Teisės principų sąvoka, jų požymiai

Principai yra teisės pamatas, pradmenys, kitaip tariant, teisės griaučiai, ant kurių laikosi pats teisės
socialinis reiškinys;

Teisės normos plaukia iš teisės principų, yra grindžiamos būtent principais.

Bendrieji teisės principų ir teisės normų požymiai:

1. Teisė yra visuomeninis (socialinis) reiškinys. Nėra ir negali būti teisės be visuomenės. Tik
visuomenėje, kurios minimalistinis modelis yra bent du žmonės, gali kilti ir susiformuoti
visuomeniniai reiškiniai, be kita ko, ir teisė (kaip socialinis reiškinys). „Robinzonui Kruzei
nereikėjo teisės“, nes vienas asmuo nesudaro visuomenės. Taigi tiek teisės principai, tiek teisės
normos yra visuomet visuomeninio (socialinio) pobūdžio elgesio standartai; šiuo požiūriu teisės
principai bei teisės normos nesiskiria.
2. Tiek teisės principai, tiek teisės normos yra elgesio standartai (modeliai), t. y. nurodymai, kaip
reikia elgtis. Šia prasme teisės principai bei normos tėra elgesio modeliai, standartai, o ne pats
faktinis elgesys. Tiek teisės principai, tiek normos nustato subjektų teises ir pareigas, apibrėžiančias
draudimus, leidimus, įpareigojimus ir įgalinimus, t. y. jie yra norminio pobūdžio.
3. Tiek teisės principai, tiek teisės normos yra visuotinai privalomi. Apie teisės deontinį pobūdį jau
minėta šiame vadovėlyje. Primintina, jog teisė (tiek principai, tiek normos) yra privalomo pobūdžio
tuomet, kai visuomenės nariai yra moraliai įpareigoti laikytis teisės principų ir normų. Šis požiūris
nesiekia paneigti tokių visuomenės institutų, kaip Konstitucija, kaip valstybė, net jų įtakos teisės
veikimui (kuri realiai egzistuoja greta ir kartu su moraliniu įpareigojimu), tačiau būtent jis parodo,
kad teisės šaltiniu materialiąja prasme yra norminiai vertybiniai faktai, be kita ko ir moralė, kad
teisę sudaro ir principai, kurie evoliuciniu keliu gali formuotis visuomenės teisinėje sąmonėje bei
santykiuose. Tiek teisės principų, tiek teisės normų veikimą, jų privalomą pobūdį sąlygoja
pirmiausia visuomenės moralinis įsipareigojimas, o taip pat valstybės prievarta bei formalūs
teisėkūros reikalavimai.
4. Tiek teisės principai, tiek teisės normos egzistuoja ne kaip mechaninė standartų krūva, o kaip
organiška jų sąsaja, kai šie standartai tarpusavyje yra susiję vidiniu ryšiu – vienas kitą papildo,
parengia, garantuoja vienas kito egzistavimą, t. y. sistemoje.
5. Tiek teisės principai, tiek teisės normos visuomet yra bendrojo pobūdžio standartai.
Bendrumas yra būtinas teisės požymis, nes pati teisė nėra asmeninis ar grupinis, o bendras visos
visuomenės (bendruomenės) reiškinys. Kita vertus, sutinkant su A. Vaišvilos pozicija, teisės
nuostatos (angl. provisions), išreikštos teisės tekstuose, gali būti ir individualaus pobūdžio.
6. Tiek teisės principai, tiek teisės normos visuomet yra viešo pobūdžio standartai. Teisė negali
būti nevieša (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).
Teisės principų bei normų viešumas nereiškia, kad jie turi būti būtinai paskelbti rašytine forma,
formaliai apibrėžti. Priešingai, viešumas tereiškia, kad teisė negali būti slapta, ji turi būti visiems
prieinama. Tačiau viešumas jokiu būdu nereiškia, kad teisė yra ir bus visuomet visiems visuomenės
nariams aiški: jokiu būdu – juk, kaip minėta, teisė savaime nėra aiški, juolab, kad kai kurie teisės
principai yra besiformuojantys visuomenės sąmonėje bei santykiuose, jie nėra ir negali būti
sukuriami rašytine forma. Šių principų prasmės ir turinio atskleidimas, o ne sukūrimas, yra labai
svarbi teisę taikančių institucijų, be kita ko ir pirmiausia, teismų, funkcija.

1
Teisės principų ir teisės normų skirtumai:
1. Principais ir normomis apibūdinamo elgesio modelio pobūdžio skirtumai. Teisės principai yra
deontinio-teleologinio pobūdžio standartai, o teisės normos – deontinio-deontologinio pobūdžio
standartai. Teisės principų deontinis ((gr. deon – pareiga) pareigų nustatymo) pobūdis pasireiškia
tuo, kad jie apibūdina, išreiškia įpareigojimus, leidimus arba draudimus, o teleologinis ((gr. telos –
tikslas) tikslų nustatymo) – tuo, kad principuose yra išreiškiami siekiai, tikslai, vertybių orientyrai, į
kuriuos yra nukreipti įpareigojimai, leidimai arba draudimai. Teisės normų deontinis (pareigų
nustatymo) pobūdis pasireiškia tuo, kad jos apibūdina, išreiškia įpareigojimus, leidimus arba
draudimus, o deontologinis (ne tik pareigų nustatymo, bet ir šių pareigų turinio numatymo) – tuo,
kad teisės norma nurodo, „ką“ tiksliai reikia padaryti, norint vykdyti įpareigojimus, leidimus arba
draudimus. Kitaip tariant, teisės normos yra konkrečios elgesio taisyklės, o teisės principai – platūs,
abstraktaus pobūdžio elgesio standartai (dėsniai).
2. Principais ir normomis grindžiamo teisinių sprendimų priėmimo pobūdžio skirtumai. Teisės
taikymo (kartu ir aiškinimo) procesas, t. y. teisinių sprendimų priėmimo procesas, reikalauja faktus
(faktines aplinkybes) įvertinti teisės (principų ir normų) reikalavimų atžvilgiu, t. y. įvertinti, ar
faktinis elgesys atitinka teisėje (principuose ir normose) išreikštą elgesio modelį. Pasak R.
Dworkino, normos taikomos pagal principą „viskas arba nieko“: jeigu faktai, kurių reikalauja
norma, yra, tuomet arba norma galioja, ir tokiu atveju jos pateikiamas atsakymas yra privalomas
priimti, arba negalioja, ir tokius atveju ji nevaidina jokio vaidmens priimant sprendimą. Tuo tarpu
teisės principai nedeterminuoja konkretaus sprendimo, tačiau kreipia viena ar kita kryptimi; teisės
principai nuo normų skiriasi tuo, kad jiems būdingas ne galiojimo, bet svorio matmuo, principą,
konfliktuojantį su kitu didesnio svorio principu, pastarasis gali nustelbti, todėl pirmasis principas
negalės nulemti sprendimo, bet dėl to jis liks nepakitęs ir juo bus galima remtis kitose bylose, kur
konkuruodamas su mažesnio svorio principu, jis gali nugalėti.
H. Ávila sukonkretina R. Dworkino įžvalgas (net oponuodamas joms). Jo nuomone, teisinių
sprendimų priėmimo procese taikant teisės normas būtina nustatyti, ar faktinis elgesys atitinka
teisės normose išreikštą elgesio modelį; tuo tarpu, teisinių sprendimų priėmimo procese taikant
teisės principus būtina nustatyti, ar faktinis elgesys labiausiai koreliuoja teisės principuose
išreikštam elgesio modeliui, kuris juose išreikštų siekių, tikslų dėka tėra tam tikra abstrakti būsena.
3. Principų ir normų įtakos priimant teisinius sprendimus skirtumai. Principai yra tarpusavyje itin
susiję, t. y. susiję tampresniais ryšiais negu teisės normos, todėl jie tarpusavyje dažnai konfliktuoja
bei konkuruoja: net keli iš jų gali reguliuoti tuos pačius visuomeninius santykius, tuos santykius
„perdengti“. Būtent todėl teisės principai teisinio sprendimo priėmimo procese yra papildančio ir
dalinio pobūdžio standartai, vien tik kuriais remtis teisės procese pakankamai sudėtinga, kai tuo
tarpu teisės normos minėtame procese yra sprendžiamojo pobūdžio standartai.
Apžvelgus teisės principų bei normų bendruosius požymius, taip pat jų skirtumus, darytina išvada,
jog teisės principai ir normos laikytini savarankiškais, besiskiriančiais teisės sistemos elementais.
Kartu pažymėtina, jog tiek teisės principai, tiek teisės normos, be kita ko, turi teisinio reguliavimo
savybę: tiek teisės normos, tiek teisės principai gali daryti ir daro poveikį socialinių santykių
dalyvių elgesiui.

2
 Teisės principų rūšys. Teisės principai Lietuvos Respublikoje.

Teisės principai gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus.

I. Pagal formavimo (formavimosi) pobūdį teisės principai yra:
1. Teisės principai, kurie evoliuciniu keliu gali formuotis ir susiformuoja visuomenės teisinėje
sąmonėje (prote ir jausmuose) bei santykiuose, kuriuose ir glūdi, netikslingų visuomenės narių
poelgių dėka (plačiau žr. šio skyriaus 7.2 poskyrį „Teisės šaltiniai materialiąja prasme; teisinis
procesas“ bei 7.3 poskyrį „Teisė ir tekstas; teisė kaip interpretacija“). Pavyzdžiui, teisingumo,
sąžiningumo, protingumo principai.
2. Tikslingai teisėkūros būdu kuriami teisės principai.

II. Pagal išraiškos būdą teisės principai yra:

1. Nerašytiniai – tai teisės principai, kurie evoliuciniu keliu gali formuotis ir susiformuoja
visuomenės teisinėje sąmonėje (prote ir jausmuose) bei santykiuose, kuriuose ir glūdi, netikslingų
visuomenės narių poelgių dėka (plačiau žr. šio skyriaus 7.2 poskyrį „Teisės šaltiniai materialiąja
prasme; teisinis procesas“ ir ypač 7.3 poskyrį „Teisė ir tekstas; teisė kaip interpretacija“).
Pavyzdžiui, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principai.
2. Rašytiniai – tai teisės principai, glūdintys teisės aktų nuostatose.
Šiame kontekste ypač pažymėtina, kad teisinėje literatūroje nurodoma teisės principų-idėjų bei
teisės principų-normų klasifikacija. Iš esmės, šiame vadovėlyje atskleidus principų bei normų
skirtumus, negalima principų įvardinti normomis (principai-normos); todėl minėtąją klasifikaciją
reikia vertinti kaip siekį parodyti, jog teisės principai nėra glūdintys tik tekste, kad jie gali būti ir ne
tekstinio pobūdžio.
Šiame kontekste taip pat dar kartą akcentuotina, kad nerašytiniai teisės principai egzistuoja
objektyviai, nors juos identifikuoti sunku, jie nėra aiškūs (R. Dworkino žodžiais, egzistuoja kaip
preinterpretacinė (iki interpretavimo) teisė). Tačiau aiškinimo (interpretavimo) proceso metu
nerašytiniai principai fiksuojami tekste, atskleidžiama jų prasmė.

III. Pagal juridinę galią teisės principai yra:

1. Turintys Konstitucijos galią.
2. Esantys žemesnės juridinės galios negu Konstitucija.
Pažymėtina, kad visi bendrieji teisės principai (principai, persmelkiantys visą teisės sistemą, o ne
kai kurias jos sritis: šakas, pošakius, institutus) turi Konstitucijos galią: priešingas aiškinimas
reikštų, jog yra paneigiamas teisės sistemos hierarchijos principas, kad teisės principai, kaip teisės
pamatas, jos griaučiai, nėra svarbiausia teisės sistemos dalis. Šiame vadovėlyje minėta, kad
Konstitucija, turi dvilypį kumuliatyviai aiškinamą pobūdį: pirma, kaip nustatytas, sukurtas Tautos
aukščiausios galios teisės aktas, kuriuo steigiama valstybė bei nustatomos pagrindinės teisės
nuostatos (rašytinis aspektas), ir, antra, kaip principų, kurie susiformuoja evoliucionuodami
visuomenės sąmonėje ir visuomeniniuose santykiuose (t. y. ne tekste) netikslingų poelgių dėka,
visuma (nerašytinis aspektas). Kitaip tariant, Konstitucija yra, pirma, rašytiniame tekste nustatytos
teisės nuostatos (principai ir normos), antra, teisės principai ir normos, interpretacijos keliu
išvedami iš Konstitucijos teksto, trečia, teisės principai, kurie susiformuoja evoliucionuodami
visuomenės sąmonėje ir visuomeniniuose santykiuose (t. y. ne tekste), kuriuose ir glūdi, netikslingų
poelgių dėka, tačiau kurie taip pat atskleidžiami, „atrandami“ naudojant Konstitucijos tekstą kaip
įrankį. Pastarieji principai, be jokios abejonės, Konstitucijai yra priskirtini tik dėl teisės sistemos
hierarchijos principo, t. y. tik dėl to, kad jie turi Konstitucijos galią: jų susiformavimo pobūdis yra
visiškai kitas negu Konstitucijos – jie nėra įsteigti, tikslingai sukurti kaip Konstitucijos tekstas.

IV. Pagal veikimo sritį teisės principai yra:

3
1. Bendrieji, persmelkiantys visą teisės sistemą, o ne kai kurias jos sritis: šakas, pošakius, institutus.
Jie, kaip minėta, turi Konstitucijos galią.
2. Tarpšakiniai, veikiantys keliose teisės šakose, bet ne visoje teisės sistemoje.
3. Šakiniai, veikiantys vienoje teisės šakoje.
4. Pošakių, veikiantys teisės šakos pošakyje.
5. Institutų, veikiantys teisės šakos institute.
6. Poinstitučių (subinstitutų), veikiantys teisės šakos poinstitutyje (subinstitute).
Tai, kad visi bendrieji teisės principai turi Konstitucijos galią, nereiškia, jog kiti teisės principai
(pavyzdžiui, tarpšakiniai ar/ir kiti) negali turėti Konstitucijos galios. Pavyzdžiui, aktyviosios
rinkimų teisės visuotinumo principas turi Konstitucijos galią, bet teigti, kad jis yra bendrasis
principas (pavyzdžiui, nors kiek svarbus civilinei teisei), negalima.
Teisės teorijos moksle būtina atskleisti kai kurių bendrųjų bei tarpšakinių teisės principų turinį; gi
šakinių, pošakių, institutų bei poinstitučių (subinstitutų) teisės principų turinys yra specialiųjų teisės
mokslų objektas. Šiame vadovėlyje buvo akcentuota, kad teisė turi būti tiriama tokia, kokia ji yra,
todėl, atskleidžiant principų turinį, būtina remtis Lietuvos Respublikoje galiojančiu teisiniu
reguliavimu.

Bendrieji teisės principai, jų turinys.

Pirmiausia aptartini bendrieji teisės principai, kurie evoliuciniu keliu gali formuotis ir susiformuoja
visuomenės teisinėje sąmonėje (prote ir jausmuose) bei santykiuose, kuriuose ir glūdi (tiek
sąmonėje, tiek santykiuose), netikslingų visuomenės narių poelgių dėka, kurie turi Konstitucijos
galią, bet yra nerašytiniai. Tai fundamentaliausi, bet kartu neaiškiausi, abstrakčiausi teisės principai:
teisingumas, protingumas ir sąžiningumas. Iš karto pabrėžtina, kad jų (tiksliau – jų pavadinimo, o
ne turinio) nurodymas teisės aktuose (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5
straipsnyje) negali reikšti, kad jie yra sukurti: jų turinį bei prasmę (t. y. juos pačius) atskleidžia
teismai savo aktuose.
Teisingumo principas yra pati teisės esmė, jos stuburas. Teisingumas materialiąja prasme – tai teisių
ir pareigų pusiausvyra (prisiminkite Temidės svarstykles), pasak A. Vaišvilos, „teisių ir pareigų
vienovė“. Jis reiškia, kad žmogus nėra priemonė siekti tikslo, o pats yra tikslas; kad asmens teisės
yra santykinės; kad turi būti derinami visuomeniniai interesai (privatūs bei vieši). Teisingumas
procesine prasme – tai teisinį ginčą sprendžiančio subjekto (pirmiausia, teismo) nešališkumas (angl.
impartiality) visų asmenų atžvilgiu. Ypač pabrėžtina, kad konceptualiai jis yra teisės principas,
tiesiogiai kylantis iš vertybinių teisės šaltinių (moralės, tradicijų, papročių) (t. y. teisės šaltinių
materialiąja prasme), todėl jo, kaip teisės principo, nors ir esančioje sąsajoje su morale, negalima
laikyti moraline vertybe.
Ypač pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, jog iš
Konstitucijos kyla teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai. Tai nėra itin tikslu: vien tai, kad
konceptualiai teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai turi Konstitucijos galią, nereiškia, kad
jie yra įtvirtinti Konstitucijos tekste ir tik iš jo išplaukia. Priešingai – teisingumo, sąžiningumo,
protingumo principais grindžiamas pats Konstitucijos tekstas, jame įtvirtinti ir iš jo išplaukiantys
principai, be kita ko, teisinės valstybės principas. Būtent Tauta, priimdama Konstituciją, jau rėmėsi
teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais. Dar daugiau, Konstitucinis Teismas 2004 m.
gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad iš teisinės valstybės principo išvedami protingumo,
teisingumo reikalavimai: tai netikslu. Teisinės valstybės principo esmė yra ta, kad „valdo ne
žmonės, o teisė“, t. y. jis iš esmės tėra viešosios teisės principas, susijęs su valdymo-pavaldumo
santykiais; tuo tarpu teisingumas persmelkia ir privačias visuomenės sritis, kuriose jokio valdymo
bei pavaldumo nėra (būtent todėl iš teisingumo kyla teisinės valstybės principas, o ne atvirkščiai).
Kita vertus, negalima neigti to, kad Konstitucinis Teismas turi visas galias fiksuoti savo priimamų
nutarimų tekstuose visuomenės sąmonėje ir santykiuose egzistuojančius teisingumo, protingumo bei
sąžiningumo principus.

4
Sąžiningumo principas – kaip ir teisingumo bei protingumo principai, yra bendrasis teisės principas.
Sąžiningumas, kaip teisės principas, kyla iš moralinių principų. Jis ypatingas tuo, kad tikslaus jo
turinio nustatyti neįmanoma; kitaip tariant, šio principo turinys atsiskleidžia tik per jo dinamiką, t.
y. kiekvienu konkrečiu atveju taikant jį faktinei situacijai. Sąžiningumo principo turinio neįmanoma
detalizuoti, nes tai turėtų padaryti teismų praktika, tačiau sąžiningumo principo turinys nusakomas
pagal protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Tai reiškia, kad sąžiningas yra tas asmuo,
kuris veikia rūpestingai, teisingai, t. y. taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi geras šeimos tėvas (lot.
bonus pater familias). Sąžiningumas, kaip vertybinis žmogaus elgesio matas, yra toks žmogaus
elgesio standartas, kuris atitinka protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningu
laikysime žmogų, kuris veikia protingai, teisingai. Vertinant objektyvųjį sąžiningumo kriterijų turi
būti atsižvelgiama į įprasto apdairumo, atidumo asmens elgesio standartą (plačiau žr. Civilinio
kodekso 1.5 straipsnio komentarą).
Protingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai,
atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Pats savaime protas (intelektas) nėra nei teisingas, nei sąžiningas
(palyginkime: protingas geras bei sąžiningas žmogus ir protingas blogas bei nesąžiningas žmogus);
tai neutrali vertybiniu požiūriu sąvoka. Vis dėl to, teisės moksle protingumas suprantamas kaip
neutralaus proto (intelekto) bei vertybių (teisingumo, sąžiningumo) samplaika.
Protingumas yra sąžiningumas objektyviuoju požiūriu, t. y. iš esmės išplaukia iš moralinio
imperatyvo „elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi“. Protingas žmogus neleistų
padidėti jam padarytai žalai, objektyviuoju požiūriu toks asmuo elgtųsi sąžiningai, rūpestingai,
teisingai. Asmuo, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai,
piktnaudžiauja savo teisėmis ir t. t., elgiasi neprotingai, todėl jo teisės neginamos. Prieš atlikdamas
bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius, t. y. asmuo
privalo domėtis savo teisėmis ir pareigomis. Protingumas taip pat reikalauja, kad asmuo,
abejojantis atliekamo veiksmo teisiniais padariniais, prieš jį atlikdamas pasikonsultuotų su
teisininku arba nuo veikimo susilaikytų. Jei asmuo to nepadaro, tai reiškia, jis elgiasi neapdairiai ir
neatidžiai, taigi taip veikdamas jis pats prisiima neigiamas savo veiksmų pasekmes. Pavyzdžiui, tuo
atveju, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo
rezultatas, pripažinti sutartis negaliojančiomis nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies
suklydimo negalima pateisinti. Todėl šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik
tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus asmuo būtų sudaręs sandorį
tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusioji šalis. Be to, vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia
atsižvelgti į teigiančios savo suklydimą sandorio šalies amžių, išsimokslinimą ir visas kitas svarbias
aplinkybes. Kiekvienas rūpestingas asmuo turi ir gali žinoti savo teises ir pareigas. Bet kuris asmuo
gali susipažinti su galiojančiais teisės aktais, o tas kuris ignoruoja, įstatymus bei nesidomi savo
teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali teisintis nežinąs įstatymų ar netinkamai juos
suvokęs (plačiau žr. Civilinio kodekso 1.5 straipsnio komentarą).
Konstitucijos tekste yra tiesiogiai įtvirtintų arba iš to teksto išvedamų bendrųjų teisės principų.
Vienas fundamentaliausių – teisinės valstybės principas, išrutuliotas Konstitucinio Teismo
doktrinoje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime
konstatavo: „Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis
teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi
teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Pabrėžtina, kad visų teisėkūros
subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir
savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti
vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d.
nutarimas). Kiekvieno teisės instituto atitiktis Konstitucijai turi būti vertinama pagal tai, kaip tas
institutas atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus (Konstitucinio Teismo 1999 m.
gegužės 11 d. nutarimas).“

5
Pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo doktrinoje iš konstitucinio teisinės valstybės principo yra
išvedami visi bendrieji teisės principai (nors tai, kaip minėta, nėra tikslu, nes nereikia painioti
Konstitucijos galią turinčių principų, kurie nėra išvedami iš Konstitucijos teksto (teisingumas,
sąžiningumas, protingumas), su iš Konstitucijos teksto išvedamais teisės principais), kurie, kaip
minėta, turi Konstitucijos galią: tai daryti Konstitucinį Teismą įpareigoja jo vykdoma konstitucinės
kontrolės funkcija, pagal kurią joks teisės aktas negali prieštarauti aukščiausią galią turinčiam teisės
aktui – Konstitucijai, be kita ko, bendriesiems teisės principams. Tačiau net šis postulatas, t. y. kad
Konstitucijai (ją traktuojant tik kaip tekstą, nors tai, kaip minėta, nėra tikslu) negali prieštarauti joks
teisės aktas, teisinėje tikrovėje yra ganėtinai fiktyvus. Antai, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo
14 d. nutarime konstatavo, jog pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės
Europos Sąjungoje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos
teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos
Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš
Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus; Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas,
kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su
nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos
teisės atžvilgiu – yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos
teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš
sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju
Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią
Konstituciją. Kita vertus, pažymėtina, kad, nors Konstitucinis Teismas konceptualiai pabrėžia, jog
Konstitucijai negali prieštarauti Europos Sąjungos teisė, jos aktai, tačiau jis neturi jokių galių
pripažinti Europos Sąjungos teisės aktų prieštaros Konstitucijai, nes tai pagal Europos Sąjungos
steigimo sutartis yra išimtinė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetencija.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad:
„konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug
įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Tad pabrėžtina, kad konstitucinio teisinės valstybės
principo turinys yra atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas
Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų
konstitucinių principų – kaip antai: Konstitucijos viršenybės, vientisumo ir tiesioginio taikymo,
Tautos suvereniteto, demokratijos, atsakingo valdymo, valdžios galių ribojimo ir valdžios įstaigų
tarnavimo žmonėms, teisės viešumo, teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą),
valdžių padalijimo, pilietiškumo, asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės įstaigoms ir
pareigūnams, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo ir apsaugos (apimančio inter alia žmogaus teisių ir
laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimą), asmens ir visuomenės interesų derinimo, valstybės
pasaulietiškumo ir pasaulėžiūrinio neutralumo, valstybės socialinės orientacijos, socialinio
solidarumo (derinamo su kiekvieno atsakomybe už savo likimą) ir kitų, ne mažiau reikšmingų
konstitucinių principų – turinį. Konstitucinį teisinės valstybės principą įtvirtina ne tik Konstitucijos
preambulėje skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis,
bet ir įvairiais aspektais – visos kitos Konstitucijos nuostatos. Konstitucinis Teismas 2002 m.
rugsėjo 19 d. nutarime konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas įkūnija ir
Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės siekį. Konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje
įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat ir tas, kurias išreiškia minėtas siekis.“
Toliau trumpai aptartini paminėti principai, jų turinys (išskyrus aptartąjį teisingumo principą, ypač
atmetant teisingumo prigimtinį pobūdį).
Konstitucijos viršenybės principas tiesiogiai nustatytas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje
įtvirtinta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Konstitucijos
viršenybė reiškia, kad joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai, kad niekas negali pažeisti
Konstitucijos, kad konstitucinė tvarka gali ir turi būti ginama, pagaliau kad pati Konstitucija nustato

6
procedūrą, kurią taikant gali būti patikrinama bet kokio teisės akto atitiktis Konstitucijai (jau
minėta, kad su Europos Sąjungos teisės aktais šio principo įgyvendinimas pakankamai
komplikuotas).
Konstitucijos viršenybės principas yra teisės aktų hierarchijos principo turinio elementas. Iš
konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų
leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis
reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos
visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad
žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su
nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo
normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio
teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje
įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu; pažymėtina ir tai, kad
poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir
Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo
normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar
nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).
Konstitucijos tiesioginis taikymas. Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad
Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas. Šis principas reiškia, kad tiek valdžios institucijos
(Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teismai), įgyvendindamos savo funkcijas (tiek
leisdamos įstatymus, tiek juos vykdydamos, taikydamos), tiek kiti subjektai, privalo laikytis
Konstitucijos nuostatų, jų paisyti, nepažeisti; kita vertus, subjektai, manydami, kad jų teisės ir
laisvės yra pažeistos, taip pat gali jas ginti teismuose tiesiogiai remdamiesi Konstitucijos
nuostatomis.
Konstitucijos vientisumo principas. Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad
Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos vientisumo principo tiesioginis deklaravimas – tai
formalus teisinis imperatyvas ir įstatymu leidėjui, ir kitiems subjektams savo veikloje remtis
Konstitucija kaip visuma (sistema). Vadinasi, teisinės galios požiūriu nė vienas Konstitucijos
principas ar norma negali būti priešpriešinamas kitiems, traktuojamas kaip „viršesnis“, „labiau
fundamentalus“ nei kiti. Pagal konstitucinio reguliavimo turinį, pagal formulavimo būdą jie, aišku,
gali būti skirtingi ir įvairiai tarp savęs susiję. Antai kai kurios nuostatos formuluojamos kaip
absoliutūs principai: „Nuosavybė neliečiama“ (23 straipsnio 1 dalis); „Minties, tikėjimo ir sąžinės
laisvė yra nevaržoma“ (26 straipsnio 1 dalis). Bet jos turi būti realizuojamos ir aiškinamos
atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas: „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta
tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“ (23 straipsnio 3 dalis); „Žmogaus
įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų
nevykdymas“ (27 straipsnis); „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus
privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir
laisvių“ (28 straipsnis); „Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla,
taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams“ (43
straipsnio 6 dalis) ir kt. – šios nuostatos iš esmės neleidžia minėto absoliutumo nukreipti prieš
visuomenę, prieš tas vertybes, kurias Konstitucija gina. Yra Konstitucijoje nuostatų, kurių turinys
atskleidžiamas remiantis kitomis nuostatomis, yra ir tokių, kurios iš dalies atkartoja, dubliuoja
vienos kitas, bet nė viena iš jų nėra ir negali būti „pamirštama“ ar ignoruojama kurios nors kitos
konstitucinės nuostatos „naudai“.
Lygybės principas. Jis tiesiogiai įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad
įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kad
žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinis Teismas savo
nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad tai yra formalios asmenų lygybės principas. Aiškindamas

7
Konstitucijos 29 straipsnio turinį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs,
kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas įpareigoja
vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai
vertinti skirtingai. Visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių
subjektams – visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti
taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas – tas pats vienodas, visiems tos kategorijos
subjektams bendras, lygus matas. Vienodai turi būti taikomos tiek materialiosios, tiek proceso teisės
normos. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra
grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais,
būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad
toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio
20 d. nutarimas).
Humanizmo principas taip pat laikomas vienu svarbiausių konstitucinių principų. Jis įvairiais
aspektais yra įtvirtintas įvairiose Konstitucijos nuostatose: draudžiama žmogų kankinti, žaloti,
žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes (21 straipsnio 2 dalis),
draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ir artimus giminaičius (31
straipsnio 3 dalis), ir kt.
Proporcingumo principas reiškia, jog įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina
atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos
ribojimo galimybes bei sąlygas. Ieškant atsakymo į klausimą, ar konkretus ribojimas yra būtinai
reikalingas demokratinėje visuomenėje, pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus bei paskirtį, o
antra, nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.
Demokratijos principas. Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybė yra
nepriklausoma demokratinė respublika, o Lietuvos Respublikos konstitucinio įstatymo „Dėl
Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje – kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė
respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.
Aiškinant demokratijos principą viso konstitucinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad
Konstitucijoje įtvirtinti demokratijos standartai determinuoja visą teisinį reguliavimą: viena vertus,
teisės aktais negali būti nustatyta tokių institutų ir procedūrų, kurie pažeistų demokratijos standartus
valstybės ar jos dalies mastu; kita vertus, institucijos, įkūnijančios valstybės demokratiškumą, turi ir
pačios tvarkytis demokratiškai. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad konstitucinėje doktrinoje
pabrėžiamas opozicijos Seime vaidmuo. Čia taip pat galima įžvelgti tam tikrą tendenciją: nuo
parlamentinės opozicijos „minimaliu reikalavimu“ pageidavimo krypstama link griežtesnių
formuluočių, jog įstatymo lygiu turi buti nustatytos opozicijos veiklos garantijos. Taip, nors ir labai
fragmentiškai, įtvirtinama antimažoritarinė demokratijos samprata ir drauge – antimažoritarinė
pačios Konstitucijos paskirties samprata.
Tautos suvereniteto principas. Jis įtvirtintas įvairiose Konstitucijos nuostatose: suverenitetas –
aukščiausioji valdžia – priklauso Tautai (2 straipsnis), niekas negali varžyti ar riboti Tautos
suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių (3 straipsnio 1 dalis), svarbiausi
Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu (9 straipsnio 1 dalis),
aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus (4
straipsnis), kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai
išrinktus atstovus (33 straipsnis) ir kt.
Pilietinės visuomenės principas yra įtvirtintas Konstitucijos preambulėje. Apžvelgiant įvairias
pilietinės visuomenės koncepcijas matyti, kad ir pilietinės visuomenės samprata istoriškai kito, ir
šiuo metu nėra vienos visiems vienodai priimtinos pilietinės visuomenės sampratos. Yra bent
penkios pilietinės visuomenės sampratos tradicijos: a) pilietinė visuomenė kildinama iš valstybės,
paneigusios prigimtinę būklę, labai nestabilios, bet dėl susitarimo tarp jos įbaugintų valdinių
gavusios legitimumą – tai pati valstybė ir jos įstatymai (J. Bodinas, T. Hobbesas, B. Spinoza); b)
pilietinė visuomenė suvokiama kaip į valstybę organizuota visuomenė, kaip politinis sutvarkymas,

8
saugumą užtikrinantis su viešosios teisės pagalba (S. Pufendorfas, J. Locke’as, I. Kantas,
fiziokratai, A. Fergusonas, škotų švietėjai); c) pilietinė visuomenė suvokiama kaip valstybės
priešybė, kaip prigimtinės, ikivalstybinės būklės tęsinys, o valstybė – kaip blogis, pilietinė
visuomenė yra laisvės sąlyga: kuo daugiau tvarkosi pati visuomenė, tuo mažiau reikia kištis į jos
reikalus valstybei (T. Paine’as, F. Bastiat); d) pilietinė visuomenė traktuojama kaip istoriškai
susiklosčiusi etinio gyvenimo sankloda, apimanti ūkį, socialinių interesų grupes bei institucijas,
atsakingas už visuomenės gerovę ir teisinį administravimą, ji nepriešpriešinama valstybei, nes
būtent valstybė organizuoja visuomenę į „organišką visumą“ (G. W. F. Hėgelis); e) pilietinė
visuomenė suprantama kaip save organizuojanti ir nuo valstybės save teisiškai ginanti bendruomenė
(J. S. Millis, A. de Tocqueville’is).
Yra – ir ne viena, bet dvi – pačios pilietinės visuomenės tradicijos: opozicinė, kai pilietinė
visuomenė yra pagrindinė totalitarinės valstybės priešininkė ir jos dorovinė oponentė, ir
kooperacinė, kai iškeliamas valstybės ir visuomenės bendradarbiavimas bei vaisingos jų tarpusavio
sąveikos būtinybė ir svarba. Suprantama, kad Lietuvai siekiant atkurti valstybingumą dominavo
opozicinė tradicija, o šiuo metu geidautina yra kooperacinė, – žinoma, neatmetant opozicinės
tradicijos kaip saugiklio, kad nebus paneigta antimažoritarinė demokratijos bei konstitucinės
santvarkos prigimtis ir neįsivyraus antidemokratinės, antinacionalinės tendencijos, kad valdžia
valstybėje nebus uzurpuota. Šiuo požiūriu pilietinės visuomenės idėja ryškiai atspindėta
Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teise priešintis bet
kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą,
konstitucinę santvarką, 8 straipsnio nuostatoje, kad valstybinės valdžios ar jos institucijos
užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja, taip pat 147
straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad nepaprastosios padėties ar karo padėties metu Konstitucija negali
būti taisoma. Taigi pilietinė visuomenė, kaip konstitucinis principas, yra susijusi ne tik su teisinės
valstybės, bet ir su Konstitucijos viršenybės bei demokratijos ir Tautos suvereniteto principais.
Valdžių padalijimo principas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje pirmiausia
buvo išvestas iš Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalies, tačiau jis gali ir turi būti laikomas išvestu iš viso
Konstitucijos teksto, kaip vientiso akto. Valdžių padalijimas – vienas labiausiai išplėtotų principų
konstitucinėje doktrinoje. Valdžių padalijimo sąvoka žymi horizontalų valdžių atribojimą, valstybės
valdžios atskyrimą nuo vietos savivaldos. Valstybės valdžios pagal keletą amžių gyvuojančią
tradiciją skirstomos į įstatymų leidžiamąją (legislatyvinę), vykdomąją (egzekutyvinę) ir teisminę
(jurisdikcinę). Lietuvoje įstatymų leidžiamąją valdžią įgyvendina Seimas, vykdomąją – Respublikos
Prezidentas ir Vyriausybė (kiekvienas pagal savo kompetenciją), teisminę – Teismas. Įstatymų
leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu
tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti
kompetencija; institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos
bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų
valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais; Konstitucijoje tiesiogiai
nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija
negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų (veikti ultra vires), jų perduoti ar atsisakyti, tokie įgaliojimai
negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Pastaroji nuostata reiškia ir tai, kad Lietuvoje nėra
deleguotosios įstatymų leidybos. Pažymėtina, kad kasdienėje kalboje įprasti posakiai „pirmoji
valdžia“ (žymintis įstatymų leidžiamąją valdžią), „antroji valdžia“ (žymintis vykdomąją valdžią) ir
„trečioji valdžia“ (žymintis teisminę valdžią). Tai netikslu: Konstitucijos požiūriu visos valdžios yra
lygios ir turi būti pakankamai savarankiškos, tarp jų turi būti pusiausvyra. Akivaizdu, kad
pusiausvyra būtų neįmanoma tarp „skirtingą svorį“ turinčių valdžios šakų.
Teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta,
kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymo funkcija lemia
teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad teisėjas
ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik

9
įstatymo. Taigi teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje
dalyvaujančių šalių, valstybinės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių
susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų. Nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių
teisėjo ir teismo pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos asmens teisės turėti nepriklausomą ir
nešališką ginčo arbitrą. Visos valstybinės valdžios institucijos privalo gerbti ir užtikrinti šią
Konstitucijoje garantuotą asmens teisę. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustatant
teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio
(materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinant teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą,
finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą.
Pasaulietinės valstybės principas. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime
konstatavo, jog sistemiškai aiškinant Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą normą, kad
Lietuvoje nėra valstybinės religijos, šio straipsnio 4 dalies normą, kad bažnyčios bei religinės
organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, 40 straipsnio 1 dalyje suformuluotą
normą, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, taip pat
kitas Konstitucijos nuostatas, darytina išvada, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir
bažnyčios atskirumo principas. Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra
Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat
Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės
principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį
neutralumą. Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu
neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų
paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą. Pabrėžtina, kad valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas
negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves. Valstybės
pasaulietiškumas suponuoja ir valstybės nesikišimą į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus
gyvenimą.
Valstybės socialinės orientacijos principas. Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime
konstatavo, jog pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota. Valstybės socialinė
orientacija atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines,
socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės
santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio organizavimo ir
reguliavimo principus, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus ir kt. Pilietinėje
visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl
socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam
visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga.
Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į
Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų
lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti
privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis
ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad
Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo
pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos
pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos
visuomenės gerovės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą. Tačiau
atitinkamas teisinis reguliavimas turi būti nustatomas tik įstatymu, tai turi būti daroma laikantis
Konstitucijos.
Ypač pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pabrėžė, jog
konstitucinis teisinės valstybės principas, kaip ir bet kuris kitas teisės principas, atlieka esmines dvi
funkcijas, t. y. įtakoja teisėkūrą bei teisės realizavimo (be kita ko, taikymo) procesą. Konstitucinis
teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros
subjektams:

10
1) teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų;
2) teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio teisės normomis ir
principais, kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams;
diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų
visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais;
3) kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti
nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami (šiame
kontekste primintina, kad teisė vis tiek visada aiški nebus – teisė yra savaime neaiškus dalykas);
įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas,
neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos
nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai
reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius;
4) kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis
reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex
non cogit ad impossibilia). Pavyzdžiui, negalima įpareigoti visų žmonių lakstyti greičiau negu
gepardas;
5) teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas
(lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu
nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit). Pažymėtina, kad
iš esmės teisės aktai gali galioti atgal tik viešosios teisės šakose, kai yra atleidžiama nuo
atsakomybės arba ji sušvelninama;
6) teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti;
nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo
reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti
būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems
tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu
reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės
pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui;
7) teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti teisingumo reikalavimų, apimančių
inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar
pareigūnams; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir
tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas; ir kt.
Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę. Taikant teisę, be
kita ko, būtina paisyti tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, kaip
antai:
1) teisę taikančios institucijos turi paisyti asmenų lygiateisiškumo reikalavimo;
2) negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą (non bis in idem);
3) atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulllum poena
sine lege);
4) veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra numatyta įstatyme (nullum crimen sine lege), ir kt.
Dar kartą akcentuotina, jog teisės teorijos moksle būtina atskleisti kai kurių bendrųjų bei tarpšakinių
teisės principų turinį; gi šakinių, pošakių, institutų bei poinstitučių (subinstitutų) teisės principų
turinys yra specialiųjų teisės mokslų objektas.

Teisės principų reikšmė ir f-jos.

Teisės principų reikšmė atsiskleidžia per jų atliekamas funkcijas. Teisės principų funkcijos pagal jų
atliekamus uždavinius yra:

11
1) Organizavimo arba koordinavimo,
2) Verifikavimo (pozityvaus arba negatyvaus pobūdžio).
Anot E. Kūrio, teisės principai determinuoja teisės normas ir jų taikymą, jie yra tarsi „iš viršaus
užkraunami“ ant teisės normų ir tokiu būdu užtikrina, kad teisės normos sudarys vieną visumą ir
kad vienose srityse tam tikrų normų veikimas bus apribotas, užtat jis galės būti išplėstas kitose
srityse. Būtent šis „organizuojamasis“ poveikis turimas galvoje, kai sakoma, kad teisės principai
kreipia teisės sistemos, teisinio reguliavimo ar atskirų teisės institutų turinį. Teisės principai
užtikrina teisės sistemos darną, jos elementų neprieštaringumą, taigi – ir koordinuoja teisines
nuostatas.
Teisės principai, be „organizuojamosios“, turi ir kitą svarbią funkciją. Jie yra svarbus kriterijus,
kuriuo remiantis galima verifikuoti teisiškai reikšmingų sprendimu teisėtumą, patikrinti, ar įstatymų
leidėjas ir valstybės pareigūnai savo veikla nepažeidžia tam tikrų teisinių standartų. Šiuo požiūriu
teisės principai yra imperatyvūs: jie brėžia elgesio ribas, kurių nevalia peržengti. Šių ribų
peržengimas, nukrypimas nuo teisės principų visuomet yra teisinio reguliavimo nenuoseklumo,
prieštaringumo požymis ir duoda pagrindą kritikuoti atitinkamus teisės aktus ar pareigūnų veiklą,
kartais – net visą teisinę sistemą. Taigi teisės principuose slypi teisinio reglamentavimo kritikos
potencija. Principų išmanymas leidžia vertinti teisę, ne tik ją pažinti. Be to, verifikavimas gali būti
pozityvus, kuomet jis legalizuoja ar net legitimuoja teisinius sprendimus, teisės aktuose nustatytą
teisinį reguliavimą, atitinkantį teisės principus, bei, atvirkščiai, negatyvus, kai neatitikimas teisės
principams delegitimuoja ar net anuliuoja teisinį reguliavimą.
Teisės principų funkcijos pagal jų poveikį teisiniam procesui yra:
1) Teisinio reguliavimo (arba reglamentavimo),
2) Teisinio realizavimo.
Minėta, kad teisės principai suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros
subjektams, t. y. šie subjektai teisėkūros procese privalo kurti tokį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų
teisės principus.
Antra vertus, teisės principais turi būti vadovaujamasi ir realizuojant (be kita ko, taikant) teisę:
šiame procese priimami teisiniai sprendimai iš esmės tėra bendrojo teisinio reguliavimo
individualus tęsinys, pritaikytas konkrečioms faktinėms aplinkybėms. V. Mikelėnas teisinio
realizavimo funkciją skirsto į interpretavimo, teisės spragų šalinimo bei kolizijų šalinimo funkcijas,
akcentuodamas teisės realizavimo procese atliekamą interpretavimo (aiškinimo) ir kitas paminėtas
konkrečias funkcijas.

12