24 Nacionalinė, šakos ir teorinė kolektyvinė sutartis: šalys, turinys ir galiojimas

Darbo kodekso 50 str. 1 d. numatyta, kad nacionalinė, šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis yra rašytinis
susitarimas, sudaromas tarp profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kt.) ir
darbdavių organizacijų (asociacijos, federacijos, konfederacijos ir kt.).
Darbo kodekse pateikiamas apibendrintas ir, mūsų nuomone, pernelyg abstraktus „Nacionalinės, šakos ir
teritorinės kolektyvinės sutarties“ sąvokos apibrėžimas. Siekiant tiksliau apibūdinti nacionalinę, šakos ir
teritorinę kolektyvines sutartis būtina išskirti kiekvienos iš jų šalims bei turiniui būdingus ypatumus.
Nacionalinės kolektyvinės sutarties šalys yra centrinės (respublikinės) profesinių sąjungų organizacijos ir
darbdavių organizacijos (DK 51 str. 1 d.); šakos kolektyvinės sutarties šalys yra atitinkamos pramonės
(gamybos, paslaugų, profesijos) šakos profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos (Darbo kodekso 51 str. 2
d.); teritorinės kolektyvinės sutarties šalys yra toje teritorijoje (savivaldybėje, apskrityje) veikiančios profesinių
sąjungų ir darbdavių organizacijos (Darbo kodekso 51 str. 3 d.).
Svarbu pažymėti, kad nacionalinės, šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties šalimis yra laikomi ne darbuotojai
ir darbdaviai, tačiau – darbuotojų ir darbdavių organizacijos.
TDO konvencijoje Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“[1] numatyta, kad:
darbuotojai ir darbdaviai be jokių išimčių turi teisę pasirinkti, be išankstinio leidimo steigti ir stoti į
organizacijas, vadovaudamiesi tik tų organizacijų taisyklėmis (Konvencijos 2 str.); darbuotojų ir darbdavių
organizacijos turi teisę steigti federacijas ir konfederacijas bei stoti į jas (Konvencijos 5 str.). Terminas
„organizacija“ apima kiekvieną darbuotojų ir darbdavių organizaciją, norinčią įtvirtinti ir sujungti darbuotojų
arba darbdavių interesus. Jų teisės bei atstovavimo pagrindai, dalyvaujant derybose ir pasirašant nacionalinę,
šakos ir teritorinę kolektyvinę sutartį, įtvirtinami Profesinių sąjungų[2], Asociacijų[3] įstatymuose ir atitinkamo
lygmens darbuotojų organizacijų ir darbdavių organizacijų įstatuose.
Darbuotojus atstovaujančiais subjektais sudarant nacionalines, šakos ir teritorines kolektyvines sutartis Darbo
kodekse atitinkamai įvardinus centrines (respublikines) profesinių sąjungų organizacijas, atitinkamos pramonės
(gamybos, paslaugų, profesijos) šakos profesinių sąjungų organizacijas bei atitinkamoje teritorijoje
(savivaldybėje, apskrityje) veikiančias profesines sąjungas, norminiuose teisės aktuose nepateikiamos minėtų
darbuotojus atstovaujančių subjektų sampratos. Tai yra šiuo metu nėra visiškai aišku kokius kriterijus turi atitikti
profesinė sąjunga, kad ją būtų galima laikyti tinkama atstovauti darbuotojams kolektyvinę sutartį sudarant
konkrečiame socialinės partnerystės lygmenyje (nacionaliniame, šakos, teritoriniame).
Manytumėm, kad toks neapibrėžtumas turi įtakos mažam kolektyvinių sutarčių teritoriniame ir šakos lygmenyje
skaitlingumui bei tam, kad Lietuvoje vis dar nėra sudaryta nacionalinė kolektyvinė sutartis.
Identifikuojant darbuotojus atstovaujančias nacionalinės, šakos ir teritorinės kolektyvinių sutarčių šalis būtina
atsižvelgti į konkrečios profesinės sąjungos įstatų registracijai taikomus įstatyminius reikalavimus, nuo kurių
tiesiogiai priklauso profesinės sąjungos veiklos teritorija.
Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo[4] 8 straipsnyje „Profesinės sąjungos įstatai (statutas) ir jų
registracija“ inter alia numatyta, kad: „Profesinių sąjungų, kurios nesijungia į teritorinius ir nacionalinius
susivienijimus ir yra vienos savivaldybės teritorijoje, įstatus (statutą) registruoja savivaldybės vykdomoji
institucija.“ (3 dalis); „Profesinių sąjungų, jų susivienijimų, kurie pagal savo įstatus (statutą) veikia daugiau kaip
vienos savivaldybės teritorijoje ir kurių buveinė yra apskrities centre ar kitoje apskrities teritorijoje – miesto ar
kaimo gyvenamojoje vietovėje, įstatus registruoja apskrities viršininkas.“ (4 dalis); „Profesinių sąjungų, jų
susivienijimų, kurių veikla apima daugiau kaip vienos apskrities teritoriją, įstatus (statutą) registruoja Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerija.“ (5 dalis).
Sprendžiant centrinės (respublikinės) profesinių sąjungų organizacijos, pramonės (gamybos, paslaugų,
profesijos) šakos profesinių sąjungų organizacijų bei konkrečioje teritorijoje (savivaldybėje, apskrityje)
veikiančios profesinės sąjungos tinkamumą dalyvauti sudarant nacionalinę, šakos ar teritorinę kolektyvinę
sutartį, reikia įvertinti jų teisinį statusą pagal šiuos kriterijus:
1) kiekybinį (narių skaičius, bendra surenkamų įnašų suma);
2) kokybinį (nepriklausomumas, patirtis, ilgalaikis egzistavimas);
3) institucinį (dalyvavimas funkcinių organų atstovybėse, išrinkimas į darbuotojų kolektyvui atstovaujančius
organus);
4) funkcinį (nacionalinių kolektyvinių sutarčių sudarymas).
Sudarant nacionalinę, šakos ir teritorinę kolektyvinę sutartį, darbdaviams atstovauja atitinkamai centrinės
(respublikinės) darbdavių organizacijos; atitinkamos pramonės (gamybos, paslaugų, profesijos) šakos darbdavių
organizacijos; teritorijoje (savivaldybėje, apskrityje) veikiančios darbdavių organizacijos. Nacionalinė, šakos ir
teritorinė kolektyvinė sutartis taikomos tiems darbdaviams, kurie: 1) buvo sutartį pasirašiusių darbdavių
asociacijų nariai; 2) prisijungė prie šių asociacijų po sutarties pasirašymo. Pavyzdžiui, 2005 m. birželio 4 d.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos ir Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacijos
kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad „Sutartis taikoma, įmonėse, kurių darbdaviai Sutarties pasirašymo metu
buvo Asociacijos nariai, taip pat įmonėse, kurių darbdaviai prisijungė prie asociacijos po Sutarties pasirašymo“.
Pažymėtina, kad tiek išstojant iš asociacijos kolektyvinės sutarties galiojimo metu, tiek jungiantis prie
asociacijos po sutarties pasirašymo darbdavys įpareigojamas laikytis kolektyvinės sutarties sąlygų ir ją vykdyti.
Lietuvos darbo teisės aktai griežtai nereguliuoja nacionalinės, šakos ir teritorinės kolektyvinių sutarčių turinio.
Nustatant kolektyvinės sutarties turinį galioja Darbo kodekse įtvirtintas kolektyvinių derybų laisvės siekiant
suderinti darbuotojų, darbdavių ir valstybės interesus principas. Šalių laisvę, nustatant nacionalinės, šakos ir
teritorinės kolektyvinių sutarčių turinį riboja in favorem principas, įtvirtintas Darbo kodekso 4 str. 4 d., pagal
kurį draudžiama į kolektyvines sutartis įtraukti sąlygas, bloginančias darbuotojo padėtį, palyginti su ta kurią
nustato Darbo kodeksas, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai.
Darbo kodekso 50 str. 4 d. nurodomas pavyzdinis rekomendacinio pobūdžio nacionalinės, šakos ir teritorinės
kolektyvinės sutarties sąlygų sąrašas. Nacionalinėje, šakos ir teritorinėje kolektyvinėse sutartyse paprastai
nustatomos šios sąlygos: 1) darbo apmokėjimo, darbo ir poilsio laiko, darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygos; 2)
darbo apmokėjimo sistema kainų, infliacijos didėjimo atvejais; 3) specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo,
perkvalifikavimo sąlygos; 4) socialinės partnerystės rėmimo priemonės, padedančios išvengti kolektyvinių
ginčų, streikų; 5) darbo normų, išdirbto laiko, aptarnavimo, darbuotojų skaičiaus nustatymo, pakeitimo ir
peržiūrėjimo tvarka; 6) kitos šalims svarbios darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos; 7) jos keitimo ir
papildymo tvarka, galiojimo terminas, vykdymo kontrolė, atsakomybė už susitarimo pažeidimą ir kt.
Svarbu pažymėti, kad kuo didesniam subjektų ratui konkreti kolektyvinė sutartis taikoma, tuo bendresnio
pobūdžio yra tos kolektyvinės sutarties turinys.
Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje turėtų būti[5] įtvirtinamos bendro pobūdžio elgesio taisyklės bei
bendriausios darbo sąlygos.
Šakos kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatomos šios normatyvinės nuostatos: atitinkamos ūkio šakos
socialinės ir ekonominės plėtros kryptys, darbuotojų (profesinių grupių) darbo organizavimo ir darbo
apmokėjimo sąlygos bei socialinės garantijos (Darbo kodekso 50 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad šiuo metu
sudaromų šakos kolektyvinių sutarčių turinys nepasižymi normatyvinių sąlygų gausa. Pavyzdžiui, 2005 m.
birželio 4 d. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos ir Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų
federacijos kolektyvinėje sutartyje pastebimai dominuoja informacinės kolektyvinės sutarties sąlygos.
Teritorinėje kolektyvinėje sutartyje nustatomos darbo, socialinių ir ekonominių problemų, kurios turi teritorinių
ypatumų, sprendimo sąlygos (Darbo kodekso 50 str. 3 d.).
Nacionalinė, šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis įsigalioja nuo jų įregistravimo dienos. Šių sutarčių
registracijai taikoma pareikštinė tvarka, kuri reglamentuojama 2002 m. lapkričio 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr.
1815 „Dėl Nacionalinių, šakos ir teritorinių kolektyvinių sutarčių registravimo tvarkos patvirtinimo“[6]. Pagal
patvirtintą tvarką paraišką įregistruoti nacionalinę, šakos ar teritorinę kolektyvinę sutartį darbdavių organizacija
turi pateikti per 20 dienų nuo pasirašymo momento. Tuo atveju, kai darbdavių organizacija per nustatyta terminą
to nepadaro – nacionalinę, šakos ir teritorinę kolektyvinę sutartį turi teisę per 10 dienų užregistruoti profesinė
sąjunga.
Nacionalinių, šakos ir teritorinių kolektyvinių sutarčių registravimas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje
vykdomas susitarimo faktui ir teksto autentiškumui patvirtinti, todėl Darbo kodekse numatyti 20 ir 10 dienų
terminai, per kuriuos minėtos kolektyvinės sutartys turi būti įregistruotos, nėra naikinamieji, t. y. nei vienai iš
šalių per nustatytą terminą neįregistravus kolektyvinės sutarties, iš naujo jos sudarinėti nereikia. Tuo atveju
jeigu per nustatytą maksimalų 30 dienų nė viena iš šalių sutarties neįregistruoja, ir tai padaro vėliau –
kolektyvinės sutarties įsigaliojimas atitinkamai nusikelia.
Nacionalinė, šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis galioja iki jose nurodytos dienos ar naujos nacionalinės,
šakos ar teritorinės kolektyvinės sutarties sudarymo (DK 55 str.), arba iki jos nutraukimo kolektyvinėje sutartyje
nustatytais atvejais ir tvarka.
Nacionalinės, šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties nuostatos yra taikomos (galioja) tiek darbuotojams ir jų
organizacijoms, tiek darbdaviams ir jų organizacijoms, kurie dalyvavo sudarant šias sutartis arba prisijungė prie
jau galiojančių sutarčių. Tuo atveju, jeigu įmonėje galioja kelios, t. y. iškyla kolektyvinių sutarčių kolizija,
kolektyvinės sutartys, taikomos tos sutarties nuostatos, kurios numato palankesnes sąlygas darbuotojams.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrui suteikiama teisė, atsižvelgti į vienos ar keleto dalyvaujančių šakos ar
teritorinėje kolektyvinėje sutartyje darbuotojų arba darbdavių organizacijų reikalavimą, praplėsti šakos ir
teritorinės kolektyvinės sutarties ar atskirų jos nuostatų taikymo sritį, nustatant, kad konkreti kolektyvinė sutartis
ar jos nuostata yra taikoma visai pramonės šakai, profesijai, paslaugų sričiai ar tam tikrai teritorijai (DK 52 str. 2
d.).