Gynybos samprata ir reikšmė

Gynybą galima apibūdinti kaip tam tikrų proceso veiksmų, kuriais siekiama paneigti įtarimą ar
kaltinimą, nustatyti įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo, išteisintojo nekaltumą arba sušvelninti jo
atsakomybę, visumą. Konstitucinėje jurisprudencijoje teigiama, kad gynyba yra kryptinga
baudžiamojo persekiojimo atsvara, kuria siekiama apsaugoti teisėtus traukiamo baudžiamojon
atsakomybėn asmens interesus.
Gynyba suprantama kaip subjektyvi asmens teisė gintis nuo įtarimo, kaltinimo, kuri gali pasireikšti:
visiškai ar iš dalies neigiant įtarimą, kaltinimą; ginčijant atskirus įtarimo, kaltinimo aspektus,
pateikiant baudžiamąją atsakomybę švelninančių duomenų, įrodymų ir pan.
Gintis nuo įtarimo, kaltinimo yra įtariamojo, kaltinamojo teisė, bet ne pareiga. Įtariamasis,
kaltinamasis gali gintis aktyviai, tačiau gali ir nesiimti jokių gynybos veiksmų ar priemonių, t. y. gintis
pasyviai. Tokia įtariamojo ar kaltinamojo pozicija negali būti vertinama kaip sutikimas su įtarimu,
kaltinimu ar kaltės įrodymas.
EŽTT aiškindamas Konvencijos 6 straipsnį, nurodė, „kad Konvencijos 6 straipsnis, kaip visuma,
garantuoja kaltinamojo teisę veiksmingai dalyvauti baudžiamajame procese. Bendresne prasme tai
apima ne tik teisę tiesiogiai dalyvauti procese, bet ir teisę gauti teisinę pagalbą, jei tai būtina, bei
veiksmingai sekti proceso eigą. Šios teisės neatsiejamos nuo rungtyniško bylos nagrinėjimo principo
ir taip pat gali būti kildinamos iš 6 straipsnio 3 dalies c bei e punktuose numatytų garantijų.“
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas
padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento
garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad
teisė į gynybą yra absoliuti ir negali būti suvaržyta jokiais pagrindais ir sąlygomis.
Teisė į gynybą yra viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Garantuojant asmens teisę į gynybą
sudaromos prielaidos kiekvieną, kuris padarė nusikalstamą veiką, teisingai nubausti ir užtikrinti, kad
nekaltas asmuo nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas.
BPK 10 straipsnyje nurodoma: „Įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą. Ši teisė
jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos. Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo
pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų
nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių
užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą.“
Apibendrinant galima teigti, kad teisė į gynybą gali būti apibūdinama kaip visuma tam tikrų
procesinių priemonių, kuriomis nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali
ginčyti įtarimą ar kaltinimą arba siekti sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę.
Gynėjas, jo teisės ir pareigos
Įvairios subjektyvios ir objektyvios priežastys gali lemti aplinkybes, dėl kurių įtariamasis, kaltinamasis
negebės veiksmingai dalyvauti baudžiamajame procese, vadinasi, jam prireiks kvalifikuoto teisininko
– gynėjo – pagalbos.
BPK 50 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas
privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios
apklausos momento“. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teismas, teisėjas privalo
išaiškinti įtariamajam teisės turėti gynėją, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, o kaltinamajam – 22
straipsnio 4 dalyje, turinį ir suteikti galimybių ja naudotis.
Gynėju baudžiamajame procese laikomas asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka teikia teisinę
pagalbą įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam ar išteisintajam, gina jų teises ir teisėtus interesus
(BPK 17 straipsnio 1 dalis).
Gynėju gali būti tik advokatas ir įstatymų numatytomis sąlygomis – advokato padėjėjas. Advokato
padėjėjas gali būti gynėju tik advokato pavedimu ir jeigu tam neprieštarauja ginamasis, ir negali būti
gynėju nagrinėjant teisme bylą dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo (BPK 47 straipsnio 1, 2
dalys). Advokato padėjėjas gali ginti asmenį tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po
vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios.
Gynėjo teisinę padėtį reguliuoja ne tik BPK, bet ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas (toliau
– ir Advokatūros įstatymas) ir kiti teisės aktai.
Teisę verstis advokato veikla turi ir advokatų teises bei pareigas įgyja tik tie advokatai, kurie yra
įrašyti į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą ir turi Advokatūros įstatyme nurodytą advokato
pažymėjimą (Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 1, 3 dalys). Todėl gynėju baudžiamajame procese
negali dalyvauti advokatas, kuris neturi teisės verstis advokato veikla.
Gynėjas yra savarankiškas baudžiamojo proceso subjektas. Jo nevaržo ginamojo pasirinkta ar
reikalaujama gynybos pozicija, jam neprivalomi ginamojo nurodymai dėl gynybos organizavimo ar
vykdymo. Kita vertus, gynėjas, įvertinęs turimus ikiteisminio tyrimo medžiagos ir (ar) baudžiamosios
bylos duomenis, baudžiamojo proceso metu gali keisti arba pildyti tam tikrus gynybos būdus,
priemones ar taktiką.
Gynėjo veiklos baudžiamojo proceso metu tikslai bendriausia prasme yra apibrėžti BPK 48 straipsnio
2 dalies 1 punkte: „panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų
nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam
reikiamą teisinę pagalbą.
Gynėjo turi teisę:
 susipažinti su sulaikymo protokolu (BPK 48 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Asmuo turi
teisę į gynėją nuo sulaikymo (BPK 140 straipsnis) momento. „Apie asmens sulaikymą
per įmanomai trumpiausią laiką ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras surašo
laikino sulaikymo protokolą“ (BPK 140 straipsnio 5 dalis). Iš šio protokolo gynėjas
sužino apie asmens sulaikymo pagrindą (-us) ir kitas sulaikymo aplinkybes, kurios yra
svarbios pasirenkant pirminę gynybos poziciją ir taktiką. Be to, apie asmens
sulaikymą gynėjas turi pranešti jo šeimos nariams ar giminaičiams, informuoti juos
apie ginamojo asmens poreikius ir pan.
 dalyvauti įtariamojo apklausose (BPK 48 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
 matytis su sulaikytu arba suimtu įtariamuoju be pašaliečių. Tokie gynėjo susitikimai
su ginamuoju asmeniu neribojami. Taip pat neribojama ir jų trukmė (BPK 48
straipsnio 1 dalies 3 punktas).
 dalyvauti bet kokiuose įrodymų rinkimo veiksmuose, kuriuose dalyvauja jo ginamas
asmuo (BPK 48 straipsnio 1 dalies 4 punktas), taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūno,
prokuroro ar teisėjo leidimu dalyvauti bet kokiuose kituose įrodymų rinkimo
veiksmuose (BPK 48 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
 savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis, kuriuos gali gauti nesinaudodamas
procesinėmis prievartos priemonėmis: iš įmonių, įstaigų ir organizacijų bei asmenų
rinkti gynybai reikalingus dokumentus ir daiktus, kalbėtis su asmenimis apie jiems
žinomas įvykio aplinkybes, apžiūrėti ir fotografuoti įvykio vietą, transporto priemones
ar kitaip fiksuoti gynybai reikalingą informaciją (BPK 48 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
 pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus (BPK 48 straipsnio 1 dalies 8 punktas),
apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir
teismo veiksmus bei sprendimus (BPK 48 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Gynėjo pareigos yra numatytos BPK 48 straipsnio 2 dalyje:

 panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų
nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti
ginamajam reikiamą teisinę pagalbą;
  nurodytu laiku atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ir į teismą, o
negalėdamas atvykti apie neatvykimą ir jo priežastis – iš anksto pranešti ikiteisminio
tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui; be svarbios priežasties neatvykusiam
gynėjui gali būti skiriama BPK 163 straipsnyje numatyta bauda;
 laikytis įstatymų nustatytos proceso veiksmų ir teismo posėdžio tvarkos, vykdyti
teisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ir teismo reikalavimus;
 saugoti profesinę paslaptį; advokatas ir jo padėjėjas neturi teisės skelbti žinių, kurias
sužinojo atlikdami gynėjo pareigas;
 neatsisakyti ginti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo, kurį jau apsiėmė ginti,
išskyrus atvejus, kai paaiškėja BPK 61 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės arba
kai neįmanoma suderinti gynėjo dalyvavimo keliose bylose;

netaikyti neteisėtų gynybos priemonių