsnyje numatytos
baudžiamojo poveikio priemonės (turto konfiskavimo) taikymo tvarka.
4. Seimas 2004 m. liepos 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20, 42, 63, 67, 68,
72, 75, 77, 82, 90, 91, 92, 95, 97, 128, 144, 148, 150, 178, 182, 194, 195, 201, 204, 205, 210, 211,
212, 220, 221, 222, 223, 230, 236, 246, 248, 260, 263, 287, 306 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei
kodekso papildymo 228-1 straipsniu įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. liepos 13 d. 4.1. Šio įstatymo 1
straipsniu Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo pakeista
ir išdėstyta taip:„5. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės
institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija.“
Šiuo pakeitimu BK 20 straipsnio 5 dalyje buvo išplėstas juridinių asmenų, kurie neatsako pagal BK,
sąrašas – prie tokių juridinių asmenų priskirta savivaldybė.
4.2. Be to, minėto 2004 m. liepos 5 d. priimto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje BK 67 straipsnio 4 dalis
(2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo pripažinta laikytina 67 straipsnio 5 dalimi nekeičiant nuostatų
turinio.
5. 2007 m. birželio 28 d. priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 38, 47, 63, 66,
70, 75, 82, 93, 129, 166, 167, 172, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 185, 189, 194, 196, 197, 198,
198-1, 198-2, 199, 202, 213, 214,215, 225, 227, 228, 231, 233, 235, 252, 256, 257, 262, 284,
285, 312 straipsnių, priedo pakeitimo ir papildymo, XXVI, XXX skyrių pavadinimų
pakeitimo ir kodekso papildymo 256-1, 257-1 straipsniais įstatymo 3 straipsniu buvo
pakeistas BK 47 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) juridiniam asmeniui
nustatytas maksimalios baudos dydis – jis padidintas iki 50 000 MGL.
6. Aiškinant BK 20 straipsnio 1, 2, 3, 5 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad
šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamose BK 20 straipsnio nuostatose yra įtvirtinti
juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir jos taikymo sąlygos.
7. Pažymėtina, kad BK nėra apibrėžtos juridinio asmens, atstovavimo juridiniam asmeniui,
vadovaujančių pareigų ir kitos sąvokos, svarbios aiškinant BK 20 straipsnio nuostatų turinį.
Todėl ginčijamo teisinio reguliavimo nuostatos turi būti aiškinamos ne tik sistemiškai
tarpusavyje, bet ir kartu su kituose įstatymuose įtvirtintomis nuostatomis, reguliuojančiomis
juridinio asmens valdymo organų sudarymą, teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat
atstovavimo teisinius santykius.
8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.33 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas juridinio
asmens sąvokos apibrėžimas: „Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar
organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu
teisme.“
Civilinio kodekso 2.34 straipsnyje įtvirtinta juridinių asmenų rūšys ir jų apibrėžimai:
„2.34 straipsnis. Viešieji ir privatieji asmenys
1. Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius.
2. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų,
nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius
interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios
įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.).
3. Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius
interesus.“
Civilinio kodekso 2.35 straipsnyje nustatyta, kad valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys (1
dalis); valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių buvimą numato Konstitucija, yra juridiniai asmenys
įstatymų nustatytais atvejais (2 dalis).
Civilinio kodekso 2.81 straipsnyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima
civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (1 dalis); juridinio asmens valdymo organų
nariais gali būti tik fiziniai asmenys (4 dalis).
Taigi juridinis asmuo yra savarankiškas, specifinis teisinių santykių subjektas. Juridinio asmens, kaip
savarankiško teisinių santykių subjekto, specifiškumą lemia inter alia tai, kad jis, turėdamas
savarankišką struktūrą, teisnumą ir veiksnumą, t. y. būdamas savarankiškas teisinių santykių
subjektas, tų santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir pan.). Vadinasi,
juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų, per kuriuos jis veikia, veiklos ir
be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma.
9. Pagal Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1 dalį juridiniams asmenims baudžiamoji
atsakomybė gali būti taikoma už tas nusikalstamas veikas, už kurias juridinių asmenų
baudžiamoji atsakomybė numatyta šio kodekso specialiojoje dalyje. Įstatymų leidėjo
nustatytas tokių nusikalstamų veikų sąrašas yra gana platus: nusikaltimai žmogaus gyvybei,
sveikatai, laisvei; nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio
apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai; nusikaltimai asmens privataus
gyvenimo neliečiamumui, intelektinei ir pramoninei nuosavybei, elektroninių duomenų ir
informacinių sistemų saugumui; nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir
verslo tvarkai, finansų sistemai, valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, teisingumui ir
 kt. Pažymėtina, kad Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnių, kuriuose nustatyta
ir fizinių, ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, dispozicijos yra vienodos tiek fizinių,
tiek juridinių asmenų padarytoms veikoms apibrėžti.
10. Tais atvejais, kai padaroma nusikalstama veika, už kurią BK specialiojoje dalyje numatyta
juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, juridinio asmens patraukimo baudžiamojon
atsakomybėn klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į šio kodekso 20 straipsnio 2, 3 dalyse
nustatytas sąlygas, t. y. tokia nusikalstama veika turi būti padaryta BK nurodytus požymius
atitinkančio fizinio asmens; ji turi būti padaryta veikiant individualiai arba juridinio asmens
vardu ir veikiant juridinio asmens naudai arba jo interesais. Kitaip tariant, yra dvi esminės
juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygų grupės: viena yra susijusi su
subjekto, kuriam padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir
juridinį asmenį, specifiniais požymiais, o kita apibūdina pačią veiką, jos padarymo tikslą bei
motyvą (ji padaryta individualiai ar juridinio asmens vardu ir siekiant įgyvendinti juridinio
asmens interesus ar naudos jam).
10.1. Aiškinant nusikalstamą veiką padariusio fizinio asmens specifinius požymius pažymėtina, kad
BK 20 straipsnio 2 dalyje apibrėžti du tokį subjektą apibūdinantys požymiai: pirma, tas asmuo turi eiti
vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje ir, antra, turėti vieną iš šių teisių (alternatyvūs
požymiai): arba atstovauti juridiniam asmeniui, arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba
kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Tačiau BK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad juridiniam
asmeniui baudžiamoji atsakomybė gali kilti ir tuo atveju, jeigu nusikalstamas veikas juridinio asmens
naudai juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas padarė dėl BK 20 straipsnio 2 dalyje
nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.
10.2. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 20 straipsnio 2, 3 dalis juridiniam asmeniui gali kilti
tuomet, kai jo naudai ar interesais nusikalstamą veiką padaro fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias
pareigas tame juridiniame asmenyje ir turi teisę arba atstovauti juridiniam asmeniui, arba priimti
sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą, arba kai juridinio
asmens naudai nusikalstamą veiką padaro ne vadovaujančias pareigas einantis asmuo, o darbuotojas
ar įgaliotas atstovas, tačiau su sąlyga, kad ta veika padaryta dėl vadovaujančias pareigas einančio
asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.
10.3. Aiškinant šias nuostatas svarbu pažymėti, kad sąvoka „vadovaujančios pareigos“
Baudžiamajame kodekse nėra apibrėžta (nenurodyta, kokios konkrečios pareigos juridiniame
asmenyje patenka į šią kategoriją), tačiau esminiai šios sąvokos aspektai gali būti atskleisti remiantis
ūkio subjektų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, susijusiomis su juridinių asmenų
valdymu.  
10.3.1. Šiame kontekste paminėtinos Civilinio kodekso nuostatos, susijusios su juridinių asmenų
organų samprata, jų kompetencija ir funkcijomis:
„2.81 straipsnis. Juridinio asmens organai
1. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo
organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus.
2. Įstatymų ar steigimo dokumentų nustatytais atvejais juridinis asmuo gali įgyti civilines teises
ir pareigas per savo dalyvius.
3. Juridinio asmens dalyviai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami uždrausti juridinio
asmens valdymo organams ateityje sudaryti sandorius, prieštaraujančius juridinio asmens
veiklos tikslams ar peržengiančius juridinio asmens valdymo organo kompetenciją.
4. Juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų nariais –
ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.
2.82 straipsnis. Juridinių asmenų organų kompetencija ir funkcijos
1. Juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos
juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai.
2. Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių
susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose
įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. Atskiras juridinių asmenų teisines formas
reglamentuojantys įstatymai gali nustatyti, kad valdymo organas ir dalyvių susirinkimas gali
būti vienu juridinio asmens organu.
 3. Valdymo organas atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, juridinio asmens dalyvių
susirinkimo sušaukimą, duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui,
pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio
asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą,
veiksmus, nurodytus šio kodekso 2.4 straipsnio 3 dalyje, jei kitaip nenumatyta atskirų
juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar juridinio asmens steigimo
dokumentuose.
4. Juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu
jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo
dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Ieškinį gali pareikšti juridinio
asmens kreditoriai – jeigu sprendimas pažeidžia jų teises ar interesus, atitinkamas juridinio
asmens valdymo organas, juridinio asmens dalyvis arba kiti įstatymuose numatyti asmenys.
Tokiems ieškiniams nustatomas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas. Jis pradedamas
skaičiuoti nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą
sprendimą, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai nenustato kitokio ieškinio senaties termino ir
kitokios sprendimo nuginčijimo tvarkos.“
10.3.2. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 37
straipsnyje yra įtvirtinta bendrovės vadovo sąvoka, jo išrinkimo ir atšaukimo iš pareigų tvarka, jo
veiklos pagrindai ir kompetencija. Šiame straipsnyje inter alia nustatyta: bendrovės vadovas yra
vienasmenis bendrovės valdymo organas (1 dalis); bendrovės vadovu turi būti fizinis asmuo;
bendrovės vadovu negali būti asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės eiti tokių pareigų (2 dalis);
bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius
nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų
taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas) (3 dalis); su
bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis (4 dalis); bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi
įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais,
stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais; bendrovės vadovas organizuoja
kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo
sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas (6 dalis); bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi
teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis
atstovavimas bendrovei (8 dalis).
Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalyje (2006 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyta, kad
bendrovės vadovas atsako už: 1) bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą;
2) metinės finansinės atskaitomybės sudarymą; 3) sutarties su audito įmone sudarymą, kai auditas
privalomas pagal įstatymus ar bendrovės įstatus; 4) informacijos ir dokumentų pateikimą visuotiniam
akcininkų susirinkimui, stebėtojų tarybai ir valdybai šio įstatymo nustatytais atvejais ar jų prašymu;
5) bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui; 6) akcinės
bendrovės dokumentų pateikimą Vertybinių popierių komisijai ir Lietuvos centriniam vertybinių
popierių depozitoriumui; 7) šiame įstatyme nustatytos informacijos viešą paskelbimą įstatuose
nurodytame dienraštyje; 8) informacijos pateikimą akcininkams; 9) kitų šiame ir kituose įstatymuose
bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose
nustatytų pareigų vykdymą.
10.3.3. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d.
redakcija) 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „įmonės vadovas organizuoja įmonės veiklą ir veikia
įmonės vardu esant santykiams su kitais asmenimis. Įmonės vadovas: priima į darbą ir atleidžia
darbuotojus; sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis; tvirtina įmonės filialų ir atstovybių nuostatus;
skiria bei atšaukia įmonės filialų ir atstovybių valdymo organus; turėdamas valdybos, o jeigu valdyba
nesudaroma – įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos išankstinį pritarimą,
nustato įmonėje taikomus turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus ir normatyvus; parengia įmonės
darbuotojų apmokėjimo ir premijavimo taisykles; teikia informaciją įmonės savininko teises ir
pareigas įgyvendinančiai institucijai apie įmonės veiklos prognozes ir planus, nurodydamas reikalingų
investicijų ateinančiais finansiniais metais sumas, bei apie įvykius, turinčius esminės reikšmės įmonės
veiklai. Jeigu įmonėje valdyba nesudaroma, įmonės vadovas atlieka ir valdybos kompetencijai
priskirtas funkcijas, išskyrus šio Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas išimtis“. To paties
straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, o jo 6
dalyje numatyta, kad įmonės vadovas yra atsakingas už: 1) įmonės veiklos organizavimą;
2) pranešimą įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai apie įvykius, turinčius
esminę reikšmę įmonės veiklai; 3) įmonės metinės finansinės atskaitomybės sudarymą ir jos
pateikimą kartu su auditoriaus išvada bei audito ataskaita įmonės savininko teises ir pareigas
įgyvendinančiai institucijai per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos; 4) įmonės veiklos ataskaitos
pateikimą įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai; 5) įmonės duomenų ir
dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui; 6) viešos informacijos paskelbimą; 7) dokumentų ir
kitos informacijos apie įmonę saugojimą; 8) įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo
įstatuose nustatyta tvarka ir sąlygomis; 9) kitus veiksmus, kuriuos įmonės vadovui nustato šis
įstatymas, kiti teisės aktai ir įmonės įstatai.
10.4. Pažymėtina, kad aiškinant vadovaujančių pareigų sampratą juridinių asmenų baudžiamosios
atsakomybės kontekste svarbus yra ne tik tas teisinis reguliavimas, kuris susijęs su ūkinės veiklos
subjektais (įmonėmis), bet ir tos įstatymų nuostatos, kurios susijusios su viešaisiais juridiniais
asmenimis, paprastai nesiekiančiais pelno. 
10.4.1. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (2004 m. sausio 22 d. redakcija), reglamentuojančio
„juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra asociacija, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymo,
pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ypatumus“ (1 straipsnis), 7 straipsnyje nustatyta:
„7 straipsnis. Asociacijos organai
1. Asociacija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo
valdymo organus.
2. Asociacijoje turi būti visuotinis narių susirinkimas ar kitas organas (konferencija,
suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.), turintis visas ar dalį visuotinio narių susirinkimo
teisių.
3. Asociacijos organui (konferencijai, suvažiavimui, kongresui, asamblėjai ar kt.), turinčiam
visas visuotinio narių susirinkimo teises, taikomos šio Įstatymo nuostatos, taikytinos
visuotiniam narių susirinkimui.
4. Jeigu sudaromas kitas asociacijos organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja
ar kt.), kuris turi tik dalį visuotinio narių susirinkimo teisių, tuomet visuotinis narių
susirinkimas yra privalomas. Asociacijos organui, turinčiam dalį visuotinio narių susirinkimo
teisių, taikomos šio Įstatymo nuostatos, taikytinos visuotiniam narių susirinkimui, išskyrus šio
įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktus, kuriuose numatytus sprendimus gali priimti tik
visuotinis narių susirinkimas.
5. Asociacijoje turi būti valdymo organas (vienasmenis ar (ir) kolegialus).
6. Asociacijoje gali būti sudaromi kiti organai.
7. Asociacijos organų struktūra, kompetencija, sušaukimo ir sprendimų priėmimo tvarka
nustatoma asociacijos įstatuose.
8. Asociacijos įstatuose nustatytų kolegialių organų, kurie nėra valdymo organai, nariams už
veiklą neatlyginama.
9. Visuotiniai narių susirinkimai ir kolegialių organų posėdžiai turi būti protokoluojami.“
Šio įstatymo 9 straipsnyje yra apibrėžti asociacijos valdymo organai ir jų kompetencija:
„9 straipsnis. Valdymo organai
1. Valdymo organas veikia asociacijos vardu, kai yra santykių su kitais asmenimis, taip pat
sudaro sandorius asociacijos vardu.
2. Valdymo organas, be Civilinio kodekso 2.82 straipsnyje numatytų funkcijų, priima į darbą ir
atleidžia darbuotojus, sudaro su jais darbo sutartis, rengia ir pateikia visuotiniam narių
susirinkimui asociacijos veiklos ataskaitą, skelbia ar organizuoja viešos informacijos
paskelbimą, organizuoja savanoriškus darbus Vyriausybės nustatyta tvarka, sprendžia kitus
šiame Įstatyme ir asociacijos įstatuose valdymo organo kompetencijai priskirtus klausimus.
Valdymo organas taip pat priima sprendimus dėl filialų ir atstovybių steigimo bei jų veiklos
nutraukimo ir tvirtina jų nuostatus, jeigu asociacijos įstatai nenustato kitaip.
3. Jeigu asociacijoje sudaromi keli valdymo organai, asociacijos įstatuose turi būti nustatyta
kiekvieno valdymo organo kompetencija.
4. Už asociacijos nario veiklą valdymo organuose jo nariui gali būti atlyginama.
 5. Kolegialaus valdymo organo nariais gali būti fiziniai asmenys – asociacijos nariai ir
asociacijos narių – juridinių asmenų pasiūlyti fiziniai asmenys. Asociacijos įstatuose gali būti
nustatyti papildomi reikalavimai kolegialaus valdymo organo nariui.
6. Kolegialus valdymo organas gali priimti sprendimus, kai jo posėdyje dalyvauja daugiau kaip
1/2 narių.“
10.4.2. Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatyme (2004 m. kovo 23 d. redakcija),
reglamentuojančiame „juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra politinė partija, steigimą, veiklą,
teises, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ir pertvarkymo ypatumus“, nėra nustatyta specialaus
politinės partijos valdymo organų sudarymo, veiklos, kompetencijos reguliavimo, tačiau 6 straipsnio,
kuriame įtvirtinti reikalavimai politinės partijos steigimo dokumentams, 2 dalyje nustatyta, kad
politinės partijos įstatymuose turi būti nurodyta inter alia: politinės partijos suvažiavimo (susirinkimo,
konferencijos) kompetencija, periodiškumas, sušaukimo bei sprendimų priėmimo tvarka (8 punktas);
politinės partijos kolegialūs valdymo organai, jų kompetencija, rinkimo ir atšaukimo tvarka,
laikotarpis, kuriam kolegialūs valdymo organai gali būti išrinkti, jų sprendimų priėmimo tvarka (9
punktas); politinės partijos vadovo rinkimo ir atšaukimo tvarka, jo kompetencija, laikotarpis, kuriam
vadovas gali būti išrinktas (10 punktas); politinės partijos valdymo organų atskaitomybės
suvažiavimui (susirinkimui, konferencijai) ir jų veiklos kontrolės tvarka (11 punktas).
10.4.3. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymo (2003 m. gruodžio 22 d. redakcija)
2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta fondo sąvoka: „Fondas – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės
atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio pagrindiniai veiklos tikslai – labdaros arba (ir) paramos
bei kitokios pagalbos teikimas Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo (toliau – Labdaros
ir paramos įstatymas) ir šio Įstatymo nustatyta tvarka fiziniams ir juridiniams asmenims mokslo,
kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos
apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse.“
Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fondas turi turėti dalininkų susirinkimą ir valdymo
organą (vienasmenį ar (ir) kolegialų).
Fondo valdymo organų veiklos teisinis reguliavimas įtvirtintas Labdaros ir paramos fondų įstatymo 9
straipsnyje:
„9 straipsnis. Valdymo organai
1. Valdymo organas veikia fondo vardu, esant santykiams su kitais asmenimis, taip pat sudaro
sandorius fondo vardu.
2. Valdymo organas, be Civilinio kodekso 2.82 straipsnyje numatytų funkcijų, priima į darbą ir
iš jo atleidžia darbuotojus, sudaro su jais darbo sutartis, rengia ir pateikia visuotiniam
dalininkų susirinkimui fondo veiklos ataskaitą, skirsto lėšas labdarai ir paramai, tvirtina
turtinių įnašų įvertinimą, analizuoja fondo veiklos rezultatus, pajamų ir išlaidų sąmatas,
revizijų, inventorizacijos ir kitus vertybių apskaitos duomenis, skelbia ar organizuoja viešos
informacijos paskelbimą, organizuoja savanoriškus darbus Vyriausybės nustatyta tvarka,
sprendžia kitus šiame Įstatyme ir fondo įstatuose valdymo organo kompetencijai priskirtus
klausimus. Valdymo organas taip pat priima sprendimus dėl filialų ir atstovybių steigimo bei
jų veiklos nutraukimo ir tvirtina jų nuostatus, jeigu fondo įstatai nenustato kitaip.
3. Jeigu fonde sudaromi keli valdymo organai, fondo įstatuose turi būti atskirai nustatyta
kiekvieno valdymo organo kompetencija.
4. Už veiklą valdymo organuose jo nariui gali būti atlyginama.
5. Kolegialaus valdymo organo nariais gali būti fiziniai asmenys – fondo nariai ir fondo
dalininkų – juridinių asmenų pasiūlyti fiziniai asmenys. Fondo įstatuose gali būti nustatyti
papildomi reikalavimai kolegialaus valdymo organo nariui.
6. Kolegialus valdymo organas gali priimti sprendimus, kai jo posėdyje dalyvauja daugiau kaip
1/2 narių.“
10.5. Apibendrinant minėtą teisinį reguliavimą, susijusį su įvairių formų juridinių asmenų valdymo
struktūra ir valdymo organų kompetencija, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad vadovaujančios pareigos paprastai siejamos su tam tikro valdymo organo 
kompetencija teikti kitiems juridinio asmens darbuotojams privalomus nurodymus arba galimybę
formuoti juridinio asmens ar jo struktūrinės dalies veiklos kryptis.
Prie vadovaujančių asmenų priskirtini tiek vienasmenis juridinio asmens valdymo subjektas –
bendrovės vadovas, įmonės direktorius, prezidentas, tiek juridinio asmens kolegialiam valdymo
organui vadovaujantis asmuo, pavyzdžiui, valdybos pirmininkas.
Tačiau šiame kontekste būtina pabrėžti ir tai, kad, atsižvelgiant į šiuolaikinių juridinių asmenų
steigimo, veiklos formų, valdymo struktūros įvairovę, teisiškai apibrėžti konkrečias vadovaujančias
pareigas būtų itin sudėtinga, be to, tai galėtų sudaryti prielaidas įmonėms manipuliuoti valdymo
struktūra siekiant išvengti atsakomybės. Todėl sąvokos „vadovaujančios pareigos“ aiškinimas
baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams asmenims požiūriu turi būti ne lingvistinis, bet
sisteminis, kai taikoma keletas kriterijų, padedančių kompleksiškai įvertinti konkretaus fizinio asmens
vaidmenį juridinio asmens veikloje, t. y. juridinio asmens valdymo struktūrą, konkretaus asmens
einamas pareigas, tų pareigų aprašymą (pareiginę instrukciją), jo vykdomas funkcijas. Pavyzdžiui, kai
juridinis asmuo yra sudėtingos struktūros įmonė ar organizacija, prie vadovaujančių asmenų gali būti
priskirti ir juridinio asmens skyrių ar padalinių vadovai.
10.6. Kaip minėta, BK 20 straipsnio 2 dalyje nurodytą fizinį asmenį, kuriam padarius nusikalstamą
veiką baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo, be jau aptartojo
„vadovaujančių pareigų“ požymio, apibūdina ir tai, kad toks fizinis asmuo, eidamas vadovaujančias
pareigas juridiniame asmenyje, turi turėti teisę arba atstovauti juridiniam asmeniui, arba priimti
sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
10.6.1. Pažymėtina, jog, atsižvelgiant į tai, kad minėti BK 20 straipsnio 2 dalyje išvardyti
nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai ar interesais padariusio asmens požymiai yra taikomi tik
vadovaujančias pareigas einančiam asmeniui, atstovavimą šiuo atveju reikia suprasti kaip nesutartinį
atstovavimą (t. y. teisė veikti juridinio asmens vardu siejama su atitinkamo fizinio asmens
vadovaujančiomis pareigomis).
10.6.2. Teisė priimti sprendimus juridinio asmens vardu  reiškia teisę spręsti klausimus, susijusius su
juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis. Ši teisė paprastai gali apimti tiek
kompetenciją spręsti juridinio asmens struktūros, personalo klausimus (priimti ir atleisti darbuotojus,
apibrėžti jų funkcijas, nustatyti atlyginimo už darbą, įskaitant darbuotojų skatinimo priemones,
sistemą, skirti drausmines nuobaudas darbuotojams ir pan.), tiek klausimus, susijusius su juridinio
asmens veiklos strategija (pvz., verslo planų sudarymas), tiek finansų valdymo klausimus.  
10.6.3. Teisė kontroliuoti juridinio asmens veiklą, kaip ir kiti požymiai, aiškintina remiantis ir
paminėtomis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis įvairių rūšių juridinių asmenų valdymo
organų kompetenciją. Ši teisė yra susijusi su juridinio asmens vidaus kontrolės sistema, kuria
siekiama užtikrinti juridinio asmens veiklos teisėtumą, rezultatyvumą, veiksmingumą, strateginių
tikslų įgyvendinimą, efektyvų ir teisėtą finansinių išteklių naudojimą ir apskaitą, įsipareigojimų
tretiesiems asmenims laikymąsi bei su visu tuo susijusių rizikos veiksnių valdymą. Taigi
vadovaujančias pareigas einančio asmens vykdoma kontrolė inter alia reiškia teisę prižiūrėti, ar
tinkamai yra vykdoma juridinio asmens veikla, taip pat teisę imtis tam tikrų priemonių, kad veikla
būtų vykdoma tinkamai ir būtų pasiekti maksimalūs veiklos rezultatai. Ši teisė apima ne tik
organizacijos veiklos rezultatų ir finansinių išteklių valdymo kontrolę – ji gali apimti ir, pavyzdžiui,
saugos reikalavimų laikymosi įmonėje kontrolę ir pan.
10.7. BK 20 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta galimybė juridinį asmenį traukti baudžiamojon
atsakomybėn ir už juridinio asmens darbuotojo ar įgalioto atstovo padarytą veiką, jei ji padaryta dėl
vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros ar kontrolės.Pagal BK 20
straipsnio 3 dalį juridinis asmuo gali atsakyti ir už juridinio asmens darbuotojo ar įgalioto atstovo
padarytą nusikalstamą veiką, tačiau tik tuo atveju, jeigu tokia veika padaryta dėl vadovaujančias
pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros ar kontrolės. Skirtingai nei BK 20 straipsnio 2
dalyje vartojama formuluotė „juridinis asmuo atsako“, šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta formuluotė
„juridinis asmuo gali atsakyti“ aiškintina kaip reiškianti, kad teismas, šiuo atveju spręsdamas juridinio
asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi įvertinti vadovaujančias pareigas einančio asmens
nepriežiūros ar kontrolės stokos pobūdį ir įtaką nusikalstamos veikos padarymui: ar vadovaujančias
pareigas einantis asmuo sąmoningai arba netgi piktybiškai nevykdė ar aplaidžiai vykdė jam pavestas
priežiūros ir kontrolės funkcijas, ar tos funkcijos buvo įvykdytos nepakankamai rūpestingai ir ar tai
galėjo lemti (ar net skatinti) nusikalstamos veikos padarymą ir pan.Juridinio asmens darbuotojo
samprata aiškintina remiantis darbo teisinius santykius reguliuojančio Lietuvos Respublikos darbo
kodekso nuostatomis, apibrėžiančiomis darbuotojo sąvoką. Darbo kodekso 15 straipsnyje nustatyta,
kad darbuotojas yra fizinis asmuo, pagal šio kodekso 13 straipsnį turintis darbinį teisnumą ir
veiksnumą, dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimą. Darbo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje
nurodytos būtinosios darbo sutarties sąlygos, dėl kurių šalys privalo sulygti kiekvienoje darbo
sutartyje, t. y. darbuotojo darbovietė (įmonė, įstaiga, organizacija, struktūrinis padalinys ir kt.) ir
darbo funkcijos (tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba tam tikros
pareigos).Vadinasi, taikant BK 20 straipsnio 3 dalį darbuotoju laikytinas asmuo, kurį su juridiniu
asmeniu sieja darbo santykiai, kai yra sulygta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų.Apibrėžiant
atstovavimo teisę taikant BK 20 straipsnio 3 dalį, atsižvelgtina į Civilinio kodekso nuostatas,
reglamentuojančias sutartinio atstovavimo santykius, inter alia įgaliojimo ar prokūros pagrindu.
Civilinio kodekso 2.137 straipsnyje nustatyta:
„2.137 straipsnis. Įgaliojimas
1. Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui
(įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis.
2. Atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių
reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai.“
Civilinio kodekso 2.176 straipsnyje apibrėžta prokūros samprata: „Prokūra  yra  įgaliojimas,  kuriuo
juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo  vardu
ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko)
verslu.“Taip pat paminėtinos ir Civilinio kodekso 2.132 straipsnyje įtvirtintos sandorių sudarymo per
atstovus taisyklės:„2.132 straipsnis. Sandorių sudarymas per atstovus1.  Asmenys  turi  teisę sudaryti
sandorius  per   atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi 
tiktai  asmeniškai,  ir  kitokius  įstatymų   nurodytus sandorius.2. Atstovauti galima sandorio,
įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu.3.  Atstovai gali būti tiek veiksnūs
fiziniai asmenys, tiek ir juridiniai asmenys.4.  Atstovais  nelaikomi asmenys, kurie veikia savo vardu,
nors ir dėl kito asmens interesų (prekybos tarpininkai ir kt.).“Būtent sutartiniais atstovavimo
santykiais, inter alia reguliuojamais paminėtomis Civilinio kodekso nuostatomis, juridinio asmens
atstovo samprata turėtų būti grindžiama ir taikant BK 20 straipsnio 3 dalį.
10.8. Kita juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra nusikalstamos veikos padarymas
individualiai ar juridinio asmens vardu ir juridinio asmens naudai arba jo interesais. Svarbu pažymėti,
kad naudos požymis paprastai yra aiškinamas kaip susijęs su materialinės naudos užtikrinimu, o
interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (ne materialinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą.
Pažymėtina ir tai, kad šis požymis padeda kvalifikuoti veiką ir leidžia nustatyti, kada fizinio asmens
padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio asmens nusikalstama veika, t. y. kai iš
šios veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra
suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais.
11. Taigi pagal BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą juridinis asmuo
baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas esant šioms sąlygoms:
1) padaryta nusikalstama veika patenka į BK specialiojoje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, už
kurias numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, sąrašą;
2) a) nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens vardu arba individualiai veikęs fizinis asmuo, kuris
juridiniame asmenyje eina vadovaujančias pareigas (priklausomai nuo juridinio asmens struktūros,
valdymo tai gali būti tiek vienasmenis juridinio asmens valdymo organas – bendrovės vadovas,
įmonės direktorius, prezidentas, tiek juridinio asmens kolegialiam valdymo organui atstovaujantis
narys, pavyzdžiui, valdybos pirmininkas, tiek skyriaus ar padalinio vadovas) ir turi teisę arba
atstovauti juridiniam asmeniui (tai yra nesutartinis atstovavimas, apimantis teisę veikti juridinio
asmens vardu, kuri yra susijusi su atitinkamo fizinio asmens vadovaujančiomis pareigomis), arba
priimti sprendimus juridinio asmens vardu (tai yra teisė spręsti klausimus, susijusius su juridinio
asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis), arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą (tai yra
teisė prižiūrėti, ar tinkamai yra vykdoma juridinio asmens veikla, taip pat teisė imtis tam tikrų
priemonių, kad veikla būtų vykdoma tinkamai ir būtų pasiekti maksimalūs veiklos rezultatai); b) arba
nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris yra juridinio asmens darbuotojas (asmuo, kurį su
juridiniu asmeniu sieja darbo santykiai) ar įgaliotas atstovas (kai asmenį su juridiniu asmeniu sieja
sutartiniai atstovavimo santykiai, grindžiami įgaliojimu, prokūra ar pan.) ir veika padaryta dėl
vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės;
3) nusikalstama veika padaryta juridinio asmens naudai arba jo interesais (kai iš fizinio asmens
nusikalstamos veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis
asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais), arba tik jo naudai.
12. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamoje BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5
d. redakcija) nuostatoje yra įtvirtinta baudžiamosios atsakomybės taikymo kai kuriems
juridiniams asmenims išimtis. Pagal minėtą BK nuostatą baudžiamoji atsakomybė netaikoma
valstybei, savivaldybėms, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, tarptautinėms
viešosioms organizacijoms.
12.1. Aiškinant šią BK numatytą juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės išimtį, būtina įvertinti
įstatymuose įtvirtintas juridinių asmenų sampratas ir jų rūšis. Kaip minėta, Civilinio kodekso 2.34
straipsnyje yra įtvirtintas juridinių asmenų skirstymas į viešuosius ir privačiuosius (1 dalis); apibrėžta,
kad viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų,
nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus
(valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės
bendruomenės, politinės partijos, labdaros ir paramos fondai ir t. t.) (2 dalis); taip pat apibrėžta
privačių juridinių asmenų sąvoka: tai yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius
interesus (3 dalis). Pagal Civilinio kodekso 2.35 straipsnio 1 dalį valstybė ir savivaldybės yra
juridiniai asmenys.
12.2. Šiame kontekste derėtų aptarti, kaip yra apibrėžiamos BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos
5 d. redakcija) nurodytų subjektų, kuriems netaikoma baudžiamoji atsakomybė, sąvokos.
12.2.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinę valstybės sampratą, savo aktuose ne kartą yra
konstatavęs, kad valstybė yra visos visuomenės organizacija (2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4
d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d.
nutarimai); valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, valdžia apima visą valstybės
teritoriją, jos paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (2003 m.
gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); valstybė, vykdydama savo funkcijas, turi veikti
visos visuomenės interesais (2003 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
12.2.2. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje konstitucinė vietos savivaldos samprata aiškinama kaip
įstatyme numatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių (t. y. teritorinių, arba
vietos, bendruomenių), kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos
piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir
įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje
savivaldybėmis (vietos savivaldybėmis) yra vadinamos valstybės teritorijos administracinių vienetų
bendruomenės – teritorinės bendruomenės, tačiau dėl to, kad savivaldos teisė yra neatsiejama nuo
institucijų, per kurias ši teisė įgyvendinama, ir (arba) joms atskaitingų institucijų organizavimo bei
veiklos, neatsitiktinai Konstitucijoje „savivaldybės“ sąvoka yra vartojama ne tik administracinio
vieneto teritorinės bendruomenės, bet ir savivaldos institucijų ir (arba) joms atskaitingų institucijų
prasme (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d.  nutarimai).
12.2.3. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pabrėžta, kad valstybė savo funkcijas
vykdo per atitinkamų institucijų sistemą; valstybės institucijų sistema apima labai įvairias valstybės
institucijas; „valstybės (valstybinės) institucijos“ sąvoka yra bendrinė, ji apima įvairias valstybės
institucijas, per kurias valstybė vykdo savo funkcijas.
12.2.4. Konstitucinio Teismo aktuose aiškinant konstitucinę savivaldos institucijų sampratą pažymėta,
kad savivaldos teisė yra įgyvendinama per savivaldos institucijas – savivaldybių tarybas; jokios kitos
savivaldos institucijos, išskyrus savivaldybių tarybas, Konstitucijoje nėra nurodytos; sąvoka
„savivaldos institucijos“ išreiškia administracinių vienetų teritorinių bendruomenių atitinkamų
institucijų konstitucinę paskirtį: tai yra institucijos, per kurias įgyvendinama atitinkamų
bendruomenių savivaldos teisė (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d.  nutarimai).
Šiame kontekste pažymėtina, kad savivaldybės (jų institucijos), veikdamos pagal Konstitucijos ir
įstatymų apibrėžtą kompetenciją, vykdydamos viešąjį administravimą ir (arba) teikdamos viešąsias
paslaugas, garantuoja ne tik teritorinės bendruomenės, bet ir visos valstybinės bendruomenės –
pilietinės Tautos viešąjį interesą, kurį pagal savo kompetenciją garantuoja ir valstybės institucijos
(Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Apibendrinant minėtų juridinių asmenų sampratas pažymėtina, kad valstybei, savivaldybėms ir
valstybės bei savivaldybių institucijoms ir įstaigoms būdingas specifinis teisinis statusas: šių subjektų
teisės ir pareigos negali prieštarauti valstybės tikslams ir uždaviniams.
12.2.5. Tarptautinė viešoji organizacija yra tarptautinės teisės subjektas. Tarptautinės viešosios
organizacijos apibrėžiamos kaip nuolatiniai tarpvyriausybinio (tarpvalstybinio) pobūdžio junginiai,
įsteigti tarptautiniu susitarimu tam, kad padėtų spręsti tarptautines problemas, nurodytas jų
steigiamuosiuose dokumentuose, taip pat visapusiškai plėtotų tarptautinį bendradarbiavimą.
Pagrindiniai tokių organizacijų požymiai yra šie: 1) sutartinis tarptautinės organizacijos pagrindas; 2)
organizacijos nariai yra valstybės; 3) tarpvalstybiniai tikslai; 4) tarptautinis teisinis subjektiškumas; 5)
sutikimas su tarptautine teise.
Taigi išvardytieji nurodytus viešuosius juridinius asmenis – valstybę, savivaldybę, valstybės ir
savivaldybių institucijas ir įstaigas, tarptautines viešąsias organizacijas – apibūdinantys požymiai
liudija, kad šie subjektai, palyginti su kitais viešaisiais juridiniais asmenimis, pagal savo teisinę padėtį
ir funkcijas yra specifiniai.
13. Paminėtų Civilinio kodekso ir įstatymų, reglamentuojančių įvairių rūšių ir formų juridinių
asmenų veiklą (Asociacijų įstatymo, Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo ir kt.),
nuostatų turinys atskleidžia, kad viešųjų juridinių asmenų samprata apima ne tik valstybę,
savivaldybes, valstybės ar savivaldybių institucijas ir įstaigas, bet ir kitus juridinius asmenis,
kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus, inter alia valstybės ir savivaldybės įmones,
viešąsias įstaigas, religines bendruomenes ir t. t. Taigi į viešųjų juridinių asmenų kategoriją
patenka ne tik valstybės ar savivaldybių institucijos ir įstaigos, įgyvendinančios valstybės ar
savivaldybių pavestas viešąsias funkcijas, bet ir tie subjektai, kurie vykdo ūkinę veiklą
(valstybės ir savivaldybės įmonės), nevalstybinės viešosios organizacijos (religinės
bendruomenės, viešosios įstaigos, asociacijos, labdaros ir paramos fondai).
Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad prie BK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų juridinių asmenų, kuriems
netaikoma baudžiamoji atsakomybė, priskiriami ne visi viešieji juridiniai asmenys. Šioje BK
nuostatoje yra nurodyti specifiniai juridiniai asmenys – jie iš visos viešųjų juridinių asmenų
kategorijos išskirtini pagal šiuos esminius požymius: jie yra steigiami visuomenei svarbiems tikslams
įgyvendinti (visuomeninės reikšmės funkcijoms vykdyti, viešosioms paslaugoms teikti ir
administruoti) ir paprastai neužsiima ūkine veikla.
14. Minėta, kad pagal BK juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių
padarymą tokiam asmeniui šiame kodekse numatyta atsakomybė. Taigi, atsižvelgiant į tai
paminėtina, už kokias nusikalstamas veikas BK numatyta juridinio asmens baudžiamoji
atsakomybė.
14.1. BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė numatyta už
šias nusikalstamas veikas: neatsargų gyvybės atėmimą pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias
elgesio saugumo taisykles (132 straipsnio 3 dalis), sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, kai
tai padaryta pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles (137 straipsnio 3
dalis), neteisėtą susirašinėjimo, kitokių pranešimų, siuntų ar pokalbių telefonu slaptumo pažeidimą
(166 straipsnis), neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą (167 straipsnis),
neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą (168 straipsnis),
kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę (170 straipsnis),
neteisėtą naudojimąsi energija ir ryšių paslaugomis (179 straipsnis), sukčiavimą (182 straipsnio 1, 2
dalys), turto pasisavinimą (183 straipsnio 1, 2 dalys), turtinės žalos padarymą apgaule (186 straipsnio
1 dalis), turto sunaikinimą ar sugadinimą dėl neatsargumo (188 straipsnio 2 dalis), literatūros, mokslo,
meno ar kitokio kūrinio neteisėtą atgaminimą, neteisėtų kopijų platinimą, gabenimą ar laikymą
(192 straipsnis), informacijos apie autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą sunaikinimą arba
pakeitimą (193 straipsnis), neteisėtą autorių teisių ar gretutinių teisių techninių apsaugos priemonių
pašalinimą (194 straipsnis), pramoninės nuosavybės teisių pažeidimą (195 straipsnis), kompiuterinės
informacijos sunaikinimą ar pakeitimą (196 straipsnis), kompiuterinės programos sunaikinimą ar
pakeitimą (197 straipsnis), kompiuterinės informacijos pasisavinimą ir skleidimą (198 straipsnis),
kontrabandą (199 straipsnis), neteisėtą prekių ar produkcijos neišvežimą iš Lietuvos Respublikos (200
straipsnis), neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla (202 straipsnis),
neteisėtą įmonės stambaus masto veiklą (203 straipsnio 1 dalis), kitos įmonės prekių ar paslaugų
ženklo naudojimą (204 straipsnis), apgaulingą pranešimą apie įmonės veiklą (205 straipsnis), kredito
ar paskolos panaudojimą ne pagal paskirtį (206 straipsnis), kreditinį sukčiavimą (207 straipsnis),
skolininko nesąžiningumą (208 straipsnis), netikrų pinigų ar vertybinių popierių realizavimą (213
straipsnio 3 dalis), nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimą (216 straipsnis), prekybą
vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija (217 straipsnis), manipuliavimą
vertybinių popierių kaina (218 straipsnis), mokesčių nesumokėjimą (219 straipsnis), neteisingų
duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą (220 straipsnis), deklaracijos nepateikimą (221
straipsnis), apgaulingą apskaitos tvarkymą (222 straipsnis), aplaidų apskaitos tvarkymą (223
straipsnis), kyšininkavimą (225 straipsnis), papirkimą (227 straipsnis), šaunamojo ginklo, šaudmenų,
sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo taisyklių pažeidimą (255 straipsnis), teisėto
disponavimo radioaktyviosiomis medžiagomis taisyklių pažeidimą (257 straipsnis), teisėto
disponavimo narkotinėmis, psichotropinėmis, stipriai veikiančiomis ar nuodingosiomis medžiagomis
taisyklių pažeidimą (268 straipsnis), aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių
pažeidimą (270 straipsnis), saugomų teritorijų ar saugomų gamtos objektų sunaikinimą ar
suniokojimą (271 straipsnis), neteisėtą miško kirtimą (273 straipsnis), neteisėtą farmacinę veiklą (275
straipsnis), kenksmingų žmogaus sveikatai ar gyvybei produktų gamybą arba prekybą jais (276
straipsnis), kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklių pažeidimą (277 straipsnis),
neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną (292 straipsnis), Lietuvos Respublikos piliečių
kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba palikti be pagalbos organizavimą (293 straipsnis),
dokumento suklastojimą ar suklastoto dokumento panaudojimą arba realizavimą (300 straipsnis),
antspaudo, spaudo ar blanko suklastojimą (301 straipsnis), antspaudo, spaudo ar dokumento
pagrobimą arba pagrobtojo panaudojimą (302 straipsnis), antspaudo, spaudo ar dokumento
sunaikinimą arba paslėpimą (303 straipsnis), melagingos informacijos pateikimą siekiant įgyti
dokumentą (304 straipsnis), matavimo priemonių išleidimą į apyvartą, jų panaudojimą be valstybinės
metrologinės kontrolės ar jų parametrų pakeitimą (305 straipsnis), valstybinio kontrolinio prabavimo
ženklo įspaudo pagrobimą, suklastojimą, realizavimą ar netikro įspaudo panaudojimą (306 straipsnis).
14.2. Seimas 2003 m. balandžio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto
2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, 4, 7, 9, 23, 25, 37, 39, 44, 46, 47, 48, 51, 61, 62, 65,
67, 74, 75, 90, 92, 95, 97, 102, 105, 118, 119, 143, 175, 178, 186, 187, 188, 189, 199, 202, 212, 213,
215, 227, 249, 250, 251, 257, 260, 263, 272, 281, 291 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso
papildymo 39-1 ir 306-1 straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Šiuo
įstatymu inter alia juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta ir už šias nusikalstamas
veikas: nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą arba realizavimą (189 straipsnio 1, 2 dalys), teroro aktą
(250 straipsnis). Be to, minėtu įstatymu BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo papildytas 306-1
straipsniu (transporto priemonės identifikavimo numerių suklastojimas, neteisėtas sunaikinimas ar
pakeitimas), kuriame numatyta ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė.
14.3. 2004 m. sausio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 13, 162, 191,
196, 197, 203, 206, 216, 219, 221, 309 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 198-
1 ir 198-2 straipsniais įstatymas, kuris įsigaliojo 2004 m. vasario 14 d. Šiuo įstatymu juridinių asmenų
baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta ir už šias nusikalstamas veikas: vaiko išnaudojimą
pornografijai (162 straipsnis), autorystės pasisavinimą (191 straipsnis), disponavimą pornografinio
turinio dalykais (309 straipsnis). Be to, BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo papildytas šiais
straipsniais, numatančiais ir juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę: 198-1 straipsniu (neteisėtas
prisijungimas prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo), 198-2 straipsniu (neteisėtas disponavimas
įrenginiais, kompiuterinėmis programomis, slaptažodžiais, prisijungimo kodais ir kitokiais
duomenimis, skirtais nusikaltimams daryti).
14.4. Seimo 2004 m. liepos 5 d. priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20, 42, 63, 67,
68, 72, 75, 77, 82, 90, 91, 92, 95, 97, 128, 144, 148, 150, 178, 182, 194, 195, 201, 204, 205, 210, 211,
212, 220, 221, 222, 223, 230, 236, 246, 248, 260, 263, 287, 306 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei
kodekso papildymo 228-1 straipsniu įstatymo, kuris įsigaliojo 2004 m. liepos 13 d., 17 straipsniu
juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta ir už žmogaus veiksmų laisvės varžymą
(148 straipsnis).
14.5. 2004 m. spalio 28 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXVI
skyriaus pavadinimo pakeitimo ir kodekso papildymo 253-1 straipsniu įstatymas, kuris įsigaliojo 2004
m. lapkričio 16 d. Šiuo įstatymu BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo papildytas 253-1
straipsniu „Neteisėtas tarpininkavimas dėl karinės įrangos perdavimo“, kuriame už šią nusikalstamą
veiką numatyta ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė. 14.6. 2004 m. lapkričio 11 d. buvo
priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 250-1 straipsniu įstatymas, kuris
įsigaliojo 2004 m. lapkričio 26 d. Šiuo įstatymu BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo papildytas
250-1 straipsniu „Terorizmo kurstymas“, kuriame už šią nusikalstamą veiką numatyta ir juridinių
asmenų baudžiamoji atsakomybė. 14.7. Seimas 2005 m. birželio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 48, 60, 145, 147, 157, 212, 213, 214, 215, 226, 249, 251, 252, 256, 267, 270,
272, 274, 280 straipsnių ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 147-1, 199-1, 199-
2, 267-1, 270-1, 308-1 straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 m. birželio 30 d. Šiuo įstatymu BK
(2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo inter alia papildytas šiais straipsniais, kuriuose taip pat
numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė: 147-1 straipsniu (išnaudojimas priverstiniam
darbui), 199-1 straipsniu (muitinės apgaulė), 199-2 straipsniu (neteisėtas disponavimas akcizais
apmokestinamomis prekėmis), 267-1 straipsniu (biologinio ginklo kūrimas ar neteisėtas disponavimas
juo), 270-1 straipsniu (neteisėta prekyba ozono sluoksnį ardančiomis medžiagomis), 308-1 straipsniu
(draudžiami biocheminiai tyrimai su žmogumi ar žmogaus embrionu). Taip pat šiuo įstatymu
nusikaltimams, už kuriuos numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, priskirtos šios
nusikalstamos veikos: grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus
terorizavimas (145 straipsnis), prekyba žmonėmis (147 straipsnis), vaiko pirkimas ar pardavimas (157
straipsnis), netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimas, laikymas arba realizavimas (213
straipsnis), tarpininko kyšininkavimas (226 straipsnis), nusikalstamas susivienijimas (249 straipsnis),
orlaivio, laivo arba stacionarios platformos kontinentiniame šelfe užgrobimas (251 straipsnis),
žmogaus pagrobimas įkaitu (252 straipsnis), neteisėtas disponavimas branduolinėmis ar
radioaktyviosiomis medžiagomis arba kitais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais (256 straipsnis),
neteisėtas disponavimas stipriai veikiančiomis ar nuodingosiomis medžiagomis (267 straipsnis),
neteisėtas medžiojimas ar žvejojimas arba kitoks laukinės gyvūnijos išteklių naudojimas (272
straipsnis), neteisėtas saugomų laukinių augalų, grybų ar jų dalių rinkimas, naikinimas, realizavimas
ar kitoks disponavimas jais (274 straipsnis), transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių
sugadinimas (280 straipsnis).14.8. 2006 m. sausio 20 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 300, 302 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 302-1 straipsniu įstatymas,
kuris įsigaliojo 2006 m. vasario 11 d. Šiuo įstatymu BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo
papildytas 302-1 straipsniu „Įrangos antspaudams, spaudams, dokumentams ar griežtos atskaitomybės
blankams klastoti gaminimas, laikymas, gabenimas, siuntimas ar realizavimas“, kuriame už šią
nusikalstamą veiką numatyta ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė. 14.9. Seimo 2006 m.
birželio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149, 150, 151, 162, 260, 265, 266,
307, 308, 309 straipsnių ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 151-1 straipsniu
įstatymu, kuris įsigaliojo 2006 m. liepos 14 d., BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo papildytas
151-1 straipsniu „Lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio
apsisprendimo laisvę ir (ar)neliečiamumą“, kuriame už šią nusikalstamą veiką numatyta ir juridinių
asmenų baudžiamoji atsakomybė. Taip pat šiuo įstatymu nusikaltimams, už kuriuos numatyta
juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, priskirtos ir šios nusikalstamos veikos: nepilnamečio ar
mažamečio asmens išžaginimas (149 straipsnio 3, 4 dalys), nepilnamečio ar mažamečio asmens
seksualinis prievartavimas (150 straipsnio 3, 4 dalys), nepilnamečio asmens privertimas lytiškai
santykiauti (151 straipsnio 2 dalis), neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis
medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar
psichotropinių medžiagų kiekiu (260 straipsnis), neteisėtas aguonų ar kanapių auginimas (265
straipsnis), neteisėtas disponavimas pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų
pirmtakais (prekursoriais) (266 straipsnis), pelnymasis iš kito asmens prostitucijos (307 straipsnis),
įtraukimas į prostituciją (308 straipsnis).14.10. 2007 m. birželio 28 d. buvo priimtas Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 38, 47, 63, 66, 70, 75, 82, 93, 129, 166, 167, 172, 178, 180, 181,
182, 183, 184, 185, 189, 194, 196, 197, 198, 198-1, 198-2, 199, 202, 213, 214, 215, 225, 227, 228,
231, 233, 235, 252, 256, 257, 262, 284, 285, 312 straipsnių, priedo pakeitimo ir papildymo, XXVI,
XXX skyrių pavadinimų pakeitimo ir kodekso papildymo 256-1, 257-1 straipsniais įstatymas, kuris
įsigaliojo 2007 m. liepos 21 d. Šiuo įstatymu inter alia BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo
numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė už šias nusikalstamas veikas: turto iššvaistymą
(184 straipsnio 1, 2 dalys), netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimą, tikros elektroninės
priemonės klastojimą ar neteisėtą disponavimą elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis
(214 straipsnis), neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimą
(215 straipsnis), piktnaudžiavimą (228 straipsnis), trukdymą teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo
pareigūno, advokato ar antstolio veiklai (231 straipsnis), poveikį liudytojui, nukentėjusiam asmeniui,
ekspertui, specialistui ar vertėjui (233 straipsnis). Be to, BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) buvo
papildytas šiais straipsniais, kuriuose numatyta ir juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė: 256-1
straipsniu (grasinimas panaudoti ar kitaip paveikti arba neteisėtai įgyti branduolines ar
radioaktyviąsias medžiagas arba kitus jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius), 257-1 straipsniu
(įrenginių sprogstamosioms medžiagoms, sprogmenims ar radioaktyviosioms medžiagoms gaminti
gaminimas arba jų gamybos technologijų ar instrukcijų rengimas ar platinimas). 14.11. Taigi, kaip
rodo teisinis reguliavimas, įtvirtinantis juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę už konkrečias
nusikalstamas veikas, įstatymų leidėjas plėtė nusikalstamų veikų, už kurias baudžiamojon
atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo, sąrašą. Toks sąrašo plėtimas buvo susijęs inter alia su
įstatymų leidėjo siekiu BK nuostatas suderinti su iš tarptautinių dokumentų, inter alia ES teisės,
kylančiais reikalavimais. Tačiau pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas pirmiau
nurodytuose BK straipsniuose, nėra šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo dalykas.
15. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama BK 43 straipsnio 4 dalies atitiktis
Konstitucijai. Ši BK nuostata aiškintina remiantis sistemine ginčijamos nuostatos analize kitų
BK nuostatų, inter alia BK 43 straipsnio 1 dalies, 47 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28
d. redakcija), kontekste.
15.1. BK 43 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad BK specialiosios dalies straipsnių
sankcijose nenurodomos juridiniams asmenims skiriamos bausmės, jas teismas parenka iš BK
43 straipsnio 1 dalyje nustatyto sąrašo, kuriame numatytos šios bausmės: bauda, juridinio asmens
veiklos apribojimas, juridinio asmens likvidavimas. Taigi pagal ginčijamą teisinį reguliavimą teismas,
skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, turi parinkti vieną iš BK 43 straipsnio 1 dalyje nurodytų
bausmių. Jei yra parenkama bauda, ji skiriama vadovaujantis BK 47 straipsnio 4 dalimi (2007 m.
birželio 28 d. redakcija), kurioje nustatytas juridiniam asmeniui skiriamos baudos dydis – iki 50 000
MGL. Pažymėtina, kad BK nėra įtvirtinta specialių taisyklių, kuriomis vadovaudamasis teismas turėtų
nustatyti konkrečiu atveju juridiniam asmeniui skiriamos baudos dydį, ne didesnį už nurodytąjį.
15.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad būtent juridinio asmens, kaip teisinių
santykių, inter alia baudžiamųjų teisinių santykių, kartu ir baudžiamosios atsakomybės, subjekto,
specifiškumas lemia ir tai, kad jam nustatyta bausmių sistema skiriasi nuo nustatytosios fiziniam
asmeniui. Tos bausmės, kurios taikomos fiziniam asmeniui, kaip antai: laisvės apribojimas, laisvės
atėmimas, viešieji darbai, teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas, objektyviai negali būti skiriamos
juridiniam asmeniui. Kita vertus, kai kurios juridiniam asmeniui numatytos bausmės, pavyzdžiui,
likvidavimas, negali būti skiriamos fiziniam asmeniui.
15.3. Nei BK 43 straipsnyje, kuriame numatytos juridiniam asmeniui skiriamų bausmių rūšys, nei 47
straipsnyje, reglamentuojančiame baudos skyrimo taisykles, nei 52 ir 53 straipsniuose, kuriuose
nustatytos atitinkamai juridinio asmens veiklos apribojimo ir likvidavimo bausmių taikymo taisyklės,
nėra numatyta, pagal kokius kriterijus juridiniam asmeniui turi būti skiriama tam tikra bausmė ir
nustatomas tos bausmės dydis (jei skiriama bauda) ar terminas ir apimtis (jei skiriamas veiklos
apribojimas). Tačiau tai nereiškia, kad minėtuose BK straipsniuose nustatytas teisinis reguliavimas
gali būti aiškinamas taip, jog teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, negali vadovautis
kitomis BK normomis ir jame įtvirtintais principais, inter alia BK 54 straipsnyje numatytais
bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį,
veikos motyvus, tikslus ir kt.). Taigi BK 43 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra užkertamas
kelias teismui atsižvelgti į šiame kodekse įtvirtintus bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, inter
aliabausmių individualizavimo, bausmių subendrinimo taisykles ir kt.
16. Kalbant apie baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams asmenims reguliavimą
paminėtinos ir kai kurios baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės normos.
16.1. Baudžiamojo proceso kodekso 388 straipsnyje nustatyta:
„1. Trauktino baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens atstovu gali būti juridinio asmens vadovas
ar darbuotojas arba advokatas, juridinio asmens įgaliotas būti atstovu procese.2. Kai pateikiamas
įgaliojimas būti atstovu procese, ikiteisminio tyrimo pareigūnas priima nutarimą pripažinti asmenį
juridinio asmens atstovu.3. Jeigu juridinis asmuo paskiria atstovu netinkamą asmenį arba visai atstovo
nepaskiria, ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi teisę nutarimu paskirti juridinio asmens atstovą.4.
Juridinio asmens atstovas procese naudojasi visomis teisėmis, kurias šis Kodeksas suteikia
įtariamajam ir kaltinamajam, taip pat atlieka šių proceso dalyvių pareigas.“16.2. Bausmių vykdymo
kodekso VI skyriuje įtvirtintas juridinio asmens veiklos apribojimo bei juridinio asmens likvidavimo
bausmių vykdymo tvarkos ir sąlygų teisinis reguliavimas. Šio kodekso 27 straipsnyje nustatyta:
„27 straipsnis. Juridinio asmens veiklos apribojimo bausmės vykdymas
1. Antstolis per septynias darbo dienas nuo nuosprendžio nuorašo gavimo dienos išsiunčia
juridiniam asmeniui raginimą įvykdyti nuosprendį gera valia. Raginime nurodoma, kokia
juridinio asmens veikla turi būti nutraukta arba koks juridinio asmens padalinys turi būti
uždarytas, ir nustatomas terminas, per kurį juridinis asmuo privalo tai padaryti.
2. Juridinis asmuo, atlikęs raginime nurodytus veiksmus, apie tai raštu praneša antstoliui.
Antstolis, patikrinęs juridinio asmens atliktus veiksmus, privalo surašyti nuosprendžio
vykdymo aktą. Šio akto formą nustato Teisingumo ministerija.
3. Jei juridinis asmuo dėl objektyvių priežasčių negali per nustatytą terminą atlikti raginime
nurodytų veiksmų, antstolis turi teisę juridinio asmens motyvuotu prašymu nustatytą terminą
pratęsti. Patvarkymas nepratęsti raginime nustatyto termino gali būti skundžiamas antstolio
veiklos teritorijos apylinkės teismui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
4. Jei juridinis asmuo per nustatytą terminą neįvykdo raginime nurodytų veiksmų, antstolis arba
jo paskirtas asmuo atlieka nuosprendžiui vykdyti būtinus veiksmus.
5. Antstolis visą bausmės vykdymo laikotarpį pats arba per paskirtą asmenį kontroliuoja, kaip
juridinis asmuo laikosi nuosprendyje nustatytų veiklos apribojimų.“
Bausmių vykdymo kodekso 28 straipsnyje įtvirtinta juridinio asmens likvidavimo tvarka. Jame
nustatyta:
„28 straipsnis. Juridinio asmens likvidavimo bausmės vykdymas
1. Antstolis per septynias darbo dienas nuo nuosprendžio nuorašo gavimo dienos išsiunčia
juridiniam asmeniui raginimą per nuosprendyje nustatytą terminą nutraukti visą ūkinę,
komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius, taip pat
atlikti kitas likvidavimo procedūras ir juridinį asmenį išregistruoti iš juridinių asmenų
registro. Be to, raginime nurodomas terminas, per kurį turi būti paskirtas juridinio asmens
likvidatorius ir parengtas, jei taip nusprendžia antstolis, juridinio asmens likvidavimo
vykdymo planas.
2. Jei juridinio asmens organas per nustatytą terminą likvidatoriaus nepaskiria, likvidatoriumi ne
vėliau kaip per dešimt darbo dienų antstolio patvarkymu skiriamas antstolis arba kitas
likvidatoriui keliamus reikalavimus atitinkantis asmuo.
3. Juridinio asmens organo bei likvidatoriaus veiksmus vykdant juridinio asmens likvidavimą
nustato Civilinis kodeksas ir kiti teisės aktai. Apie juridinio asmens likvidavimą pagal teismo
nuosprendį likvidatorius paskelbia viešai vieną kartą ir praneša raštu visiems kreditoriams.
4. Jei juridinio asmens organas arba likvidatorius dėl objektyvių priežasčių negali per
nuosprendyje nustatytą terminą juridinio asmens likviduoti, antstolio veiklos teritorijos
apylinkės teismas, gavęs juridinio asmens arba likvidatoriaus motyvuotą prašymą ir antstolio
išvadą, turi teisę nustatytą terminą pratęsti.“
III1. Pažymėtina, kad juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė nėra baudžiamosios teisės novela.
Juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė numatyta daugelio Europos valstybių baudžiamuosiuose
įstatymuose, pavyzdžiui, Suomijos baudžiamajame kodekse, Prancūzijos baudžiamajame kodekse,
Kroatijos juridinių asmenų atsakomybės už kriminalinius pažeidimus įstatyme, Airijos korupcijos
prevencijos akte, Portugalijos, Belgijos baudžiamuosiuose įstatymuose.  2. Minėta, kad juridinio
asmens baudžiamosios atsakomybės įtvirtinimas BK yra susijęs inter alia su įstatymų leidėjo siekiu
BK nuostatas suderinti su iš tarptautinių dokumentų, inter alia ES teisės, kylančiais reikalavimais.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos tokios tarptautinių dokumentų nuostatos:
– 1999 m. gruodžio 9 d. pasirašytos Tarptautinės konvencijos dėl kovos su terorizmo finansavimu
(Seimo ratifikuota 2002 m. gruodžio 3 d. įstatymu Nr. IX-1216) 5 straipsnyje nustatyta: kiekviena
valstybė, šios konvencijos šalis, pagal savo vidaus teisės principus imasi būtinų priemonių, kad jos
teritorijoje esantis arba pagal jos įstatymus įsteigtas juridinis subjektas būtų patrauktas atsakomybėn,
jeigu už jo valdymą ar kontrolę atsakingas asmuo, eidamas tas pareigas, padarė nusikaltimą; tokia
atsakomybė gali būti baudžiamoji, civilinė arba administracinė (1 dalis); tokia atsakomybė kyla
nepaisant nusikaltimus padariusių fizinių asmenų baudžiamosios atsakomybės (2 dalis); kiekviena
valstybė, šios konvencijos šalis, visų pirma garantuoja, kad atsakingiems pagal pirmiau minėtą 1 dalį
juridiniams subjektams gali būti paskirtos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios,
civilinės arba administracinės sankcijos; tokios sankcijos gali būti ir piniginės (3 dalis);
– 2000 m. gruodžio 13 d. Palerme pasirašytos Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį
organizuotą nusikalstamumą (Seimo ratifikuota 2002 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. IX-794) 10
straipsnyje įtvirtintos su juridinių asmenų atsakomybe susijusios nuostatos iš esmės analogiškos
įtvirtintosioms 1999 m. gruodžio 9 d. Tarptautinės konvencijos dėl kovos su terorizmo finansavimu 5
straipsnyje;
– Europos Tarybos valstybių narių ir kitų valstybių 1999 m. sausio 27 d. Strasbūre pasirašytos
Baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos (Seimo ratifikuota 2002 m. sausio 25 d. įstatymu Nr.
IX-736) 18 straipsnyje „Juridinio asmens atsakomybė“ nustatyta: kiekviena šalis priima reikiamus
teisės aktus ir imasi kitų būtinų priemonių, kad užtikrintų galimybę patraukti atsakomybėn juridinius
asmenis už pagal šią konvenciją nustatytus aktyviojo kyšininkavimo, prekybos poveikio ir pinigų
plovimo baudžiamuosius nusikaltimus, kuriuos jų naudai įvykdo fizinis asmuo, veikdamas
individualiai arba kaip juridinio asmens organo dalis, juridiniame asmenyje užimantis vadovaujančią
padėtį, pagrįstą juridinio asmens atstovavimo teise arba įgaliojimu priimti sprendimus juridinio
asmens vardu, arba įgaliojimu kontroliuoti juridinį asmenį; taip pat už fizinio asmens
bendrininkavimą vykdant pirmiau minėtus nusikaltimus arba jų kurstymą (1 dalis); išskyrus šio
straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus, kiekviena šalis imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų
galimybę patraukti atsakomybėn juridinį asmenį tada, kai dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodyto fizinio
asmens priežiūros ar kontrolės trūkumo juridiniam asmeniui pavaldus fizinis asmuo galėjo įvykdyti to
juridinio asmens naudai šio straipsnio 1 dalyje minimus baudžiamuosius nusikaltimus (2 dalis);
juridinių asmenų atsakomybė apima ir fizinių asmenų, kurie yra šio straipsnio 1, 2 dalyse minimų
baudžiamųjų nusikaltimų vykdytojai, kurstytojai ar bendrininkai, baudžiamąjį persekiojimą (3 dalis);
– Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1988 m. spalio 20 d. rekomendacijos Nr. R(88)18 valstybėms
narėms dėl juridinių asmenų atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas vykdant savo veiklą
priedo I skyriaus „Atsakomybė“ 3 punkto a pastraipoje valstybėms narėms yra rekomenduojama
taikyti juridiniams asmenims baudžiamąją atsakomybę ir sankcijas atsižvelgiant į padaryto pažeidimo
pobūdį, įmonės kaltės laipsnį, visuomenei atsiradusius padarinius ir būtiną prevenciją;
– Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2000 m. gegužės 19 d. rekomendacijos Nr. R(2000)11
valstybėms narėms dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais VI skirsnyje
„Baudžiamoji teisė ir teisinis bendradarbiavimas“, be būtinybės įvesti naujas arba sugriežtinti esamas
baudžiamąsias sankcijas, kuriose nustatomos griežtos bausmės, proporcingos nusikaltimo sunkumui,
tarp jų laisvės atėmimas (43 punktas), inter alia nurodyta, kad turi būti parengtos taisyklės,
numatančios juridinių asmenų atsakomybę, derinamą su specialiomis sankcijomis (46 punktas);
– Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2001 m. rugsėjo 19 d. rekomendacijos Nr. R(2001)11
valstybėms narėms dėl pagrindinių kovos su organizuotu nusikalstamumu principų III priedo
12 punkte nurodyta, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad juridiniai asmenys galėtų būti traukiami
atsakomybėn už jų vardu padarytus nusikaltimus, susijusius su organizuotu nusikalstamumu;
–  1995 m. liepos 26 d. Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, parengtos
vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu (Seimo ratifikuota 2004 m. vasario 12 d.
įstatymu Nr. IX-2021), Antrojo protokolo 3 straipsnyje nustatyta: kiekviena valstybė narė imasi
būtinų priemonių užtikrinti, kad juridiniai asmenys galėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn
už sukčiavimą, aktyviąją korupciją ir pinigų plovimą, kuriuos jų naudai padarė bet kuris asmuo,
veikęs individualiai ar kaip juridinio asmens organo dalis, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas
juridiniame asmenyje, turėjo įgaliojimus atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus
juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą, taip pat už dalyvavimą tose
sukčiavimo, aktyviosios korupcijos ar pinigų plovimo veikose arba pasikėsinime sukčiauti kaip
bendrininkams ar kurstytojams (1 dalis); be šio straipsnio 1 dalyje jau nustatytų veikų, kiekviena
valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad juridinis asmuo galėtų būti traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens
nepakankamos priežiūros ar kontrolės sukčiavimo arba aktyviosios korupcijos, arba pinigų plovimo
veikas to juridinio asmens naudai galėjo padaryti jam pavaldus asmuo (2 dalis); juridinio asmens
baudžiamoji atsakomybė pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis nekliudo traukti baudžiamojon atsakomybėn
fizinių asmenų, kurie padarė, kurstė ar padėjo padaryti sukčiavimo, aktyviosios korupcijos ar pinigų
plovimo veikas (3 dalis).
Pažymėtina, kad šios konvencijos Antrojo protokolo preambulėje Europos Sąjungos valstybės
narės inter alia pažymėjo, jog šį protokolą pasirašo „žinodamos, kad Europos Bendrijų finansiniams
interesams gali pakenkti ar kelti grėsmę juridinių asmenų vardu padarytos ir su pinigų plovimu
susijusios veikos“, ir „įsitikinusios, kad ten, kur reikia, būtina keisti nacionalinę teisę, kad būtų galima
juridinius asmenis traukti baudžiamojon atsakomybėn už jų naudai padarytas sukčiavimo ar
aktyviosios korupcijos ir pinigų plovimo veikas, kenkiančias ar galinčias pakenkti Europos Bendrijų
finansiniams interesams“.
Paminėtinas ir šios konvencijos Antrojo protokolo 1 straipsnio d punkte pateiktas sąvokos „juridinis
asmuo“ apibrėžimas: „juridinis asmuo“ – bet kuris subjektas, turintis tokį statusą pagal taikytiną
nacionalinę teisę, išskyrus valstybes ar kitas valstybės institucijas, vykdančias valstybės funkcijas, bei
tarptautines viešąsias organizacijas“;
– 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos
apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui 39 straipsnyje,
reguliuojančiame sankcijas, nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems taikoma ši direktyva,
atsakytų už nusižengimus pagal šią direktyvą priimtiems nacionaliniams teisės aktams. Sankcijos turi
būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.
2. Nenusižengdamos valstybių narių teisei taikyti baudžiamąsias sankcijas, valstybės narės pagal
savo nacionalinę teisę užtikrina, kad nesilaikant nuostatų, priimtų įgyvendinant šią direktyvą,
kredito ir finansų įstaigoms būtų galima taikyti atitinkamas administracines priemones arba
administracines sankcijas. Valstybės narės užtikrina, kad šios priemonės ir sankcijos būtų
veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.
3. Juridinių asmenų atžvilgiu valstybės narės užtikrina, kad juos būtų galima traukti
atsakomybėn bent už 1 dalyje minimus pažeidimus, kuriuos juridinio asmens naudai padarė
bet koks asmuo, veikdamas tiek individualiai, tiek kaip juridinio asmens organo dalis, tame
juridiniame asmenyje turinti vadovaujančią poziciją, kurios pagrindas:
4. a) įgaliojimas atstovauti juridiniam asmeniui arba
5. b) įgaliojimas priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba
6. c) įgaliojimas vykdyti kontrolę juridinio asmens viduje.
7. Be 3 dalyje numatytų atvejų, valstybės narės užtikrina, kad juridinius asmenis būtų galima
traukti atsakomybėn, jei 3 dalyje nurodyto asmens nepakankama priežiūra arba kontrolė
suteikė galimybę to juridinio asmens pavaldžiam asmeniui įvykdyti 1 dalyje numatytą
pažeidimą juridinio asmens naudai.“;
– 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių,
taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 9 straipsnyje nustatyta,
kad kiekviena valstybė narė nustato sankcijas, taikytinas tais atvejais, kai pažeidžiamos šio
reglamento nuostatos; šios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.
Šio reglamento 10 straipsnyje nustatyta, kad reglamentas inter alia taikomas bet kuriam juridiniam
asmeniui, grupei ar susivienijimui, įregistruotiems arba įsteigtiems pagal valstybės narės teisę (4
punktas); bet kuriam juridiniam asmeniui, grupei ar susivienijimui, turintiems verslo reikalų
Bendrijoje (5 punktas);
– 2003 m. gruodžio 22 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2004/68/TVR dėl kovos su seksualiniu vaikų
išnaudojimu ir vaikų pornografija preambulės 10 punkte pažymėta, kad „specifiniai kovos prieš
seksualinį vaikų išnaudojimą bruožai turi paskatinti valstybes nares savo nacionalinėje teisėje
nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas. Tokios sankcijos taip pat turi būti
pritaikytos juridinių asmenų vykdomai veiklai“.
Šio sprendimo 6 straipsnyje, reglamentuojančiame juridinių asmenų atsakomybę, inter alianustatyta,
jog kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad juridiniai asmenys galėtų būti
traukiami atsakomybėn už 2, 3, 4 straipsniuose nurodytus nusikaltimus, kuriuos jų naudai įvykdo bet
kuris asmuo, veikęs atskirai arba kaip tokio juridinio asmens struktūros narys, einantis tame
juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas, remiantis tuo, kad turi teisę atstovauti juridiniam
asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu arba vykdyti kontrolę tame juridiniame
asmenyje.
Šio sprendimo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame sankcijas, nustatyta:
„1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad juridiniam asmeniui, patrauktam
atsakomybėn pagal 6 straipsnio 1 dalį, būtų skiriamos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios
sankcijos, įskaitant baudžiamąsias arba ne baudžiamojo pobūdžio baudas, arba kitos sankcijos,
pavyzdžiui:
1. a) atimta teisė gauti viešąsias išmokas ar viešąją pagalbą;
2. b) laikinai arba visam laikui atimta teisė verstis komercine veikla;
3. c) skiriama teisminė priežiūra;
4. d) teismo nutartimi skiriamas likvidavimas;
5. e) laikinai arba visam laikui uždaromi padaliniai, kurie buvo panaudoti nusikaltimui įvykdyti.
6. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad juridiniam asmeniui,
patrauktam atsakomybėn pagal 6 straipsnio 2 dalį, būtų skiriamos veiksmingos, proporcingos
ir atgrasančios sankcijos ar priemonės.“;
– 2005 m. liepos 12 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2005/667/TVR dėl baudžiamosios teisės
sistemos stiprinimo įgyvendinant teršimui iš laivų taikomą teisę preambulės 6 punkte pažymėta, kad,
„atsižvelgiant į srities specifiškumą, turėtų būti nustatytos bendros juridiniams asmenims taikomos
sankcijos“.
Šio sprendimo 5 straipsnyje nustatyta juridinių asmenų atsakomybė už  sprendimo 2, 3 straipsniuose
nurodytas veikas.
Šio sprendimo 6 straipsnio, reglamentuojančio sankcijas, 1 dalyje nustatyta:
„1. Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad pagal 5 straipsnio 1 dalį patrauktas
atsakomybėn juridinis asmuo būtų baudžiamas veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis
sankcijomis. Sankcijos:
1. a) apima baudžiamojo ar ne baudžiamojo pobūdžio baudas, bent bylose, kai juridinis asmuo
yra patrauktas atsakomybėn už 2 straipsnyje nurodytas veikas, kurių:
2. i) maksimalus dydis yra ne mažesnis nei 150 000–300 000 EUR;
3. ii) maksimalus dydis yra ne mažesnis nei 750 000–1 500 000 EUR bylose dėl sunkiausių
nusikaltimų, įskaitant bent 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytas tyčia padarytas veikas;
4. b) visose bylose gali apimti kitokias, nei baudos, sankcijas, pavyzdžiui:
5. i) teisės į valstybės teikiamas lengvatas arba pagalbą atėmimą;
6. ii) teisės užsiimti komercine veikla atėmimą laikinai arba visam laikui;
iii) teisminės priežiūros paskyrimą;
1. iv) teismo nutartį dėl likvidavimo;
2. v) įpareigojimą imtis konkrečių priemonių siekiant panaikinti veikos, dėl kurios juridinis
asmuo buvo patrauktas atsakomybėn, padarinius.“
3. Apibendrinant minėtuose tarptautinės teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį su
atsakomybės juridiniams asmenims už nusikalstamą pobūdį turinčias veikas nustatymu,
pažymėtina, kad valstybės yra įpareigojamos arba joms rekomenduojama (atsižvelgiant į
teisės akto privalomumą) už neteisėtas, nusikalstamo pobūdžio veikas juridiniams asmenims
nustatyti tokias poveikio priemones, kurios būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.
Taigi, viena vertus, valstybėms yra paliekama tam tikra laisvė nustatyti atsakomybės rūšį ir
taikymo sąlygas juridiniams asmenims atsižvelgiant į nacionalinės teisės specifiką. Kita
vertus, pagrindinis reikalavimas valstybėms nustatant atsakomybę ir poveikio priemones,
taikytinas juridiniams asmenims, yra tas, kad tokios priemonės turi būti proporcingos
padarytiems pažeidimams. Kitaip tariant, valstybės, nustatydamos atsakomybę juridiniams
asmenims už neteisėtas veikas, turėtų įvertinti, ar tos neteisėtos veikos pagal nacionalinę teisę
yra laikomos kriminaliniais nusikaltimais, ar jos pripažįstamos kitokio pobūdžio
nusižengimais (civiliniais deliktais, administraciniais pažeidimais ar pan.), ir, atsižvelgdamos
į tai, taikyti atitinkamas nacionalinėje teisėje už tas veikas numatytą atsakomybę ir sankcijas.
4. Pažymėtina ir tai, kad kai kuriuose tarptautinės teisės aktuose yra ne tik įtvirtinti bendrieji
atsakomybės nustatymo juridiniams asmenims už nusikalstamo pobūdžio veikas reikalavimai
ir principai, bet ir reglamentuojamos tos atsakomybės taikymo sąlygos.
Antai jau minėtos Europos Tarybos valstybių narių ir kitų valstybių 1999 m. sausio 27 d. Strasbūre
pasirašytos Baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos 18 straipsnyje yra numatyta, kad už
aktyviojo kyšininkavimo, prekybos poveikio ir pinigų plovimo baudžiamuosius nusikaltimus
juridiniams asmenims taikoma atsakomybė, jei tuos nusikaltimus jų naudai padaro fizinis asmuo,
veikdamas individualiai arba kaip juridinio asmens organo dalis, juridiniame asmenyje užimantis
vadovaujančią padėtį, pagrįstą arba juridinio asmens atstovavimo teise, arba įgaliojimu priimti
sprendimus juridinio asmens vardu, arba įgaliojimu kontroliuoti juridinį asmenį. Pagal to paties
straipsnio 2 dalį atsakomybėn juridinis asmuo traukiamas ir tada, kai jam pavaldus fizinis asmuo
galėjo padaryti to juridinio asmens naudai baudžiamuosius nusikaltimus dėl šio straipsnio 1 dalyje
nurodyto fizinio asmens priežiūros ar kontrolės trūkumo.
Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamose BK 20 straipsnio nuostatose yra
įtvirtintas iš esmės analogiškas paminėtajam baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams
asmenims sąlygų reguliavimas.
IV
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjai prašo ištirti BK nuostatų, reguliuojančių
juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims,
29 straipsniui, 31 straipsniui, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad:
– Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė
būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
– nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės,
kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms,
žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (2000 m. gegužės
8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d.  nutarimai);
– baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas yra viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų
konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių (2003 m. birželio 10 d., 2003 m. liepos 4 d.
nutarimai);
– valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir
laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės
interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir
ginamų vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo
nusikalstamų kėsinimųsi (2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d.  nutarimai);
– jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų
griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems
socialiniams institutams. Todėl pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija,
privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių,
užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą (2000 m. gegužės 8 d.,
2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
– valstybės nustatytos ir taikomos priemonės, užkertančios kelią nusikaltimams, ribojančios bei
mažinančios nusikalstamumą, turi būti veiksmingos (2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d.
nutarimai);
– teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis
daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala
atsiras; įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir nustatomos
bausmės už jų padarymą; jais asmenys ir visuomenė saugomi nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant
bausmėmis ir nustatoma, kuo remiantis nusikaltę asmenys yra baudžiami norint juos pataisyti (2000
m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
– įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už
nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia gali, atsižvelgdamas į
nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės
aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę
už atitinkamas nusikalstamas veikas. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: jis turi
paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos
nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų (2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
 3. Pažymėtina, kad Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kad baudžiamosios
atsakomybės subjektu gali būti tik fizinis asmuo ar kad tokios atsakomybės subjektu negali
būti juridinis asmuo.
Minėta, kad juridinio asmens specifiškumą lemia inter alia tai, kad juridinis asmuo, turėdamas
teisnumą ir veiksnumą, teisinių santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir
pan.). Minėta ir tai, kad juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų, per
kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma. Nagrinėjamos konstitucinės
justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas juridinio asmens
baudžiamąją atsakomybę, turi atsižvelgti ir į minėtą juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto,
specifiką. Juridinio asmens specifika lemia ir kai kurių baudžiamosios teisės institutų taikymo
juridiniams asmenims ypatumus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad dėl tokio juridinio asmens
specifiškumo, palyginti su fiziniu asmeniu, juridiniam asmeniui negalima taikyti tam tikrų fiziniams
asmenims nustatytų baudžiamosios teisės normų.
Taigi juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifiškumas lemia, kad Baudžiamajame
kodekse gali būti nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, susijęs su fizinio asmens ir juridinio
asmens baudžiamąja atsakomybe. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad reguliuodamas ir juridinių
asmenų baudžiamąją atsakomybę įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir
principų, inter alia įtvirtintų jos 31 straipsnyje.
4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios su Konstitucijos 31 straipsnio
aiškinimu susijusios doktrininės nuostatos:
– Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas
teisinės valstybės principas, taip pat į tai, kad joje yra įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės, kitos
konstitucinės vertybės ir jos turi būti saugomos ir ginamos. Viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų
konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas
veikas (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas);
– įstatymu reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią
diskreciją. Antai jis įstatymu gali nustatyti skirtingas baudžiamojo proceso rūšis, kartu ir baudžiamojo
proceso ypatumus tiriant tam tikras nusikalstamas veikas ir (arba) nagrinėjant atskirų kategorijų
baudžiamąsias bylas, inter alia skirtingas tam tikrų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo taisykles,
baudžiamojo proceso dalyvių teisinio statuso ypatumus ir kt. Tačiau ir įgyvendindamas minėtą
diskreciją įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų bei principų (Konstitucinio Teismo
2006 m. sausio 16 d. nutarimas);
– baudžiamojo proceso teisinis reguliavimas turi būti pagrįstas konstituciniais teisėtumo, lygybės
įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo
nešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų valstybės institucijų (pareigūnų), dalyvaujančių
baudžiamajame procese, funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais
(Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2006 m.
sausio 16 d. nutarimai);
– nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje
valstybėje garantijų, kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m.
balandžio 12 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);
– būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą yra tinkamas teismo procesas (Konstitucinio Teismo 1999 m.
vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai);
– konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Vienas iš
teisinių procesų yra teismo procesas. Taigi iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens
teisė į tinkamą teismo procesą. Tam tikri reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Konstitucijos 31
straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo
bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas (Konstitucinio Teismo 2006
m. sausio 16 d. nutarimas);
– Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, be
kita ko, reiškia, kad teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių
įstatymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir
nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos
aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti baudžiamieji įstatymai (Konstitucinio Teismo
2000 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai);
– iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė į tinkamą
teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia tai, kad baudžiamajame
procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo
įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai,
objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir baudžiamojoje byloje
būtų priimtas teisingas sprendimas. Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo
proceso santykius nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso
dalyvių teisės: procesas turi būti toks, kad būtų užtikrinta veiksminga asmens, nukentėjusio nuo
nusikalstamos veikos, teisių apsauga ir kad toks asmuo galėtų naudotis visomis iš Konstitucijos
kylančiomis teisėmis. Baudžiamasis procesas turi būti ir toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens,
įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į
gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2006 m.
sausio 16 d. nutarimas);
– Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą, bešališką ir nepriklausomą
teismą. Aiškinant 31 straipsnio 2 dalį kartu su šio straipsnio 4 dalimi, pagal kurią bausmė gali būti
skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, pažymėtina, kad pagal Konstituciją nepriklausomas ir
bešališkas teismas, nagrinėdamas bylą ir tirdamas visas bylos aplinkybes, negali bausmės paskirti
nesiremdamas įstatymu. Pažymėtina, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik
tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir
tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga;
baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos
aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę. Neteisingos bausmės
paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31
straipsnio 2 dalis bei konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio
10 d. nutarimas);
– Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis
įstatymu, inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti,
kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas. Nustatydamas,
kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už jas, jis yra saistomas
Konstitucijoje įtvirtinto prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės
reikalavimų. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme kaip nusikalstamas gali
nurodyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis daroma didelė žala asmens,
visuomenės ir valstybės interesams. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti
skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas bausmes, skiriamas už
nusikalstamas veikas, ir šių bausmių dydžius turi nustatyti tik įstatymu; bausmės turi būti nustatytos
už kiekvieną nusikalstamą veiką. Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja
tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės
valstybės konstituciniai principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti
adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias
jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų
akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Bausmės ir jų dydžiai
baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą
(Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas);
– konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei
priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas
(Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m.
sausio 21 d. nutarimai). Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo
apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m.
gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Be to, konstitucinis
principas non bis in idem savaime nepaneigia galimybės taikyti asmeniui ne vieną, bet daugiau tos
pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normose) sankcijų už tą patį pažeidimą,
pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomąją bausmę arba pagrindinę ir papildomąją administracinę
nuobaudą (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai);
– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir
kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip
pat ir teisė turėti advokatą.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta asmens, įtariamo padarius
nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą. Ji yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, būtina
sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo
nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio
12 d. nutarimas);
– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad
kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo
bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos nustatymo
byloje garantijų. Ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai
nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinant, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu svarbi asmens, kaltinamo
padarius nusikaltimą, teisės į gynybą garantija yra kaltintojo, teisiamojo, gynėjo, nukentėjusiojo ir jo
atstovo, taip pat civilinio ieškovo ir atsakovo, jų atstovų teisių lygybė ir rungimosi principo
laikymasis (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).
5. Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos aiškintinos ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančių
lygiateisiškumo imperatyvų kontekste. Paminėtinos šios konstitucinės doktrinos nuostatos,
susijusios su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygybės principo aiškinimu:
– Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir
juridiniams asmenims (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m.
vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai);
– šia Konstitucijos 29 straipsnio nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis
asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų
įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d.,
2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
– konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis
principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų
asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio
23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d.,
2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
– konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų,
kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip
traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas
traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m.
gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo
2 d. nutarimai);
– vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines
aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis
reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m.
lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).
Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas
turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d.,
2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
– reguliuojant baudžiamojo proceso santykius privalu paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo
principo; konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir
juos taikant, ir vykdant teisingumą; pagal Konstituciją teisinis reguliavimas turi būti toks, kad
baudžiamojo proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį statusą (nukentėjusieji, asmenys,
įtariami padarę nusikalstamą veiką, kaltinamieji, liudytojai, gynėjai ir kt.), būtų traktuojami vienodai
(Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad konstitucinio lygiateisiškumo principo turi būti paisoma ir tais
atvejais, kai įstatymu yra reguliuojami klausimai, susiję su baudžiamosios atsakomybės subjektais.
Kartu paminėtina ir tai, kad tam tikri objektyvūs atitinkamų baudžiamosios atsakomybės subjektų
teisinės padėties skirtumai gali lemti ir diferencijuotą jų baudžiamosios atsakomybės teisinį
reguliavimą. Tačiau nustatant diferencijuotą teisinį reguliavimą turi būti paisoma Konstitucijos normų
ir konstitucinių principų.
 6. Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos neatsiejamos ir nuo iš Konstitucijos 23 bei 46 straipsnių
kylančių reikalavimų. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtini šie
Konstitucinio Teismo aktuose suformuluoti doktrininiai teiginiai, susiję su konstitucinių
nuosavybės teisės apsaugos ir ūkinės veiklos reguliavimo imperatyvų interpretavimu:
– nuosavybės neliečiamumas neturi būti traktuojamas kaip absoliutus: „nei Konstitucija, nei galiojanti
kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės
įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą ar apriboti jo valdymą, naudojimą ar
disponavimą juo“ (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1997 m. gegužės 6 d., 1997 m.
liepos 10 d., 1997 m. spalio 1 d., 1998 m. birželio 1 d. nutarimai);
– pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės
objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai
pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti
ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant
apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes,  visuomenei būtinus
konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006
m. kovo 14 d. nutarimas);
– už padarytus teisės pažeidimus yra nustatomos įvairios, taip pat ir turtinės, sankcijos: bauda, turto
konfiskavimas ir kt. Bauda, kaip ir turto konfiskavimas, yra turto paėmimas iš kaltininko valstybės
nuosavybėn dėl jo padaryto teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad asmeniui, padariusiam teisės pažeidimą,
nuosavybės gynimas susiaurėja pagal sankcijoje numatytas ribas. Tokia nuostata gali būti
pagrindžiama ir Konstitucija, ir tarptautiniais teisės aktais, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi ir kurie yra
Lietuvos teisės sistemos sudedamoji dalis. Toks požiūris į nuosavybės teisių ribojimą yra laikomas
priimtinu ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1
straipsnį. Jame nustatyta, jog valstybės turi teisę leisti tokius įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų
kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama visuomenės interesais, arba garantuotų mokesčių ar kitų
rinkliavų bei baudų mokėjimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas);
– iš Konstitucijos 23 ir 28 straipsnių normų turinio analizės darytina išvada, kad įstatymais galima
nustatyti nuosavybės teisių ribojimus, taip pat ir nustatant teisės normose turtines sankcijas už
padarytus teisės pažeidimus. Tačiau visa tai neturi paneigti pačios nuosavybės teisės esmės
(Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas);
– Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį
pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti, ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvienas jų turi
būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d.,
2003 m. kovo 17 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai);
– asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos
konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, tai,
kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti
esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai,
norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti
(Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Tačiau ūkinės
veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų,
apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d.,
2002 m. balandžio 9 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai);
– nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (Konstitucijos 46
straipsnio 2 dalis), sudaro konstitucines teisines prielaidas inter aliadiferencijuotam teisiniam ūkinės
veiklos reguliavimui, kurio pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė, taip pat suponuoja valstybės
ir savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis
ir plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti joms kelio, jeigu ši
iniciatyva ar ūkinės pastangos nėra žalingos visuomenei, net jeigu jų naudingumas visuomenei ir nėra
akivaizdus (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter
alia jos 31 straipsnį, ir teisinės valstybės principą įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius,
susijusius su juridinio asmens baudžiamąja atsakomybe, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad
teismas, spręsdamas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, inter alia bausmės jam skyrimo,
klausimą, galėtų atsižvelgti į visas aplinkybes, inter alia į aplinkybes, didinančias ar mažinančias
juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad
juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifika (inter alia tai, kad juridinis asmuo turi
savarankišką struktūrą ir teisinių santykių dalyvis yra per tam tikrus fizinius asmenis) suponuoja ir tai,
kad įstatyme aplinkybėmis, didinančiomis ar mažinančiomis juridinio asmens padarytos
nusikalstamos veikos pavojingumą, gali būti pripažintos ir tokios aplinkybės, kurios paprastai negali
būti laikomos fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą didinančiomis ar
mažinančiomis aplinkybėmis. Antai juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą
gali lemti juridinio asmens veiklos politika, strategija, jo organizacinė kultūra ir pan. Pavyzdžiui,
vienaip juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas vertintinas, kai juridinio
asmens veiklos politika, organizacinė struktūra buvo nukreipta į tai, kad juridinis asmuo negalėtų
veikti nusikalstamai, kitaip – kai juridinio asmens veiklos strategija, vidaus procedūros sudaro
prielaidas (ar net yra orientuotos) juridiniam asmeniui veikti nusikalstamai, kai juridinis asmuo
pripažįsta jo naudai padarytos nusikalstamos veikos rezultatus ex post facto ir pan.
 Pažymėtina ir tai, kad minėtų aplinkybių buvimas ar nebuvimas juridinio asmens padarytoje
nusikalstamoje veikoje gali turėti lemiamos reikšmės juridinio asmens atleidimui nuo baudžiamosios
atsakomybės.
V
Dėl Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitikties
Konstitucijos 29, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Kaip minėta, pareiškėjai inter alia prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys
neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui.
2. BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatyta:
„1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje
dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė.
2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu
nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs
individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas
juridiniame asmenyje, turėjo teisę:
1) atstovauti juridiniam asmeniui arba
2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba
3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
3. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens
naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio 2 dalyje
nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.“
4. Minėta, jog BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad
juridinis asmuo pagal BK atsako esant šioms sąlygoms: padaryta nusikalstama veika patenka į
BK specialiojoje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, už kurias numatyta juridinių asmenų
baudžiamoji atsakomybė, sąrašą; nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens vardu arba
individualiai veikęs fizinis asmuo, kuris atitinka šiuos požymius: jis eina juridiniame
asmenyje vadovaujančias pareigas (priklausomai nuo juridinio asmens struktūros, valdymo tai
gali būti tiek vienasmenis juridinio asmens valdymo organas – bendrovės vadovas, įmonės
direktorius, prezidentas, tiek juridinio asmens kolegialiam valdymo organui vadovaujantis
asmuo, pavyzdžiui, valdybos pirmininkas, tiek skyriaus ar padalinio vadovas) ir turi teisę arba
atstovauti juridiniam asmeniui (tai yra nesutartinis atstovavimas, apimantis teisę veikti
juridinio asmens vardu, kuri yra susijusi su atitinkamo fizinio asmens vadovaujančiomis
pareigomis), arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu (tai yra teisė spręsti klausimus,
susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis), arba kontroliuoti
juridinio asmens veiklą (tai yra teisė prižiūrėti, ar tinkamai yra vykdoma juridinio asmens
veikla, taip pat teisė imtis tam tikrų priemonių, kad veikla būtų vykdoma tinkamai ir būtų
pasiekti maksimalūs veiklos rezultatai), arba nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens
darbuotojas (asmuo, kurį su juridiniu asmeniu sieja darbo santykiai) ar įgaliotas atstovas (kai
asmenį su juridiniu asmeniu sieja sutartiniai atstovavimo santykiai, grindžiami įgaliojimu,
prokūra ar pan.) dėl vadovaujančias pareigas einančio asmens nepakankamos priežiūros arba
kontrolės, kuri galėjo lemti (ar net skatinti) nusikalstamos veikos padarymą; nusikalstama
veika padaryta juridinio asmens naudai arba jo interesais (kai iš fizinio asmens nusikalstamos
 veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo
yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais), arba nusikalstama veika
padaryta tik juridinio asmens naudai.
5. BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatos yra neatsiejamos, todėl šioje konstitucinės justicijos
byloje bus tiriama ne kiekvienos atskirai, bet jose įtvirtinto visuminio teisinio reguliavimo
atitiktis Konstitucijai.
6. Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos
31 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas
neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, grindžia
tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, pasak pareiškėjų, juridinis asmuo traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn už kito (fizinio) asmens padarytas nusikalstamas veikas, taip
pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog nekaltumo
prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų,
kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d.,
2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
6. Kaip jau buvo konstatuota, juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės būtinoji sąlyga
pagal BK 20 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas yra tai, kad nusikalstamą veiką fizinis asmuo
padaro juridinio asmens naudai arba jo interesais. Konstatuota ir tai, kad šis požymis leidžia
nustatyti, kada fizinio asmens padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio
asmens nusikalstama veika, t. y. kai iš šios veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą
naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais
padariniais.
Juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas
teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką pavadinimą,
organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių
dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio
asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Todėl
BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu nėra sudaroma prielaidų juridinio
asmens atsakomybei be kaltės.
7. Taigi toks BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinio
asmens atsakomybė siejama su fizinio asmens padaryta nusikalstama veika, nereiškia, kad
juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas
įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytu
teisiniu reguliavimu nėra sudaroma prielaidų pažeisti iš Konstitucijos 31 straipsnio kylančio
nekaltumo prezumpcijos reikalavimo.
8. Pareiškėjų abejonės dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2
daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą
viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, grindžiamos tuo, kad
pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, pasak pareiškėjų, kaltė dėl kito subjekto padarytos
nusikalstamos veikos yra perkeliama juridiniam asmeniui ir jis baudžiamojon atsakomybėn
teismo traukiamas ir nuteisiamas ne už savo padarytas nusikalstamas veikas. Be to, pasak
pareiškėjų, tai reiškia, kad juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas
tiesiogiai priklauso nuo fizinio asmens gynybos nuo jam pareikštų kaltinimų rezultato.
Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatuota, jog konstitucinė teisė
į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo
proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta
bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui,
atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui paskirti teisingą
bausmę.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog konstitucinė teisė į teisingą teismą
reiškia ir tai, kad teismui sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą turi būti nustatytos visos
baudžiamajai atsakomybei taikyti įstatyme numatytos būtinos sąlygos, inter alia traukiamo
baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo.
Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir
atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio
asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra
susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama
veika.
Kaip jau konstatuota, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį
juridinio asmens atsakomybė siejama su fizinio asmens padaryta nusikalstama veika, nereiškia, kad
juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu
teismo nuosprendžiu.
Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tik jei
įrodoma jo kaltė dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Taigi BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse
nustatytu teisiniu reguliavimu nėra užkertamas kelias nepriklausomam ir bešališkam teismui
išnagrinėti juridinio asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, bylą. 
9. Pareiškėjų manymu, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijos 31
straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo
šeimos narius ar artimus giminaičius, tuo aspektu, kad ginčijamas teisinis reguliavimas sudaro
prielaidas juridinį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už fizinio asmens,
atitinkančio BK 20 straipsnyje nustatytus požymius, padarytą nusikalstamą veiką, apie kurią
pats juridinis asmuo pranešė.
Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas iš esmės siejamas su fizinio
asmens, kaip teisinių santykių subjekto, savybėmis ir teisine padėtimi. Tik fizinis asmuo gali būti
šeimos ar giminystės teisinių santykių subjektas. Juridinis asmuo, nebūdamas šeimos ar giminystės
teisinių santykių dalyvis, negali būti vertimo duoti parodymus prieš šeimos narius ar artimus
giminaičius subjektu. Taigi Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje yra reguliuojami kitokio pobūdžio
teisiniai santykiai (susiję su fizinio asmens padėtimi baudžiamosios atsakomybės taikymo procese),
negu tie, kurie reguliuojami ginčijamomis BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalies nuostatomis, susijusiomis su
juridinio asmens baudžiamąja atsakomybe.
Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti
aiškinamas kaip reiškiantis, jog fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti
parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.
Taigi pats savaime juridinio asmens pranešimas apie fizinio asmens nusikalstamą veiką, net jeigu po
to baudžiamojon atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo, negali būti vertinamas kaip Konstitucijos
31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo pažeidimas.
BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip leidžiantis
versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas
teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto
draudimo.
10. Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos
31 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatyta, kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik
remiantis įstatymu, grindžia tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą juridinis asmuo
baudžiamojon atsakomybėn, pasak pareiškėjų, traukiamas ir nubaudžiamas už kito (fizinio)
asmens padarytas nusikalstamas veikas, t. y. juridinio asmens veikoje nenustačius
nusikalstamos veikos, už kurią įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, požymių. Taigi
juridinis asmuo, pareiškėjų nuomone, baudžiamojon atsakomybėn patraukiamas ir
nubaudžiamas nesilaikant įstatyme numatytų taisyklių.
Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucijos 31
straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, inter
alia reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti, kokios veikos yra
nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas; nustatydamas, kokios veikos yra
nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už jas, jis yra saistomas Konstitucijoje įtvirtinto
prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės reikalavimų; pagal
Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme kaip nusikalstamas gali nurodyti tik tas veikas,
kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės
interesams.
Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai,
pažymėtina, kad, kaip minėta, juridinis asmuo yra specifinis teisinių santykių subjektas inter alia tuo
aspektu, kad teisinių santykių dalyvis jis yra per fizinius asmenis. Minėta ir tai, kad juridinio asmens
specifika lemia ir kai kurių baudžiamosios teisės institutų taikymo juridiniams asmenims ypatumus.
Šiame kontekste pažymėtina, kad tokia juridinio asmens specifika suponuoja ir atitinkamų jo
baudžiamosios atsakomybės pagrindų bei sąlygų nustatymą BK, inter alia tai, kad pagal BK juridinio
asmens atsakomybė atsiranda tik tada, kai nusikalstamą veiką jo naudai arba jo interesais (arba tik jo
naudai) padaro fizinis asmuo, turintis tam tikrų požymių, kurie jį sieja su juridiniu asmeniu. Taigi
norint juridinį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti, ar buvo padaryta
atitinkama fizinio asmens nusikalstama veika. Vadinasi, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas
teisinis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo gali atsakyti ir
nenustačius nusikalstamos veikos.
Minėta, kad Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinti konstituciniai reikalavimai inter
alia nusikalstamų veikų apibrėžimui, bausmės nustatymui ir jos skyrimui.
Minėta ir tai, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse yra įtvirtinti juridinio asmens baudžiamosios
atsakomybės pagrindai ir atsakomybės taikymo sąlygos: apibrėžta, už kurias nusikalstamas veikas
atsako juridinis asmuo (1 dalis), nustatytos baudžiamosios atsakomybės taikymo juridiniams
asmenims sąlygos (2, 3 dalys). Šiose BK nuostatose nereguliuojami klausimai, susiję su nusikalstamų
veikų apibrėžimu ir bausmės skyrimu. Teisiniai santykiai, susiję su bausmės juridiniam asmeniui
skyrimu, yra reguliuojami BK 43 straipsnyje, 47 straipsnio 4 dalyje, 53 straipsnyje, 67 straipsnio 5
dalyje, 72 straipsnyje ir kt. Nusikalstamos veikos apibrėžiamos BK 10, 11, 12 straipsniuose ir BK
specialiosios dalies straipsniuose.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3
dalys prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai.
11. Pareiškėjų nuomone, BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas
prieštarauja ir Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti
baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Savo abejones dėl ginčijamų nuostatų atitikties
Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai pareiškėjai grindžia tuo, kad pagal ginčijamų nuostatų
prasmę juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu baudžiamojon
atsakomybėn traukiamas fizinis asmuo, o tai reiškia, kad už tą patį nusikaltimą baudžiamojon
atsakomybėn traukiami ir teisiami du asmenys.
Minėta, jog aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad
konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą
veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Tačiau šis
konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas
skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn. Be to, konstitucinis principas non bis in idem savaime
nepaneigia galimybės taikyti asmeniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos
pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomąją
bausmę arba pagrindinę ir papildomąją administracinę nuobaudą.
Aiškinant Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą konstitucinį principą šios konstitucinės
justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad principas non bis in idem reiškia, kad yra draudžiama
bausti tą patį asmenį antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką, tačiau šis konstitucinis principas
nepaneigia galimybės už tą pačią nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn patraukti du ar
daugiau asmenų, kurių kaltė yra įrodyta.
Kaip jau konstatuota, traukiant baudžiamojon atsakomybėn už tam tikrus požymius turinčio fizinio
asmens padarytą nusikalstamą veiką tą veiką padariusį fizinį asmenį ir juridinį asmenį, kuris
pripažįstamas kaltu dėl to, kad tam tikrus požymius turintis fizinis asmuo jo naudai (ar interesais)
padarė nusikalstamą veiką, baudžiamojon atsakomybėn už vieną veiką yra traukiami skirtingi
subjektai: fizinis asmuo ir juridinis asmuo. Taigi fizinis asmuo ir juridinis asmuo, kaip baudžiamosios
atsakomybės subjektai, negali būti tapatinami.
Todėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų pažeisti
Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyto draudimo.
12. Pareiškėjų abejonės dėl BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 6
daliai, kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam
nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir
 turėti advokatą, grindžiamos tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą juridinio asmens
baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas tiesiogiai priklauso nuo fizinio asmens, esą
padariusio nusikalstamą veiką, teisės į gynybą realizavimo, t. y. vienintelis juridinio asmens
gynybos būdas nuo jam pareikštų kaltinimų yra fizinio asmens nekaltumo įrodymas.
Kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduojama kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja tai,
kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto
kaltinimo ir užtikrinta galimybė jomis naudotis; kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos byloje
nustatymo garantijų; ši teisė laikoma būtina sąlyga baudžiamojo proceso uždaviniui teisingai nubausti
kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį įgyvendinti ir užtikrinti, kad nekaltas asmuo nebūtų
patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas.
Taigi Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintos garantijos, baudžiamajame procese taikomos
įtariamajam ar kaltinamajam.
Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nėra reguliuojami santykiai, susiję
su įtariamojo arba kaltinamojo teise į gynybą. Lietuvos teisės sistemoje santykiai, susiję su įtariamojo
arba kaltinamojo teise į gynybą, yra reguliuojami ne BK, o kituose teisės aktuose, inter
alia Baudžiamojo proceso kodekse. Kitų teisės aktų, inter alia Baudžiamojo proceso kodekso,
nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
Taigi BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas pats savaime negali būtų
vertinamas kaip pažeidžiantis iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies kylančius reikalavimus.
13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys
neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui.
14. Minėta, kad pareiškėjai inter alia prašo ištirti, ar BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsniui.
Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą jo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui aspektu pažymėtina,
kad pareiškėjų prašymuose išskirtinos dvi esminės argumentų, kuriais grindžiamos abejonės dėl BK
20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, grupės, t. y. baudžiamosios
atsakomybės taikymo pagrindų nevienodas traktavimas juridinių asmenų ir fizinių asmenų atžvilgiu
(pareiškėjų teigimu, juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas už kito (fizinio) asmens
nusikalstamą veiką, o fizinis asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn tik už jo paties padarytą nusikalstamą veiką ir tik esant jo kaltei) ir procesinis
nelygiateisiškumas (baudžiamosios atsakomybės taikymas juridiniam asmeniui priklauso nuo fizinio
asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, gynybos rezultatų).
14.1. Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą pirmuoju pareiškėjų nurodytu aspektu pažymėtina, kad,
kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog Konstitucijos 29 straipsnyje
įtvirtintas asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (1996 m.
vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m.
lapkričio 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
Taip pat minėta, kad Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota: konstitucinio asmenų
lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; šis principas nepaneigia to,
kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų,
esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas,
būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų,
kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; konkrečios teisės
normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės
aplinkybes.
Minėta ir tai, kad konstitucinio lygiateisiškumo principo turi būti paisoma ir tais atvejais, kai įstatymu
yra reguliuojami klausimai, susiję su baudžiamosios atsakomybės subjektais; tam tikri objektyvūs
atitinkamų baudžiamosios atsakomybės subjektų teisinės padėties skirtumai gali lemti ir
diferencijuotą jų baudžiamosios atsakomybės teisinį reguliavimą.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta: juridinis asmuo yra specifinis teisinių santykių
subjektas; juridinis asmuo, kaip teisinių santykių, inter alia baudžiamųjų, subjektas, pagal savo
požymius skiriasi nuo fizinio asmens, kaip teisinių santykių, inter alia baudžiamųjų, subjekto;
juridinio asmens ir fizinio asmens teisinė padėtis yra skirtinga.
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas,
pagal kurį juridinis asmuo atsako tik tada, kai atitinkamas fizinis asmuo jo naudai arba jo interesais
(arba tik jo naudai) padaro nusikaltimą, negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad juridinis
asmuo atsako be kaltės. Jau minėta juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifika (tai,
kad juridinio asmens veikla neatsiejama nuo fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, veiklos)
suponuoja ir tai, kad šiuo atveju juridinio asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo neatsiejama nuo
fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, kaltės, tam tikru aspektu nulemiančios juridinio
asmens kaltės dėl jo naudai padarytos nusikalstamos veikos turinį. 
14.2. Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą antruoju pareiškėjų nurodytu (procesinio
nelygiateisiškumo) aspektu pažymėtina, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nėra reguliuojami
baudžiamojo proceso santykiai. Šiuos santykius reguliuoja Baudžiamojo proceso kodeksas.
Šiame kontekste paminėtina BPK 388 straipsnio 4 dalies nuostata, kad „juridinio asmens
atstovas procese naudojasi visomis teisėmis, kurias šis Kodeksas suteikia įtariamajam ir
kaltinamajam, taip pat atlieka šių proceso dalyvių pareigas“.
Kartu pažymėtina, kad BPK normos, inter alia BPK 388 straipsnio 4 dalis, nėra tyrimo dalykas šioje
konstitucinės justicijos byloje.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas
teisinis reguliavimas, įtvirtinantis juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę, nepažeidžia
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.
15. Pareiškėjai prašo ištirti BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitiktį ir konstituciniam teisinės
valstybės principui. Pareiškėjai savo abejones dėl ginčijamų nuostatų atitikties šiam principui
grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo abejones dėl tų nuostatų atitikties Konstitucijos
29, 31 straipsniams. Pareiškėjų teigimu, tai, kad ginčijamas teisinis reguliavimas pažeidžia iš
Konstitucijos 29, 31 straipsnių kylančius reikalavimus, kartu reiškia ir tai, kad yra
pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.
Šiame nutarime konstatuota, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas
neprieštarauja Konstitucijos 29, 31 straipsniams. Taigi nėra pakankamų argumentų teigti, kad minėtas
ginčijamas reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys
neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
VI
Dėl Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) atitikties
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46
straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Kaip minėta, BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyta, jog pagal
BK neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei
tarptautinė viešoji organizacija. Taigi pagal BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį
reguliavimą yra išskiriami tam tikri viešieji juridiniai asmenys, kurie negali būti traukiami
baudžiamojon atsakomybėn.
2. Pareiškėjai savo abejones dėl BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
atitikties konstituciniams teisinės valstybės ir lygybės įstatymui principams grindžia tuo, kad
šioje BK nuostatoje nepagrįstai numatyta skirtinga ūkio subjektų baudžiamoji atsakomybė,
kai atskiri ūkio subjektai, pažeidžiant iš Konstitucijos kylančius konstitucinius teisinės
valstybės ir asmenų lygiateisiškumo imperatyvus, yra visiškai atleidžiami nuo baudžiamosios
atsakomybės.
BK 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija) prieštaravimą Konstitucijos 23, 31, 46
straipsnių nuostatoms pareiškėjai grindžia tuo, kad pažeidžiami konstituciniai teisinės valstybės,
lygiateisiškumo principai. Todėl pirmiausia bus sprendžiama, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m.
liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos
29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.
3. Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja
konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam
asmenų lygiateisiškumo principui, pažymėtina, kad:
– kaip minėta, konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos
taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas
tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu;
– minėta, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra
grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais,
būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks
nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;
– minėta ir tai, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į
konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas
skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; konkrečios teisės normos atitiktį
Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes;
– minėta, kad BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nurodyti subjektai – tam tikri
viešieji juridiniai asmenys: valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei
tarptautinė viešoji organizacija, pagal BK neatsakantys, palyginti su kitais viešaisiais juridiniais
asmenimis, kurie gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, yra specifiniai ir pagal savo teisinę
padėtį, ir pagal funkcijas;
– taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) išvardytų viešųjų juridinių asmenų:
valstybės, savivaldybės, valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos bei tarptautinės viešosios
organizacijos teisinė padėtis, palyginti su kitų viešųjų juridinių asmenų teisine padėtimi, yra skirtinga.
Tarp šių viešųjų juridinių asmenų yra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad nevienodas jų
traktavimas tuo aspektu, jog vieni iš šių viešųjų juridinių asmenų gali būti, o kiti negali būti traukiami
baudžiamojon atsakomybėn, yra objektyviai pateisinamas;
– nėra jokių teisinių argumentų teigti, kad BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principams.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis
neprieštarauja konstituciniams lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams.
5. Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, pažymėtina, kad:
– kaip minėta, Konstitucijos 23 straipsnyje, inter alia jo 1, 2 dalyse, įtvirtinti nuosavybės
neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti
bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu
būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti
asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo
neteisėto kėsinimosi į ją; minėta ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata inter
alia reiškia, jog įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises;
– BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį
tam tikri viešieji juridiniai asmenys negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, negali būti
aiškinamas kaip reiškiantis, jog yra reguliuojami teisiniai santykiai, susiję su nuosavybės
neliečiamumu ir apsauga;
– taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) reguliuojami kitokio pobūdžio
santykiai, negu tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalyse;
– vadinasi, minėtas teisinis reguliavimas negali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis iš Konstitucijos
23 straipsnio, inter alia jo 1, 2 dalių, kylančius nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvus.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims.
7. Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, pažymėtina, kad:
– kaip minėta, Konstitucijos 46 straipsnyje, inter alia šio straipsnio 1, 2, 3 dalyse, įtvirtinti principai
sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą;
– minėta ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas tautos ūkio pagrindas, kurį
sudaro šios vertybės: privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos  laisvė, iniciatyva;
46 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių; 46 straipsnio 3
dalyje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis,
būdus, ribas;
– BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nėra reguliuojami su ūkine veikla ir
apskritai su šalies ūkiu susiję santykiai – šioje BK nuostatoje yra reguliuojami santykiai, susiję su tam
tikrų viešųjų juridinių asmenų baudžiamąja atsakomybe;
– taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) reguliuojami kitokio pobūdžio
santykiai, negu tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalyse.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims.
9. Sprendžiant, ar BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, pažymėtina, kad:
– kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas,
reiškiantis, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir
pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas
asmens, inter alia kaltinamo padarius nusikaltimą, teisės į tinkamą teismo procesą principas; iš
Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti, kokios veikos
yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tas veikas;
– taigi iš Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalių kylantys imperatyvai taikomi inter aliareguliuojant
teisinius santykius, susijusius su asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisėmis ir
baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų padarymą įtvirtinimu įstatyme;
– BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nėra reguliuojami santykiai, susiję su
asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisėmis ir baudžiamosios atsakomybės už
nusikalstamų veikų padarymą nustatymu, – priešingai, BK 20 straipsnio 5 dalyje yra nurodyti
atitinkami viešieji juridiniai asmenys, kurie negali būti baudžiamosios atsakomybės subjektais pagal
BK;
– taigi BK 20 straipsnio 5 dalyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) reguliuojami kitokio pobūdžio
santykiai, negu tie, kurie reguliuojami Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalyse.
10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 20 straipsnio 5 dalis (2004 m.
liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims.
VII
Dėl Baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitikties
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
1. BK 43 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridiniams asmenims skiriamos bausmės šio
kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijose nenurodomos ir kad teismas, skirdamas
bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytu bausmių sąrašu.
2. Pareiškėjai savo abejones dėl BK 43 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai, 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tuo, kad
ginčijamoje BK nuostatoje įstatymų leidėjas nenurodo kriterijų, pagal kuriuos juridiniam
asmeniui turėtų būti skiriama bausmė, parenkama jos rūšis bei dydis, inter alia nėra
reglamentuoti ir baudos, kaip bausmės, dydžio nustatymo kriterijai.
3. Sprendžiant, ar BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad:
– kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik
remiantis įstatymu, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas bausmes, skiriamas už nusikalstamas veikas, ir
šių bausmių dydžius turi nustatyti tik įstatymu; bausmės turi būti nustatytos už kiekvieną
nusikalstamą veiką; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus
į visas bylos aplinkybes, padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui paskirti teisingą bausmę;
– minėta ir tai, kad neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, jog yra pažeidžiamas ir konstitucinis
teisinės valstybės principas;
– minėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo inter alia kyla teisinio reguliavimo aiškumo,
tikslumo, nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo reikalavimai;
– juridiniams asmenims už nusikalstamas veikas skiriamos bausmės ir jų dydžiai yra numatyti
Baudžiamajame kodekse, inter alia BK 43, 47, 52, 53 straipsniuose;
– minėta, jog tai, kad BK 43 straipsnyje, inter alia šio straipsnio 4 dalyje, nėra nurodyti kriterijai,
pagal kuriuos juridiniam asmeniui turėtų būti parenkama bausmės rūšis ir jos dydis, savaime
nereiškia, jog teismui užkertamas kelias, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes ir remiantis kitomis BK
nuostatomis, įtvirtinančiomis bausmės paskirtį, bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, inter
alia bausmių individualizavimo, bausmių subendrinimo taisykles ir kt., nusikalstamą veiką
padariusiam juridiniam asmeniui paskirti teisingą bausmę.
Taigi BK 43 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas savaime negali būti vertinamas kaip
pažeidžiantis iš Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo
kylančius imperatyvus.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 43 straipsnio 4 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
5. Konstatavus, kad BK 43 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra jokio teisinio pagrindo teigti ir tai, kad BK
43 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam
lygiateisiškumo principui.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 43 straipsnio 4 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000
m. rugsėjo 26 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741) neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m.
liepos 5 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 108-4030) neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 43 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26
d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741) 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO – KAIŠIADORIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI,
AR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 20 STRAIPSNIO 2 DALIS
NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2009 m. birželio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano
Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus,
Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Kaišiadorių rajono apylinkės
teismo prašymą (Nr. 1B-30/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio
2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2, 5 dalims,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Pareiškėjas – Kaišiadorių rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2009 m.
gegužės 27 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,
ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2, 5 dalims, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pareiškėjas – Kaišiadorių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar Baudžiamojo kodekso 20
straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2, 5 dalims,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), 20
straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija), 43 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 26
d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” konstitucinės justicijos byloje Nr.
34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009-9/2009-12/2009-13/2009-
14/2009-17/2009-18/2009-19/2009-20/2009-22/2009.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. birželio 11 d.
3. Konstatuotina, kad gautajame pareiškėjo – Kaišiadorių rajono apylinkės teismo prašyme
ginčijama tų pačių Baudžiamojo kodekso nuostatų konstitucingumas, kurių atitiktis
Konstitucijai Konstitucinio Teismo yra ištirta ir galioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio
Teismo nutarimas.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą
Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį
Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame
Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Kaišiadorių rajono
apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio
2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2, 5
dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28
straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Kaišiadorių rajono apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-30/2009)
ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2, 5 dalims, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO – ŠILUTĖS RAJONO APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR
LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 20 STRAIPSNIO 1, 2, 3 DALYS
(2000 M. RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA),  20 STRAIPSNIO 5 DALIS (2004 M. LIEPOS 5 D.
REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2009 m. birželio 16 d.
Vilnius
 
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano
Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus,
Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Šilutės rajono apylinkės teismo
prašymą (Nr. 1B-32/2009) ištirti:
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d.
redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2,
4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31
straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Pareiškėjas – Šilutės rajono teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas nutartimi atidėjo bylos
nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:
– ar Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės
principui;
– ar Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46
straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pareiškėjas – Šilutės rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar Baudžiamojo kodekso
20  straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui,
taip pat ar šio kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims,
46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), 20
straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija), 43 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 26
d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” konstitucinės justicijos byloje Nr.
34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009-9/2009-12/2009-13/2009-
14/2009-17/2009-18/2009-19/2009-20/2009-22/2009.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. birželio 11 d.
3. Konstatuotina, kad gautajame pareiškėjo – Šilutės rajono apylinkės teismo prašyme ginčijama
tų pačių Baudžiamojo kodekso nuostatų konstitucingumas, kurių atitiktis Konstitucijai
Konstitucinio Teismo yra ištirta ir galioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo
nutarimas.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą
Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį
Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame
Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Šilutės rajono
apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m.
rugsėjo 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2,
4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio kodekso 20 straipsnio 5
dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims,
29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28
straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Šilutės rajono apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-32/2009) ištirti:
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d.
redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 2,
4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. liepos 5 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 31
straipsnio 1, 2, 4 dalims, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR
LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 72 STRAIPSNIO 2 DALIES 3
PUNKTAS NEPRIEŠTARAUJA KONSTITUCINIAM TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPUI
2010 m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano
Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus,
Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo
prašymą (Nr. 1B-127/2010) „ištirti, ar Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas
(2004-07-13 redakcija), kuriame nustatyta, kad teismas privalo konfiskuoti darant nusikalstamą veiką
panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus, kol civiliniam ieškovui nėra nusikaltimu
atlyginta žala, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės
principui“.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą
sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu „ištirti, ar Lietuvos Respublikos BK 72
straipsnio 2 dalies 3 punktas (2004-07-13 redakcija), kuriame nustatyta, kad teismas privalo
konfiskuoti darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus,
kol civiliniam ieškovui nėra nusikaltimu atlyginta žala, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui“.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) nustatyta:
„Konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos
rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti: <…> 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus
materialią vertę turinčius daiktus.“
Taigi Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta teismo, nagrinėjančio baudžiamąją
bylą, pareiga inter alia konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę
turinčius daiktus.
3. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu asmuo buvo
nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį, jam skirta bauda ir konfiskuotas jo
pasisavintas didelės vertės turtas. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nebuvo pareikštas,
konstatuota, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. 
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą dėl nusikalstamais veiksmais,
nustatytais minėtoje baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiu ir nutartimi, padarytos
turtinės žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį sustabdyti šią civilinę bylą ir
kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3
punktas, kuriame nustatyta, kad teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir
kitus materialią vertę turinčius daiktus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pažymėtina, kad Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos taikomos tik
nagrinėjant baudžiamąsias, o ne civilines bylas. Taigi Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje,
kurioje jis priėmė nutartį kreiptis į Konstitucinį Teismą, neturi (ir negali) taikyti Baudžiamojo
kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto, nes jame numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (iš
nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimą) gali taikyti tik baudžiamąją bylą sprendžiantis
teismas.
4. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas
civilinėje byloje priėmė nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl
Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto, kurio taikyti spręsdamas šią bylą jis neturi
(negali), atitikties Konstitucijai.
5. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar
kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas
sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas
ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su
prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, tuo atveju, jei yra pagrindo
manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja
Konstitucijai. 
6. Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, kad teismo kreipimasis į
Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter
alia Konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra savitiksliai dalykai, teismo kreipimosi į Konstitucinį
Teismą, kaip konstitucinio instituto, paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas. 
Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos
ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas į Konstitucinį Teismą gali
kreiptis su prašymu ištirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet kuris konstitucinis įstatymas
(jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar
Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams neprieštarauja ne bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat
Seimo statutas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje,
ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui neprieštarauja ne bet kuris
Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo
nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja ne bet
kuris Respublikos Prezidento aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo
nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja ne bet
kuris Vyriausybės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo
nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d., 2009
m. spalio 29 d. sprendimai).
Taigi pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis
su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas
(jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to
teismo nagrinėjamoje byloje.
Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas
(jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio
Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. spalio 29 d.
sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
7. Minėta, kad ginčijamos Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos taikomos
tik nagrinėjant baudžiamąsias, o ne civilines bylas. Taigi pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas
nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Konstitucijai neprieštarauja Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas.
8. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas savo
sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas
institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą. 
9. Iš Vilniaus apygardos teismo prašymo matyti, kad pareiškėjas abejoja inter alia dėl Baudžiamojo
kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245 straipsnio,
nustatančio civilinės atsakomybės sampratą ir rūšis, bei 6.263 straipsnio „Pareiga atlyginti padarytą
žalą“ suderinamumo.
10. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo,
konkurencijos klausimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2007
m. birželio 27 d. sprendimai); jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra
įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d.
sprendimai); jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų
suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui
(Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai).
11. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo
sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo
nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos
teismo prašymą ištirti, ar Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja
konstituciniam teisinės valstybės principui.
13. Paminėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismas nutarties sustabdyti bylą ir kreiptis į
Konstitucinį Teismą rezoliucinėje dalyje prašo ištirti Baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3
punkto atitiktį Konstitucijai, tačiau klaidingai nurodo, kas šiame punkte nustatyta, taigi pareiškėjo
prašymas nėra pakankamai aiškus ir neprieštaringas. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis
Teismas, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba)
reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių
atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies)
atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu
Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų. 
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28
straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja konstituciniam
teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl teisės apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimą
Byla Nr. 38/2008

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO
168 STRAIPSNIO 4 DALIES (2007 M. BIRŽELIO 28 D. REDAKCIJA) NUOSTATOS
ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2011 m. balandžio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus
Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus
Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2011 m. balandžio 1 d.
išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 38/2008 pagal pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo
prašymą (Nr. 1B-43/2008) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
168 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuostata „Ikiteisminio tyrimo teisėjo
priimtas sprendimas skundžiamas šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka“ neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija)
1 daliai.
Konstitucinis Teismas 
nustatė:
I
Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo
ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria netenkintas J. K. skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti
pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo. Teismas 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi skundo
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso
kodekso (toliau – ir BPK) 168 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuostata
„Ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtas sprendimas skundžiamas šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka“
neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija)
1 daliai.
II
Pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Pagal Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalį tik prokuroras organizuoja
ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, o Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo funkcija
vykdyti teisingumą yra iš esmės kitokia nei vadovauti ikiteisminiam tyrimui.
Pareiškėjo nuomone, tai, kad pagal BPK 168 straipsnio 4 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija)
ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumas bei
pagrįstumas gali būti patikrintas ikiteisminio tyrimo kontrolę vykdančio prokuroro bei ikiteisminio
tyrimo teisėjo, atitinka Konstituciją ir užtikrina asmenų teisę savo pažeistas teises bei teisėtus
interesus ginti teisme.
Pareiškėjo teigimu, pagal BPK 168 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuostatą, kuri
yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, teismui priskiriama funkcija spręsti dėl ikiteisminio
tyrimo pradėjimo, vykdyti ikiteisminio tyrimo kontrolę, nors tai pagal Konstituciją nėra priskirta
teismų kompetencijai. Įtvirtinus galimybę ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtą sprendimą apskųsti
aukštesniajam teismui, aukštesnės instancijos teismas įpareigojamas spręsti ikiteisminio tyrimo
pradėjimo (atsisakymo jį pradėti) klausimą, kurį nagrinėti, pasak pareiškėjo, yra išimtinė prokuroro
funkcija, dėl to aukštesniojo teismo veiksmuose atsiranda teisingumo vykdymui nebūdingų
ikiteisminio tyrimo kontrolės elementų.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo
Seimo nario Vidmanto Žiemelio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad BPK 168 straipsnio
4 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuostata, ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje,
neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1
daliai.
Pasak Seimo atstovo, ikiteisminio tyrimo teisėjo statusas neturėtų būti siejamas su prokuroro teisiniu
statusu. Ikiteisminio tyrimo teisėjas yra apylinkės teismo teisėjas, apylinkės teismo pirmininko
paskirtas atlikti įstatymų numatytus proceso veiksmus bei priimti sprendimus, ir jis turi tokias pat
nešališkumo ir nepriklausomumo garantijas, kaip ir kiti teisėjai.
Tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas ar aukštesnysis teismas gali būti įtraukti į ikiteisminio tyrimo
stadiją, dar nereiškia, jog jie kišasi į nusikalstamų veikų tyrimą. Pasak Seimo atstovo, nei ikiteisminio
tyrimo teisėjas, nei aukštesnysis teismas, priimdamas sprendimą dėl prokuroro nutarimo atsisakyti
pradėti ikiteisminį tyrimą, nevykdo teisingumo, neatskleidžia nusikalstamos veikos, neorganizuoja
ikiteisminio tyrimo ir jam nevadovauja.
Ikiteisminio tyrimo teisėjo institutas įtvirtintas ir kitose Vakarų Europos valstybėse. Į ikiteisminio
tyrimo procesą įtraukus ikiteisminio tyrimo teisėją ir aukštesnįjį teismą yra pasiekiami svarbūs
procesiniai tikslai: asmeniui suteikiama daugiau galimybių per ikiteisminį tyrimą apginti teises ir
teisėtus interesus, paryškinama sprendžiamų klausimų svarba, įgyvendinamas greito proceso
principas. Be to, išskirtines nepriklausomumo garantijas turintiems ikiteisminio tyrimo teisėjui ir
aukštesniajam teismui suteikus daugiau galimybių ikiteisminio tyrimo stadijoje atlikti tam tikrus
veiksmus, pašalinama galimybė vėlesnėse proceso stadijose kelti tų veiksmų šališkumo klausimą ir t.
t.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas Konstitucinio Teismo prašo ištirti, ar BPK
168 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuostata „Ikiteisminio tyrimo teisėjo
priimtas sprendimas skundžiamas šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka“ neprieštarauja Konstitucijos
109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 daliai.
2. BPK 168 straipsnio „Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą“ 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d.
redakcija), kurios nuostatos atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija
pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas, nustatyta:
„Ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas
prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui. Jeigu prokuroras nepanaikina
nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jo sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio
tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtas sprendimas skundžiamas šio Kodekso X dalyje
nustatyta tvarka. Skundai gali būti paduodami per septynias dienas nuo nutarimo ar nutarties nuorašo
gavimo dienos. Turintys teisę paduoti skundą asmenys, kurie dėl svarbių priežasčių praleido
apskundimo terminą, turi teisę prašyti turinčio įgaliojimus nagrinėti skundą prokuroro arba
ikiteisminio tyrimo teisėjo atnaujinti praleistą terminą. Prašymas atnaujinti minėtą terminą negali būti
paduodamas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams po skundžiamo sprendimo priėmimo.“
3. BPK X dalyje „Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimas aukštesniesiems teismams ir skundų
nagrinėjimas“ (2007 m. birželio 28 d. redakcija), į kurią daroma nuoroda BPK 168 straipsnio 4 dalies
(2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuostatoje, ginčijamoje šioje konstitucinės justicijos byloje,
reglamentuojama inter alia ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria yra išspręstas skundą,
pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką padavusio asmens skundas dėl prokuroro nutarimo
atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo
pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, apskundimo aukštesniajam teismui tvarka.
4. Iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja tai, kad BPK
168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatyta galimybė ikiteisminio tyrimo
teisėjo priimtą sprendimą, kuriuo yra išspręstas skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti
ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo
atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, skųsti aukštesniajam teismui.
5. Nors pareiškėjas prašo ištirti, ar BPK 168 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija)
nuostata, ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, neprieštarauja inter alia Konstitucijos 118
straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 daliai, iš prašymo argumentų matyti, kad jam kilo
abejonių dėl BPK 168 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuostatos atitikties ne
visai Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 daliai, o tik šios dalies nuostatai
„Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“.
6. Taigi pagal pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymą Konstitucinis Teismas šioje
konstitucinės justicijos byloje tirs, ar BPK 168 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija)
tiek, kiek pagal joje nustatytą reguliavimą ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl prokuroro
nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo
pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą skundžiamas aukštesniajam teismui,
neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1
dalies nuostatai „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“.
II
1. Pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą (inter alia 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio
16 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimuose) yra konstatavęs, kad:
– pagal Konstituciją prokuroras nevykdo teisingumo; teisingumas taip pat nėra vykdomas ikiteisminio
tyrimo etape; pagal Konstituciją teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą
valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas
negali vykdyti šios funkcijos; 
– teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis
baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir
priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu
teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti
baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims,
dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais,
spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus; teismas, nagrinėdamas
baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai
išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas; teismas privalo būti ir
lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims;
– teismo konstitucinė funkcija – teisingumo vykdymas yra iš esmės kitokia nei vadovavimas
ikiteisminiam bylos tyrimui, šio tyrimo kontrolė, valstybinio kaltinimo palaikymas ir t. t.
Vykdydamas teisingumą teismas nagrinėja jau parengtą baudžiamąją bylą, sprendžia teisiamojo kaltės
klausimą, skiria jam bausmę arba jį išteisina.
2. Pagal Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalį ikiteisminį tyrimą
organizuoja ir jam vadovauja prokuroras.
Pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos prokuratūra – tai centralizuota, specifinius valdingus
įgaliojimus turinti valstybės institucija, ji nepriskiriama Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje
nurodytoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms ir nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis;
prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, jo funkcijos yra
kitokios nei teisingumo vykdymas; niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali organizuoti ikiteisminio
tyrimo ir jam vadovauti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d.
nutarimai).
Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam
vadovauja, įpareigoja įstatymų leidėją įstatymu nustatyti prokurorų įgaliojimus organizuojant
ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant. Tai reguliuodamas įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją:
atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas
turinčias reikšmės aplinkybes, jis gali nustatyti įvairias ikiteisminio tyrimo organizavimo ir
vadovavimo jam formas, tam tikrus prokurorų įgaliojimus šiame procese ir kt. Tačiau šiuo atveju
įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančios
priedermės užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Iš
Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatos prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį
tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką
ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri inter alia sudarytų teisines prielaidas teismui
baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo
padarius nusikalstamą veiką, kaltumo (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį
tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė
vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė
vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant
ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose
(Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Tačiau Konstitucijoje
įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai
baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų
(Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
3. Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios teismų ir prokurorų konstitucinį statusą, yra susijusios ir
tarpusavyje, ir su kitomis Konstitucijos normomis bei principais.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius asmens,
visuomenės apsaugos nuo nusikalstamų kėsinimųsi, asmens teisės į tinkamą teisinį procesą
imperatyvus, yra konstatavęs, kad baudžiamojo proceso teisinis reguliavimas turi būti pagrįstas
konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo
bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų valstybės
institucijų (pareigūnų), dalyvaujančių baudžiamajame procese, funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą
garantavimo ir kitais principais (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. sausio
24 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai); būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo
nusikalstamų veikų asmenų teisių apsauga; baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas neturi
sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo, taip pat
prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis
(Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs ir tai, kad reguliuojant
baudžiamojo proceso santykius turi būti paisoma ir to, kad pagal Konstituciją ikiteisminis tyrimas ir
baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra skirtingi baudžiamojo proceso etapai; per ikiteisminį
tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reikalinga tam, kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti
tęsiamas ikiteisminis tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip pat
tam, kad būtų galima perduotą baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti; pagal
Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama per ikiteisminį
tyrimą priimtų sprendimų apskųsti teismui.
4. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, 118 straipsnio (2003 m.
kovo 20 d. redakcija) 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas baudžiamąjį procesą, negali nustatyti
tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teismas galėtų organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti.
5. Pagal Konstituciją, inter alia jos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1, 2 dalis,
organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas prokuroras privalo užtikrinti, kad būtų atlikti
įstatyme numatyti procesiniai veiksmai ir kad tai būtų padaryta įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat
prokuroras ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujantiems asmenims, inter alianukentėjusiems nuo
nusikalstamos veikos, privalo užtikrinti Konstitucijoje ir baudžiamojo proceso įstatyme jiems
nustatytas teises, inter alia asmens teisę kreiptis į teismą dėl jo teisių pažeidimo ikiteisminio tyrimo
metu.
6. Pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, reguliuojant baudžiamojo proceso santykius
jokiais atžvilgiais negali būti pažeista Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą;
įstatymais baudžiamojo proceso santykiai turi būti reguliuojami taip, kad baudžiamojo proceso
teisinių santykių subjektai, kurie mano, jog jų teisės pažeistos, turėtų teisę savo teises ginti teisme
nepriklausomai nuo savo teisinio statuso baudžiamajame procese; įstatymų leidėjas,
reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad
nebūtų leidžiama asmeniui piktnaudžiauti konstitucine teise kreiptis į teismą, kai tokiam kreipimuisi
nėra jokio pagrindo (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas gali
nustatyti įvairius ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asmenų, inter alia nukentėjusių nuo
nusikalstamos veikos, skundų dėl prokuroro veiksmų arba sprendimų nagrinėjimo modelius, tačiau
nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti paneigta konstitucinė tokių asmenų teisė kreiptis į
teismą inter alia dėl jų teisių pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1
dalį įstatymu turi būti nustatyta ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asmenų, inter
alia nukentėjusių nuo nusikalstamos veikos, teisė apskųsti prokuroro procesinius veiksmus bei
sprendimus, inter alia atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jeigu tokiu atsisakymu pažeidžiamos jų
teisės.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, reglamentuodamas
ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asmenų, inter alia nukentėjusių nuo nusikalstamos veikos,
galimybę apskųsti su ikiteisminiu tyrimu baudžiamajame procese susijusius veiksmus bei sprendimus,
gali nustatyti tokią tvarką, pagal kurią teismo sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti
ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas aukštesniajam teismui. Tai darydamas įstatymų leidėjas
privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų.
III
1. Minėta, kad pagal pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymą Konstitucinis Teismas tirs, ar
BPK 168 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija) tiek, kiek pagal joje nustatytą
reguliavimą ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti
ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo
atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą skundžiamas aukštesniajam teismui, neprieštarauja Konstitucijos
109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalies nuostatai „Ikiteisminį
tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“.
2. Savo abejonę pareiškėjas grindžia tuo, kad, pasak jo, BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio
28 d. redakcija), kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra įtvirtinta
galimybė aukštesniajam teismui spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nors tai yra išimtinė
prokuroro funkcija, o dėl tokio teisinio reguliavimo aukštesniojo teismo veiksmuose atsiranda
teisingumo vykdymui nebūdingų ikiteisminio tyrimo kontrolės elementų.
3. Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Naujasis BPK įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., nuo tada
neteko galios anksčiau galiojęs BPK.
4. BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) buvo nustatyta: „Ikiteisminio tyrimo
pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas prokurorui, o
prokuroro nutarimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui. Jeigu prokuroras nepanaikina nutarimo atsisakyti
pradėti ikiteisminį tyrimą, jo sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui.“
Pažymėtina, kad nei BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), nei kitose šio
straipsnio dalyse galimybė skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtą sprendimą aukštesniajam teismui
nebuvo įtvirtinta.
5. BPK (2002 m. kovo 14 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter aliaBPK
168 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) taip pat buvo keičiamas ir (arba) papildomas. Teisinis
reguliavimas, kurio atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, nustatytas Seimo 2007 m. birželio 28 d.
priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 37, 40, 44, 46, 48, 53, 55, 56, 62, 63, 64,
65, 70, 73, 80, 82, 90, 93, 108, 110, 111, 130, 131, 132, 139, 140, 141, 142, 151, 154, 160, 161, 166,
167, 168, 171, 178, 186, 199, 212, 214, 217, 225, 232, 233, 234, 254, 256, 276, 287, 296, 300, 302,
303, 308, 310, 312, 313, 314, 316, 317, 318, 319, 320, 324, 326, 327, 329, 333, 342, 358, 367, 368,
370, 372, 373, 374, 375, 377, 380, 381, 382, 384, 385, 409, 413, 414, 439, 447, 448, 454, 460
straipsnių pakeitimo ir papildymo, 306 straipsnio pripažinimo netekusiu galios, kodekso papildymo
411, 772, 801, 3741, 3742, 4121 straipsniais ir kodekso priedo papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2007 m.
liepos 21 d.
6. Minėta, kad BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), kurios atitiktį
Konstitucijai nurodyta apimtimi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Panevėžio
apygardos teismas, nustatyta:
„Ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas
prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui. Jeigu prokuroras nepanaikina
nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jo sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio
tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtas sprendimas skundžiamas šio Kodekso X dalyje
nustatyta tvarka. Skundai gali būti paduodami per septynias dienas nuo nutarimo ar nutarties nuorašo
gavimo dienos. Turintys teisę paduoti skundą asmenys, kurie dėl svarbių priežasčių praleido
apskundimo terminą, turi teisę prašyti turinčio įgaliojimus nagrinėti skundą prokuroro arba
ikiteisminio tyrimo teisėjo atnaujinti praleistą terminą. Prašymas atnaujinti minėtą terminą negali būti
paduodamas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams po skundžiamo sprendimo priėmimo.“
7. Taigi pagal BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį
reguliavimą, ginčijamą šioje konstitucinės justicijos byloje, gali būti skundžiamas inter
aliaikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą
ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti
ikiteisminį tyrimą.
8. Pagal pareiškėjo prašymą tiriant, ar BPK 168 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija),
ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai,
pirmiausia būtina išsiaiškinti teisinį reguliavimą, kuriuo yra nustatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo
kompetencija priimti sprendimą dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar
prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti
ikiteisminį tyrimą.
8.1. BPK 168 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) buvo nustatyta: „Prokuroras ar
ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų
patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą
nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje
nurodytos aplinkybės.“
Šiame kontekste paminėtina, kad BPK 3 straipsnio „Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas
negalimas“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija) 1 dalyje, į kurią daroma nuoroda BPK 168 straipsnio 1
dalyje (2007 m. birželio 28 d., 2010 m. rugsėjo 21 d. redakcijos), nustatyta: 
„1. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas:
1) jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
2) jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai;
3) jeigu nusikalstamą veiką padarė asmuo, pagal tarptautinės teisės normas turintis imunitetą nuo
baudžiamosios jurisdikcijos, arba nėra kompetentingos institucijos leidimo patraukti baudžiamojon
atsakomybėn asmenį, kai šis leidimas pagal įstatymus būtinas;
4) asmeniui, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis
atsako pagal baudžiamuosius įstatymus;
5) jeigu nukentėjusysis susitaikė su asmeniu, kaltinamu šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytos
nusikalstamos veikos padarymu;
6) jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo
pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo
teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą;
7) mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų
bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių;
8) asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar
prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu;
9) jeigu egzistuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją
atsakomybę šalinanti aplinkybė.“
Paminėtina ir tai, kad Seimui 2010 m. rugsėjo 21 d. priėmus Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso papildymo 31 straipsniu ir 18, 21, 38, 55, 64, 78, 81, 102, 112, 121, 125, 134, 135,
136, 137, 142, 151, 157, 168, 170, 176, 178, 181, 342, 348, 389, 418, 440 straipsnių pakeitimo ir
papildymo įstatymą, kuris, išskyrus 31 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d. (30 straipsnis), BPK
168 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija,
tačiau teisinis reguliavimas, pagal kurį prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisako pradėti
ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai skunde, pareiškime ar pranešime nurodyti duomenys apie
nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis
procesas negalimas, išliko nepakitęs.
8.2. BPK 168 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatyta: „Nutarimo atsisakyti
pradėti ikiteisminį tyrimą nuorašas siunčiamas skundą, pareiškimą ar pranešimą padavusiam
asmeniui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas nutarimo nuorašą per dvidešimt keturias valandas privalo
išsiųsti prokurorui.“
8.3. BPK 64 straipsnio „Skundų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir
nutarimų išsprendimas“ 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d., 2010 m. rugsėjo 21 d. redakcijos) inter
alia nustatyta: „<...> ikiteisminio tyrimo teisėjas <...> privalo skundą išnagrinėti ir priimti <...>
nutartį. Jei skundas patenkinamas, <...> nutartyje nurodomi <...> prokuroro padaryti pažeidimai ir
pasiūloma juos pašalinti, jei skundas atmetamas, – motyvai, dėl kurių skundas pripažintas nepagrįstu
ir atmestas.“
9. Taigi aiškinant BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį
reguliavimą, ginčijamą šioje konstitucinės justicijos byloje, kartu su minėtu teisiniu reguliavimu,
nustatytu šio kodekso 64 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d., 2010 m. rugsėjo 21 d. redakcijos),
168 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d., 2010 m. rugsėjo 21 d. redakcijos), 3 dalyje (2002 m.
kovo 14 d. redakcija), nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:
– prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimą nepanaikinti
ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo
teisėjui gali skųsti skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką padavęs asmuo;
– ikiteisminio tyrimo teisėjas, išnagrinėjęs tokį skundą, gali pripažinti skundą nepagrįstu ir jį atmesti;
– kai ikiteisminio tyrimo teisėjas tokį skundą tenkina, jis turi nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūno
ar prokuroro padarytus pažeidimus ir pasiūlyti juos pašalinti; tokie ikiteisminio tyrimo teisėjo
įgaliojimai inter alia reiškia jo teisę panaikinti prokuroro nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti
ikiteisminį tyrimą ar nuspręsta nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti
ikiteisminį tyrimą;
– ikiteisminio tyrimo teisėjas, priimdamas BPK 64 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d., 2010 m.
rugsėjo 21 d. redakcijos) nurodytus sprendimus, privalo juos motyvuoti.
10. Pagal pareiškėjo prašymą tiriant, ar BPK 168 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija),
ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, taip pat
būtina išsiaiškinti BPK 65 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje ir atitinkamuose šio
kodekso X dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą,
kuriuo inter alia įtvirtinta aukštesniojo teismo kompetencija nagrinėti ikiteisminio tyrimo teisėjo
priimtus sprendimus.
10.1. BPK 65 straipsnio „Ikiteisminio tyrimo teisėjo proceso veiksmų ir nutarčių apskundimas ir
skundų išsprendimas“ (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta: „Ikiteisminio tyrimo
teisėjo atliekamus proceso veiksmus ir jo priimtas nutartis, išskyrus nutartis, kurios pagal šio Kodekso
64 straipsnį yra neskundžiamos, prokuroras, proceso dalyviai ir asmenys, kuriems taikytos procesinės
prievartos priemonės, gali apskųsti šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka.“
10.2. Kaip minėta, BPK X dalyje „Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimas aukštesniesiems
teismams ir skundų nagrinėjimas“ (2007 m. birželio 28 d. redakcija) yra reglamentuojama inter
alia ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria yra išspręstas skundą, pareiškimą ar pranešimą apie
nusikalstamą veiką padavusio asmens skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį
tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti
ikiteisminį tyrimą, apskundimo aukštesniajam teismui tvarka. BPK X dalį sudaro 439–442 straipsniai.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios BPK X dalies nuostatos:
– 439 straipsnio „Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimas aukštesniesiems teismams“ (2007 m.
birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje inter alia nustatyta: „Bylos nagrinėjimo teisme dalyviai bei kiti
asmenys turi teisę šioje Kodekso dalyje nustatyta tvarka apskųsti žemesniųjų teismų bylos parengimo
nagrinėti ar teisiamajame posėdyje priimtas nutartis, taip pat šio Kodekso numatytais atvejais – kitas
teismų priimtas nutartis aukštesniesiems teismams, <...>“;
– 441 straipsnio „Skundo nagrinėjimo aukštesniajame teisme tvarka“ 1 dalyje inter alianustatyta:
„Aukštesniojo teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas skundą paskiria
nagrinėti teisėjui ar trijų teisėjų kolegijai <...>. Jeigu skundžiamą nutartį priėmė apylinkės teismas
<...> skundą nagrinėja apygardos teismo <...> vienas teisėjas; <...>“;
– 442 straipsnio „Aukštesniojo teismo sprendimai, priimti išnagrinėjus skundą“ 1 dalyje inter
alia nustatyta:
„Išnagrinėjęs skundą, aukštesniojo teismo teisėjas <...> pasitarimų kambaryje priima vieną iš šių
nutarčių:
1) atmesti skundą ir palikti galioti teismo nutartį; 
2) panaikinti teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą; 
3) pakeisti teismo nutartį.“
11. Taigi aiškinant BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį
reguliavimą, ginčijamą šioje konstitucinės justicijos byloje, kartu su nustatytuoju BPK 65 straipsnio
(2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 439 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje,
442 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:
– aukštesniojo teismo teisėjas BPK X dalyje nustatyta tvarka nagrinėja skundus, inter alia dėl
ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių, kuriomis yra išspręsti skundai dėl prokuroro nutarimo atsisakyti
pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno
nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą;
– tokias ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis aukštesniajam teismui gali skųsti skundą, pareiškimą ar
pranešimą apie nusikalstamą veiką padavę asmenys, taip pat prokuroras, priėmęs nutarimą atsisakyti
pradėti ikiteisminį tyrimą ar nutarimą nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti
pradėti ikiteisminį tyrimą;
– aukštesniojo teismo teisėjas, išnagrinėjęs tokį skundą, dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties
priima vieną iš šių sprendimų: atmesti skundą ir tokią ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį palikti galioti;
panaikinti tokią ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį ir priimti naują nutartį; pakeisti tokią ikiteisminio
tyrimo teisėjo nutartį.
12. Minėta, kad pagal BPK 64 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d., 2010 m. rugsėjo 21 d.
redakcijos), 168 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d., 2010 m. rugsėjo 21 d. redakcijos),
3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį
reguliavimą ikiteisminio tyrimo teisėjas, išnagrinėjęs skundą dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti
ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo
atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, gali pripažinti skundą nepagrįstu ir jį atmesti; kai ikiteisminio
tyrimo teisėjas tokį skundą tenkina, jis turi nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro
padarytus pažeidimus ir pasiūlyti juos pašalinti; tokie ikiteisminio tyrimo teisėjo įgaliojimai inter
alia reiškia jo teisę panaikinti prokuroro nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ar
nuspręsta nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą;
ikiteisminio tyrimo teisėjas, priimdamas BPK 64 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d., 2010 m.
rugsėjo 21 d. redakcijos) nurodytus sprendimus, privalo juos motyvuoti.
Vadinasi, pagal BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį
reguliavimą, ginčijamą šioje konstitucinės justicijos byloje, aiškinamą kartu su minėtu teisiniu
reguliavimu, nustatytu inter alia šio kodekso 64 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d., 2010 m.
rugsėjo 21 d. redakcijos), 65 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 168 straipsnio
3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 439 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje,
442 straipsnio 1 dalyje, aukštesniojo teismo teisėjas, išnagrinėjęs skundą dėl ikiteisminio tyrimo
teisėjo nutarties, kuria yra išspręstas skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį
tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti
ikiteisminį tyrimą:
– panaikindamas tokią ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį ir priimdamas dėl skundo naują sprendimą
arba ją pakeisdamas gali ir turi nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro padarytus
pažeidimus ir pasiūlyti juos pašalinti; tokie aukštesniojo teismo teisėjo įgaliojimai inter alia reiškia jo
teisę panaikinti prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimą
nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą;
– gali pripažinti skundą nepagrįstu ir jį atmesti; 
– priimamus sprendimus privalo motyvuoti.
Taigi pagal BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį
reguliavimą, ginčijamą šioje konstitucinės justicijos byloje, aukštesniajam teismui nesudaroma
prielaidų perimti konstitucinių prokuroro įgaliojimų organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti.
13. Sprendžiant, ar BPK 168 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija), kuri nurodyta
apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio
1 daliai, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalies nuostatai „Ikiteisminį tyrimą
organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija)
1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas baudžiamąjį procesą, negali nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, pagal kurį teismas galėtų organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti;
– pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, reglamentuodamas ikiteisminio tyrimo
etape dalyvaujančių asmenų, inter alia nukentėjusių nuo nusikalstamos veikos, galimybę apskųsti su
ikiteisminiu tyrimu susijusius veiksmus bei sprendimus, gali nustatyti tokią tvarką, pagal kurią teismo
sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas
aukštesniajam teismui;
– pagal BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą,
ginčijamą šioje konstitucinės justicijos byloje, aukštesniajam teismui nesudaroma prielaidų perimti
konstitucinių prokuroro įgaliojimų organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti.
Vadinasi, nėra teisinių argumentų teigti, jog BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d.
redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl
prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti
ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą skundžiamas
aukštesniajam teismui, paneigiami iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies,
118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalies, kylantys imperatyvai.
14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 168 straipsnio 4 dalis (2007 m.
birželio 28 d. redakcija) tiek, kiek pagal joje nustatytą reguliavimą ikiteisminio tyrimo teisėjo
sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo
nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą skundžiamas
aukštesniajam teismui, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m.
kovo 20 d. redakcija) 1 dalies nuostatai „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...>
prokuroras“.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 4 dalis (2007 m.
birželio 28 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 81-3312) tiek, kiek pagal joje nustatytą reguliavimą
ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar
prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti
ikiteisminį tyrimą skundžiamas aukštesniajam teismui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS APELIACINIO TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR
LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 129 STRAIPSNIO 2 DALIES
3 PUNKTAS (2008 M. BIRŽELIO 12 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2012 m. gegužės 30 d.
Vilnius
 
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus
Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Egidijaus Šileikio, Algirdo
Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo
prašymą (Nr. 1B-14/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2
dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas nutartimi atidėjo
bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo kodekso
129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
 
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar Baudžiamojo kodekso
129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Konstitucinis Teismas 2012 m. gegužės 22 d. rašytinio proceso tvarka pradėjo nagrinėti bylą
Nr. 36/2009-20/2010-4/2011-9/2011 pagal:
1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymus ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12
d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-47/2009);
– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui
(prašymas Nr. 1B-8/2011);
2) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymus ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai 
Nr. 1B-24/2010, 1B-3/2011).
3. Konstatuotina, kad gautajame pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašyme ginčijama tos
pačios Baudžiamojo kodekso nuostatos atitiktis Konstitucijai, dėl kurios konstitucingumo
Konstitucinis Teismas jau yra pradėjęs nagrinėti bylą.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 4 punktą,
Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį
Konstitucijai, jeigu Konstitucinis Teismas yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties dalyko.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio
teismo prašymą ištirti, ar Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m.
birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28
straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:
Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą (Nr. 1B-14/2012) ištirti, ar
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d.
redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl baudžiamosios atsakomybės už artimojo giminaičio ar šeimos
nario nužudymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą
Byla Nr. 36/2009-20/2010-4/2011-9/2011
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 129 STRAIPSNIO 2 DALIES
3 PUNKTO (2008 M. BIRŽELIO 12 D. REDAKCIJA), 135 STRAIPSNIO 2 DALIES
3 PUNKTO (2008 M. BIRŽELIO 12 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2012 m. birželio 4 d.
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus

Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus
Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2012 m. gegužės 22 d. rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 36/2009-20/2010-4/2011-9/2011 pagal:
1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymus ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12
d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-47/2009);
– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui
(prašymas Nr. 1B-8/2011);
2) pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymus ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai 
Nr. 1B-24/2010, 1B-3/2011).
Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu šie pareiškėjų prašymai buvo sujungti į
vieną bylą ir jai suteiktas numeris 36/2009-20/2010-4/2011-9/2011.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjų – Vilniaus apygardos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo prašymai ištirti Baudžiamojo
kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) (prašymas
Nr. 1B-47/2009), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (prašymai Nr. 1B-24/2010, 1B-3/2011, 1B-8/2011)
atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiami šiais
argumentais.
1. 1. Asmuo turi tam tikrų išskirtinių pareigų šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams,
tačiau gyvenimo aplinkybės dažnai nulemia specifinius šeimos narių ar artimųjų giminaičių
santykius, kurie susidarius konkrečiai situacijai taikant baudžiamąją atsakomybę yra
svarbesni nei vien formalus bendro gyvenimo ar giminystės ryšys. Todėl BK 129 straipsnio 2
dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas
teisinis reguliavimas gali apriboti teismo galimybes tinkamai įvertinti konkrečią situaciją ir
visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, paskirti teisingą bausmę.
2. Žmogaus gyvybė, sveikata turi būti vertinamos ne pagal individualias ar kitokias žmogaus
savybes. Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-47/2009) pažymi, kad Konstitucijos
19 straipsnyje garantuojama žmogaus teisė į gyvybę, kurią saugo įstatymas, šiame straipsnyje
žmogaus gyvybė nediferencijuojama nei pagal svarbą, nei pagal kokius nors kitus požymius.
Lietuvos apeliacinio teismo (prašymai Nr. 1B-24/2010, 1B-3/2011), Vilniaus apygardos
teismo (prašymas Nr. 1B-8/2011) nuomone, asmens sveikata pati savaime yra
 nekvestionuojama vertybė, todėl abejotinas jos diferencijavimas pagal svarbą, juo labiau
prioritetiniu laikant vien šeiminį ar giminystės ryšį. Todėl artimojo giminaičio ar šeimos nario
gyvybė, sveikata negali turėti kokio nors kito reikšmingesnio požymio, pagal kurį jo gyvybė,
sveikata būtų išskirta, palyginti su žmonėmis, kurie tokio požymio neturi.
3. Taikant baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį nužudymas, sunkus sveikatos sutrikdymas
pripažįstami kvalifikuotais dėl šeimos ar giminystės ryšio, nukentėjusiojo asmens gyvybė,
sveikata išskirtinai vertinama ne dėl nusikaltusio asmens padarytos veikos pavojingumo
laipsnio, tai yra ne dėl subjekto tyčios, o dėl objektyvių, nei nuo objekto, nei nuo subjekto
nepriklausančių, giminystės ryšių. Šiuo metu galiojančiuose BK 129 straipsnio 2 dalies
3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas teisinis
reguliavimas sudaro prielaidą tokius pačius teisinius faktus – nužudymą, sunkų sveikatos
sutrikdymą, nenustačius jokių kitų nusikaltimą kvalifikuojančių požymių, tik tarp kaltininko
ir nukentėjusiojo esantį šeiminį ar giminystės ryšį, vertinti skirtingai.
4. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas (prašymai Nr. 1B-24/2010, 1B-3/2011) remiasi ir
oficialiąja konstitucine doktrina, išdėstyta Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d.
nutarime.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų
Seimo narių Vidmanto Žiemelio, Konstanto Ramelio, Seimo kanceliarijos Teisės departamento
Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus vedėjo Antano Jatkevičiaus rašytiniai paaiškinimai,
kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovų rašytiniai paaiškinimai grindžiami iš esmės analogiškais argumentais.
1. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas buvo pakeisti 2008 m.
birželio 12 d. priimtu įstatymu Nr. X-1597, kurio projekto aiškinamajame rašte teigiama:
„Šiuo metu nužudymą, sunkų <...> sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančiu požymiu yra
laikomi tie atvejai, kai kaltininkas šias veikas padaro savo motinos, tėvo ar vaiko atžvilgiu,
tokią nuostatą grindžiant tuo, kad tokiomis veikomis yra pažeidžiami gamtos dėsniai.
Įvertinant tai, jog baudžiamieji įstatymai saugo ne tik gamtos, bet ir kitais pagrindais
atsiradusius gėrius, manytina, kad analogiško griežtesnio įvertinimo reikalauja ir tie atvejai,
kai kaltininkas nusikalstamas veikas padaro prieš kitus artimuosius giminaičius <...>.
Santykių su šiais asmenimis turinį lemiantys moralės bei paprotiniai imperatyvai leidžia
teigti, kad tokių imperatyvų nepaisęs asmuo pripažintinas pažeidusiu išskirtinės apsaugos
reikalaujančias, visuomenės gyvenimo sanklodą grindžiančias vertybes.“
2. Šeimos apsauga Lietuvos teisės sistemoje turi prioritetinę reikšmę. Konstitucijos 31 straipsnio
3 dalyje nustatyta: „Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar
artimus giminaičius.“ Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta: „Šeima yra
visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir
vaikystę.“ Taigi valstybė privalo užtikrinti šeimos apsaugą. Šeimos interesų apsaugai skirtas
atitinkamas dėmesys ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame pilietinių ir
politinių teisių pakte, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.
3. Ginčijamose nuostatose įtvirtinta pozityvi diskriminacija. Pagal Konstituciją pozityvi
diskriminacija galima, nes ja siekiama apsaugoti tam tikras asmenų grupes ar suteikti joms
papildomų garantijų.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Kaip minėta, pareiškėjai – Vilniaus apygardos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas prašo
ištirti, ar Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d.
redakcija) (prašymas Nr. 1B-47/2009), 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas (prašymai Nr. 1B-
24/2010, 1B-3/2011, 1B-8/2011) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
Nors pareiškėjai prašymuose nenurodo konkrečios BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcijos, iš
pareiškėjų prašymų argumentų matyti, kad jie abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja BK 135
straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija).
Atsižvelgdamas į pareiškėjų prašymuose pateiktus argumentus, Konstitucinis Teismas šioje
konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui neprieštarauja BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d.
redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija).
2. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą, kurio 1 straipsniu buvo patvirtintas Baudžiamasis
kodeksas.
Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m.
rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d.
įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr.
IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, kurio 1 straipsnyje nustatė, kad Baudžiamasis
kodeksas įsigalioja 2003 m. gegužės 1 d., o 47 straipsnio 1 dalyje – kad įsigaliojus naujajam
Baudžiamajam kodeksui netenka galios senasis Baudžiamasis kodeksas.
2.1. BK 129 straipsnyje „Nužudymas“ buvo nustatyta:
„1. Tas, kas nužudė kitą žmogų,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.
2. Tas, kas nužudė:
1) mažametį;
2) bejėgiškos būklės žmogų;
3) savo motiną, tėvą ar vaiką;
4) nėščią moterį;
5) du ar daugiau žmonių;
6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai;
7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu;
8) dėl chuliganiškų paskatų;
9) dėl savanaudiškų paskatų;
10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo;
11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą;
12) siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą ar audinį transplantavimui,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos
galvos.“
Taigi BK 129 straipsnyje buvo įtvirtinta diferencijuota baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus
nužudymą.
2.2. BK 135 straipsnyje „Sunkus sveikatos sutrikdymas“ nustatyta:
„1. Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos,
kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai
trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado
didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens
kūnas,
baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.
2. Tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino:
1) mažametį;
2) bejėgiškos būklės žmogų;
3) savo motiną, tėvą ar vaiką;
4) nėščią moterį;
5) du ar daugiau žmonių;
6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai;
7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu;
8) dėl chuliganiškų paskatų;
9) dėl savanaudiškų paskatų;
10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo;
11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą;
12) siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą ar audinį transplantavimui,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų.“
Taigi BK 135 straipsnyje nustatyta diferencijuota baudžiamoji atsakomybė už sunkų kito žmogaus
sveikatos sutrikdymą.
2.3. Palyginus BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą teisinį
reguliavimą su nustatytuoju BK 129 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina, kad BK
129 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nužudymą, 2 dalies 3 punkte, 135
straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą, 2 dalies
3 punkte numačius požymius („savo motiną, tėvą ar vaiką“), baudžiamojoje teisėje vadinamus
kvalifikuojančiais, ir atitinkamai didesnes bausmes, baudžiamoji atsakomybė yra griežtesnė nei
nustatytoji atitinkamai BK 129 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje.
3. Seimas 2007 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 38, 47,
63, 66, 70, 75, 82, 93, 129, 166, 167, 172, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 185, 189, 194, 196,
197, 198, 1981, 1982, 199, 202, 213, 214, 215, 225, 227, 228, 231, 233, 235, 252, 256, 257,
262, 284, 285, 312 straipsnių, priedo pakeitimo ir papildymo, XXVI, XXX skyrių pavadinimų
pakeitimo ir kodekso papildymo 2561, 2571 straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo 2007 m.
liepos 21 d. Šio įstatymo 10 straipsniu pakeistas ir naujai išdėstytas BK 129 straipsnis,
kuriame padidintos minimalios terminuoto laisvės atėmimo bausmės už nužudymą ribos: 129
straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje minimali bausmės riba padidinta nuo
penkerių iki septynerių metų laisvės atėmimo, o 2 dalyje – nuo penkerių iki aštuonerių metų
laisvės atėmimo. Maksimalios terminuoto laisvės atėmimo bausmės ribos nebuvo keičiamos.
4. Seimas 2008 m. birželio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42, 67,
129, 135, 138 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Kodekso papildymo 721, 722 straipsniais
įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. birželio 27 d. Šio įstatymo 5 straipsniu pakeistas
BK 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 2 dalies 3 punktas, o 6 straipsniu –
135 straipsnio 2 dalies 3 punktas.
4.1. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), ginčijamame šioje
konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:
„2. Tas, kas nužudė: <...>
3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; <...>
baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos
galvos.“
4.2. BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), ginčijamame šioje
konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:
„2. Tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino: <...>
3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; <...>
baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų.“
4.3. Taigi BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2
dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) išplėstas nužudymo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo
sudėčių kvalifikuojantis požymis – apimti ne vien kaltininko motina, tėvas ar vaikas, bet ir kiti
artimieji giminaičiai bei kiti šeimos nariai.
Pažymėtina, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio
2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas byloje ginčijamu
aspektu yra tapatus.
Palyginus BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2
dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju BK
129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina, kad BK
129 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nužudymą, 2 dalies 3 punkte (2008 m.
birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų
sveikatos sutrikdymą, 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) numačius kvalifikuojančius
požymius („savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį“) ir atitinkamai didesnes bausmes, baudžiamoji
atsakomybė yra griežtesnė nei nustatytoji atitinkamai BK 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d.
redakcija) 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje.
5. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti BK 129 straipsnio 2 dalies 3
punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio
12 d. redakcija), kuriuose nustatyta griežtesnė baudžiamoji atsakomybė atitinkamai už savo
artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą ar sunkų jo sveikatos sutrikdymą, atitiktį
 Konstitucijai. Pažymėtina, kad sąvokų „artimasis giminaitis“, „šeimos narys“ išaiškinimai yra
pateikti BK 248 straipsnyje.
BK 248 straipsnio „Sąvokų išaiškinimas“ 1, 2 dalyse nustatyta:
„1. Artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai.
2. Nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai),
vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens
sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs
santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.“
Aiškinant BK 248 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju BK 129
straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008
m. birželio 12 d. redakcija), konstatuotina, kad nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą padariusio
asmens artimieji giminaičiai yra šio asmens tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir
vaikaičiai, o atitinkamą nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su šiuo asmeniu
gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, nusikaltimą padariusio
asmens sutuoktinis, asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs
santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo, formuojančio bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos inter alia 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-551/2009, 2010 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-
49/2010, 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-510/2010, 2011 m. sausio 13 d.
nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2011, 2011 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-101/2011) BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135
straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) esančios sąvokos „artimasis giminaitis“,
„šeimos narys“ aiškinamos ir taikomos pagal BK 248 straipsnio 
1, 2 dalių nuostatas.
6. Tiriant BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio
2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, reikšminga ir tai,
kokios bausmės nustatytos už artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą ar sunkų jo
sveikatos sutrikdymą.
6.1. BK 42 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) „Bausmių rūšys“ 1 dalyje buvo nustatyta:
„Padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės:
1) viešųjų teisių atėmimas;
2) teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas;
3) viešieji darbai;
4) bauda;
5) laisvės apribojimas;
6) areštas;
7) terminuotas laisvės atėmimas;
8) laisvės atėmimas iki gyvos galvos.“
Seimas 2011 m. birželio 11 d. priėmė Baudžiamojo kodekso 7, 42, 67, 68, 74, 123 1, 125, 126, 134,
142, 144, 176, 177, 204, 205, 210, 211, 213, 220, 223, 225, 226, 227, 228, 2281, 229, 230, 2531, 255,
257, 263, 268, 278, 281, 297, 3081 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Kodekso papildymo 681,
682straipsniais ir 44, 45 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsniu
buvo pakeistos BK 42 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 1, 2 ir 6 dalys.
BK 42 straipsnio „Bausmių rūšys“ 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija) nustatyta:
„Padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės:
1) viešieji darbai;
2) bauda;
3) laisvės apribojimas;
4) areštas;
5) terminuotas laisvės atėmimas;
6) laisvės atėmimas iki gyvos galvos.“
Aiškinant BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2
dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju
BK 42 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d., 2011 m. birželio 21 d. redakcijos) konstatuotina, kad
už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą ar sunkų jo sveikatos sutrikdymą yra
nustatytos griežčiausios bausmių rūšys: už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą yra
nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, o už sunkų savo
artimojo giminaičio ar šeimos nario sveikatos sutrikdymą – terminuoto laisvės atėmimo bausmė.
6.2. Pagal minėtą teisinį reguliavimą asmuo, padaręs nusikaltimą, kuris atitinka BK 129 straipsnio
(2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje nustatytos nusikaltimo sudėties požymius, yra baudžiamas
terminuotu laisvės atėmimu nuo septynerių iki penkiolikos metų, o padaręs nusikaltimą, kuris atitinka
BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytos nusikaltimo sudėties
požymius, – terminuotu laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu
iki gyvos galvos, šios bausmės yra alternatyvios.
Taigi konstatuotina, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija)
nustatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės ribos yra plačios, o laisvės atėmimo iki gyvos galvos
bausmė – alternatyvi.
6.3. Minėta ir tai, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, padaręs nusikaltimą, kuris atitinka
BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikaltimo sudėties požymius, yra baudžiamas terminuotu
laisvės atėmimu iki dešimties metų, o padaręs nusikaltimą, kuris atitinka BK 135 straipsnio 2 dalies
3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytos nusikaltimo sudėties požymius, – terminuotu
laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų.
Taigi konstatuotina, kad BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija)
nustatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės ribos yra plačios.
7. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste reikšmingos ir kitos BK nuostatos, susijusios su
skiriamų bausmių individualizavimu.
BK 54 straipsnyje „Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai“ nustatyta:
„1. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę
už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.
2. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:
1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;
2) kaltės formą ir rūšį;
3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;
4) nusikalstamos veikos stadiją;
5) kaltininko asmenybę;
6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį;
7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
3. Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo
principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę
bausmę.“
BK 54 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju BK 129 straipsnio 2
dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio
12 d. redakcija), pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės, inter alia bausmės skyrimo, pagrindai
įtvirtinti ne tik BK specialiojoje dalyje, kurioje nustatytos bausmės už nužudymą ir sunkų sveikatos
sutrikdymą, bet ir BK bendrosios dalies nuostatose. Pagal jas teismas, skirdamas bausmę nužudymą ar
sunkų sveikatos sutrikdymą padariusiam asmeniui, privalo atsižvelgti į visas teisiškai reikšmingas
nusikalstamos veikos ypatybes, inter alia jos padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę, taigi
teismui yra nustatyta pareiga, laikantis įstatymų reikalavimų, individualizuoti bausmę, skiriamą
nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą padariusiam asmeniui.
8. Apibendrinant nustatytąjį teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad:
– BK 129 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nužudymą, 2 dalies 3 punkte
(2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už
sunkų sveikatos sutrikdymą, 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) numačius
kvalifikuojančius požymius („savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį“) ir atitinkamai didesnes
bausmes, baudžiamoji atsakomybė yra griežtesnė nei nustatytoji atitinkamai BK 129 straipsnio (2007
m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje;
– nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą padariusio asmens artimieji giminaičiai yra šio asmens
tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o atitinkamą nusikaltimą
padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su šiuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai),
broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis, asmuo, su kuriuo
nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai;
– terminuoto laisvės atėmimo bausmių, nustatytų už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario
nužudymą ar sunkų jo sveikatos sutrikdymą, ribos yra plačios, o už savo artimojo giminaičio ar
šeimos nario nužudymą nustatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė – alternatyvi;
– teismui yra nustatyta pareiga, laikantis įstatymų reikalavimų, individualizuoti bausmę, skiriamą
nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą padariusiam asmeniui.
II
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjai prašo ištirti Baudžiamojo kodekso
129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3
punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
2. Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir
visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2006 m.
sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai). Užtikrinti tokį saugumą
yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių (Konstitucinio Teismo
1998 m. gruodžio 9 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Taigi
demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais
uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams
arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (Konstitucinio Teismo inter alia 2009 m. birželio
8 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Įstatymuose apibrėžiama,
kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų padarymą
(Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
3. Įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą),
mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį
reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas
veikas. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: jis turi paisyti Konstitucijos normų
ir principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai), inter
alia prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės principų
reikalavimų, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principo.
3.1. Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame
įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi
būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą (Konstitucinio Teismo 2003 m.
birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Nusikalstamų veikų pavojingumą lemia inter
alia vertybės, į kurias šiomis veikomis yra kėsinamasi.
3.2. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus
valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos
turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau
negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo inter alia 2008 m. kovo 15 d., 2008 m.
rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Baudžiamajame įstatyme negalima nustatyti tokio
teisinio reguliavimo (bausmių ar jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir
taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui
už konkrečią nusikalstamą veiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
3.3. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šia nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų
lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir
pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo inter alia2008 m. gruodžio 24 d.,
2009 m. kovo 2 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Šis principas būtų
pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio
pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas
(Konstitucinio Teismo inter alia 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. vasario 6
d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai).
 4. Minėta, kad nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijamos BK nuostatos,
kuriose nustatyta baudžiamoji atsakomybė už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario
nužudymą ar sunkų jo sveikatos sutrikdymą, todėl svarbu atskleisti tokių Konstitucijoje
įtvirtintų vertybių kaip žmogaus teisė į gyvybę (19 straipsnis), jo asmens neliečiamumas (21
straipsnis), artimos giminystės santykiai (31 straipsnis), šeima (31, 38 straipsniai), motinystė,
tėvystė, vaikystė (38 straipsnis) sampratą.
4.1. Konstitucijos 19 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“
Konstitucinis Teismas, 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 19 straipsnį,
konstatavo, kad teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė; ji yra nedaloma.
4.2. Konstitucijos 21 straipsnyje inter alia nustatyta:
„Žmogaus asmuo neliečiamas. <...>
Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias
bausmes.
Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai.“
Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta inter alia žmogaus teisė į jo asmens neliečiamumą. Asmens
neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis ir psichinis neliečiamumas
(Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos
kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 21 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį
teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinama žmogaus teisė į asmens neliečiamumą ir imamasi visų
reikalingų priemonių šiai teisei apsaugoti. Žmogaus teisės į fizinį ir psichinį neliečiamumą
apsauga, inter alia nuo nusikalstamų veikų, yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas.
4.3. Konstitucijos 31 straipsnio nuostatoje „Draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos
narius ar artimus giminaičius“ yra expressis verbis įtvirtintos sąvokos „šeimos nariai“, „artimi
giminaičiai“. Nors šių sąvokų turinys nėra tapatus, jomis gali būti apimami ir tie patys asmenys;
pažymėtina, kad sąvoka „artimi giminaičiai“ apima žmones, susijusius tam tikro laipsnio giminystės
ryšiais, o sąvoka „šeimos nariai“ gali apimti tiek žmones, susijusius tam tikro laipsnio giminystės
ryšiais, tiek žmones, tokiais ryšiais nesusijusius (kaip antai sutuoktinius).
Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės siekis, taip pat jos 31 straipsnyje expressis verbis įtvirtintas draudimas versti duoti
parodymus prieš savo artimus giminaičius rodo, kad artimos giminystės ryšiai yra vertingi ir saugomi.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas,
turi diskreciją diferencijuoti tokią atsakomybę, atsižvelgdamas į nusikalstamą veiką padariusio
asmens ir nukentėjusio nuo tos veikos asmens giminystės ryšį, jos laipsnį.
4.4. Konstitucijos 38 straipsnyje inter alia nustatyta:
„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. <...>
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės
juos išlaikyti.
Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“
4.4.1. Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir
kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, taip pat
motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir
saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d.,
2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kyla valstybės pareiga
įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos
prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių
teisės ir teisėti interesai (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas).
4.4.2. Tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai –
konstituciškai vertingi. Tėvai turi moralinių priedermių ir pilnametystės sulaukusiems vaikams, kaip
ir vaikai turi moralinių priedermių tėvams (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas).
Atitinkamos moralinės priedermės kyla ir kitiems šeimos nariams.
4.5. Žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė,
tėvystė, vaikystė yra konstitucinės vertybės; konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja
įstatymų leidėjo diskreciją asmenims, kurie kėsinasi į savo artimų giminaičių ar šeimos narių gyvybę,
sveikatą, nustatyti griežtą baudžiamąją atsakomybę, kuri būtų diferencijuota atsižvelgiant inter alia į
tokio kėsinimosi pavojingumą.

III
Dėl Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija),
135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Minėta, kad pareiškėjai – Vilniaus apygardos teismas, Lietuvos apeliacinis teismas prašo
ištirti, ar BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) (prašymas 
Nr. 1B-47/2009), 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija)
(prašymai 
Nr. 1B-24/2010, 1B-3/2011, 1B-8/2011) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjų nuomone, kyla abejonių dėl nustatytojo teisinio reguliavimo atitikties
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes juo gali
būti apribotos teismo galimybės tinkamai įvertinti konkrečią situaciją ir visas nusikalstamos
veikos padarymo aplinkybes, paskirti teisingą bausmę; žmogaus gyvybė, sveikata turi būti
vertinamos ne pagal individualias ar kitokias žmogaus savybes, todėl artimojo giminaičio ar
šeimos nario gyvybė, sveikata negali turėti kokio nors kito reikšmingesnio požymio, pagal
kurį jo gyvybė, sveikata būtų išskirtos, palyginti su tais žmonėmis, kurie tokio požymio
neturi. Ginčijamas teisinis reguliavimas sudaro prielaidą tokius pačius teisinius faktus –
nužudymą, sunkų sveikatos sutrikdymą, nenustačius jokių kitų nusikaltimą kvalifikuojančių
požymių, tik tarp kaltininko ir nukentėjusiojo esantį šeiminį ar giminystės ryšį, vertinti
skirtingai.
3. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame BK 129 straipsnio 2 dalies 3
punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatyta:
„2. Tas, kas nužudė: <...>
3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; <...>
baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos
galvos.“
Minėta ir tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame BK 135 straipsnio 2 dalies 3
punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatyta:
„2. Tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino: <...>
3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; <...>
baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų.“
4. Minėta, kad pareiškėjai prašo ištirti BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio
12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija)
atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui.
4.1. Minėta, kad įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą
(sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį
reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas veikas. Taip
pat minėta, kad iš Konstitucijos preambulės, 19, 21, 31, 38 straipsnių išplaukia, jog žmogaus gyvybė,
jo asmens neliečiamumas, artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė yra
konstitucinės vertybės; konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją
asmenims, kurie kėsinasi į savo artimų giminaičių ar šeimos narių gyvybę, sveikatą, nustatyti griežtą
baudžiamąją atsakomybę, kuri būtų diferencijuota atsižvelgiant į tokio kėsinimosi pavojingumą.
Taip pat minėta, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad
baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; už teisės pažeidimus valstybės
nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti
siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia
šiems tikslams pasiekti. Baudžiamajame įstatyme negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo
(bausmių ar jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas
baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už
konkrečią nusikalstamą veiką.
4.2. Minėta ir tai, kad BK 129 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nužudymą, 2
dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji
atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą, 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija)
numačius kvalifikuojančius požymius („savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį“) ir atitinkamai
didesnes bausmes, baudžiamoji atsakomybė yra griežtesnė nei nustatytoji atitinkamai BK 129
straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad nustatant griežtesnę baudžiamąją
atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą ar sunkų jo sveikatos sutrikdymą
nei nustatytoji atitinkamai BK 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 135
straipsnio 1 dalyje, siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo
asmens neliečiamumas, bet ir tokias kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė,
vaikystė, taigi BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2
dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) numatytais nusikaltimais kėsinamasi ne vien į
žmogaus gyvybę, asmens neliečiamumą, bet ir į kitas konstitucines vertybes.
4.3. Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio
12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatęs griežtesnę
baudžiamąją atsakomybę nei nustatytoji už nužudymą ir sunkų sveikatos sutrikdymą atitinkamai BK
129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, diferencijavo
baudžiamąją atsakomybę už skirtingo pavojingumo nusikaltimus: už nusikaltimus, kuriais kėsinamasi
ne vien į žmogaus gyvybę, asmens neliečiamumą, bet ir į kitas konstitucines vertybes, nustatyta
atitinkamai griežtesnė baudžiamoji atsakomybė. Tokios griežtesnės baudžiamosios atsakomybės
nustatymas reiškia pagrįstą jos diferencijavimą, leidžia teismui parinkti teisingą bausmę.
4.4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d.
redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytas teisinis
reguliavimas atitinka konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus.
5. Minėta, kad pareiškėjai prašo ištirti BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio
12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija)
atitiktį inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
5.1. Kaip minėta, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms
valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šia nuostata yra įtvirtinta formali visų
asmenų lygybė. Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje
pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas būtų pažeistas, jeigu tam
tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios
apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
5.2. Minėta, kad įstatymų leidėjas, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d.
redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatęs griežtesnę
baudžiamąją atsakomybę nei nustatytoji atitinkamai BK 129 straipsnio (2007 m. birželio 28 d.
redakcija) 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, diferencijavo baudžiamąją atsakomybę už skirtingo
pavojingumo nusikaltimus: už nusikaltimus, kuriais kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę, asmens
neliečiamumą, bet ir į kitas konstitucines vertybes, nustatyta atitinkamai griežtesnė baudžiamoji
atsakomybė.
5.3. Taigi konstatuotina, kad asmenų, nužudžiusių savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį arba sunkiai
sutrikdžiusių jo sveikatą ir asmenų, kurie yra padarę tokias pačias veikas, tačiau jų su
nukentėjusiuoju nesieja šeimos ar artimos giminystės ryšiai, padėtis nėra tokia pati, nes šiais ryšiais
susiję asmenys kėsinosi ne vien į tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens
neliečiamumas, bet ir į tokias konstitucines vertybes kaip artimos giminystės santykiai, šeima,
motinystė, tėvystė, vaikystė. Minėtus skirtingo pavojingumo nusikaltimus žmogaus gyvybei ir sveikatai
padariusiems asmenims nustatyta skirtinga baudžiamoji atsakomybė yra objektyviai pateisinama.
Taigi nėra pagrindo teigti, kad ginčijamomis nuostatomis yra pažeidžiamas konstitucinis asmenų
lygybės įstatymui principas.
5.4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d.
redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytas teisinis
reguliavimas atitinka asmenų lygybės įstatymui principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnio 1
dalyje.
 6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BK 129 straipsnio 2 dalies
3 punktas (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas (2008 m.
birželio 12 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas
(2008 m. birželio 12 d. redakcija, Žin., 2008, Nr. 73-2796) neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas
(2008 m. birželio 12 d. redakcija, Žin., 2008, Nr. 73-2796) neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS MIESTO 1 APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI,
AR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 1891 STRAIPSNIS (2010 M.
GRUODŽIO 2 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI
2012 m. birželio 25 d.
Vilnius
 
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus
Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus
Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Vilniaus miesto 1 apylinkės
teismo prašymą (Nr. 1B-15/2012) „ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 1 str.
„Neteisėtas praturtėjimas“ (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. X-1199 redakcija) neprieštarauja
konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. įtvirtintam
nekaltumo prezumpcijos principui“.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas nutartimi
bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu „ištirti, ar Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 str. „Neteisėtas praturtėjimas“ (2010 m. gruodžio 2 d.
įstatymo Nr. X-1199 redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 str. įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui“.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1891 straipsnyje „Neteisėtas praturtėjimas“ (2010 m.
gruodžio 2 d. redakcija) nustatyta:
„1. Tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas
ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą iš trečiųjų asmenų perėmęs asmuo nuo baudžiamosios
atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą atleidžiamas, jeigu jis iki pranešimo apie įtarimą
įteikimo apie tai pranešė teisėsaugos institucijoms ir aktyviai bendradarbiavo nustatant šio
turto kilmę.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.“
4. Taigi BK 1891straipsnyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) nustatyta baudžiamoji
atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą – didesnės negu 500 minimalių gyvenimo lygių (MGL)
vertės turto turėjimą nuosavybės teise, žinant arba turint ir galint žinoti, kad tas turtas
negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis (1 dalis); numatytos tam tikros aplinkybės,
kuriomis asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą (2
dalis); nustatyta, kad baudžiamoji atsakomybė už šiame straipsnyje numatytas veikas taikoma
ir juridiniam asmeniui (3 dalis).
5. Pareiškėjo – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymas ištirti, ar BK 1891 straipsnis (2010
m. gruodžio 2 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnyje, pasak pareiškėjo,
įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui, konstituciniam teisinės valstybės principui,
grindžiamas šiais argumentais.
3.1. Pareiškėjas remiasi inter alia oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, pagal kurias
įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas; teisės aktų
formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna; teisės
pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose nustatyta atsakomybė, turi būti tiksliai apibrėžti.
3.2. Pareiškėjas mano, kad BK 1891 straipsnyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) įtvirtintos
nusikalstamos veikos sudėtis yra neaiški, dviprasmiška ir nesuprantama. Didesnės negu 500 MGL
vertės turto, įgyto žinant arba turint ir galint žinoti, kad jis negalėjo būti įgytas teisėtomis
priemonėmis, turėjimas, pasak pareiškėjo, pats savaime nėra pavojingas, jeigu jo įgijimas nesiejamas
su kita nusikalstama veika, iš kurios rezultato tas turtas gali būti įgytas. Turto turėjimas, kaip veika,
pasak pareiškėjo, leidžia daryti prielaidą, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1891 straipsnį gali
būti taikoma vien už turto turėjimą neturint jokio nusikalstamo tikslo (pavyzdžiui, išvengti mokesčių,
nuslėpti neteisėtas pajamas), todėl esą neaišku, „kieno nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai
gali būti pažeisti nesant ryšio su jokia iki turto turėjimo padaryta nusikalstama veika ir su turimu turtu
neatlikus jokių apsimestinių sandorių“.
3.3. Pareiškėjas teigia, kad kyla neaiškumų dėl BK 1891 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos
(„turėjo“) baigtumo momento: „ar veika laikytina baigta pradėjus turėti, t. y. įgijus turtą, ar atlikus
tam tikrus trunkamuosius veiksmus su turtu, įrodančius turto turėjimą“. Pasak pareiškėjo, teisėtomis
pajamomis nepagrįsto turto, kuris akivaizdžiai negalėjo būti įgytas teisėtais būdais, turėjimas nuo
2010 m. gruodžio 10 d. asmeniui užtraukia baudžiamąją atsakomybę, todėl asmuo, norėdamas
išvengti baudžiamosios atsakomybės už tokio turto turėjimą, turėjo jo atsikratyti iki nurodytos dienos
arba suspėti tai padaryti, iki toks jo turėjimas bus atskleistas teisėsaugos institucijų. Taigi, pasak
pareiškėjo, įstatymų leidėjas, „kriminalizuodamas būseną“ (didesnio negu 500 MGL vertės turto,
netgi įsigyto iki minėto BK straipsnio įsigaliojimo momento, turėjimą), turėjo atsižvelgti į teisėtų
lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą.
Pasak pareiškėjo, nėra aišku ir tai, kokiu momentu yra aktuali (asmeniui apkaltinti) turto vertė (esanti
turto įgijimo ar jo turėjimo metu). Problemiškai, pasak pareiškėjo, atrodo ir minėtame BK straipsnyje
numatytos veikos subjektyviąją pusę apibūdinančios kaltės turinio nustatymas: „Atsižvelgiant į tai,
kad BK 1891 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, kadangi jos baigtumo
momentas siejamas su turto turėjimu, nereikalaujant jokių iš to kylančių pasekmių, bei darant
prielaidą, kad BK 1891 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti ir neatsargus, kyla klausimas, ar
neatsargi kaltės forma iš viso galima formaliose nusikalstamų veikų sudėtyse, nes BK 16 str.
neatsargumą sieja su nusikalstamais padariniais, kurie būdingi tik materialiosioms sudėtims.“
3.4. Pareiškėjas mano, kad yra neaiškus BK 1891 straipsnyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija)
įtvirtintos nusikalstamos veikos įrodinėjimo procesas: ikiteisminio šios nusikalstamos veikos tyrimo
pradžiai esą pakanka nustatyti, kad asmuo turi didesnės negu 500 MGL (65 000 LT) vertės turtą, o
vėliau, ikiteisminio tyrimo metu, esą nustatoma, ar tas asmuo galėjo turėti teisėtų pajamų šiam turtui
įsigyti. Jeigu asmuo, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, didesnės negu 500 MGL (65 000 Lt)
vertės turtą įgijo pajamomis, kurios gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, tačiau neapskaitytos
teisės aktų nustatyta tvarka, jis, pasak pareiškėjo, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės
pagal BK 1891 straipsnį, turėtų atskleisti tų pajamų apskaitą reglamentuojančių normų pažeidimų
aplinkybes (kurios savo ruožtu jam gali užtraukti baudžiamąją arba administracinę, inter
alia mokestinę, atsakomybę), ir taip būtų netiesiogiai verčiamas duoti parodymus prieš save (apie
galimus savo padarytus kitų teisės normų pažeidimus). Jeigu didesnės negu 500 MGL vertės turtas
būtų įgytas iš šeimos nario ar artimojo giminaičio nusikalstamos veiklos pajamų, asmuo, traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn ir duodamas parodymus prieš savo šeimos narį ar artimąjį giminaitį,
pasak pareiškėjo, turėtų galimybę išvengti baudžiamosios atsakomybės.
3.5. Galiausiai, prieš darydamas išvadą, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pareiškėjas
atkreipė dėmesį į tai, kad „BK 1891 str. įtvirtinta teisės norma Lietuvos Respublikos teisinėje
sistemoje yra nauja, teisminės praktikos jos taikymo ir aiškinimo atžvilgiu nėra suformuota, o kadangi
ši norma neaiški, dviprasmiška ir nesuprantama, siekiant nepagrįstai nesuvaržyti pagrindinių žmogaus
teisių, būtina įvertinti šios normos atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos
31 str. įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui“.
4. Vertinant pareiškėjo argumentus pagal jų visumą ir nagrinėtos baudžiamosios bylos medžiagą
pažymėtina, kad pareiškėjas, kaip nurodyta jo prašyme, nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
fizinis asmuo kaltinamas pagal BK 1891straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalį,
tačiau jo abejonės dėl BK 1891straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) atitikties
Konstitucijai yra susijusios ir su šio BK straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu
(ikiteisminio tyrimo, inter alia įrodinėjimo, parodymų davimo aspektu), taigi – su šio BK
straipsnio 1, 2 dalių (inter alia jų reikšmės, būtinumo) samprata.
4.1. Pareiškėjas kai kuriuos jam kilusius neaiškumus dėl teisinio reguliavimo (būtent dėl
BK 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos
objekto ir dėl sąvokos „turėjo“ turinio) traktuoja kaip pagrindą abejoti, ar ši veika apskritai yra
pavojinga, taip pat ar, nesant nustatytos baudžiamosios atsakomybės už atitinkamo turto įgijimą,
galima kriminalizuoti jo turėjimą, tačiau jis:
– nepateikia jokių konstitucinių argumentų, kodėl, jo manymu, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją
negali numatyti baudžiamosios atsakomybės už turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis,
turėjimą nuosavybės teise ir kodėl neteisėtomis pajamomis įgyto turto turėjimas nuosavybės teise esą
nekelia jokios grėsmės visuomenei ir valstybei (t. y. yra nepavojingas jokioms konstitucinėms
vertybėms);
– nutyli nagrinėjamo prašymo kontekste ypač svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas,
kad demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti
veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama
grėsmė, kad tokia žala atsiras (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m.
gegužės 28 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai); įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos pripažįstamos
nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų padarymą (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10
d., 2009 m. birželio 8 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius,
susijusius su baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją
(Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
4.2. Pareiškėjo teiginiai, susiję su abejonėmis dėl BK 189 1 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d.
redakcija) 2 dalyje nustatytų aplinkybių, kuriomis asmenys atleidžiami nuo baudžiamosios
atsakomybės, teisiškai nepagrindžia, kodėl pareiškėjo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taikytina
BK 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalis, jo nuomone, prieštarauja Konstitucijos
31 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui.
4.3. Iš pareiškėjo argumentų neaišku, kodėl pagal BK 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d.
redakcija) 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą asmuo esą visais šio BK straipsnio taikymo
atvejais būtų neišvengiamai priverstas duoti parodymus prieš save ar savo šeimos narius (t. y.
negalėtų jokiais atvejais, tarp jų – ir pareiškėjo nurodytuoju, atsisakyti duoti parodymus prieš save ar
savo šeimos narius). Pareiškėjas nepateikia jokių konstitucinių argumentų, pagrindžiančių, kodėl
galimybė atskleisti savo pajamų šaltinius, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK
1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalį, turėtų būti traktuojama kaip asmens vertimas
duoti parodymus prieš save arba kaip jam nustatyta pareiga įrodinėti savo nekaltumą.
4.4. Pažymėtina, kad BK 1891 straipsniu (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija), inter alia jo 1 dalimi, nėra
reguliuojamas nusikalstamos veikos įrodinėjimo procesas. Taigi pareiškėjo argumentai, susiję su
baudžiamojo proceso teisės normų taikymu, tiriant ir įrodinėjant BK 1891 straipsnio (2010 m.
gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, teisiškai nepagrindžia, kad BK
1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu gali būti
pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas, verčiama duoti parodymus prieš save, savo šeimos
narius ar artimuosius giminaičius.
4.5. Pareiškėjo teiginiais, kuriais siekiama pagrįsti abejones dėl BK 189 1 straipsnio (2010 m. gruodžio
2 d. redakcija) 1 dalies prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui (inter alia neteisėto
praturtėjimo sudėties neaiškumo, dviprasmiškumo ir nesuprantamumo požiūriu), iš esmės siekiama
išsiaiškinti šio teisinio reguliavimo turinį, pareiškėjui kilusius minėtos nuostatos taikymo neaiškumus.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų nematyti, kad jam kilę teisinio reguliavimo neaiškumai negali būti
pašalinti taikant ir aiškinant teisę, inter aliateismams nagrinėjant konkrečias baudžiamąsias bylas, ir
yra tokie, kad užkerta kelią formuotis teismų praktikai dėl BK 189 1 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d.
redakcija) taikymo bei kelia esmines abejones dėl teismų galimybių vykdyti teisingumą pagal šį BK
straipsnį.
4.6. Pareiškėjas abejoja dėl to, ar BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti
neatsargi ir ar tai būtų suderinama su BK 16 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu. Be to,
pareiškėjas įžvelgia tam tikrą ginčijamo teisinio reguliavimo nulemtą baudžiamojo proceso teisės
normų ir mokestinių pažeidimų tyrimą reguliuojančių teisės normų nesuderinamumą. Šiais aspektais
pareiškėjas kelia ne tik BK 1891 straipsnio 1 dalies aiškinimo bei taikymo, bet ir jos suderinamumo su
žemesnės nei Konstitucija galios teisės aktų (inter alia paties BK) nuostatomis klausimus.
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, kaip jis ne kartą yra
konstatavęs, nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą, nesprendžia vienodos galios teisės
aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų; jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti
vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas
Konstituciniam Teismui, ir pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai
yra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą (Konstitucinio Teismo inter alia 2006 m. lapkričio 13 d.,
2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2012 m. gegužės 10 d.
sprendimai).
5. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo – Vilniaus
miesto 1 apylinkės teismo prašymas ištirti BK 1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d.
redakcija) atitiktį Konstitucijai iš esmės grindžiamas neaiškumais, kylančiais teisės aiškinimo
ir taikymo praktikoje.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo
įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia
institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių,
spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006
m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m.
rugsėjo 5 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas, 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas).
Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio
Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo
12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas, 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas), taigi šiuos
klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo
(Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d.
sprendimai). Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra
nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio
20 d., 2010 m. liepos 2 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai).
6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas
savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu
prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
7. Paminėtina, kad pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas jau buvo kreipęsis į
Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-6/2012) dėl to paties BK straipsnio atitikties
Konstitucijai. Šis prašymas Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. balandžio 6 d.
potvarkiu Nr. 2B-13 buvo grąžintas pareiškėjui dėl to, kad pareiškėjo pateikti samprotavimai
ir teiginiai niekaip nepagrindė, kodėl BK 1891 straipsnis (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija)
gali prieštarauti Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Atsižvelgiant į tai ir į išdėstytus argumentus, atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus
miesto 1 apylinkės teismo prašymą „ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
1891str. „Neteisėtas praturtėjimas“ (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. X-1199 redakcija)
neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 31 str. įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui“.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28
straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-15/2012)
„ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 str. „Neteisėtas praturtėjimas“ (2010 m.
gruodžio 2 d. įstatymo Nr. X-1199 redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės
principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui“.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
 Dėl baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą
Byla Nr. 14/2015-1/2016-2/2016-14/2016-15/2016

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 1891 STRAIPSNIO 1
DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2017 m. kovo 15 d. Nr. KT4-N3/2017

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros

Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio,
Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2017 m.
kovo 7, 14 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 14/2015-1/2016-2/2016-14/2016-15/2016
pagal pareiškėjų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą Nr. 1B-21/2015, Marijampolės rajono
apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-25/2015, Vilniaus apygardos teismo prašymą Nr. 1B-1/2016,
Šiaulių apygardos teismo prašymą Nr. 1B-20/2016, Joniškio rajono apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-
21/2016 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės
valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 1 straipsnio (2010
m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalis.
Konstitucinio Teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai
suteiktas numeris 14/2015-1/2016-2/2016-14/2016-15/2016.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjų argumentai
1. Pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal
kasacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo kaltinamoji nuteista pagal
Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1891 straipsnio 1 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo
nutarties, kuria apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio buvo atmestas.
Kasaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės
instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. 
2. Pareiškėjas Marijampolės rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
kaltinamieji kaltinami pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį. 
3. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal apeliacinį skundą dėl
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo viena iš kaltinamųjų nuteista pagal BK
1891 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį
ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
4. Pareiškėjas Šiaulių apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal apeliacinį skundą dėl
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo kaltinamasis išteisintas pagal BK 189 1 straipsnio 1
dalį. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir
priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
5. Pareiškėjas Joniškio rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamasis
kaltinamas, be kita ko, pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį.
6. Pareiškėjai nutartimis baudžiamųjų bylų nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą.
7. Pareiškėjų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Marijampolės rajono apylinkės teismo, Vilniaus
apygardos teismo, Šiaulių apygardos teismo, Joniškio rajono apylinkės teismo prašymai grindžiami
šiais argumentais. 
7.1. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui, jo
elementui konstituciniam proporcingumo principui
7.1.1. Aiškindamas Konstitucijos nuostatas atsakomybės taikymo už teisei priešingas veikas
kontekste, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama
konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės
proporcingumą. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės
pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės
pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens
akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus
ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga
pusiausvyra (proporcingumas).
Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti
nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones – bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia
spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų
galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (1997 m. lapkričio 13 d.,
2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). 
Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, yra konstatavęs,
kad valstybės nustatytos ir taikomos priemonės, užkertančios kelią nusikaltimams, ribojančios bei
mažinančios nusikalstamumą, turi būti veiksmingos (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Asmens ir
visuomenės apsaugai ir gynimui nuo nusikalstamų kėsinimųsi skirti ištekliai (materialiniai,
žmogiškieji ir kt.) turi būti skirstomi ir naudojami racionaliai (2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Atsižvelgdami į besiklostančią teismų praktiką, pareiškėjai teigia, kad griežtai laikantis konstitucinių
baudžiamojo proceso reikalavimų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 189 1 straipsnį už neteisėtą
praturtėjimą gali būti retai pritaikoma, nes dažnai gali kilti pagrįsta abejonė, kad vis dėlto turtas galėjo
būti įgytas teisėtu būdu. Todėl abejojama ir dėl BK 1891 straipsnyje įtvirtintos baudžiamosios teisinės
priemonės veiksmingumo. 
7.1.2. BK 1891 straipsnyje, kuriame apibrėžta nusikaltimo sudėtis, nereikalaujama nustatyti, kad
nusikaltimo dalykas – asmens turimas turtas – įgytas būtent nusikalstamu būdu. Šiam nusikaltimui
inkriminuoti pakanka, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tai reiškia, kad
baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1891 straipsnį gali būti taikoma asmeniui, nepadariusiam jokios
nusikalstamos veikos. Šio nusikaltimo dalykas gali būti turtas, įgytas nenusikalstamu būdu,
pavyzdžiui, darant vien administracinius, mokesčių ar civilinės teisės pažeidimus. Vadinasi, pagal BK
1891 straipsnį teisės pažeidimais, kurių pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, kad jie būtų pripažinti
nusikaltimais ir užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, įgyto turto turėjimas tampa pavojingesnis už
pačius tokius teisės pažeidimus, kuriuos darant įgytas turtas, t. y. laikomas nusikaltimu ir užtraukia
baudžiamąją atsakomybę. Be to, BK 1891 straipsnis gali būti taikomas neįrodžius konkrečių teisės
pažeidimų, kuriuos darant įgytas turtas laikomas šio nusikaltimo dalyku, nes šio straipsnio loginė
konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai
šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto įgijimo
būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų.
7.1.3. Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, suponuoja, jog tam, kad teisinių santykių
subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto; teisės
aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymai ir kiti teisės aktai neturi grįžtamosios galios (lex retro non
agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų
pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit). Taigi baudžiamieji
įstatymai taikomi faktams ir pasekmėms, atsirandantiems po šių įstatymų įsigaliojimo. 
Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnį traukiami asmenys, kurie jame nustatytus
požymius atitinkantį turtą turi įsigaliojus šiam įstatymui. Taigi įstatymų leidėjas susiejo įstatymo
taikymą su normoje minimo turto turėjimu įsigaliojus šiam įstatymui, bet ne su jo įgijimu.
Baudžiamosios atsakomybės taikymas už turto turėjimą pagal vėliau, negu jis įgytas, įsigaliojusį
įstatymą prilygtų retrospektyviam jo taikymui. Iš tiesų trunkančią nusikalstamą būseną (turto
turėjimą) tokiu atveju nulemtų vienas poelgis (turto įgijimas) iki baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo. 
7.2. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsniui
Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 1891 straipsnį taikymas, kuris neatitinka konstitucinio
proporcingumo principo, yra susijęs ir su asmens nuosavybės teisės ribojimu, nes nusikaltimu
pripažįstamas turto, kuris negali būti pagrįstas teisėtomis pajamomis, turėjimas nuosavybės teise.
Konstitucinio Teismo suformuotoje oficialiojoje doktrinoje yra pažymėta, kad pagal Konstituciją
nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl
padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio.
Tačiau ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik
remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų
asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai
svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos
priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.
Atsižvelgdami į tai ir išdėstę abejones dėl BK 1891 straipsnio atitikties konstituciniam proporcingumo
principui, pareiškėjai taip pat abejoja, ar jis neprieštarauja ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintiems
nuosavybės apsaugos imperatyvams.
7.3. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 31 straipsniui
7.3.1. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reiškia, kad
baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka ikiteisminio tyrimo pareigūnams, įtariamasis ar
kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas BK 1891 straipsnio taikymo klausimus, yra konstatavęs,
kad įrodinėjant, jog „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“, negali būti pažeistas
nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis
pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tačiau BK 189 1 straipsnyje pritaikyta
juridine technika – nusikaltimo dalyko formulavimu vartojant neiginį („turtas, kuris negalėjo būti
įgytas teisėtomis pajamomis“) neišvengiamai sukuriama situacija, kai pajamų neteisėtumas
nustatomas remiantis oficialiai gaunamų pajamų stoka ir kaltinamojo nesugebėjimu įtikinamai pagrįsti
jų pakankamumo turimam turtui įgyti. Išvada apie pajamų neteisėtumą grindžiama prielaida, kad visa,
kas negalėjo būti įgyta teisėtomis priemonėmis, yra įgyta neteisėtai. Baudžiamojoje justicijoje toks
faktų nustatymo būdas gali būti vertinamas kaip įrodinėjimo naštos perkėlimas kaltinamajam ir
vadovavimasis prielaidomis nustatant asmens kaltumą. Taip gali būti pažeidžiamas Konstitucijos 31
straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, taip pat šio straipsnio 3 dalyje
įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save.
7.3.2. Iš pareiškėjų prašymų matyti, kad jų abejonė BK 1891 straipsnio 1 dalies atitiktimi
Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims siejama ir su jos atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės
principui.
Pareiškėjai remiasi Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalimis ir jose įtvirtintos teisės į teisingą (tinkamą)
procesą, teisės į gynybą oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, pateikia su jomis susijusią
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1, 3 dalių aiškinimo ir taikymo šio
teismo praktikoje, taip pat nurodo, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimai,
kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi
būti tikslios, taip pat turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose
neturi būti nuostatų, kuriomis vienu metu būtų skirtingai reguliuojami tie patys visuomeniniai
santykiai.
BK 1891 straipsnio nuostatos kartu su jas atskleidžiančia BK 190 straipsnio 2 dalimi gali būti
vertinamos kaip prieštaringos, neaiškios ir dviprasmiškos, kliudančios suformuluoti kaltinimą taip,
kad gynyba žinotų tikslų faktinį ir teisinį jo pagrindą ir galėtų veiksmingai jį ginčyti. 
Pasak pareiškėjų, BK 190 straipsnio 2 dalyje nustačius, kad BK 189 1 straipsnyje nurodytos teisėtos
pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos
teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne, formuluotės „nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta
tvarka, ar ne“ ir „teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos“ tarpusavyje
taip nedera, kad neįmanoma suprasti, kas yra pripažįstama teisėtomis pajamomis. 
Be to, pagal BK 1891 straipsnį asmuo atsako ir tuo atveju, jeigu šiame straipsnyje nurodytą turtą turi
turėdamas ir galėdamas žinoti, kad jis negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Formuluotė
„turėdamas ir galėdamas žinoti“ būdinga nusikalstamam nerūpestingumui kaip neatsargios kaltės
rūšiai, o pagal BK 16 straipsnį šia kaltės forma gali būti padaromos nusikalstamos veikos, kurių
sudėčių būtinieji požymiai yra padariniai. Tuo tarpu padariniai nėra neteisėto praturtėjimo būtinasis
sudėties požymis – ši veika pripažįstama nusikalstama nuo atitinkamo turto turėjimo momento.
Pareiškėjai teigia, kad, vertinant BK kaip vientisą baudžiamąjį įstatymą, apskritai neaišku, kaip
galima BK 1891straipsnio kontekste neatsargiai neteisėtai praturtėti.
7.3.3. Pareiškėjai nurodo ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, jog
konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą
veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas.
Konstitucinis principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo
patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija –
paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką
negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos
mokesčių administravimo įstatymą skiriamos baudos yra baudžiamojo pobūdžio, šios baudos už tą
pačią teisei priešingą veiką negali būti taikomos kartu su baudžiamąja atsakomybe. Remdamiesi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pareiškėjai teigia, kad neteisėto praturtėjimo
kriminalizavimo BK 1891straipsnyje būdas sudaro prielaidas pažeisti Konstitucijos 31 straipsnio
5 dalyje įtvirtintą draudimo bausti du kartus už tą pačią veiką principą, kai asmeniui dėl to paties turto
įgijimo ir mokesčių už šį turtą nesumokėjimo taikoma ne tik baudžiamoji atsakomybė pagal BK
1891straipsnį, bet ir bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą.
II
Suinteresuoto asmens atstovo argumentai
8. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos
Seimo atstovo Seimo nario Stasio Šedbaro rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas
teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama
šiais argumentais.
8.1. Vertinant BK 1891 straipsnio atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, būtina pabrėžti, kad nuosavybės
teisė nėra absoliuti. Manytina, kad BK 1891 straipsniu sukeliami nuosavybės teisės apribojimai yra
proporcingi siekiamam ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje
nurodomam tikslui – sumažinti korupcinių, turtinių, ekonominių, finansinių ir kitų savanaudiškų
nusikaltimų ekonominį naudingumą ir patrauklumą, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų
organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei
visuomenei daromą žalą.
8.2. BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyta sankcija, pagal kurią skiriama maksimali bausmė – ketveri
metai laisvės atėmimo, yra proporcinga neteisėto praturtėjimo pavojingumui. Ji sistemiškai dera su
kituose to paties BK XXVIII skyriaus („Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei,
turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“), kuriame yra 189 1straipsnis, straipsniuose (jų dalyse),
kaip antai 189 straipsnio 2 dalyje, nustatytomis sankcijomis. Vertinant ginčijamo teisinio reguliavimo
proporcingumą, atitiktį ultima ratioprincipui, atsižvelgtina ir į tai, kad neteisėto praturtėjimo, kaip
apysunkio nusikaltimo, atveju įstatymas, be kita ko, suteikia galimybę atleisti asmenį nuo
baudžiamosios atsakomybės, tokią atsakomybę realizuoti atidedant bausmės vykdymą.
8.3. Neteisėto praturtėjimo nusikaltimo sudėties konstrukcija pati savaime nekaltumo prezumpcijos
principo nepažeidžia. Prielaidas pažeisti šį principą gali sudaryti tik netinkamas neteisėto praturtėjimo
sudėties aiškinimas. 
Įrodinėjimą ir proceso dalyvių pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodeksas (toliau – BPK). BPK įtvirtintos garantijos taikomos visiems įtariamiesiems
(kaltinamiesiems) nepriklausomai nuo nusikalstamos veikos sudėties. Taigi ir kalbant apie BK
1891 straipsnį išlieka prokuroro pareiga rinkti įrodymus tik įstatyme numatytais būdais ir šiais
įrodymais paneigti visas abejones dėl kaltinamojo kaltės. 
BK 1891 straipsnio 1 dalies formuluotė „negali būti pagrįstas teisėtomis pajamomis“ nereiškia, kad
asmuo privalo bandyti pagrįsti turto įgijimo teisėtumą, – ji reiškia, kad prokuroras privalo įrodymais
paneigti tokio įgijimo galimybę. Vien tai, kad taikant BK 1891straipsnį prokurorams tenka įrodinėti
kiek kitokias, nei įprasta, aplinkybes (daugeliu atvejų prokuroras privalo įrodyti, kad faktai ar
veiksmai buvo, o įrodinėjant neteisėtą praturtėjimą, faktą – turto įgijimą teisėtais būdais – jam tenka
neigti), nėra pagrindas teigti, kad pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas.
III
Byloje gauta medžiaga
9. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos Prezidentės
vyriausiosios patarėjos Rasos Svetikaitės, buvusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Juozo
Bernatonio, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko, Vilniaus
universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros lektoriaus Justo Namavičiaus, Mykolo
Romerio universiteto Teisės fakulteto dekanės Lyros Jakulevičienės, Lietuvos teisės instituto
direktorės Jurgitos Paužaitės-Kulvinskienės rašytinės nuomonės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento parengta teismų praktikos taikant BK 189 1 straipsnį
apžvalga.
10. Pareiškėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atstovas Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos
pirmininkas Jonas Prapiestis pateikė rašytinę nuomonę dėl konstitucinės justicijos byloje esančios
medžiagos. Atsakydamas į šią nuomonę, suinteresuoto asmens Seimo atstovas Seimo narys Stasys
Šedbaras pabrėžė, kad laikosi savo ankstesnių rašytinių paaiškinimų.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
11. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir
įsigaliojimo įstatymą. Jo 1 straipsniu patvirtintas Baudžiamasis kodeksas pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo
proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso,
patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo
1 straipsnį įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.
11.1. Pagal BK 1 straipsnio 1 dalį šis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis –
baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės
interesus nuo nusikalstamų veikų. Šiame kodekse, be kita ko, apibrėžta, kokios veikos yra
nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, ir jos uždraustos (1 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal
BK 11 straipsnį nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar
neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (1 dalis); nusikaltimai yra tyčiniai ir
neatsargūs; tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius (2 dalis);
apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia
bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo (4 dalis).
11.2. BK 2 straipsnyje „Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos“, be kita ko, nustatyta:
– „Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo
įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu“ (1 dalis); 
– „Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą
veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio“ (3
dalis);
– „Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo
įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį“ (4 dalis);
– „Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą“ (6 dalis).
12. BK ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2010 m. gruodžio 2 d. priimtu
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 67, 72, 190 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir
kodekso papildymo 723, 1891 straipsniais įstatymu (toliau – BK pakeitimo įstatymas), įsigaliojusiu
2010 m. gruodžio 11 d. 
BK pakeitimo įstatymo 5 straipsniu BK yra papildytas 1891 straipsniu „Neteisėtas praturtėjimas“,
kurio 1 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjai. Be to, BK pakeitimo įstatymu yra pakeistas BK
72 straipsnis „Turto konfiskavimas“ (3 straipsnis), BK papildytas 72 3straipsniu „Išplėstinis turto
konfiskavimas“ (4 straipsnis), taip pat padaryti kai kurie kiti su minėtais papildymais susiję
pakeitimai.
13. Iš BK pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, kad jo įtvirtinimo tikslas – Lietuvos
baudžiamojoje teisėje nustatyti kompleksą priemonių, kurios leistų plačiau taikyti turto konfiskavimą,
iš kaltininko paimti visą neteisėtai įgytą turtą ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti tokį turtą
įgijusius ar padėjusius nuslėpti jo kilmę asmenis. Taip siekiama sudaryti sąlygas korupcinius,
turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus padaryti ekonomiškai
nenaudingus, taigi ir mažiau patrauklius nusikalsti linkusiems asmenims, pakirsti pavienių asmenų ir
nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, atgrasyti asmenis nuo
sutikimo tapti fiktyviais turto savininkais ir taip sunkinti neteisėtai įgyto turto slėpimą bei mažinti šių
nusikaltimų paplitimą, valstybei ir visuomenei daromą žalą. Pažymima, kad be inicijuojamų BK
pakeitimų yra sudėtinga kontroliuoti situaciją, kai asmenys sistemiškai slepia neteisėtai įgytas
pajamas ir kitą turtą, o švelnesnėmis priemonėmis pakeisti visuomenėje vyraujančios nuostatos, kad
gyventi iš neteisėtų pajamų yra normalu, nepavyksta.
Taigi įstatymų leidėjas, siekdamas inter alia, kad būtų ekonomiškai nenaudinga daryti korupcinius,
turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus bei užkirsti kelią tokiomis
veikomis valstybei ir visuomenei daromai žalai, pasirinko nustatyti teisinio poveikio priemonę –
baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą ir BK 189 1straipsnio 1 dalyje uždraudė šią veiką.
BK pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte pažymima, kad rengiant šį įstatymo projektą, be
kita ko, atsižvelgta į Jungtinių Tautų Organizacijos 2000 m. gruodžio 13 d. Konvencijos prieš
tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (Seimo ratifikuota 2002 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. IX-794),
Jungtinių Tautų 2003 m. spalio 31 d. Konvencijos prieš korupciją (Seimo ratifikuota 2006 m.
gruodžio 5 d. įstatymu Nr. X-943) nuostatas, kai kurių užsienio valstybių patirtį. 
14. BK 1891 straipsnyje „Neteisėtas praturtėjimas“ (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) (toliau – BK
1891 straipsnis) nustatyta:
„1. Tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas
ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą iš trečiųjų asmenų perėmęs asmuo nuo baudžiamosios
atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą atleidžiamas, jeigu jis iki pranešimo apie įtarimą įteikimo apie
tai pranešė teisėsaugos institucijoms ir aktyviai bendradarbiavo nustatant šio turto kilmę.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.“
15. Šioje konstitucinės justicijos byloje atskleistini jai aktualūs BK 189 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti
nusikaltimo – neteisėto praturtėjimo – sudėties požymiai.
15.1. BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą tiek
fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Joje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su šio
straipsnio 2 dalies formuluote „šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą iš trečiųjų asmenų perėmęs
asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą atleidžiamas“ pažymėtina, kad
neteisėto praturtėjimo subjektai yra ne tik asmenys, nuosavybės teise turėję (turintys) didesnės, negu
nurodyta, vertės turto, kuris negalėjo būti įgytas jų pačių teisėtomis pajamomis, bet ir asmenys,
perėmę tokį turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis.
15.2. BK 1891 straipsnio 1 dalies nuostatos „asmuo turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL
vertės turtą“ formuluotė „turėjo nuosavybės teise“ yra susijusi su neteisėto praturtėjimo sudėties
objektyviosios pusės požymiu – veika. 
15.2.1. Formuluotė „turėjo nuosavybės teise“ aiškintina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2000
m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – CK) nuostatų, kuriomis
reguliuojami nuosavybės santykiai, kontekste.
Pagal CK 4.37 straipsnio „Nuosavybės teisės sąvoka“ 1 dalį nuosavybės teisė – tai teisė savo
nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės
objektą ir juo disponuoti.
Taigi BK 1891 straipsnio 1 dalies formuluotę „tas, kas turėjo nuosavybės teise“ aiškinant kartu su
nurodytąja CK nuostata pažymėtina, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 189 1 straipsnio 1 dalį
gali būti traukiamas joje nurodyto turto savininkas, t. y. toks asmuo, kuris turėjo (turi) teisę savo
nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti šį turtą ir juo
disponuoti.
15.2.2. Pažymėtina, kad BK 1891 straipsnio 1 dalies nuostatos „tas, kas turėjo nuosavybės teise
didesnės negu 500 MGL vertės turtą“ formuluotė „turėjo nuosavybės teise“ turi būti aiškinama kartu
su kita šio straipsnio formuluote „negalėjo būti įgytas“. Taigi, nors neteisėto praturtėjimo veika
pasireiškia nurodyto turto turėjimu nuosavybės teise, toks turėjimas yra galimas (įmanomas) tik įgijus
tą turtą, todėl tik nustačius, kad asmuo įgijo turtą nuosavybės teise, yra pagrindas konstatuoti, kad jis
jį turi nuosavybės teise.
Paminėtina, kad pagal CK 4.47 straipsnį „Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai“ nuosavybės teisė gali
būti įgyjama, be kita ko, pagal sandorius (1 punktas), paveldėjimu (2 punktas), kitais šiame
straipsnyje (3–11 punktai) ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (12 punktas).
Pažymėtina, kad asmuo, įgijęs nuosavybės teise BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą, nuo to
paties momento jį ir turi nuosavybės teise. Taigi įgijus nuosavybės teise didesnės nei 500 MGL vertės
turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, kartu prasideda tokio turto turėjimas
nuosavybės teise. Todėl traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą reikia
nustatyti ne tik tai, kad asmuo nuosavybės teise turi didesnės nei 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo
būti įgytas teisėtomis pajamomis, bet ir tai, kada jis nuosavybės teise įgijo šį turtą, t. y. būtina
nustatyti jo įgijimo nuosavybės teise momentą. 
Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio bendrosios
kompetencijos teismų praktiką, nutartyse aiškinama, kad BK 189 1 straipsnio dispozicijoje numatytas
turto turėjimas pripažįstamas trunkamąja veika, tačiau šią veiką lemia konkretus baigtinis veiksmas –
to turto įgijimas (Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-511/2015).
15.3. BK 1891 straipsnio 1 dalies formuluotėmis „didesnės negu 500 MGL vertės turtas“, kuris
„negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“, yra apibrėžtas neteisėto praturtėjimo sudėties dalykas. 
15.3.1. Apibūdinant BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turto vertės dydį – daugiau negu 500 MGL,
pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio
bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymą teisės aktuose, kuriais reglamentuojamas
nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų kvalifikavimas bei bausmių ir nuobaudų
dydžių apibrėžimas ir apskaičiavimas, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba
„MGL“, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui (4 straipsnio 2 dalis); šį dydį
tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (3 straipsnio 2 dalis). Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d.
nutarimu Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“, įsigaliojusiu 2008 m.
spalio 22 d., buvo patvirtintas 130 litų bazinis bausmių ir nuobaudų dydis, o nuo 2015 m. sausio 1 d.,
kai įsigaliojo Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio
patvirtinimo“ pakeitimo“, nurodytasis dydis yra lygus 37,66 euro. 
Taigi neteisėto praturtėjimo dalykas, be kita ko, yra didesnės negu 500 MGL vertės turtas, t. y. iki
2014 m. gruodžio 31 d. – didesnės negu 65 000 litų, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – didesnės negu 18 830
eurų vertės turtas. 
Pažymėtina, kad BK 1891 straipsnyje nurodyta turto vertė – daugiau negu 500 MGL – yra didesnė už
BK 190 straipsnio 1 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d., 2014 m. gruodžio 18 d. redakcijos) nurodytą 250
MGL dydžio sumą, kurią viršijus turtas laikomas didelės vertės. Didelės vertės turtas tam tikruose BK
straipsniuose (be kita ko, 178 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje), kuriuose nustatyta
baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir interesams, yra
pavojingesnių, baudžiamosios teisės teorijoje vadinamų kvalifikuotomis, nusikaltimų sudėčių
požymis.
15.3.2. Pažymėtina, kad neteisėto praturtėjimo dalykas yra ne bet koks didesnės negu 500 MGL vertės
turtas, o tik toks, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
BK 1891 straipsnyje vartojama sąvoka „teisėtos pajamos“ išaiškinta BK 190 straipsnio 2 dalyje (2010
m. gruodžio 2 d. redakcija). Joje nustatyta: „<...> BK 1891 straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra
iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų
nustatyta tvarka, ar ne.“ Tai reiškia, kad pagal čia įtvirtintą teisinį reguliavimą teisėtomis pajamomis
BK 1891 straipsnio kontekste laikytinos pajamos, gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, net ir
tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad BK 190 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) yra įtvirtinta, kas
laikytina teisėtomis pajamomis ne apskritai, o tik BK 1891 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo
kontekste. 
Paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aiškinama, jog BK 189 1 straipsnio loginė
konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai
šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus jo gavimo būdus,
aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų (inter alia Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014,
šio skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2014,
teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-139/2016).
Taigi BK 1891 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju BK 190
straipsnio 2 dalyje ir atsižvelgiant į jo aiškinimą teismų praktikoje pažymėtina, kad asmens
nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką – yra didesnės negu
500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, kai asmuo iš teisės aktais
neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės
teise įgyti. Pažymėtina, kad neteisėto praturtėjimo sudėties dalyku gali būti ir pačios pajamos, kurios
negalėjo būti gautos iš neuždraustos veiklos, nors už jas joks kitas turtas nuosavybės teise ir nėra
įgytas.
15.3.3. Pažymėtina, kad nei BK 1891 straipsnio 1 dalyje, nei kituose BK straipsniuose nėra
apibrėžiama turto sąvoka. Šiame kontekste atsižvelgtina į CK 4.38 straipsnyje „Nuosavybės teisės
objektas“ nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas
turtas. 
Pažymėtina, kad CK 4.7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali
turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai nėra išimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje.
Pagal to paties CK straipsnio 2 dalį išimti iš apyvartos daiktai yra tik išimtine valstybės nuosavybe
esantys daiktai, o pagal jo 3 dalį ribotai esantys apyvartoje daiktai yra tam tikras savybes turintys
daiktai, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių. 
Pagal CK 1.97 straipsnio 2 dalį daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių
objektai tik įstatymų numatytais atvejais. Vadinasi, ne tik daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota,
turi būti apibrėžti įstatymuose – juose ir juos įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose turi
būti nustatyta, be kita ko, ir jų įgijimo tvarka. Taigi asmuo nuosavybės teise gali turėti ir tokius
daiktus, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių, tačiau
juos įgyjant turi būti laikomasi specialios teisės aktais nustatytos tvarkos. 
Pažymėtina, kad už ribotai apyvartoje esančių daiktų, kaip antai ginklų, narkotinių medžiagų, kurie
pagal prigimtį (paskirtį) pavojingesni visuomenės saugumui, žmonių gyvybei, sveikatai, įgijimą ar
kitokį disponavimą baudžiamoji atsakomybė galima tik tuomet, kai jie įgyjami, laikomi ir kitaip jais
disponuojama neteisėtai, t. y. nesilaikant įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytos specialios tvarkos,
be kita ko, neturint nustatytąja tvarka išduoto leidimo, licencijos (be kita ko, BK 253, 259, 260
straipsniai). 
Nustačius, kad ribotai apyvartoje esančių daiktų, kuriuos asmuo įgijo, laikė arba kitaip jais disponavo
nepažeisdamas nustatytosios tvarkos, vertė yra didesnė negu 500 MGL, taip pat kad jie negalėjo būti
įgyti teisėtomis pajamomis, tie daiktai (turtas) yra BK 189 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto neteisėto
praturtėjimo sudėties dalykas. 
Taigi BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodyto turto turėjimo nuosavybės teise pavojingumą lemia ne to
turto pavojingumas dėl jo prigimties (paskirties), bet tai, kad tokio didesnės negu 500 MGL vertės
turto asmuo negalėjo įgyti nuosavybės teise teisėtomis pajamomis.
15.3.4. Apibendrinant BK 1891 straipsnio 1 dalyje ir pagal su ja susijusį teisinį reguliavimą apibrėžtą
neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką pažymėtina, kad tai gali būti bet kurie daiktai ir kitas didesnės
negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
15.4. BK 1891 straipsnio 1 dalies formuluotė „žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti“ reiškia,
kad joje yra įtvirtinti alternatyvūs asmens kaltę apibūdinantys nusikaltimo sudėties požymiai, t. y.
baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą asmuo traukiamas arba jeigu žino, kad tas turtas
negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, arba jeigu turi ir gali tai žinoti. 
15.4.1. Pažymėtina, kad pagal BK 15 straipsnį nusikaltimas yra tyčinis, be kita ko, jeigu jį darydamas
asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, o pagal BK 16 straipsnį –
neatsargus, padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo
veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir
savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (3 dalis).
Palyginus BK 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo apibrėžiama neatsargios
kaltės – nusikalstamo nerūpestingumo samprata, su BK 1891 straipsnio 1 dalies formuluote
„turėdamas ir galėdamas žinoti“ pažymėtina, kad neteisėtas praturtėjimas yra galimas ir dėl
neatsargumo. Toks neatsargios kaltės įtvirtinimas BK 1891 straipsnio 1 dalyje atitinka BK
16 straipsnio 4 dalį, pagal kurią asmuo baudžiamas už nusikaltimo padarymą dėl neatsargumo tik šio
kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais.
Paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aiškinama, kad BK 189 1 straipsnio 1 dalyje
yra įtvirtinta formali nusikaltimo sudėtis, nes padariniai nėra būtinasis neteisėto praturtėjimo sudėties
požymis – ši veika pripažįstama nusikalstama nuo atitinkamo turto turėjimo momento (Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014,
to paties skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-P-100-222/2015). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs ir tai, kad nors
BK 16 straipsnio 3 dalyje neatsargios kaltės – nusikalstamo nerūpestingumo apibrėžimas yra
formuluojamas materialioms nusikaltimo sudėtims, tais atvejais, kai BK, apibrėžiant formalias
nusikaltimo sudėtis, nustatyta, kad veika yra nusikaltimas ir tada, kai ji padaryta dėl neatsargumo –
nusikalstamo nerūpestingumo, teismas yra įpareigojamas svarstyti klausimą dėl baudžiamosios
atsakomybės ir esant neatsargiai kaltei (Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų
kolegijos 2005 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005).
15.4.2. Kaip minėta, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą nustatyta ne tik asmenims,
nuosavybės teise turėjusiems (turintiems) didesnės negu nurodytoji vertė turtą, kuris negalėjo būti
įgytas jų pačių teisėtomis pajamomis, bet ir asmenims, perėmusiems tokį turtą, kuris negalėjo būti
įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis. Šiame kontekste aiškinant BK 189 1 straipsnio 1 dalies
formuluotę „žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti“ pažymėtina, kad asmenims, perėmusiems
didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis,
baudžiamoji atsakomybė už BK 1891 straipsnyje nustatytą nusikaltimą gali kilti tiek tada, kai jis
padarytas tyčia, tiek tada, kai jis padarytas dėl neatsargumo. Taigi neteisėtas praturtėjimas neatsargios
kaltės forma galimas tik asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo
būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis.
16. Kaip minėta, asmuo, padaręs BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą, gali būti
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.
Atsižvelgiant į šią BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą sankciją, pagal BK 11 straipsnio 4 dalį
neteisėtas praturtėjimas yra apysunkis nusikaltimas.
17. Apibendrinant BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad juo yra
įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už apysunkį nusikaltimą – neteisėtą praturtėjimą, kuris gali būti
padarytas arba tyčia, arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Pagal BK 189 1 straipsnio 1
dalį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, jeigu jis žino arba turi ir gali žinoti, kad
jo įgytas ir nuosavybės teise turėtas arba turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas negalėjo būti
įgytas teisėtomis pajamomis. 
Vadinasi, neteisėtas praturtėjimas yra pavojinga nusikalstama veika, be kita ko, dėl to, kad asmuo
tyčia arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo įgyja ir nuosavybės teise turi didesnės negu
500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; asmens nuosavybės teise
turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką, kai asmuo iš teisės aktais neuždraustos
veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti;
neteisėto praturtėjimo sudėties dalyku gali būti ir pačios pajamos, kurios negalėjo būti gautos iš
neuždraustos veiklos, nors už jas joks kitas turtas nuosavybės teise ir nėra įgytas.
18. Pažymėtina, kad pagal BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimas“ 2 dalį pagal
BK 1891 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik asmenys, kurie šiame straipsnyje
nustatytus požymius atitinkantį turtą turi po šio įstatymo įsigaliojimo. Kaip minėta, 2010 m. gruodžio
2 d. priimtas BK pakeitimo įstatymas, taigi ir BK 1891 straipsnis, įsigaliojo 2010 m. gruodžio 11 d. 
18.1. BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra susijęs su
baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko teisiniu reguliavimu. BK 3 straipsnyje „Baudžiamojo įstatymo
galiojimo laikas“, be kita ko, nustatyta:
– „Veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs
baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo)
laikas <...>“ (1 dalis);
– „Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip
sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį
sudaro šio kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės
draudžiamą elgesį su žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų
žudymą (101 straipsnis), civilių trėmimą ar perkėlimą (102 straipsnis), tarptautinės humanitarinės
teisės saugomų asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais ar jų turto apsaugos
pažeidimą (103 straipsnis), civilių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotosiose
pajėgose (105 straipsnis), saugomų objektų naikinimą ar nacionalinių vertybių grobstymą (106
straipsnis), agresiją (110 straipsnis), draudžiamą karo ataką (111 straipsnis), uždraustų karo priemonių
naudojimą (112 straipsnis), aplaidų vado pareigų vykdymą (1131 straipsnis)“ (3 dalis (2000 m. rugsėjo
26 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos)).
Aiškinant BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju BK pakeitimo
įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, BK 1891 straipsnio 1 dalyje, pažymėtina, kad asmuo gali būti
baudžiamas už neteisėtą praturtėjimą tuo atveju, jeigu veika, atitinkanti BK 189 1straipsnio 1 dalyje
apibrėžtą nusikaltimo sudėtį, padaryta ne anksčiau kaip 2010 m. gruodžio 11 d., kai įsigaliojo BK
1891 straipsnis, kuriame nustatytas neteisėto praturtėjimo nusikalstamumas. Atsižvelgiant į tai, kad
BK 1891 straipsnio nėra BK 3 straipsnio 3 dalyje nustatytame BK straipsnių, kurių normos turi
grįžtamąją galią, sąraše, pažymėtina, kad BK 1891straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas neturi
grįžtamosios galios. 
18.2. Kaip minėta, nors BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyta neteisėto praturtėjimo veika pasireiškia
tuo, kad asmuo nuosavybės teise turi didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas
teisėtomis pajamomis, toks turėjimas yra galimas (įmanomas) tik tą turtą įgijus nuosavybės teise. Taip
pat minėta, kad įgijus nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti
įgytas teisėtomis pajamomis, kartu prasideda tokio turto turėjimas nuosavybės teise. Todėl, traukiant
asmenį baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą, nustatytina ne tik tai, kad asmuo
nuosavybės teise turėjo (turi) didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas
teisėtomis pajamomis, bet ir tai, kada jis įgijo nuosavybės teise nurodyto dydžio turtą, t. y. būtina
nustatyti to turto įgijimo nuosavybės teise momentą.
Vadinasi, pagal BK 1891 straipsnio 1 dalyje, BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytą
teisinį reguliavimą, jeigu asmuo BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytos vertės turtą įgijo nuosavybės
teise iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal
šį BK straipsnį.
18.3. Kaip minėta, pagal BK 1891 straipsnio 2 dalį nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą
praturtėjimą atleidžiamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą iš trečiųjų asmenų perėmęs asmuo,
jeigu jis iki pranešimo apie įtarimą įteikimo apie tai pranešė teisėsaugos institucijoms ir aktyviai
bendradarbiavo nustatant šio turto kilmę. Vadinasi, net ir tuo atveju, kai asmuo po 2010 m. gruodžio
11 d. įgijo ir turėjo (turi) nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kurį perėmė iš
trečiųjų asmenų žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas
teisėtomis pajamomis, jis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu laikosi įstatyme
nustatytų sąlygų. 
18.4. Apibendrinant BK 1891 straipsnio 1 dalyje, BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje
nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad jis aiškintinas kaip taikytinas tik toms situacijoms, kai
asmuo BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą nuosavybės teise įgijo ne anksčiau nei BK
1891 straipsnio įsigaliojimo dieną (2010 m. gruodžio 11 d.).
19. BK nurodytų nusikalstamų veikų, inter alia jo 1891 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo –
neteisėto praturtėjimo, sudėties požymiai įrodinėjami BPK (2002 m. kovo 14 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nustatyta tvarka, kuria, be kita ko, įtvirtinta teisė į
gynybą, rungimosi procesinės taisyklės. 
19.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas šis BPK įtvirtintas teisinis
reguliavimas, kuriuo nustatyti prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigų įgaliojimai įrodinėjimo
procese:
– „Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos
požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per
trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika“ (2 straipsnis); 
– „Ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam
vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį“ (164
straipsnio 1 dalis);
– „Pradėjęs ikiteisminį tyrimą, prokuroras arba pats atlieka visus reikalingus ikiteisminio tyrimo
veiksmus, arba tai padaryti paveda ikiteisminio tyrimo įstaigai“ (169 straipsnio 2 dalis);
– „Ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo <...> atlikti būtinus proceso veiksmus, kad būtų greitai ir
išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos“ (172 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 2 dalies 1
punktas);
– „Valstybinis kaltinimas yra prokuroro veikla, kuria įrodinėjama, kad nusikalstamos veikos
padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas“ (42 straipsnis).
Apibendrinant šį BPK nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, jog pagal jį prokuroras ir ikiteisminio
tyrimo įstaigos privalo imtis visų įstatymuose numatytų priemonių, atlikti būtinus proceso veiksmus,
kad būtų atskleista bet kokia nusikalstama veika. Prokuroras, palaikydamas valstybinį kaltinimą, turi
įrodyti, kad padaryta nusikalstama veika ir kad jos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas.
19.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas šis BPK įtvirtintas teisinis
reguliavimas, kuriuo nustatytos įtariamojo (kaltinamojo) teisės (inter aliateisė į gynybą) ir gynėjo
pareigos įrodinėjimo procese:
– „Įtariamasis turi teisę: žinoti, kuo jis įtariamas; nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento
turėti gynėją; <...> duoti parodymus ar tylėti; pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus;
pateikti prašymus; <...> susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga; <...>“ (21 straipsnio 4 dalis
(2014 m. gegužės 15 d. redakcija)); 
– „Kaltinamasis turi teisę: žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gauti kaltinamojo akto nuorašą; susipažinti
teisme su byla; <...> turėti gynėją; <...> pateikti prašymus; <...> teikti įrodymus ir dalyvauti juos
tiriant; nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus; duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos
aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų;
dalyvauti baigiamosiose kalbose, kai nėra gynėjo; kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu; <...>“ (22
straipsnio 3 dalis (2014 m. gegužės 15 d. redakcija));
– „Įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą. Ši teisė jiems užtikrinama nuo sulaikymo
arba pirmosios apklausos“; „Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti
galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais
gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių
apsaugą“ (10 straipsnio 1, 2 dalys); 
– „Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per
pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę
pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta
tvarka“ (44 straipsnio 8 dalis);
– „Gynėjas privalo: <...> panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad
būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam
reikiamą teisinę pagalbą“ (48 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Apibendrinant šį BPK nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad pagal jį įtariamasis, kaltinamasis
turi teisę, bet neprivalo gintis; tai gali daryti pats arba per gynėją, jis gali duoti parodymus ar tylėti,
teikti tyrimui ir nagrinėjimui reikšmingus dokumentus ir daiktus (įrodymus), tačiau gynėjas privalo
panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės,
teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę.
19.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas šis BPK įtvirtintas teisinis
reguliavimas, kuriuo nustatytas įrodinėjimo procesas baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme ir teismo
įgaliojimai:
– „Bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo“; „Kaltinimo ir gynybos šalys bylų
nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti
prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais
nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui“ (7 straipsnio 1, 2 dalys);
– „Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje
yra byla“; „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų
bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“ (20 straipsnio 2, 5 dalys); 
– „Bylos nagrinėjimui teisme vadovauja teisiamojo posėdžio pirmininkas <...>“; „Teisiamojo
posėdžio pirmininkas imasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos
bylos aplinkybės <...>“ (241 straipsnio 1, 2 dalys);
– „Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje“
(301 straipsnio 1 dalis);
– „Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo
kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“
(44 straipsnio 6 dalis).
Apibendrinant šį BPK nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, jog pagal jį teismas imasi visų
įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, įrodymus
įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo
išnagrinėti teisiamajame posėdyje, be kita ko, laikantis rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų. 
20. Taigi apibendrinant visą nurodytą BPK nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, jog pagal jį
pareigą įrodyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, taip pat ir nurodytoji BK 189 1 straipsnio 1
dalyje, ir kad ją padaręs asmuo yra kaltas, turi prokuroras. Įtariamasis (kaltinamasis) neprivalo
įrodinėti ir įrodyti, kad nusikalstama veika nėra padaryta ir kad jis nėra kaltas ją padaręs, bet,
įgyvendindamas teisę į gynybą, turi teisę tai daryti. Teismas, laikydamasis inter alia nešališkumo,
rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų, kitų BPK reikalavimų, yra įpareigotas išsamiai
išnagrinėti bylą, įvertinti įrodymus ir jais pagrįsti nuosprendį. 
Tai, kad įrodinėjant BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – neteisėto praturtėjimo sudėtį
būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo kylančių reikalavimų, pažymima ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Jose išaiškinta, kad įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti
įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014,
šio skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-
93/2014, teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2014).
Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo
teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas
žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga
(Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-274-511/2015, 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-677/2016).
Todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas
kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įgijimo aplinkybes, turto savininko ir
jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt
neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie
kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis
pajamomis atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes
sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien per tam tikrą pasirinktą
laikotarpį (Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-48/2014, šio skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-P-93/2014, teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-75/2014).
21. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtini kai kurie Mokesčių
administravimo įstatyme (2004 m. balandžio 13 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba)
papildymais) įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo apibrėžti mokesčių įstatymų pažeidimai ir už juos
taikytinos sankcijos, aspektai.
21.1. Mokesčių administravimo įstatymo 138 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių įstatymų pažeidimu
yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai.
Paminėtina, kad pagal šio įstatymo 41 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d., 2015 m. birželio 25 d.
redakcijos) 1 dalį mokesčių mokėtojas privalėjo ir privalo mokesčių administratoriui pateikti
paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalį, jeigu mokesčių administratorius
nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose
apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį
mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui
priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio
sumos dydžio bauda, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. 
Taigi pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalį, jeigu mokesčių administratorius
nustato, kad mokesčių mokėtojas, be kita ko, neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo
deklaruojamo mokesčio ir dėl to neteisėtai sumažino mokėtiną mokestį, jis gali būti nubaustas
nurodyto dydžio bauda.
21.2. Pažymėtina, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 143 straipsnį mokesčių mokėtojai,
tretieji asmenys ir (arba) juridinių asmenų vadovai bei kiti atsakingi darbuotojai už Mokesčių
administravimo įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą taip pat atsako pagal
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą (pagal Mokesčių administravimo
įstatymo 143 straipsnį (2016 m. balandžio 14 d. redakcija), įsigaliojusį 2017 m. sausio 1 d., –
Administracinių nusižengimų kodeksą) arba pagal BK. 
Taigi už mokesčių įstatymų pažeidimus gali kilti ne tik Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta
atsakomybė ir dėl to būti skiriamos baudos, bet ir baudžiamoji atsakomybė, jei tie pažeidimai atitinka
BK apibrėžtas nusikalstamų veikų sudėtis. Vadinasi, pagal tokį teisinį reguliavimą gali susidaryti ir
tokios teisinės situacijos, kai už tam tikrą pažeidimą asmuo gali būti nubaustas ir Mokesčių
administravimo įstatyme nustatyta bauda, ir, be to, BK nustatyta bausme.
Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 1891 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį
asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už didesnės negu 500 MGL vertės turto, kuris negalėjo
būti įgytas teisėtomis pajamomis, turėjimą, ir Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas teisinis
reguliavimas, pagal kurį mokesčių įstatymų pažeidimas, už kurį skiriama bauda, be kita ko, yra tai,
kad asmuo neapskaičiuoja nedeklaruojamo ar nedeklaruoja deklaruojamo mokesčio, savaime
nesuponuoja nurodytų nusikaltimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo. 
Kita vertus, paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išaiškinta, jog tuo atveju, kai,
atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, mokesčių įstatymų pažeidimas pagal esminius požymius
sutampa su BK 1891 straipsnyje nustatyta veika ir kai asmeniui pirma paskiriama bauda pagal
mokesčių įstatymus (administracinė nuobauda), o po to jis dar nuteisiamas pagal BK, siekiant išvengti
principo non bis in idem pažeidimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos
administracinės nuobaudos panaikinimo (Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2007 m. lapkričio 13
d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-686/2007, 2014 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-226/2014).
22. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje apibendrinant ginčijamą BK 189 1 straipsnio 1 dalyje
nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:
– įstatymų leidėjas tokią veiką, kai asmuo tyčia arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo
įgyja ir nuosavybės teise turi didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas
teisėtomis pajamomis, įvertino kaip pavojingą nusikalstamą veiką ir, pasirinkęs teisinio poveikio
priemonę – baudžiamąją atsakomybę, uždraudė ją BK 189 1straipsnio 1 dalyje bei pripažino apysunkiu
nusikaltimu;
– BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas gali būti padarytas arba tyčia, arba neatsargiai
dėl nusikalstamo nerūpestingumo; neteisėtas praturtėjimas neatsargios kaltės forma galimas tik
asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų
teisėtomis pajamomis;
– pagal BK 190 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą
teisėtomis pajamomis BK 1891 straipsnio kontekste laikytinos pajamos, gautos iš teisės aktų
neuždraustos veiklos, net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka;
– pagal BK 1891 straipsnio 1 dalyje, 190 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija)
nustatytą teisinį reguliavimą asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo
sudėties dalyką – yra didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis
pajamomis, kai asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų
nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti; 
– pagal BPK prokuroras turi pareigą įrodyti, kad buvo padarytas BK 189 1 straipsnio 1 dalyje
nurodytas nusikaltimas, inter alia kad asmens nuosavybės teise turėtas (turimas) didesnės negu
500 MGL vertės turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, ir kad jį padaręs asmuo yra kaltas.
Teismas, laikydamasis inter alia nešališkumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų, kitų BPK
reikalavimų, yra įpareigotas išsamiai išnagrinėti bylą, įvertinti įrodymus ir jais pagrįsti
nuosprendį. Įtariamasis (kaltinamasis) neprivalo įrodinėti ir įrodyti, kad BK 189 1 straipsnio 1 dalyje
nurodyta nusikalstama veika nėra padaryta ir kad jis nėra kaltas ją padaręs, bet, įgyvendindamas teisę
į gynybą, turi teisę tai daryti; 
– BK 1891 straipsnio 1 dalyje, BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis
reguliavimas aiškintinas kaip taikytinas tik toms situacijoms, kai BK 189 1 straipsnio 1 dalyje nurodytą
turtą asmuo nuosavybės teise įgijo ne anksčiau negu BK 189 1 straipsnio įsigaliojimo dieną (2010 m.
gruodžio 11 d.);
– BK 1891 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą, ir minėtas Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas
teisinis reguliavimas, pagal kurį mokesčių įstatymų pažeidimas, už kurį skiriama bauda, be kita ko,
yra tai, kad asmuo neapskaičiuoja nedeklaruojamo ar nedeklaruoja deklaruojamo mokesčio, savaime
nesuponuoja nurodytų nusikaltimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo.
II
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
23. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama BK normos, kuria nustatyta baudžiamoji atsakomybė
už neteisėtą praturtėjimą, atitiktis Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės
principui. 
24. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad
nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės
neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti
bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu
būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2016 m.
birželio 7 d. nutarimai). Įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises (inter alia 2003 m.
rugsėjo 30 d., 2016 m. birželio 7 d., 2016 m. spalio 5 d. nutarimai). Savininkas, naudodamas savo
turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai (2008 m. spalio 30 d., 2016 m. birželio 7 d., 2016 m.
spalio 5 d. nutarimai).
Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl
nuosavybės objekto pobūdžio, padarytų teisei priešingų veikų. Ribojant nuosavybės teises visais
atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: jos gali būti ribojamos tik remiantis įstatymu; apribojimai turi
būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, Konstitucijoje
įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma
proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus
visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2009 m.
balandžio 10 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai). 
Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei
garantuoja šios teisės apsaugą (2002 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d.
nutarimai). Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali
prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia teisėtumo, sąžiningumo principams
(2008 m. spalio 30 d. nutarimas). 
25. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas
integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat kad šio
principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; jo esmė – teisės viešpatavimas;
konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių
imperatyvų; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (inter alia 2010 m. birželio
29 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. vasario 2 d. nutarimai).
25.1. Pagal Konstituciją vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, proporcingumo
principas, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius
tikslus, kad jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių
akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2014 m.
vasario 14 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu
teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą (2001
m. spalio 2 d., 2011 m sausio 31 d. nutarimai). Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai
suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti
proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius
tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo
tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam
tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (inter alia 2000 m. gruodžio 6 d., 2008
m. sausio 21 d., 2011 m sausio 31 d. nutarimai). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos
įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų
išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti
apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo
teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti
nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau, negu yra
būtina (2001 m. spalio 2 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m sausio 31 d. nutarimai).
25.2. Įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra priešingos teisei, taip pat teisinę atsakomybę už
šias veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, apimančią ir diskreciją nustatyti aplinkybes,
lemiančias tai, kokios sankcijos turi būti taikomos už teisės pažeidimus (2005 m. lapkričio 10 d., 2008
m. kovo 15 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia iš jos kylančio teisės
sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų, gali pasirinkti, kurios teisės šakos
normomis apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas (baudžiamąsias, administracines
ar kt.) už juos nustatyti; nustatant sankcijas už teisės pažeidimus privalu paisyti konstitucinio teisinės
valstybės principo, inter alia protingumo, teisingumo, proporcingumo reikalavimų (2005 m. lapkričio
10 d. nutarimas, 2005 m. lapkričio 13 d. sprendimas). 
25.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis
užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter
alia 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. birželio 4 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai). Užtikrinti tokį
saugumą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių (2000 m. gegužės 8 d.,
2004 m. gruodžio 29 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia
demokratinės teisinės valstybės samprata, pagal kurią valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir
visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai
(2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai). Teisinėje valstybėje
negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės
pažeidimo (2006 m. kovo 14 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai).
Taigi demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais
uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba
keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (inter alia 2009 m. birželio 8 d., 2011 m. birželio 21 d., 2012
m. birželio 4 d. nutarimai). Įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir
nustatomos bausmės už jų padarymą (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. nutarime konstatavo, kad teisinio reguliavimo raida
baudžiamosios teisės srityje, atsižvelgiant į visuomenėje vykstančius pokyčius, pirmiausia reiškiasi
veikų kriminalizavimu ar jų dekriminalizavimu, t. y. tam tikros veikos pripažįstamos esančios
nusikalstamos arba atsakomybė už jas pašalinama iš baudžiamųjų įstatymų; veikų kriminalizavimo
procesas siejamas su visuomenėje vykstančiais socialiniais reiškiniais. Siekiant užkirsti kelią
neteisėtoms veikoms ne visuomet tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią
griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką
nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis,
nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis,
civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (1997 m. lapkričio 13 d., 2005
m. lapkričio 10 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, yra konstatavęs ir
tai, kad valstybės nustatytos ir taikomos priemonės, užkertančios kelią nusikaltimams, ribojančios bei
mažinančios nusikalstamumą, turi būti veiksmingos (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
Nusikalstamomis veikomis įstatymu gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra
pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl
šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010
m. gegužės 28 d. nutarimai).
25.4. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už
nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia gali, atsižvelgdamas į
nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės
aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę
už atitinkamas nusikalstamas veikas. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: įstatymų
leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančių teisės
sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų (2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8
d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai).
25.5. Šios konstitucinės bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją konkrečių veikų
kriminalizavimas ir baudžiamosios atsakomybės už jas diferencijavimas pirmiausia yra valstybės
baudžiamosios politikos klausimas, kurį sprendžia įstatymų leidėjas naudodamasis turima plačia
diskrecija ir atsižvelgdamas į tų veikų pavojingumą, mastą, nusikalstamumo prevencijos prioritetus,
kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau nepažeisdamas Konstitucijos ir iš jos kylančių imperatyvų.
Todėl, nors įstatymų leidėjas ir turi kiekvienu atveju įvertinti, ar tikslinga konkrečią veiką pripažinti
nusikalstama veika, kartu įvertindamas ir tai, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis,
vien abejonės dėl tam tikros veikos kriminalizavimo tikslingumo ar tokio teisinio reguliavimo
veiksmingumo savaime nėra pagrindas kvestionuoti šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai,
nebent paaiškėtų, kad tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose buvo akivaizdžiai
priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigė
Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.
25.6. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui,
kitiems teisėkūros subjektams, inter alia šiuos: kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų
reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami,
jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi
būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti
užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu
metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai
galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai
stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės
aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non
agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų
pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia 2004 m.
gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).
25.7. Pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jeigu: 1) įstatyme būtų
nustatyta teisinė atsakomybė už tokią veiką, kuri nėra pavojinga visuomenei ir dėl to teisiškai
nedraustina; 2) įstatyme būtų nustatyta tokia griežta sankcija (teisinė atsakomybė) už teisei priešingą
veiką, kad pagal ją skiriama bausmė arba nuobauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes
neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui, ir dėl to neteisinga; 3) asmenys, traukiami
teisinėn atsakomybėn, negalėtų pasinaudoti tam tikromis teisėmis (inter alia teise į tinkamą teisinį
procesą), kurias jie turi pagal Konstituciją (2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).
26. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmenims, traukiamiems baudžiamojon atsakomybėn,
taip pat asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, jei juose
nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai
teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitokiai) šios sankcijos būtų
priskirtos, ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos, įstatymuose būtinai turi būti
nustatytos tokios procesinės garantijos, kokios kyla iš Konstitucijos, inter alia iš jos 31 straipsnio
(inter alia 2005 m. lapkričio 3 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai).
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios su Konstitucijos 31 straipsnio aiškinimu
susijusios doktrininės nuostatos.
26.1. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas
neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.“
Šia Konstitucijos nuostata įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo
vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo
baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmuo laikomas
nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas
įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2011 m. liepos 7 d., 2016 m.
birželio 27 d. nutarimai).
26.2. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas
suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą; vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas; taigi
iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą; tam tikri
reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta: „Asmuo,
kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir
bešališkas teismas.“ Iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, teisinės valstybės principo kylanti asmens
teisė į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia, kad
baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo,
jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, idant būtų
išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas
teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje (2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2016 m.
birželio 27 d. nutarimai). Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad
teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius
įstatymus (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai).
Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta
tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas (inter
alia 2006 m. sausio 16 d., 2011 m. balandžio 7 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai). Konstitucija
įpareigoja įstatymų leidėją, reguliuojant baudžiamojo proceso santykius, nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso dalyvių teisės, inter alia baudžiamasis
procesas turi būti toks, kad nebūtų pažeistos asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką,
konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra
kaltinamas, ir kt. (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2015 m. liepos 9 d., 2016 m. birželio 27 d.
nutarimai).
26.3. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Draudžiama versti duoti parodymus prieš save,
savo šeimos narius ar artimus giminaičius.“
Šia Konstitucijos nuostata įtvirtinta garantija reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti
parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo
pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Tačiau toks teisinis reguliavimas negali būti
aiškinamas kaip reiškiantis, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti
parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (2009 m. birželio 8 d., 2013 m.
balandžio 12 d. nutarimai).
26.4. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik
remiantis įstatymu.“ Taigi šia Konstitucijos nuostata yra įtvirtintas principas nulla poena sine lege,
kuris reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą
nebuvo baudžiama. 
Pažymėtina, kad šis principas kyla ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo. Kaip Konstitucinis
Teismas pažymėjo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose, taikant teisę inter
alia būtina laikytis tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų:
atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulla poena sine
lege); veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra numatyta įstatyme (nullum crimen sine lege). Taigi
konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja du tarpusavyje susijusius principus: nulla poena
sine lege ir nullum crimen sine lege (2014 m. kovo 18 d. nutarimas).
Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio
principo nullum crimen, nulla poena sine lege nebūtų paisoma, jeigu baudžiamuosiuose įstatymuose
būtų nustatyta grįžtamoji jų galia nusikaltimams, apibrėžiamiems tik pagal nacionalinę teisę (2014 m.
kovo 18 d. nutarimas).
26.5. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, nustatyta: „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį
nusikaltimą antrą kartą.“ Šia Konstitucijos nuostata įtvirtintas principas non bis in idem (2005 m.
lapkričio 10 d. nutarimas).
Konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą
veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Tačiau šis
konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas
skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (inter alia 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009
m. birželio 8 d. nutarimai). Be to, konstitucinis principas non bis in idem savaime nepaneigia
galimybės taikyti asmeniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės
šakos normose) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomąją bausmę arba
pagrindinę ir papildomąją administracinę nuobaudą (2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d.
nutarimai).
Konstitucinis principas non bis in idem reiškia inter alia tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką
buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija
– paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą
veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Asmens atleidimas įstatymų
nustatytais pagrindais ir tvarka nuo vienos rūšies teisinės atsakomybės savaime negali būti kliūtis
spręsti klausimą dėl jo patraukimo įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka kitos rūšies teisinėn
atsakomybėn (2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).
26.6. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir
kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip
pat ir teisė turėti advokatą.“ Šia Konstitucijos nuostata įtvirtinta asmens, įtariamo padarius
nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą (inter alia 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. lapkričio 15 d.,
2015 m. liepos 9 d. nutarimai). 
Kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja tai, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos
procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo ir užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti.
Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos nustatymo byloje garantijų. Ši teisė laikoma būtina
sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį
asmenį ir užtikrinant, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas
(inter alia 1999 m. vasario 5 d., 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Prokuroras,
teismas privalo užtikrinti kaltinamajam galimybę įstatymo nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis
nuo jam pareikšto kaltinimo ir garantuoti jo asmeninių bei turtinių teisių apsaugą (1999 m. vasario 5
d., 2001 m. vasario 12 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).
Asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar
suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis (2001 m. vasario 12 d., 2013 m. lapkričio 15 d.
nutarimai).
III
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija
27. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad EŽTT jurisprudencija yra svarbi ir Lietuvos
teisės aiškinimui bei taikymui. Todėl šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiais aspektais būtina
atsižvelgti į Konvencijos 6, 7 straipsniuose, Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje įtvirtintų teisių aiškinimą ir
taikymą EŽTT praktikoje.
28. Konvencijos 7 straipsnio „Nėra bausmės be įstatymo“ 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti
nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie, remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar
tarptautine teise, nebuvo laikomi nusikaltimais; taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu
ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu.
Ši Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinta garantija, atsižvelgiant į jos objektą ir tikslą, turi būti aiškinama
ir taikoma taip, kad būtų užtikrinta veiksminga apsauga nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo,
nuteisimo ir nubaudimo. Šiame Konvencijos straipsnyje, be kita ko, įtvirtintas principas, kad tik
įstatyme galima apibrėžti nusikalstamas veikas ir nustatyti bausmes už jas (nullum crimen, nulla
poena sine lege). Iš Konvencijos 7 straipsnio nuostatų kyla kokybiniai reikalavimai teisiniam
reguliavimui, kuriuo apibrėžiamos nusikalstamos veikos, įskaitant tai, kad jis turi būti prieinamas ir iš
anksto numatomas (angl. accessible and foreseeable) (inter alia Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario
12 d. sprendimo byloje Kafkaris prieš Kiprą, peticijos Nr. 21906/04, 140 punktas, 2008 m. rugsėjo 19
d. sprendimo byloje Korbely prieš Vengriją, peticijos Nr. 9174/02, 70 punktas).
Nusikalstamos veikos ir bausmės įstatyme turi būti apibrėžtos aiškiai (tiksliai). Pripažintina, kad šio
reikalavimo yra laikomasi, kai asmuo iš teisinio reguliavimo, esant reikalui – iš jo aiškinimo teismų
praktikoje ir tinkamos teisinės konsultacijos, kuria pasinaudota, gali žinoti, už kokius veiksmus ar
neveikimą jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir kokia bausme gali būti baudžiamas.
Kad ir kaip aiškiai gali būti apibrėžtas teisinis reguliavimas, bet kurioje teisės srityje, inter
alia baudžiamojoje teisėje, neišvengiamas yra jo aiškinimas teismų praktikoje. Jeigu dėl įstatymų
aiškinimo kyla abejonių, jas, priimdami sprendimus, turi pašalinti teismai (inter alia Didžiosios
kolegijos 2013 m. spalio 21 d. sprendimo byloje Del Rio Prada prieš Ispaniją, peticijos Nr. 42750/09,
77–79, 92, 93 punktai, 2015 m. sausio 27 d. sprendimo byloje Rohlena prieš Čekijos Respubliką,
peticijos Nr. 59552/08, 50 punktas). 
29. Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnio „Teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį
nusikaltimą“ 1 dalyje nustatyta: „Niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos
pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu
nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.“
EŽTT, savo jurisprudencijoje aiškindamas šioje dalyje įtvirtintą teisę, ne kartą yra konstatavęs, kad
procesai, kurių metu paskiriamos tam tikro dydžio mokestinės baudos, Konvencijos Protokolo Nr. 7 4
straipsnio kontekste traktuotini kaip baudžiamieji procesai (2003 m. balandžio 8 d. nutarimas dėl
priimtinumo byloje Manasson prieš Švediją, peticijos Nr. 41265/98, 2014 m. lapkričio 27 d.
sprendimas byloje Lucky Dev prieš Švediją, peticijos Nr. 7356/10).
EŽTT yra konstatavęs ir tai, kad valstybės turi teisę, laikydamosi teisėtumo reikalavimų, pasirinkti,
kokiomis viena kitą papildančiomis teisinėmis priemonėmis atsakyti į visuomenei žalingą elgesį (kaip
antai mokesčių nemokėjimą, vengimą juos mokėti). Tokios priemonės gali būti taikomos vykdant
skirtingus, tačiau apskritai susijusius procesus, siekiant tą visuomenei žalingą elgesį paveikti
skirtingais aspektais, užtikrinant, kad tokių asmeniui taikomų priemonių visuma jam netaps per didele
našta. Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnio tikslas – užkirsti kelią neteisingumui, kai asmuo yra
persekiojamas ir baudžiamas du kartus už tą pačią kriminalizuotą veiką. Pagal šį straipsnį
nedraudžiamos tokios teisinės sistemos, kuriose, reaguojant į tam tikras visuomenei žalingas veikas,
integruojamos tam tikros priemonės, ypač kai taikomi paraleliniai procesai, kuriuos vykdo ne tos
pačios institucijos, siekdamos skirtingų tikslų (Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d.
sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11, 121–123 punktai). 
Konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje nedraudžiama vykdyti dviejų procesų dėl tos pačios veikos,
jeigu yra laikomasi tam tikrų sąlygų. Valstybė turi įtikinamai įrodyti, kad tie du procesai dėl
konkrečios veikos yra pakankamai susiję tiek iš esmės, tiek laiko požiūriu. Tai reiškia, kad tikslai ir
naudojamos priemonės jiems pasiekti iš esmės turi vieni kitus papildyti ir būti susiję laiko požiūriu,
taip pat kad galimos tokių priemonių taikymo pasekmės turi būti proporcingos ir numatomos
asmenims, kuriems jos atsiranda (Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje A ir
B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11, 130 punktas).
EŽTT yra pažymėjęs, kad atsakant į klausimą, ar teisės pažeidimai, tiriami ir nagrinėjami skirtinguose
procesuose, yra tapatūs, būtina atlikti faktais pagrįstą, o ne formalų (susidedantį tik iš esminių tų
teisės pažeidimų elementų palyginimo) vertinimą (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d.
sprendimo byloje Zolotuhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03, 84 punktas, 2016 m. lapkričio 15 d.
sprendimo byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijų Nr. 24130/11 ir 29758/11, 108 punktas).
30. Konvencijos 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas
kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.
EŽTT, savo jurisprudencijoje aiškindamas šioje dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos turinį, ne
kartą yra pažymėjęs, kad ši prezumpcija yra vienas iš teisingo baudžiamojo proceso, kurio
reikalaujama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, elementų.
EŽTT yra konstatavęs, kad tiek teisė į nekaltumo prezumpciją, tiek iš jos kylantis imperatyvas, kad
įrodinėjimo našta tenka kaltintojui, nėra absoliutūs. Konvencijoje savaime nėra draudžiamos fakto ir
teisės prezumpcijos, veikiančios kiekvienoje nacionalinėje baudžiamojoje teisėje, tačiau valstybės
visais atvejais privalo nustatyti pagrįstas tokių prezumpcijų ribas, atsižvelgdamos į sprendžiamo
klausimo svarbą ir veiksmingai užtikrindamos asmens teisę į gynybą (inter alia 1988 m. spalio 7 d.
sprendimo byloje Salabiaku prieš Prancūziją, peticijos Nr. 10519/83, 28 punktas, 2010 m. kovo 18 d.
sprendimo byloje Krumpholz prieš Austriją, peticijos Nr. 13201/05, 34 punktas). 
IV
Užsienio valstybių oficialioji konstitucinė doktrina
31. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu atskleisti kai kurių užsienio valstybių
konstitucinių teismų praktiką tiriant teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už
neteisėtą praturtėjimą, konstitucingumą.
31.1. Italijos Respublikos Konstitucinis Teismas yra vertinęs, ar Italijos RespublikosKonstitucijai
neprieštarauja įstatymo nuostata, pagal kurią baudžiamojon atsakomybėn traukiami asmenys,
disponuojantys pinigais ar turtu, kurių vertė nėra proporcinga jų pajamoms ar ekonominei veiklai ir
kurių kilmės jie negali pagrįsti, ir tokių asmenų atžvilgiu yra vykdomas baudžiamasis procesas dėl
pagrobto turto slėpimo, pinigų plovimo, neteisėtos kilmės pinigų, turto naudojimo ar tokios kilmės
naudos gavimo, taip pat kontrabandos, organizuoto susivienijimo, turto prievartavimo, neteisėto
laisvės atėmimo, lupikavimo, su narkotikais susijusių nusikaltimų (1994 m. vasario 17 d. nutarimas
byloje Nr. 48/1994). 
Konstitucinis Teismas pripažino, kad šis teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, be kita ko,
joje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai, dėl to, kad pagal įstatymą pripažinti, jog padarytas
nusikaltimas (asmuo nusikalstamai praturtėjo), pakako to, kad asmeniui, turinčiam turto,
neatitinkančio jo pajamų, ekonominės padėties, vyksta baudžiamasis procesas dėl ginčijamoje
nuostatoje išvardytų nusikaltimų, t. y. nebuvo būtina, kad asmuo būtų už juos nuteistas. Jis pripažino
ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiama ir teisė į teisingą teismą, teisė į gynybą, nes
neužtikrinama asmens teisė tylėti. 
31.2. Portugalijos Respublikos Konstitucinis Tribunolas, vykdydamas išankstinę konstitucinę
priežiūrą, yra pripažinęs, kad įstatymas, kuriuo siekta kriminalizuoti neteisėtą praturtėjimą, yra
antikonstitucinis (2012 m. balandžio 4 d. nutarimas byloje Nr. 179/12, 2015 m. liepos 27 d. nutarimas
byloje Nr. 377/15).
Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad pagal Portugalijos Respublikos Konstituciją įstatymų
leidėjas, formuodamas valstybės baudžiamąją politiką, turi teisę įstatymuose numatyti naujas
nusikalstamas veikas ir bausmes jas padariusiems asmenims, tačiau tai darydamas jis privalo paisyti
konstitucinių reikalavimų. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra
kraštutinė priemonė, ją numatyti turėtų tik siekdamas užtikrinti pačių svarbiausių konstitucinių
vertybių apsaugą. Kriminalizuojant veikas privaloma paisyti ir teisinio aiškumo principo,
suponuojančio įstatymų leidėjo pareigą kuo aiškiau, be jokių dviprasmybių apibūdinti veiką, kurią
padaręs asmuo būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Be kita ko, įstatymo nuostata negali būti
formuluojama taip, kad nusikaltimo padarymas būtų preziumuojamas.
Portugalijos Respublikos baudžiamojo kodekso 335-A straipsnyje buvo nustatyta baudžiamoji
atsakomybė asmenims, kurie patys ar per tarpininką, nesvarbu, fizinį ar juridinį asmenį, įgyja, valdo,
turi turtą, kuris neatitinka jų deklaruotų arba deklaruotinų pajamų ir turto. Konstitucinis Tribunolas
konstatavo, kad ginčijamoje nuostatoje numatyta nusikalstama veika (neteisėtas praturtėjimas)
susideda iš dviejų elementų: materialaus turto įgijimo, turėjimo arba kitokios jo kontrolės ir tokio
turto vertės neatitikties fizinio ar juridinio asmens deklaruotų arba nedeklaruotų pajamų dydžiui. Jis
pažymėjo, kad iš nusikalstamos veikos apibrėžimo nėra aišku, kokiems asmenims ši nuostata taikoma,
ar bet kokia asmens turimo turto vertė ir jo gaunamų pajamų dydžio neatitiktis (net ir objektyviai
pateisinama) užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Taigi Konstitucinis Tribunolas pripažino, kad
ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka teisinio aiškumo principo.
Nutarime taip pat pažymėta, kad žodis „neteisėtas“ vartojamas nekorektiškai, nes preziumuojama, kad
asmuo, turintis turto, kurio vertė neatitinka jo gaunamų pajamų dydžio, padarė nusikalstamą veiką.
Tokiu teisiniu reguliavimu įrodinėjimo, kad turto vertės neatitiktis pajamų dydžiui yra pateisinama,
pareiga perkelta įtariamajam. Taigi ginčijama nuostata pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos
principas.
31.3. Moldovos Respublikos Konstitucinis Teismas savo sprendime yra pripažinęs, kad Moldovos
Respublikos baudžiamojo kodekso 3302 straipsnis, kuriame nustatyta pareigūno arba viešojo asmens,
kuris asmeniškai arba pasitelkdamas trečiuosius asmenis nuosavybės teise turi turto, ženkliai
viršijančio jo gautas pajamas, ir kurio atžvilgiu, remiantis įrodymais, nustatyta, kad tas turtas negalėjo
būti įgytas teisėtu būdu, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, neprieštarauja Moldovos
Respublikos Konstitucijai (2015 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Nr. 60a/2014). 
Šis sprendimas, be kita ko, pagrįstas tuo, kad pagal Konstituciją valstybė turi įgaliojimus spręsti, ar
tam tikrus santykius reikia reguliuoti baudžiamosios teisės normomis. Jame konstatuota, kad
nusprendžiant kriminalizuoti neteisėtą praturtėjimą laikytasi iš teisės viršenybės principo kylančio
reikalavimo tokio pobūdžio santykius sureguliuoti įstatymu, taip pat užtikrinta, kad baudžiamasis
įstatymas nebūtų aiškinamas plečiamai, ir taikyta analogija, kad jis neturi grįžtamosios galios, jeigu
juo pasunkinama asmens padėtis. 
Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad turto įgijimo teisėtumo prezumpcija yra viena iš
nekaltumo prezumpcijos formų, bet ji nėra kliūtis tirti įgytos nuosavybės neteisėtumą, ir konstatavo,
kad ši prezumpcija, kartu ir nekaltumo prezumpcija, ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiama,
nes pareiga įrodyti neteisėtą praturtėjimą tenka valstybės institucijoms.
Sprendime taip pat pažymėta, kad ginčijama Baudžiamojo kodekso nuostata, kuria įtvirtinta
baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, neprieštarauja principui, kad nėra baudžiamojo
įstatymo atgalinio veikimo, nes ji neturi grįžtamosios galios ir taikoma tik jeigu turtas įgytas po jos
įsigaliojimo.
31.4. Paminėtina, kad pagal Prancūzijos Respublikos baudžiamojo kodekso 321-6 straipsnį
baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas negali pagrįsti lėšų, atitinkančių jo pragyvenimo lygį,
arba negali pagrįsti turimo turto kilmės ir palaiko nuolatinius ryšius su vienu ar keliais asmenimis,
padariusiais nusikaltimus, už kuriuos baudžiama ne mažesne kaip 5 metų laisvės atėmimo bausme, ir
gavusiais iš šių nusikaltimų tiesioginės ar netiesioginės naudos, arba nukentėjusiais nuo tokių
nusikaltimų. Baudžiamojon atsakomybėn pagal minėtą Baudžiamojo kodekso straipsnį traukiami ir
tie, kurie padėjo pagrįsti fiktyvias lėšas asmenims, padariusiems nusikaltimus, už kuriuos baudžiama
ne mažesne kaip 5 metų laisvės atėmimo bausme, ir gavo iš jų tiesioginės ar netiesioginės naudos.
Paminėtina ir tai, kad Prancūzijos Respublikos Kasacinis Teismas 2012, 2013 metais buvo gavęs kelis
žemesnės instancijos teismų prašymus kreiptis į Prancūzijos Respublikos Konstitucinę Tarybą dėl
Baudžiamajame kodekse nustatyto neteisėto praturtėjimo reguliavimo konstitucingumo (be kita ko,
keltos teisinio reguliavimo aiškumo, nekaltumo prezumpcijos problemos), tačiau visi šie prašymai
buvo atmesti kaip nepagrįsti. 
Kasacinis Teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 5480 atsisakymą kreiptis į Konstitucinę
Tarybą pagrindė tuo, kad pagal Baudžiamajame kodekse nustatytą neteisėto praturtėjimo reguliavimą
aiškiai ir tiksliai apibrėžta, jog atsakomybėn traukiama už lėšų nepagrindimą, ir jame įtvirtinta ne
baudžiamosios atsakomybės prezumpcija, o konkreti nusikalstama veika, kurią turi įrodyti kaltintojas.
V
Baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 23, 31 straipsniams,
konstituciniam teisinės valstybės principui vertinimas
32. Pareiškėjai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Marijampolės rajono apylinkės teismas, Vilniaus
apygardos teismas, Šiaulių apygardos teismas, Joniškio rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar
Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja BK
1891 straipsnio 1 dalis. 
33. Kaip minėta, BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės
negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo
būti įgytas teisėtomis pajamomis, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių
metų.“
34. Pareiškėjų nuomone, minėtas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už
neteisėtą praturtėjimą, be kita ko, neatitinka konstitucinio proporcingumo principo, kuris yra vienas iš
konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, nes juo įtvirtinta neproporcinga, netikslinga ir
neveiksminga teisinės atsakomybės priemonė; pasak pareiškėjų, vietoj jos įstatymų leidėjas galėjo
pasirinkti ir kitas kovos su neteisėtu praturtėjimu priemones. 
34.1. Kaip minėta, pagal Konstituciją:
– konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose;
konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių
imperatyvų; vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – proporcingumo principas;
– konstitucinis teisinės valstybės principas, kuriuo turi būti grindžiama visa teisės sistema, suponuoja
ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą. Pagal jį už teisės pažeidimus valstybės nustatomos
poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus
teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems
tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų
prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra
(proporcingumas);
– įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra priešingos teisei, taip pat teisinę atsakomybę už šias
veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją; paisydamas Konstitucijos, inter alia iš jos kylančio
teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų, jis gali pasirinkti, kurios teisės
šakos normomis apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas (baudžiamąsias,
administracines ar kt.) už juos nustatyti; 
– teisinio reguliavimo raida baudžiamosios teisės srityje, atsižvelgiant į visuomenėje vykstančius
pokyčius, pirmiausia reiškiasi veikų kriminalizavimu ar jų dekriminalizavimu; įstatymų leidėjas turi
teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti nusikalstamas veikas; nusikalstamomis veikomis įstatymu
gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis yra daroma žala
asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta;
– įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už
nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia gali, atsižvelgdamas į
nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės
aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę
už atitinkamas nusikalstamas veikas;
– nors įstatymų leidėjas ir turi kiekvienu atveju įvertinti, ar tikslinga konkrečią veiką pripažinti
nusikalstama veika, vien abejonės dėl tam tikros veikos kriminalizavimo tikslingumo ar tokio teisinio
reguliavimo veiksmingumo savaime nėra pagrindas kvestionuoti šio teisinio reguliavimo atitiktį
Konstitucijai, nebent paaiškėtų, kad tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose buvo
akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai
paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.
34.2. Sprendžiant, ar BK 1891 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstituciniam proporcingumo
principui, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, pažymėtina, kad, kaip
minėta, įstatymų leidėjas ginčijamu teisiniu reguliavimu veiką, kai asmuo tyčia arba neatsargiai dėl
nusikalstamo nerūpestingumo įgyja ir nuosavybės teise turi didesnės negu 500 MGL vertės turtą,
kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įvertino kaip pavojingą nusikalstamą veiką ir BK
1891 straipsnio 1 dalyje uždraudė ją. Taigi įstatymų leidėjas, siekdamas inter alia, kad būtų
ekonomiškai nenaudinga daryti korupcinius, turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus
nusikaltimus bei užkirsti kelią tokiomis veikomis valstybei ir visuomenei daromai žalai, pasirinko
nustatyti teisinio poveikio priemonę – baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą ir taip
įgyvendino valstybės baudžiamąją politiką.
Taigi įstatymų leidėjas, BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už
neteisėtą praturtėjimą, įgyvendino turimą plačią diskreciją pasirinkti, kurios teisės šakos normomis
apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas už juos nustatyti; atsižvelgęs į neteisėto
praturtėjimo pavojingumą bei visuotinai svarbų tikslą apsaugoti visuomenę nuo pavojingų
nusikalstamų kėsinimųsi, įstatymų leidėjas įgyvendino turimą plačią diskreciją baudžiamosios
politikos srityje ir, kriminalizavęs neteisėtą praturtėjimą, priskyrė jį prie apysunkių nusikaltimų.
Pažymėtina, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyta sankcija įtvirtinos alternatyvios bausmės –
bauda, areštas arba laisvės atėmimas, o maksimali ketverių metų laisvės atėmimo bausmė už šį
nusikaltimą yra daug mažesnė nei galima maksimali šešerių metų laisvės atėmimo bausmė už
apysunkių nusikaltimų padarymą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Be to, BK 1891straipsnio 1 dalyje
įtvirtintas turto vertės dydis – daugiau negu 500 MGL – nėra akivaizdžiai per mažas, ypač
atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, tai yra daugiau už BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatytą 250 MGL
dydžio sumą, kurią viršijus turtas laikomas didelės vertės.
Įvertinus ginčijamo teisinio reguliavimo įtvirtinimo tikslą, neteisėto praturtėjimo pavojingumą ir už šį
nusikaltimą BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą sankciją, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog
už neteisėtą praturtėjimą nustatyta baudžiamoji atsakomybė, kaip teisinio poveikio priemonė, yra
neproporcinga.
34.3. Pažymėtina, kad paaiškėjus, jog galimos švelnesnės nei baudžiamoji atsakomybė teisinės
atsakomybės priemonės kovojant su neteisėtu praturtėjimu, negalima teigti, kad tai savaime reiškia,
jog BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas konstitucinis
proporcingumo principas, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.
Priešingu atveju įstatymų leidėjas negalėtų įgyvendinti jam pagal Konstituciją suteiktos plačios
diskrecijos vykdyti valstybės baudžiamąją politiką, inter aliareguliuoti santykių, susijusių su
baudžiamosios atsakomybės nustatymu.
34.4. Taigi konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, BK 189 1straipsnio 1 dalyje
nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, pažeidė konstitucinį proporcingumo
principą, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.
35. Kartu konstatuotina ir tai, kad, kaip minėta, nors įstatymų leidėjas ir turi kiekvienu atveju įvertinti,
ar tikslinga konkrečią veiką pripažinti nusikalstama veika, vien abejonės dėl tam tikros veikos
kriminalizavimo tikslingumo ar tokio teisinio reguliavimo veiksmingumo savaime nėra pagrindas
kvestionuoti šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog BK
1891 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas jau jį nustatant buvo akivaizdžiai priešingas
tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigė Konstitucijoje
įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. 
36. Minėta, kad pareiškėjai ginčija BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį ir
Konstitucijos 23 straipsniui. 
Pasak jų, ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami konstituciniai nuosavybės teisės apsaugos
reikalavimai, nes neproporcingai ribojamos asmens nuosavybės teisės. Taigi pareiškėjų abejonė dėl
ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsniui grindžiama tais pačiais
argumentais, kaip ir dėl šio teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam proporcingumo principui,
kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.
36.1. Kaip minėta, pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama tik
įstatymu, siekiant teisėtų tikslų, be kita ko, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei
būtinus konstituciškai svarbius tikslus, taip pat paisant konstitucinio proporcingumo principo. Minėta
ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali
prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia teisėtumo, sąžiningumo principams. 
36.2. Sprendžiant, ar BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsniui, pažymėtina, kad, kaip minėta, ši pareiškėjų abejonė grindžiama tais
pačiais argumentais, kaip ir dėl šio teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam proporcingumo
principui, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų. Taigi, šiame
Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, jog ginčijama BK 1891 straipsnio 1 dalis nepažeidžia
konstitucinio proporcingumo principo, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo
elementų, konstatuotina ir tai, kad nėra pagrindo teigti, jog šia nuostata neproporcingai ribojamos
nuosavybės teisės, ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį. 
37. Taigi konstatuotina, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra
pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis, konstitucinis proporcingumo principas, kuris yra vienas iš
konstitucinio teisinio valstybės principo elementų.
38. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti BK 189 1 straipsnio 1 dalies atitiktį
ir Konstitucijos 31 straipsniui. Ginčijant BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo
atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 ir 6 dalims, kartu prašoma ištirti, ar jis neprieštarauja
konstituciniam teisinės valstybės principui ir iš jo kylantiems reikalavimams įstatymuose nustatyti
aiškų, suprantamą, neprieštaringą teisinį reguliavimą, draudžiant nustatyti įstatymo grįžtamąją galią. 
39. Pareiškėjai, ginčydami BK 1891 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 1, 3
dalims, teigia, jog BK 1891 straipsnio formuluotė „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis
pajamomis“ reiškia, kad pajamų neteisėtumas nustatomas remiantis oficialiai gaunamų pajamų stoka
ir kaltinamojo nesugebėjimu įtikinamai pagrįsti jų pakankamumą turimam turtui įgyti. Vadinasi,
išvada apie pajamų neteisėtumą grindžiama prielaida, kad visa, kas negalėjo būti įgyta teisėtomis
priemonėmis, buvo įgyta neteisėtai. Tokiu vadovavimusi prielaidomis nustatant asmens kaltumą ir
įrodinėjimo naštos perkėlimu kaltinamajam pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas,
įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, taip pat šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas
versti duoti parodymus prieš save.
39.1. Minėta, kad pagal BK 1891 straipsnio 1 dalyje, 190 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d.
redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto
praturtėjimo sudėties dalyką – yra didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas
teisėtomis pajamomis, kai asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad
jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti. 
Taip pat minėta, jog pagal BPK prokuroras turi pareigą įrodyti, kad buvo padarytas BK
1891 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas ir kad jį padaręs asmuo yra kaltas. Teismas,
laikydamasis inter alia nešališkumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų, kitų BPK
reikalavimų, yra įpareigotas išsamiai išnagrinėti bylą, įvertinti įrodymus ir jais pagrįsti nuosprendį.
Įtariamasis (kaltinamasis) neprivalo įrodinėti ir įrodyti, kad BK 189 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta
nusikalstama veika nėra padaryta ir kad jis nėra kaltas ją padaręs, bet, įgyvendindamas teisę į gynybą,
turi teisę tai daryti. 
39.2. Kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reiškia, kad
asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir
pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija
reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar
artimas giminaitis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ir nereiškia, kad fizinis asmuo
negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti parodymų prieš save, savo šeimos narius ar
artimus giminaičius.
39.3. Sprendžiant, ar BK 1891 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1, 3 dalims,
pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendime, BK
1891 straipsniu nėra reguliuojamas šios nusikalstamos veikos įrodinėjimo procesas. Kaip minėta, jis
reguliuojamas BPK normomis, pagal kurias prokuroras turi pareigą įrodyti, kad buvo padarytas BK
1891 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas, o teismas yra įpareigotas išsamiai išnagrinėti bylą,
įvertinti įrodymus ir jais pagrįsti nuosprendį. Įtariamasis (kaltinamasis), įgyvendindamas teisę į
gynybą, turi teisę duoti parodymus ir ginčyti jam pateiktus įtarimus (kaltinimus), tačiau neprivalo
įrodyti, kad neteisėto praturtėjimo nusikalstama veika nebuvo padaryta. Pažymėtina ir tai, kad tokios
situacijos, kai įtariamasis (kaltinamasis) pasirenka teisę tylėti, negali būti vertinamos kaip savaime
pabloginančios jo padėtį baudžiamajame procese. 
Taigi konstatuotina, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įrodinėjimo našta
nėra perkeliama asmeniui, kuris yra įtariamas (kaltinamas) neteisėtu praturtėjimu, toks asmuo nėra
verčiamas duoti parodymų prieš save, nėra pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtinti
Konstitucijos 31 straipsnio 1, 3 dalyse.
39.4. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įrodinėjant
aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo
prezumpcijos principas. Savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime
nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam, be kita ko, turi būti vertinami duomenys apie turto įgijimo
aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą,
turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą,
išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų. 
39.5. Pažymėtina, kad tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kuriose asmenys įtariami ir kaltinami
padarę BK 1891 straipsnyje nurodytą nusikaltimą, ir nenustačius (neįrodžius) neteisėto praturtėjimo
sudėties požymių, inter alia kad asmuo negalėjo turėti tiek teisėtų pajamų, kad įgytų nuosavybės teise
didesnės negu 500 MGL vertės turtą, bet paaiškėjus kitų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų
požymiams, valstybės institucijos ir pareigūnai neatleidžiami nuo pareigos juos ištirti ir esant
pagrindui patraukti asmenis atitinkamon teisinėn atsakomybėn.
40. Pareiškėjai, ginčydami BK 1891 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims,
konstituciniam teisinės valstybės principui, teigia, kad, BK 190 straipsnio 2 dalyje nustačius, kas
laikytina BK 1891 straipsnyje nurodytomis teisėtomis pajamomis, įtvirtinamas tarpusavyje nederantis,
nesuprantamas „teisėtų pajamų“ sampratą apibrėžiantis teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėtomis
pajamomis pripažįstamos tokios pajamos, kurios gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, nors
asmens veikla neapskaitant pajamų taip pat yra draudžiama teisės aktais, be kita ko, BK. Pasak
pareiškėjų, BK 1891 straipsnio formuluotė „turėdamas ir galėdamas žinoti“ būdinga neatsargios kaltės
rūšiai – nusikalstamam nerūpestingumui. Pagal BK 16 straipsnį šia kaltės forma gali būti padaromos
nusikalstamos veikos, kurių sudėčių būtinieji požymiai yra padariniai, o jie nėra būtinasis neteisėto
praturtėjimo sudėties požymis. Vertinant BK kaip vientisą baudžiamąjį įstatymą, pareiškėjų teigimu,
apskritai neaišku, kaip galima BK 1891 straipsnio kontekste neatsargiai neteisėtai praturtėti. 
Taigi, pasak pareiškėjų, BK 1891 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, aiškinamas kartu su BK
190 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, gali būti vertinamas kaip prieštaringas, neaiškus
ir dviprasmiškas, kliudantis suformuluoti kaltinimą taip, kad gynyba žinotų tikslų faktinį ir teisinį jo
pagrindą ir galėtų veiksmingai ginčyti jį. 
Iš šių pareiškėjų argumentų matyti, kad BK 1891 straipsnio 1 dalies atitiktis Konstitucijos
31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam asmens teisės į tinkamą teismo procesą principui ginčijama tik tiek,
kiek, pasak jų, prieštaringu, neaiškiu ir dviprasmišku ginčijamu teisiniu reguliavimu asmeniui nėra
užtikrinama teisė į gynybą. 
40.1. Minėta, kad pagal BK 190 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) nustatytą teisinį
reguliavimą teisėtomis pajamomis BK 1891 straipsnio kontekste laikytinos pajamos, gautos iš teisės
aktų neuždraustos veiklos, net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka.
Minėta ir tai, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytas nusikaltimas
gali būti padarytas arba tyčia, arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo; neteisėtas
praturtėjimas neatsargios kaltės forma galimas tik asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL
vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis.
40.2. Minėta ir tai, kad:
– iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė
į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia, kad baudžiamajame
procese teisme turi būti paisoma inter alia proceso dalyvių lygiateisiškumo, idant būtų išsamiai,
objektyviai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas
baudžiamojoje byloje. Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokį teisinį reguliavimą,
kuriuo būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso dalyvių konstitucinės teisės, inter alia teisė į gynybą,
teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt.;
– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja tai, kad
kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo
ir užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Prokuroras, teismas privalo užtikrinti kaltinamajam
galimybę įstatymo nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pareikšto kaltinimo ir
garantuoti jo asmeninių bei turtinių teisių apsaugą; 
– konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, inter
alia tai, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus,
suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės
sistemos nuoseklumas ir vidinė darna.
40.3. Sprendžiant, ar BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai asmens teisei į tinkamą teismo procesą, 31 straipsnio 6
dalyje įtvirtintai teisei į gynybą, pažymėtina, jog BK 190 straipsnio 2 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d.
redakcija) aiškiai nustatyta, kad teisėtomis pajamomis BK 189 1straipsnio kontekste laikytinos
pajamos, gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos
teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi iš BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo yra
aišku, kad pagal jį asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą,
jeigu jis padarė šį nusikaltimą arba tyčia, arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y.
alternatyviomis kaltės formomis; neteisėtas praturtėjimas neatsargios kaltės forma galimas tik
asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų
teisėtomis pajamomis.
Taigi konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog nustatytasis ir su juo susijęs teisinis reguliavimas yra
prieštaringas, neaiškus ir dviprasmiškas, todėl pažeidžiantis konstitucinį teisinės valstybės principą.
Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti ir tai, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis
reguliavimas kliudo suformuluoti kaltinimą taip, kad gynyba žinotų tikslų jo faktinį ir teisinį pagrindą,
kad galėtų veiksmingai jį ginčyti, taigi, kad šis teisinis reguliavimas yra toks, kuriuo pažeidžiama
Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta asmens teisė į gynybą, kartu ir 31 straipsnio 2 dalyje
numatyta teisė į tinkamą procesą.
40.4. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad BK 189 1 straipsnio 1
dalyje yra įtvirtinta formali nusikaltimo sudėtis ir kad tais atvejais, kai BK, apibrėždamas formalias
nusikaltimo sudėtis, nustato, kad veika yra nusikaltimas ir tada, kai ji padaryta dėl neatsargumo –
nusikalstamo nerūpestingumo, teismas yra įpareigojamas svarstyti klausimą dėl baudžiamosios
atsakomybės ir esant neatsargiai kaltės formai.
41. Pareiškėjai, ginčydami BK 1891 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui, teigia, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu gali būti
pažeidžiamas iš minėtų Konstitucijos nuostatų kylantis baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios
draudimas, nes BK 1891 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo taikymas susietas su jame nurodyto
turto turėjimu įsigaliojus šiam įstatymui, bet ne su jo įgijimu.
41.1. Kaip minėta, BK 1891 straipsnio 1 dalyje, BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje
nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip taikytinas tik toms situacijoms, kai BK 189 1 straipsnio
1 dalyje nurodytą turtą asmuo nuosavybės teise įgijo ne anksčiau negu BK 189 1 straipsnio įsigaliojimo
dieną (2010 m. gruodžio 11 d.).
41.2. Minėta ir tai, kad Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtintas principas nulla poena
sine lege reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal
įstatymą nebuvo baudžiama. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto ir iš konstitucinio teisinės
valstybės principo kylančio principo nullum crimen, nulla poena sine lege nebūtų paisoma, jeigu
baudžiamuosiuose įstatymuose būtų nustatyta grįžtamoji jų galia nusikaltimams, apibrėžiamiems tik
pagal nacionalinę teisę.
41.3. Sprendžiant, ar BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja
Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo
kylančiam principui nullum crimen, nulla poena sine lege, pažymėtina, kad, BK 1891 straipsnio 1
dalyje, BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kaip
taikytiną tik toms situacijoms, kai BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą asmuo nuosavybės teise
įgijo ne anksčiau negu to straipsnio įsigaliojimo dieną (2010 m. gruodžio 11 d.), kartu konstatuotina,
kad jeigu asmuo BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą nuosavybės teise įgijo iki jo įsigaliojimo ir
turėjo (turi) jį po šio straipsnio įsigaliojimo, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn
pagal šį BK straipsnį. Tik šitaip suprantant ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą nėra teisinio
pagrindo teigti, kad juo nustatyta baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia, kad pažeidžiami
Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas. 
41.4. Kartu pažymėtina, jog tai, kad pagal BK 1891 straipsnį negali būti traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn asmuo, kuris šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą nuosavybės teise įgijo iki jo
įsigaliojimo ir jį turėjo (turi) po šio įstatymo įsigaliojimo, nereiškia, kad valstybės institucijos ir
pareigūnai atleidžiami nuo pareigos ištirti kitas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, jeigu
paaiškėja jų požymių.
42. Pareiškėjai, ginčydami BK 1891 straipsnio atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam
draudimo bausti du kartus už tą patį pažeidimą principui, teigia, kad neteisėto praturtėjimo
kriminalizavimo būdas sudaro prielaidas jį pažeisti, kai asmeniui dėl to paties turto įgijimo ir
mokesčių už šį turtą nesumokėjimo taikoma ne tik baudžiamoji atsakomybė pagal BK 189 1 straipsnį,
bet ir bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą. 
42.1. Minėta, kad BK 1891 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą, ir minėtas Mokesčių administravimo įstatyme
nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį mokesčių įstatymų pažeidimas, už kurį skiriama bauda, be
kita ko, yra tai, kad asmuo neapskaičiuoja nedeklaruojamo ar nedeklaruoja deklaruojamo mokesčio,
savaime nesuponuoja nurodytų nusikaltimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo.
42.2. Kaip minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas non bis in idem, be kita
ko, reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip
pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas, tačiau šis konstitucinis principas nereiškia,
kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn.
42.3. Sprendžiant, ar BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja
Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam draudimo bausti du kartus už tą patį pažeidimą
principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas ir
Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja nurodytų
nusikaltimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo. 
Pažymėtina, kad neteisėto praturtėjimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumas gali būti
nustatomas tik nagrinėjant konkrečias baudžiamąsias bylas, mokesčių įstatymų pažeidimo atvejus.
Taigi tai yra teisės taikymo klausimas.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jis pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo
įstatymą nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, juos sprendžia institucija, turinti įgaliojimus
taikyti teisės aktus; įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas
(inter alia 2006 m. lapkričio 20 d., 2014 m. birželio 17 d., 2016 m. gegužės 9 d. sprendimai).
42.4. Taigi konstatuotina, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu savaime
nepažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas non bis in idem.
43. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra
pažeidžiamos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintos procesinės garantijos, iš konstitucinio teisinės
valstybės principo kylantis reikalavimas, kad įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti
aiškus, suprantamas, neprieštaringas ir kad įstatymų grįžtamoji galia neleidžiama.
44. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BK 1891 straipsnio 1 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio 1 dalis (2010 m. gruodžio
2 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 145-7439) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
 Dėl laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už labai sunkų nusikaltimą,
vykdymo atidėjimo
Nuasmeninta
Byla Nr. 14-A/2019
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 
75 STRAIPSNIO 1 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2020 m. kovo 18 d. Nr. KT49-A-N5/2020

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros

Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus,
Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo, 
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2020 m. vasario 25 d. rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 14-A/2019 pagal pareiškėjo [duomenys
neskelbiami], atstovaujamo advokato Dariaus Raulušaičio, prašymą Nr. 1A-12/2019 ištirti, ar
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui
neprieštaravo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d.
redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes,
atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo prašymo aplinkybės ir jo argumentai
1. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu
padaręs nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalyje,
202 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, iš kurių vienas labai sunkus, ir jam,
pritaikius inter alia BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Lietuvos
apeliacinis teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu
pakeitė šį Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį ir už BK 199 straipsnio 3 dalyje, 202 straipsnio 1
dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą, pritaikęs inter alia BK 54 straipsnio 3
dalį, pareiškėjui paskyrė subendrintą galutinę ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. 
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 5 d., 2019 m. birželio 28 d. ir 2019 m. rugpjūčio
8 d. nutartimis atsisakė priimti pareiškėjo ir jo gynėjo kasacinius skundus.
Pareiškėjas, trečią kartą teikdamas kasacinį skundą, prašė ne tik pakeisti dėl jo priimtus Klaipėdos
apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžius ir paskirti su laisvės atėmimu
nesusijusią bausmę, bet ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 75 straipsnio 1 dalis
neprieštarauja Konstitucijai. Atsisakydamas priimti kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje pažymėjo, kad tiek pagal pareiškėjo nusikalstamų veikų padarymo
metu galiojusį, tiek pagal šiuo metu galiojantį BK 75 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą laisvės
atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas už labai sunkius nusikaltimus negalimas. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad skundo argumentai dėl BK 75 straipsnyje numatytų sąlygų,
kuriomis bausmės vykdymas gali būti atidėtas, yra susiję su baudžiamosios politikos, o ne su teisės
taikymo šioje konkrečioje byloje aspektais.
2. Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo BK 75
straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, suvaržyta teismo teisė,
atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui,
nuteistam už labai sunkų nusikaltimą.
3. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
3.1. Pareiškėjo teigimu, dėl BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtinto
draudimo atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už labai sunkų
nusikaltimą, teismai, spręsdami dėl švelnesnės negu nurodytoji straipsnių sankcijose bausmės
skyrimo, net neturėjo galimybės svarstyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo
kaip galbūt labiausiai jo asmenybę ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą atitinkančios
(geriausiai individualizuotos) bausmės varianto, nors jis atitiko vieną iš BK 75 straipsnio 1 dalyje
(2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytų sąlygų, kuriomis teismas gali atidėti paskirtos bausmės
vykdymą (nuteistas laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams).
3.2. Pareiškėjo nuomone, įstatymu išskyrus atskiras nusikaltimų rūšis, kurias padariusiems asmenims
draudžiama atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, yra apribota teismo galimybė
teisingai išnagrinėti bylą ir individualizuoti bausmę. Toks teisinis reguliavimas de facto verčia teismą
ne skirti geriausiai teisingumo principą atitinkančią (geriausiai individualizuotą) bausmę, o rinktis iš
mažiau teisingų bausmės variantų. Todėl, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį
teismas, net ir manydamas, kad konkrečiam asmeniui, padariusiam konkrečią nusikalstamą veiką,
būtų teisinga paskirti laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti, dėl įstatymo nuostatų to
padaryti negali, yra pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą
teismą, konstitucinis teisinės valstybės principas.
3.3. Savo poziciją pareiškėjas taip pat grindžia oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, jog
pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (bausmių ar
jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą,
negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką;
baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos
aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę. Neteisingos bausmės
paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos
31 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.
II
Suinteresuoto asmens atstovų argumentai
4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos
Seimo atstovų Seimo nario Rimo Andrikio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios
teisės skyriaus patarėjos Svetlanos Zamaros rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad BK
75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
4.1. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintas draudimas atidėti bausmės
vykdymą asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo bausme už labai sunkius nusikaltimus, siejamas ne
su bet kokiais, o su pačiais sunkiausiais (pavojingiausiais) tyčiniais nusikaltimais, už kuriuos
baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Tai tokie
nusikaltimai, kuriais baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis saugomiems teisiniams gėriams
padaroma žala yra didžiausia.
Nors bausmės vykdymo atidėjimas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų,
pabrėžtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padariniai iš
esmės yra gana švelnūs, todėl ši priemonė nebūtų proporcinga baudžiamosios atsakomybės
įgyvendinimo labai sunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui forma. Nors atidėjus bausmės vykdymą
nėra paneigiamas atsakomybės neišvengiamumo principas, neproporcingai švelni valstybės reakcija į
pačius sunkiausius nusikaltimus sudarytų prielaidas visuomenėje įsivyrauti nebaudžiamumo
atmosferai, be to, būtų paneigtas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis konstitucinis
teisingumo principas, nes nusikaltimą padariusio asmens interesai būtų iškeliami aukščiau
nukentėjusiojo interesų.
4.2. Remiantis Konstitucinio Teismo suformuota oficialiąja konstitucine doktrina, įstatymų leidėjas
baudžiamosios teisėkūros srityje turi plačią diskreciją. Šią plačią diskreciją baudžiamosios teisėkūros
srityje išreiškia ne tik BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas
teisinis reguliavimas, bet ir daugelis kitų teisės normų, inter alia normos, kuriose nustatyti
imperatyvūs jų taikymo apribojimai asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus, pavyzdžiui,
BK 18 straipsnis, įtvirtinantis draudimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ribotai pakaltinamą
asmenį, padariusį labai sunkų nusikaltimą, BK V skyriaus nuostatos, siejančios baudžiamąją
atsakomybę šalinančių aplinkybių teisėtumo sąlygas su asmens padaryto nusikaltimo sunkumu, BK
VI skyriaus normos, ribojančios teismo teisę taikyti įvairias atleidimo nuo baudžiamosios
atsakomybės rūšis tais atvejais, kai asmuo yra padaręs labai sunkų nusikaltimą, taip pat Lietuvos
Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto nuostatos, draudžiančios taikyti amnestiją asmenims,
nuteistiems laisvės atėmimo bausme už tam tikrus labai sunkius nusikaltimus, ir t. t.
Pripažinus ginčijamą teisinį reguliavimą prieštaravusiu Konstitucijai, būtų ne tik paneigta iš
Konstitucijos kylanti plati įstatymų leidėjo diskrecija baudžiamosios teisėkūros srityje, bet ir iš esmės
sugriauta baudžiamosios teisės aktų vidinė sistema, kurioje numatyta daugelis kitų (panašių į
nustatytuosius ginčijamu teisiniu reguliavimu) su baudžiamąja atsakomybe susijusių imperatyvių
apribojimų asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus.
4.3. Skirdami pareiškėjui bausmę, teismai de jure ir de facto turėjo galimybę taikyti tiek BK 62
straipsnio, tiek BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose įtvirtinta teismo teisė, vadovaujantis
teisingumo ir bausmės individualizavimo principais, išskirtiniais atvejais paskirti švelnesnę, negu
įstatyme numatyta, bausmę.
4.4. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui, nuteistam už labai sunkų
nusikaltimą, negali būti atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, tinkamai vykdė savo
konstitucinę pareigą veiksmingai užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus
teises ir laisves, todėl ginčijamas BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintas
teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
III
Byloje gauta medžiaga
5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos teisingumo
viceministro Ernesto Jurkonio ir Lietuvos teisės instituto mokslinės sekretorės, laikinai vykdančios
direktoriaus pareigas, Ingridos Mačernytės-Panomariovienės rašytinės nuomonės.
5.1. Teisingumo viceministro E. Jurkonio nuomone, BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d.
redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
5.1.1. Nepaisant dažnų BK 75 straipsnio pakeitimų, susijusių su galimybe taikyti bausmės vykdymo
atidėjimą asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, įstatymų leidėjo požiūris į pačias
pavojingiausias nusikalstamas veikas, t. y. į labai sunkius nusikaltimus, nesikeitė. Šių nusikaltimų
išskirtinis pavojingumo laipsnis ir pobūdis suponuoja negalimumą už jų padarymą taikyti nuteistajam
bausmės vykdymo atidėjimą.
5.1.2. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš valstybės baudžiamosios politikos
sudedamųjų dalių, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų
siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, išlaikydamas teisingą visuomenės ir asmens interesų
bei humaniškumo ir teisingumo principų pusiausvyrą, kartu nevaržydamas asmens teisių akivaizdžiai
labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Bausmės vykdymo atidėjimo institutu yra siekiama
teisingos pusiausvyros tarp visuomenės intereso asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas,
paskirti jų nusikalstamą elgesį atitinkančią bausmę ir nuteisto asmens intereso išvengti pačios
griežčiausios bausmės – laisvės atėmimo realaus vykdymo. Būtent siekdamas teisingos pusiausvyros
tarp šių interesų, įstatymų leidėjas įtvirtino formalius pagrindus, kurių paisydamas teismas įgyvendina
pareigą konkrečiu atveju įvertinti, ar nuteistam asmeniui galima taikyti švelnesnę baudžiamosios
atsakomybės įgyvendinimo formą – bausmės vykdymo atidėjimą, ar paskirti realią laisvės atėmimo
bausmę. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinti bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai ir sąlygos yra
tinkamas kompromisas tarp visuomenės ir nuteistojo interesų, aiškiai atskleidžiantys įstatymų leidėjo
valią formuoti tokią baudžiamąją politiką, kuri ne tik humaniška nuteistojo atžvilgiu, bet ir
nepažeidžia visuomenės, visų pirma nukentėjusiųjų, apsaugos ir teisingumo interesų.
5.1.3. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintas ribojimas teismui taikyti
bausmės vykdymo atidėjimą už labai sunkius nusikaltimus savaime neapriboja teismo galimybių
teisingai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir tinkamai individualizuoti skirtiną bausmę nuteistajam,
kadangi teismas, nustatęs, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų
teisingumo principui, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, turi teisę motyvuotai paskirti švelnesnę
bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, manytina, kad įstatymų leidėjo, įgyvendinant
baudžiamąją politiką, nustatytas vertinamas teisinis reguliavimas nevaržo nei asmenų teisių į teisingą
procesą, nei teismo teisės teisingai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir neprieštarauja konstituciniam
teisinės valstybės principui.
5.2. Lietuvos teisės instituto mokslinės sekretorės, laikinai vykdančios direktoriaus pareigas, I.
Mačernytės-Panomariovienės pateiktoje nuomonėje pažymima, kad nors pagal šiuo metu galiojantį
teisinį reguliavimą teismai turi galimybę skirti švelnesnę bausmę asmeniui, padariusiam sunkų ar
labai sunkų nusikaltimą, tačiau galima daryti prielaidą, kad teismo galimybės už labai sunkaus
nusikaltimo padarymą skirti bausmės vykdymo atidėjimą ribojimas tam tikrais atvejais gali trukdyti
individualizuoti ir paskirti teisingiausią bausmę (pvz., kai bylos aplinkybės ir nuteistojo
charakteristika leistų skirti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau būtų nepakankamos tam, kad būtų
skirta švelnesnė nei terminuotas laisvės atėmimas bausmė).
Abejotina, ar yra pagrįsta pagrindu riboti teismo galimybę už labai sunkaus nusikaltimo padarymą
taikyti bausmės vykdymo atidėjimą laikyti formalų nusikaltimų skirstymą (pagal jų rūšis ir
kategorijas), o ne faktinį jų pavojingumą ir nuteistojo asmenybės ypatumus, nors manytina, kad tai
yra baudžiamosios politikos, o ne konstitucinis klausimas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
6. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui neprieštaravo BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija) tiek, kiek ja, pasak
pareiškėjo, suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, atidėti paskirtos laisvės
atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą.
7. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir
įsigaliojimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtintas BK įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. 
7.1. Pagal BK 1 straipsnio 1 dalį šis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis –
baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės
interesus nuo nusikalstamų veikų. Šiame kodekse, be kita ko, apibrėžta, kokios veikos yra
nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, ir jos uždraustos, nustatytos bausmės, baudžiamojo ir
auklėjamojo poveikio priemonės už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamosios medicinos
priemonės, nustatyti baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir sąlygos, taip pat pagrindai ir sąlygos,
kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar
bausmės (1 straipsnio 2 dalis).
7.2. BK 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės
bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą.
7.3. Pagal BK 11 straipsnį nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar
neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (1 dalis); nusikaltimai yra tyčiniai ir
neatsargūs; tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius (2 dalis);
nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia
bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo (3 dalis); apysunkis nusikaltimas yra tyčinis
nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės
atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo (4 dalis); sunkus nusikaltimas yra tyčinis
nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus
laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo (5 dalis); labai sunkus nusikaltimas yra
tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų
laisvės atėmimo (6 dalis).
8. Ginčijamoje BK 75 straipsnio „Bausmės vykdymo atidėjimas“ 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d.
redakcija) buvo nustatyta: „Asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams
už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis
tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės
vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas
nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus
bausmės atlikimo.“
8.1. Taigi pagal BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą
teismas tam tikram laikotarpiui gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, tačiau tik esant visoms šioms
sąlygoms:
– asmens padarytas nusikaltimas (padaryti nusikaltimai) pagal BK 11 straipsnį nėra priskiriamas
(priskiriami) labai sunkių nusikaltimų kategorijai;
– asmeniui už padarytą nusikaltimą (padarytus nusikaltimus) paskirta laisvės atėmimo bausmė;
– už asmens padarytą nusikaltimą (padarytus nusikaltimus) paskirtoji laisvės atėmimo bausmė yra
atitinkamos trukmės (už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą (padarytus nusikaltimus) – ne daugiau
kaip šešerių metų arba už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus – ne daugiau kaip ketverių metų);
– jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti
be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Taigi BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatyta, kad nusikaltimą
padariusiam asmeniui tam tikram laikotarpiui gali būti atidėtas paskirtos bausmės vykdymas, ir
nustatytos sąlygos, kuriomis teismas gali taikyti bausmės vykdymo atidėjimą; viena iš būtinų sąlygų
yra tai, kad asmens padarytas nusikaltimas (padaryti nusikaltimai) pagal BK 11 straipsnį nėra
priskiriamas (priskiriami) labai sunkių nusikaltimų kategorijai, – tai yra tyčinis nusikaltimas, už kurį
baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo.
Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal BK
75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. redakcija) teismas negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo
bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, t. y. už tyčinį nusikaltimą, už kurį
baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo.
8.2. Pareiškėjo ginčijama BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija) buvo pakeista
Seimo 2017 m. rugsėjo 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 43, 47, 54, 62, 63,
64, 681, 682, 71, 75, 90, 226 ir 227 straipsnių pakeitimo įstatymu.
BK 75 straipsnio 1 dalyje (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės
atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne
daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus,
teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali
būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai
bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Palyginus BK 75 straipsnio 1 dalyje (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su
nustatytuoju BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) matyti, jog jis pakito taip, kad
bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos tapo griežtesnės – teismas negali atidėti paskirtos bausmės
vykdymo, jeigu asmuo nuteistas laisvės atėmimu ne tik už labai sunkius, bet ir už sunkius
nusikaltimus.
8.3. Seimas 2019 m. birželio 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42, 43, 46, 47,
48, 49, 50, 51, 55, 67, 70, 71, 74, 75, 85, 92 ir 243 straipsnių pakeitimo įstatymą. Šio įstatymo 14
straipsniu, įsigaliojančiu 2020 m. liepos 1 d., pakeistas BK 75 straipsnis (su 2017 m. rugsėjo 28 d.
pakeitimu) ir jis išdėstytas nauja redakcija.
8.3.1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu pažymėtina, kad pagal BK 75 straipsnį
(2019 m. birželio 27 d. redakcija) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems
metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną
ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės
vykdymą nuo vienerių iki trejų metų (2 dalis), o asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip
šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams
už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems
metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus BK XV, XVI, XVIII, XX,
XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas atidėti paskirtos bausmės vykdymą
gali iš dalies (3 dalis).
8.3.2. Palyginus BK 75 straipsnyje (2019 m. birželio 27 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą su
nustatytuoju BK 75 straipsnio 1 dalyje (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) matyti, jog jis pakito taip,
kad teismas gali ne tik atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, jeigu asmuo nuteistas
laisvės atėmimu ne tik už nesunkius ar apysunkius nusikaltimus, bet ir iš dalies atidėti paskirtos
laisvės atėmimo bausmės vykdymą, jeigu asmuo nuteistas laisvės atėmimu už tam tikrus sunkius
nusikaltimus.
8.4. Taigi teisinis reguliavimas, įtvirtintas BK 75 straipsnio 1 dalyje (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija)
ir BK 75 straipsnio (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 2, 3 dalyse, ginčijamu aspektu nepakito –
teismas negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už labai
sunkų nusikaltimą, t. y. už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia
bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo.
8.5. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio 1 dalies (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) ir BK 75 straipsnio
(2019 m. birželio 27 d. redakcija) 2, 3 dalių atitiktis Konstitucijai nėra šios konstitucinės justicijos
bylos tyrimo dalykas.
9. Kaip minėta, pagal BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintą teisinį
reguliavimą viena iš bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų – teismui yra pakankamas pagrindas manyti,
jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi šioje
konstitucinės justicijos byloje aktualios BK nuostatos, reglamentuojančios bausmės sampratą, paskirtį
ir jos skyrimą.
9.1. BK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama
teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Pagal šio
straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti
nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas
nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų,
užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Taigi pagal BK 41 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą tik teismas savo nuosprendžiu nusikaltimą
ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui gali taikyti valstybės prievartos priemonę –
bausmę, kurios paskirtis yra vykdyti bendrąją ir individualiąją prevenciją ir užtikrinti teisingumą.
9.2. BK 54 straipsnyje „Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai“ nustatyta, kad teismas skiria bausmę
pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą
veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (1 dalis) ir atsižvelgdamas į šio
straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, kaip antai į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo
laipsnį (1 punktas), kaltės formą ir rūšį (2 punktas), kaltininko asmenybę (5 punktas), atsakomybę
lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (7 punktas) ir kt.
Taigi šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad iš BK 54 straipsnio 1, 2 dalių
nuostatų matyti, jog teismas bausmę skiria atsižvelgdamas į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas
aplinkybes ir neperžengdamas BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą
nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, tačiau teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti ne tik į BK
specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, bet
ir į kitas BK bendrosios dalies nuostatas, inter alia sudarančias prielaidas individualizuoti bausmę.
9.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 62 straipsnyje „Švelnesnės, negu įstatymo numatyta,
bausmės skyrimas“ (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) yra nustatyta:
„1. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti
švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru
atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo
ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba
pašalino padarytą turtinę žalą.
2. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti
švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių
aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir:
1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba
2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų
kam prižiūrėti, arba
3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba
4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba
5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba
6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo,
profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos,
mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
3. Kai yra šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos, teismas gali:
1) paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta
mažiausia bausmė, arba
2) paskirti mažesnę bausmę, negu nustatyta šio kodekso 56 straipsnyje, arba
3) paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą
veiką <...>“
9.3.1. Taigi BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse yra nustatytos švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės
skyrimo sąlygos:
– teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti
švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu tenkinamos šios sąlygos: nusikalstamą veiką
padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai
gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš
dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą;
– teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, taip pat gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti
švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu tenkinamos šios sąlygos: yra atsakomybę
lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip
pat yra bent viena iš šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose nurodytų aplinkybių.
9.3.2. BK 62 straipsnio 3 dalyje (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) yra nustatyta, kokia švelnesnė,
negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti paskirta esant BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytoms
sąlygoms: teismas, be kita ko, gali paskirti mažesnę bausmę, negu BK straipsnio sankcijoje už
padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu
numatyta BK straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad pagal BK 62
straipsnio (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) 1–3 dalis tokie teismo įgaliojimai nėra ribojami
atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo sunkumą.
9.3.3. Taigi šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal BK 62
straipsnio 3 dalį (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) ir už labai sunkų nusikaltimą teismas, atsižvelgęs į
bylos aplinkybes ir esant BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytoms sąlygoms, gali paskirti mažesnę
bausmę, negu BK straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė,
arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK straipsnio sankcijoje už padarytą
nusikalstamą veiką, inter alia kitą nei laisvės atėmimo bausmę.
9.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio „Bausmės skyrimo pagrindai“ 3 dalį,
jeigu BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo
principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, galėtų motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.
9.4.1. Taigi pagal BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą teismas, atsižvelgdamas į
teisingumo principą, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali paskirti bausmės paskirtį – kaip
minėta, bausmės paskirtis yra vykdyti bendrąją ir individualiąją prevenciją ir užtikrinti teisingumą
(BK 41 straipsnio 2 dalis) – atitinkančią švelnesnę bausmę, negu nustatytoji BK specialiosios dalies
straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, t. y. paskirti mažesnę
bausmę, negu BK straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė,
arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį.
9.4.2. Aiškinant BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju BK 62
straipsnio 1, 2 dalyse, kuriose, kaip minėta, yra nustatytos švelnesnės, negu įstatymo numatyta,
bausmės skyrimo sąlygos, pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas gali paskirti
švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tais atvejais, kai nėra BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse
nustatytų sąlygų, bet BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų
teisingumo principui.
Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis bendrosios
kompetencijos teismų praktiką, be kita ko, yra pažymėjęs, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu
straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui,
teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę; teismų
praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė (rūšimi ar
dydžiu), nei įtvirtinta sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra
pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o sankcijoje
nurodytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo
įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (inter alia 2018 m. birželio
12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209-222/2018, 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-719/2018).
10. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant BK 75 straipsnio 1 dalyje
(2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, įtvirtintą BK 41
straipsnio 2 dalyje, 54 straipsnio 3 dalyje, 62 straipsnio (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) 1–3 dalyse,
pažymėtina, kad pagal jį:
– teismas negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už labai
sunkų nusikaltimą, t. y. už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia
bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo;
– atsižvelgęs į bylos aplinkybes ir esant BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytoms sąlygoms arba tais
atvejais, kai BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo
principui, teismas pagal BK 62 straipsnio 3 dalį (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) arba 54 straipsnio
3 dalį už labai sunkų nusikaltimą gali paskirti mažesnę bausmę, negu BK specialiosios dalies
straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba paskirti
švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje už padarytą
nusikalstamą veiką, inter alia kitą nei laisvės atėmimo bausmę.
II
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
11. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d.
redakcija) tiek, kiek ja, pasak pareiškėjo, suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes,
atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą,
atitiktis Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
12. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra
itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; šis konstitucinis principas įkūnija
ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės siekį (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2017 m. birželio 26 d.
nutarimai).
12.1. Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė
būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. birželio 4 d., 2017
m. gegužės 19 d. nutarimai).
Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės,
kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms,
žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (inter alia 2000
m. gegužės 8 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai); pagal Konstituciją valstybė –
visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę
imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių
nusikalstamumą (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. birželio 26 d.
nutarimai). Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijoje įtvirtintą demokratinės
teisinės valstybės sampratą valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų
ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai (inter alia 2004 m. gruodžio 29
d., 2017 m. kovo 15 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų
konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas
veikas (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
12.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas
turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų,
visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (inter alia 2006 m.
sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Įstatymuose apibrėžiama, kokios
veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų padarymą (2003 m. birželio
10 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
12.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad, įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra
priešingos teisei, taip pat teisinę atsakomybę už šias veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją,
apimančią ir diskreciją nustatyti aplinkybes, lemiančias tai, kokios sankcijos turi būti taikomos už
teisės pažeidimus (2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. kovo 15 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
12.4. Konstitucinis Teismas, 2017 m. kovo 15 d. nutarime aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės
principą, yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją konkrečių veikų kriminalizavimas ir baudžiamosios
atsakomybės už jas diferencijavimas pirmiausia yra valstybės baudžiamosios politikos klausimas, kurį
įstatymų leidėjas sprendžia naudodamasis turima plačia diskrecija ir atsižvelgdamas į tų veikų
pavojingumą, mastą, nusikalstamumo prevencijos prioritetus, kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau
nepažeisdamas Konstitucijos ir iš jos kylančių imperatyvų.
12.5. Konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus
valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos
turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau,
negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės
pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra
(proporcingumas) (inter alia 2000 m. gruodžio 6 d., 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. kovo 15 d.
nutarimai).
12.6. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros
subjektams, inter alia tai, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas
turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir
vidinė darna; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus,
teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16
d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai).
13. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas
suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą; vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas; taigi
iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą (inter
alia 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). 
13.1. Tam tikri reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, kurioje
nustatyta: „Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai
išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas“ (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2016 m. birželio
27 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės
valstybės principo kylanti asmens teisė į tinkamą teismo procesą yra būtina sąlyga bylai teisingai
išspręsti; Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai
nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus (inter alia 2006 m.
sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
13.2. Aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį kartu su šio straipsnio 4 dalimi, pagal kurią
bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs,
kad pagal Konstituciją nepriklausomas ir nešališkas teismas, nagrinėdamas bylą ir tirdamas visas
bylos aplinkybes, negali bausmės paskirti nesiremdamas įstatymu; konstitucinė teisė į teisingą
teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso
teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė
turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į
visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę (2003 m.
birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai); neteisingos bausmės paskyrimas
reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis
bei konstitucinis teisinės valstybės principas (inter alia 2003 m. birželio 10 d., 2013 m. lapkričio 15
d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai).
13.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, be kita ko,
reiškia, jog įstatymų leidėjas bausmes, skiriamas už nusikalstamas veikas, ir šių bausmių dydžius turi
nustatyti tik įstatymu; bausmės turi būti nustatytos už kiekvieną nusikalstamą veiką; Konstitucijoje
įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos
bausmės turi būti teisingos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų
dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai; bausmės ir jų
dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų
pavojingumą (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai).
13.4. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas, pasirinkęs tokį sankcijos už
nusikalstamą veiką padarymą konstravimo būdą, kai pačiame atsakomybę už nurodytą nusikalstamą
veiką nustatančiame straipsnyje yra nustatyta tokia minimali laisvės atėmimo bausmė, kuri yra
griežta, kartu turi įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę
už šią nusikalstamą veiką, turėtų galimybę atsižvelgti į visas baudžiamąją atsakomybę lengvinančias
bylos aplinkybes, taip pat ir į tas, kurios nėra expressis verbis nurodytos įstatyme, ir paskirti
švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
13.5. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės
skyrimas yra ne taisyklė, bet išimtis – švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę teismas gali skirti
tik ypatingomis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyta
bausmė, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga; teismas turi pareigą švelnesnės, negu
įstatymo numatyta, bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti
nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai; nepagrįstai ir (arba) nemotyvuotai paskyrus
švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę teisingumas nebūtų įvykdytas; tai prieštarautų
teisingumui, konstituciniam teisinės valstybės principui (2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
14. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste yra reikšmingos oficialiosios konstitucinės
doktrinos nuostatos, suformuluotos aiškinant Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, pagal kurią
teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
14.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios
valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas
negali vykdyti šios funkcijos (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. sausio 16 d., 2019 m.
lapkričio 25 d. nutarimai). Vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė
kompetencija (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2019 m. lapkričio 25 d.
nutarimai).
14.2. Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės
aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir
laisves; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai
išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia2011 m. sausio 31 d., 2017 m.
gruodžio 1 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai).
14.3. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies kyla
tai, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiami teismo
įgaliojimai vykdyti teisingumą (2013 m. liepos 5 d., 2019 m. balandžio 18 d., 2019 m. lapkričio 25 d.
nutarimai); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į
visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos
kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti
teisingumą (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2019 m. lapkričio 25 d.
nutarimai); antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies,
kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos
vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės
valstybės, teisingumo principų (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2018 m.
gruodžio 14 d. nutarimai); baudžiamajame įstatyme negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo
(bausmių ar jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas
baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už
konkrečią nusikalstamą veiką (2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
15. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter
alia konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų
pavojingumą, mastą, nusikalstamumo prevencijos prioritetus, kitas reikšmingas aplinkybes, turi plačią
diskreciją spręsti valstybės baudžiamosios politikos, inter alia konkrečių veikų kriminalizavimo,
baudžiamosios atsakomybės diferencijavimo, klausimus, be kita ko, nustatyti bausmių skyrimo ir
vykdymo teisinį reguliavimą. Tai darydamas, įstatymų leidėjas turi paisyti inter alia iš konstitucinių
teisinės valstybės ir teisingumo principų kylančių reikalavimų, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta
bausmių sistema būtų darni, stabili ir subalansuota, kad už nusikalstamas veikas būtų nustatytos
tokios bausmės ir tokie jų dydžiai, kurie būtų adekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai,
kad bausmės ir jų dydžiai būtų diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme bausmių sistemą nustatantis teisinis
reguliavimas negali būti keičiamas atsižvelgiant tik į visuomenėje tam tikru laikotarpiu susiklosčiusį
požiūrį į tam tikras nusikalstamas veikas.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 31
straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas,
naudodamasis plačia diskrecija spręsti valstybės baudžiamosios politikos klausimus, baudžiamajame
įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu turi sudaryti prielaidas teismui, atsižvelgus į visas bylos
aplinkybes, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę, inter alia išimtiniais
atvejais paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę; baudžiamajame įstatyme taip pat gali
būti numatyta galimybė teismui atidėti paskirtos bausmės vykdymą, kai tai yra teisinga atsižvelgiant į
padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, kaltininko asmenybę, jo baudžiamąją atsakomybę
lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes.
III
Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas
16. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti, ar BK 75 straipsnio 1 dalis
(2015 m. kovo 19 d. redakcija) tiek, kiek ja, pasak pareiškėjo, suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į
visas bylos aplinkybes, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už
labai sunkų nusikaltimą, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
17. Pareiškėjo nuomone, ginčijamu BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintu
teisiniu reguliavimu išskyrus atskiras nusikaltimų, kuriuos padariusiems asmenims draudžiama atidėti
paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, rūšis, buvo apribota teismo galimybė teisingai
išnagrinėti bylą ir individualizuoti bausmę; toks teisinis reguliavimas de facto vertė teismą ne skirti
geriausiai teisingumo principą atitinkančią (geriausiai individualizuotą) bausmę, o rinktis iš mažiau
teisingų bausmės variantų; todėl, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį teismas,
net ir manydamas, kad konkrečiam asmeniui, padariusiam konkrečią nusikalstamą veiką, būtų teisinga
paskirti laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti, dėl įstatymo nuostatų to padaryti negalėjo,
buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą teismą,
konstitucinis teisinės valstybės principas.
18. Kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį,
konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, naudodamasis plačia diskrecija spręsti
valstybės baudžiamosios politikos klausimus, baudžiamajame įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu
turi sudaryti prielaidas teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, nusikalstamą veiką padariusiam
asmeniui paskirti teisingą bausmę, inter alia išimtiniais atvejais paskirti švelnesnę, negu įstatymo
numatyta, bausmę; baudžiamajame įstatyme taip pat gali būti numatyta galimybė teismui atidėti
paskirtos bausmės vykdymą, kai tai yra teisinga atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos
sunkumą, kaltininko asmenybę, jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes.
Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės
valstybės principą, įstatymų leidėjas turi teisę numatyti galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą
už tam tikras nusikalstamas veikas, inter alia už tokias, kurios pagal baudžiamąjį įstatymą yra
pavojingiausios, bet neprivalo to daryti. 
18.1. Sprendžiant dėl BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta,
atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina,
kad, kaip minėta, pagal BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytą ir su juo
susijusį teisinį reguliavimą, įtvirtintą BK 41 straipsnio 2 dalyje, 54 straipsnio 3 dalyje, 62 straipsnio
(su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) 1–3 dalyse:
– teismas negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už labai
sunkų nusikaltimą, t. y. už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia
bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo;
– atsižvelgęs į bylos aplinkybes ir esant BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytoms sąlygoms arba tais
atvejais, kai BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo
principui, teismas pagal BK 62 straipsnio 3 dalį (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) arba 54 straipsnio
3 dalį už labai sunkų nusikaltimą gali paskirti mažesnę bausmę, negu BK specialiosios dalies
straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba paskirti
švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje už padarytą
nusikalstamą veiką, inter alia kitą nei laisvės atėmimo bausmę.
18.2. Taigi BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytu ir su juo susijusiu
teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pavojingumą, nustatė tokį
bausmių skyrimo teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo
bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, t. y. už tyčinį nusikaltimą, už kurį
baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, tačiau gali
paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje už padarytą
labai sunkų nusikaltimą, – mažesnę bausmę, negu BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje
numatyta mažiausia bausmė, arba švelnesnę bausmės rūšį. 
Vadinasi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, pagal šį BK nustatytą teisinį reguliavimą teismui sudaryta
galimybė individualizuoti bausmę, skiriamą už labai sunkaus nusikaltimo padarymą.
18.3. Konstatuotina, kad tokiu BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytu ir
su juo susijusiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įgyvendino pagal Konstituciją, inter alia jos 31
straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, jam suteiktą plačią
diskreciją spręsti valstybės baudžiamosios politikos klausimus. Pažymėtina ir tai, kad nėra pagrindo
teigti, jog BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytu ir su juo susijusiu
teisiniu reguliavimu buvo nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalies, 109
straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančio reikalavimo baudžiamajame
įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas teismui, atsižvelgus į visas bylos
aplinkybes, labai sunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę.
19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m.
kovo 19 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją teismas negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės
vykdymo asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, neprieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2
daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d.
redakcija, TAR, 2015-03-23, Nr. 4087, identifikacinis kodas 2015-04087) tiek, kiek pagal ją teismas
negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už labai sunkų
nusikaltimą, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.