Darbo teisės principų samprata

Teisės principai tai vadovaujantys pradai, idėjos, išreiškiančios teisės, kaip specifinės socialinių santykių reguliuotojos esmę.
Teisės principai- tai bendro pobūdžio taisyklės, vienais atvejais tiesiogiai suformuluotos įstatymo tekste, kitais – kildinamos
iš teisinio reguliavimo prasmės.
Principai pagal jų taikymą skirstomi į bendruosius, tarpšakinius, šakinius ir teisės institutų principus. Bendrieji principai
būdingi visai teisės sistemai, tame tarpe ir darbo teisei – tai teisingumo, humanizmo, piliečių teisinės lygybės įstatymui ir
teismui, teisių ir pareigų vienovės, demokratiškumo ir kt. Tarpšakiniai principai (pvz. teisminio nagrinėjimo viešumas)
būdingi kelioms teisės šakoms. Šakiniai principai yra būdingi tik kuriai nors vienai teisės šakai. Darbo teisės principai yra
bendrųjų principų konkretizavimo ir reguliavimo forma, jie nagrinėjami atskleidžiant jų turinį. Pagrindiniai darbo teisės
principai suformuluoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, asociacijų laisvė- 35 str., laisvė pasirinkti darbą 48 str., teisė į
tinkamas darbo sąlygas 48 str., teisė į poilsį, streiko teisė- 51 str. ir kt. Principai turi ne tik deklaruoti subjektų teises ir
pareigas, bet užtikrinti jų įgyvendinimą.
Darbo teisės principai suformuluoti vadovaujantis Tarptautinės Darbo organizacijos konvencijomis (toliau – TDO), Europos
Socialinės chartija (pataisyta), Visuotinės žmogaus teisių deklaracija ir kt. dokumentais ir įtvirtinti Darbo kodekso 2
straipsnyje. Tai asociacijų laisvė; laisvė pasirinkti darbą; valstybės pagalba asmenims įgyvendinant teisę į darbą; darbo teisės
subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties,
tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir
visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis; saugių ir sveikatai
nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas; teisingas apmokėjimas už darbą; visų formų priverstinio ir privalomojo darbo
draudimas; darbo santykių stabilumas; darbo įstatymų bendrumas ir jų diferenciacija pagal darbo sąlygas ir darbuotojų
psichofizines savybes; kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių ir valstybės interesus;
kolektyvinių sutarčių šalių atsakomybė už įsipareigojimus.
Nurodyti darbo teisės principai atsispindi darbo teisės normose, jais vadovaujamasi teisėkūros procese priimant darbo
įstatymus ir kitus norminius teisės aktus. Principai atlieka tam tikras funkcijas ir darbo įstatymų taikymo procese bei teisės
normų aiškinime. Teisės principai daro darbo teisės sistemą logišką. Tai darbo teisės fundamentas, todėl principai gali būti
arba tiesiogiai išvardinti įstatyme, arba logiškai išvedami iš teisės normų visumos. Tais atvejais, kai DK ir kiti įstatymai
nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises, pareigas, šie subjektai turi
vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (DK 4 str. 4 d.). Draudžiama piktnaudžiauti savo teise (DK 35
str. 1 d.).
Kiekvieno darbo teisės principo turinyje implikuojamos ir atspindimos pagrindinės darbo teisės ir pagrindinės garantijos.
Todėl tobulinant teisių ir garantijų turinį plečiamas ir gilinamas atitinkamo darbo teisės principo turinys.
4.2 Darbo teisės principų turinys
1. Asociacijų laisvės principas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinama piliečiams laiduota teisė
vienytis į bendrijas, asociacijas, t.y. į visuomeninius susivienijimus, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai. Ši
Konstitucijos norma ir darbo teisės asociacijų laisvės principas siejasi su tarptautiniu minėtosios teisės reglamentavimu.
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 20 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė jungtis į asociacijas.
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 22 straipsnyje skelbiama, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai su kitais
jungtis į asociacijas, įskaitant teisę steigti profesinę sąjungą ir stoti į ją savo interesams ginti.
Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatymas[1] numato galimybę jungtis į profesines sąjungas asmenims ne
jaunesniems kaip 14 metų, jei jie dirba darbo sutarties ar kitais pagrindais. 1948 metų TDO konvencija Nr. 87 „Dėl
asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“[2] numato, kad darbuotojai ir darbdaviai be jokių išimčių turi teisę
pasirinkti be išankstinio leidimo steigti ir stoti į organizacijas, parengti savo įstatus ir taisykles, visiškai laisvai rinkti savo
atstovus, organizuoti savo veiklą bei rengti savo programas. Valstybinės valdžios institucijos turi susilaikyti nuo bet kokio
kišimosi, galinčio apriboti šią teisę arba suvaržyti naudojimąsi ja, tačiau turi galimybę nacionaliniuose įstatymuose ir kituose
teisės aktuose numatyti kaip nurodytos šioje konvencijoje garantijos yra taikomos ginkluotosioms pajėgoms ir policijai.
Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatymo taikymo krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose
organizacijose ypatumai gali būti nustatyti šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Asociacijų narystę
reglamentuoja Asociacijų įstatymas[3]. Darbuotojų ir darbdavių organizacijos turi teisę steigti federacijas ir konfederacijas,
stoti į jas, prisijungti prie darbuotojų ir darbdavių tarptautinių organizacijų.
2. Laisvė pasirinkti darbą - reiškia, kad asmenys darbą renkasi savarankiškai ir laisvai sudarydami darbo sutartis.
Kiekvienam asmeniui suteikiama galimybė pasirinkti užsiėmimą ir darbą, atitinkantį jo profesinį pasirengimą, sugebėjimus ir
polinkius. Sutartinė įtraukimo į darbą forma geriausiai išreiškia darbo laisvės principą. Šis principas įtvirtintas Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje, DK ir aukščiau minėtuose tarptautiniuose dokumentuose.
3. Valstybės pagalbos asmenims įgyvendinant teisę į darbą principas, numatytas DK 2 str. įtvirtina socialinę apsaugą
nedarbo atveju. Šis principas yra numatytas Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) dokumentuose, pvz., TDO
konvencijoje Nr. 122 „Dėl įdarbinimo politikos“ (1965 m.) konvencijoje Nr. 176 „Dėl įdarbinimo rėmimo ir apsaugos nuo
bedarbystės“ (1988 m.), konvencijoje Nr. 88 „Dėl įdarbinimo tarnybų organizavimo“ (1998m.) ir kt.
Konvencijų nuostatos reikalauja, kad kiekviena valstybė vykdytų aktyvią politiką nedarbui koordinuoti ir efektyviai
įdarbinimo politikos sistemai sukurti.
Šis principas taip pat skelbiamas Europos Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje [4], ir įgyvendinamas
2006 m. Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatyme[5], Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme[6] , kituose
norminiuose teisės aktuose. Minėtuose teisės aktuose numatytos aktyvios užimtumo politikos priemonės, kurias valstybė
garantuoja asmenims negalintiems laisvai konkuruoti darbo rinkoje, t.y. darbo vietų kūrimo subsidijavimas, valstybinių
įdarbinimo tarnybų kompetencija ir kt. teisinės priemonės. Įdarbinimo sistema nepažeidžia galiojančio darbo teisėje darbo
savanoriškumo ir darbo sutarties laisvės principo. Įdarbinimo tarnybos negali įpareigoti asmens prieš jo valią sudaryti darbo
sutartį, bet jos gali suteikti asmenims tam tikro pobūdžio pagalbą realizuojant konstitucinę teisę į darbą. Apie tai plačiau žr.
XI skyrių.
4. Darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės tautybės, tautybės, kalbos, kilmės,
pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės
politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis.
Šis principas atspindi vienodą valstybės požiūrį į kiekvieną asmenį, nustatant vienodus darbuotojų subjektiškumo
reikalavimus. Pvz., yra pripažįstamas lygus gebėjimas turėti darbo teises ir pareigas, o už jų pažeidimą nustatoma
atsakomybė (drausminė, administracinė, turtinė).
Niekam negali būti apribotos darbo teisės ir laisvės arba niekas negali turėti privilegijų ar pirmumo teisių, jei tai nesusiję su
darbuotojo dalykinėmis savybėmis, kvalifikacija ar pan..
Kartu atskirų kategorijų asmenims, kurie dėl tam tikrų fizinių, fiziologinių ir psichinių savybių yra labiausiai socialiai
pažeidžiami (pvz., neįgalieji, moterys ir darbuotojai auginantys vaiką (vaikus) iki trejų metų, asmenys iki 18 metų ir kt.),
įstatymai numato padidintas jų apsaugos garantijas darbo srityje (DK 277, 278, 279 str.).
Jaunų žmonių (iki 18 metų) darbo apsaugos garantijos ir tam tikri apribojimai negali būti traktuojami kaip diskriminacinės
priemonės, nes valstybė turi nuosekliai įgyvendinti vaiko teisės į mokslą pagrindines garantijas, užtikrinti jų saugą, fizinį ir
protinį vystimąsi.
Nediskriminavimo principas papildytas tam tikromis garantijomis atsispindi daugelyje DK normų., pvz. draudimas
nepagrįstai atsisakyti priimti į darbą (DK 96 str.), garantijos darbuotojų atstovams (DK 134 str.), pirmenybės teisės (DK 135
str.) būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius ir kt.
Tokiu būdu lygiateisiškumo principas leidžia tam tikrais atvejais tapatiems darbo santykiams nustatyti reglamentavimo
ypatumus ir tai nėra traktuojama kaip 111 TDO konvencijos „ Dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje“
pažeidimas[7]
Darbo teisės subjektų lygybės principas (DK 2 str. 4 p.) įsidarbinimo, kvalifikacijos kėlimo, paaukštinimo darbe ir darbo
sąlygų atžvilgiu, reglamentuojamas ir ES direktyvomis, siekiant visiems asmenims sudaryti vienodas galimybes realizuoti
savo darbo teises.
Jeigu asmuo mano, kad jo atžvilgiu pažeidžiamas lygybės principas, gali kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus
(darbo ginčų komisiją, teismą) dėl pažeistų teisių gynimo, įskaitant padarytų nuostolių atlyginimą (DK 36 str.)
5. Saugos darbe valstybės politika nustatyta DK, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Ji grindžiama tokiais principais:
darbuotojų gyvybės, sveikatos ir darbingumo išsaugojimo prioritetu, palyginti su darbo ar gamybos rezultatais; saugos darbe
mokslo plėtojimu; vienodų saugos darbe reikalavimų įmonėms nustatymu; darbdavių ir darbuotojų atsakomybe už saugos
darbe norminių aktų pažeidimus; saugos darbe ir darbo medicinos tarnybų steigimu; ekonominių svertų, skatinančių saugų
darbą, nustatymu; valstybine saugos darbe kontrole, ir pan. Pagrindinis šios politikos tikslas yra gerinti žmonių saugos darbe
sveikatos sąlygas ir užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams bei traumoms, susijusioms su darbu arba kurių priežastis yra
darbo proceso veiksnys, ypač mažinant rizikos, susijusios su darbo aplinka, priežastis.
Darbuotojas turi teisę reikalauti, o darbdavys turi užtikrinti tinkamas darbo sąlygas. Numatydamas konkrečias darbo sąlygas
darbuotojui, darbdavys privalo atsižvelgti į atitinkamais teisės aktais nustatytus reikalavimus. Be to, darbo sąlygos gali būti
reguliuojamos kolektyvinėse sutartyse.
Siekiant garantuoti, kad būtų įgyvendinta teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas, be Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo,
yra priimtas Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas (1994 m. spalio 25 d. Nr. I-614) ir kiti įstatymai bei norminiai teisės
aktai.
Už žmonių saugos darbe reikalavimų pažeidimus galima materialinė, drausminė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė.
6. Teisė gauti teisingą atlyginimą reiškia: atlyginimą, kuris garantuotų darbuotojams ir jų šeimoms normalų gyvenimo lygį;
padidintą darbo užmokestį už viršvalandžius bei ypatingas darbo sąlygas; vyrų ir moterų vienodą atlyginimą už vienodą
darbą; tinkamą išankstinį pranešimą apie atleidimo iš darbo laiką; išskaitų iš darbo užmokesčio ribojimą.
Terminas „atlyginimas“ reiškia pagrindinį ar minimalų darbo užmokestį gą ir papildomus uždarbius, tiesiogiai ar netiesiogiai
darbdavio išmokamus darbuotojui grynaisiais pinigais arba natūra už darbuotojo darbą.
DK 186 str. nustato, kad darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio
ir kokybės bei įmonės veiklos rezultatų (1 str. 1 d.) Draudžiama bet kokia diskriminacija- mažinti darbo užmokestį dėl lyties,
amžiaus, rasės, tautybės ir politinių įsitikinimų.
Valstybė rinkos ekonomikos sąlygomis darbo užmokesčio srityje reguliuoja tik nedaugelį klausimų, tarp kurių: minimali
mėnesinė alga; papildomo apmokėjimo garantijos, esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų; biudžetinės sferos
darbuotojų darbo apmokėjimas; kai kurių nebiudžetinės sferos (pvz., valstybės ir savivaldybių kontroliuojamų įmonių ar
akcinių bendrovių) vadovų ir jų darbuotojų darbo užmokesčio nustatymas bei koregavimas.
Lietuvos Respublika, ratifikavusi Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 100 „Dėl vienodo atlyginimo vyrams ir
moterims už lygiavertį darbą“, turi paremti ir užtikrinti vienodo atlyginimo principo taikymą, kiek tai suderinama su
galiojančiais atlyginimo nustatymo metodais. Ši konvencija turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka sudarant
kolektyvines sutartis ar nustatant algas pagal objektyvius darbo įvertinimo kriterijus. Objektyviai įvertinus ir nustačius darbo
atlikimo skirtumus, diferencijuoti tarifai darbuotojams, neatsižvelgiant į lytį, neturi būti laikomi prieštaraujančiais principui
„už lygiavertį darbą mokėti vienodą atlyginimą ir vyrams, ir moterims“. Darbo užmokesčio diferencijavimas, atsižvelgiant į
darbo sąlygas, darbuotojo profesiją, kvalifikaciją, užimamas pareigas, atliekamo darbo intensyvumą, įtampą, sudėtingumą,
veiklos ar darbo rūšies socialinę reikšmę ar kitus kriterijus, nelaikomas diskriminacija.
7. Laisvas darbo pasirinkimas nesuderinamas su privertimu dirbti. Nuostata, draudžianti priverčiamąjį darbą, įtvirtinta
Konstitucijos 48 straipsnio 3 dalyje. Lietuva yra ratifikavusi 1930 metų TDO konvenciją Nr. 29. „Dėl priverstinio darbo
panaikinimo“. Pagal šios konvencijos 2 straipsnį priverstinis ar privalomasis darbas reiškia bet kokį darbą ar tarnybą, kurie
buvo išreikalauti prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti savo valia.
Pagal TDO konvencijos Nr. 105 „Dėl priverstinio darbo panaikinimo“ 1 straipsnį valstybė, ratifikavusi šią konvenciją, turi
uždrausti ir nenaudoti bet kokios formos priverstinio ar privalomojo darbo: a) kaip politinės prievartos arba auklėjimo
priemonės, arba bausmės už politines pažiūras ar jų reiškimą arba už pažiūras, ideologiškai priešingas esamai politinei,
socialinei ar ekonominei sistemai; b) kaip metodo, telkiančio ir naudojančio darbą ekonominio vystimosi tikslais; c) kaip
darbo drausmės priemonės; d) kaip bausmės už dalyvavimą streikuose; e) kaip rasinės, socialinės, tautinės ar religinės
diskriminacijos priemonės.
Galiojančiuose darbo įstatymuose atsispindi nuostatos dėl priverčiamojo darbo uždraudimo. Darbo įstatymuose įtvirtinti
laisvo darbo principai (šalių lygybės, draudimo vienašališkai keisti darbo sąlygas, dėl kurių šalys susitarė ir kt.) bei normos,
konkretinančios aptariamą konstitucinį principą.
Laisvu laikomas tik toks darbas, kuris atliekamas laikantis reikalavimų, nustatytų Darbo kodekse ir kituose darbo teisės
aktuose. Be darbuotojo sutikimo negalima priversti jį atlikti kitą darbą, t.y.ne tą, kuriam atlikti jis buvo priimtas. Tai
patvirtina DK 118-119 straipsnių nuostatos, numatančios darbdaviui galimybę perkelti į kitą darbą darbuotoją tik esant jo
raštiškam sutikimui, išskyrus laikinus perkėlimus į kitą darbą ypatingais atvejais (DK 121 str.)
Pagal Konstitucijos 48 straipsnio 4 ir 5 dalis „priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti
alternatyvioji tarnyba, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais“ ir „įstatymo
reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas“. Šios konstitucinės nuostatos atitinka minėtas TDO konvencijas, draudžiančias
priverstinį darbą. Pagal šias konvencijas priverstiniu darbu nelaikoma tarnyba, kurią atlikti reikia pagal privalomosios
karinės tarnybos įstatymus vien tik kariniams tikslams, taip pat ir nuteistųjų asmenų darbas.
Kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių ir valstybės interesus principas atskleistas 6 skyriaus
turinyje aptariant kolektyvinių derybų reglamentavimo pagrindus, o kolektyvinių sutarčių šalių atsakomybė už
įsipareigojimus nagrinėjama 6 ir 7 skyriuose.