9 tema.

Sutarčių teisės ir sutarties samprata.

Sutarčių rūšys.
Sutartinių santykių šalys ir tretieji asmenys.

Istatymas, kvazisutartys, sutartis, administracinis aktas, tesmo sprendimai

1. Atskleiskite sutarčių teisės vietą civilinės teisės sistemoje. Kokios Civilinio

kodekso nuostatos yra reikšmingos sutarčių teisei?
Pagrindinė sutarčių paskirtis- reguliuoti asmenų tarpusavio santykius nurodant galimo ir
privalomo elgesio ribas, taip pat atitinkamų įsipareigojimų neįvykdymo teisines pasekmes.
Reguliuojamoji sutarčių funkcija priartina sutartį prie įstatymo. Bet sutarties sąlygos skiriasi
dviem esminėmis ypatybėmis:

1. sutartis išreiškia jos šalių valią, o norminis aktas- jį išleidusios valstybės institucijos.
2. Sutartis yra skirta tik jos dalyvių elgesiui reguliuoti , ji sukuria teises ir pareigas jos
šalims, o teisės aktas paprastai yra bendra visiems elgesio taisyklė.
Šalys sudariusios sutarties sąlygas yra saistomos ir tų teisių bei pareigų, kurios yra numatytos
įstatyme, nes sutarties sąlygos negali prieštarauti imperatyvioms teisės normoms.

Sisteminė sutarčių teisės analizė turi svarbią teorinę ir praktinę reikšmę:

ü Teorinė reikšmė pasireiškia tuo, kad :

§ Sutarčių teisė yra prievolių teisės bei civilinės teisės dalis, ji turi bendrus CT ir
prievolių teisės požymius. Tai leidžia sutarčių teisiniams santykiams taikyti
bendrąsias CK nuostatas;
§ Sutarčių teisės sistema turi požymių, kurie skiria ją nuo kitų CT posistemių;
§ Sutarčių teisės sistema susideda iš daugybės elementų (sutarčių tipų , rūšių ir pan.),
kurių kiekvienas, turėdamas bendrąsias sutarčių savybes, kartu turi savą specifiką,
reikalingą ypatingo teisinio reguliavimo.
ü Praktinė reikšmė pasireiškia tuo, kad:
§ Bet kuriam teisiniam santykiui arba ginčui taikytinos tiek bendrosios, tiek
specialiosios normos. Paprastai jos yra taikomos drauge: bendrąsias konkretizuoja
specialiosios. Jei bendrosios normos prieštarauja specialiosioms , taikomos
specialiosios nes būtent jos atspindi reguliuojamų santykių specifiką
§ Tam, kad būtų galima tiksliai nustatyti, kokias konkrečias normas taikyti teisiniam
santykiui reikia jį teisiškai kvalifikuoti‘
§ Civilinių teisinių sutarčių sistema nuolat plėtojasi; atsiranda naujų sutarčių. Šalys gali
laisvai modeliuoti sutartis. Vienintelis reikalavimas neįvardintai įstatymuose sutarčiai
pripažinti- jos turinys neturi prieštarauti imperatyvioms teisės normoms, viešajai
tvarkai ir gerai moralei.
CK sutarčių teisei skirta Šeštosios knygos II dalis. Tačiau neabejotinai svarbus suvokti
sutarčių teisę ir jos vietą bendrojoje CK sistemoje. Sutarčių teisė iš dalies yra savarankiškas
CT institutas, turintis savo bendrąsias nuostatas, kurios yra taikomos visoms sutartims
atsižvelgiant į sutarčių prigimtį (CK 6.155 str. 1d.) ir atskiras sutarčių rūšis (6 knygos IV
dalis). Kartu ši dalis sistemiškai susijusi su CK Pirmosios knygos nuostatomis,
reglamentuojančiomis bendrąsias CT nuostatas. (CK 6.154 str. 2 ir 3 d.)su Antrąja knyga
„ Asmenys“, taip pat su Šeštosios knygos 1 dalimi, reglamentuojančia bendruosius prievolių
nuostatus. Sutarčių teisei reikšminga ir kodekso 4 knyga, reglamentuojanti daiktinę teisę, 3
knyga- „ Šeimos teisė“ ir 5 knyga- „ Paveldėjimo teisė“ taip pat įvairūs specialūs įstatymai,
kuriuose yra sutarčių teisės nuostatų (CK 6.155 str. 2d.)

2. Kokios sutarčių teisės, kaip civilinės teisės instituto, taikymo galimybės kitose
teisės šakose?
Sutarties konstrukcija įvairiose teisės šakose :

ü civilinėje;
ü tarptautinėje;
ü viešojoje; (“Sutarčių teisėje išskiriama viešoji sutartis, kaip viena iš sutarčių rūšių, kai
įstatymais ribojamas sutarčių laisvės principas. Viešąja laikoma sutartis, kurią sudaro
juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems,
kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt.
organizacijos) (CK 6.161 straipsnis).
ü administracinėje (Administracinės teisės reguliavimo dalyko plėtra tiesiogiai veikia
sutarties instituto pritaikymą administracinio teisinio reguliavimo technikoje, kadangi
suformuoja naujas administracinės teisės veikimo sritis. Sutarties instituto pritaikymas
administracinėje
teisėje įvairiomis formomis (civilinių ir administracinių sutarčių institutai)
sudaro prielaidas stiprinti administracinės teisės reguliuojamąsias galias,
išnaudojant sutarties, kaip universalaus teisinio instrumento, reguliuojamąjį potencialą.)
ü Darbo teisėje - darbo teisė reguliuoja tiek sutartinius (darbuotojo ir darbdavio)
santykius, užtikrindama dispozityvines normas, tiek ir imperatyviai nustato tam tikrų
taisyklių privalomumą darbo santykių šalims.

3. Kokių soft law dokumentų ir konkrečiai kokių nuostatų atspindžių galima

aptikti Lietuvos sutarčių teisėje? Kokios įtakos šie rekomendacinio pobūdžio
teisės aktai turi formuojant Lietuvos teismų praktiką sutarčių teisės klausimais?
Paprastai sutarčių teisės srityje išskiriami soft law instrumentai yra UNIDROIT principai ir
Europos sutarčių teisės principai. Nors ir nėra privalomo pobūdžio (nebent sutarties šalys
pačios įtraukia juos į sutartį), jie turi nemažą autoritetą tarptautinėje praktikoje ir teisės
doktrinoje, kadangi juos rengė pripažinti teisės profesoriai, atlikę didelės apimties lyginamąją
skirtingų teisinių sistemų analizę, bei pateikė juose daugeliu atžvilgiu geriausius ir
optimaliausius sutarčių teisės reguliavimo sprendimus, pritaikytus tarptautinei komercinei
praktikai. Pažymėtina, kad priešingai, nei CISG, UNIDROIT principuose ir PECL yra
įtvirtinta bendra kreditoriaus teisė sulaikyti priešpriešinės pareigos vykdymą. Kaip matyti,
priešpriešinės pareigos vykdymo sulaikymas Lietuvos teisėje yra įtvirtintas tiek prievolės
vykdymo sustabdymo (CK 6.46 str. 2 d., 6.58 str.), tiek sutarties vykdymo sustabdymo forma
(CK 6.207 str.).Įdomu tai, kad priešpriešinės pareigos vykdymo sulaikymas Lietuvoje
įtvirtintas dviejuose bendrąsias prievolių nuostatas reglamentuojančiuose normose (CK 6.46
str. 2 d. ir 6.58 str. 1 d.), kuriose pateikiamos skirtingos priešpriešinės pareigos vykdymo
sulaikymo įgyvendinimo sąlygos. Pirmiausia pastebėtina tai, kad CK 6.58 str. kalba tik apie
sutartines prievoles, kai tuo tarpu CK 6.46 str. – apie prievoles bendrai. Todėl būtina
nustatyti, kodėl CK atsirado toks reguliavimas. Kaip ir daugelis kitų civilinio kodekso
reguliavimo problemų (pavyzdžiui, regreso ir subrogacijos), gali būti paaiškinta tuo, kad
civilinio kodekso rengėjai rėmėsi skirtingų šalių civilinių kodeksų pavyzdžiais. Pažvelgę į
CK 6.46 str., pamatytumėme, jog pirmoji šio straipsnio dalis yra parengta pagal Olandijos
civilinio kodekso 6:37 str. (right to withhold performance), o antroji – pagal 6:52 str. 1 d.
(general right to withhold performance). Tuo tarpu CK 6.58 str. 1 d. iš esmės atitinka 1994 m.
Rusijos civilinio kodekso 328 str. 2 d. (rus. встречное исполнение обязательсв, angl.
counter performance of obligation). Tai, jog priešpriešinės pareigos vykdymo sulaikymas yra
numatytas dviejose skirtingose to paties lygmens (lex generalis) normose, gali kelti teisės
aiškinimo ir taikymo problemų, todėl juridinės technikos požiūriu toks reguliavimas yra
ydingas ir keistinas.

4. Kurie sutarčių teisės principai yra absoliutaus pobūdžio, o kurie gali turėti išlygų?
Įvardykite jas.

Pažymėtina, kad sutarčių laisvės principas taip pat yra susijęs su principu, kad sutarčių reikia
laikytis (lot. pacta sunt servanda), kuris reiškia, jog asmeniui privalomi ne tik sutartimi
prisiimti konkretūs įsipareigojimai, tačiau ir tai, kas sutartyje tiesiogiai nenustatyta, tačiau
išplaukia iš jos esmės ar įstatymų. Asmenys, siekdami tam tikrų tikslų ir sudarydami
sandorius, laisvai sprendžia dėl savo teisių ir pareigų, tačiau sutarties laisvės principas, kaip ir
kiti bendrieji teisės principai, nėra absoliutus. Teisės normos draudžia sudaryti sandorius,
prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, valstybėje susiformavusiai viešajai
tvarkai ar gerai moralei (viešasis interesas), taip pat sandorius, neatitinkančius tikrosios juos
sudariusių asmenų valios (privatus interesas) (CK 1.78–1.93 straipsniai).”

Sutarties laisvės principas paprastai suprantamas kaip šalių teisė laisvai sudaryti sutartis ir
savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti sutartis, nors ir įstatymo
nenumatytas, bet jam neprieštaraujančias. Sutarties laisvės principas reiškia, kad niekas
negali versti kitą asmeninį sudaryti sutartį. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Ji netaikoma tais
atvejais, kai priverstinis įpareigojimas sudaryti sutartį yra pateisinamas siekiant teisingumo.
Pavyzdžiui, CK 6.161 straipsnyje nustatyta, kad visiems paslaugas ar prekes parduodantis
juridinis asmuo (verslininkas) privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi,
išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis (viešoji sutartis). Akcijų, dalių ar pajų
pirkimo pardavimo sutartį gali būti įpareigotas sudaryti juridinio asmens dalyvis, kurio
veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams. Priverstinis įpareigojimas sudaryti
sutartį gali būti numatytas ir specialiuose įstatymuose.

Viskas ko nedraudžia įstatymas, viskas galima. Sutartis, kuri neprieštarauja įstatymams

leidžiama.
5. Kokią reikšmę sutarčių teisėje turi geros valios (angl. good faith) principas? Koks jo
praktinis pritaikomumas atskiruose sutarčių teisės institutuose? Ar šis principas
pripažįstamas Lietuvos sutarčių teisėje? Koks šio principo santykis su piktnaud žiavimo
teise išvengimo doktrina?

Civilinė byla Nr. 2-703/2011

Atsakysiu dalimis, nes labai daug klausimų klausime vienam..

Kokią reikšmę sutarčių teisėje turi geros valios (good faith) principas?

Geros valios principas yra pagrindinis privatinėje teisėje. Jis apima kiekvienos sutarties šalies
sąžiningą elgesį kitos šalies atžvilgiu, siekį bendradarbiauti ir kooperuotis tiek vykdant
sutartines prievoles pačiai, tiek ir sudarant sąlygas jas vykdyti kitai šaliai. Geros valios
pagrindu šalių sudarytą susitarimą ginčui taikyti valstybės neaprobuotas taisykles, t. y.
teisinius papročius, turi gerbti tokį ginčą nagrinėjantis teismas (arbitražas).

Koks jo praktinis pritaikomumas atskiruose sutarčių teisės institutuose?

Daugiausiai taikomas privatinėje ir tarptautinėje teisėje.

Koks šio principo santykis su piktnaudžiavimo teise išvengimo doktirina?

Draudimo piktnaudžiauti savo teise principas draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu būdu
ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų
saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės
paskirčiai.

Geros valios: jis apima kiekvienos sutarties šalies sąžiningą elgesį kitos šalies atžvilgiu, siekį
bendradarbiauti ir kooperuotis tiek vykdant sutartines prievoles pačiai, tiek ir sudarant
sąlygas jas vykdyti kitai šaliai. Tai geros valios principas prieštarauja bet kokiam
piktnaudžiavimui, siekia jo išvengti.

6. Kaip yra įgyvendinamas silpnosios sutartinių santykių šalies gynimo principas?

Norint įgyvendinti šį principą reikia formaliai atsisakyti civilinių teisinių santykių dalyvių
lygybės principo bei sutarties laisvės, nes suteikiant silpnajai šaliai papildomų teisių
atitinkamai jos kontrahentui suteikiama papildomai pareigų. Kartais teisinėje literatūroje tai
tapatinama su kreditoriaus interesų gynimu. Bet to nėra visiškai tapatu kalbant apie
silpnosios šalies gynimą plačiąja prasme.

Tam, kad sutartis arba atskiros jos sąlygos būtų pripažintos negaliojančiomis, reikia nustatyti
jog stipresnioji šalis, sudarydama sutartį, pasinaudojo silpnesniosios šalies padėtimi, o
pastaroji dėl tokio elgesio nepajėgi daryti įtaką sutarties turiniui.

Daug CK normų skirta silpnajai šaliai ginti. Vienas tokių gynimo pavyzdžių yra vartotojų
teisių gynimas pateiktas CK 6.188 str., reglamentuojančiame vartojimo sutarčių sudarymo
ypatumus , CK 6.193 str. reglamentuojančiame sutarčių aiškinimo taisykles, CK 6.228 str. dėl
esminės šalių nelygybės ir kt.

7. Kokios prezumpcijos būdingos sutarčių teisei ir kokia jų praktinė reikšmė?

6.166 straipsnis. Žinojimo prezumpcija

Preziumuojama, kad oferta, akceptas, jų atšaukimas ar kitoks pranešimas tapo žinomi

adresatui tuo momentu, kai jie pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę),
išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo
įmanoma gauti tokį pranešimą.

CK komentaras 200 psl. :

Sutarties atlygintinumo prezumpcija (pvz., CK 6.872 str. 3d.); neatlygintinumo prezumpcija

(pvz., CK 6.758 str. 2d.).

Vadovėlis :

Skirstant sutartis į realines ir konsensualines preziumuojamas konsensualizmas. Taip yra dėl

to, kad susitarimas (konsensusas) yra būtinas sutartinių santykių minimumas ir realumas
(daikto perdavimas) yra paprastai konsensuso papildymas. Formalizmo ribojama.

8. Kaip gali būti suprantamas terminas „sutartis“? Kokia yra sutarties reikšmė,
reguliuojant civilinius teisinius santykius?

Vadovėlis :

Sutartimi suprantamas ir juridinis faktas, esantis prievolės pagrindu ir pati sutartinė prievolė,
ir rašytinis dokumentas, kuriame įtvirtinta sutartinė prievolė. Sutartis, kaip juridinis faktas yra
dviejų arba daugiau asmenų susitarimas, sukurti pakeisti arba nutraukti civilinius teisinius
santykius, kai vienas arba keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui arba asmenims atlikti
veiksmus (arba susilaikyti nuo jų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str.
1d.)

Sutartis yra labiausiai paplitusi sandorių rūšis. Tik vienašaliai sandoriai (pvz., testamentas)
nelaikytinas sutartimis. Sutartis, kaip ir bet kuris sandoris, yra jos šalių valios išraiška.

Sutartis – tai susitarimas, tačiau ne kiekvienas susitarimas yra sutartis. Sutarties sąvokoje, be
susitarimo, pabrėžiamas ir kitas momentas: sukūrimas, pakeitimas arba nutraukimas civilinių
teisinių santykių. Jei įio požymio nėra- nėra ir sutarties. Esminis sutarties, kaip susitarimo
požymis, yra ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas, pagal šį kriterijų sutartis
atribojama nuo kitų susitarimų nesukuriančių teisinių padarinių.

Sutarčių reikšmė.

Sutartis yra viena reikšmingiausių priemonių jos šalių tam tikriems interesams suderinti.
Sutartimis yra įforminami turtiniai ir kai kurie neturtiniai fizinių asmenų, juridinių asmenų
bei fizinių ir juridinių asmenų santykiai. Dažniausiai sutartys sudaromos siekiant sukurti
teisinius santykius, rečiau jos pakeisti arba panaikinti. Sutartis yra lanksčiausia ir
operatyviausia priemonė gamintojo ir vartotojo tarpusavio santykiuose; sutarties pagrindu
fiziniai asmenys disponuoja savo turtu.

----------

Sutarties sąvoka yra pateikiama CK 6.154 straipsnio 1 dalyje. Jame sutartis apibrėžiama kaip
dviejų arba daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti arba nutraukti civilinius teisinius
santykius, kai vienas arba keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui arba asmenims atlikti tam
tikrus veiksmus (arba susilaikyti nuo jų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę

Pateiktoje sutarties sąvokoje sutartis apibrėžiamas kaip susitarimas, tačiau kalboje

naudojamos sąvokos „sutartis“ ir „susitarimas“ ne visada turi tą pačią reikšmę. Sutartis, kaip
galima matyti iš pateikto apibrėžimo, visuomet yra teisiškai įpareigojantis susitarimas, t.y.
susitarimas, kurio privalu laikytis ir kurio nesilaikymas ginamas teisinėmis priemonėmis.
Toks susitarimas atitinka CK 1.63 straipsnyje pateikiamą sandorio reikšmę, t.y. šalys
sutartimi siekia civilinių teisinių santykių atsiradimo, pakeitimo ar pabaigos. Tuo tarpu ne
kiekvienas susitarimas yra sutartis. Jeigu šalys susitarimu nesiekė teisinių pasekmių, t.y.
nesiekė civilinių teisinių santykių atsiradimo, pakeitimo ar pabaigos, toks susitarimas
nelaikomas sutartimi ir jo nesilaikymas nesukelia teisinių pasekmių. Tokios susitarimo
nesilaikymo pasekmės yra tik moralinio pobūdžio. Taigi esminis sutarties, kaip susitarimo,
požymis yra ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas, pagal šį kriterijų sutartis
atribojama nuo kitų teisiškai neįpareigojančių susitarimų, kuriais nesiekiama teisinių
padarinių.

9. Koks yra sutarties ir a) susitarimo; b) pažado; c) sandorio; d) prievolės santykis?

Sutartis- susitarimas

Sutartis – tai susitarimas, tačiau ne kiekvienas susitarimas yra sutartis. Sutarties sąvokoje, be
susitarimo, pabrėžiamas ir kitas momentas: sukūrimas, pakeitimas arba nutraukimas civilinių
teisinių santykių. Jei įio požymio nėra- nėra ir sutarties. Esminis sutarties, kaip susitarimo
požymis, yra ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas, pagal šį kriterijų sutartis
atribojama nuo kitų susitarimų nesukuriančių teisinių padarinių. Nes nebus sutarties, kuri yra
vienašalę, o sandoris yra ir vienašalis. Susitarimas nesukelia teisinių pasekmių.

Iš referato :

http://mokslai.lt/referatai/referatas/sutarciu-teises-bendrieji-nuostatai-sutarciu-nesilaikymas-
puslapis4.html

a)Sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas
susitarimas.Sutartis yra susitarimas.

b) Anglų - saksų teisės sistemoje sutartis suprantama kaip “pažadas, už kurio neįvykdymą
įstatymai nustato tam tikras sankcijas, kurios pasireiškia kaip kreditoriaus teisė kelti
ieškinį”[1]. Tas pasižadėjimas ar įsipareigojimas turi būti duotas geranoriškai. Tokia sutarties
samprata Anglijoje susiformavo apie XIV -XVI a., kai teismai pradėjo pripažinti ir ginti tuos
teisinius santykius, kuriuose vienas asmuo pasižadėdavo atlikti tam tikras prievoles. Pažadas
atlikti prievoleę buvo duodamas mainais į kokį nors ekivalentą.

Sutarčių teisės pradai romėnų teisėje siejami su dviem institutais – stipuliacija ir

konsensualine sutartimi.
Stipuliacija buvo laikomas asmens pažadas, išreikštas tam tikra privaloma forma. Nesilaikant
nustatytos formos, stipuliacija tapdavo nudum pactum . Stipuliacija dažniausiai būdavo
žodinė Sutartis (verbis), išoriškai pasireiškianti vieno asmens klausimu ir kito atsakymu į tą
vienos šalies klausimas „ Ar tu pažadi tą ir tą ? “ ir kitos šalies atsakymas „Aš pažadu tą ir tą“
buvo pripažįstama stipuliacija. Stipuliacija galėjo būti įforminama ir raštu (literis).Kadangi
formalumai, taikomi stipuliacijai, trukdė prekybai, ilgainiui šios sutarties atsisakyta.Ją pakeitė
konsensualinės (consensu) ir realinės (re) sutartys.

Pažadas sukels teisines pasekmes. Pažadas jeigu neturi teisinio pobūdžio nebus laikomas kaip
teisiškai įpareigojantis.

c)Sutartis yra viena iš sandorių rūšių . Kiekviena sutartis yra sandoris , tačiau ne kiekvienas
sandoris yra sutartis.

d) Sutartis yra juridinis faktas, o prievolė - teisinis santykis, kuris gali atsirasti ir iš sutarties,
ir kitais pagrindais. Prievole toks civilinis teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas)
privalo atlikti kitai šaliai (kreditoriui) tam tikrą veiksmą arba privalo susilaikyti nuo jo, o
kreditorius turi teisę reikalauti, kad jis įvykdytų savo pareigą.

10. Kokie yra susitarimo, kaip būtino sutarties elemento, požymiai?

Esminis sutarties, kaip susitarimo požymis, yra ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas,
pagal šį kriterijų sutartis atribojama nuo kitų susitarimų nesukuriančių teisinių padarinių.

Sutarties sąvoka yra pateikiama CK 6.154 straipsnio 1 dalyje. Jame sutartis apibrėžiama kaip
dviejų arba daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti arba nutraukti civilinius teisinius
santykius, kai vienas arba keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui arba asmenims atlikti tam
tikrus veiksmus (arba susilaikyti nuo jų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.
Pateiktoje sutarties sąvokoje sutartis apibrėžiamas kaip susitarimas, tačiau kalboje
naudojamos sąvokos „sutartis“ ir „susitarimas“ ne visada turi tą pačią reikšmę. Sutartis, kaip
galima matyti iš pateikto apibrėžimo, visuomet yra teisiškai įpareigojantis susitarimas, t.y.
susitarimas, kurio privalu laikytis ir kurio nesilaikymas ginamas teisinėmis priemonėmis.
Toks susitarimas atitinka CK 1.63 straipsnyje pateikiamą sandorio reikšmę, t.y. šalys
sutartimi siekia civilinių teisinių santykių atsiradimo, pakeitimo ar pabaigos. Tuo tarpu ne
kiekvienas susitarimas yra sutartis. Jeigu šalys susitarimu nesiekė teisinių pasekmių, t.y.
nesiekė civilinių teisinių santykių atsiradimo, pakeitimo ar pabaigos, toks susitarimas
nelaikomas sutartimi ir jo nesilaikymas nesukelia teisinių pasekmių. Tokios susitarimo
nesilaikymo pasekmės yra tik moralinio pobūdžio. Taigi esminis sutarties, kaip susitarimo,
požymis yra ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas, pagal šį kriterijų sutartis
atribojama nuo kitų teisiškai neįpareigojančių susitarimų, kuriais nesiekiama teisinių
padarinių.
11. Kaip suprantami consideration ir causa kaip sutarčių elementai? Ar Lietuvos
sutarčių teisėje juos reikalaujama nustatyti?

Iš Dambrauskaitės straipsnio :

Valstybėse, kuriose būtinu sutarties elementu laikomas sutarties pagrindas (causa)(pvz.,

Prancūzijoje), pripažįstama, kad simuliacija gali būti susijusi su sutarties pagrindu. PECL,
kurie formaliai atsisako causa ir consideration doktrinų, tokiu atveju laiko, kad simuliacija
siejasi su sandorio rūšimi. Slaptas sandoris keičia tikrąją atlikto veiksmo teisinę prigimtį,
maskuoja tikrąją sutarties rūšį. Pavyzdžiui, asmuo parduoda savo daiktą kitam asmeniui,
tačiau slaptame sandoryje šalys susitaria, kad įgijėjas neturės nieko mokėti – tai dovanojimas,
paslėptas po pirkimo-pardavimo regimybe. Šalys siekia daikto savininko pasikeitimo, t. y.
siekia realių teisinių pasekmių, tačiau užmaskuoja tikrąjį sandorio, pagal kurį įgyjama
nuosavybės teisė į perleidžiamą daiktą, rūšį.

Nepaisant to, jog Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse simuliacijos terminas nėra
vartojamas, šiame teisės akte yra įtvirtinta klasikinė kontinentinės teisės tradicijai būdinga
simuliacijos samprata, apimanti atvejus, kai sutartis yra grynai fiktyvi
(absoliuti simuliacija arba tariami sandoriai), ir atvejus, kai šalių sudaryta sutartimi siekiama
kitų teisinių pasekmių (santykinė simuliacija arba apsimestiniai sandoriai). Teismų praktikos
analizė atskleidžia, kad Lietuvoje yra pripažįstama ir dar viena Europos šalių teisėje
egzistuojanti simuliacijos atmaina – subjektinė simuliacija, t. y. atvejai, kai sutartis sudaroma
ne su tikrąja jos šalimi, o su jos statytiniu.

Simuliacijos teisinio reglamentavimo srityje, kiek tai susiję su pačia simuliacijos samprata,
Lietuva yra pasirinkusi vokiškąjį modelį, t. y. normos, reglamentuojančios tariamus ir
apsimestinius sandorius yra įtvirtintos CK bendrojoje dalyje, sandorių skyriuje. Lietuvoje,
kaip ir Vokietijoje, sutarties šalių valios fiktyvumas laikomas valios yda, dėl kurios tariamas
(apsimestinis) sandoris gali būti pripažįstamas niekiniu, o teisinė galia suteikiama tikriesiems
šalių ketinimams, kuriems nustatyti pasitelkiamos sutarčių aiškinimo taisyklės.

12. Ar sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai gali būti nustatyti teismo sprendimu? Jei
taip, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis?

Iš vadovėlio :
6.184 straipsnis. Viešųjų sutarčių sudarymo ypatumai

Jeigu pagal įstatymus šalis, kuriai nusiųsta oferta, privalo sudaryti sutartį, tai ši šalis per
keturiolika dienų nuo ofertos gavimo turi atsiųsti kitai šaliai pranešimą apie akceptavimą arba
apie atsisakymą akceptuoti, arba apie akceptavimą kitomis sąlygomis (nesutarimų protokolą).

Šalis, nusiuntusi ofertą ir gavusi akceptą su nesutarimų protokolu, turi arba priimti akcepte
nurodytas sąlygas, arba per keturiolika dienų nuo nesutarimų protokolo gavimo kreiptis į
teismą dėl ginčo išsprendimo.

Jeigu pagal įstatymus ofertą išsiuntusiai šaliai sutartį sudaryti privaloma, tai ji privalo per
keturiolika dienų nuo nesutarimų protokolo gavimo pranešti kitai šaliai apie sutikimą su
protokole nurodytomis sąlygomis arba apie atsisakymą tas sąlygas priimti. Kai nesutarimų
protokolą gavusi šalis nesutinka su jo sąlygomis arba į jį per nustatytą terminą neatsako,
nesutarimų protokolą išsiuntusi šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.

Jeigu privalanti sudaryti sutartį šalis vengia tai padaryti, kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir
prašyti įpareigoti šalį sutartį sudaryti bei atlyginti dėl vengimo patirtus nuostolius.

Viesoji sutartis yra vienintelis atvejis nurodomas CK 6kn.,kai teismasgali ipareigoti asmeni
sudaryti sutarti.

13. Koks yra sutarties santykis su PVM sąskaita faktūra ir ekspertizės aktu?

Teismų praktika 3K-3-484/2009

PVM sąskaitos–faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą. Prekių tiekimu pagal
PVMĮ yra ir daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ar nekilnojamojo daikto perleidimas
(PVMĮ4 straipsnio 3 dalis).Nagrinėjamoje byloje PVM sąskaita–faktūra buvo įformintas
nekilnojamojo daikto pardavimas. Taigi šis dokumentas buvo išrašytas bylos šalių sudarytos
pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes
turi tam tikrą civilinę teisinę reikšmę.

tuo atveju, kai abi pirkimo–pardavimo sutarties šalys – pardavėjas ir pirkėjas – yra PVM
mokėtojai, tampa aktuali sutarties sąlyga dėl parduodamo turto kainos tuo aspektu, ar ši kaina
yra su PVM, nes pirkėjas, sumokėjęs kainą, į kurią yra įskaičiuotas PVM, įgyja teisę į PVM
atskaitą (PVMĮ 57 straipsnis). Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių
sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta
PVM sąskaita–faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius
patvirtinantis dokumentas Remiantis PVM sąskaita–faktūra, galima patvirtinti patį
šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. ar
šalis sieja pirkimo ir pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi
PVM sąskaita–faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus
reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas.

Iš interneto:
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog PVM sąskaitos-faktūros gali būti
laikomos sutartinius santykius patvirtinančiais dokumentais, tačiau siekiant nustatyti
atsiskaitymo už prekes tvarką ir kitas šalių sutarties turinį patvirtinančias aplinkybes, PVM
sąskaitų-faktūrų neužtenka. Be to, pasak Teismo, sprendžiant, kokia tvarka ir terminais
skolininkas turėjo atsiskaityti su kreditoriumi už gautas prekes, taip pat ar šiuo konkrečiu
atveju skolininkas turi apmokėti kreditoriaus pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, reikia vertinti
ne tik kreditoriaus pateiktas PVM sąskaitas–faktūras, bet ir nustatyti kitas reikšmingas
aplinkybes, kurios leistų įvertinti ginčo šalių sutartinių santykių atsiradimo aplinkybes, šalių
elgesį po sutarties sudarymo ir kitas aplinkybes.
Kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta
PVM sąskaita-faktūra savaime nėra sutartis, ji vertintina tik kaip sutartinius santykius
patvirtinantis dokumentas. Byloje buvo pripažinta, kad PVM sąskaitos-faktūros laikytinos
ieškovo vienašališkai išrašytais dokumentais, mokėjimo terminai jose – taip pat nustatytais
vienašališkai, todėl negalima traktuoti, kad šalis turi prievolę atsiskaityti už prekes jai
išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytais terminais.
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teigimu, PVM sąskaita–faktūra, esanti vieninteliu
reikalavimą pagrindžiančiu įrodymu, pati savaime neįrodo sutartinių santykių tarp šalių
buvimo vien dėl tos priežasties, kad dvišaliai sutarčiai sudaryti būtina išreikšta abiejų
sutarties šalių valia, tuo tarpu PVM sąskaitos–faktūros išrašymas yra vienašalis aktas,
sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio
mokestį valstybei (PVM), tačiau vien šio dokumento pagrindu civiliniai teisiniai santykiai
tarp šalių neatsiranda.
Atsižvelgiant į šią teismų praktiką, galima daryti išvadą, jog PVM sąskaita-faktūra galima
patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio
ir turinio, įskaitant mokėjimo ir atsiskaitymo tvarkos, terminų ir kitų sąlygų. Be to, PVM
sąskaitoje-faktūroje negalima numatyti nei baudų, nei delspinigių, nes netesybos gali būti
nustatomos tik įstatymu, sutartimi ar teismo sprendimu (Civilinio kodekso 6.71 straipsnio 1
dalis). Tai reiškia, kad teisiniu požiūriu PVM sąskaita-faktūra negali būti savaime
prilyginama civilinei sutarčiai ir negali šalių įpareigoti kaip sutartis, t. y. šalims ji neturi
įstatymo galios (Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis).
14. Ar sutarties šalis turi teisę išreikšti savo valią viešu skelbimu? Jei taip, kokiais
atvejais?

CK 1.65 straipsnis. Valios išreiškimas viešu skelbimu

1. Įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais asmuo turi teisę išreikšti savo valią viešu skelbimu
šio straipsnio nustatyta tvarka (viešas įgaliojimas, viešas įgaliojimo panaikinimas ir kt.).
2. Viešas skelbimas skelbiamas paskutinės žinomos kitos sandorio šalies gyvenamosios ar
verslo vietos arba viešai išreiškiančio savo valią asmens gyvenamosios ar verslo vietos
laikraštyje (jeigu toks yra) ir viename iš nacionalinių Lietuvos Respublikos laikraščių, o
sutartyje numatytais atvejais – sutartyje nurodytame interneto tinklalapyje. Teismas prireikus
gali nustatyti ir kitokią asmens valios viešo skelbimo tvarką.
3. Preziumuojama, kad valios išreiškimas tapo žinomas kitai sandorio šaliai praėjus
keturiolikai dienų nuo paskutinio viešo paskelbimo dienos. Tačiau ši prezumpcija netaikoma,
jeigu savo valią viešai paskelbęs asmuo neatliko visų įmanomų ir jam prieinamų veiksmų
kitos sandorio šalies gyvenamajai ar verslo vietai nustatyti.
4. Apie asmens valią viešai skelbiama valią reiškiančiojo lėšomis.

15. Kuo skiriasi sutarčių registracija konstitutyvine ir deklaratyvine prasme? Kokių

Civiliniame kodekse reglamentuojamų sutarčių rūšims numatytas konstitutyvinis
registravimas?

Konstitutyvinė sandorio registravimo funkcija reiškia, kad sandoris įsigalioja ir šalių

tarpusavio teisės ir pareigos atsiranda nuo sandorio įregistravimo momento.

Deklaratyvinė funkcija, dar vadinama įrodomąja, sandorio galiojimui ir šalių teisėms ir

pareigoms jokios įtakos neturi, tačiau informuoja trečiuosius asmenis, kad sandoris
egzistuoja.

Konstitutyvinis registravimas nustatytas:

- hipotekos sutarčiai;
- įkeitimo sutarčiai;
- servitutui;
- uzufruktui.
16. Kokiuose Lietuvos Respublikoje veikiančiuose viešuosiuose registruose gali būti
registruojamos sutartys? Kokia sutarčių registravimo šiuose registruose reikšmė?
Moodle: SUTARTIES REGISTRACIJA VIEŠAME REGISTRE IR JOS REIKŠMĖ.

Informacinė funkcija, todėl neprivalomos, yra pasirinkimo teisė, tik kaikurios privalomos.

Įstatymai gali numatyti, kad kai kurios sutartys turi būti registruojamos viešuose registruose.
Lietuvoje yra tokie pagrindiniai viešieji registrai, kuriuose registruojamos sutartys:
ü sutarčių registras;
ü nekilnojamojo turto registras;
ü hipotekos registras.
Sutarčių registre registruojamos trijų rūšių sutartys: pirkimo-pardavimo išsimokėtinai,
pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutartys ir lizingo (finansinės nuomos) sutartys.
Nekilnojamojo turto registre registruojamos nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo,
nuomos, mainų, dovanojimo, rentos ir kitos sutartys, kuriomis keičiamas nekilnojamojo
daikto teisinis režimas. Privalomos servitutas uzufruktas.
Hipotekos registre registruojamos sutartys (hipotekos lakštas), kurių pagrindu nustatoma
hipoteka ar įkeitimas. Šias sutartis nuo kitų aukščiau minėtų išskiria tai, kad teisės ir pareigos
pagal jas šalims atsiranda ne nuo jų sudarymo momento, o nuo formįregistravimo hipotekos
registre momento. Tai paaiškinama tuo, kad įkeitimas suteikia kreditoriui teisę nukreipti
išieškojimą į įkeistą turtą ir patenkinti jį pirmiau už kitus kreditorius, jeigu skolininkas
nevykdo savo įsipareigojimų, pvz. laiku negrąžina paskolos. Tokia teisė praktiškai
realizuojama prieš trečiuosius asmenis, kurie, savo ruožtu, turi būti informuoti apie kito
asmens teises į konkretų daiktą. Šis informavimas realizuojamas registruojant įkeitimo teisę
hipotekos registre, kuriame bet kuris suinteresuotas asmuo gali gauti informaciją apie tai, ar
konkretus daiktas nėra apsunkintas įkeitimu.
Hipoteka, iekitimas yra privalomos.
Jeigu įstatymas nustato, kad tam tikra sutartis turi būti įregistruota viešame registre, tai šio
reikalavimo nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančio. Tokia sutartis yra galiojantis ir
privaloma sutarties šalims, tačiau jos negali panaudoti sutarties prieš trečiuosius asmenis.
Pavyzdžiui, neįregistravus pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutarties sutarčių registre,
pirkėjo bankroto atveju pardavėjas negalės išreikalauti jam nuosavybės teise priklausančių
daiktų iš bankrutuojančio asmens, o tik galės pareikšti piniginį reikalavimą, kuris bus
patenkintas pagal Lietuvos Respublikos bankroto įstatyme nustatyta kreditorių reikalavimų
tenkinimo tvarką.
Jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises (įkeitimą, hipoteką ar kt.) įgijo keli asmenys, tačiau
vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo
sandorį įregistravęs asmuo. Jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises
įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo
17. Kas registruojama viešajame registre: dokumentas dėl sutarties ar (ir) sutarties
pagrindu atsiradusi teisė?

Ir dokumentas ir atsiradusi teisė (įregistravus hipoteką atsiranda teisės ir pareigos)

Įstatymai gali numatyti, kad kai kurios sutartys turi būti registruojamos viešuose registruose.
Hipotekos registre registruojamos sutartys (hipotekos lakštas), kurių pagrindu nustatoma
hipoteka ar įkeitimas. Šias sutartis nuo kitų aukščiau minėtų išskiria tai, kad teisės ir pareigos
pagal jas šalims atsiranda ne nuo jų sudarymo momento, o nuo įregistravimo hipotekos
registre momento.

18. Kokios reikšmės registruojant sutartis viešajame registre turi prior tempore, potior
iure taisyklė?

http://www.buhalteris.lt/lt/?cid=94441&new_id=11425

Civilinis kodeksas nustato keletą specialių taisyklių, kai tas pačias teises įgyja keli asmenys.
Jei vienas iš jų savo teises įregistravo, o kiti ne, laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo
sandorį įregistravęs asmuo. Jei nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises
įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo. Jeigu sandorius įregistravo keli asmenys, tai teises
įgijusiu asmeniu laikomas tas, kuris pirmasis jas įregistravo.

19. Pagal kokius kriterijus sutartys gali būti skirstomas į rūšis? Kokios reikšmės turi
sutarties priskyrimas vienai ar kitai sutarčių rūšiai?

Vadovėlis :
Civilinės sutartys turi ne tik bendrų, bet ir skirtingų bruožų, leidžiančių atskirti vienas sutartis
nuo kitų. Sutartis, kad būtų galima tinkamai susiorentuoti didžiulėje jų įvairovėje, įprasta
skirstyti į rūšis. Tokio skirstymo pagrindas gali būti įvairiausi kriterijai - tai priklauso nuo to,
kokių tikslų siekiama. Sutarčių skirstymas turi svarbią ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę,
nes leidžia civilinių santykių dalyviams surasti ir panaudoti savo veikloje esmines vienos ar
kitos sutarčių rūšies savybes, panaudoti praktikoje tokį sutarties modelį, kuris geriausiai
atitinka siekius ir poreikius.

Bet kokių sąvokų skirstymas yra jų padalijimas į tam tikras grupes pagal tam tikrus
kriterijus. Civilinių sutarčių skirstymo tikslas yra pagal teisingai išskirtus kriterijus suskirstyti
sutartis į grupes, jungiančias sutartines prievoles, turinčias panašią teisinę reglamentaciją ir
atskirti skirtingai teisiškai reglamentuojamas sutartines prievoles.

CK 6.160 straipsnyje pateikiama pavyzdinė sutarčių klasifikacija, kuri dažniausiai buvo ir

yra naudojama teisės doktrinoje. CK 6.160 straipsnio 1 dalis nurodo, kad sutartys gali būti
dvišalės ir vienašalės, atlygintinės ir neatlygintinės, konsensualinės ir realinės, vienkartinio ir
tęstinio įvykdymo, vartojimo sutartys ir kitos.

Sutarčių teisės teorijoje sutartys yra suskirstomos į atskiras grupes. Tokio skirstymo pagrindai
gali būti įvairūs: teisių ir pareigų atsiradimo momentas, atlygintinumas, teisių ir pareigų
pasiskirstymas tarp sutarties šalių ir pan. Sutarčių skirstymas leidžia sugrupuoti sutartis pagal
bendrą požymį, kuris tam tikrose teisinėse situacijose turi reikšmės kvalifikuojant teisinius
santykius ir taikant teisės normas. Dėl to sutarčių klasifikacija išskiriama ne tik teisinėje
mokslinėje literatūroje, bet yra įtvirtinta ir CK 6.160 straipsnyje.

Pagrindinė sutarčių klasifikacija dichotomijos pagrindu:

20. Kuo vienašalės ir dvišalės sutartys skiriasi nuo vienašalių ir dvišalių sandorių? Koks
yra vienašalės sutarties ir sandorio santykis?

Vienašalėmis vadinamos sutartys, kuriose viena šalis turi tik teises, o kita šalis – tik
pareigas (pvz., paskola, dovanojimas). Dvišalėje sutartyje šalis sieja priešpriešinės teisės ir
pareigos (pvz., pirkimas-pardavimas, mainai). Pavyzdžiui, jeigu sutartis yra dvišalė, tai jos
šalis gali sustabdyti savo prievolės vykdymą, kol kita sutarties šalis neįvyks savosios.
Tarkime, pagal pirkimo pardavimo sutartį, jeigu kitaip nenumatyta, pirkėjas turi teisę
sulaikyti apmokėjimą už prekes, kol nebus perduotos prekės.

Sandoriai gali būti skirstomi pagal tai, kiek asmenų išreiškia savo valią:
Vienašaliai sandoriai – tokie, kuriems sudaryti pakanka vieno asmens (šalies) valios.
Pavyzdžiui, testamentas yra vienašalis sandoris, kadangi juo valią išreiškia vienas asmuo
(testatorius).
Dvišaliai sandoriai sudaromi suderinus dviejų šalių valią (pvz., pirkimo - pardavimo
sutartis): 2 sandorio šalys, tačiau vienoje sandorio puseje gali būti ir daugiau nei vienas
asmuo. Tokie atvejai galimi, kai, pavyzdžiui, daiktą parduoda keli pardavėjai, o perka vienas
arba keli pirkėjai.

Sutartys – labiausiai paplitusi sandorių rūšis, tačiau ne visi sandoriai yra sutartys. Sutartimis
vadinami tik tie sandoriai, kuriems sudaryti reikia daugiau nei vieno asmens valios; taigi
dvišaliai ir daugiašaliai sandoriai yra sutartys, o vienašaliai – ne.
21.Kokios sutartys yra laikomos sinalagmatinemis? Pateikite tokiu sutarčių pvz.

· Mainų sutartis savo esme yra turto perleidimo sutarties rūšis. Tai sinalagmatinė sutar-
tis, kuri yra atlygintinė abiem sandorio šalims ir joms abiem sukuria teises ir pareigas.
· pirkimo-pardavimo sutartis yra sinalagmatinė – pirkėjas ir pardavėjas turi vienodai
svarbias ir tarpusavyje susijusias pareigas.
· komercinės partnerystės sutartis yra sinalagmatinė
22. Kokios reikšmės vindikacijos ir actio Pauliana taikymo atvejais turi sutarties
atlygintinumo ir neatlygintinumo faktas?

Vindikacinio ieškinio, adresuoti sąžiningam įgijėjui, patenkinimas priklauso nuo to, ar

valdymo teisės atsiradimo pagrindas buvo atlygintinė, ar neatlygintinė sutartis (CK 4.96 str. 2
ir 3 d.).

actio Pauliana??

23. Koks konsensualizmo, kaip sutarčių teisės principo, ir sutarčių klasifikavimo į

konsensualines ir realines santykis?

Iš magistrinio darbo:

Konsensualinė yra sutartis, kuri laikoma sudaryta nuo šalių susitarimo momento (pvz.,
pirkimas-pardavimas).kai įsipareigoja perduoti tada konsensualinė, o jeigu „perduoda“ tai jau
bus realinė. Realine yra sutartis, kuri laikoma sudaryta nuo tam tikrų veiksmų atlikimo,
paprastai – daikto ar kito sutarties objekto perdavimo (pvz., paskola, dovanojimas). Todėl,
pavyzdžiui, šalims net ir pasirašius dokumentą, kuris bus pavadintas „Dovanojimo sutartimi“
apdovanotasis negalės reikalauti perduoti dovanos. Jis tik galės reikalauti nuostolių, susijusių
su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti dovanojimo
sutartį dėl nepateisinamų priežasčių.
Šiuolaikinėje sutarčių teisėje pirmenybė teikiama konsensualizmo principui (lot. consensus
ad item – sutikimas dėl to paties, bendra nuomonė). Jis reikalauja atskleisti tikrąją šalių valią
sukurti sutartinius santykius. Konsensualizmas priešingas formalizmui, nes pagal pastarojo
nuostatas svarbiau šalių valios išorinė forma, t. y. sutarties įforminimas tam tikru būdu
(pavyzdžiui, dokumento surašymas, antspaudo ar parašų buvimas ir pan.). Nors šiandien
sutarčių teisėje formalizmo kur kas mažiau, kartais sutarčiai galioti nepakanka vien šalių
susitarimo, o reikalaujama tam tikros jo išraiškos formos.

Konsensualizmo principas reikalauja, kad suderinta šalių valios išraiška būtu laikoma
pakankamu pagrindu sutartiniams santykiams atsirasti. Todėl, atrodytų, valios
išraiškos forma
negali turėti lemiamos reikšmės sutarčiai galioti. Santykis su Konsensualine sutartimi,
nes tai reiškia,kad čia svarbi bendra šalių valia, o ne formalus daikto perdavimas.

Konsensualizmo principas reiškia, kad sutarčių teisėje pagrindinė reikšmė teikiama

šalių valiai. Dėl šios priežasties tik veiksnios šalys savo veiksmais gali sukurti tarpusavio
teises ir pareigas. Sutarties esmė – šalių susitarimas, jų valios išraiška. Susitarimo (valios
išraiškos) faktui kiti veiksniai neturi turėti įtakos. Šiuolaikiniai sutarčių teisei būdingas ne
formalizmas, o konsensualizmas, nes sutarčių teisė teikia pirmenybę sutarties šalių valiai, o
ne jos išorinei
išraiškai. Formalūs reikalavimai gali būti įtvirtinti tik sąžiningos šalies ir viešajam interesui
apsaugoti, priešingu atveju nereikalingų formalumų įtvirtinimas turėtų būti vertinamas kaip
valstybės kišimasis į šalių santykius ir jų valios reikšmės menkinimas.
24.Pagal kokius kriterijus konsensualines sutartys gali buti atskiriamos nuo realiniu?
Kokia tokios klasifikacijos reiksme?

Pagal sutarties sudarymo momentą sutartys skirstomos į konsensualines ir realines.

ü Konsensualinė – tai sutartis, kurios šalių teisės ir pareigos atsiranda nuo šalių
susitarimo momento. Pavyzdžiui, nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis,
laikoma sudaryta nuo notarinės sutarties pasirašymo.
· Realinė – tai sutartis, kurios šalių teisės ir pareigos atsiranda nuo tam tikrų veiksmų
atlikimo (daiktų perdavimo, ir kt.). Pavyzdžiui, dovanojimo sutartys
Skirstant sutartis i realines ir konsensualines preziumujamas sutarciu
konsensualizmas.Taip yra del to,kad susitarimas(konsensas) yra butinas sutartiniu santykiu
minimumas,o realumas(daikto perdavimas) yra paprastai konsenso papildymas.Bet salys
negali savo valia transformuoti įstatyme imperatyviai nurodytos konsensualios sutaties i
realine at atvirkciai.Kadangi realine sutartis yra valios išraiška ir daikto perdavimas, tai jei
šalis, išreiškusi sutikima perduoti daiktą, jo vis delto neperduos,sutartis nebus sudaryta,ir
sutikimas ja sudaryti nebus teisiskai ipareigojantis.O tai reiskia ,kad salis negales kreiptis
reikalauti vykdyti tokią sutartį per teismą.
25. Ar tam tikros rūšies sutartis gali būti ir konsensualinė, ir realinė? Jei taip, pateikite
konkrečių pavyzdžių.

CK komentaras 200 psl.

Konsensualinė yra sutartis, kurios šalių teisės ir paregos atsiranda nuo šalių susitarimo.
Realine laikoma sutartis, kurios šalių teisės ir pareigos atsiranda atliekant tam tikrą veiksmą,
pavyzdžiui, perduodant daiktą, t.y. tokios sutarties sudarymas ir vykdymas sutampa.
Dauguma sutarčių yra konsensualinės. Kai kurios sutartys (pvz., dovanojimo sutartis) yra tik
realinės. Yra sutarčių (pvz., vartojimo kredito sutartis), kurios gali būti ir konsensualinės ir
realinės (CK 6.886 str.).

26. Kokiais būdais yra ginamos šalies, sudariusios sutartį prisijungimo būdu, teisės?

Į abipusėmis derybomis ir prisijungiant sudaromas sutartis jos skirstomos pagal sudarymo

būdą. Dažnai sutartys sudaromos po prieš tai įvykusių derybų. Tokiais atvejais, kilus
neaiškumui dėl sutarties sąlygų aiškinimo, nei viena iš šalių neturi pranašumo aiškinant
neaiškią sutarties sąlygą. Tačiau, šiuolaikinėje verslo praktikoje yra naudojama daug
standartinių sutarčių, t.y. sutarčių prie kurių kita šalis tegali prisijungti akceptuojant
pasiūlytas sąlygas. Tokiu būdu, pavyzdžiui, dažniausiai sudaromos draudimo sutartys.
Tokių sutarčių sąlygos gali būti neaiškios ir, reikalui esant, pasiūliusioji sąlygas šalis gali
aiškinti jas sau palankia prasme. Tačiau, aplinkybė, kad sutartis buvo sudaryta
prisijungimo būdu, suteikia pranašumą prisijungusiajai šaliai ir neaiški sąlygas bus
aiškinama jos naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs kad tais atvejais, kai
sutartis sudaroma prisijungimo būdu pagal vienos šalies parengtas standartines sutarties
sąlygas, šios sąlygos yra sudėtine sutarties dalimi ir privalomos kitai šaliai tik tuo atveju,
jeigu standartines sutarties sąlygas parengusi šalis tinkamai supažindino su jomis kitą šalį.
Aplinkybę, kad su standartinėmis sutarties sąlygomis kita sutarties šalis buvo tinkamai
supažindinta, turi įrodyti standartines sutarties sąlygas parengusi šalis

CK yra labai daug nuostatų skirtų silpnesniajai šaliai apginti. Pavyzdžiui, CK 6.193 str.
nustato sutarčių aiškinimo taisykles, kurios nustato, jog sutarties sąlygos aiškinamos jas
pasiūliusios šalies nenaudai, sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai ir t.t.
Taip pat suformuluota nuosekli teismų praktika, kai mažinamos vienos sutarties šalies naudai
nustatytos nepagrįstai didelės netesybos, nustatoma civilinių santykių subjektų pareiga
grąžinti be pagrindo įgytas lėšas.

27. Pagal kokius kriterijus rizikos sutartys yra atribojamos nuo ekvivalentinių
sutarčių? Kuriai iš šių rūšių priskirtinos rangos ir atlygintinų paslaugų teikimo
sutartys?
Pagal gaunamos naudos apibreztuma sutartys skirstomos:

· Rizikos(jose konkreciai nenustatytas naudos gavimas ar saliu pareigos dydis arba tai
priklauso nuo tam tikro ivykio buvimo ar nebuvimo ).
· Ekvivalentines (jose sudarymo metu konkreciai nurodoma gaunama nauda ir jos dydis
ar saliu pareigu dydis (CK 6.160str.3d.)
· Rangos sutartis yra ekvivalentine.
· Paslaugu teikimo yra rizikos sutartis.taip pat draudimo, paskolos.
28. Ar sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jeigu ji sudaroma dvigubo
naudojimo - ir verslo, ir asmeninio- tikslu?

Vartojimo ir komercinė sutartis.

Vartojimo yra susijusi su asmens asmeninių poreikių tenkinimu, o komercinė susijusi

su gaunamomis pajamomis, verslu.

Jei domiuoja komercinis tuomet omercinis, jei dominuoja vaikų vežimui tuomet
vartojimo.

Subjektas- varojimo sutartį fizinis asmuo (vartotojas). O verslininku gali būti ir fizinis
ir juridinis asmuo. Vartootjas yra nelygiavertis su verslininku. Teismas yra aktyvus
silpnesnės šalies gynime.

Teismų praktika:

Kai fizinio asmens sudarytos sutarties prekei (paslaugai) įsigyti tikslas nėra vienareikšmis, t.
y. kai sutartis sudaroma dvigubo naudojimo - tiek verslo, tiek asmeninio - tikslu, teismas,
spręsdamas dėl sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi bei specialaus vartotojo teisių
apsaugos mechanizmo taikymo, turėtų vertinti sutarties tikslų reikšmingumą. Tai atitinka ir
Europos Teisingumo Teismo poziciją, pvz., J. Gruber byloje konstatuota, kad kai sutartis
sudaroma dvigubo naudojimo tikslu, t. y. tiek verslo, tiek asmeniniams tikslams, bylą
nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į jam pateiktus įrodymus, turi nuspręsti, ar nagrinėjama
sutartimi buvo siekiama patenkinti asmens poreikius, reikšmingai susijusius su jo veikla ir
profesija, ar, priešingai, naudojimas profesiniam tikslui buvo visiškai nereikšmingas. Tai
atlikdamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti ne tik į sutarties turinį, pobūdį ir tikslą, bet ir
objektyviąsias sutarties sudarymo aplinkybes (2005 m. sausio 20 d. Sprendimas C-464/01,
Rink. p. I-00439). Kilus abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo)
tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes,
sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193
straipsnis) bei, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti,
koks buvo sutarties tikslas. Jeigu nustatoma, kad fizinio asmens sudarytos sutarties tikslas
taip pat buvo ir jo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos poreikių tenkinimas, tokia sutartis
vartojimo sutartimi kvalifikuotina ir tokiam fiziniam asmeniui specialusis vartotojo teisių
apsaugos mechanizmas taikytinas tuo atveju, kai yra pagrindas konstatuoti, jog įsigytos
prekės (paslaugos) naudojimas ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos tikslui buvo visiškai
nereikšmingas.
29. Ar bet koks prekių ar paslaugų vartotojas turi teisę į prioritetinį teisių gynimą?
(Civilinė byla Nr. 3K-3-579/2008)

CK 6. 161 straipsnio 4 dalies nuostata dar nereiškia, kad bet koks prekių ar paslaugų
vartotojas turi teisę į prioritetinį teisių gynimą, nes vartotoju (prekių ar paslaugų
gavėju) gali būti tiek fizinis asmuo, tiek verslininkas. Jeigu prekių ar paslaugų gavėjas yra
verslininkas, jo teisių apsauga ir gynimas nėra tapatus fizinio asmens (vartotojo) teisių
apsaugai ir gynimui.
CK 1. 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojas yra fizinis asmuo, kuris sudaro
sutartį su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos,
namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi įstatyme išskirtas vartotojas kaip fizinis asmuo. V- šio
požymio nepakanka fizinio asmens, kaip vartotojo, teisių gynimo būdams ir apimčiai
nustatyti ir taikyti. Pagal nurodytą įstatymo normą būtina nustatyti, kuriais tikslais
vartojamos prekės ar paslaugos. Jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar
profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo.

Iš apžvalgos:

Analizuodamas vartotojo interesų apsaugos teisines priemones, Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas konstatavo, kad CK įtvirtinta vartotojo teisių gynimo būdų (CK 6.334 straipsnio 1
dalis, 6.363 straipsnio 4–8 dalys, kt.), kurių pritaikymo pasirinkimo teisę turi vartotojas,
įvairovė. Kartu pažymėtina, kad vartotojų teisių gynimo bylų specifika lemia teismo pareigą
būti aktyviam procese. Atsižvelgiant į tai, kad vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis
valstybės ūkio tvarkymo principas ir Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos
Sąjungos teisės, bei į tai, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai
peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis
interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet kartu ir didelei visuomenės daliai ar net visai
visuomenei. Dėl to ginčą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį
sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio

30.Ar verslininkas gali buti vartojimo sutarties šalis? Ar vartojimo sutarti gali sudaryti
juridinis asmuo, pvz,. profesine sąjunga arba daugiabučio namo savininku bendrija?

Verslininkas gali buti salis.

Prekių ar paslaugų pardavėju (teikėju) vartojimo sutartyje yra verslininkas – fizinis ar

juridinis asmuo, kuris, vykdydamas savo verslą, siūlo ir parduoda prekes ar teikia atlygintines
paslaugas vartotojams (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5, 8 dalys). Prekes ar
paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja
prasme) tikslais).

Gali sudaryti bet koks juridinis asmuo užsiimantis verslo ar profesine veikla.

Iš apžvalgos:
Jau buvo minėta, kad, kvalifikuojant šalių sudarytą sandorį vartojimo sutartimi, visų pirma
būtina identifikuoti konkretaus sutartinio teisinio santykio subjektus (vartojimo sutarties
šalys visais atvejais yra vartotojas ir verslininkas). Vartojimo sutarties subjektinės sudėties
reikšmingumas lemia būtinybę identifikuoti ne tik vartotoją, bet ir kitą vartojimo sutarties šalį
– prekių ar paslaugų pardavėją (tiekėją). Teisės aktuose nėra įtvirtintos vienodos sąvokos,
skirtos kitai (priešingai vartotojui) vartojimo sutarties šaliai, apibrėžti. Apibendrinamoji
verslininko sąvoka, suformuluota teisės doktrinoje, yra vartojama ir praktikoje. Verslininkas,
skirtingai nei vartotojas, gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, užsiimantis verslo ar
profesine veikla

Pardavėjas – tai fizinis ar juridinis asmuo, kuris konkrečiame sandoryje vykdo savo
komercinę ar profesinę veiklą

Kreditorius – tai fizinis arba juridinis asmuo, kurio darbas, verslas arba profesija yra teikti
kreditus, arba tokių asmenų grupė

Nacionalinėje teisėje verslas suprantamas kaip juridinio ar fizinio asmens veikla, kuriai
naudojami ekonominiai ištekliai, kuria siekiama gauti pajamų bei pelno ir už kurią šis asmuo
atsako savo turtu. Verslininko, kaip fizinio asmens, samprata įtvirtinta CK 2.4 straipsnio
2 dalyje nustatant, kad verslininkas – tai fizinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka
verčiasi ūkine–komercine veikla. Kai kuriose CK normose verslininko sąvoka
vartojama kaip juridinio asmens ar įmonės sąvokos analogas (CK 6.161 straipsnis, 6.185
straipsnio 3 dalis ir kt.).
Kitai (ne vartotojui) vartojimo sutarties šaliai apibrėžti nacionalinėje teisėje taip pat
vartojamos prekių ar paslaugų pardavėjo (tiekėjo) sąvokos (CK 1.39 straipsnio 1 dalis).
Pardavėjas vartojimo sutartyje yra asmuo, kuris verčiasi prekyba ir, vykdydamas savo verslą,
siūlo ir parduoda prekes vartotojams (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis).
Paslaugų teikėjas vartojimo sutartyje yra asmuo, kuris, vykdydamas savo verslą, siūlo ir
atlygintinai suteikia paslaugas vartotojams (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8
dalis).
Analogiškos kitos vartojimo sutarties šalies (verslininko) sąvokų apibrėžtys pateikiamos CK
normose, skirtose atskiroms vartojimo sutartims reglamentuoti.
Pardavėjas yra vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties šalis ir apibrėžiamas kaip asmuo,
kuris verčiasi prekyba, arba jo atstovas (CK 6.350 straipsnio 1 dalis).
Nuomotojas yra vartojimo nuomos sutarties šalis, kuri įvardijama kaip asmuo, kurio
nuolatinis verslas – daiktų nuoma (CK 6.504 straipsnio 1 dalis).
Atitinkamai rangovas vartojimo rangos sutartyje apibrėžiamas kaip asmuo, kuris verčiasi
tam tikru verslu ir įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą (CK 6.672 straipsnio 1 dalis).
Taigi nacionalinės teisės aktų normose nustatytas vienas bendrasis požymis, kurio pakanka,
kad asmuo, esantis pirkimo–pardavimo ar paslaugų tiekimo santykiuose su vartotoju, būtų
laikomas verslininku – jis turi veikti verslo tikslais. Verslininku vartojimo sutartyje gali būti
tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, atitinkantis verslo tikslais vykdomos veiklos požymį.
31. Kokios sutartys laikomos viešosiomis? Kaip šios sutartys atskiriamos nuo
komercinių ir vartojimo sutarčių?

Viešoji sutartis - tai sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas
ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų,
vandentiekio ir kt. organizacijos) (CK 6.161 str.).

Mišri

ir neviešoji.

Viešajai sutarčiai būdingi požymiai:

1) viena šios sutarties šalis yra juridinis asmuo arba verslininkas, užsiimantis tam tikra ūkine
veikla- teikiantis transporto, ryšių arba kitokias paslaugas, parduodantis šilumos, elektros
energiją ir kt.;
2) šis juridinis asmuo arba verslininkas teikia paslaugas arba parduoda prekes kiekvienam
besikreipiančiam asmeniui;
3) juridinis asmuo arba verslininkas turi užtikrinti vienodas sąlygas prekių pardavimo arba
paslaugų teikimo atitinkamos kategorijos klientams;
4) tokio asmens veikla yra valstybės kontroliuojama reguliuojant prekių ir paslaugų kainas ir
kitas sutarties sąlygas.

Antra klausimo dalis???

???Viešoji sutartis nuo kitų civilinės teisės sutarčių skiriasi tuo, kad visuomeninių paslaugų
teikimu

ar prekių pardavimu besiverčiantis verslininkas privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo į jį

besikreipiančiu asmeniu.

Civilinėje teisėje vartojimo sutartys nuo komercinių, taip pat nuo kitų sutarčių yra
atskiriamos pagal vartojimo sutarties šalių (subjektų) specifiką bei vartotojo tikslus.
Vartojimo sutartis – tai sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo
(vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su savo verslu ar profesija
nesusijusiu tikslu.
32. Koks yra viešųjų sutarčių santykis su viešojo pirkimo – pardavimo sutartimis
(Civilinio kodekso 6.380 straipsnis)? Ar viešojo pirkimo – pardavimo sutartis yra viešoji
sutartis

CK 6.161 Viešoji sutartis

 1. Viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas),
teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto,
ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos).
2. Sudaroma prisijungiant prie sutarties. ‚
3. Gali būti ir viešoji ir vartojimo.

CK6.380 straipsnis. Viešojo pirkimo-pardavimo sutartis

Pagal viešojo pirkimo-pardavimo sutartį valstybės ar savivaldybės institucija arba valstybės
ar savivaldybės įmonė, įstaiga arba organizacija už valstybės, savivaldybės, Valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžeto ir kitų valstybės ar savivaldybės fondų lėšas perka
daiktus ar moka už darbus ar paslaugas (įskaitant nuomą) valstybės arba savivaldybės ar jų
institucijų, įmonių, įstaigų bei organizacijų poreikiams tenkinti.

Viešosios sutarties atveju (ją sudaro ir paslaugas teikia juridinis asmuo, verslininkas), o
viešojo pirkimo pardavimo – (valstybinė institucija)?

??Taip, taip yra, pvz: įstaiga kreipiasi dėl transporto pardavimo į verslininką (juridinį asmenį)

33.Ar tarp abonento(vartotojas) ir subabonento sudaryta sutartis gali būt laikoma

viešąja?

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=12d52f65-4358-41b6-b7d4-
efac0ff94357

Energijos perpardavimo (abonento ir subabonento) sutartys įstatymų besąlygiškai nėra

priskiriamos viešųjų sutarčių rūšiai, todėl tokius perpardavimo santykius nustatančias sutartis
kvalifikuoti viešomis galima tik tada, kai jos atitinka CK 6.161 straipsnyje įtvirtintus
bendruosius viešųjų sutarčių požymius.

34. Ar teisingas teiginys, kad viešoji sutartis, kurios viena šalis yra fizinis asmuo, yra ir
vartojimo sutartis? Ar ta pati sutartis gali būti kvalifikuojama ir kaip vartojimo, ir kaip
viešoji?

CK komentaras 202 psl.

Viešoji sutartis, kurios šalis (pirkėjas, paslaugų gavėjas) yra fizinis asmuo - vartotojas, yra ir
vartojimo sutartis, todėl jai taip pat taikomos teisės normos, reglamentuojančios vartojimo
sutartis.

35. Kokia yra sutarties trečiojo asmens naudai samprata ir paskirtis? Ar šią sutartį
galima vertinti kaip sutartį, kuri yra vykdoma tretiesiems asmenims?
6.191 straipsnis. Sutartis trečiojo asmens naudai
1. Jeigu sudaręs sutartį asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta
trečiajam asmeniui, tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek
ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenumato
įstatymai ar sutartis arba nelemia prievolės esmė.

?36.Kokios sutartys vadinamos uberrime fidei(grindžiama šalių didžiausio tarpusavio

pasitikėjimo) sutartimis? Ar pirkimo- pardavimo ir nuomos sutartys galėtų būt
priskirtinos šiai sutarčių rūšiai?

Uberrimae fidei principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.91, 6.163
ir 6.993 straipsniuose

Draudimo sutartys,

???37. Kuo šalių autonomiškumo sutartys skiriasi nuo šalių sąryšingumo sutarčių?

38. Kokių teisinių pasekmių kyla nustačius mišriosios sutarties faktą? Ar šalys gali
susitarti, kokios teisės normos bus taikomos tokiai sutarčiai?

Mišri sutartis yra viena sutartis, tačiau ji apima du dalykus, kuių vienas yra pagrindinis, o
kitas šalutinis. Tačiau irgi susijęs su pagrindiniu.

Pavyzdys:
Rangos sutarties dalyku nebūtinai turi būti materialus daiktas, bet, pavyzdžiui, ir intelektinės
veiklos produktas (pvz., studijos parengimas, kompiuterių programos sukūrimas (šiais
atvejais
paprastai bus mišri sutartis, turinti autorinės kūrinio užsakymo ir rangos sutarties požymių).
Gali??

39.Kokiu sutarčių šalimis gali buti tik fiziniai, o kokiu tik juridiniai asmenys?

Rangos,nuomos sutartis, dovanojimo, atstovavimo, pirkimo-pardavimo sutartis,vartojimo

sutartis,autorine sutartis, Duomenų perdavimo paslaugų teikimo sutartis ,jungtines veiklos
sutartis(fiziniai,juridiniai)

Franšizės sutarties, lizingo (ck 6.567.3d.),tiktai imones (verslininkai) gali buti fransizes
sutaties salimis)ck 6.766str 3d.); tik imones gali buti distribucijos sutarties salimis )ck
6.796str.3d.),tok bankas arba kitas pelno siekiantis asmuo gali buti fininsuotoju pagal
faktoringo sutarti(ck 6.904str.) šalimis gali būti tik juridiniai asmenys.

Patarnavimo sutartis,gyvenamosios patalpos nuomininku,(CK 6.578.3d.),nuomininku pagal

vartojimo nuomos sutarti (CK 6.504str.1d.),vartojimo kredito ck 6.886.1d.) rentos iki gyvos
galvos (ck 6.456str),islaikymo iki gyvos galvos (ck 6.460str.)-tik fizinis asmuo.

+-40. Kokie subjektai, esant sutartiniams santykiams, yra laikomi trečiaisiais

asmenimis? Ar astovas priskirtinas tretiesiems asmenims?

Vadovėlio :

Trečiasis asmuo- tai asmuo, kuris nebūdamas sutarties šalimi savo veiksmais vienaip ar kitaip
daro įtaką teisinių santykių raidai ir yra susijęs teisiniais ryšiais su viena iš šalių arba su
abiem.

Tretieji asmenus- visi kiti, nesantys sutarties šalimi. Atskiruose CK straipsniuose yra
nuostatų, skirtų tretiesiems asmenims, pavyzdžiui, CK 6.50 – 6.51 straipsniuose numatyta
trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę, CK 6.190 straipsnyje reglamentuota sutarties galia
tretiesiems asmenims, CK 6.191 straipsnyje apibūdinta sutartis trečiojo asmens naudai, CK
6.112 straipsnyje reglamentuotas reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka,
pagal CK 6.66-6.67 straipsnius taikomas actio Pauliana instututas negali būti taikomas
sąžiningiems tretiesiems asmenims; neįregistravusios įstatymo nustatyta tvarka sutarties,
kuriai įstatymas numato privalomą teisinę registraciją, šalys negali panaudoti sandorio fakto
prieš trečiuosius asmenis Atskirų rūšių sutartyse taip pat minimi tretieji asmenys: pagal CK
6.321 straipsnį ir pardavėjas įpareigotas įspėti pirkėją apie trečiojo asmens teises į
parduodamą daiktą; nuomininkas, tvarkingai vykdęs pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas,
turi pirmenybės teisę, palyginti su kitais asmenimis, pratęsti nuomos sutartį (CK 6.482 str,);
CK 6.486 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad daikto išnuomojimas nepanaikina ir nepakeičia
trečiųjų asmenų teisių į daiktą; rangovas pagal projektavimo ir tyrinėjimo darbų rangos sutartį
neturi teisės be užsakovo sutikimo perduoti darbo rezultato tretiesiems asmenims (CK 6.702
str. 2d.); asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas negali jokiems kitiems asmenims be
paciento sutikimo suteikti informacijos apie pacientą (CK 6.736 str. 1 d.) ir t.t.

Antra klausimo dalis:

Tretieji asmenys teisiniuose santykiuose dalyvauja savo vardu arba sutarties šalies vardu.

Jei trečiasis asmuo dalyvauja sutartyje kitos šalies vardu, sutartis galime skirstyti pagal tai, su
kuria iš šalių tretieji asmenys yra susiję: su pasyviąja, t.y. skolininku, ar aktyviąja, t.y.
kreditoriumu. Dalyvauti pasyviosios šalies pusėje galima dviem būdais: trečiasis asmuo gali
būti sutartinės prievolės vykdytojas arba skolininko pagalbininkas. Aktyviosios šalies pusėje-
trečiasis asmuo gali priimti įvykdymą vietoje kreditoriaus arba apie trečiojo asmens adresuotą
vienai iš sutarties šalių reikalavimą įvykdyti sutartį.

Ne???
41. Kokiais atvejais tretieji asmenys gali reikalauti įvykdyti sutartį, o kokiais – jie patys
yra įpareigojami vykdyti sutartį?

Jeigu sudaręs sutartį asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta
trečiajam asmeniui, tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek
ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenumato
įstatymai ar sutartis arba nelemia prievolės esmė.

Pats įpareigojamas vykdyti: Tretysis asmuo yra savarankiška sutarties šalis. Sutarties šalimi
jis tampa išreikšdamas valią, jog sutartis būtų įvykdyta jo naudai. Tokiu būdu tretysis asmuo
akceptuoja pirminio kreditoriaus ir skolininko sudarytos sutarties sąlygas ir įsipareigoja jų
laikytis.

42.Ar skolininkas ,sutarinei prievolei ivykdyti pasitelkes 3 asmenis,atsako

kreditoriui,jeigu prievole neivykdytina ar netinkamai ivykdyta del siu 3 asmenu kaltes?

Pagal CK 6.257str. Skolininkas, pasitelkęs prievolei įvykdyti trečiuosius asmenis, atsako

kreditoriui, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl šių trečiųjų asmenų kaltės,
jeigu įstatymai ar sutartis nenumato, kad atsako tiesioginis vykdytojas.

Iš komentaro:

Trečiųjų asmenų pareiga vykdyti prievolę gali atsirasti ir pagal įstatymą, pvz., CK 6.811 str.
numatytu atveju. Tačiau, kad ir kokiu pagrindu tretieji asmenys vykdo skolininko prievolę,
kreditoriui už netinkamą prievolės vykdymą atsako skolininkas. Komentuojama norma
dispozityvi, todėl įstatymas (tiek CK , tiek kiti įstatymai) arba šalių sutartis gali numatyti, kad
atsako ne skolininkas, o trečiasis asmuo, tiesiogiai vykdęs prievolę. Pvz., tiesioginio
vykdytojo atsakomybė numatyta CK 6.940 str.