Atskirų BP principų turinys

Nekaltumo prezumpcija. Tai vienas iš svarbiausių principų, kuris siejasi ir su kitais BP principais. Prezumpcija reiškia
prielaidą; preziumuoti – daryti prielaidą, kuri pagrįsta ilgalaikių faktų pasikartojimu, ryšio tarp prielaidų ir faktų
egzistavimu (?).
Nekaltumo prezumpcijos principo esmė yra ta, kad kiekvienas žmogus /tiek pilietis, tiek užsienietis ar asmuo be
pilietybės/ laikomas nekaltu, kol neįrodyta priešingai.
Pirmą kartą nekaltumo prezumpcijos principas buvo įtvirtintas 1789 m. Prancūzijos “Žmogaus ir piliečių teisių
deklaracijoje” /kaip kovos su viduramžišku inkviziciniu procesu rezultatas/. Tačiau kai kurių istorikų nuomone, jis buvo
žinomas ir įtvirtintas dar seniau /Lietuvos statute/. Pokario metais nekaltumo prezumpcijos principas buvo
suformuluotas “Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje”, vėliau ir “Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijoje”.
LR pirmą kartą šis principas buvo įtvirtintas “Teismų įstatyme”. Vėliau jis buvo įtvirtintas ir LRK 31 str. “Asmuo
laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu”.
Toks pat principas yra suformuluotas ir BPK 11 str. “Niekas negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu, taip
pat negali būti nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir sutinkamai su įstatymu”.
Nekaltumo prezumpcija yra paneigiama prezumpcija. Jos paneigimo tvarką nustato BP įstatymas. Ši tvarka yra
pakankamai sudėtinga ir ilga, tačiau tik tokiu būdu galima apsaugoti žmogų nuo nepagrįsto nubaudimo Taigi, paneigti
prezumpciją galima perėjus visas BP stadijas, atlikus visas BP įstatyme numatytas procedūras, užtikrinus kaltinamojo
teisę į gynybą. Tik po viso to teismas gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuris po tam tikro laiko įsiteisėja.
Nuosprendis yra priimamas V vardu. Tai reiškia, kad niekas kitas daugiau negali paneigti nekaltumo prezumpciją.
Asmenį laikyti kaltu gali daug kas: ir nukentėjusysis, ir policininkas, ir tardytojas, ir prokuroras, kuris pateikia
kaltinamąją išvadą ir palaiko kaltinimą, tačiau tik teismas iš tikrųjų gali paneigti nekaltumo prezumpciją /V vardu/. Iš
čia išvedamos šios 3 taisyklės:
1. Įrodinėjimo pareigos paskirstymas. Kaltininkas neturi įrodinėti savo nekaltumą. Kaltę turi įrodyti kaltintojas /V
vardu – prokuroras; tam tikrais atvejais – pilietis/.
2. Neįrodytas kaltumas prilygsta įrodytam nekaltumui. T. y. , jei asmens kaltumas neįrodytas pagal įstatymus,
asmuo laikomas nekaltu.
3. Visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Neretai būna, kad yra
aplinkybių, kurių negalima įrodyti. Tuomet nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja, kad jos būtų
atmetamos.
LR BPK nėra tiesiogiai deklaruojama nekaltumo prezumpcija. 11, 3, 19, 76 str. – juose yra nekaltumo prezumpcijos
užuomazgos. Kalbant apie įrodinėjimo naštą, įrodymus turi rinkti tardytojas, kvotėjas ar prokuroras (18 str. 2d. ). NP
dažniausiai pažeidžiama bendraujant pareigūnams su spauda, ar pati spauda pažeidžia.
Praktikoje šis principas pažeidžiamas pareigūnams bendraujant su spauda.

Rungimosi principas. Su šiuo principu siejasi pats BP pobūdis, procesinė sistema.

Istoriškai formavosi inkvizicinis /kai procesui vadovauja grynai V; dalyviai neturi jokių garantuotų teisių/ ir rungtyninis
/kai prieš nepriklausomą teismą rungiasi šalys/ procesai. Šiuo metu nėra grynų šių procesų formų (jie šiek tiek
modifikavosi).
Pati rungimosi sąvoka turi sportinį atspalvį: turi būti 2 besivaržančios šalys ir arbitras. Būtina proceso rungtyniškumo
sąlyga – procesinių funkcijų atskyrimas:
1. Kaltinimas;
2. Gynyba;
3. Bylos išsprendimas.
Po nepriklausomybės atkūrimo rungimosi principas buvo įtvirtintas “Teismų įstatymo” 57 str. : “Teismo proceso
rungimasis ir viešumas” (šiuo metu - BPK 256 str. 2d. “Bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo”). Tarybiniais
laikais šis principas iš viso buvo nepripažįstamas /tik deklaruojamas/, procesinės funkcijos nebuvo atskirtos.
Pilna apimtimi rungimasis vyksta tik teisme. Tačiau atskirų rungimosi elementų galima aptikti ir ikiteisminėse
stadijose /tik sulaikius ir apklausus asmenį, paskiriamas gynėjas; išsiplečia ir teismo funkcijos (suimti gali tik teismas)/.
Vystymosi eigoje rungimosi elementų daugėja /?daugėja galimybių apskųsti teismui; pasipriešinti vienpusiškai V
jėgai?/. Tuo pasireiškia inkvizicinio proceso keitimasis, rungimosi principo į jį diegimas.
Teisminiame nagrinėjime kaltintojai ir gynėjai turi vienodas teises:
1. Teikti įrodymus;
2. Dalyvauti tiriant visus įrodymus;
3. Pareikšti prašymus;
4. Ginčyti kitos šalies pateikiamus argumentus;
5. Pareikšti savo nuomonę visais klausimais, susijusiais su byla.
Taigi, prokuroras teisminiame nagrinėjime negali turėti didesnių teisių nei gynėjai.
Rungimosi principo reikšmė ta, kad rungtyninė sistema remiasi kiekvienai šaliai palankiausiais įrodymais, tikintis, kad
šalių suinteresuotumas neleis praslysti jokiems svarbiems faktams. Pažymėtina, kad teismas šiuo atveju nėra aktyvus
tyrėjas.
Šis principas geriausiai užtikrina žmogaus teises, kuris priverstas rungtis su V galia.
Ne vien tik gynimas priešingų pusių, bet jei ir prieštarauja kaltinamųjų ir teisiamųjų interesams – negali būti tas pats
gynėjas. Viešumas – parengtinio tyrimo metu neegzistuoja.
Kompleksiškai žiūrint, dominuoja tie principai, kurie galioja viso proceso metu. Rungimosi principas – tik teisminio
proceso metu. Nėra taip, kad kvotos metu įrodymų negali pateikti gynėjas ar pan. bet gynėjui neuždrausta prašyt, kad
tardytojas patikrintų vieną ar kitą faktą.
Teisiamojo gynėjas negali atstovauti nukentėjusiojo interesų. – tai rungimasis. Ši principas problematiškas, nes tik
vienoje stadijoje.

Lygybės prieš įstatymą ir teismą principas. Tai kertinis bet kurios teisinės V BP elementas.
Šis principas yra įtvirtintas LRK 29 str. : “Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi
asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu”. Piliečių lygybės prieš įstatymą principas yra įtvirtintas ir
BPK 12 str. : “Teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas piliečių lygybės prieš įstatymą ir teismą pagrindu,
nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasinio ir nacionalinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo,
kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių”. Šio principo esmė
yra ta, kad vykdant teisingumą, nė vienam piliečiui negali būti suteikta kokių nors ypatingų teisių bei lengvatų. Lygybė
prieš įstatymą ir teismą pabrėžiama ir tuo, kad įstatymo nustatyta proceso tvarka yra vienoda ir privaloma visose
baudžiamosiose bylose visiems teismams, prokuratūros, tardymo ir kvotos organams bei advokatūrai, taip pat su šia
tvarka susijusioms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir piliečiams /BPK 1 str. 2 dalis/. Lygybės principas galioja
visose be išimties BP stadijose ir liečia visus BP dalyvius /kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytoją ir t. t. /.
Tarybiniais laikais nebuvo pripažįstama asmens teisė /kaip lygiateisio/ priešintis V. V buvo teikiamas prioritetas.

Teisėjų ir teismų nepriklausomumas. Šis principas įtvirtintas “Teismų įstatymo” 46 str. : “Teisėjas ir teismai vykdydami
teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo”. Taip pat – BPK 14 str. : “Vykdydami
teisingumą baudžiamosiose bylose, teisėjai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Teisėjai sprendžia baudžiamąsias
bylas remdamiesi įstatymu ir pagal savo sąžinę, tokiomis sąlygomis, kurios daro negalima teisėjus paveikti iš šalies. Bet
koks kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą vykdant teisingumą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę”.
Niekas neturi teisės duoti nurodymus, patarimus teismui, kaip išspręsti bylą, kas turi būti nuteistas ar išteisintas, kaip
kvalifikuoti N, kokią bausmę paskirti.

Visapusiškai, pilnutinis ir objektyvus bylos aplinkybių ištyrimas. Šis principas įtvirtintas BPK 18 str. : “Teismas,
prokuroras, tardytojas ir kvotėjas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų visapusiškai, pilnutinai,
objektyviai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką ištiriamos bylos aplinkybės, privalo išaiškinti tiek kaltinamąjį
įkaltinančias, tiek ir jį teisinančias aplinkybes, taip pat jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
 Visapusiškumas renkant, tiriant ir įvertinant įrodymus reiškia, kad tyrimo organai, prokuroras ir teismas
turi kruopščiai patikrinti visas versijas byloje, išaiškinti aplinkybes, kurios liudija tiek kaltinamojo naudai, tiek
ir prieš jį. Dėl tyrimo vienpusiškumo laiku neatskleidžiami nusikaltimai, asmenys nepagrįstai patraukiami BA
arba nepagrįstai nutraukiamos baudžiamosios bylos.
 Pilnumas tiriant baudžiamąsias bylas – tai visų faktinių aplinkybių, galinčių turėti esminę reikšmę bylai
teisingai išspręsti, išaiškinimas. Tokios aplinkybės yra numatytos BP 71 str. :
1. Nusikaltimo įvykis (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės);
2. Kaltinamojo kaltumas nusikaltimo padarymu;
3. Aplinkybės, turinčios įtakos kaltinamojo atsakomybės laipsniui ir pobūdžiui;
4. Nusikaltimu padarytos ža1os pobūdis ir dydis.
Kai nusikaltimą padaro nepilnametis be paminėtų aplinkybių yra svarbus ir kitų aplinkybių nustatymas
(BPK 73 str. : nepilnamečių amžius; gyvenimo ir auklėjimo sąlygos; suaugusių kurstytojų ir kitokių
bendrininkų buvimas).
 Objektyvumas – tai pareigūnų, tiriančių ir nagrinėjančių bylą, bešališkumas renkant ir vertinant
įrodymus. Kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teisėjai neturi turėti išankstinės vienašališkos nuomonės dėl bylos
aplinkybių bei kaltinamojo asmenybės, negali remtis nepagrįsta intuicija, tikrinti tik tą versiją, kuri
subjektyviai atrodo tikriausia ir t. t. Objektyvumą užtikrina galimybė pašalinti tyrimą atliekančius asmenis,
prokurorą ir teisėjus, teisminės etikos taisyklių laikymasis /BPK 29-31 str. , 46 str. , 51 str. /.
Atsiradimas sietas su tuo, kad baudžiamosios bylos buvo vilkinamos tiek tyrimo stadijoje, tiek teisminiame nagrinėjime.
Fiksuoti konkretūs terminai.